Home
Hans Jacob Christoffel von Grimmelshausen. Simplicijaus nuotykiai. Romano fragmentas. Vertė Teodoras Četrauskas
de.wikipedia.org/wiki/Hans_Jakob_Christoffel_von_Grimmelshausen
Romano fragmentas
Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas
Hanso Jacobo Christoffelio von Grimmelshauseno (1622–1676) romanas „Simplicijaus nuotykiai“ („Der abenteuerliche Simplicissimus Deutsch“, 1669), kurio ištrauka pateikiama lietuvių skaitytojui, yra itin svarbus XVII a. vokiečių rašytinės kultūros paminklas.
H. J. Ch. Grimmelshausenas buvo neįtikėtinai apsiskaitęs žmogus, sugebėjęs savo žinias genialiai įpinti į sąmojingą, įdomią, sodrią Trisdešimties metų karo įvykius atspindinčią istoriją. Šis kūrinys vadintinas romanu tik sąlyginai – „Simplicijaus nuotykiai“ netelpa į siaurus kokio nors vieno žanro rėmus, tai – nuotykių, satyros, šelmių, istorinio romano, socialinės kritikos, kelionių, fantastikos bei visų įmanomų literatūrinių elementų lydinys. Ne veltui iš šio šedevro mokėsi Johannas Wolfgangas von Goethe ir Günteris Grassas, kurdami savo didžiuosius kūrinius.
Tiesa, dar visai neseniai skaičiusiųjų „Simplicijaus nuotykius“ buvo kur kas mažiau, nes barokinė autoriaus kalba ilgainiui tapo sunkiai suprantama netgi vokiečių skaitytojui. Vis dėlto, rašytojo Reinhardo Kaiserio šiuolaikiškai apdorotas, H. J. Ch. Grimmelshauseno romanas tarsi naujai atgimė ir tapo tikru Vokietijos literatūrinio gyvenimo stebuklu.
VERTĖJAS
1 skyrius. Pasakoja apie Simplicijaus valstietišką kilmę ir tokį patį auklėjimą
Dabar (kai manoma, kad artėja pasaulio pabaiga) paprastus žmones, atrodo, bus apėmusi keista liga: vos tik susitaupę ir sukrapštę bent kiek pinigo, jie tuojau prisiperka kvailų naujamadiškų drapanų su daugybe šilkinių kaspinų, o prakutę ir pagarsėję, tuojau užsimano riterių ar senos kilmingos giminės vardų. Bet dažnai iškyla aikštėn, kad jų proseneliai buvo padieniai darbininkai, prekių išvežiotojai ir nešikai, jų pusbroliai – asilų varovai, broliai – tarnai ir budeliai, seserys – kekšės, motinos – sąvadautojos ar net raganos, trumpai tariant, kad visa jų giminė iki pat trisdešimt antros kartos yra tokia pat nešvari ir negarbinga kaip Prahos cukraus virėjų cecho vagys. Ta naujoji šviesuomenė dažnai pati tokia juoda, tarsi būtų gimusi ir užaugusi Gvinėjoje.
Aš nenorėčiau būti lyginamas su tokiais kvailais žmonėmis, nors pats, tiesą sakant, dažnai įsivaizduodavau, kad esu didelio ar bent jau paprasto kilmingo žmogaus vaikas. Nes iš prigimties visuomet buvau linkęs prie poniško darbo, kad tiktai būčiau turėjęs, kaip ir už ką prie jo prieiti. Vis dėlto mano kilmę ir auklėjimą lengvai galima palyginti su kunigaikščio, jeigu neimsim domėn vieno didelio skirtumo.
Ką, ką?
Na, mano tėvonas (Špesarte taip vadinami tėvai) turėjo rūmus, neblogesnius už kitus ir net gražesnius, negu koks nors karalius galėtų pasistatyti savo rankomis. Jie buvo tinkuoti moliu ir dengti ne aižiom čerpėm, šaltu švinu ar raudonu variu, o šiaudais, kurių stiebai brandina kilnius grūdus. O kad parodytų savo aukštą kilmę ir didelius turtus, mano tėvonas liepė apsupti rūmus ne akmenų, kurių pilna pakelėse ar nederlingose vietose iškasama iš žemės, ir juo labiau ne pagal didelių ponų madą niekam vertų, kaipmat padaromų ir išdegamų plytų tvoromis, bet ąžuolais, naudingais, kilniais medžiais, ant kurių auga keptos dešros ir riebūs kumpiai ir kuriems reikia šimto metų, kad išaugtų. Kur tu rasi tokį valdovą, kuris jam šiuo punktu prilygtų?
Viduje visus kambarius, sales ir menes tėvonas tik todėl davė ištisai juodai išdažyti dūmams, kad ta spalva pastoviausia pasaulyje ir kad tokiam pa veikslui, iki bus baigtas, reikia daugiau laiko negu gabiam dailininkui jo geriausiems darbams. Apmušalai tenai buvo iš pačios ploniausios žemėje medžiagos, nes tie, kurie mums juos gamino, senų senovėje kaip audėjai drįso varžytis su pačia Minerva. Langus jis tiktai todėl pavedė tvarkyti Niklui Bestikliui, kad žinojo, jog popieriniams nuo kanapių ar linų pasėjimo iki galutinio jų pagaminimo reikia daugiau laiko ir darbo negu geriausiam ir skaidriausiam Murano stiklui. Mat jo luomas vertė manyti, kad viskas, kas sunkiai padaryta, yra ypač vertinga ir dėl to itin brangu, o visi brangūs dalykai kilmingiems labiausiai tinka.
Vietoj pažų, liokajų ir arklininkų jis laikė avis, ožkas ir kiaules, kurios kiekviena, tvarkingai aptaisyta savo natūralia livrėja, man tarnaudavo ganykloje, kol parvarydavau namo. Ginklų ar šarvų menė buvo pilna arklų, kauptukų, kaplių, kastuvų, šienšakių ir mėšlašakių, su tais ginklais jis kasdien mankštinosi. Mat kaupti ir rauti kelmus buvo jo disciplina militaris, kaip senovės romėnams taikos metu. Kinkydamas jaučius praktikavosi komanduoti, arimas atstojo karo žygį, o mėšlo mėžimas – aristokratišką pramogą turnyrą. Tokiu būdu valdė pasaulį, kiek jo galėjo užgriebti, ir su kiekviena pjūtimi gabeno namo gausų grobį.
Visa tai man nieko nereiškia ir aš nė trupučio neriečiu nosies, kad niekas negalėtų iš manęs šaipytis kaip iš naujųjų aristokratų, nes nelaikau savęs viršesniu už tėvoną, kuris tą savo būstą buvo pasistatęs jaukioje vietoje, tai yra Špesarte, kur vilkai sutemus stūgaudami linki vienas kitam labos nakties. Nieko apie mano tėvono giminę, kilmę ir vardą nepasakoju visų pirma dėl to, kad nenoriu labai išsiplėsti ir kad nesiekiu įrodyti savo aristokratiškos kilmės ir patvirtinti jos priesaika. Užteks žinoti, kad gimiau Špesarte.
