Home

Arnoldas Piročkinas. Profesorius Radegastas Parolekas garsina lietuvių literatūrą Čekijoje

Akiratis

Sausio pabaigoje iš Prahos universiteto profesoriaus habil. dr. Radegasto Paroleko elektroniniu paštu gavau jo atsiminimų knygą „Moje Dvacáté století: Memoárová mozaika v pĕti dílech“ (Praha, 2005) („Mano dvidešimtasis amžius: penkių dalių atsiminimų mozaika“). Profesorius lietuvių ir čekų literatūrinių santykių istorijoje yra tokia ryški asmenybė, kad, perskaičius šią knygą, kilo noras, pasinaudojus ir kitais darbais, supažindinti mūsų visuomenę, bent labai bendrais bruožais, su jo gyvenimu, literatūrine veikla, kurios lituanistinę dalį reikėtų branginti kiekvienam apie literatūrą nusimanančiam lietuviui.

Dokumentais patvirtinamus lietuvių ir čekų tautų santykius galima skaičiuoti nuo 1009 m. tragiškai pasibaigusios Prahos kanauninko Brunono Kverfurtiečio (apie 974–1009) misijos. Po jo žūties kelis amžius plėtojosi kariniai, politiniai ir diplomatiniai kontaktai. 1579 m. įkūrus Vilniaus universitetą, tarp Čekijos ir Lietuvos užsimezgė ir mokslo ryšiai. Tik čekų poetui Františekui Ladislavui Čelakovskiui (Čelakovský) 1825 m. rinkinyje „Slavų liaudies dainos“ paskelbus tris lietuvių liaudies dainų vertimus, o 1827 m. atskira knyga išleidus Liudviko Rėzos rinkinio „Dainos, oder litauische Volkslieder“ septyniasdešimt keturių dainų čekiškus vertimus, prasidėjo ir literatūrinis bendravimas. Šimtą metų jis ribojosi beveik išimtinai čekų dėmesiu lietuvių liaudies dainoms¹ ir, išplitus istorinei lyginamajai kalbotyrai, taip pat lietuvių kalbai. Net ir po 1918 m., kai svetimųjų jungo nusikratė Čekoslovakija ir Lietuva, kai tarp abiejų valstybių nusistovėjo glaudūs ekonominiai, diplomatiniai ir kultūriniai kontaktai, vertimų į čekų kalbą neatsirado.

Pirmieji lietuvių rašytojų kūrinių vertimai Čekijoje pasirodė tik nuo 1950 m., kai Prahoje leidykla „Melentrich“ išleido Petro Cvirkos romaną „Žemė maitintoja“ su pridėtais šešiais apsakymais. Kūrinių vertėjas – J. Medvė. Kad būtų ir vėliau ką vertęs iš lietuvių kalbos, duomenų neturime.

Ilgainiui lietuvių literatūros vertimų į čekų kalbą ėmė gausėti. Atsirado pajėgių vertėjų, geriau ar blogiau mokančių lietuviškai. „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ pirmas tomas nurodo, kad 1940–1983 m. Čekijoje išėjo trisdešimt devynios knygos, verstos iš lietuvių kalbos. Pradinė data gerokai paankstinta: atkelkime ją į minėtus 1950-uosius. Jeigu taip, tai per trisdešimt trejus metus čekai gavo tiek lietuviškos literatūros knygų.

Lemiamą impulsą tokiam vertimų antplūdžiui davė Tarybų Sąjungą valdžiusios komunistų partijos suinteresuotumas demonstruoti šalyje gyvenančių tautų kultūros laimėjimus – tikrus ir tariamus. Tarp tų laimėjimų svarbi vieta priklausė kryptingai skatinamoms įvairioms meno sritims, taigi ir literatūrai. Kita vertus, ir čekai, ieškodami atvangos nuo socialistinio realizmo metodu rašomos didžiosios rusų tautos standartinės literatūros, ėmė atidžiau dairytis į Baltijos tautų (latvių, lietuvių ir estų) literatūras, ar neras jose patrauklesnių kūrinių, ypač klasikinės literatūros fonduose. Tačiau kartais tokius knygų leidėjų bandymus sustabdydavo Čekoslovakijos komunistų partijos organai. Apie tai yra užsiminęs savo atsiminimuose ir R. Parolekas.

Apie R. Paroleką ir jo lituanistinius darbus lietuvių spaudoje jau nemažai rašyta, bet dar kartą nepagailėkime vietos svarbiausiems jo gyvenimo įvykiams. Kaip rodo atsiminimų knyga, tai nepaprastai įdomus žmogus. Jis gimė 1920 m. gruodžio 1 d. Prahoje, čeko Františeko Paroleko ir latvės Dagmar Salminšovos (latviškai – Salmiņa, čekiškai – Salminšová, o ištekėjus – Parolková) šeimoje. Tėvai susipažino ir susituokė tolimajame Sibiro mieste Irkutske. Jis, karininkas štabskapitonas, priklausė Čekų korpuso (legiono) daliniui, o mama atsidūrė šiame mieste pasitraukusi iš Rygos nuo artėjančios kaizerinės Vokietijos armijos. Čekų korpuso daliniai, kelerius metus palei Sibiro geležinkelį kovoję su bolševikais, pagaliau buvo grąžinti į Čekiją. Jaunavedžiai apsigyveno Prahoje. Čia metų pabaigoje gimė Radegastas, po dvejų metų – antrasis sūnus, o dar po poros metų – dukrelė. Tačiau šeimos idilė truko labai trumpai. 1926 m. džiova pakirto tėvą, o 1929 m. po nesėkmingos aklosios žarnos operacijos vaikučius paliko ir motina.

Našlaičius priglobė tėvo bičiulis legionierius, taip pat štabskapitonas Otokaras Vanekas (Van ĕ k) su žmona Emilija. Abu globėjai rūpinosi trimis vaikučiais kaip tikri tėvai. Radegastas, baigęs pradžios mokslus, buvo leidžiamas į Prahos privačią realinę gimnaziją „Atheneum“, kurią baigė jau hitlerinės Vokietijos 1939 m. kovo 15 d. okupuotoje Čekijoje, pavadintoje Čekijos ir Moravijos protektoratu. Stoti į aukštąją mokyklą nebuvo jokios vilties, nes 1939 m. pabaigoje okupantai uždarė visas Čekijos aukštąsias mokyklas. Tad jaunuolis, kad vokiečiai neišgabentų į Vokietiją darbams, vieną vasarą buvo įsitaisęs netoli Prahos epileptikų vaikų slaugytoju. Paskui metus mokėsi vidurinį mokslą teikusioje Prekybos akademijoje. Iki 1945 m. pavasario turėjo tarnybėlę lakų fabrike. Kadangi įmonė gamino karo reikmėms tinkamą produkciją, R. Parolekui negrėsė vokiečių „arbeitsamto“, darbo jėgos organizavimo įstaigos, „mobilizacija“. Čia jis prisidėjo prie pogrindinės organizacijos. 1944–1945 m. ji pavedė jam redaguoti nelegalų antihitlerinį laikraštį „Literární dopis“ („Literatūrinis laiškas“). 1945 m., prieš pat karo pabaigą, kaip laikraščio priedas išėjo jo eilėraščių rinkinys „1940–1945 m. karo dienoraštis“.

Sąjungininkų aviacijai subombardavus lakų fabriką, R. Parolekas liko be darbo, bet „arbeitsamtas“ jau nebuvo pavojingas. Netrukus, gegužės pradžioje, Prahoje įvyko sukilimas, ir vokiečių mieste neliko. Sukilėliai tikėjosi, kad ją užims netoli buvusios amerikiečių pajėgos, tačiau sąjungininkai geranoriškai leido į miestą įžengti Raudonosios armijos I, II ir IV Ukrainos frontams. Netrukus į sostinę grįžo emigracijoje veikusi Čekoslovakijos vyriausybė ir prezidentas Eduardas Benešas (Beneš). Prasidėjo Čekoslovakijos įstaigų atkūrimas.

Jau gegužės pabaigoje R. Parolekas išvyksta į Šiaurės Čekiją, į srities centrą Ūstį prie Labės (Ústí nad Labem), kur buvo kuriamas miesto teatras. Vylėsi čia galėsiąs dirbti teatre ir kartu studijuoti Prahos universitete. Iš pradžių viskas klojosi sklandžiai, bet kilo nesutarimų tarp miesto vadovybės ir Kultūros ministerijos. Nesutarimai baigėsi tuo, kad teatro kolektyvas likvidavosi, o R. Parolekas gruodžio pabaigoje liko be darbo. Tada jau dvidešimt penkerių metų sulaukęs jaunuolis ryžosi stoti į universiteto Filosofijos fakultetą ir kaip nors, kad ir kęsdamas nepriteklius (globėjai jau buvo mirę), eiti aukštuosius mokslus. Pagrindiniu studijų dalyku pasirinko klasikinę rusų literatūrą. Po beveik dvejų metų studijų Prahoje, 1947 m. spalio 1 d., jis išsiunčiamas į Leningrado universitetą studijuoti tos pačios specialybės. Po ketverių metų čia gauna diplomą.

Abiejuose universitetuose R. Parolekui dėstė daug žymių humanitarų profesorių. Tarp gausybės disciplinų jam prof. Borisas Larinas Leningrade skaitė ir baltų kalbų bei literatūrų kursą. Iš jo atsiminimuose sakosi gavęs Michailo Petersono knygą „Lietuvių kalba“, bet tai galėjo būti jau po studijų. Ši knyga, tikru pavadinimu „Lietuvių kalbos apybraiža“ („Očerk litovskogo jazyka“), yra išėjusi 1955 m. Šiaip ar taip, buvo sudomintas baltistika. Norėjo apsilankyti Rygoje ir Vilniuje, bet dėl tuo metu galiojusio režimo negavo leidimo. Dar labiau atsidėti latvių ir lietuvių literatūroms jį galėjo paskatinti 1956 m. vasarą Prahą aplankęs latvių kalbininkas ir folkloristas Artūras Uozuolas (Arturs Ozols), Rygos universiteto Filologijos fakulteto dekanas. Šis, grįžęs namo, atsiuntė R. Parolekui kelis šimtus knygų. Prireikė penkerių metų, kol, išstudijavęs gautąją literatūrą, ryžosi šį tą versti iš latvių kalbos².

Latvių ir lietuvių kalboms bei literatūroms atsidėti nebuvo paprasta: trūko laisvesnio laiko. Nuo 1952 m. kovo 1 d. pradėjo dirbti Karolio universiteto Filosofijos fakulteto Rusistikos katedroje. Būdamas stropus dėstytojas, skaitomų rusų klasikinės (XIX a.) literatūros kursų paskaitoms turėjo skirti nemaža jėgų. Tuo metu rašė daug savo specialybės straipsnių ir studijų. Pagaliau apgynė dvi disertacijas: 1960 m. filologijos mokslų kandidato (tolygu dabartiniam mokslų daktarui), 1964 m. – mokslų daktaro (dabar jis vadinamas habilituotu mokslų daktaru). Tais pačiais metais Čekoslovakijos prezidentas R. Parolekui suteikė pedagoginį profesoriaus vardą. Be šios pedagoginės ir mokslinės veiklos, jaunasis mokslininkas aktyviai reiškėsi ir kaip visuomenininkas. Tad nenuostabu, kad latvių literatūrai skirti darbai pradėjo nuosekliai rodytis tik nuo 1965-ųjų. Lituanistikos debiutas įvyko tik 1969 m. Nenustebkite: kvalifikuotas rusų literatūros specialistas tais metais du rašinukus skyrė tada Prahoje vykusiai lietuvių grafikos parodai. O su žmona Olga Parolkova paskelbė norvegų kalbininko Ch. S. Stango „Baltų kalbų lyginamosios gramatikos“ recenziją.

Tačiau po lituanistinio debiuto R. Parolekas neskubėjo bristi į lietuvių literatūros džiungles: atsidėjęs studijavo jos duomenis. Antai vienoje knygutėje, kur surašyti iki 1980 m. jo turėti (reikia manyti, ir perskaityti) lietuvių literatūros dalykai, randama pastabų apie dvidešimt keturis lietuvių autorius ir dešimt rinkinių³.

1980 m. pasirodė pirmieji R. Paroleko vertimai iš lietuvių kalbos. Atskiromis knygutėmis išėjo jo versta pasaka „Jak kohoutek panský zámek zbořil“ („Kaip gaidelis pono dvarą sugriovė“) ir 1981 m. Eduardo Mieželaičio poemėlė vaikams „Jak se stal Kostas hudebníkem“ (liet. „Kastantas-muzikantas“). Žurnale „Svĕtová literatura“ jis kartu su Voitechu Jestržabu (Vojtĕch Jestřáb) paskelbė penkių lietuvių poetų (Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio ir Marcelijaus Martinaičio) keturiolikos eilėraščių vertimus (1980, Nr. 5, p. 30–38).

1981–1991 m. publikuoti darbai suregistruoti mūsų anksčiau nurodytoje M. Jehličkos ir St. Citos knygoje „Radegast Parolek“. Sąrašas atskleidžia jau brandaus mokslininko didžiai vertingą indėlį į čekų lituanistiką. Iš šio laikotarpio darbų bene svariausiais reikėtų laikyti dvi knygas, išėjusias 1982 metais. Viena jų – studija „Srovnovácí dĕjiny baltických literatur. Od nejstarších dob po současnost“ (Praha: Univerzita Karlova, 1982) („Lyginamoji baltų literatūrų istorija. Nuo seniausių laikų iki dabarties“). Antroji – dešimties lietuvių poetų eilėraščių vertimų rinkinys „Slunce v jantaru“ (Praha: Československý spisovatel, 1982) („Saulė gintare“). V. Mykolaičio-Putino, Just. Marcinkevičiaus, A. Baltakio, A. Maldonio ir M. Martinaičio eilėraščius vertė R. Parolekas. Janinos Degutytės, Antano Miškinio, E. Mieželaičio, Vlado Šimkaus ir Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių vertėjai – Michailas Černykas (Michail Černík), Liudekas Kubišta (Ludĕk Kubišta), Jaroslavas Kabyčekas (Jaroslav Kabíček), Karelas Sysas (Karl Sýs) ir Jiržis Žačekas (Jiři Žáček). Tačiau kolegoms, nemokantiems lietuvių kalbos, jis parūpino pažodinius vertimus. R. Parolekas taip pat yra šio rinkinio įvadinio straipsnio ir visų poetų trumpų biografijų autorius. Po šešerių metų išėjo Baltijos trijų tautų poečių eilėraščių rinkinys – „Nadherné stromy lásky. Z milostné poezie baltických básnířek“ (Praha: Lidové nakladatelství, 1988) („Žavingi meilės medžiai. Iš Baltijos šalių poečių meilės poezijos“). Rinkinio antrajame skyriuje, pavadintame „Prie Nemuno krantų“, pateikiama Onės Baliukonytės, Birutės Baltrušaitytės ir Gražinos Cieškaitės meilės lyrikos pavyzdžių. Šio rinkinio sudarytoju tituluojamas R. Parolekas. Jo vaidmuo ir šiuo kartu panašus į rinkinio „Saulė gintare“ dalyvio vaidmenį.

Spausdintų darbų bibliografijos toli gražu neatskleidžia visos veiklos, kurią atliko šis čekų literatūrologas per tuos dešimtmečius įvairiuose literatūros baruose. Antai mūsų nurodytame 1992 m. bibliografiniame leidinyje yra nedidelė pastaba, kad liko nesužymėta bene trys šimtai pozicijų, išspausdintų per tą dešimtmetį apie Baltijos tautų literatūras Čekoslovakijos mokslų akademijos leistose enciklopedijose. Tikriausiai nemaža jų dalis skirta ir lietuvių literatūros dalykams. O kur dar visokie atsiliepimai ir rekomendacijos leidykloms dėl lietuviškų knygų leidimo. Tad galima spėti, kad gal nė viena žymesnė lietuvių literatūros knyga, išleista Čekijoje, nebuvo palydėta be R. Paroleko šiokio ar tokio įvertinimo ir pritarimo.

1992 m. išleista M. Jehličkos ir St. Citos bibliografija „Radegast Parolek“ kartu buvo lyg ir signalas, kad netrukus, po metų kitų, reikės atsisveikinti su universitetu. Per tuos septyniasdešimt dvejus gyvenimo metus jam teko patirti visą virtinę šalies tragedijų. 1939–1945 m. išgyveno kruviną hitlerinės Vokietijos okupaciją. 1948 m. pirmojoje pusėje patyrė, kaip komunistai, uzurpavę valdžią, Čekoslovakiją pavertė Tarybų Sąjungos satelite. Po dvidešimties metų, išryškėjus „socializmo kūrimo“ teorinei ir praktinei krizei, gyventojų masei ryžtingai reikalaujant atsisakyti „kariniam komunizmui“ būdingų valdymo principų, sąžiningoji valdančiosios komunistų partijos dalis išrinko naują vadovybę su Aleksandru Dubčeku priešakyje. Tarybų Sąjungos vadovai, pajutę pavojų, kad iš jų rankų slysta strategiškai ypač svarbi Vidurio Europos šalis, 1968 m. rugpjūčio viduryje įvykdė antrąją Čekoslovakijos okupaciją. Šaliai vadovauti skyrė savo patikėtinį Gustavą Husaką, kuris ėmė beatodairiškai persekioti A. Dubčeko reformų šalininkus. Dėl tų persekiojimų šalyje tvyrojusią slogią atmosferą vaizdžiai parodė atsiminimuose R. Parolekas, pats patyręs tam tikrų sunkumų.

Tačiau atkaklusis čekas, įveikdamas visokias priekabes ir apribojimus, atkakliai dirbo toliau. Jo darbo masto nepajėgiame šiame straipsnyje apžvelgti: praverstų nemaža studija. Čia reikėtų tik priminti, kad jo iniciatyva ir pastangomis Prahos Karolio universitete prie Filosofijos fakulteto buvo įkurtas Baltistikos kabinetas, imti skaityti studentams Pabaltijo kalbų ir literatūrų kursai. Taip pat jam ryžtingai darbuojantis rusų, latvių, lietuvių, estų ir kitų mažųjų tautų literatūrų baruose, 1989 m. pabaigoje įvyko vadinamoji „aksominė revoliucija“, nuvertusi G. Husako režimą. 1991 m. gegužę Čekoslovakiją paliko okupacinė sovietų armija. Tačiau po metų neliko nė bendros dviejų giminiškų, labai artimų tautų valstybės. 1992 m. liepos 7 d. paskelbiama Slovakijos Respublikos nepriklausomybė. Prasidėjo atskiros Čekijos valstybės etapas.

Kai skaitai minėtus R. Paroleko atsiminimus „Mano dvidešimtasis amžius“, nepasakysi, kad tas naujasis Čekijos tarpsnis būtų jį labai džiuginęs. Penkiasdešimt metų trukusi režimų prievarta atsiliepė tautos moralei, ir mokslininkas atsiminimuose su didžiausiu ilgesiu vis mini prezidentą Tomašą Gariką Masaryką (Tomáš Garrique Masaryk) ir jo prezidentavimo laikus. Prie visko prisidėjo ir dar viena skaudi aplinkybė. Baigiantis XX amžiaus metams, R. Parolekui ėmė trikti sveikata: sparčiai silpo akys. Ko tik nebuvo daryta, bet to silpimo nepavyko sustabdyti, ir 2000 m. profesorius turėjo pasitraukti iš universiteto. Tačiau mokslinė veikla nenutrūko. Ją tęsti padėjo šeima ir talkininkai, ypač vienas pasiaukojantis bičiulis, kuris stropiai šifravo ankančio mokslininko beveik neįskaitomus rašinius. Tarp jų mums ypač svarbūs tuo laiku parengti leidiniai.

Pirmiausia iš eilės paminėkime jo knygą „Litevská literatura: Vývoj a tv ů rčí osobnosti“ (Praha: Bohemika, 1996) („Lietuvių literatūra: raida ir kūrybinės asmenybės“). Tai išsami mūsų literatūros apybraiža. Išsivadavus iš totalitarinio režimo varžtų, R. Parolekui atsivėrė galimybės parodyti visą lietuvių literatūrą, nenutylint nė komunistų partijos smerkiamųjų ir į literatūros istorijos tyrinėjimus neįleidžiamų autorių. Profesorius bene pirmą kartą pristatė čekams Bernardą Brazdžionį, Joną Aistį, Faustą Kiršą ir visą JAV susibūrusią „žemininkų“ plejadą.

1998 m. išėjo R. Paroleko sudaryta latvių ir lietuvių liaudies dainų vertimų antologija – „V krugu krásy: Malá enciklopedie z lotyšské a litevské lidové poezie“ (Praha: Bohemika). Knygos pavadinimas verčiamas „Grožio rate“. Čia pateikiami keturiasdešimt septynių lietuvių liaudies dainų ir raudų vertimai. Iš jų trylikos dainų vertimai paimti iš mirusio Jaroslavo Kabyčeko palikimo, o dešimt raudų išvertė Dagmar Vaniova (Váňova). Likę vertimai priklauso R. Parolekui. Labai vertingas jo įvadinis straipsnis „Lotyšská a litevská lidová poezie. Její svéraz a poetika“ („Latvių ir lietuvių liaudies poezija. Jos savitumas ir poetika“). Čekų skaitytojus tikriausiai turėjo stebinti straipsnyje nurodyta dviejų Baltijos tautų liaudies dainų gausa: „Baltų liaudies dainų turtingumas iš tiesų nepaprastas, – rašo autorius. – Tuo metu, kai visų slavų užrašytų liaudies dainų bendras skaičius – kelios dešimtys tūkstančių, o iš jų čekų ir moravų – vos keli tūkstančiai, tai Lietuvoje užrašyta apie septynis šimtus tūkstančių dainų, o Latvijoje gerokai per milijoną. Jeigu pridėsime prie to kitus folkloro žanrus, taip pat muzikos ir vaizduojamojo liaudies meno turtingą paveldą, galėsime neperdėdami sakyti, kad mažos baltų tautos iš tiesų yra tikros didvalstybės“ (p. 7).

Įdomios R. Paroleko mintys apie skirtingą lietuvių ir latvių liaudies dainų poetiką. Lietuviškosios dėl ilgaamžių artimų kontaktų su slavų tautomis (baltarusiais ir lenkais), skirtingai nuo latviškųjų, turinčios kad ir ne visada ryškų lyrinį siužetą ir esančios iš kelių strofų, jų kompozicijai būdingas paralelizmo principas. Autorius ypač pabrėžia melodijos reikšmę lietuvių dainoms: „Lietuvių liaudies dainose, išraiškos požiūriu labai paprastose ir santūriose, dažnai svarbi melodija, kartais netgi labiau negu latviškosiose dainose. Lietuviškosios dainos visada dainuojamos, ir melodija jose nesyk kompensuoja tai, kas nepasakyta emocionaliai žodžiais <...>. Latviškosios dainos, skirtingai nuo lietuviškųjų, dažnai tik ypatingu būdu recituojamos, ir melodija čia neturi tokios lemiamos reikšmės“ (p. 12). Nežinia, ar mūsų folkloristai yra susipažinę su šiuo rašiniu. Mano supratimu, jį vertėtų išversti į lietuvių kalbą ir paskelbti kokiame leidinyje.

Išleidęs antologiją „Grožio rate“, R. Parolekas ėmėsi rašyti atsiminimų knygą „Mano dvidešimtasis amžius“. Ji buvo išleista ne įprastiniu spaudos būdu, bet kompaktiniu disku, turinčiu 2005 m. datą. Šiame darbe yra daug reikšmingos medžiagos, nušviečiančios žymiojo čekų literatūrologo santykius su baltų literatūromis ir jų kūrėjais.

