Home

Mario Bojorquez. Nepasitenkinimo poezija. Vertė Dovilė Kuzminskaitė

Kultūros akcentai

Meksikos poetas Mario Bojórquezas šiemet viešėjo Lietuvoje – jis buvo kviestinis 2016 m. „Poezijos pavasario“ svečias. Publikacija parengta pagal pranešimą, skaitytą festivalio konferencijoje „Poezija kaip (savi)destrukcijos forma“.

 es.wikipedia.org/wiki/Mario_Bojórquez

Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė

Šiuolaikinė Lotynų Amerikos poezija – dalis daugybės diskursų, kuriuose stengiamasi įkūnyti technologinių procesų greitį ir tuo pat metu spręsti tapatybės krizę. Vis dėlto ši poezija nepasižymi aiškiais estetiniais principais. Bandymai išgauti šiokį tokį stiliaus vientisumą susikerta, taip kuriasi įvairių tendencijų mišinys, kur tai, kas kasdieniška, ir tai, kas konceptualu, tai, kas priskirtina avangardui, ir tai, kas susiję su populiariąja kultūra, susilieja viename eilėraštyje, kad ir kiek būtų teorinių diskusijų apie eksperimentavimo ir rizikos ar klasikinių formų ir kai kurių populiariosios kultūros elementų atgaivinimo relevantiškumą.

Šiame kontekste ypatingasis šiuolaikinis žmogus, naudodamasis informacinių technologijų resursais, sugebėjo susikurti kelias paralelias tapatybes. Jis įeina į virtualaus pasaulio realybę tapęs individu, talpinančiu savyje ištisą bendruomenę, ir kuria ryšius su kitais, tokiais pat nepanašiais į asmens tapatybės kortelės turėtojus. Vienišas šiuolaikinis žmogus dalijasi profiliu to asmens, kuriuo norėtų būti, sutikdamas priimti kitų susikurtuosius, o šie lygiagretūs gyvenimai galiausiai apibrėžia veidą, labiausiai atitinkantį kuklaus piliečio svajones.

Kaip tik dėl to technologijos, o labiausiai – susijusios su informacija, leidžia vartotojui nuolat palaikyti ryšį su jį dominančiomis bendruomenėmis. Turėdami po ranka reikalingus elektroninius prietaisus, kai kurie žmonės gyvena virtualioje visatoje: ten įsimyli, reiškia nuomonę ir ja dalijasi, laisvai kuria tokią asmenybę, kokia norėtų būti. Šios virtualios bendruomenės keičiasi nuosavybe ir paslaugomis anksčiau niekad nematytu greičiu. Kartais internetinės daũgumos viršija bet kokį įsivaizduojamą susitikimą ir netgi gali formuoti nuomones, kurios paveiktų valdžios aparato ar finansų sistemos veiklą. Yra tokių žmonių, kurie sutrauko savo aplinkos socialinius tinklus ir kuria kuo stipresnius ryšius su tais, su kuriais yra siejami virtualios draugystės. Viena tokių sistemų leidžia iš nustatyto simbolių skaičiaus akimirksniu sukurti frazę, kuri bus matoma kitiems vartotojams, taip pat ja bus galima dalytis su įvairiomis virtualiomis bendruomenėmis.

Toks yra naujas būdas ryšiams kurti. Pati industrija dabar priklauso nuo pasaulinės prekybos rinkos bangavimo; joje veikia finansinis spaudimas, galintis akimirksniu sugriauti didelius ekonominius sektorius, tačiau tuo pat metu įmanoma bet kokį produktą pristatyti į bet kurią vietą rekordiniu greičiu. Dirbama žemė augina nematytų rūšių grūdus ir daržoves, kurie bus parduodami tolimose šalyse. Demokratinės sistemos su kiekviena diena vis daugiau priklauso nuo ekonominių imperatyvų, o švietimas ir gydymas tapo nesutarimų dėl socialinės apsaugos pagrindu.