Dabar, kai jau aišku, koks prašmatnus buvo mano tėvono ūkis, kiekvienas protingas žmogus supras, kad mano auklėjimas buvo toks pat ir panašus – ir kas taip mano, tas neklysta. Mat dešimties metų jau buvau perpratęs minėtas kilmingas savo tėvono pratybas, o kaip mokinys visiškai galėjau varžytis su Amfisteidu, apie kurį Suidas sako, kad suskaičiuoti jis mokėjo tik iki penkių. Galbūt mano tėvonas jautėsi esąs aukščiau tokių dalykų ir laikėsi šių dienų papročio, kai prakilnūs ponai paprastai nešvaisto laiko studijoms ar, kaip jie sako, mokykliniams niekams, nes samdo žmones, kurie vietoj jų tepasi pirštus rašalu. Beje, aš buvau puikus muzikantas ir gebėjau dūdmaišiu pagroti daug puikių ilgesingų dainų. Kai dėl teologijos, tai niekas manęs neįtikins, kad visame krikščioniškame pasaulyje tuomet buvo dar bent vienas mano amžiaus vaikas, kuris būtų galėjęs su manimi lygiuotis, nes aš nieko nežinojau apie Dievą ir žmones, dangų ir pragarą, angelus ir velnius ir neskyriau gėrio nuo blogio. Tad galima nesunkiai įsivaizduoti, kad gyvenau su tokia pat teologija kaip mūsų pirmieji protėviai rojuje, kurie dėl savo nekaltumo nežinojo, kas yra liga, mirties patalas ir mirtis, o juo labiau apie prisikėlimą. O, pasakiškas gyvenime (galima sakyti, ir asiliškas), kai galima nesirūpinti medicina! Lygiai taip pat galima įsivaizduoti mano patirtį teisės ir visų kitų pasaulio menų ir mokslų srityse. Taip, mano nežinojimas buvo toks tobulas ir nepriekaištingas, kad net negalėjau suprasti, jog nieko nežinau. Ir aš darsyk kartoju: o, pasakiškas gyvenime, tada man duotas! Tačiau tėvonas nenorėjo, kad aš ilgai mėgaučiausi tokia laime, ir manė, kad man, kaip aukštos kilmės asmeniui, dera atitinkamai kilmingai gyventi ir elgtis, todėl pradėjo mane mokyti aukštesnių dalykų ir skirti sunkesnes užduotis.
2 skyrius. Aprašo pirmą Simplicijaus tarnybos pakopą, taip pat šlovina piemenis ir duoda puikų pamokymą
Jis suteikė man aukščiausią titulą, ne tik savo dvare, bet ir visame pasaulyje, tai yra padarė piemeniu. Pirmiausia patikėjo kiaules, paskui ožkas ir galop visą avių bandą, kurią turėjau sergėti, ganyti ir ginti nuo vilko, ir ne kuo nors kitu, o dūdmaišiu, nuo kurio garso, kaip rašo Strabonas, avys ir ėriukai Arabijoje tunka.
Tuomet aš, matyt, buvau panašus į Dovydą, tiktai jis vietoj dūdmaišio turėjo arfą – nebloga pradžia man ir geras ženklas, kad ilgainiui, jeigu šypsosis laimė, vieną dieną galiu išgarsėti visame pasaulyje. Mat nuo pat pasaulio pradžios aukšti asmenys dažnai buvo piemenys, kaip skaitome Šventajame Rašte apie Abelį, Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir jo sūnus ir net patį Mozę, kuris iki tol, kol tapo šešių šimtų tūkstančių izraelitų vadu ir įstatymų skelbėju, rašoma, ganė savo uošvio avis. Jei kas nors man sakys, kad tai buvo šventi, Dievui atsidavę žmonės, o ne kokie nors Špesarto kaimų vaikigaliai, kurie nieko nežino apie Dievą, aš su tuo sutiksiu. Bet argi mano tuolaikė nežinia dėl to kalta? Panašių atvejų kaip Dievo išrinktojoje tautoje buvo ir tarp senovės pagonių. Kilmingos romėnų giminės, be abejo, todėl vadinosi Babuličiais, Statilijais, Pomponijais, Vitulijais, Vitelijais, Anijais ir Kaprijais, kad prekiavo tokiais gyvuliais, o galbūt ir vaikščiojo paskui jų uodegas. Romulas ir Remas taip pat buvo piemenys. Spartakas, taip gąsdinęs ir šiurpinęs visą Romos valdžią, buvo piemuo. Ką, ką? Piemenys, kaip rodo Lukiano „Pokalbis su Elena“, buvo Paris, karaliaus Priamo sūnus, ir Anchisas, Trojos kunigaikščio Ėnėjo tėvas. Ir gražuolis Endimionas, kurio geidė nekaltoji Luna, buvo piemuo, taip pat rūstusis Polifemas, o ir patys dievai, kaip sakė Kornutas, nesigėdino šios profesijos: Apolonas ganė Tesalijos karaliaus Admeto karves. Merkurijus ir jo sūnus Dafnis, taip pat Panas ir Protėjas buvo puikūs piemenys, – dėl to kvaili poetai juos ir šiandien laiko piemenų globėjais. Meša, Moabo karalius, buvo piemuo, kaip rašoma Antroje Karalių knygoje. Kyras, galingasis persų karalius, ne tik užaugo Mitridato, piemens, globojamas, bet ir pats ganė. Piemuo buvo Gigesas, o paskui dėl savo žiedo tapo karaliumi. Izmailas Sofi, persų karalius, jaunystėje taip pat ganė galvijus, tad Filonas Judėjas iš Aleksandrijos, rašydamas apie Mozės gyvenimą, matyt, neklysta, kai sako, kad piemenystė yra ruošimasis valdyti ir jo pradžia, nes kaip kovingos ir karingos sielos iš pradžių yra ugdomos ir žadinamos medžiojant, taip tas, kurios rengiamos valdyti, iš pradžių reikėtų išmokyti meilingo, švelnaus piemens darbo. Visa tai mano tėvonas, matyt, puikiai suprato, ir net šią valandą man tai teikia nemažų vilčių, kad manęs laukia puiki ateitis.
Tačiau, grįžtant prie mano bandos, reikia pasakyti, kad apie vilką aš nusituokiau tiek pat mažai, kaip ir apie savo nežinojimą. Dėl to tėvonas nesiliovė mane mokęs. Jis sakė:
– Vaiki, būk atidus. Neduok avims plačiai pasklisti ir nesiliauk pūtęs dūdmaišio, kad neateitų vilkas ir nepridarytų bėdų, tai toks keturkojis nenauda ir vagis, kuris ėda žmones ir gyvulius. O jei neklausysi, aš tau šonus išlyginsiu.
Ir aš taip pat maloniai paklausiau:
– Tėvonėl, pasakyk man, kaip tas vilkas atrodo! Aš dar niekad jo nemačiau!
– Ak tu, avine netašytas, – atsakė jis, – koks kvailas buvai, toks ir liksi visą gyvenimą. Man galva neišneša, kas iš tavęs bus. Šitoks drimelis išaugai, o dar nežinai, kas per nenauda yra vilkas, tas keturkojis vagis.
Paskui davė dar daugiau pamokymų, o galop supyko ir nuėjo sau burbėdamas, nes jam atrodė, kad mano kvaila galva nesupranta jo subtilių kalbų.