Tačiau kol kas peršokime prie vėlesnės knygos – „Zlatý fond baltských literatur“ (Praha: Univerzita Karlova v Praze, 2008). Lietuviškai antraštę verstume „Baltijos literatūrų aukso fondas“. Leidinys nėra vieninga tiriamoji studija. Čia sudėti anksčiau skelbti ar specialiai tam parašyti straipsniai apie lietuvių, latvių ir estų literatūras, poezijos vertimai ir paties R. Paroleko originalūs eilėraščiai, išreiškiantys meilę toms trims tautoms.

Knygos įvadiniame straipsnyje „Naše literárnĕvĕdná a překladatelská baltistika (Bilanse a výhledy)“ – „Mūsų literatūros mokslo ir verstinė baltistika (balansas ir perspektyvos)“ pateikiama daug įdomių ir lietuviams minčių apie vis labiau stiprėjantį čekų domėjimąsi šiomis literatūromis, bendravimą su jų kūrėjais, kalbininkais ir kitais kultūros žmonėmis. Trečiojoje knygos dalyje sudėti rašiniai ir eilėraščiai, susiję su lietuviška tematika („Část litevská“, p. 101–138). Joje du autoriaus eilėraščiai, po vieną V. Mykolaičio-Putino, Just. Marcinkevičiaus, A. Baltakio ir M. Martinaičio eilėraščio vertimą ir penki straipsniai.

Antroji dalis skirta latvių literatūrai.

Pirmasis straipsnis „K typologii literatur národního obrození ve střední a východní Evropĕ“ („Dėl tautinio atgimimo literatūrų Vidurio ir Rytų Europoje tipologijos“) nagrinėjamų problemų pobūdžiu visiškai tiktų pirmajai, bendrajai knygos daliai. Lietuvių tautos istorija ir literatūra glaudžiai gretinamos su kitomis analogiško likimo tautomis.

Šis autoriaus požiūris labai ryškus tokioje straipsnio ištraukoje: „Lietuvos sąlygų palyginimas su Latvijos ir Estijos sąlygomis kiek primena skirtumus tarp čekų ir slovakų kultūrinio bei visuomeninio konteksto. Lenkų šlėktos ir lenkų dvasininkijos, kuri šalį sukatalikino, priespauda ir carinės administracijos savivalė – viskuo primena atšiaurų režimą Vengrijoje. Lietuvių liaudis buvo taip pat beginklė kaip slovakų liaudis, o daugeliu atvejų ir taip pat atsilikusi. O kadangi čia nebuvo lietuviškų mokyklų, tai negalėjo būti nė svarbiausių literatūrinio atgijimo veikėjų – mokytojų. Todėl atgimimo [lietuvių – A. P .] rašytojais dažnai tapdavo patriotiškai mąstantys smulkieji kaimo dvasininkai, jeigu būdavo lietuvių kilmės, kaip, pavyzdžiui, Donelaitis Prūsų Lietuvoje arba Strazdas, Baranauskas, Maironis Didžiojoje Lietuvoje. Kartais taip pat smulkieji bajorai (Poška, Stanevičius, Klementas ir kt.). Slovakijoje, kur ypač XIX a. antrojoje pusėje mokyklos buvo suvengrintos, susidarė panaši būklė. Priešingai buvo Čekijoje, kur, kaip ir liuteroniškuose Pabaltijo kraštuose, vokiečių ponija ir dvasininkija paliko žemąsias mokyklas pavergtos tautos rankose ir tenkinosi tik jų priežiūra, todėl atgimimo literatūros pagrindinį kontingentą sudarė pasiaukojantys mokytojai“ (p. 103).

Kas didelėje monografijoje analizuos lietuvių tautinio atgimimo literatūrą, tas tikriausiai R. Paroleko schemą papildys naujais bruožais, kai ką patikslins, bet reikia branginti jo pagrindinę idėją – ieškoti bendrybių kitų tautų literatūrų raidoje ir tas bendrybes sieti su artimomis socialinėmis sąlygomis. Lietuvių tautinis judėjimas nebuvo išskirtinis reiškinys XIX amžiaus Europoje.

Straipsnyje gana plačiai ir pakiliai aptariama Kristijono Donelaičio reikšmė lietuvių literatūros raidai. Ji ypač suspindi, kaip R. Parolekui įprasta, visos Europos literatūriniame kontekste. Galime džiaugtis štai tokiu mūsų poeto įvertinimu: „Kaip lietuvių poezijos pagrindėjas, Donelaitis iš esmės pradėjo genialiai“ (p. 108). Mūsų filologai, rodos, taip pasakyti lyg ir nedrįso. Net ir įžvalgusis kalbininkas Aleksas Girdenis, 1993 m. paskelbęs K. Donelaičio „Metų“ hegzametro tyrinėjimą ir padaręs nuostabią išvadą, kad „toninio ir metrinio principo sintezė – didžiausias Donelaičio atradimas, įkvėpęs hegzametrui naują gyvybę“⁴, susilaikė nuo tokio įvertinimo, kokį padarė čekas.

Keturiuose straipsniuose R. Parolekas apibūdina Balio Sruogos knygą „Dievų miškas“ („Sruogos ironiškoji tragedija“), Kazį Borutą („Poetinės prozos meistras“), artimą kolegę, Vilniaus universiteto Rusų literatūros katedros profesorę Eleną Červinskienę („Prisiminimai apie Eleną Červinskienę ir kitus lietuvių bičiulius“) ir vilniečius rašytojus – A. Baltakį, A. Maldonį, Kostą Korsaką bei prof. Donatą Sauką. Ketvirtasis straipsnis „Dosnus talentas“ – tai pakilus E. Mieželaičio kūrybinis portretas.

R. Parolekas šio poeto asmeniui ir kūrybai yra skyręs išimtinai daug dėmesio. Štai šiame straipsnyje dėmesingas Lietuvos draugas neeilinės lietuvių literatūros asmenybės kūrybos šerdimi laiko žmogaus suvokimą. „Mieželaičio žmogaus koncepcija, – sako profesorius, – kuri yra jo kūrybos raktas ir kuria vadovavomės mūsų rinkinyje, iš tikrųjų grandiozinė – aprėpia žmogaus istoriją ir dabartį, planetą ir kosmosą, mokslą ir meną, amžių legendą ir pranašišką ateities viziją. Mieželaitis – ne pirmasis poetas, kuris užsimojo į panašią universaliąją pasaulio ir žmogaus meninę enciklopediją. Čekijoje su panašiu ketinimu susidūrė Vrchlickis, Zejeris ir Macharas, Rusijoje, pavyzdžiui, Briusovas, bet, rodosi, kad Mieželaitis šiame lauke pasiekė pačių įspūdingiausių laimėjimų – ne tik todėl, kad jo pasaulėžvalga modernesnė, bet svarbiausia dėl savo nepaprastai gyvybingo talento, kuris nenumaldomai saugo nuo bet kokio kultūrinio-istorinio iliustratyviškumo. Jo koncepcija pakeri savo visapusiškumu, erudicija ir kūrybiniu nuoseklumu“ (p. 125–126).

Toks E. Mieželaičio kūrybos entuziastiškas įvertinimas mūsų visuomenei ir literatūros tyrėjams bus, ko gero, labai labai netikėtas. Atkūrus 1990 m. Lietuvos nepriklausomybę, E. Mieželaitis, skirtingai nuo Just. Marcinkevičiaus, atsidūrė kažkokioje tylos zonoje. Niekas jo įžūliai nepuola, nesmerkia, bet nedaug kas jo gausią ir nepaprastai įvairią kūrybą nagrinėja.

Versiją, kad mūsų „patriotai“ būtų tokie džentelmeniški ir krikščioniški, jog apie mirusį kalbėtų atlaidžiai ir supratingai arba visai nekalbėtų (apie mirusius tik gerai arba nieko), reikia atmesti. Tad lieka antroji versija: šio poeto kūryba jiems neverta dėmesio. Jo gausius raštus atiduokime į makulatūrą! Tik kodėl kvalifikuotas čekų literatūrologas, gerai pažįstantis rusų, latvių, estų ir kitų tautų klasiką, toje makulatūroje randa žavių dalykų?

Tą R. Paroleko žavėjimąsi E. Mieželaičio asmenybe ir kūryba galima parodyti labai ilga citata iš atsiminimų knygos „Mano dvidešimtasis amžius“:

„Devintajame dešimtmetyje aš labai suartėjau su poetu Eduardu Mieželaičiu, superžvaigžde poetiniame Lietuvos danguje ir po stalinizmo žlugimo lietuvių visuomeninio ir kultūrinio atgimimo novatoriumi, kurio garsas toli peržengė jo mažos tėvynės ribas. Ir geriausi rusų poetai laikė sau garbe būti jo vertėjais, o kuriems ne kuriems jis pagaliau darė įtaką. Buvo dažnai verčiamas ir užsienyje: pas mus ypač Jaroslavas Kabyčekas, padedamas mano ir Gajos, nes Kabyčekas pats lietuviškai neskaitė. Išsiplėtojus „atlydžiui“, Mieželaičiui pagaliau teko kelios valstybinės premijos, nes jis veiksmingai kreipė kelias lietuvių poezijos ir vaizduojamojo meno kartas (pavyzdžiui, S. Krasausko ir rusų tapytojo Neizvestno kūrybą). Jis buvo neįsivaizduojamai išsilavinęs kūrėjas, kuris gerai orientavosi pasaulio ir lietuvių kultūros istorijoje, taip pat keliose meno srityse ir filosofijoje. Dievino M. K. Čiurlionį, apie kurį parašė gal geriausią esė šalia prof. V. Landsbergio, žinomo lietuvių politiko ir muzikologo.

Savo „atgimimo“ įsitikinimams liko ištikimas ir nelemtaisiais brežneviniais laikais ir entuziastiškai sveikino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Nors kurie ne kurie sektantiški kritikai jam priekaištauja, kad savo jaunystėje buvęs komjaunuolis, o paskui ir partijos narys, bet jais taip pat buvo daug kitų iškilių kūrėjų ir humanistų, pavyzdžiui, mūsų Vančura, Seifertas ir kiti, Lenkijoje Česlovas Milošas, pagaliau ir Solženicynas kurį laiką per Antrąjį pasaulinį karą buvo partijos narys, kol tapo disidentu ir Gulago kaliniu. Ir visi savo tolesniu gyvenimu bei kūryba paskui nemaža pasitarnavo savo liaudies laisvei, manytina, palyginti daugiau negu didžioji dalis tų, kurie neišgyveno anų laikų ir neturi apie tai jokios aiškios nuovokos.

Mieželaitis buvo metais vyresnis už mane, gimęs 1919 m. Jau stalinizmo laikais turėjo konfliktų su partijos viršūne ir oficialiąja kritika – kurį laiką reikėjo pasitraukti į vaikų literatūrą. Vieną iš jo „vaikiškų“ poemų „Kastantas-muzikantas“ („Jak se stal Kastantis hudebníkem“) išverčiau į čekų kalbą. Ji vienu metu išėjo Prahoje ir Vilniuje leidyklos „Zahraniční literatura“ rūpesčiu (suredagavo ją mano bičiulis Voita Jestržabas (Vojta Jestřáb), taip pat „nukentėjusysis“). Mieželaičio žavių esė apie kultūrą ir literatūrą knygą „Kontrapunktas“ bendrai išvertė V. Gaja ir J. Kabyčekas (Praha, 1975). Joje mano įvadinis straipsnis apie Mieželaičio gyvenimą ir kūrybą. Knygoje, ypač jos pirmojoje dalyje, apstu ryškiai autobiografinių eilėraščių. Čia idealiai susipina modernizmas su folkloriškumu, o knygos antroji dalis – tai iš tikrųjų Mieželaičio estetinis ir kūrybinis išpažinimas, išreikštas poetinių esė forma. Trečioji ir gražiausioji knygos dalis „Čiurlionio pasaulis“ – kaip žinome – įsikišus Husako cenzūrai iš vertimo pašalinta.

Per Gorbačiovo „atlydį“, žinomą pasaulyje daugiau „pertvarkos“ ( perestroika ) pavadinimu, pasisekė į leidyklos „Český spisovatel“ leidybinį planą (vėl Šandos nuopelnas) įtraukti išsamesnį rinkinį iš Mieželaičio viso gyvenimo kūrybos. Jis išėjo 1986 m. pavadinimu „Ikar ů v stín“ („Ikaro šešėlis“). Šis leidybinis žygis buvo gerokai pavėluotas, nes daugelyje šalių Mieželaičio patrauklioji lyrika buvo seniai išleista reprezentatyviais leidiniais. Pas mus tai padaryta tik ilgai po to, kai išėjo vieno iš plonųjų Mieželaičio ankstyvųjų kūrinių Svobodos vertimas („Človĕk“ – „Žmogus“). Iš tikrųjų buvo jau pats laikas. Leidykla mums paskyrė tik 6000 eilučių. Mudu su bičiuliu Jaroslavu Kabyčeku prie jo dirbome dvejus metus. Didžioji vertimo dalis ir teksto atranka gulė ant manęs. Reikėjo perskaityti dvylika Mieželaičio tomų (per 10 000 puslapių!), kurie tuo metu jau buvo išleisti, ir dar du kitus tomus, kurie papildomai pasirodė, – jo žavi nuostabi knyga „Mūza ir upėtakis“ (Vilnius, 1984) su ekologiškai svarbia potekste bei jo filosofiškos nuotaikos lakoniškos ir, deja, nebaigtos „Gnomos“. Mieželaitis taip pat visada į kiekvieną savo eilėraščių rinkinį įdėdavo kažką nauja – iki pat nepaprastai produktyvaus gyvenimo paskutinių metų.

Jis pats – kaip aš jį asmeniškai pažinau – buvo tobulas vyriškumo pavyzdys, išnašus, stiprus, aukštas, tipiškas baltas, net septyniasdešimties atrodęs jaunatviškas, visada elegantiškas ir besišypsantis. Mėgo gamtą, buvo aistringas žvejys ir turėjo sporto pomėgių, todėl ir knyga žvejišku pavadinimu manęs nė kiek nenustebino. Pats prisipažino turįs savo pomėgių ir kvietė mane į jūros kurortus Palangoje, Kuršių nerijoje pažvejoti. Atvykęs į Prahą, apsistojo mano bute, kur pasimėgaudamas apžiūrėjo mano lietuvišką ir latvišką biblioteką (per 3000 tomų) ir prie jos pridėjo kaip dovaną savo ką tik išėjusią knygą su dedikacija. Susimąstęs apžvelgė mano tėvo paveikslus, jo didelį autoportretą. „O kas toji jauna graži moteris su kūdikėliu glėbyje?“ – pasiteiravo. „Tai mano latvė motina, o tas mažylis jos glėbyje – tai aš, dar žinduklis“, – atsakiau. „Jūs, Radegastai, iš tikrųjų taip pat baltas, lietuvis ar latvis – tai nėra labai svarbu, pagaliau Kuršas, iš kur jūsų motina, kaip sakote, tiesiog ribojasi su Lietuva.“

Pavakare mes su Mieželaičiu ir jo žavia žmona, bent mums taip pristatė, – užsukome pavakarieniauti į jaukų restoraniuką prie Karolio tilto, priešais įėjimą į netolimą Klementiną, kur jis mus su Kabyčeku pakvietė. Pokalbis buvo nepaprastai nuoširdus ir nelietė vien literatūrinių bei jo kūrybos vertimo į čekų kalbą problemų. Su meile ir gailesiu prisiminė dideles viltis ir laukimą „atlydžio“ metais žlugus stalinizmui, kai ir lietuvių kultūra netikėtai atsigavo, – be kita ko, tai ir Mieželaičio nuopelnas. „Tuokart pabandėme kažkokį mūsų „socializmą žmogišku veidu“ (žiūrėk mano knygas „Žmogus“ ir „Kardiograma“), dešimčia metų anksčiau negu pas jus Prahos pavasarį. Gaila, kad neišdegė, todėl tiek simpatizavome jums ir jūsų Dubčekui. Ir invaziją į Čekoslovakiją, ir paskui Prahos pavasario nuslopinimą laikėme taip pat savo pralaimėjimu. Brežnevo laikais mes tik vegetavome, nepasidavėme – jau išsiugdėme tam tikrą imunitetą ir vien laukėme valandos. Ir ji, rodos, ateina“ – taip atvirai bylojo Mieželaitis intymioje restoranėlio atmosferoje.

Pokalbis vyko daugiausia tarp manęs ir Mieželaičio, valandėlėm peršokant į lietuvių kalbą, ypač kai šnekon įsiterpdavo jo ponia. Kabyčekas daugiausia tik dėmesingai klausėsi. Ekspromtu prabilti svetima kalba jam buvo sunku. Vis dėlto ir jis rusiškai iškėlė svarbų klausimą, kuris kliudė ir Mieželaičio gyvenimą: kas dėjosi Lietuvoje stalinizmo metais ir kokių būta didelių aukų, kurias Lietuva turėjo paaukoti. „Nesmagu man prisiminti, – sausai atsakė Eduardas. – Aukų buvo šimtai tūkstančių, nužudytų, deportuotų, pabėgusių į emigraciją. O po karo dar naujų – per nepaskelbtą pilietinį karą, apie kurį Europa neturėjo supratimo. Gali būti, kad praradome kone milijoną žmonių, kurių mums dabar šalyje trūksta, ypač gerokos dalies inteligentijos...“

Paskui Mieželaitis mums prisipažino, kad, atėjus į valdžią Gorbačiovui, jis, kaip Aukščiausiosios Tarybos atstovas, buvęs įjungtas į komisiją, tiriančią stalinizmo nusikaltimus Lietuvoje, ir sužinojęs daug įdomių ir tragiškų smulkmenų, kurios buvo nuo liaudies slepiamos, o ir šiandien mažai kas apie jas žino. Pavyzdžiui, kaip minėtos komisijos narys turėjęs galimybę pažvelgti į kai kuriuos dokumentus Maskvoje, net politbiuro protokolus, kurie lietė Lietuvą po jos aneksijos į Tarybų Sąjungą. Pagal tokį vieną protokolą, vidaus reikalų ministras ir NKVD viršininkas, liūdnai išgarsėjęs budelis Berija siūlė lietuvių skaičių sumažinti perpus. Stalinas, kuris esą turėjęs įprotį visada oponuoti savo bendrams ir kaip „išmintingiausias“ visada privalėjęs tarti paskutinį žodį, Berijai nepritaręs ir pareiškęs: „Pagal paskutinius rinkimus, kurie Lietuvoje įvyko po prijungimo ir kuriuos mes jau kontroliavome, prieš mus drįso balsuoti tik dešimt procentų – ir to apytikriai tuo tarpu turėtų užtekti.“ Taip mano bičiulis Mieželaitis aiškino Stalino sprendimą pagal protokolą, kurį kadaise turėjo progos matyti, ir pridūrė: „Bet ir tai baisus skaičius, apie tris ar keturis šimtus tūkstančių žmonių. Sąrašai buvo iš anksto sudaryti, ir, panašiai kaip Latvijoje, šitie iš anksto pasmerkti žmonės buvo suimti ir išvežti staigiai ir masiškai naktį, ir tik mažai kam pavyko ištrūkti.“ Apytikriai tokia dvasia atsivėrė Mieželaitis, o aš ir Kabyčekas neturėjome jokios priežasties juo netikėti. Išgyvenusių tai amžininkų ir paskui išspausdinusių savo memuarus prisiminimai ir paliudijimai šiaip ar taip patvirtina.

O paskui, kai jis išvyko iš Prahos (aplankė taip pat Karlovi Varus) ir grįžo į tėvynę, net iki staigios nelauktos Mieželaičio mirties susirašinėjome“ (skyrelis „Česká rusistika a baltistika po invazi“).

Tegul ši ištrauka neapgauna skaitytojų: R. Paroleko nebūta tokio naivaus ar neatidaus, kad nebūtų matęs ir silpnųjų E. Mieželaičio kūrybos vietų. Tame pačiame skyriuje yra įdomi vietelė: „Turiu pripažinti, kad ir bičiulis Kabyčekas nuveikė šaunų darbą, galutinis rezultatas buvo dauguma atvejų iš tikrųjų įspūdingas. Kartais man rodėsi, kad Mieželaičio eilėraščiai, išversti čekiškai, skamba netgi geriau negu originalas, kad iš jų dingo paskutinės liekanos tam tikro retoriškumo, dėl kurio nukentėjo kurie ne kurie jo eilėraščiai, pavyzdžiui, tie, kurie skirti čekams ir Karlovi Varams.“ Tačiau atsitiktinės nesėkmės, kurių neišvengia nė vienas kūrėjas, R. Parolekui neužtemdė E. Mieželaičio išskirtinių kūrybinių laimėjimų.

Profesoriaus R. Paroleko rašinių apie lietuvių literatūrą skaičius toks didelis, kad jų visų neįmanoma apžvelgti. Iš jų lietuvių literatūrologams ir visuomenei tiktų šio to pasimokyti – visų pirma, branginti savo kūrėjus ir jų kūrinius. Neskubėkime jų „nurašyti“! Jeigu būtų mano valia, pasirūpinčiau, kad į lietuvių kalbą būtų išversti ir išleisti tie knygos „Moje dvacáté století“ tekstai, kuriuose kalbama apie Lietuvos žmones ir lietuvių kultūrą, literatūrą, meną. Taip pat praverstų mums knygos puslapiai, kur pavaizduotas sudėtingas Čekijos gyvenimas po 1939 metų, kai šalis prarado nepriklausomybę. Kiek daug bendrybių mažųjų tautų likime!

¹ Žr.: Piročkinas A. Lietuvių liaudies dainos Čekijoje // Literatūra. – 1981. – T. 23. – Sąs. 1. – P. 43–57.

² Štol P. Objevitel lotyšskich a litevskich pokladů // Jehlička M., Cita St. Radegast Parolek. Bibliografický soupis publikovaných prací. – Praha, 1992. – P. 15.

³Syllaba T., Křepinská M. Radegast Parolek: Bibliografický soupis publikovaných prací. – Praha, 1981. – P. 26.

⁴ Girdenis A. Kalbotyros darbai. III tomas: 1988–2000. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. – P. 105.

share with Whatsapp

share with Telegram

Share in Reddit

Prosper Mérimée. Laiškai iš Ispanijos. Vertė Genovaitė Dručkutė

Mūsų publikacija

en.wikipedia.org/wiki/Prosper_Mérimée

Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė

Prosperas Mérimée (1803–1870) – prancūzų rašytojas, kurio vertingiausia kūrybinio palikimo dalimi laikoma novelistika („Matėjas Falkonė“, „Karolio XI vizija“, „Reduto paėmimas“, „Tamango“ ir kt.). Taip pat P. Mérimée parašė pjesių bei kelionių įspūdžių knygų.

Lietuvoje šis rašytojas turbūt labiausiai žinomas kaip autorius, parašęs novelę „Lokys“ („Lokis“, 1869), kurios veiksmas vyksta Žemaitijoje. Lietuvių k. yra išleisti novelių rinkiniai „Kolomba“ (1947), „Karmen ir kitos novelės“ (1996), „Karmen. Lokis“ (2004).

Šį sykį lietuvių skaitytojui siūlome susipažinti su P. Mé r imée laiškais, kuriuos jis rašė iš Ispanijos žurnalų „La Revue de Paris“ ir „L’Artiste“ direktoriams.

