Home
Eugenijus Žmuida. Kęstučio Navako lenktynės su Jamesu Joyce’u, kurio niekas neskaitė (K. Navako „Vyno kopija“)
Recenzijos, anotacijos
Kęstutis Navakas. Vyno kopija. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 199 p.
Šiame perskyrime išmoningajam Skaitytojui[1] bus papasakota apie Kauno
Žaliakalnio knygių Kęstutį grafą de Navaką[2], kuris, nuodėmingos literatūros prisiskaitęs ir tokių pat gėrimų apsvaigintas, užuot ėmęsis idalgo ieties ir išėjęs svieto lyginti, pasirinko paukščio skrydžio ilgumo plunksną, tiek nelaimių žmonijai atnešusią, ir, sekdamas niekam tikusiais pavyzdžiais, pats parašė dar vieną mažai kami reikalingą, bet didžiai ydingą Romaną kitų protams kankinti ir mergeles iš žydinčių pavėsių vilioti, idant galėtų kultūros ir subkultūros smūgių išlankstytoje vaizduotėje jas garbinti, bučiuoti jų išlinkimus, tarpelius ir properšas, gelsvai blankioje savo irštvoje atlikinėti keisčiausius akrobatinius triukus ir dėlioti kelių kūnų arabeskas, tuo sukeldamas numanomą pasipiktinimą ir suteikdamas mums, o ypač Seimo ir vietinių seimelių nariams, progą pamąstyti apie teisingo įstatymo įvedimą visokiems raštams ir raštininkams drausminti. Čia, žinoma, mes kiek juokaujame (šviesaus proto ribose), nes kritiko iš pašaukimo reikalas[3] ir pareiga ne tik tūlą išsišokėlį tramdyti ir kelią klystančiai avelei rodyti, bet ir pasidžiaugti neeiliniu epizodu iš literatūrinės kasdienos ir paskatinti kiekvieną susipratusį tautietį sekti grafo de Navako pavyzdžiu ir turtinti gimtąją rašliavą prisikėlusiųjų vizijomis.
Pradėjęs, tarkim, kaip aš, nuo Romano turinio, kurio nėra, Skaitytojas sužinos, jog grafo de Navako Knygoje daug panašaus trumpumo skyrių, silpnesnių ir stipresnių (kitaip juk nebūna), o perskaitęs pirmuosius, vadovaudamasis gero skonio sprendimais, nesunkiai nuspės, kad iš kiekvieno galima užduoti po disertaciją doktorantui. Galėtų, kaip mums atrodo, ir pats Autorius, profilaktiškai pramankštindamas protą bei atmintį, sudaryti nemenką kryžiažodį, kurį reikėtų pasitelkus savo skaitymą ir matymą, savo patyrimu ir kitų patarimais vadovaujantis, dedukcijos bei indukcijos metodu pildyti knygų ir filmų citatomis, pavadinimais, autorių, dailininkų, kompozitorių pavardėmis, personažų vardais etc. Iš kryžiažodžių, autoriaus sudarytų, išeitų dar viena knyga, nemažiau įdomi už pirmąją – tai būtų „Vyno kopiją“ palydintysis raštas – sprendinio gairės. Jos drūčiai nudžiugintų literatūros kritikus ir eilinius Skaitytojus, kurie giliau ir teisingiau perprastų sumaniai užkoduotą Autoriaus bylą, prašyte besiprašančią išnašos ties kiekvienu sakiniu ar bent pastraipa. Taigi pasakysiu: turime į prozos laukus ant bebaimio Rosinanto ristele įjojusį ir sutrikusiems vietinio romano demiurgams po kojomis pirštinę sviedusį Poetą, patį grafą de Navaką, su špaga ir ūsais, retkarčiais – juoda skrybėle, valiūkiškai pridengiančia jo aristokratiškus bruožus, ir jo lakios fantazijos pagimdytą kūdikį – tikrą testamentą, savo reikšme ir pobūdžiu gyvensiantį mūsiškėj literatūroj kaip įrodymas.
Kad įjojusysis vis tik Poeta, sumanusis Skaitytojas jaus kiekvienam sakiny, dažnai pasibaigiančiame Johno Cage’o pauze, o dar išmoningesnis ims pusbalsiu svarstyti, ar tikrai vien poezija neišverčiama „ant kito liežuvio“ – mat daug čia paslėpto kalbėjimo, taiklių epitetų, metaforų ir nelauktų sugretinimų, semantiniu tankiu sningančių aforizmų bei nestandartinių aliuzijų, šiaip jau būdingų dailiosioms eilėms, bet lygiai puošiančių ir prozinę gražbylystę.
Mielas Skaitytojas, gal kiek suklaidintas bohemiškų Poetos fotografijų virtualiose erdvėse, savo nuostabai ir džiaugsmui Autoriaus sieloje ras visko, kas būdinga kilnių siekių žmogui: gražiai subrendusį protą, nuoširdų pasišventimą menui, tobulam ir nemirtingam, daug kreatyvių minčių, kurias verta užsirašyti ar bent pasibraukti, o knygos viduje – atvirą ir nesuktą istoriją apie savo Autorių radusį personažą – gero būdo poną K., kuris, jei norite, ir bus pats Kęstutis, žmogus su savybėmis[4], tuo daugiareikšmiu vardu nukreipiantis mūsų įžvalgą į du Kafkos K., Kukutį ar kokį Kauno Kripštuką, mėgusį, kaip visi žinome, skaityti pasakas. Taigi, kaipgi sekasi Kauno Bukowskiui galynėtis su mūsų tautinėje literatūroje taip sunkiai kanono formas įgavusiu žanru? Mūsų šviežia nuomone, kurią, spėju, kantrusis Skaitytojas nekantrauja sužinoti, romanas sukaltas be didelių išsikalinėjimų, gegnės gerai laiko stogą, langai mato toli, dūmai rūksta ir nieko netrūksta. O jei ko ir pasiges seklio Kalio kompleksą turintis Skaitytojas, ypač vienos kitos graikiškos ar lotyniškos frazės, rodančios šio žanro istorinę gelmę, liaudies dainos posmo, lenkų klausimo ar nuoseklesnės „love story“, jei manys, jog Autoriaus sąmojis bergždžias ar per riebus, jei dar įžvelgs kokių trūkumų ar trūkumėlių, lai įsiūčio pagautas nesviedžia Knygos tamsian kampan pelių karalijon ir, atsidavę ydingam papratimui, teneskuba Autoriaus be atodairos koliot ir sūdyt. Aš šioje vietoje kiek padelsčiau, bent kol atvės įkarštis, o jei ir toliaus kaltinčiau, tai tik protą ir jausmus pasiglemžusį meną ir Poetos inkstus, per greitai ar pernelyg ilgai valančius kraują.
Paliksime trūkumų klausimą kol kas kaboti, o patys suskubsime pavardyti šio veikalo teigiamąsias savybes, nes mums visų pirma ūmu pranešti, kad Autorius šia nesudėtinga K. istorija pademonstruoja, jog ir šioj gadynėj yra įmanomas romanas be politinio, istorinio ar vadinamojo metafizinio užtaiso, kas kiek neįprasta mūsų kolektyvinei vaidentuvei, kurią, tiesa, Marius I., šaunusis idalgas[5] nuo ežerais garsių Molėtų, yra kiek praskalavęs sūraus jūros vandens ir saldaus humoro kokteiliu.
Griebę reikalą už esmės ir stačia galva nėrę į siužetą, jame išvysime, jog likimo nasrams atiduotas veikėjas K. nubudo iš paleolitinio miego savo knygų spintoje tą patį rytą, kaip ir skambalo pakirstas Liudas Vasaris, miręs Kukutis, Haroldas Blumas ar beldimo į duris prižadintas Jozefas K., kad ir jam prasidėtų vienos dienos odisėja, arba procesas, tirštas nenuspėjamų posūkių bei nelogiškų atsitikimų, kaip kad būna visiems panašaus plauko personažams, prologe sudarantiems tradicinę tokiems atvejams sutartį ir, be absoliučios dovanos, gavusiems kartais susimaterializuojantį persekiotoją, čia įvardytą kaip grafas Pti, filmininką iš pašaukimo, šiurkštų iš prigimties, įkyrų lyg Frederico Fellinio dirigentas, su savo kamera įžūliai lendantį net į privačias sekso scenas, kuriose aistros apimti kūnai liepsnoja kaip Dali žirafos, palaimingai siūbuojančios Giesmių giesmės ritmu[6]. Taigi tą rašytojo, arba jo didenybės Likimo, kurie šiuo atveju sutampa, padovanotą dieną, tą pačią valandą, kai bedugnėn krito ir visam pasauly pagarsėjo Alisa, mūsų K. nusileido, tiesa, ne taip giliai, tik trisdešimt devyniais laipteliais nuo Žaliojo kalno į mažojo Paryžiaus Alėją, kur prasidėjo dviguba jo egzistencija. Jį, vargšą, apspito ir ėmė valgyti vitrinos, o atsisėdus laukti merginos nuo baro, erzinti įvairios būtybės iš Asfelio laukų, japoniškų filmų ar gimusios iš korektūros klaidos. Bet gyventi įdomu, nes čia vis užklysta ir įvairūs aukštos prabos personažai, įsidėmėti ankstesniame gyvenime, su kuriais neskubėdamas, jausdamas savo kaunietišką vertę, K. bendrauja[7], kol jie deromantizuojasi, išsifokusuoja ir išnyksta, užleisdami vietą kitiems, dažnai, mielas Skaitytojau, pažįstamiems ir Tau, nes yra tie, kurie sapnuojasi „tūkstančiams žmonių, paukščių ir grybų“[8]. Tiesa, mūsų laikų K. taip nuobodžiai (visą padovanotą dieną) nesėdi tik Alėjoje ar medyje, bet sugeba būti iškart penkiose pasaulio vietose ir keliose laiko sanklodose[9], netgi keisti lytį, tad, kaip gerai suprantate, jo išvidinis gyvenimas neįtikėtinai intensyvus: jis ne tik nuolat keliauja „to the next wishkey bar“[10], bet ir nematoma Hamelno fleita traukia savęsp įvairių menų herojus, pavienius ar kuopinius (muškietininkus ar „Metallica“ in corpore), su savo tiesomis, valios galia ir plačiai žinomu turiniu, tam, kad prikeltų juos dar vienam fantasmagoriškam šokiui mūsų akyse, o Pats homo ludens kvėpavimu sudėliotų žaidžiame klases tipo Romaną, skaitomą ir cituojamą nuo bet kurios vietos.
Kai kurie Knygos skyriai sudėlioti kaip lietuviško vakaro dramos. Čia kalbasi mažiausiai du balsai. Pateiksime Skaitytojui konkretų tokio rašymo pavyzdį iš personalinės patirties. Štai šiuo metu kritiko viduriuose dėl „Vyno kopijos“ nuolat ginčijasi vidinio Prokuratoriaus ir vidinio Jėzaus balsai. Prokuratorius skelbia kaltinimą: „Visą meilės liniją atstoja viena sekso scena!“; kaltinamojo balsas atitaria: „Ji – pati giliausia lietuvių literatūroje!“; Prokuratorius: „Herojaus likimas manęs nesukrečia!“; kaltinamasis: „Čia – ne tragedija, ji jau anachronizmas; herojus visai nesiekia būti Poor Yorick, tik moko mus pasidžiaugti gyvenimu!“; Prokuratorius: „Autorius neperteikė laisvės metaforos taip stipriai, kaip filmo „Telma ir Luiza“ režisierius!“; kaltinamasis: „Autorius laisvės idėją mums priminė, paplatino ir pagilino intelektu, kurio akivaizdžiai trūko Telmai ir Luizai!“; Prokuratorius: „Tame filme, kurio nelaikyčiau šedevru, Bradas Pittas pasiima aiškiai per didelį honorarą už vieną naktį!“; kaltinamasis: „Tai tik nuoroda, jog mūsų Autorius norėtų panašaus!“ ir t. t. ir pan. – išmanusis Skaitytojas savo sveika nuožiūra lengvai pratęs šį nesudėtingą duelį.
Romanas daugiasluoksnis. Štai viename archeologiniame sluoksnyje aptiksime antikinių ar viduramžiškų vardų, o kitame – blaivią Šviečiamosios epochos tradiciją. Stabtelėję ties ja, sužinosime daug gyvenimiškai naudingų dalykų ir rasime praktiškų patarimų, surankiotų išminties knygose ar išlesiotų mokslo filmuose: kokį šunį patogiausia laikyti ir kaip jį vedžioti; kiek vidutiniškai sveria debesys; kad pabėgti nuo savęs ir kankinančios nūdienos galima ne tik tampant Raiteliu be galvos, bet lengviau ir be skausmo – tiesiog uždarius loptopą; kad moters „makštyje esama daugybės naudingų bakterijų, tų pačių, kaip ir jogurte“[11]; jei Ida Idelson nebūtų laiku emigravusi iš Minsko – pasaulis neturėtų Marcello Mastroiannio; kad geriau neskaityti paauglystės knygų ir nežiūrėti jaunystėje atmintin įsirėžusių filmų; kad patartina nerakinti durų nakčiai, nes dingsta potenciali stebuklo galimybė. Nevardysiu šios užsirašytinos sekos toliaus, nenorėdamas numušti pakilusio intereso.
Be visų kitų privalumų, Romanas daro ir gydomąjį poveikį, kame juntame gyvai pulsuojančią didaktinės literatūros tradiciją, puoselėtą dar didžių žemaičių. Autorius be perspėjimo griauna mūsų vidines užtvaras, išvaiko baimių šmėklas, vaduoja iš klaidžių abejonių ir gražiai viską išaiškina, nepalikdamas vietos alinančiai neapykantai, savo Žodžiu lyg balzamu skaidrina sumišimo chaosą ir vaduoja iš gūdžios vienatvės, tūlą paskatindamas, užuot laikius savo dvasinius lobius po stora spyna, leisti pasaulėn pasižmonėt ir sugrįžti, kai jie panorės, atgal į jaukią našios betvarkės stiliumi dekoruotą kūrybos būtovę. Tuomi grafas de Navakas yra veik daktaras Kudirka, gydęs mūsų sielas savo nervų ir sveikatos sąskaita. Kaipo meno žmogus, grafas de Navakas, džiaugsmais ir žaizdomis užgyventą vidinį turinį išdėdamas švieson į dantiraščiais išskaptuotą Knygą, ne tik atsisveikina su personaline praeitimi[12], bet ir atlieka estetinį charakirį, kuriam ne kiekvienas idalgas ryžtųsi, bijodamas išduoti savo stabus, viešos pajuokos ir patyčių. Tačiau yra ir racionalioji šios aukos pusė: atsikratęs Romano, galės imtis kito, kurį jis, kaip kiekvienas ar kiekviena, nešiojamės savy, kuris visada rašomas, tik ne visuomet užrašomas.
Gal kiek ir per toli būsime nuėję, aukštindami Grafo nuveiktą darbą, bet suma sumarum – Knyga priskirtina exegi monumentum kategorijai. Skaitytojas čia ras daug nemąstytų minčių, laisvą ir nepriklausomą kuriančios vaizduotės žaismą ir meistriškai įvaldytą naracijos atliktį; knyginė išmintis čia pranoksta knyginę beprotybę (daug kas įžvelgs jų harmoniją); mūsų klausa nepriekaištingas ir Romano garso takelis – atitinkantis Autoriaus kartos skonį, juo dera pasilinksminti prie tinkamomis vaišėmis nukrauto stalo. Svarbiausias Knygos privalumas išprususiam Skaitytojui ir svariausias pateikto torto ingredientas, mūsų kuklia nuomone, yra sąmojis, niekur negirdėtas, originalus: šį pro visus įtrūkius besiskverbiantį sirupą gurmaniškasis Skaitytojas galės laižyti lyg koks lokys alkoholio prilašintą medų. Taipogi tikimės, jog Skaitytojas nepaliaus stebėtis, kaip lengvai Jis, grynakraujis radikalinių modernistų veislės atstovas, suka intertekstų šarmankę, mus linksmindamas, svaigindamas ir klaidindamas, o mes vis atsiduodame senelio Barthes’o įvardytam deficitiniam malonumui.
Artėdamas prie Romano pabaigos, Skaitytojas galbūt pradės regėti plačiau, kaip kad aš dabar regiu: regės, kaip vienas iš mūsų, tik ką baigęs skaitymą ir, nevalingai įsisvajojęs, savo daržely pypkę papsėdamas ir viena akimi stebėdamas, kaip ilgai neišnyksta dangun pučiami dūmai, ims vakarienę ruošiančiai žmonai porinti, kad va, girdi, argi jau taip prasta ta mūs literatūra: turim savo Marcelį Proustą – kalbu apie Šatrijos Raganą; savo Stendhalį – nagi, atspėk, pačiut? Žinoma[13]!.. Savo Isabellę Aljendę – kalbu apie Kristiną Sabaliauskaitę; ir štai – patį Joyce’ą, gal dar su Oscaru Wildu, Marku Twainu, Margareth Duras, Henry’iu Milleriu ir kitais padaužomis, trumpai tariant, trisdešimt tris viename, kaip sakoma, autorius, kurių vardu matuojama kiekvienos save gerbiančios tautos literatūra! O žmona, rankas į figūrą ryškinančią prijuostę besišluostydama ir išmintingai šypsodama, tartų „tigis, tigis“, garsiai cituodama žinomą tekstą, – „dar Sarbievijų, Donelaitį, dar Škėmą pridurk...“, ir, primindama dažnam išpuikėliui, jog lietuvių proza prasideda su moterimis, paragintų keltis iš žaliojo foteliuko, taipgi patogaus knygas skaityti, nes vakarienė smagiai garuojanti ir dera gerbti moterišką triūsą. Tada, išjudinęs Sančo Pansos kūną, jis, geras mano prietelius, draugas ir senjoras, pakiltų, vis dar giliai susimąstęs, „sukiodamas ant piršto tam tyč iš švarko išlindusį siūlą“[14] ir guldydamas Knygą garbingiausion lentynon, niūniuodamas gaudeamus igitur, pagalvotų, ne, ne apie save ar dailiąją lytį, netgi ne apie tautinės literatūros klausimus, bet apie kitą kolegą Skaitytoją, visą jų būrį, kuris, lygiai kaip jis, prasibrovęs pro vingiuotų samprotavimų džiungles bei renesansinės vaizduotės humorą ir
su palengvėjimu ar širdies sope (nelygu, kas ir kam) užvertęs Romano paskutinį puslapį, pajus ore plevenantį Poetos sielą užvaldžiusį premijų ir pripažinimų geismą, linkėdamas išsipildymų, dar labiau pamylės europinę kultūrą ir šį nuodėmingąjį pasaulį, dar labiau rekomenduos Romaną veidaknygėje, tuomi didindamas Knygos „láikus“, tiražus, honorarus ir skubos tvarka siųsdamas pamylėtąjį Autorių į šlageriuose apdainuotus Kauno barus, diskotekas bei vynotekas ir amžina juodojo Stikso šviesa spindintį sąžiningai užsitarnautą pomirtinį nemirtingumą.
1 Garbingą titulą „Skaitytojas“, kaip ir kai kuriuos kitus su juo susijusius bendrinius vardus, čia visai sąmoningai rašome didžiąja raide, nes skaitantys gerus romanus netrukus bus įrašyti į Raudonąją knygą.
2 Garbingas „grafo“ titulas mūsų aptariamam autoriui bendru sutarimu buvo suteiktas vieną gražų rudens vakarą senų žmonių padavimais garsiame krašte.
3 Nors ir nedrįstame savintis tokio vardo, vis dėlto manome, kad kritikas iš pašaukimo = pro-kuroras + advokatas.
4 Smulkesnį Alter Ego aprašą Skaitytojas ras Navako 1:155.
5 Idalgais, kaip Skaitytojas spėjo suprasti, čia vadinami tikintys plunksnos pergale prieš kūną; savo ruožtu atgaivinę šį titulą, siūlytume grąžinti ir jį lydėjusį įstatymą – atleisti idalgus nuo visų mokesčių.
6 Jeigu kas pagalvos, kad „Giesmių giesmė“ yra šnapso rūšis, tai per daug nesuklys (Navako 1:106).
7 Tiesa, to bendravimo nepastebi ne tik mergina iš baro, matanti tik su valgiaraščiu besikalbantį Poetą, bet ir praeiviai, kurie „eina kaip ėję, čiauška savus vienskiemenius sakinius...“, Navako 1:180.
8 „Pagalvotos mintys turi savybę akimirksniu materializuotis“, – Navako 1:149.
9 Navako 1:35.
10 „Susan Sontag yra rašiusi maždaug taip: erdvė egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienoj vietoj, o laikas egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienu metu“, – Navako 1:168.
11 Navako 1:102.
12 Navako 1:193.
13 Mat pačiutė alkūnės judesiu parodo tai, kas reiškia Vincą Mykolaitį-Putiną.
14 Navako 1:32.
Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio
Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai
Rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) dienoraštinis palikimas, kurį sudaro kasmet nuo 1969-ųjų rašyti rankraštiniai tomai, bendrai pavadinti „Vietoj dienoraščio“, paties autoriaus išankstiniu nurodymu buvo uždraustas viešinti dar dvidešimt penkerius metus po jo mirties. Praėjus nustatytam terminui, kūrėjo dukra ir autorinių teisių paveldėtoja Rita Baltušytė maloniai suteikė leidimą susipažinti su šiais dienoraščiais, saugomais Lietuvos literatūros ir meno archyvo fonduose, ir parengti publikaciją „Metų“ žurnale.
Pervertus gausybę dienoraštinių užrašų, atsiskleidžia didžiulė tos sudėtingos epochos panorama, žinoma, lydima paties Juozo Baltušio asmeninio, emociškai spalvingo, neretai ir prieštaringo komentaro vienokiais ar kitokiais klausimais.
Pirmai publikacijos daliai buvo pasirinktas 1978 metų spalio–lapkričio mėnesių dienoraščio fragmentas, leidžiantis patirti ką tik parašytos apysakos „Sakmė apie Juzą“ redagavimo niuansus, pamatyti rašytojo požiūrį į tuometinę santvarką, pažinti kūrėjo kasdienybę, nujausti santykius šeimoje ir su aplinka bei daugelį kitų epochos ženklus liudijančių dalykų, kurie, akylu J. Baltušio žvilgsniu sugaudyti ir suguldyti į spausdinimo mašinėle rašytus dienoraštinius lapus, dabar jau atsiduria skaitytojo valioje.
Rengiant ištrauką spaudai, kalba ir rašyba taisyta minimaliai, keletas laužtiniais skliaustais žymėtų teksto vietų liudija sunkiau iššifruojamas ir autorinių teisių paveldėtojos rekomenduotas praleisti dienoraščio vietas.
Juozas Baltušis
Vietoj dienoraščio
1978 m. spalio 1–lapkričio 30 d.
Spalio 1. Sekmadienis
Abu su Monika vykome į motinos Mironienės paskutinio poilsio vietą Žvė-ryno kapinėse. Patvarkėme kapą, pastovėjome.
Atsakinėjau į laiškus: Dundulytei, Zulonui, dar kai kam.
Vakare visi trys – Monika, Rokas, aš – žiūrėjome televizijoj prancūzų filmus su Fernandeliu. Nelabai kas.
Jaučiu, kad tuoj prasidės pokelioninė krizė, jėgų demobilizacija. Reikia atlaikyti.
Iš naujo mąsčiau apie savo „Juzą“. Ne, nereikia įžiebinėti žvakes Vėlinių naktį, kaip buvau manęs anksčiau. Juza beveik puslaukinis, kalendorių mažai teseka, dienų neatrenka, tai ir nereikia. Nereikia ir jo sodybos parduoti meno žmogui, kaip buvau besugalvojąs. Monika teisi: tai būtų kūrinio nupiginimas tariamomis aktualijomis. Ir Adomo sapno perdirbinėti nereikia, ir Juzos pomirtinių įvykių sodyboje. Tegu viskas lieka kaip buvę. Kaip mano parašyta, liedinte išliedinta.
