Home

Agnė Ambrazaitė. Antanas Šileika: kanadietiškai lietuviška literatūra? (A. Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“)

 

 

Antanas Šileika. Pirkiniai išsimokėtinai . Iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Versus aureus, 2014. – 256 p.

 

Kartais atsiranda keistų knygų. Jas vis bandoma uždaryti kokioje nors dėžutėje (juk klasifikacija yra viena svarbiausių sveiko proto operacijų), tačiau akimirkai grįžtelk, jos jau ironiškai dėbso išsisukusios nuo tavo pastangų. Ir vėl reikia krapštyti galvą, kur jas padėjus. „Pirkiniai išsimokėtinai“ viena tokių knygų.

Rašytojas, žurnalistas, kritikas Antanas Šileika 1953 m. gimė Kanadoje, išeivių iš Lietuvos šeimoje. Studijavo anglų filologiją Toronto universitete, vėliau keletą metų mokėsi Paryžiuje. Rašo anglų kalba. Galima teigti, kad besimokydamas jis paėmė viską, ką literatūrinė aplinka galėjo pasiūlyti. A. Šileika gal ir nėra genijus romantikų vartota prasme, tačiau pasiekta akivaizdi kūrybinė meistrystė. Šiuo metu rašytojas vadovauja Humber Shool for Writers , tad džiugu, jog, visai kaip senovės meistrai, perduoda savo kūrybines paslaptis. Gaila, kad toli nuo mūsų, bet galime pasidžiaugti, jog lietuvių kalba jau išleistos trys autoriaus knygos: „Bronzinė moteris“ (2009), „Pogrindis“ (2012) ir „Pirkiniai išsimokėtinai“ (2014), iš kurių galime šio to išmokti.

A. Šileikos atvejis išties keistas. Pats autorius savo knygas priskiria Kanados emigrantų literatūrai, tačiau „Pirkinių išsimokėtinai“ šerdis prisiliečia prie to, kas lietuviška, apie tai nekalbant tiesiogiai. Kaip tik ši nuolatinė dviejų pasaulėvaizdžių – lietuviškojo ir kanadietiškojo, svetimo, bet vis labiau savo, – trintis kuria dramatiškus, tačiau priverčiančius šyptelėti pasakojimus. Visos istorijos sukasi apie vieną dipukų šeimą, skaitytojas nežino, kokios jie tautybės – galbūt lietuviai, o gal lenkai ar ukrainiečiai. A. Šileika kalba apie universalią išeivio situaciją, kurioje atsidūrė daugybė šeimų iš šalių, kurių žemėlapyje po Antrojo pasaulinio karo nebeliko. Net veikėjų vardai negali nurodyti, iš kur jie kilę. Knygos veikėjai archetipiški – užsispyręs Senis, nesugebantis įvaldyti anglų kalbos subtilybių, motina, kilusi iš turtingos inteligentų šeimos, bandanti susitaikyti, jog iš senojo pasaulio nieko nebeliko, ir trys sūnūs – Džeris, Deivas bei pagrandukas Tomas, kuriems Kanada yra vienintelė pažįstama tėvynė.

Istorijų pasakotojas – vidurinėlis sūnus Deivas. Pirmojoje, „Mokomės vaikščioti tiesiai“, jis visai vaikas, t. y. skaitytojas jaučia, kad pasakotoju negalima pasitikėti, jis stebi, bet nelabai supranta, neanalizuoja. Tačiau su kiekviena novele pasakotojas auga, ima pastebėti dalykus, apie kuriuos paprastai tylima. Pasakotojui augant atsiskleidžia ir kiti knygos personažai. Skaitant taip „sukaltą“ knygą atsiranda keistas artimumo jausmas, pradedi pažinti veikėjus, kurie galbūt keisti, kartais erzinantys ir klystantys, bet todėl labai gyvi ir žmogiški. Manau, kad toks rašymo būdas suteikia šiai knygai literatūrinės gelmės, kurios šiaip rašant apie tokius buitinius vaizdelius galėtų pritrūkti.

Žinoma, ne visi veikėjai vienodai įtikinami ir įdomūs. Pasakojimas geriausiai atskleidžia tėvo, pravardžiuojamo Seniu, asmenybę. Vaikas jo bijo, paauglys gėdijasi, nesupranta. Novelėje „Skalūnas“ Deivas susijaudina, kad motina atsidūrė ligoninėje, ir išbėga į savo draugės namus, ten su ja „praktikuojasi“ bučinius. Vakare tėvas ateina pasiimti sūnaus. Eidami namo jie pamato, kaip uragano sukelti vandenys nuneša tiltą. Senis aiškina sūnui, jog reikia eiti per geležinkelio estakadą, nes namuose laukia broliai, kurių negalima palikti vienų. Deivas eina kiek spyriodamasis, nes mieliau būtų pasilikęs. Vaikas mano, kad grįžus namo tėvas jį aprėks. Tačiau namuose Senis nieko nesako, tik manydamas, kad sūnūs jau miega, eidamas į savo kambarį sumurma: „Vos neprišikau į kelnes“ (p. 112).

