tekstai.lt

Tekstų naujienos

anatolij-krym-berlas-berta-ir-kiti-verte-viktoras-rudzianskasAnatolijus Krymas (Ukrainos prozininkas ir dramaturgas, rašantis rusų k.) gimė 1946 m. rugsėjo 2 d. Vinicoje, kur baigė aštuonias klases ir muzikos mokyklą. Mokėsi Chmelnickio aukštesniojoje muzikos mokykloje (smuiko klasė), vėliau ten dėstė, grojo Černovicko Olgos Kobylianskos teatro orkestre, tarnavo armijoje. 1969–1974 m. mokėsi Maskvoje, M. Gorkio literatūros institute, Dramaturgijos fakultete (Viktoro Rozovo kurse)
2017-12-14-14-12-37Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama: „Jis glaustais, perregimais vaizdais leidžia mums naujai priartėti prie tikrovės.“ T. Tranströmeris išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių, jo poezija išversta į daugelį pasaulio kalbų.
monika-baltrusaityte-obelu-sodas-apsakymasTą popietę jachtoje jie plaukė keturiese – Agnė buvo jaukiai įsitaisiusi prie stiebo, Vytas sėdėjo už rumpelio, Uršulė – greta Vyto, o Jonas išsitiesęs gulėjo laivo priekyje ir spoksojo į dangų, kuris nieko gero nežadėjo. „Debesis ateina, reikia plaukti į krantą.“ Į Agnės pastabą niekas nesureagavo. Laive tvyrojo meditacinė tyla, vienintelė iškelta burė vos vos plėvesavo, medžiaga net nebuvo įsitempusi, tik palengva kilnojosi lyg miegančio žmogaus krūtinė. Kaip ir dažną tokią vasaros popietę, ežeras buvo lygus ir stiklinis, susiliejęs su dangumi į vieną kūną, toks ryškus kaip atviruke, kuriame nepagailėta mėlynos spalvos
simonas-bernotas-eilerasciaiIlgai jau užsitęsė o iš pradžių juk net nemanėm
jaroslavas-melnikas-dangaus-valdovai-romano-fragmentaiNieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro. Iš savo gyvenimo kino teatro. Ir tada... Kas tada? Aš pabusiu.
vytautas-stulpinas-eilerasciaiParinkęs / eilėraščiui antraštę, / drapana pridengi / kyšantį kriauklą, / apjuosi jį / vienuoliška virve. / Rankovė / arčiausiai mosto.
marius-burokas-nivalijos Kaip sunku žiemą keltis, patamsyje, šeštą ryto, kai už lango nėra sniego. Kai nenujauti to blausaus švytėjimo, visus nelygumus užklojančio baltumo. Keliesi, rengiesi, krapštai iš lovų įsiraususius, šnarpščiančius vaikus, rengi juos, dejuojančius, kažką kalbi, kažką valgai, kažką geri – vėl susivoki tik troleibuse, pabudęs iš snaudulio, ties „Petro ir Povilo“ stotele. Jau, čia reikia lipti. Čia šviečia langai, čia daug vaikų, jie plūsta iš visų pusių, nešini keisčiausiais dėklais – jau beveik išmokai atskirti, kokiame koks instrumentas. Mokyklos viduje triukšmas kitoks nei paprastose mokyklose, kitoks, nei buvai įpratęs, – labiau struktūruotas, melodingesnis, pro duris veržiasi muzikos nuotrupos – čia fortepijonas, čia fleita, ten saksofonas, vieni dainuoja, kiti po nosimi bubena natas, bet tave supa tvarka, kūrimo tvarka, kartojimo ir mokymosi to, kas sukurta, tvarka. Palieki tai tvarkai vaiką (dėl mokyklos poveikio asmenybei čia nesiginčysime – ne tas tekstas, tegul dygsta galvoje tie skaičiai, raidės, natos, garsai ir piešiniai). Išeini, jau prašvitę. Vis dar nesninga.
stasys-mostauskis-tapyba-cukrumi-ir-kiti-autoriaus-komentaraiKone visi menininkai įsitikinę esą nepakankamai arba netinkamai suprasti. Nujaučiu, kad menka garbė būti jiems priskirtam, bet jei jau rašau apie save, matyt, tai tiesa. Šis straipsnis yra apie mano tapybą. Formaliu pretekstu jam tapo praėjusių metų gruodį surengta paroda, tačiau aptariami klausimai būdingi ne tik šiam etapui, tad naudojuosi proga aptarti bendresnes savo kūrybos prielaidas, santykius su teorine veikla, kurią pelnytai ar nepelnytai sureikšminu. Kaip netrukus suprasite, šis straipsnis yra pelnytai vėluojanti minėtos parodos dalis. Tapyba cukrumi, saldumo estetika ir kitos kategorijos yra savo reikmėms sukurti įrankiai, apibūdinantys pasirinktas menines priemones, tačiau jų prasmė nebūtinai sutampa su įprastu šių terminų turiniu.
dovile-kuzminskaite-du-viename-d-dirgelos-replikos-stebeto-jo-uzrasaiDainius Dirgėla. Re:plikos / Stebėto jo užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 78 p.
laimantas-jonusys-tarp-prisitaikymo-ir-laviravimo-tarp-estetikos-ir-politikos-lietuviu-literatura-sovietmeciuTARP ESTETIKOS IR POLITIKOS. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Sat-kauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.
juozas-baltusis-vietoj-dienorascioRašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) dienoraštinis palikimas, kurį sudaro kasmet nuo 1969-ųjų rašyti rankraštiniai tomai, bendrai pavadinti „Vietoj dienoraščio“, paties autoriaus išankstiniu nurodymu buvo uždraustas viešinti dar dvidešimt penkerius metus po jo mirties. Praėjus nustatytam terminui, kūrėjo dukra ir autorinių teisių paveldėtoja Rita Baltušytė maloniai suteikė leidimą susipažinti su šiais dienoraščiais, saugomais Lietuvos literatūros ir meno archyvo fonduose, ir parengti publikaciją „Metų“ žurnale. Pervertus gausybę dienoraštinių užrašų, atsiskleidžia didžiulė tos sudėtingos epochos panorama, žinoma, lydima paties Juozo Baltušio asmeninio, emociškai spalvingo, neretai ir prieštaringo komentaro vienokiais ar kitokiais klausimais. Pirmai publikacijos daliai buvo pasirinktas 1978 metų spalio–lapkričio mėnesių dienoraščio fragmentas, leidžiantis patirti ką tik parašytos apysakos „Sakmė apie Juzą“ redagavimo niuansus, pamatyti rašytojo požiūrį į tuometinę santvarką, pažinti kūrėjo kasdienybę, nujausti santykius šeimoje ir su aplinka bei daugelį kitų epochos ženklus liudijančių dalykų, kurie, akylu J. Baltušio žvilgsniu sugaudyti ir suguldyti į spausdinimo mašinėle rašytus dienoraštinius lapus, dabar jau atsiduria skaitytojo valioje.
is-gyvenimo-uzkulisiu-rasytojas-vytautas-cepas-atsako-i-romo-daugirdo-klausimusPrasmės paieškos labai sudėtingas ir alinantis procesas, kuriam reikia ne tik gyvenimiškos patirties, bet ir nemenko filosofinio išprusimo, tad nenuostabu, kad jaunieji, stengdamiesi iš paprastos kiemo žolės išspausti gyvybės eliksyrą, neretai nukeliauja į tokias lankas, kur net horizonto nesimato. Tačiau tokie polėkiai visada įdomūs, o jei autoriui bent šiek tiek pavyksta sutramdyti vaizduotės žirgus, pasaulį išvysta žavus ir nepakartojamas literatūrinis tekstas.
2017-11-28-12-25-28Fakto ir grožinė literatūra iš pirmo žvilgsnio atrodytų esantys visiškai nesulyginami reiškiniai. Rašytojas-reporteris nori būti vos ne skaidrus mediumas, pro kurį prasišviečia objektyviai egzistuojančio pasaulio struktūra, o rašytojo-kūrėjo pasaulis atrodo subjektyvus iki kraštutinumo. Tačiau jeigu pažvelgsime įdėmiau, tai pasirodys, kad viskas nėra jau taip akivaizdu.
ramunas-cicelis-jono-meko-kurybos-autobiografiskumasJono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama. Kadangi J. Mekas atmeta beveik visą šiuolaikinį lietuvių literatūros diskursą ir remiasi tik labai tradiciniais autoriais (Kristijonu Donelaičiu, Žemaite ir keliais kitais), jo kūrybos tyrinėtojams kartais sunku remtis estetiniais literatūros vertinimo kriterijais, kurių pagrindas – kūrinio meninės vertės klausimas. Eksperimentinių J. Meko sapnų užrašų recepcijos Lietuvoje beveik nėra.
hanna-krall-sirdziu-karalius-ir-vel-suka-arklius-verte-birute-jonuskaiteHanna Krall – žydų kilmės, 1937 m. Varšuvoje gimusi rašytoja, žurnalistė. Karo metais prarado artimuosius, o pati stebuklingu būdu išliko. Ją išgarsino knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“ („Zdążyć przed Panem Bogiem“, 1977), kurią parašė remdamasi pokalbiu su Marku Edelmanu, paskutiniu dar gyvu Varšuvos geto sukilimo vadu. H. Krall domina ne tik holokausto temos, bet ir komplikuoti lenkų, įpintų į sudėtingą istorijos ir politikos tinklą, likimai, praeities įtakos asmenybei problema ir žmogaus slaptų minčių kraitis. Daugybė autorės knygų – reportažų, apsakymų rinkinių, romanų – yra išverstos į užsienio kalbas, ji yra pelniusi nemažai svarbių literatūrinių premijų. „Širdžių karalius vėl suka arklius “ ( „ Król kier znów na wylocie “ , 2006) – tai puikus, lakoniškas, meistriškai supintas – galima būtų ironiškai sakyti – nuotykių – romanas, savaip perpasakojantis Antrojo pasaulinio karo istoriją.
lisa-gorton-eilerasciai-verte-lidija-simkuteAustralijos poetė, eseistė ir prozininkė Lisa Gorton (g. 1972) baigė Melburno universitetą, Oksfordo universitete apgynė daktaro disertaciją, skirtą Johno Donne’o poezijai. Pirmasis poezijos rinkinys „Press Release“ („Pranešimas spaudai“) ir romanas vaikams „Cloudland“ („Debesų šalis“) sulaukė įvairių apdovanojimų. L. Gorton kūryba gausiai publikuojama žurnaluose ir antologijose. Jos antras poezijos rinkinys „Hotel Hyperion“ („Hiperiono viešbutis“) išėjo 2013 m., pirmas romanas suaugusiems „The Life of Houses“ („Namų gyvenimas“) – 2015 m.
ramunas-kasparavicius-pusryciu-ismintis-eseNesuprantu aš kai katrų literatūros žinovų: sako, kad aš ir lietuviškai mokąs, ir lenkiškai, kiek jidiš, net gudiškai baltarusiškai krievu valoda , ką labiau, ką nelabiau, bet niekas neatkreipia dėmesio, kad moku (giriuosi) totoriškai: achlamonas – niekdaris, rimša – rašto žinovas, bunčiukus suprantantis – tai tokie kariniai ženklai, vėliavos; vyr. achlamonas – vyr. niekdaris, bet yra ir achlamonkė – tai moteris; manatkės – turtas, pinigai, šmutkės ( manat – pinigas, iš, turbūt, monetos, nes buvo Minerva Moneta tokia Romoje), jau neimant domėn tokių įdomių bei reikalingų žodžių kaip kutak (falas) ir dželach (la puta). Čia reikia atsiriboti nuo pachabščinos, toliau rašyti švelniai ir su patosu.
tomas-petrulis-eilerasciaiGimiau 1987 m. Panevėžyje, gyvenu Vilniuje. Studijavau istoriją ir religijos studijas. Tuo domiuosi ligi šiol, todėl kartais tyčia, kartais netyčia tam tikri, ypač religiniai, įvaizdžiai patenka ir į mano tekstus. Kadangi nerašau teorinių traktatų, vienokia ar kitokia kalba vartojama ne kaip teoriniai konstruktai, o tampa savotiška jungtimi, su retomis tikrumo akimirkomis (kartais gana žiauriomis, kad atsirastų ne visiems malonūs tekstai), kurios, būna, nutinka ir sujudina kalbą, kuria mąstau ir kalbu.
petras-venclovas-vilko-kailyje-apsakymasTraukinys ūkteli, išpučia garą, valandėlę slenka be garso, paskui sukleketuoja, ratai trinksi per bėgių sandūras. Raudoni stoties pastatai vis greičiau lekia pro šalį. Plikai kirpti vaikinai žiūri į juos stovėdami, susigrūdę prie langų, tarsi paskutinį kartą matydami. Kažkuris rusiškai nusikeikia, kitas grikšteli dantimis, trečias piktai mykia. Kažkuo tarpusavyje jie panašūs, galbūt atsisveikinimo, praradimo jausmu – trejus ar ketverius metus stums be gimtųjų vietų, be artimųjų, po svetimu dangumi. Strazdanius net ašarą slapčia nusibraukia: be abejo, iš kaimo, tą rodo jo laikysena ir nuskalbti milo drabužiai.
julius-keleras-eilerasciainepažįstu tavęs dar
gintare-adomaityte-tiesiog-gyventi,,Niekam nedaranti paslaugų (svetimos reikmės neprasiskverbdavo į jos vaizduotę), niekada nekamuojama sąžinės priekaištų ir minčių apie kokias nors paslaugas artimiesiems, ji tiesiog gyveno.“ Arba: ,,Baigiantis gegužei, ji pradėdavo vaikščioti prie upės, vasarą maudydavosi kelis sykius per dieną, rudenį – pėda praskirdavo pirmąjį ledą.“ Skaitymo gurmanai čia pat atspėjo, ką cituoju: žinoma, kad Česlovą, aišku, kad Milošą, suprantama, kad Algio Kalėdos vertimą: tai ,,Isos slėnis“, o mano abi pasirinktos citatos – apie naratoriaus senelę – apie tą, kuri – tik pamanyk – ar drįstume mes taip – tiesiog gyveno. Su ja – jeigu leista – tapatinuosi. Noriu ir galiu būti moterimi, kuri kulnu prakerta pirmąjį ar paskutinį ledą. Ir tik. Aha...
mario-bojorquez-nepasitenkinimo-poezija-verte-dovile-kuzminskaiteMeksikos poetas Mario Bojórquezas šiemet viešėjo Lietuvoje – jis buvo kviestinis 2016 m. „Poezijos pavasario“ svečias. Publikacija parengta pagal pranešimą, skaitytą festivalio konferencijoje „Poezija kaip (savi)destrukcijos forma“.
vladui-simkui-802017 m. spalio 15 d. ilgamečiam mūsų redakcijos darbuotojui, poetui ir vertėjui Vladui Šimkui (1936–2004) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Prisimindami šį nuostabų kūrėją ir žurnalo bičiulį, skaitome jo rudenišką eilėraštį
ramute-dragenyte-ode-mirusiai-meilei-a-gustas-padovanok-man-obuoli-is-anapusAldona Gustas. Padovanok man obuolį iš anapus. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 224 p.
neringa-butnoriute-smagi-poezija-apie-zodzio-prasme-ir-beprasmybe-b-januseviciaus-zodziaiBenediktas Januševičius. Žodžiai. – Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. – 80 p.
lina-buividaviciute-odiles-puseje-arba-susitaikymu-romanas-v-papievio-odile-arba-oro-uostu-vienatveValdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 312 p.
reda-griskaite-dvaras-kaip-archyvas-bajorija-ir-lietuvos-istorijos-tyrimai-xix-a-47-d-133Prisiminti tris XIX a. Rytų Lietuvos intelektines salas, tris vadinamuosius rašančius XIX a. dvarus ir juose kūrusius provincijos intelektualus paakino šiųmečių „Literatūros salų“ – jau vienuoliktųjų – tema ir vieta, ypač pastaroji. Nes kalbėjimo apie literatūrą (ir ne tik) erdve buvo pasirinktas Šalčios ir Merkio kraštas. Žinoma, ši vieta pirmiausia įpareigotų pasakoti apie Jašiūnus, nes šis dvaras labiau negu kuris nors kitas yra „vertas“ intelektinės salos, o jo šeimininkas istorikas Mykolas Balinskis – provincijos intelektualo įvardo. XIX a. istoriografiją tiriančiam mokslininkui apie tai nekalbėti tiesiog „negalima“, tiesiog „nepadoru“. Tad Jašiūnai šiame pasakojime tikrai bus
-audrone-girdzijauskaite-keliones-pradziaRašomo atsiminimų romano ištrauka
-poezija-yra-ir-isverciama-ir-neisverciama-verteja-liongina-pazusi-kalbina-deimante-velickieneLionginas Pažūsis – kalbininkas, vertėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas, Vertimo studijų katedros docentas, keleto mokomųjų knygų ir žodynų autorius arba bendraautoris. Gausūs jo atlikti lietuvių poezijos vertimai į anglų kalbą skelbti Lietuvos, Rusijos, JAV ir Didžiosios Britanijos literatūrinėje periodikoje ir rinkiniuose. Į lietuvių kalbą L. Pažūsio išversta anglų poetų kūryba publikuota rinkinyje „Iš klasikinės anglų poezijos“ (1996). Jis redagavo Peterio Tempesto į anglų kalbą išverstą Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ ir Kristijono Donelaičio „Metus“. 1997 m. L. Pažūsiui įteiktas „Poezijos pavasario“ prizas už poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Jis taip pat yra 2011 m. Šv. Jeronimo premijos laureatas.