Spalio 2. Pirmadienis
Buvau „Vagos“ leidykloje. Prasti reikalai. „Sakmė apie Juzą“ neperrašyta nė per pusę, niekas iš atsakingųjų neskaitė naujosios redakcijos. Kaip danguj, taip ir ant žemės. Kantrybės, kantrybės, drauge rašytojau!
Šiandien mirė kadaise labai garsi pianistė Nadežda Dukstulskaitė. Gimusi ji buvo 1912 metais. Buržuazijos valdomoje Lietuvoje spauda plačiai rašė apie ją, kaip apie neįtikėtiną gamtos stebuklą, rečiausio talento muzikę. Laikraščiai buvo pilni jos nuotraukų. Grįžęs iš evakuacijos, 1944 metais, priėmiau ją dirbti respublikiniame radijo komitete koncertmeisterės pareigoms. Gavo respublikos nusipelniusios artistės vardą. Ji tikrai buvo gabi, pasakyčiau, talentinga. Tačiau metai, praleisti geto vokiečių okupacijos metais, artimųjų netekimas, išgyvenimai palaužė ją. Ėmė silpti kaip muzikė. Pasitraukdamas iš radijo komiteto pirmininko pareigų, palikau ją dar dirbančią, vėliau, girdėjau, išėjo į pensiją. Ir štai nebėra gero talentingo žmogaus. Turėjo vyrą, išsiskyrė, tai pašarvota Olandų gatvėje, Buitinio gyventojų aptarnavimo šermeninėje. Taigi.
Susiskambinau su Zulonu Kupiškyje. Spalio 7 dieną jis rodo „Vestuves“ Šaukėnuose, kviečia atvykti filmuotis. O mes negalim: filmavimo aparatas remonte, nežinia kada bus sutvarkytas.
Skambinau į Rašytojų sąjungą A. Pociui dėl Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti (esu jos pirmininkas). Susitarėm: rytoj susitiksim Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdyje, pasitarsime.
Negaliu pamiršti pūdomų kviečių krūvos Saratovo srityje. Siaubas! Ir nenoromis vagiasi į galvą mintis: bene tyčia šitaip daroma, specialiai pūdomi kviečiai, kad galima būtų išmesti milijardus aukso rublių imperialistams už jų kviečius, duonelę? Žinau: absurdiška tai mintis. O iš tikrųjų?
Spalio 3. Antradienis
Užsienio radijas jau kelintą dieną apgailestauja naujojo Romos popiežiaus Povilo Jono I-jo mirtį. Mirtis labai netikėta: vos rugpjūčio mėnesį išrinktas popiežium, jau mirė!
Buvau vėl „Vagoje“, aptariau su dailininke Laima Pučkoriūte „Sakmės apie Juzą“ viršelį. Nelabai patiko spalva: ruda. Geriau įsižiūrėjęs, nusileidau – tegu būna viena knyga mano leidiniuose ir ruda, tokios dar neturėjau. Paprašiau, kad Juzai pridėtų ūsus. Pasakiau: rašydamas „Sakmę“, visą laiką turėjau prieš akis aktorių Jaruševičių Stanislovo vaidmenyje filme „Virto ąžuolai“, kažką panašaus norėčiau matyti ir viršelyje. Parodžiau ir šito aktoriaus nuotraukas dailininkei, žinoma, atsiprašęs, kad rodau jai, meno kūrėjai. Susitarėm gražiai: padarys.
Iš Kauno atvyko Švanys. Pasakojo: partinį papeikimą jam paliko, nors LKP Kauno m. komiteto partinės kontrolės komisija siūlė panaikinti kaipo nepagrįstą. Prašė padėti surašyti jam apeliaciją LKP CK Partinės kontrolės komitetui. Pažadėjau, nors jėgų neturiu. Ir laiko stokoju: reikia redaguoti knygą apie kupiškėnų vestuves.
Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdyje dalyvavau svarstant Ievos Simonaitytės įamžinimo klausimą. Šalia kitų priemonių pasiūliau jos gimtinėje, Vanaguose, įruošti kokią nors atžymą, o tai negerai išeina: Klaipėdoje, Prieku-lėje, Vilniuje bus jos pavadinimo gatvės, vidurinė mokykla, biblioteka, o Vana-gams – nieko. Pasiūlymui pritarta.
Pasinaudodamas proga, dar kartą paprašiau neorganizuoti jokių iškilmingų mano jubiliejaus minėjimų. Padariau šitai todėl, kad posėdžio dienotvarkėje numatytas šis klausimas.
Parėjau namo visiškai bejėgis. Pilnas jėgų atsipalaidavimas po kelionės. Ką daryti?
Vakare paskambino filmo grupės administratorė Diana Matuzevičienė, tarėmės dėl išvykų filmuotis. Numatyta šitaip: spalio 9 d. į Rygą, filmuojame, nakvojame, kitą dieną grįžtame. Spalio 13 d. į Kauną, filmuojame Mažąją Darbininkų gatvę, miestą, „Raidės“ spaustuvę, nakvojame, kitą dieną vykstame į Kelmę filmuoti „Senovės kupiškėnų vestuvių“ – jų spektaklis įvyks tenai naujuose Kel-mės kultūros rūmuose. Sako, labai gražūs pastatyti.
Skauda širdį, kad visa medžiaga, filmuota anksčiau Rygoje, išėjo į broką: filmavimo aparatas – šlamštas.
Sukviečiau rytdienos posėdžiui Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti [narius]. Rinksimės 16-tą valandą, rašytojos namuose. Komisijos nariai: J. Lankutis, M. Sluckis, A. Pocius, Banionis, Glemža. Pirmą kartą susiduriu su tokiu darbu, neišmanau jo. Na, pasitarsiu su išmanančiais, žiūrėsiu.
Skambino iš ligoninės prof. Vasinauskas, nori pasikalbėti, bet neleidžia jo lankyti, prašo palaukti: paskambins dar kartą.
Spalio 4. Trečiadienis
Iš ryto turėjau ruošti Švanio apeliaciją. Nėra jėgų. Visiška apatija. Už langų pila lietus.
Prieš kelias dienas baigiau skaityti Edmondos Šarl-Ru romaną „Užmiršti Palermą“. Daug pažintinės medžiagos: apie Paganinį, Italijos, Amerikos gyvenimą. Kaip literatūros kūrinys – gana padrikas, išmėtytas.
Išsiunčiau P. Zulonui į Kupiškį žurnalo „Mūsų kalba“ 3 numerį, taipogi naujai pertvarkyto žurnalo „Litva literatūrnaja“ 1-jį, išėjusį prieš kelias savaites.
Skaitinėjau Torntono Vaidlerio romaną „Aštuntoji diena“. Kol kas įdomu. Labai prastas J. Subatavičiaus vertimas iš anglų kalbos. Neturime dar mes tikrai gerų vertėjų Vakarų literatūrai.
Pokavau savo „Druską“ (rusų kalba) išsiuntimui į Beketovką.
16 valandą susirinkome Ievos Simonaitytės bute kaip jos palikimo komisija, kuriai pirmininkauti tenka man. Atvyko visi komisijos nariai: Kultūros ministerijos atstovas Glemža, Literatūros ir meno archyvo direktorius Banionis, aktoriaus Banionio sūnus, rašytojas Mykolas Sluckis, rašytojas, Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius A. Pocius. Negalėjo atvykti Kalbos ir literatūros instituto atstovas J. Lankutis. Prieš posėdį paprašiau visus pagerbti tylos minute Ievos Simonaitytės atminimą. Visi atsistojo. Posėdyje dalyvavo ir Ievos Simonaitytės globėja, slaugiusi ir aptarnavusi rašytoją pastaruosius dešimtį metų, Domutė (pavardės neišklausiau). Nutarėme, kad inventorizaciją vykdys Literatūros ir meno archyvas drauge su Kultūros ministerijos Muziejų ir paminklų apsaugos skyriumi. Paskelbsime laikraščiuose kreipimąsi į visus, kas pažinojo rašytoją, turi jos laiškų ar kokių dokumentų, kad atsiųstų mums. Nelabai tikiu šito skelbimo pasisekimu, bet reikia. Išsiskirstėm. Prieš tai, beje, apžiūrėjome visą butą, nuėmę plombas, kurias vėliau uždėjo jau Banionis. Patikrinome rašytojos taupomąsias knygutes. Jų buvo dvi. Vienoje – 28 tūkstančiai rublių su kaupeliu, kitoje – virš 2 000 rublių. Tai viskas, ką šiuo metu radome. Ne milijonierės būta Ievos Simonaitytės. Oi, ne.
Sugrįžau namo kažko labai prislėgta nuotaika. Pirmą kartą susiduriu su tokiomis pareigomis...
Kai buvome vieni du su Domute, papasakojo ji man, kaip mirė rašytoja. Visą tą dieną, rugpjūčio 27-tą, sekmadienį, jautėsi labai gerai, juokavo, ragino Domutę užrašinėti, ką ji padiktuos, o diktuoti ruošėsi keletą kūrinėlių vaikams. Pati Simonaitytė rašyti jau mažai begalėjo: pirštai sukumpę, nesulenkiami. Labai pagyrė Domutės pagamintus pietus. „Eik dabar, pailsėk, ir aš prigulsiu“, – pasakė jai. Tačiau netrukus pašaukė Domutę vėl, pasakė, kad labai skauda dešinę ranką ir kažko itin neramu. Domutė iškvietė gydytoją, tas labai greit atvyko, suleido vaistus, skausmą nuramino, išvyko. Ieva Simonaitytė, aprimusi, liepė Domutei vėl eiti ilsėtis, tačiau pastarajai nespėjus atsigulti, pradėjo šaukti: „Domute, Domute!..“ Tai atbėgus, spaudė krūtinę ir skundėsi, kad labai skauda širdį, spaudžia visą krūtinę, trūksta oro. „Atidaryk visus langus!“ – paprašė. Domutė skubiai iškvietė greitąją pagalbą. Toji atvyko greičiau nei per 10 minučių. Mėgino palengvinti vaistais, tas nieko nepadėjo, tada išgabeno ją į ligoninę. Domutė vyko kartu. Ieva Simonaitytė buvo jau be sąmonės. Ir mirė ji nakčia, sąmonės nebeatgavusi...
Spalio 5. Ketvirtadienis
Jaučiuosi kaip sudaužytas. Nieko konkretaus nedirbu.
Surašiau apeliacinį pareiškimą Juozui Švaniui į LKP CK dėl jam skirtos partinės bausmės. Daug jėgų pareikalavo. Nusibodo man tas Švanys – galo nėra.
Poetas Antanas Drilinga atsiuntė nuorašą ataskaitinio pranešimo, paruošto rašytojų pirminės partinės organizacijos ataskaitiniam-rinkiminiam susirinkimui, kuris įvyks spalio 6 dieną. Turiu susipažinti, pateikti pastabas. Perskaičiau, apstulbau: viskam nuolaidžiaujama. Aptariant prozos reikalus, įtraukta į aptariamųjų skaičių net M. Meškauskienės atsiminimų knyga „Ateities viltys“, kuri „turi literatūrinės vertės“. Rimtai kalbama apie tokią chaltūrą, kaip Kiauleikio tariamas romanas „Gervazijus“, taip pat brolių Dirgėlų pasibaisėtinas rašinys „Pogodalis“. Na, na!.. Pagiriamas net J. Avyžiaus tikrai nepavykęs romanas „Chameleono spalvos“, kuris esą „turi teigiamos, gal net gydančios reikšmės kai kurių negerovių atžvilgiu“. Kurgi eiti toliau?..
Ateinančią savaitę bus sušauktas partorganizacijos biuro posėdis aptarti šį pranešimą. Nieko nesakysiu. Nėra prasmės. Vien naujų priešų įsigyčiau.
Vėlų vakarą atvyko iš Kauno V. Valiušaitis. Pasakojo, kaip toliau fabrikuojama jam baudžiamoji byla. Liudininkais iškviesti du nauji asmenys, abu V. Valiušaičio demaskuoti kaip valstybinio turto grobstytojai. Aiškiai matyti, kad Kauno prokuratūra neturi pakaltinamos medžiagos, tai imasi tiesiog nusikalstamų veiksmų.
Kalbėjau telefonu su Zulonu Kupiškyje. Keičiasi mūsų susitikimo su „Senovės kupiškėnų vestuvėmis“ planai. Kelmėje numatytas jų spektaklis spalio 14-tą neįvyks, kadangi į tą dieną atkeltas Kelmės kultūros naujųjų rūmų atidarymas, turėjęs įvykti spalio 7-tą. Nukeliamas dėl laukų darbų, į kuriuos mobilizuoti visi rajono žmonės. Taigi tą dieną, spalio 14-tą, įvyks tasai spektaklis Ukmergėje. Na ką gi, važiuosime į Ukmergę, filmuosimės ten!
Kalbėjau telefonu su mano dokumentinio filmo rež. Šiliniu. Pirmadienį, spalio 9-tą, vyksime į Rygą pakartotinam filmavimui, kadangi ano filmavimo medžiagą sugadino sugedęs filmavimo aparatas. Pasidejavo, kad negali gauti Rygoje viešbučio mums apsistoti. Tuoj paskambinau Dobrovolskiui, paprašiau padėti. Pažadėjo rytoj pamėginti išspręsti šį klausimą. Esu tikras, kad išspręs teigiamai. Jis juk veikia per Latvijos TSR Aukšč. Tarybos Prezidiumą!
Spalio 6. Penktadienis
Pamiršau įrašyti, kad vakar Monika žiūrėjo Panevėžio teatro, nūnai gastroliuojančio Vilniuje, spektaklį „Revizorius“. Parėjusi keikėsi labai rūsčiai. O kas kaltas? Seniai yra žinoma, kad Panevėžio teatras <...> yra pats prasčiausias respublikoje. Ko gi tad eiti žiūrėti tokio, atsiprašant, teatro spektaklius. Negaliu, beje, nesigėrėti Miltiniu: ketvirtį šimtmečio blefuoja šitas moraliai perpuvęs žmogelis, mulkina visą respubliką, pradedant mažai tenusimanančiais žiūrovais ir baigiant respublikos partiniais bei tarybiniais vadovais! Jeigu kalbėtume apie išbaigtumą, tai Miltinis – išbaigčiausias puvėsis ir tuo pat metu išbaigčiausias gudruolis.
Teatro meno reikalai respublikoje apskritai šiuo metu liūdni. Teatro pasaulyje, kaip ir visose dabartinio gyvenimo srityse, reikalavimai sumažinti iki minimumo ir žemiau bet kokio minimumo. Akademinis teatras – Akademinis! – stato beviltiškiausio grafomano Skliutausko ir žurnalisto Jackevičiaus pjesę! Ir stato ne kas kitas, o TSRS liaudies artistas H. Vancevičius. Kur dar eiti toliau? Kai kas iš sąžiningesnių teatro darbuotojų – Ragauskaitė, Tamulevičiūtė, Gai-dys – dar kaujasi dėl meno, tačiau jų pastangos vis nuožmiau gniuždomos. Atėjo pilkiausių vidutinybių ir negabuolių era.
Žiūrėjau dailininkės L. Pučkoriūtės „pataisytą“ „Sakmės apie Juzą“ viršelį. Nelabai kas, bet priėmiau, sutikau. Nieko geresnio negalima nei tikėtis, nei laukti. Visi tingi dirbti.
Gavau vet. vaistinėje vaistų katinui nuo blusų, bet kas juos panaudos? Pats aš nesiimu. Reikia ištepti katiną ir neleisti jam laižytis 20 minučių, tada išmaudyti, o koks velnias nulaikys katiną nuo laižymosi? Tik jau ne aš. Tegu Rokas.
Spalio 7. Šeštadienis
Tuščia diena. Laukiau atvykstant Valiušaičio, norėjau įteikti jam nuorašą mano pakartotino laiško „Kauno tiesai“, deja, neatvyko.
Baigiau ruošti ir perrašiau trim egz. J. Švanio pareiškimą Lietuvos KP CK Partinės kontrolės komisijai dėl jam skirtos bausmės nuėmimo. Rytoj Švanys atvyks iš Kauno, atsiims.
Kalbėjausi su savo redaktore D. Linčiuviene. Skundžiasi sveikata. Kažkas panašaus į virusinį nervų uždegimą. Tegu padeda jai dievas ar likimas nugalėti šitą žiaurią ligą!
Dagnė atvedė į namus Jurgį. Maloniai pabendravome visi.
Vakare kiek nuliūdino Rokas. Vėl tie jo „užsikirtimai“. Teko riktelėti. Paskui graužiausi: velniam man šito reikia? Kaip vis dėlto nesaugo Rokas nei mano nervų, nei nuotaikos kūrybiniam darbui!
Spalio 8. Sekmadienis
Nuotaika daugiau negu prasta. Jokios prošvaistės ateities gyvenime nematau. Tai, žinoma, liečia ne mane (kiek čia man beliko gyventi!), bet visą mūsų tautą, visą liaudį. Kainos kyla su kiekviena diena, kultūra smunka, korupcija valdančiuose sluoksniuose išsivystė tokia, kokios nebuvo nei caro laikais, nei buržuazijos valdomoje Lietuvoje. Puvimas visapusiškas...
Vakar vakare klausėmės per televiziją „šventinio“ koncerto, skirto Konsti-tucijos dienai. Nieko sausesnio, oficialesnio neteko dar matyti. Nuotaikos nepataisė, o dar labiau užnuodijo ateičiai.
Rytoj vykstame į Rygą: taisyti broko, kuris atsirado tarybinės gamybos technikos dėka – technikos, stovinčios žemiausioje pakopoje, gaminančios vien broką.
Spalio 9. Pirmadienis
Anksti rytą išvykome į Rygą. Važiavome visa grupė – 8 žmonės, įskaitant vairuotoją. Per Ukmergę, Panevėžį, pro Pasvalį, Bauskę. Nuvykome per penkias valandas (su pertrauka Panevėžyje, įsipilti benzino).
Rygoje apsigyvenome „Rygos“ viešbutyje, statytame dėdės Džo laikais, nūnai jau nusenusiame, nušiurpusiame. Gavau atskirą kambarėlį, „deputatinį“, be kilimo, be dušo...
Vakare aplankė mane draugiški latviai iš Kino propagandos biuro. Pasėdė-
jome, išgėrėme.
Spalio 10. Antradienis
Vykome apsižvalgyti filmavimo vietose. Vėl aplankėme Riekstų ielą, filmavo mane ties vieta, kur stovėjo mano gimtasis namas, nūnai tik nuodėguliai ir pelenai iš jo belikę. Ir ąžuolas aukštas. Meta giles. Pasirinkau jų kiek tiek. Jeigu gyvas būsiu, namą pastatant Molėtų rajone sulauksiu, tai pasodinsiu palangėje: tegu stovi.
Nuvykome ir į archyvą. Čia buvo surastos bažnytinių įrašų knygos. Vienoje jų išlikęs įrašas apie mano tėvų Marijos Baltušytės Juozo d. ir Juzėno Karolio Rapolo s. sutuoktuves. Jos įvyko 1902 metų sausio 20 dieną Rygos Rymo katalikų bažnyčioje. Sutuokė kunigas-vikaras Petras Silovičius. Užsakai buvo skelbti sausio 6 ir 13 dienomis. Liudininkais buvo Augustinas Juzėnas ir Juozas Zlat-kus. Kas tasai Zlatkus – neturiu žinių, o Augustinas Juzėnas – mano tėvo brolis, jaunesnysis. Mažas būdamas ir ganydamas Šlapjašilyje, prie Svėdasų, girdėjau Rozaliją Valuntienę, tėvo seserį, pasakojant, kad Augustinas išėjo į karą (Pirmąjį pasaulinį) ir nebesugrįžo. Kur jis žuvo ar kitaip dingo – jokių žinių negauta. Kiek pamenu, Rozalija vis dar laukė sugrįžtant, labai norėjo pamatyti. Nesulaukė, atgulė gimtųjų Svėdasų kapeliuose. Dabar jau ir Juozas Valuntas tenai ilsisi, ir jų duktė Emilija Valuntaitė-Jokūbonienė...
Knygose suradau ir sesers Marytės krikšto įrašą. Pakrikštyta ji buvo 1907 metų kovo 25 dieną Švento Alberto bažnyčioje. Krikštijo kunigas-vikaras Štempselėjus. Kūmais buvo motinos brolis Antanas Baltušis ir Marijona Šumskytė. Abu seniai mirę.
Radau įrašą ir apie brolio Leonardo krikštą toje pačioje bažnyčioje (Šv. Alberto), 1914 metų gegužės 25 dieną. Krikštijo kunigas Fabulovas. Kūmais buvo Benediktas Kostečka ir Anelė Kostuchovskaja.
Nerašysiu čionai, kad vėl susijaudinau gerokai.
Spalio 11. Trečiadienis
Iš ryto filmavome tramvajų, kelionę juo į Ilgicienos priemiestį. Užfiksavome ir tiltus per Dauguvą, ir Riekstų ielą, kurioj gimiau. Įkalbėjau kelis žodžius apie namą, apie latvių pažadą prišriubuoti mano garbei Memorialinę lentą, kai tik atliksiu tą nedidelį formalumą – numirsiu. Pasirinkau gilių to ąžuolo, po kuriuo gimiau. Man atrodė, lyg ir pamenu jį, tada dar labai jauną. O gal tik pasirodė...
Filmavome ir Šv. Alberto bažnyčią. Jos klebonas, smagus, mielas seniokas, pakvietė „puodukui kavos“. Kandom ungurį, reto gardumo sūrį, gėrėm, žinoma, ir kavą. Ir dar kai ko kito... Ant klebono stalo – žurnalas „Pari matč“. Jame daug nuotraukų iš neseniai mirusio popiežiau Povilo Jono pirmojo gyvenimo, išrinkimo kardinolų konklavoje ir mirties vaizdų. Įdomu. Ir čia pat kelios nuotraukos iš žinomo amerikiečių kino aktoriaus Gary Granto gyvenimo: maudosi, sėdi savo bute. Jam – 75 metai. Gerai menu šį aktorių iš savo jaunystės metais matytų filmų. Stiprus buvo. Klebonas kalbėjo, kad šių metų lapkričio 20 dieną sukanka 75 metai nuo Šv. Alberto bažnyčios pašventinimo. Bus didelės iškilmės. Kvietė atvykti ir mane, kaipo „krikštasūnį“. Pasakojo ta proga, kaip buvo šventinta toji bažnyčia. Laukė arkivyskupo, bet klebonas Silovičius, buvęs „disidentas“, taip įpykęs ant valdžios, kad pašventinęs bažnyčią pats: „Jokių arkivyskupų!“ – surikęs. Paskui viskas taip ir liko. Ir stovi ligi šiol.
O ką? O gal ir nuvažiuosiu į iškilmes.
Užsukome į turgų. Pirkome strimelių. Jų Rygoje pilna. Ir net keista, kad niekad negauname jų Lietuvoje. O juk jas gaudo ir rūko ne už jūrų marių, o pačioje Klaipėdoje! Pirkome ir bulvių lazdelių, nuostabaus skonio, gražiai įpakuotas į celofaninius maišiukus, tinkamas vartoti prie kavos, alaus, arbatos. Paaiškėjo, kad šitas „lazdeles“ gamina vienas kolūkių, esančių netoli Rygos. Jos pirmininkas (pavardės tiksliai neįsiminiau), neišsemiamos iniciatyvos žmogus, vysto statybas, net mokslo tyrimo laboratorijas yra įtaisęs, laiko mokslininkus, griežtai atrinkęs talentingiausius. Šešis kartus buvęs šalintas iš Komunistų partijos, apdovanotas keturiais Lenino ordinais. Jo populiarumas žmonių tarpe – begalinis, o valdžios nemėgstamas: draudžiama apie jį rašyti, jį filmuoti, apskritai reklamuoti: „kad kiti nepasektų jo pavyzdžiu!“ Tai suprantama. Jokioje šalyje ir prie jokios kitos santvarkos nebuvo taip bijoma talentų, kaip nūnai mūsuose.
