Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“ (1921) reprezentavo charakteringiausius XX a. pradžios lietuvių lyrikos modernizacijos pavyzdžius. Antologiją sudarė ir redagavo poetas Kazys Binkis. Redakcijos žodyje jis rašė: „Šis rinkinys yra bandymas duoti mūsų naujosios poezijos vaizdą to laikotarpio, kuris jau dabar mėginama vadinti pomaironiniu. Aiškaus savito veido naujoji poezija dar neįsigijo, tačiau naujų kelių ieškojimai aiškiai numatomi, taip jos lyty, taip ir turiny. Visų čia poetų autorių kūryba stengtasi atvaizduoti keletu labiau charakteringų dalykėlių, kurie buvo parinkti atsižiūrint pačių autorių nurodymų.“ Į antologiją įtraukti L. Giros, M. Gustaičio, V. Krėvės, K. Jurgelionio, V. Vaitkaus, J. Mikuckio, E. Steponaičio, V. Mykolaičio-Putino, Z. Gėlės, F. Kiršos, B. Sruogos, B. Buivydaitės, J. Janonio, K. Binkio eilėraščiai. Dominuoja neoromantinio stiliaus impresijų lyrika su sapnų ir grožio ilgesio motyvais, melancholiškomis intonacijomis, laisvu eiliavimu, atsimenanti ir sykiu neigianti eilėraštį, akcentuojanti folklorą kaip tautinės savimonės išraišką, deklaruojanti kūrybinį originalumą kaip nepakartojamą individualybės raišką.