2017-10-17-05-30-24Štai aš ir vėl Madride, praleidęs keletą mėnesių Andalūzijoje ir skersai išilgai išmaišęs tradicinį plėšikų kraštą, taip ir nesutikęs nė vieno. Man dėl to beveik gėda. Buvau pasirengęs plėšikų atakai, ne tam, kad kaučiausi, bet kad pasišnekėčiau su jais ir mandagiai paklausinėčiau apie jų gyvenimo būdą. Žvelgdamas į savo švarką apsitrynusiomis alkūnėmis ir menką bagažą, aš gailiuosi, kad prasilenkiau su tais ponais. Už malonumą juos pamatyti nebūtų per brangu atsilyginti lengvu kelionės krepšiu.
dalia-striogaite-meistro-darbas-petro-tarulio-120-osioms-gimimo-metinemsPetro Tarulio (Juozo Petrėno) prozos istorinę vertę literatūrologas Albertas Zalatorius yra apibrėžęs kaip itin reikšmingą: prieškariu novelės prestižą laikė trys autoriai – Vincas Krėvė, Jurgis Savickis, Petras Tarulis; jie stipriai sugestijavo lietuvių novelistiką1. Du pastarieji – J. Savickis, P. Tarulis – modernizmo įtvirtintojai, esmingai keitę meno suvokimą ir santykį su skaitytoju, diegę modernią ekspresionizmo poetiką ir apskritai estetinį kitoniškumą.
danilo-kis-boriso-davidoviciaus-kapas-verte-laima-masyteDanilas Kišas (Данило Киш, 1935, Subotica, Serbija – 1989, Paryžius, Prancūzija) – vienas iškiliausių XX a. serbų rašytojų ir labiausiai verstų Serbijos autorių į užsienio kalbas (lietuviškai galime perskaityti jo novelių). Už literatūrinius veikalus apdovanotas daugeliu tuometinės Jugoslavijos (tarp jų Ivo Andričiaus), ir užsienio šalių literatūrinių premijų: Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Amerikos ( Bruno Schulz Prize ) ir kt. Romanas „Boriso Davidovičiaus kapas“ parašytas 1976 m., jį sudaro septynios iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusijusios istorijos; montažo principu pasakojami audringi XX a. pirmosios pusės Rytų Europos įvykiai (politinės apgaulės, išdavystės, žudynės). Romane veikia ir prasimanytos, ir tikros istorinės asmenybės, poetiškumas susipina su esė pradmenimis, groteskas susimaišo su parabole, pasakojimus persunkia tirštas simboliškumas, santūrus, lakoniškas naratyvas, magiškojo realizmo dvasia.
edward-estlin-cummings-eilerasciai-verte-kornelijus-platelisEdwardas Estlinas Cummingsas (1894–1962) – amerikiečių poetas, dailininkas, prozininkas, dramaturgas, vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės modernizmo atstovų. Jis studijavo kalbas Harvardo universitete ir dailę Paryžiuje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare sanitarinio korpuso savanoriu, išleido penkis poezijos rinkinius ir dvi rinktines. 1931 m. lankėsi Sovietų Sąjungoje ir nuo tada tapęs ultra dešiniuoju po poros metų išleido šios kelionės įspūdžių knygą „Eimi“.
paula-urbonaite-zyle-noveleEsu Zylutė ir keičiu lizdą du tris kartus per metus. Kodėl – nežinau. Man dažnai sako, kad dėl to, jog esu Zylė, – iš tiesų, ir pati tuo pradėjau tikėti. Kas būtų, jei lizdo nekeisčiau, – irgi nežinau. Gal tiek ir užtenka man žinoti – esu Zylutė.
paulius-norvila-vilniaus-sonetu-vainikasįkvėpk tamsos iškvėpk tabako dūmų
tomas-kavaliauskas-klastote-romano-fragmentasGurkšnodamas bulgarišką vyną Kauno Velnių muziejaus rūsyje įsikūrusioje kavinėje „Kipšas“ galvojau, kad Lietuvos trispalvė ir Bulgarijos vėliava skiriasi tik viena spalva: mūsiškė – geltona, žalia ir raudona, o jų – balta, žalia ir raudona. Esu girdėjęs, kad jei į Bulgarijos vėliavą, plevėsuojančią virš prezidentūros Sofijoje, pažvelgsi saulėlydžio šviesoje, išvysi lietuvišką trispalvę, mat įkaitusi balkaniška saulė baltą spalvą nudažo geltonai.
zita-mazeikaite-eilerasciaiAure – Mažvydo karvės rupšnoja / sultingą žolę pastoriaus pievose.
tomas-venclova-eilerasciaiKą mylėjai, sakyk?
liutauras-degesys-zmones-zodziai-ir-knygos-2016Kai bandai išsiaiškinti, kodėl žmonėms taip patinka politinės, moralinės ir kultūrinės banalybės, supranti, kad jos patrauklios, nes paprastos: tai tiesos, kurios nereikalauja jokių pastangų, kartais – jokio išsilavinimo, jokių žinių. Pačios populiariausios būna kvailystės. Banalybės – tai tiesos, kurios atitinka gausybę patirčių. Vėlgi – paprastučių, standartinių, elementarių, vadinamųjų „bendražmogiškų“ patyrimų. Kuo elementaresnės, paprastesnės tos patirtys, tuo jos – „bendražmogiškesnės“. Tokių mitinių būtybių – bendražmogių – gyvenimo tiesos. Visų – ir niekieno.
vladas-braziunas-viskas-duota-graziai-in-memoriam-henrikas-algis-cigriejusLietuvių literatūra neteko puikaus žodžio meistro, savito, nesupainiojamo balso poeto, jautraus ir gilaus novelisto, įžvalgaus, geranoriško kolegos, be galo šilto ir šviesaus žmogaus
arvydas-valionis-knutas-skujeniekas-rasytojo-darbas-misija„Kai kasdieniai žodžiai nebepadeda, talkon ateina poezija. Poezija kalba savo pačios išrastu ar seniai jau esamu žodžiu, vaizdu, tylos akimirka tarp eilučių. Ir pasako beveik visa, kas svarbiausia“, – taip latvių poetas Knutas Skujeniekas pristato lietuvių skaitytojui savo rinktinę „Aš esu toli viešėjęs“ (2004). Ir prisipažįsta: „Su Lietuva aš susijęs visą gyvenimą.“ Kaip ir ši melodinga, tik iš Knuto lūpų mūsų link šuoliuojanti poezijos eilutė: pas leišius gert alaus umpapa umpapa umpapa ... Su ja nepastebimai prabėgo dešimtmečiai, nutolo nepakartojami susitikimai, atmintyje liko tostai už kūrybinę sėkmę. Ir šiandien tariame Tau, Knutai, gyvenimą paskyrusiam poetiniam žodžiui: su jubiliejiniu 80-uoju gimtadieniu!
laimantas-jonusys-ikveptoji-ir-paprastoji-literatura-Parengta pagal pranešimą „Lietuvių literatūra XXI amžiuje: ar turime ką pasiūlyti pasauliui?“, skaitytą Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime, 2016 04 15
2017-10-16-11-04-28Antanas Šileika. Pirkiniai išsimokėtinai . Iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Versus aureus, 2014. – 256 p.
ieva-volungeviciute-pokalbis-vilniui-genius-loci-poezijos-ir-tapybos-dialoge-a-a-jonyno-a-griskeviciaus-vilnius-upe-teka-apacioje-2013 m. išėjusi trikalbė (aplanke knygos lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis po 38 p.) dviejų autorių rinktinė „Vilnius. Upė teka apačioje“ yra tik trumpas įvadas į Antano A. Jonyno poeziją ir Algio Griškevičiaus tapybą, tačiau abu menininkai poezijos bei tapybos dialogu pristato daugialypį santykį su Vilniumi ir kiekvienas savitai atskleidžia miesto genius loci (vietos dvasią), kuri taip pat nėra vientisa ir aiškiai užčiuopiama.
donata-mitaite-netvarus-ievos-gudmonaites-eilerasciu-pasaulis-i-gudmonaites-sniego-skonis-Ieva Gudmonaitė. SNIEGO SKONIS. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 80 p.
erika-urbelevic-rinktine-su-raudonu-tasku-s-parulskio-be-teises-sugriztiSigitas Parulskis. Be teisės sugrįžti. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 192 p.
sara-poisson-istorijaTekstai kuria gyvenimus, padeda juos sutvarkyti, suteikia kryptį ir prasmę, nesvarbu, ar tai būtų maloni būtis, ar tik kelionė nešant sunkią naštą
arnoldas-pirockinas-profesorius-radegastas-parolekas-garsina-lietuviu-literatura-cekijojeSausio pabaigoje iš Prahos universiteto profesoriaus habil. dr. Radegasto Paroleko elektroniniu paštu gavau jo atsiminimų knygą „Moje Dvacáté století: Memoárová mozaika v pĕti dílech“ (Praha, 2005) („Mano dvidešimtasis amžius: penkių dalių atsiminimų mozaika“). Profesorius lietuvių ir čekų literatūrinių santykių istorijoje yra tokia ryški asmenybė, kad, perskaičius šią knygą, kilo noras, pasinaudojus ir kitais darbais, supažindinti mūsų visuomenę, bent labai bendrais bruožais, su jo gyvenimu, literatūrine veikla, kurios lituanistinę dalį reikėtų branginti kiekvienam apie literatūrą nusimanančiam lietuviui.
2017-10-13-20-28-56Prosperas Mérimée (1803–1870) – prancūzų rašytojas, kurio vertingiausia kūrybinio palikimo dalimi laikoma novelistika („Matėjas Falkonė“, „Karolio XI vizija“, „Reduto paėmimas“, „Tamango“ ir kt.). Taip pat P. Mérimée parašė pjesių bei kelionių įspūdžių knygų. Lietuvoje šis rašytojas turbūt labiausiai žinomas kaip autorius, parašęs novelę „Lokys“ („Lokis“, 1869), kurios veiksmas vyksta Žemaitijoje. Lietuvių k. yra išleisti novelių rinkiniai „Kolomba“ (1947), „Karmen ir kitos novelės“ (1996), „Karmen. Lokis“ (2004). Šį sykį lietuvių skaitytojui siūlome susipažinti su P. Mé r imée laiškais, kuriuos jis rašė iš Ispanijos žurnalų „La Revue de Paris“ ir „L’Artiste“ direktoriams.
apie-lietuva-man-buvo-prikalbeje-tiek-nesamoniu-rasytoja-karoli-gintara-zukauska-kalbina-jurga-tumasonyte-Čikagoje 1973 m. gimęs ir augęs rašytojas Karolis Gintaras Žukauskas lietuvių publikai šiek tiek pažįstamas iš dviejų romanų (kol kas dar neišverstų iš anglų kalbos), įvairių straipsnių kultūrinėje spaudoje ir šmaikščių interviu didžiuosiuose portaluose. Ta proga, kad daug keliaujantis rašytojas, kūrinius pasirašantis Gint Aro slapyvardžiu, vėl lankėsi Lietuvoje, sutarėme šį interviu.
kestutis-nastopka-zodziu-ankstys-antano-kalanaviciaus-progiesmiaiAntano Kalanavičiaus kalbos savitumas iš karto krinta į akis: neįprasta leksika, keisti morfologiniai dariniai. Poetinis žaidimas morfologinėmis lytimis sukuria, pasak Sigito Gedos, neįtikėtiną tapsmo, daiktėjimo, daiktavardėjimo stebuklą
hans-jacob-christoffel-von-grimmelshausen-simplicijaus-nuotykiai-romano-fragmentas-verte-teodoras-cetrauskasH. J. Ch. Grimmelshausenas buvo neįtikėtinai apsiskaitęs žmogus, sugebėjęs savo žinias genialiai įpinti į sąmojingą, įdomią, sodrią Trisdešimties metų karo įvykius atspindinčią istoriją. Šis kūrinys vadintinas romanu tik sąlyginai – „Simplicijaus nuotykiai“ netelpa į siaurus kokio nors vieno žanro rėmus, tai – nuotykių, satyros, šelmių, istorinio romano, socialinės kritikos, kelionių, fantastikos bei visų įmanomų literatūrinių elementų lydinys. Ne veltui iš šio šedevro mokėsi Johannas Wolfgangas von Goethe ir Günteris Grassas, kurdami savo didžiuosius kūrinius. Tiesa, dar visai neseniai skaičiusiųjų „Simplicijaus nuotykius“ buvo kur kas mažiau, nes barokinė autoriaus kalba ilgainiui tapo sunkiai suprantama netgi vokiečių skaitytojui. Vis dėlto, rašytojo Reinhardo Kaiserio šiuolaikiškai apdorotas, H. J. Ch. Grimmelshauseno romanas tarsi naujai atgimė ir tapo tikru Vokietijos literatūrinio gyvenimo stebuklu.
sabahudin-hadziali-eilerasciai-verte-aiste-urbonieneSabahudinas Hadžialićius (g. 1960) yra garsus Balkanų šalyse rašytojas ir žurnalistas iš Bosnijos ir Hercegovinos, daugelio poezijos, aforizmų, pjesių, satyrų ir novelių knygų autorius. Jo kūryba išversta į dvidešimt pasaulio kalbų, knygos išleistos Europoje ir JAV. S. Hadžialićius yra rašytojų sąjungų Bosnijoje ir Hercegovinoje, Serbijoje ir Juodkalnijoje narys, taip pat Žurnalistų draugijos Bosnijoje ir Hercegovinoje narys, meno ir kultūros žurnalo ,,Diogen“ vyriausiasis redaktorius, nepriklausomų intelektualų „Circle 99“ narys ir POETAS del MUNDO ambasadorius Bosnijoje ir Hercegovinoje. 2014 m. S. Hadžialićiaus kūryba įvertinta Libane įsteigta garbinga Naji Naaman kūrybiškumo premija. Lietuvos skaitytojams jo kūryba pristatoma pirmą kartą.
bite-vilimaite-rudens-veidas-dramaVieno veiksmo, penkių paveikslų drama
marius-burokas-eilerasciaiIš ciklo „Užrašytos nuotraukos“
laura-sintija-cerniauskaite-shaukshtelisAnt žemės – moteriškų formų medžiai, danguje – moteriškų formų debesys
nijole-vaiciulenaite-kaselioniene-pakeliui-su-snobu-sartreuKadangi septintojo dešimtmečio panorama S. Daugirdaitės knygoje apsiriboja daugiausia bendro pobūdžio pastabomis dėl akivaizdaus tyrimo medžiagos stygiaus, kyla pagunda įsiterpti, pasitelkiant asmeninę patirtį. Prisimenant septintojo dešimtmečio studijų metus, dera pažymėti, kad S. de Beauvoir, atskirai nuo J. P. Sartre’o, mažai ką domino; oficialiai buvo žinoma tik tiek, kad ši rašytoja sukūrė garsų veikalą „Antroji lytis“ („Deuxième sexe“), kuriame kaltino visuomenę dėl žemesnės moterų padėties, ir buvo arši kovotoja už moterų teises, kurios Prancūzijoje pažeidžiamos.
marek-kornat-giedroycas-toli-i-prieki-zvelgusi-asmenybePrieš šimtą dešimt metų gimė Jerzy’is Giedroycas (Ježis Giedroicas, Jurgis Giedraitis) – politikas ir kultūros veikėjas, įrašęs iškilų Lenkijos ir Europos XX amžiaus istorijos puslapį. Šiais metais taip pat sukanka septyniasdešimt metų jo įkurtam Literatūros institutui, nes jį įsteigė 1946 metų birželį Romoje, o kitais metais perkėlė į Mezon Lafitą prie Paryžiaus. Tad leidžiu sau iš istoriko ir politinės minties tyrinėtojo perspektyvos išdėstyti kelis lietuvių skaitytojui adresuotus pamąstymus apie J. Giedroycą, suvokdamas, kad naujųjų laikų istorijoje nėra kitos asmenybės, kuri taip aiškiai jungtų abi mūsų tautas ir taip raiškiai atskleistų visų senosios lenkų–lietuvių Žečpospolitos „tautų paveldėtojų“ geopolitinį likimų bendrumą.
prozos-labirintai-poezijos-paunksme-ir-tarnyste-muziejuiEsu muziejininkė ir žinau, kad viskas vyksta dialektiškai, kad negalima iš istorijos išbraukti dešimtmečių, niekinti žmonių gyvenimų. Viską įvertinti reikėtų ramiai ir kultūringai. Šiuo metu vargu ar kas kalbės apie pūliuojančias Lietuvos žaizdas; tie, kurie galėjo tai daryti, išmirė, kiti, vyresnieji, jau bijo prasižioti, o jaunimas dažnai užsiima neigimu. Ar kam išties rūpi pati Lietuva? Tėvynė? Labiausiai pats sau rūpiu: iššoku kaip zuikis iš kopūstų, palakstau, palakstau ratais, greitai patriukšmauju ir vėl slepiuosi. Baugu, kai taip elgiasi jauni, o ir vidutinio amžiaus rašytojai kartais pavargę, labai pikti.
viktorija-daujotyte-musu-likimo-data-lietuvos-respublikos-simtmetisVis arčiau toji sukaktis – mūsų Respublikos šimtmečio, mūsų likimo datos. Dar turime laiko suvokti, kad tik jausdami aną Lietuvą ir kaip esmingą savo istorijos dalį dar ką nors padarysime, sustiprinsime savo savimonę, tapatybę. Nėra ir būti negali tvaresnės tapatybės, kur nėra tradicijos, tradicijos ir kaip istorijos jutimo. Taip, daug yra pasakojimų ir jų versijų, daug ir istorijų, pasakojamų aristokratų ir kamerdinerių, kairiųjų ir dešiniųjų, moterų ir vyrų. Ir yra toks darinys sąmonėje, kurį kartais vadiname autentiškąja istorija, bet gal tai labiau asmeninė istorija, prasidedanti nuo to, ką pasiseka išgirsti imliame vaiko amžiuje, kas mums yra papasakojama tėvų, senelių, mokytojų, nebūtinai skaitančių iš būtinųjų vadovėlių.
augustas-sireikis-moderniosios-heroizmo-transformacijosKiekvienas herojus turi savo žygdarbį. Kiekvienas žygdarbis – tai kova su antagonistinėmis jėgomis dėl tam tikro tikslo. Tikslo priežastį suvokiant kaip herojaus motyvaciją, išryškėja laiko matmens svarba: motyvacijos analizei būtina atskirai įvertinti asmens santykį su praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Turint omeny, kad herojaus veiksmas yra kova, ateitis turėtų būti suvokiama kaip siektina, trokštama situacija ar dalykų padėtis, o dabartis – kaip įveikos, peržengimo objektas.
elias-canetti-kai-zinoma-mirties-valanda-pjese-pabaigaSuvokiau, kad man gresia pavojus. Ko gera, bijojau labiau, negu sau prisipažinau. Bet manęs nepaleido ir neapsakomas smalsumas. Jeigu jie dabar mane puls, jeigu jie iš tikrųjų, kaip sakai, ištarus Kapsulanui nors pusę žodžio, ims mane draskyti, ar tada ir bus tas tikrasis metas, kai turiu atsisveikinti su pasauliu? Arba tai įvyks, pavyzdžiui, trimis valandomis anksčiau už tariamąjį Akimirksnį? Arba dviem. Arba viena? Ar galima žūti iki savojo Akimirksnio?
knutas-skujeniekas-rasytojo-darbas-misijaIštvermės stojiškai poeto laikysenai, rugsėjo 5-ąją įžengus į devintąjį dešimtmetį. Tebūnie šios didžio latvių poeto mintys tarsi tvirtybės epigrafas meniniam žodžiui, globalaus pasaulio stumiamam į kultūros paraštes: „... rašytojo darbas – misija. Misiją suvokiu kaip profesiją, kaip žodį. Ir dar vienas momentas – tai nacionalinė misija, nes dirbame su mūsų gimtąja kalba. Mes ją savaip papildome, stumiame į priekį, turtiname. Faktiškai nėra nė vienos kitos kultūros srities, kuri taip tampriai būtų susieta su mūsų tapatybe, kaip latvių literatūra.“
osip-mandelstam-eilerasciaiAš prausiausi naktį prie namų, Grubios žvaigždės skliautuose žibėjo, Spindulio druska ant ašmenų, Stingstanti statinė subraškėjo. Užrakino nakčiai jau vartus, Atšiauri, šarmota žemė šviečia, Ką tyresnio besurastum tu Už dar nelytėtos drobės tiesą? Tirpstanti statinėje žvaigždės druska, Ir vanduo ledijantis juodesnis, Vargas toks sūrus, mirtis tyra, Ir teisinga žemė, ir baisesnė.
gintaras-bleizgys-predestinacija-romano-fragmentasIšsukęs iš degalinės (grįžtu prie vakarykščio pasakojimo apie savo kelionę į Urbiną) neskubėjau. Važiavau maždaug aštuoniasdešimties kilometrų per valandą greičiu, atsidaręs langus. Buvo tamsu ir šiek tiek drėgna. Tolumoje plytėjo svetimas (su neaukštais kalnais ir neperregimais slėniais), naktyje sunkiai įžiūrimas peizažas. Ir su kiekvienu vėjo gūsiu vis stiprėjo tas labai malonus, svaiginantis kvapas. Lyg ir pažįstamas, tačiau niekaip negalėjau prisiminti, kur anksčiau esu jį užuodęs. Retkarčiais sustodavau. Iš automobilio išlipdavau į neperregimą, kvepiančią Italijos naktį ir tyloje dairydavausi aplink – į juodumą, į nepažįstamą, šiek tiek mane bauginančią erdvę. Sankryžų raizgalynėse kelis kartus įvažiavau ne į tą kelią, todėl sustojęs artimiausiose degalinėse klausdavau kelio – bendravau su nepažįstamais, iš tamsos išnyrančiais ir vėl į tamsą pranykstančiais žmonėmis. Tolau nuo savo gyvenimo. Naktis, atrodė, niekada nesibaigs.
rimvydas-stankevicius-norvegu-zvejai-eilerasciaiKiek save atmenu – Visad svajojau būti išgelbėtas. Mėgau knygas, kuriose budi jėgos, Įgaliotos ištraukti mane Iš bet kurio siužeto gerklės, Mėgau, kai rašė: „Mums įžengus, siaubūnas Jau buvo nukautas“... Arba: „Po savaitės mane surado Norvegų žvejai“... Kiek atsimenu, visada apie mane buvo Šarvuotais sargybinių kūnais Paskui angelą žengiantis Petras, Frodas – vos prieš akimirką Atgavęs sąmonę Elrondo namuose... Apie mane – net ir šitas, Lengvai sužeistas kareivis, Tolstantis štai sraigtasparniu, Būtent nuo ten, Kur tuoj užvirs žemė... – – – Taip ligi šiol ir šaukiuosi Visokių nelaimių, mirties, pragarų... Kad tik nepritrūktų darbo Norvegų žvejai – Kad tik nepritrūktų vietų, Iš kurių Norėčiau ištrūkti...