Oras be galo gražus. Saulė ir saulė. Kelias žvilga. Bauskėje ieškojome garsiųjų saldainių „Karvutė“. Neradome. Panevėžyje sustojome pietauti. Mieste iš karto, gatvėje, mane atpažino eilė žmonių, restorane – taip pat. Apmaudu!
Vėlų vakarą sugrįžome į Vilnių. Moniką radau gerokai susirūpinusią: laukė manęs iš pat ryto, kepė viščiuką, o aš sugrįžau bene 22 valandą... Ji – teisi.
Spalio 12. Ketvirtadienis
Ilsėjausi veik visą dieną. Nuovargį vis dėlto jaučiu, nors nuotaika ir apskritai savijauta – dieve duok.
Atsakiau į „Jaunimo gretų“ du klausimus, kaipo vienas iš respublikos „populiariausiųjų dešimtuko“. Kvailoki tie klausimai, tai ir atsakiau jiems į toną.
Iš Rašytojų sąjungos vėl reikalavimas fotonuotraukos. Pasirodo, Lvovo universiteto leidykla ruošia spaudai „spravočniką“ „Rašytojai – TSRS ir sąjunginių respublikų literatūrinių premijų laureatai“. Nurodoma, kad tai būsianti „pirmoji šalyje tokio pobūdžio knyga“. Kam ji reikalinga, ką duos skaitytojams? Juo labiau literatūros mokslui? Šito nežino niekas, o leidinys išeis 1979 metais. Popieriaus, vadinasi, turim pakankamai, galim žarstyti.
Atėjo laikraščio „Litgazeta“ naujas 41 numeris. Įdėta grupinė nuotrauka, po ja parašas: „Draugystės ryšiai tarp Armėnijos ir Rusijos literatų amžiais stiprėjo iš metų į metus. Bet ypatingai sustiprėjo jie tarybinėje epochoje. Nuotraukoje: Nikolajus Tichonovas ir Vilis Lacis drauge su Avetiku Isakianu ir Dereniku Demirčianu, lankydami istorinį paminklą – Zvartnoc šventyklą“. Nebekalbant apie tai, ką bendro turi Vilis Lacis su Armėnijos ir Rusijos literatų draugyste, krinta į akis, kad vietoje Vilio Lacio nuotraukos čia įdėta visai kito latvių rašytojo, o būtent Fricio Rokpelnio!
Tai nebe pirmas toks atvejis. Rusų rašytojai Verai Panovai mirus, ta pati „Litgazeta“ įdėjo jai skirtą nekrologą, o prie jo.... latvių rašytojos Anos Saksės nuotrauką! Ir neatitaisė šitos klaidos. Kaipgi, tarybinė spauda juk neklysta!
Gavau kvietimą į rašytojų partinį-ataskaitinį, kuris įvyks spalio 16-tą, pirmadienį, ir kitą kvietimą į Taikos gynimo komiteto Prezidiumo posėdį, kuris įvyks spalio 17-tą, antradienį. Ir dar: spalio 19-tą „Vagos“ leidykla šaukia Redakcinės tarybos posėdį. Turėsiu dalyvauti.
Posėdžiai, posėdžiai...
Spalio 13. Penktadienis
Vykome į Kauną. Filmavome prie Mažosios Darbininkų gatvės 56 namo, kuriame gyvenau 1929–1937 metais drauge su tėvais. Namas tebėra, nupirktas privataus savininko. Tas apsiuvo jį lentomis, perdarė vidų. Mus pamatęs, apsigando: negi ruošiatės nugriauti? Išgirdęs, kad ne, nesiruošiame, pralinksmėjo: „Gal buteliuką?“ Kai atsisakėm, dar labiau pralinksmėjo. Pasisakė, buvęs kolūkietis, susitaupęs senatvei, dabar anūkams reikia gyventi Kaune, mokytis, tai ir nupirkęs šitą namą: „Jobtvoju matj, tiek kapitalo įdėjau, o kiek dar reikės!“ O buvusios arklidės, kurioje turėjau įsirengęs savo „rašytojinį“ kabinetą, jau nebėra, stovi mūrinukas garažas, be mašinos. Nufilmavome viską, įkalbėjau šiek tiek prisiminimų. Atslinko žmonių, vaikšto aplink, stebi, rodo, kad atpažino mane... Naujiena man!
Filmavome ir Kęstučio gatvėje, kur anksčiau buvo „Raidės“ spaustuvė. Namui pristatyta du nauji aukštai, buvusio mašinų skyriaus patalpose įrengti platūs laiptai. Tiktai popieriaus sandėlio raudonas mūras kieme išlikęs, koks buvo. Ir sargo Labučio butas, nūnai paverstas „Katiline“.
Filmavome ir Istorinio muziejaus sodelį. Pataikėm kaip tik V. Kuprevičiui grojant varpais. Žmonių daug, klausosi. Daugiausia turistai iš Rusijos. Šitai nesunku atspėti iš drabužių ir laikysenos. Moterys storais paltais, o kojas apsiavusios... šliurėmis. Taip patogiau kojoms. Klausėsi atidžiai, o kol Kuprevičius nulipo, koncertą baigęs, nė vieno jų nebeliko: atėjo 15-ta valanda, atsidarė parduotuvės po pietų pertraukos, nebe varpų muzika galvoj žmoneliams iš Rusijos!
Laimingai sugrįžome namo.
Spalio 14. Šeštadienis
Atsakinėjau į laiškus. Vartinėjau nuotraukas, atrinkinėjau filmui ir Lvovui. Permąsčiau iš naujo „Juzos“ kai kuriuos epizodus. Ne, nenoriu nieko keisti. Nebenoriu.
Pokalbis telefonu su redaktore D. Linčiuviene. Kaip visuomet, labai malonus. Taipogi su „Vagos“ vyr. redaktorium K. Ambrasu.
Išvykstame į Ukmergę.
Ukmergėje įvyko „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ vaidinimas Kultūros rūmų salėje. Vėl pamačiau mielus ir brangius man žmones: Jugulienę, Ragauską, Mickevičių, Zuloną... Žiūrovų – sausakimšai, net man vietos nebelikę. Po vaidinimo buvau pakviestas į sceną, paskui prie stalo su alum ir kaimiška duona. Viskas nufilmuota dokumentiniam apie mano malonybę. Norėjo priklijuoti man ir ūsus, įsukti į vaidinimo dalyvių tarpą – atsigyniau. Tegu kiekvienas dirba savo darbą. Vėlų vakarą, faktiškai naktį, sugrįžome namo.
Spalio 15. Sekmadienis
Po vakarykščios – nedarbinga diena.
Spalio 16. Pirmadienis
Neramina „Sakmės apie Juzą“ likimas. Negera tyla „Vagoje“. Gal tai ir atsitiktinis dalykas, o neramu, ir gana. Gal nereikėjo taip skubėti man su šita knyga, leisti jai geriau išsigulėti? Skubos darbą – velniai renka, kaip sakė liaudies išmintis. Nors, atvirai pasakius, koks čia be skubėjimas? Juk rašau šitą savo „Juzą“, su didelėmis pertraukomis, bene šešetą metų, buvau labai ilgam numetęs, dabar vėl „pakėliau“ iš juodraštyno. Dievas bežino, kaip reikėtų iš tikrųjų...
Rūpi ir „Druskos“ III-sis pūdas. Labai jau nusitolino jo išbaigimas, faktiškai parašymas. Beveik nieko dar nepadaryta. O juk laikas bėga, bėga, bėga, greit paukšterės man 70, kada besuspėsiu?
Pasiunčiau sveikinimo telegramą kupiškėnui, Ministrų Tarybos reikalų valdytojo pavaduotojui Stasiui Janilioniui: jam – 50 metų. Pirmasis jubiliejus. Taip ir telegramoje įrašiau. Geras vyras, visada padeda man išvykose transportu, paremia kitais būdais. Tebūnie jis sveikas, stiprus.
Įvyko rašytojų partinis-ataskaitinis susirinkimas. Įdomus buvo tiek, kad LKP CK Kultūros skyriaus vedėjas S. Šimkus, po ilgų stenėjimų, prasitarė dėl J. Apučio knygos „Sugrįžimas rudenėjančiais laukais“, už kurią buvo skirta respublikinė literatūros premija, o paskui respublikos vyriausybės nuimta. Šimkus dabar mėgino teisinti šį negirdėtą poelgį tuo, kad J. Aputis, girdi, šiuo metu „Pergalės“ žurnalo 6 numeryje paskelbė apysaką „Prieš lapų kritimą“, kuri nepriimtina, idėjiškai neteisinga. Aiškinimas absurdiškas: premiją mes skyrėme ne už apysaką, o už knygą, ir jeigu apysaka kam nepriimtina, tai būkite malonūs kritikuoti būtent apysaką, o ne bausti autorių visai už kitą kūrinį! Įsidėmėtina, kad iš S. Šimkaus kalbos aiškiai buvo jaučiama, jog ten, viršūnėse, pasimetę po savo šito poelgio: girdi, jeigu autorius peržiūrės tą apysaką „Prieš lapų kritimą“, jeigu sutiks paredaguoti, tai Respublikinių premijų komitetas galės iš naujo persvarstyti premijos skyrimą J. Apučiui už knygą „Sugrįžimas rudenėjančiais laukais“. Tai bent!.. Kai nebeliko Antano Sniečkaus, tai ir eina dabar absurdas po absurdo.
Mane vėl išrinko į partinį biurą. Labai nenorėjau, bet nusileidau. Pabūsiu dar vienerius metus, tada gana.
Spalio 17. Antradienis
Iš Rygos žinia – geras mano bičiulis Janovičius, palydėjęs mane Rygoje namo, buvo užpultas chuliganų ir sumuštas iki sąmonės netekimo. Pačiame Rygos centre. Štai ką reiškia rusų antplūdis į Rygos miestą. Ir į visą respubliką bei visą Pabaltijį. Dori rusai neskuba iš namų, bėga iš gimtosios žemės vien paskutinės šiukšlės. Ir suneša čionai mums visą purvą, alkoholizmą, kriminalistinius nusikaltimus, visišką palaidumą darbe ir buityje. Tebūnie prakeikta toji rusifikacijos politika, taip aktyviai nūnai vystoma TSRS respublikose.
Taikos gynimo komitete Prezidiumo posėdis. Dalyvavau, pasisakiau, nors velniai mane griebtų, jeigu suprantu, kam visa tai reikalinga, tie visi pliauškalai apie mūsų šalies taikingą politiką, apie mūsų pastangas sukurti tokį pasaulį, kuriame... nebebūtų karų. Kada nebebus karų? Kai Tarybų Sąjunga užgrobs visą pasaulį, ar ką? Ačiū už tokią taiką!..
Spalio 18. Trečiadienis
Buvau „Interjurkolegijoje“, pas Valinskienę. Pasirodo, Ievos Simonaitytės sesuo parašė iš Kanados laišką, reikalauja rašytojos palikimo, pagal įstatymus priklausančio jai. Įstatymas įstatymu, o buvo šita sesuo, Marija Šiliauskienė, svetimiausias žmogus rašytojai, jokių ryšių su ja nepalaikė, pati rašytoja ne kartą yra išsitarusi, kad nenori nieko girdėti apie ją. Įdomu, kad Lietuvoj nestinga žmonių, gana aktyviai informuojančių šitą Mariją Šiliauskienę apie visus reikalus. Vienas tokių – V. Uždavinys, kadaise buvęs Vilniui vaduoti sąjungos pirmininkas. Ko jam?
Išsiaiškinome su Valinskiene, ką toliau daryti. Ji parašys tai seseriai į Kanadą, paaiškins viską. Valinskienės žodžiais, pagal įstatymus jai priklauso palikimas, tame tarpe ir Ievos Simonaitytės namas Priekulėje, kuriame mes, rašytojai, norime įsteigti rašytojos memorialinį muziejų. Žiūrėsim. Reikės, beje, kreiptis į notarą, kad tas dalyvautų prie turto inventorizacijos. Pasirodo, be notaro toji inventorizacija neturės juridinės galios.
Šiandien pat ir apmečiau raštą vyriausiajai notarei Stasei Piekšienei, prieš tai susitaręs su ja. Nusiųsime Rašytojų sąjungos valdybos vardu.
Vakar netikėtai pašoko man temperatūra: 38,6. Atrodo, gripas. Taip bent pasakė daktarė, kurią išsikviečiau.
Šiandien turėjau dalyvauti „Vagos“ redakcinės tarybos posėdyje. Pranešiau: sergu, negaliu.
Ir iš tikrųjų sergu. Temperatūra nekrinta, nors jokių skausmų nejaučiu niekur. Velniai kur jį griebtų, tą gripą, ateina, rupūžė, kai šitiek darbo ant pečių!
Jau kuris laikas redagavau „Istorijas kupiškėniškas“, dabar teko nutraukti: svaigsta galva. O laikas bėga, bėga, bėga...
Spalio 19. Ketvirtadienis
Temperatūra nukrito, podraug nukrito ir jėgos, vos velku kojas. Vis dėlto sėdau redaguoti „Istorijas kupiškėniškas“ – nebėra laiko gaišti. Daktarė užtiko bedirbantį, smarkiai barė, grasino visos Lietuvos vardu. Tai bent! Šitoks svarbus šašas tapau, cha!..
Skaitinėjau „Novyj mir“ žurnale Valentino Katajevo gana savotiškai surašytus atsiminimus „Deimantinis mano vainikas“. Yra daug įdomių, pasakyčiau, svarbių detalių iš gana įžymių rusų tarybinių rašytojų gyvenimo: Majakovskis, Jeseninas, Oleša, Ilfas ir Petrovas... Vis dėlto rašinys lėkštokas. Na, reikia perskaityti iki galo, tada spręsti.
Spalio 20. Penktadienis
Šiandien Mykolui Sluckiui – 50 metų. Pasvyravęs, pasiunčiau sveikinimo telegramą. Jis manęs niekad nesveikino, tai aš jį.
Gauta žinia: Paalksnėje jau pradėti mūsų namo pamatai. Pagaliau! Po šitiek barnių, prašymų, reikalavimų, nuo kovo mėnesio iki šiol, pagaliau pradėti pamatai. Dabar prasidės bėdos su sienomis. Duok dieve dar sulaukti man stogo, nors labai abejoju...
Užsienio radijas plačiai komentuoja Trockio žudiko mirtį (pavardės šito žudiko neįsiminiau, prastai ir girdėjau). Mirė jis Meksikoje. Pasak užsienio radijo, buvo vienas žudikų, Stalino pasiųstų nugalabyti Trockį. Meksikoje už šį nužudymą buvo jis nuteistas 20 metų kalėti, bausmę atliko, sugrįžo į Tarybų Sąjungą, čia jam buvęs suteiktas... Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas (!). Kurį laiką pagyvenęs Tarybų Sąjungoje, vėl išvykęs į Meksiką, o dabar miręs. Kiek čia yra tiesos, dievas žino. Propaganda lieka propaganda, iš kieno pusės bebūtų skleidžiama. Bet jeigu tai tiesa, tai dar vienas neįtikėtino Stalino žiaurumo, pasakyčiau, išsigimėliško sadizmo paliudijimas.
Prisiminiau ta proga, kad vis labiau jaučiamos pastangos reabilituoti šį kruviniausią visoje žmonijos istorijoje tautų budelį. Paleista į apyvartą ir atkakliai skiepijama mintis, kad Stalino kulto laikais represuotų milijonų tarpe nebuvo... nekaltų žmonių, visi represuotieji buvę kuo nors nusikaltę valstybei ir partijai. Šio tvirtinimo absurdiškumas, tuo pat metu ir nuožmumas, stulbinantys. Net ir pažvelgus iš to taško: jeigu nebuvo nekaltai represuotų, tai kaip galėjo būti milijonai reabilituotų žmonių, kuriems sugrąžintos teisės, mokama pensija? Kur logika? Bet, matyt, politikoje nekotiruojama tokia sąvoka kaip logika. Ir elementariausias padorumas, beje. Ir visa tai rodo, kad artėja naujų represijų, susidorojimų, žudynių era.
Vis dėlto, tikiuosi, tokia era nebeateis. Kiti laikai dabar, kitokia žmonių sąmonė – išblaivėjusi nuo realios gyvenimo tikrovės, nesuderinamai besiskiriančios nuo visų viešai skelbiamų teorijų, tiksliau tariant, nuo nesibaigiančių pliauškalų apie „laimėjimus“. Žmonės, kiek patyriau, nebetiki ne tiktai šitais pliauškalais, bet ir komunistinėmis idėjomis, jų sąmonėje susiformavęs įsitikinimas, kad socializmas tai ne kas kita, o vargas, skurdas, beteisiškumas, nuolatinis nerimas dėl pastoviai gresiančių represijų, persekiojimų visiškai nežinant už ką.
Taip yra. Ir nuo šito fakto niekur nepasidėsi.
Daug, labai daug dėl to tenka susimąstyti.
Spalio 21. Šeštadienis
Išrinktas naujas popiežius, buvęs Krokuvos arkivyskupas-kardinolas Voitila, lenkas. Užsienio radijas itin plačiai komentuoja šį faktą. Sveikinimus jam nusiuntė Lenkijos visa valdžia su Gereku priešakyje. Nusiuntė ir mūsiškiai. Įsivaizduoju, kaip šį įvykį švenčia lenkai. Komentarai, beje, vyksta jau kelios dienos. Popiežius pasirinko sau vardą: Povilas Jonas II-sis. Reikia laukti įdomių įvykių ryšium su šituo išrinkimu, visų pirma – Lenkijoje, atsimenant, kad tasai Voitila buvo Lenkijoje gerokas disidentas. Turės rūpestėlio Gerekas.
Šiandien ir rytoj turėjau dalyvauti Anykščių rajono II-joje Žemiečių šventėje. Gripas sukliudė. Pranešiau į Anykščius jau užvakar: negaliu, deja, negaliu. Atšvęs, neprapuls ir be manęs.
Baigiau skaityti V. Katajevo „Deimantinį mano vainiką“. Kyla labai visokių minčių. Nelabai kokia asmenybė, pasirodo, tasai Katajevas. Gana lengva širdim šneka apie Stalino represuotus ir išžudytus rašytojus: Babelį, Anos Achmatovos vyrą poetą Gumiliovą, kitus... Rašydamas apie Zoščenką, kalba, kad bendravo su juo, guodė, o pats tuo metu nenujautė, kad, girdi, ir jo laukia panašus likimas. Šventvagiška šitaip kalbėti. Zoščenką užėdė negyvai Stalinas Ždanovo rankomis, tuo tarpu Katajevas vos vos tebuvo pabartas, jo raštai buvo leidžiami.
Prisiminiau ta proga daugelį memuaristų. Gal jokiame kitame žanre taip neatsiskleidžia autorius, kaip šitame. Tiesiog išsinuogina kiekvienas, pasirodo, koks buvo ir yra iš tikrųjų. Šita prasme vertas didelės pagarbos Ilja Erenburgas. Irgi žydas, tačiau savo žmogiškos vertės nepraradęs, už trupinį aukso nepardavęs sąžinės, apie kulto laikus rašė iš širdies, pasakė tiek tiesos, kad ėmė jį pulti visokie Jermilovai, o po mirties net nuotraukos nepridėjo prie nekrologo (panašiai kaip garsiąjam smuikininkui Davidui Oistrachui, atsikeršydami, kam rėmė jis A. Solženicyną). Ir nors daugelyje vietų I. Erenburgo knygoje „Metai, žmonės, gyvenimas“ jauti, kad ne viskas pasakyta, tačiau vis dėlto pasakyta tiek, kiek nebuvo pasakęs niekas kitas (turiu galvoj memuarus, A. Solženicyno šitai neliečia).
Užverčiau paskutinį V. Katajevo rašinio puslapį, apmaudu pasidarė ant dūšios. Visada apmaudu, kai susiduri su menkysta.
Spalio 22. Sekmadienis
Užsienio radijas plačiai komentuoja Anastaso Mikojano mirtį, pateikia nekrologus, aptaria jo asmenybę, nurodo, kad tai paskutinis Stalino ilgametis „soratnikas“, išlikęs nesunaikintas, net garbingai išėjęs į pensiją ir garbingai laidojamas, dalyvaujant garbingų garbingiausiam „generaliniam“. Tai iš tikrųjų bene vienintelis atvejis, kai aukščiausio lygio partiniai ir tarybiniai vadovai nesunaikinami arba neišvejami iš postų. Užsienio komentatoriai teigia, kad Mikojanas su gaižia pašaipa žiūrėjo į tuos savo „soratnikus“, kurie tikėjo greitu kapitalizmo žlugimu, jis matė socialistinės santvarkos betvarkę, neorganizuotumą, iki absurdiškumo prieinančius prieštaravimus, dėjo pastangas, kiek tai buvo įmanoma, taisyti reikalus.
Šiandien užsienio radijas perdavė popiežiaus Jono Povilo II-jo „įsostinimo“ iškilmes. Popiežius kreipėsi į tikinčiuosius net trylika kalbų, o jų tarpe ir... lietuviškai! Įsivaizduoju, kiek tai suteikė džiaugsmo Lietuvos tikintiesiems.
Ir tai nieko nuostabaus. Religijos reikalai, kaip ir daugelis kitų reikalų, mūsuose tvarkomi absurdiškai, pasakyčiau, idiotiškai: oficialiai visur skelbiama pilna tikėjimo laisvė, tuo pat metu iš pasalų reikalai tvarkomi taip, kad neįmanoma nei melstis, nei mokyti vaikus religijos tiesų, uždarytose bažnyčiose steigiami... ateistiniai muziejai, bažnyčios apdedamos penkeriopais mokesčiais, viskas kontroliuojama... Už bažnyčios lankymą šalinama iš darbo, „svarstoma“, tyčiojamasi.
Nesu religingas, tačiau negaliu pakęsti melo religijos tvarkymo reikaluose. Melo kiekviename žingsnyje.
Antra vertus, kokiose srityse mūsuose šiandien išsiverčiama be melo? Nėra tokių sričių. Nė vienos.
Spalio 23. Pirmadienis
Sveikata lyg ir geresnė. Temperatūra nukrito. Pasveiksiu, velnias negriebs savo vaiko.
Kelis kartus mėginau imti į nagą „Istorijas kupiškėniškas“. Reikia dirbti, paruošti leidinį lapkričio mėnesį. Reikia.
Spalio 24. Antradienis
Kiek parako ištekau, redagavau „Istorijas kupiškėniškas“. Nedaug tepadariau, o vis šis tas.
Turėjau dalyvauti Draugijos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis Prezidiumo posėdyje. Prezidiumo narys aš esu, o sveikatos nėra. Pranešiau: negaliu.
Visą dieną traukia ir traukia pagulėti, patįsoti. Negeras tai ženklas.
Parašiau laišką Kupiškio rajono Vykd. komiteto pirmininkui Vaičeliūnui, paprašiau padėti pagaliau susiremontuoti krosnį vienai seniausių „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ dalyvei Baltrūnienei, kuri laukia šito remonto jau ketvirti metai, o jai jau toli virš 80-ties. Tų žmonių žiaurumas! Ko nebijo, tam nieko ir nedaro.
Spalio 25. Trečiadienis
Redagavau „Istorijas“. Šiek tiek pasivariau. Vis dar nesurandame abu su Zulonu tinkamo pavadinimo knygai.
