Home
Lina Simutytė. Miesto šventė. Apsakymas
Lina Simutytė. Mindaugo Mozūro nuotrauka
Lina Simutytė gimė 1990 m. Vilniuje, gyveno Druskininkuose, vėliau Mažeikiuose, kur baigė Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnaziją. 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigynė kino dramaturgijos bakalauro diplomą. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja intermedialiosios literatūros magistrantūroje, dirba Kūrybinių industrijų namų scenariste. Kūryba publikuota „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“.
Virš miesto kilo dūmų ir ugnies debesys, žmonės skubėjo į gaisro vietą, ten, kur pokšėjo į šalis lekiantys įkaitę šiferio gabalai. Nebijojo niekas, artyn veržėsi vyrai, rankose tebelaikydami nebaigtus gerti plastikinius alaus bokalus, moterys su šventėje laimėtais dirbtinio aukso auskarais, skrabančiomis apyrankėmis iš mažų vielinių žiedelių, „Kalnapilio“ atidarytuvais ir iš namų atsineštais patogiais pledukais jaukiam pasisėdėjimui ant žolės stadione, nes visi suoliukai, kaip žinia, miesto švenčių metu greitai nudergiami, aplaistomi alumi, lipniomis sultimis. Gaisrui kilus liepsnojančio namo link skubinosi net seniai. Rankose spausdami karšto rūkymo skumbres ir į laikraščius suvyniotus karšius su česnakais, jie kad ir lėtai, bet vis tiek prikepėstavo prie kunkuliuojančio į viršų kylančių dūmų stulpo. Čia jau galėjai nujausti greitai atvažiuosiant ugniagesius. Nors jie greičiausiai irgi šventė, bet galiausiai turėjo viską be gailesčio mesti – nesurūkytas cigaretes, naujas kortų partijas, nebaigtą žiūrėti krepšinio rungtynių kėlinį. Švęsti buvo privaloma. Ir visai ne be reikalo – juk tokios šventės vyksta tik dukart per metus – vasaros sezono atidarymo, o paskui uždarymo proga. Tik du kartus per metus pripučiami, du kartus išleidžiami dviaukščiai batutai. Senamiesčio stadione pakyla vėliavos – viena su miesto herbu, antra – Lietuvos, trečia – Europos Sąjungos. Miesto šventė oficialiai baigiasi sutemus, o temsta paskutinėmis rugpjūčio dienomis ne taip vėlai. Tada prasideda visų laukiama diskoteka. Stadioną apšviečia neoniniai šviesų takeliai, iš sostinės atvykęs didžėjus perjunginėja dainas ir vis primena, kad šiąnakt – paskutinė vasaros naktis ir kad švęsti reikia iki ryto – ir dar kartą įjungia „I’ll fly with you“.
Tik šią vasarą viskas pasisuko kitaip. Pirmiesiems dūmų kamuoliams pradėjus veržtis ir plisti po visą miestą, visi iškėlę galvas dairėsi ne į lazerių šou, bet į gaisro pašvaistę, nes stadione viskas buvo daug kartų matyta, nusibodę – net ir tie nuostabūs dviaukščiai batutai.
Prie vieno iš tų batutų pernai Augustei pavogė naujus sportbačius, mamos parvežtus iš Amerikos. Naujus, baltus ir firminius. Ant šono ir ant liežuvėlio iš tolo galėjai atpažinti įspūdį darantį ADIDAS ženklą.
Mama sėdėjo prie apskrito languota klijuote aptempto stalo. Ant jo stovėjo didelis dubuo su bulvėmis, ir močiutė dar karštas jas griebė ir druskino, pūsdama ir visaip vėsindama. Mama pakėlė akis, nužvelgė Augustę ir giliai, demonstratyviai atsiduso. O Augustė vakar grįžo be batų. Tėtis knaibė bulves, užpiltas spirgučių ir grietinės padažu. Lėkštėje žaliavo svogūnų laiškų, agurkų ir krapų salotos. Senelis rūkė prie pravirų durų. Jo marškinių sagos ant išsipūtusio pilvo buvo prasisegusios. Arbatinuke virė vanduo. O Augustė vakar parėjo be batų. Mama, tėtis, ji – šiandien jie turi važiuoti namo. Baigiasi atostogos. Reikia viską susižiūrėti, – sako mama močiutei, kuri vis kviečia dar pasilikti. Mama stebi močiutę. Mama žino, kad cholesterolio daugiausia turi kiaušinio trynys. Ji stebi žinodama ir tai, kad nuo duonos lengvai tunkama. Dar žino, kad druska kenkia širdžiai ir kepenims.
Nesveika tiek druskos. Susivarysi širdį. Kepenis.
O Augustė vakar grįžo be batų. Be naujų, baltų ir firminių „Adidas“.
Sakiau, saugok, kiek kainavo, žinai?
Dolerių, ne litų.
Tai ir nesivalkiok po batutus kažkokius, nusiavei ir palikai ant žolės.
Papai jau auga, o dar batuto reikia.
Batų buvo gaila. Rugsėjo pirmąją ir vėl teks eiti su tais pačiais, visiems jau matytais blizgiais mėlynais laiveliais. Ne. Augustė neturi iš ko rinktis. Juk tai ji paliko sportbačius prie batuto. Visus tris šimtus keturiasdešimt septynis kilometrus iki namų Augustė girdėjo tą patį. Pasakojimai apie Ameriką. Čikagą. Didelis miestas. Ten per tris mėnesius užsidirbi daugiau nei čia per metus. Lietuva nemyli lietuvių. Jo, visiškai.
Kiek čia liko? Du milijonai? Daugiau? Ne? Du su puse? Nu gal, gal ir tiek. Bet vis tiek išsibėgios.
Tai aišku.
Geriausi daktarai, talentingiausi mokslininkai. Meno žmonės. Visi bėga.
Kaip žiurkės iš skęstančio laivo.
Visiškai.
Kaip per „Titaniką“, atsimeni?
Nu. O tu, Auguste, mokykis angliškai, girdi? Alio?
Dar metai, kiti, galėsi ir pati jau užsidirbt. Naujiems batams, – mama pabrėžė paskutinius žodžius. Naujiems batams.
Augustė norėjo turėti ausines, tokias, su kuriomis negirdi. Pirmiausia todėl, kad ją kiekvieną vasarą palikdavo visiškai vieną. Vasaros buvo pilkos kaip banko pastatai. Išlipusią močiutės mieste Augustę užguldavo pilkas banko pastato jausmas. Miesto sienos ją suspausdavo su visais savo pravirais langais, langeliais, palangėmis ir orlaidėmis, smarkiai įsiremdavo į šonus, rankas, šlaunis. Pilkumo jausmas nutūpdavo senelių name ant sienų. Jis byrėdavo kaip tinkas ant rudų grindų lentų. Pilkumo jausmas tiksėjo didžiuliame laikrodyje ir vėlavo dvi minutes, pradėdavo skambėti truputį po septintos, jau prasidėjus „Panoramai“. Augustė žinojo, kada prasideda ir baigiasi „TV pagalba“, „Taip ir Ne“, „Gelbėtojai“, „Snobo naktis“. Pilkumo jausmas tiksėjo didžiuliame laikrodyje ir vėlavo dvi minutes, nuskambėdavo truputį po trečios, kai močiutė sėsdavo žiūrėti mėgstamo serialo kartojimo. Augustė žinojo, kada prasideda ir baigiasi kiekviena TV3 laida, kada senelis perjungs kanalą į LNK. Žinojo, kelintą valandą kyla ir leidžiasi saulė, nes kasdien nuplėšdavo kalendoriaus lapelį ir įdėmiai perskaitydavo. Dvynių akmuo – perlas ir tigro akis. Šaltalankių aliejus puikiai gelbsti nuo skrandžio skausmo. Jaunas mėnulis – palankiausias metas persodinti karališkąsias orchidėjas. Dilgėlių kaukė plaukams. Saldumynai iš vaistinės – rinkitės hematogeną. Hematogenas praturtintas geležimi. Geležis randama kraujyje. 50 gramų per dieną suaugusiesiems. Hematogenas negali tapti maisto pakaitalu.
Po pietų, kurie baigdavosi apie antrą valandą, senelis nueidavo prigulti ant sofos prie televizoriaus. Augustė likdavo sėdėti prie apskrito, sunkaus medinio stalo ir klausydavosi, kaip burbuliuoja vanduo, močiutės užkaistas indams plauti. Augustė susidėdavo rankas ant stalo, smakras nepatogiai įsiremdavo į riešus. Užsimerkusi ji tyliai kvėpuodavo ir stengdavosi girdėti. Kaip garsiai šnopuoja per kelias minutes užsnūdęs senelis. Girdėti, kaip skimbčioja nunešami puodeliai baltomis ąselėmis, iškeliauja tuščios didelės lėkštės su maisto likučiais, o išsipūtę skrandžiai kraujui perduoda sukauptą cukrų. Cukrus keliauja venomis, pripildo arterijas, kraujas tampa saldus, plaučiai apauga švelniais, cukriniais vatos pūkeliais. Augustė plauna indus, o močiutė juos skalauja ir šluosto.
Tai kada atvažiuos Marija, klausia Augustė, bet močiutė nežino, ji tik spėlioja, kad gal penktadienį.
Gerai išplauk muilą, nevaryk tiek „Feirio“, sako močiutė ir nusišluosto rankas į prijuostę.
Penktadienis. Tik tiek reikėjo, kad vėl būtų galima pradėti skaičiuoti. Iš naujo. Pradėti laukti.
Pilkumo jausmas varydavo į neviltį ir ji dažnai lipdavo į palėpę, kur džiuvo šūsnys mėtų ir melisų, o palubėje, suverti į karolius, – baravykai sriubai. Beviltiškai pavargusi Augustė išsitiesdavo ant spalių ir klausydavosi, kaip apačioje garsiai kosėja senelis, kaip močiutė siurbia kilimus ir kaip lėtai, lėtai ir nuobodžiai eina laikas. Palėpėje galėdavai daugybę kartų iš naujo prisigalvoti, kaip bus gera, kai pagaliau grįš mama, kaip garsiai visi juoksis kieme, į jį įsukus sidabrinei „Audi 100“. Augustė svajodavo apie pusseserę Mariją, kuri jau visai greitai turėtų atvažiuoti iš kito, didesnio miesto. Marija groja smuiku ir būtinai jį pasiims, kad galėtų groti balkone, o visi kaimiečiai kaimynai išėję į savo kiemus spoksos ir plos po kiekvienos sugrotos gamos. Marija kaip visada paprašys autobuso vairuotojo, kad šis sustotų arčiau, kad nereikėtų iš stoties sunkiai tempti krepšio iki močiutės namų. Penktadienis. Pagaliau būdavo ko laukti. Ir tik tada pilkumo jausmas šiek tiek pasitraukdavo, nulipdavo tarsi didelis senbernaras, kuris gulėjo užspaudęs Augustės krūtinę.