3 skyrius. Pasakoja apie ištikimo dūdmaišio užuojautą
Nuo tada su savo dūdmaišiu kėliau tokį erzelį, kad nuo jo darže galėjo išdvėsti varlės, ir jaučiausi daugmaž saugus nuo vilko, kuris man neišėjo iš galvos. O kad prisiminiau savo momos (momomis Špesarte ir Fogelberge vadinamos motinos) žodžius, kuri vis sakė bijanti, kad nuo mano dainavimo gali užversti kojas vištos, ėmiau ir dainuoti, kad vilkai dar labiau bijotų, ir plėšiau dainą, kurią buvau išmokęs iš momos...
Man plyšaujant tą dainą mane ir mano avis staiga apsupo būrys kirasyrų, kurie buvo pasiklydę tankiame miške, o paskui pagal mano muziką ir piemeniškas komandas vėl radę kelią.
„Oho, – pagalvojau aš. – Kokie keisti padarai. Tai štai kokie tie keturkojai nenaudos ir vagys, apie kuriuos kalbėjo mano tėvonas.“ Mat iš pradžių (lygiai kaip kadaise Amerikos gyventojai, pamatę ispanų kavaleriją) arklius ir žmones palaikiau vienu gyvuliu ir pamaniau, kad čia turi būti vilkai. Todėl norėjau tuos baisius kentaurus išgąsdinti ir nuvaryti. Bet vos tiktai spėjau tuo tikslu pripūsti dūdmaišį, vienas jų nutvėrė mane už pakarpos ir taip smarkiai sviedė ant vieno jų pasigrobto iš valstiečio arklio, kad persiverčiau per jį ir kitoje pusėje nukritau ant savo mielo dūdmaišio, kuris ėmė taip gailiai ūbauti, lyg būtų šaukęsis viso pasaulio gailesčio. Tačiau tai nieko nepadėjo; nors jis iki pat paskutinio atodūsio virkavo dėl mano nelaimės, aš vėl turėjau užsikabaroti ant arklio, kad ir ką vargšas giedojo ar pasakojo. Labiausiai mane širdino tai, kad tie raiteliai aiškino, jog aš krisdamas savo dūdmaišį užgavau ir jis dėl to taip nežmoniškai klykia.
Ir ta kumelė tolygia risčia, lyg būtų viso pasaulio judėjimo priežastis, gabeno mane iki mano tėvono ūkio. Tuo metu į galvą lindo keistos mintys, mat dėl to, kad sėdėjau ant padaro, kokio dar niekada nebuvau matęs, įsivaizdavau, kad ir pats virsiu tokiu geležiniu bernu. O kad nepavirtau, pamaniau, jog tie nematyti svečiai čia atsirado tik tam, kad padėtų man parvaryti namo avis, juolab kad jie nė vienos nesuėdė ir visas jas ramiai gražiai tiesiu taikymu ginė į mano tėvono ūkį. Tad vis dairiausi, ar jis ir moma neišbėgs mūsų pasitikti ir gražiai pasveikinti. Bet veltui. Jis ir moma, kartu su mūsų Urzele, vienintele mano tėvono dukra, nelaukė šių neprašytų svečių ir buvo pasprukę pro užpakalines duris.
4 skyrius. Simplicijaus rezidencija užgrobiama, išplėšiama ir nusiaubiama, kariai joje daro, ką išmano
Aš visai netrokštu taikų skaitytoją paskui tuos raitelius atvesti į savo tėvono ūkį ir namą (nes tenai jo lauks visokių gana šiurpių dalykų), tačiau to reikalauja mano istorija, kurią noriu papasakoti maloniems palikuonims, kad žinotų, kokie žiaurūs dalykai kartais dėjosi tame mūsų vokiškame kare, ir visų pirma savo paties pavyzdžiu paliudyti, kad visas tas blogis buvo mums į naudą, dažnai reikalingas ir pasiųstas maloninga Aukščiausiojo valia. Kadangi, mielas skaitytojau, kas būtų man pasakęs, kad danguje yra Dievas, jeigu kareiviai nebūtų suniokoję mano tėvono namo ir per tai neprivertę manęs nueiti pas žmones, iš kurių paskui tiek daug patyriau? Anksčiau aš nieko daugiau nežinojau ir negalėjau nieko daugiau įsivaizduoti, kaip tik, kad mano tėvonas, moma, aš ir kiti šeimynykščiai esame žemėje vieni, nes nepažinojau daugiau nė vieno žmogaus ir nemačiau jokio kito žmogiško būsto, kaip tik tą, kuriame visąlaik leidau dienas. O paskui sužinojau, kaip žmonės ateina į šį pasaulį ir turi iš jo išeiti. Aš tik atrodžiau kaip žmogus ir vadinausi krikščioniu, o šiaip buvau tiktai gyvulys! Tačiau Aukščiausiasis gailestingomis akimis žvelgė į mano nekaltybę ir norėjo, kad aš pažinčiau ir jį, ir save. Ir nors turėjo tam tūkstančius visokių būdų, matyt, panoro pasirinkti tokį, kad mano tėvonas ir moma būtų nubausti, kaip pavyzdys kitiems, už tai, kad mane taip nerūpestingai auklėjo.
Raiteliai pirmiausia nuvedė savo arklius į tvartą. Paskui kiekvienas ėmėsi to, kas jiems buvo privalu, ir viskas, ką jie darė, virto naikinimu ir pražūtimi. Kai kurie, tiesa, ėmė skersti, virti ir kepti, lyg ruoštų linksmą pasibuvimą. Tačiau kiti name viską nuo viršaus iki apačios krėtė. Net gera vieta neliko neišnaršyta, tarsi joje būtų buvusi paslėpta Kolchidės aukso vilna. Kiti ri šo į didelius pundulius medžiagas, drabužius ir visokius namų rykus, tarsi būtų norėję juos gabenti į sendaikčių turgų. O ko neketino imti, tą daužė, laužė. Keli kardais smaigstė šieną ir šiaudus, tarsi būtų dar negana nusmeigę avių ir kiaulių. Kiti pylė iš patalų plunksnas ir vietoj jų kimšo lašinius, vytintą mėsą ir visokius daiktus, tarsi ant jų paskui būtų buvę patogiau miegoti. Kiti daužė krosnis ir langus, tarsi būtų norėję paskelbti amžiną vasarą. Kojomis lygino vario ir alavo indus ir sumaitotus dėjo į krūvą. Degino lovas, stalus ir suolus, nors kieme gulėjo daugybė sausų malkų. Sudaužė visus puodus ir dubenis, tarsi kepsnį jiems būtų labiau patikę valgyti nuo smaigo, tarsi pas mus būtų ketinę vaišintis tiktai tą vieną kartą.
Gėda sakyti, bet mūsų merga tvarte buvo taip pamaloninta, kad paskui negalėjo iš jo išeiti. Berną surištą paguldė ant žemės, atidarė jam pagaliu marmūzę ir supylė į gerklę visą kibirą srutų, kurias vadino švedišku gėrimu. Ir taip privertė dalį jų nuvesti į kaimą, kur sugavo daugiau žmonių ir gyvulių ir visus atvarė į mūsų kiemą, tarp jų mano tėvoną, momą ir mūsų Urzelę.