Ką gali padaryti poezija, susidūrusi su neviltimi ir neužtikrintumu? Kam apskritai reikia poetų netikrumo laikais, kai technologiniai procesai neįsivaizduojamu greičiu vejasi vieni kitus, kai žlunga finansų sistemos, o tapatybė virsta daugialype būtimi? Neturėdama vienodų estetinių nuostatų, naujoji poezija bando atspindėti bauginantį šiuolaikinio gyvenimo tapsmą, virsmą susiskaidymu, perdirbimu, abejingumu.

Nuo antrosios dvidešimtojo amžiaus pusės iki dabar proza ir esė praturtinamos poetiniu skambesiu, tačiau poezija nukenčia nuo prozos įtakos. Verlibro dominavimas susilpnino jos išraišką ir eufoniją, o izosilabikos taikymas tapo netgi silpnumo ženklu. Tiesa, šiuolaikinę mūsų literatūrą domina ne forma. Atkartodama virtualius procesus, poezija tampa tuo literatūros žanru, kuris gali geriausiai dalyvauti naujausių technologijų vyksme, jos lankstumas ir preciziškumas geba lengvai įkūnyti simbolinę visatą, o stiliaus svarumas leidžia keliais žodžiais perteikti didžias reikšmes.

Vienas iš didžiausių poetinio rašymo iššūkių – kurti simbolines ir dvasines vertes, leidžiančias žmogui išsilaisvinti iš konkrečių aplinkybių, naudojantis laikinais elementais – pavargusiais žodžiais. Sukurti prašmatnius vaizduotės rūmus, nepriekaištingos inžinerijos labirintus, saulėtus kvapnių obuolių sodus iš reikšmės atplaišų, kalbos griuvėsių.

Šiuolaikinė poezija yra fragmentiška ir drauge visa apimanti, tokia pati kaip ir žmogaus gyvenama realybė. Kintantis mąstymas atspindi pramonės vystymosi procesus: galėsime pažinti tik visumos dalį, gamykloje sukursime tik nedidelį automobilio sistemos segmentą, tolimoje šalyje bus pagamintas kitas, o dar kitoje jie abu bus sujungti pagal bendrus veikimo dėsnius.

Dvasiniame, o ne formos lygmenyje (tiesa, nepretenduojančiame būti vieninteliu) slypi skirtingi būdai suprasti pasaulį. Reikėtų pridurti, kad šie įvairūs suvokimo keliai neturėtų virsti tiesioginiu atspindžiu, nuotrauka, jų funkcija veikiau yra perteikti dvasines būsenas, ryšius su aplinka, kalba, papročiais.

Ne forma domina dabartinį pasaulį, yra tinkamesnių ir patogesnių metodų išreikšti tai, ką suprantame kaip poeziją: esama tokių neniekintinų kūrybos galimybių kaip vaizdo įrašai, multimedija ar performansas. Tačiau manome, kad poezija iki šiol yra geriausias būdas: itin koncentruotas, tobuliausiai tinkamas tiksliai perteikti didį mąstymą ir tauriausius jausmus.

Šis rašymas iš esmės atskleidžia padriką neišbaigtų objektų diskursyvumą, sugriautas mūsų mintis atminties statiniuose, didžius jausmus, sunaikintus slenkančio laiko ir papročių korozijos, kur kiekvienas žodis tampa viso labo sausomis išspaudomis, kuriose nebesama realybės, ąsočiu, kuriame tik nuosėdos, likusios iš mūsų pilnatvės. Geriame savo kapučiną be kofeino su pienu be laktozės, sal dindami jį sacharozės pakaitalu.

