Home

Viktorija Daujotytė. Mūsų likimo data – Lietuvos Respublikos šimtmetis

• Viktorija Daujotytė

...mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume...
Petras Juodelis, „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“?“, 1929

Žmogus istorijoje; istorija žmoguje

Žmogus istorijoje – taip, ir Vytauto Kavolio knyga „Žmogus istorijoje“, išleista Vilniuje 1994 metais, pavadinimu atitinka įdėmiai brėžiamas idėjų, laikysenų konfigūracijas – nuo Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio iki Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Maironio, nuo jų iki „nužemintojų generacijos“. Ir iki Justino Marcinkevičiaus, iki šiol svarstomo ir persvarstomo. V. Kavolio klausimas apie XX a. antrosios pusės žmogų, bet juk ne tik: kaip žmogus gyvena ir iš kur jis ima jėgų gyventi. Bet gal reikėtų klausti kitaip: „Kur žmogus jaučiasi istorijos niekinamas ir kaip jis kovoja prieš savęs išniekinimą?“[1] Klausimai lyg papildo vienas kitą: pirmuoju žmogus užklausiamas kaip jis pats, kaip tas, kuris savyje turi rasti jėgų gyventi, nepriklausomai nuo istorijos sąlygų bei aplinkybių. Antruoju klausiama, ką turi daryti žmogus, kai jis jaučiasi istorijos niekinamas, tarsi įmestas į istoriją. Dar baugiau – paliktas ant jos kelio. Kai istorija veikia kaip išorinė jėga, atšiauri, brutali. Bet ir tokia ji yra ir žmoguje, jo sąmonėje ir savimonėje. Susipažįstame su istorija ne tik iš knygų; istorija pirmiausia pasiekia mus artimųjų likimais – senelių patirtis pereina mūsų kūnais.
Kiekvienoje tautoje yra žmonių, kuriuose ir kuriais istorija tarsi susitvenkia. V. Kudirka mūsų naujojoje istorijoje yra toks atvejis. Tai suvokė jo amžininkai. Ir V. Kavolis, parašęs „Žmogaus genezę“, ir Česlovas Milošas. Ir Just. Marcinkevičius. Lietuvos himnas atsirado iš būtinojo teksto. Nereikėjo ieškoti. Nereikėjo užsakyti, kad kas parašytų. Jis jau buvo. Tereikėjo suprasti, kad yra. Abiem atvejais, kai reikėjo apsispręsti, pasirinkta buvo teisingai. Suprasta. Mes esame patikrinami ir supratimo galimybėmis.
Tad gal ir pradėti mąstyti apie šimtmetį reikia nuo „Tautiškos giesmės“, nuo pirmosios eilutės – garsiai ištarti, pakartoti: „Lietuva, tėvyne mūsų...“ Išgirsti toje eilutėje Adomo Mickevičiaus aidą: „Litwo, ojczyzno moja...“, Maironio pasiją „Lietuva brangi“, Č. Milošo atodūsį, verčiant Lietuvos himną: „Litwo naszych ojców...“ Nuo mano – prie mūsų. Nuo mūsų – prie mano. Toks individo ir jo artimiausios bendruomenės kelias, tokia mano ir mūsų apykaita. Kai gręžiamės atgal, svarbu tą apykaitą ir kaip apytaką jausti. Senoji epinė poezija ją tvirtino, tvirtino ir kreipiniais į galią, pranokstančią poeto galias. Ir – be abejonės – kiekvieno individo galias. Invokacija – ne tik kreipimasis, bet ir meldimas, aukščiausia dvasinės sutelkties raiška. Tokios invokacijos pėdsakų dar išlikę A. Mickevičiaus, Antano Baranausko, Maironio, V. Kudirkos poezijoje. Iš tos poezijos mes turime atspėti mus bendrinančią ištartį – atspėti kaip idėją. Prezidentas Kazys Grinius ir savo testamente galėjo įrašyti: tikiu Lietuva. Tai tos pačios kudirkiškosios invokacijos perėmimas, tikėjimo Tėvyne, jos aukšta galia patvirtinimas. Nugyventi gyvenimą, daug suprasti ir daug žmogiškai prarasti, tapti prezidentu, galiausiai jau paskutiniųjų žmogaus klausimų akivaizdoje ištarti: tikiu Lietuva.
Koks pompastiškas ir koks tuščias greta šių didžiųjų invokacijų yra mums siūlomas šimtmečio šūkis: „Įkvėpti ateities“. Taip, tikras šūkis, meistriškas reklaminis konstruktas, be mažiausio invokacijos pėdsako, be tradicijos, be tikėjimo ir pasitikėjimo. Jeigu neturime pasitikėjimo Lietuva, kuri yra buvusi, negalime turėti tikėjimo ir būsima, būsiančia. Ateitis, kurios bandome šauktis tuščiais žodžiais, tuščia. Ateities šaknys dabartyje, dabarties – praeityje. Ne tuščia, bespalvė ir bekvapė ateitis įkvepia, o gyvas gyvenimas, kurį reikia pakelti, ištverti, išlaikyti ir sustiprinti, kad kas nors šioje žemėje būtų ir po mūsų. Nebus Lietuvoje mūsų vaikų, nebus ir vaikų vaikų. Labiausiai veikia ne įkvėpimai, o laisvi įsipareigojimai. Nežinome, kaip jie atsiranda, bet atsiranda, gimsta lyg iš nieko, bet ne, ne iš nieko, o iš savųjų jautimo, iš to, kad savuosius, savąją gentį, kalbą, žemę skauda taip pat, kaip savąjį kūną.
Šio teksto pretekstas – mokytojų lituanistų ir istorikų forumas (Nidos Poderienės iniciatyva, jau trečias) Kaune, itin intensyvioje senamiesčio vietoje – Maironio gimnazijoje, kur mokėsi ir Jurgis Baltrušaitis. Apie 1969 metus sunkiai radau tą seną pastatą, aukštomis lubomis, skliautuotą, niekur nebuvo jokios lentelės, jokio ženklo, bandžiau įsivaizduoti berniuką iš Skirsnemunės, 1885 metais įstojusį į gimnaziją, šviesiaplaukį, nedrąsų, nuo šešiolikos metų besiverčiantį pamokomis. Išėjusį į pasaulį, gyvenusį Rusijoje, bet ir Europoje, jautusį moderniosios savo laiko kultūros pulsą. Ir grįžusį dirbti Lietuvai, lietuviškąją kūrybos dalį parašiusį iš gilaus prigimtinės tradicijos jutimo. Šešiolikos metų gimnazistas jau savarankiškas, kaip repetitorius kurį laiką gyveno pas vietinį kolonijinių prekių pardavėją: „<...> kur aš lindėjau visai tamsioj kamaroj ir atmintinai mokydavaus „Odisėjos“ ar „Eneidos“ eilėraščius, nenustojant girgždėti pompai, traukiančiai vandenį į gretimą pirtį, ir dažnai pragariškai trenkiant mašinai, kuri pjaustė begalinę daugybę cukraus galvų“ („Autobiografinės žinios“)[2]. Garsai, kiekvienas laiko tarpsnis turi savo garsus. Ir savo ištverminguosius, nueinančius savo kelią. Ištvermingųjų istorija galėtų būti mūsų moralinės istorijos pamatas. J. Baltrušaitis bylojo kaip ištvermingasis: „Didžiausia žmogaus pareiga yra nuolatinė kova dėl bendro gyvenimo, kuris būtų visiems lygiai pilnas ir teisingas...“ Niekada taip nebus, bet to turime siekti, už tai kovoti, – toks yra patikimiausias moralinės laikysenos pamatas.
J. Baltrušaitį ir Maironį, baigusius tą pačią Kauno gimnaziją, yra gretinęs Mykolas Biržiška, taip pat vienas mūsų ištvermingųjų. Maironis seniausioje Kauno gimnazijoje, Maironio vardas, Maironio posmai, rūpestingai išrašyti ir ant nudažytų durų... Varganai atrodo gimnazija, seniai nemačiusi remonto. Jei norime Respublikos šimtmečiui padaryti ką tvaresnio nei vienadieniai šūkiai ir fejerverkai, kuriems labai įgudome, suremontuokime Maironio gimnaziją Kaune. Ir jos mažą muziejų kieme, pastate, kur gyveno Kazimieras Būga, kur mūsų Didžiojo žodyno pradžia. Sena Kauno universiteto studijų knygelė, tikriausiai buvusios gimnazijos mokytojos, išklausyti kursai, atsiskaitymai: kuklus parašas Maironis ir jį paliečiantis, tarsi įsirašantis ir net perrašantis Mykolaitis, energingesnis, lyg modernesnis. Ir čia mūsų istorija, mūsų likimo istorija, mūsų literatūros istorija.
Dvi besibaigiančio 2016 metų balandžio dienas Lietuvos Respublikos mokytojai, lituanistai ir istorikai dirbo derindami pozicijas, klausdami vieni kitų, kaip turime pasakoti Vasario 16-osios istoriją, savo Respublikos istoriją ir savo likimo istoriją, kaip turime kalbėti apie nepatogiuosius, kebliuosius savo herojus. Ir toje pačioje salėje 1920 pavasarį vyko Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdžiai, ir pirmajam jų pirmininkavo amžiumi vyriausia Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, bajorė, iš jaunystės pasišaukta V. Kudirkos „Varpo“. O Seimas buvo jaunas – tik aštuoni jo nariai vyresni nei penkiasdešimt metų. Ir 1918–1940 metų Lietuva buvo jauna, turėjo daug jaunos energijos. Žodžiai, kurie įrašyti kaip straipsnio epigrafas, pasakyti dvidešimtmečio Petro Juodelio, jau literatūros ideologo, aukštojo kultūros stiliaus gynėjo: nesidrovėkime aukšto stiliaus, gebėkime jį išsaugoti ir išlaikyti, „žodis yra daugiau vertas, negu būti skirtu publikos nuobodulio sklaidymui“. Kalba, jos menas ir nemenas, atiduotas publikos nuobodulio sklaidymui; ir šiandien taip. Istoriją persmelkia, jos pasakojimo ašimis virsta žmonės ir jų likimai, ne tik nugludinti, bet ir kampuoti, nepatogūs, keblūs. Kampuotieji, keblieji klausimai ir žmonės į istoriją labiau įsikerta. „Pirmaisiais Tarybų valdžios metais ėjo atsakingas pareigas Švietimo ministerijoje“, – matau tą sakinį P. Juodelio biografinėje anotacijoje prie jo straipsnių, kad ir kupiūruotų; anksti, laiku, dar 1972 metais, galėjau juos perskaityti – ir tą sakinį, kurį iškėliau į pradžią. Sakinys apie Lietuvą, apie žlugimą, kurio neįmanoma būtų pakelti, lyg pridengtas tų „atsakingų pareigų“. Pridengti ir prisidengti, – gavome ir tokią istorijos pamoką. Ne vieną. Išlikimo pamokos visada buvo ir lietuvių kalbos išlaikymo pamokos.
Vis arčiau toji sukaktis – mūsų Respublikos šimtmečio, mūsų likimo datos. Dar turime laiko suvokti, kad tik jausdami aną Lietuvą ir kaip esmingą savo istorijos dalį dar ką nors padarysime, sustiprinsime savo savimonę, tapatybę. Nėra ir būti negali tvaresnės tapatybės, kur nėra tradicijos, tradicijos ir kaip istorijos jutimo. Taip, daug yra pasakojimų ir jų versijų, daug ir istorijų, pasakojamų aristokratų ir kamerdinerių, kairiųjų ir dešiniųjų, moterų ir vyrų. Ir yra toks darinys sąmonėje, kurį kartais vadiname autentiškąja istorija, bet gal tai labiau asmeninė istorija, prasidedanti nuo to, ką pasiseka išgirsti imliame vaiko amžiuje, kas mums yra papasakojama tėvų, senelių, mokytojų, nebūtinai skaitančių iš būtinųjų vadovėlių. Tų, kuriems dabar maždaug tarp penkiasdešimt penkerių ir septyniasdešimt penkerių, ir tėvų šimtmečiai; kažkodėl mano mintyse labiau tėvai, vyrai, kuriems ir Respublikos pradžioj, ir pabaigoj reikėjo perbristi kraują, pereiti minų laukus, daliai ir žūti jauniems, nepalikus sūnų. Nėra dviejų Respublikų, ta pati, kur ir šiandien, kuri nuo 1990-ųjų, tik pusę šimtmečio ji buvo okupuota. Negalime atsiskirti ir nuo LDK, pereikime Vilniaus senamiesčiu, neskubėdami, sustodami, ir istorija pereis mumis. Statutas, Lietuvos statutas, – sakė Č. Milošas, vadinęs save paskutiniuoju LDK piliečiu. Ar galime atskirti savo literatūrą nuo A. Mickevičiaus, nuo Vilniaus romantizmo?
Mūsų jungtis su 1918–1940 metų Lietuva lengviau justi ir suprasti. Mes tebesame maitinami tos „civilizacinės energijos“[3], kuri susikaupė Lietuvoje per dvidešimtį nepriklausomybės metų. Energija, kuri negalėjo būti sunaikinta. Neįmanoma buvo jos nejusti iš Meilės Lukšienės; galvoju, kad jos laikysenose pulsavo kaip tik ta kavoliškoji „civilizacinė energija“, verčiama atkakliu darbu. Jungiantys žmonių likimai. Jų dar yra tarp mūsų, paauglystėje ar jau ir jaunystėje įkvėpusių nepriklausomybės oro, patyrusių ir nelengvų išbandymų. Ir jie, atėję dar iš anos Lietuvos, kažkaip išsiskiria – lyg aristokratiškesni, oresnių laikysenų. Mano karta dar turėjo smetoniškų mokytojų; taip juos vadino mūsų tėvai. Jie kitaip vilkėjo, kitaip elgėsi, kitaip mokė, tie, kurie buvo likę, kurie gyveno pusiau slaptus savo gyvenimus, praskleistus ir Romualdo Granausko. 1931 metais gimusi Ramutė Skučaitė, šiųmetė Maironio premijos, tad ir „Poezijos pavasario“ laureatė, sunkios dalios mokytojų dukra, tremtinė, atsimenanti anos Lietuvos žmones, valstybės veikėjus, liudijanti Skučų giminės tragiškąsias peripetijas. Ir šviesą, kuri išlaiko ją pačią, be neapykantos, keršto, susitelkusią į laisvai prisiimtus moralinius įsipareigojimus – saviesiems, savajai tautai, pirmiausia vaikams. Žmonės, kurie dar iš ten, šaknimis ir atmintim, yra ir dabartinės istorinės atminties gaivintojai.
Taip, mūsų bendro likimo šimtmetis. Likimo, aišku, ir tūkstantmetis, ir keli, ir tie, kuriuos archeologai skaičiuoja nuo akmens amžiaus, nuo neseniai atkastų kapinynų mano gimtojoje Žemaitijoje. Bet Vasario 16-osios šimtmetis dar priklauso mūsų artimajai istorijai – baigdama vidurinę, jau šiek tiek susivokdama istorijoje, dar kalbėjausi su savanoriu, kaimynu Kazimieru Vespenderiu, gavusiu žemės. Girdėjau šį pasakymą: „Gavau žemės iš Lietuvos, kad už ją ėjau su ginklu...“ Petro Cvirkos „Žemės maitintojos“ savanoris Juras Tarutis man turėjo kaimyno savanorio veidą ir kalbą: „Už Lietuvą apkasuose tupėjau.“ Visaip žmonėms buvo, ir savanoriams visaip, bet Lietuvoje, su savais, tarp savų. Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis paliko iškalbių liudijimų apie savo tėvų, to laiko naujakurių, gyvenimus. „Sunkiai, ilgus dešimtmečius vargę mano tėvai pagaliau nusipirko žemės, susirentė pastatus, ir tai buvo padaryta Nepriklausomybės laikais. Visa tai sugriovė pokarinė okupacija. Nepriklausomybės laisvės siekis, mano tėvų supratimu, buvo ne kokio abstraktaus ar idealiai pasiturimo gyvenimo siekis, o troškimas tokios santvarkos, kuri teikia žmogui bent minimalias sąlygas būti savim, daryti tai, ką sugebi, gyventi taip, kaip manai galįs ir pajėgiąs gyventi“[4]. Neturiu ir nerandu tikresnio žmogui tinkamos santvarkos apibūdinimo.
Taip, emigracija pjovė ir tada, ir P. Cvirka savo romane paliko to laiko istorijos liudijimų: „Kai tik atsivėrė durys emigracijai į Pietų Ameriką, žmonės bėgte bėgo, palikę kitų globai žemes, namus, sklypelius“; ką tėvynė, akmenio negrauši tėvynėj, – sako Jurui viską paliekantis, išvažiuojantis kaimynas. Kaip ir šiandien. Geresnio gyvenimo viltis stipresnė už kitus žmogaus jausmus. Baugu prisiminti, bet ir tai būtina, – mirties bausmes, norėtume, kad jų nebūtų buvę ar bent tik labai išimtinių, iškrentančių iš bendrųjų dėsnių. Politinius kalinius – Kazį Borutą su antrankiais. Kostą Korsaką, vaduojamą iš kalėjimo ir Adomo Jakšto, Juozo Tumo-Vaižganto parašais. Dar – kad Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos. Bet tai jau iš žinojimo – ne iš to autentiško pamato, iš kurio formuojasi pasakojimai ir apie Lietuvos istoriją. Mano kartai tas žinojimas buvo menkas ir aptemdytas – mokiausi tik Lietuvos TSR istorijos, atsimenu tą užrašą ant vadovėlių. Pirmoji Lietuvos istorija – Adolfo Šapokos; gavau ją iš mokytojos lituanistės Bronės Katinienės apie 1975 metus; miniu ir paliudydama: ta istorija buvo gyva, gyva ir tarp mokytojų, labai veikė jos romantinis patosas, mums nesinorėjo nieko kamerdineriško (istorikas Česlovas Laurinavičius savo pranešimo preambulėje paminėjo Hegelį, skirsčiusį istorikus į aristokratus ir kamerdinerius...). Aristokratiškas savo istorinio pasakojimo patosu buvo A. Šapoka, o dar tik trisdešimtmetis. 1936-aisiais išėjo jo „Lietuvos istorija“; beveik 18 000 egz. tiražu, nebūtu Lietuvoje, tiek daug buvo leidžiama tik maldaknygių, iš kažkur šmėstelėjusi mintis. O 1990-aisiais jau virš pusantro šimto tūkstančių, ir jau pakartoto leidimo. Simonas Daukantas, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autorius, padarė savo darbą. Didelėje dalyje lietuvių tarsi užkoduota aukštuosius romantizmo kanonus atitinkanti Lietuvos istorija. Tokį kanoną labai sustiprino anos Lietuvos pradžios mokykla. Atrodė ir tebeatrodo, kad 1918–1940 metų Lietuvą ta mokykla ir suformavo, ir nebuvo protingesnio, toliaregiškesnio švietimo vadovų žingsnio už privalomą pradžios mokslą, už jo prailginimą iki šešerių metų. Nevėlavo universitetas, Vilniaus atplėšimas tarsi padidinta galia pumpavo universitetinę energiją į Kauną. Bet vėlavo dėmesys lituanistikai, Lituanistikos centro steigimui. Antanas Smetona kaip humanitaras, filologas galėjo lituanistikos reikšmę valstybei geriau suvokti. Ir šiandien lituanistika nėra valstybės suvokiama kaip ideologinis pamatas. Ne ramstis, ne paramstis, o pamatas. Bet gali būti, kad ir didelė dalis lituanistų to nesuvokia. Įtrūkusi grandinė, kurios atkūrimui reikia papildomų motyvacijų.
Lietuva, atkurta prieš šimtmetį, man tebėra gyva labiausiai iš mamos pasakojimų; šapokiška, su kunigaikščiais, karžygiais, su išdainuojamu, išgiedamu tikėjimu, kad dulce et decorum est pro patria mori. Horacijus, tvirtintas Maironio: Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų, / Kai duobę kareiviai ten kasė, / Ir paguldė daug brolių greta milžinų, / o Viešpats jų priglaudė dvasią, – giesmė, kurią pirma išgirdau, dar negreit sužinojau autorių. Horacijaus aukštoji moralinė pasija Lietuvoje buvo gyva – iki pokario rezistencijos. Mano mama, gimusi 1924 metais (labai man svarbios kartos riba), baigė pradžios mokyklą savo kaime, ūkininko trobos „gerajame gale“, iš prigimties imli, ji atmintinai išmoko Lietuvos istoriją ir krašto pažinimą, Maironį ir Kudirką, iki paskutiniųjų dienų mokėjo daugybos lentelę, buvo raštinga, nedarė rašybos klaidų, galėjo ir laiške išdėstyti savo rūpesčius, suprato savo vaikus ir, nepaisydama sunkiausio kolchozinio gyvenimo, siekė juos išmokyti. Galėjo pasakoti apie Lietuvos kunigaikščius, ypač apie karštai mylimą kunigaikštienę Birutę, bet ir apie tai, kaip padykę kaimynų berniukai mokykloje gyrėsi pusryčiams valgę blynų „su smetuonu“, ir kaip juos barė jauna mokytoja, atvažiavusi į žemaičius iš tolimo Pušaloto, vis pažvelgdama į klasėje kabojusį prezidento A. Smetonos portretą: jei gerbi Lietuvą, savo valstybę, turi gerbti ir prezidentą. Be šitos pagarbos valstybėje tvarkos nebus. Valstybė laikosi tvarka, kaip ir mūsų gyvenimai, kaip ir mūsų namai, – mokytoja tą nuolat kartojusi. Ne, lenkai mums dabar ne broliai, jie atplėšė nuo mūsų Vilnių, įkurtą Gedimino. Gedminas, Vladukas, kuris mokosi su jumis, jo pavardė kaip ir kunigaikščio Gedimino. Matot, kaip iš toli, o tebesame tie patys. Turime stengtis Vilnių atgauti, aukotis dėl jo, pirkti ženklelius jo vadavimo fondui papildyti. Mokytojos autoritetas visam gyvenimui liko nepajudinamas. Perspėdavo kaimyną, tolimą tėvo giminę, žemaičių bajorą, dar tebesimeldžiantį iš lenkiškos maldaknygės: neik prieš Lietuvą. Jokių bajorysčių mums nebereikia, nes kaip tik bajoras, tai jau ir lenkas. Lietuviai turi būti už Lietuvą, už kalbą savo. Kai jau pradėjau skaityti Maironį, mamos patriotinį reiklumą, suformuotą pradžios mokyklos, girdėjau jo griežtose eilutėse: „Tas ne lietuvis, kurs jos būdo, / Jos žemės dainų nemylės...“ („Užtrauksme naują giesmę“). O juk čia slypi ir etninės lietuvių valstybės šaknys, Vasario 16-osios pasiryžimai kurti savo valstybę. Kad ir kaip svarstytume, kad ir kaip man pačiai būtų gaila, kad nuo mūsų kultūros medžio atplyšo stipri XIX a. lenkakalbės literatūros šaka, lieku solidari su tuo pasiryžimu, kitaip lietuvių etnosas nebūtų atsigavęs, sustiprėjęs, nebūtume sukūrę Kauno, jo oficialiosios architektūros ir to mažo stebuklo – jaukių privačių namų gatvių, lietuvio įsigyvenimo mieste pagal savitą prigimtinės kultūros modelį – nieko pompastiško, namukai nedideli, sodeliai, gėlynai, takas, varteliai. Ir jau knygos, kultūra. Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės namai Žemaičių gatvėje. Šeimai, saviesiems, bet ir kultūrai – kalbos šeštadieniams, žmonėms, kuriems reikėjo pagalbos, – žydams, grįžusiems tremtiniams. Taip, viena iš anos Lietuvos ištvermingųjų, bet ir iš pačių gražiausių (ir žmoniškumo, ir įsipareigojimų savo valstybei prasme) yra Sofija, ne tik kūrėja, bet ir visuomenės veikėja, turėjusi ir gilų savosios istorijos jausmą. Ir gebėjimą prisitaikyti prie aplinkybių dėl svarbesnių dalykų. Istorija – ne tik kovos, istorija ir susitaikymai, ir prisitaikymai, ne tik principai, bet ir nuolaidos. Esame gavę ir šių karčių pamokų.
Mano anos Lietuvos istorijos jutimą baigė formuoti mokytoja Bronė Venclauskienė, kartą praskleidusi megztuką ir parodžiusi ant sidabrinės grandinėlės nešiojamą sidabrinį penklitį su J. Basanavičiaus atvaizdu. Be mokytojų mūsų gyvenimas negali įgauti stabilių atramų. Mokytoja išlygino ir iš namų, gal labiau iš senelių, perimtą komplikuotą Rainių ir žydų žudynių jungtį. Ne, sakė ji, viskas skaudžiau ir sudėtingiau; stenkis galvoti apie tuos, kurie gelbėjo žydus, kurie baisiai rizikavo – ir savo vaikais. Iš čia, iš tų žmonių, gal jau kai jų ir nebebus, ateis teisybė. Taip, mokytoja, dabar suvokiu, kad tai mūsų ištvermingieji. Ir kad tikrai – teisybė sklinda iš jų. Stipri, neišdalijama ir neperdalijama. Teisiųjų nėra daug. Negali būti. Kaip ir ištvermingųjų.
Mano artimi bičiuliai vyresni už mane geru dešimtmečiu, vienas jų – kurso draugas Vytenis Grabauskas, kalbininkas, parašęs ir gerų eilėraščių. Nebaigę savo gimnazijų, vienas Šilalėje, kitas Marijampolėje, moksleiviško amžiaus politiniai kaliniai, pro Sluškų rūmų kalėjimo langus pirmą kartą matę Vilnių, Nerį. Jauni pasiryžėliai, sukomplikuotų gyvenimų, skaudžių likimų. Žinojau jų istorijas, kiek tai buvo įmanoma. Istorija pasiekia žmones artimumo, asmeninio suinteresuotumo keliu. Pasiekia, ir sąmonėje neatšaukiamai įsitvirtina. Just. Marcinkevičiaus šešiolikmečius (1946-ieji, o man dar ir 1952-ieji) jaučiau, lyg pažinojau asmeniškai. Jaučiau ir kūrinio tikrumą, būtinumą savo laikui. Poetai girdi, ko iš jų laukia laikas. Atsiliepia į laiko balsą kaip į būtinąją programą, nors jų engramos ir kitos.
Kas žmonių pasakojama iš patirties ar taip, tarsi būtų patirta, tas ir autentiška, net jei tik atrodo. Lietuvos istorija, panaši ir į pasaką, ir į anekdotą, dar pasiekė mano kartą. Nieko patikimiau už tai, ką vaikui pasakoja tėvai, seneliai. Na, aišku, kad buvo sunku, ūkininkams buvo sunku, ką galėjo parduoti, pigu, o ką reikėjo patiems pirkti, – brangu. Gelžis buvo brangi. Bet tu pagalvok, kai ta krizė buvo (skaičiau Vinco Mykolaičio-Putino „Krizę“, vis prisimindavau mamos atminty išlikusią krizę), atėjo pas mus mokytoja ir sako – iš jūsų aš nupirksiu tas tris žąsis, kurių Europa nebeperka, bet man jų nereikia, aš viena, pietus man šeimininkė išverda, aš tik pinigus sumokėsiu... Plėšiusi žąsų plunksnas, jos mama, mano babūnėlė, prisižadėjusi mokytojai pagalvę padaryti iš smulkiai suplėšytų plunksnų, galiausiai prikimšusi impilą vien grynų pūkų... Dabar galvoju – koks paprastas, koks patikimas žmonių tarpusavio solidarumas, mokytojų ir ūkininkų, kurį patyrė ir vaikai. Gal jau tais metais, kai baigusi Užgirių pradžios mokyklą, mokytoja vėl užėjusi, klausinėjusi vietų pavadinimų, o jau babūnėlė viską žinojusi kelis kilometrus aplink – ir pievų, ir dirvų, ir miškų, ir kalnų, ir kalnelių, ir akmenų, ir lieptų... gal ponia ir debesų vardus žinai, stebėdamasi sakiusi mokytoja. Labai įsiminusi, kad sakė ponia, nors buvo suvargusi, našlė, kad ir didelio ūkio šeimininkė. Tai buvę 1935 ar 1936 metais, – atskaičiavo mintyse, nesuklysdama. Mokytoja sakiusi, kad esąs toks „parėdymas“ pradžios mokyklų mokytojams iš Švietimo ministerijos – surašyti į lapus žemės vardus, kurie esą Lietuvos senovės paminklai; jai pasisekę, nes Užgirių, Keiniškės ir kitų aplinkinių kaimų žmonės viską žinantys, tik rašyk... Tebežiūriu į motinos ir tėvo kaimus jų akimis – pilni žmonių, gyvulių, paukščių. Pilni jaunų ir vaikų. Gyvybinga buvo mano tėvų Lietuva, jei ir pilna vargo. Bet ir vargas buvo savas. Bent jau ūkininkams. Mūsų, šešių vaikų, tėvas gimęs 1918 metais, gimimo metrikose dar buvo įrašyta, kad iš bajorų. Bet pasiryžusi demokratiškai tvarkytis Lietuva atsisakė luomų.
„Ponai!“ Tai vėl P. Juodelio kreipinys. Kaip sunkiai mes, jaunesni, jau po 1990-ųjų, vėl grįžome prie ponas, ponia, kaip tai buvo išsitrynę. O anoji Lietuva turėjo šį aukšto stiliaus požymį, nesvetimą ir kaimo žmogui. P. Juodelis taip pradeda naują pastraipą – to paties straipsnio, aiškinančio, kodėl „Pjūviui“, formuojančiam moderniųjų neoromantikų programą, nepakeliui su „Keturiais vėjais“. Pradeda tuo kreipiniu ir tęsia: „Skurdas, ligos, nelygybė, vyriausybė, blogi kritikai, visokia negerovė – amžina, kaip ir amžinas pasaulis. Ir amžinos, kaip pasaulis, pastangos juos pašalinti.“ Kas būtų su žmonija, jei nebūtų dedama pastangų negerovėms įveikti. Tai būtų artima mirčiai, – sako kritikas. „Mes kovosime...“ – tik toks gali būti jaunų žmonių, susitelkusių į literatūrą, pažadas, lyg būtų atsimintas J. Baltrušaitis. Mes dirbsime, mes stengsimės, kad „visokia negerovė“ mažėtų. Kad teisingumo būtų daugiau.
Kaip tokį pažadą vykdyti? Kokios turi būti laikysenos tų, kurie bando suvokti gyvenimą, jo gelmę ir jo paviršių, kelti aukštas idėjas, nesidrovėti aukšto stiliaus, bet ir neužsidengti akių nuo tikrovės. Laikysenų tikrumas – nereikalauti iš kito to, ko pats negali tesėti. Kito laiko, kitų aplinkybių žmonių nevertinti pagal savo matą. Matyti tai, bet ir tai. Ne kartą cituota (ir bus cituojama) vieno Vytauto Mačernio laiško geriausiam savo draugui ir būsimų programinių sumanymų iniciatoriui Pauliui Jurkui (1939.VIII.19) ištrauka. Teisinasi, kad neparašo žadėto laiško – nemažame ūkyje vasaros darbymetė: „Darbas dabar man! Kai pradėjom su šienu, tai dar ir tebevargstam su vasarojum. Čia, žiūrėk, sėdi ant mašinos, čia, žiūrėk, darbininkų ieškai, nė paskaityti, nei pagalvoti ar atsikvėpti jau nėra laiko. Rašei, kad protu mamai padėčiau, bet reikalinga ir fizinė jėga, ir darbo tvarkymas. Visa tai susideda man, o juk žinai, ne per stipriausias esu. Pagaliau neičiau, nedirbčiau, bet mažųjų broliukų ir mamos gaila. Tik vienas dalykas kamuoja mane, tai vargingas ūkininko gyvenimas. Tai šuniškas gyvenimas. Jei kas nori pamatyti vargą ir tikrai nuogą gyvenimą, tai teatvyksta į kaimą. „Kad ir nemokyti esam, bet žinom, kad ponų mėšlas esame“, sako jie. Laukia kaimas karo, ar kokių permainų, nes taip skurdžiai gyventi nebegalima toliau. Kada apie rusą ar vokietį kalba, ašaras lieja, taip gailisi tų laikų, kurie praėjo. O tėvynė jiems nė galvoj, Lietuva jie vadina Kauno ponus. Ir iš tikrųjų: alkanųjų iliuzijom nepamaitinsi. Skurdas ir tamsa kaime. Mes dar azijatai! Žinoma, pačiam taip neatrodo, nes viso to nematai, bet patikėti gali.“ Ir kitas sakinys: „Rašei apie naujus poezijos kelius. Maža dar aš apie juos tegalvojau, bet mano principas: rašyk, ką širdis sako“[5]. Prieš porą mėnesių Vytautui suėję aštuoniolika metų. Našlė motina dideliame ūkyje. Vasaros darbymetė. Įprasta buvo, kad gimnazistai ir studentai vasaromis padėtų tėvams. Ir Vytautą kamuoja ne tik sunkus fizinis darbas. Labiau – vargingas ūkininko gyvenimas. Lyg persako pačių kaimiečių reakcijas, kiek išdidintas. Ar ne paskutinė tokia laisva vasara, kad ir sunkiai dirbant, kad ir ne poniškai gyvenant. Savoj valstybėj normalu ir net būtina norėti gyventi geriau. Kokią niūresnę akimirką kaimiečiai pasako, kad anksčiau buvę geriau, jei net ir svetimiems valdant. Kas ta tėvynė, Lietuva gal tik Kauno ponai. Ir tie azijatai, gal labiau tik žodis; žemaičiams kaip kokie jėzavitai, nesuvokiant tikrosios prasmės. Vytautas dirba sunkiai, kartais ir ne pagal jėgas dirba, bet dirba savo namuose, savo ūkyje. Dirba iš solidarumo su savaisiais, gailėdamas motinos ir mažesnių broliukų. Koks svarbus yra tas gailestis, kaip jis viską sustato į savo vietas. Kai gaila savųjų, nesunku ir sunkiai dirbti. Nesunku daug ką padaryti. Gailestis, prasidėjęs nuo savųjų, gilėja, plečiasi. R. Granauskas, M. Martinaitis gailestį išgilino iki egzistencinės jausenos. Bet reikėjo apčiuopti jo ir ankstesnį esimą. Taip, ir jaunas V. Mačernis sutinka, kad skurdas ir tamsa kaime. Bet jei skaitysime tik šį laišką, juolab jei apibendrinsime: va, kokia ta buvusi Lietuva, va, ką sako Mačernis, – suklysime. Taip, mato, sako. Bet sako ir ką kita – ir sako, kas yra svarbiau, aukščiau, kas išlieka. Tais pačiais 1939 metais Šarnelėje, galbūt vakare, po sunkių dienos darbų, o gal ir dienos atokvėpio metu, lyg kempinė sugėręs garsus, kvapus, spalvas, sunkiai nusakomą begalinį būties pilnį jausdamas kaip kūrybinę būseną, V. Mačernis pradeda rašyti „Vizijas“:

Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią
Ir saule degančius namus...
Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,
O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.
Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas
Į kaitrą sunkias pamažu.
O saulės spinduliai ant klevo lapų laša
Ir lyg medus nutyška ant šakų.

Bet vakaruos antai jau temsta skliautas,
Kažkur toli dundėjimus girdžiu.
Ateina vandenys ant medžių kritusių šviesų nuplauti
Ir atgaivint laukų.
<...>

Taip jausti, taip visatiškai alsuoti gali tik laisvas laisvos savo žemės, savo namų žmogus. Anoji Lietuva per du dešimtmečius išaugino laisvų žmonių, atvėrė laisvos ir atsakingos kūrybos perspektyvą. Gali buitiškai paburblenti privačiame laiške, bet negali to sau leisti eilėraštyje. Kūrybos rašto kalba – kita. Ir V. Mačernis tai jaučia – tik išlaisvinta sąmonė mato. Mato ir mąsto. Nelaisvė, kuri tautą ištiko, jau negalėjo būti nuo tos laisvės atplėšta, liko sąmonės pavelde, engramiškai įrašyta. Gal ir į V. Mačernio „Vizijų“ vidinę laisvę atsiliepė Sigitas Geda savo „Septynių vasarų giesmėmis“ (1985–1988), rašytomis jau iš laisvės pojūčio, kurį skelbė kaip žmogus iš Lietuvos:

Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti,
Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,
Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti,
Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos.

                                                               („Giesmė apie Pasaulio medį“)

Engramos ir programos

V. Mačernio rašyk, ką širdis sako, gali būti suvokta kaip engrama; kaip tai, kas įrašyta viduje, kaip pėdsakas smegenų žievėje ar požievio centruose, kas atsirado dėl kokio nors dirgiklio (gr. en – į, prie +... grama – rašmuo, rašytinis ženklas). V. Mačernio širdies centras kaip ankstyvo asmens reaktyvumo išdava. Širdies sakymai kaip svarbiausia tikrovė. Tad ir tik rašymas pagal širdies balsą tegali būti tikras. Gali būti, kad engramos sąvoka čia kiek praplečiama, net pakreipiama metaforos pusėn, bet ji atrodo paranki perėjimui prie programinių 1918–1940 metų lietuvių literatūros aspektų svarstymo. Engramines (arba pirmines, daugiau ar mažiau spontaniškas) nuostatas kūrėjai bando derinti su programomis, kurios formuojasi atsiliepiant į laiką, į Lietuvos poreikius ir į idėjas, sklindančias iš Europos. Didėja sąmoningų pasirinkimų ir laisvų įsipareigojimų svarba.
Programos, programiniai kūrybos pamatai, kuriuos pamatome, apčiuopiame. Kas yra programa, klausiame. O programos? Sąvoka, su kuria mokytojai (ir ne tik) susitinka kasdienybėje: mokymo turinio programos, atskirų dalykų programos. Graikų kalba programma – paskelbimas; norint ką skelbti ar paskelbti, reikia turėti ką. Pirmiausia programa ir yra kokio nors veikimo turinys, noras veikti kaip tik taip, tokia linkme, tokiu turiniu. Programa – tai turinys, tai turėjimas ką sakyti, ką daryti, ko siekti. Programa – tai įsipareigojimas, kylantis iš savo paties laisvos valios, ypač tais atvejais, kai kalbame apie kultūrą, kūrybą. Bet ir apie tautą, valstybę, – aukštuosius mūsų bendro gyvenimo lygmenis. Tą bent vyresnė mokytojų karta patyrė iš Atgimimo, iš Sąjūdžio metų: įkvėpti didžių idėjų, programavome savo būsimą gyvenimą. Jis visas turėjo būti būsimas; dar nesuvokėme, kad vien būsimo nebūna, kad visa, kas dar tik bus, jau persmelkta buvusio. Žmones įkvepia ne tai, kas dar tik ateis, o kas jau gali būti dabar, kaip buvusio ir būsimo vienis. Tą buvusį ir norėjome priartinti – visa, kas atėjo ir galėjo ateiti iš 1918–1940 metų Lietuvos, mums buvo persmelkta nostalgijos ir pasitikėjimo. Tautinė mokykla, – Meilės Lukšienės šviečianti galva, skatinanti pasitikėjimą, gal paskutinė mūsų švietimo programa iš didžių idėjų (čia Maironis, ir mes jį girdime: idėjos, jei didžios, nemiršta...). Siuntėme tautinės mokyklos idėją į juntamą ateitį, bet pernelyg greitai ėmėme galvoti, kad ji jau atliko savo vaidmenį, bet ne, atrodo, kad ne.
Keli žodžiai apie mūsų dabartinės situacijos skirtumą. Nors mokyklai tebėra svarbios programos, ambicingesnių bendresnio pobūdžio švietimo programų nebekuriame. Panorėjęs programos ir nesukursi. Mes, kaip valstybės ir kultūros piliečiai, dabar gyvename iš projektų. Negana to: mūsų mokslo ir kultūros politika ir programiškai yra projektinė. Atrodo, kad projektai ateina iš techninių sričių, kur jie tikslingai ir atlieka savo paskirtį: namo, statinio, kokio įrenginio projektai. Projektas, kaip žinome, yra iš anksto parengtas planas, dokumentas, pagal kurį kas nors daroma, tiksliai žinant darymo aplinkybes ir galimybes. Kiek kebliau kultūroje. Ką gi, ir tai, ką numatome, ir tai, ko numanyti iš anksto ir nelabai galima, vis dėlto įmanoma kuriuo nors būdu pagaminti, parašyti, apskaičiuoti, surinkti, sudėti. Projektai – tai planai, kuriuos vykdyti arba dalyvauti vykdant galima ir be vidinių įsipareigojimų, minčių, idėjų. Jos būtinos programai. Programos – išskirtiniai, palyginti reti dalykai. Projektai – kasdienybė, vis labiau įgundame, vis lengviau formalizuojame. Gerai parašyti projektą, mokėti tai padaryti – jau specialybė. Tad tarp programų ir projektų perskyrų yra, jei jų ir negriežtinsime, neabsoliutinsime. Individualių arba individualiai sutelktų kultūros programų šiandien kaip ir neturime. Nežinau, ar ir bepasigendame. Lyg ir nebesiryžtame programuoti nei tautos, nei valstybės, nei kultūros siekių. Mums užtenka projektų, planų, svarbiausia – gerai suskaičiuoti, susiskaičiuoti. Gal čia ir skirtumas – programos, apie kurias kalbėsiu, neturėjo finansinės išraiškos. Neišvengiamai tenka pereiti į aukštesnį registrą – svarbiosios XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūros programos buvo dvasinio pobūdžio, kilo iš dvasinių aspiracijų.
Didžiosios kultūros programos, kiek jų galime apčiuopti nuo XX a., yra ir atskiros (gana aiškiai apčiuopiamos poezijos istorijoje), ir bendresnės, bent iš dalies filosofinės orientacijos, bet ir socialinio turinio, neatskiriamos nuo tautos, valstybės. Iš filosofinio idealizmo išaugęs Vydūnas, kūręs pasaulėžiūros ir kūrybos vienovę, siekęs, kad žmogaus ir jo pasaulio supratimo koncepcija būtų reiškiama ir grožine kūryba – dramomis, skirtomis vaidinimui, turėjusioms sujungti žodį, erdvę kaip ypatingą scenografiją, veiksmą. Filosofiniu ir meniniu būdu tirdamas žmogų, Vydūnas yra padaręs svarbią išvadą: „Berods nėra visų žmonių esmė lygaus galingumo. Tūluose ji vos ne vos numanoma. Žmoniškumas juose vos tebrėkšta. Juose vyrauja geismai. O kalbame jau apie kultūros žmones, kad minčių gyvenimas kiek reiškia. Tačiau žmoniškasis laipsnis tik tėra pasiektas, kad žmogaus asmenyj viršų turi žmogaus dvasia-siela su savo galiomis, būtent: išmintimi, meile, malonumu, teisingumu, kantrumu, tvirtumu ir t. t.“[6]. Žmoniškumo galimybių sulyginimas tėra tik demokratinio požiūrio pats paviršius; skverbdamiesi giliau, susitinkame su nevienodu žmoniškumu, skirtingomis galiomis, turime į tai, kad ir atsargiai, atsižvelgti. Mokykla tam nėra pasiruošusi, sulygindami galimybes, niveliuojame ir jų išsiskleidimą. Vis dar apeiname prigimtį, kaip duotybę. Neįvertindami prigimties, negalime įvertinti ir patirties.
Stasio Šalkauskio programa, sutelkta į Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę, gali būti suvokta ir kaip pirmasis apibendrinimo bandymas, remiamasi A. Mickevičiumi, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Vydūnu. Kas dabar, iš naujo skaitant S. Šalkauskį, krinta į akis ir kas gali atrodyti aktualu ir šiandien, – tai dėmesio atkreipimas į aklą aktyvizmą: „Žinomos yra liūdnos aklo aktyvizmo išdavos, kurios pareina nuo to, kad jo veiklumo neatitinka reikiama proto kultūra. Aklas aktyvistas veikia tarsi savaimingas automatas, kuris negal neveikt ir negali veikti kitaip, kaip jis veikia“; veikia be būtinojo sąmoningumo[7]. Rodos, aklo aktyvizmo mums netrūksta, gal kaip tik, kad stokojame sąmoningojo veikimo prado. S. Šalkauskio studija „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933) gali būti siejama su S. Čiurlionienės-Kymantaitės studija „Apie tautos auklėjimą“, pradėtą publikuoti 1922 m. „Švietimo darbe“. Galima sakyti, kad savosios tautos ugdymas buvo S. Čiurlionienės-Kymantaitės viso gyvenimo rūpestis, jei prijungsime ir „Tautos auklėjimo mintis“ (šešis pokalbius). Bendroje lituanistų ir istorikų konferencijoje gal įdomu bus suvokti, kad dar 1907-aisiais, vadinasi, daugiau nei prieš šimtą metų, „Viltyje“ S. Kymantaitė paskelbė straipsnį „Kaip mokyti Lietuvos istorijos“. Kaip mokyti vaikus Lietuvos istorijos, kad ją suprastų ir kad mokymasis naudos atneštų. „Vaikui turi būti parodyta tautos kelionė. Iš kur ir kaip atėjo lietuvis, kame apsigyveno, koks jis buvo, kuo vilkėjo, ką garbino, ką dirbo, kaip kovojo. O vis tai ne kunigaikščiai, ne vadai, bet lietuvis. O per tą darbą ir kovas kaip plėtojosi, kaip mokėsi, kaip kultūrą pradėjo įgyti.“ Klausimas, kuris liko ir mums: kaip kultūrą pradėjome įgyti, ko neįgijome, ką praleidome. Didvyrių, genijų negalima atitraukti nuo tautos, – sakė S. Kymantaitė. Kad ir Vytautas: „<...> tarp silpnų toks genijus nebūtų atsiradęs“, juo pasirodė tai, „prie ko tauta buvo tuomet priaugusi, ko troško“. Pasiremti senosiomis dainomis, literatūra, kur tik įmanoma. Ir tuo, ką vaikai žino, patiria iš savo gyvenamų vietų. „Negalima Lietuvos istorijos mokyti, nedavus pirma šiek tiek pažinti kitų Europos tautų gyvenimo, ypač artimiausių kaimynų. Nei žingsnio prie istorijos be geografijos“[8]. Istorija turi ugdyti mokinį kaip savo tautos ir savo krašto pilietį. Daugiau nei prieš šimtmetį gražia lietuvių kalba tai pasakyta. Apskritai S. Čiurlionienė-Kymantaitė yra klojusi visuminius mokyklinės humanistikos pamatus – kalbėjusi apie literatūros, istorijos, kalbos mokymą, programiškai suvokusi tai kaip lietuvių tautos ugdymo pirminius elementus. Nuo moksleivių ugdymo prasideda tautos ugdymas.
Taip, XX a. pirmosios pusės kultūrai ir literatūrai būdingi programiniai siekiniai. Kad jų pirminiai branduoliai susidarinėja itin lietuvių kultūrai intensyviu laiku, kuris atsiveria atgavus spaudos ir žodžio laisvę, tad nuo 1904 metų pavasario, kai Lietuvos kultūrai iš tiesų teprasideda ir XX amžius. Laikas, kai Vilnius tampa ir lietuvių prigimtinės kultūros centru (svarbus jungtukas ir), kai kuriasi mūsų kultūros ir mokslo draugijos, kai greta (kaip matome nuotraukose) sėdi J. Basanavičius ir Žemaitė, kai vyksta pirmosios lietuvių dailės parodos, kurios yra programinės: rodoma ne tik profesionalioji lietuvių dailė (profesionalumo kriterijus veikia kaip programa), bet ir liaudies menas. Manytina, kad kaip tik dailės parodos davė pirmąjį programinį postūmį lietuvių kaip tautos etninei, prigimtinei savivokai, tad kartu su poezija, labiausiai Maironio, kūrė dvasinį lietuvių savasties pavidalą, kurio fizinį kūną turėjo realizuoti ir realizavo Vasario 16-osios Respublika. Ilgo tyrimo ir ilgo pasakojimo uždavinys – parodyti, kaip giliai, kaip programiškai XX a. pradžioje ir antruoju dešimtmečiu, kad ir sukomplikuotu Pirmojo pasaulinio karo bei kitų sumaiščių, saistėsi kultūriniai, kūrybiniai ir politiniai bundančios Lietuvos uždaviniai. Tai liudija ir J. Basanavičius, kaip galvoju, kertinis, atraminis Lietuvos asmuo, nuo jo veiklos neatskiriamas Didysis Vilniaus seimas (1905). J. Basanavičius veikė ne kaip abstraktus politikas, bet kaip konkretus, savo tautinę savastį jaučiantis žmogus, kuriam jau senatvėje rašytoje autobiografijoje buvo svarbu pabrėžti: „Gimęs ir užaugęs tyrai lietuviškame kampe, aš jau nuo mažų dienų, po tėvų įtėkme, buvau pradėjęs savyje lietuvišką gaivinti dvasią“[9]. Ta lietuviška dvasia, ištariama ir kaip tautos dvasia, veikia ir pirmosiose dailės parodose, ir tais programiniais aspektais, kurie modernesnių XX a. pradžios Lietuvos literatų suvokiami ir kaip tautinio stiliaus paieškos. Kas buvo ištarta M. K. Čiurlionio apie profesionaliojo meno, ypač muzikos, rėmimąsi liaudies kūryba, senosiomis dainomis, kas jo paties buvo nuveikta senąsias dainas harmonizuojant, kas mąstyta dar jaunos S. Kymantaitės, taip pat buvo susiję su tautiniu stiliumi, gulė ir į politinius Lietuvos valstybės pamatus.
Apie 1918–1940 metų lietuvių literatūrą kaip atskirą laikotarpį kalbame sąlygiškai, ribas brėžiame labiau istorinėmis ir politinėmis briaunomis, iš pačios literatūros jos kyla kiek kitaip, pirmiausios pasirodo spaudos atgavimo sužadinto modernėjimo viltimis. Kaip įdomią modernėjimo programą galime skaityti pirmojo lietuvių literatūros žurnalo „Vaivorykštė“ įvadą, parašytą redaktoriaus Liudo Giros. Ir pavadintą su būtinuoju naujumo akcentu: „Naująjį žygį pradedant“ (1913): pirmą kartą apie lietuvių literatūrą prabylama kaip apie pasaulinės literatūros dalelę, keliami profesionalumo kriterijai. Pristabdoma Pirmojo pasaulinio karo, literatūra gyvena naujo savo etapo viltimis, atsiliepdama į europinį modernizmą (impresionizmą ir simbolizmą). Kaip atskiras etapas, po 1918 metų jau savoje valstybėje, lietuvių literatūra subręsta ir išsiskleidžia kartoje tų, kurie gimė XX a. pradžioje, baigė lietuviškas gimnazijas, universitetą. Antroji laikotarpio riba – 1940-ųjų; bent iš dalies į ankstesnes vagas grįžtama Antrojo pasaulinio karo metais, vokietmečiu, kaip tą laiką vadina ir Vytautas Kubilius. Kai kurie akcentai prasitęsia išeivijoje – Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio ir kitų kūryboje. Lūžis, dramatiškas pertrūkis pačioje Lietuvoje.
Karta, kuriai buvo lemta tvirtinti ir vidinį lietuviškumą, vadinamieji modernieji neoromantikai, atskiriant juos nuo amžiaus pradžios neoromantinių aspiracijų; ar galime kalbėti apie jų programą? Kaip apie vientisą – ne, bet galbūt tai ir yra įdomu, šioje kartoje, kuriai priklauso ir J. Aistis, ir B. Brazdžionis, ir Salomėja Nėris, ir Antanas Miškinis, vyksta ir estetinė diferenciacija, ir individuacija; stiprios engramos negali būti visai perimtos programų. Bet bendriausias sandas gali būti apibrėžtas kaip kalbinė lietuviškumo realizacija; jos pasiekimu galima laikyti individualios kūrėjo savasties, kalbos ir lietuviškojo kraštovaizdžio simbiozę, sinerginę sąveiką. Kaip savitos poprogramės veikia leidinių programos, labiau politizuotos: „Keturi vėjai“, „Trečias frontas“. Stabdytinas žvilgsnis prie „Linijos“ (1932; redaktorius Stasys Anglickis), kur bandoma plačiau suprasti tautiškumą, skatinama vengti kultūrinės izoliacijos, keliama individo kūrybinės laisvės svarba, prie „Pjūvio“ (1929–1930; redaktorius P. Juodelis), telkusio moderniuosius neoromantikus; centre – J. Kossu-Aleksandravičiaus poezija, svarbiausi akcentai: lietuvių literatūros brandos, tarnavimo tautai, stiliaus individualumo ir originalumo. „Pjūvis“ programiškiausias, P. Juodelio ir Motiejaus Miškinio straipsniuose permąstomas literatūros kelias nuo XX a. pradžios tautinių idėjų, nuo „Gabijos“ modernizmo, siekiama artimas idėjas pakelti į modernesnį lygį. Programiškai konsoliduojama karta, labiausiai keliamas J. Kossu-Aleksandravičius. Iki 1940 metų formuojasi stabilizuojančių lietuvių pasaulėjautos vertybinių orientyrų metmenys; būsimasis Aistis gal labiausiai juos atitinka. Jo knyga „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) yra vienas gražiausių lietuviškos publicistikos veikalų. „Ten sudėta daug širdies ir ne mažiau išminties bei lietuviškos dvasios“, – sako A. Miškinis ir dar priduria: „Jono Kuosos-Aleksandriškio lyrika yra žmogaus ir lietuvio poezija, pakelta iki nedaug kam pasiekiamo lietuviško žodžio pajėgumo“[10] („Tyliojo sielvarto poezija“). Tai atitinka ir paties A. Miškinio galvojimą, daugiau ar mažiau ir neoromantikų kartos, įtvirtinusios individualųjį kūrybinį pradą, sinergišką kalbiniam, istoriniam ir geografiniam lietuviškumui. Bet gali būti, kad kaip tik S. Nėris pasiekia gyvybiškai būtiną jungtį: stiprų individualųjį pradą, itin ryškią engramą sujungia su nuo amžiaus pradžios ryškėjusia programa apimti liaudies kūrybą, tautosaką, perimti tautinės savasties branduolius.
Baigiantis ketvirtajam dešimtmečiui, jau ima rodytis kūryba maždaug su Lietuvos nepriklausomybe vienmečių, gimusių tarp 1918–1920 metų ir kiek vėliau, maždaug iki 1925-ųjų. Iš čia, iš būsimųjų „žemininkų“ kartos, formavosi naujas dvasinio kelio ieškotojų branduolys. Galima sakyti, kad brendo idealistų karta, auklėta savos pradžios mokyklos, jos krašto pažinimo programos, savųjų gimnazijų, savojo universiteto, savųjų filosofijos autoritetų: Vydūno, S. Šalkauskio, bet ir V. Mykolaičio-Putino, Antano Maceinos, Juozo Girniaus, mąsčiusių jau europietiškuose kontekstuose, veikiamų ir egzistencijos filosofijos. Savumas laisvesnis, rėmai lankstesni, veiksminga tebėra rusų klasika, gal labiausiai Fiodoras Dostojevskis, greta ir J. Baltrušaitis, veikęs ir vėlyvojo lietuviškumo pasija. Atviri Vakarų horizontai, universitetai, dailė, filosofija.
Ypatinga karta: dvidešimtmečiai, kurie buvo tarsi įmesti į sunkiausius XX amžiaus išbandymus, turėjo apsispręsti, pasirinkti tarp ištikimybės savo idealams, tarp beviltiško, bet ir būtino pasipriešinimo ir tarp prisitaikymo, paklusimo. Pasirinkimas buvo žiaurus. Frontas iš abiejų pusių. Čia iš naujo formavosi tas egzistencinis krešulys, kurį lyg per paprasta vadinti programa, nors rezistenciniai politiniai Lietuvos valstybės metmenys yra programiniai.
Kaip apibrėžti tą krešulį, kaip aptikti jo ribas, linijas? Branduolys aptrupintas, apdaužytas, su kūnuose, veiduose įstrigusiom skeveldrom, ir jei reiktų simbolio, o jis turi būti tarsi ištrauktas iš istorijos sutemų, jau gaubiančių XX amžių, bent simbolio variantu galėtų būti Petro Gintalo V. Mačerniui sukurtas bronzos medalis „Skeveldra“ (2011-aisiais, 90-aisiais poeto metais), nukirsta, pusė veido, akys, kakta, toks jaunas, o gilios raukšlės – lyg pačios likimo tragikos ar tos ypatingos senatvės, kuri pasirodo ankstyvos kultūrinės brandos veiduose.
Tas idealistų kartos (norisi ištarti, kad paskutinės, bet žmogaus ribos yra judančios, vis pasislenkančios) branduolys lyg pulsuojantis, vis kitaip apčiuopiamas. Vienaip iš Broniaus Krivicko, labai vieno ir vienišo, kitaip iš Intos lagerio „Benamių“ antologijos su Kazimieru Vasiliausku, kitaip iš V. Mačernio, apsupto literatūros ir teatro žmonių paskutiniąją vasarą Šarnelėje, dar kitaip iš išeivijos „Žemės“ ir nuo jos neatskiriamų „Literatūros lankų“. Gal sunkiausiai, bet ir būtiniausiai iš Lietuvoj, Tarybų Lietuvoj, likusių, savojo aš didžiosios dalies atsisakiusių, bet gyvenusių, dirbusių tos pačios kartos, to paties idealistinio branduolio atkakliųjų. Ką minėti, ką kelti į programinės reikšmės centrą? Kaip neapeiti Eduardo Mieželaičio, patyrusio visą žmogui tenkančių išbandymų amplitudę: pasmerkimą, savasties, tėviškės vėjo iliuzijų žiaurų išsklaidymą, oficialiąją šlovę, galiausiai visišką nereikalingumą. Kaip išryškinti atsisakiusius kūrybinės viešumos, vadinasi, neprisitaikiusius, bet išsaugojusius savo dvasinį gyvenimą, savo idealus? Neabejotina, kad tokių buvo daugiau, negu minime. Svarbūs argumentai – pačių nuošalėse ištvėrusių užrašai, dienoraščiai, laiškai, negausūs eilėraščiai. Kur nėra nieko asmeniškai paliudyta, sunku kokį ir bendresnį štrichą nubrėžti. Iš rašiusių, užsirašinėjusių, bet viešumoje nedalyvavusių aiškiau matyti Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, Linas Broga. Jie atsisakė dalyvauti viešumoje su savo eilėraščiais, bet neatsisakė kultūrinio darbo – vertimų ar tautosakos, tautodailės rinkimo, tyrimo. Saugiausias lietuviškumo branduolys, kurį jautė ir P. Jokimaitienė, ir L. Broga, – tautosaka, tautodailė, Vinco Svirskio kryžiai, pokariu dar teberymoję.
Skeveldrų literatūra, neišsipildę likimai. K. Vasiliauskas (1922–2007) – išskirtinis atvejis. Galėjo būti savo kartos priekyje; ne kareivis, o kovos žmogus, dvasinės kovos, jo dvasinė programa – ryškiausių kontūrų. Ryšys su P. Aukštikalnyte, V. Mačerniu leidžia matyti, kad idealistinės programos kontūrai pirmiausia ryškėjo ateitininkų veikloje, gimnazijose. Viešo veikimo draudimas buvo stiprus akstinas, laisvinęs, skatinęs mąstyti, kurti. Ateitininkai daugiausia būrėsi ir „Šatrijoje“, universitetinėje bendrijoje, globojamoje profesorių S. Šalkauskio, V. Mykolaičio-Putino.
K. Vasiliauskas, būsimasis kunigas, seminaristas, lyg ir šalia tos svarbios tėkmės. Bet ir susijęs su ja asmeniniais ryšiais. Ir įtrauktas į istorijos verpetus. Reikėjo ne tik pasirinkti, bet ir apsispręsti dėl laikysenos. Išbandymu tapo ir tardymas dėl V. Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“ autorystės, kai 1949 metais buvo suimtas. Iš K. Vasiliausko labiausiai apčiuopiama, kas nelaisvoje lietuvių kultūroje prasitęsinėjo ir iš Vydūno, J. Baltrušaičio. Programos, programiniai kūrybos ir žmogiškųjų laikysenų pamatai, jei tik ir aspektai. K. Vasiliauskas, jaunas kunigas, buvo perimtas esminių klausimų. Ir lageryje klausdavo: „Kas mes esam? Kas yra žmogus?“ Ir pats atsakydavo: „Nebaigtas kurti žmogus gyvena nebaigtoje kurti aplinkoje. Kiekvienas turi dvigubą misiją – kurti save ir kurti aplinką. Tai – labai sunkus uždavinys.“ Paklaustas, kokia yra žmogaus paskirtis, atsakė: būti asmenybe. „O asmenybė yra tokia individualybė, kurioje visos psichinės galios iki aukščiausio laipsnio išugdytos, harmoningai suderintos ir nukreiptos į vieną tikslą“ (Jono Kudžmos liudijimas). Jau garsus kunigas, monsinjoras, jaunai bendrakeleivei galėjo įrašyti palinkėjimą: „Linkiu drįsti ir sugebėti visuomet būti tiesos ir teisiųjų barikadų pusėje.“
Iš viešųjų ir atkakliųjų šios kartos žmonių labiau pastebėtina ir Ona Pajedaitė (1925–2016), nuo jaunystės norėjusi būti „žmogumi sau“. „Ne dėl garbės gyvenau. Ne dėl prabangos sėdėjau per naktis prie fotografijų. Mylėjau žmones, savo lietuviško krašto rašytojus. Ne sau gyvenau. Mano credo – darbas ir meilė.“
Tai, ką ryškesniais kontūrais suvokiame kaip išeivijoje konsoliduotą žemininkų programą, turime papildyti tais momentais, kurie iškyla iš Mamerto Indriliūno, B. Krivicko, K. Vasiliausko, P. Aukštikalnytės-Jokimaitienės, L. Brogos. Taip pat ir Eugenijaus Matuzevičiaus, sykiu viešo ir neviešo kultūros žmogaus, nieko neužmiršusio ir nieko neatsižadėjusio. Pirmaisiais nepriklausomybės metais paskelbtas jo eilėraštis, skirtas M. Indriliūno atminimui. Svarbiausi akcentai: žuvo kaip įkaitas, kaip simbolis kartos. Asmenybės ir jos likimo centras, ryškiai apibrėžtas:

Beginklę seserį poeziją
Ir Dostojevskį,
Beginklę savo širdį
Dar bandė jis pridengti delnu
Ir priesaikos žodžiu
Tėvynei Lietuvai...
Mielasis Mamertas,
Poetas, filosofas, humanistas.

Galima būtų teigti, kad ta programa, kuri pradėjo ryškėti dramatiškais karo metais, vokiečių okupuotoje Lietuvoje, lyg kryptį jautė poezijos, filosofijos, humanistinio veikimo jungtį, laikantis klasikinės darnos. Naujos poetinės programos siekinys V. Mačernio „Žiemos sonetų“ (1943) pirmajame eilėraštyje:

Nauji ir negirdėti žodžiai, aš kreipiuos į jus!
Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų,
Mes turim užkariaut naujus poezijai plotus.

Šioje kartoje, ir gal ryškiausiai V. Mačernio poetinėse refleksijose, iškyla kūrybinio sąmoningumo mintis. Rašytojas turįs būti aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė, poezija turi būti kelianti, tarsi žvelgianti į amžinybę (1939 metų laiškas P. Jurkui). „Šatrijos“ draugija kūrė studentų humanitarų intelektualinio bendravimo atmosferą. Jauni poetai juto vieni kitus, rinkosi sau artimus. Radosi įtampa tarp jų ir vyresniųjų – B. Brazdžionio ir jo kartos. Jutimas, kad V. Mačernis yra gabiausias, kad bus didis poetas. V. Mačernio sauga, jo bičiulių, kaip ir S. Nėries. Sustiprėjantis saugos instinktas ten, kur steigiama kažkas naujo ir stipraus, programiško. V. Mačernis diplominiam darbui renkasi Friedrichą Nietzsche’ę, M. Indriliūnas rašo apie V. Mykolaičio-Putino lyriką, B. Krivickas apie J. Aleksandriškį-Aistį, kelia tautiškojo ir visuotinio prado ryšio problemą. E. Matuzevičius atsiminė aktyviuosius, lyg kokią „bendriją“; tuos, kurie programavo ir naujus poezijos kelius: P. Jurkus (V. Mačernio žemietis, prozininkas, poetas), Kazys Bradūnas, Alfonsas Čipkus (Alfonsas Nyka-Niliūnas), Kazys Umbrasas, P. Aukštikalnytė, Gediminas Jokimaitis, Balys Serevičius, Pranas Kozulis, B. Krivickas, M. Indriliūnas...[11] Ryškėja vitalistų vardas. 1941 ar 1942 metais studentų literatų būrelyje V. Mačernis skaito pranešimą „Mūsų gyvybės upė“; gali būti, kad planuota daugiau kalbėti apie vitalizmą, įvedama pati sąvoka, nors daugiau metaforiškai, apibendrintai: didelis rašytojas yra ir vitalizmo reiškinys. Vitalizmas (vitalis – gyvybinis, gaivinantis) – galima mąstyti, kad šio koncepto pradžia remiasi Aristotelio gamtos filosofija, entelechija (gr. entelecheia – tai, kas savyje turi tobulumą kaip tikslą – telos), suprantama kaip veikli esamybės forma. Gyvybingumą lemia ne fiziniai ir cheminiai veiksniai (ar bent ne tik jie), o ir nepaaiškinama gyvybės jėga (vis vitalis). Kūryba, ypač kalbinė, gali būti suvokta kaip tos gyvybės jėgos veikimas ir kaip jos skatinimas, laisvinimas. Meninės kūrybos giliausių aspiracijų juk iš tiesų paaiškinti negalime.
Paskutinė V. Mačernio vasara Šarnelėje, kur susirinko būrys nuo karo pasitraukusių literatūros, kultūros žmonių, tarp jų ir Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis, Donatas Banionis. Daug kalbamasi – lyg Žemaitijoj būtų atgimusi Platono Akademija, vadovaujama J. Miltinio. Sielos gyvybingumo tikrinimas prieš atslenkančią didžią nežinią. Netikėtas lietuviškojo J. Baltrušaičio įsijungimas, stiprus guodžiantis „Ašarų vainiko“ (1942) balsas. Balio Sruogos palydimasis straipsnis su F. Nietzsche’s priminimu: statykitės namus ant Vezuvijaus, mokykitės gyventi pavojuje. „Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje?“[12] J. Baltrušaitis, anot B. Sruogos, yra tas, kuris moko gyventi pavojuje, kuris stiprina gyvybines jėgas. Taip, iš tiesų, eilėraštis „Motina žemė“ gali būti suvoktas kaip artimas tuo pačiu metu besiformuojančiai vitalistų, būsimų žemininkų programai: „Amžius žydėjus, motina žeme, / Priimk be graudžio, ką amžiai lemia...“; „Amžinas žiede, motina žeme, / Margą vainiką tau amžiai lemia!“ Pasitikėti savąja žeme, tikėti jos galiomis, amžina vitaline jėga, apimančia ir dvasią. V. Mačernio „Vizijos“:

Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,
Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,
Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai:
Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.

                                                                                     („Penktoji“)

„Vizijas“ galima suvokti kaip lietuviškojo poetinio vitalizmo šaknį. Gyvoji forma, kurią galima vadinti ir entelechine (aristoteliškąja prasme): gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.
Po V. Mačernio tragiškos žūties jo bičiuliai išeivijoje tarsi iš skeveldrų sudėliojo „Žemę“ ir žemininkų programą; šaknis suleidusi į žemę ir prasmę ji iki šiol tebėra gyvybinga. Filosofo J. Girniaus įvadas „Žmogaus prasmės žemėje poezija“ įtvirtina poezijos, filosofijos ir humanizmo vienovės siekinį. Gaila, kad į „Žemę“ nepateko pokario rezistencijoje žuvusieji – M. Indriliūnas, B. Krivickas. Sunkioje Lietuvos viešumoje likę P. Aukštikalnytė, E. Matuzevičius, aišku, patekti negalėjo. Karta, išdraskyta skeveldrų, išsidauginusių iš tos, kuri buvo lemtinga V. Mačerniui. Nuostaba, kad kalbėdamas V. Mačernio 70-ųjų gimimo metinių konferencijoje Plungėje šį skeveldrišką motyvą pajuto trečią savo amžiaus dešimtmetį tik peržengęs Vaidotas Daunys, prasmės poetas ir asmuo: V. Mačernis yra sužeistas skeveldra, XX amžiaus katastrofiniu ženklu. „Mačernis turi tą šventąją žaizdą. Tad šioje ženklų ir žmogaus likimo kolizijoje esama tragizmo, kurio esmę sudaro tai, kad sužeistasis žmogus siekia vaduotis pats iš savęs, siekia rasti kodą savo gyvybei, jos prasmei“[13]. V. Daunys yra paskutinė, skaudžiai nukirsta šaka toje poetinėje programoje, kuri Antrojo pasaulinio karo metais formavosi kaip tragiškos žmogaus prasmės žemėje kūryba ir kuri jau šiek tiek kitu pavidalu įforminta „Žemėje“.
Kas toliau – klaustume. Išeivijoje – bežemiai, neornamentuotos kalbos generacija. Prasmės akcento persikėlimas į kalbą. Tremtyje – benamiai (pagal Intos antologiją). Pačioje Lietuvoje žemės programa, kad ir punktyriškai, pradeda veikti dešimtmečiu vėliau, lyg kokį lūžį apčiuopiame Vytauto P. Bložės septintojo dešimtmečio vidurio poezijos knygose su žemės sandu pavadinimuose („Žemės gėlės“, „Iš tylinčios žemės“), Just. Marcinkevičiaus lyrikoje, nuo „Medinių tiltų“, Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno... Netikėtas, tarsi iš kitokios programos išsprūdęs S. Gedos ciklas „Septynių vasarų giesmės“ (1985–1988). Galbūt šis ciklas mums duotas dabarčiai? Iš jo ateina prasmės (tik to, ką turime, galime netekti) klausimai, į kuriuos nemokame, negalime atsakyti. Intonacinis žmogaus buvimo žemėje lygmuo – jis aiškiausiai pasiektas S. Gedos: ne tik kraujo salsvumo, bet jau ir tulžies kartumo. Matytinas ryšys su V. Mačernio „Vizijom“, tik arčiau nevilties. Arba neprasmės. Bet prasmė ir neprasmė seserys: „Knygon Lazdynų Pelėdos sugrįžt iš klajonių man reikia...“ („Giesmė iš Japonijos jūrų“). Ieškoti prasmės, vadinasi, išgyventi ir neprasmę. Turėti kur sugrįžti, iš naujo perskaityti ir Lazdynų Pelėdos „Klajūną“, ak, tikrai programinį kūrinį ir nūdienos prasme.
Lyg koks atgalinis tęsinys, lyg jau pasigirdusių tendencijų atgimdinys – 1970 m. V. Kubiliaus parengta V. Mačernio poezijos knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“; ji sulaukė didelio rezonanso. Buvo įdomi ir jauniems žmonėms. Ir tai rodo, kad nelaisvoje Lietuvoje poezijos bei apskritai literatūros vyksmas buvo sustabdytas, kad būtinai reikėjo grįžti. Ir kad tas grįžimas prasidėjo ir kaip grįžimas prie žemės programos. Ir kad vienas svarbiųjų grąžinančių judesių atliktas Just. Marcinkevičiaus.
Manytina, kad žemės programa, prasidėjusi kaip vitalistinė, yra pati bendriausia ir pati gyvybingiausia lietuvių literatūros ir meno programa, kad filosofui J. Girniui „Žemės“ įvado pavadinimu „Žmogaus prasmės žemėje poezija“ yra pasisekę ištarti svarbiausios XX a. lietuvių literatūros programos vardą ir esmę. Ši programa, nors ir nepasirodydama sąmoningomis formuluotėmis, veikė nuo pat pradžios, kad ir kaip tą prasmę suvoktume: ir nuo Simono Daukanto, ir nuo K. Donelaičio, ir nuo Maironio... Plačiai skleisdamas idėjinius momentus, J. Girnius nesusitelkė (kaip filosofas to ir nesiekė), į estetinį „Žemės“ programiškumą. Du kartus pabrėžė: tai tėra mano asmeninė interpretacija; daug laiko turėjo praeiti, kol suvokėme, kad interpretacija jokia kita ir būti negali. Ir kad žmogaus prasmė yra tik atskira, individuali. Bet susidaro ir ima bendrinančiai veikti lyg koks programinis kontūras. Žmogaus prasmė žemėje ir kaip literatūros užduotis jau gana sąmoningai apčiuopiama ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, apie ją ir kaip apie vitalizmą mąstoma Antrojo pasaulinio karo metais. Žemės motinos simbolistinė metafora iškyla ir J. Baltrušaičio lietuviškojoje poezijoje. J. Baltrušaičio ir V. Mačernio vardai yra atraminiai, telkiantis ir išeivių kūrybinėms pajėgoms. Žmogaus prasmės žemėje mintis pulsuoja ir rezistencinėje kūryboje – žemininkų bendrakarčio B. Krivicko ji gal ryškiausiai reprezentuojama. Konsoliduotu pavidalu, bent jau pačiu branduoliu, programa pasirodo „Žemės“ antologija. Po gero dešimtmečio žmogaus prasmės žemėje punktyras jau įžvelgiamas ir okupuotos Lietuvos viešumoje, galvočiau, kad ne be sąmoningojo prado veikimo.
Atrodo, kad V. Mačerniui labiausiai buvo lemtas simbolinės jungties vaidmuo; galbūt ir dėl to, kad jo engrama skleidėsi didžiųjų egzistencinių programų erdvėje. Nuo V. Mačernio besitęsiančią simbolinę jungtį galima buvo pajusti ir 1991 metais, birželio 8 d. Plungėje vykusioje poeto 70-ųjų gimimo metinių konferencijoje. Jau tada mintyse įrėminau ją: tarp žemininkų brolio E. Matuzevičiaus, pradėjusio konferenciją ir parengusio jos medžiagą, ir V. Daunio, skaičiusio pranešimą „Vytautas Mačernis ir jaunoji poezija“, ieškojusio jungčių. Dalyvavo ir Leonas Brazdeikis, trejais metais jaunesnis už Vytautą, 1924 metais gimęs toje pačioje Žemaičių Kalvarijoje, politinis kalinys, tremtinys, „Benamių“ antologijos dalyvis. Baigęs Plungės gimnaziją, mokytojavęs Telšiuose, 1945 metais įstojo į VU studijuoti medicinos, iš čia suimtas. L. Brazdeikiui priklauso rašymo tremtyje, baugioje atskirtyje, engraminė motyvacija, besiremianti žmoniškumo prasme: „Skatino vidinė būtinybė. Kad išliktum žmogum, reikėjo prisilytėti prie aukštesnių pasaulių.“ Tai ir V. Mačernio maksima. Intos šiaurėje išlieka laisvųjų 1918–1940 metų Lietuvos žmonių, dar gerą dešimtmetį. Tarp jų ir L. Brazdeikis, ir K. Vasiliauskas, dvasinių žmogaus programų formuotojas. Jiems abiem V. Mačernis liko ypatingai svarbus. Pagal Intos liniją čia reikia įterpti ir kiek jaunesnį Vladą Kalvaitį (g. 1929), jo vardo dar nėra mūsų 2001 metais išleistoje „Literatūros enciklopedijoje“, o šiandien jis jau nebegali būti apeinamas.
Žmogaus prasmės žemėje programa gali būti suvokta ir kaip Europos kultūrai būdinga, gal labiausiai filosofiškai konsoliduota Martino Heideggerio. Problema: tos programos vidinę konsolidaciją ir kaip sąmoningumą tauta turi pasiekti. Du laisvos Lietuvos dešimtmečiai, atvėrę ir Europos horizontus, sudarė ir šio sąmoningumo galimybes. Laisvės patirtis sutankino ir nelaisvės prasminius aspektus, vėlgi nusakytinus B. Sruogos žodžiais: neprarasti prasmės gyventi ir ant Vezuvijaus, išgyventi ir pavojuje.
Autentiškiausia istorijos patirtis išlieka literatūroje, neatskiriamoje nuo žmonių likimų.
Dėsninga, kad šiuo metu literatūra svarbi ne tik literatūros tyrinėtojams.
Bet įskaityti istorijos persmelktus literatūros likimus nėra paprasta.

---

[1] Kavolis V.Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 66.

[2] Baltrušaitis J. Dulkės ir žvaigždės / Lietuvių literatūros lobynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – P. 211.

[3] Kavolis V. Žmogus istorijoje. – P. 324.

[4] Aputis J. Maži atsakymai į didelius klausimus. – Vilnius: Alma littera, 2006. – P. 46.

[5] Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 374–375.

[6] Vydūnas. Raštai. – T. 1. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 260–261. 

[7] Šalkauskis S. Raštai. – T. 1. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 35.

[8] Čiurlionienė-Kymantaitė S. Raštai. – T. 4. – Vilnius: Vaga, 1998. – P. 47–51. 

[9] Basanavičius J. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – P. 34.

[10] Lietuvių literatūros kritika, II. – Vilnius: Vaga, 1972. – P. 442. 

[11] Matuzevičius E. Po Žemaitijos ir būties dangum // Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 9.

[12] Sruoga B. Baltrušaičio vainikas // Baltrušaitis J. Ašarų vainikas. – Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942. – P. 93.

[13] Daunys V. Vytautas Mačernis ir jaunoji poezija // Vytautas Mačernis. Konferencijos medžiaga / Parengė Eugenijus Matuzevičius. – Plungė, 1993. – P. 71. 

---

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)

Augustas Sireikis. Moderniosios heroizmo transformacijos

Adomo Mickevičiaus Valenrodas ir Søreno Kierkegaard’o Abraomas

Herojaus, kaip bet kurio epikos kūrinio centrinės figūros, reikšmė kito kartu su visa Vakarų literatūros istorija. Klasikinėje tradicijoje protagonisto gyvenimas suvokiamas kaip nuoroda į tobulą sielos, visuomenės ar kosmoso tvarką. Toks personažas siekia idealių tikslų, aukoja dėl jų savo gerovę ir taip kolektyvo sąmonėje įtvirtina bendruomenei priimtiną vertybinę hierarchiją. Priklausomai nuo istorinio laiko, tautos ar idėjinės bendruomenės orientacijos, reprezentuojamas teisingumas gali įgauti skirtingus pavidalus: antikinėje sąmonėje tai reikštų herojaus veiklos atitikimą dieviškajam Logosui arba dievų prielankumą, o viduramžių literatūroje gyvenimo teisingumo rodikliu tampa visuotinė šlovė ir asmenį lydinti garbė. Ir nors nuo naujųjų laikų pradžios teisingumas virsta gana reliatyvia sąvoka, vis viena galima išskirti bendrąsias tendencijas renesansinį teisingumą tapatinti su originalumu, o Apšvietos – su naudingumu. Tvarkos griovėjas, beveik visais atitinkamais atvejais, tampa antagonistine jėga, kuri privalo būti įveikta, kad teisingumas triumfuotų.
Tačiau ši klasikinė struktūra nėra universali. XIX a. romantinė modernybė suteikia galimybę stebėti tokią heroizmo sampratą, kuri nedera su kultūros įtvirtinta tvarka ir teisingumu. Tokia didvyriškumo transformacija žymi ne tik svarbų epinės literatūros pokytį, tačiau ir naujai perkurtą herojinės tapatybės santykį su kitomis kultūros kaip dvasios pasireiškimo sritimis, tarp kurių šiame tekste ypatingas dėmesys skiriamas religijai. Herojų suvokiant kaip tobulą ar bent išskirtinai pavyzdingą žmogų, jo atitikmeniu religinėje sferoje gali būti laikomas šventasis. Tokiu atveju heroizmo metamorfozė galėtų turėti savo atitikmenį ir krikščionybės istorijoje. Kalbant konkrečiau, moderniajai epochai būdinga sekuliari teisingumo samprata reikalauja ir naujos šventumo analizės, t. y. jei teisingumas atsiejamas nuo dieviškumo ar tikėjimo, tuomet iš naujo būtina apsvarstyti ir šventojo kaip religinio herojaus santykį su moderniąja teisingumo samprata.
Kaip tik tai ir daro Sørenas Kierkegaard’as, interpretuodamas Senojo Testamento pasakojimą apie Abraomą. Negana to, teorinės šio filosofo konstrukcijos, filosofijos istorijoje lig tol beprecedentis dėmesys individualiai egzistencijai ir metodologinės teksto skaitymo bei rašymo pastabos padeda išgryninti tai, kas Adomo Mickevičiaus poemoje „Konradas Valenrodas“ yra herojiška protagonisto esmė, taip pat nustatyti poeto kūrinyje pateikiamo heroizmo santykį su religija.