Paskui ėmėsi nusukinėti nuo pistoletų titnagus ir vietoj jų įsukinėti vyrų pirštus ir taip vargšus kankinti, lyg ruošdamiesi deginti raganas, o vieną sugautą valstietį įgrūdo į krosnį ir pakūrė po juo ugnį, nors jis dar nieko nebuvo prisipažinęs. Kitam aprišo galvą virve ir taip ėmė ją sukti pagaliu, kad jam iš burnos, nosies ir ausų pasipylė kraujas. Trumpai tariant, kiekvienas turėjo savo būdą, kaip kankinti valstiečius, ir kiekvienas jų sulaukė vis kitokios kančios.
Tiktai mano tėvonui, kaip man tada atrodė, labai pasisekė, nes jis juokdamasis prisipažino, ką kiti buvo priversti pasakyti kentėdami ir gailiai dejuodami. Tokios garbės, aišku, sulaukė todėl, kad buvo šeimininkas. Jie pasodino jį prie ugnies, surišo rankas ir kojas taip, kad negalėtų pajudinti, ir ištrynė padus šlapia druska, o mūsų senoji ožka ją vis laižė ir, matyt, taip jį kuteno, kad jis vos nesprogo iš juoko. Jis kvatojosi taip linksmai, jog ir aš, kad palaikyčiau jam kompaniją ar kad man daugiau niekas neatėjo į galvą, iš širdies jam pritariau. Šitaip kvatodamasis jis pripažino savo kaltę ir pasakė, kur paslėptas lobis su daug daugiau aukso, perlų ir papuošalų, negu buvo galima tikėtis rasti pas valstietį.
Apie sugautas žmonas, dukras ir tarnaites nieko tikro negaliu pasakyti, nes kareiviai man neleido žiūrėti, ką su jomis daro. Tik žinau, kad jos visose mūsų namo kertėse baisingai klykė, ir manau, kad mano momai ir Urzelei teko ta pati dalia kaip ir kitoms. Vidur tos velniavos aš sukau smaigą su mėsa ir padėjau per pietus pagirdyti arklius, per tai pakliuvau į tvartą ir pamačiau mūsų tarnaitę. Ji buvo taip keistai visa sutaršyta, kad aš ją vos pažinau. Ir ji silpnu balsu pasakė:
– Tu, vaiki, bėk, kitaip raiteliai tave išsives, bandyk nuo jų pasprukti, nes matai, kas čia darosi...
Daugiau nieko neįstengė pasakyti.
5 skyrius. Kaip Simplicijus deda į kojas ir kaip jį išgąsdina supuvę medžiai
Tada aš supratau, kokioje nelaboje padėtyje esu atsidūręs, ir ėmiau sukti galvą, kaip man gudriau pasprukti. Ir kur? Su tokiu menku protu neįstengiau nieko gero sumesti. Tačiau pavakare vis dėlto pavyko pabėgti į mišką. O dabar kur? Mat mišką ir kelius žinojau tiek pat, kiek kelią ledjūriu pro Novaja Zemlia į Kiniją. Mane gaubė tamsi kaip derva naktis ir saugojo nuo pavojų, tačiau tamsiam mano protui ji nebuvo pakankamai tamsi, todėl nulindau į tankius krūmus, kur girdėjau ir kankinamų žmonių klyksmus, ir lakštingalų čiulbesį. Tie paukštukai nieko nežinojo apie valstiečius, kurie kartais taip pat vadinami laisvais paukščiais. Jie neužjautė jų ir nesiliovė dėl jų bėdų labai švelniai čiulbėję. Todėl nesukdamas sau galvos atsiguliau ir ramiai užsnūdau.
Kai paskui rytuose sutvisko rytmečio žvaigždė, pamačiau liepsnų apimtą tėvono namą, kurio niekas negesino. Aš išlindau iš slėptuvės tikėdamasis sutikti ką nors iš tėvono žmonių, tačiau mane tuojau pastebėjo penki raiteliai ir ėmė rėkti:
– Eikš čionai, vaiki, jei ne, tegu mane velniai, padarysiu, kad tau garas iš koserės parūks!
O aš stovėjau kaip mietą prarijęs ir išsižiojęs, nes nežinojau, ko tie raiteliai nori ir ko jiems iš manęs reikia. Ir kai aš taip į juos žiūrėjau lyg ožys į naujus vartus, o jie negalėjo pas mane per pelkę ateiti ir, aišku, dėl to labai siuto, vienas ėmė ir pykštelėjo iš šautuvo į mane. Staigus blyksnis ir netikėtas sprogimas, kuris daugsyk sustiprintas aido atrodė dar baisesnis, mane taip labai išgąsdino, mat nieko panašaus nebuvau nei girdėjęs, nei matęs, kad aš kaipmat kritau ant žemės ir sustingau iš baimės. Raiteliai nujojo savo keliu ir paliko mane gulėti, aišku, manydami, kad esu negyvas, ir aš visą dieną neišdrįsau atsistoti ir išgulėjau iki vakaro.
Tiktai užėjus nakčiai atsikėliau ir ėjau per mišką, kol priekyje pamačiau šviečiant supuvusį medį, kuris mane vėl išgąsdino. Tuojau apsigręžiau ir ėjau tol, kol vėl pamačiau tokį medį ir puoliau į kitą pusę. Taip laksčiau visą naktį šen ir ten, nuo vieno supuvusio medžio prie kito. Galop sulaukiau pagalbos iš maloningos dienos, paliepusios medžiams jos akivaizdoje manęs netrikdyti. Tačiau man to toli gražu neužteko, nes širdis buvo pilna baimės ir išgąsčio, kojos pilnos nuovargio, tuščias skrandis pilnas alkio, burna pilna troškulio, galva pilna kvailų pramanų, o akis merkė miegas. Bet aš vis tiek ėjau toliau, tik nežinojau kur, ir kuo ilgiau ėjau, tuo giliau lindau į mišką ir tolau nuo žmonių.
Tuomet patyriau ir pajutau – tačiau pats to nesuvokdamas – kas yra nesupratimas ir nežinojimas. Neprotingas žvėris manimi dėtas būtų greičiau sumetęs, ką jam daryti, kad liktų gyvas. O man užteko proto tik tam, kad vėl užėjus nakčiai įsiropščiau į medžio drevę ir tenai apsinakvočiau.
6 skyrius. Trumpas ir toks dievobaimingas, kad Simplicijus dėl to netenka sąmonės
Vos tiktai patogiai įsitaisiau nakčiai, išgirdau balsą:
– O didžiule meile mums, nedėkingiems žmonėms! Ak mano vienintele paguoda! Mano viltie, mano turte, mano Dieve! – ir panašių žodžių, kurių negalėjau nei įsiminti, nei suprasti.
Tokios kalbos mano padėtyje atsidūrusį krikščionį turėjo pradžiuginti, paguosti ir pralinksminti. Tačiau, o naivume ir nežinojime! Man jie buvo tuščias garsas ir visiškai nesuprantama kalba, kurios aš ne tiktai kad nesuvokiau, ji mane gąsdino savo keistumu. Bet išgirdęs, kad alkis ir troškulys to, kuris taip kalbėjo, bus numalšinti, mano paties nepakenčiamas alkis patarė ir man sėsti prie jo stalo.
