Faustas_Kirsa_foto„Anglų poetas Oskaras Uaildas savo raštuose yra pasakęs: visų pirma reikia mokėti pasirišti kaklaryšį; nuo to pirmojo tvarkingai ir pavyzdingai padaryto darbo priklauso ir kitų darbų geri vaisiai. Mūsų literatūroje dar teberišamas kaklaryšis, dar laukiame mazgo, iš kurio visi siūlų galai išsiners. Mūsų literatūra tebėra toji pelkė, kur maišomas dumblas su vienur kitur prasimušusiomis gėlėmis. Dumblo yra daug ir galėtų jis gėles nuskandinti, bet juo karščiau saulė šviečia, juo daugiau gėlių žydi, juo mažiau mes dumblo matome ... Aš, gimęs 1891 metais vasario 15 dieną Aukštaičių padangėje (Zarasų apskritis, Antalieptės valsčius, Senadvario vienasėdis), garbingam periode tėvų kovos dėl laimės, kaip ir visi tie, kurie yra šiandien prašomi autobiografijų, esmi giliai įklimpęs į literatūros dumblą. Aš dar tebesistengiu pasirišti kaklaryšį. Tik tatai prideramai padaręs galėsiu atlikti išpažintį ir prieš visuomenę. Tuo tarpu nei mano „Verpetai”, nei „Aidų Aidužiai”, nei „Idiotas”, nei laikraščių redagavimas su visais veidmainingos politikos aitvarais, čiulpiančiais armoningus smegenis, neduoda man progos nei tikslo pasisakyti savąjį „Aš” iš buvusio Monų ir Maumų pasaulio...“ (Faustas Kirša, 1920.X.21)

 

 

 

KRŪTINĖ

 

Kas mano krūtinė?

Tik skausmo šlakelis,

Kuriam nusilenkia bekraštė mėlynė

Ir gieda paukštelis.

 

Ją lydi per žemę varpai ir varpeliai,

Saldžiai privilioja žiedai ir žiedeliai.

Gyvenimo jūrės ją skaudžiai apgauna,

Dėl to ji skaudėjus skaudėt nepaliauna.

 

Lauko dobilėlio

Taip audra neskaudžia,

Kaip skaudus likimas

Tą krūtinę maudžia.

Ne taip žiedas laukia

Užburtos aušrinės,

Kaip troškimai veržias

Iš jaunos krūtinės.

Ne tiek garso gimsta

Viduje giružės,

Kiek krūtinėj skausmo

Tik aidų aidužiais.

 

Ar tau džiaugsmas,, ar grūmoji nusiminęs,

Tie aidužiai vis krūtinės, vis krūtinės ...

 

Ji, kaip šilas, skambi,

Kaip raidė, iškalbi.

 

Siūbuonės rožės, puoškite taką,

Širdis galiūnė plaka, vai, plaka ...

Krūtinė kyla, svajonės supas,

Karščiausios maldos paveržia lūpas.

 

Žmogus — tai sutartinė —

Širdis ir krūtinė ...

 

Čia šventas įkvėpimo sostas,

Čia šilko vėliavos siūbuoja,

Čia slaptas, bet likimo uostas,

Kur naktį žiburiai švytuoja.

 

Kartais miela ir malonu,

Tarsi šaukia: „Čia, drauguži,

Čia, mielasis, tau prie šono

Meilė atveria dangužį”.

Ir sugieda — tik krūtinė,

Jeigu džiaugias — tik krūtinė,

Jeigu liūdi — tik krūtinė,

Ir numiršta — tik krūtinė.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

***

 

— Aš nežinau linksmų kraštų.

Gal tu,

Poete grožio ir troškimų,

Maldas gamindamas iš rimų,

Kitų ir sapną supratai?

Sakyki, kur linksmi kraštai?

 

— Ar ten, kur šviečia mums rytai

Už tai, Kad jokis debesio šešėlis

Tenai nebuvo pasikėlęs?

Kad jį pasveikinti suspėjo

Visų šalių giedra ir vėjai? —

 

— „Oi, ne. Yra skirti kraštai,

Kur žmonės mylisi karštai,
Kur bręsta idealo grūdas,

Kur nekrečia giežimo rūdas,

Kur sielos skelbia per teisybę

Doros ir Viešpaties galybę.” —

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

JŪRĖS, JŪRĖS ...