Herojus ir jo tikslas

Kiekvienas herojus turi savo žygdarbį. Kiekvienas žygdarbis – tai kova su antagonistinėmis jėgomis dėl tam tikro tikslo. Tikslo priežastį suvokiant kaip herojaus motyvaciją, išryškėja laiko matmens svarba: motyvacijos analizei būtina atskirai įvertinti asmens santykį su praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Turint omeny, kad herojaus veiksmas yra kova, ateitis turėtų būti suvokiama kaip siektina, trokštama situacija ar dalykų padėtis, o dabartis – kaip įveikos, peržengimo objektas. Kalbant apie praeitį, šią pravartu įtraukti į dabartį, mat tikslo motyvacijai ji reikšminga tik tiek, kiek traumos, prisiminimo ar nuoskaudos pavidalu reiškiasi aktualioje dabartyje. Tokia kovos struktūra didele dalimi atkartoja Albert’o Camus maišto sampratą. Anot prancūzų filosofo, kiekvienas maištas turi savo „taip“ ir savo „ne“: pozityvusis elementas reiškia siekiamybę, dėl kurios maištaujama, o negatyvusis – opoziciją, prieš kurią sukylama[1]. Ir nors klasikinio herojaus žygdarbis toli gražu ne visada yra maištas, tačiau pati „taip“ ir „ne“ struktūra yra paranki ir universali kovos elementų atskirtis.
Akivaizdu, kad kai Konradas imasi savo žygdarbio, jo netenkina tragiška Lietuvos padėtis – Ordinui pralaimimas karas. Pavojus, kurį kelia kryžiuočiai, gresia ir jam, ir jo šeimai, ir visai tautai. Kadangi herojus jau ankstyvoje vaikystėje yra nukentėjęs – per kryžiuočių antpuolį praradęs namus ir šeimą – iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad herojų motyvuoja asmeninio keršto siekis. Po mūšio su vokiečiais prie lietuvių prisijungęs jaunasis Alfas dalijasi vaikystės prisiminimu, kuris persekioja jį iki šiolei: „Sapno svajonėj ne kartą / Tėvą, augyvę ir brolius, būdavo, gaunu regėti, / Bet kas kartą toliau vis kažkoks nuostabus ūkas / Vis tamsiau bei tirščiau jų brangius bruožus pridengia“[2]. Kaip tik tokia praeities segmento it dieglio padėtis dabarties psichikoje nurodo į trauminę patirtį, kuri dažną asmenį pastūmėja kerštauti. Alfas puikiai supranta, kad dėl prarastos tėvynės ir šeimos yra kalti kryžiuočiai. Kerštas – tai bandymas įveikti nelygybės ir neteisingumo reikšmėmis pažymėtą vaikystės traumą ne užsimirštant ar ją slopinant, o stojant į akistatą. Ši dažniausiai turi tam tikrą juslinį dirgiklį, kurį išvydęs, išgirdęs ar pajutęs, asmuo nesąmoningai prisimena pamirštą ar užspaustą skausmą. Konradui Valenrodui tai – ugnis: „Todrin ir šiandien, kai veiziu į gaisrą ir šauksmą girdžiu ten, / Riksmas tas dūšioj nubunda, tartum urve skardus aidas“[3], kuri virsta ir paties keršto simboliu. Vaidilos sakmėje pasakojama, kad sugalvojęs planą Alfas dar gana ilgai delsė, smerkė pasalūniškos strategijos idėją ir save patį, „Kol pagaliau keršto liepsnos, pagiežoj kurstomos nuolat, / Skausmo ir sielvarto dydžiu širdį kaip tvanas apsėmė, / Viską joje sunaikino, net ir vienintelį jausmą, / Tą, kurs jį guodė lig šiolei, – jausmą gaivinančios meilės“[4]. Rodytųsi, kad veikėjas ryžtasi savo planui tik tuomet, kai meilė dingsta, ir jo sąmonėje ima dominuoti kerštas, vadinasi, asmeninė trauma tampa pagrindine žygdarbio motyvacija.
Tačiau tokia herojaus interpretacija praleidžia esminį Valenrodo savitapatumo kaip autorefleksijos momentą. Trauma, patirta vaikystėje, iš tikrųjų jį tebepersekioja iki pasakojimo dabarties, tačiau ugningasis kerštas vykdomas ne už save patį, o už tuos bendrataučius, kuriuos veikėjas mato kenčiančius šalia savęs. Nors Alfas ir pats patiria pavojų bei kančią, tačiau ta dabarties situacija, prieš kurią jis nori sukilti, yra visos tautos pavojus ir kančia. Minimą gaivinančią meilę užgožia ne asmeninė, bet kolektyvinė tragedija: „Valteris žmoną mylėjo, bet, kilnią turėdamas sielą, / Laimės namuos nepatyrė, nes jos nebuvo tėvynėj“[5]. Situacijai vis blogėjant, Aldona siūlo savo vyrui pabėgti, tačiau šis atsisako ne tik todėl, kad siūlomas saugumas tėra iliuzinis, mat visoje Lietuvoje jiedu nerastų saugios priebėgos, tačiau ir dėl nenoro palikti silpnuosius likimo valiai: „Mes paspruksim, o kitos motės ir kūdikiai liksis“[6]. Tautos nelaimė užgožia ir šeiminės meilės paguodą, ir kančią dėl asmeninės traumos.
Ši herojaus empatija lietuviams nurodo į bendruomeninį kovos lygmenį. Vėlesnėje šio teksto dalyje bus aptartas Valenrodo žygio individualumas, solipsistinis jo kovos pobūdis, tačiau tikslas, dėl kurio ši kova prasideda, yra kolektyvinis. Verta atkreipti dėmesį į šiuos protagonisto žodžius mylimajai: „Vargas moterims, – tarė, – jeigu bepročius myli, / Kur akim neramiąja veržias už tėviškės sienų, / Kur mintim tarsi dūmu kyla virš stogo gimtinio, / Kur širdim namų laime negali ramiai pasitenkint. / Didžios širdys, Aldona, tai aviliai per daug erdvūs: / Jų medus nepripildo“[7], – jie puikiai atskleidžia tapatybės centro ekspropriaciją, perkėlimą iš savęs į bendruomenę. Ir nors tokia asmens savybė nemaža dalimi lemia jo herojiškumą bei didingumą, tačiau net pats Alfas pastebi ir tamsiąją jos pusę, įvardydamas save kaip beprotį. Remiantis psichoanalitine prieiga, būtų galima užduoti klausimą, kuriame savo gyvenimo etape ir dėl kokių priežasčių toks asmuo kaip Valenrodas savąjį ego ištirpdo kolektyvo dvasioje, tačiau šioje vietoje svarbus pats jo psichinės būklės faktas. Tai, kad herojų motyvuoja ne asmeninė kančia ar asmeninės gerovės projekcija į ateitį, o „prigimtinės bendruomenės (šeimos, kuri nesunkiai simboliškai transponuojama į kraujo ryšio siejamą etninę bendriją) balsas“[8], galėtų būti pirmasis žingsnis į Valenrodo ir kierkegoriškosios herojaus sampratos paralelę. Klausimas, kuriuo derėtų pradėti, galėtų skambėti šitaip: kuriam – tragiškajam didvyriui ar tikėjimo riteriui – būdingas šis transponavimo judesys?
Etiką S. Kierkegaard’as sieja su socialine visuotinybe, tai reiškia, kad etiniai klausimai gali būti intersubjektyviai aptariami ir suprasti. Etika sprendžia teisingumo klausimus imanencijos lygmeniu, ir kol atsiribojama nuo transcendencijos, tol žmogaus protas esą yra pajėgus racionaliai išspręsti kiekvieną teisingumo problemą. Ne tik išspręsti, tačiau ir likusiems išaiškinti racionalų sprendimo pagrįstumą. Tragiškasis didvyris, kurio sukonkretintu simboliu filosofas pasirenka Agamemnoną, dėl palankių vėjų achajų laivams pasiryžusį paaukoti savo dukterį Ifigeniją, išsitenka etikos srityje. Nors ir atrodytų, kad toks herojus nusižengia moraliniam priesakui mylėti savo šeimos narį, tačiau aukštesnis teisingumo supratimas šią auką pateisina. Tai, kad Agamemnonas turi tapti žudiku, daro jo lemtį tragišką, tačiau tai, jog šiuo poelgiu jis išgelbės visą tautą, paverčia jį didvyriu, kurį, anot S. Kierkegaard’o, kiekvienas gali suprasti. Etinis paradoksas netrukdo tragiškajam didvyriui išlikti visuotinybės srityje, herojus „leidžia etikos išraiškai turėti savo τελος aukštesnėje etikos išraiškoje, etinį tėvo ir sūnaus arba dukros ir tėvo santykį jis redukuoja į jausmą, kurio dialektika iškyla jo santykyje su moralumo idėja“[9]. Moralumo idėja šiuo atveju reiškia tokį etinį mąstymą, kuris orientuotas į bendrąjį gėrį.
Visiškai priešingas yra tikėjimo riterio, kurio esmę įkūnija Abraomas, santykis su etika. Abraomas taip pat ryžtasi paaukoti savo atžalą, tačiau tai nesusiję su bendruoju gėriu imanencijos plotmėje, vadinasi, nėra jokios aukštesnės etikos, kuri šią žmogžudystę pateisintų. Žvelgdami į sunkų tikėjimo riterio išbandymą, turime pripažinti, jog jis „tai daro ne tam, kad išgelbėtų tautą, ne tam, kad išlaikytų valstybės idėją, ne tam, kad susitaikytų su įpykusiais dievais <...>. Abraomo poelgis neturi jokio ryšio su visuotinybe ir yra grynai asmeniškas reikalas“[10]. Tragiškasis didvyris savo žygdarbiui ryžosi Valenrodui giminingu transponavimo judesiu – asmeninės laimės siekį ištirpdęs visuotinio teisingumo idėjoje, o tikėjimo riteris „egzistuoja kaip individas, supriešintas visuotinybei“[11]. Toks individas susvetimėja su sociumu ir racionalybe, tačiau nepasitraukia į kitą pasaulį – jis vis viena gyvena šioje žemėje. Tikėjimo riterio tikslas yra anapus etikos, jis lokalizuojamas religinėje egzistencijos fazėje, tačiau kartu herojus išlieka baigtinis žmogus tarp žmonių, kurių etiniais matais remiantis, „jo poelgio tikrovė yra tai, kuo jis priklauso visuotinybei, ir šia prasme jis yra ir lieka žudiku“[12].
Tikėjimo riterio tikslo motyvacija yra individualistinė, mat S. Kierkegaard’as aiškiai pabrėžia, jog Abraomo veiksmas atliekamas „dėl Dievo ir – o tai vienas ir tas pat – dėl savęs“[13]. Šiuo požiūriu jis yra priešingas Valenrodui, kurį motyvavo bendrojo gėrio idėja. A. Mickevičiaus herojus, kaip ir tragiškasis didvyris Agamemnonas, siekia išpildyti moralumo idėją, kuri peržengia asmeninę laimę ir orientuoja save į kolektyvo gerovę.
Šioje vietoje svarbu patikslinti bendruomenės pobūdį. Vien tai, kad Valenrodas yra krikščionis, dar neatsako į klausimą, ar bandomą išgelbėti kolektyvą jis mato kaip kraujo ryšiais susietą tautą ar kaip Dievo meilėje būtinus suvienyti brolius ir seseris. Pirmasis Alfo grįžimas į tėvynę apima abu elementus: susigrąžindamas vaikystėje iš jo atimtą gimtinę bei kultūrinį etnosą, jis kartu tapo ir krikščionybės skelbėju. Vaidilos sakmėje pateikiamas jo ir Aldonos pokalbis tam tikra prasme atkartoja tradicinį sužadėtuvių paprotį apsikeisti dovanomis. Valenrodo pasakojime būsimai mylimajai apie Dievą kaip pagrindinis akcentas išskiriamas Dievo Motinos atvaizdas: „Tą paveikslėlį jaunuolis laikė prie savo krūtinės, / Nūn jį skyrė lietuvei, kai tiktai ją mokė, / Maldą kai jiedu kalbėjo“[14].
Šį gestą galima interpretuoti tartum užuominą į būsimą naujojo tikėjimo įsitvirtinimą ir mylimosios sieloje, ir Lietuvoje. Tuo tarpu pati Aldona herojui grąžina prarastą ryšį su etninėmis šaknimis: Alfas „pats daug išmoko: kaip susijaudinęs klausė / Žodžių meiliai pasakytų, tų, kuriuos buvo pamiršęs“[15]. Kaip tik šis santykio su gimtine atgaivinimas ir įgalina tvirtą susisaistymą su kitais žmonėmis: „Buvo tai saldūs vardai vis / Giminystės, draugystės, – mielasai žodis draugystės – / Ir dar vienas meilesnis – žodis tai meilės, kuriamui / Žemėje nieks neprilygsta, vien tiktai žodis t ė v y n ė“[16]. Aldona tampa simbolinės medžiagos, kuria herojus įsteigia savo tapatybę, teikėja. Anksčiau minėto transponavimo judesio ištakos kaip tik ir slypi kalbiniame tautiškume, kuris ne tik yra gana abstraktus, mat asmenį susieja su visa tautine bendrija, tačiau stipriausiai veikia dėl to, kad apeliuoja į pačią tapatybės refleksijos pradžią – vaikystę. Negana to, pačių aprašomų įvykių metu, t. y. XIV a. pabaigoje, krikščionių religija ir lietuviškasis tapatumas nebuvo susieti būtinu ryšiu. Valenrodas užuojautą ir pareigą jaučia būtent lietuviams, nesiedamas jų su krikščionių tikėjimu, kuris pokalbio su Aldona metu sujungiamas kaip tik su svetima tautine tradicija, mat, kaip pažymima, herojus „apie Dievą kalbėjo, kurs už Nemuno valdo“[17]. Nors Alfas ir baisisi savo sukurtu planu, tačiau situacijai nekintant suvokia jį kaip būtiną, tačiau būtiną konkrečiai lietuviams: „Vienas būdas, Aldona, vienas beliko lietuviams / Ordino galiai sutriuškint; man tas žinomas būdas“[18]. Tai tik dar kartą patvirtina Valenrodo ir tragiškojo didvyrio, kuris, anot S. Kierkegaardÿo, atribos save nuo Dievo tol, kol sies save su visuotinybe ir bendruomene, paralelę. Pagrindiniu A. Mickevičiaus herojaus moraliniu vedliu tampa „tautinė etika (veikla tėvynės labui) [, kuri] iškeliama aukščiau riteriškosios-herojinės (priesaikos sulaužymas), krikščioniškosios (išdavystė)“[19], ką S. Kierkegaardÿas įvardintų kaip etinį gundymą, t. y. visuotinybės kvietimą nusisukti nuo asmeninio santykio su Dievu, steigiančio ne tautinį, o nuolankaus tikinčiojo tapatumą.
Ir vis dėlto tai, kad Valenrodas siekė fizinio, socialinio ir moralinio tautos išgelbėjimo, o ne visuotinio tikėjimo įtvirtinimo, dar nereiškia, jog pasiektas rezultatas negali apimti abiejų elementų. A. Mickevičiaus poemos vaidmuo XIX a. lietuvių kultūros kontekste neapsiriboja patriotiniu įkvėpimu ir drąsos skatinimu tautai sunkiu periodu. Meninė kūrinio vertė gali būti grindžiama daugeliu aspektų, tačiau vienas ryškiausių – tai beprecedentis lietuvių literatūroje įtvirtinimas to, ką, reaguodama į XVIII a. pab. – XIX a. dvasinį netikrumą, romantinė Vakarų kūryba iškėlė kaip „romantinio pranašo – bendruomenės vedlio, sąmoningumo kaitos įprasmintojo – poziciją“[20]. Valenrodo paveikslas pasižymi ryškia mesianistine dimensija – daugelio pasmerktas atsiskyrėlis išgelbsti tautą, miršta nuo tų, kurių valdovu buvo laikomas, rankos, o jo legendą pasižada skleisti ištikimiausias (šiuo atveju vienas) palydovas. Valenrodo ir Kristaus paralelė taip pat gali būti motyvuojama abiem personoms bendrais žodžiais ir simboliniu stebuklu (apleistų namų sode išaugusios kadaise pasodintos gluosnio šakos), palydėjusiu herojaus mirtį[21]. Abejotina, ar tokiai minties eigai prieštarauja sukilimas prieš tariamus krikščionis kryžiuočius, kuriems galia ir kultūrinė bei politinė ekspansija iškyla aukščiau tikėjimo sklaidos. Išdavystė tėra pavidalas, kurio našta sunki, tačiau ne ji tampa pagrindine herojaus kančios priežastimi. Ordinas yra antagonistinė jėga, kurios etika, vien dėl to, kad protagonistui yra svetima, gali jį pasmerkti, tačiau kaltas jis bus tik jų akyse. Kaip tik Valenrodas prieš pat mirtį pasmerkia pačius kryžiuočius, tuo atribodamas juos nuo savęs ir kaip asmens, ir kaip moralinės idėjos išpildytojo. Tad būtų galima suabejoti kalte prieš tuos, kurie kūrinio pabaigoje yra galutinai pastatomi anapus teisingumo, įtvirtinančio save mesianistinio herojaus mirtimi. Jei iš Ordino yra atimama galia jį pasmerkti, tuomet dvigubas religinis Valenrodo vaidmuo – „savai tautai – Kristus, Judas – krikščionims“ – praranda pusiau­svyrą ir, net jei negali būti paneigtas, vis vien rodytųsi, kad persisveria taip, jog poemos herojaus ir Kristaus paralelė tampa daug ryškesnė.
S. Kierkegaard’ui, be abejonės, Kristus yra stebuklas: kaip dieviškumo ir žmo­giškumo sintezė jis yra vienas iš racionaliai neišsprendžiamų paradoksų, žymintis baigtinio proto ribotumą. Tačiau Abraomas yra žmogus – tai, kas pasiekiama jam, teoriškai yra pasiekiama kiekvienam tikinčiajam. Tad mesianistinis Valenrodo profilis savo analogijos S. Kierkegaard’o mąstyme turėtų ieškoti ne samprotavimuose apie Kristų, o Abraomo paveiksle. Įveikti kryžiuočius reiškė ne tik užtikrinti fizinį saugumą lietuviams, tačiau ir atriboti lietuvio sąmonėje krikščionių religiją nuo politiškai orientuotų užpuolikų: „Valenrodas išdavikišku kariniu žygiu ne tik atperka tėvynę, bet ir atnaujina krikščionių religiją“[22].
Tačiau atidumo dėlei būtina užklausti, ar ši lietuviams nauja religija yra tapati Abraomo įtvirtintam tikėjimui? Pažvelkime, kaip S. Kierkegaard’as supranta tikėjimą: tikėjimo riterio ištakos yra begalinės rezignacijos riteris. Auka, kuriai ryžtasi Abraomas, yra atliekama kaip tik šiuo begalinės rezignacijos judesiu – minties veiksmu, kurio metu žmogus nusivilia tuo, kas žemiška[23]. Tai nereiškia, kad peržengiama imanencija ir asmuo pasiekia totalybę, mat nors savo egzistencijos ir įmanoma vengti, tačiau, anot S. Kierkegaard’o, bet kokia viltis, orientuota į tapimą absoliutu, absoliutų žinojimą ir pan., yra iliuzinė. Begalinė rezignacija yra būsena tarp etikos ir religinės egzistencijos fazių, joje būdamas Abraomas ryžtasi paaukoti tai, kas žemėje jam brangiausia, t. y. savo sūnų, bet tikėjimo riteriu jis tampa tik tuomet, kai dėl Absurdo įtiki, jog sūnaus paaukojimas ir jo atgavimas šioje žemėje vienas kitam visiškai neprieštarauja[24]. Religinėje fazėje logika negalioja, Abraomas nesitiki paskutinę akimirką būti angelo sustabdytas, tačiau, Absurdui pakeitus racionalias baigtinio proto taisykles, jis veikia tikėdamas, jog Dievo pažadas, kad Izaokas dar pratęs Abraomo giminę šioje žemėje, išsipildys. Abraomo ryžtas ne ką mažiau nei pats veiksmas yra tikėjimo įtvirtinimas, tačiau tam, kad lygintume jį su Valenrodo atliktu religijos atnaujinimu, būtina detali aukos, be kurios tikėjimo judesys neįmanomas, analizė.