Apmečiau laišką notarui, kad dalyvautų Ievos Simonaitytės palikimo-turto inventorizacijoje, nes priešingu atveju mūsiškė inventorizacija neturės juridinės galios. Pradedu jau iš tikrųjų rūstauti ant Ievos Simonaitytės: tiek metų išgyveno, šitiek knygų prirašė, o testamento taip ir nesumetė. Dabar krapštykis dėl šito jos žioplumo (ar maivymosi). Pagalvojau ta proga, kad reikėtų kokia nors proga pakalbėti rašytojams dėl testamentų surašymo. Amžinos istorijos: Til-vytis, Guzevičius, dabar Simonaitytė... Manau, tai visų pirma nekultūringumo požymis.
Buvau pas gydytoją D. Bagdonienę. Patikrino, pasakė: viskas neblogai. Ir čia pat išrašė nukreipimus patikrinti sveikatą iš naujo, visų pirma – pas urologą. Kokių velnių man pas urologą?! Pratęsė biuletenį iki lapkričio 1 dienos.
Buvau knygyne, išlupau Justino Marcinkevičiaus naują eilėraščių rinkinį „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Didelis talentas. Užtat ir valdžios nemėgiamas, dantis sukandus tepripažįstamas. Vieną jo knygos egz. pasiųsiu Danguolei Dundulytei, vėžininkei, į Kauną. Tebūnie jai nors tiek paguodos.
Rokas užsispyręs prašo naujo stereopatefono, žino ir jo markę „Vega-106“. O pats mokosi dvejetais. Neskubėsiu pirkti, tegu pirma sutvarko dvejetus.
Pastaruoju metu nemažai vargo su juo: užsispyręs, tingus, nerūpestingas, su Monika itin grubus, tyli, nekalba. Nelabai susigaudau, kaip tvarkytis su juo. Negi snukį daužysi? Vėlu, ir apskritai – ne tas metodas. Žiūrėsiu.
Monika išvyko į Kauną, suvaidino ten Just. Marcinkevičiaus „Katedrą“, sugrįžo vėlyvą naktį. Bent tiek jai paguodos.
Atėjo keletas laiškų. Nėra noro ir nėra parako tuoj pat atsakinėti. Tegu paguli bent porą dienų, neprapuls.
Spalio 26. Ketvirtadienis
Užbaigiau „Istorijų kupiškėniškų“ 1-ją papkę, kaip P. Zulono sudėta. Pavargau, bet patenkintas. Ieškojau mašininkės, o jų dabar itin sunku gauti: deficitinė prekė, jeigu taip galima išsireikšti. Lupa visos po 30 kapeikų už puslapį ir dar maivosi, branginasi. Kainos kyla viskam, tai ir jos naudojasi tuo. Na, o mums, literatūros darbininkams, honorarai ar pakilo bent per kapeiką? Negirdėti nė iš tolo.
Su Roku tikra bėda. Blogai mokytis pradėjo vidurinėje, dar blogiau lanko muzikos pamokas Dvariono vardo muzikos mokykloje. Tenykščiai mokytojai tvirtina: gabus, galėtų būti labai geras gitaristas, net duoną iš to valgyti, o mokykloje buvo šiais metais, rudenį, tik vienoje pamokoje. Girdėti, kalbama apie jo pašalinimą iš mokyklos. Kas toliau?
Spalio 27. Penktadienis
Redagavau „Istorijų“ II-ją papkę. Darbas sekėsi.
Vaistinėje gavau, pagal išimtinę tvarką bei receptą, kinietiško ženšenio trauktinės, gersiu po 20 lašų du kartus dienoje, o dar daniškų vitaminų ampulėse, gersiu ir tuos.
Nuotaika pakili. Kai tik baigsiu „Istorijas kupiškėniškas“, imsiuos „Druskos“ III-jo pūdo. Nebėra laiko svyruoti, aimanuoti, pergyventi visokius absurdus, kasdien sutinkamus mūsų gyvenime.
Spalio 28. Šeštadienis
Redagavau „Istorijas“.
Vis dėlto jėgų dar nėra. Nuėjau pasižiūrėti prancūzų–Vakarų Vokietijos–rumunų gaminto filmo „Piratai“. Visiškai nepatiko. Matėme jaunystėje šita tema filmų amerikoniškų bei kitokių – stipriai būdavo sukalami, įtampa būdavo, aštrūs vaidmenys, dabar viskas blyšku, pilka, prikimšta „pedagoginių“ svarstymų. Niekai.
Vakare pasiėmiau N. Gogolio „Revizorių“. Nauja laida rusų kalba. Genialu. Stipriai jaudina, vietomis pribloškia. Ir ateina į galvą mintis: jeigu pakeisti veikėjų vardus bei aprangą, tai juk viskas atitinka mūsų dienų gyvenimą: melas, kyšiai, sukčiavimai, pataikūniškumas, karjerizmas... Tiesiog šiuolaikinio Kauno vaizdas! Ir ne vien Kauno. Manau, nesuklystant galima pasakyti, kad žmonių moralė šiandien nepalyginamai žemiau yra smukusi už Gogolio aprašytuosius.
Ir dar mintis: kiek mačiau visokiausių „Revizoriaus“ pastatymų, nė vienas neatitiko Gogolio kūriniui. Visur karikatūrinama, ligi absurdiškumo, o čia juk realistiškiausias veikalas, giliai atveriantis tiek ano meto žmones, tiek visą gyvenimo atmosferą. Ką gi čia karikatūrinti? Čia tik verkti reikia, kad gyvenimas nė truputėlio nepažengė į priekį, o vien pariedėjo atgal, nuo carizmo, per Spalį, į fašizmą. Deja, taip.
Spalio 29. Sekmadienis
Visą dieną ir visą vakarą – prie „Istorijų“. Gerokai pasivariau.
Jėgų daugėja. Bene bus ženšenio čia poveikis? Stiprus vaistelis, gaivinantis.
Spalio 30. Pirmadienis
Redagavau „Istorijų“ II-ją papkę (ar aplanką?). Neblogai sekėsi. Atrodo, netrukus užbaigsiu. Jaučiu, kad trečioji, paskutinioji papkė bus pati sunkiausia. Na ką gi, dieve man padėk.
Šią papkę atiduosiu tūlai Ritai iš „Tėviškės“ draugijos. Žada perrašyti. O ko man daugiau?
Vakare – rašytojų partinis. Buvo atvykęs kaimo statybos ministras Bagdonas, gyvenąs viename name su manim. Pasakojo įvairiausius dalykus apie statybas kaime, jų rūpesčius, kurių tiek ir tiek. Aiškiai nesako, o aišku, kad pirmoji bėda: nėra šeimininko. Niekas nieko nesusigaudo. Respublikos statyba suskaldyta į kelias instancijas: Statybos ministerija, Kaimo statybos ministerija, Tarpkolūkinės statybos valdybos susivienijimas... Meška galvą nutrūktų. Alytuje jau seniai pastatytas standartinių namų fabrikas, įdėta į jį ar ne 80 milijonų, o žmonės, kolūkiečiai, šitų namų nenori pirkti: brangu ir nepraktiška, vieno namo kaina nuo 16 iki 24 tūkstančių rublių, o per sienas varva, temperatūra nesilaiko, viskas kaip matai išklimba... Kainų sumažinti negalima, nes fabrikas įklimpęs į skolas, privalo grąžinti valstybei paskolą, už kurią įsikūrė, tai... turi išlupti pinigus iš žmonių. Gera logika! Ir „sąžininga“!.. Buvo pateikta ministrui ir keletas klausimų. Kaip mokėjo, taip atsakė. Visumoje pokalbis buvo įdomus.
Spalio 31. Antradienis
Užbaigiau „Istorijų“ II-ją papkę, įteikiau rankraščius Ritai „Tėviškės“ draugijoje. Pirmoji papkė – pas „Pergalės“ žurnalo mašininkę Jakštytę (neseniai nusižudė jos vyras, jaunas literatas Vidas Marcinkevičius, liko su trim vaikais, vargas).
Skambinau Nijolei Laurelienei, pasveikinau su gimtadieniu, smarkiai susijaudino, kad atsiminiau ją. Kaip neatsiminsi, jeigu savo metu (1961 m.) buvau šiurpiai susižavėjęs ja, net Monikos patarimo klausiau, ką daryti. Taigi...
Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui dėl namo statybos. Fundamentus išliejo, o sienų niekas nepradeda. Padejavo, kad nėra laiko, reikia ruošti gyvulius žiemojimui, prašė paskambinti lapkričio 9, faktiškai ne paskambinti, o tiesiog atvažiuoti, ir gana. Tada imsis darbo „ant rimtųjų“. Netikiu, kaip nebetikiu dabar niekam, o važiuoti reikia.
Atvyko sesuo Marytė iš Anykščių. Gerai pasikalbėjome.
Pavartinėjau „Istorijų kupiškėniškų“ III-ją papkę. Bene pati sunkiausia ir bus ji. Zulonienės ir paties Zulono autobiografijos, surašytos prasčiau už kitus. Jaučiu: Povilas Zulonas stengėsi iš paskutiniųjų, o tokiu atveju dažniausiai darbas nenusiseka. Na, ką galėsiu – padarysiu, o ko ne, tai ir ne.
Lapkričio 1. Trečiadienis
Matyt, iš tikrųjų aš ieškau, anot kupiškėnų, danguj skylių: viskas man atrodo blogai, prastai, menkai. Štai ir dabar. Oficialiai pranešta, kad šeštadienis, lapkričio 4 d., bus darbo diena, o po to – Spalio šventės ištisas keturias dienas: sekmadienis, pirmadienis, antradienis ir trečiadienis. Nei be šioba, nei be toba. Jau ir taip menkai tedirba mūsų žmonės, ištvirkinti to neorganizuotumo, koks įsigalėjęs „aukštybėse“, simuliuoja kiekviename žingsnyje, gamina broką neišvengiamai, o čia dar – keturios dienos iš eilės švenčių! Prasigers galutinai...
Planuoju išvyką į Priekulę Ievos Simonaitytės namo patvarkymo reikalais, tad kalbinu rašytojos palikimo tvarkymo komisijos narius vykti visiems. Pasirodo, M. Sluckis negali, J. Lankutis taip pat negali. Pastarasis pasakojo tik ką sugrįžęs iš Picundos, kur leido atostogas. Tai tenai demonstruota buvo mūsų filmas „Virto ąžuolai“ (rusiškam pavadinime „Ąžuolo lapų vainikas“) ir susilaukė didelio žiūrovų pritarimo, daugelis priėję, sveikinę tenai buvusius lietuvius. Tarp šitų buvęs ir dramaturgas Aleksandras Šteinas. Smagi žinia, atvirai pasakius. Beje, nieko kito nė nelaukiau. Juoba filmas tikrai geras, nusisekęs kaip reikiant. Ne veltui Lietuvoje jį taip puolė <...> kinošnikų mafija.
Lapkričio 2. Ketvirtadienis
Vartinėjau „Istorijų kupiškėniškų“ III-ją papkę. Kažkaip neįsismaginu imtis darbo. Pavarčiau, padėjau. Surašiau ir išsiuntinėjau Spalinius sveikinimus respublikos kai kuriems vadovams. Keista situacija: seniai norėjau nutraukti šitų oficialių asmenų sveikinimą įvairiomis progomis, kurį pradėjau dar būdamas J. Paleckio pavaduotoju ir kuris dabar eina iš inercijos. Laikas būtų spręsti, o nesiryžtu. Niekai.
Savo metu perskaičiau K. Ambraso atsiminimus apie dail. Krasauską „Per-galės“ žurnale, parašiau jam draugišką laiškutį, tai gavau dabar atsakymą, labai jautrų, draugišką. Ta proga net pasveikino mane su „Sakmės apie Juzą“ sėkme. Vadinasi, knyga tikrai priimta išleisti, ko gero, pasirodys dar iki mano jubiliejaus. Na, neblogai būtų.
Lapkričio 3. Penktadienis
8 val. ryto išvykome į Priekulę. Važiavome „Latvijos“ autobusėliu, vyko A. Pocius, Banionis, Glemža, Simonaitytės buvusi globėja Domutė ir aš.
Priekulėje mus pasitiko miesto vykd. kom. pirmininkė Janina Petrikienė ir sekretorė Irena Andriuliūnienė. Abi gerokai sumišusios. Paruošė ir gerus pietus restorane, privaišino. Apžiūrėjom Ievos Simonaitytės namą. Labai tvirtai sumūrytas, gelžbetonio fundamentais, su garažu apačioj, stikline veranda per visą namo galą, didele lodžija, įeinama iš salkos. Viskas tvirta, kai sakoma, gruntauna. Net tvoros aplink namą ir skveriuką. Ir... nejauku. Šalta kažkaip. Susitarėm dėl inventorizacijos. Vietos gyventojai patenkinti, kad čia bus įkurtas memorialinis rašytojos muziejus. Žinia, tokiam miesteliukui tai reikšmingas daiktas.
Filmo apie mane kūrėjai irgi buvo drauge. Filmavo Priekulėj, o paskui ir Palangoje, į kurią nuvykome atsiskyrę nuo Simonaitytės komisijos draugų.
Palangoje geras mano bičiulis Feliksas Užpelkis su žmona Gvida labai draugiškai sutiko mus su Šiliniu, ir... tuoj užtaisė man susitikimą su skaitytojais klube „Kai jums virš 30“. Įdomu buvo, smagu, tik baigėsi nelabai kaip: patekome į naktinį barą, užtrukome, mažai liko laiko miegui, poilsiui.
Lapkričio 4. Šeštadienis
Pusryčiavome „Pajūrio“ viešbučio kavinėje. Išvykome į Klaipėdą, pas dailininkę Milašiūtę, pasimojusią piešti mano „Parduotų vasarų“ temomis. Rodė porą darbelių. Vienas tikrai geras: pamestos Jono klumpės, kabo sermėga, o pro langelį (kamaros) švyti spindulys. Man labai patiko. Piemenėlio paveikslas mažiau. Pasakiau, kad reikėtų piešti rūstesnį: mes buvome išnaudojami, smarkiau skriaudžiami, niekinami, bet mes buvome – mes. Išdidūs, gerokai padykę, padaužiški tiesiog, ir dažniausiai – smagūs, pilni pokštų, prasimanymų su pramogomis, ne visuomet maloniom šeimininkams. Dailininkė susimąstė, sutiko.
Gyvena ji su vyru ir šešiolikmečiu sūnum vieno kambario bute. Yra virtuvėlė mikroskopinė, tualetas, vonia. Visi trys dailininkai. Vyras daro gauruotus kilimus, panašius į Valantinaitės. Sūnus piešia miniatiūras, ruošiasi parodai. Pati Milašiūtė piešia virtuvėje, kitur vietos nėra. Sakosi, buvusi pas Klaipėdos pirmininką Žalį buto padidinimo reikalu, tas nieko konkretaus neprižadėjęs. Pasakiau jai: galvosim. Ko gero, parašysiu Žaliui laišką tuo reikalu, tegu paieško būdų padėti. Kiek visokių spekuliantų užkėtę erdviausius butus, o čia, kaip bekalbėsi, meno žmonės!..
Buvome pavaišinti pieno likeriu. Išvykom namo.
Pakeliui, Viduklėje, valgėm dvigubas porcijas koldūnų.
Vėlų vakarą pasiekėm namus.
Namie radau paštą. „Tiesoje“ atspausdinti klaikūs E. Mieželaičio eilėraščiai: „Laiškas Varšuvai. Šopeną skambina grakštus rudens lietus“. Chaltūra – kitaip nepavadinsi. Lieka tik stebėtis, kad tokia „kūryba“ spausdinama LKP CK organe „Tiesoje“.
Štai vienas daugelio posmų:
Kam man tų chrizantemų, pani?
Jų baltų kaip sūris žiedų
Kremu nabašnikus peni.
O aš dar kvėpuoju už du.
Viena supratau: neturi draugų Mieželaitis, niekas jam ir nepasako teisybės į akis. Šitaip ir smunka žmogus.
Lapkričio 5. Sekmadienis
Tebejaučiu nuovargį po kelionės. Traukia pagulėti. O čia dar oras toks: lyja, žliaugia, šilta...
Skaitinėjau „Inostranoj literatūroj“ Rene-Viktoro Pijo romaną (pabaigą) „Demaskuotojas“. Silpnas, ištęstas. Daug kur pabrėžtinai šneka, jog turėjęs daug bendro su Grechemu Grinu, Pirl Bak, kitomis įžymybėmis. Vadinasi, pats yra menkysta.
Iš Veliuonos pranešė, kad Leonidos Matusevičienės pagerbimo ir vaidinimo vakaras įvyks lapkričio 11 dieną. Pamanykit, įvykis! Pasiunčiau sveikinimo telegramą, šito užteks per akis.
Vakare nuėjau į „Vingį“, žiūrėjau rumunų filmą „Namas vidurnaktį“. Įdo-miai sumanyta, bet paskui ima gudrauti, viskas nublunka. Niekai.
Kalbėjau telefonu su kino rež. G. Lukšu. Pranešė, kad pakėlęs klausimą dėl mano novelės „Valiusiai reikia Alekso“ ekranizacijos. Novelė prieš porą metų nupirkta Kino studijos, guli, nejuda. Studijos vadovybė pažadėjusi tuoj po švenčių duoti tikslų atsakymą. Dabar Lukšas kalbina mane bendradarbiauti, rašant scenarijų pagal šią novelę. Pasakiau atvirai: netraukia širdis bendradarbiauti su šita parazitų ir dykaduonių mafija, susisukusia sau lizdą Lietuvos kino studijoje, bet, jeigu tikrai reikia, galiu šiek tiek prisidėti, žinoma, neatsitraukdamas nuo pagrindinių savo darbų – „Druskos“, „Istorijų kupiškėniškų“ ir kitų. Žiūrėsim, kas iš to viso bus. Asmeniškai esu tikras, kad Lukšo pasiūlymas bus atmestas. Užtenka to, kad yra ten mano vardas, nuo kurio visa toji mafija stačiai lipa ant sienų. Nieko kito laukti netenka. Šį nujautimą patvirtina ir tas faktas, kad Kino studijos žmonės, išgirdę Lukšo pasiūlymą, tiesiai klausinėjo jį: „Ar nesibijai, po šitokio kūrybinio pralaimėjimo, kokį patyrei su filmu „Virto ąžuolai“?“ Tai šit kokia ten atmosfera.
Vakare – aštrus konfliktas su Roku ir Monika. Perkūnai juos žino, ko siunta. Išlepinau, išpaikinau, matyt.
Lapkričio 6. Pirmadienis
Atvyko iš Leningrado sena mūsų bičiulė Lidija Moisejevna, puiki moteris, beje, mergina. Monikai bus daug paguodos, gal nebe taip nervuosis dėl kiekvieno nieko.
Iš Kupiškio skambino Zulonas. Dramatiška padėtis jo šeimynoje. Žmona Stanislava tiek įsisiautėjo, kad nebežino, ką bedaranti, imasi visokiausių provokacijų. Manau, kalčiausias čionai pats Zulonas: per daug jis geras, dėmesingas, išlepino, išpaikino, pasitikėdamas moterų gimine, o šito juk negalima, moteris reikia laikyti tvirtai gniaužtuose, juoba priešingu atveju pasiunta, ištvirksta, pačios nebesižino, ko joms reikia. <...>
Suprantu: nelabai pažangios šitos mano mintys. O iš kur paimti kitokių? Kiek prisiskaičiau, prisiklausiau paskaitų visokiausių apie abiejų žmonijos lyčių lygybę, o kur toji lygybė, kai fiziologiniai skirtumai vaidina šitokį vaidmenį žmonių tarpusavio santykiuose? Pasakos! Spekuliatyviniai tarškalai, nieko daugiau. Kiek žinau šeimų, beveik visur tas pats vaizdas: vyras „laimingas“, žmona – pati „nelaimingiausia“. O kur laimingi abu? Nėra tokių šeimų. Bent jau man nepavyko aptikti.
Iš Kauno atvyko V. Valiušaitis. Pasakojo vis įdomesnius įvykius. Ilgus mėnesius jam fabrikuota Kauno prokuratūros byla, kaip atrodo, nutraukiama. Nuimtas areštas nuo turto, sugrąžinti daiktai, automašina. Tai ir viskas? Iš viso to triukšmo, grasinimų, tardymų, vežiojimų po Vilniaus kalėjimą?! Negaliu atsistebėti, ir negaliu nesipiktinti. Į ką pavirto kai kurie partiniai vadovai, konkrečiai – Kauno miesto partinės galvos Mikučiauskas ir Guiga?! Įdomiausia (ir liūdniausia), kad šituos supuvėlius ir gobšuolius remia juk LKP CK kai kurie gana atsakingi darbuotojai. Tai kurgi surasti teisybę? Kur kreiptis, pas ką ieškoti? Siaubas!
Lapkričio 7. Antradienis
Diena saulėta, užtat patogu pravesti šventinį paradą, ir jis vyksta pilnu tempu. Stebėjau televizoriuje, nors ir gavau leidimą pastovėti paradinėje tribūnoje. Seniai tokiu leidimu nebesinaudoju. Ir dažnai net keista, kad kadaise naudojausi, stovėjau, plojau praeinančioms kolonoms, o visų keisčiausia, kad tikėjau tokiu iškilmių būtinumu, prasmingumu, net šventine jų atmosfera. Kaip toli dabar praeityje tie dalykai!
Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Yra gerų gabalų, tik neramina paties P. Zulono autobiografija: labai ištęsta, veik 200 puslapių, daug šalutinių istorijėlių, kurios šiaip įdomios, bet mūsiškės knygos profilį neatitinka. Rašysiu jam laišką: gal sutiks trumpinti iki reikiamo lygio, kondensuoti, nes priešingu atveju – bėda tikra.
Monika su savo viešnia iš Leningrado žiūrėjo rusų teatre kažkokį spektaklį. Laisvesnis išpuolė man vakaras. Ir ramesnis.
Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui, priminiau, kad ketvirtadienį turime susitikti Paalksnėje. Paprašė atidėti penktadieniui. Na ką gi...
Vėl skambino duktė Rita. Vieni nemalonumai man iš jos. Juk ir suprantu, kad susižalojusi autoavarijoje, nervinga, ligota, tačiau tos jos pretenzijos naudotis spec. ligonine, kur jai nepriklauso, tie reikalavimai, žūtbūt, priregistruoti, kitaip tarus, išmaldauti jai tokią malonę, pradeda jau gerokai įkyrėti man. Po kiekvieno pokalbio su ja, Rita, bet kuria tema – pagadinta man nuotaika pusei dienos, negaliu imtis rankraščių.
Lapkričio 8. Trečiadienis
Visiškai subjurusi nuotaika, nedarbinga diena.
Lapkričio 9. Ketvirtadienis
Padirbėjau prie P. Zulono autobiografijos. Parašiau jam laišką, išdėsčiau viską. Reikia palaukti, ką atsakys šis puikus vyras.
Lapkričio 10. Penktadienis
Vykome su Monika į Molėtus žiūrėti, kas padaryta mūsų namo statyboje. Buvo žadėta išlieti fundamentą, pradėti ręsti sienas. Radome fundamentus suchaltūrintus, išlietus lygiai su žeme aukščio, vieno skersinio grindų apskritai trūksta, o Molėtų kolūkinės statybos valdybos atstovas spaudžia iš paskutiniųjų: apmokėkite sąskaitą – 1 404 rubliai! Atsisakiau. Vyko sunkios derybos. Vorėnų kolūkio pirmininkas Babelis pagaliau prisiėmė statybas sau. Valdyba atveš trūkstamą betoną pamatams, jį baigs lieti kolūkio statybininkų brigada, žinoma, man apmokant jai už darbą. Tai šitaip. Kas žingsnis, tai vagis, sukčius, apgavikas. Įdūkęs sugrįžau namo. Iki ko nusmuko žmonių moralė!
Jeigu aš taip rašyčiau, kaip jie man namą stato, tai mano knygų niekas neskaitytų.
