Home

Reda Griškaitė. Dvaras kaip „archyvas“: bajorija ir Lietuvos istorijos tyrimai (XIX a. 4–7 d.) 133

 

Iš praeities

 

Prisiminti tris XIX a. Rytų Lietuvos intelektines salas, tris vadinamuosius rašančius XIX a. dvarus ir juose kūrusius provincijos intelektualus paakino šiųmečių „Literatūros salų“ – jau vienuoliktųjų – tema ir vieta, ypač pastaroji. Nes kalbėjimo apie literatūrą (ir ne tik) erdve buvo pasirinktas Šalčios ir Merkio kraštas. Žinoma, ši vieta pirmiausia įpareigotų pasakoti apie Jašiūnus, nes šis dvaras labiau negu kuris nors kitas yra „vertas“ intelektinės salos, o jo šeimininkas istorikas Mykolas Balinskis – provincijos intelektualo įvardo. XIX a. istoriografiją tiriančiam mokslininkui apie tai nekalbėti tiesiog „negalima“, tiesiog „nepadoru“. Tad Jašiūnai šiame pasakojime tikrai bus. Tačiau kadangi kiekvienas istorikas nori šiokio tokio iššūkio ir nuolat kovoja su užmarštimi – ypač, jeigu yra užmiršta nepelnytai , norėsiu priminti ne tik Jašiūnus, bet ir dar du šio regiono – šio Lietuvos intelektinio aukso trikampio – dvarus – Šiaurius ir Juršiškes, dar dvi labai svarbias XIX a. Lietuvos geografines ir biografines erdves. Manau, kad Šiaurių – istoriko, „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“)¹ autoriaus, Teodoro Narbuto dvaro, kuris tik atsitiktinai atsidūrė anapus dabartinės Lietuvos ribų ir šiandien jo adresas ne Lietuvos Respublika, Vilniaus apskritis, Šalčininkų rajonas, Nočios seniūnija, o Baltarusijos Respublika, Gardino sritis, Varanavo rajonas, vardas daugeliui yra žinomas arba bent jau girdėtas. Priešingai nei Juršiškių – kito Lietuvos istori ko – Justino Narbuto – dvaro, taip pat dabartiniame Šalčininkų rajone, Dainavos seniūnijoje. Ir toks menkas žinojimas apie Šiaurius arba nežinojimas apie Juršiškes yra visai pateisinamas, nes šiandien tai – dvarai miražai. Priešingai nei puikius ir dar labiau nei anksčiau apčiuopiamus Jašiūnus, Šiaurių ir Juršiškių dvarų sodybas dabar mena tik vienas kitas parko ar namo pamato fragmentas. Tačiau istoriko profesija daro stebuklus. Remdamiesi archyviniais šaltiniais – kad ir mintyse – galime dar „pasivaikščioti“ po šių dvarų laukus ir sodus, užsukti į šiems dvarams priklausiusius kaimelius, pasižvalgyti ir po ūkinius pastatus, ir po gyvenamuosius namus. Galime „pasivaikščioti“ ir po ponų namo kambarius, net „pamatyti“ ten stovėjusias komodas, sofas ir vadinamąsias kontorkas – tokius specialius rašymui skirtus stalelius su daugybe stalčiukų; galime žvilgtelėti į ten kabėjusius veidrodžius, paveikslus ir laikrodžius; netgi galime „atversti“ svetainėje stovėjusio fortepijono dangtį. Maža to, galime praverti ten stovėjusių ąžuolinių ir uosinių knygų spintų – o jos šiuose dvareliuose tikrai stovėjo – duris. Tų spintų turinys – o jose būta ne tik senų knygų, bet ir senų rankraščių – mums ypač rūpi. Iš čia ir dvaro kaip archyvo metafora. Nes visuose šiuose trijuose dvaruose buvo rašoma Lietuvos istorija . Tai svarbiausias jungiamasis šių trijų dvarų – šių trijų archyvų – dėmuo.

Taigi istorijos, Lietuvos istorijos, rašymo dvare momentas labai svarbus. Gal net pats svarbiausias. Bet iš pradžių šiek tiek teorijos ir šiek tiek faktų. Kitaip tariant, kokiame kontekste galima kalbėti apie šiuos tris dvarus? Pirmiausia tai labai specifiniai dvarai, išskirtinės intelektinės salos, kuriose gyveno intelektinius pomėgius puoselėjantis „dvarininkas kūrėjas“. „Žemės turėjimo“ veiksnys čia taip pat labai svarbus. Nes bežemė, daugiausia miestuose nusėdusi bajorijos dalis, ilgainiui tapusi profesine inteligentija, – tai visai kita socialinė grupė. Dvaro, žemės ir rūpesčio toje žemėje įsigyvenusiais valstietėliais veiksnys – taip pat labai reikšmingas. Nes tai kūryba ne tik provincijoje, bet ir labai specifinėje erdvėje, kurią, sekdami gražiu grafo Eustachijaus Tiškevičiaus įvardu, galime vadinti namykščiu gyvenimu (orig.: „domowe pożycie“)². Taigi visai kita vieta, negu ta, kur, pavyzdžiui, savo Lietuvos istoriją, o tiksliau – savo istorijas – rašė mūsų Simonas Daukantas ar dauguma vadinamųjų istorijos profesionalų, pirmiausia Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesūra. Ši rašymo – Lietuvos istorijos rašymo – dvare apčiuoptis labai svarbi. „Kūrėjas ir bajoras žemvaldys“ – dažnai tai buvo ir psichologinė dvarininko-literato problema. Nes gebančių derinti ir viena, ir kita būta ne tiek daug.

Kaip pati priėjau prie minties, kad svarbu ne tik tekstas, bet ir vieta, kurioje jis rašomas? Viskas prasidėjo nuo šios daugybę kartų prieš tai skaitytos ir vieną dieną tarsi iš naujo perskaitytos vienos T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ antrojo tomo citatos:

Pro langą mano namuko [paryškinta mano, – R. G .], kur rašau šias eilutes, kasdien žvelgiu į prie Rodūnės stūksantį pylimą, esantį tiesiai vos per mylią, sudarantį didingą tolimos tvirtovės vaizdą; įsižiūrėdamas į šį retą praeities paminklą, kasdien jaučiu savo širdyje gimstančius jausmus, skatinančius jį ištirti, ir kasdien matau neįveikiamas kliūtis šiam sumanymui įgyvendinti. Kuo labiau gilinuosi į mano gimtosios žemės senovės pažinimą, tuo labiau ji traukiasi į praėjusių amžių gelmes ir tarsi stengiasi dingti iš mano akiračio³.

Taigi vieną dieną, skaitant šias eilutes, man labai rimtai parūpo ne tiek toji amžina visų laikų istorikų psichologinė kančia, bet tas namuko langas. Ką T. Narbutas matė per tą langelį? Ar tik tą istorinį pylimą? Kas apskritai vyko anapus to langelio? Koks gyvenimas ten virė? Ir ką, per tą langelį pažvelgus iš kitos jo pusės, buvo galima pamatyti istoriko namų viduje? Staiga supratau, koks svarbus toje kūryboje, tame istorijos rašyme, buvo pačių Šiaurių, to T. Narbuto žodžiais tariant, užkampio (orig.: „mój zakątek“), to kaimelio (orig.: „moja wioseczka“; „moja własna wiosczyzna“), dėmuo. Kad ignoruodama dvaro, kuriame buvo rašomas veikalas „Dzieje narodu litewskiego“, aplinką, ignoravau ir tos istorijos rašymo kontekstą.

Nuo šios paprastos suvokties priėjau ir prie svarbesnio dalyko – kad tokių intelektinių dvarų, tokių intelektinių salų provincijoje buvo ir daugiau. Kad šių dvarų šeimininkai gyveno pagal tam tikrą modelį, kurį apibūdino kaip „gyvenimą pagal Horacijų“. Kad visur idealizavo šį Romos poetą ir į jį orientavosi – ne tik skaitė ir vertė jo darbus, bet ir „išpažino“ horacišką gyvenimo būdą. Kad, kaip ir kadaise Horacijus savo garsiojoje buveinėje prie Tiburo, mėgavosi tikra žmogiška laime paženklintu gyvenimu nuošalėje. Maža to – tame gyvenime visada labai svarbią vietą užėmė kūryba, nors greta buvo nuolatinės buities problemos. Kad kartais, kaip ir Horacijus, šių dvarų ir dvarelių gyventojai skųsdavosi vienatve, tačiau jeigu tekdavo išvykti iš namų, jų labai ilgėjosi. Nes dvaras buvo ta vieta, į kurią visada galėjo sugrįžti – nes dvaras bajorui visada buvo ir atsitraukimo galimybė. Kaip ir Horacijus iš savo dvarelio prie Tiburo, taip ir šių dvarų bei dvarelių šeimininkai nuolat sekė, kas vyksta ten, už privačios jų erdvės, blaškydamiesi tarp lojalumo valdžiai ir opozicijos. Kitaip tariant, dvaras buvo vieta, kurioje galėjo derinti realų gyvenimą ir kūrybą. Taigi horaciškas motto – „Beatus ille...“, kaip ir dar garsesnis – „Carpe diem...“, skelbiantis „nuovargį miestu“, kviečiantis nusišalinti nuo įtempto gyvenimo, nuo intrigų, raginantis susikurti dvasinės ramybės oazę toli nuo miesto šurmulio, buvo giliai įsišaknijęs ir Lietuvoje. Kad nors tokios gyvensenos apraiškų apstu ir „kaimyniniame“, XVIII a., tačiau XIX a. pirmojoje pusėje įvyksta naujas ir labai stiprus horacianos proveržis.

Žinoma, pasikeitus politiniam būviui atsiranda ir naujų akcentų – dvaras virsta ir tautos savasties buveine. Todėl labai svarbus tampa horaciškas „protingos meilės“ tėvynei mokymas. Kitaip tariant, ir naujoje situacijoje Romos poetas moko, kaip reikia gyventi. Tuo galima aiškinti ir „Horacijaus sindromą“ to meto Lietuvoje, t. y. tiesiog stulbinantį šio poeto kūrybos vertimų, taigi ir interpretacijų, skaičių⁴. Augo ir horaciško gyvenimo būdo sekėjų gretos. Ši tuomečio XIX a. pirmosios pusės intelektinio sluoksnio, ypač „provincijos intelektualų“, Lietuvos kilminių bajorų žemvaldžių, t. y. intelektinius pomėgius puoselėjusių „dvarininkų kūrėjų“, atida Horacijui – gebėjimas skaityti ir jo poezijos raidę, ir dvasią – daugiau nei įspūdingas. Po 1830–1831 m. sukilimo Horacijaus populia rumas – turiu galvoje ir naujus jo kūrybos vertimus – pasiekia apogėjų. Kritiniais šalies gyvenimo momentais šis Romos poetas visada tapdavo skaitomiausiu ir labiausiai interpretuojamu autoriumi. Ypač suaktualinti pilietiniai ir patriotiniai Horacijaus kūrybos akcentai⁵. Iš čia ir ypatinga šių dvaro literatų atida savo krašto istorijai. Ne tik istorijai apskritai, bet ir Lietuvos istorijos rašymui konkrečiai.

 

Juršiškės

 

Bet grįžkime prie minėtosios dvarų triados. Pirmasis čia – dar „neatmenamais laikais“ (orig.: „од неизвестных времен“) – kaip tik tokią formuluotę skaitome to meto šaltiniuose – įkurtas šešių šimtų dešimtinių (viena dešimtinė – 1,0925 ha) dydžio Juršiškių (lenk. „Jurszyszki“, rus. „Юршишки“) dvaras su vienu to paties pavadinimo palivarku ir vienu to paties pavadinimo kaimu; dvaras, kaip rodo 1846–1849 m. sudarytas statistinis jo aprašymas, buvo įsikūręs už šešiasdešimt trijų varstų nuo gubernijos centro Vilniaus (vienas varstas – 1066 metrai), už keturiasdešimt dviejų varstų nuo apskrities centro Lydos ir už aštuonių varstų nuo Eišiškių. Nuo Juršiškių iki Šalčios upės reikėdavo keliauti dešimt, o iki pašto kelio, vedančio iš Lydos į Vilnių, – net dvidešimt aštuonis varstus. Dvaras, kuriame 1846 m. gyveno šešiasdešimt aštuonios baudžiavinių valstiečių sielos (orig.: „68 душ тяготных“). Šie trisdešimt devyni vyrai ir dvidešimt devynios moterys lažo per savaitę eidavo po tris, o gvoltų, arba pavarymų, – po šešias dienas. Ir dar naktiniai budėjimai ir kitokie darbai – pagal poreikį, esant blogam orui ir švenčių dienomis. Žinoma, taisė kelius ir ėjo į rekrutus. Už nedidelius prasižengimus būdavo įspėjami žodžiu, o kartais baudžiami ir fizinėmis bausmėmis – „kad kitiems būtų pamoka“ (orig.: „примерным наказанием“). Dvare gyveno ir septyni dvariškiai tarnai – keturi vyrai ir trys moterys⁶.

Daugiau nei pusė dvaro teritorijos buvo apaugusi mišku, taigi tiesiog idealios sąlygos bene kasdienei dvarininko pramogai – medžioklei, ir, žinoma, pagrindinis dvaro pelnas – iš prekybos mediena. Ariamosios žemės plotas Juršiškėse buvo labai nedidelis – vos penktadalis visos dvaro teritorijos. Žemdirbystė – paprasta, grūdinė, sistema – trilaukė. Žemė buvo apdirbama paprastu dviejų jaučių traukiamu arklu ir vieno arklio tempiamomis akėčiomis⁷. Tiek dvaro, tiek valstiečių žemės driekėsi žemumoje, todėl dirva buvo tinkama sėti kviečiams, miežiams, avižoms. Augintos ir kanapės, linai, žirniai, pupos, kopūstai, svogūnai ir bulvės. Paprastos veislės raguočių ūkyje – trisdešimt, darbinių arklių – šeši, avių – dvylika. Būta ir spirito varyklos, tačiau ši naudota tik vidinėms reikmėms. Dvare užauginami produktai būdavo parduodami Vilniuje, Eišiškėse arba tiesiog vietoje. Valstiečiams taip pat buvo leidžiama realizuoti savo derlių – Eišiškėse, Valkininkuose ir net Vilniuje. Ponų namas – medinis, vienaukštis, įvertintas tūkstančiu sidabrinių rublių. Savo ruožtu ūkiniai pastatai – svirnas, tvartai, kluonas, arklidės, vištidė – devyniais šimtais trisdešimt penkiais sidabriniais rubliais⁸.

Taigi įprasta nedidelio to meto Lietuvos dvaro statistika. Tačiau tik ūkinė ir demografinė statistika. Už viso to dar buvo ir plika akimi nematomas intelektinis Juršiškių dvaro gyvenimas. Nes tai ir dvaras-archyvas; dvaras, kuriame buvo kaupiami ne tik grūdai bado atvejui (o jis Juršiškėse paprastai svečiuodavosi kas treji metai), bet ir daugiau nei vertingi istoriniai dokumentai; dvaras, kuriame buvo rašoma ir Lietuvos istorija. Juršiškių šeimininkas – 1773 ar 1776 m. gimęs ir 1845-aisiais su šiuo pasauliu atsisveikinęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos auklėtinis, 1794 m. sukilimo dalyvis, senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės kariuomenės pulkininkas – Justinas Narbutas (Justyn Narbutt, 1773/1776–1845). Juršiškių dvarininko – kaip ir jo buveinės – biografija tyrinėta dar menkai, tačiau šiandien jau galima tvirtai teigti, kad pradžią Juršiškių rinkiniams davė J. Narbuto tėvas Juozapas Mikalojus Narbutas (Józef Mikołaj Narbutt, ?–~1810). Šis Lydos stalininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų vėliavininkas, Šv. Stanislovo ordino kavalierius buvo linkęs ir į kūrybinį darbą – tai akivaizdžiausiai rodo tiek rankraščiuose palikti vertingi memuariniai kūriniai, tiek faktas, kad savo lėšomis Vilniuje išleido ir visas tris savo antrosios žmonos, literatės Onos Grozmanaitės-Narbu-tienės (Anna z Grozmanich Narbuttowa, ?–po 1797) verstas knygas; gana skandalingos reputacijos moters, apie kurią amžininkai sakė, kad vienodai aistringai mylėjo ir vyrus, ir literatūrą.