rimantas-kmita-pietinia-kronikas-romano-fragmentasNu najnam į turgų. Nu žiūriam. Tokie treningai, kokie man reikalingi, mamai atroda per brangūs. Va, yra kitokių, irgi gerų, i ne tokių brangių, saka ji. Ką reišk’ kitokių? Kitokių nereik’. Visi gi žina, kokie treningai yra kieti. Melsvi su žaliu, PUMA arba NIKE. Arba ADIDAS. Tokie pablizginti. Žodžiu, ka būtų originalai. Nesvarbu, ka iš turgaus. Tai grįžtam iš turgaus su tokiais juodais i kažkokiom rūžavom paloskėm an krūtines. Nu pablizgints kostiumiuks, bet kas iš to. Nėra nei NIKE, nei ADIDAS ženkliuka. An tokia, aišku, i negal’ būt’, bo jie i nėr tokie, kokius visi nešioj. Nu, i sporta sale gali ajt’, bet kam reikalingi treningai sporta salėj? Turi maike, šortus i varai.
romas-daugirdas-balades-link-kvadrato-pilnatiesNeliko geležinkelio virš upės, o tie, kurie žadėjo, atsisakė perkelt. Neleido net vaivorykštės nutiesti tarp krantų. Ir mes pakliuvome į spąstus pertraukos, kuri vis plėtės į visas puses. Kol apglėbė ir pamažu ištirpdė plunksnuotus dievo antrininkus. Pradžia ir pabaiga atskilo tarsi skardžiai. O lygumos išbrinko, kai vertėmės per galvas, mėgindami atspėti kryptį. Neliko upės, dar tebekliedint Letos vandeniu vyne. Tikriausiai ją sugėrė tilto nuolaužos. Jau mes galėtume žygiuot toliau. Tačiau ši pertrauka niekaip nesibaigia.
kazys-saja-radijusas-telefonas-du-apsakymaiPo daugelio metų aš susipažinau su tuo žmogum, kuris prieš karą pasivadinęs Pupų Dėde per Lietuvos radiją dainuodavo savo kupletus. Tai buvo Petras Biržys, jis dabar gulėjo Vilniaus onkologiniam dispansery Bokšto gatvėje. Dar nebuvo praradęs vilties pasveikti ir kokiam nors filme ką nors suvaidinti.
tautvyda-marcinkeviciute-eilerasciaiAtvažiuosiu priemiestiniais traukiniais Trauklapių atvešiu visą kupstą Ir prapliupsiu aš gražiausiais sakiniais Arba sukiniais jei kam parūpsta Nes iš džiaugsmo didelio apsvaigs galva Kai vienu metu planetoj Žemės Nepažeminti nenuskriausti – tai va Kaip gyvenam taip žvaigždėms mums lemiant Vandenilis pažabotas atrasti Būdai išardyt žvėrių žabangas Saulė šypsos patekėdama skaisti Uraganinės nesiekia bangos Ir susisiekimas mūsų toks spartus Spartoje bebėgant maratoną
alvydas-slepikas-vienintele-mano-galimybeSavo tekstus rašau ilgai, ilgai juos nešiojuosi su savimi, tuos galvoj krebždančius žodžius, sakinių kamuolius, istorijas, tampausi jas kaip dažnai nereikalingą, erzinantį balastą. Kartais pirmiausia atsiranda sakinys, kartais istorija, kuri dar neturi kalbinio savo kūno, o tik schematišką įvykių ir veidų seką. Suprantu, kad be sakinio nebūna literatūros – tokia pastaba: „jis neturi sakinio“ arba „jo puikus sakinys“ yra rašytojų, o gal redaktorių slengas, žargonas, bet ji daug pasako apie rašytoją ir jo kūrybą.
elias-canetti-kai-zinoma-mirties-valanda-pjeseApie gyvenimą ir mirtį, gyvenimo prasmę ir vertę žmonija mąsto, ko gera, nuo neatmenamų laikų, bet E. Canettis, atrodo, yra vienintelis, sukūręs scenos veikalą – pjesę „Die Befristeten“ („Kai žinoma mirties valanda“), kurioje mėginama konstruoti utopinė visuomenė, kurioje kiekvienas iš anksto žino, kiek gyvens, kada išmuš jo paskutinioji valanda. Pridurtina, kad Vokietijos teatrai šį veikalą noriai stato, Vokietijos nacionalinis radijas yra įrašęs radijo vaidinimą.
viktorija-daujotyte-paskutiniai-sakiniai-marytei-kontrimaiteiIšeinanti literatūros karta – vienas paskui kitą, lyg pradėti išsivesti Antano Kalanavičiaus: Viktoras Brazauskas, Onė Baliukonė, Petras Dirgėla... Gal ir iš to paties Vilniaus universiteto lituanistų kurso, kaip ir Marytė Kontrimaitė, atsisveikinusi su šiuo pasauliu 2016 m. balandžio 16 dieną, pavasario gyvybei nenugalimai plintant, plastant. „Verta gyventi, kad pamatytum pavasario sodų švytėjimą“, – yra tokia Marytės eilutė. Šių metų Lietuvos sodai nužydės jau be jos mylinčių akių.
jurate-sprindyte-tvirtas-petro-dirgelos-buvimasDideli darbai turbūt savaime užprogramuoja anksčiau ar vėliau nutiksiančius savo tęsinius ir mistiniu būdu prisišaukia tęsėjus. Balandžio pradžioje, vos praėjus porai savaičių nuo rašytojo Petro Dirgėlos (1947–2015) mirties metinių, pasirodė originali pokalbių su juo knyga „Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“. Paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai jau nebebuvo jėgų ir galimybės pačiam ką nors fiksuoti ar komentuoti, rašytoją nuo 2014 m. kovo iki rugpjūčio lankė ir pokalbius įrašė jaunas, dabar jau doktorantūroje Kembridže antikinę filosofiją studijuojantis pašnekovas Vilius Bartninkas, kuris po bendravimo vėliau parašė du profesionalius istorinę rašytojo epiką analizuojančius straipsnius.
kamile-sopyte-siek-tiek-juoko-siek-tiek-filosofijos„Sriuba“ parašyta kaip sąmonės srautas, joje pasakotojas „vidiniais dialogais“ kalbasi su savimi, su kitais ar net su Dievu, svarsto apie antgamtiškumą, išrašo ryškias savo gyvenimo patirtis, atveria dabarties situacijas. Kūrybinga, originali knyga neturi aiškios struktūros, įvairūs motyvai bei temos maišomi kaip sriuba (pavadinimas tikrai tinkamas), nuolatos grįžtama prie tų pačių klausimų, neduodančių pasakotojui ramybės, nes svarstymai apie juos dažnai niekur nenuveda, arba yra išsprendžiami gana paradoksaliai, todėl pasėja dar daugiau klausimų.
regimantas-tamosaitis-verba-plaka-lietuvaA. Verba yra ypatingos vertės vardas jo bendraamžiams, draugams, literatūros istorikams, bet naujosios literatūros kontekste jo poezija gali atrodyti kaip anachronizmas. Naujojo pasaulio sveikų instinktų žmogui bus nesuprantamas jo skundas – kaip žmogaus, negebėjusio išreikšti savęs gyvenime, ir dėl kurio niekas nesijaus nei kaltas, nei pernelyg sujaudintas. Empatišką santykį su jo eilėraščiu susikurti bus sunkoka. Poetas gali būti suvoktas kaip epochos auka, kaip ir daugelis kitų tos kartos žmonių. Taip, Algirdas Verba plaka Lietuvą, bet daug kas to plakimo nesupras.
ramute-dragenyte-liudijantis-poetasGvidas Latakas išleido trečiąjį poezijos rinkinį „Lokenos“ ir, galima sakyti, nuo pat pirmojo išlaikė ir stiprina savąjį braižą, kuris nūdienėje poezijoje išskirtinis tuo, jog čia nerasime taip madingų „autentiškų“ kasdienybės subjektyvacijos dienoraštinių patirčių, įdomių tik patiems autoriams. Kiekvieną refleksiją pavadintume meniškai ir kartu istoriškai sublimuota, t. y. desubjektyvuota, o tai pavyksta nedaugeliui poetų.
virginija-cibarauske-naujai-senas-sigito-parulskio-romanas-vyro-kurejo-kancia-ir-postmodernizmasPrasidėjęs intriguojančia polifoniško, skirtingus žanrus, registrus apjungiančio pasakojimo vilione, romanas užsibrėžtų pažadų ištesėti nepajėgia. Pasakojimas baigiasi banaliu pasirinkimu „vienas iš dviejų“: jei įkopti pavyks, gausi karalystę ir ištvirkėlę bei nuobodulį, jei nepavyks – iliuzijų žlugimą, pasiaukojančią madoną ir greičiausiai tapsi poetu. Kita vertus, lietuvių kultūroje kenčiančio kūrėjo pasakojimas giliai įsišaknijęs, todėl lengvai atpažįstamas, savas. Taigi romanas savo skaitytoją neabejotinai ras.
daiva-tamosaityte-zmones-ir-politikaiŠią konservatyvaus italų istoriko citatą išeities teiginiu straipsniui pasirinkau dėl to, kad ji nuostabiai tiksliai atskleidžia pastarojo ketvirčio amžiaus socialinių pokyčių problematiką ir patvirtina esminį Vakarų požiūrį į juos, nors ir stiprėja Europos šalių integracija, o gal kaip tik dėl jos. Kad ir kokios skirtingos jėgos dalyvauja valstybių ir kultūrų dialoge, išoriniai pokyčiai nepajėgia užtušuoti tipiško vakarietiško esencializmo ir eurocentrizmo recidyvo, kuris greitai išryškėjo kilus Sirijos krizei, pabėgėlių antplūdžiui bei Rusijai pradėjus aktyvius karo veiksmus tiek europinėje žemyno dalyje (Ukrainoje), tiek Azijoje (Sirijoje).
arnoldas-pirockinas-tiesa-be-meiles-ir-pagarbos-ne-patriotizmasGalima sutikti, kad N. Putinaitė knygoje „Nugenėta pušis“ parašė tiesą apie ateizaciją ir jos veikėjus Lietuvoje. Tačiau vien tiesos neužtenka, kad rašinį laikytume patriotišku. Tai dar ne patriotizmas. Ko trūksta? Prie tiesos dar reikia meilės ir pagarbos savo tautai ir savo žmonėms.
poezijos-pavasario-klausimynas-poezijos-rasymas-nera-paprastas-dalykasĮ klausimus atsako 2016 m. Poezijos pavasario nominantai Ramutė Skučaitė, Artūras Valionis, Erika Drungytė, Vytautas Kaziela, Aldona Gustas.
lukasz-marciczak-mioszo-pokalbiai-su-dievu-arba-poetas-jobasAndrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė, yra tokių pačių proporcijų kaip gotikinės plytos, iš kurių pastatyta Vilniaus Šv. Onos bažnyčia – ta pati, kurią imperatorius Napoleonas norėjo perkelti į Paryžių. 1951 m. vasario 1 dieną Czesławas Miłoszas kaip tik iš Paryžiuje esančios ambasados pabėgs į Giedroyco namus (erdvės požiūriu lyg ir netoli, bet juk toliau nebuvo įmanoma) ir Šv. Onos bažnyčią vėl pamatys ne anksčiau nei po trisdešimties metų. Ar tai buvo religinis pasirinkimas?
pasikalbejimas-apie-kalba-poeta-albina-galini-kalbina-mindaugas-milasius-monte-Poezija yra mano gyvenimo dalis. Galiausiai ji tampa gyvenimo būdu. Man poezija yra ir viena iš pasaulio pažinimo formų. Kažką pasaulyje įžiūriu pro poetinius akinius – tai leidžia mąstyti, kad pasaulis nėra absoliučiai dėsningas, kad yra įmanoma klaida, kad egzistuoja atsitiktinumai kaip poetiniai blyksniai praktiniame, realistiniame gyvenime. Poezija padeda suvokti, kad ne viską galima apskaičiuoti, kad intuicija yra žmogaus sudedamoji, kaip ir protas. Būtent tuo poezija ir įtikina: žmogus turi laisvą valią, kuri yra didžiausia paslaptis ir vertė, nes žmogus gali kurti. Bet kuri kūrybos forma įmanoma žmogui, ir visos jos realiai egzistuoja čia – pasaulyje.
juozas-aputis-is-dienorasciu-19691990-mPublikacijoje pateikiami rašytojo, ilgamečio mūsų žurnalo darbuotojo Juozo Apučio praeito amžiaus septintojo–devintojo dešimtmečių dienoraščiai, kuriuos jis pats iš rankraščių rinko kompiuteriu. „Metų“ redakcija dėkoja Virginijai Aputienei ir Vijolei Aputytei už galimybę publikuoti pateiktus tekstus.
sigureur-palsson-eilerasciaiVisi sėdi prie krašto priešais jį prie stalo, o gal teisingiau lovos taip, prie lovos sėdi ir žiūri bejėgiai Sėdi bejėgiai prie lovos krašto ten, kur ji nematoma akla ir nesustabdoma dirba savo darbą Sėdi visi prie lovos krašto sėdi prie stalo bejėgiai žiūri į tą, kurs guli ir merdi bejėgis Visi žiūri į tą nematomą aklą ir nesustabdomą dirbančią savo darbą
lina-simutyte-miesto-svente-apsakymasLina Simutytė gimė 1990 m. Vilniuje, gyveno Druskininkuose, vėliau Mažeikiuose, kur baigė Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnaziją. 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigynė kino dramaturgijos bakalauro diplomą. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja intermedialiosios literatūros magistrantūroje, dirba Kūrybinių industrijų namų scenariste. Kūryba publikuota „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“.
jurgita-jasponyte-eilerasciaiKai lyja į veidą – merkis kai merkiesi – lyja į vidų rūdijančios lietvamzdžių gerklės jom išrėkia dangūs pavydą kad vėl būtų švarūs miglom nuometuojantys saulę grįžulo samtis pasviręs virš pirties virš spalio nuo ežero nubraukiu sruogą vėjo nuo veido ruduo gilėja ir girdis atomazga
renata-serelyte-zvaigzdziu-medziagaŠiuo Renatos Šerelytės tekstu atveriame galimybę žurnale publikuoti kūrinius, kurių pagrindinis adresatas – paaugliai ir jaunimas. Spausdindami kokybišką grožinę literatūrą jaunimui norime prisidėti prie tiesiančiųjų tiltus tarp rašytojo ir jaunesnio skaitytojo. Kita vertus, kokybiški tekstai visada peržengia amžiaus ar žanro ribas ir tampa universalūs bei ne mažiau įdomūs visiems skaitantiesiems. Prie šios iniciatyvos kviečiame prisijungti jaunimui rašančius autorius – atsiųsti savo tekstų galima el. paštu [email protected]
gintaras-grajauskas-eilerasciaiPranas yra ne šiaip koks Pranas yra vienintelis Pranas yra vienintelis miestelio elektrikas Pranas yra vienintelis miestelio metalistas Pranas yra vienas iš dviejų miestelio poetų (antroji buvusi lietuvių kalbos mokytoja, dabar pensijoje) Pranas yra vienintelis, parašęs eil. knygą „Lenciūgas ir dratas“ ir tai jis, tai jis dabar eina per tiltą
leonardas-gutauskas-pasakojimai-prie-zidinioPasakojimai prie židinio tebus lėti, svajingos minorinės tonacijos, su atsikvėpimo pauzėmis, prisiminimų detalės atidžiai ir kruopščiai atrinktos, nevengiant pasikartojimų, nes skaitytojai mėgsta atpažinti kartą jau perskaitytą nuotykį ar įvykį, kaip vaikai vakarais prašo, kad motina dar ir dar kartą paskaitytų tą pačią pasaką, kurią jie kone mintinai išmokę. Reikėtų vengti svetimų dzenbudistinių pafilosofavimų. Patartina užbaigtų trumpų pasakojimų žodžius patepti viržių ar grikių medumi. O svarbiausia – niekada netikėti, kad žodžiai labai greitai sensta...
kornelijus-platelis-eilerasciaiJas karštligiškai metu į pakurą, idant chimeros neišsidrožtų, ne pinokiai ar kitos pasąmonės teatro lėlės – kalbantys katinai, ilgabarzdis dryžuotais jūreiviškais marškinėliais, pirato skrybėle, apžergęs kaminą, o luoši idealai, sumenkę tikslai, kreivos kūrybos strategijos...
boris-strugackij-apie-romana-sunku-buti-dievuTenka pripažinti: romanas pavyko. Vieni skaitytojai rasdavo jame muškietininkų nuotykių, kiti – kietą fantastiką. Paaugliams patiko aštrus siužetas, inteligentams – disidentiškos idėjos ir antitotalitariniai išpuoliai. Gerą dešimtmetį visose sociologinėse apklausose šis romanas dalijosi pirma, antra vieta su „Pirmadieniu“. Šiandien (1997 m. spalį) Rusijoje jis yra išleistas bendru dviejų milijonų šešių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu, neįskaičiuojant sovietinių leidimų užsienio ir SSRS tautų kalbomis. inteligentams – disidentiškos idėjos ir antitotalitariniai išpuoliai.
turinys-nr-5-62016 m. Nr. 5-6 turinys
viktorija-daujotyte-pavasaris-jau-nebejaunasNebejaunas pavasaris, o ir jaunas, kasmet – kitas. Ir 1990, ir 1991 metais S. Geda vadovavo „Poezijos pavasario“ sudarymui; ir pats tikriausiai tikėjo, kad galima jau nepriklausomybės alsavimą pajutusios lietuvių poezijos vaizdą bent popieriuje pakeisti. Taip, keičiasi vardai, nei viename, nei kitame nebėra nei Eduardo Mieželaičio, nei Alfonso Maldonio, nei Justino Marcinkevičiaus, almanacho idėjos autoriaus, kaip dabar sakoma, eilėraščių. Daug išeivijos poetų. Bet poezijos niekas, deja, neišgelbsti nei norais, nei ketinimais gelbėti. Vardai gali keistis, o bendras poezijos tonusas – deja. Poezijos yra ir tada, kai atrodo, kad jos nėra. Ar labai daug kas mūsų gyvenime pasikeitė?
regimantas-tamosaitis-grazi-martinaicio-vienatveViena iš M. Martinaičio poezijos patrauklumo paslapčių – tas žmogaus individualios egzistencijos suliejimas su gyvybės kosmosu per žemės darbų kalbą, ir toje jungtyje išauga nepaprastai jaukus gimtinės vaizdinys, kurio realybėje, matyt, niekada nebuvo. Poezija šiuo atveju ir yra tokia žemės žmogaus vienišumo išraiška, asmens ypatingo atskirumo suvokimas ir kartu to atskirumo įveikimo pastanga, kuriant gražią susikalbėjimo su pasauliu viziją.
lina-buividaviciute-pugos-duris-atverusTaigi „Pūgos durys“ pristatomos kaip „eiliuota pasaka lietuvių mitologinių sakmių motyvais“. Reikia pripažinti, mūsų sakmėse yra pakankamai daug šiurpių motyvų ir, regis, kone visi jie patraukė poeto dėmesį ir sugulė į pasaką. Nors balta spalva konotuojama pasaulio šviesos ir į gėrio perspektyvą besirutuliojančios atomazgos nuojauta, „Pūgos duryse“ rasime nemažai šiurpių šiam žanrui būdingų motyvų.