Lapkričio 11. Šeštadienis
Pagal išankstinį susitarimą, vykau į Dailės instituto Grafikos katedrą. Pasakojau apie Petrą Cvirką (ryšium su artėjančiu jo 70 metų gimimo jubiliejum). Klausėsi profesūra ir studentai. Pastarieji paprašė leidimo piešti mane. Žinoma, „leidau“. Visi piešė. Labai gražus jaunimas. Tuo pat metu dokumentinio filmo apie mane statytojai paprašė juos leisti nufilmuoti viską. Buvo filmuojama. Po dviejų valandų darbo – kava. Įdomus pokalbis su profesūra. Gerokai nustebino prof. Vytautas Jurkūnas: giria viską, kas dabar vyksta, teisina visus absurdus. Girdi, kiek metų Lietuva buvo krikštijama, o dabar gyvename prie socializmo vos 62 metus... Vargšai studentai, kuriems dėsto šis sustingėlis!
Vakare žiūrėjau filmo vaidinimą-miuziklą „Svečiuose pas Onutę“ su miela mano širdžiai Ona Valiukevičiūte, tepadeda jai dievas. Nelabai graži, o talentinga, šarminga, labai betarpiška.
Šiandien turėjome abu su Monika atsiimti naujuosius pasus. Monika neturėjo laiko, o mano pasas, pasirodo, negatavas. Kilo klausimas: kaip rašyti – Juzė-nas ar Juozėnas? Susitarėm: Juozėnas. Lyg tai turėtų kokios reikšmės, einant man į gyvenimo pabaigą!
Lapkričio 13. Pirmadienis
Abu su Monika vykome į Pakruojį, buvome labai šiltai sutikti knygos mylėtojų, ypač LKP RK sekretorės Onos Galiauskaitės. Retai kur šitaip sutinkami žmonės. Kalbėjomės su skaitytojais, iš pat ryto su Pakruojo vidurinės mokyklos mokytojais ir moksleiviais, vėliau su Linkuvos vid. mok. žmonėmis, vakare – Pakruojyje, Kul-tūros namuose su visuomene. Visur žmonių – sausakimšai, dėmesys pats aukščiausias, marios gėlių, įdomūs klausimai, į kuriuos bandėme ir atsakyti deramai.
Pirmą kartą išvykoje su manim dalyvavo Monika. Turėjo didelį pasisekimą. Liko gana patenkinta.
Dalyvavo ir brolis Leonardas, paskaitęs savo feljetoną. Irgi susilaukė plojimų.
Po visko – iškilminga vakarienė. Baigėsi tiek vėlai, kad nesiryžome važiuoti, nakvojome puikiame naujame Pakruojo viešbutyje.
Lapkričio 14. Antradienis
Aplankėme brolio Leonardo sūnų, irgi Leonardą, su žmona Regina. Gyvena Pakruojyje, dirba rajono Tarpkolūkinės statybos valdyboje vyr. inžinierium, turi butą ir vaiką. Pusryčiavome, išsikalbėjome. Kaip ir visur, statybininkai čia dirba klaikiai, vagia, spekuliuoja deficitinėmis statybos medžiagomis...
Po pusryčių sugrįžome namo.
Sužinojome: vakar padaryta kepenų operacija mano dukters Violetos uošvei Julijai Pulikienei. Stipriai abejojama, ar bepasveiks. Serga kepenų ciroze. Jau penkti metai. O ši liga neduoda žmogui ilgiau gyventi kaip penkerius metus. Bent iki šiol taip. Stipriai gaila, nes moteris šauni. Ir dar jauna, vos 54 metų.
Skambinau Gražinai Rukšėnaitei, buvusiai Žalakevičienei. Labai prislėgta: sunkiai serga duktė, penkto kurso studentė medikė. Mokėsi ir dabar guli ligoninėje Kaune. Įtariamas vėžys.
Skambinau rašytojui Juozui Paukšteliui. Guli ligoninėje, pablogėjusia širdim. Eina jau aštuoniasdešimtuosius metus. Kartu guli ir jo žmona Bronė.
Lapkričio 15. Trečiadienis
Labai atidžiai dar ir dar kartą žiūrėjau „Sakmės apie Juzą“ rankraštį. „Vagos“ leidyklos darbuotojai dreba dėl kai kurių šitos sakmės vietų, konkrečiai, kur rašau apie išvežimus, vykdytus Lietuvoje 1941 metais. Pasirodo, dabar duoti nurodymai: viską vaizduoti taip, kad išvežimų tarytum nė būti nebuvo, o jeigu ir buvo, tai išvežė tiktai kaltus, niekas nekaltas nenukentėjo. Sunku įsivaizduoti absurdiškesnius teigimus! Jeigu niekas nekaltas nenukentėjo, tai iš kur tie tūkstančiai reabilituotų? Utenoje juk stovi paminklas Jeronimui Uborevičiui, tai ar ne jį sušaudė Stalinas? Absurdas ir nieko daugiau šitaip teigti! Nieko nebrauksiu iš „Sakmės apie Juzą“, kur liečiama ištrėmimų tema. Tegu nors pasikaria visi!
Šiandien – Alberto vardadienis. Pasveikinau ta proga Anykščių kleboną Albertą Talačką, o jis – mane. Abu mes Albertai. Vakare žiūrėjau naują Lietuvos kino studijos gamintą filmą pagal Centrinės televizijos užsakymą: „Nebūsiu gangsteris, brangioji!“ Režisavo tūlas Puipa. Pagal O’Henri noveles. Dar vienas Lietuvos kino studijos kūrybinis pralaimėjimas. Ir labai didelis!
Lapkričio 16. Ketvirtadienis
Nieko nedirbau, tai yra nerašiau. Nuotaika subjaurinta „Vagos“ išminčių.
Vakare – prozininkų susirinkimas Rašytojų sąjungoje. Gana kovingas, aštrus. Aputis tiesiai pareiškė: „Daugelis kritikų aptarinėja, net liaupsina naująjį Alf. Bieliausko romaną „Tada, kai lijo“, ir nė vienas nepasako aiškiai, kad romanas visiškai nepaskaitomas!“
Kalbėjau ir aš. Apie prozininkų jaunųjų nereiklumą sau. Pavyzdį paėmiau brolius Dirgėlas. Tinginiai.
Lapkričio 17. Penktadienis
Prieš kelias dienas neatsargiai prasipjoviau sprandą, tai šiandien teko eiti pas chirurgą. Aprišo, vaistais ištepė. Gerai.
Po pietų – Šalčininkuose. Kadaise labai sulenkintas rajonas nūnai lietuvėja gana sparčiai. Nemažai rusų, baltarusių. Į susitikimą su manim prisirinko pilna kino teatro „Šalčia“ salė. Daug įdomių bei prasmingų klausimų. Po visko – vakarienė. Deja...
Lapkričio 18. Šeštadienis
Visą dieną nieko nedirbau. Nėra nuotaikos vis dėl tų kvailų „Vagos“ priekabių prie „Sakmės apie Juzą“. Tiesiog gėda prisipažinti, kaip stipriai paveikė mane. O juk neturėtų. Juk privalau saugoti nervus svarbesniems dalykams.
Vakare – Vilniaus 7-oje vid. mokykloje. Įdomu, kad į ją pakvietė ne kas kitas, o komunalinio ūkio ministras J. Šerys. Pasirodo, jo duktė tenai praeina mokytojos praktiką. Susitikimas praėjo gana įdomiai, turiningai. Džiugina jaunų žmonių domėjimasis literatūra. Po visko... vakarienė. Deja, deja...
Lapkričio 19. Sekmadienis
Parašiau laišką Dundulytei. Iš nuobodumo parašiau. Niekam kitam šiuo metu netinku.
Po pietų itin sunkus konfliktas su Monika. Jeigu tikėti jos žodžiais, esu paskutinis iš paskutiniųjų, tiesiog banditas. Neaišku viena: jeigu aš jau toks, tai ko laikosi manęs, nesiskiria? O juk reikės šitai padaryti. Anksčiau ar vėliau. Labai jau brangiai kaštuoja man jos „užsisukimai“...
Lapkričio 21. Antradienis
Vargais negalais prikalbinau Moniką kreiptis pas neuropatologą Žiūką. Tas pareikalavo nedelsiant gultis pas jį į ligoninę, pats laikas dabar esąs. Toji atsisakė. Norinti suvaidinti dar kelis spektaklius. Ir nėjo, negulė. Ir vieta ligoninėje dingo, dabar bus galima tiktai gruodžio 11, bet ar tikrai bus galima? Kai šitiek žmonių serga dabar gripu, tai ką žinai...
Vakare – Respublikinėje bibliotekoje. Buvo paminėtas Juliaus Būtėno septyniasdešimtmetis. Gana blankiai viskas ėjo tame minėjime. Vis dėlto labai neryški asmenybė tas Būtėnėlis.
Lapkričio 22. Trečiadienis
Abu su Monika vykome į Molėtus, pravedėme du susitikimus su skaitytojais ir žiūrovais: Aluntoje ir pačiuose Molėtuose, naujuose kultūros namuose, kurių sienos jau gerokai byra ir lupasi. Viskas praėjo lyg ir gerai. Skaitė ir Leonardas savo feljetoną.
Lapkričio 23. Ketvirtadienis
Visiškai nedarbinga diena ir labai nekokia savijauta. Pats nesuprantu, iš kur toji apatija, neišpasakytas nuovargis.
Paskambino „Vagos“ Originalinės literatūros skyriaus vedėjas Stepšys, pranešė, kad leidyklos vyr. redaktoriaus K. Ambraso nuomone „Sakmė apie Juzą“ tokio pavidalo, kokio yra dabar, negali būti išleista: reikia būtinai pašalinti teigimą, kad nukentėjo nieku nekalti žmonės, konkrečiai – vienas sakmės personažų Jončys, mažažemis, doriausias žmogus. Nesutikau kategoriškai su tokiu reikalavimu. Pasiūliau rankraštį atidėti, pažadėdamas tokiu atveju sugrąžinti avansą, kurį leidykla pasiskubino man pervesti. Atsakė: apie tai negali būti nė kalbos, knyga privalo pasirodyti, ji jau išreklamuota, skaitytojai teiraujasi ir t. t. Pasiūliau atsiklausti „aukštesnių instancijų“, aš gi nieko netaisysiu ir nešvelninsiu.
Šis pokalbis atėmė man nervų daugiau, negu pats „Sakmės“ parašymas.
Lapkričio 26. Sekmadienis
Dvi dienas nerašiau, negalėjau pakelti galvos. Lapkričio 24, penktadienį, vos pakėlus galvą nuo pagalvės, ėmė viskas suktis akyse. Supratau: galvos kraujagyslių spazmai. Monika iškvietė gydytoją, tas liepė skubiai gultis į ligoninę, o man atsisakius – davė stiprių vaistų, liepė gulėti, ne tik nieko neveikti, bet ir knygų neskaityti. Tai ir gulėjau užvakar, vakar, šiandien...
Vakare atėjo žinia: ligoninėje mirė miela ir gera Julija Pulikienė. Stipriai suspaudė man širdį gailestis.
Lapkričio 27. Pirmadienis
Nieko negaliu dirbti, svaigsta galva, nuotaika – daugiau negu prasta. Kiek šitai tęsis?
Gulomis paskambinau Stepšiui: kaip reikalai su mano „Juza“? Atsakė: dar nieko aiškaus.
Telefonu tvarkiau velionės Pulikienės vainiko reikalus. Šiandien pavakare ją gabens į Anykščius, ten bus pašarvota, vėliau palaidota. Padėjo man Literatūros fondo direktorius Pajarskas. Vainiką atgabeno tiesiai į namus.
Vakare paskambino „Vagos“ vyr. redaktorius K. Ambrasas, kalbino nesiginčyti dėl „Juzos“ kai kurių momentų, girdi, išbraukus kai kurias vietas, niekas nenukentės, net knygos siužetas, kadangi knyga „ima“ Juzą iš vidaus, o čia – išoriniai reiškiniai... Keistuolis! Lyg tai žmogaus vidus gali formuotis be išorinių reiškinių, gyvenimo faktų?! Apskritai keistokas šitas Kazimieras Ambrasas. Amžinai žaidžia dvigubą žaidimą. Visur šnekama tarp rašytojų, kad jis niekad neskaito rankraščių. Jis neginčija šito. Vėliau staiga pasirodo, kad skaitė, susipažino, žino ir savo nuomonę seniai turi. Kam reikalinga ši vaidyba? Ką ji duoda leidyklos darbui, jos autoriams? Susidaro man įspūdis, kad tasai žmogus tiesiog iš prigimties negali nieko daryti tiesiai, atvirai, vis užuolankom, vis užuominom. Tikrai keistas pilietis.
Lapkričio 28. Antradienis
Šiandien – anūkės Akvilios gimimo diena. Jau šešiolika metų jai. Mergina. Mokosi 10-oje klasėje. Gerai mokosi. Apskritai gera mergaitė. Monika jos kažkodėl nekenčia, aštriai saugo nuo Roko. O kodėl? Nė pati nežino. Pasakiau jai šitai. Stipriai įsižeidė.
Pasveikinau Akvilią. Telefonu ir raštu. Su mažyčiu priedu.
Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui, kad statybininkų brigada negali pajudinti iš Balninkų kolūkio teritorijos mano nupirkto seno namo sienų, skirtų naujojo namo statybai. Tuo reikalu susitariau su Balninkų kol. pirmininku Smalsiu. Tas geras vyras išskyrė vikšrinį traktorių privežti išardytoms sienoms prie plento. Kai užsiminiau apie atlyginimą, nusijuokė: rašykit naują knygą, tai bus geriausias atlyginimas mums visiems!..
O namie – vėl aštriausias konfliktas su Monika. Rėkia, šaukia. Negi negali palaukti, bent kol šiek tiek sustiprės man sveikata? Juk privalau laikytis ramybės, kitaip – įvyks insultas. Nieko nenori žinoti...
Lapkričio 29. Trečiadienis
Šiandien Anykščiuose laidoja Juliją Pulikienę. Padiktavau ta proga telefonu užuojautos telegramą. Ką gi galiu daugiau: Dievas mato, tikrai norėjau dalyvauti laidotuvėse.
Paskambinau į „Žiniją“, atšaukiau savo paskaitą gruodžio 4 d. Negaliu, nėra jėgų.
Iš įvairių redakcijų pasipylė skambučiai: užsakinėja, prašo pasisakymų, straipsnių, surištų su LKP ir tarybų valdžios įkūrimo 60 metų sukaktim, kuri nuskirta paminėti gruodžio 15 d. Įdomiausia, kad dauguma prašo parašyti apie kūrybos laisvę, kokios susilaukėme tarybų valdžios dėka. Kūrybos laisvė! O štai pranešta man iš „Vagos“, kad šiandien turėjo būti dar kartą svarstoma „Sakmė apie Juzą“, suderinant ją su „aukštomis instancijomis“. Ir vėl atidėta: kažkam neprisiskambinta, nesusirenka žmonės, niekas nenori kišti pirštų, vėl viskas atidėta... Kūrybos laisvė! Laisvė meluoti žmonėms, skelbti netiesą, reikalingą „aukštosioms instancijoms“. Niekam nieko nerašysiu. Net jeigu ir nesirgčiau.
Konfliktas namuose tęsiasi. Nepataiso šitai man nei nuotaikos, nei sveikatos. Niekai, ir gana.
Skambinau „Pergalės“ redakcijoje dirbančiai mašininkei Jakštytei, teiravausi, kada perrašys „Istorijų kupiškėniškų“ antrąją papkę. Išsiderėjo iki pirmadienio.
Lapkričio 30. Ketvirtadienis
Iš pat ryto vykau pas gydytoją Šeškevičienę. Patikrino sveikatą, pasakė: geriau. Daug geriau viskas. Tai ir gerai, kad geriau.
Mieste atkakliai plinta gandai, kad knygos vėl pabrangs. Šimtu procentų. Įdomu, kad, taip brangstant knygoms, niekam nė į galvą neateina, kad privalu pakelti autoriams honorarą.
Atėjo laiškas iš Ukmergės. Rašo mokytoja Urbonienė, bandanti jėgas poezijoje. Kadaise išspausdino eilėraštį Ukmergės laikraštyje, skirtą man, tiesiog taip ir pavadinusi: „Juozui Baltušiui“. Laiškas jautrus. Nebejauna tai moteris. Kai sustiprėsiu, parašysiu jai, padėkosiu.
Iš Kupiškio gavau žinią: saviveiklininkės Baltrūnienės krosnis jau remontuojama.
Sugrįžo iš laidotuvių duktė Violeta su savo vyru. Pasakojo, kad našliu likęs Vladas Pulikas jau kelintą kartą skaito mano novelę „Ko nepasakė Laukys“. Skaito ir verkia balsu...
Iš „Vagos“ pranešė: „Sakmė apie Juzą“ svarstoma.
(Bus daugiau)
Iš gyvenimo užkulisių. Rašytojas Vytautas Čepas atsako į Romo Daugirdo klausimus
Apie kūrybą ir save
– Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto’as Eco. Kaip manai, ar tai – Tavo pliusas (sukaupei daugiau patirties), ar minusas (vyresniame amžiuje objektyviai neišvengiama fantazijos erozija)?
– Niekada dėl to nesukau galvos, nors puikiai žinau, kokią įtaką daro amžius. Skaitydamas knygą kartais pasidomiu, kiek metų buvo autoriui, kai ją parašė. Tačiau tai nėra lengva, nes vieni, kaip Robertas Musilis ar Marcelis Proustas, savo garsiuosius romanus rašė visą gyvenimą, kiti daro ilgas pertraukas, tad nepastudijavęs jų biografijų nelabai ką ir pasakysi. Pastebiu, kad vyresnio amžiaus autorių tekstai dažniausiai būna solidūs, išpuoselėti, nedaugiasluoksniai. O jaunimas stengiasi ieškoti neįprastų išraiškos formų, atrasti tai, ko iki jų niekas nebuvo užčiuopęs. Jiems labai svarbu išsiskirti, šokiruoti skaitytoją, maištauti visur ir visada. Būtent jauni rašytojai, neįsipaišantys į bendrą rikiuotę, ir yra visokių srovių, judėjimų ir kitų literatūrinių naujovių autoriai, kartais savo atradimus išpuoselėjantys iki sielas stingdančio blizgesio.
Poezijoje tie ieškojimai atvedė prie to, kad apie formą apskritai sudėtinga kalbėti. Kartais viskas taip sukonstruota, suvelta, kad eilėraštis labiau primena atsitiktinai sumestų žodžių kratinį nei meno kūrinį. Ir tuo nereikia stebėtis – poezija visada greičiau nei proza atsiliepdavo į pokyčius visuomenėje, net juos aplenkdavo. Nelabai suklysiu sakydamas, kad tai, kas nūnai vyksta visuomenėje, puikiai atsispindi poezijoje. O gal atvirkščiai?
Prozoje tam tikras santūrumas išliko, bet ir čia, kaip visais laikais, rašytojai stengiasi išsiveržti iš standartinio rašymo gniaužtų, stebinti skaitytojus vaizdinga ir įmantria kalba, stulbinančiais siužetais arba gebėjimu prisikasti iki tokių sielos subtilybių, kokios sunkiai prieinamos net patyrusiems psichoterapeutams.
Kaip tik čia ir dera užsiminti apie patirties ir vaizduotės vaidmenį. Suprantama, jauniems rašytojams ieškoti ir maištauti yra lengviau, galų gale tokia jaunystės priedermė. Jų neslegia gyvenimo patirtis, stereotipai, autoritetai, literatūrinės srovės ir visa kita, kuo visada šiek tiek supančioti vyresnieji. Jaunieji pasikliauja intuicija, vaizduote ar net fantazija, jų minties polėkiui nėra ribų, nėra sukaustymų ar kokių nors kitokių suvaržymų. Be viso kito – didžiulės ambicijos, kurios gerokai pranoksta galimybes. Tai dažnai ir pakiša koją. Griebdamiesi sudėtingų temų dėl menkos gyvenimo patirties tiesiog nesugeba jų aprėpti, išrašyti tai, ką intuityviai jaučia ir kas, ko gero, yra esmingiausia. Tada ilgai ir monotoniškai rašoma apie nereikšmingus dalykus, stengiantis suteikti jiems kažkokią magišką, giliai paslėptą prasmę. Taip keliolikos puslapių negailima aprašant, kaip kokia bobutė ruošiasi eiti pasivaikščioti arba kaip herojus baloje sušlapo kojas, o ne tai, kaip ir dėl ko jis valtele perplaukė jūrą.
Prasmės paieškos labai sudėtingas ir alinantis procesas, kuriam reikia ne tik gyvenimiškos patirties, bet ir nemenko filosofinio išprusimo, tad nenuostabu, kad jaunieji, stengdamiesi iš paprastos kiemo žolės išspausti gyvybės eliksyrą, neretai nukeliauja į tokias lankas, kur net horizonto nesimato. Tačiau tokie polėkiai visada įdomūs, o jei autoriui bent šiek tiek pavyksta sutramdyti vaizduotės žirgus, pasaulį išvysta žavus ir nepakartojamas literatūrinis tekstas.
Patirtis yra didžiulis pliusas, tik kad ji retai būna įdomi kitiems, todėl remtis ja reikia saikingai. Įspūdžių aprašinėjimas ar prisiminimų atgaivinimas popieriuje nėra tai, ką galima vadinti menine literatūra. Tai panašiau į epistolinį žanrą ar tikslų kokių nors nutikimų atpasakojimą. Ten nėra vietos vaizduotei, vien nuogi faktai, detalus įvykių perteikimas. Tokių knygų dabar pilnos knygynų lentynos ir tai daugiausia tremtinių ir politinių kalinių prisiminimai apie patirtas netektis, nuoskaudas, neteisybę. Tiesa, yra ir išimčių. Balys Sruoga, baisią nacių koncentracijos stovyklos kalinio patirtį įkinkęs į vaizduotės, ironijos ir sarkazmo vežimą, parašė lietuvių literatūros šedevrą „Dievų miškas“.
Ko gero, tai ir yra geriausias atsakymas apie patyrimo ir vaizduotės santykį literatūroje – jie lyg broliai dvyniai, kurie gali gyventi atskirai, bet geriausiai jaučiasi dviese.
Klausdamas, aišku, neatsitiktinai paminėjai du absoliučiai skirtingus rašytojus: Žemaitę ir Umberto’ą Eco. Tam tikru požiūriu juos galime vertinti kaip priešingus polius. Žemaitė rašyti pradėjo įžengusi į šeštą dešimtį, U. Eco savo pirmąjį romaną parašė beveik penkiasdešimties. Taigi, abu su galingu patirties užtaisu, bet visiškai vienas į kitą nepanašūs. Žemaitė siužetų ir personažų turėjo per akis. Ji puikiai pažino to meto lietuvišką kaimą, jo buitį, žmones ir visa tai be jokio gailesčio išdėjo ant popieriaus. U. Eco, atvirkščiai, viską reikėjo „išspausti iš savęs“. Būdamas semiotikos profesorius, savo tekstuose taip giliai „kasė“ link prasmės, kad daugelyje vietų be specialaus išsilavinimo ar net paaiškinimų neįmanoma suprasti, apie ką kalbama. Stengdamasis išsivaduoti iš tradicinių raiškos kanonų, jis vargiai galėjo remtis jutimine patirtimi – viskas išprotauta, išvilkta iš giliausių mąstymo podėlių ir, lyg moters plaukų kasa, supinta su tūkstantmete žmonijos patirtimi.
Abu jie įrodo, kad rašyti galima pradėti ir vyresniame amžiuje, kad patirtis ir vaizduotė tik papildo vienas kitą, tada tekstas būna daug gilesnis, grakštesnis ir patrauklesnis.