Šiaip ar taip, Juozapo Mikalojaus sūnus ir Juršiškių paveldėtojas J. Narbutas Lietuvos istoriografijoje žinomas dėl dviejų savo kūrinių, – ir abu jie rašyti Juršiškėse, – 1820 m. Gardine išleistos knygelės „Krotki rys pierwiastków narodu litewskiego“ („Trumpa lietuvių tautos pradų apžvalga“)⁹ ir 1842-aisiais Vilniuje, taigi jau pačiame gyvenimo saulėlydyje, išspausdintos knygos „Dzieje wewnętrzne narodu litewskiego z czasów Jana Sobieskiego i Augusta II, królów panujących w Polsce“ („Lietuvių tautos vidaus istorija Lenkijos karalių Jono Sobieskio ir Augusto II valdymo laikais“)¹⁰. Pirmosios J. Narbuto publikacijos amžininkai tarytum ir nepastebėjo – miniatiūrinis, vos 56 puslapių in quarto , Gardine spausdintas, dargi tikriausiai labai menku tiražu, veikalėlis tarsi ištirpo laike, o štai antroji knyga, savo apimtimi daugiau nei dvigubai didesnė už pirmąją, sulaukė tiems laikams tikrai nepaprastai didelio atgarsio (tarp kitų – ir paties Juozapo Ignoto Kraševskio recenzijos) ir net antros laidos. Bet mums šiandien vienodai brangūs abu šie kadaise Juršiškėse rašyti kūriniai. Pirmasis – tiek dėl antraštiniame lape nurodytos mūsų istoriografijai ypač ankstyvos jo laidos datos – priminsiu, kad tai 1820-ieji, tiek dėl jos pavadinime ypač ryškių žodžių – „narodu litewskiego“ („lietuvių tautos“). Antrasis – dėl ne ką mažiau svarbių akcentų ir ištarmių. Nors šį kartą J. Narbutas rašė ne apie visos lietuvių tautos, bet tik apie vienos jos giminės, tiksliau – vieno jos atstovo – etmono Jono Kazimiero Sapiegos (Kazimierz vel Jan Kazimierz Sapieha, ~1637/~1642– 1720) potyrius, o ir pasakojimo laikas – vos devyneri metai, 1693–1702-ieji, tačiau kad ir kokia menka būtų buvusi knygos chronologinė aprėptis, epochos dvasia buvo perteikta daugiau nei gerai. Ir dar tas J. Narbuto moralas, raudona gija einantis per visą knygą – klasta ir neapykanta griauna valstybę. Kitaip tariant, istorikas kalba apie pragaištingas politinių intrigų pasekmes krašto gyvenimui. Todėl kunigaikščiai Sapiegos J. Narbuto knygoje – tarsi kokie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mohikanai, mėginantys pasipriešinti valstybę beužvaldančiam chaosui. Taigi iš politinio Lietuvos gyvenimo eliminuoti Sapiegos tarsi užbaigia dar savarankišku gyvenimu alsuojančią Lietuvos istoriją: „Šiuo laikotarpiu sustabdau savo plunksną aprašinėdamas tą Lietuvos istoriją, nes kitose epochose jau matau kaimyninių kraštų įtakas, prie kurių nedrįstu prisiliesti“¹¹. Jau tada, 1843-iaisiais, Simonas Daukantas šią J. Narbuto knygą įvertino kaip istoriografinį iššūkį, kaip pirmą istorinį veikalą, kurio autorius išdrįso peržengti lenkų istorikų nubrėžtą Lietuvos istorijos ribą, t. y. rašyti apie Lietuvos valstybę ir po 1569-ųjų¹².

Šiaip ar taip, žvelgiant į J. Narbuto kūrybą iš daugiau nei pusantro šimto metų atstumo, akivaizdu, kad ir tada, ir dabar buvo ir yra svarbu ne šių knygelių kokybė – nes šiuo požiūriu būta ten visko, bet jų mintis: pirmojoje buvo taip ryškiai nužymėta atskira lietuvių tautos istorija, maža to, tautos, turinčios savo ideologiją, t. y. mitologiją, o antroji rodė politinio Lietuvos savitumo žymes – net ir tada, kai dauguma to meto istorikų jų jau nematė. Arba tiesiog nenorėjo matyti. Tarp jų – ir Juršiškių kaimynas ir giminaitis Teodoras Narbutas. Prisiminkime chrestomatiniais tapusius jo žodžius: „Rašydamas priėjau prie epochos, kurioje Tauta neteko savarankiškumo [orig: „samoistność Narodu ustała“, – R. G.]. Todėl nuo šiol turiu ją perduoti Lenkijos istorijos rašytojams – kad rašytų jos tęsinį. Mirė Žygimantas Augustas, paskutinis suverenus Lietuvos kunigaikštis ir paskutinis Jogailaitis <...>, ir aš savo plunksną laužau ant jo kapo“¹³. Kitaip tariant, Juršiškių dvaro savininkas pulkininkas Narbutas surėmė kardus su Šiaurių dvaro savininku kapitonu Narbutu. Senosios Lietuvos kariuomenės karininkas – su Rusijos imperijos karininku.

Smagu stebėti tokias intelektines dvikovas. Juolab kad šios istoriografinės diskusijos užuomazgos – ne Vilniuje ar Gardine, bet iš pirmo žvilgsnio „eiliniuose“ dvareliuose. Žinoma, „eiliniuose“ tik tada, jeigu į jų istoriją žvelgsime tik per jų inventorius.

 

Šiauriai

 

Bet keliaukime į kitą dvarą – Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt vel Ostyk-Narbutt, 1784–1864) Šiaurius (lenk. „Szawry“; rus. „Шавры“). Nes ir tada judėjimas tarp Juršiškių ir Šiaurių (atstumas būtų kokie dvidešimt septyni šiandieniniai kilometrai) buvo nuolatinis – ne tik kaimyninis, juolab giminiškas  – T. Narbuto tėvas Joakimas Narbutas ir Justinas Narbutas buvo antros eilės pus broliai, bet ir kiek labiau „pakylėtas“. Nes vienkinke brikele iš Šiaurių į Juršiškes knyga po knygos atkeliavo ir visi devyni T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ tomai. O savo ruožtu iš Juršiškių į Šiaurius – ne tik J. Narbuto, bet po jo mirties – ir šio istoriko dukters bei Juršiškių paveldėtojos literatės Kamilės Narbutaitės-Jurevičienės (Kamilla z Narbuttów Jurewiczowa, ~1814/1815–1881) rašytos knygos. Ir ne tik knygos. Iš Juršiškių į Šiaurius keliaudavo ir neįkainojami šio dvaro archyvo egzemplioriai – nemaža pagalba tada Lietuvos istorijos šaltinių leidyba susirūpinusiam T. Narbutui. Visą šį sakralų judėjimą fiksuoja to meto epistolika.

Nes Šiauriai – kaip ir Jašiūnai – tada buvo ypatinga vieta intelektines aspiracijas puoselėjusiai visuomenės daliai – tiek vyrams, tiek moterims. Tada Šiaurius norėjo aplankyti visi lietuviškų senienų mėgėjai – kad savo akimis pamatytų vietą, kur buvo parašytas garsusis daugiatomis veikalas, vadintas ne tik „mokslinių diskusijų objektu“, „visų luomų piliečių pramoga“, „medžiagos istorikui lobynu“, „paminklų ir įrodymų, kurie buvo išgelbėti nuo pražūties, rinkiniu“, „įdomybe, žadinančia smalsumą“, „akstinu, kuris verčia mąstyti ir patikrinti ten aprašomus įvykius“, bet ir – o tai svarbiausia, – „mielu buvusios šlovės ir reikšmingumo priminimu“¹⁴. Šiauriuose buvo parašytos ir kitos T. Narbuto istorijos knygos, parengti istorijos šaltinių rinkiniai. Čia svarstyta ir ūkio klausimais – kad ir apie linų bei kanapių auginimą, čia verstas Horacijus, Miguelis de Cervantesas ir Jeanas Jacques’as Rousseau. Čia kurta ir originali šio dvaro savininko poezija. Iš čia plaukė ir gigantiška mokslinė korespondencija. Kitaip tariant, visa, kas buvo parašyta T. Narbuto, buvo parašyta Šiauriuose. Be abejo, svarbiausia vieta šiame dvare-archyve, jo šerdis ar net širdis buvo biblioteka ir vadinamasis muziejus – lietuviškų senienų rinkinys; biblioteka, kurioje buvo sukaupta daugiau nei aštuonių šimtų pavadinimų veikalų. O kur dar numizmatikos kolekcija ir daugybė rankraščių? Nežinau kito tokio XIX a. pirmosios pusės intelektualo, kurio knygų rinkiniai būtų tiek kartų aprašyti. Šių rinkinių turinį fiksavo tiek pats T. Narbutas (šiandien turime net kelis tokius sąrašus), tiek jo bičiuliai ir gerbėjai (pavyzdžiui, Vladislovas Sirokomlė); aprašė ir to meto imperiniai valdininkai – šie jau kaip sekvestruoto, taigi valstybės laikinai perimto, turto dalį. Beje, biblioteka, priešingai nei kitas dvaro turtas, ilgainiui buvo ne tik sekvestruota, bet ir konfiskuota. Ir tai taip pat sako apie jos svorį ir svarbą. Todėl net ir Michailo Muravjovo į Šiaurius pasiųsti valdininkai tada jau velionio T. Narbuto rinkinius surašinėjo su kažkokia sakralia pagarba. Ir todėl šių uolių vyrų dėka šiandien žinome, kad įstabioji Šiaurių kolekcija buvo saugoma gražiose uosinėse, pjaustinėtomis beveik metro aukščio karūnomis puoštose, talpiose, beveik penkių metrų aukščio ir dviejų metrų pločio knygų spintose stiklinėmis durimis¹⁵.

T. Narbutas buvo ir dvarininkas, aštuonių šimtų šešiasdešimties dešimtinių dydžio ūkio su trimis valstiečių kaimais, tai yra kiek didesnio už Juršiškes, šeimininkas. Su tomis pačiomis kaip ir Juršiškių dvaro pono problemomis. Tik jas dėl įstabaus T. Narbuto epistolinio palikimo galima pajausti dar stipriau. Maža to, ši gausi korespondencija rodo, kad intelektines aspiracijas puoselėjusiam dvarininkui – kad ir koks buvo išsilavinęs, kad ir kaip gerai išmanė gamtos dėsnius, kad ir koks smalsus buvo ūkio naujovėms, derinti kūrybą ir buitį buvo ne tik kad sunku, bet ir labai sunku. Badas, mokesčiai ir rekrutai. Artimųjų ir kaimynų mirtys, pinigų stygius, gaisrai, nuolatinės grumtynės su gamta – žemumoje, nemiškingoje teritorijoje įsikūrusį dvarą alino jeigu ne sausra, tai baisios liūtys. O tai reiškė tik viena – kad nebus duonos. „Mano vargšams valstietėliams badas garantuotas“, – 1840 m. spalio pabaigoje rašė savo bičiuliui ir gydytojui Anicetui Renjė (Anicety Renier vel Renjer vel Regnier, 1804–1877). „Taigi reikia pradėti kaupti grūdų atsargas, o parduoti nėra ką“¹⁶. 1843 m. balandį per Šv. Jurgio atlaidus pats vyko į Vilnių, į mugę, kad žydams bukinistams įsiūlytų nors kelis savo veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ egzempliorius: „<...> kad nors kiek kišenę užlopyčiau, nes kažko labai skylėta“, – prisipažino bičiuliui kitame laiške¹⁷.

Ir čia pat – rašymas, kūryba, intelektiniai žaidimai. Todėl T. Narbuto epistolikoje – didžiuliai kontrastai ir minčių raizginiai. Čia sakinys apie mirtį ir badą, o kitas – apie tai, kad reikėtų įsigyti tik ką išėjusius pirmuosius J. I. Kraševskio veikalo „Wilno od początków jego do roku 1750“ („Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų“, t. 1–4, Vilnius, 1840–1842) tomus. Čia apie garsųjį Alberto Vijūko-Kojalavičiaus herbyną ir Gedimino skeptrą, o čia – apie sočiąją grafo Rumfordo sriubą, kurią virs badaujantiems Šiaurių valstiečiams. Arba štai toks nuolatinę psichologinę įtampą iliustruojantis, tiesiog fantasmagorinis laiško tam pačiam A. Renjė fragmentas: „Mažojo Turskio nebuvo kam išgydyti. Kozlovskis jį garstyčių trauklapiais ir dėlėmis pribaigė. Jeigu per poną Parčevskį pavyktų susisiekti su kunigu Bobrovskiu, reikėtų pasiteirauti, ar turi egzempliorių Mykolo Lietuvio traktato, kurį jis pats Romoje nusipirko, kai pasimirė kažkoks kardinolas. Man Onacevičius apie tai pranešė“¹⁸.

Kartais – tikra neviltis ir štai tokios ištarmės: „O Dieve! Kaip čia nyku tame kaime! Jeigu ne knygos ir senųjų amžių dieviškieji ir žmogiškieji reikalai, numirčiau iš nuobodulio šiais pasigailėjimo vertais laikais!“¹⁹ Bet ir vėl sukasi gyvenimo ratas, nuotaikos keičiasi – sulig gamta. Kai labiau šviečia saulė, kai valstietėlių nekamuoja badas, kai gali versti pamėgtąjį Horacijų, kaimas ir vėl atrodo gražus. Tada „labai tinka“ kad ir šis, bene idiliškiausias veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ puslapiuose perskaitytas Šiaurių vaizdelis – T. Narbutas savo tarnams lietuviams (orig.: „służącym moim Litwinom“) skaito lietuviškai Ksavero Bogušo išverstą Ovidijaus „Metamorfozių“ fragmentą²⁰... Tokiame dvare kaip Juršiškės ir Šiauriai gyventa ne tik labai arti gamtos, bet ir labai arti vienas kito.

Jašiūnų dvaras. lt.wikipedia.org/wiki/Jašiūnai

 

Jašiūnai

 

Apie paskutinį šio intelektinio trikampio tašką – Mykolo Balinskio (Michał Wincenty Feliks Baliński, 1794–1864) Jašiūnus (lenk. „Jaszuny“; rus. „Яшуны“) – galima kalbėti įvairiai: kaip apie Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Sniadeckio (Jan Śniadecki, 1756–1830) mauzoliejų, taigi kaip apie vadinamąjį universitetinį dvarą; galime jame ieškoti – ir tikrai rasime – šubravcų ir laisvųjų mūrininkų pėdsakų. Galime pasakoti apie įspūdingus šių rūmų svečius. Galime prisiminti intelektualias čia gyvenusias arba čia viešėjusias moteris²¹. Čia – kad ir kaip atrodytų neįtikėtina – galime kalbėti net apie Antaną Baranauską. Nes kaip tik šių rūmų šeimininkui turime būti dėkingi už Karolinos Praniauskaitės eilėraščio „Do młodego Poety“ („Jaunajam Poetui“) publikaciją; eilėraštį, žymintį A. Baranausko ir K. Praniauskaitės poetinio dialogo pradžią, o galbūt – ir A. Baranausko – „Anykščių šilelio“ autoriaus, ir A. Baranausko – vyskupo pradžią. Kaip tik Jašiūnų dvaro bibliotekoje buvo saugomas šio unikalaus eilėraščio autografas, ir tai kone pats paslaptingiausias ir magiškiausias šio dvaro istorijos faktas²².

Tačiau kad ir kaip prisimintume šio dvaro istoriją, visada pirmiausia tai bus istoriko rezidencija – dvaras-archyvas. Taigi toks pat kaip Juršiškės ir Šiauriai. Dvaras, kuriame buvo rašyti arba parašyti tokie veikalai, be kurių šiandien neįsivaizduojame Lietuvos istoriografijos. Nes čia dirbta ir prie pirmosios Vilniaus istorijai skirtos knygos²³, ir prie didžiosios dvitomės Vilniaus miesto monografijos²⁴. Čia kaupta ir tvarkyta medžiaga populiariausiai M. Balinskio knygai – „Pamiętniki o królowej Barbarze, żonie Zygmunta Augusta“ („Atsiminimai apie karalienę Barborą, Žygimanto Augusto žmoną“)²⁵. Čia parašytas ir paskutinis M. Balinskio veikalas – apie senąjį Vilniaus universitetą²⁶. Čia pagaliau vyko aštrios istoriografinės ir literatūrinės diskusijos – tikros intelektinės dvikovos, kurių atspindys – rašinių ciklas „Listy z nad brzegów Krożenty“ („Laiškai nuo Kražantės krantų“)²⁷. Nors, iš tikrųjų, teisingiau būtų – „Listy z nad brzegów Merecza“ („Laiškai nuo Merkio krantų“). Bet M. Balinskis buvo dar ir šubravcas, tai yra nenaudėlis, taigi tokius „geografinius“ pokštus mėgo, net ir labai. Šiaip ar taip, anonimiškai skelbtame satyrinių laiškų forma rašytame kūrinyje (iš viso 1856–1860 m. M. Balinskis parašė dvidešimt vieną laišką, iš kurių jam gyvam esant publikuota aštuoniolika) piešiama plati to meto Lietuvos kultūrinio ir mokslinio gyvenimo panorama. Daug dėmesio šioje pagal šubravcų literatūros tradiciją rašytoje publicistikoje teikiama ir grožinei literatūrai, ypač poezijai.

Žinoma, Jašiūnai – tai ir vėl dvaras su puikia biblioteka ir dar puikesniais rankraščių rinkiniais, taigi ir vėl vieta, kur buvo galima derinti dvarininko rūpesčius ir kūrybą, pasak M. Balinskio, – „tą kasdienę pramogą su knyga ir plunksna“ (orig.: „całodzienna książką lub piórem zabawa“)²⁸. Žinoma, kaip ir Juršiškėse ar Šiauriuose, aplinka kūrybiniam darbui ne visada buvo draugiška: baimė dėl artimųjų sveikatos, ūkiniai rūpesčiai, pinigų stygius ir vis didėjančios skolos. „Šiandien nieko neturiu ir esu visiškai nuogas. Ką dar daugiau galiu bepridurti?“ – guodėsi M. Balinskis laiške seseriai Rožei²⁹. Tiesa, ateis ir daugiau nei ženkli žmonos Sofijos Sniadeckytės-Balinskienės dėdės Jono Sniadeckio dotacija – dvarą papuoš puikūs rūmai – įstabus architekto Karolio Podčašinskio kūrinys. Taip Jašiūnai tarsi bus pakylėti į aukštesnį, aristokratišką, lygmenį, nors šiandien galime atsargiai klausti: ar aistringas senienų mėgėjas M. Balinskis nebūtų buvęs laimingesnis aname, sename, dar kontušiniais laikais alsuojančiame mediniame rūmelyje? Tokiame, kuriame buvo sukurta dauguma mūsų XIX a. pirmosios pusės literatūros – tiek grožinės, tiek istorinės? Tačiau kalbant apie Jašiūnus visi tie klausimai galop atsiduria tarsi antrame plane – visada svarbiausias bus pats kūrybos šiame dvare faktas. Nes šio dvaro šeimininkas, visa galva pasinėręs į rašymą, t. y. į sunkią „vienatvės profesiją“ (tai taip pat M. Balinskio įvardas), tikėjo – kaip ir dauguma tada – kad kaimo nuošalėje, o ne miesto šurmulyje ir gimsta visi žmonijai naudingi sumanymai.