Taigi sukaupiau drąsą, išlipau iš drevėto medžio ir ėmiau artintis prie to balso. Tada išvydau aukštą vyrą ilgais tamsiais žvilgančiais plaukais, krentančiais jam ant pečių. Jis buvo su susivėlusia šveicariška barzda. Jo veidas atrodė gelsvai blyškus, tačiau išties malonus, o vilkėjo ilgą durtinį su tūkstančiu įvairių lopų, daug kur užsiūtų vienas ant kito. Kaklą ir liemenį kaip šventasis Vilhelmas buvo apsivyniojęs sunkia geležine grandine ir, mano akimis žiūrint, atrodė toks bjaurus ir baisus, kad ėmiau drebėti kaip perlytas šuo. Dar labiau mane gąsdino maždaug šešių pėdų aukščio krucifiksas, kurį jis spaudė prie krūtinės. Ir neišmanydamas, kas tai galėtų būti, aš galvojau tik viena: „Tas senis, matyt, vilkas, apie kurį mano tėvonas andai pasakojo.“
Persigandęs čiupau dūdmaišį, vienintelį savo turtą, išgelbėtą nuo raitelių, ir ėmiau jį pūsti, maigyti ir iš visų jėgų laidyti gerklę, kad išsigelbėčiau.
Atsiskyrėlį ši staigi tokioje atokioje vietoje neįprasta muzika gerokai nustebino. Jis, aišku, pamanė, kad jį, kaip šventąjį Antaną, aplankė šėtono šmėkla, norėdama sugundyti ir atitraukti nuo maldų. Bet vos tiktai atsitokėjęs ėmė šaipytis, vadinti mane savo gundytoju drevėje, į kurią buvau vėl įlindęs. Jis taip įsidrąsino, kad ėmė artintis prie manęs, kad išjuoktų kaip žmonių giminės priešą.
– Cha, – kalbėjo jis, – tai tu esi tas, kuris be Dievo žinios gundo šventuosius...
Aš daugiau nieko nesupratau, nes kai jis visai prisiartino, mane suėmė toks siaubas ir baimė, kad praradau visas jusles ir kritau be sąmonės.
7 skyrius. Simplicijus maloniai pavaišinamas skurdžiame būste
Kaip vėl atgavau amą, nežinau, – atsimenu tik tiek: senis, kai atsibudau, laikė mano galvą sau ant kelių ir buvo atsegęs striukės apykaklę. Atsikvošėjęs ir pamatęs taip arti atsiskyrėlį, ėmiau taip baisiai plyšauti, lyg jis būtų ketinęs išplėšti man iš krūtinės širdį. Bet jis pasakė:
– Nutilk, sūnau. Aš tau nieko nepadarysiu. Nusiramink.
Ir kuo labiau mane ramino ir glostė, tuo garsiau aš šaukiau:
– Ak, tu mane suėsi! Tu mane suėsi! Tu esi vilkas ir nori mane suėsti.
– Ką tu, sūnau, – kalbėjo jis, – nusiramink. Aš tavęs nesuėsiu.
Ilgai taip spyriojausi ir klykiau, kol pagaliau sutikau užeiti į jo būstą. Jame šeimininkavo skurdas, alkis buvo virėjas, o tiekėjas – nepriteklius. Bet mano skrandis buvo pamalonintas daržovėmis ir gurkšniu vandens, o sudrumstą sielą draugiškas senio elgesys išblaivė ir grąžino į vėžes. Todėl lengvai leidausi sugundomas saldaus miego ir daviau prigimčiai tai, ko ji reikalavo. Atsiskyrėlis pastebėjo, ko man labiausiai reikia, ir užleido savo pirkią, nes joje galėjo išsitiesti tik vienas žmogus. Apie vidurnaktį aš pabudau ir išgirdau dainą, kurią vėliau ir pats išmokau...
Atsiskyrėliui dainuojant man išties atrodė, kad lakštingala, pelėda ir aidas jam pritaria, ir jei būčiau kada nors girdėjęs rytmečio žvaigždę arba jos melodiją gebėjęs perduoti dūdmaišiu, būčiau išlindęs iš jo pirkios, kad pridėčiau savo trigrašį, nes man ta melodija labai patiko. Bet aš vėl užmigau ir pabudau tik tada, kai diena buvo jau seniai išaušusi. Prieš mane stovėjo atsiskyrėlis ir kalbėjo:
– Kelkis, mažiau. Aš tave pavalgydinsiu ir tada parodysiu kelią per mišką, kad tu dar prieš naktį grįžtum į artimiausią kaimą pas žmones.
Aš paklausiau:
– O kas yra tie žmonės ir kaimas?
Jis nustebo:
– Nejau tu nesi buvęs jokiame kaime ir nežinai, kas yra žmonės?
– Ne, – atsakiau, – aš dar niekad nebuvau ir nežinau, kas yra žmonės.
– O Viešpatie, – sušuko atsiskyrėlis, – ar tu kvailas ar protingas?
– Ne, – pakartojau, – esu savo momos ir savo tėvono vaikas, o ne Kvailas ir ne Protingas.
Atsiskyrėlis nusistebėjo, dūsaudamas persižegnojo ir tarė:
– Na gerai, mielas vaike! Atrodo, kad Dievo valia turėsiu tave kai ko pamokyti.
Paskui mūsų klausimai ir atsakymai ėjo tokia tvarka, kaip pateikti kitame skyriuje.
8 skyrius. Kaip Simplicijus oriai kalbėdamas parodo, kas esąs
Atsiskyrėlis: Kuo tu vardu?
Simplicijus: Vaikis.
Atsiskyrėlis: Pats matau, kad ne mergaitė. Bet kaip tave vadino tavo tėvas ir motina?
Simplicijus: Aš neturiu nei tėvo, nei motinos.
Atsiskyrėlis: O kas tada tau davė šiuos marškinius?
Simplicijus: Ogi mano moma.
Atsiskyrėlis: O kaip tavo moma tave vadina?
Simplicijus: Ji mane vadina vaikiu... dar šelmiu, asilu netašytu ir bjaurybe.
Atsiskyrėlis: O kas buvo tavo motinos vyras?
Simplicijus: Niekas.
Atsiskyrėlis: O su kuo tavo moma naktį miegojo?
Simplicijus: Su mano tėvonu.
Atsiskyrėlis: O kaip tėvonas tave vadino?
Simplicijus: Ir jis mane vadino vaikiu.
Atsiskyrėlis: O kuo vardu buvo tavo tėvonas?
Simplicijus: Tėvonas.
Atsiskyrėlis: O kaip jį vadino tavo moma?
Simplicijus: Tėvonu... arba šeimininku.
Atsiskyrėlis: O kitaip niekad nevadino?
Simplicijus: Kaipgi, vadino.
Atsiskyrėlis: O kaip?
Simplicijus: Akižara, storžieviu, prisiputusia kiaule ir visaip kitaip, kai bardavosi.
