Tekstų naujienos
 Poezijos pavasario 2012 atidarymo akimirkos Poezijos pavasario 2012 programa ... jei Lietuvoje bus kažkada nužudytas rašytojas, tai tik nepalankiai aprašęs krepšinį. Visos kitos temos – čia mažiau pavojingos. O ką pasakysi apie draugus rašytojus? Jų supratimu, autografai – turtas neišpasakytas, moralinė paspirtis. Tik dėkok neatsidėkodamas ir būk laimingas. Gauni tokį autografuotą leidinį ar per literatūrinį vakarą, ar šiaip kokia proga, parsineši ir nebežinai, kur kišti. Leonardo Gutausko eilėraščiai „Metų“ žurnale (2012, Nr.3) Vilniaus mokytojų namai kviečia į „Literatūrinių Vilniaus slinkčių 2012“ festivalį Gyvenimas yra neapibrėžtumas ir išgelbėti čia gali tik to fakto pripažinimas.  Taigi Dievas, pasirodo, nemiręs. Jis tik pakeitė konfesiją. Iš skausmo ir kančios simbolio jis tapo produktyvia kartų jungtimi. Pamatinis straipsnio teiginys būtų šis: joks emigrantas nėra tautinis grynuolis, jis nuolat kybo tarpinėje būsenoje, dreifuodamas link vienos ar kitos vertikalės. Ar galima nemėgti teatro? Kur jo vieta šiandien? Kodėl menkai skaitomi dramos kūriniai? Ko verti šiandienos lietuviškos dramos kūrėjai Laura Sintija Černiauskaitė, Sigitas Parulskis, Marius Ivaškevičius, Gintaras Grajauskas? Pavadinime skambantis žodis „pasakos“ byloja apie siužetinius pasakojimus, bet eilėraščiui, parašytam kaip siužeto nuotrupai, trūksta semantinės koncentracijos, daugiaprasmiškumo, kad būtų galima tokį rašymą įvardyti poezija.  Poetas gerai jaučia nacionalinės ir ne tik nacionalinės poezijos tradiciją (...) santykis su ja irgi grindžiamas taikaus sambūvio principais, primenant, perfrazuojant, tačiau visa tai daroma neagresyviai, nes A. Šimkus siekia ne kovoti su tradicija ar ją paneigti, bet su ja bendrauti. Norėčiau būt natūrali literatūrinės (ar ir kitokių menų, kiek jų gribšteliu) ekosistemos dalis, neišsišokanti, tarkim, norėčiau būti pilkasis garnys ar geriau koks mažesnis, kokia putpelė ar kurapka, ar mano mylima sidabragalvė kuosa. Akimirkos iš Marcelijaus Martinaičio kūrybos vakaro Rašytojų klube 2012 balandžio 5 d. Tai ir pirmyn, plaukiu, o su kiekvienu grybšniu deguonis plaučiuose senka, tačiau aš nesustoju, nepasiduodu: vienas – už Aną, kitas – už Juliją, vienas – už Aną, kitas – už Juliją...  Kas man padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Pupos. Ir dar moliūgai. Juokauju? Ir taip, ir ne. ... riba tarp nepoezijos ir jau poezijos neaiški, slidi, kad užtenka tik kryptelėjimo į vieną ar kitą pusę. Juk ir poezija kartais tik pasakoja gyvenimą, lyg ir nieko kito nesiekdama. Tiesą sakant, o kas galėtų būti daugiau.  Pritrenkti jie tebespoksojo į vis dar nieko nepastebintį Grigorescu. / Jis kasė dešimt dienų, mąstė jie ant duobės krašto. / Kasė visais paryčiais ir priešpiečiais. / Kažkam iš po kojų nusprūdo žemės grumstas. Įsivaizduokime, kad aš žinau išeitį ir net galiu pasakyti, nuo ko reikėtų pradėti. Ką aš pats su šituo žinojimu galėčiau veikti.  Ar žvirbliai dabar čirškia? Taip. / Ar aš ruošiu, blizginu indus ruošdamasis šventei? Taip. / Ar jau esu šventėje? Taip. Ar tie nenorėję ateiti dalyviai, /
nepaisant jų nenoro, jau dalyvauja? Taip.