 

Post scriptum

 

Žinoma, šis pasakojimas apie šį istorinį trikampį – tai tik mano sukurta istorijos interpretacija, tik mano eskizuota istorija apie tris dvarus ir apie tris juose gyvenusius istorikus. Šie trys ambicingi kūrėjai, labai kritiškai vertinę vienas kito darbus, turėję savas istorijos vizijas, savus praeities rekonstravimo ir istorijos rašymo metodus ir jų tvirtai laikęsi, vis dėlto turėjo ir daug panašumų. Visi trys buvo senosios Vilniaus alma mater auklėtiniai. Ir visi trys – ne tik istorikai siaurąja šio žodžio prasme, bet ir visuomeninės būtybės – aktyviai dalyvavo politiniuose šio krašto įvykiuose, kitaip tariant, savo rankose laikė ne tik plunksnas. Įdomus net ir tas faktas, kad likimas lėmė, jog visi trys mirė ne savo numylėtuose dvaruose-archyvuose, bet istoriniame Vilniuje; kaip ir tas faktas, kad visi trys buvo pašarvoti universitetinėje Šv. Jonų bažnyčioje, kas rodė ir sąsajas su laisvųjų mūrininkų pasauliu. Galbūt iš čia ir plaukė esminė šiuos tris vyrus vienijusi mintis – kad pasikeitus politiniam būviui pirmiausia reikia įistorinti ne savo giminę, ne savo lizdą, bet – savo kraštą.

 

Audronė Girdzijauskaitė. Kelionės pradžia

Laiškai. Atsiminimai. Dienoraščiai

 

Rašomo atsiminimų romano ištrauka

 Jono Valonio nuotrauka. „Iš senų knygų“ – bendro „Metų“ ir knygyno „Mint Vinetu“ dedikacijų projekto – iliustracija spaliui: 1965 m. spalio 7 dienos įrašas Astrid Lindgren knygoje „Rasmusas klajūnas“ („Vaga“, 1965, iš švedų k. vertė E. Stravinskienė)

Vėl Maskva

 

„Vėl“ todėl, kad dar karo ir pokario metais man, mažai mergaitei, teko būti Maskvoje, bet apie tai jau esu rašiusi savo knygoje „Atminties salos“, kurią užbaigiau maždaug 6-ojo dešimtmečio įvykiais – Stalino mirtimi ir mokyklos baigimu. Mokykla jau buvo pabodusi, joje tvyroję dirbtinumas ir falšas – atgrasūs. Mūsų klasei vadovavo rusakalbė mokytoja Roza Glinterščik, puiki rusų literatūros žinovė, bet jos familiarus bendravimo būdas, lindimas į sielą man buvo nepakenčiami. Nors Rozos (taip ją vadinom) protėviai kilę iš Lietuvos, lietuvių kalba ir mūsų kraštas, atrodo, jai visai nerūpėjo. Ji buvo tikra „kominterno“ atžala. Per išleistuves jai įteiktą laukinių gėlių puokštę (nenorėjom dovanoti banalių išleistuves lydinčių pinavijų) po kuklių iškilmių radom numestą po laiptais – ji mūsų nesuprato. Taigi troškau išsivaduoti iš rutinos, iš tvarkingo gyvenimo būdo gniaužtų, pabėgti nuo tų, kurie visus norėjo sulyginti ir panašiai sušukuoti.

Anuomet mane tikrai jaudino du dalykai – dailė – ypač įvairiausių kraštų senoji – ir muzika. Dažnai lankydavausi Konservatorijos didžiojoje salėje, klausydavausi pianistų ir dainininkų stojamųjų ir baigiamųjų egzaminų, mačiau visus jų diplominius spektaklius. Kaip dabar regiu rimtą, orią Jadvygos Petraškevičiūtės Tatjaną iš „Eugenijaus Onegino“, apsiavusią baltomis drobinėmis basutėmis „ant platformos“ (tai buvo populiariausias, pigus ir patogus pokario panelių ir ponių apavas), nes geresnių batelių neturėjo, taip pat žaismingą ir koketišką Nechamos Lifšicaitės Roziną „Figaro vedybose“, Vacį Daunorą, dainuojantį liaudies dainas, Edmundą Gedgaudą stojamajame su Šopenu… Laiminga jausdavausi ir Filharmonijos kairiajame balkone, maždaug ties pirmąja eile, iš kur puikiai matydavau ir orkestrą, ir dirigentą. Puikiai pamenu šaltą ir kruopštų Abelį Klenickį, romantišką ir įtaigų Balį Dvarioną. Įprotis stebėti iš viršaus išliko nuo paauglystės, kai su dosniai dalinamom kontramarkėm patekdavom į iš Kauno perkelto Operos ir baleto teatro spektaklius, užimdavom tuščias vietas salėje ir visas operas ir baletus „mokėjom atmintinai“. Pastebėdavom, kuriai iš balerinų nubėgusi triko akis, kurios atiręs pasijonis, nusitrynę, pajuodę ir apspurę puantai. Juk pokariu teatrai skurdo! Žinojom, kuris dainininkas gali „pagauti gaidį“, kuris – nepaiso dirigento, o kuris bijodamas suklysti neatitraukia nuo jo akių… Lėtai gėriau visus įspūdžius ir patirtis, niekur neskubėjau. Kai mečiau muzikos mokyklą (negalėjau lankyti solfedžio, nes ten reikėjo dainuoti ir klysti prie berniukų!), pradėjau daug groti namuose mūsų gražiai skambančiu vokišku pianinu. Greitai išmokdavau kūrinius atmintinai, bet skambindama įveikdavau tik lėtąsias Mocarto ar Bethoveno sonatų dalis… Norėjau net pasiruošt privačiai ir stoti į Konservatoriją. Bet Mama išmintingai atšaldė: „Ar norėtum būti muzikos mokytoja?“ – „Kodėl – mokytoja?“ – „Į solistus tik retas pakyla. O tu dar ir publikos bijai, jaudinies“, – priminė, kaip iš jaudulio per mokyklos koncertą sugrojau tik du Dvariono valsus, o paskelbti buvo trys… Mamos žodžiai mane stipriai paveikė. O važiuoti į Leningradą studijuoti dailės neleido Tėtis gydytojas: „Važiuok kur nori, tik ne į tą drėgną, tamsų miestą – tavo plaučiai ir sąnariai neatlaikys.“ Dailėtyra Maskvoje buvo dėstoma nevykusiai ir mažai kas į ją stojo. Dera pripažinti, kad dailės ir muzikos dalykus aš anuomet išmaniau nepalyginti geriau nei teatrą. Teatras man buvo lyg atsarginis išėjimas.

Taigi – „vėl“ į Maskvą, kur praleidome karo metus, tik šįkart – lietuvių pramintais takais, į Valstybinį teatrinio meno institutą – GITIS’ą, ten dar visai neseniai studijavo būsimasis Kauno dramos teatro žvaigždynas – Kęstutis Genys, Birutė Raubaitė, Regina Varnaitė, Leonardas Zelčius, Laimonas Noreika ir kiti. Instituto dėstytojai labai pamėgo šiuos talentingus, iniciatyvius, draugiškus lietuvių studentus, jų diplominio spektaklio „Figaro vedybos“ (1952) didžiulės nuotraukos daug metų kabėjo instituto fojė...

 

Rugpjūtis

 

Pirmajame kelyje stovi traukinys „Vilnius–Maskva“; vyrai su bagažo vežimėliais niūrūs, nes jų paslaugų niekam nereikia; pavakario saulėje pilkuoja dulkini stoties langai, cementinės šiukšlių dėžės su tautiniais tulpių raštais aplipusios spjaudalais. Į vagoną ropščiasi bagažu apsikrovę Lietuvoje atostogavę maskviečiai. Viena išlydinčioji šaukia: „Катя, Катя, помидоры под ботинками, не забудь!“¹ Moteris lange: „Да ладно, спасибо“². Mane lydi Tėvas, brolis Vytautas ir mūsų namų geroji dvasia – Ancė. Mama, vengdama graudžių, jausmingų scenų, pasiliko namuose. Palydovė tuoj visus suleis vidun ir užkais arbatos. Šaižus traukinio švilpukas. Tėvelis ištraukia iš švarko kišenės saldainį ir citriną: kai bus pernelyg linksma, suvalgyk citriną, o kai liūdna – saldainį... Vėjas blaško vagone užkurtų pečiukų dūmus. Įlipu į kupė vagoną Nr. 6, kuriuo paskui daug metų važinėsiu trasa Vilnius–Maskva. Atitraukiu švarias užuolaidėles, padabintas melsvais spausdintais lietuviškais tautiniais raštais. Maniškiai stovi ir žiūri į mane taip, kaip žiūrima tik perone, mojuodami žengia keletą žingsnių kartu su pajudėjusiu traukiniu... Taigi – į Nežinią, į Laisvę!

 

Maskvoje

 

Maskvoje Lietuvos atstovybės pusrūsyje veikė kuklus švarus viešbutukas, kuriame apsistodavo komandiruotieji iš Lietuvos; ten, kol ruošiausi ir laikiau stojamuosius, gyvenau ir aš. Kai pabosdavo pjeses skaityti, su malonumu rusų kalba skaitinėdavau Tėvo dovanotą iš tadžikų kalbos išverstą Omaro Chajamo „Rubajatų“ tomelį. (Beje, daug vėliau pasirodęs Lino Brogos vertimas man atrodo kur kas grakštesnis.) Pro pusrūsio langą vakarais krisdavo rugpjūčio saulės spinduliai; melsvais aliejiniais dažais išdažytame kambaryje buvo drėgna ir netoliese kvepėjo bufetėlis, kuriame atvykėliai pusryčiaudavo. Kelių lovų kambaryje apsistodavo vis nauji žmonės. Pamenu, trumpam buvo atvykusi jaunystės grožiu spindinti, linksma ir gyvybinga aktorė Irena Leonavičiūtė. Ji man padėjo atsakyti į kelis stojamųjų programos klausimus. Kartkartėmis pusbalsiu recituodavo mano Chajamą. Susidraugavom. Tuos maskvietiškus epizodėlius ji vėliau dažnai prisimindavo, paskutinį kartą – kai susitikome A. Jakšto gatvėje prieš pat jos mirtį...

 

Institutas

 

Institutas buvo įsikūręs viename jaukiame Arbato skersgatvyje, Sobinovo Nr. 4, kuris vedė link Majakovskio teatro. Šiame pastate po revoliucijos 3-iojo dešimtmečio pradžioje buvo įsikūręs GITIS’o (V alstybinio teatro meno instituto) teatras, susijęs su Mejerholdo ir kitų teatro įžymybių veikla. Atrodo, gana kuklus pastatas, „osobniakas“, kokių Maskvoje iki šiol daugybė, XIX a. pabaigoje priklausė kažkokiam pirkliui. Pagrindinis triaukštis namas stovėjo atokiau nuo gatvės, o pagalbiniai pastatai – kiemo gilumoje. Tai buvo tyli, romantiška vieta, nes instituto rūmą nuo gatvės skyrė nedidelis, geležine tvorele aptvertas sodelis, kuriame dar galėjai įžiūrėti buvusius centrinės klombos ir ją juosiančio tako kontūrus. Nei rožių krūmų, nei skiepytų alyvų ar puošnių akacijų, kurios sodininko prižiūrimos tikriausiai augo čia prieš kokius keturiasdešimt metų, jau nebebuvo; kiemelį supo dideli, prastos rūšies topoliai, kokių gausiai prisodinta Maskvoje, ir pavasarį jų pūkai sklandydavo ore, skverbėsi į visus plyšius ir užkaborius. Sodelyje stovėjo keli lenkti apšiurę mediniai suolai, ant kurių susigrūdę per pertraukas mėgdavo ilsėtis studentai. Jie repetuodavo dialogus ar mažas sceneles, mokydavosi tekstus, lavindavo balsus, kartodavo greitakalbes, kaip antai: „Карл у Клары украл коралы. Kлара у Карла украла кларнет“³... Į kiemą užklydusiam prašalaičiui visa tai atrodė keistokai, lyg mums būtų „ne visi namie“…

Kai pirmą kartą atėjau į institutą įteikti dokumentų, pravėrusi sunkias duris patekau į fojė su baltų senoviškų koklių grindimis; iš kairės prie durų už nediduko stalelio sėdėjo skara apsigaubusi stamboka moteris. Netrukus paaiškėjo, kad tai budinti teta Mania su širdutės formos sidabriniais auskarais nutįsusiose ausyse; ant stalelio stovėjo elektrinis „samovaras“, o virš budinčiosios galvos ant aliejiniais dažais nudažytos rusvos sienos – lenta su auditorijų raktais ir dar kažin kokiais daikteliais. Šalia budinčiosios, įsitaisiusios ant taburetės, kabojo cinkuotas vandens bakelis su grandine prirakintu metaliniu puodeliu. Ji rūsčiai paklausė, kur aš einanti, o kai paaiškinau, kad norėčiau įteikti dokumentus, mostelėjo ranka dešinėn, pirmojo aukšto koridoriaus pusėn. Tirštai prirūkytoje kanceliarijoje apsivertusi popieriais sėdėjo pagyvenusi pilka moteris su papirosu kairėje rankoje. Dokumentus priėmė, įregistravo, liepė pasirašyti. Pakėlusi pilkas vandeningas akis įdėmiai mane nužvelgė ir burbtelėjo: „Опять литовцы“⁴ (tuo metu vyresniuose kursuose mokėsi aktorius Audrius Chadaravičius, kritikas Jonas Marcinkevičius ir muzikologas Vytautas Mažeika) ir pridūrė, kad stojamųjų egzaminų tvarkaraštis – fojė ant sienos. Paaiškėjo, kad dalį egzaminų laikysime kitame, kuklesniame korpuse. Anksčiau jame tikriausiai gyventa savininko tarnų, laikytos prekės...

 

Stojimas į institutą

 

Stojimas į institutą įsiminė visiems laikams. Konkursas buvo didžiulis. Intelektualūs maskviečiai su žymių artistų pavardėmis (pavyzdžiui, Kniper) išdidžiai vaikštinėjo po GITIS’o kiemelį ir arogantiškai svaidėsi replikomis apie praeito sezono spektaklius, stebindami mus, provincialus, savo žiniomis. Atrodė, kad jie viską žino, visus pažįsta. Tačiau keisčiausia, kad būtent jie po sesijos liko „už borto“. Prisiminusi tą metą, kartais juokiuosi balsu. Pavyzdžiui, kad ir iš gando, esą instituto direktorius pirmenybę teikė visai jauniems, žaliems, pilkiems studentėliams (su tokiais esą lengviau dorotis), arba iš to, kad stojamąją recenziją rašiau ne apie dramos spektaklį, o apie Juliaus Juzeliūno baletą „Ant marių kranto“, kurį buvau neseniai mačiusi. Nežinojau, kad stojant reikės rašyti apie savo respublikos spektaklį; iš matytų dramos spektaklių nė vienas man neatrodė įdomus. Pasirinkau baletą! Rusiškai rašiau be klaidų, todėl buvau neblogai įvertinta. Savo rašinio tiksliai neatsimenu, tik kad stengiausi pabrėžti spektaklio tautinę dvasią ir lyrizmą, atsispindinčius muzikoje bei scenovaizdyje. O lemtingo pokalbio su priėmimo komisijos nariais sėkmę man tikriausiai lėmė atvirumas ir… Čechovas. Buvau mačiusi spektaklių pagal Čechovą (tarp jų – Maskvos dailės teatro „Tris seseris“), skaičiusi jo prozos ir kelias pjeses, o kas svarbiausia, buvau skaičiusi jo įspūdingą susirašinėjimą su žmona Olga Kniper-Čechova. Du tomeliai jų laiškų Mamos knygų spintoje visuomet būdavo po ranka. Paklausta, apie kurį autorių rinkčiausi kalbėti, apie Gorkį ar Čechovą, pasakiau, kad nemėgstu Gorkio (jį siejau su mokykloje peršamu romanu „Motina“) ir renkuosi Čechovą. Pamenu, komisijos nariai susižvalgė, nusijuokė, o vienas jų neslėpdamas ironijos pasakė: „Vargšas Gorkis.“ Paklausta, ką esu skaičiusi Čechovo, paminėjau ir susirašinėjimą. Vienas profesorius susidomėjo, kas man labiausiai įsiminė iš tų laiškų. Atsakiau, kad labiausiai įsiminė tai, jog Olga Kniper nemylėjo Čechovo. Tada jis paklausė: „Имеет ли это отношение к театру?“ – „Да, конечно. Это сложные отношения между людьми. Драма“⁵. Mano atsakymai komisiją tenkino.

Pagrindiniame instituto korpuse į viršų palei sieną kilo gana platūs laiptai, o nuo sienos iš didžiulės freskos į mus „tėvišku žvilgsniu“ žvelgė Josifas Visarionovičius Stalinas, Sovietų šalies generalisimas baltu kiteliu, nusagstytu didvyrio ordinais; jis šypsojosi mergytei, nuo laimingos motinos rankų tiesiančiai jam margą gėlių puokštę, pavasariško dangaus fone šypsojosi ir kiti vadą sveikinančios minios veidai... Buvo pats šeštojo dešimtmečio vidurys, dveji metai po Stalino mirties! Kitą rudenį atvykę mokytis freskos jau neberadome. Nepasidomėjome, nugramdyta ji buvo ar tik uždažyta. Nenustebčiau, jeigu dabar kas nors ją atgaivintų. Štai prieš keletą metų su drauge užsukome į jos alma mater – į Pedagoginį literatūros institutą Mažojoje Pirogovkoje, kuriame mokėsi ne vienas mano pažįstamas. Ten tuščioje pirmojo aukšto rūbinėje prie langų į gatvę ant neaukšto postamento stovėjo Stalino biustas. Nusisukęs nuo šviesos, jis niūriai žiūrėjo į mus, turbūt piktdžiugiškai galvodamas, kad niekas taip ir neišdrįso jo sunaikinti... Paradoksalu: Lenino vardą iš instituto atėmė, o Stalino biusto ištremti nepajėgė...