Atsiskyrėlis: Ar tu iš tiesų toks visiškas duokas, kad nežinai nei savo tėvų, nei savo paties vardo?
Simplicijus: Betgi tu jų irgi nežinai.
Atsiskyrėlis: Ar tu moki melstis?
Simplicijus: Man nereikia belstis. Aš visada pareinu namo laiku.
Atsiskyrėlis: Aš ne apie tai, klausiu, ar moki „Tėve mūsų“?
Simplicijus: Kaipgi, moku.
Atsiskyrėlis: Tai pasakyk.
Simplicijus: Mielas mūsų tėve, kuris esi danguje, pašventintas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, tavo valia bus dangus žemėje, atleisk mus nuo skolų, kaip mes atleidžiame savo skolininkams, nevesk mūsų į pagundą, o išgelbėk nuo karalystės, jėgos ir šlovės, amen.
Atsiskyrėlis: Nejau tu niekad nebuvai bažnyčioje?
Simplicijus: Tėvonas visada važnyčioja, man dar neduoda.
Atsiskyrėlis: Aš ne apie tai, kas laiko vadžias.
Simplicijus: Tėvonas, pas mus visada jo valdžia.
Atsiskyrėlis: Dieve, padėk man. Nejau tu nieko nežinai apie mūsų Viešpatį?
Simplicijus: Kaipgi, žinau. Jis visuomet stovėjo šalia mūsų kambario durų, ant altorėlio. Mano moma jį parsivežė iš kermošiaus ir tenai prilipino.
Atsiskyrėlis: O, gerasis Dieve! Tik dabar suprantu, kokią didelę malonę ir palaimą Tu teiki tam, kuriam duodi save pažinti, ir koks menkas žmogus, kuris to negauna. O, Viešpatie, padaryk, kad aš taip gerbčiau Tavo šventą vardą, kad galėčiau atsilyginti Tau už Tavo didelę malonę, kurią man suteikei. Klausyk, Simplicijau (nes kitaip tavęs negaliu pavadinti), kai kalbi „Tėve mūsų“, turi taip sakyti: „Tėve mūsų, kurs esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie pas mus Tavo karalystė, tebus Tavo valia – tiek danguje, tiek žemėje. Duok mums kasdienės duonos šiandien ir...“
Simplicijus: Ir sūrio, ar ne?
Atsiskyrėlis: Ak, mielas vaike, tylėk ir mokykis, nes tau to labiau reikia negu sūrio. Tu toks netašytas, kaip sakė tavo moma. Tokiems vaikams kaip tu nedera nutraukti vyresnio žmogaus, kai jis kalba. Jie turi tylėti, klausytis ir mokytis. Jeigu aš žinočiau, kur gyvena tavo tėvai, tuojau pat tave pas juos nuvesčiau ir pasakyčiau, kaip reikia auklėti vaikus.
Simplicijus: Aš nežinau, kur man dėtis. Mūsų namas sudegė, o mano moma pabėgo ir paskui vėl grįžo, su Urzele, tėvonas irgi, o merga susirgo ir gulėjo tvarte.
Atsiskyrėlis: O kas padegė tvartą?
Simplicijus: Tokie geležiniai vyrai, jie sėdėjo ant gyvulių, didumo kaip jaučiai, tik be ragų. Tie vyrai išbadė avis, karves ir kiaules. Paskui aš pabėgau, ir tada sudegė namas.
Atsiskyrėlis: O kur tada buvo tavo tėvas?
Simplicijus: Jį tie geležiniai vyrai surišo, ir mūsų senoji ožka ėmė jam laižyti padus, ir tėvonas labai juokėsi ir atidavė tiems geležiniams daug sidabrinių pinigų, didelių ir mažų, taip pat gražių geltonų ir šiaip visokių gražių blizgančių daikčiukų, ir gražių siūlų su baltais karoliukais.
Atsiskyrėlis: Kada tai buvo?
Simplicijus: Kai aš ganiau avis. Jie norėjo ir mano dūdmaišį atimti.
Atsiskyrėlis: O kada tu ganei avis?
Simplicijus: Ei, gal tu neklausai, ką aš sakau? Kai pasirodė tie geležiniai vyrai! Paskui mūsų merga pasakė, kad bėgčiau, antraip kareiviai mane išsives. Ji taip kalbėjo apie tuos geležinius vyrus. Tada aš pabėgau ir atsidūriau čia.
Atsiskyrėlis: O dabar kur eisi?
Simplicijus: Nežinau. Noriu likti pas tave.
Atsiskyrėlis: Laikyti tave čia ne į naudą nei tau, nei man. Pavalgyk, ir tada vėl nuvesiu tave pas žmones.
Simplicijus: Bet pirma pasakyk, kas per daiktas tie žmonės.
Atsiskyrėlis: Tokie pat padarai kaip aš ir tu. Tavo tėvonas, tavo moma ir jūsų merga yra žmonės, kai sueina į krūvą.
Simplicijus: Mat kaip?
Atsiskyrėlis: O dabar eik ir pavalgyk.
Tokia tad buvo ta mūsų šneka, tuo metu atsiskyrėlis vis spigino į mane akis sunkiai dūsaudamas. Nežinau, ar taip darė dėl to, kad mane labai užjautė dėl tokio mano nežinojimo ir kvailumo, ar dėl tos priežasties, kurią aš sužinojau tiktai po daugelio metų.
Versta iš:
Hans Jacob Christoffel von Grimmelshausen.
Der Abenteuerliche Simplicissimus Deutch.
Frankfurt am Main: Eichborn Verlag, 2009
Sabahudin Hadžialić. Eilėraščiai. Vertė Aistė Urbonienė
facebook.com/sabahudin.hadzialic
Iš bosnių k. vertė Aistė Urbonienė
Sabahudinas Hadžialićius (g. 1960) yra garsus Balkanų šalyse rašytojas ir žurnalistas iš Bosnijos ir Hercegovinos, daugelio poezijos, aforizmų, pjesių, satyrų ir novelių knygų autorius. Jo kūryba išversta į dvidešimt pasaulio kalbų, knygos išleistos Europoje ir JAV. S. Hadžialićius yra rašytojų sąjungų Bosnijoje ir Hercegovinoje, Serbijoje ir Juodkalnijoje narys, taip pat Žurnalistų draugijos Bosnijoje ir Hercegovinoje narys, meno ir kultūros žurnalo ,,Diogen“ vyriausiasis redaktorius, nepriklausomų intelektualų „Circle 99“ narys ir POETAS del MUNDO ambasadorius Bosnijoje ir Hercegovinoje. 2014 m. S. Hadžialićiaus kūryba įvertinta Libane įsteigta garbinga Naji Naaman kūrybiškumo premija. Lietuvos skaitytojams jo kūryba pristatoma pirmą kartą.
VERTĖJA
Būti
Išdžiūvusios smegenys,
bevertės,
numestos
mano nerimui
papjauti,
iš naujo
apdorotos
prieš
mane.
Prieš
mane.
Prieš
viską,
ką
galvoju.
Bosnija (ir Hercegovina) 2030
(iš Alavinio kareivėlio skaitmeninio dienoraščio)
Jie
nemeluoja,
čia nėra
kam meluoti!
...