Tomis akimirkomis, kai sunkus senbernaras nulipdavo, o nykuma tarsi pelės išsislapstydavo palėpės plyšiuose, Augustė atrasdavo save, savo slaptas vietas, kurias mokėdamas teisingai liesti gali pajusti keistą ir su niekuo nepalyginamą jausmą. Karštis plūsdavo jai į skruostus, galiausiai ji liesdavo save ne vien per šortus ar kelnaites, bet nusismaukusi jas. Drėgna ir vėsi Augustės ranka net virpteldavo kūną pervėrus žaibiškam malonumui. Ji jautėsi ypatinga ir vienintelė, nes dar nežinojo, kiek mergaičių, merginų ir moterų daro lygiai tą patį, kai užmerkusios akis lėtai pasineria į neapibrėžiamą amžinybę. Ji negalėjo net įsivaizduoti mamos ar močiutės, darančių ką nors panašaus, o Marijai apie tai papasakoti taip pat nedrįso. Augustė ilgai tįsodavo spaliuose, kol jie pradėdavo nemaloniai badyti kojas, jos imdavo niežėti, parausdavo, Augustė čiaudėdavo, kol galiausiai prisiversdavo atsikelti ir nulipti.
Kartais slogutis vėl prisistatydavo ir šliauždavo paskui ją į sodą, kur ji rinkdavo į kibirą krituolius, dar žalius arba jau visai supuvusius obuolius. Aplinkui buvo ir daugiau namų, o priėjusi šiek tiek arčiau daržo, perlipusi kelias agurkų lysves ir kartimis paramstytus žirnius, Augustė pamatydavo Mizarienės anūkes – taip jas vadino močiutė. Augustė skindavo žirnius, godžiai valgydavo juos ir mesdavo tuščias ankštis kur papuola. Mizarienė gyveno dideliame name su vyru ir dviem suaugusiomis dukterimis, kurios irgi turėjo vyrus ir po dvi mergaites. Šios, regis, žinojo daugiau negu Augustė, ir ne vien dėl to, kad buvo vyresnės. Kai visos keturios išsirikiuodavo ir įsispitrindavo į Augustę, ją išmušdavo toks karštis ir oras taip praretėdavo, kad ji pati nebesuprasdavo, kokios vėsos dabar labiau nori: parduotuvės kondicionierių ar šniokščiančio, krentančio upės vandens.
Visos keturios jau nešiojo liemenėles, dvi pešiojosi antakius, o trys iš jų turėjo ilgus lakuotus nagus. Augustė nenešiojo liemenėlės, antakių pešioti net nebandė, o nagus privalėjo trumpai kirpti, nes savo mieste lankė muzikos mokyklą ir grojo pianinu, kurio, kaip Marija smuiko, negalėjo atsivežti. Augustė stovėjo ir čiupinėjo žirnių ankštis, kai viena anūkių pakvietė ją. Einam, ką parodysiu. Tai čia tuoj, nieko nesakysim močiutei. Ir tu nesakyk. Augustė matė jų kojas, sėdmenis, kai viena po kitos lipo medinėmis kopėčiomis, kurios tarsi tamsošviesos liniuotė pamažu užkėlė jas iš šviesos į prietemą. Pastogės kvapas ir spaliai priminė močiutės palėpę. Anūkės vis šnabždėjosi, žvalgydamosi į Augustę. Žinodamos daugiau. Tada viena išsitraukė cukraus kubelių, kita ant jų užlašino valerijono lašų ir išdalijo. Augustė taip pat gavo gabalėlį, ilgai jį laikė burnoje, kol šis galiausiai ištirpo. Kai visos sučiulpė cukrų, viena anūkių priėjo arčiau. Kitos liko stovėti, tik žiūrėjo ir pritarė kalbančiai.
Mes čia turim tokių žurnalų.
Aha.
Gal tu būsi draugė ir parsineši namo?
Jo, paslėpk kur namie.
Palėpėj gali, nu. Kad nieks nerastų.
Jo, mes čia negalim laikyt.
Būk gera.
Augustė nesugebėjo nieko atsakyti. Ji tik paėmė kažkokių į popierių suvyniotų žurnalų ryšulį. Dar po vieną cukraus kubelį, valerijono kvapu suvilgytos lūpos, kopėčių skalė nuo tamsos viršuje iki šviesos apačioje, kelios slyvos, nukritusios ant žolės, obelis, nedidelis juodųjų serbentų krūmas, tada agrastai ir pagaliau – tos gerai pažįstamos ir net spėtos pasiilgti kartys žirniuose, agurkų lysvės, šulinys, plytelė, suskilusi plytelė, akmuo, laiptelių betonas, pirmas, antras laiptelis, durys, mėlynas linoleumas, raudona šluota, pastatyta kampe, dulkių kamuolys, apsilupinėjusi durų rankena, virtuvės grindys, apskritas medinis stalas, kėdės, aptrauktos gobelenu, žalsvas koridoriaus durų stiklas, laiptai, girgždantys, tamsiai rudi, mediniai, seni ir statūs, durys į kambarį su veidrodžiu, durys į kambarį su knygų lentyna, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Trys muškietininkai“, „Karas ir taika“, „Laima“, „Grybų enciklopedija“, „Mezgimo vadovas“, SSRS žemėlapiai, paveikslas su mišku, palangės kraštas, praviras langas ir durys, dermantinu aptrauktos, tamsiai mėlynos palėpės durys.
Viskas kaip įprasta – tie patys spaliai, tos pačios vaistažolės ir ta pati prietema. Augustė įsitaisė pamėgtoje vietoje. Žurnalų ryšulys.
Mes čia turim tokių žurnalų.
Ant viršelio didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta HUSTLER, moteris nuotraukoje lipšniai šypsojosi, delnais atsirėmusi į sieną, plaukai atmesti atgal. Tiesa, ji buvo visiškai nuoga, bet tai kažkodėl nestebino ir Augustė pradėjo versti vieną puslapį po kito, atrasdama jai naujus nuogų, susipynusių kūnų pasaulius. Ji ilgai žiūrinėjo, studijavo kiekvieną puslapio centimetrą ir pikselio taškelį, kol pajuto, kaip kūnu atslenka didžiulė ir karšta susijaudinimo banga. Augustė žinojo, kaip atrasti save. Ranką atitraukė tik tada, kai nuogi kūnai žurnaluose pradėjo lietis, kojos panižo nuo spalių, o aštrus vaistažolių kvapas ėmė kutenti nosį. Žurnalai. Paslėpti. Palėpėje vietos daug.
Pavakariams Augustė valgė pyragą. Mielės, aguonos, cukrus tešloje. Skrandis išsiplečia ir priima sočius, šiltus kąsnius, kurie, užgeriami pienu, lengvai nuslysta stemple. Jau rytoj atvažiuos Marija. Jos apsivilks ilgas močiutės sukneles ir juoksis. Marija užsikiš pagalvėlę ir atrodys kaip nėščia. O naktį jos lips į palėpę, naktį, nes tada seneliai miega ir galima atsigulus ant spalių tyliai rūkyti. Kol Marija lėtai pūsdavo dūmus į tamsą, Augustė pasistiebdavo ir pro sutrūkinėjusio stogo plyšius stebėdavo dangų, žvaigždės priartėdavo ir nutoldavo, o Augustė išsigalvodavo tik jai vienai žinomus žvaigždynus, kurie, kai labai labai nori ir primerki akis, pradeda kristi. Žvaigždės atsiklijuoja nuo dangaus karpinio ir krisdamos dingsta tamsoje. Ir tada, kai žiūri į jas ir matai, kaip krenta ištisi žvaigždynai, ne galvoji norą, bet tyliai skaičiuoji, kiek reikia laiko, kol žvaigždynas tarsi nuogas kūnas iš HUSTLER žurnalo prapuls lipnioje nakties tamsoje.
Augustė su seneliais žiūri filmą. Kai dailus aukštas vyras išpučia tirštus pypkės dūmus ir prisitraukia liekną garbanotą blondinę su juoda skrybėlaite ir perliniais auskarais, močiutė perjungia kanalą, o senelis giliai iškvepia. Sėdėdama ant sofos Augustė pakelia akis ir žiūri į paveikslą. Kaitrios vasaros fone, beveik tokios kaip ši, dideliame parke su fontanu ir akmeniniais suolais, po aukštomis tujomis ir raudonaisiais ąžuolais, greta šaltalankių krūmų ir žydinčių snapučių ant žolės guli vyrai, laikraščiais prisidengę akis nuo saulės, o mieguistos moterys primerktomis akimis bando gaudyti knygų žodžius. Moterys su rausvais maudymosi kostiumėliais, baltais taškučiais margintais sijonais iki kelių. Keturi bėgantys vaikai, teptuko šereliais pagautos tarp medžių ištemptos vėliavėlių girliandos. Iš tiesų, jeigu matai, kad spalvotas skiautes judina vėjas, tai paveikslas atgyja lyg kino kadras. O gal tada jau ir pradeda temti, nes artinasi audra, o gal vidury parko sudūžta lėktuvas, kuris iš Amerikos skraidina tėvus su lauktuvėmis. Močiutė perjungia kanalą ir ekrane vėl tas pats pažįstamas vyras ir gražuolė jo moteris. Jau rytoj atvažiuos Marija, – kartoja sau Augustė, skaitydama pasibaigusio filmo titrus. Titruose raidės, iš kurių susideda žodžiai, vardai ir pavardės. O jei galėtum būti viena tų prabėgančių pavardžių, gal tada ir paveikslas, kuris kabo virš sofos, galėtų atgyti ir judėti kaip filmas nedideliame televizoriaus ekrane?
Kartais taip norisi tikėti, kad net pati liūdniausia akimirka gali sustoti tarsi filmo kadras, paveikslas virš sofos ar fotografija. Tokioje sustojusio laiko akimirkoje galėtum sugalvoti naują pabaigą, sugalvoti, kad tie baisūs šešėliai ant sienų ne pavojingi, bet geri, gal tik todėl, kad jie yra, galiausiai ateina rytas ir pirmieji spinduliai apšviečia iš pradžių dulkes ant medinių grindų, kilimėlius, ant kurių ilsisi šlepetės, o galiausiai ir duris, už jų prasidės diena, leisdama pamiršti mintis, kurios dabar priartėjo su visais šešėliais tarsi siena. Gali sugalvoti, kad visu greičiu į jūrą krentantis lėktuvas staiga vėl pakils, darys akrobatinius sukinius, kol pagaliau saugiai nusileis oro uoste, o laukiantieji pribėgs prie išsiilgtų giminaičių su balionais, gėlėmis ir šakočiais. Augustė žiūri į tuščią televizoriaus ekraną ir bando prisiminti, kaip, prieš perjungiant kanalą, vyro lūpos artėjo prie blondinės veido. Ji bando liesti save, tikėdamasi, kad taip lengviau užmigs, tačiau ašaros rieda ir niekas nepadeda. Pavargusi padeda galvą ant pagalvės, senas, gerai pažįstamas pilkumo jausmas atsigula šalia, kvėpuoja, juda ir primena, kaip viskas beprasmiška ir kokia ta beprasmybė vis dėlto graži, net jei lėktuvai krenta į jūrą ir niekada nebeišnyra, o balti rugsėjo pirmosios bateliai lieka drumzliname dugne šalia išsibarsčiusių sraigtų ir vielų, pažirusio stiklo ir išsilaksčiusių auksinių žuvelių sukeltų burbulų.