Tekstai
 Poezijos pavasario 2012 atidarymo akimirkosPoezijos pavasario 2012 atidarymo akimirkos Akimirkos iš Marcelijaus Martinaičio kūrybos vakaro Rašytojų klube 2012 balandžio 5 d. Tai ir pirmyn, plaukiu, o su kiekvienu grybšniu deguonis plaučiuose senka, tačiau aš nesustoju, nepasiduodu: vienas – už Aną, kitas – už Juliją, vienas – už Aną, kitas – už Juliją...  Tačiau istorija visai neilga. Kartą atėjęs kalėjimo prižiūrėtojas mano kameroje nieko nerado, išskyrus tuščią gultą ir maisto likučius prie lovos. 2012 kovo 22 d. Vilniuje, Šv. Teresės bažnyčiojs kriptoje vyko „Pož(i)eminiai skaitymai: trečiasis sakramentas. Vienas įdomiausių šiame vakare perskaitytų kūrinių – Vytauto Stankaus eilėraštis „endšpilis“ N. Cibulskas, M. Balakauskas ir E. Noreika skaito eilėraščius vakare „Pož(i)eminiai skaitymai: trečiasis sakramentas“, kurį surengė draugija „Literatų arka“ siuntėm velniop visas pakylas – žemė mums ir gyvenimas, ir
ešafotas. visus siuntėm velniop, gyslose raitėsi laisvė, griaučiai tirtėjo iš meilės: svaiguliui, savo vaikams, takams, vedžiojantiems jų kojas. („beprotnamio spartakiada“)
 Mindaugas Nastaravičius skaito eilėraštį „papjovėme, bet nevalgėme“ vakare „Pož(i)eminiai skaitymai: trečiasis sakramentas“, kurį surengė draugija „Literatų arka“ Poezijos pavasaris 2011, Jaunųjų skaitymai Venclovų namuose-muziejuje: eilėraščius skaito Ieva GudmonaitėVisas rajonas sustingęs. Išdvėsė mustangų bandos. Neliko kanjonų. Žaibolaidžiai ir tiek. Visa diena nusėta trumpai nukirptais plaukais Virš sunkių galvų kabo galvos.  Ernestas Noreika skelbia „Odę kekšėms“ per poetry slam važybas Vilniuje, „Bix“ bare E. Noreika skaito eilėraščius „Pož(i)eminiuose skaitymuose 2011“ Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje Renginio akimirkos: literatūros tyrinėtojai sveikina Donaldą Kajoką; laureato kalba Vaizdo įrašas iš Poezijos slemo Nr.16 „Bix“ bare lapkričio 24 d. anie du dar skrieja, kiti – jau į žoles sukritę, dar vienas – žvirblį / pamušė: guli žvirblis, sako – suprask kaip nori, bet nebegyvas aš; / ne ne – sakau, stop stop, man tokie bajeriai netinka... Akimirkos iš Alvydo Šlepiko romano „Mano vardas – Marytė“ pristatymo Vilniaus knygų mugėje 2012: autorius skaito knygos ištrauką
Tekstai apie tekstus
 Negalima ignoruoti slemo išprovokuotos kai kurių poetų opozicijos – jie gūžiasi ir jaučiasi nepatogiai dėl ekpresyvios šio formos. Slemo poetai neignoruoja teksto. Jie galvoja apie teksto perteikimą, atlikimą. Ir jei yra teigiančių, kad tai – poetinis cirkas, tebūnie! Bet tegul tai būna prancūziškas cirkas, kuriame klouno profesija laikoma viena garbingiausių. Impresionistu Ramonas pasiliko ir kituose savo veikaluose, tapdamas šalia I. Šeiniaus, J. Savickio jų žymiausiuoju. Nuo anų jis skiriasi visų pirma gilesne psichologine įžvalga į veikėjų dvasios gelmę, idėjine plotme ir nepaprastais iš liaudies kalbos, kapsų tarmės, paimtais simboliniais posakiais, atveriančiais vaizduojamų žmonių psichiką. V. Ramonas rašo greit ir intensyviai, bet tik tada, kai jo įspūdžiai bei mintys yra iš anksto taip susikristalizavę, kad rašytojas pajunta vidinį reikalą jiems duoti dailią žodinę išraišką. Tai reiškia, kad V. Ramonas nesirikiuoja į gretas tų rašytojų, kurie turi tik gana miglotą