 

Jūrės, jūrės didžiabangės!

Plačios, jautrios, kaip krūtinė,

Siekiat mėlynas padanges,

Tarsi mirti paketinę.

 

Iš krantų — uolų raižytų

Jums nebėgti, neiškilti.

Jums paskirta nuo pat ryto

Tik laižyti baltą smiltį.

 

Tiktai ošti jums paskirta,

Bet aidužių neklausyti ...

Jums tai gniaužti laivą tvirtą,

Bet kur skęs jis — nematyti ...

 

Jūrės, jūrės ... Vėjų vėjai

Jūsų ašaras išsklaido.

Graudžios raudos, išsisėję,

Nesulaukia švento aido.

 

Štai aušra kasdien parausta,

Jums į gelmę žvilgsnį meta

Ir kartojat giesmę gaustą,

Bet — ne senąją gyvatą.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

VIENUMA

 

Ką tik sėju — vis slaptinga.

Rodos, giedu, o vis stinga.

Ko gi?.. Nežinau ...

Kartais potvyniais gyvuoju ...

Kartais be sparnų, be kojų

Akmenis skaitau ...

Ak, tą vėtrą begalinę

Jaučia protas ir krūtinė,

Ir visi sapnai.

O čia vienas, kaip lapelis,

Jau nežiūri, koks bus kelias,

Tik keliaut žinai ...

Ir ko nori —- nepavysi,

Ką girdėsi — neklausysi,

Nors žavės tave ...

Tau tik vienos vėtros kaukia,

Tai paglosto, tai pašaukia,

Žemės vėsule ...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

AŠ JAUČIU PASAULĮ

 

Aš jaučiu pasaulį gražų,

Neaprėptą, nematuotą.

Tik iš rūpesnio galingai

Amžių dainomis dainuotą.

Aš jaučiu pasaulį šventą

Per krūtinę ir per dangų,

Kur aidužiai ir paukšteliai

Šaukia amžių neatvangų.

Aš jaučiu pasaulį meilų,

Kur širdis pažįsta širdį,

Kur, troškimais apsikaišęs,

Meilės skausmas skausmą girdi.

Aš jaučiu pasaulį kilnų,

Tik tai Dievo žmogui duotą,

Ir dėl to aušros veideliais

Giedu dainą nedainuotą.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

SVAJOTOJO MIRTIS

 

Be aukso svajonių, kad kankliai užkimo,

Prie skobnio be plunksnos svajotojas rymo.

Atšalusios mintys viena po kitos

Vis dreba, nušvinta prie vargo naštos.

Jis mena, kaip sapną, jaunybę audringą,

Bet kilti jausmais — įkvėpimo jis stinga.

Ir rūpesnių pilnas, apviltas maldų,

Nutyla, kaip kertamas medis ... skaudu ...

Ten regi mamužės mylėtąjį veidą,

Kurs niekur mažyčio pėdų neapleido;

Sumirga jam tėvas įpykęs, smagus, —

Taip visa malonu, kaip žvaigždžių dangus.

Ir pirmas vainikas, jam Mūzų supintas,

Iš nauja nušvinta, širdy atgaivintas;

Ir antrą, ir trečią jis mato arti,

Bet tie dar nauji, nesenai užmiršti ...

„E, duokite plunksną! ant brangiojo rašto

„Išliesiu jau visą beyrančią naštą.

„Nors mano sūnaitis jos veidą žinos

„Ir jai netarnaus nė sekundos vienos.

„Tik vargas jau tam, ką jinai pažaboja;

„Lig karsto lentos tąjį skaudžiai sekioja.

„Nebėr man vainikų, pražuvo viltis ...

„Ėjau, kariavau, o paliko ... mirtis ...”

Ir papūtė vėjas į gęstantį veidą ...

Dar kilo ranka, bet stiprybė apleido ...

Dar kilo širdis atminimų srove,

Ir liko kriauklai, kaip gelsvumas jave.

Ir skausmo dvasia į senolių valstybes

Nuskrido aprėpti svajotas platybes,

Tenai ją sutiko būriai angelų

Iš meilės, teisybės ir skausmo salų,

Parodė jai Mūzą, tą muziką, tonus,

Kurie sužavėjo žmonių milionus.