Atėjo rytas ir šešėliai išsisklaidė, lėktuvai pakilo, traukiniai pajudėjo iš vietos, o autobuso vairuotojas, prisipylęs pilną baką degalų, jau laukė Marijos autobusų stotyje. Augustė užvertė žurnalą, kuriame moteris, atsukusi nugarą, laikė rankoje didelę teniso raketę. Jos plaukai buvo surišti į dvi arklio uodegas, matėsi krūties pusmėnulis, ji mūvėjo ilgomis baltomis kojinėmis raudonais galais ir stovėjo šiek tiek pasilenkusi, tiek, kad galėjai matyti tarp sėdmenų šviečiančią gaivios, drėgnos tulpės spalvos vietelę, į kurią Augustė žiūrėjo po antklode pasišviesdama nedideliu žibintuvėliu.
Viskas baigėsi tik tam, kad vėl prasidėtų, į miestą įvažiavo keli dideli furgonai, tada krovininė mašina, daug lengvųjų automobilių, ir visi sustojo miesto stadione. Po kiek laiko jie pradėjo kraustytis, tempti žole batutus ir juos pūsti, konstruoti mažytes karuseles vaikams, lašinti ledus iš automatų. Augustė tyliai pro tvorą žiūrėjo į naujai pripučiamą miestą mieste ir nekantravo. Vienas po kito atsidarinėjo kioskeliai, ir stadionas galiausiai tapo spalvingas ir išsipūtęs tarsi keksas vitrinoje. Pradėjus rinktis žmonėms, Augustė nusižiūrėjo vietą po didžiuliu ąžuolu ir sukiojosi aplinkui. Ji matė žmones, kuriuos pažinojo, tačiau apsirengę šventiniais drabužiais jie atrodė nutolę ir svetimi. Moterys vaikštinėjo po stadioną, stabčiojo prie kioskų, žiūrinėdamos papuošalus su akmenėliais ir angliškais užsegimais, vyrai gėrė alų ir klausėsi koncerto, vaikai dūko ant batutų ir sukosi karuselėse, o Augustė, nusipirkusi cukraus vatos, laižė ją pasislėpusi nuo visų už balto tirpstančio debesėlio. Pro ją praslinko keturios anūkės, visos tokios skirtingos, bet ir vienodos. Jos sustojo netoli Augustės ir žvilgčiodamos tyliai kalbėjosi.
Cukrus yra saldus konservantas, nervų sistemą stimuliuojantis produktas.
Pelėms buvo leista rinktis cukrų, kokainą ar vandenį, ir visos pelės rinkdavosi cukrų.
Du arbatiniai šaukšteliai cukraus bent dviem valandoms penkiasdešimčia procentų prislopina imuninę sistemą ir taip atveria kelią infekcinėms ligoms.
Auguste.
Vandens trūkumas yra pirmoji dieną pajuntamo nuovargio priežastis.
Rugpjūčio dvidešimt septintoji.
Didžiausia Saulės sistemos planeta Jupiteris turi šešiasdešimt šiuo metu žinomų palydovų.
Auguste.
Rugpjūčio dvidešimt septintoji. Penktadienis.
Marija.
Eina sau, kaip per metus užaugai. Žiauriai.
Marija taip arti. Ji atvažiavo. Paprašė vairuotojo, kad išleistų prie namų, ir pasidėjo krepšį. Pilkasis banko pastato jausmas nutolo, o Augustė patraukė nuo veido cukraus vatą. Keturios gulbės priėjo ir stebeilijosi į Marijos nagus, papuošalus, gumos burbulą, kurį ši išpučia.
Bet taip išaugai. Žiūrėk, kokį telefoną atkirtau iš brolio. Kietas, ane?
Marija taip arti, o pilkasis banko pastato jausmas nutolęs. Marija taip arti, ir Augustė jau ne viena. Ir keturios gulbės nuleidžia sparnus.
Metija.
Adrastėja.
Amaltėja.
Tebė.
Tebė žengteli arčiau, atsiplėšia cukraus vatos, sumaigo į kamuoliuką. Metija paduoda jai valerijono buteliuką. Du lašai. Lūpos prasiveria. Nuryja vatą. Šypteli. Liežuvis cakteli per saldžias lūpas.
Nori, Marija?
Ai ne. Tai kaip jūs, susidraugavot visos čia?
Marija. Augustė taip išaugo, kad pradėjo net žurnalus tokius vartyt.
Jo, net nežinau, ar čia normalu, nes ten vien tik moterys.
Nuogos.
Jeigu suvalgytas cukrus nėra paverčiamas energija, jis virsta kūno riebalais.
Auguste? Kokie ten žurnalai?
Nėra jokių žurnalų.
Kokie?
Nu, ji rodė mums, vadinasi HUSTLER, ten visokios nesąmonės.
Papai.
Laižo ten viena kitai.
Ir kiša.
Nu, kiša, visokius ten pimpalus, bet ne pimpalus, o netikrus, tai tada galėtų su vyrais ar kažkaip geriau. Bet jos be vyrų.
Pimpalus ir visokius ten. Prisisegamus. Ir ne tik. Purškiasi grietinėle. Gal ir jai taip patinka. Augustei, nu.
Auguste?
Kur tu? Auguste!
Ai, tai tegu bėga, palėpėj ji paslėpė, rasi. Nori sidro?
Marija, ar nori sidro?
Augustė jau bėgo. Cukraus vatą per kelias sekundes nupūtė vėjas, leoparduose ir begemotuose sukosi vaikai, muzika garsiai sucypė, nes kažkas nesureguliavo mikrofonų, o Augustė tik bėgo ir bėgo, rydama ugninio pykčio ašaras. Nė viena žvaigždė nenorėjo kristi, dangaus karpinyje buvo tvirtai priklijuotos galaktikos, žvaigždynai, planetos, šešiasdešimt Jupiterio palydovų, Mėnulis su visais savo krateriais, vanduo, užšalęs Marse. Karpinio popierius juodas, žvaigždės didelės ir baltos, o iš arčiau įsižiūrėjus gali pamatyti ir namą, kuriame nedega šviesos, ir mergaitę, ji stovi po tamsiu šermukšniu, ant neasfaltuoto kelio nukritusios uogos patvirtina, kad baigėsi vasara. Tame brėžinyje sustingsta ir Augustė, žiūrėdama į senelių namą, kuriame praleido visas savo gyvenimo vasaras.
Raktai, plytelė, suskilusi plytelė, akmuo, laiptelių betonas, pirmas, antras laiptelis, durys, mėlynas linoleumas, raudona šluota, pastatyta kampe, dulkių kamuolys, apsilupinėjusi durų rankena, virtuvės grindys, apskritas medinis stalas, kėdės, aptrauktos gobelenu, žalsvas koridoriaus durų stiklas, laiptai, girgždantys, tamsiai rudi, mediniai, seni ir statūs, durys į kambarį su veidrodžiu, durys į kambarį su knygų lentyna, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Trys muškietininkai“, „Karas ir taika“, „Laima“, „Grybų enciklopedija“, „Mezgimo vadovas“, SSRS žemėlapiai, paveikslas su mišku, palangės kraštas, praviras langas ir durys, dermantinu aptrauktos, tamsiai mėlynos palėpės durys, ryšulys, žurnalai, šiugždantis popierius, degtukų dėžutė, vienas, antras, ketvirtas, šeštas, greičiau.
Netikiu, kad ten ji kokia lesbė. Šiaip pavarto, ir tiek. Dar per maža žinot, lesbė ten ji ar ne.
Nu, gal ir jo.
Aš ir pati su Austėja kažkada laižiaus, atsimeni?
Nu jo, bet susilažinusios buvot, o ne šiaip.
Gal ir šiaip, tai nieko ten tokio.
Jos garsiai šaukė, nes pradėjo groti paskutinę dainą, atlikėjas mojavo rankomis tarsi prisuktas.
Kur jūsų rankos.
Jos garsiai šaukė, nes buvo paskutinis vasaros savaitgalis, jos šaukė, nes žinojo, kad ir didžiausiame triukšme visam pasauliui gali garsiai išrėkti keturis žodžius ir užsimerkti, nes vis tiek jausi, kaip tave glosto violetinė ir mėlyna, žalia ir raudona lazerių spalvos. Tai naktis, kai nebereikia skubėti, nes laiko vis tiek nebėra, o turbūt niekada ir nebuvo. Tai naktis, kai net močiutė su seneliu ruošiasi miegoti ne taip kaip kiekvieną vakarą, jie šalia, senelis rūko, o močiutė visa nušvinta, pamačiusi pirmuosius fejerverkus.
I’ll fly with you.
Virš miesto kilo dūmų ir ugnies debesys, žmonės skubėjo į gaisro vietą, ten, kur pokšėjo į šalis lekiantys įkaitę šiferio gabalai. Nebijojo niekas, artyn veržėsi vyrai, rankose tebelaikydami nebaigtus gerti plastikinius alaus bokalus, moterys su šventėje laimėtais dirbtinio aukso auskarais, skrabančiomis apyrankėmis iš mažų vielinių žiedelių, „Kalnapilio“ atidarytuvais ir iš namų atsineštais patogiais pledukais jaukiam pasisėdėjimui ant žolės stadione, nes visi suoliukai, kaip žinia, miesto švenčių metu greitai nudergiami, aplaistomi alumi, lipniomis sultimis. Gaisrui kilus liepsnojančio namo link skubinosi net seniai. Rankose spausdami karšto rūkymo skumbres ir į laikraščius suvyniotus karšius su česnakais, jie kad ir lėtai, bet vis tiek prikepėstavo prie kunkuliuojančio į viršų kylančių dūmų stulpo. Čia jau galėjai nujausti greitai atvažiuosiant ugniagesius. Nors jie greičiausiai irgi šventė, bet galiausiai turėjo viską be gailesčio mesti – nesurūkytas cigaretes, naujas kortų partijas, nebaigtą žiūrėti krepšinio rungtynių kėlinį. Švęsti buvo privaloma.