Pirmas laiškas. Bulių kautynės

Madridas, 1830 m. spalio 25 diena

Pone,

Ispanijoje bulių kautynės dar labai populiarios; tačiau tarp ispanų aukštuomenės mažai yra tokių, kurie nejaučia savotiškos gėdos pripažinti šių tikrai žiaurių reginių pomėgį; todėl jie suranda rimtų priežasčių jį pateisinti. Pirmiausia, tai – nacionalinė šventė. Vien tik epitetas nacionalinė būtų pakankamas, nes vietinis patriotizmas Ispanijoje toks pat stiprus kaip Prancūzijoje. Be to, anot jų, romėnai buvo dar didesni barbarai už mus, kadangi rengė vyrų kautynes su kitais vyrais. Taip pat, priduria ekonomistai, šis paprotys naudingas žemės ūkiui, nes aukšta kovinių jaučių kaina skatina ūkininkus auginti gausias bandas. Reikia žinoti, kad ne kiekvienas jautis nusipelno garbės pulti žmones ir arklius, ir kad iš dvidešimties atsiranda vos vienas pakankamai aršus, kad pasirodytų cirke; devyniolika likusių panaudojami žemės ūkyje¹. Vienintelis argumentas, kurio nedrįstama pateikti, tačiau būtų savaime suprantamas, yra tas, kad šis – žiaurus ar ne – spektaklis yra toks įdomus, pagaulus, sukelia tokias galingas emocijas, kad ištvėrus pirmo karto įspūdį, nebeįmanoma jo atsisakyti. Užsieniečiai, kurie pirmą kartą ateina į areną su tam tikru pasibjaurėjimu ir vien tam, kad sąžiningai išpildytų keliautojo priedermes, taigi, užsieniečiai netrukus pamėgsta bulių kautynes ne mažiau nei patys ispanai. Žmonių gėdai tenka pripažinti, kad karas su visais jo baisumais turi nepaprasto žavesio, ypač tiems, kurie jį stebi iš saugios priedangos².

Šventasis Augustinas pasakoja, kad jaunystėje nepaprastai šlykštėjosi gladiatorių kautynėmis, kurių niekada nebuvo matęs. Vieno draugo įkalbėtas jį palydėti į tas pompastiškas skerdynes, jis sau prisiekė per visą vaidinimą sėdėti užsimerkus. Iš pradžių jam neblogai pavyko laikytis pažado, ir jis stengėsi galvoti apie ką kita; bet išgirdęs, kaip sustaugė minia kritus garsiam gladiatoriui, jis atsimerkė; atvėrė akis ir nebeįstengė užsimerkti. Nuo to momento iki pat savo atsivertimo jis buvo vienas aistringiausių cirko kautynių mėgėjų³.

Pacitavus tokį didį šventąjį, nedrąsu kalbėti apie save; jūs juk žinote, kad man nebūdingi antropofago polinkiai. Pirmą kartą, kai įžengiau į Madrido areną, aš baiminausi, kad neištversiu taip gausiai ten liejamo kraujo vaizdo; ypač baiminausi, kad dėl savo jautrumo, kuriuo nepasitikėjau, netapčiau juokingas prisiekusių mėgėjų, man pasiūliusių vietą savo ložėje, akyse. Nutiko priešingai. Išbėgo pirmas jautis, buvo nukautas; aš nebegalvojau išeiti. Dvi valandos pralėkė be jokios pertraukos, ir aš dar nesijaučiau pavargęs. Jokia pasaulio tragedija nebuvo taip manęs patraukusi. Per viešnagę Ispanijoje aš nepraleidau nė vienų kautynių ir raudonuodamas prisipažįstu, kad man labiau patinka mirtinos kautynės, negu tos, kai buliai su užmauta ant ragų apsauga tik erzinami. Toks pat skirtumas, kaip tarp žūtbūtinės kovos ir turnyro su bukomis ietimis. Vis dėlto abi kautynių rūšys labai panašios, tiktai antruoju atveju žmonėms nėra beveik jokio pavojaus.

Kautynių išvakarės jau dvelkia švente. Siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų, jaučiai į arenos tvartą ( encierro ) atvedami naktį; numatytos kautynių dienos išvakarėse jie ganosi pievoje ( el arroyo ) netoli nuo Madrido. Eiti pasižiūrėti jaučių, kurie dažnai atvedami iš labai toli, – tai smagus pasivaikščiojimas. Daugybė karietų, raitelių ir pėsčiųjų suplūsta į arroyo. Šia proga nemažai jaunuolių apsivelka Andalūzijos mačo⁴ kostiumu ir puikuojasi tokiu puošnumu ir prabanga, kokių nepamatysi mūsų paprastoje kasdienėje aprangoje. Beje, tas pasivaikščiojimas nėra visiškai saugus, jaučiai palaidi, ne visada lengvai paklūsta piemenims, išvengti ragų smūgių – pačių smalsuolių reikalas.

Cirkai ( plazas ) stovi beveik visuose dideliuose Ispanijos miestuose. Tie statiniai labai paprastai, galima sakyti – primityviai įrengti. Daugiausia tai tiesiog lentiniai barakai, ir Rondos⁵ amfiteatras minimas tarsi koks stebuklas, nes pastatytas vien tik iš akmens. Jis pats gražiausias Ispanijoje, panašiai kaip Vestfalijoje pati puikiausia Tunder-ten-tronko⁶ pilis, nes su įstatytomis durimis ir langais. Bet argi svarbi teatro dekoracija, jeigu spektaklis nuostabus?

Madrido cirkas sutalpina maždaug septynis tūkstančius žiūrovų, kurie pro daugybę durų be sumaišties patenka į vidų ir išeina į lauką. Sėdima ant medinių arba akmeninių suolų⁷, ložėse arba ant kėdžių. Vienintelė Jo didenybės ložė gana elegantiškai papuošta.

Areną juosia maždaug šešių pėdų aukščio tvirtas lentinis aptvaras. Abipus jo per dvi pėdas nuo žemės cirką supa medinis paaukštinimas, tarsi koks laiptelis arba atrama, kuri persekiojamam toreadorui leidžia lengvai peršokti per barjerą. Siauras koridorius jį skiria nuo žiūrovų eilių, taip pat aukštai iškeltų, kurias dar apsaugo dviguba virvė, ištempta ant stiprių kuoliukų. Toks atsargumas pritaikytas vos prieš keletą metų. Tada jautis ne tik peršoko per barjerą, – šitaip dažnai nutinka, bet ir pasileido link žiūrovų eilių, užmušė arba sužalojo nemažai smalsuolių.

Į areną išeina ketveri vartai. Vieni veda į jautidę ( toril ), kiti atsiveria į skerdyklą ( matadero ), kur jaučiai paskerdžiami ir jiems nudiriama oda. Likę dveji vartai skirti šios tragedijos veikėjams žmonėms.

Prieš pat kautynių pradžią toreadorai susirenka šalia cirko esančioje salėje. Visai greta yra arklidės. Tolėliau įrengta ligoninė. Netoliese lūkuriuoja chirurgas ir kunigas, pasirengę suteikti paslaugas sužeistiesiems.

Laukiamąją salę puošia tapytas madonos paveikslas, priešais kurį dega kelios žvakės; ant grindų stovi stalas ir krosnelė su degančiomis anglimis. Kiekvienas toreras įėjęs pirmiausia priešais atvaizdą nusiima skrybėlę, greitosiomis sumurma maldelę, iš kišenės išsitraukia cigarą, užsidega nuo krosnelės ir rūko, šnekučiuodamas su draugais ir kautynių mėgėjais, kurie užsuka su jais padiskutuoti apie kovai skirtų jaučių savybes.

Tuo pat metu vidiniame kieme raiteliai, kurie rungsis ant arklių, ruošiasi kautynėms bandydami savo žirgus. Šiam tikslui jie pavaro šuoliais link sienos, į kurią tarsi kuolelį įsmeigia ilgą kartį; prisilaikydami šios atramos, jie pratina žirgus greitai apsisukti kuo arčiau sienos. Netrukus jūs įsitikinsite, kad šios pratybos labai pravarčios. Arenoje naudojami arkliai yra nurašyti kuinai, nupirkti už nedidelę kainą. Prieš įžengiant į areną, jiems užrišamos akys, o ausys prikišamos šlapių pakulų, baiminantis, kad juos išgąsdins minios riksmai ir jaučių vaizdas.

Cirko atmosfera nepaprastai gyva. Dar iki kautynių arena pilna žmonių, o suolai ir ložės panėši į netvarkingą galvų jūrą. Vietos dviejų rūšių: pavėsio pusėje brangesnės ir patogesnės, bet saulėtoje pusėje visada pilnos entuziastingų mėgėjų. Moterų gerokai mažiau negu vyrų, ir dauguma jų – grizetės ( manolas ). Vis dėlto ložėse pamatysi elegantiškų tualetų, bet retai jaunų moterų. Naujausi prancūzų ir ispanų romanai sugadino ispanus ir atėmė pagarbą jų seniesiems papročiams. Aš nemanau, kad kunigams būtų uždrausta dalyvauti šiuose reginiuose, tačiau esu matęs tik vieną sutanotą kunigą. Man sakė, kad daugelis jų ateina persirengę.

Kautynių tvarkytojui alguasilų majorui, lydimam dviejų Krispeno⁸ kostiumais vilkinčių padėjėjų, davus signalą, jie visi trys raitomis kartu su kavaleristų kuopa atlaisvina areną ir siaurą tarpą, ją skiriantį nuo žmonių suolų. Kai tvarkytojai su kavaleristais pasitraukia, su notaro ir kelių alguasilų palyda į aikštės vidurį išėjęs šauklys perskaito įsakymą, draudžiantį mėtyti daiktus į areną, riksmais arba ženklais trikdyti besikaunančius ir pan. Vos jam pasirodžius, iškilmingai prabilus: „Mūsų viešpaties karaliaus, tesaugo jį Dievas, vardu...“, iš visų pusių pasigirsta šauksmai ir švilpimai ir trunka tol, kol perskaitomas įsakymas, kurio, beje, niekas nesilaiko. Vien tik cirke liaudis perima valdovo teises ir gali sakyti bei daryti tai, ką nori⁹.

Yra dvi pagrindinės torerų klasės: pikadorai ( picadors ), kurie kaunasi raiti, apsiginklavę ietimi, ir pėstieji padėjėjai čulai ( chulos ), kurie erzina bulius, mojuodami ryškiaspalvėmis vėliavomis. Padėjėjai skiriasi į banderiljerus ( banderilleros ) ir matadorus (matadors) , apie kuriuos dar papasakosiu. Visi dėvi andalūzietiškus kostiumus, panašiai kaip Figaras „Sevilijos kirpėjuje“¹⁰, bet vietoje trumpų kelnių ir šilkinių kojinių pikadorai mūvi storas odines kelnes, aptaisytas medžiu ir geležimi, kad apsaugotų blauzdas ir šlaunis nuo ragų smūgių. Jie vaikšto išsižergę tarsi kompasai, o jeigu pargriūna, nebegali atsikelti be kitų pagalbos. Pikadorų balnai labai aukšti, turkiškos formos, su geležinėmis, klumpes primenančiomis kilpomis, kurios visiškai uždengia pėdas. Savo kuinus jie ragina pentinais su smailiais dviejų sprindžių ilgio galais. Jų ietys storos, labai tvirtos, užsibaigiančios itin aštria geležine viršūne; tačiau siekiant pratęsti reginio malonumą, toji viršūnė apsukta virve, kuri leidžia geležiai tik maždaug per sprindį įsmigti į jaučio kūną.

Vienas raitas alguasilas atkiša skrybėlę, į kurią kautynių tvarkytojas įmeta raktą. Tuo raktu niekas neatrakinama; vis dėlto alguasilas jį perduoda jaučių tvarto durininkui ir išsyk pasileidžia šuoliais tolyn, lydimas minios aliojimų, jos riksmų, kad jautis jau arenoje ir lekia jam iš paskos. Toks pokštas pasikartoja per visas kautynes.

Per tą laiką pikadorai užėmė savo vietas. Paprastai arenoje būna du raiteliai; kiti du ar trys laukia už arenos, pasiruošę anuos pakeisti nelaimingų atsitikimų, kaip mirtis, sunkūs lūžiai ir t. t., atvejais. Koks pustuzinis pėsčiųjų čulų pasiskirstę po aikštę, gana arti vienas kito, kad suskubtų į pagalbą.

Savo narve iš anksto tyčia suerzintas jautis (dūriais ir azoto rūgšties įtrynimais) jau įsiutęs. Paprastai jis vienu ypu atsiduria arenos viduryje ir staiga sustoja, apstulbintas išgirsto triukšmo ir žiūrovų eilių vaizdo. Jam ant sprando įbestas nedidukas kabliukas su pririštu kaspinu. Jo spalva nurodo, iš kokios bandos ( vacada ) atvestas jautis, bet patyręs mėgėjas vien iš jaučio išvaizdos nustato, iš kurios jis provincijos ir kokiai priklauso veislei.

Čulai pribėga arčiau, mojuoja savo skaisčiai raudonais apsiaustais ir stengiasi atvilioti jautį link vieno kurio pikadoro. Jeigu jautis įnirtęs, puola jį išsyk. Pikadoras, tvirtai laikydamas arklį, prie šono prispaudęs ietį, atsistoja tiesiai prieš jautį; gaudo akimirką, kai gyvulys, atstatęs ragus, nuleidžia galvą, kad smogtų jam į pakaušį, bet ne į kitą vietą¹¹ ; sutelkęs į smūgį visas savo kūno jėgas, taip pasuka arklį į kairę, kad jautis nesustodamas veržliai pralekia pro šalį jo neužkliudęs. Tada subėgę pėsti padėjėjai apsupa jautį, palikdami pikadorui laiko atsitraukti; bet dažnai gyvulys puikiai įsidėmi tą, kuris jį sužeidė: staigiai apsisukęs, vienu ypu pasiveja arklį, smeigia ragus jam į pilvą ir pargriauna kartu su raiteliu. Padėjėjai negaišdami atskuba į pagalbą; vieni kelia raitelį, kiti nukreipia jaučio dėmesį, užmetę apsiaustus jam ant ragų, patraukia link savęs ir skuodžia tolyn nuo jo link barjero, kurį peršoka neįtikėtinai lengvai. Ispaniški jaučiai tokie pat greiti kaip arkliai, ir jeigu čulas atsidurtų gerokai toli nuo barjero, jam pasprukti būtų sunku. Todėl raiteliai, kurių gyvybė visada priklauso nuo pėsčių padėjėjų miklumo, daugiausia laikosi aikštės pakraščiuose; jeigu jie išsirikiuoja viduryje, tai suvokiama kaip nepaprastas narsumas.

Pašokęs ant kojų, pikadoras iškart strykteli ant arklio, jeigu tik šis dar gali pakilti. Visai nesvarbu, kad iš vargšo gyvulio trykšte trykšta kraujas, jo viduriai velkasi žeme, o kojos linksta; kol arklys gali paeiti, tol privalo nesitraukti nuo jaučio. Jeigu nutrenktas nebepasikelia, pikadoras palieka aikštę ir tuojau pat grįžta ant naujo arklio.

Aš minėjau, kad ieties smūgiai nebent lengvai sužeidžia ir tiktai suerzina jautį. Vis dėlto susidūrimai su arkliu ir raiteliu, paties jaučio pastangos, ypač – apsisukimai, kojomis staiga įsibedus į žemę, jį gana greitai nuvargina. Dažnai pasitaiko, kad dėl skaudžių ieties dūrių gyvulys nebetenka veržlumo ir nebedrįsta pulti arklių, tada, kalbant jaučių kautynių žargonu, jis atsisako pasirodyti . Per tą laiką ištvermingas jautis jau bus pražudęs keturis ar penkis arklius. Tada pikadorai pasitraukia atsipūsti, ir duodamas signalas svaidyti banderiles ( banderillas ).

Tai yra maždaug pustrečios pėdos ilgio lazdelės, apsuktos popieriaus juostomis, užsibaigiančios smailia rantyta viršūne, kad įstrigusi neišsprūstų iš žaizdos. Čulai abiejose rankose laiko po vieną tokią smeigeną. Patikimiausias būdas jas įsmeigti, tai atsargiai prislinkti jaučiui iš užpakalio, paskui jį sukurstyti garsiai trinktelėjus lazdas vieną į kitą. Jautis iš netikėtumo atsisuka ir iškart puola priešą. Tą akimirką, kai jau visai arti, kai palenkia smūgiui galvą, žmogus vienu ypu beda smeigenas iš abiejų kaklo pusių, ir jis turi tai padaryti per vieną akimirksnį, atsidūręs visai prieš pat jautį ir kone tarp jo ragų; paskui čulas metasi į šalį, praleidžia jautį ir peršokęs barjerą pasijunta saugus. Išsiblaškymas, neryžtingumo ar išgąsčio akimirka, – to užtektų jį pražudyti. Vis dėlto žinovai banderiljero pareigas laiko mažiausiai pavojingomis iš visų. Jeigu, nelaimei, smeigdamas banderiles jis parkrinta, nereikia nė mėginti atsikelti; guli nejudėdamas ten, kur parpuolė. Jautis retai puola gulintį, ne dėl gailestingumo, bet dėl to, kad verždamasis į priekį užsimerkia ir peršoka žmogų jo nė nepastebėjęs. Nors kartais sustoja, pauosto žmogų, tarsi tam, kad suprastų, jog tas miręs; paskui, atsitraukęs kelis žingsnius, nuleidžia galvą, kad pakeltų jį ant ragų; tuo tarpu banderiljero draugai glaudžiai apsupę atitraukia gyvulio dėmesį, ir jautis yra priverstas eiti tolyn nuo tariamo ligonio.

Kai jautis pasirodė bailus, tai yra vangiai pasitiko keturis – tai privalomas skaičius – ieties smūgius, aukščiausi teisėjai žiūrovai riksmais jį pasmerkia tam tikrai kankynei, kuri yra vienu metu bausmė ir būdas sužadinti jo pyktį. Iš visų pusių pasigirsta šauksmas fuego ! fuego ! (ugnies! ugnies!). Tokiu atveju vietoje įprastinių ginklų čulams išdalijamos banderilės, kurių kotai apvynioti degia medžiaga. Prie banderilės smaigalio pritvirtintas uždegtas pinties gabalėlis. Į kūną įsmigusi ietis nustumia pintį prie dagčio; medžiaga užsidega; liepsna veikiai lyžteli odą ir priverčia jautį strikinėti bei šokinėti, kas be galo linksmina publiką. Tai išties nepaprastas reginys – matyti tą iš įsiūčio apsiputojusį didžiulį gyvulį, purtantį degančias banderiles ir besiblaškantį tarp dūmų ir ugnies. Priešingai negu ponai poetai, aš turiu pasakyti, kad iš visų mano matytų gyvulių nė vieno žvilgsnis nėra toks bereikšmis kaip jaučio. Reikėtų patikslinti, kad išraiška nė kiek nepasikeičia ; beveik visais atvejais jo akyse atsispindi bukas ir brutalus įniršis. Jautis retai baubimu parodo skausmą; žaizdos jį siutina arba kelia siaubą; tačiau neatrodo, jeigu galima taip pasakyti, kad jis susimąsto apie savo likimą; niekada nepamatysi ašarų kaip elnio akyse. Jautis sukelia gailestį tik tada, kai pademonstruoja išskirtinę drąsą¹².

Į jaučio sprandą įsmigus trims ar keturioms banderilių poroms, ateina laikas padaryti jam galą. Pasigirsta būgnų dundenimas; vienas iš anksto paskirtas pagalbininkas tuojau pat atsiskiria nuo savo draugų grupės; tai matadoras . Apsivilkęs puošniu, auksu ir šilku siuvinėtu kostiumu, jis laiko rankoje ilgą špagą ir skaisčiai raudoną skraistę, pritvirtintą prie lazdos, kad būtų patogu ja manipuliuoti. Toji skraistė vadinama muleta . Jis prisiartina prie prezidento ložės ir, žemai nusilenkęs, paprašo leidimo pribaigti jautį. Dažniausiai toks formalumas pasitaiko tik vieną kartą per visas kautynes. Savaime suprantama, prezidentas galvos linktelėjimu duoda sutikimą. Tada matadoras surinka Viva !, apsisuka vietoje, sviedžia skrybėlę ant žemės ir eina pasitikti jaučio.

Kaip dvikovoje, taip ir šiose kautynėse egzistuoja taisyklės: jas pažeisti būtų taip pat niekšinga, kaip iš pasalų nužudyti priešininką. Pavyzdžiui, matadoras privalo nusitaikyti tik į tą vietą, kur sprandas susijungia su nugara, ispanų vadinamą kryžiumi . Smūgis turi būti nukreiptas iš viršaus į apačią; niekada iš apačios. Verčiau tūkstantį kartų netekti gyvybės, negu kirsti jaučiui iš apačios, iš šono arba iš užpakalio. Špaga, kuria naudojasi matadorai, ilga, tvirta, išgaląstais abiem kraštais; trumputė rankena užbaigiama rutuliu, kuris apgniaužiamas delnu. Norint pasinaudoti tokia špaga, reikia didelės patirties ir išskirtinio miklumo.

Be to, kad taisyklingai nužudytumei jautį, turi giliai pažinti jo charakterį. Nuo tokio išmanymo priklauso ne tik matadoro šlovė, bet ir gyvybė. Žinoma, jaučiai, kaip ir žmonės, pasižymi pačiais įvairiausiais charakteriais; vis dėlto galima jaučius suskirstyti į dvi aiškias grupes – šviesiuosius ir tamsiuosius . Čia aš vartoju cirko žargoną. Šviesieji puola atvirai; tamsieji, priešingai, yra klastingi ir stengiasi užklupti žmogų iš pasalų. Pastarieji ypač pavojingi.

Prieš taikydamasis kirsti jaučiui špagos smūgį, matadoras kurstydamas išskleidžia priešais jį muletą ir atidžiai stebi, ar tas puls išsyk, vos tik pastebėjęs, o gal judės iš lėto, kad užimtų poziciją, ir šoks pirmyn tuo momentu, kai jo priešininkas, vengdamas susidūrimo, atsiras per arti. Neretai matyti, kaip jautis grėsmingai muisto galvą, kasa kanopomis žemę nejudėdamas iš vietos arba netgi lėtai stumiasi atgal, kad patrauktų žmogų į aikštės vidurį, kur šis nebegalės jo išvengti. Dar kiti, užuot puolę tiesiai, artinasi iš šono, lėtai ir apsimestinai nuilsę; bet vos tik atsidūrę reikiamame nuotolyje, metasi pirmyn tarsi strėlė.

Tam, kuris nors kiek nusimano apie bulių kautynes, tai yra įdomus reginys – stebėti matadoro ir buliaus artinimąsi vienas prie kito; jie, tarsi du patyrę generolai, regis, stengiasi atspėti vienas kito ketinimus ir kas akimirką keičia savo manevrus. Galvos kryptelėjimas, šnairas žvilgsnis, suglaustos ausys, – įgudusiam matadorui tai yra akivaizdūs jo priešo pasirengimų ženklai. Pagaliau nekantraujantis bulius pasileidžia link raudonos skraistės, kuria matadoras tyčia prisidengė. Buliaus jėga tokia, kad sudavęs ragais nuverstų sieną, bet žmogus nepastebimu kūno judesiu išvengia smūgio; jis išnyksta tarsi užburtas, jaučiui palikdamas tik lengvą audinį, kurį tas įsiutęs užkabina ragais. Per savo smarkumą bulius palieka priešininką toli užpakalyje; tada staigiai sustoja ir sustingsta, ir staigios ir nirtulingos reakcijos jį taip nualsina, kad ilgiau taikoma ši taktika jį neišvengiamai pražudytų. Romeras¹³, garsus kautynių žinovas, yra pasakęs, kad geras matadoras turi nužudyti aštuonis jaučius septyniais špagos kirčiais. Aštuntasis krinta negyvas iš nuovargio ir įsiūčio. Po kelių bandymų, jau pažinęs savo priešininko charakterį, matadoras pasirengia suduoti lemiamą smūgį. Tvirtai įsirėmęs kojomis į žemę, tinkamu atstumu atsistoja tiesiai prieš gyvulį ir sustingęs laukia. Dešinė ranka su špaga pakelta iki galvos; į priekį ištiesta kairioji laiko muletą, kuri, beveik nuleista ant žemės, priverčia jautį palenkti sprandą. Būtent šiuo momentu matadoras jam suduoda mirtiną smūgį iš visos savo rankos jėgos, dar padvigubintos jo kūno svorio ir paties jaučio veržlumo. Trijų pėdų ilgumo špaga dažnai sulenda iki pat rankenos; ir, jeigu kirtis gerai pavyko, žmogui nebėra ko baimintis. Jautis netikėtai sustoja; kraujo beveik nėra, galva pakelta; sudreba kojos ir staiga jis pargriūva visu savo svoriu. Visos žiūrovų eilės išsyk pratrūksta kurtinančiu Viva !; pakyla nosinaičių miškas; machų skrybėlaitės skrieja į areną, ir didvyris nugalėtojas siunčia bučinius į visas puses.

