Mykolaitis_Putinas_foto Mano autobiografija nebus nei plati, nei įdomi. Jokio didelio žygio nesu atlikęs ir šiaipjau nepaprastų atsitikimų mano gyvenime nebuvo. Sakoma, kad kiekvieno autoriaus gyvenimas duoda galimybės geriau suprasti ir įvertinti jo kūrinius. Nesiginčysiu. Tačiau ką gi Jums gali padėti tokios žinios, kaip kad aš einu, pav., 28-tus metus, mokiausi ir dabar dar tebesimokau tokiose ar kitokiose mokyklose, kad blogo, ar gal gero likimo esu priverstas būti tokiu, o ne kitokiu? Kai dėl manęs, tai aš visai nenorėčiau, kad iš panašių žinių kas nors imtųsi apie mane spręsti. O išsiplepėti plačiau nei man, nei Jums nedera... Taigi, nenorėdamas nieko klaidinti nei nuobodinti, nieko nė nerašau. Geriau, štai Jums mano kūrinių pluokštelis. Jeigu Jums įdomu, tarkite apie mane iš mano eilių. Aš manau, kad taip pat suklysite. Tačiau už savo spėjimus Jūs patys ir atsakote. (Kaunas,
MANO PASAULIS
Žinau aš, drauge, pasaulį didį,
Pasaulį gražų, pasaulį tyrą,
Lyg šviesų rytą, kai gėlės žydi,
O skaidrios rasos nuo lapų byra.
Ten plačios lankos — žiedai siūbuoja,
Ten skambūs gojai — upeliai šnera,
Tenai padangė džiaugsmu alsuoja,
Tenai taip lengva, ramu ir gera.
Paimki, drauge, tu rūbą skaistų,
Priseki baltą lelijos žiedą, —
Kad siela meilės aidais užkaistų,
Kur mano grožio pasauly gieda.
Tada išeiki, kai aušta rytas
Ir perlais sagsto lankas rasotas,
Tai skriesim mudu į nematytas
Puikaus pasaulio šalis svajotas.
Pamiršim visa, kas juoda žema,
Pamilsim žydrą padangių plotį, —
Ten didžios mintys ramybėj gema,
Ten atgimimo versmių ieškoti.
O kai išvysim dienelės galą,
Kad glaudžia žiedus gamtos grožybės,
Nusvirus saulė jau gęsta, šąla,
O siela geidžia didžios ramybės, —
Nulenksim galvas. Ramiai užėję
Ant aukšto kalno, rankas ištiesme,
Pagerbę didį šviesos Davėją,
Pabaigsim būtį padėkos giesme.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
UŽGESO ŽIBURIAI
Užgeso žiburiai, nutilo mūsų puota,
Nudraskė vėsulos girlendų vainikus,
Taurė neišgerta, daina neišdainuota, —
Užgeso žiburiai per džiaugsmą ir juokus.
Užgeso žiburiai — ir vėl mes tylūs, rūstūs
Ir liūdesiu nykiu ir baime nešini.
Be atbalsio dvasia ar melstųsi, ar skųstųs:
Užgeso žiburiai — ir mes vieni, vieni.
Užgeso žiburiai — ir paslėpto troškimo
Nei aš neatdariau, nei tu neatdarei.
Metu puikių sapnų, tylaus jausmų žaidimo
Užgeso žiburiai, užgeso žiburiai.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
IŠ „NAKTIES ŽAISLAI”
Ar jauti, kaip mes kartu
Vikriai sukamu ratu,
Rankom susikibę,
Šviesią dainą tiesdami,
Skrendam, skrendam dangumi
Per erdvių platybę?
Vidury tik tu viena.
Savo šypsnio dovana
Pavergei man mintį.
Kuo gi man pavergt tave?
Ar daina šviesia guvia?
Ar žiedų priskinti?
Bus ir skambančių dainų,
Bus ir kvepiančių žiedų,
Tik praskleiski sielą.
Tik, skaisčioji, nuramink,
Nuramink ir atgaivink —
Raudos nebemiela.
Kai jau muš padebesiuos
Ritmo bangos užliūliuos,
Tu paduok man ranką, —
Saulės kelias nusities!
Slėpinių šviesios nakties
Mudviem jau pakanka
Pragydo žvaigždynai. Aidais nuskambėjo
Siūbuojami gundomo džiaugsmo balsai,
Viliojančiais sielą vaizdais palytėjo
Ir leido į erdvę skraidyti laisvai,
O erdvės ruimingos — be krašto jų plotis.
Guvu atsikvėpus, pasėmus jėgų,
Lig žvaigždžių pakilti, su vėjais geniotis
Besvaidomiems supamo ritmo bangų.