Ryte sužinome, kad slėnis buvo nuplautas su visais gyventojais.

Visa novelė atsiskleidžia per vieną detalę, repliką, judesį. Atrodytų, lyg kas karštu vandeniu nuplikytų. Sakiniai trumpi, neapkrauti metaforomis.

Skaitytojams patiks labai gyvas vyresniojo brolio Džerio personažas. Didelę dalį knygos stebina šio veikėjo impulsyvumas ir karštakošiškas noras veltis į muštynes vos kam užsiminus apie jo kilmę. Pasakojime randame tokio elgesio motyvaciją – sužinome, kad jis vienintelis iš brolių gimė ne Kanadoje. Daug atskleidžia brolių pokalbiai, kuriuose dažnai užuominomis paminimos skaudžios veikėjų istorijos. Viską galima iškęsti, kol dar galima juoktis. Labiausiai brolių santykiai išryškėja šmaikščiuose dialoguose, pavyzdžiui:

 

– Blogiausia bus išpažintis.

Džeris valandėlę patylėjo. <…>

– Nebent Almos ir Francinės tėvai privers jas daryti tą patį.

– Ką?

– Eiti išpažinties. Tada būtų gerai.

– Ką turi galvoje?

– Tada visi manys, kad mes jas išdulkinome.

(p. 204)

 

Kiek užkliuvo jauniausiojo brolio Tomo personažas. Skaitant pagalvoji – aha, suprantu, ką tuo norima pasakyti ir kokiomis priemonėmis tai daroma, tačiau šiam veikėjui trūksta gelmės ir gyvybės.

Į akis krenta, kad knygoje beveik nėra aprašymų – daug veiksmo, dar daugiau dialogų. „Pirkiniuose išsimokėtinai“ žodžiai gali tapti ginklais, kuriais veikėjai vienas kitą stipriai apvanoja, visai kaip moderniose pjesėse. Kad ir toks motinos ir tėvo pašnekesys važiuojant atostogauti:

 

– Dabar tu daraisi isteriškas.

– Tu niekada rimtai nežiūrėjai į savo santuokos įžadus.

– Ką?

– Turėtum mane gerbti ir paklusti.

– O, liaukis.

– Tai Biblijos žodžiai.

– Tu visada tampi religingas, kai tau tai patogu.

– O tu baisiai lepini tuos vaikus.

– Manai, kad vienintelė tėvo pareiga mojuoti diržu?

– Jie per mažai gavo diržo, todėl ir drasko akis.

Jie išmoko tuščiažodžiauti iš savo tėvo. Tavo žodžiai reiškia ne daugiau negu bezdalų gurgėjimas vonioje.

(p. 184)

 

Vis dėlto tokie veikėjų kivirčai visai nereiškia, kad aprašoma šeima nedarni. Pykčiai pabaigiami juokingomis frazėmis, sumažinančiomis įtampą ir sugrąžinančiomis ramybę. A. Šileika prisipažino, kad pirmiausia šios istorijos buvo pasakojamos kaip stand-up comedy . Ši stilistika jaučiasi visame kūrinyje. Šeimoje nesutarimų daug: Senis laikosi senamadiškų įpročių ir mėgsta išgerti, visuomet turi būti jo viršus, motina, viena vertus, visuomet nusileidžia, tačiau tuo pačiu metu nori dirbti ir tobulėti, paaugliai sūnūs – ir maištauja, ir bando suprasti savo tapatybę. Kalbėdamasis su Laurynu Katkumi rašytojas sakė, jog ši šeima yra nestabilus darinys, kuris susivienija tik atsiradus grėsmei iš išorės, o apsigynę toliau sėkmingai gali varyti vieni kitus iš proto („Metų verstinės knygos rinkimai: A. Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“ – lietuvių Kanadoje istorijos“; prieiga per internetą: www.15min.lt , 2016-04).

Patiko, kaip rašytojas išsprendė lietuviškumo problemą: viena vertus, tai universali istorija, tačiau sudėliota iš mažyčių smulkmenų, kaip „Napoleono“ tortas, arba reakcija į sriubos pavadinimą: „ Gumbo . Nežinojau, kas tas „gumbo“, bet šio žodžio skambesys man kėlė įtarimų, net jei tas „gumbo“ buvo parduodamas skardinėje su užrašu Campbell . „Gumbo“, gumbas, guma – šie žodžiai skambėjo nemaloniai“ (p. 62). Lietuvos skaitytojas lengvai atpažins, iš kur ši šeima atvykusi. Bet ar atpažins kanadietis? Nežinau, greičiausiai daugeliui skaitytojų tai ir nerūpės. Lietuvos pavadinimas paminimas tik paskutinėje istorijoje, pavadintoje „Tempus Fugit“:

 

– Žinote, kuo man labiausiai nepatinka tėvynės pavadinimas? – pagaliau paklausė Džeris.

– Kuo?

– Tuo, kaip jis skamba.

– Pavadinimas kaip pavadinimas, – pasakiau.

– Taip, bet anglų kalba jis skamba anachronistiškai.

– Lithuania , – ištariau garsiai.