Gyvenimo vaizdinys yra fragmentiškas ir drauge visa apimantis. Fragmen-tiškas, nes galime atpažinti tik realybės skiautes, nesuvokiamas dalis didžiulio priežasčių ir pasekmių audinio, lemiančio pasaulio intensyvumą. Visa apimantis, nes iš tokio tarpusavyje nesusijusių įvykių tinklo galima sukurti diskursą apie gyvenimą, o iš šios suskaidytos pasaulio visumos veikiausiai galėtume bent jau iš dalies suprasti savo vaidmenį realiame gyvenime.

Tokios yra ir šiuolaikinės rašymo tendencijos. Vadinamieji dėmesio sutrikimai pirmuosiuose dabartinių vaikų kognityviniuose procesuose byloja apie naują būdą suprasti pasaulį. Smegenys priprato jungti įvairius suvokimo kelius, kelias dialogų, vykstančių tuo pat metu, linijas: sėdėdamas prie kompiuterio žmogus gali palaikyti tris ar keturis nepanašaus emocinio turinio virtualius pokalbius. Vienas jų bus liūdnas, kitas – jaudinantis, trečias – stebinantis. Visuose individas liks itin nuoširdus. Tuo pat metu, kai vyksta šie trys ar keturi pokalbiai, atsiliepiama telefonu, siunčiamos žinutės, skaitomos virtualios dienraščių versijos, atsisiunčiamas priedas su kvietimu į Kuenką Ekvadore, galiausiai, rašomas šis tekstas.

Modernioji poezija eina keliais, kuriuose esama daugialypio mąstymo sąmyšio, skaitmeninio vaizdo perdavimo greičio, amžinos ambivalentiškos jungties su virtualiu pasauliu. Dar nežinome, ar šis kelias teisingas, bet siūlome išbandyti, kviečiame mėginti susieti naują būdą jausti ir mąstyti su tuo, ką rašome. Dabar metas būti nepatenkintiems ir jausti iš naujo, jausti naujai, kitaip, vėl jausti. Mes neįsikibsime vienos formos, veikiau laikysimės mąstymo, kuris atribotų ir atmestų visa, kas svetima. Toks originalus suvokimas tikrai ras geriausią išraiškos būdą.

Žodis nuolaužos žaibiškai nukelia į tęstinumo stokojančią šiuolaikinę poeziją. Žmogus renka realybės fragmentus tam, kad atkurtų, atstatytų savojo nedalomo „aš“ visumą, iš anksto žinodamas, kad šis žūtbūtinis mėginimas sujungti nedideles daleles, idant gautų tapatybę, nebūtinai leis sukurti išbaigtą veidą, kuris įtvirtintų mūsų buvimą.

Šiuolaikinio žmogaus mėginimas savojo nedalomo „aš“ liekanose atrasti tvarką, kuri paaiškintų ir pateisintų jo buvimą, skatina poetinį aktą. Dabar kaip niekada jaučiamės dalininkais, neaprėpiamo laiko dalyviais. Laiko, kuris mus pralenkia ir tik tam tikromis aplinkybėmis pasirodo prieš akis tarsi padrika srovė, o joje matome, būdami įbaugintais liudininkais, kaip griūva, dūžta visos vertybės, kadaise leidusios mus vadinti žmonėmis.

Poetinis rašymas dalyvauja estetikų, kurios dabar pradeda vešėti, raidoje. Jos greitai ras tinkamus būdus sklisti, įtraukdamos ir industrinius procesus, pasaulinės komercijos raidą, paralelų kibernetikos pasaulį su jo virtualiais malonumais, migracijų ir jų metalingvistinių subproduktų triumfą, plastmasinius pinigus ir degraduojantį kapitalizmą, kurie mus paverčia labiau statistiniais vienetais nei tikrais žmonėmis.