Marija stovėjo prie namo ir klykė. Keturios gulbės išsirikiavusios pagal ūgį spoksojo viena į kitą, o tada ir vėl į ugnį. Augustė tamsoje ieškojo išėjimo iš namo ir sunkiai kvėpavo. Ugniagesiai vyniojo žarnas ir purškė vandenį, sumaišytą su kažkokiais milteliais, tai buvo akimirka, kai gali užsimerkti ir atsimerkti, sugalvoti, kad viskas tik paveikslėlis virš sofos ar sena fotografija, gali užsimerkti ir atsimerkti, ir žmonės, susirinkę pažiūrėti į fejerverkų fone degantį namą, net jie, jei labai labai nori, gali užpūsti ugnį, ir ji visai neplis, o tiesiog užges, pro duris išeis Augustė, ji šypsosis ir kiekvienam, kiekvienai išplėš po puslapį iš HUSTLER žurnalo, nes tai, kas ten yra, yra grožis, net jei jame reikėtų sudegti.
I’ll fly with you.
Marija verkė, įsikniaubusi į močiutę, kai Augustė ir vėl užmerkė akis, atmetė atgal plaukus, prasisegė palaidinės sagutes ir dar kartą prisitraukė prie savęs didžėjų, kuris pavargęs gulėjo ant grindų už užtrauktų scenos užuolaidų.
Augustė pergalingai atsikėlė, jos kojomis nuvarvėjo plona kraujo srovelė, ji susitvarkė, užlipusi ant scenos pagarsino muziką ir ilgai žiūrėjo, kaip virš miesto blykšta dūmai ir kaip atsitraukiant storai naktiniais drugiais apkibusiai užuolaidai danguje sublizga naujo ryto langas. Nuo dangaus karpinio atsiklijavo žvaigždės, mėnulis, visi kiti dangaus kūnai ir liko tik popierius, ant kurio Augustė užklijavo naują lapą:
I’ll fly with you.
Užrašė. Ir pagarsino muziką.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)
Kornelijus Platelis. Eilėraščiai
Kornelijus Platelis. Alio Balbieriaus nuotrauka
Malkos
Jas karštligiškai metu į pakurą,
idant chimeros neišsidrožtų,
ne pinokiai ar kitos pasąmonės teatro lėlės –
kalbantys katinai, ilgabarzdis dryžuotais
jūreiviškais marškinėliais, pirato skrybėle,
apžergęs kaminą,
o luoši idealai, sumenkę tikslai,
kreivos kūrybos strategijos...
Jas vieninteles reiškinių giria
teikia natūraliais pavidalais –
tiesias ir kumpas, šakotas ir sklandžiai skilusias,
vienodai virstančias pelenais
ir šiluma, nuskambančia kaip muzika,
tad ir laiku chimeroms
lukštentis iš kasdienybės...
...karštligiškai metu į pakurą
ir nedelsdamas pakuriu.
2011 02
Satyras žiemą
I
Šerkšnas apvilko pušis tarytum pozuotojas
kalėdiniams atvirukams, šaltis smelkias į kaulus,
dūmai trobelėje spaudžia ašaras,
akis aptraukia balkšva šarmos plėvele.
Pro ją regiu girių nimfas,
visada iš tolo lydėdavusias, o man atsigrįžus
sprukdavusias per švelnią pavasario pievų žolę.
Jos blausiai šmėžuoja tarp sustingusių medžių,
ilgi plaukai plaka įraudusius kūnus,
standūs krūtų speneliai
paliečia rupią, šarmotą žievę ir vėl atšoka.
Tuščiavidurės pamėklės –
geismas nebeužpildo jų kūnų vaizduotės syvais,
nebeskolina jiems raumenų bei kaulų.
Šaltis šiurkščiais delnais gniaužia širdį.
Kas atplukdė mane į šį nejaukų gamtovaizdį?
Natura? Netramdoma prigimtis?
Žvelgiu į vyno plėvelės paviršių – kas tai?
Ir kas aš – kieno vaizduotės vaisius?
Pirštai mėšlungiškai gniaužia fleitą.
Tačiau garsai nebekimba
į melodiją, byra iš savo tonų,
jausmo nebeklijuojami.
II
Kaip sugrįžti į tą pavasario šalį,
kurioje taip ilgai gyvenau nebūdamas,
įsivaizduodamas pats ir kitų įvaizduojamas
į vešlius, ūksmingus gamtovaizdžius?
Spragsi ugnis židiny.
Į duris pasibeldusi nimfa
(viena tų, kurios andai sprukdavo –
jų nepažinojau, nesupratau jų elgesio,
jų kalbos, kažką kita reiškiančių žodžių)
plūsta sula giedodama girių giesmę,
kol nurimsta tarsi pūga už lango.
Rankos tingiai tiesias į vedlį,
kuris sušildo, paskui apsvaigina, paskui užmigdo,
bet nepasako, kuris sapnas tikras, kuris ne sapnas,
kaip nusitęsia tikrovė pro jutimus į sąmones,
ir kuo sugrįžta atgal.
III
Iš gamtovaizdžio išsilaksto judantys
gyvų būtybių pavidalai,
kuriuos andai lygindavau su kraują
uždegdavusiom liepsnom, sustingsta
į drobių plokštumas, šaltą statulų marmurą,
ornamentėja, dulkėmis
gula daiktų mauzoliejuose.
Kaip šerkšnas paverčia žolę
ir medžius stebuklingom skulptūrom,
taip žmonių cultura mirtim
aplipina gyvybės liepsną.
Taip laikas gerias į kaulus
ir kausto sąnarius, ir mane
įšaldo į šią kunstkamerą,
kuri jau tik vaizdinius
beskolins gyvųjų šėlsmui.
IV
Vokus nusvarina miegas,
saldus it mirtis, minčių kontūrai susilieja,
kyla kiti reginiai. Įtemptai, su viltim
bandau ribą užčiuopti, kur mąstomas vaizdas
atsikabina nuo valios ir sąmonės
it luotas nakčia nuo pasvirusio gluosnio,
ir nulinguoja sapnan, ir neužčiuopiu. Įslenka
nauji atlikėjai, bet... niekas nepasikeičia.
Šešėliai tarp medžių, besiplaikstančios garbanos.
Tie gyvybės pilnieji, iš kur jie?
Ar tai tik vaizdiniai, sukelti vyksmų
maisto ir vyno pripildytam snaudžiančio
pusdievio gyvulio kūne?
Ar sapne pasiklydę luotai
su atminčių palaikais, sugrįžtantys
į kažkurią mėnesieną?
1996–2015
Pavogtos karvės
(Scenarijus ginamajai kalbai)
Žinome, ponas teisėjau,
kad karves pavogė demonai.
Mano klientas Barabas – tik vartų raktininkas,
turintis polinkį kaupti ir užrakinti.
Prašau psichiatrinės ekspertizės!
Net jeigu jį pripažintų pakaltinamu,
ar galėtume teigti, jog tai nusikalstamas polinkis?
Ar jo neturim visi, įskaitant ir mudu, ponas teisėjau?
Ar dalinamės savo sąskaitų
prisijungimo kodais?
Na, kartais kvailiai dalinasi...
Ar nerakiname savo gyvenimų durų?
Na, kartais kvailiai pamiršta...
Sakot, – jis demonų bendrininkas?
Bet ar žmones jie renkasi bendrininkais?
Ne, tik naudojasi žmogiškom mūsų silpnybėm.
Šiuo atveju – mano ginamojo silpnybe, ponas teisėjau:
atsiskirti ir užsirakinti, kaupti ir nesidalinti,
arba dalinti į gera–sava ir bloga–svetima?
Sakote: jis užrakino ne savo gerą?
Bet jis juk raktininkas, jis užrakino vartus.
Jam rakinti vartus – kaip žolei augti,
kaip vandeniui sunktis žemyn.
Ar žolė renkasi, kur jai augti – darže ar prie kelio?
Ji auga ten, kur vėjas nuneša sėklą.
Ar esama gero ir blogo, teisingo ir neteisingo vėjo?
Ar galime teisti ką nors už prigimtį?
Jei taip, pagal kokį straipsnį?
Ar turim įrodymų, kad užrakindamas karves
ginamasis siekė naudos?
Negi ir jį nukryžiuosim?..
Minutėlę! Gavau raštelį...
Taip. Šventųjų maldos sutrupino kalną,
išlaisvino karves.
Tad kokios durys, kokie tad raktininkai?!
Linksmų kalendų, ponas teisėjau!
Linksmų kalendų, visi susirinkusieji!
2013 12
Baseino valymas
Išsiurbiau vandens daug, lapus ir dumblą
iškasiau švariai iš baseino dugno,
tėvas lietui jį iš dangaus surinkti
buvo padaręs.
Nuo pat jo mirties nevalytas buvo,
rudenys į jį savo derlių krėtė,
nemažai ir aš rudenų tuo tarpu
spėjau surinkti.
Kaip iškuopti jų sukratytą naštą,
pūvančią giliai po skaidriu paviršium
sąmonės seklios, aš mąsčiau ant šakių
koto parimęs.
Nes dažnai naktis, tas drumzles pavertus
vaizdiniais sapnų, pasakyti bando,
kad pragyvenau tuos metus kaip šitas
paikas baseinas.
Viską gramzdinau į save, kas krito,
reiškinių prasmes supratau klaidingai,
kuo maniau tikįs, pasirodė, buvo
kaukės troškimų.
Puvenų krūva man staiga pasakė:
nuosėdų tavy, nenaudingų daug, bet
gal jos bent eilių, jei dar sėsi, lysves
gali patręšti?
Nebloga mintis – pamaniau ir visą
krūvą tą sode po jaunais medeliais
pakasiau. Dabar lieka laukti vaisių –
gal kas juos valgys...