Vaizduotė kuždėjo, kad minėtieji mūsų instituto laiptai kyla į buvusią dvarelio šokių salę, virtusią instituto mokomuoju teatru. Čia studentai repetuodavo ir vaidindavo savo diplominius spektaklius. Šiame aukšte buvo ir dekanatas, ir išsikerojusia palme papuoštas marksizmo-leninizmo kabinetas, kuriame išmintingasis filosofijos ir estetikos dėstytojas Kirilas Šochinas rūkydavo per paskaitas, gesindamas papirosus į didelį vazoną, visai prie pat egzotiško augalo kamieno... Didžiojoje salėje, skendinčioje juodų perkelinių kulisų tamsoje, po poros metų bus pašarvotas vienas žaviausių dėstytojų, skaitęs mums paskaitas apie senąją Vakarų literatūrą, mėgdavęs cituoti nepadorias scenas iš viduramžių meilės romanų ir Renesanso literatūrinių opusų, profesorius Konstantinas Loksas, atėjęs pas mus iš XIX amžiaus pabaigos. Literatūrologas, prancūzų klasikinės literatūros vertėjas, parašęs romaną apie prieškario literatūrinę bohemą, artimas Boriso Pasternako bičiulis... Pasakota, kad kadaise Paryžiuje buvo išrinktas grožio karalium... O mums – nedidukas, sulinkęs, pražilęs, didžiulėm juodom akim žvelgiantis į mus, tokius žalius ir naivius, iš padilbų; atrodė gana abejingas, netikėjo, kad mums gali būti įdomios jo paskaitos, meilė Floberui, Stendaliui ar Merimė. Bet jo mintys pasiekdavo ir veikė mus ne tiesiogiai, o kitu, intuicijos keliu. Man įsiminė ir toks nedidelis „asmeninio kontakto“ epizodas: pamačiusi profesorių lėtai kopiantį laiptais, pasileidau bėgti į auditoriją, bet man nuo pečių nuslinko šilkinė skarelė, Mamos atvežta iš Lenkijos; trijų prancūzų vėliavos spalvų skarelė buvo išmarginta žodžiais, kurie supo joje pavaizduotą Notre Dame de Paris, Atodūsių tiltą, plaukė Sena. Profesorius Loksas mikliai pasilenkė jos pakelti. Sustojau, laikydama kitą skaros galą, o jis gražiai skaitė tuos žodžius ir šypsojosi lyg kažką prisimindamas. Paskui paklausė: „Вы откуда?“ – „Из Литвы.“ – „Очень приятно. Будем знакомы...“⁶ Po metų belangėje didžiojoje salėje, mažutis ir visiškai vienišas, profesorius Loksas gulėjo karste ant sustumtų ir juoda marška apdengtų stalų. Į jų kojas buvo atremti keli geležiniai vainikai (gyvų gėlių vainikai net Lietuvoje atsirado daug vėliau, o Maskvoje kitokių ir nebūdavo)... Pasieniu sėdėjo keli dėstytojai, užeidavo vienas kitas studentas...

Instituto rūmuose turėjome ir kuklesnę peržiūrų saliukę, ir biblioteką. Dar aukščiau – tikriausiai buvusiuose miegamuosiuose – auditorijas, didesnes ir visai mažutes. (Kurse būdavo ne daugiau penkiolikos studentų.) Kiekvienoje auditorijoje stovėjo fortepijonas arba pianinas. Per pertraukas bandydavom pagroti ir net pašokti. Ypač mėgom užtemdytą auditoriją pirmajame aukšte, kurioje dėstytojas Nikolajus Tarabukinas, Mejerholdo bendražygis, rafinuotas dailės ir sceninio kostiumo žinovas, aistringas architektūros mylėtojas, skaitė dailės istorijos paskaitas, primityviu virpančiu ir užsikertančiu aparatu rodydamas mums per gyvenimą sukauptas nespalvotas skaidres. Anuomet nebuvo geresnės įrangos. Jos netobulumą atstojo mūsų pačių vaizduotė. Pamenu, kaip mane sukrėtė skaidrė su pirmykščio žmogaus, troglaidito, sukurta „skulptūra“. Tai buvo primityvus statinys, sudėtas iš kelių įvairaus dydžio akmenų. Jis priminė plokščią stogą ant kojų arba aukštą dievų stalą. Europoje tas namas, orakulas ar šventykla, vadinamas dolmenu. Komentuodamas skaidrę Tarabukinas atrodė susijaudinęs, išsitraukė nosinę... Dabar pasakyčiau, kad tada išvydome absoliučiai paprastą ir tobulą kūrinį, panašų kad ir į Mindaugo Navako skulptūras... Žavingas, bet visiškai kitaip buvo Vakarų teatro istorijos dėstytojas bei vadovėlių autorius Georgijus Narcesovičius Bojadžijevas. Tikras oratorius, artistas, kerintis mus savo gestais, balso intonacijomis, karštais tamsių akių žvilgsniais, gebėjimu atmintinai skaityti ilgiausias ištraukas iš klasikinės dramaturgijos. Puikiai parengtas, ne vienus metus skaitytas ir tobulintas Šekspyro paskaitų ciklas buvo tikrasis armėno-azerbaidžaniečio Bojadžijevo aistrų teatras! Jau iki mūsų buvo susiklosčiusi tradicija po paskutinės ciklo paskaitos atsistojus paploti profesoriui. Pasitenkinimą jis mokėjo nuslėpti lengvu ironišku gestu – nusilenkdavo lyg graikų aktorius, finalinėje scenoje nusiėmęs kaukę...

Paslapčia, pamokyti mūsų gerbiamų penktakursių, dar lankydavome namuose nuo sovietinės valdžios nukentėjusį buvusį GITIS’o dailės istorijos dėstytoją – konstruktyvistą, kurio pavardės, deja, nepamenu. Jis gyveno gretimame skersgatvyje. Aukštas, liesas, gražiai pražilęs ir su baltais ūseliais, gyvomis akimis, įdėmiai stebinčiomis aplinką ir žmones. Ant didžiulio rašomojo stalo jis išskleidė mums senus savo scenovaizdžių aplankus. Viename buvo neįgyvendintas „Ham-leto“ dekoracijų projektas, kur viskas išspręsta linijomis, įvairių geometrinių formų plokštumomis ir ryškiomis spalvomis. Jis aiškino, kad didžiausią įtampą scenoje išreiškia ovalas. Ovalinis pandusas leidžia komponuoti kai kurias mizan-

scenas, pavyzdžiui, kaip slapčia stebimas Hamleto ir Ofelijos susitikimas. Jo kalbos padarė didžiulį įspūdį, nes socrealizmo laikais nieko panašaus nei matyti, nei girdėti nebuvo tekę. Galėjome iš jo sužinoti dar daugiau įdomių daly kų, bet kiek trukdė bendrauti varžymasis, poreikis laikytis pagarbaus atstumo nuo vyresnio asmens ir kiti tradicinio auklėjimo pančiai. O vienišas, anksti užgesintas menininkas tikriausiai būtų buvęs laimingas, jeigu jį dažniau būtų lankę jauni žingeidūs žmonės...

Kai įstojau į GITIS’ą, – o tai buvo dveji metai po Stalino mirties ir metai iki įžymiojo partijos suvažiavimo, lėmusio didelius pokyčius vidaus politikoje, – vakarais mėgdavau ateiti į Lietuvos atstovybę paskambinti fortepijonu; atsinešdavau natas – kelis jų sąsiuvinius buvau atsivežusi iš Vilniaus (turėjau ir rudus, prieš karą išleistus Čiurlionio sąsiuvinius su jo faksimilėmis, kuriuos vėliau padovanojau Aldonai Dvarionaitei). Stengiausi neprarasti „formos“. Labiausiai mano „koncertais“ džiaugėsi naktinė budinčioji… Atstovybės aplinka man priminė karo laiką ir tuomet sutiktus žmones; ten dar buvo jauku – atvira saliukė antrajame aukšte, Jurgio Baltrušaičio laikų baldai, fortepijonas ir jaukią šviesą skleidžiantys prašmatnūs šviestuvai. Netrukus ilgametį Lietuvos atstovą Joną Laurinaitį, šiltą žmogų, palaikiusį atstovybėje lietuvišką dvasią (sutikti Naujųjų metų čia susirinkdavo lietuviai studentai iš visos Maskvos, atstovybės paremti, patys susipirkdavo ir gamindavosi maistą ir sėdėdavo už vieno didelio stalo) pakeitė „draugas“ Gabdankas. Tvarka kaipmat pasikeitė: fortepijoną užrakino, studentams pinigų nebeskolindavo, nebevykdavo lietuvių vakarėliai ir niekas čia nebesijautė kaip namuose. Dar po keleto metų, atnaujinant patalpas, senieji baldai iškeliavo į Vilnių ir, ačiū Dievui, rado prieglobstį Chodkevičių rūmuose.

 

Biblioteka

 

Tikrą nusiraminimą patirdavau tik instituto bibliotekoje. Ji buvo nedidelė ir jauki. Įsivaizduodavau, kaip prieš kokias keturias dešimtis metų dvarelio savininkai ir jų vaikai čia dar skaitė knygas, rašė dienoraščius ir laiškus, o gretimoje svetainėje, kur dabar marksizmo-leninizmo kabinetas, po pietų gerdavo kvapnią arbatą iš brolių Kuznecovų porcelianinių puodelių. Mano laikais biblioteka tapo priebėga vienišuoliams ir tiems, kurie norėjo daugiau sužinoti. Ją sudarė skaitykla ir pagalbinės patalpos – knygų saugykla ir vedėjos bei bibliografės „kabinetai“ – knygų lentynomis atitverti užkaboriai arčiau langų. Smalsieji studentai galėjo čia lankytis. Bibliotekininkės Lidija ir Nataša buvo mums tarsi gailestingosios seserys – paslaugios, geranoriškos, iš pusės žodžio atspėjančios mūsų kol kas nelabai įmantrius poreikius. Ilgainiui suartėjome. Į biblioteką ateidavome ne tik skaityti, bet ir pasikalbėti, pasitarti. Ten buvo ramu ir saugu. Kvepėjo knygomis ir senais laikraščiais. Medinės panelinės sienos derėjo prie lentynų, iš viršaus į skaitytojus žvelgė pagarbiai išrikiuoti seni Volkovo, Ščepkino, Puškino, Gogolio, Ostrovskio, Močialovo ir kitų teatro šviesulių portretai. Jaukūs buvo seni, geros kokybės faneruoti stalai. Kiekvienas skaitantysis turėjo į stalą įmontuotą lempą su matinio stiklo gaubtu. Kiek čia perskaityta, sužinota, kiek čia būta netikėtų susitikimų su autoriais, kurių iki šiol nepažinojai! Vien jau sidabro amžiaus rusų poezija ko verta! O seni teatro žurnalai, Nikolajaus Jevreinovo knygos apie senąjį teatrą... Didžiulę nuostabą kėlė ir leidiniai apie senuosius teatro teorijos ir praktikos atstovus, jų prisiminimai, straipsniai. Mane žavėjo skomorochų gadynė (kaip taikliai ir talentingai jos dvasią vėliau perteikė Tarkovskis vienoje iš savo genialaus filmo „Andrejus Rubliovas“ dalių!), drąsūs viduramžių gatvės artistai, renesansiniu džiaugsmu trykštanti commedia dell’arte. Prisiminiau, kaip Mama mane dar mokinę pasiėmė su Konservatorijos studentų ekskursija į Kijevą; kaip Šv. Sofijos sobore ant Vladimiro kalnelio, leidžiantis siaurais vidiniais laiptais, ant sienos išvydau melsvai blankias nuostabaus grožio freskas: tarsi slėpdamiesi nuo cerkvėje garbinamų šventųjų, jose šoko vyžoti dūdelėmis grojantys skomorochai. Vėliau stebėjausi: kaip išdrįso menininkas šventykloje pavaizduoti bažnyčios persekiojamus laisvamanius artistus?! Beje, ta freska įdėta į senojo rusų teatro istoriją...

Kai kurie mano skaitiniai buvo labai tolimi socializmo epochos normatyvams ir įsitikinimui, kad tik realistinis teatras vertas dėmesio bei studijų, kad tik Stanislavskio „sistema“ galima pasikliauti, o visa kita – tušti jokių rezultatų nedavę prasimanymai… Intuicija jau tada kuždėjo priešingai, didelį įspūdį paliko Nikolajaus Jevrejinovo senojo teatro formų restauravimo bandymai ir jų analizė, taip pat tikro ramybės drumstėjo kritiko Julijaus Aichenvaldo, vadinamo kritiku-impresionistu, netikėtos prognozės. Viena iš jų, jei neklystu, 1911 metais, skelbė netolimą teatro mirtį. Savaip įdomus, nors ir konservatyvus, atrodė aistringas teatro kritikas Aleksandras Kugelis, senojo įžymybių aktorių teatro gynėjas, aršus mchatiškojo natūralizmo priešas. Jo neapykanta vertė susimąstyti ir kritiškiau į viską žiūrėti. Ir ne tik teatre.

Kai, pagaliau baigus studijas, atvykdavau paviešėti į Maskvą, aplankydavau draugus, žiūrėdavau spektaklius ir parodas (Fernano Ležė, Rokvelo Kento, Roberto Raušenbergo, „Moskva–Pariž“ ir kt.) Pirmiausia traukė aplankyti institutą: nešina lietuvišku varškės sūriu, prie Arbato metro nusipirkdavau iš kaukaziečių puokštelę gėlių (prie metro jie visuomet pardavinėdavo gėles ir pavasarį Kaukaze žydinčių krūmų rausvas šakeles) ir lėkdavau Sobinovo skersgatviu į išsiilgto GITIS’o biblioteką. Einant per sodelį, širdis imdavo virpėti – plūsteldavo aitri prieštaringų prisiminimų banga. Man pasirodžius, visos trys bibliotekininkės sueidavo krūvon, užkaisdavo ant taburetės įtaisytą elektros plytelę ir seną žalią arbatinuką prilituota rankena, o čia ir mano saldainiai, ir sūris, ir dar kas nors iš jų spintutės vaišėms atsirasdavo. Žiūrėdavo jos į mane įdėmiai, švelniai, klausinėdavo apie viską. Visada – apie buvusius gitisiečius, režisierius Čibirą, Jurašą, Gaidį, Tamulevičiūtę, Bučienę, kaip jiems „ten, Lietuvoj“ sekasi. Aptardavo mano išvaizdą ir garderobą. Kartą buvo pasakyta, kad man labiau tikusi trumpo kirpimo šukuosena, o ne tie ilgi „vienuoliški“ plaukai su sklastymu per vidurį… Bet aš jas visas mylėjau. Žinojau, kad sunkiausiu gyvenimo momentu galėčiau į jas kreiptis…

Ryškiausia asmenybė buvo Tatjana Sergejevna Borisova, instituto bibliotekos siela. Pusamžė, nedidelio ūgio, į pilnumą linkusi moteris, ji buvo savaip graži; jos tamsius banguotus plaukus puošė dvi plačios sidabro sruogos, o įdėmios rudai žalsvos akys žiūrėjo iš po tankių blakstienų. Tatjana Sergejevna iš prigimties buvo bibliografė, labiausiai už viską mylinti knygas, teatrą ir jo žmones. Buvusius ir būsimus. Mokėjo penkias – rusų, lenkų, italų, prancūzų ir anglų kalbas, skaitė ir kitomis, turėjo aštrų kritinį protą, sekė visas naujoves, fiksavo ir dėjo į dėžutes; aprašinėjo žurnalus, kaupė medžiagą personalijoms; kol galėjo, lankė spektaklių peržiūras, stebėjo studentų egzaminus-spektaklius. Apie daugelį visuomenės gyvenimo reiškinių turėjo tvirtą nuomonę. Prieš karą artimai pažinojo visus žymiausius teatro žmones, sekė jų tragiškus likimus (Michoelsas, Mejerholdas, Tairovas ir daugybė kitų), jai buvo pažįstama GITIS’o profesūra, kai kurie profesoriai, nukentėję Stalino laikais. Apie kiekvieną žinojo daugybę įdomių dalykų... Retsykiais pokalbis nukrypdavo į senus laikus. Kartą Tatjana Sergejevna papasakojo apie Mejerholdo mirtį ir apie šiurpų jo mylimos žmonos, Zinaidos Raich, nužudymą (vėliau jos mirtis buvo aprašyta žurnale „Teatralnaja žizn’“). Po ilgos pauzės pridūrė paslaptingą istoriją apie juodąją Mejerholdo užrašų knygutę, kurią maestro visuomet turėdavęs su savimi. Kai režisierių suėmė, kabinetas tą pačią valandą buvo užantspauduotas, o knygutė liko kabinete. Po daugelio metų ji buvo pastebėta pas vieną žinomą mūsų laikų Didžiojo operos ir baleto teatro solistą… Kas žino, kaip, kodėl, kokiomis aplinkybėmis relikvija su režisieriaus pastabomis ir mintimis pateko į jo rankas? Tatjana Sergejevna papasakodavo įdomių dalykų apie prieškarį, bet savisaugos sumetimais tos istorijos nepasklido. Ji turėjo savo kampelį prie lango Knygų fonde, kuris buvo įsikūręs saliukėje už skaitytojų aptarnavimo stalo. Čia ji tarpo tarp stalčiukų, dar neaprašytų laikraščių ir neperžiūrėtų žurnalų bei knygų. Virvutėmis surišti senų laikraščių ir žurnalų glėbiai kyšojo iš po stalo ir kėdžių. Dulkių ir seno popieriaus kvapas tiesiog svaigino, o saulė sunkiai skverbėsi pro retai plaunamus aukštus langus. Tarpulangėse buvo prikritę instituto sodelyje augusių topolių pūkų. Medžiai seni, iškeroję, pavasarį tų pūkų daugybė, ir Tatjana Sergejevna sakydavo: „Сорное дерево. Вся Москва от них задыхается“⁷.