– Džeris teisus, – pasakė Tomas. – Pavadinimas rėžia ausį. Ir niekas nežino, kur ji yra. Tai viena iš neegzistuojančių šalių.

– Ir tokia liks visada, – pasakė Džeris. – Geležinė uždanga nenukris dar šimtą metų. Mane siutina pats žodžio skambesys. Viskas dėl galūnės. Visų keistų šalių angliški pavadinimai turi panašią juokingą galūnę: Bulgaria, Albania, Estonia, Lusitania.

– Lusitania yra laivo, o ne šalies pavadinimas, – patikslinau.

(p. 248–249)

 

Pasakojimo kompozicija atitinka turinį: pirmoje novelėje matome šeimą, gyvenančią nebaigto statyti namo rūsyje, nes sienoms ir stogui nebeliko pinigų, statyboms vadovauja Senis. Paskutinėje novelėje namas stovi, tačiau šeimos tėvas miręs, vaikai suaugę. Atrodytų, labai tradiciška schema, dažnai pasitaikanti XX a. pradžios lietuvių literatūroje. Tačiau knyga baigiasi 8-ajame dešimtmetyje, Toronto priemiestyje. Seniui mirus motina nusprendžia parduoti namą ir persikelti į butą, esantį arčiau miesto centro. Taip ir pinasi tradicinė lietuvybė ir vakarietiškas gyvenimo būdas.

„Pirkiniai išsimokėtinai“ pasirodė 1997 m. pavadinimu „Buying on Time“. Knyga buvo nominuota dviem apdovanojimams – Toronto miesto ir Stepheno Leacocko už humorą. Tačiau ji nepamiršta ir dabar – 2015 m. pateko į Canadareads sąrašą, į kurį kiekvienais metais įtraukiama vos penkiolika knygų. Kūrinys susilaukė liaupsių ir Lietuvoje. Ir, atrodo, sutrikdė net rimtus literatūros žinovus – „Pirkiniai išsimokėtinai“ pateko į 2015 m. Lietuvos suaugusiųjų knygų penketuką ir į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos skelbiamą 2014 m. verstinių knygų penketuką. Žinoma, knygos vertėjas Vitalijus Šarkovas atliko puikų darbą, tačiau retai knyga vienu metu susilaukia pripažinimo tokiose skirtingose vertės kategorijose.

Antano Šileikos knyga egzistuoja tarp : tarp kategorijų, tarp juoko ir asmeninių dramų, tarp nacionalinių literatūrų. Belieka tik viltis, kad ši knyga mūsų skaitytojui suteiks skaitymo malonumo ir be aiškių literatūrinių klasifikacijų.

Ieva Volungevičiūtė. Pokalbis Vilniui: genius loci poezijos ir tapybos dialoge (A. A. Jonyno, A. Griškevičiaus „Vilnius. Upė teka apačioje“)

Recenzijos, anotacijos

 

 Antanas A. Jonynas, Algis Griškevičius. Vilnius. Upė teka apačioje . – Vilnius: Kultūros meniu, 2013.

 

2013 m. išėjusi trikalbė (aplanke knygos lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis po 38 p.) dviejų autorių rinktinė „Vilnius. Upė teka apačioje“ yra tik trumpas įvadas į Antano A. Jonyno poeziją ir Algio Griškevičiaus tapybą, tačiau abu menininkai poezijos bei tapybos dialogu pristato daugialypį santykį su Vilniumi ir kiekvienas savitai atskleidžia miesto genius loci (vietos dvasią), kuri taip pat nėra vientisa ir aiškiai užčiuopiama.

A. A. Jonyno ir A. Griškevičiaus dialogas itin monologinis, rodos, menininkai nesiekia susikalbėti, bet jiems svarbu parodyti savitus žvilgsnius į miestą, pateikti skirtingas galimybes miesto dvasiai užčiuopti. A. Griškevičius į miestą atsigręžia suskliaudęs išankstinį žinojimą ir matymą. Tapytojas jungia skirtingas erdves ir motyvus. Kaip jis pats interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ teigia: „Vienam paveikslui galiu pasirinkti Vilniaus motyvus iš visiškai skirtingų miesto dalių. Man svarbiausia – perteikti norimą atmosferą ir nuotaiką, o ne konkretų miesto vaizdą.“

A. Griškevičiaus Vilnius yra ir sugriuvęs, ir nuolat statomas, atstatomas, perstatomas. Jame susipina skirtingi laikai ir erdvės. Tai geriausiai atspindi paveikslas „Restauracija“. Čia pavaizduotos trys skirtingų namų sienos, kurios susijungia į vieną. Kairėje pusėje esantis namas sutvarkytas, turi langus, stogą, jame galima gyventi. Dešinėje pusėje esantis pastatas neturi stogo, langų, bet yra restauruojamas (matyti kopėčios, langų rėmai, palėpės konstrukcijos). Viduriniojo namo – tik siena, tačiau svarbu tai, kad iš šių trijų namų vienintelis langas, pro kurį kas nors matyti, yra kaip tik sugriuvusio namo. Nors paties namo nėra, tačiau svarbu, kad kaip tik likusioje sienoje šviečia vienintelis langas, pro kurį galima matyti dangų. Tai parodo, kad net ir griuvėsiuose esama gyvybės, o griuvėsiai – svarbi Vilniaus dalis. Daugybėje paveikslų galima matyti apgriuvusias sienas, buvusių statinių liekanas.