2015 02
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)
Viktorija Daujotytė. „Pavasaris – jau nebejaunas...“
Pacitavau Sigitą Gedą – frazę, gal net eilėraščio eilutės dalį ar nuotrupą, pavartotą 1991 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos pirmininko baigiamojo žodžio pavadinimui. Kalbėjo apie almanachą, pradėtą leisti seniai, 1965 metais, apie dabartinius jo sudarymo vargus, apie didėjantį atstumtųjų būrį, nesustabdomą grafomaniją. Ir apie norą gelbėti poeziją, remti naujas formas ir naujas idėjas. Nesenstantys vargai ir norai. Nebejaunas pavasaris, o ir jaunas, kasmet – kitas. Ir 1990, ir 1991 metais S. Geda vadovavo „Poezijos pavasario“ sudarymui; ir pats tikriausiai tikėjo, kad galima jau nepriklausomybės alsavimą pajutusios lietuvių poezijos vaizdą bent popieriuje pakeisti. Taip, keičiasi vardai, nei viename, nei kitame nebėra nei Eduardo Mieželaičio, nei Alfonso Maldonio, nei Justino Marcinkevičiaus, almanacho idėjos autoriaus, kaip dabar sakoma, eilėraščių. Daug išeivijos poetų. Bet poezijos niekas, deja, neišgelbsti nei norais, nei ketinimais gelbėti. Vardai gali keistis, o bendras poezijos tonusas – deja. Poezijos yra ir tada, kai atrodo, kad jos nėra. Ar labai daug kas mūsų gyvenime pasikeitė? – lyg pats savęs, lyg ir mūsų tame baigiamajame žodyje klausė ir S. Geda. Putų daug, putos visada paviršiuje, – guodėsi. Ir pratęsė mintį: „Putos pakeitė spalvą, nauji poetiniai stiliai, pakraipos ir mokyklos neatsiranda pamojus. Gal dėl to šiais metais mūsų knygoje nemažas pluoštas nepasenusių dalykų, vardų, eilučių iš praeities, iš pasaulio. Gal, sakau, tik dar ir dar kartą sudėję tai, ką turime, ką turėjome ir ką norėtume turėti, sukursime tai, ko širdies gilumoj pasiilgę?“ 1991-aisiais tikrai daug ko buvome pasiilgę. Atrodo, kad iš to ilgesio galėjome daugiau padaryti. Nors putos tik keitė spalvą ir jų paviršiuose nemažėjo, bet juk nėra taip, kad nejudėjome į priekį, kad poezijoje nevyko ir ją pačią, ir mus laisvinančių pokyčių. Bet apie juos būtų atskira kalba.
Kodėl pavasarinio „Metų“ numerio įžangą pradėjau nuo 1991-ųjų „Poezijos pavasario“? Atrodo, kad postūmį grįžimui į tą tašką gavau švenčiant „Metų“ 25-metį, kai ieškojau pirmojo tokio pavadinimo žurnalo numerio. Nepriklausomo gyvenimo pradžia: koks tamsus 1990-ųjų „Poezijos pavasario“ popierius. Ir kaip tiksliai, atnaujindamas, praplėsdamas mūsų menką žinojimą, išeivijos poetus pristatinėja Jonas Juškaitis. Kad Kotryna Grigaitytė – Vinco Kudirkos sesers duktė, pavyzdžiui. Pradžiose, atvertimuose daugiau matyti. Bet ir kita linija: artėjant 100-mečiui, daugiau imame mąstyti, nors aišku, kad vis dar nepakankamai, apie 1918–1940 metų Lietuvą, jos literatūrą, apie įdomų, paskutiniaisiais respublikos gyvavimo metais bei Antrojo pasaulinio karo laiku vis gilėjusį programiškumą, kuris bent iš dalies atitiktų ir S. Gedos naujų formų, naujų idėjų, naujų poetinių stilių, pakraipų, mokyklų pasiilgimą. Eidama tų programų permąstymo keliu, ruošdamasi mokytojų lituanistų ir istorikų forumui, paskutinėmis balandžio dienomis surengtame laikinojoje sostinėje, vėl sustojau prie Vytauto Mačernio. Ir prisiminiau 1991 metų pačioje vasaros pradžioje (birželio 8 d.) Plungėje vykusią šio poeto 70-ųjų gimimo metinių konferenciją. Aktyvus jos rengėjas ir konferencijos medžiagos redaktorius buvo Eugenijus Matuzevičius, iš to paties rato kaip ir Vytautas Mačernis, Kazys Bradūnas, būsimasis Alfonsas Nyka-Niliūnas, Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė... 1990 metų „Poezijos pavasaryje“ E. Matuzevičius buvo paskelbęs eilėraštį „1945.II.21“ Mamerto I. (Indriliūno) atminimui; tos pačios kartos, tų pačių jaunystės idėjų bičiuliui, kritikui ir poetui, žuvusiam rezistencijos kovose; jo žūties data įprasminta ir pavadinimu. 1991 metais dar buvo kam atsiminti, ką atsiminti būtinai reikėjo: „Kaip simbolis kartos, / Kurią po jo mirties / Dar tardys ir žudys, ir kalins.“ Rodos, kad E. Matuzevičius užsiminė, kad ir V. Mačernis, ir M. Indriliūnas dar galėtų būti su mumis, lyg labai žaliu, jau žydinčiu, bet menkai bedirbamu Žemaitijos kraštu važiuotume į kokį pavėluotą Poezijos pavasarį... Įdomiausiai ir problemiškiausiai konferencijoje kalbėjo Vaidotas Daunys, skaitęs pranešimą „Vytautas Mačernis ir jaunoji poezija“; suformulavo netikėtą mintį apie V. Mačernio poezijos tragišką skeveldriškumą kaip iššūkį ir jaunajai Lietuvos poezijai. Abejojo, ar ji tą iššūkį atlaikys, ar pakels. V. Daunys buvo 1990 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos narys, bet pirmiausia savyje jis jautė kylančius didžiuosius klausimus. Vaidotas mano atmintyje lieka kaip paskutinio tokio gilaus poetinio programiškumo kūrėjas, kaip V. Mačernio ir jo kartos dramatiškųjų įsipareigojimų aidas, vidiniais sąskambiais budinęs ir stipriai prieškarinei ateitininkų generacijai būdingas egzistencines krikščionybės aspiracijas.
Grįždama prie anos Lietuvos dvasinių programų, bandau suvokti programos ir dabar mus visai įtraukiančių projektų skirtį. Juk „Poezijos pavasaris“ irgi yra kasmetinis projektas, ir „Metai“, rodos, pagaliau gavę kad ir menką, bet truputį padidėjusią paramą, planuojantys dvigubą numerį, vis kiek taupiau. Periodiniai leidiniai kaipo tokie ir turėtų būti suvokiami kaip visuminiai projektai, o ne kokie daliniai redakcijų sumanymai. Programa – kokio nors veikimo turinys, noras veikti kaip tik taip. Tai įsipareigojimai, kylantys iš laisvos valios, ypač tais atvejais, kai kalbame apie kultūrą, kūrybą, tautą, valstybę. Aišku, ir projektai laisvi, bet ir ne visai, nes vis labiau susieti su kultūros žmonių pragyvenimu.
1918–1940 metų Lietuvoje greta triukšmaujančių literatų kilo, stiprėjo ir ramiai svarstančių, ramiai įsipareigojančių gretos. Gal tai ir yra svarbiausia. Kad būtų ir kas išjudina, ir kas telkia, konsoliduoja. Projektai negali konsoliduoti, projektai tėra planai, kuriuos reikia numatyti ir vykdyti. Įsipareigojimai, vidinės būtinybės dar tik virpanti gelmė pakeičiama apskaičiuotais paviršiais. Iliuzija, kuri gal buvo įtraukusi ir S. Gedą, rašantį lyg kokį „Poezijos pavasario“ post scriptumą: sudėsime, ką turime, turėjome, pridėsime, ką norėtume turėti, ir sukursime, ko ilgimės. Bet gal ne – sudėties veiksmas ir galioja tik projektams, o programoms ne. Programos – iš persmelkimo, iš to, kas kyla iš giliai, ir kas pasirodo paviršiuje, – jau kaip veiksmo realybė.
XX a. pirmosios pusės Lietuvos programos prasideda nuo filosofijos, nuo Vydūno, Stasio Šalkauskio. Gal kiek ir perdedant, vis dėlto galima sakyti, kad lietuvių filosofiją rastis skatino tautos, valstybės likimas. Filosofinės mintys telkiasi į lietuvių tautos ugdymą, abstrakčiosios idėjos leidžiasi iki konkrečių uždavinių: kaip lavinti, kaip šviesinti, kaip ugdyti. Gana konceptualią programą buvo parengusi ir Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (nuo jos gimimo šiemet suėjo 130 metų), 1922–1923 metais paskelbta jos studija „Apie tautos auklėjimą“. Tai tik pats centras, prie jo glaudžiasi programiniai pasisakymai, straipsniai apie moterų gyvenimą ir veiklą, apie kalbą ir rašytojų pareigą jai. Ar galime dabar įsivaizduoti rašytoją, kuris taip programiškai telktųsi į tai, kas esminga tautos gyvenimui? Bet gal tai jau daryta, gal tai jau nueitas etapas, juk mintys apie inteligentų, kūrėjų pareigas, apie nuolatinį valstybės, jos institucijų rūpestį žmonių švietimu ir šviesinimu niekur nedingo? Gal mūsų rašytojai tiesiog turėtų jausti įsipareigojimą skleisti, aiškinti, kritiškai komentuoti ir tai, kas pasakyta iki jų, permąstyti ir ankstesnes programas. Ne kaboti, o suleisti šaknis, net jei galvojame, kad mūsų namai mes patys; bet juk ir tokiems namams reikia vietos. Vieta galiausiai yra tai, ko žmogus negali išvengti.
Ko mes negalime išvengti? Gal savęs – pirmiausia. Kad ir kur būtum, kad ir kur emigruotum, – save susitiksi. Ir nenutrinsi, neištrinsi tų pėdsakų, kuriais išlieki kituose. 1991 metų „Poezijos pavasaryje“ mažytis, bet įdomus Algirdo Juliaus Greimo straipsnelis „Una salus victis“, kurį galima suprasti ir kaip nestandartinį nekrologą Aleksiui Churginui, mirusiam 1990-ųjų pavasarį. Pavadinimas – sutrumpintas iš Vergilijaus: „Una salus victis nullam sperare salutem“: vienintelis išsigelbėjimas nugalėtiesiems – nesitikėti jokio išsigelbėjimo. Trys teksto perskyros: „Aleksys Churginas buvo lietuvis patriotas.“ Taip, anoji Lietuva išsiaugino lietuvių patriotų ir iš kitų tautų žmonių – savo piliečių. Gal tai ir yra daugiausia, ką Vasario 16-osios Lietuva pasiekė. A. J. Greimo argumentas A. Churgino naudai: mokėjo lietuvių kalbą ir jai ištikimai tarnavo. Išvertė į lietuvių kalbą svarbiausius Europos literatūros tekstus. Lyg pakeliui dar ištariama itin gyva mintis: „Kalba yra žmogaus tėvynė“; šiandien ta mintis skamba ne tik guodžiamai, bet ir draskančiai. „Aleksys Churginas buvo mano draugas“, – antrasis akcentas. Taip, žmonės mus įpareigoja. Nuo savo draugų neturime pasitraukti, jei kiti ir pasitraukia. Juk ir A. Churginas buvęs kaltinamas tarnavęs net kelioms žvalgyboms... „Aleksys Churginas buvo originali asmenybė.“ Svarbus originalios asmenybės kriterijus – mylėjo grožį, ypač popierinį grožį. Tas popierinis grožis gali mums virsti prasminga metafora, iškylančia ne tik iš popierinių gėlių, bet ir iš popierinės knygos. A. Churginas, lyg atsispaudęs A. J. Greimo sąmonėje (vienu metu artimai bendravo ir su S. Geda), įgyja daugiau galimybių būti matomas lietuvių kultūroje – ir kaip poetas, ir kaip vertėjas. Šiemet, kai pasaulis mini Williamo Shakespeare’o 400-ąsias mirties metines, ir mes turėtume intensyviau reflektuoti savo kelią į šį kūrybos fenomeną, lėmusį ir lietuvių moderniojo teatro proveržį. Nuo Žemaitės, varnoms krankiant skaitančios genialųjį autorių, išskiriančios „reikalo meilės“ motyvą, iki A. Churgino, A. Nykos-Niliūno, S. Gedos, kitų vertimų. Galėčiau priklausyti prie dėkingų Nežinomų Moksleivių (A. J. Greimo nuoroda), galėjusių jaunu ir imliu laiku A. Churgino dėka lietuviškai skaityti Johanną Wolfgangą Goetheÿę ar W. Shakespeare’ą, kartoti vieno jo soneto maksimą: „Ką tau, laisvam, gamta laisvoji duoda, / Tai duoda ji skolon tik vienąsyk.“ Tai suskamba, jei suskamba, tik jaunystėje, vėliau nebe. Laiku įduoti į rankas – gal tai tikrai vienas svarbiųjų ugdymo principų. Didžiųjų klasikų vertimų reikia turėti daug, negreitai viena žmogaus kalbos tėvynė pereina į kitą, joje įsigyvena kaip savojoje.