dovile-kuzminskaite-stiprus-duriaiYra mažiausiai dešimt būdų, kaip pradėti recenziją apie Dainiaus Gintalo „Adatas“. Galima paminėti, kad tai trečiasis poeto rinkinys, ar pacituoti anotaciją, kur teigiama, kad „poezija turi išmušti žemę iš po kojų – kitu atveju ji pasmerkta būti balastu, fonu“ (Gytis Norvilas). Neprošal pavardyti pagrindinius D. Gintalo poetikos bruožus (įvairaus pobūdžio formos ir turinio transformacijos, garso ir vaizdinio svarba), pakalbėti apie gana vykusį leidinio apipavidalinimą, kuris subtiliai „susikalba“ su rinkinio eilėraščiais.
renata-serelyte-vidine-erdves-puseNuo 2005 m. išleisto Alvydo Šlepiko novelių rinkinio „Lietaus dievas“ naujasis, šiųmetis leidimas, sakytum, daug kuo nesiskiria, tik pasipildė naujais tekstais. Senąjį sudarė devynios novelės, naująjį – penkiolika. Veikiausiai toms naujoms šešioms novelėms ir skirtas žodis „kiti“, apibrėžiantis veikiau kiekį nei kitoniškumą: juk akivaizdu, kad autorius nepersistengė, nebandė skaitytojui atsiverti kaip nors kitaip, nustebinti šį neįprastais ir jam nebūdingais tekstais. Regis, ir skaitytojas to kitoniškumo nepasigenda – jam prie širdies ir darniai besiklostanti novelių struktūra, ir ramus, elegiškas pasakojimo būdas, kartkartėmis žybtelintis tokia, sakyčiau, „fosforine“, „elektrine“ mistika („Lapė“, „Violončelė“, „Išleistuvių valsas“).
raminta-gamziukaite-pozityvi-stagnacija-ir-negatyvus-aktyvumas-franzo-grillparzerio-dramoseJau pirmasis veikalas parodė, kad scenon įžengė savitas dramaturgas, patyręs vokiečių klasikų Friedricho Schillerio, vėliau Johanno Wolfgango Goethe’s, taip pat antikos, baroko ir jo rezervuotai vertinto vokiečių romantizmo poveikius, bet radęs savąjį kelią, kuriam apibūdinti lyg ir trūksta literatūrinio termino. F. Grillparzerį galime pavadinti austrų literatūros klasiku, bet Vienos klasiku muzikų trijulės Haydnas-Mozartas-Beethovenas prasme jis tikrai netapo, jo dramos stokoja klasikinio grynumo. Tai nei trūkumas, nei privalumas, svarbiausia, kad tai labai savitas kūrėjas, ypač netikėtai, gal net kontraversiškai sukeičiantis vietomis veiklą ir neveiklumą.
skaitiniai-po-ziemos-2015-metu-knygu-perzvalgaTurim pripažinti, kad vertę knygos dabar vis dažniau įgyja sociume (skaitomos, pastebimos, lyginamos, tikrinamos, linksniuojamos, nutylimos). Nesant reiklesnio kokybės sieto, daugėja produkcijos kiekybės mastas ir niveliuojasi literatūros kaip meno rūšies samprata. Čia jau manyje atkunta pesimistas, regintis neprofesionalumo triumfą, lėkšto pabeletrizuoto pasakojimo invaziją. Reiklus kritikų balsas galėtų drąsiau skirti pelus nuo grūdų. Svarbu, ar literatūra atveria nežinomų žmogaus ir pasaulio pusių, ar dar atranda nenuvalkiotų raiškos formų.
ilgai-sleptam-rasytojo-talentui-prasiverzus Šia knyga esu patenkintas, nes gerai žinau, kad geresnės nebeparašysiu. Nėra nei laiko, nei noro. Jei viena kita knyga iššoks iš atminties, tai bus tik silpni atšvaitėliai, menki virpesiai viso to, kas praėjo pro šalį. Paanalizuokim – kas ta kupra? Iš ko ji susideda? Iš kokių cheminių elementų? Kas tai – pašvinkusios mėsos gabalas? Gal neišsipildžiusių lūkesčių, svajonių, nevilties drebutiena? Perėjusi į kitą būseną. Pasireiškianti sapnais, košmarais, haliucinacijomis.
elena-baliutytetolstantis-bet-vis-dar-matomas-eduardo-miezelaicio-gyvenimas-jo-paties-ir-kitu-akimis-Šiame straipsnyje man labiausiai rūpi paties poeto atliktas gyvenimo balansas paskutinėje jo autobiografijoje – knygoje „Nereikalingas žmogus“. Ji bus savotiškas atskaitos taškas, grįžtant ir į sovietmečiu poeto rašytus autobiografinius tekstus, publikuotus knygose „Tarybų Lietuvos rašytojai“ bei jo eseistikoje.
charles-bukowski-du-apsakymaiGėriau, kol baras užsidarė. Kesė. Dailiausia iš penkių seserų, dailiausia miesto moteris. Vargais negalais parvairavau namo, visą laiką mąsčiau, kad, užuot tyliai susitaikęs su jos „ne“, tąkart turėjau priversti ją pasilikti su manim. Juk viskas tiesiog bylote bylojo, kad ir jai to norisi. Pasielgiau atsainiai, buvau per daug tingus ir per daug abejingas. Nusipelniau mirties: ir savo, ir jos. Aš tikras šunsnukis. Nors, geriau pagalvojus, šunys čia niekuo dėti – kam juos kaltint.
oksana-lucysyna-eilerasciaidžonis nežino kiek mirusiųjų man už nugaros joks džonis nežino kiek mirusiųjų man už nugaros nešioju juos ant pečių todėl mano tokia spyruokliuojanti eisena tokie plieniniai raumenys juk kas prilygs sunkumų kilnotojui jei tik įstengčiau juos nusimesti aš taip bėgčiau – ką ten vargšas kauštelėjęs džonis prarūkytais plaučiais pats lance’as armstrongas nepavytų dviračiu greičiausias automobilis nieko nepeštų net melsvutis kabrioletas
aidas-marcenas-kasdienynas-sakiniai-20122014RS suvažiavimas, ambicingi kvailiai, padidėjusi bepročių koncentracija, nuostabūs žmonės, visi, net patys jauniausieji – stipriai pagyvenę, kai pasižiūriu, kai palyginu su savijauta ir įsivaizdavimais – net ir tie trisdešimtpenkiamečiai–keturiasdešimtmečiai jaunieji, kur ten, net ir mudu, šeštąją Marytę baigiantis pergyventi Alvydai Š. Ką beveiksi, eime .... Čia net Kukulo nebesutiksi!
ernestas-noreika-eilerasciaiakys užkaltos, arba jų net nebuvę – – vis tiek neįmanoma išversti vaizdo į tau suvokiamą kalbą, išversti lengviau yra kailį, ar degančią odą į pajuodusio kraujo pusę, vėją į kibirkščiuojančias lūpas, dilgėlės geluonį į tavo vardo pirmąją raidę ant paraudusios odos, lemputę išversti į kitą šviesos kalbą, kad akių nebadytų šviesos adatėlės, žvaigždes išversti į mum suvokiamą mirties šviesą, ar puodelį arbatos, išversti knygas, lietų išversti į sniegą, į nieką dievą išversti
zydrunas-drungilas-budai-iseiti-apsakymas-distopijaGimiau Klaipėdos krašte 1973 m., studijavau lietuvių filologiją ir teatrologiją Klaipėdoje, vėliau tęsiau studijas Ilinojaus universitete Čikagoje. Prozos ir dramos rašymu rimčiau susidomėjau prieš kokius septynerius metus, pradėjęs dirbti „Šiaurės Atėnuose“. Tai pirmoji mano publikacija „Metuose“.
algimantas-mikuta-eilerasciaiNe kažin ką poetai man begali pasakyti: lemena, kad gyvenimas gražus. Prie durų stovi – vienas su gėlyte, o kitas basas, šitas nepražus. Ką jie žadėjo, nieko nebelaukiu, kas nužydėjo, tas nebepražys. Drugeliai išskrenda, su muzika išplaukia klajot po jūras vargšė geležis.
rasa-askinyte-glesum-romano-istraukaBesimuistydamas vienas arklys pavertė kubilą, vanduo pylėsi ir pylėsi, be pabaigos. Selijai atrodė, kad ir jos gyvenimas ištekės va taip, susigers į žemę lyg nebuvęs, o kubilą į nematomus pašalius nuspirs pavargęs arklys. Glesum stovėjo įsikibusi vežimo, vyrai apeidavo ją ratu, nestumdė. Ji kiek aprimo, visi aprimo, ir pamažu grįžo įprastas gyvenimas.
turinys-nr-42016 m. žurnalo „Metai“ balandžio mėnesio (nr. 4) turinys
marcelijus-martinaitis-is-rankrasciu-eilerasciaiDabar siūlau skaitytojams pluoštelį nespausdintų M. Martinaičio eilėraščių, aptiktų tuose jo rankraščiuose ir sąsiuviniuose, kuriuos galėjau pavartyti. Greta visai nematytų tekstų čia bus skelbtų eilėraščių kitokių versijų. Man jos buvo įdomios ir atrodė vertingos. Yra manančių, kad turi teisę gyventi tik paskutinė autoriaus aprobuota redakcija. Ne visada, nebūtinai. Paskaitykite. Publikaciją parengė Valentinas Sventickas.
mindaugas-kvietkauskas-laisvuju-menu-likimasLaisvųjų menų, humanistikos dvasia šiandien vis labiau atrodo tremtinė studijų koncernais virstančiuose universitetuose, metodikas svarstančiuose komitetuose ir projektus valdančiose ekspertų tarybose. Atrodo, kad ji dabar labiausiai telkiasi neformaliuose sambūriuose, alternatyviuose bendraminčių tinkluose, neprivalomuose seminaruose, oficialios akademinės veiklos salose ir užutėkiuose.
zurnalas-metai-lemtingai-atspetas-praplaukiancio-debesies-vardas25-eri – lyg ir nedaug, jei žvelgtume į šią sukaktį kaip į žmogaus metus, bet jeigu imsime skaičiuoti autorius ir kūrinius, išspausdintus trijuose šimtuose žurnalo numerių, skaičiai pasirodys ne tokie ir kuklūs. Yra kuo džiaugtis ir didžiuotis.
rimvydas-stankevicius-kritika-neatlaikanti-kritikosNeatrandu net elementarių pastangų pasigilinti į recenzuojamą tekstą, pamėginti suprasti, apie ką jis. Paskaičius nūdienos kritikų įžvalgas, atrodo, kad jų į miltus „argumentuotai“ malami poetai tegeba drožti viską tiesioginėmis prasmėmis, apie gilesnes ir subtilesnes semantines bei fonetines jungtis nė nesusimąstydami, o metaforų jų kūrybinių priemonių įvairovėje, kritikų manymu, – nė padujų.
ivona-cymbalistenko-efemeriskos-laisves-kryptisTrijų romanų „Mėnesiena tamsiame lange“ (2005), „Izidė ir Fortūna“ (2007), „Gulbės sparnu palytėtos“ (2012) autorė Vaida Marija Knabikaitė, pasižyminti itin lakia fantazija, pateikia skaitytojui dar vieną kūrinį, kuriuo lyg išsilaisvina iš sunkių istorinių bei mitologinių temų ir pasuka lengvesnio psichologinio-socialinio žanro, pramoginės prozos keliu. Naujas romanas vadinasi „Homo festivus“ („linksmas žmogus“), jame vaizduojamas lietuvių paauglės gyvenimas, pamatytas ir papasakotas „iš vidaus“.
renata-serelyte-suklastotas-stebuklasRašydama apie Zitos Čepaitės romaną „Moters istorija“ (2003), Solveiga Daugirdaitė teigė: „Čepaitė įsižiūri į politinių bei socialinių ir ekonominių visuomenės pervartų poveikį žmogui labiau nei dvasios plastėjimus.“ Žinoma, sunku būtų neigti, kad ekonominės ir politinės pervartos žmogui kaip socialinei būtybei neturi lemiamos įtakos, tačiau tik būdama dvasinės prigimties žmogaus siela sugeba tas pervartas įvertinti kaip šį tą daugiau nei kaip istorinius akibrokštus ar laikinus socialinio gyvenimo nepatogumus.
elzbieta-banyte-atokuma-su-gulbem-ir-kregzdemGyveno poetas. Ko gero, šis sakinys – kaip kokios pasakos pradžia – galėtų ypač tikti kalbant apie Antaną Kalanavičių. Visų pirma, jis buvo poetas – nuo mokyklos jaunesnių klasių iki gyvenimo pabaigos rašė poeziją. Tik šioje pasakoje nėra tradicinės užsklandos „ilgai ir laimingai“, veikiau net priešingai: nebaigęs mokslų, bedarbis, sovietinės cenzūros išstumtas iš bet kokio literatūrinio gyvenimo.
audinga-pelurityte-balto-gyvybes-vandens-tevyne-Erikos Drungytės „Patria“ yra netikėta knyga, praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atgavimo. Tokių knygų mes šiandieną nesitikime. Tokios knygos buvo madingos (nors tai nelabai tinkamas žodis) 10-ajame dešimtmetyje. 1990 ir 1992 metais leistose XX a. lietuvių literatūros chrestomatijose pro patria žvilgsnis į lietuvių literatūros istorijos reiškinius, pamenu, buvo dominuojantis, natūralus, laukiamas.
vytautas-almanis-kelione-i-siaureJau nuo pat mažų dienų labai norėjau skaityti. Tik visa bėda, kad nemokėjau. Tad radęs kokią laikraščio skiautę ar apdriskusią knygelę zyzdavau, kad suaugusieji man ją paskaitytų. Kur tau, jie vydavo mane šalin, patardami (ir teisingai darė!) pačiam pažinti raides. Tad su pačiais geriausiais ketinimais 1944 metų rugsėjį mama man įdavė penkiasdešimt markių ir išleido į Martyniškių pradžios mokyklos pirmą skyrių. Vajetau, iki šiol aš savo kieme tarp keturkojų draugų buvęs pats stipriausias ir gudriausias dvikojis, staiga pasijutau pakliuvęs į tikrą pragarą.
autentiskos-zinios-aukso-zinios-fausto-kirsos-laiskai-juozui-keliuociuiF. Kiršos laiškai, rašyti J. Keliuočiui, gyvai liudija mūsų tautos nueitą skausmingą kelią vardan mūsų Laisvės dienų. „Pasiuntęs knygą, čia noriu apie ją šį tą pasakyti. Ji susidarė manyje lyg ir sąžinės šauksmas, pareigos šauksmas, ne koks ten sibarito akmenėlių dėliojimas spalvomis. Po pasaulio katastrofų, žudynių, kančių, mirčių ir ligų sunku bitele zirzti. Norisi rėkti, šaukti, skelbti žmogiškai įsąmoninto teisingumo žavesį. Suprantama, kad tatai nepasieks tų, kurie turi galios daug ką spręsti, ir nenugirs, nepaklausys. Bet siela pasitenkina, kai tu šauki nors tyruose.“
carl-gustav-jung-is-raudonosios-knygosPrie šios knygos C. G. Jungas dirbo 1912–1928 m., kai galutinai atsisveikinusį su Sigmundu Freudu jį užplūdo pasąmonės vaizdų srautas, privertęs atsisakyti ir akademinės karjeros. Savo sapnus, regėjimus ir fantazijas jis pirmiausia fiksavo užrašų knygelėse (vad. „Juodosios knygos“), paskui perrašinėjo komentuodamas (vad. „Juodraščiai“), galiausiai kaligrafiškai perrašė į foliantą raudonos odos viršeliais, iliustruodamas savo paties piešiniais („Raudonoji knyga“).
botho-strauss-paskutinis-vokietisMums atimta teisė prieštarauti. Prieš vis labiau valdžios trokštančio politinio-moralinio konformizmo apraiškas. Šiandien atrodo, kad parlamentinės partijos savo vertybių laikosi vien gėjų vedybų klausimu. Su kiekvienu libertariniu patarimu, su kiekvienu politinio korektiškumo nurodymu tarsi nustatomos elgesio taisyklės, kuriomis dauguma atvykėlių vadovautis gali tik tuo atveju, jeigu atsisako savo tikėjimo bei papročių ir taip dar labiau atsiskiria nuo savo šaknų. Laisvės, leidimų ir saugumo performulavimas slepia žodžiais neišreikštą įspėjimą, kad svečias elgtųsi sekuliarizuotai, kitaip jis turės mažai galimybių tapti integruotu šio krašto piliečiu.
naglis-kardelis-priarteje-artimieji-rytai-ir-europos-tapatybes-isbandymas-Ar matydami, kaip, plaukdamos į Europą, viena po kitos skęsta trapios pabėgėlių valtelės, ne tik seniausios pasaulyje Artimųjų Rytų civilizacijos laivo, bet ir pačios Europos laivelio vis dar nepajėgiame regėti – nors tikrai derėtų – kaip braškančio per visas siūles ir jau semiančio vandenį?.. Privalome suvokti, kad skęsta ne tik jie – skęstame ir mes. Visų pirma – mes. Gerokai labiau už juos. Artimieji Rytai ir vėl lemtingai priartėjo prie mūsų.
aistra-skaityti-drasa-nerasyti Mane į literatūros kritiką pastūmėjo labai paprastas impulsas – malonumas skaityti (kaip dabar sakoma) ir iš jo kylantis noras ką nors apie tai pasakyti. Sovietmečiu iš lietuvių kritikų man labiausiai įsiminė Algimantas Bučys – gal todėl, kad turėjo platų akiratį, apimantį ir užsienio literatūrą. Vytautas Kubilius šiuo atžvilgiu irgi buvo nepėsčias. Apskritai apie naujesnę užsienio literatūrą sovietmečiu informacijos trūko, ją teko rankiotis iš įvairiausių šaltinių, ir tai buvo įdomus, nemažai įspūdingų atradimų teikiantis užsiėmimas. Ir iki šiol nuolat skaitau (dabar jau daug lengviau prieinamas) knygų recenzijas – angliškai, lietuviškai ir kitomis kalbomis.
svenas-kuzminas-zbignevas-ir-sunus-apsakymas-Svenas Kuzminas (g. 1985) – latvių rašytojas, menininkas ir aktorius. Studijavo Latvijos menų akademijoje ir Jungtinėje Karalystėje, Mančesterio municipaliniame universitete. Dabar gyvenimą leidžia rašydamas prozą ir dokumentinius tekstus „Rīgas Laiks“ ir „Satori“ žurnalams. Jo kūrinių buvo versta į anglų, rusų, o dabar ir į lietuvių kalbas.
ukasz-jarosz-eilerasciaiŁukaszas Jaroszas (g. 1978) – lenkų poetas, muzikantas. Daugelio Lenkijos nacionalinių poezijos konkursų nugalėtojas. Jo debiutinė eilėraščių knyga „Soma“ (2006) laimėjo W. Gombrowicziaus jaunųjų autorių konkursą. 2015 m. dalyvavo „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Eilėraščiai išversti į kroatų, anglų, italų, vokiečių ir lietuvių kalbas. Gyvena Żurados kaime šalia Olkuszo. Dirba vietos mokykloje lenkų kalbos mokytoju.
aivaras-veiknys-trys-apsakymaiBeveik vidudienis. Autobusų stotelėje šalia bažnyčios stoviniuoja kelios maišais apsikrovusios moteriškės. Bažnyčia sena, medinė, menanti aštuoniolikto amžiaus pabaigą, du kartus degusi, tačiau iki galo taip ir nesupleškėjusi. Ją supa apsamanojusių paminklų ir kryžių jūra, kurioje šiuo metu nematyti nė vienos gyvos valties. Kapines juosianti tvora nauja, baigta vos prieš savaitę. Šiaurinė tvoros dalis kapines jungia su vaikų darželiu, tačiau mažoji Kamilė darželio nelanko.