vaizdą apie savo kūrinį, prieš jį rašydami. Vincas Ramonas apie dvidešimt penkeri metai dirba lietuvių beletristikoje. Jisai į spaudą išėjo anais laikais, kada pradėjo reikštis naujausioji karta po pirmojo karo. Sykiu su juo periodikoje žymėjos Juozas Grušas, J. Paukštelis, Salomėja Nėris ir dar eilė kitų. Amerikietiškosios (Laukinių Vakarų temomis) K. Almeno novelės pasižymi stipresne kompozicija, aštresniais konfliktais, tvirtesniais, pilnesniais charakteriais. Veik visos K. Almeno novelės yra stipriai intriguojančios, su natūraliai besivystančia įtampa, logiška, bet dažniausiai ir nesitikėta atomazga. K. Almeno pasirinkimas kurti populiariąją literatūrą yra sąmoningas ir motyvuotas, nes „būtent populiarioji kultūra yra elitinės kultūros pamatas, tiltas į aukštesniąją kultūrą“. Rašytojo akimis žiūrint, populiarioji literatūra nėra menkesnė už elitinę, tačiau yra kitas literatūros lygmuo, kurį pats autorius pavadina „populiariuoju antstatu“ Vytautas Steponas Janavičius mūsų literatūros istorijoje turėtų užimti vietą, manyčiau, ne mažiau reikšmingą kaip Antanas Škėma. Galbūt pastarąjį šiandien žinotume tiek, kiek ir Janavičių, jei ne skandalingasis romanas “Balta drobulė”. Janavičius – minties, Škėma – jausmo, abu – pasakotojai poetai (epinis elementas pinasi su lyriniu). Vienas – garsus, kitas – ne. Kodėl? Juk talentingi – abu?  Lietuvos žemių sujungejo Mindaugo mirtis traukia rašytojų dėmesį. Ją jau yra savo dramose vaizdavę lenkų J. Slovackis ir lietuvių V. Krėve. Ano Lietuvos karaliaus mirčiai savo naujausią romaną – „Mindaugo nužudymą” – paskyrė ir Juozas Kralikauskas. Jo ankstyvesne „Titnago ugnis” taip pat vaizdavo Mindaugo epochą.  Išėjo pas Aukščiausiąjį galbūt seniausias amžiumi Lietuvos rašytojas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs užjūriuose, keliasdešimties knygų autorius Juozas Kralikauskas. Per tą emigraciją jis nuolat ilgėjosi Lietuvos, ypač savo gimtosios tėviškės. Tokių lemiamų momentų mano gyvenime buvo ne taip mažai. Todėl aš ir parašiau visas tas savo knygas, sulaukiau 94 metų. Vyro amžiaus vidurkis Lietuvoje yra 66 metai, o aš, būdamas 94-erių, dar sapnuoju visokius romanus... Juozo Kralikausko laikas pradėjo tiksėti 1910 m. spalio 22 d. (senuoju stiliumi spalio 9 d.). Nemažai svarbių įvykių Juozo Kralikausko gyvenime susiję su Kaunu: tai jo tapsmas pedagogu, rašytoju, meilės reikalai. Nors J. Jankus atvyko į Lietuvą rudenį, dienos pasitaikė kaip reta gražios. Rašytoją iš Vilniaus lydėjo literatūros kritikas Jonas Linkevičius, su juo ir tarėmės dėl susitikimo Šiauliuose tą rugsėjo pabaigos rytą.  Po šuolio į dramatinę kūrybą, kurioj Jurgis Jankus pasireiškė paskiausia savo didele drama iš lietuvių rezistencijos, „Peilio ašmenimis” (1967 m.), štai su „Užkandžiu” jis grįžta į epą. Tai tas pats žanras, kuriuo buvusis mokytojas pradėjo kadaise savo rašytojišką pašaukimą.  Kalbėti apie naujausią Jurgio Jankaus romaną „Paklydusius paukščius” reiškia nors iš dalies atsakyti į klausimą, kiek literatūra gali atsišlieti žmogaus ir žemės ir kokiose ribose šitas atsišliejimas literatūriškai galimas. Ir ar yra toks žmogaus ir žemės plotas, kuris moraliai privalo pasilikti literatūros rankų nepaliestas, vadinasi, visais atvejais paliktinas anapus literatūros? Šiais metais minimos jo šimtosios gimimo metinės neišsklaidė šio autoriaus įvaizdžio – jis neatsidūrė „įžymiųjų šešėlyje“. Apsiribota paroda Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje ir keliais smulkiais renginukais. J. Jankaus mirtis, skirtingai nei kitais panašiais atvejais, netapo rašytojo išgarsėjimo priežastimi.  