Vertimų industrija šiandien galinga. Bet retai tepasiseka įsidėmėti vertimą kaip autorinį darbą. Įsidėmėjau Vytautą Dekšnį, išvertusį ir lenkų prozininko, eseisto, poeto Andrzejaus Stasiuko „Pakeliui į Babadagą“, seniai jau, bet tik dabar perskaičiau. Puiki knyga, galima sakyti, programinė kai kuriomis nuostatomis, atsakančiomis į klausimą, kur kiekvienam iš mūsų plaka mūsų Europos širdis. Ir klausiančiam, kas bus, jei žmonės nebelaikys gyvulių, iš kur laikas atgaus savo senuosius pavidalus. Tokias sunkias knygas vertėjui reikia pačiam pasirinkti, taip galvoju.
Ir dar – Eugenijos Ulčinaitės iš lotynų kalbos pirmą kartą išverstos garsiosios Ovidijaus „Liūdesio elegijos“ („Tristia“), labai gražiai išleistos („Alma littera“, dizainas Agniaus Tarabildos). Kas tie keturi šimtai W. Shakespeare’o metų, kad ir nuo mirties, Publijus Ovidijus Nazonas gimė 43 m. pr. Kr. Buvo vienas žymiausių Romos poetų, pelnęs šlovę meilės elegijų knyga „Amores“. Tremtinys, dešimt metų praleidęs tremtyje, ten ir miręs. Tremties priežastys neaiškios, teismo nebuvo. Kaip visa tai sena, kaip visa tai amžina. Bet kas turi kalbą, turi ir tėvynę. Kas yra kūrybingas, susikuria dvasios namus ir iš nieko. Paskutinės kalbančio žmogaus viltys dedamos į kūrybą. Tą žinome iš savo tremtinių. Bet ne tik.
Apsukusi ratą grįžtu prie šio pavasarinio rašinio impulso, kilusio iš galvojimo apie katastrofos akivaizdoje gyvenusius ir žmogaus prasmės žemėje (pagal Juozą Girnių) ieškojusius būsimuosius žemininkus. V. Daunys 1991 metų V. Mačernio konferencijoje siekė sumegzti ryšį tarp savęs, savo kartos ir skeveldriškąjį tragizmą patyrusiųjų poetų. Poezijos linija – nuo bendrosios iki individualiosios žmogaus prasmės, jei ir tragiškos, kokia ji buvo ir V. Mačerniui, ir V. Dauniui.
Pavasaris – toks laikas, kai žmogaus prasmės klausimai tarsi atželia, pasirodo.
„Poezijos pavasario“, jo popierinio grožio, reikia kaip vietos, kur tie klausimai kiltų sykiu su žaliuojančiais, žydinčiais. Ir su pavargusiais almanacho sudarytojais, dabar beparašomais mažutėlytėmis raidelėmis. S. Geda, kad ir parašytas ryškiai, buvo sudarymo vargų priveiktas: „Tačiau ranką prie širdies pridėjęs norėčiau kartais šaukti vidury gatvės: „Sudarytojai irgi žmonės!“ Sigitas gerai suprato bendruosius kultūros rūpesčius, bet neturėjo jiems pakankamos ištvermės. Tai sunki ir labai brangi ištvermė – be jos ir individualiosios prasmės ima trupėti.
Gal apie tai ir norėjau kalbėti, bet netesėjau.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)
Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pakeliui su „snobu“ Sartre’u
Pavadinimą ir rašinio turinį įkvėpė šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatyta Solveigos Daugirdaitės knyga „Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u“ (LLTI, 2015). Mugei pavadinimu „Personažai ieško autoriaus“ tokia knyga pritiko. Aprašytas neeilinis įvykis sovietmečio lietuvių kultūros istorijoje: „Lietuvą, užsieniečiams uždarą šalį, 1965 m. vasarą aplankė pasaulinio garso intelektualai – prancūzų filosofai ir rašytojai Simone de Beauvoir (1908–1986) ir Jeanas Paulis Sartre’as (1905–1980). Viešnagė, neturėjusi didesnės reikšmės Beauvoir ir Sartre’ui, buvo ir tebėra laikoma svarbia Lietuvos visuomenei“, – pradeda knygos pratarmę dr. S. Daugirdaitė. Įvykis, atrodo, iš tiesų prašėsi plunksnos, ieškojo autoriaus, kuris tokį retą ir jau vien dėl to keistą vizitą įamžintų.
S. Daugirdaitės knyga yra mokslinė studija, ne tik detaliai analizuojanti kiekvieną su prancūzų rašytojų viešnage Lietuvoje susijusį faktą, bet ir iš šio trumpalaikio vizito siekianti sukurti „panoraminį 1965-ųjų vaizdą, kalbantį apie mūsų mąstymą ir vertybes“, – toks yra autorės įžanginėje dalyje suformuluotas tyrimo tikslas. Šis tikslas ir sužadino norą kelti papildomus klausimus bei mėginti į juos atsakyti, pasitelkus asmeninį patyrimą. Rašinys nepretenduoja į išsamią recenziją, iškeliančią visas teigiamas ir neigiamas veikalo puses; veikiau jis gali tapti individualia interpretacija, skatinančia tolesnę refleksiją.
Taigi, mums prieš akis garsioji pora: S. de Beauvoir – J. P. Sartre’as. Knygos pratarmėje autorė prisipažįsta, kad ją asmeniškai stebino tai, jog viešnagės metu su svečiais bendravę ir vėliau atsiminimus rašę lietuviai S. de Beauvoir tarsi nė nepastebėjo. S. Daugirdaitei svarbesnė autorė yra būtent S. de Beauvoir, ir dalis žmonių šiandien Lietuvoje tokiai nuomonei esą pritartų. Noras suprasti „sartrocentrizmą“ tapo stimulu visam tyrimui, o dėmesio stoką Simone’ai žadama kompensuoti knygos autorės komentarų gausa. „Galbūt taip pavyks rasti pusiausvyrą, nesiveliant į ginčus, kuris jų svarbesnis“, – svajoja autorė, tuo pačiu liudydama tyrimo novatoriškumą.
Knygoje iš tikrųjų S. de Beauvoir, kaip „šimtmečio moteriai“, komentarų negailima: viešnagės metu pastebimas kiekvienas vadinamosios J. P. Sartre’o „ne žmonos“ gestas ar ištartas žodis, nuotaikų kaita, iškalbinga tyla ar nuotraukoje užsilikęs šešėlis. Iš pateiktų duomenų skaitytojas susidaro prieštaringą įspūdį: santūri, originali (išsiskirianti savo apranga), pastabi Simone’a, turinti puikų meninį skonį, rodanti dėmesį moters padėčiai pasaulyje ir konkrečiai mūsų krašte, čia pat, remiantis vėlesniais amžininkų atsiminimais, pasirodo esanti nedora, nesąžininga, nes pateikiamos intriguojančios smulkmenos, net šiurpinantys faktai iš abiejų intymaus gyvenimo, liudijantys išnaudotojišką požiūrį į susijusius su jais žmones. Vis dėlto toks gyvenimiškas portretas nenustelbia esmės: S. de Beauvoir, visa savo veikla ir kūryba įkvėpusi ištisas feminizmo puoselėtojų kartas ne tik Prancūzijoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių, imponuoja ir lietuvių autorėms – ne veltui jos „Antrąją lytį“ skaito Jurgos Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“ herojė Vika. Šis studijoje pateiktas iškalbingas faktas iš tiesų užmezga šiandienos dialogą su septintojo dešimtmečio aptariama situacija ir sukuria intrigą, kuri galėtų inicijuoti temą „Simone’os de Beauvoir feminizmas ir „moteriškas rašymas“ Lietuvoje“.
Krypstant nuo S. de Beavoir prie J. P. Sartre’o, būtina pažymėti, kad studijos autorė iškėlė ir įtikinamai atskleidė esmingą faktą – viešnagė Lietuvoje propagandos tikslais buvo organizuota būtent J. P. Sartre’ui – kaip Tarybų Sąjungą tuo metu gerbiančiam Europos šviesuliui, tad skaitytojas nesistebi, kad vizito metu dėmesys toli gražu nebuvo paskirstytas tolygiai abiem svečiams. J. P. Sartre’as akivaizdžiai dominavo, tik tai, deja, nereiškė kokio nors tikro, gilaus šio rašytojo ir filosofo pažinimo ir pripažinimo mūsų krašte. Remiantis tyrimo medžiaga knygoje nupieštas išorinis jo portretas gana nepatrauklus. Šaltokai mandagus ir santūrus, kiek pašaipus bei arogantiškas veikalo puslapiuose J. P. Sartre’as lietuvaičių apkaltinamas snobizmu dėl tos priežasties, kad neparodė pageidautino dėmesio specialiųjų tarnybų rūpestingai atrinktų palydai mūsų rašytojų asmenybėms bei jų kūrybai. Šį faktą norisi įdėmiau patyrinėti.