Sakoma, kad anksčiau užtekdavo vieno staigaus nusitaikymo; betgi viskas išsigimsta, ir dabar retai kada jautis parkrinta po pirmojo smūgio. Tačiau jeigu bulius mirtinai sužeistas, matadoras smūgio nebekartoja; kartu su pagalbininkais mojuodamas skraiste priverčia jį sukti ratus aplink areną, kad greičiau nualsintų. Vos tik parkritusį kuris nors čulas pribaigia, sudavęs durklu į sprandą; gyvulys nugaišta išsyk.

Buvo pastebėta, kad beveik visi buliai arenoje turi kokią nors vietą, į kurią visada sugrįžta. Ją vadina querencia . Paprastai tai yra vartai, per kuriuos jie pateko į aikštelę.

Dažnai jautis lėtais žingsniais pereina per areną, išsinešdamas kakle įsmigusią lemtingąją špagą, kurios tik rankena kyšo virš menčių, nekreipdamas dėmesio į čulų skraistes, kuriomis anie jį gena. Jis tetrokšta ramiai nusibaigti. Pasiekęs įprastą vietą, suklumpa ant kojų, atsigula, ištiesia galvą ir tyliai išleidžia kvapą, nebent durklo kirtis pagreitina jo galą.

Jeigu bulius nenori pulti, matadoras bėga prie jo, ir vos tiktai gyvulys nuleidžia galvą, smeigia savo špagą ( estocada de volapiè ); bet jeigu jautis stovi kaip įbestas arba traukiasi tolyn, tai, norint jį nudurti, reikia imtis itin žiaurios priemonės. Vienas vyras, apsiginklavęs ilga kartimi, užsibaigiančia išgaląsta geležine pusmėnulio ( media luna ) formos viršūne, jam klastingai perrėžia užpakalinių kojų pakinklius, o pargriuvusį iš karto pribaigia durklu. Šis vienintelis kautynių epizodas sukelia žiūrovų pasibjaurėjimą. Tai savotiškas nužudymas. Laimei, retai tenka šito griebtis.

Fanfaros paskelbia jaučio baigtį. Tuojau trys pakinkyti mulai smarkia risčia įvažiuoja į areną; ant buliaus ragų pritvirtinamos virvės, užneriamas kablys, ir mulai šuoliais jį išvelka iš aikštės. Per porą minučių arklių ir jaučio kūnai dingsta iš arenos.

Kiekvienos kautynės trunka maždaug dvidešimt minučių, ir paprastai per vieną popietę užmušami aštuoni jaučiai. Jeigu pramoga nebuvo labai įspūdinga, kautynių prezidentas žiūrovų prašymu suteikia vienas arba dvejas papildomas kautynes.

Jūs matote, kad torero amatas gana pavojingas. Visoje Ispanijoje per metus paprastai jų žūsta du arba trys. Nedaugelis sulaukia vyresnio amžiaus. Jeigu nežūsta arenoje, tai dėl daugelio sužeidimų yra priversti šios veiklos atsisakyti. Garsusis Pepė Iljas¹⁴ per savo gyvenimą gavo dvidešimt šešis ragų kirčius; paskutinis kartas jį pražudė. Gana didelis atlyginimas nėra vienintelis šių vyrų akstinas imtis tokios pavojingos profesijos. Šlovė, gausūs plojimai paakina juos nepaisyti mirties. Be galo saldu triumfuoti penkių ar šešių tūkstančių žiūrovų akivaizdoje. Todėl dažnokai aukštos kilmės mėgėjai nusprendžia siekti profesionalų torerų pavojų ir garbės. Sevilijoje man teko matyti vieną markizą ir vieną grafą, viešai pasirodžiusius kaip matadorai per bulių kautynes.

Tiesa ir tai, kad publika tikrai nėra atlaidi torerams. Mažiausias susvyravimas pasmerkiamas riksmais ir švilpimais. Žiauriausi prakeiksmai pasigirsta iš visų pusių; kartais žiūrovų valia – ir tai pati baisiausia jų paniekos apraiška – alguasilas prisiartina prie toreadoro ir, pagrasinęs įkalinimo bausme, įsako nedelsiant atakuoti jautį.

Kartą aktorius Majikesas¹⁵, matydamas matadoro neryžtingumą šalia paties tamsiausio iš visų jaučių, pasipiktinęs jį apipylė patyčiomis. „Pone Majikesai, – atsiliepė matadoras, – pats matote, čia jums ne teatrinė apgaulė.“

Audringi plojimai ir troškimas pasiekti arba išsaugoti šlovę verčia toreadorus išpūsti pavojus, kurie ir taip jų tyko. Pepas Iljas, o po jo – Romeras, pasitikdavo jautį su geležiniais antkojais. Šių vyrų šaltakraujiškumas baisiausio pavojaus akivaizdoje kažkoks stebuklingas. Neseniai vienas pikadoras, vardu Chuanas Sevilja¹⁶, buvo pargriautas ant žemės, o jo arkliui pilvą perrėžė andalūziškas jautis, nepaprastai stiprus ir greitas. Šis bulius, užuot leidęsis čulų nuviliojamas, įniršęs užsipuolė pikadorą, jį mindžiojo ir daugybę kartų trenkė ragais į kojas; bet pamatęs, kad odinės geležimi aptaisytos kelnės jas gerai saugo, atsitraukė atgal ir nukorė žemyn galvą, taikydamasis ragais persmeigti žmogui krūtinę. Tada Sevilja, iš paskutinių jėgų pakilęs ant kojų, viena ranka sugriebė jautį už ausies; galva įsirėmęs į siautėjančio gyvulio snukį, kitos rankos pirštus sugrūdo jam į šnerves. Veltui jautis stumdė, trypė kojomis, svaidė ant žemės, žmogus vis tiek jo nepaleido. Visi užgniaužę kvapą stebėjo šią nelygią kovą. Tai buvo drąsuolio agonija; visi kone troško, kad ji greičiau pasibaigtų; niekas nepajėgė nei šaukti, nei kvėpuoti, nei nukreipti akių nuo siaubingo reginio; jis truko beveik dvi minutes . Pagaliau jautis, žmogaus įveiktas žūtbūtinėje kovoje, jį palikęs užsipuolė čulus. Visi tikėjosi, kad Sevilja bus išneštas iš arenos. Jį pakėlė; vos tik atsistojęs ant kojų, jis čiupo skraistę ir norėjo bėgti prie jaučio, nepaisydamas sunkaus apavo ir griozdiškos kojų apsaugos. Teko išplėšti skraistę jam iš rankų, priešingu atveju jis būtų iškart žuvęs. Jam atvedė arklį; putodamas pykčiu jis šoko į balną ir nukreipė į jautį aikštės viduryje. Abiejų narsiųjų priešininkų susidūrimas buvo toks smarkus, kad arklys ir jautis suklupo. Ak, kad jūs būtumėt girdėję šauksmus Viva !, svaigte apsvaigusios minios džiūgavimą tokios drąsos ir tokios sėkmės akivaizdoje, jūs, kaip ir aš, būtumėt pavydėję Seviljos likimo! Madride šis vyras tapo nemirtingas...

1842 m. birželis

P. S. Deja, ką aš neseniai sužinojau! Fransiskas Sevilja¹⁷ praėjusiais metais mirė. Jis mirė ne cirke, kur turėjo žūti, bet nuo kepenų ligos. Iškeliavo amžinybėn Karavančelyje, šalia gražiųjų medžių, kurie man labai patinka¹⁸, toli nuo publikos, dėl kurios jis tiek kartų rizikavo savo gyvybe.

Madride aš jį dar kartą išvydau 1840 metais, tokį pat šaunų, nesuvaldomą kaip anuo laiku, kai parašiau laišką, kurį jūs ką tik perskaitėte. Aš dar daugybę kartų mačiau jį partrenktą ant arenos po nebegyvu arkliu; mačiau, kaip sulaužė ne vieną ietį ir susigrūmė su baisiausiais Gavirijos jaučiais. „Jeigu Fransiskas Sevilja turėtų ragus, – kalbėjo žmonės cirke, – neatsirastų nė vieno toreadoro, kuris išdrįstų stoti prieš jį.“ Dažnos pergalės jam įkvėpė negirdėtos drąsos. Atsidūręs priešais jautį, jis pasipiktindavo, kad gyvulys jo nebijo. „Ak, tu manęs nepažįsti?“ – įsiutęs surikdavo jaučiui. Išties, jis greitai parodydavo, su kuo anas turi reikalą.

Bičiuliai man suteikė malonumą papietauti kartu su Sevilja; jis valgė ir gėrė lyg koks Homero aprašytas herojus ir buvo pats linksmiausias pašnekovas, kokį tik įmanoma sutikti. Jo andalūziškos manieros, smagi nuotaika ir vaizdingų posakių prikimšta neliteratūrinė kalba darė šį milžiną, kurį, regis, gamta sutvėrė tam, kad viską naikintų, ypač patrauklų.

Viena ispanė dama, pabėgusi iš Madrido nuo jame įsisiautusios choleros, keliavo į Barseloną tuo pačiu diližanu kaip ir Sevilja, vykęs į tame mieste gerokai anksčiau paskelbtas bulių kautynes. Per visą kelionę nė trupučio nenuslopo Seviljos mandagumas, galantiškumas, paslaugumas. Atvažiavus į Barseloną, sveikatos tarnyba, buka kaip visos tokios tarnybos, paskyrė keleiviams praleisti dešimt dienų karantine, išskyrus Sevilją, kurio atvykimo taip nekantriai laukta, jog sanitariniai įstatymai jam nebuvo pritaikyti; bet kilnusis pikadoras pasipiktinęs atmetė jam palankią išimtį. „Jeigu ši ponia ir mano bendrakeleiviai nebus paleisti, – tvirtai tarė jis, – aš nesmeigsiu !“

Tarp baimės užsikrėsti ir prarasti įspūdingas kautynes rinktis neteko. Tarnyba nusileido ir gerai padarė; nes, jeigu būtų užsispyrusi, žmonės būtų sudeginę ligoninę su visais karantinininkais.

Sumokėjęs pagyrimų ir apgailestavimų Seviljos atminimui duoklę, turiu papasakoti apie kitą garsenybę, kuri šiandien karaliauja arenoje, neturėdama sau lygių. Prancūzai taip mažai žino, kas vyksta Ispanijoje, jog, ko gero, šioje Pirėnų kalnų pusėje tebėra žmonių, negirdėjusių Monteso¹⁹ vardo. Nacionalinėje , kaip dabar vadinama, arenoje Montesas kiekvieną pirmadienį demonstruoja tai, kas buvo teisingai paskleista arba primeluota apie garsiuosius klasikinius matadorus – Pepę Ilją ir Pablą²⁰ Romerą. Drąsa, grakštumas, šaltakraujiškumas, nuostabus miklumas, – jie visu tuo pasižymi. Jo buvimas įkvepia dvasią, pakylėja cirko veikėjus ir žiūrovus. Nėra blogų jaučių, baikščių padėjėjų; kiekvienas pranoksta save. Abejotinos narsos toreadorai Monteso vedami tampa didvyriais, nes žino, kad kartu su juo nė vienam negresia pavojus. Vieno Monteso judesio užtenka nukreipti patį pasiučiausią jautį tą akimirką, kai jis taikosi perdurti parblokštą pikadorą. Toje aikštėje, kur kovėsi Montesas, niekas niekada neregėjo medios lunos . Šviesieji, tamsieji, – jam geri visokie jaučiai; jis užburia juos, perkeičia, užmuša, kada nori ir kaip jam patinka. Jis – vienintelis matadoras, kurį aš mačiau gallear el toro , tai yra atsukusį įnirtusiam gyvuliui nugarą, kai jautis metasi ant jo. Kartais, buliaus persekiojamas, užsimetęs skraistę ant pečių, pasileidžia per areną; apsiputojęs gyvulys vejasi negalėdamas pasiekti, ir vis dėlto atsiduria taip arti prie Monteso, kad kiekvieną kartą ragu užkliudo jo apsiausto apačią. Monteso įkvepiamas pasitikėjimas toks didelis, kad žiūrovai net nesusimąsto apie pavojų, jie tiesiog nesiliauja gėrėjęsi.

Kalbama, kad Montesas nelabai palankus dabartinei šalies tvarkai. Žmonės sako, kad jis buvo tarp savanorių rojalistų, ir esąs cangrejo , atbulas kaip vėžys , tai yra – nuosaikus. Tikrieji patriotai dėl to apgailestauja, bet ir jie negali nepritarti visuotiniam žavėjimuisi. Aš mačiau descalzos (sankiulotus, prasčiokus), entuziastingai metančius jam savo skrybėles ir maldaujančius nors akimirką užsidėti jas ant galvos; tai toksai šešiolikto amžiaus paprotys. Brantôme’as²¹ yra parašęs: „Aš pažįstu nemažai bajorų, kurie, prieš pradėdami dėvėti šilkinių kojinių porą, iš pradžių prašo savo damų ir meilužių jas apsimauti ir nešioti bent savaitę ar dešimt dienų; paskui jie jas dėvi su didžiausia pagarba ir dvasios bei kūno pasitenkinimu.“

Monteso elgesys labai orus. Jis gyvena dorai ir rūpinasi šeima, kurios gerovę sukūrė savo talentu. Kai kurie jam pavydintys toreadorai nemėgsta jo aristokratiškų manierų. Atsimenu, kad jis atsisakė papietauti kartu su mumis, nes mes pakvietėme Sevilją. Per tuos pietus Sevilja su jam būdingu nuoširdumu išklojo savo nuomonę apie Montesą. Esą, būdamas ne arenoje, jis dėvi fraką, nevaikšto į kabaretą ir yra pernelyg mandagus.

Sevilja yra bulių kautynių Marijus²², Montesas – jų Cezaris.

Antras laiškas. Mirties bausmė

Valensija, 1830 m. lapkričio 15 d.

Pone,

Aprašęs bulių kautynes, aš tiesiog privalau, sekdamas nuostabia lėlių teatro taisykle „kuo toliau, tuo geriau“²³, jums papasakoti apie mirties bausmę. Tai, ką pamačiau, smulkiai aprašysiu, jei tik turėsite drąsos perskaityti.

Pirmiausia turiu jums paaiškinti, kodėl aš dalyvavau egzekucijoje. Svetimame krašte privalai kuo daugiau pamatyti ir visada baiminiesi, kad dėl trumpalaikės tingumo ar nuovargio akimirkos nepraleistumei pro akis įdomios papročių detalės. Taigi mane sudomino nelaimingojo, kurį pakorė, istorija, aš panorau pamatyti jo veidą; pagaliau, troškau išbandyti savo nervus.

Štai mano pakaruoklio istorija. (Aš pamiršau pasiteirauti jo vardo.) Tai buvo valstietis iš Valensijos apylinkių, gerbiamas ir vertinamas dėl drąsaus ir ryžtingo charakterio, didžiausias savo kaimo šaunuolis. Geriausias šokėjas, toliausiai nusviedžiantis lazdą, mokantis daugiausia senovinių romansų. Ne kliautininkas, bet visi žinojo, kad gali supykti dėl menko nieko. Kai jis su muškieta ant peties lydėdavo keleivius, joks plėšikas nebūtų išdrįsęs pastoti jiems kelio, net jeigu jų krepšiai būtų prikimšti pinigų. Vienas smagumas buvo regėti, kaip tas šelmis, užsimetęs ant pečių aksominį švarką, atsainia laikysena, lanksčiu žingsniu traukia keliais. Vienu žodžiu, majo²⁴ pačia tikriausia žodžio reikšme. Mačo – tai ir žemesniųjų klasių dendis, ir vyras, ypač opus garbės klausimais.

Kastiliečiai turi Valensijos gyventojus pašiepiančią patarlę, kuri, mano galva, visiškai neteisinga. Štai ji: „Valensijoje mėsa – tai žolė; žolė – tai vanduo. Vyrai – tai moterys, o moterys – niekam tikusios.“ Aš jus užtikrinu, kad Valensijos virtuvė puiki, o moterys ten itin išvaizdžios ir šviesesnio gymio negu bet kur kitur Ispanijos karalystėje. Jūs išgirsite, kokie yra to krašto vyrai.

Vyko bulių kautynės. Vaikinas norėjo jas pamatyti, bet savo kišenėje neturėjo nė realo. Tikėjosi, kad vienas draugas, savanoris rojalistas, tądien budėjęs sargyboje, įleis į vidų. Savanoris jį šiurkščiai atstūmė buožės smūgiu į pilvą. Vaikis pasitraukė tolyn; bet tie, kurie pastebėjo staiga išblyškusį jo veidą, atkreipė dėmesį į nirtulingai sugniaužtus kumščius, išpūstas nosies šnerves ir jo akių išraišką, tie žmonės suprato, kad neilgai trukus nutiks nelaimė.

Po kokių dviejų savaičių šiurkštusis savanoris su patrulių būriu buvo pasiųstas gaudyti kontrabandininkų. Nakvynės sustojo nuošalioje užeigoje ( venta ). Naktį pasigirdo jį šaukiantis balsas: „Atidarykite, tai nuo jūsų žmonos.“ Pusiau apsirengęs savanoris nulipo žemyn. Vos tik atidarė duris, kai paleistas muškietos šūvis pradegino marškinius, ir kulkų kruša susmigo į krūtinę. Žudikas dingo. Kas šovė? Niekas to nė nenumanė. Be abejonės, žudikas – tikrai ne mūsų mačo, nes atsiras bent tuzinas pamaldžių ir karaliui ištikimų moterų, kurios bučiuodamos nykštį savo šventojo vardu prisieks, kad matė tą vaikiną vienam ar kitam kaime, tiksliai tuo laiku, kai buvo įvykdytas nusikaltimas.

Vaikis nesislėpdamas vaikštinėjo ramus ir patenkintas kaip žmogus, ką tik nusikratęs įkyraus rūpesčio. Šitaip vakare po dvikovos, per kurią kokiam nors akiplėšai sutrupinama ranka, pasirodoma Paryžiaus Tortonio kavinėje²⁵. Atkreipkite dėmesį, kad šiame krašte žmogžudystė yra vargšų sąskaitų suvedimas, po kurio paprastai lieka du negyvėliai, daug rimtesnis už mūsų dvikovą, kai aukštos kilmės vyrai dažniau nubrozdina, negu užmuša vienas kitą.

Viskas ėjosi gerai, kol toksai perdėtai uolus alguasilas (anot vienų, dėl to, kad neseniai buvo gavęs šias pareigas; anot kitų, kad buvo įsimylėjęs moterį, kuriai labiau patiko mūsų šaunuolis) nusprendė sulaikyti tą mielą vaikiną. Kol jis tik grasino, jo varžovas juokėsi; bet kai pagaliau susirengė nutverti už pakarpos, anas jį pavaišino jaučio liežuviu . Šiame krašte taip vadinamas smūgis peiliu. Ar teisėta gintis leido šitokiu būdu atlaisvinti alguasilo vietą?

Ispanijoje alguasilai labai gerbiami, beveik taip pat, kaip Anglijoje konstebliai. Alguasilui padaryta žala nusipelno kartuvių. Todėl vaikis buvo suimtas, uždarytas į kalėjimą ir nuteistas po ilgai užtrukusio bylos nagrinėjimo, nes čia teisingumas vykdomas dar lėčiau negu pas mus.

Parodęs lašelį geros valios, jūs, kaip ir aš, sutiksite, kad tas vaikinas nenusipelnė savo dalios, kad jis buvo nelaimingai susiklosčiusios lemties auka, ir kad teisėjai, per daug nenusikalsdami savo sąžinei, galėjo jį palikti gyvą toje visuomenėje, kurios pažiba jis buvo (advokato žodžiais). Bet teisėjai nė trupučio neatsižvelgė į šiuos poetiškus ir pakylėtus svarstymus; jie vienu balsu pasmerkė jį mirti.

Vieną vakarą, atsitiktinai eidamas per turgaus aikštę, išvydau darbininkus, deglų šviesoje iš sijų renčiančius statinį, daugmaž tokios formos kaip Π. Juos apsupę kareiviai varė smalsuolius tolyn. Štai dėl kokios priežasties. Kartuvių statymas (nes tai tikrai buvo kartuvės) yra prievolė; šiam darbui rekvizuoti darbininkai negali atsisakyti, nebūdami apkaltinti nepaklusnumu. Vyresnybė pasirūpino savotiška kompensacija, kad jie tą darbą, žmonių akyse laikomą mažai garbingu, padarytų beveik paslapčia. Dėl to pasitelkiami kareiviai, kurie nuveja besigrūdančius žmones; vyrai dirba naktį, kad nebūtų įmanoma jų atpažinti, ir kad rytą nebūtų išvadinti kartuvių meistrais.

Valensijos kalėjimas įrengtas sename gotikiniame bokšte. Jo architektūra gana daili, ypač – į upę atkreiptas fasadas. Bokštas stovi viename miesto gale ir tarnauja kaip vartai. Jie vadinami la Puerta de los Serranos. Nuo viršutinės aikštelės atsiveria Gvadalaviaro upė, penki per ją nutiesti tiltai, Valensijos pasivaikščiojimo takai ir graži ją supanti gamta. Liūdnokas malonumas regėti laukus, kai esi uždarytas tarp keturių sienų, bet vis tiek – tai malonumas, ir reikia padėkoti kalėjimo sargui, kuris leidžia sulaikytiesiems užkopti į tą aikštelę. Kaliniai įvertina patį menkiausią malonumą.

Kaip tik iš šito kalėjimo turėjo išeiti nuteistasis ir, užkeltas ant asilo, tankiausiai gyvenamomis miesto gatvėmis keliauti į turgaus aikštę, kur atsisveikins su šiuo pasauliu.

Kartu su vienu bičiuliu ispanu, kuris mielai pasisiūlė mane palydėti, aš iš anksto atėjau prie la Puerta de los Serranos . Tikėjausi išvysti nuo pat ryto susirinkusią didelę minią, bet apsirikau. Amatininkai ramiai triūsė savo krautuvėlėse, daržoves pardavę valstiečiai keliavo atgalios į kaimus; niekas nerodė, kad vyks kažkas nepaprasto, tiktai prie kalėjimo durų buvo išsirikiavę koks tuzinas dragūnų. Menkas Valensijos gyventojų domėjimasis mirties bausmėmis negali būti paaiškintas, mano nuomone, jų perdėtu jautrumu. Taip pat nesu tikras, ar turiu pritarti savo palydovui, kad jie tiek persisotinę panašiais reginiais, jog liovėsi jais domėtis. Galbūt tokį abejingumą lemia darbščiųjų Valensijos žmonių įpročiai. Meilė darbui ir naudos troškimas juos išskiria ne tik iš kitų Ispanijos gyventojų, bet ir iš Europos tautų.