Be senos vieniškos kėdės užapvalinta atkalte, prie Tatjanos Sergejevnos rašomojo stalo užkaboryje tilpo dar viena, jau siūbuojanti, atremta į knygų lentyną – lankytojui. Priimdavo mus po vieną, kitas galėdavo pastovėti šalia, jeigu pokalbis be paslapčių, arba palaukti koridoriuje. Pokalbiai su Tatjana Sergejevna visuomet būdavo įdomūs; duodavo daugiau negu kai kurios nykios paskaitos ir skatino savarankiškai mąstyti. Daugiausia su ja bendravo režisieriai ir teatrologai. Aktoriai – rečiau. Mums tekdavo įvairios užduotys, reikėdavo rinktis temas, rašyti darbus, ir ji žinojo, kaip kiekvienam padėti, patarti.

Gyveno Tatjana Sergejevna su neįgaliu vyru Nikiforu Petrovičiumi (klausinėti nebuvo priimta, bet panašu, kad karo metais jo būta fronte) ir rūpinosi juo kaip vaiku; savo palikuonių jie neturėjo, todėl visi globojami studentai jai buvo tarsi vaikai. Kartais pas juos apsilankydavau su baltų pietietiškų gėlyčių, panašių į pakalnutes, puokštele ir keliomis porcijomis plombyro.

Jų didelis šviesus kambarys metro „Aeroport“ rajone palyginus tvarkingame ir tvirtame prieš karą statytame name buvo „komunalkoj“, t. y. bute su keliais kaimynais. Rajonas atrodė gana tvarkingas – mat netoliese buvo partinė mokykla užsieniečiams, o Chruščiovo laikais viename iš namų net įsikūrė nyki „moderni“ kavinė. Svečiuotis pas Borisovus būdavo vienas malonumas – abu gyvi, linksmi, nors vargino visokiausios ligos ir bėdos. Smarkiai šlubuodama, Tatjana Sergejevna surengdavo kuklias vaišes, virdavo arbatos, visuomet turėdavo kokį nors gardumyną. Vasarą jų dideliame balkone augdavo daugybė gėlių, mes sėdėdavome ant sofos prie atvirų balkono durų, gerdavome Ceilono arbatą, kurią jie labiausiai mėgo, ir kvėpdavom balkone žydinčių nasturtų, medetkų ir petunijų dvelksmą; būdavo dar perpjautas per pusę ir dosniai apibertas cukrumi greipfrutas iš šaldytuvo. Jį valgyti reikėdavo šaukšteliu, gvelbiant minkštimą ir saldžias tirštas sultis. Mums kalbantis, Tatjanos Sergejevnos vyras sėdėdavo ant sofos, užsikėlęs abi skaudamas kojas, atrėmęs lazdas, ir klausydavosi mūsų samprotavimų. Retsykiais nusijuokdavo, kai aš pasakodavau apie bendrabutį, įžymiąją Trifonovką, arba apie tai, kokiais būdais be bilietų patekdavom į gastroliuojančių užsienio teatrų spektaklius… Pamenu, į Maskvos dailės teatrą, kai vaidino anglai, kažkas mus vedė rūsiais.

Po kelerių metų jie gavo atskirą butą tolimame rajone. Nikiforas Petrovičius netrukus mirė kankinamas skausmų, ir Tatjana Sergejevna jau beveik niekur nebeišeidavo. Porą kartų, neilgam atvykusi, naujame jų bute buvau net apsistojusi – Tatjana Sergejevna džiaugėsi galimybe pabendrauti „su gyvu žmogumi“. Vakarais laukdavo manęs grįžtant iš teatro, stebėdavo, kaip aš valgau, kaip šaukšteliu gramdau prisirpusį cukruotą greipfrutą, ir godžiai klausinėdavo apie matytą spektaklį, apie aplankytas parodas ir draugus, apie mūsų šeimą. Nors pati buvo vieniša ir į teatrus nebevaikščiojo, kone visus aktorius dar pažinojo ir spektakliai ją domino iki menkiausių smulkmenų: kaip interpretuotas vienas ar kitas personažas, kaip surežisuota kulminacinė scena ir finalas, ką galėčiau pasakyti apie jauno dailininko scenografiją. Kartais nutraukdavo: „Так разве это хорошо?“⁸ Paskui klausinėdavo apie Lietuvą, daugiausia – apie Dalią Tamulevičiūtę (Dalia pas ją yra gyvenusi), kurią labai mylėjo ir iš kurios laiškų niekaip nesulaukdavo. Kai kartą, dar GITIS’e, pasakiau jai, kad ateityje galvoju rašyti darbą apie Ibseną lietuvių scenoje, ji labai nustebo: „Зачем вам это старье? Он скучен и слишком рационален…“⁹ Ir laiškuose yra bandžiusi mane nuo tos temos atgrasyti; jai atrodė, kad reikia dirbti su šiuolaikiniu, gyvu teatru, jame ieškoti užgimstančio naujojo teatro ženklų. Ir aš ją supratau – ji nemėgo literatūrinio, negyvo, „atpasakojamojo“ Ibseno scenoje. Labiau domėjosi Grotovskiu, Bruku, apie kuriuos anuomet pro įvairius plyšius jau skverbėsi žinios į Maskvą – „В столицу мира, сердце родины“¹⁰. Bet aš dar nemačiau to naujo, užgimstančio teatro požymių. Gal tik Olegas Jefremovas su kolegomis „Sovremenike“ bandė užčiuopti tikrąjį savo laiko pulsą, kalbėjo nūdienių rusų dramaturgų lūpomis. Bet ir jis su savo aktoriais kūrė mchatiškosios tradicijos neorealistinį psichologinį, tik atviresnį, tikresnį teatrą, o formos srityje jokių ypatingų naujovių neatvėrė. Atsimenu stulbinantį paradoksą: madingiausias, šiuolaikiškiausias, jaunosios rusų publikos dievinamas anų laikų teatras „Sovremenik“ (vien pavadinimas ką reiškė!) net 1971 metais savo pastogėn negalėjo, o gal nenorėjo priimti Jono Jurašo modernaus „Makbeto“ pastatymo, kuriame vaidino patys „Sovremeniko“ aktoriai. (Jurašas, beje, Lietuvoje jau buvo pastatęs tokius puikius, mūsų teatrinę visuomenę išjudinusius spektaklius kaip Mrožeko „Tango“, Bulgakovo „Moljeras“, Sajos „Mamutų medžioklė“, Glinskio „Grasos namai“.) „Sovremenikas“ nurašė spektaklį dar negimusį, daugumai išplėstinės meno tarybos narių patarus ir pritarus… Tarp balsavusių „prieš“ už įdomų Jurašo darbą buvo Olegas Tabakovas, kiti teatro aktoriai, kai kurie mano buvę dėstytojai… Pakaks paminėti buvusį Stanislavskio vėliavnešį, išmintingą teatrologą profesorių Pavlą Markovą. O apginti spektaklį tvirta žymaus šekspyrologo argumentacija mėgino tiktai profesorius Aleksandras Anikstas ir mūsiškis Dovydas Judelevičius. Tą triuškinantį „aptarimą“ mes, keli liudininkai iš Lietuvos (Irena Veisaitė, Dovydas Judelevičius ir aš) nuodugniai aprašėme „Kultūros baruose“ atgimstant laisvai Lietuvai… Anksčiau tikrai niekas nebūtų išdrįsęs.

Ilgainiui mano maršrutai Maskva–Vilnius–Maskva pasidarė retesni, bet su Tatjana Sergejevna susirašinėjome; laukdavau jos jautrių laiškų, parašytų gražiu, lygiu braižu, tamsiu, inteligentų pamėgtu juosvu rašalu. Kai man buvo labai nelengva (visą 8-ąjį dešimtmetį ir dar ilgiau), kai likau be darbo, ji man parašė, kad būčiau šiek tiek atsargesnė, kad tiki manimi ir kad aš pasieksiu savo. Jos žodžiai mane guodė ir teikė vilties. Įsiminė ir toks pamokymas: „Kai rašote apie scenografiją, pasistenkite pasakyti scenografui ką nors tik nuo savęs“…

Kartą pašto dėžutėje radau grąžintą savo laišką. Ilgai varčiau jį, žiūrėjau į kryžmai perbrauktą Tatjanos Sergejevnos adresą, ir staiga kitoje pusėje ant krašto pamačiau violetiniu rašalu negrabia ranka parašytus du žodžius „Она выбыла“¹¹. Ta pačia ranka voko viduje, ant savo laiško kraštelio (laiškas buvo rašytas ant dviejų J. Vienožinskio atvirukų) radau dar du žodžius – „Редко пишите“¹² ir mirties datą. Supratau, kad tuos kelis žodžius parašė paštininkė, kelis kartus mane mačiusi pas Tatjaną Sergejevną, ją globojusi... Taip ir atsisėdau ant laiptų. Supratau, kad nutrūko dar viena brangi gija.

 

Trifonovka

 

Taip vadinome bendrabučius netoli Rygos geležinkelio stoties, kuriuose, kiek pamenu, gyveno įvairius menus studijuojantys studentai. Prisiminti tą vietą verta dėl įvairių dalykų. Palei stotį driekėsi gana platus asfaltuotas takas, abipus jo rikiavosi vienuolika vieno ar dviejų aukštų XX amžiaus pradžioje skubomis pastatytų korpusų karo pabėgėliams. Suklypusiuose, byrančiuose namuose nebuvo jokių patogumų, išskyrus praustuvus su senais geležiniais čiaupais, iš kurių tekėjo ledinis vanduo, ir retai valomą „kolektyvinį“ tualetą. Pirmojo aukšto langai buvo su grotomis. Iš tolo atrodė panašu į konclagerį, trūko tik stebėjimo bokštelių. Korpusus skyrė laukiniai krūmokšniai, toks šabakštynas aplink surūdijusias senas cisternas kerojo iki pat Rygos stoties. Netoliese buvo turgelis su kioskais, jame kaukaziečiai prekiavo savo gėrybėmis. Bet mes ten nevaikščiojom. Kaukaziečius, kurie, kaip netrukus paaiškėjo, prekiavo ir pilstomu jaunu vynu, lankydavo mūsų bendrabučio vyrija. O aš vis svarstydavau, kur jie ten laksto su kiekvienam kambariui skirtais aliumininiais, niekada nevalomais virduliais. Vynas virdulyje niekam įtarimo nesukeldavo, be to, ir pilstyti patogu… Bendrabutyje prie laukujų durų stovėjo apdriskusi juodu kolenkoru aptraukta sofa, o virš jos kabėjo skelbimų lenta su skyreliais laiškams. Ant sofos nuolat sėdėdavo „budintis“ studentas, badaujančiųjų atstovas, ir stebėdavo, kada ir kam paštininkas atneš piniginę perlaidą. Ją nučiupęs, skubėdavo įteikti adresatui, siūlydavosi palydėti į paštą ir čia pat prašydavo paskolint kokius du rublius, arba bent jau pavaišinti...

Kai kurie kambariai buvo labai dideli. Juose dažniausiai gyveno „studijų“ vyrai. Jeigu kuris nors ką nors ir skalbdavo, tai džiovinti galėdavo tik kambaryje, jokių specialių patalpų ten nebuvo. Šiandien jau sunku įsivaizduoti tokį gyvenimą... Bendrabučio gyventojai daugiausia atrodydavo pusiau išsimiegoję, pusiau nusiprausę, apsivilkę skurdžiai – kas ką išmano. Būsimoji Tagankos teatro ir kino įžymybė, aktorius Valerijus Zolotuchinas atvyko iš Sibiro apsivilkęs nutrintu sportiniu treningu ir, kol negavo bendrabučio, nakvojo instituto sodelyje ant suolo... Dar spalvingesni ir absurdiškesni atrodė kai kurie studentai iš Azijos, dėvėję ryškius tautinius drabužius.

Iš varganų bendrabutiečių išsiskyrė vienas Maskvos dailės teatro teatrinės studijos lankytojas, gyvenantis gretimame, rodos, dvylikos lovų vyrų kambaryje, Leonidas Davydovas-Subbočius. Atvyko studijuoti iš Karaliaučiaus, ten pašte dirbo jo mama. Ar tik nebus jo protėviai susiję su mūsų kraštu? Aukštokas, inteligentiškas ir net elegantiškas. Vienas retų mūsų kambario lankytojų, kurie beldėsi į duris (mat kiti ėjo tiesiai, nesivargindami). Vaikščiojo gražiai nuleidęs rankas, lėtai, susimąstęs. Mėgdavo šį tą užsirašinėti į mažutes knygutes, kurias nešiojosi su savimi. Pats skaniai juodavosi iš to, ką tą dieną pastebėjo ir išgirdo tramvajuje, studijoje ar gatvėje. Skaitydavo tuos užrašus lyg trumpas noveliukes po kelis kartus, ieškodavo tinkamiausios intonacijos, stebėdavo, kaip mes reaguojam, ir pats kvatodavo net užvertęs galvą. (Vėliau su žmona, estrados artiste, jis sukūrė estrados teatrą, kuriame skambėdavo jo satyriniai tekstai.) Mes, naivios mergiotės, buvom jo pirmoji publika. Leonidas buvo šiek tiek vyresnis, brandesnis. Mūsų kambaryje nė vienai specialiai nesimpatizavo, bet savaip mus visas mylėjo ir auklėjo. Gal gailėjo, kad gyvenam lyg aklos, nuolankiai taikomės prie tos bjaurios aplinkos. Ilgainiui mudu artimiau susidraugavom – jis domėjosi Lietuva, klausinėjo apie mano namus, tėvus, apie Vilnių. Juokaudavo: „Apsiveskim ar ką? Tu ten, Vilniuje, turi fortepijoną, muzikuosim...“ – „Ne, tik pianiną.“ – „Nesvarbu. Tegu bus pianinas.“ – „Gerai. O ką veiksim?“ – „Sugal-vosim ką nors...“ Jau kas kas, o jis galėjo bet ką sugalvoti. Net kostiumą sau pasisiuvo! Kai kartą paklausiau, iš kur turi tokį gražų kanapėtą minkšto tvido švarką, prisipažino pats pasisiuvęs, kaip ir savo elegantiškus marškinius su vos pakelta apykakle. „Pats?! Kaip?“ – „Viena mano pažįstama turi siuvamąją...“ Supratau, kad taip norėjo turėti tuos drabužius, jog susitaupė pinigų, nusipirko medžiagų (aišku, komiso parduotuvėj, nes paprastose nieko panašaus nebuvo) ir išmoko kirpti, siūti...

Vieną vasarą Leonidui pasiūlė nusifilmuoti filme pagal Rozovą. Būdamas tokios inteligentiškos išvaizdos, jis, žinoma, gavo svarbų, bet neigiamo herojaus vaidmenį, o už jį – nemažą honorarą. Dabar jau galėjo išsikraustyti iš bendrabučio. Kambarį išsinuomojo jaukioje Ivano Kačalovo (!) gatvėje netoli Sadovoje kolco, pagrindinio Maskvos žiedo, ir pradėjo gyventi normalų gyvenimą. Jo drąsus, staigus apsisprendimas man padarė didelį įspūdį. Supratau, kad nereikia visada lygiuotis į kitus, kad kiekvienas, jeigu labai nori, gali tapti kitoks. Su Leonidu bendraudama išėjau tikrą laisvės ir orumo mokyklą. Po metų ir aš gyvenau jau ne bendrabutyje, o toliau nuo tos žmogų žeminančios aplinkos.

 

„Nacmenai“

 

Š į žodį pirmą kartą išgirdau institute. Išvertus į lietuvių kalbą jis reiškia nacionalines mažumas, bet visuomet vartojamas su panieka. Mane jis šokiravo ir žeidė. Va tau tautų draugystė, ta „дружба навечно“¹³ ir kiti gražūs lozungai! Į instituto sodelį pailsėti „nacmenai“ per pertraukas neidavo. Laikėsi kartu ir „baltiesiems“ po kojomis nesipainiodavo. Tuo metu buvo kaip tik surinktos kazachų, moldavų, tadžikų, kabardinų studijos. Kaip jas sudarydavo, papasakojo mus globoję teatrologai penktakursiai, tą patvirtino ir mūsų kambariokės tadžikės. Atvažiuoja vietinės k ultūros ministerijos komisija į internatą, kuriame gyvena ir mokosi daugiavaikių tadžikų šeimų atžalos. Išrikiuoja visus abiturientus ir išsirenka reikalingą mergaičių ir berniukų skaičių „pagal grožį“. Tikrai tadžikai yra gražūs – išlakūs, liauni, lankstūs... Taip ir atvykdavo į Maskvą mokytis ir gyventi pusbadžiu iš menkutės stipendijos. Stebėjomės sužinoję, kad iš moldavų, tadžikų ir kitų sovietinių Azijos respublikų dar trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo atimtas raštas ir įvesta „graždanka“, t. y. rusiškas raidynas, kuriuo neįmanoma perteikti gimtosios kalbos skambesio... Ir tik mūsų laikais tadžikams buvo grąžinta persiška abėcėlė, o moldavams – rumuniški rašmenys... Vis dėlto dera pripažinti, kad baigęs institutą ne vienas kursas savo respublikoje tapo naujo teatro pamatu. O mūsų kurso turkmėnas, buvęs kalnų piemuo Aširas – kuklus ir darbštus bernelis, grįžęs į Turkmėniją, atrodo, tapo net kultūros ministru.

 

Komendantė Klava

 

Komendantė Klava, vieniša „kritinio“ amžiaus moteris – įspūdingų formų, bet blyškaus plokščio veido dažyta blondinė, – bendrabutyje turėjo savo kambarėlį. Jis buvo mūsų ilgo koridoriaus priešingame gale, už posūkio į prausyklas, priešais didžiuosius vyrų kambarius. Nedidukas, pailgas, be lango, durys, ginantis nuo drėgmės, dažniausiai būdavo atviros. Jame stovėjo nemaža geležinė lova su nikeliuotais „bumbulais“ galuose. Po ja – senas lagaminas ir visokios dėžės. Lova būdavo užklojama balta kapa, kokių galėjai rasti kiekvienoje parduotuvėje, o pagalvių stirta galvūgalyje – tiuline mezginiuota „nakidka“ (užtiesalu). Iš visko galėjai matyti, kad lovai teikiama didelė reikšmė. Vėliau mus pasiekė gandai, kad komendantė godi meilės, ir ją lanko kone visi kazachų studijos gyventojai – nedidukai, nekalbūs, ne patys šauniausi vyrai. Užtai suprantama, kodėl ji nekentė mūsų, iš Tbilisio ar nuo Baltijos krantų atvykusių panelių. Mes bendravome su „baltaisiais“ vyrais, kurie į ją nekreipė jokio dėmesio. Manęs ji dar neapkentė už tai, kad matydavo tėvų atsiunčiamas perlaidas ir kad eidama prie viryklės užsirišdavau mūsų šeimininkės Ancės pasiūtą dailią prijuostę. Klavai tai tikriausiai atrodė „buržujiška“. Ji glaudžiai bendravo su instituto vadovybe; greitai supratom, kad informuoja direkciją apie Trifonovkos gyventojų elgesį – ką kuris veikia, kada grįžta, ar girtuokliauja, ar mylisi. Ar mylisi tarpusavyje vyrai; jeigu taip, į bendrabutį kaipmat atlekia milicijos mašina su komjaunimo komiteto ar direkcijos atstovu...