Ir jis, lygiai Mūza, aušros dvelkimu,

Suprato, ko verkė del šimto skausmų.

O, skausmą ir klyksmą pasaulis patyrė,

Kai dainius svajotojas užmirštas mirė, —

Tada jam sužvilgo vainikai, garbė.

Jam vartėsi karstas, skambėjo duobė.

Bet plaukė ten tuščias jausmų apgavimas —

Ne protų balsai, o tiktai žodžių žaidimas:

Jo skausmo vainikan žodžiu ir raštu

Jie prisegė tūkstantis vargo naštų.

Šikšnosparniai! Jūsų delnų jis nematė,

Kai savo krūtinėje kryžių sau statė.

Nebuvo nė vieno ... Šalin ir nūnai! Jis mirė ...

Išskrido iš čion amžinai.

Per žemas, puikuoliai, iš jūsų jam žodis;

Jis kenčia ir amžiais gal to neparodys.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

DAILIDĖ

 

Statau, statau aš didį rūmą

Iš stipro ąžuolo sienojų.

Jaučiu aš įrankio aštrumą,

Matau, kaip rentinius dėlioju.

 

Štai karo samanos iš šonų,

Aplinkui žievės išsidraikė,

!r man statyti vis malonu,

Nes aukštas rūmas baigti reikia.

 

Aš noriu sudaryti ūkį,

Patiekti daug daiktų prie rūmo,

Kad būtų gyvuliai nutukę,

Kad darbas rastų sau ramumo.

 

Bet kol dar nelipu ant kraigo,

Kol stogas nesulaiko vėjo, —

Girdžiu šnekas pikčiurnos speigo:

Ar padarysiu, ką žadėjau?

 

Tik čia turiu aš šventą viltį:

Kol delnas laiko kirvio plieną,

Aš taip aukštyn galėsiu kilti,

Sienojus kraudamas kasdieną.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

VARNAS

 

Vai tu, varne tolimasis,

Vai, iš kur gi tu, juodasis,

Čion į kovą atskridai?

Ar tave likimas gena

Užu bočių skriaudą seną,

Ar patsai kelius radai?

 — Krun, krun, nežinau,

Aš tik lesti ketinau. —

 

Čia bus linksma. Šitą šalį

Nesenai kraujų upeliai

Plaudė, tvino tekini.

Čia nuo seno nieks nežino,

Kiek mirtis žmonių kankino ...

Ką tu dirbti ketini?

— Krun, krun, nežinau,

Aš tik lesti ketinau. —

 

Mirė tūkstantys bernelių,

Tiek pat vyrų, tiek žirgelių;

Degė kaimai, kaip stabai ...

Mūsų sesės, vai, raudojo,

Vėjai dūmas išnešiojo ...

Ko, gal liūdna tau labai?

— Krun, krun, nežinau,

Aš tik lesti ketinau. —

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

M. K. ČIURLIONIES VĖLEI

 

I

 

Numirė Genijus. Amžiną atilsį.

Būki jam, mūsų žemele, lengva.

Mūza jo buvo prie vargo pripratusi,

Kūnui negaila, jei pūna galva.

Protas jo vaizdu gyventi paskatino,

Gimė simfonijos, aukso darbai,

Surastą mintį, idėją jis platino,

Slinko iš veido be jausmo stabai.

Monai nemonai pritraukė jo plaštakį,

Nėr tenai pirštų, nėra nė akies;

Plaukia ir siuvasi Genijaus raštakiai,

Vienas tik atbalsis skausmo vilties.

Eina sonatos, kaip meilės virpėjimas,

Pinasi dvasios ir kūno keliai,

Žengia su vėliava proto skaudėjimas,

Veržias į rūsį jausmų spinduliai.

 

II

 

Pynes supynęs ir vieną plakimą

Pirštų, jausmų ir minties verpetus,

Mirė, kaip aidas, svajonės užkimo,

Skaito nūn kito likimo metus.

Vyre! man plasta minčių milionai,

Duoki jų galios siautimams vagas.

Mintys nuo sodžiaus nutolo, kaip ponai,

Niekas gal žemėje jų nesupras.

Vargti nevargti ant kryžkelių tako,

Jausti nejausti, ką skelbia širdis;

Žemėj, kas ūžia, kas virpa, ar sako,

Mono nešventinti pirštai kliudys,

Marmuras šaltas; o meilės krūtinė

Liepsna per liepsną palydi kapan.