Pats kaip prozininkas debiutavau vėlokai, t. y. vėlai išleidau pirmą romaną, tačiau rašyti pradėjau anksti. Jaunystėje, tarnaudamas sovietiniame kariniame laivyne, trejus metus plaukiojau povandeniniais laivais. Vadinamieji autonominiai reisai trukdavo pusmetį ir ilgiau. Po vandeniu tylu, ramu, tik labai karšta. Budėdamas naktimis, kai visa įgula miega, iš neturėjimo ką veikti pradėjau į storą „kontorinę knygą“ rašyti apsakymus. Prirašiau, jei atmintis neapgauna, penkiasdešimt tris, bet viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Mano kūryba buvo konfiskuota ir kažkur išsiųsta aiškintis, kas ten prirašyta, o patį kaip reikiant iškvotė. Tos „knygos“, nors prašiau ją grąžinti, daugiau nebemačiau. Sovietiniams politiniams vadams net kažką nesuprantama kalba rašantis jūreivėlis buvo potencialus išdavikas. Gal manė, kad užsirašinėju kokias nors paslaptis, kurias paskui perduosiu gausiems sovietinės valstybės priešams. Apskritai jie rašančių nemėgo, mylėjo skaitančius Lenino raštus ir partijos suvažiavimų medžiagą. Bet tokių buvo nedaug.
Dar ir dabar prisimenu tuos laikus ir beveik viską, kas vėliau buvo. O tas vietas, kurias primiršau, prifarširuoju tokiais vaizduotės vaisiais, kad ilgainiui net pats pradedu tikėti, kad viskas taip ir buvo.
– Mokeisi viename kurse (psichologijos specialybė) su dabar žinomais rašytojais Sauliumi Tomu Kondrotu ir Liutauru Degėsiu. Ar mėginai suvirškinti jų stilistiką, formuodamas būsimą kūrybinį braižą? Apskritai kokie autoriai (nebūtinai lietuvių) labiausiai krito į širdį ir, be abejo, viena ar kita forma išsilydė Tavo kūrybos katile?
– Tai buvo trečioji Vilniaus universiteto psichologų laida, beje, labai vykusi, davusi Lietuvai žinomų psichoterapeutų, profesorių, rašytojų, visuomenės veikėjų.
S. T. Kondrotas ir L. Degėsys į universitetą įstojo jau pasižymėję moksleivių spaudoje, abu perspektyvūs – vienas prozininkas, kitas poetas. Anuomet ką nors atspausdinti, kad ir tame pačiame „Moksleivyje“, buvo neįtikėtina sėkmė. Abu jie ten buvo rašę, netgi kažkokius konkursus laimėję. Ta „literatūrinė patirtis“ juos ir išskyrė iš mūsų kurso, darė savotiška vizitine kortele. Tiesa, ir kiti bendrakursiai buvo ne „nuo plūgo“, tad susiformavo visiškai padori kompanija, kuriai užteko laiko ne tik studijoms, bet ir tam, kas jas daro neužmirštamas. O ir dėstė mums neeilinės asmenybės: prof. Alfonsas Gučas, Albinas Bagdonas, Romanas Plečkaitis, Bronius Genzelis, Krescencijus Stoškus, Romualdas Ozolas, Arvydas Šliogeris, Antanas Danielius, Kristina Rickevičiūtė... Aplinkui nuolat sukinėjosi tuo metu jau garsūs poetai Sigitas Geda ir Marcelijus Martinaitis, pradedantys rašytojai Vytautas Rubavičius, Romas Daugirdas, Ričardas Gavelis, Antanas A. Jonynas. Pastarasis taip pritapo prie mūsų kurso, jog kai kurie dėstytojai manė, kad jis taip pat studijuoja psichologiją. Trumpai kalbant, aplinka buvo persisunkusi psichologija, filosofija ir literatūra. Visi buvome jauni, nepripažinome autoritetų, žavėjomės draudžiamais dalykais, gerdavome pigų vyną (brangaus tada nebuvo), mylėjome moteris ir pasaulis atrodė visai neblogas.
Pirmoji S. T. Kondroto knyga „Pasaulis be ribų“ pasirodė 1977 metais, kai jau buvome baigę studijas. Be abejo, tai buvo kažkas neįprasta, negirdėta, draskė susigulėjusį požiūrį ne tik į literatūrą, bet ir į gyvenimą. Lyg akys atsivėrė, išsiplėtė pasaulis, atsidarė erdvės, kurias buvo galima užpildyti neįprastais, nestandartiniais žodžiais, vaizdiniais, įvykiais, šokiruojančiais poelgiais, įdomiais žmonėmis, nesikamuojančiais dėl darbo normų vykdymo, buities sunkumų, nesidžiaugiančiais kokio nors komunistų suvažiavimo nutarimais. Tačiau tai nebuvo fantastika, tai buvo gyvenimas, kurį gyvenome patys to nežinodami.
Kartelės jis nenuleido ir vėlesniuose savo kūriniuose. „Žalčio žvilgsnis“, „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, be abejo, darė įtaką ne tik rašantiems, bet ir apskritai plėtė supratimą apie literatūrą, jos vaidmenį žmonių sąmonei. Beveik tuo pat metu pasirodę Gabrielio García Márquezo romanų vertimai į lietuvių kalbą tik sustiprino, įtvirtino tą realiai pojūčiais suvokiamo pasaulio magiškumą.
L. Degėsys debiutavo, rodos, 1967 metais ir iki šiol išliko produktyvus ne tik kaip poetas, bet ir kaip publicistas bei filosofas. Gausaus jo žodyno su stipriu ironijos prieskoniu sunku buvo nepastebėti tiek kasdieniame bendravime, tiek tada dar retai spausdinamuose jo eilėraščiuose. Eruditas, visada elegantiškas, bet kartu ir kandus, apie save jis skleidė kažkokią keistą melancholiją, jausmą, kad netrukus atsitiks kažkas nepaprasta. Tas jo nesąmoningai reflektuojamas būties tąsumas labai ryškiai matyti ir kūryboje. Nors pirmąją knygą „Žalias paukštis“ išleido tik 1984 metais, vėliau jo bibliografija pildėsi vis ryškesniais, brandesniais poetiniais tekstais. „Iš niekur“, „Miego gėlės“, „Rugsėjo žvaigždė“ – tai poezijos knygos, leidžiančios jį vertinti kaip vieną savičiausių ir skaitomiausių Lietuvos poetų, pagal kurio eiles kuriamos dainos. Baugus, bet kartu ir žavintis, per melancholijos ūką vos apčiuopiamas artėjančios netekties jausmas – nuolatinis jo eilėraščių keleivis – užkrečia skaitytoją, įvelia į keistą laiko tėkmę, kur rūkuose skęsta mūsų sielos, kur pasaulis toks keistas ir baugiai trapus.
Sunku pasakyti, kiek S. T. Kondroto ar L. Degėsio yra mano knygose. Be abejo, yra, nes tai, kas tave veikė jaunystėje, išlieka visą likusį gyvenimą vienaip ar kitaip, dažnai to net nesuvokiant, veikia jausmus, emocijas, raiškos būdus, elgesį apskritai. Gal dėl to, kai šiandien kartais perskaitinėju jų kūrinius, prisimenu anuos laikus, kada lengvas melancholijos šešėlis gaubė mūsų gyvenimą, o pasaulis neturėjo ribų.
Neturiu savo skaitytų knygų autorių reitingo, negaliu pasakyti, kas yra tas „pats pačiausias“, nepamainomas ir nepakartojamas. Tačiau kai pagalvoju, ką gero ir reikšmingo esu perskaitęs, nevalingai iš atminties išplaukia kelios ne tik literatūriniame pasaulyje garsios pavardės: Antonas Čechovas, G. García Már-quezas, Mario Vargas Llosa, Friedrichas Nietzsche, Trumanas Capote, Kurtas Vonnegutas, Ernestas Hemingway’us, J. D. Salingeris, Berickas Travenas, Erichas Maria Remarque’as, Jaroslavas Hašekas...
Dabar, kai tai parašiau, toptelėjo mintis – kokią vieną knygą pasiimčiau į negyvenamą salą? Vis dėlto tai būtų G. García Márquezo „Šimtas metų vienatvės“.
– Dar iki debiuto išleidai keletą publicistikos knygų. Dalis spausdintų opusų galėtų pretenduoti į meninės apybraižos statusą. Deja, šis žanras (sovietmečiu Rašytojų sąjungoje net buvo tokia sekcija) po Atgimimo tarsi numirė. Tiesa, dabar kartais maskuojasi esė apdarais (niekas nežino, kas tai yra). Ar publicistinė mankšta Tau padėjo, pasukus į prozą, ar pančiojo kojas žurnalistiniais stereotipais (dalis rašytojų yra prakeikę žurnalistinį jungą)?
– Gerą dešimtmetį rašiau publicistiką į įvairius Lietuvos leidinius. Vėliau nedidelę jų dalį sudėjau į dvi knygas. Neslėpsiu, tai buvo daugiau dėl rinkimų į Seimą, tad tie publicistiniai rinkiniai ramesnėje aplinkoje būtų tapę gerokai brandesni ir solidesni.
Tačiau rašyti publicistiką man patiko. Gal kad buvo toks laikotarpis, kai gyvenimo realijos „lipo prie popieriaus“, gal dėl to, kad jaučiau užsidegimą kelti į viešumą visą tuometinę absurdo filosofiją, norėjosi paironizuoti, paeksperimentuoti. Dabar, prabėgus dviem dešimtmečiams, vis tik į galvą skverbiasi supratimas, kad vakarais „džiūvau“ prie rašomojo stalo dėl to, kad už tą rašymą gerai mokėjo. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad pusmetį neturėdamas darbo visai gerai gyvenau vien iš rašymo. Kai kurie mano publicistiniai rašiniai tikrai buvo vykę. Mėgau užkabinti ne tik aštrią temą, bet ir parinkti jai originalų, dažnai su stipriu ironijos ir sarkazmo prieskoniu vaizdavimo būdą. Taip pamažu kaupėsi patirtis, faktai, istorijos, kurių dalį vėliau galėjau perkelti į romanus.
Publicistika dar gyva, bet spauda ja taip perkrauta, kad visa tai tapo paprastu kasdieniu ir neįpareigojančiu skaitalu. Vieni rašo, kiti paskaito, tuo viskas ir baigiasi! Jokios reakcijos, tik tinklalapiuose pagiežingajai tautos daliai, lyg šunims išėdų, pažeriama abejotinos vertės informacija tulžiai išlieti. Ir tai neblogai, vis šiokia tokia psichoterapijos priemonė, palengvinanti darbą psichiatrams.
Taigi publicistika ar meninė apybraiža niekur nedingo, paprasčiausiai ji prarado savo pirmapradę paskirtį ir merdėja. Kaip parodijos, feljetonai, apsakymai, novelės... Ko gero, dėl to ir atsirado viską apibendrinantis žanras, pavadintas „esė“. Beje, už esė yra skiriama net Nacionalinė premija ir žemesnio rango laurai. Ko gero, tai yra natūralus, paties gyvenimo diktuojamas literatūros raidos procesas.
Žinau, kad yra rašytojų, keikiančių savo žurnalistinę praeitį. Dažniausiai taip yra dėl to, kad rašydamas periodikai esi stipriai įsipareigojęs. Juk nenusiųsi straipsnio redaktoriui penktadienį, kai jis turėjo būti įdėtas į ketvirtadienio numerį. Štai tas jungas, būtinybė pateikti užbaigtą produktą nustatytą dieną, nustatytą valandą labiausiai ir veikia nervus. Juk kartais rankos nekyla rašyti, nėra ūpo, spaudžia kiti reikalai, pagaliau ligos. O tu trūks plyš privalai! Be abejo, tai juodoji rašymo spaudai pusė.
Tačiau yra ir šviesioji. Visų pirma, labai drausmina, nes nori nenori verčia sėsti prie rašomojo stalo, o tai rašančiajam nėra toks paprastas dalykas. Be to, ši publicistinė mankšta išmoko parinkti tinkamus žodžius, taupiai reikšti mintis, nenukrypti nuo temos, nenuvažiuoti į lankas, o svarbiausia – matyti gyvenimą daugiaprasmį ir daugiasluoksnį. To niekada nepajusi užsidaręs tarp keturių sienų ir nuo ryto iki vėlumos ant popieriaus ar kompiuterio ekrane dėliodamas žodžius. Man tai visada buvo svarbiau už prievartinę žurnalistinę priedermę, taip nemaloniai nuteikiančią daugelį rašytojų.
Kaip tai veikia rašymo stilių – atskiras klausimas. Tačiau prisiminkime istoriją, juk daug žymių ir mažiau žymių rašytojų bendradarbiavo su laikraščiais ir žurnalais. E. Hemingway’us, G. García Márquezas, Francois Mauriacas, M. V. Llosa, Rudyardas Kiplingas, Gilbertas Chestertonas, Ray’us Bradbury’is, daugybė kitų, taip pat lietuvių rašytojai (Sigitas Parulskis, Juozas Erlickas, Vytautas Rubavičius, L. Degėsys, Vytautas Račickas etc.) yra rašę arba net iki šiol rašo spaudai. Aišku, tai paveikė jų stilių, reikėjo priprasti kitaip vertinti gyvenimą, atsikratyti daugybės žurnalistinių klišių, tačiau vienareikšmiškai teigti, kad jei jie nebūtų ragavę publicisto duonos, jų kūryba būtų buvusi geresnė, nedrįsčiau.
– Tavo pirmas romanas „Po saule keičiasi tik laikas“ neretai pavadinamas erotiniu. Manau, po R. Gavelio knygos „Vilniaus pokeris“ erotikos fronte kuo nors nustebinti nelengva. Jei Tavo romaną pavadinčiau kokteiliu, kiek jo skonį (o gal svaigulį) lemia erotika? Ir apskritai – kuo ji Tau svarbi?
– „Po saule keičiasi tik laikas“ nėra erotinis romanas. Tai istorijos, įvykiai, nutikimai, realiai vykę ir daugiau ar mažiau žinomi. Kai kurių veikėjų vardai ir pavardės šiek tiek transformuotos, kitų – originalios. Erotikos ten yra, tačiau ji tik priemonė žmonių vitališkumui atskleisti, parodyti, kokią didelę galią ji turi žmonių gyvenimui, kaip gali būti visa ko kūrėja ir tuo pat metu negailestinga griovėja. Žmogų valdo daugybė jėgų, su vienomis jis nesunkiai susitvarko, kitoms įveikti reikalinga titaniška valia, nors dažniausiai ir ji yra bejėgė. Galvoje turiu erotiką, t. y. tą žmonių gyvenimo sluoksnį, kuris lietuvių literatūroje iki šiol yra ir „terra incognita“, ir „tabula rasa“ kartu paėmus. O juk erotika yra lyg konstanta, kuri nuo amžių amžinųjų nekito, taip užtikrindama žmonijos išlikimą, populiacijos atstatymą po karų, marų, genocidų ir gamtinių katastrofų. Nesunku įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei staiga vyrai nustotų domėtis moterimis, o jos – vyrais. Tačiau ta gamtos sukurta ir jos po devyniais užraktais saugoma paslaptis, kad ir kaip keista, visiškai nedomina lietuvių rašytojų. Maža to, jei kas nors kur nors kiek aiškiau apie tai pradeda kalbėti, tokį išsišokėlį tuojau pat pradeda nirtulingai atakuoti visas Lietuvos davatkynas, iki šiol šventai tikintis nekaltu prasidėjimu.
Iki dabar negaliu suprasti, kodėl lietuvių skaitytojai taip neigiamai reaguoja perskaitę kiek atviresnę erotinę sceną. Štai skaito apie žiauriausias ir kruviniausias žudynes, kraujo upes, ištaškytas žmogaus smegenis, ant medžių pakibusias žarnas, protu nesuvokiamą žiaurumą, ir nieko – nei pyksta, nei širsta ar kaip nors kitaip rašytojo pusėn žaibus svaido. Tačiau užtenka atversti puslapį, kur kiek atviriau aprašoma tai, kas labai žmogiška, natūralu, dėl ko ne žūsta, bet gimsta vaikai, žiūrėk, ir paleidžia gerklę: „Ką jis čia visokį brudą rašo, kaip taip galima, kur žiūri leidėjai!“
Dėl to ir esame tokia negausi tauta, nes niekaip neišsivaduojame iš apsimestinio dorovingumo, paradinio santūrumo, vaidilučių sindromo ir provincialaus davatkiškumo. Suprantama, tam reikia laiko ir... saiko. Jei literatūra bus pritvinkusi vien erotika ir dar prifarširuota markizo de Sade’o plunksnos vertų scenų, vargu ar bus pozityvu. Bet vėl prisiminkime istoriją. Juk niekas nesmerkia japonų literatūros klasiko Yasunario Kawabatos, italų rašytojo Alberto Moravios, prancūzo Guy de Maupassant’o už tai, kad jų visos kūrybos leitmotyvas buvo seksas, arba Gustave’o Flaubert’o už jo romaną „Jausmų ugdymas“. Erotiką ir seksą, kaip neatskiriamą žmogaus gyvenimo dalį, atvirai ir be didelių skrupulų eksploatuoja ir šiuolaikiniai pasaulinio garso rašytojai, tokie kaip G. García Márquezas, Johnas Irvingas, Michelis Houellebecq’as, o kraujomaišos scenų netrūksta ir skandinavų detektyvinėje literatūroje.
Tai, kas yra mano romanuose, – jokia naujovė ar išradimas, o tik bandymas vaizduoti gyvenimą nuplėšiant nuo herojų sterilaus dorovingumo kaukes, priminti, kad po saule turi keistis ne tik laikas, bet ir mes, mūsų santykis su savimi ir aplinka. Tai yra labai svarbu, nes jei žmonės net giliausią savianalizės akimirką neišgali sau prisipažinti esą tokie, kokie yra, vargu ar iš tokios visuomenės galima tikėtis natūralumo, atvirumo, jautrumo ir kitų savybių, apibūdinančių ją kaip dvasiškai sveiką ir emociškai stabilią.
Tai pastebėjau dar tada, kai dirbau psichoneurologiniame dispanseryje ir šeiminių santykių kabinete. Tada visus psichinius ir nervinius negalavimus gydydavo vaistais. Kalbantis su ligoniais, ypač su moterimis, pastebėjau, kad jų depresija, nemiga, galvos skausmai, nusivylimas gyvenimu dažnai neturi nieko bendra su somatiniais negalavimais. Kur kas didesnę įtaką daro nenusisekęs asmeninis ar šeiminis gyvenimas, nulemtas nevykusios seksualinės patirties. Tai ir susigalvoti neįtikėtini seksualiniai tabu, anorgazmija, lytinių santykių baimė, dalinė ar visiška impotencija, nemylimas vyras arba žmona, užslėptų norų ir geismų nepatenkinimas... Buvo keista sužinoti, kad net silpnas natūralus prakaito kvapas intymų gyvenimą gali paversti pragaru, tad ką sakyti apie kitus bala žino kokiose pasąmonės gelmėse nugramzdintus, bet kartais į paviršių išropojančius demonus. Ir tai buvo beprotiškai įdomu, formavo požiūrį į žmones, į visuomenę, pagaliau į visą gyvenimą.
Apie ką ir kaip rašyti, autorius pasirenka pats. R. Gavelio romanuose sekso pakanka, tačiau nemanau, kad ten viskas pasakyta. Tai tas pats, kas teigti, kad nebereikia rašyti apie meilę, nes apie ją jau viskas išsakyta. Erotikos nevengė ir Jurga Ivanauskaitė, Vytenis Rožukas, sovietmečiu prasprūdo Jono Mačiu-kevičiaus „Bučiuoju Žalį“. Ko gero, tai ir viskas. Atrodo, lietuvių rašytojams kur kas maloniau aprašinėti, kaip už gimtojo sodžiaus leidžiasi saulė arba kaip darbininkas kieme kala vaikams dėžę smėliui, nei pasigilinti į didžiausią žmonijos paslaptį – kodėl mus taip traukia vieną prie kito, kodėl dėl tos nelemtos erotikos žmonės pameta galvas, griauna savo ir kitų gyvenimus, daro didžiausias kvailystes, kodėl ji taip suriša žmones, kad aplinkinis pasaulis jiems nustoja egzistuoti?
Ir iš tiesų – kodėl?
– Esi kilęs iš Šiaurės rytų Lietuvos, kur nėra didesnių miestų. Tavo pirmojo romano uostamiestis (aišku, Klaipėda) keistai primena provincijos miestelį. Ar sąmoningai redukavai Klaipėdą, ar taip išėjo nevalingai – per daug į kraują įsigėrė vaikystės ir paauglystės įspūdžiai?
– Biržai yra mano tėviškė. Iš ten ir tėvas, motina nuo Molėtų. Tad aukštaitiškumas – gana laisvas, linksmas ir neskausmingas santykis su gyvenimu – mano kraujyje nuo vaikystės. Senstant daugumai žmonių vaikystės ir jaunystės prisiminimai atrodo svarbesni, malonesni, teisingesni. Paradoksas, bet taip ir yra! Visa kita, kas vyksta po jaunystės, yra lyg prasto romano skaitymas įsivaizduojant, kad skaitai šedevrą. Vaikystė ir jaunystė nemeluoja. Todėl suprantama, kad prie jos nesąmoningai traukia, nors ji buvo skurdi, valgis prastas, kambaryje greitai atvėsdavo krosnis, turėjai vienerias kelnes, batus apsiaudavai tik rudeniui atėjus, o mokykla buvo už penkių kilometrų.
Atrodo, kaip visas tas nepriteklius ir vargas gali traukti, žadinti gražius prisiminimus, juk vėliau gyvenime buvo kur kas malonesnių dalykų nei klampojimas per purvynus į mokyklą, rankomis prilaikant smunkančias kelnes. Tačiau traukia, gal dėl beprotiško vaikystės vitališkumo, noro viską pažinti ir išbandyti, gal todėl, kad žinojai, jog tave tikrai myli, o namuose visada laukia. Subrendęs viso to netenki, suvoki, kad esi kitoks, nei buvai vakar, ir jau niekada toks nebebūsi. Dabar pats stebiesi nežabotu savo vaikų smalsumu, neramiai lauki jų grįžtančių namo. Kasdienybė graužia viską, vis daugiau laiko reikia skirti pinigams, daiktams, rūpintis karjera. Žiūrėk, neseniai buvai eilinis, o va – jau vedėjas, narys ar net deputatas. Deja, tai tavo viduje jau nieko nebekeičia, viskas, kas buvo geriausia, praėjo, dabar beliko peštis dėl idėjų, koncepcijų, postų, gadinti sau ir kitiems sveikatą... Ilgainiui visa tai taip įtraukia, kad bet koks sielos virptelėjimas tampa švente, kuria, deja, džiaugtis jau nebemoki.
Štai dėl ko toks pasąmoningas sugrįžimas į vaikystės vietas yra atgaiva, savotiškas atsipalaidavimas, bet kartu ir graudus priminimas, žinant, kad tai niekada nebepasikartos. Tik parašęs romaną supratau, kad miestas, kuriame gyvena mano herojai, yra lyg G. García Márquezo Mokondas. Miestas, kurio nėra, nebuvo ir niekada nebus, nes tai kartu yra mano vaikystės Biržai, su mokyklos draugais ir neužmirštamais kaimynais, taip pat ir jaunystės Vilnius, pripildytas paslaptingų potyrių, meilės ir erotikos, pagaliau Klaipėda, kur pradėjau savo materialiąją gyvenimo dalį, iš paskutiniųjų stengdamasis neišbarstyti to, ką pavyko atsinešti iš vaikystės ir jaunystės.
Prisiminimai veikia, jaudina, bet kartu ir įpareigoja. Baigęs rašyti romaną pasijutau lyg atidavęs duoklę miestams, kurie kūrė mane, kur iki šiol jų gatvėse ir soduose ilsisi mano prisiminimai, kurių iš atminties neištrins jokia kita patirtis.