Dailininko kūriniuose svarbi miesto kaip veikėjo tema. Rinktinėje vos keli paveikslai, kuriuose vaizduojami žmonės: tai vaikai arba senyvo amžiaus asmenys. Jie yra ribinio amžiaus personažai: vienų kelionė tik prasideda, kitų jau artėja prie pabaigos. Taip pat visus žmones sieja savitas kelionės motyvas: traukinys, laiveliai, kosminė raketa, oro balionas. Nors gali pasirodyti, kad miestas pats yra veikėjas ir jam nereikalingi kiti veikiantieji, tačiau, nors ir būdamas vienišas, jis nėra vienas, žmonės mieste egzistuoja – vieni miršta, kiti gimsta, vieni iškeliauja, kiti grįžta. Net ir paveiksluose, kuriuose žmonės nevaizduojami, galima aptikti jų pėdsakų: namų restauracija, žaidimų aikštelės, gatvėse esantys kelio ženklai. Atrodo, Vilnius ne visada susikalba su žmogumi, o žmogus su Vilniumi, tačiau pokalbis nuolatos vyksta. Žmogus ne tik keičia miestą, bet ir saugo jį.

A. Griškevičiaus paveiksluose kartojasi kelių erdvių motyvai: tai kiemas, gatvės (dažniausiai susikertančios), kambarys. Iš tiesų galima matyti, kad miestas yra labai uždaras. Kiemas – tai privati, izoliuota erdvė, neretai jį supa siena, kuri tik dar labiau išryškina uždarumą. Atrodytų, gatvė – tai judėjimo, horizonto nusidriekimo tolyn erdvė, tačiau dailininko tapybos darbuose gatvės dažniausiai susijungia, taip sudarydamos tam tikrą ratą.

Vienas svarbiausių vaizdinių paveiksluose – tai miesto kaip kambario motyvas. Juo ir prasideda, ir baigiasi lietuviškame knygos variante esanti darbų serija. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog paveiksle „Žaidimų aikštelė“ matoma atvira lauko erdvė, tačiau vienas svarbiausių akcentų – užmūryto lango danguje motyvas. Tai sukuria uždaro miesto, miesto kaip kambario vaizdinį. Stipriausia koreliacija yra tarp pirmojo ir paskutiniojo paveikslo, kuris taip ir vadinasi – „Kambarinis miestas“. Pirmame paveikslo plane matyti pats miestas, antrame – kambario sienos ir pravertas langas. Tačiau didžiausias skirtumas tarp šio ir pirmojo paveikslo yra tas, kad langas yra ne užmūrytas, bet pravertas. Tai parodo besiveriančio miesto motyvą, o jį sustiprina dešinėje pusėje matoma ištrupėjusi siena bei lubos, o kairėje pusėje siena, susiliejanti su dangumi. Atrodo, kad miestas išsilaisvina iš uždarumo ir tampa atviras pasauliui. Miesto atsivėrimas pasauliui yra ir teigiamas, ir neigiamas dalykas. Viena vertus, miestas turi galimybę atsiverti, nebebūti toks uždaras, įsileisti kitą , tačiau tuo pačiu atvirumas gali būti savasties praradimo priežastimi.

A. Griškevičiaus Vilnius tarsi dėlionė sudėtas iš skirtingų dalių. Tai atskleidžia miesto įvairialypiškumą, nuolatinę kaitą, kuri bando prisiderinti prie miesto sakralumo (itin dažnai galima matyti paveiksluose vaizduojamas bažnyčias), intymumo, uždarumo.

A. A. Jonyno poezija prasideda nuo kiek tolimesnio santykio su vieta. Pirmojo eilėraščio pavadinimas „Prie miesto“ dar neįveda į patį Vilnių, o pats tekstas kalba apie tai, kas yra iki miesto:

 

nesigirdi kaip varpas bažnyčios

skamba – kibiras žvanga prie durų

nusitrynusios priemiesčio gryčios

vertos senojo meistro graviūrų

(p. 5)

 

Antrasis eilėraštis jau įveda į patį miestą, tačiau santykis su juo vis dar atrodo nepasiektas. Vilnius pavaizduotas kaip žiaurus ir nutolęs, esantis pats sau. Kaip A. Griškevičiaus paveiksluose miestas pats yra veikėjas, kuriam nereikalingi žmonės, taip pat ir šiame A. A. Jonyno eilėraštyje miestas parodomas kaip esantis pats sau, taip ir liekantis nepažinus bei neatsiveriantis žmogui:

 

mieste mano mieste paranojinis

tu žiaurus tu vis nuo mūsų tolinies

(p. 7)

 