 

Mūsų kambarys

 

Pirmojo aukšto kambaryje stovėjo penkios geležinės lovos, rūbų spinta ir pailgas, klijuote apdengtas valgomasis stalas kambario viduryje. Langas buvo nedidelis, su grotomis. Prie stalo valgydavom, skaitydavom, priimdavom svečius, ateinančius pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais, išgyvenimais.

Virš mano lovos kojūgalio ant storų vielų kabėjo atitrūkęs didžiulis lubų tinko luitas. Atvykęs manęs aplankyti Tėvas pasižiūrėjo į jį ir pasakė: „Tik nedėk galvos į tą pusę.“ Ar ne juokinga?

Kambaryje gyvenome penkiese. Ania iš Tbilisio, žavus ukrainiečio ir gruzinės mišinys – blondinė plonais juodais antakiais ir žalsvom spindulingom akim, protinga, graži ir jausminga; ji studijavo aktoriniame fakultete; mes iš karto susidraugavom, toji draugystė tęsiasi iki šiol. Studijų metais sutapo mūsų požiūriai, poreikiai, viena kita pasitikėjom. Mane žavėjo Anios pasakojimai apie Tbilisį ir spalvingas jo senamiesčio kiemų bendruomenes, kurias gerokai vėliau už Pirosmanį užfiksavo talentingasis Paradžanovas ir kiti gruzinų kinematografo talentai. Niekad nepamiršiu Anios gaunamų siuntinių su aštriąja adžika ir kažkokiomis keistomis marinuotomis žolėmis ir, man regis, tokiu valgiu „lobio“. Prie mūsų skurdoko, beveik nesikeičiančio meniu, kurį dažniausiai sudarydavo bulgariškų pupelių tomatuose arba balandėlių vynuogių lapuose pašildyti konservai ir šviežias batonas, Anios gėrybės buvo egzotiška puota. Kartais man iš Lietuvos atsiunčiami kiaušiniai, rūkytos dešros rinkelė ar sūris negalėjo prilygti gruziniškiems skanėstams... Anios gyvenimas klostysis permainingai: pelnytai mylima dėstytojų, visuomet apsupta kurso vyrų, ji dar studijų pabaigoje skubotai, lyg ir nemylėdama, ištekės už vieno blankaus kursioko, vidutinių gabumų aktoriaus. Vėliau taps teatro „Na Maloj Bronnoj“ aktore, net vaidins Mašą Anatolijaus Efroso režisuojamose „Trijose seseryse“. Išsiskirs su provincijoje dirbančiu vyru ir dar kartą ištekės, vėl leisdamasi į kompromisą, už dvidešimčia metų vyresnio, dalyvavusio kare labai jau tarybinio poeto Michailo Lukonino. Gyvens su juo erdviame bute Naujajame Arbate, turės baltų baldų miegamąjį, naudosis užmiesčio vila ir kitomis Rašytojų sąjungos privilegijomis; santykiai su dukra bus sudėtingi, abiem kankinantys, panašūs į Treplevo su Arkadina... Ir jos pačios likimas panašus į Čechovo herojų...

O mano kursiokė Natalija, tikra intelektualė iš Saratovo, aistringa teatro mylėtoja, buvo negraži, su atsikišusia smaila nosim blyškiame veide, nesimpatiška ir šiurpiai netvarkinga. Kartą ištraukusi iš spintos savo juodą „išeiginę“ vilnonę suknelę, niekaip negalėjau apsivilkti. Tik po keleto bandymų supratau, kad ji buvo „įimta“, susiaurinta! Paslapčiom paimti svetimą drabužį galėjo tik Nataša... Jos likimo nežinau, nes, kai po pirmųjų metų mūsų kursą gerokai perkratė ir išskirstė, ji buvo pirmoji auka. Grįžo į Saratovą ir, tikėkimės, ten sėkmingai baigė mokslus. Keisčiausia buvo tai, jog išvykdama dėžėje po savo lova paliko keletą teatrologui labai vertingų knygų. Kai kurias aš pasiėmiau. Tarp jų – Aleksejaus Dživelegovo ir Georgijaus Bojadžijevo (abu mūsų instituto šviesios atminties profesoriai) užsienio teatro istorijos, dvi Stefano Mokulskio knygos, mažytė poetiška teatrą įsimylėjusio Nikolajaus Kogano istorija (1934) su secesiniu amžiaus pradžios viršeliu. Tokią pačią jau buvau įsigijusi Herceno gatvės bukinistų knygynėlyje, prigrūstame nuostabiausių meno knygų. Ten radau ir kelis neblogai išsilaikiusius senųjų japonų dailininkų albumus su plona bambuko lazdele pervertais žaliais drobiniais aplankais...

Mūsų tadžikės, Maja ir Sodžida, buvo ramios, netgi drovios ir taikios mergaitės. Tadžikų kurse buvo daug gražių merginų ir vaikinukų, atrinktų aktoriaus meno studijoms. Keletą metų nesilankę namuose ir nematę artimųjų, jie jautėsi tarsi ištremti. Maja sakė, kad net jeigu ir būtų gavusi galimybę aplankyti namus, ja pasinaudoti negalėtų. Ankstyvoje vaikystėje ją buvo pažadėta ištekinti už kartu augusio berniuko, o šis jai buvo nemalonus ir net bjaurus, nes sirgo tiems kraštams būdinga liga – trachoma... Už tai, kad išvyko studijuoti aktorystės, – o tai Tadžikijoje prilygsta baisiausiam ištvirkavimui – vyras turėjo teisę ją net nužudyti... Bet aistros virė ir pas mus. Vienas berniukas iš tadžikų kurso pamilo mūsų Sodžidą ir dažnai stovėdavo už lango, įsikibęs grotų ir „hipnotizuodamas“ ją, sėdinčią ant lovos, karštu azijietišku žvilgsniu. O ji vis prašydavo mūsų laikyti duris užrakintas. Neprisileido jo. Kas pasakys, kuo visa tai baigėsi? Nusileidusios nuo atšiaurių ir didingų Pamyro kalnų, Maja ir Sodžida priblokštos naujo, neįprasto gyvenimo, iš pradžių, kaip ir visa tadžikų studija, gyveno susigūžusios, tylios. Keliskart per savaitę jos išsivirdavo didžiulį puodą daržovių sriubos su daug pomidorų, pipirų, svogūnų, kartais – ryžių; užtaisydavo ją bjauriu, į lajų panašiu sovietiniu margarinu; geltonų riebalų lašai plaukiodavo raudonos sriubos paviršiumi; išvirusios sriubą, dažnai kviesdavo pasivaišinti, tekdavo nuryti vieną kitą šaukštą... Tokį maistą, užkąsdamos batonu, jos valgydavo rytą ir vakarą, o didįjį puodą laikydavo po geležine lova. Kartais nusipirkdavo ir mažytį gabalėlį sviesto, bet naudodavo jį tik išsiplovusios galvas plaukams sutepti – mat juodi lygūs plaukai būtinai turėjo žvilgėti. Juos supindavo į dvi ilgas kasas. „У таджички две косички, у узбечки – двадцать пять“¹⁴. Vieninteliai Majos ir Sodžidos drabužiai – tautinės ryškiai raštuotos suknelės, palaikiai bateliai ir vienodi žieminiai paltai su avikailio apykaklėm, kokius paprastai dėvėdavo vaikų namų auklėtiniai... Jų apsirengimą vainikuodavo keturkampės aksominės tiubeteikos, kurias dėdavo ant galvų žiemą vasarą. Per didelius šalčius kartais ant viršaus užsirišdavo vilnonę skarą.

Vakarais mūsų tadžikės mėgdavo groti būgnais. Būgnai buvo dideli, plokšti; kad geriau skambėtų, jų oda turėjo būti visiškai sausa, todėl juos džiovindavo virš dujų viryklės koridoriuje, meistriškai sukdamos ratus virš ugnies. (Vieni prie tų viryklių valgį šildydavosi, o jos, tikriausiai pusalkanės, – būgnus...) Paskui susėsdavo ant lovų, tiesiom nugarom, rytietiškai pasikišusios po savim kojas, ir sausais tamsiais pirštais papildydamos viena kitą mušė skirtingus ritmus. Ne paslaptis, kad tadžikus, kaip afganus ar iraniečius, sieja ypatingas bendruomeniškumo jausmas, todėl ir groti jie mėgsta drauge. Bet jų kurso berniukai į mūsų kambarį ateiti varžydavosi. Pradžioje mane tie būgnų garsai vargindavo, bet paskui įpratau skaityti ir mokytis skambant tėvynės ilgesio kupiniems ir tarsi grėsmę pranašaujantiems dūžiams...

Mažai kas „nacmenų“ studentus artimiau pažinojo, beveik niekas su jais nebendraudavo. Bet kai po keleto mokslo metų tadžikai didžiojoje instituto salėje parodė savo diplominį spektaklį – „Karalius Elnias“ pagal Karlą Gocį – visi buvo sužavėti ir nustebinti jų žaismingumo, organiškos plastikos ir žavesio. Spektaklio stilius buvo artimas iš persų kilusiam jų liaudiškajam teatrui, kuriame vaidino mascharabozai, aikštės teatro komikai. Beje, ilgainiui, globojami kurso vadovų, tadžikai atsigavo, jų veidai šviesėjo, jie nebeatrodė panašūs į užspeistus žvėrelius. Visomis prasmėmis mokslai jiems išėjo į naudą. Tik neaišku, kaip jiems pavyko įsitvirtinti savo tėvynėje, kaip ten buvo priimti... Tiesa, viena tadžikų kurso mergaitė buvo kitokia. Dar studijuodama ji tapo blondine, ėmė balinti veidą, ryškiai dažytis, iš kažin ko pasiskolino padėvėtus rudosios lapės kailinius ir jau niekada nesivilko tautinių drabužių. Kartą žiemą, išeidama iš Revoliucijos aikštės metro, pamačiau ją stovinčią iššaukiančia poza tradicinėje prostitučių zonoje su tais pačiais prasegtais kailiniais... Kai į ją pažvelgiau, sumišo ir staigiai nusisuko neatsakiusi į pasveikinimą...

 

 Spalio revoliucijos metinės

 

Iš padriko ir ne itin malonaus 1955-ųjų rudens pamenu Lužnikuose organizuojamą grandiozinį koncertą, skirtą „didžiojo Spalio“ metinėms. Į generalinę repeticiją stadione suvarė daugybę studentų, kartu ir mus, liepė visiems persirengti įvairių sovietinių tautų nacionaliniais kostiumais. Taip pasipuošę, turėjom įeiti į areną su popierinėmis gėlėmis rankose, skanduodami žodžius, kurie buvo mašinėle atspausdinti ant mums išdalintų lapelių. Stadiono rūbinėje man padavė ne pirmo šviežumo moldavės kostiumą ir liepė rengtis. Apsivilkusi jį jaučiausi lyg manekenas, bijojau savęs, nenorėjau tokia niekam rodytis ir nieko „nudavinėti“. Neištvėrusi nusivilkau. Paprašiau, kad duotų lietuvišką kostiu mą, bet rūbininkė man šiurkščiai atrėžė: „Какая тебе разница?! Буду я ей искать!“¹⁵ – ir nusigręžė. Apsidairiau, pasakiau, kad reikia į tualetą, ir išėjau į miestą. Ilgai ėjau ir ėjau kur akys veda, neatsisukdama, nepažįstamom gatvėm, kad išvėdinčiau iš savęs visą pažeminimo bjaurastį, tautų draugystės falšą ir daugybės persirengiančiųjų prakaito smarvę. Kad pavargčiau ir viską užmirščiau. Į bendrabutį grįžau tik vakare.

Tais metais kaip tik mūsų institutui teko „garbė“ dalyvauti Spalio revoliucijos demonstracijoje. Žvarbaus ryto patamsiuose paskubomis apsivilkę ir ankstyvuoju tramvajum nukakę į GITIS’ą, būriavomės kieme; tvarkdarių niuksinami išsirikiavome eilėmis, pasukome į Gerceno gatvę ir nužygiavome žemyn, o ten, Raudonosios aikštės prieigose, ilgai laukėme savo eilės įsiterpti į studentų kolonas (erdvioje aikštėje kolonos žygiavo keletu eilių), demonstruojančias meilę komunistų partijai ir valdžiai. Pasibaigus paradui, visi kas sau (dar buvom mažai pažįstami) lėkėm namo, į savo niūrų bendrabutį; o atsigėrę arbatos ir šio bei to užkrimtę, griuvom į lovas miegoti. Tai tau ir šventė. Tiesa, vakarop, kai visi išsimiegojo, bendrabutis šen bei ten ėmė šurmuliuoti, vyresnieji, matyt, bandė „aplaistyti“ progą. Kieme, pritariant būgnams, savo tautinius šokius pradėjo šokti tadžikai, apsivilkę margaspalviais drabužiais ir siuvinėtom tiubeteikom ant galvų. Bet daugiau niekas neįsijungė, ir jų entuziazmas netrukus išblėso. O kitą dieną nemalonus tipas iš gretimo kambario, Volodia, panūdo su mumis nusifotografuoti prie įėjimo į bendrabutį, prie tų apsilupinėjusių durų, su spyruokle, kad durys pačios su trenksmu užsidarinėtų. Tas nuotraukas, su Volodia ir mūsų penketuku – Ania Antonenko, Natalija Sviščiova, Maja, Sodžida bei savimi, suplėšiau ir sumečiau sode į židinį. Būna momentų, kai viskas, kas nutiko praeityje, atrodo kvaila, bjauru ar tiesiog nesvarbu. Šiandien galiu tik apgailestauti taip padariusi.

 

Restoranas

 

Tasai Volodia, tipiškas Rusijos provincialas, mudvi su Nataša įvėlė į bjaurią istoriją. Kartą vakare atėjo pas mane pasiskolinti pinigų. Paskolinau, ir jis išėjo. Bet netrukus grįžo ir pakvietė mus su Nataša į restoraną atšvęsti jo gimtadienio. (Restoranai man buvo menkai pažįstami, tik kartą Vilniuje esu buvusi senojoje „Palangoje“ su vienu man asistuojančiu dailininku, dar – su Tėvais Palangos „Jūroje“.) Keturiese su Volodios kambarioku Lionia nuvažiavome į centrą ir prestižinėje Roždestvenkojės gatvėje netoli Didžiojo teatro patekom į priešrevoliucinį moderno stiliaus menininkų pamėgtą „Savojos“ restoraną. Jo egzotišką pavadinimą pateisino prieškarinis interjeras su fontanu centre, išvešėję pietų augalai, intymus apšvietimas ir kamerinis jaukumas. Pajutau, kad įsėdom ne į savo roges... Volodia užsakė degtinės ir kažkokios užkandos. Paskui dar. Mažiukas smulkutis Lionia, pirmą kartą patekęs į restoraną, laikėsi puikiai. Tarp mūsų, beveik nepažįstamų, vis lengviau mezgėsi pokalbis, bet mačiau, kad Volodia greitai girtėja. Kai orus oficiantas atnešė sąskaitą, paaiškėjo, kad solenizantui trūksta pinigų, tad sukrapštėm iki kapeikos viską, ką turėjom. Bet ir to nepakako. Buvo gėda. Volodia pasakė: „Aš kaip užstatą paliksiu savo pasą“, bet oficiantas paniekinamai mestelėjo: „Kam man tas jūsų pasas?“ ir nuėjo aiškintis; vis dėlto pasą paėmė ir netrukus mus paleido. Kol per pūgą pėsti nusikasėm iki bendrabučio, nes transportui nebeliko pinigų, buvo gili naktis. Ilgai beldėmės į bendrabučio duris; atidarė pikta susivėlusi komendantė: „Вы нарушаете порядок! Я вам покажу шляться по ночам!“¹⁶ O mes, laimingi, kad pagaliau atsidūrėme po stogu, sugriuvom į vyrų kambarį papasakot savo nuotykių. Kai kas jau miegojo, tad šviesos nejungėm. Komendantė Klava du kartus įkišo pro duris galvą, o mes juokėmės, gėrėm stiklainyje užplikytą arbatą ir net neįsivaizdavom, kas mūsų laukia. Rytą nuėję į paskaitas sužinojom, kad komendantė parašė skundą („докладная“), kuriame mus kaltino viskuo, ką tik jos nesveika vaizduotė galėjo sukurti. O į skundus anuomet reaguota, žmonės rašydavo laiškus vadams, skųsdavo kaimynus, žmonos – neištikimus vyrus... Tikėdamos, kad partija padės juos susigrąžinti. Žmonės bijodavo iškristi iš bendro konteksto, tarsi nepriklausė patys sau.