Varsos... O varsos: — sapnai ir piautinė

Jos tik, kaip tu, neprieinamos man ...

 

III

 

Gražu, kai akordai prie Dievo pakyla,

Dangus nusileidžia prie žemės vargų,

Žmonelių troškimais krūtinė prabyla,

Ir sveikina širdį būriai angelų.

O maldos, kaip meilė, gyvenimą lydi –

Čia jų atminimas ir švelnūs aidai,

Ir jos apkerėjo ir mažą ir didį,

Ir jomis atspindi galiūno vaizdai.

 

IV

 

Per tylą atplaukia nakties paslaptis

Ir margos svajonės, ir vyro mintis,

Ir žino krūtinė: tylos siautime

Ir meilę atspėji, ir audrą semi.

Banga suputoja, banga ir nutyla;

Ji lūpomis graužia žvaigždelių akis.

Bet, Dieve, per tylą iš požemių kyla

Pasaulių pasauliai ir sapno vilnis.

 

V

 

O, vyre! Juk tavo skauduolė krūtinė

Ne žaislo troškimai, ne jambų laukai —

Ką ji per aptemusią akį supynė,

Pakilo aukščiau, negu dulkių stulpai.

Man žymu, jog tavo troškimų verpetai

Po drobę vedžiojo pasaulio kelius, —

Bet dalgis ... Ir trūksta gyvenimo metai,

O klounai varto skambius varpelius.

 

VI

 

Aš, kaip sūnus, žinau

Ir jaučiu, ir manau,

Jog tavy Lietuva

Daugeriopai gyva:

Ji gyvena ir auga, ir sėja,

Ką nuo amžių tėvai pažadėjo.

 

Ūžia upės, šilai,

Lietuvos vėsulai

Ir aušros atspindžiai,

Ir pirmieji Dūžiai, —

Visa plaukia, kaip jūrių dvelkimas,

Kurį šaukia ramus įkvėpimas.

 

Daugiarūšė spalva —

Tai giedros Lietuva,

Kur didvyrio akis

Ugdžia Dievo mintis,

Ir per savo širdies pakilimą

 

Visa varsto ant pašvęsto rimo.

Juk širdis ir jausmai —

Viso amžio namai;

O troškimų vilnis —

Viso amžio ugnis.

Ir vilioja, ir bėga, ir plakas

Visa meilė, ir norai, ir takas.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

NAKTIS IR AUŠRINĖ. SONETAS

 

Prasiskleidė plastančio debesio rūšys,

Ir žiūri mėnulis į miegančią žemę:

Čia miškas siūbuoja, ten sodžius tėtušis

Kvėpuoja ir rytmečiui gyvastį lemia.

 

Ant kalno liepynas ir girgždančios pušys

Puikius siluetus į padangę remia,

Ir laimintas rytas, kaip kruvinas mūšis,

Šešėliuose dieviškas pajėgas semia ...

 

Jau yra, jau yra aušrinės kasnykai!

Ir puošia girliandomis plačią mėlynę.

Jau šaukia pirmieji miškų giesmininkai.

 

Nubunda svajonės, atgyja krūtinė,

Susipina gražūs pasaulio vainikai,

Ir žemę apšviečia pirmoji aušrinė.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

GOLGOTOS PAVEIKSLAS. SONETAS

 

Kiek kartų žiūrėjau į Kristaus Golgotą,

Tiek atgaila spaudė krūtinę ligotą;

Širdis paveldėjo gyvenimą naują,

0 džiaugsmas sužadino ramųjį kraują.

 

Drauguži, paveikslas ir tau pranašauja

Ne rūstų, bet švelnų gyvenimą naują,

Kiek kartų žibės tau mintis nuniokota,

Tiek kartų žiūrėsi į Kristaus Golgotą.

 

O Kristau! Pasaulis keikimais patvinęs,

Bet Tavo paveikslas — malonių šaltinis,

Iš skausmo garbingą vainiką nupynė.

 

O žmonės taip klysta, jiems tolimos vinys ...

Kaip skausmas Madonos, kaip tvano mėlynė,

O Kristau! plati Tavo meilės krūtinė.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

DRAUGAMS. SONETAS

 

Aš iškeliu taurę už jūsų sveikatą,

Draugai, kurie puošėte bendrą vainiką.