Jie
nesislepia,
čia nėra
nuo ko
slėptis!
...
Jie
negyvena,
čia nėra
dėl ko
gyventi!
...
Jie yra
mūsų vizijų,
spėjimų
ir vilčių
Sodoma ir Gomora.
Jau dabar!
*
Bėgi
tiktai
iki kito
atsitrenkimo
į save.
Su tykojančia
dar didesne
neviltim.
*
Beprotiška
stebėti
kaip
į dulkes
pažyra
vienatinės
svajonės.
Sūkuriai
vaiduokliai
iliuzijos
sukuria
jas
iš
naujo.
Ir kaip
man
tuomet
sužinoti
kaip
žaist
šį žaidimą.
Sarajevas tuomet... ir dabar
Rytas
Sarajeve
skęsta rūke,
kaip ir pernai.
Siela mano
pilna laukimo
šį vakarą,
niūrų ir šlapią.
Šalta, birželis.
Vakaras.
Rytas.
Rytoj ir vėl.
Gyvenimas
Kvėpuoti
kartais
net nesinori
nes ji tai daro
už mane.
Bohemiška siela
Mano siela
išvargus klajoja.
Jei užtiksi ją,
atsitrauki.
Akmenį mesk.
Net du.
Niekada neatleisiu,
jeigu pramesi.
Margaritas ante portas
Jos troškimai
nenuilstamai
ieško
manęs.
Bet
jos siela
meldžia
ramybės.
Nepaliesta
vilties.
O viltis
miršta paskutinė.
Laimei!
XXI amžiaus Meistras ir Margarita
Įkaitusi
mano tuštybė
persmelkia
poras.
Visi už borto! –
sušunka
katinas
juodas,
kai geismų tramvajus
galvą nupjauna
nebaigtam personažui.
Gyvenau per trumpai,
kad būčiau
supratęs,
jog
negyvenau!
Būti savimi
Dabar ir čia
Atspindys veidrodyje
pabėga nuo manęs.
Atspindys veidrodyje
išlieka regimas.
Esu čia.
Apgaubtas vilties.
Neišbaigtas Sizifas
Veidrodis
įskilo,
kai pabandžiau
pakeisti savo –
laisvo,
mąslaus ir stebinčio
poeto atvaizdą.
Bandžiau
savo atvaizdu
atitikti
veidrodinį jo
atspindį.
Nesiveržti į priekį!
Nebūt geresnis už kitus!
Likt normalus ir baikštus!
Bespalviu veidu be gelmės!
Veidrodis to neatlaikė.
Likau nuošaly,
kaip tas,
kuris ką tik pabandė
ir
liko ilsėtis.
Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai. Romano fragmentas
Romano fragmentas
Jurga Žąsinaitė-Gedminienė – humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Gimė 1975 m. Rubikiuose, Anykščių rajone. 1993 m. baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, kur įgijo lietuvių literatūros bakalauro ir magistro laipsnius. Vėliau tęsė filologijos studijas, studijavo anglų kalbą. 2014 m. jai buvo suteiktas humanitarinių mokslų filologijos krypties daktaro laipsnis. Dirba lektore VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedroje.
J. Žąsinaitės literatūrologiniai, eseistiniai tekstai, recenzijos publikuoti įvairiuose mokslo, kultūros leidiniuose („Literatūra“, „Senoji Lietuvos literatūra“, „Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos“, „Darbai ir dienos“, „Šiaurės Atėnai“, „Naujasis Židinys-Aidai“ ir kt.). 2008 m. išleido apysaką „Akmeniniai Avondalio namai“ („Gimtojo žodžio“ leidykla).
Šią naktį vėl viešėjau Sibės pusėje. Pasikvietė į tuos pačius metus, į tą patį vagoną, tik valandą kitą parinko, arčiau apyšvičio. Įsižiūrėjusi supratau, kad ir vagonas buvo kitas – anksčiau sutikdavo keturašiam, šįsyk į dviašį nusivedė.
Mes buvome ne vienos. Į spygliuota viela suveržtą langaskylę linko dvi dešimtys, gal trisdešimt galvų. Anksčiau Sibę matydavau tarp penkių dešimčių. Kaip jai pavyko įsisukti į ramesnę vietą? Golgotos budeliams vokiško vaisvynio pakišo, kadagio dūmuos išrūkytų lašinių, gal aukso, ruginės duonos? Juk nieko nesuspėjo pasiimti. Vien tik į Traklio rinktinę įbruktą iriais ornamentais išdailintą bevertį savo dokumentą.
Ta pati 130-oji psalmė, ta pati ražiena, tas pats vienišas belapis medis. Ir ji – jau sulaukusi ir praradusi dangaus sužadėtinį. Likusi su saldžiuoju kūnu, kol kas neišmestu į pakelės erškėčius. Viltingai spaudžianti morfino buteliuką.
Sako, turėjau būti jos dukra. Po trisdešimties metų. Per patį atšylį. Prieš pavasario lygiadienį. Azuritijoj.
Į korėtą mano pusės rytmetį grąžina kraupi žinia – miršta motina. Sibės tiesa kita – numirė daugiau nei prieš trisdešimt metų. Privalau keltis ir ją apraudot.
1
Iki pavasario lygės, kol mus dar atperka rudenį sudeginto ožio auka, pasižadu iškakt svetur. Ne laimės ar skalsos ieškoti – vaistų bejėgei motinai. Esu tikra, kad rasiu. Sklęsiu lyg į Šventojo Atono kalną, virtusi vyriškos lyties asketu (Atono vienuoliai moterų prie Šventojo kalno jau tūkstančius metų neprileidžia), numaldžiusi tamsiąją savo valios pusę, sumenkusia širdimi, užgniaužusi išankstinį žinojimą, įsitikinimus, nuostatas, leidžianti Apvaizdai mane atpažinti.
Lygiadienių žemėj nesisekė. „Tingėjai deramai apsiuostinėti“, – girdžiu cukrinių patriotų balsus, „per mažai judinaisi“, – vapsi svetimais pinigais besinaudojantis, namus dūmais paleidęs šlapjurgis, „neišsiugdei apsukrumo“, – reziumuoja autoritetingi mokytojai. Tepadeda jiems... skaičiai, kad ir vidudienio Sumos: mylėti nors vieną, gerbti nors du, pagelbėt visiems, nė ašara neišsiduoti.
Ne, tai – ne apmaudas. Tulžies nelieju. Nėra dėl ko, be to, nenaudinga. Seniai supratau, kad pagaiža ne kitus, o mane pačią gaišina. Prisiskaičiau įvairiausių rašliavų, kaip tą neigiamą jėgą transformuoti, deformuoti ar eksterminuoti, net į pykčio tramdymo kursus vaikščiojau, maniau, išvykus prireiks. „Kam tu tokiems niekams pinigus leidi, – stebėjosi ne vienas, – verčiau į anglų kalbos kursus nueitum.“ Nesiginčijau su jais dėl verčių, tik viena sau mintijau, kad, išmokusi nirtulį lyg kokią stimpančią katytę paglostyti, daug daugiau naudos turėsiu, nei žarstydama ir taip pakenčiamai byrančius anglicizmus.