Komjaunimo komitetas mūsų nuotykius pavadino „аморальное дело“ („amoralus reikalas“) ir po vieną iškvietė mus su Nataša aiškintis. (Volodia ir mažasis Leonidas mokėsi Maskvos dailės teatro studijoje.) Nežinau, ką kalbėjo Nataša, bet aš smulkiai papasakojau viską. Niūrūs posėdžiautojai man padėkojo už atvirumą ir paleido. Patikėjo. Bet dekanė Helga Ivanovna Gluchariova (dėsčiusi XX a. Vakarų teatrą) ėmė persekioti mus ir visą mūsų kursą; prie ano įvykio prisidėjo ir dar vienas. O atsitiko štai kas. Mūsų kurse buvo du pianinu grojantys – aš ir Nikita. Jis man ir sako: „Tu ir savaitės neištvertum nepriėjusi prie kliapo.“ O aš jam sakau: „Tai tu neištvertum.“ Viso kurso akivaizdoje susilažinom iš šampano butelio. Kai vienas iš mūsų sulaužė įžadą, buvo nupirkta šampano ir per didžiąją pertrauką mes, trylika žmonių, jį išgėrėm. Butelis tebestovėjo ant stalo, kai durys atsidarė ir įėjęs kalmukas pareiškė, kad jiems čia bus paskaita. Nikita sutrikęs griebė butelį, atidarė pianino dangtį ir paslėpė jį viduje. Nepraėjus nė porai valandų mūsų kursą iškvietė į dekanatą – Helga Ivanovna jau buvo išklausiusi skundikus iš kabardinų studijos... Kažkuris mūsiškis per pertrauką matė vieną jų bėgantį į dekanatą su tuo buteliu rankoje... Bet aš juos suprantu: jie mūsų nekentė, laikė, kad esam pasipūtę, nedraugiški (ta atskirtis tarp mūsų iš tikrųjų buvo didžiulė). Persekiojimo rezultatai atsivėrė per pavasario sesiją: dekanė reikalavo rašyti mums neigiamus pažymius, kai kuriuose egzaminuose pati dalyvavo, kad galėtų paskui pašalinti iš instituto „по профнепригодности“ (kaip netinkamus). Dekanė įsitaisydavo prie dėstytojo ir pati koreguodavo egzamino eigą. Dvejetą penkiabalėje sistemoje gavau iš senojo rusų teatro istorijos (kaip tik šį profesoriaus Asejevo įdomiai dėstomą dalyką mėgau ir neblogai mokėjau) ir iš mokyklinio lygio literatūros teorijos. Kai atėjau atsakinėti, Helga Ivanovna manęs paklausė: „Вы „Комсомольскую правду“ сегодня читали?“ – „Нет. Газет я не читаю. Особенно утром перед экзаменом. “ – „Как вы смеете так говорить?! Вы же комсомолка!“¹⁷ Senukas dėstytojas, kuklus žmogelis, sutriko, o dekanė, man atsakius į klausimą, pasakė: „Это недостаточные знания. И вообще...“¹⁸ Ko buvo galima tikėtis po tokio pokalbio? Po visų šitų istorijų ir akivaizdaus persekiojimo per egzaminus nuėjau į komjaunimo komitetą ir paprašiau atiduoti mano komjaunimo bilietą. Pasakiau, kad Lietuvoje man pasiūlyta dirbti „Komjaunimo tiesos“ neetatine korespondente. Turiu priregistruoti bilietą ten. Labai nustebau, kad man jį atidavė! Nuo to laiko mano komjaunimo bilietas perbrauktas kryžium guli stalčiuje.

Ne viskas buvo taip niūru, kaip gali pasirodyti iš mano pasakojimo. Mūsų kursas buvo įspūdingas, margesnis už genį, visi atrodėm labai skirtingi ir originalūs: vokiečiai Verneris ir Liana, kazachas Andašas, turkmėnas Aširas, maskviečiai Ina, Nataša ir Nikita, lenkė Bjanka, latvis Edmundas, rumunė Lėna, Eduardas iš Rusijos provincijos, Nataša iš Saratovo ir aš. Daugelis aistringai kuo nors domėjomės. Vokiečiai kaupė medžiagą apie Reinhardtą ir Brechtą, santūrusis Eduardas kliedėjo operete, maskvietė Nataša – baletu, Ina kaupė žinias apie senojo rusų teatro aktorius, Edmundas ieškojo atspirties latvių teatre...

Prosper Mérimée. Laiškai iš Ispanijos. Vertė Genovaitė Dručkutė

Mūsų publikacija

 

Šiuo tekstu tęsiame prancūzų rašytojo Prospero Mérimée (1803–1870) publikacijų ciklą „Laiškai iš Ispanijos“. I-asis ir II-asis laiškai publikuoti mūsų žurnalo 2016 m. 8–9 numeryje.

 en.wikipedia.org/wiki/Prosper_Mérimée

Trečias laiškas. Plėšikai

Madridas, 1830 m. lapkritis

Pone,

Štai aš ir vėl Madride, praleidęs keletą mėnesių Andalūzijoje ir skersai išilgai išmaišęs tradicinį plėšikų kraštą, taip ir nesutikęs nė vieno. Man dėl to beveik gėda. Buvau pasirengęs plėšikų atakai, ne tam, kad kaučiausi, bet kad pasišnekėčiau su jais ir mandagiai paklausinėčiau apie jų gyvenimo būdą. Žvelgdamas į savo švarką apsitrynusiomis alkūnėmis ir menką bagažą, aš gailiuosi, kad prasilenkiau su tais ponais. Už malonumą juos pamatyti nebūtų per brangu atsilyginti lengvu kelionės krepšiu.

Nors plėšikų taip ir neišvydau, tačiau visos kalbos sukosi tik apie juos. Pašto vežėjai, smuklininkai jums porina apie nužudytus keleivius, pagrobtas moteris visur, kur tik sustojama pakeisti mulų. Įvykis, apie kurį pasakojama, visuomet nutiko tik vakar, ir tame kelyje, kuriuo jums teks važiuoti. Ispanijos visiškai nepažįstančiam ir neprilygstamu kastilietišku nerūpestingumu, la flema castellana , dar nespėjusiam užsikrėsti keliauninkui visi šie pasakojimai padaro įspūdį, kad ir koks nepatiklus jis būtų. Sutemsta, ir daug greičiau negu mūsų Šiaurės klimate; čia sambrėška užtrunka tik akimirką; tada pakyla vėjas, ypač ten, kur netoli kalnai, kuris, be abejo, Paryžiuje būtų šiltas, bet čia jums pasirodo šaltas ir nemalonus, palyginus su deginančiu vidurdienio karščiu. Kol velkatės savo apsiaustu, kol užsitraukiate iki pat akių kelionės kepurę, jūs pastebite, kad jūsų palydos vyrai (escopeteros) išima ir atideda į šalį šautuvų užtaisus. Nustebintas šio keisto poelgio, jūs paklausiate to priežasties, ir jus lydintys šaunuoliai nuo diližano viršaus, ant kurio jie užsikorę, atsako, kad drąsos jiems netrūksta, bet jie negali patys vieni atremti visos plėšikų gaujos. „Jeigu mus užpuls, mes tikrai net nebandysime gintis.“

– Tada kuriam galui apsikrauti šiais palydovais ir jų beverčiais šautuvais? – O, jie labai pravartūs susidūrus su rateros, tai yra su plėšikais mėgėjais, kurie nepraleidžia progos ištuštinti keleivių kišenes; paprastai tokių plėšikų pasitaiko ne daugiau kaip du ar trys.

Tada keliautojas ima apgailestauti pasiėmęs per daug pinigų. Pasižiūri, kiek valandų rodo jo Bregė¹ laikrodis, kurį tariasi laikąs rankoje paskutinį kartą. Jis būtų daug laimingesnis žinodamas, kad laikrodis ramiai sau kabo ant židinio Paryžiuje. Paklausia konduktoriaus ( mayoral ), ar plėšikai atima keleivių drabužius.

– Kartais, pone. Praeitą mėnesį prie Karlotos buvo sulaikytas Sevilijos diližanas, ir į Esichą visi keleiviai atvyko tarsi angeliukai.

– Kaip angeliukai? Ką jūs norite pasakyti?

– Aš noriu pasakyti, kad banditai nuvilko visus jų drabužius ir nepaliko net marškinių.

– Velnias! – sušunka keliautojas, segiodamasis redingotą. Bet pamažu nusiramina ir netgi nusišypso, atkreipęs dėmesį į dailią andalūzietę, bendrakeleivę, kuri pamaldžiai bučiuoja savo nykštį, dūsaudama „Jėzau, Jėzau!“ (Žinoma, kad žmonės, padarę kryžiaus ženklą ir pabučiavę savo nykštį, tuoj pasijunta geriau.)

Jau visai sutemo; bet, laimei, plyname danguje pakilo spindintis mėnulis. Tolumoje pradėjo ryškėti baisi mažiausiai pusės mylios ilgio tarpeklio anga.

– Konduktoriau, ar tai toji vieta, kur jau buvo sustabdytas diližanas?

– Taip, pone, ir vienas keleivis užmuštas. Vežėjau, – tęsia konduktorius, – nešmaukšėk botagu, kad netyčia neatkreiptumei jų dėmesio.

– Kieno? – klausia keleivis.

– Plėšikų, – atsako konduktorius.

– Po velnių! – sušunka keleivis.

– Pone, pažvelkite štai ten, kelio posūkyje... Ar ten ne vyrai? Slepiasi anos didžiulės uolos šešėlyje.

– Taip, ponia; vienas, du, trys... šeši raiti vyrai!

– Oi Jėzau, Jėzau!.. (Persižegnoja ir pabučiuoja nykštį.)

– Konduktoriau, ar tenai matot?

– Taip.

– Vienas toks laiko didelę lazdą, gal – šautuvą?

– Tikrai šautuvą.

– Ar jūs manote, kad jie – geri žmonės (buena gente)? – neramiai klausia jaunoji andalūzietė.

– Kas žino! – atsako konduktorius, gūžtelėdamas pečiais ir sučiaupdamas lūpas.

– Tada tegul Dievas pasigaili mūsų! – ir ji paslepia veidą dvigubai susijaudinusiam keleiviui ant krūtinės.

Karieta skrieja tarsi vėjas: aštuoni tvirti mulai lekia smarkia risčia. Raiteliai sustoja, išsirikiuoja viena linija: tam, kad užtvertų kelią. Ne, jie išsiskiria; trys sustoja kairėje kelio pusėje, trys – dešinėje: vadinasi, jie ketina apsupti karietą iš visų pusių.

Vežėjau, sustabdykite mulus, jeigu ana tie žmonės jums įsakys, neišprovokuokite jų šūvių į mus!

– Būkite ramus, pone, man rūpi labiau negu jums.

Pagaliau karieta jau taip arti, kad visi pastebi plačias skrybėles, turkiškus balnus ir šešis raitelius šviesios spalvos getrais. Jeigu galėtų įžvelgti jų veidus, kokias akis, kokias barzdas, kokius randus pastebėtų! Nebėra abejonės, tai – plėšikai, nes visi turi šautuvus.

Pirmasis plėšikas paliečia savo didelės skrybėlės kraštą ir ištaria rimtu ir švelniu balsu: Vayan Vds. con Dios : keliaukite su Dievu! Šitaip keliautojai pasisveikina, prasilenkdami vieni su kitais. Vayan Vds. con Dios , – sako, savo ruožtu, kiti raiteliai, mandagiai pasitraukdami, kad praleistų karietą, nes jie yra padorūs ūkininkai, užtrukę Esichos turguje, grįžtantys į savo kaimą ir keliaujantys visu pulku, apsiginklavę, nes labai baiminasi plėšikų, apie kuriuos jau sakiau.

Po kelių panašių susitikimų tiesiog visai nustojama tikėti plėšikais. Taip greitai priprantama prie šiek tiek laukinės valstiečių išvaizdos, kad tikruosius plėšikus jūs palaikytumėte nebent senokai nesiskutusiais dorais žemdirbiais. Vienas jaunas anglas, su kuriuo susipažinau Grenadoje, ilgą laiką be jokių nuotykių važinėjo blogiausiais Ispanijos keliais; jis netgi ėmė atkakliai neigti plėšikų egzistavimą. Vieną dieną jį sustabdė du grėslios išvaizdos vyrai, ginkluoti šautuvais. Jis iškart pagalvojo, kad tai du įkaušę valstiečiai, kurie troško pasilinksminti, jį pagąsdinę. Į visus jų reikalavimus atiduoti pinigus jis tik juokėsi ir sakė, kad tiems nepavyks jo apgauti. Kad patikėtų, vienas tikras banditas turėjo šautuvo buože trenkti jam per galvą, ir jis man parodė po trijų mėnesių dar aiškiai matomą randą.

Išskyrus kelis labai retus atvejus, ispanų plėšikai su keleiviais blogai nesielgdavo. Dažnai pasitenkindavo vien ištuštinę jų kišenes², neatidarę lagaminų ir net neiškrėtę. Vis dėlto nereikia tuo pasitikėti. Vienas jaunas Madrido dabita vyko į Kadiksą veždamasis du tuzinus dailių marškinių, kuriuos buvo atsisiųsdinęs iš Londono. Plėšikai jį sustabdė netoli nuo Karolinos ir, kai iškratė visus pinigėlius, kuriuos šis turėjo piniginėje, neskaičiuojant žiedų, grandinėlių, meilės suvenyrų, kurių tokiam populiariam jaunuoliui tikrai netrūko, plėšikų vadeiva mandagiai atkreipė jo dėmesį, kad būrio vyrų, priverstų laikytis nuošaliai nuo žmonių gyvenamų vietų, baltiniai jau seniai neskalbti. Jaunojo dabitos marškiniai išskleidžiami, su pasigėrėjimu apžiūrimi, ir kapitonas, taręs: „Tarp vyrų viskas leidžiama“³, įsimeta kelerius į kuprinę, paskui nusitraukia pajuodusius skarmalus, kuriuos dėvėjo mažiausiai šešias savaites, ir džiūgaudamas apsivelka pačiais dailiausiais batistiniais savo belaisvio marškiniais. Visi kiti plėšikai padarė tą patį, nelaimėlis keliauninkas tiesiog akies mirksniu prarado visą savo garderobą⁴ ir paliko su krūva skudurų, kurių nebūtų drįsęs paliesti nė savo lazdos galeliu. Jam teko iškęsti dar ir banditų pajuokas. Kapitonas rimtai pašaipiu tonu, kokį andalūziečiai moka taip gerai nutaisyti, prieš jį paleisdamas pasakė: niekada nepamiršiąs jam ką tik padarytos paslaugos, būtinai grąžinsiąs marškinius, kuriuos anas jam taip maloniai paskolino, o paliktuosius atsiimsiąs, kai tik turėsiąs garbės vėl su juo susitikti.

– Tačiau, – pridūrė jis, – nepamirškite atiduoti šių ponų baltinių išskalbti. Mes juos atsiimsime jums grįžus į Madridą.

Jaunuolis, man papasakojęs šią vagystę, kurios auka tapo, prisipažino, kad verčiau būtų atleidęs plėšikams už pagrobtus marškinius negu už piktas pašaipas.

Ispanijos vyriausybė ne vieną kartą rimtai ėmėsi išvalyti vieškelius nuo vagių, kurie nuo neatmenamų laikų laisvai jais klajoja. Jos pastangos niekada nedavė lemiamų rezultatų. Sutriuškinus vieną gaują, iš karto atsiranda kita. Kartais kokiam generolui, padėjus daugybę pastangų, pavyksta išgyvendinti plėšikus iš savo gubernijos, bet tada jie užplūsta kaimynines provincijas.

Kalnų pridaigstytas šalies paviršius be nutiestų kelių gerokai apsunkina visišką plėšikų išnaikinimą. Ispanijoje, kaip ir Vandėjoje⁵, yra daug nuošalių ūkių, aldeas, įsikūrusių bent už kelių mylių nuo didesnės gyvenvietės. Visuose ūkiuose, kaimeliuose įkurdinus garnizonus, banditai būtų iš karto priversti pasiduoti teisingumui, kitaip jie mirtų badu; bet iš kur gauti tiek pinigų, pakankamai kareivių?

Akivaizdu, aldeas savininkai suinteresuoti palaikyti gerus ryšius su plėšikais, kurių kerštas būna baisus. Kita vertus, šie, apsirūpinantys maistu iš valstiečių, juos globoja, gerai atsilygina už reikalingus daiktus, o kartais netgi pasidalija su jais grobiu. Dar reikia pridurti, kad plėšiko amatas paprastai nelaikomas negarbingu. Daugelio žmonių akyse, plėšikauti vieškeliuose – reiškia būti opozicijoje , tai yra priešintis tironiškiems įstatymams. Todėl vyras, teturintis vieną šautuvą, jaučiasi gana drąsus, kad mestų iššūkį vyriausybei, jis – didvyris, kurį kiti vyrai gerbia, o moterys žavisi. Kaip šaunu, išties, sušukti tarsi sename romanse:

A todos los desafio,

Pues à nadie tengo miedo!⁶

Paprastai plėšikas iš pradžių imasi kontrabandos. Muitinės tarnautojai trukdo jo prekybai. Devyniems iš dešimties gyventojų tai yra baisi neteisybė, kad persekiojamas didžiausias kaimo šaunuolis⁷, kuris pigiai pasiūlo cigarų, geres nių už parduodamus oficialiai, atgabena moterims šilkų, angliškų prekių ir visus gandus iš dešimties mylių aplinkui. Kai muitininkas nušauna arba atima kontrabandininko arklį, jis sužlugdomas; tada jam tenka keršyti, jis išeina pas plėšikus. Pasiteiravus, kaip gyvena tas gražus vaikinas, sutiktas prieš keletą mėnesių ir buvęs kaimo merginų numylėtiniu, viena moteris atsako:

– Deja, jis buvo priverstas pasitraukti į kalnus. Tai ne jo kaltė, to vargšo vaikino! Jis toks mielas! Tesaugo jį Dievas!

Paprasti žmonės suverčia valdžiai visą atsakomybę už banditų sukeltus neramumus. Vien tik valdžia, sako žmonės, įstumia į neviltį vargšus vyrus, kurie tenori ramiai gyventi ir verstis savo amatu.