Herojus ir jo auka

Žygdarbį nuo paprasto darbo skiria ne tik pasiekto rezultato didingumas, tačiau ir sunkumai, su kuriais žygdarbį atliekantis herojus susiduria. Žinoma, ir fizinės, ir mentalinės kliūtys tiesiogiai susijusios su užmojo mastu, t. y. kuo daugiau siekiama, tuo savaime pats veiksmas yra sunkesnis. Tačiau auka kaip kliūtis yra verta atskiro dėmesio šalia paties rezultato ar tikslo, mat to paties pasiekę herojai visuomet susilauks skirtingų vertinimų, jei jų aukos bus skirtingo dydžio.
Paaukoti tai, kas brangiausia, reikalauja daugiausia dvasios pastangų. Tikėjimo riterio atveju būtent toks žingsnis yra būtinas. Daugelyje savo tekstų S. Kierkegaard’as tiek tiesiogiai, tiek užuominomis kritikuoja tokį krikščionybės aiškinimą, kuris nutyli kančią bei vienatvę kaip nuolatinius tikinčiojo palydovus ir paslepia šiuos po meilės, rūpesčio, lygybės bei gailestingumo akcentais. Būti krikščioniu jam reiškia nuolatinę kovą su savimi. Abraomui sūnaus auka yra tikėjimo išbandymas, mat tikras tikėjimas išbandomas tik tuomet, kada auka yra pati sunkiausia. Anot danų teologo, Abraomo veiksmas nebūtų tikinčiojo žygdarbis, jei šis imtų sūnaus nekęsti: nors ir „<...>absoliuti pareiga gali priversti daryti tai, ką etika uždraustų, bet ji jokiu būdu negali priversti tikėjimo riterio liautis mylėjus <...>; mat juk būtent ši meilė Izaokui paradoksaliu prieštaravimu meilei Dievui jo poelgį paverčia auka“[25]. Ryžtas paaukoti ryšį su pačiu artimiausiu žmogumi tampa vienu iš centrinių kierkegoriškai suprantamo krikščioniškojo heroizmo elementų.
Konrado Valenrodo santykis su mylimąja atkartoja tą pačią aukos formulę. Išvykdamas iš Lietuvos jis paskutinįkart kreipiasi į Aldoną žodžiais „Vėl esi nūn laisva tu didelio vyro našlystėj, / Kurs dėl tėvykščios labo net ir tave štai palieka“[26], iš kurių kaip ir Abraomo atveju matome, kad herojaus tikslą ir artimojo paaukojimą sieja būtinas ryšys. Žinoma, Valenrodui nebūtina mylimosios pasiųsti myriop; jam išvykus, Aldona, nors pasirinko būti užmūryta bokšte, ką galima suprasti kaip savanoriškos mirties dar esant gyvai simbolį, teoriškai dar turėjo visas galimybes gyventi ir toliau. Tačiau šioje vietoje svarbiausia tai, kad abiem atvejais aukojamas pats santykis su artimiausiu žmogumi. Dievo pranašui Abraomui Izaokas galėjo būti net daugiau nei Valenrodui mylimoji, mat sūnus buvo kaip tik tas, kuris, anot apreiškimo, turėjo pratęsti jo giminę ir atnešti jai garbę. Ir tikėjimo riteris, ir A. Mickevičiaus poemos protagonistas aukos veiksmą atlieka kaip žingsnį pareigos link, pamindamas meilės ryšį. Abraomą kaip tikintįjį dar gali guosti tai, kad jo sūnus gyvens ir po mirties, tačiau skausmas kyla iš sūnaus ir tėvo ryšio prarasties. Dėl to galima teigti, kad abiejų veikėjų atveju aukojamas ne mylimasis ar mylimoji, o žmogiškoji meilė pati savaime.
Natūralu būtų manyti, kad šios dvi aukos labiausiai skiriasi tuo, kad kančia, kuri kyla iš aukos, Valenrodą persekioja ją jau atlikus, o Abraomas su ja susiduria dar iki paties paaukojimo. Tikinčiojo žygdarbis – tai jo ryžtas, kuris yra išbandomas. Kančią dėl sūnaus prarasties papildo žinojimas, kad bet kurią akimirką tėvas gali apsisukti ir grįžti namo. Tačiau tas pats galioja ir Valenrodui, kuris kaip ir Abraomas nenustoja artimiausio žmogaus mylėti net tuomet, kai žygdarbio ryžtas jau virtęs veiksmu, ką matome iš jo, jau Ordino magistro, kreipimosi į mylimąją: „O aš turiu iš tolo čia stovėti / Ir tavo ilgą kančią vien stebėti, / Ir keikti savo nelaimingą būtį / Ir likusį širdy jausmų truputį“[27]. Aldona jam primena buvusius jausmus ir laimę. Negana to, Alfas taip pat turi galimybę kartu su ja pabėgti atgal namo, jis taip pat susiduria su tuo, ką filosofas įvardijo kaip etinį gundymą, tačiau savo pozicijos neatsisako: „Laimei amžinai numirt turėjau, / Sumanęs kruviną, klastingą kerštą. / Dabar kančių tų tikslas jau matyti: / Žiauraus gyvenimo kova nelygi / Man siūlo pergalės lemtingą žygį, / O tu tą žygį nori sutramdyti!“[28] Ryžtas išbandomas tol, kol yra galimybė grįžti atgal, tad galima teigti, jog tai, ką Abraomas patiria visos kelionės į Morijos kalną metu, filosofine bei psichologine aukos ir kančios formos prasme yra analogiška tam, ką Valenrodas patiria nuo išvykimo iš Lietuvos iki paties kryžiuočių sutriuškinimo.
Prarasti ryšį su artimiausiu žmogumi yra sunkiausia, tačiau ilgainiui tai perauga ir į psichologinę izoliaciją nuo kitų žmonių. Kaip jau minėta anksčiau, etika kaip visuotinybė, kurioje išsitenka tragiškojo didvyrio žygdarbis, yra ra­cionali sritis. Etinė problematika yra inteligibili, vadinasi, ji ne tik leidžia poelgius vertinti pagal objektyvų normatyvinį moralės kriterijų, bet taip pat suteikia tarpusavio supratimo garantiją: „Tragiškasis didvyris neįžengia į jokį asmeninį santykį su dievybe, jam pati etika yra dieviška, ir dėl to paradoksą galima medijuoti visuotinybe“[29]. Mediacija kaip minčių ar idėjų įtarpinimas vyksta naudojant kalbą, kuri iš pagrindų užtikrina universalų ir visuotinį etikos statusą. Kitaip tariant, kalba leidžia asmeniui būti sociumo dalimi. Kaip tik tai yra vienas iš pagrindinių dalykų, kuriuo tragiškasis didvyris supriešinamas su tikėjimo riteriu: „Kai žmogus žengia tam tikra prasme sunkiu tragiškojo didvyrio keliu, tai daugelis gali jam patarti, bet einančiam siauru tikėjimo keliu niekas negali patarti, niekas negali jo suprasti“[30]. Tai reiškia, kad Abraomo negali paguosti nei žmona, nei tarnas Eliezeras, nei kas kitas. Net jei kuris nors jų įtikėtų apreiškimu, kuris ištiko Abraomą, dvasinė kova, su kuria jis susiduria ir kaip tėvas, ir kaip pranašas, vis viena peržengia tuos matmenis, kuriais mąsto, jaučia ir, negana to, kalba juos išreiškia likusieji. Ši izoliacija yra antrasis tikėjimo riterio aukos momentas, mat „jis negali kalbėti, ir būtent tai yra vargas ir baimė. Juk jei kalbėdamas negaliu padaryti taip, kad mane suprastų, tai aš iš tikro ir nekalbu, net jei nenutilčiau dieną naktį“[31]. Paaukojamas pats asmens kaip socialinės būtybės profilis. Ir nors būtų galima svarstyti, ar Abraomas žinojo izoliaciją būsiant savo uždavinio padariniu, tačiau tai būtų ne tik perdėtai spekuliacinė, tačiau ir aukos esmei nerelevantiška tema.
Valenrodo susvetimėjimas reiškiasi dar radikaliau. Poemos protagonistas veikia erdvėje, pasižyminčioje ryškia gėrio ir blogio opozicija, tad natūralu, kad kryžiuočių, kaip antagonistinės jėgos, atžvilgiu jis patiria psichologinį susvetimėjimą. Herojus, kuris dėl savo plano yra priverstas gyventi kartu su priešais, šiems atrodo nenuoseklus, o jo bendravimas ir elgesys – keistas ir nenuspėjamas, ypač paties karo įkarštyje: „Kas būt patikėjęs, / Kad Valenrodas, tiek nuveikęs ginklu, / Iš seno išmintim plačiai garsėjęs, / Neperpras Vytauto paspęsto tinklo / Ir pasirodys kaip bailys be ryžto“[32]. Valenrodas slepia mylimosios, tėvynės ilgesį bei pasibjaurėjimą apsiimtu kryžiuočių magistro vaidmeniu ir bando bendrauti su Ordino nariais it būtų vienas jų. Tokia išorybės ir vidujybės dichotomija ne tik trukdo palaikyti visavertį kryžiuočio įvaizdį, tačiau ir graužia jį dėl nesąžiningumo prieš save patį. Nors ir drąsus, šmaikštus bei visų mėgiamas, „Tačiau vienatvėj, kai jėgų pristinga, <...> įprato jis į gėralą kenksmingą <...> / Staiga pro lūpas aimanos išsprūsta, / Prigesę akys ašarom paplūsta“[33]. Ši rauda Ordino nariams neperprantama, o polinkis į svaiginimąsi kilo bandant pamiršti ar užgniaužti tai, kas kankina sielą, bet negali būti išsakyta.
Tačiau susvetimėjimas radikalus tuo, kad veikėjas tampa izoliuotas ir nuo tų, kurie turėtų būti dvasinė jo atrama. Fizinė izoliacija kaip gyvenimas toli nuo tėvynės žemės yra viena, tačiau herojų kankina tai, kad, diena iš dienos persiimdamas priešų bendravimo manieromis, elgesio normomis ir bent iš dalies vykdydamas tai, ko iš jo tikisi kryžiuočiai, jis atskiria save nuo lietuvių ir dvasine prasme. Pokylyje, kuriame dalyvauja ir kunigaikštis Vytautas, vaidila atpasakoja visą Alfo jaunystės istoriją, retoriškai baigdamas, kad gaila būtų, jei Aldonos širdis pasirodytų likusi sužeista veltui. Išprovokuotas dainos, kuri herojui tik primena jo auką ir vienišumą, Valenrodas palygina ją su gyvatės nuodais. Veidmainyste ir pačiam bjauria klasta vykdomas planas ir taip kasdien kelia nerimą herojui, tad suprantama, kad poetinis jo gyvenimo ir žygio įžodinimas, sukuriantis įspūdį, esą Valenrodas galėtų savo pareigą pamiršti, o vaidila turi teisę jam priekaištauti ir autoritetingai priminti užduoties svarbą, galų gale net suabejoti jaunuolio dvasios tvirtumu, apdainuojamąjį siutina. Sakmė tartum leidžia jam į save pažvelgti iš šalies, tačiau toks ribotas ir poezija įtarpintas žvilgsnis sukelia pasibjaurėjimą tam, kuris šią kančią patiria tiesiogiai. Tokia herojaus jausena tam tikra prasme atkartoja tikėjimo riterio padėtį, kuriam bet koks palaikymas ar patarimai (o Valenrodo atveju, net jei šie gaunami iš artimo lietuvio) neturi jokios reikšmės. Vaidilos sakmė baigiasi abejone Valenrodo ryžtu, tačiau magist­rui liepus groti iš naujo, Albano muzika lydi herojaus dainą taip, „kaip lydi vergas savo rūstų poną“[34]. Taip numanomas, bet įtemptas herojaus ir jį apdainuojančio poeto santykis, jei užduotume klausimą, kurio svarba pačiam žygdarbiui didesnė, aiškiai persisveria pirmojo naudai. Negana to, Valenrodas netiesiogiai išreiškia tam tikrą priešiškumą savo kreipimusi į Vytautą po baladės „Alpuhara“. Kunigaikštis vieši pas kryžiuočius siekdamas paramos dėl savo konfliktų su Jogaila. Reaguodamas į tai Valenrodas, kalbėdamas kaip Ordino magistras, Vytautui užsimena apie lietuvius, „<...> kurie prieš savo žmones / Pas mus maldauja keršto kaip malonės“[35]. Daugiskaitinė forma leidžia nujausti idėją, kad Vytauto veiksmų negarbingumas paliečia ir likusią tautą, nes valdovas yra atsakingas už visą bendruomenę. Ne veltui paminimas kunigaikščio įniršis, staiga jį ištikęs po šio, nors ir netiesioginio, tačiau viešo kaltės prieš tėvynainius įvardijimo.
Konradas Valenrodas paaukoja save kaip socialinę būtybę dar labiau nei Abraomas, mat poemos herojus susvetimėja su dviem bendruomenėmis. Tai, kad dviguba tapatybė reiškia greičiau dvigubą susipriešinimą nei du atramos taškus, ir trukdo veikėjui palaikyti savitvardą. Žinoma, savo misiją lietuviams jis įvykdo, tačiau tai neišsprendžia psichologinės izoliacijos, kurios šaknys glūdi tokiame kančios ir pareigos derinyje, kurio joks kitas poemos veikėjas tiesiogiai nepatyrė, o dėl to ir negali autentiškai suprasti.
Šioje vietoje ima ryškėti Valenrodo reprezentuojama romantinio herojaus formulė. Klasicizmo herojus yra visuotinės gėrio idėjos įgyvendintojas, savo žygdarbiu jis užsitarnauja garbingą vietą visuomenės akyse. Jį apdainuoja rapsodai, juo didžiuojasi bendruomenės, kurioms herojus atstovauja, ir jo pavyzdžiu seka jaunuomenė. Klasikinis herojus dažnai pasitelkiamas kaip didaktinis simbolis, siekiant įtvirtinti protu kaip teisingą suvokiamą, tačiau praktikoje sunkiai įgyvendinamą dorovės sampratą. Toks asmuo veikia tarsi poetinė, emociškai į stebėtoją apeliuojanti Apšvietos idealų tąsa – sudėtingus filosofinius traktatus apie moralę ir bendrąjį gėrį supranta ne kiekvienas, tačiau šviesiu didvyrio paveikslu gali grožėtis bet kuris. Kaip tik tokia heroizmo samprata paremtas ir S. Kierkegaard’o tragiškasis didvyris, kuris, be jau anksčiau minėto pozityvaus santykio su visuotinybe, pasižymi ir poeto kaip dainiaus dėmesiu: „Didu, kai poetas, pateikdamas tragiškąjį didvyrį žmonėms žavėtis, drįsta pasakyti: „Apraudokite jį, nes jis to nusipelnė“; mat didu yra būti vertam ašarų tų, kurie verti jas lieti“[36]. Tačiau ši pastaba iškart papildoma, jog „dar didžiau, kai tikėjimo didvyris net ir tauriausiems žmonėms, pasiruošusiems jį apraudoti, drįsta tarti: „Ne mane, bet save apraudokite“[37]. Kaip tik tokią Valenrodo reakciją matome minėtoje A. Mickevičiaus poemos dalyje, kur po vaidilos bandymo priminti herojui jo pareigą šis kreipiasi į Vytautą, tartum perduodamas tą priminimą kunigaikščiui. S. Kierkegaard’ui šis skirtumas žymi perėjimą iš sekuliarios į šventumo sferą, kurioje asmuo išsiskiria nebe bendrosios gėrio, o asmeninės tikėjimo idėjos išpildymu. Pasaulietinis šio perėjimo variantas yra klasicistinio herojaus pakeitimas romantiniu. Šis, kaip ir tikėjimo riteris, negali būti apverktas, nes negali būti suprastas. Vaidilos sakmė išprovokavo Valenrodo pasipiktinimą kaip tik todėl, kad tai buvo bandymas herojų apverkti, darant prielaidą, jog poezija gali padėti suvokti, kas dedasi jo sieloje. Romantinis herojus lieka atskirtas. Intuityviai galime užčiuopti jo žygdarbio teisingumą, tačiau visuomenės akyse dėl to jis netampa garbingas, veikiau priešingai. Romantinis herojus, užuot drąsiai stojęs tiesioginėn akistaton su savo priešu, veikia pasalūniškai; jo esmė, anot V. Kubiliaus, gali būti apibrėžta sprendimu „<...> užsidėti ramybės ir paklusnumo kaukę, o viduje slėpti esamą tvarką neigiančias ir griaunančias jėgas“[38]. Ši tikrojo savęs paslėptis turi du momentus, kuriuos išgyvena ir Valenrodas, ir Abraomas. Pirmasis kyla iš suvokimo, kad siektinas tikslas privalo būti nutylėtas, idant artimiausieji nebandytų herojaus sustabdyti: Abraomas nei Eliezerui, nei Sarai, nei pačiam Izaokui nesako, ką planuoja įvykdyti, o Valenrodas liepia Aldonai neklausinėti, kaip žada laimėti karą, ir net tuomet, kai prieš pat palikdamas Lietuvą su ja atsisveikina, pavadina save išdaviku. Toks sprendimas kyla iš suvokimo, kad artimieji nepalaikys herojaus išsikelto tikslo. Antrasis momentas išoriškai reiškiasi kaip pirmojo tąsa – herojus ir toliau tyli, tačiau nebylumas nesibaigia, mat suvokiama, kad net jei niekas herojaus ir negalėtų sustabdyti, aiškinti savo žygdarbį vis viena būtų beprasmiška. Antrasis momentas yra ne tiek tikslo apsaugojimas, kiek neviltis, žinant, kad nei poemos ar sakmės, nei išpažintys ar pokalbiai negali herojui grąžinti to, ką jis paaukojo dėl savo žygdarbio. S. Kierkegaard’o terminais kalbant, paaukojamas pats harmoningas santykis su visuotinybe, kurį galima išskaidyti į ryšį su artimaisiais ir į bendrąją gėrio idėją, kuria paremtas garbės paskirstymą lemiančios visuomenės gyvenimas.
Tikėjimo riteris ir romantinis herojus dažniau reiškiasi kaip maištininkai. Jų veiklai būdingas destruktyvumas dažnai peržengia kūrybinį pradą, visuomenės akyse pirmasis gali net visiškai užgožti antrąjį. Kultūrinė ar socialinė tvarka nepakinta pernakt, nauja sistema gali būti statoma tik tuomet, kai maištas visiškai sugriauna senąją. Tai darbas, kurio imasi tik itin chaotiška asmenybė, tačiau kaip tik toks ir yra romantinis herojus, kuriam priskirtinas „jausmo primatas, konfliktas su aplinka ir prieštaravimas pačiam sau, begalybės ilgesys ir melancholiškas nuovargis, maištingas individualizmas ir prometėjiškas ryžtas pagerinti pasaulį“[39]. Šios savybės, žinoma, būdingesnės Valenrodui nei Abraomui, mat pastarasis, vis dėlto būdamas tikintysis, privalo būti nuolankus Dievo atžvilgiu, tačiau abu asmenis vis viena galima suvokti kaip maištininkus prieš vyraujančią tvarką.
Pats S. Kierkegaard’as kaip mąstytojas iš romantikų perima individualios sąmonės krizės suvokimą[40], kuris šventumo srityje reiškia proto bejėgystę racionaliai perprasti tikėjimo tiesas. S. Kierkegaardÿas pabrėžia, kad bandymai įsijausti į Abraomo vaidmenį yra beprasmiai, empatija šioje situacijoje yra neįmanoma ir todėl apie pačią jo sąmonės krizę tiesiogiai kalbėti negalima. Šioji užčiuopiama ir persiduoda mums baime ir drebėjimu, kurių neišvengiame, kai kalbame ir mąstome apie nesuvokiamą Abraomo didybę, nujausdami moralinę rezignaciją ir žmogiškojo proto pralaimėjimą, kuriuos patyrė didingiausias, anot S. Kierkegaard’o, krikščionis iš visų. Valenrodo krizė tuo tarpu matoma kiek aiškiau: jaunuolis linkęs į svaigalus, jį apima netikėti liūdesio priepuoliai, o nuo pakilios ir šventiškos nuotaikos prie pykčio ir agresijos jis pereina staiga ir be jokios aplinkiniams suprantamos priežasties. Dėl šio polinkio į kraštutinumus A. Mickevičiaus poemos herojų prasminga interpretuoti kaip Vytauto Kavolio aptartą krizinę maištininko asmenybę, iškylančią socialinės sistemos ir jos kultūrinio karkaso pokyčių metu[41]. Tokia asmenybė pasižymi ne tik staigiais perėjimais nuo vieno kraštutinumo prie kito, tačiau ir nuolatiniu intensyvumo poreikiu, kurį pats Valenrodas jau anksčiau pateiktoje citatoje poetiškai palygina su pernelyg plačia širdimi – aviliu, kurio medus nepripildo.
Ši krizė bei dvasinė herojaus izoliacija viena kitą palaiko, ir kaip kančia, kuri tenka dėl atliekamo žygdarbio, sudaro bendrąją aukos formą, būdingą ir Abraomui, ir Valenrodui. Tad nors aptariamų herojų tikslų santykis prieštaringas, tuo, kam dėl savo tikslo lieka pasmerktas, A. Mickevičiaus poemos protagonistas artimesnis tikėjimo riteriui nei tragiškajam didvyriui. Tačiau pati heroizmo analizė tuo neapsiriboja. Ir S. Kierkegaard’o samprotavimuose apie Abraomą, ir Valenrodo istorijoje auka neatliekama su visam, t. y. po to, kai jau galutinai patikrinamas herojaus ryžtas, keliamos galimybės grįžti atgal į pirminį iki-aukojimo, iki-žygdarbio būvį.

Herojus po aukos

Kaip jau minėta, Abraomas tikėjimo riteriu tampa dėl Absurdo, leidžiančio tikėti Dievo pažadu, kad Izaokas dar pratęs Abraomo giminę, ir šį tikėjimą suderinti su ryžtu atlikti auką. Begalinės rezignacijos riteris gali ryžtis tai pačiai aukai kaip ir Abraomas, tačiau jis tai daro be vilties. Tikėjimo riteris tuomsyk vadovaujasi Absurdo logika: „Kadangi Izaokas yra pažadėtasis sūnus ir kadangi su Dievu viskas yra įmanoma, tikėjimo riteris „dėl Absurdo“ tiki, jog net jei jis ir atlieka auką, Izaokas vis viena bus atgautas šiame gyvenime. Tai yra „Absurdas“, mat tikėjimo riteris žengia anapus bet kokio žmogiško apskaičiavimo ir baigtinybės plotmės“[42]. Ši atgimusi viltis yra esminė Abraomo istorijos dalis. Paradoksas nurodo į žmogaus proto bejėgystę Dievo akivaizdoje, tačiau Absurdas yra pozityvus veiksmas Dievop. Tėvas, galutinai pasiryžęs nužudyti savo sūnų, įtiki jį atgausiąs. Žinoma, dėl to jo ryžtas nesumažėja, ir jis kaip tikėjimo riteris privalo būti pasiruošęs atlikti savo pareigą. Ir vis dėlto, turint omenyje, kad Izaokas kaip ribotas žmogus priklauso baigtinybės sričiai, būtina pabrėžti, jog „tikėjimo judesys turi būti nuolat atliekamas <...> taip, kad baigtinybė būtų ne prarandama, o laimima visa ir ištisa“[43]. Tai nereiškia, kad herojus yra nuo aukos atleidžiamas. Ir nors teoriškai pats kraujo praliejimas neįvyko, tačiau tai, koks Abraomas pasiekė Morijos kalno viršūnę, yra absoliučiai lygiavertiška tam, koks jis būtų žudymo metu ar po jo. Išoriškai Izaokas lieka sveikas, tačiau auka vis viena atlikta. Visa, ko tikėjimo riteris buvo pasiryžęs atsisakyti, jis atgauna savo paties tikėjimu, ir kaip tik tai yra esminis jo heroizmo momentas.
Tai, kas nepriklauso nuo Abraomo, apsprendžia Dievas, kai tai, kas nepriklauso nuo Valenrodo, apsprendžia kiti žmonės. Kitaip tariant, A. Mickevičiaus poemoje pati baigtinybė nulemia savo padėtį. Po lietuvių laimėto karo Alfas kreipiasi į savo mylimąją vilties kupinais žodžiais: „Duok Dieve, – maldavau, – teišsipildo! / Kad mes, sugrįžę į tėvų šalelę, / Lietuvišką velėną apkabinę, / Naujai atgimtum, kad ir mūsų dalią / Nuskaidrintų viltis pavasarinė! <...> Ant tavo rankų ir prie tavo šono / Pamiršiu, kad yr tautos ir karaliai“[44]. Šis meilės kupinas tikėjimas tam tikra prasme atkartoja tikėjimo riteriui būdingą viltį atgauti baigtinybę. Siekdamas atlikti savo misiją Valenrodas sugebėjo visiškai nusisukti nuo meilės Aldonai, ir nors jo sieloje išliko švelnūs jausmai, tačiau jis rado savy jėgų veikti taip, tarsi šių nebūtų. Po aukos lyg po begalinės rezignacijos jis trokšta to, ką gavo Abraomas, nors tokio pažado, kokį davė Dievas, jis neturėjo. Tačiau baigtinybės lemtis yra Aldonos rankose, o ši veikia ne pagal kierkegoriškąją tikėjimo, o pagal romantinės meilės formulę. Mergina atsisako ir tuo tik dar stipriau įtvirtina aukos negrįžtamumą: „Aš prisiekiau, įėjusi tan rūman, / Kad lig mirties šio bokšto neapleisiu. / Negundyk, mano mielas, to nekeisiu, / Ką Dievui iš širdies buvau žadėjus. / Ir ką tu pamatytum? Šmėklą baisią! / Beprotė, jei, tavim aš patikėjus, / Manyčiau laimę rasti, kaip kadaise“[45]. Herojus atsiduria aklagatvyje. Valenrodo intencijos lyg ir liudija sekuliarų Absurdo judesio variantą, t. y. matome bandymą veikti pagal tikėjimo riteriui būdingą formulę, tačiau tam užkerta kelią tai, kas nuo paties herojaus nepriklauso. Rodytųsi, kad į klausimą, ar poemos pabaigoje Valenrodas pasielgė analogiškai tikėjimo riteriui, galima atsakyti tik prieš tai apsvarsčius, ar Abraomas būtų tikėjimo riteriu, jei Dievas būtų leidęs Izaokui žūti.
Paskutiniojo klausimo svarstymas peržengtų spekuliatyvumo ribas galbūt net ir teologiniame diskurse. Paliekant jį atvirą ir grįžtant prie A. Mickevičiaus poemos, vertėtų atkreipti atidesnį dėmesį į Aldonos atsakymą. Mergina baidosi laiko atnešto pokyčio, ji nebetiki, kad gali ir vėl tapti tuo, kuo buvo seniau: „Vai, ne, nereikia, kad šiurpi skurduolė / Puikios Aldonos terštų atminimą“[46]. Jaunesnioji Aldona virsta meilės bei laimės simboliu, kurį ji pati perkelia anapus baigtinybės ribų. Ji užsimena apie galimybę ir vėl grįžti į trokštamąją būseną, tačiau, priešingai nei tikėjimo riterio atveju, begalybėje: „Ar ne geriau mums, Alfai, pasilikti, / Koki mes buvom ir koki vėl būsim, / Kai nebe žemės buičiai amžinai paklusim?“[47] Vietoj Alfo geidžiamos baigtinybės jam pasiūloma romantinė meilė kaip nuoroda į amžinybę. Aldona atkartoja vieną iš filosofinių paties romantizmo apibrėžčių. Šia remiantis, romantizmą reikėtų suvokti kaip reakciją į skaidantį Apšvietos protą: įkvėpta neoplatonizmo romantinė mintis racionalų mąstymą, kuris ir sąmonę, ir pačią būtį atskiria į fragmentus, suvokia kaip nuopuolį kadaise egzistavusio vienio atžvilgiu. Romantinis polinkis į iracionalumą, misticizmą ir netradicines dvasiškumo formas tokiu atveju turėtų būti interpretuotas kaip kelio atgal į vienį paieška[48]. Natūralu, kad tokio siekinio tikslas iškeliamas anapus baigtinio pasaulio – vienis suvokiamas kaip transcendencija, egzistuojanti anapus laiko ir išskaidytos būties. Tokį laimės variantą ir pasiūlo Aldona. Tačiau svarbu pabrėžti, kad tai visiška Absurdo judesio, grąžinančio tikinčiajam baigtinybę, priešingybė.
Merginos atsakymas orientuotas dviem kryptimis: į ateitį, viliantis, kad ši peržengs baigtinybę virsdama begalybe, ir į praeitį, kurioje abu veikėjai įžvelgia tobulą meilę bei laimę. Pati baigtinybė kaip būties kategorija nurodo į ribotą egzistenciją, kuriai iš esmės prieinama tik dabarties aktualybė. Aldonos pasisakyme matyti ryškus vertybinis sprendimas: atmintis jai svarbesnė nei aktuali dabartis. Valenrodo mylimosios sąmonėje atmintis sujungia abi minėtas orientacijas, mat ji ne tik išsaugo praeitį, tačiau drauge reiškiasi ir kaip anapusybės bei amžinybės pažadas. Tai, kokie mylimieji buvo ir kokie, kaip tikimasi, bus amžinybėje, jai yra susieta būtinu ryšiu. Būtų galima spėti, kad mergina vengia dabarties aktualybės, nes ši yra potencialus pokyčių šaltinis: esą, jei tobulas praeities vaizdinys bus suterštas dabarties pokyčių, t. y. jei mylimieji vienas kitą išvys, šio nebebus įmanoma atkurti po mirties. Ir nors Alfas iš pradžių bandė mylimąją perkalbėti, tačiau ilgainiui pats pakeičia savo poziciją: „Tau paskutinį noriu žodį skirti, – / Man laimė būt kartu sutikti mirtį“[49]. Sutartinė mirtis tartum pašalina minėto pokyčio grėsmę. Negana to, ji tam tikra prasme sustiprina atminties kaip pažado funkciją. Aktualybės atsisakoma dėl vilties, kad praeitis triumfuos transcendencijoje. To, ką nedrąsiai ir spekuliatyviai buvo galima įvardyti kaip Absurdo judesio, laiminčio herojui baigtinybę, atitikmenį, nebelieka – Valenrodas miršta romantiko mirtimi.

Herojus ir tekstas

Prieš baigiant, pravartu būtų grįžti prie herojaus ir jo legendos problemos. Pasipiktinimas, kurį išreiškia Valenrodas po vaidilos bandymo įžodinti vidinę jo dramą, tam tikra prasme būdingas ir S. Kierkegaard’ui, kritikuojančiam tuos, kurie Abraomo istorijoje tikisi įžvelgti bendražmogišką, vadinasi, visiems suprantamą tikėjimo formulę. Autorius prisipažįsta: „Aš negaliu suprasti Abraomo, tam tikra prasme negaliu iš jo išmokti nieko kito – tik nuostabos“[50], ir iš karto papildo, kad tuščias ir beprasmis yra siekis iš pasakojimo apie tikėjimo riterį išpešti tikėjimo instrukciją gyvenimiškos išminties pavidalu: „Gal vienam ar kitam tai ir pavyks, nes mūsų laikas nesustoja ties tikėjimu, nesustoja ties jo stebuklu paversti vandenį vynu, jis eina toliau – vyną paverčia vandeniu“[51]. Galų gale visas „Baimės ir drebėjimo“ tekstas tam tikra prasme yra apofatinis nusakymas, kas Abraomas nėra ir kuo remiantis jo suprasti neįmanoma.
Paties apofatinės teologijos termino S. Kierkegaard’as vengia, mat jam priimtinesnė netiesioginės komunikacijos sąvoka. Tiesioginė komunikacija vadovaujasi prielaida, kad aiškinantysis gali perduoti kitam savo tikėjimą kaip tam tikrą sąmonės turinį. Negana to, manoma, kad jis gali stebėti, ar klausytojas teisingai šį turinį suvokia, t. y. priimančiojo vidujybė laikoma refleksijai prieinamu objektu. S. Kierkegaard’as pripažįsta, kad kiekvienas religinis kalbėjimas turi prasidėti nuo sekuliarių iliuzijų sugriovimo, tačiau „<...> tiesiogiai puolant dar esama įžūlumo reikalauti iš kito, kad jis tau prisipažintų arba tavo akivaizdoje atliktų prisipažinimą, kuris iš tiesų yra naudingiausias prisipažįstant sau vienumoje. Šitai pasiekiama netiesioginiu metodu, kuris [tiksliau, pats metodą taikantis asmuo, – A. S.] <...> pasitraukia, kad nebūtų liudininkas tos išpažinties, kurią tegu tas žmogus atlieka sau Dievo akivaizdoje“[52]. Ši išpažintis – tai pripažinimas, kad lig šiol gyventa bedievystės nuodėmėje. Religinis diskursas pasitarnauja tik kaip destruktyvi jėga – jis sugriauna sekuliarios kaip visavertiškos egzistencijos iliuziją, tačiau patį žengimą Dievo link žmogui tenka atlikti pačiam. Tiksliau tariant, tai net ne žingsnis, o šuolis, mat religinėje situacijoje asmuo yra vienas ir neturi jokio pagalbininko. Antanas Andrijauskas, svarstydamas apie S. Kierkegaard’o religinį mąstymą iš hermeneutikos pozicijų, teigia, kad tikėjimo šuolis, kuriam būdingas visiškas refleksijos kaip pagalbinių įrankių atsižadėjimas, yra hermeneutinio rato alternatyva: „Viduje atsiduriama staiga. Tikėjimo paradoksas neturi viduriniojo nario – bendrybės. Tai Hegelio įtarpinimo per bendrybę priešybė: tikėjimas negali būti įtarpintas, nenustodamas būti savimi. <...> Tai hermeneutika aukštyn kojomis, antihermeneutika“[53]. Kitaip tariant, tiesioginis religinio patyrimo pobūdis lemia netiesioginį religinio diskurso pobūdį. Samprotaudamas apie Abraomą S. Kierkegaard’as siekia ne palenkti skaitytoją tikėjimo link, mat tai kiekvienas privalo padaryti pats sau, o diskredituoti etinę, filosofinę, gyvenimišką bei psichologiškai redukcionistinę tikėjimo riterio refleksiją. Jo užduotis apsiriboja sudrausminimu. Tekstas gali įkvėpti ryžto, tačiau pačios religinės patirties paieškas kiekvienas privalo atlikti pats, ir turiniai, su kuriais asmuo susidurs, bus jo asmeniniai ir niekam neperduodami.
A. Mickevičiaus poemoje samprotavimus ne apie herojų, o apie jo legendą, kaip herojaus gyvenimo reikšmę kitiems žmonėms, derėtų sutelkti ties Albano padėtimi. Tikroji Vaidilos sakmės giedojimo pokylyje motyvacija poemoje tiesiogiai neįvardijama. Pasakojimo gale pasirodžiusi jau anksčiau minėta abejonė, turėjusi, matyt, suveikti kaip provokacija, leidžia spėti, kad Albanas siekė priminti herojui jo pareigą. Tačiau su visai kitokia situacija susiduriame poemos pabaigoje, kur po Alfo nusistebėjimo, kodėl Albanas nesutinka kartu su juo nusižudyti, šis atsako: „Aš noriu likti po tavim gedėti / Ir tavo žygio didžią šlovę-garbę / Į skambią dainą kenčiantiems sudėti. <...> Iš tos dainos prie lopšio ir prie vygės / Išaugs už mūsų kaulus keršto žygis“[54]. Užuot guodęs herojų tuo, kad jo vardas bus plačiai žinomas ir minimas su didžia pagarba, vienuolis įvardija visai kitą tikslą – įkvėpimą kerštui. Tai gana nedidelis, tačiau šio svarstymo kontekste itin reikšmingas skirtumas. Įkvėpimas visuomet yra įkvėpimas veiklai, kurią skaitytojas ar klausytojas atlieka pats. Aprašomasis ar apdainuojamasis asmuo lieka antraeilis, mat pati ši veikla nepasižymi būtinu ryšiu tarp asmeninio ir tekste vaizduojamo turinio, t. y. tikras įkvėpimas skatina mąstyti ir veikti pačiam, o ne imituoti. Kerštas kyla iš neteisingumo suvokimo, tačiau tai nereiškia, kad bent vienas iš įkvėptųjų turėtų išgyventi tą patį, ką patyrė Valenrodas. Herojaus legenda turėtų veikti kaip paskata imtis savojo žygdarbio, ir net jei tai savotiškas nukentėjusiojo pagerbimas, Albano motyvacijoje galime matyti ryškų netiesioginės komunikacijos akcentą.
Galiausiai net pats Alfas reflektuoja savo legendos padėtį. Pokalbio su Aldona metu jis aiškiai parodo, kad nujaučia ilgainiui įvyksiant perėjimą nuo išdaviko įvaizdžio, su kuriuo bus asocijuojamas vos išvykęs, prie didvyrio istorijos, kuri bus priimta tik po kurio laiko. Tačiau pats herojus pabrėžia visai kitą savęs atminimą: „<...> po daugelio metų Alfo vardas iš naujo / Lietuvoj ims skambėti. Iš vaidilų tu lūpų / Jojo žygius gal išgirsi. Tuomet, mieloji atminki, / Jogei tas riteris juodas, tieką slaptybių sukaupęs, / Žinomas tau tiktai vienai, buvo vyru tavuoju“[55]. Tai, kad herojus bus žinomas vienintelei Aldonai, reiškia, kad tiek apkalbėjimai, kuriuose jis bus vadinamas išdaviku, tiek dainos, kur bus minimas didvyriu, nesugebės apčiuopti ir praleis tai, kas pačiam Alfui atrodo jo savasties branduolys. Ir nors vienintelė Aldona patyrė tiesioginį santykį su šia herojaus savastimi, tačiau jos kaip liudytojos vaidmenį komplikuoja tai, kad ji yra ir auka, kurią veikėjas palieka, ir mylimoji, be kurios romantinės meilės profilis Valenrodui būtų neprieinamas. Kaip tik dėl to galima teigti, kad Aldonos vaidmuo ne prieštarauja, o savotiškai papildo tokią Valenrodo legendos traktuotę, kuri išryškėja Albano dėka: žodžiai mylimajai veikia kaip tiesioginės komunikacijos galimybės diskreditacija, o vaidila herojaus istoriją susieja su netiesioginės komunikacijos tikslais.