Jau Lietuvoje atsiskleidė J.Jankaus prozininko talentas. Periodikoje spausdinti kūrinėliai vaikams, mėginta plunksna dramos žanre: Lietuvoje parašyta drama, kuri vėliau buvo statoma išeivijoje. Rašytoją išgarsino du romanai – „Egzaminai” ir „Be krantų” (abu išleisti 1938 m.), patraukliai pasakojantys apie mokytojų gyvenimą provincijoje. rgio Jankaus – plataus diapazono epiko, vieno iš tų, kurie vadinami epochiniais rašytojais, – kūrybos palikimas dar laukia rimtų studijų, svarių vertinimo žodžių. Bet šalia jų tebūnie ir subjektyvesnis atminimo ŽODELIS. Jaučiu, kad pats J. Jankus būtų pasakęs šitaip: žodelis...  Straipsnyje detalesniam vertinimui pasirinkti trijų žinomų egzodo rašytojų kūriniai. V. Alanto „Pragaro pošvaistės“ ir V. Ramono „Dulkės raudonam saulėleidy“ – tai romanai, priklausantys tradicinei lietuvių prozai; juose rezistencijos problematika sprendžiama schematiškai, veikėjai vienpusiški, susaistyti kategoriškai vienpusiškomis ideologinėmis nuostatomis.  Balandžio 4 dieną, Verbų sekmadienio vakarą, Niujorke nustojo plakusi dramaturgo, prozininko, literatūros kritiko Algirdo Landsbergio širdis. Žinia iš už Atlanto perėjo per kūną lyg šiurpulingas šiaurės vėjas. Dar prieš dvi savaites rašytojas žvaliu balsu telefonu dalijosi kūrybiniais sumanymais. Algirdas Landsbergis reiškiasi poezijoj, dramoj ir beletristikoj. Paskutiniu laiku daugiausia jį matėme grožinėje prozoje. Apie tai mums liudija ir jo romanas „Kelionė”, laimėjęs „Draugo” premiją. Su šiuo veikalu autorius į mūsų literatūrą žengia rimtai ir su savitu pasauliu bei žodžiu.
Versti tekstai
 Rašau skambant stiklui, varstomas pašaipiais aplinkinių žvilgsniais, kaukiant vėjui…
 Viduržemio jūros brevijorius skaitytoją perkelia į užtekstinę realybę: mitinę, istorinę-faktinę, kitąsyk peržengiančią realybės ribas. Šioje knygoje persipina esė, portuano žanrai, leksikonas, autoriaus erudicija ir vaizduotės polėkis, archyviniai dokumentai ir asmeniški išgyvenimai, faktų lavina ir savita, grakšti poetika. Pagrindinė romano veikėja – autorės alter ego – išsinuomoja butą, atsiriboja nuo išorinio pasaulio ir įninka į pažinčių bei pokalbių svetaines. Čia ji užsiregistruoja įvairiomis tapatybėmis ir veiksmas įsibėgėja – mezgasi virtualios pažintys, plėtojasi virtualūs santykiai…  „Paprastos beprotybės istorijos“ (Tales of Ordinary Madness, 1983) – pirmasis lietuvių kalba išleistas kultinio Amerikos rašytojo Charleso Bukowskio trumpų apsakymų rinkinys („Kitos knygos“, 2011 m.). Jame atsiskleidžia visas pamišėliškas, pribloškiantis, iš vėžių išmušantis literatūros chuligano Ch. Bukowskio talentas. Romanas „Tolima žvaigždė“ pelnytai laikomas puikiu įvadu į R. Bolaño kūrybos pasaulį. Autorius, pats kalėjęs Pinocheto kalėjime, šiame romane atliko neįprastą literatūrinį ir kartu detektyvinį tyrimą. Jame rašytojas atskleidė sudėtingą nusikaltimo ir bausmės problematiką bei parodė kontroversišką