Pasirodo, snobu J. P. Sartre’ą pavadino viešnagės metu visur jį lydėjęs lietuvių poetas Eduardas Mieželaitis – praėjus penkeriems metams po vizito (1970) sukurtame eilėraštyje „Medinis filosofas“. S. Daugirdaitės studijoje cituojama eilėraščio pradžia: „Snobas Žanas Polis Sartras Buratino žingsniu priėjo <...>.“ Visas knygos skyrius pavadintas pagal šią eilutę (Snobas Jeanas Paulis Sartre’as) nededant kabučių, o tai reiškia, kad autorė solidarizuojasi su cituojamo fragmento turiniu. Tokį teiginį patvirtina minimo skyriaus dėstymo eiga. Nors pateikti komentarai E. Mieželaičio išpuolį diskredituoja (eilėraštis paskelbtas 1970-aisiais, J. P. Sartre’as TSRS „jau buvo priešas, kurį pašiepti buvo saugu“) ir pateikiama Vytauto Kubiliaus pozicija (pasak Kosto Korsako, V. Kubilius „įgnybia Mieželaičiui už Sartro apšaukimą snobu“), autorė, patyrinėjusi eilėraštį, konstatuoja, kad jis „drąsus ir giliaprasmis“, o „apibūdinimai taiklūs“, gi „snobas“ reiškia veikiau „opoziciją Rūpintojėliui – neišsilavinusio meistro kūriniui, čia įkūnijančiam lietuvių tautos kūrybingumą“. Esą supriešinamas prancūziškas – kraštutinis, perversinis – rafinuotumas su autentiška rūpintojėlio išmintimi. Štai koks šiame skyriuje iškyla J. P. Sartre’o portretas: perversiškai rafinuotas cirkininkas, medinis, taigi, netikęs filosofas. Sunku pritarti autorei, vadinančiai tokį žymaus ir gerbiamo mūsų poeto eilėraštį „giliaminčiu“.
Nesunku pastebėti, kad minėtame skyriuje pateikti tolesni faktai liudija vaizdelį visai priešingą – tai lietuvių menininkai J. P. Sartre’o vizito metu reiškiasi kaip tikri snobai: dažnas, nė neskaitęs jo kūrybos arba apie ją itin menkai nusimanantis, veržėsi patekti į rašytojo palydą, nes tai „suvokta kaip reikšmingumo literatūros hierarchijoje ženklas“. Snobizmas šiuo atveju tradicinis (apsimesti daug žinančiu ir veidmainiškai pataikauti aukščiau stovinčiam, iš aukšto žiūrint į žemesnįjį). Beje, turime pripažinti, kad rafinuotumas irgi susijęs su apsimetinėjimu, veidmainyste. Tačiau kyla klausimas: ar veidmainiavo J. P. Sartre’as? Juk neapsimetė, kad žino tai, ko nežino, kad domisi tuo, kuo iš tiesų nesidomi. Atvirkščiai – regis, atvirai sakė, ką galvoja, ir niekam nepataikavo. Iš minimų faktų tokia išvada tiesiog natūraliai išplaukia. Antai žurnalisto užklaustas apie lietuvių literatūrą ir kultūrą, svečias atsako, kad mūsų krašto tradicijos žinomos Prancūzijoje ir daugelis trokšta jas pažinti nuodugniau, kad jam įdomus senasis ir naujasis Vilnius, jo gražūs paminklai, apie kuriuos daug buvo skaitęs, be to, domina lietuvių kalba, sena ir sudėtinga; gi iš kitų pasisakymų paaiškėjo, kad gilų įspūdį paliko liaudies medžio skulptūra, Nidos kraštovaizdis, o laikas, praleistas prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, „amžinai liks atmintyje“. Ar to maža? Akivaizdu, jog tikėtasi daugiau. Iš liudininkų atsiminimų aiškėja, kad J. P. Sartre’as mums prasikalto tuo, jog į mažų tautų literatūras, kuriamas nacionalinėmis kalbomis, žiūrėjo, pasak Mykolo Sluckio, „kiek skeptiškai“, ir to savo skepticizmo nedangstė. Antai mūsų poetui Justinui Marcinkevičiui netiesiogiai patarė rašyti kuria nors iš didžiųjų, populiariųjų kalbų. Tokia nuomonė galėjo nepatikti, tik kur čia snobizmas? Greičiau derėtų savęs paklausti, kiek sovietmečio lietuvių literatūros kūrinių anuo metu buvo išversta į prancūzų kalbą ir galėjo pasiekti garbius svečius, iš tiesų sudominti. Deja, nė vieno!
Pagirtina, kad studijos autorė neapsiriboja viešnagės ir su ja susijusių faktų analize, o mėgina skverbtis į giliuosius recepcijos sluoksnius. Apie tai liudija skyriai: „Prancūzų filosofas ir lietuvių dramaturgija“, „Egzistencializmas, Freudas ir Hemingway’us“, „Susitikimai Lietuvoje ir literatūroje“. Pirmajame iš paminėtų skyrių įdomiai pristatoma Just. Marcinkevičiaus patirtis: jam, TSRS rašytojų delegacijos nariui, susitikimas su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir Paryžiuje paliko slegiantį įspūdį. Absoliuti dėmesio stoka užgavo poeto asmeninę ambiciją, o kartu suprasta, kad lietuvių literatūra apskritai yra „niekam nereikalinga“; grįžus namo, ši užgauta ambicija paskatino griebtis rimto istorinio siužeto – poetas ėmėsi kurti „Mindaugą“. Komparatyvistikos terminais aiškinant, išorinis kontaktas – pažintis, diskusija ir neigiamos emocijos paradoksaliai lėmė vidinį kontaktą – tiesiogiai paveikusį literatūros procesą. Šių faktų analizė knygoje baigiasi originalia sinteze – leidžia net apibendrinti, kad susitikimas buvęs lemtingas, nes suteikė akstiną svarbiam posūkiui visoje Just. Marcinkevičiaus kūrybos evoliucijoje – nuo „provakarietiško“ į „tautinio poeto“ poziciją, taigi, atradus „tikrąjį kelią“. Galima būtų ginčytis, ar tokiam teiginiui argumentacija pakankama, bet mokslinės minties kelias atrodo nuoseklus ir logiškas.
Just. Marcinkevičius minimas ir tolesniame skyriuje apie egzistencializmo recepciją septintojo dešimtmečio Lietuvoje – pasirodo, gerokai vėliau (2005) viename iš pasisakymų poetas patikinęs, jog egzistencialistus Albert’ą Camus ir J. P. Sartre’ą tada laikęs „Europos intelekto viršūne“. Toks prisipažinimas lyg ir prieštarauja studijos autorės teiginiui, kad lietuvių rašytojai 1965 metais, jei ir buvo ką nors skaitę iš rašytojo kūrybos, tai tikrai ne filosofijos veikalus. Ir apie mūsų filosofų dalyvavimą šioje istorijoje visai nieko nežinoma. Šiai liūdnai situacijai savotiškai oponuoja ir toliau cituojamas skulptorius Vladas Vildžiūnas, kuris tvirtina, jog egzistencializmas anuomet buvo jaunųjų intelektualų filosofija, jaunimas žavėjosi J. P. Sartre’u. Šią mintį norėčiau praplėsti.
Kadangi septintojo dešimtmečio panorama S. Daugirdaitės knygoje apsiriboja daugiausia bendro pobūdžio pastabomis dėl akivaizdaus tyrimo medžiagos stygiaus, kyla pagunda įsiterpti, pasitelkiant asmeninę patirtį. Prisimenant septintojo dešimtmečio studijų metus, dera pažymėti, kad S. de Beauvoir, atskirai nuo J. P. Sartre’o, mažai ką domino; oficialiai buvo žinoma tik tiek, kad ši rašytoja sukūrė garsų veikalą „Antroji lytis“ („Deuxième sexe“), kuriame kaltino visuomenę dėl žemesnės moterų padėties, ir buvo arši kovotoja už moterų teises, kurios Prancūzijoje pažeidžiamos. Nežinau, ar kam nors anuomet galėjo kilti mintis ją lyginti su vienos pačių svarbiausių XX amžiaus meno srovių – literatūrinio egzistencializmo – kūrėju J. P. Sartre’u. Tad lygiaverčio dėmesio stoka rašytojo palydovei vizito Lietuvoje metu 1965-aisiais atrodo suprantama, ne vien dėl propagandinių tikslų.
Daug svarbesnė problema – prancūzų egzistencializmo recepcija Lietuvoje, kurią derėtų išsamiai išnagrinėti. Galima manyti, kad tokiam tyrimui praverstų ne tik garsių žmonių, bet ir eilinių kultūros vartotojų prisiminimai, pavyzdžiui, ką anuometiniams Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto prancūzų kalbos ir literatūros specialybės studentams reiškė egzistencializmas ir J. P. Sartre’as.
1967–1973, mano studijų metais, ir 1976–1979 metais, kai teko dirbti laborante ir dėstytoja, Prancūzų kalbos ir Užsienio literatūros katedros, išsitekusios viename kambaryje, atrodė kaip savotiška užuovėja, apsauganti nuo įvairių nepalankių vėjų ar skersvėjų. Čia dirbo visas būrys puikių dėstytojų: dar tarpukaryje Grenoblio universitete studijavusi, nepralenkiama vertimo specialistė, elegantiška docentė Ramutė Ramunienė, romantišką jaunystę tarpukario Paryžiuje praleidusi leksikos dėstytoja Jadvyga Bulotienė, bohemiška ir tolerantiška viduramžių literatūros tyrinėtoja ir prancūzų stilistikos žinovė docentė Laima Rapšytė, skaidrios sielos, šviečiančios nepaprastai, kaip mums atrodė, žydrose akyse, giliamintis kalbotyros profesorius Dangerutis Čebelis, pagaliau rimta užsienio literatūros specialistė docentė Galina Baužytė ir studentų numylėtas, geranoris ir geradaris docentas Gvidonas Bartkus, įtaigiai ir artistiškai gebėjęs dėstyti prancūzų literatūrą. Beje, ore sklandė šiurpinantys gandai – esą mūsų lotynų kalbos dėstytojas Ričardas Mironas yra išdavikas, nes dėl jo kaltės profesorius D. Čebelis kalėjo ilgus metus Sibiro lageryje, o atlapaširdė J. Bulotienė, po kelerių metų atsidūrusi Afrikoje, neaiškiomis aplinkybėmis nusinuodijo dujomis, kaip manyta, KGB organų pastangomis. Šie ir kiti tikroviški gandai buvo mažų mažiausiai dviprasmiški ir dažnai atrodė kaip neišvengiami tamsūs debesys, kuriuos galima kaip nors nustumti į šoną...
Svarbiausia atrodė pati galimybė susiliesti su nepaprastai turtinga, veržlia ir kerinčia prancūzų kultūra, kuri visa alsavo laisvės dvasia – nuo viduramžių vagabundo François Villono bohemiško maišto iki XX amžiaus A. Camus ir J. P. Sartre’o laisvės filosofijos – egzistencializmo.