Abiejų aptariamų autorių kūrinius idėjų istorijos kontekste tam tikru požiūriu galima interpretuoti kaip reakciją į teisingumo sampratos sekuliarizaciją, t. y. abu imasi uždavinio savitai perrašyti herojaus egzistenciją situacijoje, kada teisingumas, užuot buvęs dieviškosios tvarkos atspindys, tampa žmogiškos veiklos konstruktu. Šio vyksmo įsisąmoninimas skatina suabejoti klasikine herojaus samprata, kad didvyriu turėtų būti vadinamas tas, kuris žygdarbiu kaip simboliniu veiksmu įtvirtina jo epochos ar bendruomenės, kuriai pats priklauso, vertybes ir įgyvendina visuotinai priimtinus teisingumo principus. Tokios abejonės tąsa ir pasekmė – tai priešišku santykiu su visuotine tvarka paremta herojiškumo samprata.
S. Kierkegaardÿas, užuot religingumo simboliu pasirinkęs tokią figūrą, kuri patvirtintų galimybę, kad dieviškasis įstatymas gali būti išpildytas žemėje ar refleksijos būdu suderintas su imanentine moralės samprata, šventąjį interpretuoja kaip tik supriešindamas jį su pasaulietinėje sferoje išsitenkančiu teisingumu. Vystydamas pasakojimo apie sūnaus paaukojimą Dievui interpretaciją, jis aptaria ir tragiškąjį didvyrį, išsaugantį klasikinę pozityvaus santykio su visuotinybe egzistencijos struktūrą, kurios rėmuose išsitenka ir tikslas, kurio siekia A. Mickevičiaus Valenrodas. Abu herojai siekia bendruomenės, kuriai priklauso, saugumo bei laimės. Deja, atlikdamas savo žygdarbį Valenrodas priverstas paaukoti ne tik ryšį su mylimiausiu asmeniu, tačiau ir save kaip socialinę būtybę. Poemos herojus patiria psichologinę izoliaciją ir susvetimėja su abiem kūrinyje veikiančiom bendruomenėm, t. y. kryžiuočių Ordinu ir lietuviais. Turint omenyje tai, kad tragiškojo didvyrio esmė, anot S. Kierkegaard’o, yra inteligibilumas kaip priklausymas visuotinybei, Valenrodas, nors abiejų herojų tikslai giminingi, žengia anapus tragiškojo didvyrio egzistencijos lauko. Tačiau jo negalima tapatinti ir su tikėjimo riteriu. Ir nors Alfo tikslo rezultatas savotiškai atkartoja Abraomo istorijos rezultatą – atnaujinama krikščionių religija, A. Mickevičiaus herojus stokoja to, kas S. Kierkegaard’o suvokimu yra svarbiausias tikėjimo riterio egzistencijos elementas. Valenrodas ir Abraomas panašūs auka, kuriai abu apsisprendžia, mat yra priversti atsisakyti ir meilės ryšio, ir abipusiu suprantamumu paremto santykio su visuotinybe. Abu lieka pasmerkti vienišai egzistencijai, kurios niekas negali palengvinti. Tačiau Abraomas tampa tikėjimo riteriu tik tuomet, kai įgauna absurdišką viltį atgauti baigtinybę, kurią jo pareiga buvo paaukoti. Absurdas yra tikėjimo riterio esmė, jis įmanomas tik dėka Dievo, įgalinančio egzistenciją, kurioje ryžtas atlikti auką neprieštarauja vilčiai auką atgauti. Valenrodas ne tik neatgauna baigtinybės kaip aukos, tačiau ir poemos pabaigoje atsižada į ją nukreiptos vilties.
Nors didžioji šio teksto dalis rėmėsi neišsakyta prielaida, kad tragiškojo didvyrio ir tikėjimo riterio priešprieša yra binarinė sistema, kurioje būtų galima rasti ir Konrado Valenrodo vietą, tenka pripažinti, jog A. Mickevičiaus herojus realiai neatitinka nė vienos iš S. Kierkeggard’o veikale „Baimė ir drebėjimas“ pateiktų heroizmo sampratų. Ką A. Mickevičiaus poema bei didelė dalis danų filosofo kūrybos apskritai turi bendro – tai gana panašią metodologinę nuostatą dėl teksto kaip rašymo apie herojų bei jo legendos išsaugojimo statuso, kuriai puikiai tinka S. Kierkegaard’o terminas „netiesioginė komunikacija“. Tačiau S. Kierkegaard’o heroizmas reiškiasi kaip grįžimas prie ikisocialinės ar užsocialinės šventumo sferos, todėl ir pats didvyriškumo modernumas yra religinis. Valenrodo heroizmas tuo tarpu modernus kaip romantinis. A. Mickevičiaus poemoje jis gimsta iš individualistinio dviejų žmonių santykio, negrindžiamo, priešingai nei Agamemnono ir netgi Abraomo atveju, kraujo giminyste, t. y. mylėdamas Aldoną atgauna tapatumą su tautine bendrija ir ryžtasi kovai su kryžiuočiais. Žinoma, pats žygdarbis įgauna ir platesnį etinį matmenį, mat jis orientuotas į bendrąjį gėrį, dėl kurio veikėjui tenka ne tik susvetimėti su kitais žmonėmis, bet ir šį meilės ryšį paaukoti, tačiau Valenrodo istorija baigiama romantine viltimi dėl anapusinės ezoterinės pilnatvės. Šioji niekaip negali būti tapatinama su kierkegoriškąja krikščionio viltimi, mat, priešingai, grąžina veikėją prie romantinio heroizmo ištakų, t. y. individualistinio santykio su kitu žmogumi.

---

[1] Camus A. Maištaujantis žmogus. – Vilnius: Kronta, 2006. – P. 21.
[2] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – Kaunas: Šviesa, 1967. – P. 64.
[3] Ten pat.
[4] Ten pat. – P. 68–69.
[5] Ten pat. – P. 67.
[6] Ten pat. – P. 68.
[7] Ten pat. – P. 69.
[8] Speičytė B. Poetinės kultūros formos. LDK palikimas XIX a. Lietuvos literatūroje. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004. – P. 245.
[9] Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – Vilnius: Aidai, 1995. – P. 116.
[10] Ten pat. – P. 117.
[11] Ten pat. – P. 120.
[12] Ten pat. – P. 135.
[13] Ten pat. – P. 117.
[14] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – P. 66.
[15] Ten pat.
[16] Ten pat.
[17] Ten pat.
[18] Ten pat. – P. 68.
[19] Speičytė B. Poetinės kultūros formos. – P. 244.
[20] Ten pat. – P. 240.
[21] Ten pat. – P. 247–248.
[22] Ten pat. – P. 257.
[23] Kierkegaard S. Liga mirčiai. – Vilnius: Aidai, 1997. – P. 99.
[24] Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – P. 101–102.
[25] Ten pat. – P. 134–135.
[26] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – P. 70.
[27] Ten pat. – P. 52.
[28] Ten pat. – P. 54.
[29] Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – P. 118.
[30] Ten pat. – P. 126.
[31] Ten pat. – P. 183.
[32] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – P. 78.
[33] Ten pat. – P. 42.
[34] Ten pat. – P. 73.
[35] Ten pat. – P. 75.
[36] Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – P. 125.
[37] Ten pat.
[38] Kubilius V. Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje. – Vilnius: Amžius, 1993. – P. 27.
[39] Ten pat. – P. 104.
[40] Andrijauskas A. Neklasikinio mąstymo principai Kierkegaard’o filosofijoje // Egzistencijos paradoksai: Kierkegaardÿo filosofinės interpretacijos. – Vilnius: Versus aureus, 2006. – P. 32.
[41] Kavolis V. Kultūrinė psichologija. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 11–23.
[42] Westphal M. Existentialism and religion // Cambridge Companion to Existentialism. – New York: Cambridge University Press, 2012. – P. 244.
[43] Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – P. 89.
[44] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – P. 82–83.
[45] Ten pat. – P. 83.
[46] Ten pat.
[47] Ten pat. – P. 84.
[48] Abrams M. H. Natural Supernaturalism: Tradition and Revolution in Romantic Literature. – London: W.W. Norton and Company, 1973.
[49] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – P. 85.
[50] Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – P. 89.
[51] Ten pat.
[52] Kierkegaard S. Požiūrio taškas į mano autorinę veiklą. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 62.
[53] Andrijauskas A. Neklasikinio mąstymo principai Kierkegaard’o filosofijoje. – P. 269.
[54] Mickevičius A. Gražina. Konradas Valenrodas. – P. 87.
[55] Ten pat. – P. 70.

---

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)

Elias Canetti. Kai žinoma mirties valanda. Pjesė. II dalis

Pabaiga. Pradžią (2016 m., Nr. 5–6) galima perskaityti čia.

Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius

VEIKĖJAI

PENKIASDEŠIMT
DRAUGAS
KAPSULANAS
VIENAS
KITAS
MOTINA, 32
BERNIUKAS, 70
VYRAS, daktaras, 46
MOTERIS, 43
SENELĖ
DUKRAITĖ
BERNIUKAS DEŠIMT
DU KOLEGOS
PORELĖ
JAUNA MOTERIS savo vaiko laidotuvių metu
DU PONAIČIAI, 28 ir 88
DVI DAMOS
MINIOS CHORAS
DVI LABAI SENOS MOTERYS, 93 ir 96

ANTROJI DALIS

Penkiasdešimt. Draugas

DRAUGAS. Štai ir tu. Džiaugiuosi tave matydamas.
PENKIASDEŠIMT. Ar gali man paaiškinti, kaip aš dar gyvas vaikštau šia žeme?
DRAUGAS. O ar visa tai nebuvo rimtas įspėjimas? Kokio paaiškinimo tau dar reikia?
PENKIASDEŠIMT. Ar tu žinai, kas dėjos neseniai?
DRAUGAS. Taip. Kiekvienas žino. Visame mieste tik apie tai ir kalbama.
PENKIASDEŠIMT. Norėčiau, kad būtum dalyvavęs.
DRAUGAS. Bet juk niekuo nebūčiau galėjęs tau padėti.
PENKIASDEŠIMT. Žinoma, ne. Tačiau būtum su kitais viską matęs, iš apačios.
DRAUGAS. Bet juk nėra geresnio liudytojo už tave patį.
PENKIASDEŠIMT. Įsivaizdavau, kad esu ramus, kad elgiuosi šaltakraujiškai. Galvojau vien apie tai, ką noriu žinoti, koks bus atsakymas į mano klausimą. Troškau, kad mane girdėtų. Iš galvos nėjo vienintelė mintis: kaip ilgiau ištęsti visą tą vyksmą.
DRAUGAS. O pačių žmonių, ar jų nematei? Ar nejautei, kaip jie visi į tave spokso? Kad jie, ištarus Kapsulanui nors pusę žodžio, sudraskys tave į skutelius?
PENKIASDEŠIMT. Be jokios abejonės. Suvokiau, kad man gresia pavojus. Ko gera, bijojau labiau, negu sau prisipažinau. Bet manęs nepaleido ir neapsakomas smalsumas. Jeigu jie dabar mane puls, jeigu jie iš tikrųjų, kaip sakai, ištarus Kapsulanui nors pusę žodžio, ims mane draskyti, ar tada ir bus tas tikrasis metas, kai turiu atsisveikinti su pasauliu? Arba tai įvyks, pavyzdžiui, trimis valandomis anksčiau už tariamąjį Akimirksnį? Arba dviem. Arba viena? Ar galima žūti iki savojo Akimirksnio?
DRAUGAS. Bet tu laiku pakeitei kalbos temą. Džiaugiuosi tuo.
PENKIASDEŠIMT. Kodėl džiaugiesi?
DRAUGAS. Todėl, kad tu man mielas. Kad pasitiki manim. Apskritai, kad esi.
PENKIASDEŠIMT. Ar tu labai prie manęs prisirišęs?
DRAUGAS. Maniau, kad žinai.
PENKIASDEŠIMT. Ar išvis tai įmanoma žinoti?
DRAUGAS. Tokiu atveju reikia klausti. Bus pasakyta.
PENKIASDEŠIMT. Ar tu apskritai linkęs artimai pritapti prie žmonių?
DRAUGAS. Prie kai kurių.
PENKIASDEŠIMT. Ar jų daug?
DRAUGAS. Ne, tik vienas kitas. Gal todėl jie man tokie mieli.
PENKIASDEŠIMT. Kiek žmonių tu tikrai myli?
DRAUGAS. Man gėda tau sakyti teisybę.
PENKIASDEŠIMT. Na, sakyk jau, sakyk.
DRAUGAS. Ar tu pats to nežinai?
PENKIASDEŠIMT. Man atrodo, kad iš visų žmonių artimiausia tavo širdžiai yra tavo sesuo, jos prisiminimas. Atleisk, kad ją miniu.
DRAUGAS. Aš ją tikrai tebemyliu. Iki pat šiol kenčiu dėl jos netekties.
PENKIASDEŠIMT. Anksčiau tu niekad nesi apie ją kalbėjęs.
DRAUGAS. Stačiai negalėjau. Tu vienintelis, kuriam prasitariau. Tačiau visus tuos metus ji man nėjo iš galvos. Nė vienam nesu to sakęs.
PENKIASDEŠIMT. Ar išvis neturi jokio artimesnio žmogaus? Tebeliūdi jos?
DRAUGAS. Taip. Kol niekam nebuvau apie tai prasitaręs, visiems kitiems buvau abejingas.
PENKIASDEŠIMT. Kaip tai suprasti: ar tu niekuomet nesusitaikei su mintimi, kad jos nebėra? Galbūt todėl mane taip traukė prie tavęs.
DRAUGAS. Tikrai niekuomet nesusitaikiau su šia netektimi. Niekuomet.
PENKIASDEŠIMT. Gerbiu tave už tai.
DRAUGAS. O, nesakyk man to! Ar tu žinai, ką visa tai reiškia? Metų metais kančią, ir niekas negali jos numaldyti. Niekas.
PENKIASDEŠIMT. Bet juk esama šiokio tokio pokyčio, tiesa?
DRAUGAS. Ne per seniausiai šis tas pasikeitė.
PENKIASDEŠIMT. Ar nori pasakyti, kad dabar turi artimą žmogų, kuris tebėra gyvas?
DRAUGAS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. Ar tai įvyko staigiai, netikėtai?
DRAUGAS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. Mat kaip: į tavo gyvenimą atėjo visai naujas žmogus, o aš, tavo geriausias draugas, nė nepastebėjau.
DRAUGAS. Visai ne naujas. Tai žmogus, kurį seniai pažįstu.
PENKIASDEŠIMT. Bet kaip tai nutiko?
DRAUGAS. Tavo smalsumas – nelyginant alkanas vilkas. Tačiau kaip tau pasakysiu.
PENKIASDEŠIMT. Na, klok be užuolankų. Kaip viskas buvo?
DRAUGAS. Vienam žmogui apie ją vis dėlto prasitariau.
PENKIASDEŠIMT. Apie savo seserį?
DRAUGAS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. Ir nuo to laiko tas žmogus, kuriam apie ją kalbėjai, pasidarė tau artimas?
DRAUGAS. Taip, bemaž toks artimas kaip ir ji.
PENKIASDEŠIMT. Tada turėtum mane mylėti kaip ir ją.
DRAUGAS. Tą ir darau. Tu esi tas vienintelis, kuriam apie ją esu kalbėjęs. To niekas kitas nežino.
PENKIASDEŠIMT. Tas vienintelis! Kaip keista!
DRAUGAS. Tu pats mane privertei pasakyti teisybę.
PENKIASDEŠIMT. Tikiuosi, kad nesigaili. O, kita vertus, ar čia yra kas nors ypatinga? Ar aš tau neatskleidžiau, kas man neduoda ramybės, kas mane kankina? Tu pasielgei taip pat. Tu perdavei man savo kančią. Iš tikrųjų, ar tu ir aš kamuojamės ne dėl to paties?
DRAUGAS. Ne. Man svarbus tik tas vienas žmogus. Kas su kitais dedasi, man visai vis tiek.
PENKIASDEŠIMT. Tačiau dabar tu neabejingas ir man. O man nebe tas pat, kas darosi su vienu iš mūsų.
DRAUGAS. Tai mane labiausiai ir baimina. Nuojauta sako, kad su tavim gali įvykti kas nors baisaus. Drebėjau kaip epušės lapas, kai buvai pastatytas prieš minią.
PENKIASDEŠIMT. Vadinasi, tu ten buvai.
DRAUGAS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. O nenorėjai man to sakyti.
DRAUGAS. Ne.
PENKIASDEŠIMT. Bet kodėl gi?
DRAUGAS. Bijojau, kad suteiksiu tau stiprybės vykdyti tuos tavo mirtinai pavojingus sumanymus, – paprasčiausiai vien savo dalyvavimu.
PENKIASDEŠIMT. Tai tiesa. Tu man įkvepi drąsos. Su tavim galiu apie viską kalbėtis. Jei nebūčiau su tavim kalbėjęsis, niekuomet nebūčiau galėjęs pradėti to, ką pradėjau.
DRAUGAS. Bet juk dabar viskas yra pasibaigę, tiesa?
PENKIASDEŠIMT. Tu taip manai? Jei gali man paaiškinti, kas įvyko, tada yra pasibaigę. Aš nežinau, ar tau pasiseks. Bet džiaugiuosi, kad ten buvai, nes dabar galėsi man tiksliai atsakyti. Įtariai žiūriu į dalykus, kuriuos išgyvenu pats sau vienas, bet kurie susiję nebe tik su manimi. Ar padėsi?
DRAUGAS. Tau visuomet padėsiu. Negaliu kitaip. Klausk, ko tiktai nori. Visuomet sakysiu tik tiesą. Nesiverčia liežuvis veidmainiauti, kai kalbu su tavim.
PENKIASDEŠIMT. Ir aš negalėčiau kitaip elgtis bendraudamas su tavim. Tad pasakyk man aiškiai: kaip nutiko, kad aš tebesu dar gyvas?
DRAUGAS. Nesuprantu tavęs. Matyt, nebuvo atėjęs tavo Akimirksnis.
PENKIASDEŠIMT. Tačiau Kapsulanas visų akivaizdoje pareiškė, kad mano Akimirksnis atėjęs. Juk pats ten buvai. Girdėjai savo ausimis.
DRAUGAS. Jis gali kai kada klysti.
PENKIASDEŠIMT. Bet jis skelbė, kad žino tikrai, o aš jį nuginčijau. Jis teigė geriau žinąs, girdi, motina suklaidinusi mane. Iš kur jam tai žinoti? Ir kaip jis išvis gali žinoti?
DRAUGAS. Jis turi skvarbų žvilgsnį. Nepamiršk jo milžiniškos patirties. Jis buvo įsitikinęs tuo, ką sakė. Antraip nebūtų tavęs statęs prieš pusę bendruomenės.
PENKIASDEŠIMT. Bet kuriems galams?
DRAUGAS. Jis norėjo visiems įrodyti, kokios absurdiškos tavo abejonės. Tu stovėjai tenai ir su neregėtu užsispyrimu vis kartojai, kad tuo netiki. Tu pergyvensiąs savo Akimirksnį. Tereikią tau tik duoti šansą, ir tu visiems įrodysiąs savo tiesą. Tave reikią laikyti eksperimentu. Tu netiki Akimirksniu, ir todėl jis tau negalioja.
PENKIASDEŠIMT. Visiškai teisingai. Tą aš ir sakiau.
DRAUGAS. Tačiau Kapsulanas žinojo, kad tai neįmanoma. Jam buvo aišku, kad tu per Akimirksnį pats užversi kanopas, ir norėjo tai parodyti viešai, kaip ir tu buvai metęs viešą iššūkį. Tu pats turėjai save paneigti. O tau tai negalėjo būti itin malonu. Tad neabejotina, kad tavo elgsena atrodė piktavališka: iš žmogaus trapumo norima padaryti viešą spektaklį. Bet nepamiršk, ką esi anksčiau padaręs. Tu sutrikdei laidotuves ir vargšei motinai, netekusiai vaiko, įvarei nežmonišką baimę. Sukėlei visuotinį pasipiktinimą, o Kapsulano pareiga rūpintis žmonių ramybe. Jam dera žiūrėti, kad negrįžtų sena klaiki baimė: tai susiję su Akimirksnio įstatymu. Jeigu Kapsulanas leis kam nors suabejoti šiuo įstatymu, viskas ims virsti aukštyn kojomis, ir padariniai bus nenumatomi. Žmonės pradės puldinėti vieni kitus, ir mes vėl pasinersime į senuosius žudynių laikus. Ar tu pats nesi patenkintas tuo, kaip tavo procesas baigėsi? Kapsulanas tau suteikė Akimirksnio atšaukimo galimybę, ir tu esi gyvas. Ko tau dar reikia?
PENKIASDEŠIMT. Man reikia suprasti: aš viso to nesuprantu. Tu neatsakai į mano klausimą.
DRAUGAS. Man atrodo, kad bus geriau, jei aš tavęs kai ko paklausiu. Juk tavosios – o ne Kapsulano – laikysenos niekas nesuprato.
PENKIASDEŠIMT. Klausk į sveikatą! Ko ir kiek nori!
DRAUGAS. Kai tave užvedė ant pakylos ir ėmė rinktis žmonės, tu iš pradžių ilgai tylėjai. Minia vis didėjo, ir netrukus aikštė prisipildė tiek, kad ir kepurės nebūtų buvę kur numesti. Visam procesui leidai vykti nė karto neatverdamas burnos. Į Kapsulano kaltinimus atsakinėjai abejingai linksėdamas galva. Ir staiga, kai buvo paskelbtas nuosprendis, tu garsiai sušukai: „Tai ne mano Akimirksnis!“ Šis šūksmas nuskambėjo nepaprastai įtikinamai, ir galiu pasakyti, kad žmonėms tas pirmas tavo prakalbėjimas padarė didžiulį įspūdį. Kapsulanas atrodė geriau žinąs ir tau stipriai atkirto. Rėmeisi savo atmintimi ir motina. Buvai šventai įsitikinęs, kad tai nėra tavo Akimirksnis. Kapsulanas vėl pakartojo nuosprendį. Žaviuosi tavimi be galo, ir nors neapsakomai baiminausi dėl tavęs, širdyje meldžiausi, kad išliktum tvirtas. Ir staiga nei iš šio, nei iš to ėmei prašyti savo mirtinąją atidėti vienai dienai, žadėdamas už tai pripažinti. O pripažinimas buvo toks – iki šiol to niekaip negaliu suvokti, – kad tai vis dėlto esąs tavo Akimirksnis. Visiška priešingybė to, ką buvai anksčiau taip ryžtingai teigęs. Šis prieštaravimas trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Visi kaipmat nusiteikė prieš tave. Turi žinoti, kad nuo tos akimirkos visi iki vieno laiko tave šarlatanu. Ar gali tą prieštaravimą kaip nors paaiškinti?
PENKIASDEŠIMT. Nėra nieko lengvesnio. Tai joks prieštaravimas. Aš paprasčiausiai nežinau. Aš nežinau, kiek man metų. Niekuomet dėl jų nekvaršinau sau galvos. Iki visai neseniai net neatėjo mintis, kad tokį dalyką privalu žinoti. Netgi savo gimtadienio dorai nežinau. Visi savuosius nuolat laikė didžiausioje paslaptyje. Aš esu to visuotinio slapukavimo auka: nuo jo taip nukentėjau, kad net nebepastebiu, kaip visą laiką kas nors yra slepiama. Galimas daiktas, kad vaikystėje man apie tai buvo kalbama, bet jau tada išmokau tuos dalykus leisti pro ausis. Net jei kada nors galbūt ir žinojau, paskui pamiršau. Savo metų aš nei švaisčiau, nei taupiau. Niekuomet nelaikiau jų kapitalu. Paprasčiausiai apie metus negalvojau. Aš pernelyg džiaugiausi gyvenimu, kad dar tie metai man rūpėtų.
DRAUGAS. Ar tu tikrai nežinai, kiek tau metų?
PENKIASDEŠIMT. Ne. Tai, ką anksčiau esu sakęs, abu kartus neatitiko tiesos. Abu kartus melavau.
DRAUGAS. O kokia to prasmė?
PENKIASDEŠIMT. Aš norėjau Kapsulaną supainioti. Jeigu aš neigiu, kad tai yra mano Akimirksnis, kaip jis įrodys? Tokį klausimą buvau sau pačiam iškėlęs. Aš norėjau visos didžiulės minios akivaizdoje jį išmušti iš vėžių. Mano tikslas buvo suduoti smūgį klaidingam minios tikėjimui. Kas nors juk turi to imtis. O aš tam reikalui esu pats tinkamiausias, nes tikrai nežinau savo amžiaus.
DRAUGAS. Beviltiškas užmojis. Jų tikėjimas nėra klaidingas.
PENKIASDEŠIMT. Bet man pasisekė. Ar nematai, kad viršus mano?
DRAUGAS. Nereikėtų taip sakyti! Nepamiršk, kad savo teiginį esi atšaukęs.
PENKIASDEŠIMT. Iš pradžių Kapsulaną priverčiau nusiteikti, kad mano Akimirksnis esąs atėjęs. Jis tuo nė kiek neabejojo, ir visi tai matė. Tada aš atšaukiau Akimirksnį ir taip gavau malonę. Kaip matai, esu gyvas ir sveikas. Arba jis klydo ir apie mano Akimirksnį nieko daugiau nežino negu aš, arba esama galimybės patį Akimirksnį pergyventi. Vienu iš dviejų dabar turi tikėti kiekvienas.
DRAUGAS. O, tu labai klysti! Visi įsidėmėjo tavo atšaukimą, ir šis jiems padarė milžinišką įspūdį. Bet iš paties vyksmo jie atkreipė dėmesį tik į tai, kad tu prieštaravai sau.
PENKIASDEŠIMT. Gal ir taip. Tačiau man į visa tai nusispjauti. Aš, pats sau, dabar esu pažengęs nepalyginti toliau, negu buvau kada nors anksčiau. Dabar žinau, kad Kapsulanas – bent kai kada – meluoja. Jo vertinimai nėra nepriekaištingi. Jis pats yra pažeidžiamas. Jis gina tai, kas neturi tvirto pamato. Jis prieštarauja sau ir atleidžia, kai kas nors savo Akimirksnį atšaukia. Atšaukimo jam verkiant reikia, dėl jo pasirengęs iš kailio nertis. Nuo jo jis priklauso taip, kaip kiekvienas iš mūsų nuo kapsulės.
DRAUGAS. Neslėpsiu: man irgi taip pasirodė.
PENKIASDEŠIMT. Tu tai pripažįsti? Tikrai pripažįsti? Ir tai buvo tavo paties įspūdis? O juk tu buvai tenai, minioje, tau negrėsė joks pavojus, joks jaudulys negalėjo tavęs klaidinti.
DRAUGAS. Nemanyk, kad aš mažiau jaudinausi negu tu. Tačiau vyliausi, kad tavo atšaukimas galioja, kad jis yra galutinis, kad tau atsibodo kėsintis į gamtos dėsnius.
PENKIASDEŠIMT. Gamtos dėsnius? Kas tai per daiktas? Turi galvoje Kapsulano pareigybės instrukcijas? Kol kas dar net žalio supratimo neturiu, kaip iš vidaus atrodo kapsulė. O jeigu aš galėčiau metus, kurie kapsulėje žmogui raštiškai skirti, padidinti, pavyzdžiui, dešimčia, jeigu kapsulę atidaryčiau ir ten pažymėtą skaičių pats savo rankomis padidinčiau kokiu dešimtuku, kaip manai, kas būtų tada?
DRAUGAS. Tikiu, kad tu nepadarysi nuodėmės. Tu niekam netapsi žudiku. Pernelyg gerai tave pažįstu. Žudikas taip nejaučia. Žudikas taip nekalba. Tu nusiraminsi. Buvai gerokai įsiaudrinęs. Aprimsi ir viską pamirši. Paliksi galioti, kaip iki šiol buvo, kaip tavo atšaukta. Pažadėk man!
PENKIASDEŠIMT. Aš nieko nežadu.