Fragmentai kuria paradoksalias impresijas, paveikius oksimoronus. Šie stiliaus resursai galutiniame audinyje išgauna barokinę tekstūrą, kupiną šuolių, nelygumų, asimetrijos, leidžiančių mums, skaitytojams, liudyti šį anksčiau minėtą susiskaidymą kaip absoliučios reikšmės galimybę. Štai taip pasiekiama diskurso tobulumo. Gerbtinos, į baigtinumą neaspiruojančios estetinės pastan gos, kurios, remdamosios fragmentais, neįsiliejančiais į diskurso realybę, pasiekia tikslumo, brėždamos apytikrius kontūrus, kuriuos vėliau sujungia ir įtvirtina, ir taip leidžia kalbos duženoms, prasmės netekusiems žodžiams pakilti iš griuvėsių ir kurti naujas reikšmes, naują paveikų išsidėstymą.

Žodis nuolaužos mums kalba ir apie įvairias sunaikintos visumos daleles, apie atliekas, šlamštą, šukes, liekančias iš milžiniško pastato, apie duženų kontinentą, mūsų gyvenimą, šių dienų gyvenimą. Tokiu būdu poezija virsta priemone, leidžiančia sujungti visa, kas kadaise buvo mūsų, idant, sudėdami draugėn tuos kažkada nedalomus elementus, galėtume rasti bent jau numanomą išardytos esaties veidą.

Kokios bus įdomiausios šios naujos poezijos charakteristikos, nežinome, bet tikime, kad jos bus kupinos naujo leksikos greičio, metalingvistinio kalbos tyrimo, įvairių multimodališkų kalbų vartosenos, kiekvieną sykį klampesnio sintaksės dumblo.

Kitose kalbose ir kitose literatūrose vyksta procesai, panašūs į mūsiškius: ginčas tarp kalba paremtos poezijos, kuri pasiekia savo tobulumą ir išsemia kalbos galimybes, ir literatūros, mėginančios vėl pripildyti diskursą reikšmės, nepaliaujamai siekiančios atsakyti į klausimą apie būties prasmę. Laimei, talentingiausių poetų kūryboje šie du keliai geba susilieti, rizika ir nepriekaištinga technika perteikia slapčiausias reikšmes, atspindinčias žmogaus gyvenimo aplinkybes virpančios kasdienybės verpete.

Mąstau visa tai mažoje koplytėlėje Santa Marija Tonantzintloje, Puebloje, Meksike. Čia susirinko indėnai amatininkai, ketindami sukurti rojaus vaizdinį, vadovaudamiesi baroko stilistika. Jie patupdė angelus tarp kukurūzų ir pipirų, moliūgų ir ananasų, perėmė Europos estetinį diskursą ir pritaikė jį savo ypatingam pasaulio supratimui. Galbūt tai ir yra šiuolaikinės poezijos kelias: perimti ir pritaikyti savo naudai globalizuoto gyvenimo tėkmę, kurti prasmę, duoti bent menkiausius, mažus atsakymus į didžiulius klausimus, liudyti mūsų buvimą žemėje.

Vladui Šimkui – 80

Kultūros akcentai

 Vladas Šimkus „Poezijos pavasario“ renginyje VU Sarbievijaus kiemelyje, 1968

2017 m. spalio 15 d. ilgamečiam mūsų redakcijos darbuotojui, poetui ir vertėjui Vladui Šimkui (1936–2004) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Prisimindami šį nuostabų kūrėją ir žurnalo bičiulį, skaitome jo rudenišką eilėraštį.

Senamadiškas medis

Rudenio medi, senas klajūne,

Kur bepareisi, kur benueisi?

Rudenio medi, ko tik nebūna!

Net paskutinė – nuovargio teisė.

Kojas turėjom, dabar – biografiją.

Medi klajūne, apėjom dviese

Pusę pasaulio kaip savo parapiją,

Tik nebeatmeni ir kankiniesi.

Keturios šalys, švilpiančios erdvės,

Mėlynos ietys – likimo kirčiai

Ar iš tikrųjų žievę suardė,

Ar tik sapnavos klajūno širdžiai?

Sau ne žinovai, sau ne teisėjai,

Tęskim kelionę – vėjas ar griausmas.