Juk meilūs linkėjimai nū neišnyko,

Bet dar galingiau savo žodį suprato.

 

Taip linksminas miškas, kol kirvio nemato;

Taip grimsta akordai dainon kanklininko;

Taip spindi paveikslas gabaus dailininko,

Kur visa dailu: nuo sienuojų lig spato.

 

Širdis — tiktai dvasios vaizdų beletažas,

Kur tūno sustingęs ir didis ir mažas

Naujų ir senųjų svajonių dvelkimas ...

 

Ir šliaužia per veidą jaunalakis dažas —

Ji gena šiandieną saldus atminimas

Dėl jūsų, draugai!.. Man kartojas žaidimas.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

VIS TIEK MAN

 

Suspaudė mane netikėta kančia

Del tikro, karščiausio jaunybės siekimo —

Del meilės, kurią aš svajojau slapčia,

Del mano nekalto jausmų pašaukimo.

 

Myliu ir mylėsiu. Kam kęsti bailiu?

Man purpuro rytas nebrėkšta maloniai.

Bet savo skausmais sušvytuoti galiu

Ir pinti vainiką tai gražiajai poniai.

 

Aš laisvas, kaip aras, nors verkia širdis —

Ją spaudžia slaptingas svajonių žaidimas.

Paskui gal apgaulūs sapnai pasivys,

Gal sveikins nemielas kelionės likimas.

 

Vis tiek man: žinau, kad krūtinė — ugnis,

Kad aš — kibirkštis meteorų siautimo,

Kad žmonės — šablonai, karionių šaknis,

Kad niekas kelionėj, kaip aš, nenurimo.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

***

 

Plaukia laivas, plaukia

Per jūružių plotus,

Nuo bangos į bangą

Per vingius miglotus, —

Plaukia laivas, plaukia ...

 

Mano laivą puošė

Tai draugių draugužė;

Kai tie vėjai kilo,

Kai tos jūrės ūžė, —

Ji man laivą puošė.

 

Ačiū, jausmo drauge,

Už rūtos šakelę,

Už žiedus ant burių,

Už irklų irklelį, —

Ačiū, jausmo drauge.

 

Man širdis prabilo

Meilės džiaugsmo veidu,

Ir krūtinę mano

Liūdesys apleido, —

Man širdis prabilo ...

 

Ne kardu, tik meile

Aš tapau didvyris.

Pamylėjau dangų,

Suaidavo girios —

Ne kardu, tik meile.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

KAI KELELIAI DUNDĖS

 

            Kai keleliai dundės

            Ir aušrinė žibės,

Aš raudosiu, sesute, raudosiu,

Ašarėlėmis taką mazgosiu,

Ir man niekas raudot nepadės.

            O krūtinės ugnis

            Gal raudojus nušvis, —

Tai man bus iš dangaus atminimas,

Sesutėle, tai mano troškimas,

Jis širdy niekados neužgis.

            Liksiu vienas našlys,

            Margo skausmo kvieslys,

Sesutėle, kaip aras ant kranto,

Tiktai garbinsiu vienumą šventą

Ir tave beminėsiu jau vis.

            Ar belaukti dienos

            Nemarios ir jaunos?

Tos dienos nebelaukiu ant žemės:

Mano kelias, kaip skausmas, aptemęs,

Nes nėra tavo meilės liepsnos.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

MANO LAIMĖ

 

Mano laimė karste guli,

Guli jau senai,

Jai žali vainikai dūli,

Užmiršti nūnai.

Tik dėl mano dainužėlių,

Dėl slaptų dainų

Ji pradengia veidužėlį

Iš ilgų sapnų.

O tos laimės valandėlės

Žiba žiburiais,

Kaip rytelį margos gėlės

Maloniais būriais.

Ir tada aš, kaip paukštelis

Iš tamsių šilų,

Skrieju Lietuvos takeliais

Šaukti vėsulų.

Jūs vėjeliai vėjužėliai,

Jūs seni laikai,

Grįžt... ar grįšite man vėlei,

Kaip drugių pulkai?

Ne, jau dingote, brangieji,

Laimės jau nėra...

Meile, tu tiktai man skrieji

Greit, greit, kaip aušra ...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.