Kituose eilėraščiuose ieškoma santykio su Vilniumi ir bandoma pamažu jį prisijaukinti. Iš pradžių miestas dar stebimas iš toli, lyrinio subjekto nėra pačiame mieste: „Ten saulėlydžio vilnys / žėrėdamos supas“ (p. 9). Žodis ten nurodo atstumą, kuris yra tarp miesto ir jį stebinčio žmogaus. Stebėtojas nėra čia , pačiame mieste. Ir vis dėlto eilėraščio pabaigoje matome pokytį – sukuriamas santykis tarp Vilniaus ir subjekto, leidžiantis pastarajam kalbėti nebe iš ten , bet jau iš čia pozicijos:

 

prisimerkęs vakaras laido

seną ironišką sąmojį

ir į mano veidą

įrašo tavąjį

(p. 9)

 

Nors, atrodo, santykis jau užsimezga, bet iš tiesų galima matyti, kad lyrinis subjektas dar tik įleidžiamas į miestą ( ten pakeičia čia ). Vilnius ir toliau vaizduojamas kaip vienišas miestas, kuris kuo labiau kinta, tuo labiau vienišėja. Jis užsidaręs savyje ir niekada iki galo neatsiveria. Visame eilėraščių cikle ryškus ilgesio motyvas, sentimentai prarastam miestui. A. Griškevičiaus tapomas Vilnius sudėliotas iš skirtingų sluoksnių, jame į vieną sujungtos skirtingos erdvės, svarbi ne vieta, bet kuriama atmosfera. A. A. Jonyno poezijoje miesto erdvės atpažįstamos konkrečiau, atmosfera išryškėja ne vien iš nuotaikos, bet ir iš erdvių, kurias poetas renkasi.

Eilėraščiuose galima matyti stebėtoją, kuris fiksuoja miesto esatį, kaitą. Lyrinis subjektas miesto keitimo, naujinimo projektus priima skaudžiai: „Na- / mus, kuriuose gyvenau, žada išgelbėti – jie bus / restauruoti“ (p. 37). Klausimas, ar tikrasis išgelbėjimas yra restauravimas, ar išlaikymas? Atrodo, kad tiems, kurie išgelbėjimą mato kaip restauraciją, rūpi tik Vilniaus „kūnas“, bet jie negalvoja apie miesto vidų, apie jo sielą, genius loci . Svarbiausia tai, kad keičiant išorę, nyksta ir vidus.

Visas eilėraščių ciklas pabaigiamas gana liūdnai – paskutiniame kūrinyje „Tuščių namų bliuzas“ kalbama apie atskirtį tarp miesto ir subjekto. Subjektas praradęs ryšį su miestu, miestas praradęs ryšį su subjektu. Nebėra susikalbėjimo galimybės, tačiau vis dėlto paliekama viltis užpildyti atsivėrusią tuštumą ir atrasti galimybę susikalbėti su miestu: „o taip, tušti mano namai / laukia sugrįžtant tavęs“ (p. 38). Neaišku, ar miestas laukia sugrįžtančio žmogaus, ar žmogus miesto, tačiau svarbus pats noras atrasti ryšį vienam su kitu – žmogui su Vilniumi, Vilniui su žmogumi.

Galima matyti, kad A. Griškevičiaus Vilniaus vaizdai yra sapniški. Jo Vilnius yra siurrealistiškas, paslaptingas, A. A. Jonyno poezijoje daugiau realybės, praeities, sentimentų. Abu autoriai, savitai perteikdami miesto dvasią, parodo, kad nėra vieno Vilniaus, kad kiekvieno akys jį mato kitaip, kiekvienam jis reiškia ką kita. Svarbu suskliausti išankstinį žinojimą ir susikurti autentišką santykį su Vilniumi.

Knygoje „Vilnius. Upė teka apačioje“ Vilnius vaizduojamas kaip daugialypis ir sunku užčiuopti aiškią jo dvasią, tačiau vienas svarbiausių motyvų, kuris kartojasi tiek A. A. Jonyno poezijoje, tiek A. Griškevičiaus paveiksluose, – tai miesto ir žmogaus santykio paieškos, žmogaus bandymas priartėti prie miesto ir patiriamas uždarumas. Žmogui nėra svarbi vien pati gyvenamoji vieta, abstrakti lokacija, bet svarbus miesto vidus bei itin svarbu atrasti santykį su miestu, su jo erdve. Kai šis ryšys nejuntamas, Vilniaus dvasia neatsiveria, lieka matoma tik jo išorė.

Rinktinė, kaip minėta, išleista trimis kalbomis – lietuvių, anglų bei vokiečių, kiekvienai parinkti skirtingi paveikslai. Tai suponuoja mintį, kad miesto niekada taip pat nepamatys vartantys lietuvišką knygelės variantą bei vartantys anglišką arba vokišką, jis niekada taip pat neatsivers jame gyvenantiems ir miesto svečiams. Ši rinktinė nukelia į siurrealistinį, bet kartu sentimentalų miestą, kuris, nors būdamas ganėtinai uždaras, suteikia kiekvienam galimybę suskliaudus kasdienybę užčiuopti jo dvasią bei atrasti savitą santykį su Vilniumi.

Erika Urbelevič. Rinktinė su raudonu tašku (S. Parulskio „Be teisės sugrįžti“)

Recenzijos, anotacijos

Sigitas Parulskis. Be teisės sugrįžti . – Vilnius: Alma littera, 2015. – 192 p.