Mudviejų laikas mudu pasėjo,

Mudviejų laikas mus ir pargriaus.

Neringa Butnoriūtė. Smagi poezija apie žodžio prasmę ir beprasmybę (B. Januševičiaus „Žodžiai“)

Recenzijos, anotacijos

Benediktas Januševičius. Žodžiai. – Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. – 80 p.

 manipuliacija.lt nuotrauka

Pradėti rašyti apie Benedikto Januševičiaus tekstus remiantis pirmu patirtu įspūdžiu atrodo natūralu. Dažnam šie tekstai atrodo lengvi, sukelia juoką ar bent šypsnį. Tai vienas iš vis dar nedaugelio lietuvių poetų, kuriuos pastaruoju metu atpažįstame ar siejame su kūrybos skaitymu balsu. Mąstant apie B. Januševičiaus poeziją susiformavo nuostata ją laikyti eksperimentine (anksčiau rašyti ir vizualiniai eilėraščiai, autorius prisidėjo ir prie poezijos slemo judėjimo Lietuvoje). Toks požiūris ne visada parankus, bet adekvatus. Mat šie tekstai yra atviri – jie tarytum kviečia pokalbio, gali būti įvairiai perskaityti ir suvokti. Žodžiai jungia vaizdą ir garsą, dažniausiai yra patogūs skaityti balsu. Eilėraščiu siekiama publikos simpatijų, jis leidžia nejučia kaitalioti adresato vaidmenis: žiū, tu esi skaitytojas, žiū, jau – klausytojas arba žiūrovas.

Be viešų skaitymų, B. Januševičiaus knygos dar lieka kaip literatūrinis faktas. Kaip tik tokia yra ir „Žodžiai“. Knyga ir spausdintiniu pavidalu leidžia įsitikinti – tai yra poezija. Kad ir nelydima autoriaus balso, ji pakankamai solidi, tvirta. B. Januševičiaus knygos komponuojamos savotiškai, senamadiškai: kiekvienas eilėraštis kruopščiai surenkamas rašomąja mašinėle (naujoji knyga „Žodžiai“), užrašomas ranka („Kiškis kiškiškai kiškena“, 2008), kai kurių prasmę lemia individualus vizualinis išdėstymas (rinkinys „0+6: eilėraščiai-daiktai“, 2006).

B. Januševičiaus tekstams pritiko konkrečiosios poezijos atstovų titulas. Jo bibliografijoje jau aštuntoji knyga tęsia šią kryptį, šiuo požiūriu yra gerai subalansuota. „Žodžius“ galima laikyti ir edukacine priemone, supažindinančia su aiškiai nurodytomis artimų užsienio kūrėjų stilistinėmis manieromis (vokiečių ekspresionizmu, futurizmu), knygoje saikingai aktualizuojamas santykis su lietuviškuoju tarpukario avangardu ir su šiuolaikiniais literatūros procesais. Šalia viso to išlieka atpažįstamas plepaus eksperimentuotojo įvaizdis, šiek tiek teisinantis ir lūkesčius, kad, tarkime, bus rašoma taip, tarsi šaudoma iš skiemenų, deminutyvų, tezių ir kartojamų žodžių patrankos. Tokiu universalumu, mano požiūriu, B. Januševičiaus tekstai pranoksta Arvydo Valionio palengva senkantį žaidimą kalba ir, pavyzdžiui, į teatrališką daugiabalsiškumą orientuotą slemerio Žygimanto Kudirkos-Mesijaus kūrybą. Beje, galima sutikti, kad jo tekstai gali atrodyti monotoniški, kai kuriuos iš jų tikrai mielai norėtųsi vadinti tiesiog gerais konkrečiosios poezijos žanro pavyzdžiais („Traukinių istorijos“). Tačiau taip rašančių Lietuvoje nedaug, o ilgiau nei dešimt metų kokybiškai išlaikyti stilių yra privalumas.