Penkiasdešimt. Dvi labai senos moterys

PENKIASDEŠIMT. Ei! Klausykit! Ei! Noriu su jumis pakalbėti! Kur taip lekiate kaip patrakusios? Aš jums nieko nedarysiu! Palaukit, nelėkit taip! Sušneksim kelis žodžius!
PIRMOJI SENĖ (gaudydama kvapą). Mes nieko neturim.
ANTROJI SENĖ (dusdama). Ničnieko neturim.
PENKIASDEŠIMT. Man nieko iš jūsų ir nereikia. Nieko iš jūsų neatimsiu. Noriu tik šio to jūsų paklausti.
PIRMOJI SENĖ. Aš ne čionykštė.
ANTROJI SENĖ. Aš esu iš labai toli.
PENKIASDEŠIMT. Neketinu jūsų teirautis kelio. Pats žinau, kur eiti.
PIRMOJI SENĖ. Tai ko reikia? Ko?
ANTROJI SENĖ. Mes nieko neturim. Mes iš toli.
PENKIASDEŠIMT. Nebijokit manęs. Ar nesuprantat, ką sakau? Nieko jums nedarysiu. Tik noriu jūsų šio to paklausti. Iš senų laikų.
PIRMOJI SENĖ. Aš ne tokia sena. Toji senesnė už mane.
ANTROJI SENĖ. Ne aš, o ji senesnė. Klauskit jos!
PENKIASDEŠIMT. Abiejų noriu paklausti.
PIRMOJI SENĖ. Jau vėlus metas.
ANTROJI SENĖ. Man reikia lėkti.
PENKIASDEŠIMT. Niekur jūs nelėksit. Paskui pargabensiu abidvi namo kuo skubiausiai, taip greitai, kaip panorėsit. Dabar ramiai sustokit ir paklausykit, ko jūsų klausiu!
PIRMOJI SENĖ. Na, klausau jau, klausau. Bet aš nieko nežinau.
ANTROJI SENĖ. Girdžiu visai gerai. Nesu dar tokia kurčia. Bet aš nežinau, ką turiu sakyti.
PENKIASDEŠIMT. Atidžiai paklausykit! Iš kiekvienos noriu šį tą sužinoti. (Kreipiasi į pirmąją) Kiek tau metų?
PIRMOJI SENĖ. Aš visai nesena.
PENKIASDEŠIMT. Žinau, bet kiek tau metų?
PIRMOJI SENĖ. Nebežinau, klausk jos!
PENKIASDEŠIMT. Kol jos klausiu, pati pagalvok. (Kreipiasi į antrąją) Koks tavo amžius?
ANTROJI SENĖ. Visai aš ne sena.
PENKIASDEŠIMT. Be jokios abejonės, bet kiek pačiai metų?
ANTROJI SENĖ. Pamiršau. Klausk jos!
PENKIASDEŠIMT (kreipiasi į pirmąją). Ar jau žinai? Ar prisiminei?
PIRMOJI SENĖ. Ne. Nieko nežinau. Pernelyg seni laikai.
PENKIASDEŠIMT. O jei gausi į kailį, ar ir tada nesakysi?
PIRMOJI SENĖ (ima šaukti). Gelbėkit! Gelbėkit! Jis puola mane mušti!
PENKIASDEŠIMT. Nutilk! Niekas tavęs nemuša! Kaip vadiniesi?
PIRMOJI SENĖ. Devyniasdešimt Treji. Tik nemušk, juk sakau: Devyniasdešimt Treji.
ANTROJI SENĖ. Ir aš sakau. Devyniasdešimt Šešeri. Tiktai nekišk prie manęs nagų.
PENKIASDEŠIMT. Tu jau sakai, kai tavęs dar net neklausiu. Jūs labai skubate. Ar seniai pažįstamos?
ABIDVI. Ištisa amžinybė.
PENKIASDEŠIMT. Bet aš noriu tiksliau žinoti.
PIRMOJI SENĖ. Pažinojau ją, kai dar buvau netekėjusi.
ANTROJI SENĖ. Ir aš taip pat.
PENKIASDEŠIMT. Kai tekėjai, tikriausiai buvai labai jauna.
PIRMOJI SENĖ. Visiška jauniklė. Niekas net ir nežinojo, kiek tada turėjau metų. Dabar nebėra nė vieno gyvo. Liko tik, va, jinai.
ANTROJI SENĖ. Aš visuomet buvau vyresnė už ją. Ji man vis bėgiojo iš paskos.
PENKIASDEŠIMT. Tuoj sužinosiu, kokio amžiaus jūs esate.
ABIDVI. O, ne. To niekas nežino.
PENKIASDEŠIMT. Man tereikia tik dirstelėti į jūsų kapsules.
ABIDVI (ima šaukti). To negali būti! Jis melagis! Jis meluoja! Meluoja!
PENKIASDEŠIMT. Uždarykit kakarines! Tučtuojau!
ABIDVI (rėkia vis garsiau). To negali būti! To niekas nežino! Jis meluoja! Meluoja!
PENKIASDEŠIMT. Aš jums kailį iškaršiu! Jei nesiliausit laidžiusios gerklę, prilupsiu taip, kad kojų nepavilksit.
PIRMOJI SENĖ (virpėdama). Tuoj nustosiu. Šiurpuliai eina per kūną.
ANTROJI SENĖ. Aš irgi norėčiau nustoti, bet negaliu. Aš taip bijau.
PENKIASDEŠIMT. Šen kapsules! Mikliai!
PIRMOJI SENĖ. Aš neturiu kapsulės.
ANTROJI SENĖ. Aš savąją pamečiau. (Dabar abidvi visai ramios)
PENKIASDEŠIMT. Aš jas rasiu. Abi jas tebeturit. Šen, sakau! Man jų reikia.
PIRMOJI SENĖ. Savąją aš prarijau.
PENKIASDEŠIMT (sugriebia ją). Spjauk lauk!
PIRMOJI SENĖ (spjauna ir spjauna). Nieko neišeina.
PENKIASDEŠIMT. Stipriau! Bet geriau atiduok savo noru. O jei ne, ir vienai, ir kitai nusuksiu sprandą.
ANTROJI SENĖ (visa tirtėdama). Aš savąją jau radau. Štai ji. (Ištiesia kapsulę) Jinai irgi turi. Tik gerai pažiūrėk.
PIRMOJI SENĖ. Begėdė, tu nori, kad ir aš savosios netekčiau!
PENKIASDEŠIMT. Duok ją geruoju. Matai, ji jau atiduoda.
PIRMOJI SENĖ (ištiesia ranką su kapsule, ašaroja). Ką darysiu be kapsulės?
ANTROJI SENĖ. Kas mums dabar bus?
PENKIASDEŠIMT. Aš jums duosiu kitas, gražesnes, auksines.
ABIDVI. Auksines! Auksines!
PENKIASDEŠIMT (kiekvienai užkabina po kapsulę). Na, štai taip. Dabar turit nepalyginti gražesnes. Tai ką, patenkintos, ar ne? Dabar gyvensit dar ilgai ilgai. Šios kapsulės yra laimingos. Aš pats jas darau. Tačiau niekam apie tai nė žodžio. Jei laikysit liežuvį už dantų, abidvi gyvensit dar ilgus metus.
PIRMOJI SENĖ. Kaip gerai! Ilgus metus!
ANTROJI SENĖ. Dar daug, daug metų!
PENKIASDEŠIMT. Kai jus kitą kartą pamatysiu, gausit dar gražesnes. Būkit ramios, aš jus rasiu, žinau, kur gyvenat. O dabar ramių ramiausiai pėdinat namo. Tik pažadėkit, kad niekam nė murmur. Juk visi norės gražių auksinių kapsulių, o aš teturėjau tik dvi. Jei žmonės sužinos, užsimanys jas iš jūsų atimti. Ar pažadat tylėti kaip žemė?
PIRMOJI SENĖ. Pažadam! Pažadam!
ANTROJI SENĖ. Bet kitą kartą aš gausiu geresnę!
PENKIASDEŠIMT. Gausi, tikrai gausi. Tačiau pirma man reikia jų turėti. O tai nėra paprasta. Todėl turiu išvažiuoti. Kai grįšiu, jus vėl sutiksiu, tuomet gausit kitas. Dabar turite gražaus laiko. Nedelsdamos dinkit iš čia, kol niekas nepastebėjo. Jei žiopsosit, kaipmat jų neteksit!
ABIDVI SENĖS (kuo skubiausiai nukiūtina). Dėkojam! Labai dėkojam!

Penkiasdešimt. Draugas

PENKIASDEŠIMT. Turiu dvi kapsules!
DRAUGAS. Ką turi?
PENKIASDEŠIMT. Dvi kapsules. Dvi tikras kapsules.
DRAUGAS. Dėl Dievo meilės, iš kur jas ištraukei?
PENKIASDEŠIMT. Gavau iš dviejų senų moterų. Dabar kapsulės priklauso man. Galiu su jomis daryti ką noriu.
DRAUGAS. Aš – aš nenoriu jų savo akyse matyti.
PENKIASDEŠIMT. Tai nieko nekeičia. Aš vis tiek jas turiu.
DRAUGAS. Baisu. Grąžink, iš ko paėmei!
PENKIASDEŠIMT. Aš joms daviau geresnes.
DRAUGAS. Geresnes?
PENKIASDEŠIMT. Taip, geresnes! Auksines.
DRAUGAS. Bet juk jos netikros.
PENKIASDEŠIMT. Ne. Tačiau jos geresnės, jos numato ilgesnį laiką.
DRAUGAS. O iš kur tas gavai?
PENKIASDEŠIMT. Nesakysiu. Turėjau, ir viskas. Padovanojau jas dviem senėms. Už tai jos atidavė savąsias.
DRAUGAS. Jos, matyt, ne viso proto. Savo noru to niekas nedaro.
PENKIASDEŠIMT. Šiek tiek joms padėjau.
DRAUGAS. Nori pasakyti, kad atėmei iš jų prievarta. Ar žinai, kas esi?
PENKIASDEŠIMT. Man visai nerūpi, kas esu. Kiekvienas kas nors esame. Ir aš esu. Bet turiu dvi kapsules ir galiu su jomis daryti ką noriu.
DRAUGAS. Eik šalin! Kam man visa tai sakai?!
PENKIASDEŠIMT. Gali mane įskųsti. Jei manęs bijai, tavo valia mūsų draugystę nutraukti. Nepyksiu. Matau, tavo rankos virpa.
DRAUGAS. Niekis, o bijoti aš nieko nebijau. Juk nesu kuo nors prasikaltęs. Mane sąžinė graužia. Būtų buvę gerai, jei su tavim niekuomet nebūčiau kalbėjęs. Aš tave pastūmėjau tuo keliu. Nereikėjo man atsakinėti į tavo klausimus. Dėl visko esu kaltas aš. Ne ką kitą, o mane reikia laikyti nusikaltėliu. O tu sakai, kad turiu tave įskųsti.
PENKIASDEŠIMT. Neišsigalvok niekų! Verčiau padėk man! Tavo pagalbos man reikia! Nieko nebesugrąžinsi, šaukštai po pietų.
DRAUGAS. Kaip tau padėti? Juk žinai, kas dabar esi.
PENKIASDEŠIMT. Žudikas. Plėšikas. Ar kaip ten dar kitaip tai vadinama. Bet ne taip svarbu, kaip kas vadina. Padėk man atidaryti kapsules!
DRAUGAS. Atidaryti?! Tu žadi jas atidaryti?!
PENKIASDEŠIMT. Noriu pamatyti, kas viduje. Tu juk žinai, kas ten turi būti.
DRAUGAS. Bet kokia prasmė taip elgtis? Pats žinai, ką ten rasi.
PENKIASDEŠIMT. Sakai, žinau?
DRAUGAS. Taip! Aiškus daiktas! Tą žino kiekvienas vaikas. Kiekvienas žmogus ją nešiojasi visą gyvenimą. Visi tai žino.
PENKIASDEŠIMT. Ar esi pažvelgęs bent į vienos vidų?
DRAUGAS. Ne. Bet to ir nereikia.
PENKIASDEŠIMT. Vadinasi, tu niekuomet nesi matęs, kas ten viduje!
DRAUGAS. Aš buvau, kai šarvojo mano tėvą. Anksčiau dalyvavau laidojant savo... Ar reikia viską pasakoti iš naujo? Tu žinai, kaip jų netektį iki šiol išgyvenu. Aš dalyvavau. Supranti, pats buvau. Pats mačiau, kaip mirusiųjų apžiūrėtojas jų kapsules rado ir atidarė. Savo akimis mačiau, kaip jis įrašė į registrą.
PENKIASDEŠIMT. Ar pažvelgei į kapsulės vidų?
DRAUGAS. Ne! Tu reikalauji per daug. Aš buvau smarkiai susijaudinęs. Ar būčiau galėjęs dar kokius nors skaičius matyti? Tačiau buvo daug kitų žmonių. Nejau manai, kad trūko liudytojų?
PENKIASDEŠIMT. Jie taip pat buvo susijaudinę, kaip ir tu. Niekas nematė, kas yra kapsulių viduje. Nė vienas! Vienintelis, kuris nebuvo susijaudinęs, tai pats Kapsulanas. Jis niekuomet nesijaudina. Lieka ramut ramutėlis. Jis mato jas visas ir viską suregistruoja.
DRAUGAS. Bet tu juo netiki, nes jo neapkenti. Nereikėjo man tavęs siųsti pas jį.
PENKIASDEŠIMT. Liaukis, man išvis svetima neapykanta! Bet aš niekuo ir netikiu. Man visa tai pernelyg svarbu. Kapsules noriu pats atidaryti ir savo akimis pamatyti, kas jų viduje. Aš jas atidarysiu, gali tuo neabejoti. Niekas man to nesukliudys. Noriu, kad padėtum.
DRAUGAS. Padėsiu, bet kaip tai padaryti? Kaip tau padėti? Juk viskas jau pusiau įvykę.
PENKIASDEŠIMT. Man reikia tavo akių. Noriu, kad kartu su manimi pamatytum, kas kapsulių viduje. Aš nepasitikiu savo akimis. Esu šališkas. Jei aš tau sakysiu, ką radęs, tu netikėsi.
DRAUGAS. Dabar suprantu. Tu nori, kad aš dalyvaučiau atidarant kapsules.
PENKIASDEŠIMT. Visiškai teisingai. Nepalik manęs keblioje padėtyje! Suprask, ką visa tai reiškia.
DRAUGAS. Aš to nesuprantu. O gal ir nenoriu suprasti.
PENKIASDEŠIMT. Bet tu nepaliksi manęs vieno?
DRAUGAS. Ne. Nepaliksiu.
PENKIASDEŠIMT. Štai jos. Kaip galėtume jas atidaryti?
DRAUGAS. Turėtų būti nepaprastai sunku. Kapsulanas turi raktą.
PENKIASDEŠIMT. Mums teks jas išlaužti.
DRAUGAS. Matyt. O to labiausiai ir baiminuosi. Kitaip, ko gera, nieko nebus.
PENKIASDEŠIMT. Ar turi plaktuką?
DRAUGAS. Štai jis.
PENKIASDEŠIMT. Ačiū. Dabar trenksiu.
DRAUGAS. Bet atsargiai. Nepersistenk. Kad nesumaltum turinio.
PENKIASDEŠIMT (užsimojęs trenkia). Ta-a-a-i-p!
DRAUGAS. Parodyk! Ar atsidarė?
PENKIASDEŠIMT. Ne. Tik susilankstė. Jos kažkaip savotiškai padarytos.
DRAUGAS. Ką dabar darysim?
PENKIASDEŠIMT. Tvosiu dar kartą. (Užsimojęs trenkia) Dabar duok dildę.
DRAUGAS. Imk.
PENKIASDEŠIMT. Atrodo, šitaip turėtų pasisekti. Gal galėtum, va, taip palaikyti.
DRAUGAS. Gerai. Laikau tvirtai suėmęs grandinę.
PENKIASDEŠIMT. Atsidarė! Atsidarė! Ji atdara! Žiūrėk į vidų. Žiūrėk tu pirmas! Ką matai?
DRAUGAS. Nieko.
PENKIASDEŠIMT. Nieko nematai? Ji tuščia?
DRAUGAS. Tuščia. Bet taip negali būti. Kur antroji?
PENKIASDEŠIMT. Štai ji. Duok plaktuką. (Trenkia) Dildę šen! Laikyk tvirtai! Taip. (Brūžina) Atsidarė. Dabar aš pirmas žiūrėsiu.
DRAUGAS. Ne. Kartu.
PENKIASDEŠIMT. Geriau po vieną. Leisk man pirmam!
DRAUGAS. Kaip nori. Ką matai?
PENKIASDEŠIMT. Nieko. Visiškai nieko. Ji tuščia.
DRAUGAS. Ką? Ir ši tuščia? Taip. Tuščia. Ką tai reiškia?
PENKIASDEŠIMT. To norėčiau tavęs paklausti.
DRAUGAS. Tos senės tave apmovė. Jos tau įbruko netikras.
PENKIASDEŠIMT. Tu taip manai? O man atrodo kitaip. Tu nebuvai ir nematei. Būtų buvę gerai, jei būtum dalyvavęs.
DRAUGAS. Juk matai, kad jos tuščios!
PENKIASDEŠIMT. Kapsulės tikrai tuščios. Ar suvoki tai kaip reikiant?
DRAUGAS. Paikas daiktas! Tau galvoj negerai!
PENKIASDEŠIMT. Štai manoji! Duok šen savąją! Atidarysim abi!
DRAUGAS. Aš – aš negaliu. Atleisk man. Aš savosios neduosiu. Norėčiau, kad ir tu savosios neatidarytum.
PENKIASDEŠIMT. Tu negali man uždrausti. Tavosios man nereikia. Štai manoji. Trenk į ją!
DRAUGAS. Ne.
PENKIASDEŠIMT. Bailys! Duokš plaktuką!
DRAUGAS. Negaliu – negaliu tau jo duoti.
PENKIASDEŠIMT. Tada pats pasiimsiu. Aš nieko nebijau.
DRAUGAS. Ką darai?! Ką darai?!
PENKIASDEŠIMT. Tu kaip tos senos bobos. (Tvoja) Gerai priplojau. Dabar reikia dildės.
DRAUGAS. Jau laikau atkišęs.
PENKIASDEŠIMT. Atsidarė! Atsidarė! Ir manoji kapsulė atsidarė! Žiūrėk į vidų! Aš skiriu tave Kapsulanu! Ką matai?
DRAUGAS (virpančiu balsu). Nieko. Ji tuščia.
PENKIASDEŠIMT. Nieko nematai? Taip pat tuščia? Vadinasi, visos kapsulės yra tuščios.
DRAUGAS. Tai neįmanoma! Eik! Eik šalin nuo manęs! Tu iškrėtei piktą pokštą. Tu man nebe draugas! Ką tuo akių dūmimu nori parodyti? Tomis netikromis kapsulėmis, kurias neva esi pagrobęs, netikra savąja, kurią sau užsikabinai ant kaklo. Tau visa tai atrodo labai linksma, o man kelia tik kartėlį. Nebenoriu matyti tavęs akyse. Gal manai, kad tomis šlykščiomis išdaigomis sugrąžinsi man seserį? Traukis nuo manęs! Neapkenčiu tavęs!
PENKIASDEŠIMT. Išeina, kad manimi netiki. Tuomet duok šen savąją, ir tik tada kaltink mane. Gal sakysi, kad aš ją tau užkabinau? Negi nepažįsti savosios. Tu esi ne tik mano geriausias, bet ir vienintelis draugas. Tu kaltini mane tokia daugybe niekšybių. Bet duok man galimybę gintis. Nepagailėk man savosios kapsulės! Tu štai stovi čionai. Turi ją su savimi. Ir visuomet ją turėjai. Nė karto, kiek gyveni, nesi jos nusiėmęs, nė kartelio. Nueisiu į tolimiausią kambario kampą. Stovėsiu ten. Nesijudinsiu iš vietos. Atidaryk savo paties kapsulę! Tu esi man skolingas! Padaryk tai! Padaryk!
DRAUGAS. Negaliu. Bijau tavęs. Ko prikibai? Palik mane ramybėje!
PENKIASDEŠIMT. Tu nebenori su manim bendrauti?
DRAUGAS. Noriu viena – kad paliktum mane ramybėje.
PENKIASDEŠIMT. Gerai, einu! Lik sveikas!
DRAUGAS. Tu eini. Bet kaip man dabar gyventi?
PENKIASDEŠIMT. Aš juk tau nieko nepadariau.
DRAUGAS. Nieko. Tikrai nieko. Eik jau! Eik! Eik!
PENKIASDEŠIMT. Nepykstu ant tavęs. Lik sveikas.
DRAUGAS. Tu nepyksti. Bet aš nirštu. Aš neapkenčiu tavęs. Keliauk sau. Ir juo greičiau, juo geriau.
PENKIASDEŠIMT. Ką turiu daryti?
DRAUGAS. Nieko. Tu turi eiti.
PENKIASDEŠIMT. Na, gerai. Lik sveikas.