Vienuoliktą valandą kalėjimo durys atsidarė. Tuojau pat pasirodė gana gausi pranciškonų procesija. Jos priekyje vienas atgailotojas nešė didžiulį krucifiksą, su dviem klapčiukais iš šonų, laikančiais po storą lazdą su viršuje pritvirtintais žibintais. Natūralaus dydžio kryžius buvo padarytas iš kartono, nudažyto su nepakartojamu imitatoriaus talentu. Ispanai, kurie siekia religiją paversti siaubu, puikiai pavaizduoja savo kankinių žaizdas, sumušimus, patirtų kančių pėdsakus. Ant to kryžiaus, turėjusio priminti kančią, nepagailėjo kraujo, pūlių, pritvinkusių vočių. Tai buvo labiausiai atstumiantis kūno atvaizdas, kokį galėtumei pamatyti. Tos baisios figūros nešikas sustojo prie vartų. Kareiviai kiek suglaudė gretas; už jų susitelkė koks šimtas smalsuolių, gana arti, kad nieko nepraleistų iš to, kas bus padaryta ir pasakyta; tada lydimas nuodėmklausio pasirodė nuteistasis.

Aš niekada nepamiršiu to žmogaus veido. Jis buvo labai aukštas ir labai liesas ir atrodė turįs apie trisdešimtį metų. Kakta aukšta, plaukai tankūs, juodi kaip anglis ir tiesūs lyg šeriai. Žėrėjo didelės, bet giliai įsodintos akys. Jis buvo basas, vilkėjo ilgą juodą sutaną, ant kurios širdies vietoje buvo išsiūtas raudonos ir mėlynos spalvų kryžius. Tai mirštančius palydinčiųjų brolijos ženklas. Pečius ir krūtinę dengė klostyta apykaklė. Šviesi virvė, ryškiai išsiskirianti ant juodo sutanos audinio, kelis kartus apjuosė kūną ir sudėtinga mazgų sistema prilaikė jo alkūnes ir tarsi maldai sudėtas rankas. Jis laikė rankose nedidelį kryželį ir Mergelės Marijos paveikslėlį. Jo nuodėmklausys buvo storas, žemas, kresnas, raudonveidis, atrodė geraširdis, bet kaip žmogus, seniai besiverčiantis šiuo amatu ir daug visko matęs.

Paskui nuteistąjį ėjo vyras, menkas ir gležnas, blyškaus, švelnaus ir drovaus veido. Jis dėvėjo tamsų švarką, juodas trumpas kelnes ir kojines. Aš jį būčiau palaikęs notaru arba netinkamai apsirengusiu alguasilu, jeigu ant galvos nebūtų turėjęs pilkos plačiakraštės skrybėlės, kokias užsideda pikadorai per bulių kautynes. Išvydęs krucifiksą, jis pagarbiai nukėlė skrybėlę, ir tada ant jos aš pastebėjau mažą ženklelį iš dramblio kaulo, pritvirtintą tarsi kokarda. Tai buvo teismo vykdytojas.

Nuteistasis, kuris eidamas pro duris buvo priverstas pasilenkti, iškišo galvą, tada išsitiesė visu ūgiu, plačiai išsprogino akis, apmetė minią greitu žvilgsniu ir giliai atsiduso. Man pasirodė, kad jis su malonumu įkvėpė oro, kaip buvęs ilgai uždarytas ankštoje ir troškioje vienutėje. Jo išvaizda buvo keista. Tai buvo ne baimė, bet nerimas. Jis atrodė susitaikęs. Nei arogancijos, nei perdėtos drąsos. Pagalvojau, kad panašiomis aplinkybėmis ir aš pats norėčiau taip tvirtai laikytis.

Nuodėmklausys jam paliepė atsiklaupti prieš kryžių; jis pakluso ir pabučiavo to atstumiančio atvaizdo kojas. Tuo momentu visi dalyviai atrodė susijaudinę, ir stojo mirtina tyla. Tai pajutęs kunigas pakėlė rankas, jas išlaisvindamas iš ilgų rankovių, kurios būtų varžiusios jo oratoriškus gestus, ir tvirtu bei skambiu balsu, tačiau monotoniška, lygiais tarpais pasikartojančia intonacija, pradėjo kalbą, kurią greičiausiai buvo sakęs ne kartą. Aiškiai tarė kiekvieną žodį, jo tartis buvo švari, ir jis kalbėjo taisyklinga kastiliečių kalba, kurią pasmerktasis, ko gero, nelabai suprato. Jis pradėdavo kiekvieną sakinį spiegiančiu ir iki falceto pakylančiu tonu, bet užbaigdavo žemu ir dusliu balsu.

Iš esmės, štai ką pasakė nuteistajam, kurį vadino savo broliu: „Jūs tikrai nusipelnėte mirties; skiriant kartuvių bausmę netgi parodytas gailestingumas, nes jūsų nusikaltimai didžiuliai.“ Čia jis trumpai išvardijo jo padarytus nusikaltimus, bet ilgai kalbėjo apie nutolimą nuo Dievo, kuriame jo penitentas praleido savo jaunystę, ir tai vienintelė priežastis, jį įstūmusi į pražūtį. Paskui, vis labiau įsikarščiuodamas: „Bet ką gi reiškia jūsų laukianti vertai nusipelnyta bausmė, palyginus su neįsivaizduojamomis kančiomis, kurias dieviškasis Išganytojas ištvėrė dėl jūsų? Pažvelkite į šį kraują, ir šias žaizdas ir t. t.“ Pasitelkus baisiąją stovylą, kurią jau minėjau, labai išsamiai buvo apsakytos visos kančios. Baigiamoji dalis skambėjo geriau negu įžanga. Jis kalbėjo, nors kiek per ilgai, kad Dievo gailestingumas beribis, ir kad nuoširdi atgaila gali numalšinti jo teisėtą pyktį.

Nuteistasis atsistojo, pažvelgė į kunigą neprielankiu žvilgsniu ir tarė jam: „Tėve, būtų užtekę pasakyti, kad manęs laukia šlovė; judėkime“²⁶.

Pamokslininkas grįžo į kalėjimą, nepaprastai patenkintas savo prakalba. Abu pranciškonai užėmė jo vietą šalia nuteistojo, nuo kurio turėjo pasitraukti tik pačią paskutinę minutę.

Pirmiausia jį paguldė ant patiesalo, kurį budelis šiek tiek patraukė į savo pusę, bet nesmarkiai, tarsi pagal nebylų mirtininko ir egzekutoriaus susitarimą. Tai simbolinis ritualas, kad būtų pažodžiui įvykdyta ištarmė, kuri skelbia: „Pakartas, pirma sumaišius su purvais.“

Tai atlikus, nelaimingasis buvo užsodintas ant asilo, kurį budelis laikė už pavadžio. Jam iš šonų žengė abu pranciškonai, priekyje – dvi ilgos to paties ordino vienuolių ir pasauliečių, priklausančių desamparados²⁷ brolijai, gretos. Netrūko nei vėliavų, nei kryžių. Paskui asilą su nuteistuoju sekė notaras ir du alguasilai juodais prancūziškos mados drabužiais, kelnėmis iki kelių ir šilkinėmis kojinėmis, su špaga prie šono ir apžergę prastus, labai nevykusiai pažabotus kuinus. Eiseną užbaigė nedidelis kavalerijos būrys. Procesijai lėtai slenkant pirmyn, vienuoliai dusliais balsais giedojo litanijas, o apsiaustais apsigobę vyrai sukiojosi aplink eiseną, tiesdami žiūrovams sidabrinius padėklus ir prašydami paaukoti vargšui nelaimingajam ( por el pobre ). Už šiuos pinigus atlaikomos mišios už jo sielos išganymą; kiekvienam geram katalikui, kurio laukia kartuvės, tikra paguoda matyti, kaip sunkios monetos gana greitai pripildo padėklus. Aukoja visi. Aš pats, būdamas bedievis, pagarbiai atidaviau savo auką.

Man išties patinka katalikiškos ceremonijos, ir net norėčiau jomis patikėti. Tokiu atveju kaip šis, jos daro žmonėms nepalyginti didesnį įspūdį negu mūsų vežimai, žandarai ir ta skurdžių menkystų eisena, kuri Prancūzijoje palydi nuteistuosius mirti. Kryžiai ir procesijos man ypač patinka dar ir dėl to, kad jos be galo palengvina paskutines pasmerktojo akimirkas. Šis niūrus iškilmingumas pirmiausia paglosto jo savimeilę – tą jausmą, kuris mumyse miršta paskutinis. Taip pat vienuoliai, kuriuos didžiai gerbia nuo pat vaikystės, ir kurie už jį meldžiasi, giesmės, vyrų, renkančių aukas jo mišioms, šūksniai, – visa tai turi jį apkurtinti, išblaškyti, atitraukti nuo minčių apie laukiančią bausmę. Pasuka galvą į dešinę – ten pranciškonas jam kalba apie begalinį Dievo gailestingumą. Kairėje pusėje kitas pranciškonas yra pasiruošęs įtikinti galingu monsinjoro šventojo Pranciškaus užtarimu. „Jis eina į bausmės vietą lyg koks bailys, tarp dviejų saugančių ir palydinčių karininkų. Neturi nė minutėlės ramybės“, – sušuks filosofas. Tuo geriau. Ištisinis jį supantis bruzdesys neleidžia pasinerti į mintis, kurios dar labiau kankintų.

Tada aš supratau, kodėl vienuoliai, ir ypač – elgetaujančių ordinų, prastuomenei turi tokią įtaką. Jie yra vargšų parama ir paguoda nuo pat jų gimimo iki mirties, net jeigu tai nepatinka netolerantiškiems liberalams. Pavyzdžiui, kokia baisi ši jų tarnystė: ištisas tris dienas palaikyti žmogų, kuriam įvykdys mirties bausmę! Manau, kad jeigu mane ištiktų nelaimė būti pakartam, man patiktų galimybė pasišnekučiuoti su dviem pranciškonais.

Kelias, kuriuo ėjo procesija, buvo labai vingiuotas, prieš pasiekiant plačiausias gatves. Kartu su savo vedliu aš pasukau tiesesniu keliu, norėdamas pralenkti nuteistąjį. Pastebėjau, kad nuo išleidimo iš kalėjimo iki atėjimo į gatvę, kur vėl jį pamačiau, pasmerktojo kūnas gerokai palinko žemyn. Jis pamažėle vis smuko, galva karojo ant krūtinės, lyg būtų palaikoma vien kaklo odos. Tačiau jo veide aš neįžiūrėjau baimės išraiškos. Žvilgsnis buvo įbestas į rankose laikomą paveikslėlį, ir akis pasukdavo tiktai į abu pranciškonus, kurių, regis, atidžiai klausėsi.

Aš būčiau turėjęs verčiau pasitraukti; tačiau mane įkalbėjo pasukti į miesto aikštę, užeiti pas vieną pirklį, iš kurio namų balkono galėčiau netrukdomai stebėti mirties bausmę arba užsidaryti kambaryje, kad išvengčiau to reginio. Taigi aš nuėjau.

Aikštė buvo apypilnė. Vaisių ir daržovių pardavėjai net nepasijudino iš savo vietų. Visur galėjai nesunkiai praeiti. Kartuvės su Aragono herbu viršuje stovėjo priešais dailų mauriško stiliaus pastatą – Šilko biržą ( La Lonja de Seda²⁸ ). Turgaus aikštė gana ilga; jos pakraščiuose išsirikiavę namai maži, bet su daugybe aukštų, ir kiekviena langų eilė turi savo geležinį balkoną. Iš toli, sakytum, dideli narvai. Didžioji balkonų dalis buvo be žiūrovų.

Tame balkone, kur buvo man skirta vieta, aš radau dvi jaunutes šešiolikos aštuoniolikos metų paneles, patogiai įsitaisiusias ant kėdžių ir kuo nerūpestingiausiai mosuojančias vėduoklėmis. Abi labai gražios, ir iš jų švarutėlių juodo šilko suknelių, atlasinių kurpaičių ir nėriniais puoštų mantijų aš nusprendžiau, kad jos turėjo būti kokio nors turtingo miestiečio dukterys. Mano nuomonė pasitvirtino, nes jos suprato ir kalbėjo taisyklinga ispanų kalba, nors tarp savęs bendravo Valensijos dialektu.

Viename aikštės kampe buvo pastatyta koplytėlė. Savanoriai rojalistai ir reguliariosios kariuomenės vyrai plačiu kvadratu apjuosė tą koplyčią ir netoli nuo jos stūksančias kartuves.

Kareiviai praskyrė savo gretas, kad praleistų procesiją, nuteistasis buvo nukeltas nuo asilo ir nuvestas prie mano jums paminėto altoriaus. Vienuoliai jį apsupo; jis atsiklaupė, nuolat bučiavo altoriaus pakopas. Aš nežinau, kas buvo jam sakoma. Tuo metu budelis patikrino savo virvę, kopėčias ir, baigęs apžiūrą, prisiartino prie vis dar sukniubusio pasmerktojo, uždėjo ranką jam ant peties ir, kaip reikalauja paprotys, ištarė: „Broli, laikas.“

Visi vienuoliai, išskyrus vieną, pasitraukė, ir, jei galima taip pasakyti, auka atiteko budeliui. Vesdamas prie kopėčių (ar, greičiau, prie iš lentų sukaltų laiptų) budelis stengėsi savo didele skrybėle uždengti jam akis, paslėpti stovinčias kartuves; bet pasmerktasis muistydamasis, sakytum, stengėsi nustumti skrybėlę, norėdamas pademonstruoti, kad jam užtenka drąsos pažvelgti į savo kankinimo įrankį.

Skambino vidurdienį, kai budelis užkopė fatališkais laiptais, tempdamas paskui save pasmerktąjį, kuriam, vedamam atbulomis, lipti buvo sunku. Laiptai platūs, su atrama tik vienoje pusėje. Vienuolis laikėsi atramos, budelis ir pasmerktasis kabarojosi kita puse. Pranciškonas be perstojo kalbėjo ir tankiai gestikuliavo. Man sakė, kad, užlipus į viršų, vienuolis liepė jam sukalbėti Credo , kol egzekutorius nepaprastai mikliai užnėrė virvę ant mirtininko kaklo. Paskui vienuolis garsiai suriko: „Broliai, palydėkite savo maldomis vargšo nusidėjėlio sielą.“ Greta savęs išgirdau švelniu balseliu jaudinamai ištartą: Amen ! Pasukau galvą ir pamačiau, kaip viena gražioji valensijietė kiek raustelėjusiais skruostais greitais judesiais mosavo vėduokle. Ji be galo susikaupusi žiūrėjo į kartuves. Aš nukreipiau akis į tą pusę: vienuolis lipo laiptais žemyn, pakaruoklis kabojo ore, ir budelis spaudė jo pečius, o padėjėjas traukė jį už kojų.

P. S. Aš nežinau, ar jūsų patriotizmas neįsižeis dėl mano ispaniško šališkumo. Kadangi kalbame apie mirties bausmę, pasakysiu, kad man labiau patinka ne mūsiškės, bet ispaniškos egzekucijos; jų katorga man atrodo daug geresnė už tą, į kurią mes kasmet pasiunčiame maždaug dvylika šimtų niekšų. Atkreipkite dėmesį, kad aš nekalbu apie Afrikos presidios²⁹ , kurių nesu matęs. Tolede, Sevilijoje, Grenadoje, Kadikse sutikau tikrai nemažai katorgininkų ( presidiarios ), kurie man nepasirodė baisiai nelaimingi. Jų darbas buvo tiesti arba taisyti kelius. Vilkėjo gana skurdžiai, bet jų fizionomijose neryškėjo toji juoda neviltis, kokią mačiau mūsiškių katorgininkų veiduose. Iš didelių puodų jie valgė puchero³⁰ , tokią pačią, kaip juos saugantys kareiviai, o paskui pavėsyje surūkydavo po cigarą. Bet man ypač patiko, kad žmonės, ne taip, kaip Prancūzijoje, čia jų neatstumia. Priežastis paprasta. Prancūzijoje kiekvienas, kuris atsidūrė katorgoje, yra ką nors pavogęs, arba dar blogiau; Ispanijoje, priešingai, skirtingu laiku garbingiausi žmonės buvo nuteisti katorgoje praleisti visą gyvenimą, nes jų pažiūros nesutapo su valdžios pažiūromis. Nors tokių politinių aukų skaičius itin mažas, tačiau to pakanka pakeisti nuomonę apie visus katorgininkus. Verčiau padoriai elgtis su niekšu, negu neparodyti pagarbos kilniam žmogui. Todėl jiems pasiūloma ugnies prisidegti cigarą, jie vadinami draugais, bičiuliais. Prižiūrėtojai jiems neleidžia pajusti, kad yra kitokios rūšies žmonės.

Jeigu šis laiškas jums nebus baisiai ilgas, aš papasakosiu apie vieną visai neseniai įvykusį susitikimą, kuris atskleis, koks yra ispanų elgesys su presidiarios.

Vykdamas iš Grenados į Baileną, kelyje susigretinau su aukštu vyru, žengiančiu tvirtu karišku žingsniu. Jam iš paskos bėgo nedidukas spanielis. Jo drabužiai buvo keisto kirpimo ir skyrėsi nuo mano anksčiau sutiktų valstiečių aprangos. Nors aš jojau ristele, jis nėmaž neatsiliko ir užmezgė kalbą su manimi. Netrukus mudu įsišnekome. Mano vedlys kreipėsi į jį „pone“, „jūsų malonybe“ ( Usted ). Jie kalbėjo apie vieną Grenados gyventoją, presidio viršininką, kurį abu pažinojo. Atėjus pietų metui, sustojome prie vienų namų, kur gavome vyno. Vyras su šunimi ištraukė iš krepšio ir man pasiūlė gabalą sūdytos menkės. Aš jį pakviečiau su savo žuvimi prisidėti prie mano pietų, ir mes visi trys skaniai pavalgėme. Turiu jums prisipažinti, kad gėrėme tiesiai iš butelio, kadangi per visą mylią aplinkui neradome nė vienos stiklinės. Aš paklausiau, kodėl jis apsisunkino, paėmęs į kelionę tokį jauną šunį. Jis atsakė, kad keliauja tik dėl šito šuns, ir viršininkas jį išleido į Chajeną, kad nuvestų spanielį vienam jo draugui. Matydamas jį be uniformos ir išgirdęs minint viršininką, tariau: „Tai jūs esat prižiūrėtojas?“ – „Ne, presidiario “. Aš kiek nustebau. „Kaip jūs to nesupratote iš jo drabužių?“ – manęs paklausė vedlys.

Beje, šio vyro, padoraus mulų varovo, manieros nė truputėlio nepasikeitė. Pirmiausia paduodavo butelį man, kaip caballero , paskui pasiūlydavo katorgininkui ir pats gerdavo po jo; pagaliau, su juo buvo nepriekaištingai mandagus, kaip paprastai ispanai elgiasi vienas su kitu.

– Kaip jūs patekote į katorgą? – paklausiau savo bendrakeleivio.

– Ak, pone, per nelaimę. Aš atsidūriau greta kelių žuvusių žmonių. ( Fué por una desgracia. Me hallé en unas muertes. )

– Po velnių, kaip tai?

– Štai kaip viskas nutiko. Aš dirbau prižiūrėtoju. Kartu su dvidešimčia savo draugų lydėjau presidiarios konvojų iš Valensijos. Kelyje bendrininkai norėjo juos išvaduoti, ir kaliniai tuo pačiu metu sukėlė maištą. Mūsų kapitonas atsidūrė gana keblioje padėtyje. Jeigu kaliniai būtų paleisti, jis taptų atsakingas už visą netvarką, kurią jie sukeltų. Kapitonas apsisprendė ir mums suriko: „Ugnis į kalinius!“ Mes iššovėme ir paguldėme kokius penkiolika, tada atstūmėme jų bendrus. Tai įvyko anos žinomos Konstitucijos laikais. Kai prancūzai grįžo ir ją panaikino³¹, mus, prižiūrėtojus, patraukė teisman, nes tarp žuvusiųjų presidiarios buvo keletas ponų ( caballeros ) rojalistų, kuriuos konstitucininkai buvo čia įkišę. Kapitonas jau miręs, todėl pyktį išliejo ant mūsų. Bausmės laikas netrukus baigsis, ir kadangi dėl gero elgesio viršininkas manimi pasitiki, tai siunčia mane į Chajeną perduoti laišką ir šunį presidio vadui.

Mano vedlys buvo rojalistas, ir akivaizdu, kad katorgininkas – Konstitucijos šalininkas; vis dėlto jiedu kuo geriausiai sutarė. Kai mes vėl leidomės į kelią, spanielis taip nuilso, kad katorgininkas turėjo užsikelti jį ant nugaros, susupęs į savo švarką. Pokalbis su šiuo vyru man teikė didelį smagumą; tuo tarpu dėl cigarų, kuriais jį vaišinau, ir kartu su manimi pasidalytų pietų jis taip prisirišo prie manęs, kad norėjo eiti kartu iki pat Baileno.

– Kelias nėra saugus, – pasakė jis, – Chajenoje aš gausiu šautuvą, ir net jeigu susidurtume su pustuziniu plėšikų, jie iš mūsų nepaimtų nė nosinės.

– Bet, – atsiliepiau aš, – jeigu negrįšite į presidio , rizikuojate susilaukti bausmės laiko padidinimo, gal net visais metais?

– Na ir kas! Ar tai svarbu? O be to, jūs išduosite raštišką patvirtinimą, kad jus palydėjau. Man būtų tikrai neramu, jeigu leisčiau jums vienam eiti šituo keliu...

Aš būčiau neprieštaravęs, kad palydėtų, jeigu jis nebūtų susikivirčijęs su mano vedliu. Štai dėl ko. Maždaug aštuonias ispaniškas mylias žygiavęs greta mūsų risnojančių arklių, jis pareiškė, kad suspėtų ir tada, kai šie imtų šuoliuoti, tegu tik leidžia kelias. Mano vedlys iš jo pasijuokė. Mūsų arkliai nebuvo visiški kuinai; prieš akis plytėjo ketvirčio mylios lyguma, o katorgininkas ant nugaros nešė šunį. Jis priėmė iššūkį. Mes pasileidome šuoliais, bet tas velnio katorgininkas tikrai turėjo prižiūrėtojo kojas, ir mūsų arkliai neįstengė jo pralenkti. Jų savininko savimeilė niekaip nepajėgė atleisti presidiario už tokį įžeidimą. Vedlys liovėsi su juo kalbėti ir neatlyžo iki pat Kampijo de Arenas; ten mums atvykus katorgininkas su ispanams būdingu delikatumu suprato, kad jo buvimas nepageidaujamas, ir pasitraukė.

1 Sulaukę dvejų metų, kautynėms atrinkti jautukai gyvena visiškoje laisvėje iki pat pasirodymo arenoje. Nė vienas nėra panaudojamas žemės ūkio darbams (vert. past.).

2 Žr. romėnų poeto Lukrecijaus (apie 97–55 pr. Kr.) didaktinės poemos „Apie daiktų prigimtį“ („De rerum natura“) II knygos 1–4 eil.:

„Miela, kai siautėja vėjai po jūros didžiosios platybę,

kito žmogaus neapsakomą vargą stebėti nuo kranto;

ir ne todėl, kad smagu kitą matant į bėdą patekus,

o tik dėl to, kad jaustis toli nuo bėdos yra miela.“

(Lukrecijus. Apie daiktų prigimtį. 6 knygos. – Vilnius: Mintis, 1964. Lotyniško teksto redakcija ir vertimas Merkelio Račkausko.) (Vert. past.)