B. Januševičiaus tekstuose išlieka aiškus deklaravimas, kad nėra temų ar priemonių, kurios poezijai būtų „tinkamos“ arba „netinkamos“. Apskritai tenka pastebėti, kad vertinant savitesnį kūrėją kažkodėl pirmiausia iškyla būtent tokia abejonė: ką galima laikyti poezija, o ko – ne? (pavyzdžiui, galima svarstyti, kad Mindaugo Nastaravičiaus poezija – tai tik proziškai papasakoti agrariniai juokeliai, ar kad Aušra Kaziliūnaitė savo eiliavimais mėgina nebrandžiai šokiruoti). B. Januševičiaus tekstai gali būti kaltinami trauka formalizmui, beprasme, nors ir smagia, verbaline ekvilibristika. Su tuo būtų sunku sutikti, nes jo poezijos šerdį sudaro klasikinis lyriko rūpestis – per poeziją mėginti atpažinti kasdienybę ir literatūros lauką. Metodas aiškiai išsakytas jau knygos pavadinime – tai kalba, žodžiai. Kalba turi daug „žmogiškų“ savybių: taip pat kaupia atmintį, kartais atskleidžia labai keistą logiką, galiausiai ji kinta. Manau, B. Januševičius tai yra gerai perpratęs. Skaitant jo tekstus galima pastebėti kokybinę slinktį nuo pasitikėjimo garsu prie konceptualaus mąstymo, kuriame tolygiai telpa ir filosofinis, ir lingvistinis lygmuo.

Naujosios knygos savitumas reiškiasi minėtu gebėjimu užmegzti santykį su adresatu, galbūt kalbančiojo dialogą su savimi. Išmokto žodžio galia apibrėžti pasaulį yra socialinis veiksmas, tai ne tik pirmoji teksto išjudinimo galimybė („šnektelėkime“, „šiandien nelengva kalbėt apie laisvę“, „apie laiką norėčiau ką nors pasakyti“), ji yra procesas, kuris turi pradžią ir pabaigą. Šia linkme B. Januševičiaus tekstai nutolę nuo poezijai įprastai priskiriamų papildomus simbolių ir prasmių antstatus siūlančių situacijų. Tačiau jų neignoruoja, nes kalba savaime juos numato, o retoriaus tikslas paskatinti patikėti, kad tokių antstatų esama. Pokalbio tema visada yra konkrečiai „apie kažką“ („Žodžiai“, „Apie laisvę“, „Apie simbolius“), tačiau paaiškėja, kad dėmesio objektas dažniausiai bekūnis (ar iš tikrųjų galima apibrėžti laisvę?), tik ironiškai manipuliatyvus. B. Januševičiaus poezija yra efektingiausia, kai remiasi tautai ar individui svarbių simbolikos ir vertybinių krypčių kvestionavimu, kai lingvistiškai ramsto įsigalėjusius stereotipus ir prietarus („apvogė jūsų butą? / na matot. vis dėlto nepadegė“, p. 36) ar apskritai atkreipia dėmesį į kalboje nebepastebimai įaugusią metaforiką (vietoje „laikas eina“ po stalą ima vaikštinėti laikrodis). Todėl „Žodžiai“ išlieka ir aktualijų fone, ir kalbą leidžia pamatyti kaip problemą. Būtų sunku nuspręsti, ką galėtume sakyti apie B. Januševičiaus tekstus, jeigu jie atitrūktų nuo minėtų ypatybių.