Ir gimė mintis: į padangę iškilus,
Apglėbti tave, prisispaust prie širdies
Ir kristi per amžius ir amžiams nutilus,
Išdilti ūkuos paslaptingos nakties.
O kai tik nurimo svaidą sūkuriai,
Tada tu atskridus iš lengvo tarei:
— Mes — žvaigždės klajūnės pasaulių takuos.
Mes gimėm ūkuos, mes ir mirsim ūkuos.
Neilgai spindėsim, riedėsim drauge
Šviesiosios nakties sidabriniam ūke.
Jei kam mūsų takas už tako užklius,
Tai vėl gal į vieną suves mūs kelius.
Mes — žvaigždės klajūnės pasaulių takuos
Sužibom ūkuos ir užgesim ūkuos. —
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
PUMPURĖLIS
Tyras, rausvas pumpurėlis
Iš pavėsio pasikėlęs
Į saulutę kaitrią šviesią
Savo kuklią galvą tiesia.
— Kilk, saulute, kilk, meilioji.
Tu taip glostai, taip vilioji!
Kai tik tavo spinduliais
Man laimužė nusileis,
Aš pražvelgsiu, pražydėsiu
Ir iš slepiančių pavėsių
Duosiu žiedą tokį skaistų,
Nuo kurio džiaugsmu užkaistų
Kiekviena šviesi akis,
Kiekviena jauna širdis ...
Kilk, saulute, kilk, meilioji! —
Ir į kaitrią ramią tylą
Saulė kyla, kyla, kyla ...
Slenka pažemiu šešėlis,
Skleidžias, skleidžias pumpurėlis.
Lūkesy sukrautą grožį
Spinduliai švelniai atvožia —
Ir į naują kvapų žiedą
Plaštakėlis saule rieda.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
IŠ „STELLA MARIS”
Jūs matėte jūrių nesudrumstą tylą,
Kai tingiai banga ripuliuodama dyla
Ir mėlyną dangų po kojų jums kloja
Ir jūs pamylėtąją godą svajoja.
Gražu, kai saulutė liepsnų spinduliais,
Į žvilgančią jūrą dangum nusileis,
O tolimos erdvės mainysis ir raus
Ir tylančių jūrių ir aukšto dangaus.
Žiūri tolumon — ir iš lengvo širdyje
Sūpuojantis ilgesio aidas atgyja.
Rods šaukia kas sielą vis skristi tenai,
Kur jungias dangus ir gelmių vandenai,
Kur saulė puikiausiai supynė dažus,
Kur dega dangus toks didingas gražus.
Vilioja svajonės suvargusią dvasią,
Kur ilgesio ieškomą tikslą jai rasią;
Kur skausmo beblaškomos sielos gelmėse
Harmonijos stygos ramiai suskambėsią.
Pamiršk, kai sparnus viršum žemės ištiesi,
Kad tai apgavingais sapnais gaiviniesi.
Praeis, kaip svajonė džiaugsmų dienužėlės,
Suvys nū bežavinčios vasaros gėlės,
Sapnais apsidžiaugsi, pabusi, ir štai —
Tą patį pilkumą aplinkui matai.
Tada tuštumoj ir vienystėj slapčia
Atgys tavyje nebevilties kančia.
Prakeiksi tada, ką dabar pamylėjai,
Ką šiandien dainon užsimiršęs sudėjai.
Tikrybė skaudžius disonansus paskleis
Ir eisi skausmingais vienystės keliais.
Bet nū, kai sparnus viršum žemės ištiesi,
Pamiršk, kad svajonėmis vien gaiviniesi.
***
Kas tau sielą sužavėjo,
Kas jos skausmą nuramino
Ir tenai ją nulydėjo,
Kur svajonės vien vadino?
— Sužavėjo va tai ši —
Iš gražiausiųjų graži.
Patekėjo iš gelmių
Ir spindėjimu ramiu
Kiekvienam vandens laše
Aukso pašvaiste gražia
Ant bekraščio okeano
Sutviskėjo, suplazdeno, —
Stella Maris.
***
O skaisčiausios iš žvaigždučių
Juodbruvės nakties vainiko,
Būryje dangaus sesučių
Ją mėlymėj pasitiko.
Pasitiko — ir drauge
Spinduliuotam vainike
Plaukia, plaukia per gelmes,
Tokias tyras ir ramias,
Tokią laimę skleisdama,
Tokio džiaugsmo lydima,
Taip meiliai danguj spindėjo,
Jog pasaulį sužavėjo
Stella Maris.
***
Tyli, tyli šviesus plotai,
Tyli jūros krispolinės,
Tiktai dainai sugodotai
Skamba posmai iš krūtinės.