3 Šis epizodas susijęs ne su šventuoju Augustinu (354–430), bet su jo draugu Alipijumi: „Mat nors jis vengė ir bjaurėjosi tokiais dalykais, kai kurie jo draugai ir bendramoksliai, kai, sykį jiems grįžtant po pusryčių, buvo tai pakeliui, nuvedė jį į amfiteatrą tų žiaurių ir nelaimingų žaidimų dieną, o jis smarkiai atsisakinėjo ir spyrėsi, <...>. <...> Jaunikaitis, užvėręs akių duris, uždraudė sielai leistis į tokias blogybes. Kad jis būtų ir ausis užsikimšęs! Mat kažkas kovos metu įvyko. Visi žiūrovai pakėlė didžiausią triukšmą. Tarytum būtų kas jį smarkiai stumtelėjęs – smalsumo paveiktas, jisai, <...>, atsimerkė – <...>. Žiūrėjo, rėkė, įkaito, išsinešė iš ten su savim beprotystę, kuri turės jį kurstyti dar čion lankytis ne tik su tais, kurie jį įtraukė, bet ir be jų, pats dar kitus traukdamas“ (Aurelijus Augustinas. Išpažinimai. – Marijampolė: Ardor, 2001. – P. 140–141. Iš lotynų k. vertė kun. Mykolas Vaitkus). (Vert. past.)

4 Prastuomenės dabita (aut. past.).

5 Rondos amfiteatras buvo pastatytas XVIII a. pabaigoje seniausio Andalūzijos kilmingųjų ordino, Real Maestranza, lėšomis. XIX a. pradžioje kaip tik čia nustatytos bulių kautynių taisyklės (vert. past.).

6 Žr. Voltaire’o (François Marie Arouet, 1694–1778) filosofinės apysakos „Kandidas, arba Optimizmas“ pirmo skyriaus pradžią: „Ponas baronas buvo vienas galingiausių Vestfalijos senjorų, nes jo pilis buvo su durimis ir langais, <...>“ (Volteras. Zadigas, arba Likimas. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 90. Iš prancūzų k. vertė Juozas Keliuotis). (Vert. past.)

7 Nuo 1842 metų visi suolai akmeniniai (aut. past.).

8 Krispenas – commedia dell’ arte personažas, suktas ir pagyrūniškas tarnas; Alaino René Lesage’o (1668–1747) komedijos „Krispenas, savo šeimininko varžovas“ (1707) ir Jeano-François Regnard’o (1655–1709) komedijos „Testamento paveldėtojas“ (1708) svarbiausias personažas. Tradicinį Krispeno kostiumą sudarė trumpas juodas apsiaustėlis su gobtuvu, juoda skrybėlė, balta klostyta apykaklė, minkštos odos ilgaauliai, buivolo odos diržas ir ilga rapyra (vert. past.).

9 Po Konstitucijos atkūrimo (1842) mūsų viešpaties karaliaus įsakymas nebeskaitomas (aut. past.).

10 Pierre’o Augustino Carono de Beaumarchais (1732–1799) komedijos, sukurtos 1775 m., svarbiausias veikėjas. Galbūt P. Mérimée turėjo omenyje Wolfgango Amadeaus Mozarto operą tuo pačiu pavadinimu (vert. past.).

11 Kartą mačiau, kaip vienas ant žemės nusviestas pikadoras būtų žuvęs, jeigu draugas nebūtų jo atpalaidavęs nuo pavadžių ir, trenkęs ietimi per snukį, privertęs jautį atsitraukti. Šiomis aplinkybėmis tai buvo atleistina. Tačiau išgirdau nepatenkintus prisiekusių mėgėjų balsus: „Kokia gėda! Ietimi per snukį! Reikėtų šitą vyrą išvyti iš arenos!“ (aut. past.).

12 Kartais, ir tik iškilmingomis progomis, banderilės kotas apsukamas ilgu šilkiniu tinklu, kurio viduje gyvi paukščiukai. Banderilės viršūnė įsmigdama perkerta tinklo mazgą, ir paukščiai, ilgai plakęsi jaučio ausyse, galiausiai išsilaisvina (aut. past.).

13 Rondoje gimęs ir miręs Pedro’as Romero’as (1754–1839) vadovavo Sevilijos bulių kautynių mokyklai. Ispanų dailininkas Francisco’as de Goya (1746–1828) pažinojo ne tik jį, bet ir jo brolį Jose, taip pat toreadorą, nutapė jų portretus. Viename oforte vaizduojamas jautį užmušantis P. Romero’as (vert. past.).

14 Pepe Illo (tikrasis vardas – Jose Delgado y Guerra) iš pradžių mokėsi batsiuvio amato. Tapęs toreadoru, sukūrė Sevilijos mokyklai būdingą grakštų kautynių stilių. Žuvo Madride 1801 metais, turėdamas maždaug keturiasdešimt septynerius metus. Viename oforte F. de Goya pavaizdavo jo mirtį (vert. past.).

15 Aktorius Maïquezas (Mayquezas) minimas dviejuose straipsniuose apie ispanų tetarą, paskelbtuose „Le Globe“ žurnale 1824 m. lapkričio 13 ir 16 d. Abu straipsniai anoniminiai, bet jų autorystė priskiriama P. Mérimée (vert. past.).

16 Garsus pikadoras Juanas Sevilla (apie 1809–1841). Prancūzų rašytojas Théophile’is Gautier (1811–1872) jį mini savo „Kelionėje į Ispaniją“ („Voyage en Espagne“, 1843) (vert. past.).

17 Autoriaus klaida: turi būti Chuanas (vert. past.).

18 Karavančelis (Caravanchel) – vietovė už 6 km į pietvakarius nuo Madrido, ten grafienė de Montijio turėjo vasaros rezidenciją. Čia buvojo P. Mérimée (vert. past.).

19 Francisco’as Paquiro’as (1805–1851), vadinamas Montesu. Jam nemažai vietos skirta T. Gautier „Kelionėje į Ispaniją“. Sakoma, kad jis įteisino dabar visiems žinomą matadoro kostiumą; Montesas laikomas šiuolaikinių bulių kautynių pradininku (vert. past.).

20 Rašytojo klaida: turi būti – Pedrą (vert. past.).

21 Pierre’as de Bourdeilles’is de Brantôme’as (1538–1614) pagarsėjo savo memuarais, kurių viena dalis – „Galantiškų damų gyvenimai“ („Vies des dames galantes“) (išleisti 1665 m.) (vert. past.).

22 Gajus Marijus (156–86 pr. Kr.) – valstietiškos kilmės Romos karvedys, kariuomenės reorganizatorius, septynis kartus išrinktas senato konsulu (vert. past.).

23 Lėlininkas Jeanas-Baptiste’as Nicolet (1728–1796) mokėdavo tokiais nepaprastais triukais nustebinti žiūrovus, kad atsirado posakis: „Kuo toliau, tuo geriau, kaip pas Nicolet“ (vert. past.).

24 P. Mérimée rašyba; turėtų būti: macho (vert. past.).

25 Ši garsi Paryžiaus Italų bulvare veikusi kavinė minima ir novelėje „Etruskų vaza“ (1830): čia aptariama dvikova, kurioje žuvo pagrindinis veikėjas Sen-Kleras. Rašytojas taip pat galėjo turėti omenyje savo paties dvikovą su savo meilužės Émilie vyru Félixu Lacoste’u, kai buvo sužeistas į kairę ranką (vert. past.).

26 Tokį sakinį ištaria į kankinimus vedamas Polijektas, Pierre’o Corneille’io (1606–1684) tragedijos herojus („Polyeucte“, V veiksmas, III scena; 1642) (vert. past.).

27 Apleistųjų brolija. 1667 m. šalia Valensijos katedros įrengta koplyčia, skirta Apleistųjų Dievo Motinai (vert. past.).

28 Turi būti: la Lonja de la Seda. Pastatas iš tiesų yra vėlyvosios gotikos stiliaus (vert. past.).

29 Katorgų vietos (vert. past.).

30 Virta mėsa su daržovėmis (vert. past.).

31 Ispanijoje konstitucinė santvarka įsigaliojo 1812 m. Veronos kongresas, prasidėjęs 1822 m., pavedė prancūzams paremti stipriai susvyravusią karaliaus Ferdinando VII valdžią. Konstitucija panaikinta 1823 m. (vert. past.).

share with Whatsapp

share with Telegram

Share in Reddit

Antanui Vaičiulaičiui – 110 Virginija Babonaitė-Paplauskienė. Antano Vaičiulaičio kelionių žymės ir vaizdai rašytojo knygose

lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Vaičiulaitis

Antanui Vaičiulaičiui – 110

Šiais metais minime rašytojo, vertėjo, redaktoriaus, profesoriaus, diplomato Antano Vaičiulaičio (1906–1992) 110-ąsias gimimo metines. Svariai sukakčiai paminėti buvo išleistos jo kelionių apybraižų ir vaizdų knygos „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“¹ ir „Italijos vaizdai“². Pirmos šių knygų laidos jau yra tapusios bibliofilinėmis retenybėmis.

A. Vaičiulaičio literatūrinis talentas susiformavo ir išsiskleidė Nepriklausomoje Lietuvoje – jis pasižymėjo kaip puikus novelės meistras, kelionių įspūdžių pasakotojas, o lyrinis romanas „Valentina“ (1936) ligi šiol laikomas vienu gražiausių lietuviškų meilės romanų. Į kūrybos pasaulį A. Vaičiulaitis įžengė dar besimokydamas gimnazijoje. 1925 metais „Krivulės“ žurnale atspausdino pirmą eilėraštį, tačiau debiutavo apsakymų rinkiniu vaikams „Vakaras sargo namelyje“, išleistu 1932 m. Kaune. 1936 m. išėjo jo apysaka „Mūsų mažoji sesuo“. Dar prieškaryje poetas, literatūros kritikas Bronius Krivickas teigė: „Ryškiausios stiliaus savybės yra nepaprastas vaizdingumas ir išdailinimas. <...> Vaičiulaitis visus sakinius, visus posakius dailina taip rūpestingai ir atsargiai, kaip patyręs deimantų šlifuotojas. Todėl jo stilius spindi, iš jo trykšta tyra jėga, kuri verčia stebėtis tuo darnumu ir visišku kūrinio išbaigimu“³.

A. Vaičiulaičio kūrybinis palikimas gausus, iš reikšmingiausių kūrinių minėtini: apsakymų rinkiniai „Vidudienis kaimo smuklėje“ (1933), „Pelkių takas“ (1939), apysakos „Kur bakūžė samanota“ (1947), „Vidurnaktis prie Šeimenos“ (1986). Kartu su Juozu Ambrazevičiumi ir Jonu Griniumi parengė vadovėlį „Visuotinės literatūros istorija“ (II d., išleistas Kaune 1932 m.). Jo, kaip kritiko, pasirašinėjusio Aug. Raginio slapyvardžiu, straipsniai ir knygų recenzijos išleistos atskira knyga – „Knygos ir žmonės“ (1992). Pamilęs prancūzų kalbą dar gimnazijos suole, itin vertino ir žavėjosi Charles’iu Baudelaire’u, Pauliu Valéry, Pauliu Claudeliu. Vėliau it magnetas traukė Oskaro Milašiaus kūryba, vertė jo kūrinius, išleido atskiromis knygomis. A. Vaičiulaitis paliko neišdildomus pėdsakus ir redaguojant „Studentų žodį“, „Ameriką“, „Ateitį“, „Aidus“. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo telegramų agentūroje ELTA Kaune, o JAV – dvidešimt penkerius metus informacinėje agentūroje „Amerikos balsas“, Lietuvių skyriuje Niujorke, o vėliau Vašingtone. A. Vaičiulaitis mirė Amerikoje 1992 m. Žmonos Joanos Abramikaitės-Vaičiulaitienės rūpesčiu 1999 m. palaidotas šalia savo tėvų Vilkaviškio kapinėse.

„Ten mano tylieji namai...“

Didžiųjų Šelvių vienkiemyje, kuriame gimė rašytojas, ir dabar randami jo gyvenimo pėdsakai, juntamas jo gyvojo žodžio alsavimas. Atšiaurūs istorinių negandų vėjai nenupūtė gimtinės nuo žemės paviršiaus. Per sovietmetį rašytojo seserys Ona ir Elena laukė brolio sugrįžtant, tvarkė ir prižiūrėjo namus. Šiame vienkiemyje viskas beveik autentiškai ir išlikę. Erdviame kieme stovi svirnas, kuriame, kaip ir anuomet, „šimtas kregždžių suka lizdus“, vidury kiemo gilus šulinys, sklidinas tyro gaivinančio vandens. Karo audros beveik nepalietė ir gimtojo namo. Išsaugotas A. Vaičiulaičio kambarys: stalas, už kurio parašė ne vieną novelę, užbaigė romaną „Valentina“, apysaką „Mūsų mažoji sesuo“, parengė O. Milašiaus kūrybos vertimus. Visą gimtosios tėviškės sakralią erdvę didingomis šakomis gaubia trijų šimtų metų senumo ąžuolas. A. Vaičiulaitis vaikystės dienomis, prisikišęs užantin saldžiųjų kriaušių, mėgdavo įsliuogti medžio kamienu į pačią viršūnę ir, patogiai įsitaisęs, skaitė, svajojo apie tolimus tolius – nepažintus kraštus. Galima teigti, kad tai ir buvo pirmosios rašytojo pasaulio pažinimo „kelionės“. Vėliau iš gimtųjų namų iškeliauta į „Žiburio“ gimnaziją, studijuota Valstybės universitete Kaune. Svajonės viena po kitos pradėjo pildytis – gavęs stipendiją, išvyko tęsti studijų į Grenoblį. Vėliau – kelionės į Vokietiją, Lenkiją, Suomiją. Naujų pasaulių atradimo ir pažinimo aistra tapo jo gyvenimo ir kūrybos varomąja jėga. Grįžęs iš kelionių po Europą dirbo informacinėje agentūroje ELTA. Anuometinis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys paskyrė jį į diplomatinės tarnybos atstovybę prie Šventojo Sosto Vatikane. 1940 m. pradžioje, atsisveikinęs su savo brangiais žmonėmis, namais, artimais bendradarbiais, ištikimu draugu – ąžuolu, išvyko į Italiją. Ši darbinė kelionė rašytojo biografijoje ženklina likiminį lūžį. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A. Vaičiulaitis liko be pragyvenimo šaltinio Italijoje, tad, negalėdamas grįžti tėvynėn, pasirinko „žodžio ir minties laisvę“ Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taip prasidėjo rašytojo gyvenimo kelionė kitame žemyne.

„Kūrėjas visados turi keistis“

A. Vaičiulaitis anksti suvokė rašytojo misiją: „Tikras kūrėjas visados turi keistis, ieškoti naujo pasaulio ir naujų, dar negirdėtų giesmių, kurios turėtų būti gražesnės ir prasmingesnės. <…> Žiūrėjimas į save ir ėjimas iš savo vidaus galių į kūrybos lakštus duoda tai, kad rašantysis yra natūralesnis ir dainuoja tartum kokia gamtos būtybė. <...> Natūralus balsas, širdies giesmė visados buvo ir bus didžiosios poezijos pagrindas, paremtas dar ir vaizduote, ir jausmo gilumu bei kūrybinės minties pakilumu“⁴. Keliaudamas rašytojas atrasdavo naujus pasaulius – tai buvo ne tik kiti kraštai ir miestai, bet muziejai, meno kūriniai, klasikinės muzikos koncertai, o visų svarbiausia – žmonės, ateidavę ir praturtindavę jo gyvenimą naujomis spalvomis. Daug išminties ir profesionalaus patyrimo A. Vaičiulaitis įgavo iš kalbininko Jono Jablonskio, kuriam sekretoriavo studijų metais. Kaune gyveno šalia Šv. Gertrūdos bažnyčios, marijonų name, viename bute su Stasiu Santvaru, J. Ambrazevičiumi (vėliau – Brazaičiu). Su pastaruoju siejo ypatingas dvasinis ryšys, vienijo bendri pomėgiai, kelionių aistra. Įsigijęs automobilį, J. Ambrazevičius leisdavosi į tolimesnes keliones, pasikviesdamas kartu ir A. Vaičiulaitį. „Viena jų buvo mūsų trijų – Juozo, Skrupskelio ir mano, – 1935 metų vasarą per demarkacijos liniją ties Vieviu į Vilnių, o iš ten – Lenkijon į Varšuvą, Krokuvą ir Čenstakavą. Vilniuj lankėm Rasų kapus, matėm lietuvių gimnazijos direktorių rašytoją M. Šikšnį, kun. K. Čibirą, lipom į Gedimino kalną, žiūrėjom nuostabių bažnyčių. <...> Antra kelionė, jau tik mudviejų, buvo Suomijon. Tarp kitų, ten mus priėmė švietimo ministeris, su kuriuo Juozas padarė keletą pasikalbėjimų „XX amžiui“. <...> Mano knygoj „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“ yra keletas įspūdžių iš kelionių. Jei ne Juozas, paėmęs mane į tas keliones, tų įspūdžių iš Krokuvos ir Suomijos ten nebūtų“⁵, – rašė A. Vaičiulaitis.

A. Vaičiulaitis itin vertino kuriančius žmones, mėgo su jais bendrauti: „Kaune buvau lyg gidu, daugiau ar mažiau, tokiems rašytojams kaip Jules Romains, Marc Chadonne (jį su Pr. Dielininkaičiu vežėm per Ukmergę ir Širvintus prie demarkacijos linijos, kur perdavėm lenkams), Kaune šnektelėjom su Buninu ir jį nulydėjau į teatrą, kur jis skaitė savo kūrybą. Atsimenu, buvo tokia graži sekmadienio popietė – iš tada atsilankiusių prancūzų rašytojų dar ir dabar susirašinėju su vienu – tai Luc Estang. Taip pat teko susitikti ir pabendrauti su estų ir latvių rašytojais, tokiais kaip Tuglas ir Metsanurk“⁶.

Neišdildomus pėdsakus rašytojo sąmonėje paliko studijų metai Prancūzijoje: „Jau kuris laikas gyvenau Paryžiuje, buvau prisiklausęs Sorbonos paskaitų, pasivaikščiojęs po muziejus ir regėjęs būrelį rašytojų. Štai ir dabar akyse stovi aukštokas vyras viename knygyne ir pasirašinėja savo naujausią romaną. Tai Jacques de Lacretelle, gan greit iškilęs į Prancūzų Akademijos narius ir juos visus pergyvenęs. Kitur užsukęs, tu rasi garsėjantį jų rašytoją Braziliac, kurį po karo prancūzai sušaudė už fašizmą. O su italu Lionello Fiumi, gyvenančiu netoliese nuo Pergalės arkos, net susibičiuliavom. <...> Truputį tikau į jo planą: vieną dalyką iš savo rinkinio jis versdino į daugybę kalbų, ir aš jam išdėjau lietuvių kalbon. Pasirodė „Naujoj Romuvoj“, turėtų būti ir tam daugiakalbiam leidiny, kur jis ruošė. Savo ruožtu išvertė „Auksinę kurpelę“ ir išspausdino viename Genujos žurnale. <...> Nereikėjo vaikščioti po Saint Michel bulvarą, kad pataikytum ant raštų žmogaus. Truputį puškuodamas, nes jau buvo senyvas, į mano kambarį Politechnikos gatvės viešbutyje septintan aukštan atkopdavo poetas Louis Mercier prancūzų kalbos pamokai. <...> Kai išverčiau savo „Auksinę kurpelę“, Louis Mercier man ją apgenėjo“⁷.

Ne tik L. Mercier pridėjo ranką prie A. Vaičiulaičio pasakos „Auksinė kurpelė“. Pataisęs ir patobulinęs vertimą į prancūzų kalbą, diplomatas, poetas O. Milašius stilizavo šį kūrinį⁸. Iš pirmo žvilgsnio nedrąsus studentas A. Vaičiulaitis J. Girniaus paragintas keletą kartų buvo apsilankęs pas O. Milašių. Tie apsilankymai nebuvo atsitiktiniai, nes anuomet „Naujojoje Romuvoje“ jau buvo skelbiamas poemos „Miguel Maniara“ A. Vaičiulaičio vertimas. „Buvo reikalų šį tą išsiaiškinti ir įdomumas išvysti vyrą, kuris savo sielą poezijoje atvėrė tokia gelme, totaliniu atvirumu ir mosto platumu – ligi pačios žaizdos iš mūsų būties“⁹, – rašė A. Vaičiulaitis. Jam ištartus O. Milašiaus žodžius brangino iki gyvenimo pabaigos: „Jeigu žūtų visos pasaulio knygos, tai aš norėčiau tik vieną išsaugoti – Bibliją. Joje glūdi visos kitos pasaulio knygos“, – pasakė jis apsilankymo metu. <...> O vis tiek turiu iš Milašiaus rankų brangų atminimą. Mano išverstą ir Louis Mercier padailintą „Auksinę kurpelę“¹⁰.

A. Vaičiulaitis dalyvavo Prancūzų–lietuvių draugijos susirinkimuose, gilinosi į prancūzų literatūrą, skaitė pasaulinės literatūros klasikų kūrinius. Neišdildomą įspūdį paliko susitikimas su P. Claudeliu, kurį aplankė namuose prie Eliziejaus laukų ir gavo iš jo autografą. A. Vaičiulaitis domėjosi Prancūzijoje leidžiama literatūrine spauda: „Nouvelles litteraives“, „Yggdrasill“. Pastarojo laikraščio redaktoriaus pakalbintas parengė šiam leidiniui straipsnį apie lietuvių literatūrą ir išvertė į prancūzų kalbą Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus eilėraščių.

Studijuodamas Prancūzijoje A. Vaičiulaitis keliavo ir į kitus kraštus, juolab kad O. Milašius drąsindavo, patardamas ir rekomenduodamas, kur nuvykti ir ką pamatyti, su kuo susitikti. A. Vaičiulaitis lankėsi amžinajame mieste – Romoje, Florencijoje rado žmogų, kilusį iš Lietuvos, žymų menotyrininką – Bernardą Berensoną: „Septyniasdešimt su viršum metų mokslininkas gyvena tarp daugybės knygų – tokios didžiulės bibliotekos nesu matęs nė pas vieną žmogų“¹¹. Florencija jį pakeri – „tai mano miestas“. A. Vaičiulaitis susitikinėja ir bendrauja su rašytoju, filosofu Giovanniu Papiniu.

„Naujosios Romuvos“ redaktoriaus Juozo Keliuočio paragintas A. Vaičiulaitis siuntė savo kelionių apybraižas į Lietuvą, taip susikaupė nemažas jų pluoštas. Ilgainiui, pataisęs ir papildęs naujais įspūdžiais, išleido kelionių apybraižų knygą: „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“. Joje buvo paskelbta šešiolika tekstų. Knygoje nubrėžtas jo kelionių maršrutas – aplanko Suomiją, Vokietiją, Lenkiją, pamato Berlyną, Briuselį, Antverpeną, Paryžių. Jis mėgaujasi įstabiais gamtovaizdžiais, gilinasi į Europos kultūrą – lanko teatrus, muziejus, koncertus. Įnikęs į bukinistų turtus ieško literatūrinių perlų. A. Vaičiulaitis siekė susipažinti ir pabendrauti su žymiausiais pasaulio žmonėmis, kurie tapo jo mokytojais ir patarėjais. Jam magėjo prisiliesti prie įstabių žmonių „pasaulio gelmių“, perprasti jų kūrybos paslaptis. Knygoje „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“ išryškinti autoriaus vertybiniai kriterijai atskleidžia jo esminius pasaulio žiūros taškus ir pasaulėvaizdžio spalvas.