eugenijus-alisanka-eilerasciaipasižiūrėkim kas liko po kelių dienų švaistymosi peiliu virtuvėje eilėraštį skaitantis negali apsimesti kad skaito ne eilėraštį nupjauta tądien kai suabejojau poezijos orientacija žiūrėdamas filmą apie ginsbergą ir jo šutvę kiek žemiau kita išspauda kodėl mes išnaudojame pačius dosniausius matyt nepatiko daugiskaitos forma ir apskritai kaip ji atsirado sociopato vaizduotėje juk turėjau omeny kurčiąją siuzaną užpirkusią vyno visai mano šutvei po vakaro
astrida-petraityte-is-profesoriu-gyvenimo-apsakymas– Na, frau Šneider, ar ruošiatės į maudynes? – virptelėjo ir profesoriaus balsas, ir pirštai, vos vos prisilietę prie jos alkūnės (o gal tai jos oda šiurptelėjo, paliesta per bliuzelės šilką?). Gerda grįžtelėjo į Algimantą – šiandien pradėjo pratintis tarti savo buvusio dėstytojo vardą, juk elektroniniuose laiškeliuose kreipinys „mielas Algimantai“ nebūtinai reiškė familiarumą; šiaip ar taip, kreiptis „profesoriau“ neturėjo kada įprast, – jos laikais Algimantas Opulskis buvo docentas.
alis-balbierius-eilerasciainaktis yra deimantas iškasu jį vakaro rankomis tyliai šlifuoju nematomais judesiais iki tylos lapo briaunos iki samurajiško viksvos aštrumo prie nuogos lunatikės kojų iki netobulo laikrodžio tobulo tiksėjimo iki pirmosios rausvos ryto strėlės į rasotą atrastą žolę
sara-poisson-vilniaus-poniabude-eseKeistu būdu panašūs vaizdai sostinėje supa ir mane. Pro užpakalines duris, skirtas išėjimui, prieš metus patekusi į Vilnių, radau žole apaugusius skverus, apšnerkštus kiemus su pūvančiais skudurais, rūgstančiomis ir pelyjančiomis slyvomis, sutrešusių sandėliukų ir tinklinių tvorų supamus daržus.
vidmante-jasukaityte-mirtis-niekada-nepavargsta-romano-istraukosBuvo vasara. Karas ėjo prie pabaigos. Rusai stūmė vokiečius atgal. Vokiečiai sustojo prispausti prie jūros – trauktis nebebuvo kur. Nuo Šventosios iki Liepojos įsisukusi beprotiška karo mėsmalė traiškė žmones ir jų kraujas sunkėsi į žemę.
stase-lygutaite-buceviciene-eilerasciaiTu žiūri į žydinčią ievą Pavasario vakare, O išvysti Trumpam sustojusį laiką – Baltą ir tylų. Žiūri į liepsnojantį laužą, Į švytinčią ugnį, O pamatai Karštą pulsuojantį laiką, Apšvietusį sielą tau Ir prapuolusį. Žiūri į miško upelį, Į nekaltą jo vandenį, O regi Bėgantį laiką – Žalią kaip žolę, Margą kaip sprunkančią angį.
agne-zagrakalyte-troskimaiO, kad Jūs būtumėt čia! Visas istorijas būtų daug paprasčiau pasakoti, nors drąsino redaktorius – rašyk skaitantiems ir rašantiems, bet aš ir taip nieko daugiau nedarau, tik rašau Jums, skaitantys ir rašantys, o tarpuose šio nieko nedarymo vaikaus gaudynėse tai eigulio dukrą, tai kitus iš kapinių mane prisišvilpiančius, – nuo mano namų ligi senųjų Lakeno kapinių – keli yriai prieš vėją, o, kad Jūs būtumėt čia, – viską tiesiog parodyčiau: Katedrą su visais joje palaidotais belgų karaliais ir nuo pastolių nuskridusiu lenkų statybininku, kapinės šalia – ten sėdi vienas iš Rodeno mąstytojų, visas žalias, – juo visus prisivilioju, o tada, – ak, tada...
jurate-baranova-galvakirtystes-archetipas-nuo-biblijos-iki-lietuviu-kulturosPer šiuos O. Wilde’o ir R. Strausso sukurtus Salomėjos įvaizdžius istorija atkeliauja ir į lietuvių literatūrą. Sigitas Parulskis romane „Tamsa ir partneriai“ mini R. Strausso operos motyvus. O J. Ivanauskaitės pjesės pavadinimas „Nežaiskite su mėnuliu“, o ir romanas „Mėnulio vaikai“ sugrąžina prie O. Wilde’o pjesėje sukurtų simbolių. „Mėnulio vaikuose“ pagrindinis herojus Gediminas moka atmintinai ne tik visus Juškos surinktų lietuvių liaudies dainų tomus, bet ir „Salomėjos“ tekstą.
benediktas-janusevicius-eilerasciaišis tekstas neturi širdies, kuri nustotų plakusi tai tik tekstas, kuris negali numirt už tėvynę tai tik tekstas ir ničnieko daugiau šis tekstas nėra apie meilę tai tik tekstas ir nieko daugiau nei apie seksą nei apie mirtinas ligas čia taip pat nieko nerašoma šiaip tik tekstas ir nieko daugiau čia nerasite atsakymų į jums rūpimus klausimus, pvz., ar sutuoktinis jums ištikimas? kur gauti gerą darbą? kaip prasimanyti daug daug pinigų?? tad – paklausit – kam šitoks tekstas? toks tekstas ir nieko daugiau kam toks tekstas, jei nieko neskauda? kamgi tekstas, jei ir taip viskas aišku? sunku pasakyti, mat šis tekstas neturi burnos jis negali prabilti šis tekstas rankų neturi, tad negali netgi pamoti šis tekstas neturi ir kojų, tad negali išeiti
julija-sukys-uzrasytas-onos-simaites-gyvenimasJulija Šukys – rašytoja ir dėstytoja, gimusi Kanadoje, lietuvių šeimoje, 2001 m. baigusi lyginamosios literatūros doktorantūrą Toronto universitete. Ji yra daugybės straipsnių ir esė apie literatūrą, tremtį, holokaustą, emigranto tapatybę, rašančias moteris autorė. nyga apie Pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ („Epistolophilia: Writing the Life of Ona Šimaitė“) buvo išleista 2012 m. ir 2013 m. pelnė Kanados literatūrinį apdovanojimą, skiriamą už knygą apie holokaustą.
almis-grybauskas-dievu-gyvenimas-ir-mirtisAumens apiriby delčios nykimas Deltuvos Nalšios Upytės žemėj ir dar toliau – lig Švento Petro Kompostelos Lig Kelno katedros ir Šartrų... Goeterdaemerung – nuo Nibelungų ligi Martyno Liuterio kovos su velniu lig Milošų (dviejų) dievoieškos Regėjimų ištinkančių pagiriomis Gavelį...
inga-bartkuviene-apie-ribas-smeklas-ir-mirtingumaFranzo Kafkos vertimai į lietuvių kalbą papildyti dar vieno žanro kūriniu – vienintele fragmentu išlikusia drama „Kriptos sargas“ („Der Gruftwächer“). Rašyta beveik prieš šimtą metų, 1916 m. lapkritį–1917 m. sausį, ji pirmą kartą publikuota 1936-aisiais Maxo Brodo kartu su apsakymu „Kovos aprašymas“ ir kitais kūrybinio palikimo raštais.
taupaus-zodzio-gaudytojasNesu aforizmų teoretikas, tik ilgą laiką – daugiau nei penkiasdešimt metų – galvojau, koks čia yra tas žanras. Taip, mane domino aforizmo prigimtis ir šaknys. Toptelėjo galvon: pasaulio neapibūdinsi dviem trim sakiniais, tik vienu. Ką tai reiškia? O jaunystėje, jau svajodamas apie aforizmų rinkinį, susidūriau ir su kiekybės problema: knygelei nepakanka nė šimto kūrinėlių! O kaip gyvuoti be knygelės?
istrauka-is-romano-obabakoakJosé Irazu Garmendia, pasaulyje žinomas Bernardo Atxaga (Bernardas Ačiaga) pseudonimu g. 1951m. Asteasu, Gipuszkoa, baigęs ekonomikos mokslus Bilbao, vėliau Barselonoje baigė Filologijos ir Filosofijos fakultetą. Išbandęs įvairias profesijas 9-ojo dešimtmečio pradžioje visiškai pasišventė literatūrai.
franz-kafka-kriptos-sargas-dramaNedidelis darbo kambarys, aukštas langas, prieš akis nuoga medžio viršūnė. Kunigaikštis (sėdintis prie rašomojo stalo, atsirėmęs į kėdės atkaltę, žvelgiantis pro langą), Kamerheras (balta plačia barzda, jaunatviškai įsispraudęs į ankštą švarką, stovintis prie sienos greta viduriniųjų durų) Pauzė KUNIGAIKŠTIS (atitraukdamas žvilgsnį nuo lango). Na ir? KAMERHERAS. Nerekomenduočiau, aukštybe. KUNIGAIKŠTIS. Kodėl? KAMERHERAS. Savo nuogąstavimų šįkart negaliu tiksliai įvardyti. Tikrai nepasakysiu visko, ką noriu, pasitelkdamas bendražmogišką posakį: mirusiesiems reikia leisti ilsėtis.
viktorija-daujotyte-maironis-ir-justinas-marcinkeviciusKlausiame, ar dar tebejaučiame, kad priklausome lietuvių tautai? Ar mums ją skauda? Ar ji skauda mumis? Ar besame tik chaotiškai judančios dalelės pasaulio vandenyne – migruojančios ir emigruojančios? Jei nebejaučiame savo tautos, jei nebesame jos įpareigoti, didžioji dalis mūsų nacionalinės kultūros, taip pat ir Just. Marcinkevičius, mums nebeturi nei reikšmės, nei prasmės. Beprasmiai ir visi vertinimai bei kolizijos. Kai mums nebebus įdomus Just. Marcinkevičius, po kurio laiko turėtų neberūpėti ir Maironis.
Jannis Ritsos (Janis Ricas, 1909–1990) – vienas didžiausių XX a. graikų poetų. 1972 m. parašytas draminis monologas „Helenė“, skirtas porą metų anksčiau mirusios sesers atminimui, priklauso prie tų poeto vėlyvojo laikotarpio kūrinių. Remiantis graikų mitologijos motyvais, čia keliami bendražmogiški egzistenciniai klausimai.
jolita-skablauskaite-juoda-sviesa-apsakymasAtsimerkė. Ji prabudo nepažįstamoje vietoje – apžėlusios duobės dugne. Danguje plūduriavo balčiausi debesys. Galva svaigo nuo gryno oro. Nakties stingulio apimtas kūnas pamažu vadavosi iš snūdaus suglebimo. Neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip čia atsidūrė.
puse-pasaulio-tartu-miesteKalle Kasemaa (g. 1942 m. Piarnu) – vertėjas, teologijos mokslų daktaras, Tartu universiteto profesorius emeritas, 1966–1973 m. studijavo Estijos liuteronų bažnyčios Teologijos institute Taline. 1973–2003 m. dirbo pastoriumi parapijose netoli Tartu. 1978–1990 m. dėstė Teologijos institute, nuo 1991 m. – Tartu universitete atkurtame Teologijos fakultete (Senąjį Testamentą, arabų kalbą, judaistiką), ketverius metus buvo Teologijos fakulteto dekanas. 1991 m. tapo Upsalos universiteto garbės daktaru,1996 m. – Haifos universiteto garbės daktaru.
viktoras-rudzianskas-eilerasciaičiurlena čiurlionis – vėjas nuo jūros, jūroje – miškas, / užčiuopiu balto gintaro karolius žemiau tavo / šypsenos. žiūrėjai pro mano petį. turbūt į kitą / (mėnulio pusę), į niekur, praskriejo vabzdys – lyg inkliuzas jūros miške, vakaras. // ristele bėga laikas, teka garsai, / pračiurlena čiurlys, vejuosi jo trajektoriją ir / susipainioju iškirptėje, rūgštus yra saulėlydis – / lyg tobulai prisirpusi spanguolė, kažkuriame takte / nuriedėjusi į aukštą kalną – maniau, žaltvykslė – / pro mano pirštus.
daina-opolskaite-karunos-apsakymasJi tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos. Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas – birželis, bet jau pati tikriausia vasara. Balti ir rausvai violetiniai bijūnai svarina savo sunkias galvas.
aldona-elena-puisyte-rapsodijosTas vėjas, tūkstantmečių vėjas, kokią žinią neša virš miestų / ir kaimų, ką jis prisimena, ką jis dejuoja, kokias rapsodijas gieda / tas vėjas, tūkstantmečių vėjas neramus? // Kas keliasi ten iš prosenių sapno, sėda ant žirgo raitelis baltas, / kokio jis pulko, kieno žygūnas, kur jisai skuba pro piliakalnių tylą, / toksai ryžtingas, toks bebaimis – kur?
herkus-kuncius-apie-pabegelius-ir-ju-daiktusVakarais, susėdę prie televizoriaus, vis laukėme atominio karo, o laukdami svarstėme, kur reikėtų – sušokus į „Žigulius“ – bėgti. Tiesa, atsitraukimo galimybės, anuomet kabant geležinei uždangai, atrodė apgailėtinos: Gardinas, Kaliningradas, galbūt... Ryga. Tačiau buvo dar vienas, ne mažiau svarbus dalykas – ką pirmiausia, kilus branduoliniam pavojui, reiktų su savimi pasiimti? Kol tėvas svarstė, mama jau turėjo atsakymą: abiejų aukštojo mokslo baigimo diplomus.
viktorija-daujotyte-tarp-juodvarniu-ir-balto-balandzioAtskiros kalbos – atskiri esė tekstai, kuriuose blykčioja gražūs sakiniai, netikėti pasakymai, sparnuotos metaforos. Sakinys iš „Rakto ieškojimo“: „Lyg vaiko akys pro užšalusio lango kertelę, lyg išvežtos sesers skarelė, bėgant numesta ant kiemo tako.“ Tokių sakinių nebebus. Ta tikrovė, iš kurios jie pasisakė R. Granausko lūpomis, jau dingusi, nugrimzdusi. Vienoje paskutinių kalbų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute R. Granauskas suformulavo kultūrinio geranoriškumo nuostatą, atskirai apmąstytiną. „Nemaišykim kultūrinio geranoriškumo su tolerancija...
virginija-cibarauske-nuobodzios-paslaptys-tapybiskam-foneBirutės Jonuškaitės romanas „Maranta“ anotacijoje pristatomas kaip trijų kartų moterų – aistros dukterų – likimų istorija. Šią istoriją rašo, o gal greičiau tapo jauniausioji giminės moteris, dailininkė Rasa, kuriai žingsnis po žingsnio atskleidžiamos dramatiškos močiutės ir motinos meilės istorijos tampa įkvėpimo šaltiniu – jų pagrindu Rasa tapo paveikslus. Kita vertus, pasakotojo(-os) perspektyva nesutampa su Rasos – vyrauja antro asmens pasakojimas, kartais pereinantis į pirmojo.
erika-urbelevic-knyga-kuri-neturejo-buti-parasytaVioleta Palčinskaitė skaitytojams labiausiai žinoma kaip vaikiškų knygų autorė. Pernai pasirodę prisiminimai „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ sulaužė tvirtą rašytojos nuo­statą niekada nerašyti autobiografijos. Vis dėlto knyga parašyta ir tuo reikėtų džiaugtis – autorė pasakoja apie savo gyvenimą, o pasakoti, pasirodo, yra ką. Šmaikščiai ir ironiškai rašoma apie vaikystę, tėvus, gimtąjį Kauną, mylimą Vilnių, blyksteli prisiminimai apie artimus bičiulius Juozą Miltinį, Donatą Banionį, Juditą Vaičiūnaitę.
ceslovas-laurinavicius-pamastymai-apie-profesoriaus-zenono-norkaus-studijaTuriu prisipažinti, kad perskaitęs profesoriaus Zenono Norkaus studiją „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu“ pasijutau ir apstulbintas iš teksto pulsuojančios mokslinės galios, ir sutrikęs dėl likusių daugybės neaiškumų, kuriuos būtų galima suvesti į vieną klausimą – ką gi norėta ta studija įrodyti?
vanda-juknaite-pasauli-laikancios-rankosŽodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę. Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atė­jau jo paremti savo jau visiškai nestipriais pečiais. Paremti pavyzdžiais, tolimais nuo literatūros. Štai vienas pasakojimas, kurį išgirdau asmeniškai iš Juzefos Mačiokienės, aviacijos pulkininko Mykolo Mačioko žmonos, ištremtos į Igarką. Kalbėjomės jau nepriklausomybės metais. Ji pasakojo apie pirmas Kūčias Igarkoje.
egzodo-poezijos-suoliai-algimantas-mackusSu Algimantu Mackum lietuvių poezijoj pasigirsta nauja gaida, ne tiek naujos temos ar kalbiniai eksperi­mentai, kurių gausiai randame ir Nagio „Mėlyno snie­go“ mozaikose, ir Prano Girdžiaus siurrealistiniuose ban­dymuose, ir paskutiniu metu Rimo Vėžio neapspręstose formose, kiek revoliucinis nusiteikimas, tapęs poeto cen­triniu estetiniu principu.
kitu-knygu-naujienos-2016-vilniaus-knygu-mugeje2016 m. vasario 25–28 d. vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje „Kitų knygų“ leidykla skaitytojus pasveikins 12 naujų knygų. Tai Anetos Anros romanas „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“, Dariaus Pocevičiaus urbanistikos istorijos tyrinėjimai „100 istorinių Vilniaus reliktų“, Žygimanto Kudirko interaktyvios poezijos rinkinys „XXI a. Kudirka“ ir kt.
algimantas-mackus-augintiniu-zeme-1984Ši knyga yra skirta Algimanto Mackaus 20 metų mirties sukaktuvėms pažymėti. Knyga susideda iš anksčiau išleistų poezijos rinkinių: JO YRA ŽEMĖ, NEORNAMENTUOTOS KALBOS GENERACIJA IR AUGINTINIAI, CHAPEL B. (Leidėjai)
algimantas-mackus-iamzino-vienatveAlgimantas Mackus priklauso šiai tradicijai todėl, kad jis ją griauna, ir griaudamas savaip tęsia. Jo talento ašmenys yra nukreipti prieš mūsų poetikoj įsitvirtinusias žodžių užtvaras, supančias ir slepiančias Mackaus pergyvenamą šio amžiaus tikrovę. Žodžiai, kurie tikrovės, jo sąmonėj esančios, nebeišreiškia, jam stovi prieš akis tartum beveidės kaukės – skydai.
algimantas-mackus-chapel-b-1965Algimantui Škėmos mirtis buvo pirmasai toks kartus ir kietas išgyvenimas, kad po jo laidotuvių, grįžęs Chicagon, jis pradėjo rašyti savo paskutiniąją knygą „Chapel B“. Tai buvo Algimanto liudijimas ištikimybės, liudijimas kūrybinės ir žmogiškos ištikimybės, liudijimas čia ir anapus. Liudijimas jauno žmogaus, kurio karta buvo Nužemintieji.
algimantas-mackusneornamentuotos-kalbos-generacija-ir-augintiniai-1962Algimanto Mackaus „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (Čikaga, Santara, 1962) galėtų turėti ir kitą poraštę: Anti–Žmogus. Labai dažnai iš tiesų jinai atrodo kaip atsakymas Lenino laureatui, kaip Eduardo Mieželaičio ,,Žmogaus“ neigimas. Kaip vienas rėkte rėkauja Žmogų, kitas ramiai ir sopulingai kalbasi su Angelu – suidealinto žmogaus projekcija.
arkadij-boris-strugackij-piknikas-salikeleje-2016Filosofinę alegoriją „Piknikas šalikelėje“ Arkadijus ir Borisas Strugackiai parašė 1971-aisiais, po metų ji buvo išspausdinta Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) žurnale „Aurora“. Tačiau kai autoriai panoro romaną išleisti atskira knyga, prasidėjo 8 metus trukusi redagavimo ir kupiūravimo epopėja.
algimantas-mackus-jo-yra-zeme-1959Antrasis Algimanto Mackaus eilėraščių rinkinys „Jo yra žemė“ (1959) pasižymi lyrinėmis, eleginėmis nuotaikomis. Jo posmuose jaučiamas išgyvenimas, jautrumas, bodėjimasis, melancholija ir ilgesys. Padvelkia ir susimąstymas, kurio pagrindinė šaknis yra mūsų gyvenimo praeinamumas ir išnykimas, ėjimas į nežinią.