Svarstymus apie Sigito Parulskio eilėraščių rinktinę „Be teisės sugrįžti“ norėtųsi pradėti nuo jos išvaizdos. Nedidelė, neišsiskiriančių spalvų knyga su viršelyje įspaustu autoriaus vardu ir pavarde ir tarsi sunkoku, pranašingu pavadinimu ne iš karto patraukia akį. Tačiau knygyno darbuotoja, kurios paprašiau šios knygos, paliepė kolegei atnešti „tą Parulskį su raudonu tašku“. Ir iš tikrųjų, knygos šone, ant baltų lapų, raudonuoja įspaustas tarytum kruvinas piršto atspaudas. Peržiūrėjau kelis knygų egzempliorius – visi atspaudai skirtingi, bet visi beveik toje pačioje vietoje, ten, kur skaitytojas prisiliečia versdamas knygos lapus. Keista ir netikėta, šiek tiek nemalonu. Kruvina piršto žymė, lyg autoriaus parašas ant kiekvienos knygos, tarytum liudija nepaaiškinamą nusikaltimą. Vartydamas knygą būtinai padėsi pirštą ir prisiliesi prie jos, nenoromis tapdamas nusikaltimo liudininku ar bendrininku. Piršto atspaude užkoduota informacija apie tai, kas esame, jis mus išskiria iš kitų, taip, kaip S. Parulskio knyga išskiriama knygyne, – jos ieško ne pagal autoriaus vardą ar pavadinimą, o pagal „raudonąjį tašką“, kurį knygyno darbuotojoms, suprantama, buvo nejauku vadinti kruvina piršto žyme (įsivaizduokite pirkėjų reakciją). Taip pirštais intymiai susilietę su S. Parulskiu atsiverčiame jo knygą ir skaitome.

Rinktinėje spausdinami eilėraščiai iš ankstesnių S. Parulskio rinkinių „Iš ilgesio visa tai“ (1990), „Mirusiųjų“ (1994), „Mortui sepult sint“ (1998), „Pagyvenusio vyro pagundos“ (2009) ir rinktinės „Marmurinis šuo“ (2004), taip pat randame ir keletą naujų tekstų. Nors kūryba – iš skirtingų autoriaus gyvenimo tarpsnių, nesunku atsekti S. Parulskio mėgstamas Dievo, šeimos, kraujo, karo, erotikos, mitologijos temas. Tikėjimą praradęs žmogus gyvena tamsiame, neaiškių kontūrų, grėsmingų nuojautų pasaulyje. Šioje tamsoje klaidžiojančiam asmeniui tarsi regėjimai iškyla įvairūs vaizdiniai iš praeities, dabarties, nesamų laikų. S. Parulskio lyrinis subjektas – ištremtasis, neturintis galutinio ėjimo tikslo, be teisės sugrįžti ar likti vienoje vietoje, todėl jis eina į priekį vis prisimindamas žmones, įvykius, jį kankina praeities ir ateities dvasios, kurių negali paleisti, kurios yra tapusios jo dalimi. Ši eilėraščių rinktinė – gyvenimo kūrybos kelias, todėl peržvelkime, su kuo susitinka jame S. Parulskio eilėraščių žmogus.

Jo kelyje dažnas Dievas, kartais susipindamas su tėvo pavidalu, kartais net persikeldamas į jį patį, bet beveik visada nepagaunamas, iki galo nepasirodantis, pavyduliaujantis ir kerštingas. Periferiniame S. Parulskio kuriamame pasaulyje Dievas ir žmogus tarsi netyčia prasilenkia, o kartais net ir stengiasi prasilenkti, tarp jų visuomet atsiranda kokia nors kliūtis: „Dievas anapus tinklų / mojavo anapus paveikslų, anapus duobės <...>“ (p. 54). Dievo ir žmogaus santykiai nėra vertikalūs, atrodo, kad S. Parulskio eilėraščiuose Dievas yra čia pat, toje pačioje horizontalėje su žmogumi, todėl nevaizduojamas kaip aukštesnė nežemiška būtybė. Dievas veikiau pasirodo kaip dvasia, mažesnis ir menkesnis, nei galėtume pamanyti, viename eilėraštyje jis net pavadinamas „trupinių dievu“ (p. 127). Klaidžiojančiam tamsoje S. Parulskio žmogui kyla įtarimas, kad jis yra klaidinamas: „<...> nežinomo Dievo tamsa / kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama / kartais švelniai, džiaugsmingai šūktelint / tokių šūksnių aš beveik negirdėjau“ (p. 89).