„Buona sera“

Paskirtas į diplomatinę tarnybą prie Šventojo Sosto Vatikane, 1940-ųjų pradžioje A. Vaičiulaitis išvyko į Italiją. Ši šalis nuo seno garsėja sukauptais lobiais, įstabios architektūros pastatais, daugelis miestų tapo muziejais po atviru dangumi. Jis svajojo susipažinti su šioje šalyje saugomais neįkainojamais turtais, prisiliesti prie senosios kultūros ištakų ir mintyse jau buvo sudėliojęs kelionių planus. Džiaugsmingas kelionių nuotaikas apkartino istorinių įvykių eiga. Didieji pasaulio valdovai susikirto dėl teritorijų ir jų valdymo zonų. Taikaus ir ramaus būdo A. Vaičiulaitis nemėgo ginčų ir nesutarimų, maža to – šalinosi politikos, nepritarė brutaliems karo veiksmams, tačiau nuo šių įvykių negalėjo atsiriboti. Laiške Jonui Aisčiui į Prancūziją rašė, kad didelė dalis muziejų Italijoje saugumo sumetimais uždaryti, o kai kurie miestuose esantys paminklai aklinai „užkonservuoti“ – paslėpti. Tačiau rašytojas turėjo galimybę apsilankyti romėnų ir graikų senosios kultūros dvasia persmelktuose miestuose ir miesteliuose, patirti ne vieną įkvepiantį susitikimą su kita kultūra, kitu žmogumi. Paniręs į dvasinę kelionę, atramos ir stiprybės sėmėsi gilindamasis į amžinąsias vertybes, į praeities istorinius įvykius. Kiekviena jo aplankyta ir aprašyta vieta atskleidžia dalelę Italijos žemės magijos, neįkainojamo pasaulinio masto paveldo. A. Vaičiulaičio ne kartą aplankytas filosofas, rašytojas G. Papinis knygoje „Laiškai žmonėms“ rašė: „Iš medžiaginių katastrofų nieko kito negalima tikėtis, kaip atsigavimo ir dvasios atsikvėpimo pasaulyje“, išskirtinį vaidmenį teikė rašytojams, nes tik jie gali sukurti tokius harmoningus jausmų, išgyvenimų ir minčių kūrinius, kurie bus priešpastatyti gyvenimo chaosui. G. Papinis ragino: „Atsipeikėkite būti tuo, kuo nori Dievas, kad būtute: iš kasdieniškos rietenos išvaduotojais, tyliųjų širdžių patikėtiniais, aiškiųjų paslapčių aiškintojais, pranašais, kurie savo tikrosios tėvynės siekiantį žmogų palaiko“¹². A. Vaičiulaičio knyga „Italijos vaizdai“ ir buvo skirta palaikyti sovietų priespaudoje likusius artimus žmones.

Atvykęs į Ameriką užbaigė savo vaizdų knygą ir Kazio Bradūno priprašytas nusiuntė į Vokietiją. Čia stovyklos sąlygomis ji buvo išleista 1949 metais. Lietuvių rašytojų draugija Jungtinėse Amerikos Valstijose 1951 m. premijavo rašytoją garbinga pirmąja premija. Literatūros kritikai „Italijos vaizdus“, kaip ir knygą „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“, priskyrė kelionių apybraižų literatūros žanrui. Tačiau antroji knyga gerokai perauga šio žanro ribas.

Knygos pavadinimas „Italijos vaizdai“ nusako jos esmę: autorius glaudė fragmentą prie fragmento, dėliojo vaizdą prie vaizdo, tapydamas mozaikinį jį sužavėjusios šalies paveikslą. Rašytojas išlaiko vientisumą ir kūrinių išbaigtumą, piešdamas vaizdus įvardija konkrečią erdvę, veiksmo laiką. Dažniausiai veiksmas vyksta dabartyje, tačiau autorius sėkmingai nukelia mus į istorinę praeitį ir ja remdamasis fragmentiškai nubrėžia ateities viziją. A. Vaičiulaitis kelionėse panirdavo į savo jausminį pasaulį, bendravo su sutiktais žmonėmis, lietėsi prie gamtos ir žmogaus rankomis sukurtų stebuklų. Susitelkęs ieškojo harmonijos objektų, pasireiškiančių aplinkoje daugybe formų. Vidinis autoriaus pasaulis koreliavo su meile sau ir artimui, ilgesiu tėvynei ir Italijos grožiu. Reflektuodamas aplinką siekė įamžinti harmoningą pasaulį ir matytus vaizdus piešiniu, fotografija, žodžiu.

A. Vaičiulaičio kelionių potyriai giliai sugulė širdyje, vėliau, juos gaivindamas, rašytojas supynė tai į devyniolika reto grožio impresionistinių vaizdų. Kiekvieno kūrinio fabula paprasta: įžanga, kulminacija ir švelni atomazga. Autorius nuosekliai atlieka naratoriaus vaidmenį ir, kreipdamasis į kitą, referuoja įvykius, tačiau kartais tampa pasyviu stebėtoju ir liudininku. Naratyvas atskleidžia subjektyvų, fiksuojančio aplinką keliautojo savaip matomą vaizdinį – ar tai būtų kitos kultūros apraiška, ar kito žmogaus pasaulis. Pagrindinė pasakotojo formulė išlieka: Aš ir Kitas; Aš ir Kitokia kultūra. Senosios istorijos balsai, pasiekdami kito sielą, transformuojami išgryninant kalbančiojo santykį su patekusia akiratin aplinka. Autorius subtiliai sintetina jausenas – lyriškumą, pažinimo geismą, paprastą smalsumą. Jo keliautojas-naratorius domisi kultūra plačiąja prasme ir tai atpasakoja skaitytojui. Rašytojas panardina skaitytoją į sukurto pasaulio vaizdinį, kuriame pinasi tai, kas matyta, patirta ir išgirsta, ir tai, kas ranka palytima bei širdimi nujaučiama. A. Vaičiulaitis puikus stilistas, lietuvių kalbos žinovas: „Aš esu kaimietis, o kaimiečiai turi žodžio tikslumą.“ Jis rašė paprastu stiliumi, atspindinčiu jo nuoseklų mąstymą. Lengvu, banguojančiu ritmu liejasi vienas paskui kitą sakiniai, atverdami įkvėptus nuostabios gamtos bei lakios vaizduotės nutapytus paveikslus. Vienur sakinys trumpas ir konkretus, tarsi pauzė apmąstymams, kitur – gerokai ilgesnis, su daugybe šalutinių sakinių. Vienas esminių autoriaus naudojamų literatūros technikos elementų – pakartojimas. Taiklūs ir vaizdingi žodžiai suteikia kūriniui sodrumo. Autorius naudoja tikslius daiktavardžius, tačiau didžiausią žavesį pasakojimui teikia veiksmažodžiai, jie dominuoja, suteikdami kūriniui judrumo, plastiškumo, skaidrumo. Čia randame ir retai naudojamus veiksmažodžius – kruopščiant, treplenant, vasnojant ir kt.

Kelionių vaizduose atsiveria senosios kultūros, meno, literatūros istoriją puikiai išmanantis eruditas. Aprašinėdamas miestus pasakotojas pasitelkia mitus, legendas, biblinius motyvus, enciklopedines žinias, viską perpindamas vaizduotės žaismu. Pasitelkdamas magiškojo realizmo dėsnius, derina gaivališkus fantastinius elementus su realistine įvykių seka. Detalės, simboliai, kodai, tropai atlieka svarbų vaidmenį konstruojant vaizdinius. Pasitelkiamos gausios poetinės priemonės. Su impresionizmo tradicija A. Vaičiulaitį siejo gamtos reiškinių metaforizacija – taip autorius perteikia kūrinio nuotaiką, savo keliautojo ar naratoriaus psichologiją. Skaitydamas jo tekstus junti, kad menas autoriui tapo Aukščiausiojo duotybe. Alfonsas Nyka-Niliūnas teigė: „Vaičiulaitis nuosekliai ir sistemingai pasiekė Vakarų Europos rašytojo formatą“¹³.

Vykdamas į konkretų miestą keliautojas turi tikslą pamatyti vieną ar kitą jį dominantį objektą, įsiklausyti į miesto gyvenimą, pajusti jo pulsą, nuspėti miesto diskursą. Kelionių aprašymas įgauna monumentalų pagrindą: gilinamasi į praeities kultūrinį klodą, nubrėžiama vertybinė skalė, iškeliama meno galia. Fokusuodamas žiūros tašką į jam imponuojančius objektus, A. Vaičiulaitis pasitelkia regėjimą, lytėjimą, klausą, uoslę. Autorius numano tai, kas vyko prieš daugelį amžių, ir tik probėgšmais užfiksuoja dabartį, kasdienybės buitį. Krikščioniškame A. Vaičiulaičio pasaulėvaizdyje glaudžiasi antikinės kultūros paveldas. Laiške savo artimam draugui A. Nykai-Niliūnui rašė: „Mielas Nyka, aš gailiuosi, kad neturėjau lotynų kultūros, – mums tą kalbą nutraukė nuo ketvirtos klasės, padarė „realistais“. O be to, nuo ankstyvų dienų mano mėgstamąja knyga pasidarė „Odisėja“. Šiuo šonu aš esu „graikas“, o paskui man gal artimiausias italų renesansas. Taip man ir buvo likęs atokiau lotynų žodžio menas. Skaitydamas „Georgikas“, radau, kad Vergilijus apdainavo ir Paestumo rožes. Pagalvojau: aha, mudu abu vaikščiojom toj pačioj vietoj“¹⁴.

A. Vaičiulaitis buvo užsibrėžęs aplankyti jam beveik nežinomus miestelius ir susirasti dominusius jį objektus. Kelionės tęsėsi per Terraciną, Carpinettą, Paestumą, Ravellą iki Postumijos. Vyko į ypatingo grožio kultūrinį paveldą saugančius miestus Neapolį, Amalfį, Sorentą, Milaną, Florenciją, Kaprio salą. Jautė išskirtinį norą aplankyti Pompėją ir priglusti prie senosios didingos praeities. Nemažai literatūrinių tekstų skirta senosios kultūros židiniui – Romai. Gėrėdamasis įstabiais jos vaizdais klajoja ne tik dienos metu, bet ir po naktinį miestą. Autorius bando užčiuopti, įžvelgti, įspėti jo diskursą. Aplankomi Villa Borghese, Pincio aikštė, Celimontanos vartai, forumai, Koliziejus, Vatikano muziejai, Senosios kapinės ir kiti objektai.

Nuvykęs į nuošalesnę Italijos vietą, sėdėdamas ant uolos, žvelgdamas į šėlstančią jūrą, įsiklausydamas į amžių tylą rašytojas kontempliuoja. Jo aplankytų miestų dvasia atliepia savo esybe ir mintyse iškyla elegantiška impresija. Autorius aplanko iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantį Carpinetto miestelį, keliauja jo siauromis gatvėmis į jį dominantį paprastą namą, kuriame gimė didingas popiežius Leonas XIII, kilęs iš grafų Peccių giminės. Susižavi jo namuose sukaupta biblioteka, kurioje yra retų knygų, „net iš anų gadynių – kada buvo ranka nurašinėjama“¹⁵.

A. Vaičiulaitį domina mistiniai elementai. Neapolyje yra daug šventųjų, vienas jų, nukankintas ir dabar globojantis miestą – Gennaro. Jo kraujas kaip relikvija saugomas katedroje ir tris kartus per metus įvyksta stebuklas – kraujas suskystėja. Kiek ilgai tenka laukti to stebuklo, tokie bus ir metai. Autorius lengvai ir žaismingai aprašo miesto nuotaiką, jo dvasią, piešia žmonių kasdienybę. Jie „čirškina plačius kaip skrybėlė blynus“¹⁶, kortuoja, žaidžia kauliukais, dieną ir naktį šurmuliuoja kaip bičių avilys. Jo žvilgsnis pagauna apdriskusį, bet laimingą, stumiantį dviratį berniuką – linksmą, nerūpestingą, visa gerkle „rėkiantį „Santą Lucią“.

Kiekviena rašytojo aplankyta vieta turi savo paslaptį, savo traukos ženklus. Senovės kultūroje jis išryškina intelektinį, dvasinį ir estetinį procesą. Autorius užfiksuoja konkretų tautos ar genties gyvenimo būdą, pabrėždamas jų intelektą ir meninės veiklos procesus. Ypatingas jausminis klodas atsiveria apsilankius Pompėjoje. Tai patys žinomiausi žmonijos istorijoje griuvėsiai. „Tirštas trisdešimties žmonių lizdas buvo užverstas akmenimis ir Vezuvijaus pelenais, po kuriais buvo palaidoti du tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų“¹⁷. A. Vaičiulaitis vaikštinėja po atkastą teritoriją mąstydamas, kad „palaidotas ištisas pasaulis ir ištisa senovės kultūra“¹⁸.

Vykdamas už Palermo į mažą Paestumo stotį nori aplankyti čia esančias senovės graikų šventyklas. Eidamas paprastomis gatvėmis jaučiasi tartum eitų savo tėviškės laukais – dūzgia bitės, čirškia žvirbliai, gieda gaidžiai, mūkia karvės. Pasiekęs tikslą gėrisi Neptūno, Poseidono šventyklomis. „Sustojau ant tų šventų akmenų. Nuo seniai ilgėjausi šių tobulų kolonų – nuo tų dienų, kai pirmą sykį atverčiau „Odisėjos“ lapus. Ne kartą jų balsai šaukė mane“¹⁹. Matyti vaizdai tampa įkvėpimo šaltiniu: „Aš girdžiu balsą – didų ir gražų, šviesos, kūrybos ilgesio ir amžių rimties pilną“²⁰.

Tapybiškai aprašytas žvejų ir turistų mėgstamas senas uostas Amalfis. Čia Bizantijos laikais buvo „ūžiantis prekybos miestelis“, tačiau dabar autoriaus įvardijamas kaip tylos ir ramybės oazė. Rašytojas primena, kad „garbė ir turtai praeina, lieka saulė ir jūra“²¹. Iš pirmo žvilgsnio tai paprastas niekuo neišsiskiriantis miestelis, tačiau ypatingą trauką sukelia jame esanti Smaragdų grota – vienas iš gamtos šedevrų. Lipdamas į laivelį „Ijolana“ A. Vaičiulaitis prisimena paliktą Lietuvoje savo „mažąją seserį“ – dukterėčią Ijoliūtę. „Stalaktitų kremzlės ir vandens lašai suformavo įstabaus grožio kūrinius – čia ir Pizzos bokštas, ir Napoleonas su savo garsia kepure“²². Žvelgiant į tuos stebuklus tyliai ataidi muzikos garsai.

Iš Amalfio autorius perkelia mus į Ravello miestelį, kuris yra „arčiau dangaus nei žemės“. Aplink uolos, o žemai liūliuoja jūra. Aprašo kuklią savo išore katedrą, lyg atklydusią iš kokio Lietuvos bažnytkaimio, tačiau įspūdingai gražiai išpuoštą viduje. Išėjęs iš jos patenka į kerinčią gamtos magiją: „Tokioje gamtoje atsiveria legendų vartai, ateina riteris Parcivalis ir Tauriausioji neša šventą Gralio auką“²³. Skaitytojas sužino, kad šioje aplinkoje ilsėjosi ir kūrė Richardas Wagneris, čia jis klausėsi įstabiųjų Klingzoro sodų muzikos ir parašė „Parcivalį“.

Pabudęs anksti ryte Kapucinų viešbutyje, kuris įsikūręs buvusiame vienuolyne, virš Amalfio miestelio, A. Vaičiulaitis keliauja toliau į Sorentą, stebėdamas aplinką. Užburianti gamta padiktuoja poeto Percy’io Bysshe’o Shelley’io eiles: „Sorento lyguma – amžino pavasario ir amžinai žaliuojančių sodų žemė“; „Sorentas – dainų, muzikos ir paveikslų išgarsintas miestas“²⁴. Sutiktas italas jam papasakoja apie Kaprio salą, poetą Torquato’ą Tasso’ą ir nuveda į jo namą, kurio autentiškas išlikęs tik vienas kambarys. Užėjęs į medinių daiktų dirbtuvėlę, A. Vaičiulaitis vaikiškai nustemba pamatęs muzikinę dėžutę. Apima begalinis noras nupirkti ir parnešti ją dovanų dukterėčiai: „Sugrįžti į Sorentą – paimti tą dėžę, nešti ją per švelnų citrinų kvepėjimą, kol prieisiu prie tėviškės vartų ir prie tavęs mažos, kurios anksti netekau“²⁵.

Plaukdamas į Kaprio salą rašytojas gėrisi mėlyna jūra ir mėlynu dangum. Tai „pasakų ir ilgesio sala – Isola di Capri, kurios pakraščiuose susėdusios sirenos dainavo praplaukiančiam Odisėjui“. Užkopęs į kalną aplanko Castiglionės pilies griuvėsius ir apirusio mūro sienoje įrašo Maironio žodžius, skirtus Lietuvai, stovinčiai ant bedugnės krašto: „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį“²⁶. Aplanko imperatoriaus Tiberijaus vilos griuvėsius, grotas, San Mikelės vilą.

Milanas garsus senovinėje vienuolyno reflektorijoje Leonardo da Vincio nutapytu paveikslu „Paskutinė vakarienė“, žilą senovę menančia architektūra, muziejais, akvariumu. Šiame Italijos vaizde A. Vaičiulaitis nekalba apie įmantrius kultūros objektus, bet panardina mus į žmogaus vidinio pasaulio vingius. Su ką tik sutiktu nepažįstamu žmogumi iš Lugano jis nutaria aplankyti garsiąsias miesto kapines. Eidami link jų stebi beveik visoje Italijoje įprastus vaizdus – parkuose, gatvėse ant suoliukų žaidžiami įvairūs žaidimai. Juodu susidomi žaidimu lentelėmis, užsimezga intriga. Lošimo esmė – atspėti lentelę su baltu ženklu ir laimėti penkiasdešimt ar šimtą lyrų. Smalsuoliai stebi veiksmą, tačiau netrukus pradedama sukčiauti. Įžūlus bandymas į tą nesąžiningą žaidimą įtraukti ir A. Vaičiulaitį nepavyksta. Suktybės nuodėmė jam svetima ir jis nueina savo keliu mąstydamas: „Nemėgstu lengvos laimės“²⁷.

Keliautojas važiuoja traukiniu į Postumijos grotas, kurios yra dabartinės Slovėnijos teritorijoje. Pro traukinio langą žvelgia į tas vietas, kur vyko Didysis karas. Čia „nuo Goricijos iki Monfalkonės siautė pats šiurpiausias karo pragaras“²⁸. Skaudi praeitis pinasi su dabarties nuotaikomis: „<...> ir vėl – didesnis pasaulio pamišimas.“ Liūdesio mintys skrieja į gimtąją žemę. Nuvykęs į požeminę karalystę gėrisi „kantrios gamtos tūkstančių metų sukrautu palikimu“. Lašeliui kapsint po lašelį išsistatė fantastiškos pilys, bokštai, siluetai, įgavę žmonių ir gyvulių bruožus. Upė Piuka išgraužė stebuklingas olas, skliautus, kuriems neprilygsta žmogaus rankomis sukurti stebuklai. Čia šioje erdvėje taikingais laikais skambėdavo muzika, vykdavo šokiai. Pats kompozitorius Pietro’as Mascagnis dirigavo koncertui, kurio klausėsi ir Italijos karalius. Čia pačios gamtos sukurtos įstabios menės – Eliziejaus laukų, Pragaro ir Rojaus, Grabo ir aibė kitokių pavadinimų. Palikęs tą stebuklingą šalį grįžta į realybę: „<...> žvarbus vėjas, smarkus lietus – ir juoda, pagiežos ir kraujo pritvinkusi žemė: josios šiurpūs ir grasiną aidai užgožia ir užmarštin laidoja požeminę burtų ir pasakų karalystę“²⁹.

A. Vaičiulaitis keliavo po Italiją, tačiau Lietuvos viziją išsaugojo kaip lygiavertę lankomų architektūros, dailės, istorinių vietų fone. Rašytojo vaizduose nėra tiesiogiai sielvartaujama, nėra spalvingai aprašomų XX amžiaus audringų istorinių pervartų, tačiau akylesnis skaitytojas beveik kiekviename tekste perskaito subtiliai įpintą jautrią liūdesio giją. Iškristalizavęs tėvynės ilgesio mintį, tęsia ją kaip leitmotyvą per visą knygą. Laivo vardas primena paliktą dukterėčią; bitelės dūzgia, čirena vyturėlis – širdies paukštelis, gieda gaidžiai, avelės rupšnoja žolę, baltuoja dobiliukai. Viskas kaip tėviškėje. Pamatęs Sorente stebuklingą dėžutę, nori ją nešti dovanų savo brangiam kūdikiui. Kažkur tolimoje saloje lieka išrašyti Maironio žodžiai... „Gyvenimą tremtyje lydi mintis apie tėvynę, iš kurios žmogus jaučiasi išvarytas, o kartu ir mintis apie sugrįžimą net tuomet, kai sugrįžti visiškai neįmanoma. Tėvynė nepamirštama“³⁰, – rašė Hansas Georgas Gadameris.

Kiekviename aplankytame mieste rašytojas išryškina tik jam vienam atsiveriančias charakteringas linijas ir formas. Naujai pamatytas objektas yra vertinamas rafinuoto intelektualo, meno žinovo akimis. Trokšdamas pamatyti du jam svarbius paveikslus, A. Vaičiulaitis išvyksta į Florenciją. Vaizde „Dvi „Paskutinės vakarienės“ tyrinėjami skirtingų dailininkų – Ghirlandaio ir Andrea del Castagno paveikslai. Keliautojas stebi pirmą šedevrą – Visų Šventųjų bažnyčioje. Jis žavisi dailininko darbu: „Daiktai nutapyti su dideliu tikslumu ir meistriškumu. Sėdi Kristus ir apaštalai. Visi sutrikę, išskyrus Judą. Jis išdavikas, kurio išperos šiandien pardavinėja ne tik Kristų, bet ir Tėvynę, artimuosius, brolius ir mažus kūdikius“³¹. Keliautojas lygina anuos du ir Leonardo da Vincio Milane matytą paveikslą.

Rašytojo plunksna juda lengvai, ritmiškais, muzikaliais sakiniais aprašydama amžinojo miesto Romos kultūrinę atmintį, Vatikano muziejuose sukauptus pasaulinius šedevrus, nutapo įmantrią miestų architektūrą. Miestai nupiešti realiai – gatvė gatvėn, rūmai prie rūmų, kiemai su sodais, upė, tiltai, parkai, apgriuvusios pilys. Iškyla didingi forumai, Koliziejus, Šv. Petro bazilika, didinga Šv. Pauliaus katedra, tapybiškos aikštės su šimtmečiais trykštančiais įstabiais fontanais. Rašytojo širdyje ataidi ten girdėta muzika, perskaityti literatūros kūriniai. Tokias keliones, kuriose susilieja vidinis ir išorinis pasauliai, galime pavadinti intelektualinėmis.