– Tavo trečioji knyga „Plepalai, arba Gyvenimo keistenybės“ rodo polinkį trumpoms įžvalgoms. Mano galva, čia Tu savotiškai inventorizuoji metafizinius segmentus, kurie ir sudaro Tavo abiejų romanų užslėptą (nematomą) bazę. Tarsi pademonstruoji skaitytojui savo mąstymo virtuvę. Ar sutinki su tokiu vertinimu? Tik neatsakyk vienu žodžiu ir pamėgink painterpretuoti šių tekstų galbūt papildomas prasmes.
– Kartais parašai daugiau, nei pats galvoji parašęs. Ir nenuostabu, juk net materialūs dalykai yra daugiaprasmiai, tad ką kalbėti, kai patenki į moralinių ar etinių santykių lauką. Štai čia, priklausomai nuo skaitytojo patirties bei nusiteikimo, ir išlenda tai, apie ką rašydamas neturėjai supratimo. Kad ir ta pati erotika. Vienas skaitydamas be jos daugiau nieko ir nenori, jam kuo daugiau atviro intymumo, sekso, tuo gražiau. Kitiems svarbu, ką tuo norėta pasakyti, kaip tai veikia herojų likimus, kaip padeda atskleisti kūrinio prasmę. Todėl nenuostabu, kad įdėmesni skaitytojai atranda, jog tos erotinės scenos skirtos ne šokiruoti, o parodyti, koks žmogus vienišas ir silpnas, koks trapus jo pasaulis ir kokia didelė mirties baimė. Būtent mirties baimė, nes seksą ir mirtį jungia nepertraukiami saitai, lygiai tokie, kokie sieja gimimą ir mirtį.
Jei skaitydami romaną seksą suprantame tiesiogiai, o tuos „mažmožius“ praleidžiame, tai bet kokį rašinį, kur yra šiek tiek intymumo, galime drąsiai vertinti kaip erotinį. Čia ir išlenda tų mažmožių, arba smulkmenų, svarba. Ar nekeista, kad mes lengvai susitariame dėl esminių, pamatinių dalykų, o dėl smulkmenų pasiruošę vienas kitam perkąsti gerkles. Jos ir yra tie akmenėliai, kurie apverčia didelių ir teisingų prasmių prikrautą vežimą. Todėl santykis su smulkmenomis, požiūris į jas nulemia mūsų gyvenimo kokybę, daro mus laimingus arba niurzgančius.
Rašydamas „Vienišų moterų meilę“ stengiausi apeiti esmines žmogaus būties problemas, galvojau apsiriboti paprasta žmonių santykių analize, pats sau išsiaiškinti, ką gyvenime lemia tai, kas įvyksta ne laiku, ne vietoje ir ne tarp tų žmonių, kaip likimas suvelia ir komplikuoja tikrai gerų žmonių gyvenimą vien dėl to, kad jų santykiai su esminiais dalykais buvo pernelyg liberalūs, dėl ko atsitiktiniai dalykai ir smulkmenos ilgainiui jiems pavirto neišsprendžiamomis problemomis. „Vienišų moterų meilė“ yra romanas apie smulkmenas, iš kurių glėbio veikėjai pradžioje išsivaduoti nenori, o paskui, kad ir kaip stengiasi, nebegali. Smulkmenos lyg upė, pradžioje rami, vėliau vis sraunesnė, kol galų gale pasiglemžia juos ir pasiutišku greičiu neša per gyvenimą, nepalikdama jokių šansų išbristi į krantą.
Rašydamas tą romaną, netikėtai pats sau pradėjau užsirašinėti visokias smulkmenas ir mažmožius, sukeltus minčių, dėliojant knygos herojų likimus. Buvo įdomu! Kas yra kaltės našta, kodėl kankindamiesi dėl jos vis dėlto nenustojame kartoti tų pačių klaidų? Kodėl fiziškai traukia prie tų žmonių, prie kurių liestis moralės normos griežtai draudžia? Jei vienatvė tokia liūdna, kodėl ji taip masina žmones? Koks laimės ir saiko ryšys, kodėl žmonės, siekdami laimės, tą saiką praranda?..
Tokio rašymo smagumas yra bandyti sugretinti, palyginti, išteisinti arba pasmerkti tai, ką mes kasdien darome, dėl ko retai susimąstome, kas mums atrodo a priori aišku ir nesvarstytina. Tačiau taip nėra, žmonės, nors ir labai stengiasi, anot F. Nietsche’s, „pusę gyvenimo nugyvena nuosmukyje“, ir net nenujausdami bando tą „nuosmukį“ pateisinti tiek prieš kitus, tiek patys sau. Tą natūralią, iš prigimties plaukiančią „žmogiškąją nedorą“ stengiamasi maskuoti arba net paversti dora. Toks elgesys yra apkabinėjamas visokiais simboliais, papročiais, tradicijomis, ritualais, apauginamas įstatymais, apkarstomas daiktais, galiausiai filosofiškai įprasminamas.
Sakyčiau, bandymai įlįsti į gyvenimo užkulisius ir yra tai, ką pats pavadinai „užslėpta romanų baze“, o „Plepalai“ atsirado iš noro tą gyvenimo metafiziką išgryninti, pačiam sau ir kitiems padaryti aiškesnę ir paprastesnę. Surinkau visus užrašus, sumaišiau, kaip kortuotojai maišo kortas, ir padariau kažką panašaus į gyvenimą – sujauktą, sulankstytą, nesušukuotą, kada nežinai, kas bus rytoj, po mėnesio, po metų, kada apskritai nesupranti, dėl ko gyveni.
– Ar gali nors puse lūpų prasitarti apie būsimą knygą? Atleisk, kad laužau nerašytą rašytojų nuostatą.
– Pernai parašiau „Kitokių žmonių miestą“, todėl dabar suku galvą, kuo užsiimti. Mąsčiau apie politinį romaną, bet po keliolikos puslapių supratau, kad dar ankstoka, daug konkrečių dalykų nepalieka vietos vaizduotei. Tada griebiausi istorijų iš klaipėdietiško gyvenimo. Lyg ir nieko, tačiau įstrigau maždaug ties penkiasdešimtu puslapiu ir užmečiau. Atėjo vasara, prasidėjo darbai sodyboje, suvažiavo anūkai... Trumpai sakant, prastam šokėjui ir „tie dalykai“ trukdo. Dabar laukiu rudens – ateis ramesnis metas, ką nors sugalvosiu.
Austėja Oržekauskienė Apie neįvykusį Algirdo Juliaus Greimo ir Antano Vaičiulaičio „sandorį“ dėl Kristijono Donelaičio
LITERATŪROS MOKSLAS IR KRITIKA
Antanui Vaičiulaičiui
Paryžius, 1979.9.28
Mielas Tautieti,
dėkoju už antrąjį Jūsų siųstą laišką: jau penkeri metai, kaip, modo ecologistico, palikome Paryžių ir apsigyvenome kaime[1].
Jūsų pastangos išvesti Donelaitį į platų pasaulį sveikintinos, aš irgi jį laikau tikru rašytoju. Taip aš jį ir esu pristatęs trumpoje liet[uvių] lit[eratūros] santraukoje „Encyclopedie de la Pleiade: Historie des littératures 2“[2].
Tačiau priimti Jūsų pasiūlymo, deja, negaliu. Ir ne vien tik dėl laiko stokos. Jau keliolika metų „kovoju“ prieš impresionistinius priėjimus, prieš „įtakų“ ieškojimą palyginamosios literatūros srityje: mano pasirodymą su straipsniu apie Donelaitį mano kolegos ir mokiniai skaitytų „išdavyste“.
Ne tai, kad tokie klausimai man nerūpėtų, bet bandau prie jų kiek kitaip prieiti: štai vienas mano mokinys rašo doktoratą apie Čiurlionį, bet jau struktūralistiniais metodais. Išleidus tokią knygą, įterptą kolekcijoje tarp Kandinskio, Klee ar Malevičiaus, Čiurlioniui, man atrodo, daugiau pasitarnaujama, negu atskirais, truputį propagandistinio pobūdžio po pasaulį išbarstytais straipsniais. Žinoma, visko reikia.
Jūs užsimenate apie knygą lietuviškomis temomis. Gal teko girdėti, kad šiomis dienomis turi pasirodyti Mackaus Fonde mano studijų mitologinėmis temomis rinkinys „Apie dievus ir žmones“[3]. Nežinau, ką Jūs apie tokius dalykus manote. Mano tikslas – išryškinti šią lietuvių kultūros dimensiją (drauge kovojant prieš visokius pozityvizmus à la Balys[4] ir iš viso prieš buką religijos supratimą) ir sukelti tai sričiai susižavėjimą. Atrodo, kad pačioje Lietuvoje tai jau duoda rezultatų, ne tik per tautosakininkus, bet ir rašytojų (cf Kukutis, Granauskas [sic][5]) ir dailininkų tarpe.
Užtai ir rašiau tas studijas lietuvių kalba, nors jos galėtų turėti ir mokslinės vertės, įvertinant lietuviškąją religiją į indo-europiečių mitologijos sritį. Gal pats versiu į prancūzų k[a]l[bą], bet palankiai žiūrėčiau į knygos pasirodymą angliškai. Manau, kad viena ar kita universitetinė leidykla Amerikoje be sunkumų ją priimtų. Gal tokiu atveju ir Jūsų fondas rastų tikslinga padėti realizuoti vertimą?
Mielai Jus prisimenu ir skaitau senu pažįstamu ypač dėl dažnų Kossu pasakojimų: kaip žinote, jis per visą laiką skaitė vienu iš tikriausiu savo draugų ir, kas man svarbu, „padoriu žmogumi“ – o tokių, deja, maža.
Su pagarbiais ir nuoširdžiais sveikinimais lieku Jūsų Greimas[6].
XX a. pradžioje gimusių Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) ir Antano Vaičiulaičio (1902‒1992) gyvenimuose galima nubrėžti šiokių tokių paralelių: pagrindinį išsilavinimą įgiję tarpukario Lietuvos gimnazijose[7], aukštuosius mokslus abu išėjo Kauno Vytauto Didžiojo universitete (A. J. Greimas studijavo teisę, A. Vaičiulaitis – lietuvių ir prancūzų filologiją, pedagogiką, psichologiją), vėliau – Prancūzijos universitetuose: A. J. Greimas gavo psichologijos, fonetikos, prancūzų filologijos ir prancūzų medievistikos studijų sertifikatus, A. Vaičiulaitis tęsė prancūzų literatūros studijas. Tad bendro jų draugo Jono Kossu-Aleksandravičiaus (Aisčio) patarimais „nebūk durnas, nestudijuok literatūros“, „studijuok kalbą, tai bent šio to išmoksi“[8] pasinaudojo kaip tik A. J. Greimas, kuriam buvo artimas J. Aisčio požiūris, kad „literatūros universitetuose neišmokstama, jinai mylima arba nemylima“[9]. Nors Grenoblyje juodu mokėsi tuo pat metu[10], ten artimais draugais netapo; tuo stebėtis neverta – Paryžiaus Sorbonoje ir Grenoblio Collège des humanités lietuvių studentų bendruomenė tarpukariu buvo gausi[11]. A. J. Greimas tekstus tyrinėjo, A. Vaičiulaitis juos kūrė; sklandžiam jo rašymui turbūt šį tą reiškė ir sekretoriaus darbas pas Joną Jablonskį 1929–1930 m.
Vėliau šios paralelės nutolsta: kultūriniame, visuomeniniame ir politiniame gyvenime juodu reiškėsi skirtingai ir užėmė veikiau konfrontuojančias pozicijas. Savo europietišką tapatybę A. J. Greimas suvokė kaip suskilusią į dvi skirtingas dalis: lietuviškąjį ir prancūziškąjį „aš“ – viena kitą papildančias ir kartu viena kitai prieštaraujančias. Į politiką jis dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių buvo įtrauktas jau labai anksti[12], ir šioje srityje pagrindiniu tikslu laikė Lietuvos laisvės kovą, kuri vienodai įpareigoja visas partijas. Politinei kairės ar dešinės perskyrai A. J. Greimas buvo linkęs priešpriešinti „aukštesnio laipsnio užsiangažavimą“, t. y. tokią poziciją, kai visai atsisakoma kam nors užsiangažuoti – jis tai vadino „kilniu stiliumi“[13]. Vis dėlto neskelbtame „Intelektualinės autobiografijos bandyme“[14] savo politinio mintijimo raidą A. J. Greimas yra apibūdinęs kaip „pastovų ir nuolatinį slydimą iš dešinės į kairę“[15]. O A. Vaičiulaitis buvo nuoseklus dešiniojo, katalikiškojo lietuvių inteligentijos sparno atstovas – ateitininkas, šatrijietis[16]. Kaip galima suprasti iš A. J. Greimo laiško, jungiamąja grandimi tarp judviejų kaip tik ir tapo J. Aistis, kuris A. Vaičiulaitį, A. J. Greimo žodžiais tariant, laikė „vienu iš tikriausių savo draugų“, be to, „padoriu žmogumi“, o padorumas – vienas mėgstamiausių ir svarbiausių A. J. Greimo kriterijų vertinant žmones. Padorumą jis pirmiausia sieja su ištikimybe savo paties sąžinei. A. J. Greimui Cossue irgi buvo artimas draugas – kadaise kambariokas Grenoblyje, su kuriuo, kaip matyti iš laiškų, ryšius palaikė dar ilgą laiką po to, kai abudu pateko į priešingas Atlanto puses.
Antrasis pasaulinis karas A. Vaičiulaitį užklupo ne Lietuvoje, bet Vatikane, kur jis darbavosi kaip Lietuvos ambasados prie Šventojo Sosto spaudos atstovas – II kategorijos atašė. 1940 m. nustojus veikti Lietuvos atstovybei prie Kvirinalo, kai jos pastatas perduotas sovietų valdininkams, A. Vaičiulaičio padėtis komplikavosi – jis liko be atlyginimo. Nors gavęs Petro Cvirkos kvietimą svarstė grįžti į Lietuvą[17], bet iš Amerikos atvykusio kunigo Jono Navicko pasiūlymu išvyko į JAV ir pradėjo dirbti Marianapolio kolegijoje Tomsone, kur ir nugyveno visą likusį gyvenimą. O A. J. Greimas iš Lietuvos pasitraukė tik pačioje karo pabaigoje – 1944 m. Pasak jo paties, tai buvo pasirinkimas, kai pasirinkimo nėra: tiek antinacinė, tiek antisovietinė rezistencinė veikla[18] A. J. Greimą atvedė į akligatvį[19], o artėjanti antroji sovietų okupacija grasino tremtimi – būtų sulaukęs tėvų likimo. Pirmieji A. J. Greimo laiškai, parašyti iš Prancūzijos, kurią pasiekė traukdamasis per Vokietiją, liudija šią kelionę buvus ilgą ir labai sunkią. Laiške J. Aisčiui jis pasakoja, kad ji trukusi septynis mėnesius – D. P. (Displaced Persons) stovykloje Vokietijoje[20] teko įgyti ir naują kroviko profesiją, išmokti apkasų kasimo, pasėdėti kalėjime, patirti reicho tardymus. Nors Prancūzijoje įsitvirtinti nebuvo lengva, A. J. Greimas liko Europoje. Tiesa, minčių kraustytis anapus Atlanto turėjo ir jis. Iš susirašinėjimo su J. Aisčiu ir Jonu Baliu paaiškėja, kad buvo svarstomi darbo pasiūlymai konkrečiuose JAV universitetuose, net aptariamos praktinės kelionės detalės. Bet vietoje Amerikos, vos apsigynęs disertaciją, A. J. Greimas iškeliavo į Afriką – Egipte, Aleksandrijos universitete 1948–1958 m. jis dėstė prancūzų kalbą, o katalikiškoje mergaičių Dievo Motinos mokykloje – prancūzų kalbą ir literatūrą. Vėliau dar ketverius metus, prieš visam laikui sugrįždamas į Prancūziją, pakaitom dėstė Turkijoje, Ankaros ir Stambulo universitetuose.
Kaip karo metais rezistencinėje veikloje, taip ir pokariu išeivijoje išliko įtampa tarp liberalizmo idėjoms prijaučiančių ir katalikiškajam sparnui priklausančių lietuvių. VLIK’o veiklos perkėlimas į Vokietiją sukėlė nemažai aistrų, aštrėjo santykiai tarp Jono Deksnio šalininkų (jiems priklausė A. J. Greimas, Jurgis Valiulis-Karolis Drunga ir kiti) ir organizacijos vadovybės. 1948 m. laiške J. Aisčiui VLIK’ą A. J. Greimas vaizdžiai išvadina „plepių komitetu“, prikišdamas jam tai, kad perkeliant veiklą į Berlyną tauta liko be vadų ir be nurodymų[21]. Jo nuomone, realiems darbams ši organizacija tapo visiškai nebetinkama, nes jokių sprendimų priimti negali: „Tai bendrovė be atsakomybės, negalinti daryti lemtingų sprendimų. Ir dabar jie daugiausia užsiiminėja ateities Lietuvos valdžios klausimais, sudarinėja vyriausybes ir kt.“[22] O kovos tikslas, A. J. Greimo nuomone, – „kraštui padėti, o ne jį valdyti, pripažinti žūstančio partizano kraujui primatą virš visų kad ir labai didelių polinkių“[23], – omenyje turima tai, ką randame ir A. J. Greimo kovos draugo K. Drungos užrašuose: asmeninius moralinius įsitikinimus privalu atskirti nuo politinės veiklos[24]. Todėl A. J. Greimas ir keletas kitų rezistencijos aktyvistų (Jonas Deksnys, Vladas Bakūnas, K. Drunga, Algirdas Vokietaitis ir kiti) įkūrė alternatyvų neformalų sambūrį, kurio tikslas nebuvo kovoti su VLIK’u, bet veikti greta jo, padedant kovojančiam kraštui. Pasak jo, kaip tik šią organizaciją labiausiai ir puolė katalikai: laiške J. Aisčiui A. J. Greimas rašo, kad VLIK’e jie turėjo absoliučią daugumą, „o čia jaučia, kad reikalas ne jų rankose“[25].
A. Vaičiulaitį A. J. Greimas laiškuose J. Aisčiui mini tarp „šventakuprių“ – su jais nesutarimų, pasirodo, būta ne tik politiniuose, bet ir praktiniuose reikaluose. Viename laiške jis, pavyzdžiui, pasakoja, kad jo artimo draugo Henriko Radausko leidėją Vytautą Saulių šie persekioja kaltindami nebūtomis nuodėmėmis (nepakankamu dievobaimingumu, lakstymu paskui sijonus ir pan.), kitame užsimena, kad nemalonę teko patirti ir jam pačiam – A. J. Greimui kartu su tuo pačiu V. Sauliumi ir Broniu Raila politinių oponentų pastangomis buvo nutrauktas BALF’o (JAV lietuvių įsteigto Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo) pašalpų karo pabėgėliams mokėjimas: „Aš jų Dievo neužkabinėju, o jie prie manęs lenda“[26]. Išaiškėja, kad nesantarvės šaknų galima ieškoti dar gimnazijos laikuose: laiške J. Aisčiui A. J. Greimas pasakoja savo klasėje turėjęs nemažai draugų, „perbėgusių“ iš „Žiburio“ marijonų gimnazijos, kurioje mokėsi ir A. Vaičiulaitis – ten jiems dėstęs dr. A. Kučas-Kučinskas, kurį A. J. Greimas apibūdina kaip „labai mielo paviršiaus žmogų“, bet „visų penkiolikos vaikinų lygiai nekenčiamą“. Jiems šis mokytojas, A. J. Greimo žodžiais tariant, buvo „prasmingiausias ir geriausiai pavykęs jėzuitizmo ir moralinio teroro įsikūnijimas“[27].
Apskritai tikėjimą A. J. Greimas pirmiausia sieja su epistemologine problematika – tikėjimu paties pasaulio prasmingumu, tikėjimu tauta. Tikėjimas Dievą A. J. Greimo požiūriu – labai asmeniškas reikalas: „Apie Dievą dabar galima kalbėti: (a) sociologiškai: pagal paskutinius apklausinėjimo davinius, Prancūzijoje daug didesnis procentas žmonių, tikinčių į Velnio negu į Dievo buvimą, (b) asmeniškai: mano draugas, a. a. Michel de Certeau, jėzuitas ir filosofas, užklaustas, ar jis tiki Dievo buvimu, atsakė, kad neatsakysiąs, kadangi tai esąs jo privatiškas reikalas, (c) filosofiškai: Paul Ricoeur, giliai tikintis žmogus ir vienas iš žymiausių šių dienų filosofų – hermeneutų, paskutiniuose savo dešimtyje pasirodžiusių tomų nei karto nėra pavartojęs žodžio „Dievas“[28], – rašoma tekste, kurį greičiausiai buvo numatęs „Baltų lankų“ kolonėlei „Literatūroje ir mene“ (nuo 1991 m. balandžio A. J. Greimas čia pasisakydavo aktualiais kultūros politikos klausimais ir nuorašą persiuntė laiške Arvydui Šliogeriui).
Žmogaus „padorumą“ A. J. Greimas vertina pagal jo kasdienę, visuomeninę veiklą, o ne pagal ideologinius ar religinius įsitikinimus, atveriančius prarają tarp „mes“ ir „jie“ – „dori žmonės kuria laužus ir karia vedlug[29] teisybės“[30]. Laiške A. Šliogeriui save pusiau juokais pavadindamas „aktyviu visų religijų mylėtoju“, A. J. Greimas skeptiškai pasisako apie Lietuvoje praktikuojamas katalikų tikėjimo formas, kai ritualai, jo nuomone, tampa svarbesni už juos praktikuojančiųjų santykį su religija, Dievu, sąžine: „Grįžimas prie religijos, dažnai prie labiausiai atgyventų, „lenkiškų“ jos formų, atpalaiduoja nuo bet kokių sąžinės sąskaitų suvedimo, sodindamas prie bendro stalo ir niekšus, ir pusniekšius, ir padorius žmones“[31]. A. J. Greimas nori tikėti pasauliu, kaip kažką reiškiančiu, atskleidžiančiu savo prasmę, priešpriešindamas tam principą credo quia absurdum[32]. 1949 m. publikuotame straipsnyje pažymi, kad „XX-ojo amžiaus dialogas susiveda į tą patį – žmogaus laisvos valios ir predestinacijos ginčą <...>“[33]. Tai jis įvardija kaip aktualiausią šių laikų problemą.
1979-aisiais, kai A. Vaičiulaitis sėdosi rašyti laiško A. J. Greimui, pokarinės politinės aistros jau seniai buvo atvėsusios. A. J. Greimas tuo metu – pripažintas mokslininkas, vadovauja semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. Dėsto École des Hautes études en Sciences Sociales (Aukštųjų socialinių mokslų studijų mokykla). Praėjęs daugiau nei dešimtmetis nuo jį išgarsinusios „Struktūrinės semantikos“ išleidimo, kuri vėliau buvo išversta į trylika užsienio kalbų ir laikoma vienu įtakingiausių veikalų semantikos ir semiologijos moksluose, taip pat ir Paryžiaus semiotikos mokyklos fundamentine studija. A. Vaičiulaičiui tuo metu septyniasdešimt treji, jau išėjęs į pensiją, bet vis dar aktyvus savo lietuviškuosiuose sumanymuose. Laiško pradžia leidžia suprasti, kad A. J. Greimas ir A. Vaičiulaitis pažįstami, tačiau aktyvaus bendravimo nepalaiko.