XX a. pabaigos žmogų, savyje talpinantį ir poeto, ir budelio sielas. Kultinio rusų rašytojo Vladimiro Sorokino romanas „Trisdešimtoji Marinos meilė“ parašytas 1982–1984 m., kada Sovietų Sąjungoje „nebuvo“ jokio sekso. Knyga mus nukelia į „brandų“ sovietmetį ir pasakoja tragišką Marinos – hiperseksualios trisdešimtmetės muzikos mokytojos – meilės paieškų epopėją, kupiną nykios kasdienybės ir gaivališko sekso scenų. „Paprastos beprotybės istorijos“ (Tales of Ordinary Madness, 1983) – pirmasis lietuvių kalba išleistas kultinio Amerikos rašytojo Charleso Bukowskio trumpų apsakymų rinkinys.  „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“ – aistringoje bei vaizdingoje literatūrinėje fantazijoje – perteikiama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama. Autorius savaip interpretuoja evangelinę pabėgimo iš Egipto sceną, kada Erodas pasiuntė kareivius nužudyti visus mažesnius nei trejų metų berniukus. „Holivudas“ – paskutinysis amerikiečių literatūros chuligano Charleso Bukowskio romanas, išnyrantis į dienos šviesą lietuviškai. Jame autorius parodo naująją savo talento pusę – tampa satyriku ir pačių neįtikimiausių paskalų apie Holivudo žvaigždes rankiotoju. „Ožiaragio atogrąža“ – tingaus fauno ir gyvenimo garbintojo brandos ritualas, iniciacija, kurią turi patirti kiekvienas, norintis save kūrybiškai realizuoti. Tai pranašiška knyga, įspėjanti apie vitališkam gyvenimui grasinančią sterilizuotą ir brutalią civilizaciją. Romanas „Ledas“ (2002, AdMarginem; 2006, Random House, anglų kalba) laikomas vienu iš reikšmingiausių postsovietinio periodo rusų literatūros kūriniu. A. Stasiukas – subtilaus pasakojimo meistras. Jo knyga „Pakeliui į Babadagą“ – kelionė su pasakotoju po užmirštąją Europą, tolyn nuo spindinčių Europos sostinių, nuo naujo „modernaus“ gyvenimo – traukiniu, automobiliu, autostopu. „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ – kelionės, kurią būtų teisingiau pavadinti narkotine orgija, dokumentinė kronika. Ši komiška, kartu niūriai sąmojinga, preciziškai aprašanti narkotines būkles ir psichozes knyga buvo pirmą kartą išleista 1971 m. ir tapo psichodelinės literatūros klasika.  „Romo dienoraštis“ – vieno garsiausių ir kontroversiškiausių Amerikos rašytojų ir žurnalistų Hunterio S. Tompsono knyga. „Katės lopšys“ – sukrečianti ir ironiška politikos, religijos, mokslo, visuomenėje priimtų rašytų ir nerašytų gyvenimo taisyklių kritika, savotiškas socio-kultūrinis beprasmybės apraiškų visuomenės gyvenime tyrimas. Ch. Bukowskio romanas „Moterys“ (Women, 1978) parašytas vėlyvajame autoriaus gyvenimo laikotarpyje, kai jis jau buvo perkopęs penktą dešimtį, pripažintas Amerikos poetas ir prozininkas. Ch. Bukowskio romanas „Skaitalas“ primena Quentino Tarantino filmus. Saldainiukas gero skaitalo gurmanams. „Dangaus žydrynė“ – tai knyga, kurios filosofiniai apmąstymai apie nekrofiliją ir politiką, apie paleistuvystę ir mirtį panyra į žmogaus prigimties žemę. Tai knyga apie dangų, kuriame išsitrina visos ribos – tarp gyvenimo ir mirties, tarp padorumo ir nepadorumo. Alleno Ginsbergo (1926–1997) eilėraščių rinktinė „Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai“ – pirmoji garsiojo bytnikų kartos (beat generation) poeto knyga lietuvių kalba.