jonas-jackevicius-vilnonis-bliovikasJonas Jackevičius – unikali asmenybė lietuvių litera­tūros pasaulyje net tuo, kad savo pirmąją poezijos knygą („Demono pašventinimas“, 1997) išleido būdamas tikrai so­lidaus amžiaus – šešiasdešimties metų. Maištingų ir, vadinkim, kitoniškų J. Jackevičiaus eilėraščių sovietiniai literatūros ide­ologai paprasčiausiai kratėsi ir nenorėjo spausdinti.
jose-saramago-praregejimas„Romanas būtinai sukels skandalą, jei tik mūsų visuomenė nėra pernelyg kietai įmigusi“, – buvo įsitikinęs autorius 2004-aisiais, prieš pasirodant romanui. Tačiau didelių skandalų nekilo nė vienoje šalyje, kur ši knyga buvo išleista. Matyt, Vakarų visuomenė iš tikrųjų giliai miega.
jonas-jackevicius-geltonas-vabzdysTai universalaus talento menininkas. Mano galva, iš jo galėjo išeiti bet kurios srities kūrėjas. Jau tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kažin kaip sušvito jo daugiabriaunis talentas. Viena po kitos pasipylė knygos ir publikacijos. Artimiems Jono bičiuliams tai gal ir nebuvo staigmena.
algimantas-pagegis-elegijos-1950A.Mackaus poetinis debiutas – eilėraščių rinkinys „Elegijos“ (1950), pasirašytas Algimanto Pagėgio slapyvardžiu. Jame poetas panašus į daugelį antraeilių nostalginių lietuvių išeivijos poetų, raudojusių paliktos tėviškės, dainavusių sugrįžimo viltį.
jonas-jackevicius-eilraiai-i-knygos-zenklai-vertikaliu-seseliuoseTrečiosios Jono Jackevičiaus poezijos knygos eilėraščiuose atsispin­di amžių sandūros nerimas, autoriaus pasaulėjauta išreiškiama kont­rastingais štrichais, pabrėžiant būsenos dramatizmą, absurdą. Savo poeziją autorius eksponuoja „aukštųjų bokštų“ šešėlyje, pateikdamas choreografinio spektaklio libretą, skirtą M. K. Čiurlionio atminimui.
jonas-jackevicius-vabalas-smegeninejeNiekaip negaliu suvokti, kodėl rašantį žmogų užklumpa tokia bėda – užvaldo įžūlus noras savaip perkurti pasaulį. Gal tai panašu į potraukį užsiimti balta ar juoda magija? Staiga atrodo – pats gyvenimas prieš akis pažeria tau tokį absurdų fejerverką, kad belieka netekti žado! Galima pamanyti, kad tikrovę iš naujo kažkas perkuria čia pat – mūsų akyse.
algimantas-mackus-abejone-man-yra-pagrindine-kurybine-salygaAš turtu teisę vienodai tikėti į laisvę visoms religijoms ir į laisvę nuo visų ir bet kurios religijos. Aš turiu teisę tikėti į Dievą ir turiu teisę į Jį netikėti. Aš turiu teisę mylėti žmogų, bet taip pat turiu teisę kūryboje ir jo neapkęsti. Aš turiu teisę savo asmeniu kuriai nors ideologijai angažuotis, bet aš taip pat turiu teisę savo kūryba nuo tos ideologijos disangažuotis. Aš turiu teisę tikėti ir abejoti. Abejonė man yra pagrindinė, laisvės principe išnokusi, kūrybinė są­lyga.
jonas-jackevicius-septyni-kartai-dviem-galvomsAntrojoje poezijos knygoje Jonas Jackevičius tekstus papildo savo tapybos darbais ir piešiniais. Autoriaus kūryboje atsispindi šiuolaikinio žmogaus blaškymasis, kartais ironiškai, kartais su sielvartu žvelgiant į pasaulį, kuris amžių sandūroje paneigia amžinąsias vertybes. Poezijos stiliuje randame ir modernizmo ir tradicijos elementų.
jonas-jackevicius-demono-pasventinimasJ. Jackevičiaus eilės – tikra rizika, be kurios, anot S. Kierkegardo, nebeliktų ir tikėjimo. Rizikingose poeto metaforose virpa simboliai: sudžiovinta margaspalvė plaštakė, raguoti draugai, išsigimę girtuokliai ir mokslo šviesuoliai, beorės burnos, akyse šlama paukščiai, blyksi cikadų sparnelių šviesa, skėriai suskrudę keptuvėj.
zygimantas-kudirka-mesijus-xxi-a-kudirkaŽygimantas Kudirka-Mesijus (g. 1987) – muzikos atlikėjas, poetas, publicistas, vienas iš atliekamosios – slemo – poezijos pradininkų Lietuvoje. Pirmąjį Ž. Kudirkos poezijos rinkinį „XXI a. Kudirka“ sudaro interaktyvūs eilėraščiai, literatūriniai remiksai, interneto poezija, neįprastų grafinių formų ir turinio tekstai.
algirdas-landsbergis-meiles-mokyklaLEVAS BANGŽUVĖNAS, buvęs pardavėjas „kolonijalinių prekių“ krautuvėje Garliavoje ir stambus spekuliantas pokarinėje Vokietijoje, įsteigia New Yorke Meilės Mokyk­lą. Netikėtas Mokyklos populiarumas pažadina jame politi­nes ambicijas. Ši scena vaizduoja jo susitikimą su amerikie­čių visuomenės atstovais.
jonas-jackevicius-ugnies-seseliaiKetvirtosios Jono Jackevičiaus poezijos knygos eilėraščiuose ryškėja naujo šimtmečio civilizacijos grėsmių nuojauta, pasigirsta lemties motyvai, šešėliuoja mistinė kosminė ugnis. Autoriaus pasaulėjautą paryškina absurdo ir siurrealistiniai elementai.
algirdas-landsbergis-barzda-1966BARZDOTAS VADAS. Kieno kalba seniausia? KIEKVIENIS. Mūsų! BARZDOTAS VADAS. Vyras! Kas Europoj turėjo ilgiau­sias barzdas? KIEKVIENIS. Mūsų protėviai! BARZDOTAS VADAS. Taip, nuo jūrų iki jūrų. Sek jų pėdom. KIEKVIENIS. Atgal? BARZDOTAS VADAS. Ne, pirmyn! Tik pirmyn! KIEKVIENIS. Pirmyn? Į žilą senovę?
saulius-saltenis-jasonas-1978O, Ukmergė!.. Ten ne vaistais, o peršviečiamais gaidžiukais gydo... Štai pažiūrėkit, šitas Pruncė, vaikystės geriausias draugas, ar ne? Ką jis supranta apie gaidžiukus... Tik pasižiūrėkit į jį... Palieka žmogų vieną miške su ištinusia kaip trinka koja ir pabėga pasivogęs paskutinius manus ir paskui klausia, ko man reikia. Kodėl aš su peiliais už diržo? Manų man reikia, manų, kuriuos tu surijai tikriausiai net nevirtus.
kazys-saja-pranasas-jonaViešpatie! Tu matai mano apte­musį protą, mano abejones ir sielvartą – viską matai. Tu žinai, kaip aš troškau skelbti tavo šventą valią! Bet žmo­nės, kurie ieškojo per mane tavo užtarimo, nesulaukė jo ir nusivylė. Jie ėmė tyčiotis ir niekinti mane. Ką aš turė­jau daryti? Kaip aš galiu skelbti tavo žodį, jeigu mano dvasia išbadėjusi klaidžioja ir neranda tavęs?
juozas-grusas-cirkas-1976Juokas – šviesos ginklas. Jis pats yra šviesa. Bežodis kaip šviesa. Ir iškalbingas kaip saulės tekėjimas. Ateina juokas į palėpes, į rūsius, nušviečia ir sušildo. Ateina į ligonines – nutyla vaitojimai. O žydinčios lankos ir pievos, ir laukai, – klausykit, ten vaikšto ir juokiasi mylimos moterys. Palaiminkit juoką! Žmonės, palaiminkit juoką!
juozas-grusas-pijus-nebuvo-protingasGirtaukite. Kelkite orgijas. Įsigykite mašiną, ke­letą meilužių. Išbandytas metodas. Mūsų atmainingoje epochoje kiekvienas yra kada nors ką nors pavogęs, iš­davęs, pražudęs, nužudęs. Pasiusti reikėtų. Vėžiu susirg­ti. O čia dirbdamas, turėsite pinigo. Nedaug, šiek tiek.
algirdas-landsbergis-paskutinis-piknikasKlebonijos rūsyje, Naujosios Anglijos miestelio pakraštyje, trys pagyvenę vyrai – BALTRAMIEJUS, VINCAS ir MATAS – veltui stengiasi nu­skandinti pagiežą degtinėje. Jie ima planuoti kerš­tą prieš jų liūdesio kaltininką, naują KUNIGĄ, kuris, tradicinio metinio pikniko išvakarėse, pa­reiškė panaikinsiąs piknikus kaip viduramžiškus ir vulgarius.
kostas-ostrauskas-lozoriusMARIJA puola ant MORTOS. Abi susikimba už plaukų. LOZORIUS perveda neramiai akimis savo seseris, bando keltis, tačiau sukniumba ant suolo. Tai pamačiusios, moterys atstoja viena nuo kitos ir sužiūra į LOZORIŲ. Jis vėl mėgina keltis, bet ir vėl sukrinta. MARIJA pribėga prie LOZORIAUS. MARIJA. Jau?.. jau prakalbėsi?.. jau pasakysi?..
kryzkeline-dramaMeilė, džiazas ir velnias aprašo trijų jaunų nihilistų pa­saulėlį Lietuvoje. Jie bodisi mokykla, atmeta politiką ir – kaip kadais Andre Gide’o jaunuoliai – smaguriauja nusikaltimais. Juos jungia meilė džiazui ir keistai merginai Beatričei, kurią pabaigoje jie įstumia mirtin. „Visas pasaulis nebežino, ką da­ryti su jaunimu“, – pareiškia vienas veikėjų, susumuodamas dramos sociologinę temą.
antanas-baranauskas-tarp-poezijos-ir-meiles2015 m. spalio 29 d. Anykščiuose vyko Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus bei asociacijos „Lituanistų sambūris“ surengtas Lietuvos mokslininkų ir Aukštaitijos mokytojų lituanistų susitikimas ir pokalbis tema „(Ne)aktualus Baranauskas (ne)raštingųjų kuprinėje: tarp poezijos ir meilės, regioninio orumo ir kultūros istorijos“, skirtas A. Baranausko 180-osioms gimimo metinėms.
egle-kackute-kai-poreikis-pamirsti-tampa-poreikiu-prisimintiMama mokyklą lankė šeštojo ir septintojo dešimtmečio Vilniuje, iš jos pasakojimų ir nuotraukų regisi, kad tuomet merginos segėjo, mano akimis žiūrint, nepadoriai trumpus sijonus, kraipė klubus pagal Paulo Ankos ir Elvio Presley’io muziką, vaikščiojo į pasimatymus su vaikinais, kurie savo gamybos gitaromis mėgdžiojo bitlus, ir, nepaisydamos nuolatinės nerimo ir baimės atmosferos, KGB kvėpavimo į nugarą jų tėvams, klausomų telefonų ir, švelniai tariant, ribotų ateities galimybių, gyveno linksmai.
adam-zagajewski-turkiska-kavaNereikia būti bibliofilu, kad išgyventum emocijas, išvydęs tau priklausančias knygas, kurių nesi matęs daugelį metų. Kai kurias jau esi primiršęs, kitų kartais ilgėjaisi. Tarp senų knygų, kurias neseniai išlaisvinau iš kartoninių persikėlimo dėžių (prisipažįstu, labai pavėluotai, tik po daugelio metų), aptikau 1967 metais išleistą, Juliano Rogozińskio(1) redaguotą antologiją „Sto wierszy polskich“ („Šimtas lenkiškų eilėraščių“). Užtenka užmesti akį, kad pamatytum, kaip pasikeitė laikai. Rogozińskio rinkinyje, pavyzdžiui, nėra Czesławo Miłoszo (septintąjį dešimtmetį Miłoszas Lenkijos Liaudies Respublikoje (LLR) visai neegzistavo).
viktorija-daujotyte-is-patirties-iki-nepaslaptiesAtmintis, atminties kultūra pastaraisiais dešimtmečiais veikia ir kaip aktyvuotos sąvokos, ir kaip intensyvios metaforos, persmelkiančios ir humanistiką, ir kūrybą. Atmintis yra patirties sesuo, jei ieškosime pirminio žmogaus pasaulio analogijų. Kartais vyresnė, o kartais ir jaunesnė. Tai, ką giliausiai patiriame, giliausiuose sąmonės kloduose ir paslepiame. Iki to laiko, kai atmintis paprašys savo teisių – atsiverti, kalbėti, liudyti, kai pasijus (arba vėl pasijus) kūrybinga. Patirties įgalinta ir įgaliota atmintis veikia ir įprastai, netgi kasdieniškai, ir kartu ypatingai, išskirtinai.
jurate-sprindyte-ugnies-vyniojimas-i-popieriuD. Kalinauskaitės mėgstamas J. Cortázaras yra sakęs, kad jam romanas panašus į kino filmą, o novelė – į fotografiją, bet, aišku, ne į natūralistinį elementarų atvaizdą, o į meninę nuotrauką, kur viskas sąmoningai komponuojama, o detalės turi sprogstamosios ar bent aliuzinės reikšmės. Tuo pasižymi ir vintažo daiktais gausiai išdabintas knygos viršelis (dailininkė Ilona Kukenytė): autentiškos ir mielos senienos – fotoaparatas, laikrodis, raktai, svarstyklės, degtukai – funkcionalūs buities rakandai, tapę artefaktais, kurie stilingai primena buvusį smetoninį ir sovietinį laiką, grindžia pirmapradžius žmogaus poreikius, skleidžia simbolines prasmes.
algirdas-landsbergis-onos-veidasKur šiandien faraonai ir jų žmonos? Kas beatskirs Vytenio dulkes nuo Traidenio? Kur caras Nikalojus ir generalisimas Josifas Visarijonovičius? Patys didžiausieji aeroportai ir gigantiškiausieji aeroflotai apžels žole, ir tingios ožkos, žiaugčiodamos, ją skabens. Kandys ir rūdys suės visą istoriją. Grožis vienas nemarus, vien tiktai grožio atminimas per amžius begalimuosius skambės erdvėse, kai visi sputnikai jau bus seniai nukritę.
audinga-pelurityte-juoda-kate-baltas-katinasJei kas pagalvos, kad pavadinimą Aido Marčėno knygos recenzijai skolinuosi iš Emiro Kusturicos kūrybos, pagalvos teisingai. Kačių gausa, kaip ir gyvūnėlių įvairumu, A. Marčėno tekstai nepasižymi, nes šokanti autoriaus sąmonė linkusi tvertis ir laikytis už tų vaizduotės objektų, kurių atitikmenys tikrovėje stabilesni: jei ne už stalo kojos ar medžio kamieno, kaip rinktinėje „Eilinė“ (2006), tai bent jau už chrizantemos koto, erškėčių, dūzgiančio jazmino ar žydinčių aguonų naujausioje knygoje „Viename“.

Tekstai

algimantas-mackus-augintiniu-zeme-1984Ši knyga yra skirta Algimanto Mackaus 20 metų mirties sukaktuvėms pažymėti. Knyga susideda iš anksčiau išleistų poezijos rinkinių: JO YRA ŽEMĖ, NEORNAMENTUOTOS KALBOS GENERACIJA IR AUGINTINIAI, CHAPEL B. (Leidėjai)
algimantas-mackus-chapel-b-1965Algimantui Škėmos mirtis buvo pirmasai toks kartus ir kietas išgyvenimas, kad po jo laidotuvių, grįžęs Chicagon, jis pradėjo rašyti savo paskutiniąją knygą „Chapel B“. Tai buvo Algimanto liudijimas ištikimybės, liudijimas kūrybinės ir žmogiškos ištikimybės, liudijimas čia ir anapus. Liudijimas jauno žmogaus, kurio karta buvo Nužemintieji.
algimantas-mackusneornamentuotos-kalbos-generacija-ir-augintiniai-1962Algimanto Mackaus „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (Čikaga, Santara, 1962) galėtų turėti ir kitą poraštę: Anti–Žmogus. Labai dažnai iš tiesų jinai atrodo kaip atsakymas Lenino laureatui, kaip Eduardo Mieželaičio ,,Žmogaus“ neigimas. Kaip vienas rėkte rėkauja Žmogų, kitas ramiai ir sopulingai kalbasi su Angelu – suidealinto žmogaus projekcija.
algimantas-mackus-jo-yra-zeme-1959Antrasis Algimanto Mackaus eilėraščių rinkinys „Jo yra žemė“ (1959) pasižymi lyrinėmis, eleginėmis nuotaikomis. Jo posmuose jaučiamas išgyvenimas, jautrumas, bodėjimasis, melancholija ir ilgesys. Padvelkia ir susimąstymas, kurio pagrindinė šaknis yra mūsų gyvenimo praeinamumas ir išnykimas, ėjimas į nežinią.
jonas-jackevicius-vilnonis-bliovikasJonas Jackevičius – unikali asmenybė lietuvių litera­tūros pasaulyje net tuo, kad savo pirmąją poezijos knygą („Demono pašventinimas“, 1997) išleido būdamas tikrai so­lidaus amžiaus – šešiasdešimties metų. Maištingų ir, vadinkim, kitoniškų J. Jackevičiaus eilėraščių sovietiniai literatūros ide­ologai paprasčiausiai kratėsi ir nenorėjo spausdinti.
jonas-jackevicius-geltonas-vabzdysTai universalaus talento menininkas. Mano galva, iš jo galėjo išeiti bet kurios srities kūrėjas. Jau tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kažin kaip sušvito jo daugiabriaunis talentas. Viena po kitos pasipylė knygos ir publikacijos. Artimiems Jono bičiuliams tai gal ir nebuvo staigmena.
algimantas-pagegis-elegijos-1950A.Mackaus poetinis debiutas – eilėraščių rinkinys „Elegijos“ (1950), pasirašytas Algimanto Pagėgio slapyvardžiu. Jame poetas panašus į daugelį antraeilių nostalginių lietuvių išeivijos poetų, raudojusių paliktos tėviškės, dainavusių sugrįžimo viltį.
jonas-jackevicius-eilraiai-i-knygos-zenklai-vertikaliu-seseliuoseTrečiosios Jono Jackevičiaus poezijos knygos eilėraščiuose atsispin­di amžių sandūros nerimas, autoriaus pasaulėjauta išreiškiama kont­rastingais štrichais, pabrėžiant būsenos dramatizmą, absurdą. Savo poeziją autorius eksponuoja „aukštųjų bokštų“ šešėlyje, pateikdamas choreografinio spektaklio libretą, skirtą M. K. Čiurlionio atminimui.
jonas-jackevicius-vabalas-smegeninejeNiekaip negaliu suvokti, kodėl rašantį žmogų užklumpa tokia bėda – užvaldo įžūlus noras savaip perkurti pasaulį. Gal tai panašu į potraukį užsiimti balta ar juoda magija? Staiga atrodo – pats gyvenimas prieš akis pažeria tau tokį absurdų fejerverką, kad belieka netekti žado! Galima pamanyti, kad tikrovę iš naujo kažkas perkuria čia pat – mūsų akyse.
jonas-jackevicius-septyni-kartai-dviem-galvomsAntrojoje poezijos knygoje Jonas Jackevičius tekstus papildo savo tapybos darbais ir piešiniais. Autoriaus kūryboje atsispindi šiuolaikinio žmogaus blaškymasis, kartais ironiškai, kartais su sielvartu žvelgiant į pasaulį, kuris amžių sandūroje paneigia amžinąsias vertybes. Poezijos stiliuje randame ir modernizmo ir tradicijos elementų.