Vis dėlto „seno pažįstamo“, kaip A. Vaičiulaitį laiške pavadina jo adresatas, statuso nepakanka, kad A. J. Greimas priimtų pasiūlymą parengti straipsnį apie Kristijoną Donelaitį. „Encyclopédie de la pléiade: Histoire des littératures“ paskelbtame tekste apie lietuvių literatūrą K. Donelaičio „Metai“ aptariami skyrelyje „Poésie de servage et littérature religieuse“[34]. Lietuvių klasiko darbą A. J. Greimas įvardija kaip šedevrą – lietuvių nacionalinį epą, teisėtai įsirašantį tuometinės Europos literatūros kontekste greta Jacquesʼo Delilleʼio ir Jameso Thomsono[35] darbų. Taigi pripažindamas lietuvių literatūros korifėjų „tikru rašytoju“ A. J. Greimas neatsisako rašyti apie patį K. Donelaitį ir jo neišsižada, bet nesutinka rašyti taip, kaip tai įsivaizduotų A. Vaičiulaitis. Tai, kad A. J. Greimas įrašo lietuvių epo autorių greta garsių Europos kūrėjų vardų, neturi nieko bendra su jam nepriimtinų literatūros kritikos mokyklų požiūriu, kai kūrinys ar kūrėjas analizuojami gretinant su kitais tekstais ar autoriais, kokiu nors būdu paveikusiais jo atsiradimą ar mąstymą. „Palyginamosios literatūros“ srityje dirbančių literatūros kritikų ir struktūralizmo, kurio pagrindu formavosi Paryžiaus semiotikos mokykla, prieiga prie teksto radikaliai priešinga. Čia užtenka paminėti, kad struktūralistinis požiūris pirmiausia deklaruoja teksto imanentiškumo principą: semiotikui kiekvienas atskiras tekstas yra savipakankamas tyrimo objektas, apimantis autonomišką reikšmių visetą. Tradicinėje semiotinėje analizėje atmetamas tradicinei literatūrinei analizei būdingas polinkis psichologizuoti, lyginti, kitaip tariant – teksto reikšmės šaltinių ieškoti už paties teksto. Pagrindine „Struktūrinės semantikos“ mintimi laiške A. Šliogeriui A. J. Greimas įvardina tezę, kad „prasmė yra, tik kad nemokam apie ją kalbėti“[36]. Todėl jam nepriimtinas „įtakų ieškojimas“ – semiotikui tai tiesiog nerelevantiška teksto analizės priemonė. Jo mokslinės veiklos kelias – veikiau „metodo ieškojimas“: pradėjęs nuo semantikos tyrinėjimų, vėliau ėmė domėtis kalbų arba ženklų sistemų konstrukcijos principais ir prasmės kūrimą, jos pagavą aprašė sukurdamas semiotinės analizės pagrindus, leidžiančius pasiūlyti metodologiją, pritaikomą iš esmės visuose socialiniuose moksluose: nuo literatūros tekstų iki fotografijos, architektūros, muzikos, dailės ir kt. Galiausiai jo svarstymų centre atsiduria estetinis, jusliškai patiriamas diskurso matmuo. Jei A. J. Greimas ir būtų rašęs apie K. Donelaitį, tai tik struktūralistiniais metodais. Užuomina apie „impresionistinius priėjimus“ nereiškia, kad suvokiantysis subjektas A. J. Greimo sampratoje atmetamas kaip toks. Tokiam požiūriui jis priešpriešina savąjį – mokslinį, kuris neatmeta, kad kūrinio interpretacijų gali būti keletas, tačiau bet kurios analizės siekiamybė yra metodinis tikslumas, rišlumas, išvalytas nuo tekstui svetimų asmeninių įspūdžių. Tai taikytina ir A. Vaičiulaičio prašymo atveju, kuris greičiausiai susijęs ne su K. Donelaičio teksto analize, bet su jo įrašymu į literatūros kritikos lauką.
Iš cituoto laiško galima suprasti, kad tiek A. Vaičiulaičio pastangas „išvesti Donelaitį į platų pasaulį“, tiek savąją lietuvių mitologijos studiją „Apie dievus ir žmones“ A. J. Greimas laiko pirmiausia tarnyste tautai, savajam kraštui. Savo prievole jis, gyvendamas svetur, laikė kultūrinių ryšių su sovietinėje Lietuvoje likusiais intelektualais puoselėjimą. Vos tik susilpnėjus „geležinei uždangai“ A. J. Greimas ėmė megzti ryšius su tautiečiais Lietuvoje: siuntė jiems naujausias mokslo ir literatūros publikacijas, bandydamas pristatyti pasaulinio konteksto aktualijas, domėjosi Vilniaus aukštųjų mokyklų veikla ir teikė joms konkrečius pasiūlymus, palaikė asmeninį ryšį su krašto lietuviais – pats Lietuvoje skaityti paskaitų lankėsi 1971 ir 1979 m. Vėlyvoji A. J. Greimo epistolika liudija jį atgavus viltį, kad įmanoma mažinti sovietinės Lietuvos kultūrinę asimetriją, kokiu nors būdu įrašyti ją į Vakarų civilizacijos kontekstą: „Čia ir yra Lietuvos kultūrinė problema: kaip padaryti, kad tai, kas vakaruose filosofijos, literatūros ar net mokslo teorijose aktualu, būtų ir lietuvių intelektualų mąstymo locus?“[37], rašo jis laiške A. Šliogeriui.
Rezistencinė kova išeivijoje dėl Lietuvos laisvės ir reikalavimas „neužsiangažuoti“ politikoje A. J. Greimui ilgainiui įgijo kovos dėl kultūros ir švietimo, kaip svarbiausių lietuvių bendruomenės išlikimo sąlygų, pobūdį. Lietuvių mitologijos studijoms mokslininkas kėlė aiškiai suformuluotą misiją – puoselėti lietuvių tautos bendrystę, sugrąžinti jai pasitikėjimą ir savisaugos jausmą pasaulyje, kurį jis laikė praradusiu ar beprarandančiu bet kokias bendražmogiškas vertybes. Jam tai – „drauge ir šaknų, ir tikėjimo ieškojimas“[38]. 1976 m. kalbėdamas su Romu Sakadolskiu per „Amerikos radiją“, A. J. Greimas reflektuoja savąjį tautosakos studijų matymą, pabrėždamas, kad „tautosaka – tai yra gal deformuotas, gal jau suprastintas, bet tai yra viso mitologinio pasaulio, viso kultūrinio pasaulio atspindys. Kad išeinant iš tautosakos galima, pavyzdžiui, bandyti atstatyti senovės lietuvišką kultūrą ir senovės lietuvių religiją“[39]. Čia jis pirmiausia polemizuoja su J. Balio įtaka atliekamoms lietuvių etnografinėms studijoms – neatmesdamas archyvavimo reikšmės A. J. Greimas kritikuoja pernelyg pozityvistinį požiūrį į tautosaką ir pasigenda platesnių kultūrinių interpretacijų bandymų, mokslinių analizės metodų taikymo šioje srityje.
O svarstant apie lietuvių literatūrą susidaro įspūdis, kad A. J. Greimo ir A. Vaičiulaičio „skonis“ tiesiog buvo skirtingas, nors tai ir negali būti ganėtinai rimta priežastis A. J. Greimui nesutikti bendradarbiauti K. Donelaičio projekte. Štai laiške J. Aisčiui jis atskleidžia savo planus pasiūlyti naują, kitokį žvilgsnį į lietuvių literatūros istoriją, kuris, jo teigimu, katalikiškos pakraipos literatams buvęs labai nepriimtinas. A. J. Greimui „kertiniu akmeniu visos pokarinės poezijos“ tampa Kazys Binkis[40]. Kodėl K. Binkis? Literatūra A. J. Greimui ir vėl neatsiejama nuo tautinių vertybių: „Ne literatūrinę mokyklą sukurti jam rūpi, ne eksperimentus poezijoje daryti, jis kovoja už tautinę kultūrą ir už kultūringą tautą“, – taip jis dar 1942 m. pasisakė Šiaulių teatre surengtame viešame K. Binkio mirties paminėjime[41]. K. Binkis imponuoja dėl to, kad jam nerūpi „sielos begaliniai kentėjimai dėl nenusisekusio bučkio“, bet „didžioji per visus amžius švietusi poetui lietuviui idėja, aisčių tautos išlikimo idėja“[42]. Skirtingai nuo politikos, kur A. J. Greimas griežtai reikalavo atskirti asmeninę „moralę“ ir veiksmo reikalaujančią idėją, literatūroje jis rašytojo moralę iškelia kaip būtinybę, kaip atsakomybę už tuos, kuriems rašoma. Ars gratia artis, jo nuomone, veda į fetišizmą; rašytoją jis lygina su batsiuviu: „Amatininkas gamina gerus batus ne dėl pačių batų, o dėl to, kad jis autentiškuose santykiuose su žmonėmis, kurie tuos batus nešios“[43]. Tik tiek, kad rašytojas prekiauja ne gerai pasiūtais batais. Tai, kas parašyta, vertės ir prasmės tegali turėti tuomet, kai užrašyti žodžiai yra „tikri“: vadinasi, įtikinantys, privalantys perduoti universalias vertes. Rašymas yra etinis aktas, nes „rašymo aktas turi tą paslaptingą galią, kad jis Jono ar Petro silpną falcetą prieš jo paties valią paverčia žmogaus sąžinės balsu“[44].
Atrodo, kad K. Donelaitis A. Vaičiulaičiui buvo itin svarbi figūra – pavyzdžiui, kai kuriuose šaltiniuose galima rasti liudijimų, kad kaip tik jo iniciatyva Vašingtone atidaryta šeštadieninė lituanistinė mokykla buvo pavadinta K. Donelaičio vardu[45] (nors pačios mokyklos tinklalapyje nurodoma, kad toks buvęs bendras moksleivių tėvų sprendimas). Mokyklos „dvasia“ atrodo nedaug tepakitusi ir šiais laikais: štai 2016 m. spalio pradžios antraštė mokyklos internetinio puslapio naujienų skiltyje, ko gero, būtų sulaukusi ironiškos A. J. Greimo šypsenos: „Su tautiniais rūbais – į iškilmingas mišias“. Dar 1976 m. vizitas JAV ir Kanadoje A. J. Greimui paliko nevienareikšmišką įspūdį apie Amerikos lietuvių bendruomenę: viena vertus, lietuvių gausa jam leido patirti „grynai lietuvišką atmosferą“[46]. Bet, kita vertus, kultūrinė jų veikla jam atrodo išlaikoma „per daug tradiciniuose trafaretuose“[47] – polka su ragučiais savaime nėra nieko bloga, bet dėmesio centrą sutelkus į folklorą prarandamas platesnis kultūrinis akiratis, ryšys su visame pasaulyje išsisklaidžiusia lietuvių bendruomene ir gresia izoliacija „parapijos“ lygmenyje. Pavyzdžiu siūlydamas žydų ar armėnų bendruomenes, A. J. Greimas kalba apie aukštesnio lygmens solidarumą, apimantį mokslinį, profesinį tautiečių bendradarbiavimą, leidžiantį ieškoti naujoviškesnių organizavimosi formų.
Kaip konstatuoja Vytautas Kubilius, „daugelis lietuvių rašytojų, debiutavusių tarpukaryje, taip ir neišėjo iš samanotos lietuviško kaimo gryčios, kuri nuo „Aušros“ laikų tapo visų vertybių centru mūsų kultūrai. Lietuviško kaimo pasaulis, sustingęs prieškariniame laike, tapo žmogiškų vertybių viršūne, jau negrįžtamai prarasta, o agrarinė sankloda buvo sureikšminta kaip tautos egzistavimo pagrindas“[48]. A. J. Greimo gyvenime nostalgija irgi labai reikšminga dimensija, bet kiek kita prasme. Jam – tai erdvė, „kuri lieka tarp hic et nunc, „čia ir dabar“, ir to, kas galėtų būti ir gal nebus, kas galėjo būti ir ko nebuvo, toje įtampoje aš ir įrašau estetinę ir intelektualinę kūrybą“, – prisipažįsta laiške Aleksandrai Kašubienei[49]. Nostalgija šiuo atveju tampa varomąja jėga, akstinu veikti, mąstyti, galimybe autentiškai patirti dabar, kaip praeities, dabarties ir ateities sampyną.
Tad šiokį tokį skirtumą tarp šių dviejų nostalgijų, ko gero, galima nujausti. Viena jų atsitveria ir įsišaknija prarastojoje lietuviškoje praeityje, o antroji tarpsta dialektiškai santykiaudama su dabartimi ir nuolat mesdama žvilgsnį ateities projektų linkme. Žvelgiant iš tokių skirtingų perspektyvų pačiose įvairiausiose plotmėse, A. J. Greimo ir A. Vaičiulaičio sandoris dėl K. Donelaičio turbūt ir negalėjo įvykti. Iš tuo metu JAV kūrusių lietuvių rašytojų tik vienintelis Algirdas Landsbergis ėmėsi anglų kalbos. Nors A. J. Greimas paskelbė išties daug publicistinių tekstų išeivijos spaudoje, intensyviai gimtąja kalba susirašinėjo su lietuviais, kaip mokslininkas jis ir mąstė, ir rašė prancūziškai. Tai jis vadino „schizofrenišku“ gyvenimu, bet toks jam buvo vienintelis galimas kelias, kaip neužsidaryti praeityje ir savąją Lietuvą projektuoti taip, kad ji lietuviams ir pasauliui reikštų ne tik tai, kas praėję ir prarasta, bet ir tai, kas ji galėtų tapti. Atsakymas A. Vaičiulaičiui diplomatiškas. Prie jo turbūt galima pridurti tai, ką A. J. Greimas formuluoja kitame savo tekste: „Moralas: laiškus reikia mokėti skaityti – ir tai, ką jie sako, o ypač tai, ko jie nepasako“[50].
Publikacija parengta Lietuvos mokslo tarybos lėšomis pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą, sutarties Nr. LIP-039/2016/LSS-180000-419.
[1] 122 km nuo Paryžiaus esantis miestelis Condé-sur-Huisne (Žemutinės Normandijos regionas). Sodyboje „La Chaussée“ A. J. Greimas gyveno nuo 1974 m.
[2] Poésie de servage et littérature religieuse // Encyclopédie de la pléiade: Histoire des littératures. – T. 2. – Paris: Gallimard, 1956.
[3] Greimas A. J. Apie dievus ir žmones. Lietuvių mitologijos studijos. – Chicago: AM & M Publications, 1979.
[4] Jonas Balys, žinomas lietuvių etnologas, nuo 1948 m. gyvenęs JAV.
[5] Turimi omenyje Marcelijus Martinaitis („Kukučio baladės“, 1977) ir Romualdas Granauskas (1975 m. išleista jo knyga „Duonos valgytojai“, kurioje buvo apysaka „Jaučio aukojimas“).
[6] Rankraštis. Antano Vaičiulaičio fondas [GEK-72994]. Nuorašas Jūratės Levinos, tekstą parengė Virginijus Gasiliūnas. A. J. Greimo laiškas A. Vaičiulaičiui – vienas iš daugelio neskelbtų jo tekstų (laiškų, rankraščių, interviu), rengiamų publikavimui dvitomėje studijoje „Algirdas Julius Greimas. Asmuo ir idėjos“ (sud. Arūnas Sverdiolas). Studija skirta 100-osioms A. J. Greimo gimimo metinėms, kurias minėsime 2017 m. UNESCO paskelbė ateinančius metus A. J. Greimo metais.
[7] A. Vaičiulaitis – prancūzų kalbos paruošimu garsėjusioje Vilkaviškio „Žiburio“, A. J. Greimas – Rygiškių Jono gimnazijoje, pastarojoje mokėsi ir Jonas Basanavičius, Kazys Girnius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis ir kiti.
[8] Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 106.
[9] Ten pat.
[10] A. Vaičiulaitis – 1936–1938 m., A. J. Greimas – 1936–1939 m.
[11] 1926 m. Paryžiuje buvo įsteigta lietuvių studentų draugija, veikė ateitininkų kuopa. Grenoblyje kartu su A. J. Greimu studijavo garsūs lietuvių vertėjai Aleksys Churginas, Ramutė Iešmantaitė-Ramunienė, taip pat J. Aistis, Birutė Sirutytė (vėliau Drungienė), Birutė Skučaitė, Ženė Kučinskaitė, Aldona Dirmantaitė ir kiti.
[12] Studijas Grenoblio universitete sustabdė, nes 1939 m. buvo paimtas į Lietuvos kariuomenę, po metų įsiveržus sovietų armijai, įrašytas į ją. 1941 m. įsiliejo į antisovietinio pasipriešinimo judėjimą – Lietuvių aktyvistų frontą. Birželį tėvai ištremti į Sibirą, kur jo tėvas Julius Greimas nebeišgyveno nė metų. 1942 m. įsijungė į LLKS (Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos) veiklą. 1943 m. Trečiajam reichui dedant pastangas suformuoti vietinius SS legionus, laikraštyje „Laisvės kovotojas“ nuolat skelbė publikacijas, raginančias nepasiduoti vokiečių spaudimui (kaip žinoma, Lietuva ir Lenkija liko vienintelės valstybės, kuriose nebuvo suformuoti vietiniai SS legionai).
[13] Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. – P. 303.
[14] Datuojamas apie 1960 m., rankraštis, VUB RS F245-121.
[15] Ten pat.
[16] 1929–1932 m. A. Vaičiulaitis ėjo katalikiškos pakraipos, iki šių dienų gyvuojančio žurnalo „Ateitis“ atsakingojo redaktoriaus pareigas.
[17] P. Cvirka ir A. Vaičiulaitis iki jam išvykstant į Vatikaną, net ir būdami priešingų politinių pažiūrų, sėkmingai bendradarbiavo 1938–1940 m. „Sakalo“ leidyklos leisto kultūros ir literatūros žurnalo „Dienovidis“ redakcijoje (kartu su B. Brazdžioniu ir J. Šimkumi). 1940 m. P. Cvirka laiške A. Vaičiulaičiui rašo: „Tavo Tėvynėje, kurią Tu palikai prieš didžiuosius įvykius, prasidėjo tikrai pilnas entuziazmo, kūrybingas gyvenimas. <…> Lietuvos tarybinei respublikai reikalingi visi geros valios, gabūs ir norį dirbti žmonės. Mano patarimas vienas: mesk viską ir grįžk. Darbo atsiras. Jeigu tik supranti ir įvertini tuos didžiulius mūsų tėvynėj įvykusius pasikeitimus, jei tik nori dirbti – Tau darbo bus iki kaklo. Jei apsispręsi negalįs kol kas rašyti – galėsi versti klasikus arba redaguoti klasikų leidinius.“ Komentuodamas savo situaciją laiške J. Aisčiui A. Vaičiulaitis rašė: „Nūn pats nežinau, kur dingsiu. Gal Lietuvon grįšiu, gal čia liksiu, kol galėsiu, gal ir už vandenų toli išplauksiu...“ (cit. iš http://www.nromuva.lt/files/2012-3.pdf, žiūrėta 2016 10 19).
[18] Nuo 1941 m. kovo – antisovietinio pasipriešinimo judėjimo LAF (Lietuvių aktyvistų fronto) dalyvis, nuo 1942 m. įsijungė į LLKS (Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos) veiklą, kurią nuo 1943 m. rudens koordinavo vienybe nepasižymėjęs ir realiais darbais ne itin garsėjęs VLIK (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas), publikuodavo straipsnius sąjungos laikraštyje „Laisvės kovotojas“.
[19] „Kas iš to išėjo – pats matai. Vieni patys išsibėgiojom, kitus išgaudys ir išbarstys į keturias pasaulio šalis“ (iš 1945 04 19 nepublikuoto laiško J. Aisčiui, LLTI BR, F100-1263/2).
[20] Bostone išleistos „Lietuvių enciklopedijos“ duomenimis po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos D. P. stovyklose buvo apie 200 000 žmonių iš Baltijos šalių. 1948 m. JAV priėmus įstatymą įsileisti 200 000 D. P., į JAV išvyko apie 27 000 lietuvių.
[21] Nepublikuotas 1948 04 17 d. rankraštis, LLTI BR, F100-1263/16.
[22] VLIK’as siekė tapti pripažinta Lietuvos vyriausybe egzilyje (plačiau apie tai – Daivos Dapkutės monografijoje „Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė“. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 48).
[23] Ten pat.
[24] VDU ISC KDF.
[25] LLTI BR, F100-1263/16.
[26] Ten pat.
[27] Turimas omenyje Antanas Kučinskas (Kučas)-Gervydas (1900–1988), pats baigęs Rygiškių Jono gimnaziją, studijavęs Nansi ir Grenoblio universitetuose. 1927–1928 m. dirbo Marijampolės marijonų gimnazijos ir mokytojų seminarijos istorijos mokytoju. Išgyvenęs Štuthofo koncentracijos stovykloje, po karo gyveno Lenkijoje ir Prancūzijoje, nuo 1946 m. gyveno ir dėstė JAV. Iš A. J. Greimo laiško J. Aisčiui, LLTI BR, F100-1263/11.
[28] Nepublikuotas rankraštis (ASl/GC sk. a.).
[29] Lenkų k. ž. „według“ – „pagal teisybę“.
[30] Ten pat.
[31] Literatūra ir menas. – Nr. 2320. – 1991. – Gegužės 18; Akiračiai. – Nr. 5. – 1991. – Gegužė. Prieiga per internetą: http://www.semiotika.lt/greimas/file/repository/148_1991_Liberalines_mintys.pdf [žiūrėta 2016 04 04]. Kitame straipsnyje A. J. Greimas panašiai užsimena: „Visuomenės moralė. Ji, deja, „atgimti“ negali, ir nei pamokslai, nei procesijos jos neatgaivins. Jau vien dėl to, kad 1940 m. palikome Lietuvą – žemės ūkio kraštą, o radome dabar jau miestiečių tautą“ („Sukurti lietuvišką Daniją“, laiškas Vytautui Kavoliui // Metmenys. – Nr. 60. – 1991, prieiga per internetą: http://www.semiotika.lt/greimas/file/repository/148_1991_Liberalines_mintys.pdf [žiūrėta 2016 04 04]).
[32] Laiškuose S. Žukui, A. Šliogeriui A. J. Greimas cituoja baskų filosofą, novelistą Miguelį de Unamuno’ą: „Tikiu, nes tai absurdiška.“
[33] Greimas A. J. Laisvė ir užsiangažavimas // Šviesa. – Nr. 7. – 1949. – P. 1–2.
[34] Poésie de servage et littérature religieuse // Encyclopédie de la pléiade: Histoire des littératures. – T. 2. – P. 1438–1450.
[35] Jacques’as Delille’is (1738–1813) – prancūzų literatūros klasikas, vadinamas „prancūziškuoju Vergilijumi“. Jamesas Thomsonas (1700–1748) – škotų rašytojas, išgarsėjęs poema „Four seasons“ (1730).
[36] 1990 08 29 nepublikuotas rankraštis, ASl/GC.
[37] Iš 1990 04 20 laiško A. Šliogeriui (rankraštis, ASl/GC sk.a.).
[38] Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. – P. 282.
[39] Laidos įrašas saugomas skaitmeniniame A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro archyve.
[40] 1947 09 09 nepublikuotas rankraštis, LLTI BR, F-100-1263/7.
[41] 1947 09 09 nepublikuotas rankraštis, LLTI BR, F-100-1263/7.
[42] Ten pat.
[43] Ten pat. – P. 371.
[44] Ten pat. – P. 373.
[45] http://suduvis.lt/2016/06/13/antanas-vaiciulaitis-rasytojas-gyvenima-paskyres-lietuvai/[žiūrėta 2016 10 19].
[46] Iš A. J. Greimo pokalbio su Henriku Žemeliu Kanados lietuvių radijo laidoje „Margutis“ (įrašas saugomas GC/Sk).
[47] Ten pat.
[48] Kubilius V. Egzodo literatūra // XX amžiaus literatūra (1996). Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/6371-vytautas-kubilius-egzodo-literatura-1996.html?catid=94%3Abendroji-literatros-kritika [žiūrėta 2016 10 14].
[49] Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai / Sudarytoja A. Kašubienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – P. 36.
[50] Greimas A. J. Baltų lankų kolonėlės „Literatūroje ir mene“ // Baltos lankos. – Nr. 30. – 2009. – P. 168.
Puslapis 814 iš 820