Penkiasdešimt. Kapsulanas

PENKIASDEŠIMT. Ir visi, kurie iš gyvenimo išėjo per anksti?
KAPSULANAS. Niekas neišėjo per anksti.
PENKIASDEŠIMT. Mano bičiulis turėjo seserį, kuri vos dvylikos išėjo.
KAPSULANAS. Tai buvo jos įstatymu numatytas vardas.
PENKIASDEŠIMT. Įstatymu?! Tokiu, kuris grindžiamas nežinia?!
KAPSULANAS. Nėra kitokių įstatymų. O įstatymui svarbiausia yra viena: kad jų būtų laikomasi.
PENKIASDEŠIMT. Kad jų laikytųsi visi?
KAPSULANAS. Visi, kuriems jie galioja.
PENKIASDEŠIMT. O kaip su tais, kurie gyveno anksčiau?
KAPSULANAS. Jie negalėjo jų paisyti. Ar turite dar kokį išmintingą ir neatidėliotiną klausimą?
PENKIASDEŠIMT. Kas nutiks, jei žmonės staiga sužinos, kad visos kapsulės tuščios?
KAPSULANAS. Jie negali to sužinoti. Kam ateitų į galvą šnekėti tokias nesąmones, kas drįstų jiems sakyti tokį siaubingą dalyką?
PENKIASDEŠIMT. Tarkime, kam nors šauna mintis, kad visos kapsulės yra tuščios. Jis išeina į gatves kaip koks šauklys arba naujas Mahometas ir užuot kartojęs „Alachas yra didis, o Mahometas – jo pranašas!“ ima skelbti: „Kapsulės yra tuščios! Niekas to nežino! Kapsulės yra tuščios! Kapsulės yra tuščios ir niekas to nežino!“
KAPSULANAS. Niekas juo netikėtų. Netrukus jis užsičiauptų.
PENKIASDEŠIMT. O jeigu jis vieną kapsulę atidarytų ir su tuščiu kiautu lakstytų gatvėmis rodydamas, kad joje nieko nėra?
KAPSULANAS. Jokia paslaptis, kaip elgiamasi su žudikais.
PENKIASDEŠIMT. Bet man kyla didelis įtarimas, ima baisus nerimas dėl to, kad toji mintis, vieną kartą paskelbta, ims leisti šaknis, ją pasigaus žmonės ir pradės perdavinėti iš lūpų į lūpas.
KAPSULANAS. Jūsų susirūpinimas vertas pagarbos. Į tai bus palankiai atsižvelgta. Tačiau kapsulanų kartų kartos yra seniai apie tai pagalvojusios ir viską numačiusios. Ne veltui kapsulių grobikai kaltinami nužudymu. Pats matote, kad iki šiol tai buvo veiksminga.
PENKIASDEŠIMT. Bet aš galvoju apie ateitį.
KAPSULANAS. Per daug dėl jos kvaršinate sau galvą. Tai jūsų maištavimo liekana.
PENKIASDEŠIMT. Ar toji liekana neverčia jūsų nerimauti? Ar mano karštakošiškas uolumas neatrodo jums kenksmingas?
KAPSULANAS. Nepasakyčiau. Jūs nebegalite kelti pavojaus. Jūs viešai pripažinote savo Akimirksnį. Esate laikomas bailiu ir kvailiu. Net jei vėl imtumėte garsiai skelbti savo abejones, niekam jomis nebepadarytumėte įspūdžio. Tik niekuo neprasikaltusiais nuoširdžiai tikima. Vien tik atskalūnas įtiki savo naująja erezija, o senąjį tikėjimą jis praranda kur kas sparčiau, negu įstengia numatyti.
PENKIASDEŠIMT. Kodėl manote, kad vėl galėčiau pasidaryti atskalūnu?
KAPSULANAS. Visai nemanau. Aš tik paaiškinau, kodėl nebeturite šansų kelti pavojaus. Nors ir ką darytumėte, viskas eitų per nieką.
PENKIASDEŠIMT. Bet ar jūs atmetate mano nuogąstavimus?
KAPSULANAS. Esama nekenksmingo ir pavojingo žinojimo. Bet yra ir nepalyginti pavojingesnio abejojimo. Bent jau nuo šio jūs esate pagydytas.
PENKIASDEŠIMT. Ką tuo norite pasakyti?
KAPSULANAS. Nieko ypatinga. Gal tik tiek, kad kai kurios abejonės žmones stačiai varo iš proto, daro apgailėtinais dvasios skurdžiais ir iš jų niekam jokios naudos. Šiuo atžvilgiu pavojingas žinojimas yra net šiek tiek geresnis. Tą galite įsidėmėti.
PENKIASDEŠIMT. Aš jus išgąsdinau. Verčiau nereikėjo sakyti, kad kapsulės gali būti tuščios.
KAPSULANAS. Nė kiek neišgąsdinote. Jūs atidarėte savo kapsulę ir nieko neradote. Aš tą veiksmą esu atlikęs jau tūkstančius kartų. Ar atrodau išsigandęs?
PENKIASDEŠIMT. Nejau jūs tikrai manote, kad taip būčiau galėjęs pasielgti?
KAPSULANAS. Nėra čia ko daug manyti. Tokia mintis nėra atėjusi į galvą nė vienam, kuris nėra taip pasielgęs. Jūs esate žudikas. O žudikais, kurie laiku atšaukė savo išsižadėjimą, mes nesidomime.
PENKIASDEŠIMT. Jūs mane kaltinate neturėdamas jokio nužudymo įrodymo.
KAPSULANAS. Aš neverčiu jus įrodinėti, kad esate nekaltas. Tai būtų pernelyg lengva. Jūs turite savo laisvę. Dabar žinote, kad gyvensite tiek – na, kiek gyvensite. Tokios laisvės jūs troškote. Jūs ją pasigrobėte prievarta. Mėgaukitės ja kiek širdis geidžia! Būkite tikras, kad yra dar ne vienas į jus panašus kvaiša, panūdęs kankinamos nerimasties vietoj ramybės, kurią esame įvedę ir kurią saugome bei puoselėjame.
PENKIASDEŠIMT. Ar tikrai yra dar ir kitų?
KAPSULANAS. Garantuoju, jūs toli gražu ne vienintelis. O tai, kad nesate niekuo ypatingas, patyrėte jau tada, kai buvote pasirengęs dėl vienos gyvenimo dienos vėl pripažinti Akimirksnį. Esate toks bailys, kad net nuo savęs tai slepiate. Bet dabar galėsite savo bailumu mėgautis į valias. Dabar vietoj vieno Akimirksnio galėsite turėti nenutrūkstamą jų virtinę. Nė nemanau įsakyti jus suimti kaip žudiką. Džiaukitės savo grobiu! Aš perduodu jus jūsų baimei.

Penkiasdešimt gatvėje, kaip skelbėjas, bet ir kaip pamišėlis

PENKIASDEŠIMT. Nenoriu nieko apie jus žinoti. Jūs man visai nerūpit. Man nusispjaut į jus visus, nes jūsų išvis nėra. Jūs negyvi. Jūs visi mirę. Aš esu vienintelis. Tik aš vienas gyvas. Aš nežinau, kada mirsiu, todėl esu vienintelis.
Jūs ropinėjate su maža brangia našta ant kaklo. Jums karo po kaklu jūsų metai. Ar sunku juos tampyti? Ne! Visai nesunku. Jų nedaug! Bet jums nėra skirtumo, nes esate jau negyvi! Aš jūsų nematau. Jūs nesate net šešėliai. Jūs esate niekis. Tarp jūsų vaikštau tik todėl, kad pajustumėt, kaip jus niekinu. Paklausykit, žmonės, jūs dori negyvėliai: taip pat ir metai, kuriuos nešiojat po kaklu, yra netikri. Jūs manot, kad juos turite. Esat šventai įsitikinę. Tačiau čia viskas netikra, viskas klaidinga. Po kaklu jums kybo tuščios kapsulės. Jose nieko nėra. Jūs neturit net tų metų, kuriuos manot turį! Jūs nieko neturit! Viskas netikra! Kapsulės yra tuščios! Viskas yra neaišku, kaip visuomet ir buvo. Kas geidžia mirti, prašom – nors ir šiandien! O kas netrokšta, vis tiek vieną gražią dieną užmerks amžinai akis. Kapsulės yra tuščios! Jose ničnieko nėra!

Aniedu Ponaičiai

PIRMASIS PONAITIS. Antai ateina išgelbėtojas!
ANTRASIS PONAITIS. Išgelbėtojas! Išgelbėtojas!
PIRMASIS PONAITIS. O ką jis iš tikrųjų padarė?
ANTRASIS PONAITIS. Jis pažiūrėjo į kapsulės vidų.
PIRMASIS PONAITIS. Tą ir aš būčiau galėjęs.
ANTRASIS PONAITIS. Bet kodėl nemėginai?
PIRMASIS PONAITIS. Neatėjo į galvą.
ANTRASIS PONAITIS. Čia ir yra šuo pakastas. Ne taip lengva, kaip atrodo.
PIRMASIS PONAITIS. O tu, ar bandei?
ANTRASIS PONAITIS. Atvirai sakant, taip. Bet tas daikčiukas neatsidaro.
PIRMASIS PONAITIS. Ir ką su juo paskui darei?
ANTRASIS PONAITIS. Numečiau paprasčiausiai šalin.
PIRMASIS PONAITIS. Aš ne. Taip aš nesielgiau.
ANTRASIS PONAITIS. O ką, gal manai, kad tavoji kuo nors geresnė?
PIRMASIS PONAITIS. Nežinia, viskas dar gali apvirsti aukštyn kojomis.
ANTRASIS PONAITIS. Kas čia apvirs?
PIRMASIS PONAITIS. Aš palauksiu, kol pasisakys Kapsulanas.
ANTRASIS PONAITIS. Kapsulanas? Tas sukčius!
PIRMASIS PONAITIS. Tu šiek tiek skubi vertinti.
ANTRASIS PONAITIS. Kvaily! Be vienokios ar kitokios apgaulės neįmanoma išsiversti.
PIRMASIS PONAITIS. Atvirai sakant, man visas tas pasikeitimas ne prie širdies.
ANTRASIS PONAITIS. O kodėl? Kas čia negerai?
PIRMASIS PONAITIS. Tu pats, ar esi apie tai dorai pagalvojęs?
ANTRASIS PONAITIS. Ką čia daug galvoti. Juk kapsulės tuščios.
PIRMASIS PONAITIS. Drįstu paklausti, ar visas esi patikrinęs?
ANTRASIS PONAITIS. Ką tuo nori pasakyti?
PIRMASIS PONAITIS. Vienos gal ir tuščios, o kitose gali kas nors būti.
ANTRASIS PONAITIS. Na, ir sunku su tavim! Tai būtų dar didesnė apgaulė.
PIRMASIS PONAITIS. Šneki tarsi juokautum. Bet kaip dabar bus su mumis visais?
ANTRASIS PONAITIS. Kaip bus? Kaip bus? Laisvi esame dabar!
PIRMASIS PONAITIS. Nesuprantu. Kaip tai laisvi?
ANTRASIS PONAITIS. Dabar man nebereikės bijoti, kad dvidešimt aštuonerių metų turėsiu baigti savo dienas.
PIRMASIS PONAITIS. O aš baiminuosi, kad galą gausiu nesulaukęs aštuoniasdešimt aštuonerių.
ANTRASIS PONAITIS. Iki šiol gyvenai kaip inkstas taukuose. Visi tavęs geidė. Su tokiais dabar – viskas, baigtas kriukis.
PIRMASIS PONAITIS. Bet kodėl? Dėl Dievo meilės, ką tau padariau?
ANTRASIS PONAITIS. Klausi, ką man padarei. Tu buvai dievaitis! Vien tik dėl to prakeikto vardo. Kodėl tu turi vadintis Aštuoniasdešimt Aštuoneri, o aš – Dvidešimt Aštuoneri? Ar tu geresnis už mane? Gal esi išmintingesnis ir darbštesnis? Priešingai: esi kvailesnis, blogesnis ir didesnis tinginys. Tačiau visuomet buvo sakoma: šitas, va, Aštuoniasdešimt Aštuoneri, o tas – Dvidešimt Aštuoneri!
PIRMASIS PONAITIS. Nieko panašaus nesu pastebėjęs.
ANTRASIS PONAITIS. Sakai, nepastebėjai, kad būriai merginų laksto tau iš paskos. Kur tik pasirodai, dėl tavęs jos kimbasi į plaukus. Galėjai vesti bet kurią. Tačiau neprivalėjai. Įkvėpti tavo nuostabaus vardo oro, jau vien tai buvo garbė.
PIRMASIS PONAITIS. Bet tai mane labai vargino. Jei turėtum bent menkiausią supratimą, kaip visa tai man įkyrėjo!
ANTRASIS PONAITIS. Nė iš tolo taip neatrodė. Viską priėmei ramių ramiausiai.
PIRMASIS PONAITIS. O ką turėjau daryti?
ANTRASIS PONAITIS. Šia apgaule pasinaudojai maksimaliai. Ar tau nors kartą buvo atėjusi mintis pasidomėti, kas yra kapsulėje?
PIRMASIS PONAITIS. Ne. Apie tai niekuomet nepagalvojau. O tu? Kodėl tu nekišai į ją nosies?
ANTRASIS PONAITIS. Buvo nejauku. Nedidelis malonumas, kai tave vadina žudiku.
PIRMASIS PONAITIS. Geras buvo įstatymas! Viešpatavo ramybė.
ANTRASIS PONAITIS. O dabar tau neramu, raitai uodegą.
PIRMASIS PONAITIS. Neramu visiems! Visi sunerimę! Juk nežinai, ar kitą valandą nebūsi pakratęs kojų?
ANTRASIS PONAITIS. Tikrai nežinau. Bet taip yra nepalyginti geriau, teisingiau, nes žinau, kad ir tu kitą akimirką gali išleisti paskutinį kvapą.
PIRMASIS PONAITIS. Ir kas tau iš to?
ANTRASIS PONAITIS. Neapsakomai daug.
PIRMASIS PONAITIS. Tave graužia pavydas. O man pavydas svetimas.
ANTRASIS PONAITIS. Neskubėk, netrukus ir tu pažinsi, kas yra pavydas. Tik šiek tiek kantrybės!
PIRMASIS PONAITIS. O kas bus su mūsų Kapsulanu?
ANTRASIS PONAITIS. Bus teisiamas.
PIRMASIS PONAITIS. To negalima daryti. Juk nedera pasmerkti už tai, kad jis laikėsi tarnybinės priesaikos. Jį išteisins.
ANTRASIS PONAITIS. To tikrai nebus. Dar pamatysi, kas čia dėsis! Jei Kapsulaną išteisins, kils revoliucija.
PIRMASIS PONAITIS. Didžiai klysti. Pats išgelbėtojas nori, kad viskas įvyktų be kraujo praliejimo.
ANTRASIS PONAITIS. Išgelbėtojas! Kaip neįtikėtinai tas žodis skamba tavo lūpose! Iš tikrųjų tu jo neapkenti. Atidžiau rink žodžius apie jį kalbėdamas.
PIRMASIS PONAITIS. Juk nieko prieš jį nepasakiau.
ANTRASIS PONAITIS. Bet girdžiu tavo balse: neapykanta – kaip ant delno.
PIRMASIS PONAITIS. O, kaip tu viską geriau žinai!
ANTRASIS PONAITIS. Ne, geriau aš nežinau, bet man iki gyvo kaulo įsiėdė, kad pirmuoju smuiku grieži vis tu. Man tai lenda per gerklę! Supranti, įgriso!
PIRMASIS PONAITIS. Kas galėtų pamanyti, kad esi mano tikrų tikriausias brolis.
ANTRASIS PONAITIS. Taip, apie tai reikėjo galvoti, kai tu buvai pavadintas Aštuoniasdešimt Aštuoneri, o aš – Dvidešimt Aštuoneri!

Du kolegos

PIRMASIS. Pasirodo, kad ne visi buvo tokie patenkinti.
ANTRASIS. Susikaupė daug neapykantos ir pykčio.
PIRMASIS. Kas galėjo pagalvoti! Žmonės siautėja! Ką tik ir aš dalyvavau įvykyje, kurio niekuomet nepamiršiu.
ANTRASIS. Kas nutiko?
PIRMASIS. Didžiulė žmonių minia, pilnutėlės gatvės, staiga vieną iškelia ant pečių ir tas visa gerkle rėkia: „Šalin kapsules! Mums to daikto nereikia! Šalin kapsules!“ Jis persiplėšia marškinius, išima kapsulę ir sviedžia ją į žmones. Minia džiūgauja. Kai kurie daro tą patį – pirma vyrai, paskui ir moterys; šios apnuogina krūtines ir taip pat meta savo kapsules spiegdamos: „Šalin kapsules!“ Kitas pašoka ir vos nespringdamas skelbia: „Dabar nebebus mirties! Kiekvienas gyvens, kiek norės! Laisvė! Laisvė!“ – „Kiek norėsiu! Laisvė! Laisvė!“ – staugia minia. Ir mane patį pagavo azartas. Dariau, ką ir kiti. Jaučiau, tarsi kažkas kiša mano ranką į užantį. Sugriebiau tą daiktą ir mečiau į viršų: „Su kapsulėmis atsisveikiname amžiams! Niekas nemirs!“ Ir įsisiautėjusi minia pasigauna mano šūkį, ir visi kartoja: „Niekas nemirs! Niekas nemirs!“
ANTRASIS. Bet ką tai reiškia? Juk čia tuščios kalbos!
PIRMASIS. Reiškia tai, ką reiškia. Visiems mirimas įsipykęs iki kaulo smegenų. O tau, ar neįsipykęs?
ANTRASIS. Sutinku.
PIRMASIS. Tada ko nori? Ko mekeni? Ką gali pasakyti prieš? Žmonės įsisąmonino savo teisę gyventi.
ANTRASIS. Tai kaip dabar bus: kiekvienas pats nuspręs, kiek nori gyventi?
PIRMASIS. Nieko daug čia nereikės spręsti. Kiekvienas gyvens visada.
ANTRASIS. Kiekvienas gyvens visada! Tai skamba nuostabiai!
PIRMASIS. Tai ne tik nuostabiai skamba, tai yra nuostabu!
ANTRASIS. Bet ar taip gali būti?
PIRMASIS. Tu amžinai viskuo abejoji. Kertu lažybų, kad tu dar tebeturi savo kapsulę. Verčiau būti atsargiam, ar ne? Rizikuoti – ne tavo mada. Esi didvyris! Tai ar turi ją, ar ne?
ANTRASIS. O kas tau darbo? Ne tavo reikalas!
PIRMASIS. Mano, ir dar kaip.
ANTRASIS. Su savo kapsule galiu daryti ką noriu.
PIRMASIS. Manai? Tau tik taip atrodo! Duok ją šen! Kad nereikėtų antrą kartą sakyti! Ją būtina sunaikinti.
ANTRASIS. Ne! Jos negausi! Pasiliksiu ją sau.
PIRMASIS. Nieko nepasiliksi! Duok sakau! Tučtuojau! (Ima jį smaugti)
ANTRASIS. Gelbėkit! Jis žudo mane! Jis nori atimti mano kapsulę! Žudikas! Žudikas!
PIRMASIS. Tai nebe žudymas, kvaily! Duokš kapsulę arba tikrai nužudysiu!
ANTRASIS (virpėdamas). Še, imk! Nešauksiu! Bet dėl to dar pasigailėsi!
PIRMASIS. Gailėtis? Nevisproti! Kada? Kam? Štai tas tuščias apgaulės daiktas! Mink ant jo!
ANTRASIS. Negaliu.
PIRMASIS. Mink, sakau! Arba tau galas!
ANTRASIS (visu kūnu virpėdamas užmina ją ir krinta negyvas).

Kapsulanas ir Penkiasdešimt

PENKIASDEŠIMT. Kada tai baigsis?
KAPSULANAS. Niekada nesibaigs. Viskas sukrėsta iki pamatų.
PENKIASDEŠIMT. Nereikėjo man nieko pradėti.
KAPSULANAS. Dabar per vėlu.
PENKIASDEŠIMT. Nelaimė įvyko. Ar nebeįmanoma išgelbėti?
KAPSULANAS. To klausdavo kiekvienas žudikas, bet tiktai tuomet, kai jau nieko nebeatšauksi.
PENKIASDEŠIMT. O jei aš parodyčiau gerą pavyzdį? Jei vėl stočiau prieš žmones ir savo nusikaltimą drąsiai ir sąžiningai išpažinčiau, šį kartą tikrai sąžiningai? Jeigu juos perspėsiu ir rodydamas, kad mano perspėjimas rimtas, visų akivaizdoje krisiu negyvas? Ar nėra ko nors, kuo galėčiau sukelti įspūdį? Ko nors, kas padarytų mane visiems naudingą? Juk po kiek laiko kas nors irgi galėtų užsimanyti to paties, sukelti pasaulyje sumaištį ir paskui patirti nesėkmę. Dabar man taip gėda. Ypač gėdijuosi savo aklumo.
KAPSULANAS. Per vėlu. Nebesugaudysi vėjo laukuose. Bijau, jūsų užgaida bus pasisekusi.
PENKIASDEŠIMT. Ar jums atrodo, kad jau visi žino?
KAPSULANAS. Savo propagandos giesmelę pasirinkote kuo puikiausiai. Jus išgirdo. Nieku būdu nebūčiau patikėjęs, kad taip greitai ir taip gerai jus išgirs.
PENKIASDEŠIMT. Jūs nepakankamai mane įvertinote. Kaltas jūs!
KAPSULANAS. Nejau tikrai taip manote? Matyt, juokus krečiate.
PENKIASDEŠIMT. Jūs buvote paskirtas prižiūrėtoju. Ėjote aukštas ir kilnias pareigas. Jūs taip pat žinojote, ką prižiūrite. Mane sutikote išdidžiai ir rodėte, kad esate pranašesnis. Privalėjote mane sunaikinti vietoje. Kaip galėjote mane taip menkai vertinti? Kur buvo jūsų patirtis?
KAPSULANAS. Patyrimo sėmiausi dirbdamas su numirėliais.
PENKIASDEŠIMT. Sakote, kad dėmesį buvote sutelkęs į numirėlius, į savo tarnybos didingumą ir tuštybę. Ar neturėjote pakankamai laiko ir galimybių stebėti žmones, kurie dar tebegyvena? Mirusiųjų gimines ir artimuosius? Ar per jūsų iškilmes visuomet viskas vyko santūriai, ramiai ir kaip galutinis aktas? Ar niekuomet nieko nepasitaikė? Ko nors netikėta?
KAPSULANAS. Ne, niekuomet nieko nepasitaikė.
PENKIASDEŠIMT. Tad kokie tai buvo žmonės, tarp kurių gyvenote?
KAPSULANAS. Patenkinti. Tokie, kurie nebeturėjo ko bijoti.
PENKIASDEŠIMT. Matyt, iš jų neką tepasimokysi.

Penkiasdešimt. Draugas

DRAUGAS. Ar čia tu?
PENKIASDEŠIMT. Taip. Nejau nebeatpažįsti?
DRAUGAS. Aš nieko gerai nebeatpažįstu.
PENKIASDEŠIMT. Čia dabar? Kas su tavim pasidarė?
DRAUGAS. Ieškau savo sesers.
PENKIASDEŠIMT. Kur tu ją rasi?
DRAUGAS. Ji pasislėpė.
PENKIASDEŠIMT. Pasislėpė? Sakai, pasislėpė?
DRAUGAS. Ji pasislėpė, bet aš nežinau kur. Ieškau visur, kur tik galiu.
PENKIASDEŠIMT. Bet ar tu taip jau tvirtai įsitikinęs, kad ji pasislėpė?
DRAUGAS. Aš žinau. Nė kiek neabejoju.
PENKIASDEŠIMT. O kodėl ji turėjo nuo tavęs slėptis?
DRAUGAS. Ji bijojo.
PENKIASDEŠIMT. Bijojo ko?
DRAUGAS. Savo vardo. Jai buvo įkalta, kad dvylikos metų mirs. Nusikaltėliai ją persekiojo ir prigąsdino. Nemažai metų ji gyveno baimėje ir darėsi vis tylesnė ir tylesnė. Mes nežinojome, kodėl ji vis mažiau kalba. Absoliučiai nenutuokėme. O paskui, per gimtadienį, ją suėmė tokia baimė, kad visai dingo, kaip žemę skradžiai prasmego. Ji pabėgo pas žmones, kurie nežino jos vardo. O tas vardas jai kėlė siaubą. Nuo tada ji neberodė akių. Niekas iš mūsų jos daugiau nebematė. Ji vengė mūsų kaip maro. Bet mes jos visur dairomės. Iš tikrųjų tik aš esu tas, kuris jos tikrai ieško. Nieko kita nedarau, nes žinau, kad ją rasiu.
PENKIASDEŠIMT. Bet kodėl tu nori jai drumsti ramybę? Tegu tvarkosi savo naujajame gyvenime kaip tinkama. Ji jausis geriau, jeigu niekas – taip pat ir tu – netrukdys. Matyt, jos baimė buvo nežmoniškai didelė, antraip nebūtų taip ilgai slapsčiusis. Jei neklystu, jau praėjo daugiau negu trisdešimt metų.
DRAUGAS. Tas ir yra. Todėl taip sunku ją rasti. Kai kada atrodo, kad niekuomet jos nebeišvysiu. Bet tokios mintys apninka tik tada, kai būnu nusivaręs nuo kojų ir netekęs vilties. Kai šitaip nutinka, einu ilsėtis, gerai išsimiegu ir pasijutęs žvalus bei energingas nebeabejoju, kad ją atpažinsiu, iš karto, per bet kokį nuotolį. Ir jei bus lemta, tai ir dar po trisdešimties metų. Tegu tik pasirodo: paimsiu ją už parankės, švelnut švelnutėliai, taip, tarsi norėčiau paglostyti, o ne kaip koks svetimas žmogus; štai taip, va, pažiūrėk. Ir tada jai pasakysiu, kad čia esu aš.
PENKIASDEŠIMT. Ji pamanys, kad nori ją suimti.
DRAUGAS (piktai). Aš, ją suimti?! Savo mažąją sesutę?! Kaip gali taip sakyti? Iš proto išsikraustei, ar ką.
PENKIASDEŠIMT. Suprask mane pagaliau! Žinoma, tu neketini jos suimti, norėsi jai visa ko geriausia ir mieliausia. Tačiau jeigu ji tada pasitraukė iš baimės dėl savo vardo, tokiu atveju manys, kad pasielgė neteisingai. Ji šalinasi jūsų todėl, kad nenori už tai būti nubausta.
DRAUGAS. Ji niekuo neprasikalto. Ji bijojo, ir visiškai teisėtai. Ji buvo vaikas, o žmonių kvaili plepalai jai įvarė baimės.
PENKIASDEŠIMT. Tai ir turiu galvoje. Ji susikūrė naują gyvenimą. O jūsų šalinasi manydama, kad stengsitės ją atgal partempti į senąjį. Tik tarp kitų veidų ji jaučiasi saugi ir neatpažinta.
DRAUGAS. Aš jai pasakysiu tiesą. Aš paaiškinsiu, kad jos vardas nieko nereiškia. Noriu jai atverti akis. Tuomet ji grįš pas mus.
PENKIASDEŠIMT. Ar tau neateina į galvą, kad dabar ji turi naują vardą? Kitaip ir būti negali. Juk priešingu atveju nebūtų buvę prasmės sprukti ir slėptis.
DRAUGAS. Viską ji man papasakos. Pasisakys ir dabartinį vardą.
PENKIASDEŠIMT. O kaip tu ją vadinsi?
DRAUGAS. Man ji yra mažoji sesutė. Ji nepasikeitė. Ji tebėra, kas visuomet buvo: mano mieliausia mažoji sesutė. Pats brangiausias žmogus pasaulyje.
PENKIASDEŠIMT. Tiktai trisdešimt metų vyresnė.
DRAUGAS. Niekus tauški. Tik tau taip atrodo. Ji visai nepaseno.
PENKIASDEŠIMT. Aš ir nesakau, kad paseno. Bet trisdešimčia metų pasidarė vyresnė, todėl turi būti pasikeitusi.
DRAUGAS. Netikiu.
PENKIASDEŠIMT. Nebūk toks užsispyręs. Dabar jai keturiasdešimt dveji. Todėl negali atrodyti kaip dvylikametė mergaičiukė.
DRAUGAS. Man ji yra dvylikos.
PENKIASDEŠIMT. Kaip suprantu, ją vėl vadinsi senuoju vardu.
DRAUGAS. Aiškus daiktas. O kaip pats manai? „Dvylika, Dvylika“, – sakysiu jai, apkabinsiu, patampysiu už plaukučių, kaip visuomet darydavau, iškišęs pro langą laikysiu, kol ims šaukti, kad pasigailėčiau. „Dvylika, Dvylika, – kartosiu jai, – ar nematai, kad viskas yra nesąmonė, kad visi vardai – grynas absurdas, ir visai nesvarbu, kaip vadiniesi: Dvylika ar Aštuoniasdešimt Aštuoneri, ar velniai žino kaip dar kitaip! Svarbiausia, kad esi, kad matomės ir kalbame vienas su kitu. Dvylika, juk girdi mane, Dvylika, juk mane matai, tai aš, Dvylika, tai aš, o ne kas kitas.“
PENKIASDEŠIMT. Tačiau tu! Tu pats! Iš kur žinai, kad ji tuo susitikimu taip džiaugsis kaip ir tu? Gal dabar ji nepalyginti laimingesnė? Gal jai buvo nesmagu su jumis?
DRAUGAS. Gal! Gal! Gal! Aš žinau, ką sakau. Man nėra jokio „gal“.
PENKIASDEŠIMT. Kodėl neleidi jai gyventi, kaip ji nori? Tu užsimojęs ją prievarta sugrąžinti į savųjų aplinką. Tai negerai, tai neteisinga. Tavo meilė jai nėra tikra. Jeigu ją tikrai mylėtum, turėtumei daryti, kaip ji nori. Jei nesi plepys, paliktum ją šventoje ramybėje.
DRAUGAS. Aš nesu plepys. Todėl jos ieškau. Būtinai rasiu.

Pabaiga

Versta iš:
Elias Canetti. DRAMEN
Hochzeit. Komödie der Eitelkeit. Die Befristeten
Fischer Taschenbuch Verlag, 1978

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)