jonas-jackevicius-demono-pasventinimasJ. Jackevičiaus eilės – tikra rizika, be kurios, anot S. Kierkegardo, nebeliktų ir tikėjimo. Rizikingose poeto metaforose virpa simboliai: sudžiovinta margaspalvė plaštakė, raguoti draugai, išsigimę girtuokliai ir mokslo šviesuoliai, beorės burnos, akyse šlama paukščiai, blyksi cikadų sparnelių šviesa, skėriai suskrudę keptuvėj.
zygimantas-kudirka-mesijus-xxi-a-kudirkaŽygimantas Kudirka-Mesijus (g. 1987) – muzikos atlikėjas, poetas, publicistas, vienas iš atliekamosios – slemo – poezijos pradininkų Lietuvoje. Pirmąjį Ž. Kudirkos poezijos rinkinį „XXI a. Kudirka“ sudaro interaktyvūs eilėraščiai, literatūriniai remiksai, interneto poezija, neįprastų grafinių formų ir turinio tekstai.
algirdas-landsbergis-meiles-mokyklaLEVAS BANGŽUVĖNAS, buvęs pardavėjas „kolonijalinių prekių“ krautuvėje Garliavoje ir stambus spekuliantas pokarinėje Vokietijoje, įsteigia New Yorke Meilės Mokyk­lą. Netikėtas Mokyklos populiarumas pažadina jame politi­nes ambicijas. Ši scena vaizduoja jo susitikimą su amerikie­čių visuomenės atstovais.
jonas-jackevicius-ugnies-seseliaiKetvirtosios Jono Jackevičiaus poezijos knygos eilėraščiuose ryškėja naujo šimtmečio civilizacijos grėsmių nuojauta, pasigirsta lemties motyvai, šešėliuoja mistinė kosminė ugnis. Autoriaus pasaulėjautą paryškina absurdo ir siurrealistiniai elementai.
algirdas-landsbergis-barzda-1966BARZDOTAS VADAS. Kieno kalba seniausia? KIEKVIENIS. Mūsų! BARZDOTAS VADAS. Vyras! Kas Europoj turėjo ilgiau­sias barzdas? KIEKVIENIS. Mūsų protėviai! BARZDOTAS VADAS. Taip, nuo jūrų iki jūrų. Sek jų pėdom. KIEKVIENIS. Atgal? BARZDOTAS VADAS. Ne, pirmyn! Tik pirmyn! KIEKVIENIS. Pirmyn? Į žilą senovę?
saulius-saltenis-jasonas-1978O, Ukmergė!.. Ten ne vaistais, o peršviečiamais gaidžiukais gydo... Štai pažiūrėkit, šitas Pruncė, vaikystės geriausias draugas, ar ne? Ką jis supranta apie gaidžiukus... Tik pasižiūrėkit į jį... Palieka žmogų vieną miške su ištinusia kaip trinka koja ir pabėga pasivogęs paskutinius manus ir paskui klausia, ko man reikia. Kodėl aš su peiliais už diržo? Manų man reikia, manų, kuriuos tu surijai tikriausiai net nevirtus.
kazys-saja-pranasas-jonaViešpatie! Tu matai mano apte­musį protą, mano abejones ir sielvartą – viską matai. Tu žinai, kaip aš troškau skelbti tavo šventą valią! Bet žmo­nės, kurie ieškojo per mane tavo užtarimo, nesulaukė jo ir nusivylė. Jie ėmė tyčiotis ir niekinti mane. Ką aš turė­jau daryti? Kaip aš galiu skelbti tavo žodį, jeigu mano dvasia išbadėjusi klaidžioja ir neranda tavęs?
juozas-grusas-cirkas-1976Juokas – šviesos ginklas. Jis pats yra šviesa. Bežodis kaip šviesa. Ir iškalbingas kaip saulės tekėjimas. Ateina juokas į palėpes, į rūsius, nušviečia ir sušildo. Ateina į ligonines – nutyla vaitojimai. O žydinčios lankos ir pievos, ir laukai, – klausykit, ten vaikšto ir juokiasi mylimos moterys. Palaiminkit juoką! Žmonės, palaiminkit juoką!
juozas-grusas-pijus-nebuvo-protingasGirtaukite. Kelkite orgijas. Įsigykite mašiną, ke­letą meilužių. Išbandytas metodas. Mūsų atmainingoje epochoje kiekvienas yra kada nors ką nors pavogęs, iš­davęs, pražudęs, nužudęs. Pasiusti reikėtų. Vėžiu susirg­ti. O čia dirbdamas, turėsite pinigo. Nedaug, šiek tiek.
algirdas-landsbergis-paskutinis-piknikasKlebonijos rūsyje, Naujosios Anglijos miestelio pakraštyje, trys pagyvenę vyrai – BALTRAMIEJUS, VINCAS ir MATAS – veltui stengiasi nu­skandinti pagiežą degtinėje. Jie ima planuoti kerš­tą prieš jų liūdesio kaltininką, naują KUNIGĄ, kuris, tradicinio metinio pikniko išvakarėse, pa­reiškė panaikinsiąs piknikus kaip viduramžiškus ir vulgarius.

Tekstai apie tekstus

egzodo-poezijos-suoliai-algimantas-mackusSu Algimantu Mackum lietuvių poezijoj pasigirsta nauja gaida, ne tiek naujos temos ar kalbiniai eksperi­mentai, kurių gausiai randame ir Nagio „Mėlyno snie­go“ mozaikose, ir Prano Girdžiaus siurrealistiniuose ban­dymuose, ir paskutiniu metu Rimo Vėžio neapspręstose formose, kiek revoliucinis nusiteikimas, tapęs poeto cen­triniu estetiniu principu.
algimantas-mackus-iamzino-vienatveAlgimantas Mackus priklauso šiai tradicijai todėl, kad jis ją griauna, ir griaudamas savaip tęsia. Jo talento ašmenys yra nukreipti prieš mūsų poetikoj įsitvirtinusias žodžių užtvaras, supančias ir slepiančias Mackaus pergyvenamą šio amžiaus tikrovę. Žodžiai, kurie tikrovės, jo sąmonėj esančios, nebeišreiškia, jam stovi prieš akis tartum beveidės kaukės – skydai.
algimantas-mackus-abejone-man-yra-pagrindine-kurybine-salygaAš turtu teisę vienodai tikėti į laisvę visoms religijoms ir į laisvę nuo visų ir bet kurios religijos. Aš turiu teisę tikėti į Dievą ir turiu teisę į Jį netikėti. Aš turiu teisę mylėti žmogų, bet taip pat turiu teisę kūryboje ir jo neapkęsti. Aš turiu teisę savo asmeniu kuriai nors ideologijai angažuotis, bet aš taip pat turiu teisę savo kūryba nuo tos ideologijos disangažuotis. Aš turiu teisę tikėti ir abejoti. Abejonė man yra pagrindinė, laisvės principe išnokusi, kūrybinė są­lyga.
kryzkeline-dramaMeilė, džiazas ir velnias aprašo trijų jaunų nihilistų pa­saulėlį Lietuvoje. Jie bodisi mokykla, atmeta politiką ir – kaip kadais Andre Gide’o jaunuoliai – smaguriauja nusikaltimais. Juos jungia meilė džiazui ir keistai merginai Beatričei, kurią pabaigoje jie įstumia mirtin. „Visas pasaulis nebežino, ką da­ryti su jaunimu“, – pareiškia vienas veikėjų, susumuodamas dramos sociologinę temą.
absurdo-teatras-lietuviskoj-scenojDidžiausia K. Ostrausko, kaip ir daugelio kitų kūriančių Absurdo teatro rėmuose, problema yra, kad jis užangažuoja žiūrovo protą, nuošalyje palikdamas jo jausmus. Retai pasitai­ko, kad Absurdo teatro veikalai užgriebtų ir žiūrovo emocijas. S. Beckett (Waiting for Godot) tai yra padaręs, sužadindamas publikos simpatijas savo valkatoms. J. Genet (The Blacks) to pasiekė, tiesiogiai ir grubiai užgaudamas auditorijos rasinius prietarus.
pypkes-pastatymas-santaros-suvaziavime-1961„Pypkės“ siužetas – mirusio sugrįžimas į šiapus išgyventi vieno nuotykio arba savo mirties istorijos, absoliučiai fantastinė situacija, traktuojama labai paprastai ir taip kasdieniškai, kad virsta savotiška groteska su humoro prieskoniu. Taigi „Pypkė“ nėra realistinis veikalas: jinai lanksti interpretacijai ir formi­niam pastatymo sprendimui. Ir kaip tik todėl Ostrausko „Pyp­kė“ daugybe pastatymo formos galimybių yra tikrai viliojąs gabalas išradingam ir ieškančiam režisoriui.
algirdas-landsbergis-pasivaiksciojimas-menesienojeHaliucinacijos, karštligiškas blaškymasis sunkiai duodasi įspraudžiami į dramos struktūrą. Anoniminis autorius (Juozas Glinskis – tekstai.lt) nusprendė apvilkti savo vaidinimą ritualo rūbu. Tai kaltės (ypač neišpirktos ir dabar paslėptos Stalino laikų kaltės), bei mėginimų ją „išspjauti“, at­pirkti ritualas. Antifoninis dialogas, inkantacijos, stili­zuotas kankinimas (žodinis ir fizinis) kai kam gali atrodyti statiški.
norejes-gimti-dvidesimcia-metu-veliauVienas iš šios sistemos griovėjų – K. Saja, davęs skaitytojui ir teatro žiūrovui nepakartojamų meninės kūrybos pavyzdžių. Tai „Oratorius“, „Maniakas“, „Pranašas Jona“, „Ma­mutų medžioklė“, „Poliglotas“, „Abstinentas“, „Šventežeris“, „Devynbėdžiai“, „Ubagų sala“ ir kiti. Beveik trisdešimt scenos veikalų.
trys-algirdo-landsbergio-dramosAlgirdo Landsbergio trys veikalai – farsas „Barzda“, melotragikomedija „Paskutinis piknikas“ ir vienaveiksmė drama „Sudiev, mano karaliau“ – išleisti vienoje knygoje Trys dramos. Šie trys veikalai skirtingi forma, aplinkuma, veikėjais ir fabula. Tačiau, juos skaitant kartu, pasirodo bendros temos, problemos ir įžvalga.
juozas-grusas-apie-pjese-meile-dziazas-ir-velniasKritika man sako, kad aš niekada nebuvau toks piktas, kaip rašydamas „Pražūtingą apsvaigimą“. Taip, pykti galima. Bet negalima neapkęsti. Iš neapykantos nebuvo sukurtas nė vienas tikras meno kūrinys. Šio veikalo herojus aš mylėjau – ten sudėjau daug žmogiško skausmo, kuris leido dar labiau pasmerkti jų žiaurumą. Beatričė man buvo lyg saulė.
sajos-mazosios-pjesesKai kurie „Triptiką“ priskiria „absurdiniam“ teatrui. „Ab­surdiškumas“ parankus terminas – kas tik šiandien po juo netelpa – ir dėl to pavojingas. Kiek ar kaip Saja absurdiš­kas? Jis be abejo yra skaitęs Ionesco ir Beckettą. Jo požiū­ris į eilinį pilietį gana pesimistiškas. Tie eiliniai piliečiai ar „mažieji žmonės“ (laikinai idealizuoti Rytų Europos literatū­roje kaip kontrastas privalomiems socrealizmo viršžmogiams) yra bailiai, bestuburiai, tuščiažodžiai.
kazio-sajos-dramaturgija-is-istorijos-perspektyvosPosovietiniame Sajos dramaturgijos interpre­tavime daugiausia dėmesio buvo skirta aktyviam estetiniam pasipriešinimui socialistinio realizmo kanonui, savotiškam tokio pasipriešinimo mitologizavimui ir idealizavimui. Pra­ėjus pirmajam Nepriklausomybės dešimtmečiui, kurio metu intensyviausiai buvo bandoma išsakyti užgniaužtus ar nutylė­tus sovietmečio kultūros faktus, Sajos dramaturgija atidesnio vertinimo nesulaukė.
paraboles-schemos-kazio-sajos-dramoje-mamutu-medziokleMamutų medžioklės finale aiškiausiai realizuojama didaktinė žanro nukreiptis. Visuomeninio konteksto užuominos apibendrinamos stilizuojant biblinę pragaro kaip nuolatinės nelaisvės ir grėsmės sceną. Pjesės personažai pavargst aieškodami Šventės, „pagreitintais tempais“ paskui vedlį bando pereiti statybvietę ir įklimpsta į dervą, kuri – ir purvo žmogausviduje, ir pragariškos peklos sim­bolis, „tarybinio progreso“ – trypčiojimo vienoje vietoje ir paskutiniojo teismo metafora.
sauliaus-saltenio-riesutu-duona-duokiskis-lituanicaSauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972) pasiūlo ne tik apysakai, bet ir visai prozai poetiško, kandaus ir emociškai įelektrinto pasakojimo staigmeną. Subtili „riešutų duonos“ metafora įkūnija pamatinę (duona–gyvybė), neregėtą („neragautą“), į ambroziją panašią substanciją – nepaprasto skonio valgį, dievišką maistą, teikiantį ne tik gyvenimo pilnatvės pojūtį, bet ir nemirtingumo viltį.
algirdas-landsbergis-tarpineje-stotelejeAlgirdas Landsbergis buvo vienas šviesiausių, pagal kultūrinius interesus man artimesnių žmonių, kuriuos sutikau, atsidūrusi išeivijoje. Plačių pažiūrų intelektualas, tipiškas universitetinis inteligentas – profesorius, kiek primenantis amžiną studentą, buvusį krepšininką, artistiškos prigimties paskaitininkas, rašytojas, dramaturgas, švelnia ironija blyksintis pašnekovas.
juozo-gruso-rustybes-ir-grozio-dialektikaBet taip dalykai išrodo lempos šviesoj. Juozo Grušo Rūs­tybės šviesa (Vilnius, 1969) apšviečia mums visiškai kitokį pasaulį, kuriame „realizmas“ ir „fantazija“ nustoja savo klasi­fikuojančios, kūrybos pobūdį nustatančios prasmės. Skirtumas tas. kad Grušo žodis „rūstybė“ keičia tikrovės esmę, perkelda­mas ją iš daiktiškos kategorijos į moralinę. Tikrove tada tam­pa visa tai, kas turi moralinę vertę, o melu, arba fantazija, tai, kas jos neturi.
postmodernistiniai-raiskos-principai-algirdo-landsbergio-dramoseDalis Algirdo Landsbergio kūrinių (tai pasakytina apie vėlyvąjį kūrybos etapą) rodo autoriaus polinkį į kuo išradingesnius formos, turinio raiškos eksperimentus. Linkstama į absurdo (neoavangardistinės) dramos stilistiką (tiesa, Landsbergio kūry­boje jos apraiškų atsiranda kur kas vėliau nei Prancūzijoje gimsta (1950 metais) ir išblėsta grynosios absurdo dramos (E.Ionesco, S.Beckettas, J.Jenet ir kt.) koncepcija.
esu-turbut-homo-ludensEsu turbūt homo ludens (Huizinga). Tačiau „žaidžiu“, tikiuosi, ne tuščiai, ne „durnių volioju“, bet prasmingai – bent stengiuosi. Manau, „žaidžiama“ kiekvienoje kūryboje – ne tik literatūroje, bet ir muzikoje, dailėje. Tik literatūroje toji „žaismė“ pašalietį gal labiau sutrikdo, net „nervina“, nes čia pagrindinė priemonė yra ne neutralus garsas, spalva, bet žodis, kuris savaime „reiškia“, neša „prasmės“ naštą. Tad iš literatūros lyg ir tikimasi „daugiau“, „giliau“, „rimčiau“ ir t. t.
realistinis-cicinskas-man-nerupiPirmasis mano darbas buvo „Pypkė“, vienaveiksmė drama, neva tokia eksperimentali. Paprastai daug kas, net ir tie, kurie žino mano dramas, galvoja, kad pirmoji mano drama yra „Kanarėlė“. „Pypkė“ yra gerokai anksčiau parašyta. Gan keista ta prasme, kad „Pypkė“ neva daug modernesnė, drąsesnė drama, o „Kanarėlė“ – ramesnė, simboliška, kamerinio pobūdžio drama. Tad daug kas ir galvoja: ramiai pradėjau, o paskui ėmiau modernėti, eksperimentuoti.
kosto-ostrausko-avangardizmasK. Ostrauskas įvykdė perversmą, atmesdamas tradicinę tikro­viškumo logiką, personažų konfrontacija grindžiamą veiksmą, psichologines ir moralines kolizijas, herojų individualizaciją ir kitus realistinės bei romantinės dramos elementus, vietoj jų iškel­damas paradoksalią situaciją, paraboliškai sumodeliuotą siužetą, stereotipines veikėjų figūras, žaidybinę ekspresiją, analitinę įtam­pą, mįslingą sarkazmą bei ironiją.

Versti tekstai

boris-strugackij-apie-romana-sunku-buti-dievuTenka pripažinti: romanas pavyko. Vieni skaitytojai rasdavo jame muškietininkų nuotykių, kiti – kietą fantastiką. Paaugliams patiko aštrus siužetas, inteligentams – disidentiškos idėjos ir antitotalitariniai išpuoliai. Gerą dešimtmetį visose sociologinėse apklausose šis romanas dalijosi pirma, antra vieta su „Pirmadieniu“. Šiandien (1997 m. spalį) Rusijoje jis yra išleistas bendru dviejų milijonų šešių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu, neįskaičiuojant sovietinių leidimų užsienio ir SSRS tautų kalbomis. inteligentams – disidentiškos idėjos ir antitotalitariniai išpuoliai.
arkadij-boris-strugackij-piknikas-salikeleje-2016Filosofinę alegoriją „Piknikas šalikelėje“ Arkadijus ir Borisas Strugackiai parašė 1971-aisiais, po metų ji buvo išspausdinta Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) žurnale „Aurora“. Tačiau kai autoriai panoro romaną išleisti atskira knyga, prasidėjo 8 metus trukusi redagavimo ir kupiūravimo epopėja.
jose-saramago-praregejimas„Romanas būtinai sukels skandalą, jei tik mūsų visuomenė nėra pernelyg kietai įmigusi“, – buvo įsitikinęs autorius 2004-aisiais, prieš pasirodant romanui. Tačiau didelių skandalų nekilo nė vienoje šalyje, kur ši knyga buvo išleista. Matyt, Vakarų visuomenė iš tikrųjų giliai miega.
michael-katz-krefeld-paklydes-istraukaJulstos sąvartyne buldozerininkas netikėtai aptinka jauną moterį, nuogą, iki kelių įkastą į metalo laužą. Griaučiai tvirtai aptempti oda, o kūnas – kalkių baltumo. Lyg marmurinis angelas, panašus į dar keturis, ten matytus anksčiau. Kas gi tai? Danijos rašytojo Michaelo Katzo Krefeldo romanas „Paklydęs“ („Afspored“) pasakoja Kopenhagos raudonųjų žibintų kvartale dingusios lietuvės istoriją. Pirmoji trilogijos apie detektyvą Rauną knyga, pasirodžiusi 2013 m. spalį Danijoje, iškart tapo bestseleriu. Pirmą dieną buvo parduota 12 000 jos egzempliorių.
stanislaw-lem-soliaris-2014S. Lemas kartą yra pasakęs: „Parašęs „Soliarį“ galiu ir mirti.“ Šiuo šedevru žavisi jau ne viena skaitytojų karta visame pasaulyje, o jo autorius laikomas skaitomiausiu ne anglakalbės mokslinės fantastikos rašytoju. Pagal šią knygą režisierius Andrejus Tarkovskis 1972 m. pastatė legendinį filmą. Pagrindinį Kriso Kelvino vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis. 2002 m. kūrinį ekranizavo Stevenas Soderberghas. Romanas išverstas į 41 pasaulio kalbą, o lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1978-aisiais.