Lyg per sapną vien girdžiu,
Kaip virpėjimu sklandžiu,
Tartum kanklių aidesiai, —
Ir pakrančių šlamesiai,
Plačios erdvės, ir naktis,
Ir krūtinėje širdis
Atdūsiais lengvučio vėjo
Ją lydėjo ir kugždėjo:
Stella Maris.
***
Tai ne visad ramios juros,
Tai ne visad siela tyli.
Drumsčia sielą juodos mintys, —
Drumsčia audros jūrių gylį.
Apsiniaukė štai padangė,
Kriokia ūžia okeanas —
Ir iš tolo, iš tamsybių
Audrios šmėklos vėtroj genas.
Nuriedėjo Stella Maris ...
Žvaigždė mano, džiaugsme mano!
Ar sušvisi, mylimoji,
Ant audringo okeano?
Ar gi vėl, kaip sausas lapas,
Sūkuriuosiu vienui vienas,
Ilgesys draskys krūtinę,
Degins ašaros blakstienas?
Geriau būčiau nepažinęs
Tavo šypsnio spinduliuoto —
Nei skausmu neišgyvento,
Nei daina neišdainuoto.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
IŠ OPEROS
Skambus, vylingas jaunystės juokas,
O laimės džiaugsmo trumpa daina.
Lakių svajonių, nykių spėjimų
Sukeltai sielai gana, gana.
Žėrėjo ugnys šviesos verpetais,
Mirgėjo auksu siūti lašai. —
Dirbtinio džiaugsmo, pirktinės laimės
Sukeltai sielai mažai, mažai.
Užgeso ugnys, nualpo juokas,
Sustingo šokis, — meni, tada
Didžioj platybėj melsvų padangių
Prabilo smuiko tyli rauda.
Platu pasauly, ilgu krūtinėj.
Po kojų spindi rasa tyrai,
Melsvoj padangėj iškilę klauso
Ir kiparisai ir jovarai.
Negaila juoko, pirktinės laimės:
Visam pasauly viena mintis:
Žinau, ką tavo sapnuoja siela,
Žinai, kuo mano prabils širdis.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
ŠYPSNYS
Žavi sielą dar viena
Vėlyva rudens diena
Saulės šypsnio dovana.
Giedras spindulio šypsnys,
Lėtas, šiltas bučinys
Skausmą laime sumainys.
Sieloj gera ir glaudu:
Švelnučiu tyliu aidu
Dainą pamirštą randu.
Glosto veidą spinduliai,
O viduj giliai, giliai
Gieda ilgesys tyliai.
Erdvė saulės kupina —
Laimės šypsnio dovana —
Ir daina, daina, daina ...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
Į UŽBURTĄ ŠALĮ
Į užburtą šalį
Neilga kelionė —
Kupina grožybių,
Lyg sapnų svajonė.
Ant baltučio tako,
Snaigių nubarstyto,
Iš naktužės rūmų
Žvaigždės nusirito.
Griežia, groja minant
Žvaigždės sidabrinės,
Jaunas džiaugsmo juokas
Skamba iš krūtinės.
Šaltis į pusnynus
Susižarstė sniegą,
Kur gegužio burtai
Sužavėti miega.
Užmigdytą sodą
Eidams palytėjo —
Ir baltais žemčiūgais
Pušys pražydėjo.
Eitum taip be galo
Per šviesius pusnynus,
Pro kerus šarmotus
Taką prasimynus.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
KALNŲ DEBESĖLIS
Pro tamsiai žalius lapus
Spindi mėlynas dangus.
Nieko, nieko nebėra,
Vien tyli karšta giedra.
Vien dangus ramiai alsuoja,
Vien tik lapai plevėsuoja.
Pro tamsiai žalius lapus
Plaukia debesėlis.
Tyliai plaukia neskubus
Baltas debesėlis.
Seksiu baltą debesėlį, kur jis plaukia —
Palydėsiu per padangę žydrą, jaukią.
Už padangės tylus kalnai mėlynuoja,
Trys viršūnės sidabrinės spinduliuoja.
Ir priplaukęs debesėlis vidurinę,
Pabučiavo šviesią kaktą jos ledinę.
Pabučiavo, sutvyskėjo ir paliko
Tarp šviesių padangės perlų jos vainiko.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
REX
Galingas ir didis valdau ašen žemę.
Skliautus mano sostas padangėse remia.
Minu briliantus, o čia prie vainiko
Man žvaigždės sietyno pritiko.
Valdau ir gėriuosi pasaulių harmonija:
Čionai tamsiažydris dangus,
Ten mėlynų jūrių simfonija
Suraizgė garsų ir dažų kasnykus.