Pavyzdinis ispanų plėšikas, vieškelių didvyrio prototipas, Robin Hudas⁸, mūsų laikų Rokas Ginaras⁹ – tai garsusis Chosė Marija, pramintas el Tempranito, Rytmetiniu. Apie šį vyrą kuo plačiausiai kalbama nuo Madrido iki Sevilijos ir nuo Sevilijos – iki Malagos. Gražus, narsus, galantiškas, kiek tik plėšikas įstengia: toks yra Chosė Marija. Jeigu sustabdo diližaną, išlaipinamoms moterims paduoda ranką ir patogiai jas pasodina pavėsyje, nes kaip tik dieną jis atlieka daugumą savo žygdarbių. Niekada jokio keiksmo, jokio šiurkštaus žodžio, priešingai – beveik pagarbus elgesys ir įgimtas mandagumas, kurio niekada nepamiršta. Maudamas žiedą nuo damos rankos sako: „Ak, ponia, tokiai gražiai rankai papuošalai nereikalingi.“ Ir, traukdamas žiedą nuo piršto, pabučiuoja ranką taip, tarsi bučinys jam turėtų daugiau vertės negu žiedas, anot vienos ispanės damos žodžių¹⁰. Jis pasisavindavo žiedą tarsi nejučiomis, bet jo pabučiavimas, atvirkščiai, užrukdavo ilgai. Man patvirtino, jog jis visada palieka užtektinai pinigų keleiviams, kad šie pasiektų artimiausią miestą, ir visada išpildo žmogaus prašymą neatimti papuošalo, kuris yra brangus atminimas.

Man atvaizdavo Chosė Mariją kaip aukšto ūgio jauną vyrą, tarp dvidešimt penkerių ir trisdešimties metų, gerai sudėtą, atviro ir linksmo veido, baltais lyg perlai dantimis ir nepaprastai išraiškingomis akimis. Paprastai jis dėvi labai puošnų majo¹¹ kostiumą. Jo baltiniai visada spindi baltumu, o rankos padarytų garbę elegantiškam paryžiečiui ar londoniečiui.

Tėra kokie penkeri ar šešeri metai, kaip jis plėšikauja. Tėvai buvo jam numatę kunigystę¹², ir Grenados universitete jis studijavo teologiją; tačiau, kaip matysime toliau, jo pašaukimas nebuvo labai stiprus, nes naktį jis įlindo į panelės iš geros šeimos kambarį... Sakoma, meilė pateisina daugelį dalykų, bet čia kalba ma apie smurtą, sužeistą tarną, aš taip niekada neišsiaiškinau iki galo šios istorijos. Tėvas sukėlė didelį triukšmą, ir teismo byla buvo užvesta. Chosė Marija buvo priverstas sprukti ir pasitraukti į Gibraltarą. Ten, kadangi jam trūko pinigų, sudarė sandėrį su vienu pirkliu anglu dėl stambios uždraustų kontrabandinių prekių partijos įvežimo. Jį įskundė vienas žmogus, kuriam buvo prasitaręs apie šį sumanymą. Muitininkai sužinojo, kuriuo keliu važiuos, ir surengė jam pasalą. Visi mulai, kuriuos varė, buvo sučiupti, bet jis juos atidavė tik po įnirtingos kovos, per kurią užmušė arba sužeidė kelis muitininkus¹³. Nuo to karto jam neliko kito būdo, kaip tik imti išpirką iš keleivių.

Iki šiol jį nuolat lydėjo sėkmė. Už jo galvą paskirta premija, jo išvaizdos aprašymai iškabinti ant visų miestų vartų su pažadu sumokėti aštuonis tūkstančius realų tam, net ir jo bendrininkui, kuris jį pristatys gyvą ar mirusį¹⁴. Vis dėlto Chosė Marija nebaudžiamai tęsia savo pavojingą amatą, ir jo teritorija driekiasi nuo Portugalijos pasienio iki Mursijos karalystės. Jo gauja nėra gausi, bet sudaryta iš vyrų, kurių ištikimybė ir ryžtas išbandyti nuo seno. Kartą, jodamas kokio tuzino pasirinktų vyrų priekyje, Gazino ventoje¹⁵ užklupo septyniasdešimt karaliaus savanorių, pasiųstų jo gaudyti, ir visus nuginklavo. Paskui visi matė jį, lėtai grįžtantį į kalnus, pirma savęs besivarantį du mulus, apkrautus septyniomis dešimtimis muškietų, kurias gabenosi kaip trofėjų.

Apie jo sugebėjimą šaudyti pasakojami stebuklai. Jodamas risčia, jis už penkiasdešimties žingsnių pataiko į alyvmedžio kamieną. Kita istorija atskleidžia ir jo vikrumą, ir didžiadvasiškumą.

Toks kapitonas Kastras, drąsus ir veiklus karininkas, anot kalbų, besivaikantis plėšikus ir dėl asmeninio keršto troškulio, ir kad įvykdytų karinę pareigą, išgirdo iš vieno šnipo, kad tokią ir tokią dieną Chosė Marija lankysis nuošalioje aldea, kur turėjo meilužę. Nurodytą dieną Kastras užsėdo ant arklio ir, nenorėdamas sukelti įtarimų dideliu pasiimtų vyrų skaičiumi, išjojo tik su keturiais lankininkais. Nors ir kokių atsargumo priemonių ėmėsi, nuslėpdamas savo žygį, jam nepavyko taip apsisukti, kad Chosė Marija nesužinotų. Tuo metu, kai Kastras, perėjęs gilų tarpeklį, įjojo į slėnį, kur buvo jo priešo meilužės aldea, dvylika raitelių staiga išniro jam iš šono, ir daug arčiau prie tarpeklio negu kapitonas, kuriam tai buvo vienintelė atsitraukimo galimybė. Lankininkai manė jau esą pražuvę. Nuo plėšikų būrio atsiskyrė risčia ant bėro žirgo jojantis raitelis ir staiga sustojo už šimto žingsnių nuo Kastro. „Chosė Marija taip nesučiumpamas, – suriko jis. – Kapitone Kastrai, ką aš jums padariau, kad siekiate mane atiduoti teisingumui? Aš galėčiau jus užmušti, bet drąsūs žmonės pasidarė reti, todėl aš jums dovanoju gyvybę. Štai atminimas, kuris jus išmokys manęs vengti. Į jūsų kepurę!“

Tardamas šiuos žodžius, jis nusitaikė ir vienu šūviu pervėrė aukštos kapitono kepurės viršų. Išsyk apsuko žirgą ir dingo kartu su savo vyrais.

Štai dar vienas jo mandagumo pavyzdys.

Viename Anducharo apylinkių ūkyje buvo švenčiamos vestuvės. Jaunavedžius jau pasveikino jų draugai, ir visi buvo besėdą už stalo po dideliu figmedžiu prie namų durų; visi buvo linksmai nusiteikę, o žydinčių jazminų ir apelsinmedžių žiedų kvapsniai maloniai maišėsi su tirštesniais aromatais iš daugybės garuojančių valgių, nuo kurių linko stalas. Staiga pasirodė raitelis, išniręs iš giraitės per pistoleto šūvį nuo namų. Nepažįstamasis lengvai nušoko ant žemės, pakėlęs ranką pasveikino svečius ir nuvedė savo žirgą į arklidę. Niekas nebuvo laukiamas, bet Ispanijoje kiekvienas praeivis mielai priimamas dalyvauti šventinėje puotoje. Beje, nepažįstamojo drabužiai rodė jį esant svarbų žmogų. Jaunikis tuojau pat nuėjo pakviesti jo pietų.

Kol visi patyliukais svarstė, kas tas nepažįstamasis, Anducharo notaras, dalyvaujantis vestuvėse, išblyško kaip lavonas. Jis bandė pasikelti nuo kėdės, ant kurios sėdėjo šalia jaunosios, bet jam linko keliai, ir jis nepajėgė atsistoti ant kojų. Vienas svečias, jau seniai įtariamas kaip užsiimantis kontrabanda, priėjo prie jaunosios:

– Tai Chosė Marija, – tarė jis, – arba aš labai klystu, arba jis čia atėjo atnešdamas nelaimę (para hacer una muerte¹⁶). Jis pyksta ant notaro. Bet ką daryti? Padėti jam pasprukti?

– Neįmanoma, Chosė Marija jį tuoj sučiups.

– Sulaikyti banditą?

– Bet jo gauja yra, be abejo, netoliese, be to, prie diržo jis turi pistoletus, o savo durklo niekad nepaleidžia iš rankų.

– Bet, ponas notare, ką gi jūs jam padarėte?

– Ak, visiškai nieko!

Kažkas tyliai sumurmėjo, kad prieš du mėnesius notaras buvo nurodęs savo ūkininkui: jeigu užėjęs Chosė Marija paprašytų atsigerti, šis turėtų į jo vyno taurę įberti aršeniko.

Taip visi kalbėjosi, dar nepradėję valgydi oljos¹⁷, kai pasirodė jaunojo lydimas atvykėlis. Abejonių nebeliko: tai buvo Chosė Marija. Praeidamas jis metė baisų žvilgsnį į notarą, kuris pradėjo drebėti tarsi ištiktas karštinės, paskui Chosė Marija grakščiai pasveikino jaunąją ir paprašė leidimo pašokti jos vestuvėse. Ji tikrai neketino jam atsakyti arba parodyti nepasitenkinimo. Chosė Marija tuojau paėmė kamštinę kėdę, pastūmė ją prie stalo ir įsitaisė šalia jaunosios, tarp jos ir notaro, kuris, atrodo, galėjo nualpti bet kurią minutę.

Pradėjo valgyti. Chosė Marija buvo kupinas dėmesio ir patarnavimų savo kaimynei. Kai patiekė rinktinį vyną, jaunoji, pakėlusi Montiljos vyno taurę (kuris, mano nuomone, geresnis už cheresą), palietė ją lūpomis ir tada pasiūlė plėšikui. Toks mandagumas parodomas prie stalo žmonėms, kurie gerbiami. Tai vadinama una fineza. Nelaimei, šis paprotys nyksta iš geros draugijos, čia, kaip ir kitur, besistengiančios atsikratyti visų tautinių papročių.

Chosė Marija paėmė taurę, karštai padėkojo ir pareiškė jaunajai, kad prašo ją laikyti savo tarnu, ir jis su džiaugsmu padarysiąs viską, ką ji teiktųsi jam įsakyti.

Tada ji visa drebėdama nedrąsiai pasilenkė prie baisiojo kaimyno ausies:

– Suteikite man malonę, – paprašė ji.

– Tūkstantį! – suriko Chosė Marija.

– Pamirškite, aš meldžiu jus, blogus ketinimus, su kuriais galbūt čia atėjote. Pažadėkite, kad iš meilės man jūs dovanosite savo priešams, ir per mano vestuves nekils skandalas.

– Notare, – tarė Chosė Marija, atsisukdamas į drebantį teisininką, – padėkokite poniai; jeigu ne ji, aš būčiau jus nužudęs dar jums nė nesuvirškinus šitų pietų. Nebedrebėkite, aš jums nieko blogo nepadarysiu.

Ir, pripylęs jam taurę vyno, pasakė su piktoka šypsena:

– Nagi, notare, į mano sveikatą; tai puikus vynas, ir jis neužnuodytas.

Vargšas notaras vos galėjo nuryti gurkšnį.

– Ei, bičiuliai, – sušuko banditas, – linksminkimės (vaya de broma)! Tegyvuoja jaunoji!

Ir vikriai pašokęs nubėgo atsinešti gitaros bei pradėjo improvizuoti posmą jaunavedžių garbei.

Trumpai tariant, per tuos pietus ir prasidėjusius šokius jis pasirodė toks malonus, kad moterys su ašaromis akyse galvojo, jog toks žavingas jaunuolis gal vieną dieną baigs savo gyvenimą kartuvėse. Jis šoko, dainavo, jo visur buvo pilna. Apie vidurnaktį kokių dvylikos metų mergaitė¹⁸, menkai teprisidengusi prastais skarmalais, pribėgo prie Chosė Marijos ir jam šnipštelėjo keletą žodžių čigonų šnekta. Chosė Marija krūptelėjo: jis nubėgo į arklidę ir tuoj pat grįžo vesdamas savo eiklų žirgą. Paskui priėjo prie jaunosios, rankoje laikydamas pavadį:

– Sudie, – ištarė jis, – mano širdies kūdiki (hija de mi ama), aš niekada nepamiršiu akimirkų, kurias praleidau greta jūsų. Tai pačios laimingiausios, kokių aš neturėjau jau daugelį metų. Būkite tokia gera ir priimkite šį niekutį iš bastūno, kuris norėtų turėti lobį ir jums įteikti.

Taip sakydamas jai ištiesė gražų žiedą.

– Chosė Marija, – sušuko jaunoji, – kol šiuose namuose bus duonos, pusė jos priklausys jums.

Plėšikas paspaudė ranką visiems svečiams, taip pat – ir notarui, išbučiavo visas moteris, paskui vikriai liuoktelėjo į balną ir grįžo į kalnus. Tiktai tada notaras lengviau atsikvėpė. Po pusvalandžio atšuoliavo kareivių būrys, bet niekas nebuvo matęs žmogaus, kurio jie ieškojo.

Ispanai, kurie atmintinai moka romansus apie dvylika perų¹⁹, apdainuoja Reno de Montobano²⁰ žygdarbius, neišvengiamai turi itin domėtis vienu herojumi, kuris tokiame proziškame amžiuje kaip mūsiškis atgaivina riteriškas senovės narsuolių dorybes. Dar vienas motyvas prisideda prie Chosė Marijos populiarumo augimo. Jis nepaprastai dosnus. Jam nieko nereiškia gauti pinigų, ir jis lengvai juos išdalija nelaimingiesiems. Sakoma, kiekvienas į jį kreipęsis vargšas visada gauna didelę auką.

Toks mulų varovas man pasakojo, kaip praradęs mulą – vienintelį savo turtą, buvo pasirengęs stačia galva pulti į Gvadalkivirą, kai kažkoks nepažįstamasis jo žmonai perdavė dėžutę su šešiomis uncijomis aukso. Mulų varovas neabejojo, kad tai Chosė Marijos dovana: kartą jam, kai ant kulnų mynė besivejantys kareiviai, jis buvo nurodęs brastą.

Aš užbaigsiu šį ilgą laišką dar vienu mano herojaus labdarybės atveju.

Vienas neturtingas prekeivis iš Kampiljo de Arenas apylinkių gabeno į miestą acto krovinį. Laikantis vietinio papročio, actas buvo supiltas į ožkenos maišus, o vežimą traukė liesas, nušiuręs asilas, pusgyvis iš bado. Siaurame take nepažįstamas vyras, sprendžiant iš drabužių – medžiotojas, sustabdė acto vežėją ir, apžiūrėjęs asilą, prapliupo juokais.

– Kokį gaišeną tu čia turi, drauguži? – šūktelėjo jis. – Ar dabar – karnavalo metas, kad šitaip jį varai?

Ir juokai nesiliovė.

– Pone, – liūdnai atsiliepė skaudžiai užgautas vežėjas, – kad ir koks bjaurus šis gyvulys, jis man dar uždirba duoną. Juk aš neturtingas ir neturiu pinigų nusipirkti kitam.

– Nejaugi? – sušuko linksmuolis, – tai šitas šlykštus asilas tau neleidžia numirti iš bado? Bet jis nudvės nepraėjus nė savaitei.

– Imk, – tęsė jis, tiesdamas prekeiviui sunkų kapšą, – senasis Erera turi parduoti dailų mulą, už jį prašo tūkstančio penkių šimtų realų: štai jie. Šiandien pat nusipirk tą mulą, ne vėliau, ir nesiderėk. Jeigu rytoj kelyje aš tave sutiksiu su šituo siaubingu asilu, tai – prisiekiu savo, Chosė Marijos, vardu – aš jus abu nusviesiu į prarają.

Asilo savininkas, likęs vienas su kapšu rankoje, manė, kad sapnuoja. Ten buvo lygiai tūkstantis penki šimtai realų. Jis žinojo, ką reiškia Chosė Marijos priesaika, todėl pasiskubino iškeisti realus į puikų mulą.

Kitą naktį Erera buvo staiga pažadintas. Du vyrai su durklu nukreipė jam į veidą blausų žibintą.

– Atiduok pinigus! Nagi, greičiau!

– Ak, mano gerieji ponai, aš namie neturiu nė ketvirtuko.

– Meluoji. Vakar pardavei mulą už tūkstantį penkis šimtus realų vienam žmogui iš Kampiljo.

Jų argumentai buvo tokie neatremiami, kad tūkstantis penki šimtai realų netrukus buvo atiduoti, arba, jei norite, grąžinti.

P. S. Chosė Marija mirė jau prieš keletą metų. 1833 metais karalius Ferdinandas priesaikos jaunajai karalienei Izabelei proga suteikė visuotinę amnestiją, kuria garsusis plėšikas mielai pasinaudojo. Vyriausybė jam net paskyrė dviejų realų per dieną išlaikymą, kad tik gyventų ramiai. Kadangi tokia suma buvo nepakankama žmogui, įgijusiam daug elegantiškų įpročių, jis buvo priverstas priimti postą, kurį jam pasiūlė diližanų administracija. Jis tapo escopetero , ginkluotu palydovu, ir apsiėmė saugoti karietas, kurias anksčiau taip dažnai ištuštindavo. Kurį laiką viskas klojosi gerai: senieji bendrai jo bijojo arba jį aplenkdavo. Bet vieną dieną keli ryžtingesni banditai sustabdė Sevilijos diližaną, nors juo važiavo ir Chosė Marija. Nuo karietos viršaus jis kreipėsi į plėšikus; įtaka, kurią turėjo ankstesniems bendrininkams, buvo tokia didelė, kad jie atrodė nusiteikę pasitraukti be nieko pikto, kai banditų vadas, žinomas Čigono ( El Gitano ) vardu, pirma buvęs Chosė Marijos leitenantas, iš arti šovė į jį ir užmušė vietoje.

1842 m.

 

5 Vandėja (Vendée) – senovinė provincija Prancūzijos Vakaruose, palei Atlanto vandenyną; dabartinis departamentas (vert. past.).

6 „Aš juos visus kviečiu į kovą, Nes nieko nebijau!“ (leid. past.).