Kartais S. Parulskio eilėraščių veikėjas nebejaučia Dievo artumo ir jį persmelkia nuojauta, kad galbūt Dievo nėra iš viso. Eilėraščių žmogus ima erzinti savo kūrėją, garsiai neigti jo buvimą, bet kartais atrodo, kad kaip tik taip jis tikisi gauti patvirtinimą, jog šios abejonės – nepagrįstos. Erzindamas Dievą S. Parulskio veikėjas tarsi laukia atsako apie jo egzistavimą, veiksmo, užuominos: „išjungiau dangaus ekraną / nebežiūrėsiu / <...> Šventosios Dvasios kompanija / mus išduoda / juokingai, apgailėtinai, sadistiškai / ir vėl juokingai // nebežiūrėsiu / tegul dabar jis / žiūri į mane ir sprogsta / iš pavydo“ (p. 139). Eilėraštyje „Rojus“ (p. 174) Dievas iš pavydo yra „sprogdinamas“ dar kitaip – jis pavydžiai pro rojaus vartus stebi Ievą ir Adomą. Dievas tampa nepagaunamu šešėliu ir kartais ima atrodyti, kad „Jo nėra, bet Jį primena zylės ir dvokiantys dūmai“ (p. 80). Dievas pasitraukia, ir žmogui daug artimesnis tampa Jėzus su savo kančia.

Pavyduliaujantis, kerštingas Dievas teturi labai mažai šventumo, ir žmogus yra priverstas jo ieškoti kitur. Iškreiptame pasaulyje šventumas ima vaidentis kaip artimiausių žmonių savybė: „pripjovėme pilną / pašiūrę, atėjo mama, šventa ona / iš dangaus nusileido, sakė / paimsiu pagalį kokį, prakurom / šventas antanai, imk ir ne vieną / matai, kiek jau pripjovėm, matau / juokėsi motina, juokėsi dėdė / juokėsi šventas tėvas“ (p. 43). Kartais eilėraščiuose žmogus net pats ima tapatintis su Dievu, pripažindamas, bet kartu ir neapkęsdamas dieviškojo prado savyje: „tu esi išrinktasis, tu esi mylimiausias mano / sūnus / pateptasis, sakiau gležnam / buroko daigeliui raudona kojele / be gailesčio raudamas kitus / užstojančius saulę“ (p. 83). Tačiau Dievas ir žmogus vaizduojami lyg būtų „surišti“ tarpusavyje, vienas negali egzistuoti be kito, nors ir nuoširdumo jų santykiuose nėra. Atrodo, tarsi Dievas ir žmogus būtų pavargę nuo kits kito ir atsiveria netikėtas, gąsdinantis, tulžingas suvokimas, kad „Dievas netiki manimi / netiki mano kančia“ (p. 120).

Tamsoje klaidžiojančiam žmogui yra siunčiami praeities regėjimai, prisiminimai iš vaikystės. Eilėraščių ciklas „Pradžios mito nuolaužos“ – virtinė padrikų vaizdinių, tarsi prisimenamų iš dabartinio žmogaus – „visažinio pasakotojo“ pozicijos. Jie dabartiniam eilėraščių personažui pasirodo kaip pranašiški ženklai, kurie anksčiau buvo nesuprasti arba į juos nebuvo atkreipta dėmesio: „pradinės klasės mokytoja / buvo į kažką panaši – / negraži / kai mes kaktomis / daužėme klasės langus / sakydavo / saugokit galvas / prireiks dar / <...> o mokytoja / lyg klausydavo / kaip miestelio pakraščiu / skrodžia ilgi sąstatai / link prūsų / kai mes paaugom / ji puolė / po prekiniu / traukiniu“ (p. 11). Prisiminimuose dažnai pasirodo tėvas, tačiau sūnaus ir tėvo santykiai yra kažkuo neraminantys. Galbūt dėl to, kad jie „apverčiami“ – ne sūnus eina prie tėvo, o tėvas palaidūnas grįžta pas sūnų: „išėjęs su minia sugrįši vienas / pro kartuves, pro uždarytus teismo rūmus / kaip tėvas palaidūnas su atgaila – pas sūnų“ (p. 65). Einama dar toliau – eilėraštyje „Dantų genezė“ tarsi atkartojamas Sovijaus mitas, kuriame sūnus laidodamas tėvą įkelia jį į medį, ir teksto autorius vėl „apverčia“ šiuos santykius. Eilėraštyje tėvas užima laidojančio vietą ir įkelia sūnų į medį: „Augo išaugo medis / medinis, o ant to medžio / motina sėdi // Skynė nuskynė motiną / tėvas, įkėlė į medį / gražų mane“ (p. 31).

Tėvo paveikslas labai dažnai susilieja su Dievo paveikslu, bet šis palyginimas, susiliejimas – dažniausiai neigiamas, kaip kad Dievas nėra gerasis personažas eilėraščiuose, taip tėvas lyginamas su Dievu neigiama prasme: „<...> girdi, švenčiausia mergele / Marija, Dievas negirdi ir tėvas / negirdi į jo didelę ausį, jo mėlstančią / ausį įsisuka vėjas <...>“ (p. 133). Lyginant tėvą su Dievu, sūnus lyginamas su Jėzumi Kristumi. Santykiai tarp Dievo ir Kristaus, taip pat, kaip tarp eilėraščio tėvo ir sūnaus, yra nelengvi, pritvinkę pykčio, kaltinimo, kartais aprašomi groteskiškais vaizdais: „Jėzaus Kristaus tėvas grįždavo / girtas namo / ir mušdavo sūnų sunkia / sidabro taure / per nuolankiai nuleistą galvą“ (p. 142). Eilėraštyje „Veido matavimas“ išsitrina paralelės tarp Dievo, tėvo, sūnaus ir S. Parulskiui savitai dėliojant žodžius nebeįmanoma atskirti, kuris yra kuris. Visi trys susilieja į viena tarsi sudarydami monstrišką Šventąją Trejybę: „mano Dievo veidas jaunas / dailus mano / tėvo veidas senas / bjaurus mano / <...> mano Dievas neturi / veido mano / tėvas turi veidą mano / aš neturiu“ (p. 69).