Antrais studijų metais pasirinkau rašyti kursinį darbą apie A. Camus romaną „Maras“ (vadovas G. Bartkus). Pamenu, kad dirbau su dideliu užsidegimu. Šiandien perskaičiusi 1969 metais „Problemose“ (Nr. 4) išspausdintą docento G. Bartkaus straipsnį „Egzistencializmas ir grožinė A. Kamiu kūryba“, įvertinau anuomet narsią autoriaus poziciją: pateikęs žymių rusų literatūrologų (L. Andrejevo, E. Jevninos) kritinį požiūrį į A. Camus kūrybą apskritai ir į atskirus jo romanus, pats su tokiu požiūriu išdrįso nesutikti, priešpastatydamas savo argumentus. Išganingai tada mums skambėjo žodžiai: „Rašytojas pasisako prieš žmogaus niveliaciją, prieš jo susvetimėjimą. Kamiu herojus – tik auka, kokia galėjo tapti kiekvienas kitaip galvojantis. Parodydamas tos aukos tragediją, rašytojas stojo jos ginti.“ Ko jau ko, o prisitaikėliškumo ši filosofija tikrai nemokė. Supratome, kad Sizifas tik susitaikė su lemtimi, bet neprisitaikė. Jeigu išorinę maišto formą galima pakeisti vidine, žmogus tampa nenugalimas. Tokios buvo mums, romanistams, prancūzų egzistencializmo pamokos.
1970-ieji buvo naujų vilčių metai: pirmą kartą sovietmečio istorijoje Vilniaus universiteto studentai-romanistai sulaukė jauno dėstytojo – stažuotojo iš Paryžiaus, Sorbonos universiteto. Tai buvo taip nepaprasta, kad visos kurso panelės poną Maurice’ą Toussaint’ą sekiojo gaudydamos kiekvieną žvilgsnį, o per jo skaitomas Prancūzijos civilizacijos paskaitas klausėsi šio TIKRO PRANCŪZO užgniaužusios kvapą. O kai dėstytojas ėmė kalbėti apie savo mokslinius atradimus neurolingvistikos srityje, lyginti lietuviškų ir prancūziškų daiktavardžių gimines ir skaičių, kaip sau lygių klausinėti mūsų, kaip psichologiškai pagrįsti vyriškos ir moteriškos giminės žodžių kilmę lietuvių kultūroje, nelauktai pasijutome tikrais europiečiais, netgi nusipelniusiais prancūzų dėmesio dėl savo išskirtinumo. Baigiantis kursui, M. Toussaint’as atnešė į auditoriją glėbį prancūziškų knygų, nedidelių kišeninių leidinių, ir davė kiekvienam pasirinkti po vieną atminčiai. Tarp kitų garsių prancūzų autorių knygų pamačiusi J. P. Sartre’o „Sieną“ („Le Mur“), nė akimirkos nesudvejojau; stvėriau ir sušukau: „Aš šitos labai noriu!“ Iki šiol prisimenu kiek nustebusį, labai skvarbų dėstytojo žvilgsnį ir klausimą: „Kodėl Sartre’as?“ Neatsakiau, tik gūžtelėjau pečiais. Tuomet dėstytojas atsivertė knygelę ir įrašė: „Nijolei, su trimis taškais – Maurice Toussaint“ (A Nijolė, Trois petits points – Maurice Toussaint). „Tai dėl to, kad jūsų vardo raidės turi tris taškelius – ant i, j ir ė, – paaiškino, – o nukėlus juos į įrašo pabaigą, gauname daugtaškį – tai vietoje jūsų atsakymo.“ Net sutrikau, pirmą kartą susidūrusi su subtilia ir šiek tiek rafinuota prancūziška etika. Šis daugtaškis ragino tuomet (o ir vėliau) ne šiaip skaityti pasirinkto autoriaus kūrinius, bet gilintis į juos, ieškant atsakymo į neatsakytą klausimą „Kodėl Sartre’as?“
Ėmiau skaityti rašytojo apsakymus dovanotame rinkinyje „Siena“ su dideliu susidomėjimu. Ir pagaliau supratau skirtumą tarp palyginti aiškaus, suprantamo A. Camus humanizmo ir kontraversiškos, kartais net stingdančios J. P. Sartre’o tiesos. Antai pasmerktas mirčiai apsakymo „Siena“ protagonistas tampa išdaviku netyčia: bandydamas apgauti kankintojus, išgalvoja draugo slėptuvės vietą ir atsitiktinai atskleidžia tiesą. Koks šio pasakojimo moralas? Nesitarti su priešu, nemėginti apgauti likimo, nes nuo mirties vis vien neišsisuksi? Apsakymas „Erostratas“ pasirodė lyg savotiškas, tik pirmesnis ir daug šiurpesnis, A. Camus „Svetimo“ variantas. Jo protagonistas taip pat yra Kitoks, ir tokiu nori būti. Susikūręs sau poziciją „virš minios“, nes žiūri į žmones iš šešto aukšto balkono (J. P. Sartre’as daug labiau nei A. Camus mėgsta ironizuoti), apačioje dūsta, jaučiasi blogai, nes sunku poziciją išlaikyti. Svajoja apie legendinį herojų Erostratą, gyvenusį prieš du tūkstančius metų, kuris, trokšdamas tapti žymus, nesugalvojo nieko geresnio, kaip tik sudeginti vieną iš septynių pasaulio stebuklų – Efeso šventovę, ir taip išliko žmonijos istorijoje. J. P. Sartre’o veikėjas nekenčia žmonių, tad svajoja susisprogdinti minioje, nušviesdamas pasaulį staigia smarkia liepsna. Romantiškas teroristas, skendintis iliuzijų pasaulyje? Nusiperka revolverį ir trokšta imti šaudyti. Vieną dieną iš tikrųjų šauna į nepažįstamą žmogų, tačiau neįgyvendina viso sumanyto plano – savižudybės, nes pasirodo esąs bailys, tad pasiduoda. Ką liudija šis pasakojimas? J. P. Sartre’as, kaip ir A. Camus, skelbia laisvę be krantų, be jokių „primestų“ moralinių nuostatų – esi laisvas mylėti kitus žmones arba jų nekęsti – ir čia pat tokią laisvę diskredituoja. Giliau ir aštriau už savo kolegą ir, regis, panašiau į Fiodorą Dostojevskį, J. P. Sartre’as atskleidžia žmogiškas silpnybes, tamsiąsias asmenybės savybes: polinkį į blogį, narcisizmą... Tik ką daryti su daugeliui jaunų žmonių svarbiu poreikiu save išreikšti kaip nepakartojamą, kažkuo ypatingą, Kitokį? Kaip kautis su nepalankiomis tokiai išraiškai aplinkybėmis? Ar šis poreikis yra žmogiška puikybė, tokia pavojinga, kad gali nuvesti blogio keliu? Apsakymo „Kambarys“ herojė Eva užsispiria nepaisyti tėvo patarimų išvežti nepagydoma nervų liga sergantį vyrą į slaugos namus; ji renkasi vidinę laisvę, kuri atrodo kaip tikra nelaisvė. Eva užsidaro vyro kambaryje su ligonį kamuojančiais košmarais, iš dalies pati juos išgyvena ir nusprendžia nužudyti mylimąjį, kai liga pasidarys nebesuvaldoma. Ar tai noras būti didvyriška, ar tikroji meilė, suvokta kaip pasiaukojimas? Šiandien tokią pagalbą mylimajam kelionėje į anapilį būtinai siečiau su tikėjimo tiesomis, tačiau anuomet šie klausimai net nekilo. Oficialiai pripažindami ateizmą kaip visuotinę doktriną, žinojome, kad už jos slypi visai kita, daug tikresnė žinia, kurios suvokimas ir išpažinimas yra kiekvieno asmeninis reikalas, ir apie tai geriau nekalbėti. Ieškodamas būties prasmės, savo viduje esi laisvas pasirinkti tikėjimo ir meilės formas.
Manau, nesuklysiu teigdama, kad šie ir kiti būties klausimai, kuriuos kėlė literatūrinio egzistencializmo kūrėjai, formavo pasaulėžiūrą, auginančią vidinį pasipriešinimą bet kokio absurdo akivaizdoje, didino moralinį atsparumą prievartai, ragino natūraliai sieti laisvės ir atsakomybės idėjas. Drįstu teigti, kad visa tai (aišku, ne vien tai) daugeliui jaunų žmonių Lietuvoje leido oriai išgyventi veidmainiško sovietinio režimo laikus.
Laikai iš esmės pasikeitė XX amžiaus pabaigoje. Staiga tapę oficialiai nepriklausomi, ėmėme kelti opų klausimą: kas mes iš tikrųjų esame? Ar būtinai turime iš kitų išsiskirti, ar iš tiesų būtina, kad apie mus kiti daug žinotų? O mes patys ar daug žinome apie kitų mažų Europos ir pasaulio tautų kultūras? Beje, lyginant su S. Daugirdaitės 1965 metų apžvalgos duomenimis, šiandien pateikiami faktai liudija, kad nemažai prancūzų jau yra neblogai susipažinę su Lietuvos rašytojais. Antai 2009 metais Strasbūre leidžiamas Lietuvai skirtas žurnalas „Lietuviški sąsiuviniai“ („Cahiers lituaniens“) paskelbė lietuvių autorių kūrybos prancūzų kalba (originalių kūrinių, kaip pavyzdžiui, Oskaro Milašiaus, ir vertimų, daugiausia nedidelių kūrinėlių – atskirų eilėraščių, novelių) bibliografiją; joje net šimtas penkiasdešimt pozicijų, tarp kurių dvidešimt aštuoni poetai ir net keturiasdešimt septyni prozininkai. Ar tai daug ar mažai?
Dera pažymėti, kad drauge su literatūrinės kūrybos sklaida vis aktualesnės tampa vertimo problemos. Kyla naujas svarbus klausimas: ar ne didesnė nauda būtų Europos kultūrai, jei mažos tautos rašytojas nepriklausytų nuo vertėjo, o pats būtų dvikalbis – kurtų ne tik savąja, bet ir kuria nors daugeliui žinoma, dideliam skaitytojų ratui prieinama kalba?
Tad gal ne toks jau neteisus buvo J. P. Sartre’as, Just. Marcinkevičiui pateikęs Jameso Joyce’o pavyzdį ir tokiu būdu netiesiogiai paraginęs mūsų poetą kurti viena iš didžiųjų kalbų? Jei pritariame šiai ir daugeliui kitų prancūzų egzistencializmo tėvo minčių, vadinasi, su J. P. Sartre’u mums ir šiandien yra pakeliui.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)
Puslapis 809 iš 820