Rašytojas žavi ir subtiliu humoru, lengva ironija. Vaizde „Neatšaukiamų sprendimų valanda“ A. Vaičiulaitis šaržuoja Benito Mussolinio paveikslą. Birželio 10 d. Romoje, pakviestas vieno pažįstamo, jis atėjo į Venecijos aikštę – čia turėjo kalbėti B. Mussolinis, žmonių vadinamas duče. „Didybės pilnu, ryžtingu veidu, mažas ir aptukęs, stovėjo ten naujosios Italijos statytojas, ties savo gyvenimo ir visos italų tautos lemtingiausiu momentu“³². A. Vaičiulaitis fotoaparatu užfiksavo šią akimirką, tačiau nuotraukoje tas imperijos valdovas tapo tik mažu baltu tašku. Autorius liūdnai konstatuoja: „Ir žmonių likimas dažnai esti kaip tas baltas taškas: metams einant ne vieno didybė ir garbė mainosi, mažėja ir nyksta, kad ją sunku ir bepažinti“³³.

A. Vaičiulaičio jautri menui siela atliepdavo muzikai. Ne kartą savo tekstuose mini kompozitorių, dirigentą maestro P. Mascagnį. 1940 m. vasarą Roma jau „gyveno karo potvyny“, tačiau buvo duonos, mėsos, netrūko vynuogių, kriaušių ir kitų vaisių. „Romėnai ir pramogų nepamiršo.“ Pincio aikštėje ar Konstantino bazilikos griuvėsiuose vykdavo koncertai. Atmintyje giliai įsirėžė vienas iš jų: „Kaip gražu pačiam kompozitoriui savo kūrinius diriguoti: savo mieliausius kūdikius jis pasauliui išveda tokius, kokius pats svajojo, kokius savo slaptose mintyse išaugino, savo giliųjų naktų sapnuose išsapnavo. Jis tuos savo širdies vaikus žmonėms gali pristatyti švarius, skaisčius, nesuterštus, lygiai tokius, kokie jam pasivaideno jie pirmą kartą, kūrybos įkvėpimo dievų kibirkšties valandą“³⁴.

Knygoje „Italijos vaizdai“ yra tekstų, kuriuose, iš pirmo žvilgsnio, nerandi sumegztos intrigos, plėtojamo veiksmo, tačiau giliau panirus į kūrinį juste junti, kad tai profesionalaus „deimantų šlifuotojo“ sukurtas reginys. Tokiems tekstams tinka A. Nykos-Niliūno žodžiai: „Nuostabus dalykas yra kelionė, jeigu keliauji neturėdamas jokio ypatingo tikslo, neturi nieko ypatinga atlikti, niekur neturi suspėti ir niekur negali pavėluoti; nieko laimėti ar pralaimėti; kuomet visas didelis pasaulis yra tavo ir visi tikslai yra ne kur kitur, bet vien tik tavyje; kuomet kiekvienas rytas nuplauna viską ir kuomet vėl gali viską pradėti iš naujo, laimingas, kad neturi nieko įsigyti ir nieko prarasti“³⁵.

A. Vaičiulaitis mėgavosi žmogiškosios egzistencijos stebuklais – saulėtekiais, saulėlydžiais, kalnais, jūra, augmenija ir gyvūnija, muzika, architektūra, tapyba, literatūra. Visa tai jam kėlė vaikišką nuostabą. Emocionaliai išgyveno tas vertybes, kurios suteikia prasmę gyvenimui. Kiekvienas jo „Italijos vaizdų“ tekstas nušviestas ypatinga šviesa, pulsuojančia praeities kultūros ženklais, bibliniais simboliais.

Kūrinys „Saulėleidis nuo Pincio“ parašytas impresionistine gaida. „<...> saulė artėja prie žemės – tenai, anapus Monte Mario kalvų, už Vatikano galingų kaip pilis mūrų, už didingai savo kupolą keliančios Švento Petro bazilikos.“ Renkasi žmonės – pažvelgti į gamtos stebuklą, „<...> kaip ima gausti cezarių ir kankinių miesto varpai, kaip tas gaudimas susibėga į vieną didžią vakarinę maldą, kurios aptilę klausosi kūdikiai ir kurios balsas susilieja su Tiberio vilnių ošimu ir su lieknų pinijų siūravimu“³⁶. Nieko nenutinka, tik saulė, palaimingai spinduliais apgaubdama šventą žemę, leidžiasi vakarop. A. Vaičiulaitis nugrimzta į savo vidinį pasaulį – vaikystės prisiminimus.

Rašytojas buvo susipažinęs su pasaulinės literatūros klasika, tyrinėjo kūrėjų gyvenimus. Vaizde „Ant vandens išrašytas vardas“ pasakoja apie du poetus – P. B. Shelly’į ir Johną Keatsą. Ispanų aikštėje aplanko jų muziejų. Eidamas ramiomis Aventino gatvėmis nusileidžia prie Kajaus Cestijaus piramidės, prie senovinių Romos vartų ir kapinių, o tenai nusilenkia poetų atminimui. Kapinėse ant gulsčio marmuro lotynų kalba iškalti žodiai: „Širdžių širdis“ – čia ilsisi poeto P. B. Shelley’io pelenai. Netoliese kitas kapas – „Metai po metų eina čia lėtas laikas, ir jis neišardo nei šios tylos, nei šio susitelkimo, nei tos žodžio galybės, kurią į poezijos lapus sudėjo šisai ištikimas grožio šauklys ir kilnus tarnas.“ Ant marmuro iškalta lyra – ir jokio vardo. Tik pažymėta: palaidotas „jaunas anglų poetas, kuris mirties patale <...> troško, kad šie žodžiai būtų iškalti ant jo kapo akmens – „Čia guli tasai, kurio vardas buvo išrašytas ant vandens“. „Tolimas susimąstymas neša mane – gal į tas grožio sritis, kur didieji poetai vaikščioja, gal į tą nuošalumą, kada jautiesi vienų vienas pačiame pasaulio krašte ir mąstai, kol Meilė ir Garbė į nežinią nugrimzta“³⁷.

Naktinės Romos žavesys atskleistas tekste „Žaismingi Celimontanos vartai“. Keliautojas vaikšto po Plazza del Popolo, po Koliziejų: „<...> pasiliko šios naktų vienatvės žavesys ir susimąstęs, tolimas mėnulio blizgėjimas ant šių sienų.“ Ėjo link Villa Celimontana, kurios vartai užbūrė kerinčiu grožiu. Jau buvo atimta prie Kvirinalo buvusi pasiuntinybė – skausmingas jausmas. „Man pasivaidena, lyg per žmones ir dienas aš neščiau paslaptį: niekieno nežinomą ir neregėtą kerėjimą, kurio tu nei parodyti, nei apsakyti negali, bet kuris yra tikras vienos nakties žydėjime ir atminime“³⁸.

„Italijos vaizduose“ paskutinis tekstas „Buona sera“ apvainikuoja knygą. Jame iškeltas viltingas tikėjimas prisikėlimu. Baigiantis darbo dienai autorius išeina atsisveikinti su į miegus grimztančia Roma. Jis išeina atsisveikinti ir su Europa, nes netrukus išvyks į laisvą Amerikos šalį. Su liūdesiu žvelgia į besiganančių, ramiai rupšnojančių žolę avelių kaimenę. Vidinis balsas ir vėl panardina į tėvynės ilgesio melodiją: „Toli nuo Tavęs visi tie, kurie tave kasdien atsimena. Ant tų, kuriuos mylėjai, kurie tau brangiausi, užgulė juodas didžiulės katastrofos debesis...“ Tačiau kelyje sutiktos dvi „kretančios senutės“ ir jų nuoširdus pasisveikinimas „Buona sera“ grąžina prisikėlimo viltį. „Mane mušė tokia smarki džiaugsmo, graudumo ir nustebimo vilnis, kad net ašara ištryško akyse. <...> kaip kokia laiminga žinia sakanti, kad užu geležinio, kruvino ir savanaudiško žmogaus yra kitas žmogus, kuris kiekvieną praeivį laiko artimu ir linki jam gero“³⁹.

A. Vaičiulaičio vaizduose humaniškumas ir dvasingumas priešpastatomas gyvenimo brutaliam chaosui. Susitelkęs rašė apie tai, kas teikia vilties ir išlaisvina iš niūrios kasdienybės, kas pakylėja žmogų bent vienu laipteliu pasaulio harmonijos link. Jam magėjo paprastu nuoširdžiu, paguodžiančiu, padrąsinančiu žodžiu „palytėti žmonių širdis“. Rašytojas XX amžiaus istorinėje situacijoje atranda spindulį ir skina jam kelią į žmogaus sielą. Gamtos stichijos, smurto padariniai negali užgožti žmogaus ištartų kupinų tikėjimo ir vilties žodžių – „Buona sera“.

A. Vaičiulaičio abi kelionių knygos „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“ ir „Italijos vaizdai“, parašytos XX a. pirmojoje pusėje, yra graži dovana skaitytojams.

1 Vaičiulaitis A. Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1937 (II-oji papildyta laida: Vilnius: Bonus Animus leidykla, 2014).

2 Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai. – Stutgartas: Verlag „LUX“, 1949 (II-oji papildyta laida: Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejaus leidykla, 2015).

3 Krivickas B. Keletas Vaičiulaičio stiliaus bruožų // Ateitis. – Nr. 10. – 1937.

4 Vaičiulaitis A. Literatūrai stabilizuojantis // Židinys. – Nr. 5–6. – 1939. – P. 589.

5 Vaičiulaitis A. Iš atsiminimų apie J. Brazaitį-Ambrazevičių [čia ir toliau cituojamos ištraukos iš A. Vaičiulaičio atsiminimų, laiškų, saugomų Maironio lietuvių literatūros muziejuje, toliau – MLLM].

6 Vaičiulaitis A. Iš laiško A. Zalatoriui. Bethesda, 1987 11 20. – MLLM.

7 Vaičiulaitis A. Du apsilankymai pas poetą Milašių. 1990 08 21. – MLLM.

8 Ten pat.

9 Ten pat.

10 Ten pat.

11 Vaičiulaitis A. Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1937. – P. 66.

12 Papini G. Popiežiaus Celestino VI laiškai žmonėms / Vertė dr. Petras Mačiulis. – Čikaga: Lietuviškos knygos klubas, 1948. – P. 120.

13 Nyka-Niliūnas A. Antano Vaičiulaičio Italijos vaizdai // Temos ir variacijos: literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 221.

14 Vaičiulaitis A. Iš laiško A. Nykai-Niliūnui. Bethesda, 1984 birželio 11. – MLLM.

15 Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai / Parengė V. Babonaitė-Paplauskienė. – Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejaus leidykla, 2015. – P. 23.

16 Ten pat. – P. 26.

17 Ten pat. – P. 28.

18 Ten pat.

19 Ten pat. – P. 33.

20 Ten pat. – P. 34.

21 Ten pat. – P. 37.

22 Ten pat. – P. 39.

23 Ten pat. – P. 43.

24 Ten pat. – P. 47.

25 Ten pat. – P. 48.

26 Ten pat. – P. 49.

27 Ten pat. – P. 56.

28 Ten pat. – P. 58.

29 Ten pat. – P. 61.

30 Gadameris H. G. Istorija. Menas. Kalba. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 53.

31 Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai. – P. 63.

32 Ten pat. – P. 68.

33 Ten pat. – P. 69.

34 Ten pat. – P. 71.

35 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščių fragmentai. – Čikaga: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1998.

36 Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai. – P. 73.

37 Ten pat. – P. 81.

38 Ten pat. – P. 84.

39 Ten pat. – P. 88.

share with Whatsapp

share with Telegram

Share in Reddit

Kęstutis Nastopka. Žodžių ankštys. Antano Kalanavičiaus „Progiesmiai“

Kęstutis Nastopka

Literatūros mokslas ir kritika

jau išlukštentos

žodžių ankštys

Antano Kalanavičiaus kalbos savitumas iš karto krinta į akis: neįprasta leksika, keisti morfologiniai dariniai. Poetinis žaidimas morfologinėmis lytimis sukuria, pasak Sigito Gedos, neįtikėtiną tapsmo, daiktėjimo, daiktavardėjimo stebuklą¹:

Graižtvingam šuliny

kur upėms ūkanėdavo

srautai

gelmėti

vakarėjo

rytėjo ugnis

žiburėjo mėnesiena

rūtėjo

lieptėjo

debesėjo

žaibėjo

spindulėjo

amalėjo

žolėjo

devynžiedėjo

svajonėjo

rievėjo ten vanduo

sidabrėjo

žiogėjo man akys

žalesy

papartėjo

tekėjo

vieškelėjo

žvaigždėjo

mėnulėjo

prieblandėjo

žebenkštėjo ten takai

slenkstėjo vakaras

rytėjo, vakarėjo²

Ne mažiau originali poeto sintaksė, jei ją suprasime ne kaip žodžių tvarką sakinyje, bet kaip bendrąjį diskurso junglumo principą – valentingumą.

Semiotikoje valentingumo terminu apibūdinami protoaktantų santykiai naratyviniame lygmenyje dar prieš išsiskiriant vertės ieškančiam subjektui ir vertės objektui. Tai vertės paunksnės nuojauta, kuri apgaubia vertę lyg kokonas dar prieš jai pasirodant. Mutatis mutandis valentingumo sampratą galima bandyti pritaikyti reikšminių elementų santykiams ir nenaratyviniuose diskursuose.

Iš poeto rankraščių sudarytoje A. Kalanavičiaus poezijos rinktinėje atskirą skyrių sudaro „Progiesmiai“. Daugiausia tai vienastrofės vienos–devynių eilučių miniatiūros, primenančios japonų utas. Perpetua Dumšienė poeto juodraščiuose, suskliaudusi „baigtinius gabaliukus“, kurie jai atrodė „gražiai išsikristalizavę“³, sudarė savarankiškus „fragmentus“. Kai kurie jų savo poetika artimi progiesmiams.

Žodis „progiesmiai“ (vartojama tik daugiskaita) yra A. Kalanavičiaus poetinis naujadaras, žymintis proveržį iš nuožulnios kasdienybės į viliojančią anapusybę:

Proverksmių įkalnėj,

proverksmių nuokalnėj,

progiesmių pačioj

viršūnėj

(p. 571)

Progiesmiais

yra žvaigždės ir

apuoko širdis žemiau jų

ir medžio viršūnė,

ir man to gana

(p. 514)

Progiesmių akimirka priešpriešinama nudėvėtam daugiažodžiavimui ir beviltiškam keiksnojimui:

Brolyt,

kalbėkim šiaip arba

anaip, vis vien sunkoka

progiesmiais gyvent

tarp auksadančių,

o prokeiksmiais kad

ir ne išeitis

(p. 562)

Progiesmiais (vartodami šį žodį vienaskaita) galėtume vadinti ir atskirus tam tikro pobūdžio eilėraščius. Kompozicinį jų principą Bronius Kašelionis yra apibūdinęs kaip „muzikinio pavidalo tapsmą vidinėje klausoje“: „Savaime daiktai nekuria prasmių, bet, atspindėdami vieni kitus, dvelkteli baime, tarsi tie daiktai būtų palikti vienų vieni“⁴.

Pats poetas daiktų nepakankamumą apibendrino penkiaeiliu, kurį Petras Repšys įrašė jo atminimo medalyje:

Ir paukštis dar

ne viskas,

ir akmuo,

o sauja žemių

viskas

(p. 570)

Semantiškai savarankiškus progiesmių vaizdinius dažnai jungia erdvės vertikalė, suglaudžianti makrokosmosą ir mikrokosmosą:

Vieversingas baltas

spindulys jau

nusileis į kraują

(p. 520)

Epitetas „baltas“ čia atstoja tiesiogiai neįvardytą saulę. Kai saulę pakeičia žvaigždės, baltumas virsta sidabru:

Į naktį sužvaigždėjo

vieversių giesmės

grūdeliai sidabriniai

(p. 521)

Erdvių tarpininko vaidmenį atlieka įvairios figūros. Greta vieversio, gulbės ir vanago šmėsteli kandis, kurios sidabras susiejamas su neišsipildžiusiomis viltimis ir neviltimis (p. 543).

Laiko slinkties pusiaukelę žymi į žvaigždes žvelgiantis eržilas:

Kai eržilas žvaigždes

tik po pusiaunakčio

naktigonėj užsižiūrėjo –

akimirksniu

jau vilko iltiniai sėdėjo

jo gerklėj

(p. 559)

Saulės peršviesta moteris lyginama su žemutinei erdvei priklausančia žuvimi:

Tarp manęs ir

krintančios saulės

yra moteris ir

jos pirštai, jos

kūnas vaiskus

tarsi stinta žuvelė

(p. 565)

Augaliniai erdvės ir laiko mediatoriai yra mėlynžiedis linas, „vienu kraštu prišalęs / prie apledėjusio pusiaužiemių akmens“ (p. 562), ievmedžio pajuodusi šaknis, siunčianti šviesą žiedams (p. 521), „rugių šaknis, / trumpa kaip / vasaros naktis“ (p. 527). Tamsą metonimiškai susiejus su kiaunėmis, o geltoną mėnulio pilnatį – su kiaušinio tryniu, netikėtoje vaizdų sandūroje randasi nebūtas poetinis pasaulis:

Tamsos kiaunės išgerdinėjo

trynius pilnaties

(p. 542)

Progiesmiuose įvairiais jutiminiais pavidalais reiškiasi visos keturios gamtos stichijos, prisitraukdamos viena kitą. Semantiškai aktyviausios yra ugnies ir vandens figūros.

Greta vyraujančios kosminės ugnies (saulė, žvaigždės, spindulys, žaibai) pasirodo įvairūs žemiški jos variantai. Dažniausiai jie siejami su gyvybės apraiškomis:

Aš atmintį žarsčiau –

reikėjo man giesmės

lyg ir žvaigždynų,

oi tokios, kad

užnegyvėjęs kraujas

pabūtų mirksnį

su kibirkštėle

dangaus

(p. 438)

Žiūrėjau

prieblandoj į

ugnį šokančią,

kad prisiminčiau saulės

spindulingųjų sparnų

vasnojimą

(p. 561)

Kamanės, kaitrios

tarsi ąžuolo žarijos

(p. 520)

Kitokia yra sudegusio laiko arba deginančio skausmo ugnis:

Jau perdegė erškėtrožių

žiedai

Apvyto jau erškėtrožių

liepsna

(p. 545)

Skausmo ajeras auga

ir auga aukštyn

ir gilyn, skausmo debesys

renkas žaibuodami,

ašakotos skausmo

lydekos kaip žaibas,

skausmo liepsna

laižo mano krūtinės

krūtinkaulio

gyvas mėsas

(p. 531)

Vandens figūra taip pat dvivertiška. Nykstančiam laikui priešinasi gyvastingas vanduo:

Ir gausi tiek,

kiek vanagas išsinešė

vandens nuo akmenų

rasotų,

gal vienas lašas ėmus,

gal pusantro

(p. 558)

Tačiau ryški ir mirtina vandens tėkmė:

Ir laikas mus išretins,

spengianti šalis,

balso nebuvimas,

rasų viendieni

vandenie

(p. 531)

Grėsmingas esti užtvenktas vanduo:

Aš užlaikytas

nelyginant jau

nuplėšta šaka

šiekštų seklumoj,

ir čiulbanti srovė

mane

aplenks

(p. 566)

Ir liūdesys –

sakytumei lange

įrėminta gėlė,

ir duotas laikinai

stovįs vanduo

jos galvai vystančiai

(p. 538)

Žemei priskiriama negyvybės vertė:

Kad nebūtų piktumo –

ir ugnį, o ir žmogų

apgesina žemių

saujom

(p. 547)

Virš molduobės akmenėjanti kriaušaitė stingdo gyvybės pulsą (p. 571).

Oras siejamas su pasaulio transformacijomis, kurios gali būti ir viltingos („Vėjo sumelsva / strėlė“ – p. 515), ir pragaištingos:

Paukščių vėjas

tai paukščių

balso vėjas

nulenkė mane

žemyn

(p. 567)

Loginis žodžių išlukštenimas išryškina reikšminę progiesmių struktūrą, bet ar tai paaiškina skaitytojo patiriamą estetinį įspūdį?

Žodžio „pro-giesmiai“ semantikoje atpažįstame pertrūkio semą. Tai leistų jų estetiką sieti su Algirdo Juliaus Greimo esteze: „Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita“⁵.

A. J. Greimas esminiais estetinės pagavos elementais laiko lūžį kasdienybės izotopijoje, subjekto sukrėtimą, juslinį subjekto ir objekto ryšį, išgyvenimo unikalumą ir „būsimos absoliučios konjunkcijos viltį“⁶. Pateiktoje analizėje poetinių vaizdų jutimiškumas akivaizdus. Progiesmių paveikumas daugeliu atvejų aiškintinas būtent išgyvenimo unikalumu ir intensyvumu („subjekto sukrėtimas“). Nors pakylėtoje A. Kalanavičiaus poezijoje kasdienybės izotopija nėra itin ryški, ji pasirodo kaip kontrastas kūrybos šventadieniui:

Išgražintą

taurų šventadienį

atidavinėjau kam

papuola, šiokiadienį

žemėtą visgi sau pasilaikiau

(p. 468)

Vakaro spindėjimą apibūdina šuo, kratantis iš savo kailio geltoną smėlį (p. 548), laiko tėkmę – „aštriausiuoju parudusiu peiliu nuskainioti gėlių koteliai“ (p. 539). Kalkėmis balinami medžiai pažadina baltos nebūties regėjimą:

Žiūriu, kaip

kalkėm balina

medžius,

jūs išdegtu ir

mano kauleliu

nubalinkite

pakelės verbas,

kad net iš tolo

šviestų tėviškėj

užcementuoti

ąžuolai

(p. 523)

Net ir tada, kai kasdienybė neperžengiama, ji leidžia nuspėti anapus jos slypinčią „kitokios prasmės galimybę“⁷:

Moteris karvaitei

saujom druskos

sūdė pavieškelės

geltonąjį barkūną,

grindelės skambčiojo

nelyginant nušokusios

nuo paukščių liežuvėlio

(p. 534)

Bene ryškiausias A. J. Greimo aptartos estezės ir A. Kalanavičiaus progiesmių skirtumas yra tas, kad pastaruosiuose „žmogaus ir pasaulio akimirksninis susiliejimas“⁸ taip ir neįvyksta. Būties apraiškų įvairovę gaubia tuštuma:

Ir dūzgė

tavasai alsavimas

tuščiam ąsoty

(p. 525)

Erdvu kaip nebūty

(p. 569)

Dangaus ir žemės riba neišnyksta. Baltas debesų paukštis atsišvyti smėlynuos juodu šešėliu (p. 522). Saulės spalva atsiejama nuo šiaudų geltonumo:

Pravažiuodamas prašalaitis

užklausė, kieno tie šiaudai –

mūsų mūsų visi tie šiaudai,

tiktai saulės šiaudinė

spalva jau ne mūsų

(p. 544)

Ir vis dėlto progiesmių autorius nepaliauja priešinęsis nebūčiai:

Tik duok man žiupsnį

laiko ir mano dilgėlių kapotom

sausgyslėm atoilsį, ir iš

savęs išspausiu progiesmius –

aš pragysdinėjimus,

kad net apstulbęs svetimtautis

susivokęs išstvarstys tarsi

vėjas

klevlapį

(p. 430)

1 Geda S. Poetas: gyvenimas ir progiesmiai // Dumšienė P. Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 148.

2² Kalanavičius A. Ne akmenys guli. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 526. Ir toliau cituojant eilėraščius skliausteliuose nurodomi šios knygos puslapiai.

3³ Dumšienė P. Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių. – P. 112.

4⁴ Kašelionis B. Progiesmių perluotojas, žodžių alchemikas, ir gyvenimo, ir poezijos vienišius // Dumšienė P. Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių. – P. 178, 180.

5⁵ Greimas A. J. Apie netobulumą. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 68.