Tėvo ir sūnaus santykius įdomiai iliustruoja du rinktinės eilėraščiai – „Dangaus durys dažytos“ (p. 25) ir „ Prisimenant dangaus duris ir elementarųjį kalvinizmą“ (p. 146). Pirmajame aprašoma tėvo statoma lauko išvietė: „tėvas, ak tėvas sumanė statyt / tualetą, kad būtų patogu / <...> tėvas, ak tėvas pastatė namelį / kvepiančios lentos, durys dažytos / darbą padaręs šypsosi tėvas / svietui margajam ant kelių tupiu“ (p. 25). Antrajame eilėraštyje į tėvo vietą jam mirus stoja sūnus ir jis ten pat stato išvietę. Gali pasirodyti keista, kad tėvas prisimenamas ir jo atminimas pagerbiamas tokiu būdu. Kyla įtarimas, kad S. Parulskis ironizuoja, tačiau perskaičius antrąjį eilėraštį viskas atrodo tinkama: „>medžio centre< nusipirkau naujų / lentų, kvepiančių eglės vidiniu pasauliu / sukaliau naują dangtį virš / duobės lauko išvietėj // <...> štai lyg ir neliko tėvo – jo kaltas lentas / sugraužė laikas ir trandys // <...> vis dėlto kažkas liko, nes jeigu šventumas yra / turiu galvoje, jeigu šioje žemėje yra nors / lašas sumauto šventumo / tai tik darbas, sujungiantis žmones“ (p. 146). Sūnus randa būdą „prieiti“ prie tėvo, taikiai atsistoti jo vieton – darbas sujungia abi kartas.

S. Parulskio kuriamame pasaulyje klaidžiojanti, vieniša žmogaus siela neranda ramybės. Tamsoje išnyra vis nauji vaizdiniai, aklai atsitrenkiama į įvairius prisiminimus. Tačiau atrodo, kad vienintelio susitikimo bijoma ir stengiamasi išvengti labiausiai – susitikimo su pačiu savimi: „ji, kodėl ji kiekvieną vakarą / gali vienu brūkštelėjimu nusivalyti / veidą, o man / o kaipgi aš / ir aš norėčiau nusivalyti, nusigremžti / pradėt kiekvieną dieną iš pradžių / kur po velnių, kur / su kuo nuvalyti tai, kas esu“ (p. 136). Žmogui tampa lengviau susitapatinti su kuo nors kitu, tapti gamtos dalimi, žaliu alksnio lapu – taip atrodo įmanoma iškęsti savo buvimą. Tarp kai kurių groteskiškų, vulgarių eilėraščių iškyla ir nustebina keli – tyri, įdomūs ir gražūs. Eilėraštyje „Kažkas pratinas mudu matyti kartu“ lyrinis subjektas tampa gamtos dali mi: „vakare, prie mazgojamos kojos prilipęs žalias / alksnio lapas / nejaučiau jo, visą dieną buvau su juo / susiliejęs, tarsi jis ir aš niekuo / vienas nuo kito nebesiskirtume, tarsi kažkas / pratintųsi mudu matyti ir jausti drauge“ (p. 156). Eilėraštyje „Vyšnaitė“ (p. 84) žmogus liūdi dėl pagraužto jauno medelio, eilėraštyje „Pelytės atminimui“ (p. 97) gedima katino turbūt sumedžiotos pelės. Šios smulkmenos, iškylančios šiaip jau tamsiame eilėraščių fone, yra galbūt nuoširdžiausios rašytojo akimirkos rinktinėje.

Poetą galima būtų kritikuoti už kartais prasprūstantį norą būti cituojamam (pavyzdžiui, „Traktate apie ilgesį“ tarsi bandoma paaiškinti, susisteminti, kas yra poetas, poezija, idealai), už grubumą ir groteską, bet toks jau Sigito Parulskio amplua. Kartais skaitant eilėraščius nepavykdavo nusikratyti neaiškaus jausmo, kad kai kas jau kažkur girdėta, matyta, jausta, kartais trikdė dramatiški antonimai eilėraščių pabaigose, pavyzdžiui, „išdžiūvus pasaulio tyla // mes kuriame riksmą“ (p. 56), „pilnam pasauliui tuščia gyvo žmogaus“ (p. 64), „kitame tavo akies / krante, kuris pasibaigia / nesibaigianti“ (p. 96). Tačiau autoriaus talento niekaip nenuginčysi – viskas išjausta, apgalvota – nuo knygos viršelio iki paskutinių eilėraščio eilučių.