Tiek kalba yra neatsiejama nuo mąstymo, neabejotinai yra galios formuotoja, tiek kalbėtojas (o ypač „tautos dainiai“) gali linkti imtis tokios iniciatyvos. B. Januševičiaus subjektas taip pat priklauso tribūnų žmonėms: „Žodžiuose“ jis transformuojasi į bičiulišką patarėją (suprask, vis tiek įtakingą – jam rūpi didūs ir kartu kiekvienam aktualūs dalykai), bendrauja kasdieniškai, užtikrintai, žaismingai ir sukasi apie kasdienybę. Kartais jis yra nepastebimas, o kartais drastiškai kišasi į reikalus, tačiau visuomet yra smalsus ir aktyvus kalbos vartotojas, kuris priklauso nūdienai. Jo jėga – retorika, pakartojimai ir daugiareikšmiškumas. Nuolat kartojama kokia nors tezė prisileidžia ir pačias banaliausias reikšmes („laisvė – tai nukirstas medis, dar truputį gyvas“, p. 16), nekaltas klausimas išauga į deklaratyvų liepimą, įkalbinėjimą, teigimą, kurie sudaro teksto karkasą. Tačiau visažinystė žodžių sraute atrodo paviršutiniška, pernelyg akivaizdi, subanalėjusi, todėl atskleidžia susiformavusią beprasmybę ir perteklių: „žodžiai nutriušę tarytum tiesa“ (p. 77).

Mėginimas įtikinti pasaulio prasmingumu „Žodžiuose“ turi ir filosofinį lygmenį. Jis ima atsiverti tada, kai po sekinančio tauškimo atsirandanti grynoji žodžio prasmė išviešina tuštumą ir viskas atrodo iki absurdo juokinga (ypač jei vienos ar kitos fraz ės išmoktos iš literatūros). Dalies tekstų pabaigose atsikartojanti abejonė apverčia hierarchiją ir kalbantįjį paverčia menkesniu už verbalinį triukšmą. Tad užuot lyg asmeninis guru užtikrintai teikęs kalbėjimo instrukcijas, kalbėtojo balsas išduoda savo ribotumą.

B. Januševičiaus subjektas neturi aiškios tapatybės, pirmojoje knygos dalyje jis aiškiai priklauso nuo kolektyvinės atminties, o antrojoje – mėgina likti nepriklausomas. Bet kokiu atveju iš kalbos kaip galios įrankio, net ir labai kasdieniškų ideologijų, su kuriomis kalbėtojas susiduria, negalima suformuluoti galutinio atsakymo apie pasaulį. Kaskart pažymimas komplikacijos momentas: vienos aiškios tiesos vis dar nėra. Iš pradžių skaitantįjį linksminusi satyrinė eilėraščio gaida taip pat pasirodo esanti kiek slogi, nes demonstratyvus optimizmas neapsaugo nuo skepsio ir nieko neišsprendžia: „ar aš laisvas? – klausiu savęs / ar galėčiau būt laisvas? – abejoju / ar aš suimtas? – dar ne“ (p. 19); „tad spręskime patys, ar verta šitaip gyventi – kaip gyvena / tylūs, pilki vėdarėliai“ (p. 74); „visi jie aplenkė mane, nes pats šiandie ną esu sutrikęs“ (p. 77). Nežinia, neįžeidi dvejonė nustumia galimą vertinimą, o pastabus, savimi pasitikėjęs B. Januševičiaus kalbėtojas vis labiau suvokiamas kaip sutrikęs dabarties atstovas. Jis sutrikęs, nes tik atrodo, kad kažką žino ir tikslingai komponuoja savo žinojimą, bet iš tikrųjų jis tik įtemptai mąsto. Kas tuomet tekste lieka? Lieka ne išvados ar kokios nors išeitys, bet tie patys pradiniai klausimai, kaip jau sakyta, – iš pat pradžių smagiai nuskambantys žodžiai, kurie išliks patys savaime, nes jie tvirtai susieti su kultūra ir yra konvencionalūs. Todėl šią knygą galima pavadinti prasminga poezija apie prasmės paiešką poezijoje ir kalboje apskritai.