Žurnalas "Metai"... jei Lietuvoje bus kažkada nužudytas rašytojas, tai tik nepalankiai aprašęs krepšinį. Visos kitos temos – čia mažiau pavojingos. O ką pasakysi apie draugus rašytojus? Jų supratimu, autografai – turtas neišpasakytas, moralinė paspirtis. Tik dėkok neatsidėkodamas ir būk laimingas. Gauni tokį autografuotą leidinį ar per literatūrinį vakarą, ar šiaip kokia proga, parsineši ir nebežinai, kur kišti. Leonardo Gutausko eilėraščiai „Metų“ žurnale (2012, Nr.3) Gyvenimas yra neapibrėžtumas ir išgelbėti čia gali tik to fakto pripažinimas. Taigi Dievas, pasirodo, nemiręs. Jis tik pakeitė konfesiją. Iš skausmo ir kančios simbolio jis tapo produktyvia kartų jungtimi. Pamatinis straipsnio teiginys būtų šis: joks emigrantas nėra tautinis grynuolis, jis nuolat kybo tarpinėje būsenoje, dreifuodamas link vienos ar kitos vertikalės. Ar galima nemėgti teatro? Kur jo vieta šiandien? Kodėl menkai skaitomi dramos kūriniai? Ko verti šiandienos lietuviškos dramos kūrėjai Laura Sintija Černiauskaitė, Sigitas Parulskis, Marius Ivaškevičius, Gintaras Grajauskas? Pavadinime skambantis žodis „pasakos“ byloja apie siužetinius pasakojimus, bet eilėraščiui, parašytam kaip siužeto nuotrupai, trūksta semantinės koncentracijos, daugiaprasmiškumo, kad būtų galima tokį rašymą įvardyti poezija. Poetas gerai jaučia nacionalinės ir ne tik nacionalinės poezijos tradiciją (...) santykis su ja irgi grindžiamas taikaus sambūvio principais, primenant, perfrazuojant, tačiau visa tai daroma neagresyviai, nes A. Šimkus siekia ne kovoti su tradicija ar ją paneigti, bet su ja bendrauti. Norėčiau būt natūrali literatūrinės (ar ir kitokių menų, kiek jų gribšteliu) ekosistemos dalis, neišsišokanti, tarkim, norėčiau būti pilkasis garnys ar geriau koks mažesnis, kokia putpelė ar kurapka, ar mano mylima sidabragalvė kuosa. Medžiagų, 2011 metais skelbtų „Metų“ žurnale, sąrašas Kas man padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Pupos. Ir dar moliūgai. Juokauju? Ir taip, ir ne. ... riba tarp nepoezijos ir jau poezijos neaiški, slidi, kad užtenka tik kryptelėjimo į vieną ar kitą pusę. Juk ir poezija kartais tik pasakoja gyvenimą, lyg ir nieko kito nesiekdama. Tiesą sakant, o kas galėtų būti daugiau. Pritrenkti jie tebespoksojo į vis dar nieko nepastebintį Grigorescu. / Jis kasė dešimt dienų, mąstė jie ant duobės krašto. / Kasė visais paryčiais ir priešpiečiais. / Kažkam iš po kojų nusprūdo žemės grumstas. Įsivaizduokime, kad aš žinau išeitį ir net galiu pasakyti, nuo ko reikėtų pradėti. Ką aš pats su šituo žinojimu galėčiau veikti. Ar žvirbliai dabar čirškia? Taip. / Ar aš ruošiu, blizginu indus ruošdamasis šventei? Taip. / Ar jau esu šventėje? Taip. Ar tie nenorėję ateiti dalyviai, /
nepaisant jų nenoro, jau dalyvauja? Taip.  Tad pradedu ir konstatuoju, kad, vos žengęs kelis pirmus žingsnius Vienos grindiniu, iš Seegassės, kurioje mėnesį gyvensiu, pasukęs į Rossauerlande, ties karatė klubu „Samurai“, įlipu į šauniojo komisaro Rekso šūdą... esu ne ta, / kokia deduosi – /
dėjau! / iš padilbų / toks žvilgsnis mestas / tarsi burtas / aš / viena virtuvėje rūkau / ir akmenėju.
 ...Priešais Plunksnių sėdėjo žmogus; vos Plunksnius nuo jo nusigręžė, to žmogėno veidas persikreipė, išsiviepė, supleišėjo ir jo žandikaulis pumptelėjo ant žemės.
|