Bet kas per balsai graudulingu virpėjimu
Sumaišė ramybę malonių skambėjimų?
Lyg mirštančio skausmas agonija
Ardo harmoniją.
— Gelbėk mus — žūvame!
Skurdo gilybėse
Vargo tamsybėse
pūvame.
Lūpos išdžiūvusios,
Akys užgriuvusios,
Alpsta širdis.
Dirbam — badaujame,
Kylam — kariaujame:
Baimė, mirtis.
Skurdo nublokštame
Lūkesy trokštame
Lašo rasos.
Alpdami šaukiame,
Mirdami laukiame:
Duonos — šviesos ...
Bet aš, kuris žemę iš sosto valdau
Nei kraujo, nei skurdo tenai nematau.
Stebiuosi, gėriuosi darbais įkūrėjo,
Kurs visą pasaulį taip puikiai sudėjo.
Čia mėnuo ir žvaigždžių minia
Padangėje žavi mane,
Ten jūrė ir statūs krantai,
Kiek toly akim užmatai
Tai ko jie ten šaukia kaskart įkyriau?
— Paliaukit! — galiausiai supykęs tariau —
Jūs ten taip rūsčiai šaukdami tame klonyje,
Ardot pasaulių harmoniją! —
Tariau ir, į purpurą įsivyniojęs,
Žiūrėjau, kaip žvaigždės vainikan man klojas.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
ŽVEJŲ DAINA
Iš „Gintaro Žvejai”
Ei, ūžkit, siauskit, putotos bangos,
Aštriom' viršūnėm' taškydamos —
Plukdinkit, neškit mūs baltą laivą
Nuo smėlio kranto į tolį blaivą
Juodais verpetais švaistydamos.
Kaip baltasparnės bangų žuvėdros,
Po melsvą jūrę skrajojame.
Verpetuos laisvę ir šviesų turtą,
Į gintarynus dugne užburtą,
Audringoj jūrėj žvejojame.
Nors kartą, vyrai, pakelkim galvas,
Bangoms krūtinę statydami!
Tai veltui vėjai, nuožmiai sustaugę,
Pravėrė gelmę, kaip mirtį baugią,
Putas į veidą taškydami.
Nuplėšim baltą nuo stiebo burę —
Į gelmę vairą skandinsime!
Tik karštas širdis draugėn sukūrę,
Valia geismingai per audrią jūrę
Į krantą laivą plukdinsime.
Jau leidžias saulė — liepsnomis švaisto,
Ir krinta bangos murmėdamos.
Kaip paukštis laivas į krantą plaukia,
Kur visą dieną vienystėj laukia
Mūs jaunos sesės ilgėdamos.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
RYTO SAULEI
Sveika būk, ryto saule malonioji,
Tu tyro džiaugsmo motina skaisti.
Šviesias padangių grožybes nešioji
Ir juodai žemei spindulius siunti.
Tau kelia kalnai karūnas liepsnotas,
Tau meldžias girios šlamesiais rimties.
Kiekvienas ryto augalas rasotas
Tau savo žiedą pabučiuot išties.
Ir aš, kaip kalinys iš drėgno urvo,
Į aukštybes dvasia besistiebiąs,
Nukratęs dulkes juodo žemės purvo,
Per naktį laukiau patekant tavęs.
Sveika būk, saule, gyvasties nešėja,
Kad vėl mane pakilus bučiavai.
Kad vėl per nakt urve tingiai glūdėję,
Arų sparnai išsitiesė laisvai.
Ir štai einu toliau tavim apsvaigęs,
Per kalnus, slėnius laisvas kalinys.
Jau išpirkimo aukos baigias, baigias —
Ir naujas rytas žemę atmainys.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
ŠNIOKŠČIA BANGOS
Rūsčios bangos, šaltos bangos,
Baltos putos — sidabrinės,
Statūs skardžiai, gilūs grioviai,
Palšos miglos vakarinės.
Lakūs prieblindžio šešėliai,
Nykios ilgesio klajonės —
Ir aplink skraidą žuvėdros,
Palydovės mūs kelionės.
Nyksta liūdnas dvasios šauksmas
Ir be balso ir be aido.
Tiktai grioviuos, tarp uolynų
Drėgną rūką vėtra sklaido.
Šniokščia rūsčios šaltos bangos,
Teška putos sidabrinės, —
Statūs skardžiai, gilūs grioviai,
Palšos miglos vakarinės.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
Putino kūriniai
1. Raštai. I t. Eilių rinkinys ir poema „Kunigaikštis Žvainys”. Tilžė, 1921.
2. Raštai. II t. Lyrinė 6-ių vaizdų drama „Valdovo Šonus”. 3 novelės. Tilžė, 1921.