salman-rushdie-dzozefas-antonas1989-ųjų vasario 14-oji, Šv. Valentino diena, BBC žurnalistė telefonu paskambinusi Salmanui Rushdie pasakė, kad Irano dvasinis lyderis ajatola Khomeini paskelbė jam „mirties nuosprendį“. Tada garsus rašytojas pirmąkart išgirdo žodį „fatva“. Kuo jis nusikalto? Parašė romaną Šėtoniškos eilės... Taip prasideda pasakojimas, kaip skandalingojo romano autorių religiniai fanatikai priverčia pasitraukti į pogrindį, ir jam, akylai saugomam ginkluotų policininkų, tenka nuolat kraustytis iš vienų namų į kitus.
marguerite-yourcenar-kaip-tekantis-vanduoMarguerite Yourcenar (1903–1987) – žymi prancūzų ir belgų rašytoja klasikė, intelektualė, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare (1980), daugelio romanų, esė, eilėraščių rinkinių autorė, vertėja, kritikė, įvairių literatūros premijų laureatė. Skaitytojai Yourcenar kūrybą jau spėjo pamėgti. Knygą Kaip tekantis vanduo sudaro trys apsakymai, sukurti 1925 m., peržiūrėti 1935 m., o atskira knyga išleisti tik 1981-­aisiais.
preks-i-kosmoso-2014-orbitaViskas, prie ko prisiliečia „Orbita“, virsta poezija. Šiandien netradicinės poezijos mylėtojams Lietuvoje jie atgabeno eilėraščių rinkinį „Prekės iš kosmoso“. Tai gaivus oro gurkšnis Lietuvoje, kurioje vis dar gajus senasis poezijos klausymosi kodas, po truputį linguojant į rimų ir ritmų taktą.
kerry-shawn-keys-stebuklarasciai-pienasSeniai neskaičiau knygos, kurios žanrą, temą, o ir santykį su kitomis knygomis būtų šitaip sunku apibrėžti. Tai išnykusių ribų, miglotos tapatybės, sunkiai klejojanti knyga: čia susilieja poezija, proza ir drama, nebėra skirties tarp dvasingo ir vulgaraus, tarp išradingo ir tiesiog netalentingo, tarp išprotėjusio ir iškrypėliško.
kerry-shawn-keys-pokalbiai-su-tertium-quidKery Shawn Keysas (Kery Šaun Kysas), gimęs 1946 metais, užaugo Susquehannos slėnyje, vidurio Pensilvanijoje. Čia, anot jo paties, jis išmoko žvejoti, medžioti ir šokti, ir šie menai vėliau savotiškai persmelkė visą jo gyvenimą ir kūrybą. 1996 m. jis atvyko į Lietuvą. Netrukus čia apsigyveno, ėmė dėstyti kūrybinio rašymo ir vertimo meną, versti lietuvių poeziją į anglų kalbą, leisti ją ir platinti pasaulyje.
kerry-shawn-keys-menulio-smukle„Laisva ir klajojanti poetinė siela, vienodai prisirišanti ir prie Brazilijos driežo ar skruzdėlės, Lisabonos picos ir raudonųjų pipirų (kaipgi be raudonvynio!), ir migdolo lapų, šešėliuojančių viršum miegančios čigonaitės kokiam Bangladeše“, – taip apie Amerikos poetą Kery Shawn Keysą rašė Sigitas Geda. Dabar gi, rodos, galime ištarti – lygiai taip pat ši klajojanti poetinė siela prisirišo ir prie Vilniaus senamiesčio, jo varnų pulkų bei amžinai prakiurusio dangaus, atrajojančio rūgščius lietus.
john-fante-sulauk-pavasario-bandiniPagrindinės romano „Sulauk pavasario, Bandini“ temos – skurdas, šeimos konfliktai, meilė, gyvenimas bręstančio paauglio akimis ir imigranto identiteto paieškos. Atviraširdžio, naivus knygos herojaus Arturo Bandinio istoriją J. Fante atskleidžia su ypatinga šiluma, stebinančiu psichologiniu įžvalgumu ir taiklia, subtilia ironija. Kūrinyje vyraujantys nekalto, tačiau šalto sniego bei ledinės vienatvės įvaizdžiai į pabaigą kiek aptirpsta sukeldami artėjančio pavasario ir vilties iliuziją.
rosa-liksom-kupe-nr-6Suomijos rašytojos Rosos Liksom romanas „Kupė Nr. 6“, 2011 m. pelnęs „Finlandia“ literatūros premiją, – tai psichogeografinė savęs atradimo kelionė, besidriekianti ne tik per šiukšlinus Sibiro miestus, bet ir per užterštas žmonių sielas bei sulaužytus likimus. Groteskiškai derindama aukštąjį poetinį stilių su necenzūrine šnekamąja kalba, autorė sukūrė A. Čechovo „Palatos Nr. 6“ vertą literatūrinį himną labiausiai apleistai pasaulio vietai – žmogaus sielai.
jose-saramago-istrauka-is-romano-kainas Paskutiniame savo romane „Kainas“, kaip ir eretiškoje „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“, portugalų rašytojas José Saramago vėl drąsiai perkuria Biblijos siužetus bei veikėjų charakterius. Priartėjusi prie erezijos ribos, ši šokiruojanti knyga deramai užbaigia nepaprastą Nobelio premijos laureato kūrybinę bografiją.
jeanette-winterson-kam-buti-laimingai-jei-gali-buti-normaliKai šešiolikmetė Jeanette Winterson įsimylėjo kitą merginą ir paliko namus, motina jos paklausė: „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ Ši frazė tapo jos autobiografinės knygos pavadinimu. Ši knyga – tai autorės bandymas susitaikyti su savo praeitimi, kuri ilgą laiką nesiliovė persekiojusi, nepaisant visų bandymų ją „perrašyti“, ir privertė leistis ieškoti savo tikrosios motinos. Pačios autorės žodžiais, tai knyga apie meilę, galimybę mylėti ir tapti laimingais žmonėmis.
josef-winkler-itrauka-i-novels-natura-mortaRomietiška novele pavadintas Austrijos rašytojo Josefo Winklerio kūrinys „Natura morta“, 2001 m. apdovanotas Alfredo Döblino premija, – tai konceptualus, intelektualus, sunkiasvoris, elegantiškas, rafinuotas ir ciniškas tekstas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir atidos.
jose-saramago-istrauka-is-romano-kai-mirtis-nusisalina Kitą dieną niekas nemirė. Šis faktas, prieštaraujantis gyvenimo dėsniams, sukėlė protuose didžiulę sumaištį, tokiomis aplinkybėmis visiškai pateisinamą, mums pakanka prisiminti, kad keturiasdešimtyje visuotinės istorijos tomų neužfiksuota nė vieno panašaus atvejo.
jeanette-winterson-istrauka-is-romano-apelsinai-ne-vieninteliai-vaisiaiDebiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.
manuel-rivas-istrauka-is-romano-dailides-piestukas„Mus supantis pasaulis daug kam atrodo baisus ir nežmoniškas, tačiau mes galime jį pakeisti ir ištaisyti“, – valiūkiškai mirktelėjo akį žymusis Galisijos magiškojo realizmo dainius Manuelis Rivas ir ėmėsi rašyti knygą, kurioje meilė stebuklingai nugali ne tik karą, bet ir pačią mirtį. Šiandien „Dailidės pieštukas“ laikomas viena gražiausių mistiškos meilės istorijų visoje XX a. literatūroje.
jeanette-winterson-apelsinai-ne-vieninteliai-vaisiai-ivadas-1991Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai buvo parašyti 1983-ųjų žiemą ir 1984-ųjų pavasarį. Man buvo dvidešimt ketveri. Tuo metu dalinausi du kambarius ir sėdimąją vonią su aktore Vike Likoriš.


Žurnalas "Metai"

2016 m. Nr. 12 (gruodis)
anatolij-krym-berlas-berta-ir-kiti-verte-viktoras-rudzianskasAnatolijus Krymas (Ukrainos prozininkas ir dramaturgas, rašantis rusų k.) gimė 1946 m. rugsėjo 2 d. Vinicoje, kur baigė aštuonias klases ir muzikos mokyklą. Mokėsi Chmelnickio aukštesniojoje muzikos mokykloje (smuiko klasė), vėliau ten dėstė, grojo Černovicko Olgos Kobylianskos teatro orkestre, tarnavo armijoje. 1969–1974 m. mokėsi Maskvoje, M. Gorkio literatūros institute, Dramaturgijos fakultete (Viktoro Rozovo kurse)
2016 m. Nr. 12 (gruodis)
2017-12-14-14-12-37Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama: „Jis glaustais, perregimais vaizdais leidžia mums naujai priartėti prie tikrovės.“ T. Tranströmeris išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių, jo poezija išversta į daugelį pasaulio kalbų.
2016 m. Nr. 12 (gruodis)
monika-baltrusaityte-obelu-sodas-apsakymasTą popietę jachtoje jie plaukė keturiese – Agnė buvo jaukiai įsitaisiusi prie stiebo, Vytas sėdėjo už rumpelio, Uršulė – greta Vyto, o Jonas išsitiesęs gulėjo laivo priekyje ir spoksojo į dangų, kuris nieko gero nežadėjo. „Debesis ateina, reikia plaukti į krantą.“ Į Agnės pastabą niekas nesureagavo. Laive tvyrojo meditacinė tyla, vienintelė iškelta burė vos vos plėvesavo, medžiaga net nebuvo įsitempusi, tik palengva kilnojosi lyg miegančio žmogaus krūtinė. Kaip ir dažną tokią vasaros popietę, ežeras buvo lygus ir stiklinis, susiliejęs su dangumi į vieną kūną, toks ryškus kaip atviruke, kuriame nepagailėta mėlynos spalvos
2016 m. Nr. 12 (gruodis)
simonas-bernotas-eilerasciaiIlgai jau užsitęsė o iš pradžių juk net nemanėm
2016 m. Nr. 12 (gruodis)
jaroslavas-melnikas-dangaus-valdovai-romano-fragmentaiNieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro. Iš savo gyvenimo kino teatro. Ir tada... Kas tada? Aš pabusiu.
2016 m. Nr. 12 (gruodis)
vytautas-stulpinas-eilerasciaiParinkęs / eilėraščiui antraštę, / drapana pridengi / kyšantį kriauklą, / apjuosi jį / vienuoliška virve. / Rankovė / arčiausiai mosto.
2016 m. Nr. 12 (gruodis)
marius-burokas-nivalijos Kaip sunku žiemą keltis, patamsyje, šeštą ryto, kai už lango nėra sniego. Kai nenujauti to blausaus švytėjimo, visus nelygumus užklojančio baltumo. Keliesi, rengiesi, krapštai iš lovų įsiraususius, šnarpščiančius vaikus, rengi juos, dejuojančius, kažką kalbi, kažką valgai, kažką geri – vėl susivoki tik troleibuse, pabudęs iš snaudulio, ties „Petro ir Povilo“ stotele. Jau, čia reikia lipti. Čia šviečia langai, čia daug vaikų, jie plūsta iš visų pusių, nešini keisčiausiais dėklais – jau beveik išmokai atskirti, kokiame koks instrumentas. Mokyklos viduje triukšmas kitoks nei paprastose mokyklose, kitoks, nei buvai įpratęs, – labiau struktūruotas, melodingesnis, pro duris veržiasi muzikos nuotrupos – čia fortepijonas, čia fleita, ten saksofonas, vieni dainuoja, kiti po nosimi bubena natas, bet tave supa tvarka, kūrimo tvarka, kartojimo ir mokymosi to, kas sukurta, tvarka. Palieki tai tvarkai vaiką (dėl mokyklos poveikio asmenybei čia nesiginčysime – ne tas tekstas, tegul dygsta galvoje tie skaičiai, raidės, natos, garsai ir piešiniai). Išeini, jau prašvitę. Vis dar nesninga.
2016 m. Nr. 11 (lapkritis)
stasys-mostauskis-tapyba-cukrumi-ir-kiti-autoriaus-komentaraiKone visi menininkai įsitikinę esą nepakankamai arba netinkamai suprasti. Nujaučiu, kad menka garbė būti jiems priskirtam, bet jei jau rašau apie save, matyt, tai tiesa. Šis straipsnis yra apie mano tapybą. Formaliu pretekstu jam tapo praėjusių metų gruodį surengta paroda, tačiau aptariami klausimai būdingi ne tik šiam etapui, tad naudojuosi proga aptarti bendresnes savo kūrybos prielaidas, santykius su teorine veikla, kurią pelnytai ar nepelnytai sureikšminu. Kaip netrukus suprasite, šis straipsnis yra pelnytai vėluojanti minėtos parodos dalis. Tapyba cukrumi, saldumo estetika ir kitos kategorijos yra savo reikmėms sukurti įrankiai, apibūdinantys pasirinktas menines priemones, tačiau jų prasmė nebūtinai sutampa su įprastu šių terminų turiniu.
2016 m. Nr. 11 (lapkritis)
2017-11-28-19-14-22Kęstutis Navakas. Vyno kopija. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 199 p.
2016 m. Nr. 11 (lapkritis)
dovile-kuzminskaite-du-viename-d-dirgelos-replikos-stebeto-jo-uzrasaiDainius Dirgėla. Re:plikos / Stebėto jo užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 78 p.
2016 m. Nr. 11 (lapkritis)
laimantas-jonusys-tarp-prisitaikymo-ir-laviravimo-tarp-estetikos-ir-politikos-lietuviu-literatura-sovietmeciuTARP ESTETIKOS IR POLITIKOS. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Sat-kauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.
2016 m. Nr. 11 (lapkritis)
juozas-baltusis-vietoj-dienorascioRašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) dienoraštinis palikimas, kurį sudaro kasmet nuo 1969-ųjų rašyti rankraštiniai tomai, bendrai pavadinti „Vietoj dienoraščio“, paties autoriaus išankstiniu nurodymu buvo uždraustas viešinti dar dvidešimt penkerius metus po jo mirties. Praėjus nustatytam terminui, kūrėjo dukra ir autorinių teisių paveldėtoja Rita Baltušytė maloniai suteikė leidimą susipažinti su šiais dienoraščiais, saugomais Lietuvos literatūros ir meno archyvo fonduose, ir parengti publikaciją „Metų“ žurnale. Pervertus gausybę dienoraštinių užrašų, atsiskleidžia didžiulė tos sudėtingos epochos panorama, žinoma, lydima paties Juozo Baltušio asmeninio, emociškai spalvingo, neretai ir prieštaringo komentaro vienokiais ar kitokiais klausimais. Pirmai publikacijos daliai buvo pasirinktas 1978 metų spalio–lapkričio mėnesių dienoraščio fragmentas, leidžiantis patirti ką tik parašytos apysakos „Sakmė apie Juzą“ redagavimo niuansus, pamatyti rašytojo požiūrį į tuometinę santvarką, pažinti kūrėjo kasdienybę, nujausti santykius šeimoje ir su aplinka bei daugelį kitų epochos ženklus liudijančių dalykų, kurie, akylu J. Baltušio žvilgsniu sugaudyti ir suguldyti į spausdinimo mašinėle rašytus dienoraštinius lapus, dabar jau atsiduria skaitytojo valioje.
2016 m. Nr. 11 (lapkritis)
is-gyvenimo-uzkulisiu-rasytojas-vytautas-cepas-atsako-i-romo-daugirdo-klausimusPrasmės paieškos labai sudėtingas ir alinantis procesas, kuriam reikia ne tik gyvenimiškos patirties, bet ir nemenko filosofinio išprusimo, tad nenuostabu, kad jaunieji, stengdamiesi iš paprastos kiemo žolės išspausti gyvybės eliksyrą, neretai nukeliauja į tokias lankas, kur net horizonto nesimato. Tačiau tokie polėkiai visada įdomūs, o jei autoriui bent šiek tiek pavyksta sutramdyti vaizduotės žirgus, pasaulį išvysta žavus ir nepakartojamas literatūrinis tekstas.
2016 m. Nr. 11 (lapkritis)
2017-11-28-12-25-28Fakto ir grožinė literatūra iš pirmo žvilgsnio atrodytų esantys visiškai nesulyginami reiškiniai. Rašytojas-reporteris nori būti vos ne skaidrus mediumas, pro kurį prasišviečia objektyviai egzistuojančio pasaulio struktūra, o rašytojo-kūrėjo pasaulis atrodo subjektyvus iki kraštutinumo. Tačiau jeigu pažvelgsime įdėmiau, tai pasirodys, kad viskas nėra jau taip akivaizdu.
2016 m. Nr. 11 (lapkritis)
ramunas-cicelis-jono-meko-kurybos-autobiografiskumasJono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama. Kadangi J. Mekas atmeta beveik visą šiuolaikinį lietuvių literatūros diskursą ir remiasi tik labai tradiciniais autoriais (Kristijonu Donelaičiu, Žemaite ir keliais kitais), jo kūrybos tyrinėtojams kartais sunku remtis estetiniais literatūros vertinimo kriterijais, kurių pagrindas – kūrinio meninės vertės klausimas. Eksperimentinių J. Meko sapnų užrašų recepcijos Lietuvoje beveik nėra.
2016 m. Nr. 11 (lapkritis)
hanna-krall-sirdziu-karalius-ir-vel-suka-arklius-verte-birute-jonuskaiteHanna Krall – žydų kilmės, 1937 m. Varšuvoje gimusi rašytoja, žurnalistė. Karo metais prarado artimuosius, o pati stebuklingu būdu išliko. Ją išgarsino knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“ („Zdążyć przed Panem Bogiem“, 1977), kurią parašė remdamasi pokalbiu su Marku Edelmanu, paskutiniu dar gyvu Varšuvos geto sukilimo vadu. H. Krall domina ne tik holokausto temos, bet ir komplikuoti lenkų, įpintų į sudėtingą istorijos ir politikos tinklą, likimai, praeities įtakos asmenybei problema ir žmogaus slaptų minčių kraitis. Daugybė autorės knygų – reportažų, apsakymų rinkinių, romanų – yra išverstos į užsienio kalbas, ji yra pelniusi nemažai svarbių literatūrinių premijų. „Širdžių karalius vėl suka arklius “ ( „ Król kier znów na wylocie “ , 2006) – tai puikus, lakoniškas, meistriškai supintas – galima būtų ironiškai sakyti – nuotykių – romanas, savaip perpasakojantis Antrojo pasaulinio karo istoriją.
2016 m. Nr. 11 (lapkritis)
lisa-gorton-eilerasciai-verte-lidija-simkuteAustralijos poetė, eseistė ir prozininkė Lisa Gorton (g. 1972) baigė Melburno universitetą, Oksfordo universitete apgynė daktaro disertaciją, skirtą Johno Donne’o poezijai. Pirmasis poezijos rinkinys „Press Release“ („Pranešimas spaudai“) ir romanas vaikams „Cloudland“ („Debesų šalis“) sulaukė įvairių apdovanojimų. L. Gorton kūryba gausiai publikuojama žurnaluose ir antologijose. Jos antras poezijos rinkinys „Hotel Hyperion“ („Hiperiono viešbutis“) išėjo 2013 m., pirmas romanas suaugusiems „The Life of Houses“ („Namų gyvenimas“) – 2015 m.
2016 m. Nr. 11 (lapkritis)
ramunas-kasparavicius-pusryciu-ismintis-eseNesuprantu aš kai katrų literatūros žinovų: sako, kad aš ir lietuviškai mokąs, ir lenkiškai, kiek jidiš, net gudiškai baltarusiškai krievu valoda , ką labiau, ką nelabiau, bet niekas neatkreipia dėmesio, kad moku (giriuosi) totoriškai: achlamonas – niekdaris, rimša – rašto žinovas, bunčiukus suprantantis – tai tokie kariniai ženklai, vėliavos; vyr. achlamonas – vyr. niekdaris, bet yra ir achlamonkė – tai moteris; manatkės – turtas, pinigai, šmutkės ( manat – pinigas, iš, turbūt, monetos, nes buvo Minerva Moneta tokia Romoje), jau neimant domėn tokių įdomių bei reikalingų žodžių kaip kutak (falas) ir dželach (la puta). Čia reikia atsiriboti nuo pachabščinos, toliau rašyti švelniai ir su patosu.
2016 m. Nr. 11 (lapkritis)
vaida-marija-knabikaite-taure-gyvate-ir-svastika-romano-fragmentasHimleris vilkėjo chalatą