Poetui, pasirinkusiam kasdienybę tirti kalbos priemonėmis, tenka dekonstruoti, persvarstyti tai, kas jau yra duota vienokiais ar kitokiais tekstais. Juk tas šaltinis neišsemiamas: nuolat stebimi įvairioms kalbėjimo kultūroms būdingi „mirštančios“ kalbos artefaktai (įvairūs sustabarėję junginiai, žiniasklaidos populiarinamos klišės, konceptualiosios metaforos), kalbos „gyvastį“ nuolat įrodinėjanti grožinė literatūra, dažnu atveju – lietuvių poezija, kuri ją atnaujina, kuria simbolius, atskirą reiškinį pripildo reikšmės (B. Januševičius epigrafu renkasi kitų autorių eilutes, kartais jų maniera rašo tekstą, jį perkuria; turbūt gražiausias „Vėdarėliai“ pagal Stasį Jonauską). Poetas ne grubiai ardo nusistovėjusias struktūras ir kuria neregėtas, o, veikdamas pagal esamas gramatikos ir grožinės literatūros taisykles, ryžtasi kurti savo alternatyvą. Rašydamas apie žodžius, B. Januševičius taip pat kvestionuoja ir literatūrą, tačiau apie ją tiesiogiai neprabyla arba vengia ją aprašančio žodžio kaip galutinės tiesos. Jo poezijoje pajėgiausia kalbėti apie pasaulį ne tiek svarstant apie ateitį, kiek provokatyviai (juk sakoma „ jeigu būčiau nykštukas“, p. 52), klausimą ar tariamąją nuosaką pritaikyti kaip labilią teksto būseną. Taigi iš esmės B. Januševičius rodo ne vien ribotumą, bet ir laisvę. O ką su ja veikti („priimti už pinigą“, susimąstyti, juoktis) – skaitytojo atsakomybė.

Bent jau šioje B. Januševičiaus knygoje pavienis žodis rečiau išardomas (tokiu atveju jo paskirtis demonstratyvi), dažnesni iki absurdiškos arba kaip tik smagios ir veiksmingos alogikos modeliuojami jų junginiai. Savo kūryboje perėjęs įvairius etapus – nuo žodžio skaidymo, naujadarų kūrimo, – dabar B. Januševičius daugiau dėmesio skiria vidiniams kalbos ryšiams, joje esamoms reikšmėms praplėsti, o tai gerokai pranoksta kalbos kaip aprašymo, palyginimo, tik imitavimo funkciją. Leksikos ir darybinėmis taisyklėmis, avangardistų metodais pagrįsti junginiai yra simpatiški, išlaiko šiokį tokį nesvarumą ir netikėtumą, spontaniką, kuri skaitytoją veda nuo eilutės prie eilutės. Todėl skaitant „Žodžius“ atrodo, kad kalba žaismingai pratęsia tikrovę, o tekstas yra įvykis, kuriame nuolat kas nors nutinka. Tad nereikia nei susapnuoti, nei kitaip motyvuoti keistumo, kad ištartum – „žuvy lėkštėje tirpsta žuvis drebučiai“ (p. 23). Lieka įspūdis, kad B. Januševičiaus pasirinkti kalbėjimo būdai nei pasenę, nei primityvūs. Ratas apsisuka ir žodžiui vis dar reikia vaizduotės: jis duoda daugybę suvokimų apie pasaulį, provokuoja ieškoti juos vienijančių vaizdinių ir juos pažinti.

Taigi „Žodžiai“ vienija įvairią B. Januševičiaus kūrybinę patirtį ir sukuria jai papildomą kokybę. Jam pavyksta suderinti gelmę ir parašyti įvairų, lengvai skaitomą tekstą, kurį supras ne tik poezijos ekspertas. Formos bei turiniai čia suradę vienas kitą ir, pasitaiko, egzistenciškai trūkčioja. Ką dar pasakyti? Turbūt nebent konstatuoti: Benediktas Januševičius rašo gerą konkrečiąją poeziją.