Tiesa, naudą įžvelgiau ir kitose veiklose. Kas vakarą sukdavau ir sukdavau vaizdajuostę su Mandžiūrijos vado laidotuvėmis, nekantriai laukdama dienos, kada lyg Oginskio poloneze atsisveikinsiu su savo tėvija. Nusibodo teisintis ir įrodinėti, kad privalau išvykti, kad neturiu kitos išeities, kad darau tai ne dėl savęs. Pavargau pildyti šimtalapes paraiškas kompensuojamiems vaistams gauti, apkarto su ligota motina stumdytis poliklinikose ir erinijų žvilgsnius smaigstančioms registratorėms kaišioti nuolaidų lapelius. Apkarto kabintis į gyvenimą, kuris lyg šlapias šuva manęs purtėsi.
Galvoje dieną naktį žingsniuoja Mandžiūrijos laidotuvių procesija ir skamba daktarėlių skanduojamos diagnozės: galimybė pasveikti labai menka, auglys piktybinis, ketvirta stadija, garbus amžius. Susitaikykit. Ir tas jų verkšlenimas, neva, įvedus kvotas kompensuojamiems vaistams, jie verčiami išrašinėti pigesnius, beje, turinčius šalutinį poveikį. Tiesa, juos gauna tik kas ketvirtas laimingasis. Mano motina į jų gretas nepateko.
Klausiausi virkaujančių baltaskvernių ir širdingai mūsų visų gailėjausi. Tas gailestis bloškė mane į vaikystę. Į mėnulio pilnaties pritvinkusias naktis, į ramų, nuobodų ir vienišą metą be Sibės, kai bičiuliaudavausi tik su etruskų mergaitės, spaudžiančios prie plokščios krūtinės negyvą paukštį, figūrėle. Iš jos akių kokonų išsiritę drugiai nuvasnodavo įtariai doksančio mėnulio pusėn ir lyg krakmolo lašai sustingdavo vaiskioj dangaus sietuvoj.
Jei galėčiau grįžti į vaikystę, nekeisčiau ten nieko: nei norų, nei minčių, gal tik skaityčiau ne tokias rimtas knygas – be magiškųjų pentagramų ir be teisingų Šventojo Rašto žodžių. Taip pat per jėgą nebesisprausčiau į išaugtas meiles ir ištikimybes.
Gailesčiui atlėgus vėl girdžiu daktarėlių žodžius: „Su-pras-ki-te. Dėl kvotų negalime suteikti būtino gydymo, neturime ko pasiūlyti net perpus jaunesniems pacientams. Geriausiu atveju skirsime vaistų už penkis tūkstančius per mėnesį.“
„Širdingai tamstoms dėkoju!“ – naiviai džiūgavau. Tik kodėl tie tamstos tarsi langus ištvatinę vaikėzai nudūrė akis į auksinėmis žvaigždutėmis spingsintį linoleumą? Veikiai sužinojau: „Efektyviam gydymui per mėnesį reikia vaistų už maždaug penkiasdešimt tūkstančių.“
Nepuoliau žliaubti ir kvakėti, tik spoksojau į slopstančias nelyg operacinės lempos baltaskvernių akis ir viltingai laukiau, kad jos vėl įsižiebs. Jų neonai suspingsėjo, bet neužsidegė. O aš jau graužiausi dėl pernai supleškėjusio mūsų sodo namelio. Dabar jį pardavusios sumokėtume bent už mėnesio gydymą. Ką dar iškišti? Butą? Reikia tėvo sutikimo. Tik kas dabar jį ras? Jau septyneri metai iš jo jokios žinios. Paliko motiną dėl pernelyg užsiteršusio jos energetinio lauko. Dėl to, kad nemokėjo ir nenorėjo stovėti už jo, kad gniuždė jo vyriškumą, kad savo nemoteriškumu kurstė patinišką pagiežą ir agresiją. Dėl to, kad kiekvieną rytą burokine tarka subrazduodavo genialias jo idėjas ir lyg pasiutžolės apstėjantį ryžtą keistis.
Žinoma, ją kaltinau. Nes nė piršto nepajudino, kad jį suprasčiau. Ar pati suprato? Tai – šiandienos klausimas, anuomet jo niekas nekėlė. Užtepdavom visus nutylimus klausimus ant pieniško batono, ir alkulys neerzindavo iki pat vakarienės.
Neoninės daktarėlių akys vėl susminga į mane: „Pabandykit netradicinę mediciną, kartais ji padeda. Ligą reikia prisijaukinti, tuomet ji tampa paklusnesnė.“
Paklusnesnė? Prisimenu kadais iš kaimo parsivežtą šešką, kurį, beje, pavyko prisijaukinti. Po metų jis papjovė mūsų katę ir pabėgo.
Laikas išjungti šviesas, bet neonai negęsta, vis čirksi: „Be abejo, galima išmėginti ir užsienio onkologijos centrus: Lježo ar Pamplonos. Bet ir ten tik mechaniškai truktels gyvenimą, juk jau ketvirta stadija, o už kursą mokėsit ne mažiau kaip po šimtą tūkstančių. Dar yra įvairių organizacijų, paramos fondų. Bandykit kreiptis. Gal padės?“
„Idiotai“, – nepajutau, ar lūpos išraitė tą žodį, ar tik mintyse nuskambėjo. Tarsi kontrolierių iš troleibuso išmesta, į paskaitas vėluojanti studenčiokė bailiai susigūžusi laukiau naujo skaičių akibrokšto.
Teisieji nutilo. Nubaustas zuikis jiems neberūpi. Pilni troleibusai ir autobusai tokių kaip aš, saugančių kišenėse savo vilties bilietėlius.
„Penkiasdešimt tūkstančių mėnesiui, penkiasdešimt...“ – lipdama aptrupėjusiais ligoninės laiptais lyg rožinį sau po nosim kartojau. Tai, matyt, iššūkis, paskata, kad pradėčiau suktis, veikti, kad pagaliau baigčiau tą savo barsukišką žiemą ir pakilčiau sutikt pavasario. Pavasario, kuris sprogsta ne gyvastinga žaluma ir šviežiais kvapais, o neonų spingsėjimu ir citostatikų aromatais. Pavasario su užmirštais lygiadienių tekstais. Turėjau jų ne vieną dešimtį, teliko viena. Pirmasis jos tekstas vadinasi r a u t u v ė. Su nusilupusia, bet numanoma pirmąja K. Skaitau šį ne visai rišlų kalbos–gyvenimo darinį. Tarsi vademecumas jis atveda mane į pradžią. Mano liguistas polinkis į saldumynus subrendo kaip tik čia, ant musių nutupėtų „Karvučių“. Tada jos – dar be popierėlių, nuogutėlės – prisilietė prie gąsliai bundančio libido. Manoji neapykanta viskam, kas ilga, irgi kilo iš čia. Menu ilgas pirmadi enio eiles prie forminės, brokuotos duonos, didžgalvių silkių ir smaragdinio „Tarchūno“. Maištaudama prieš tas ištįsusias eiles ėmiau trumpai kirpti nagus, blakstienas, plaukus, tikėjimus, viltis, sijonus, kelnes, laimes, meiles. Pamažu viską taip nutrumpinau, kad liko tik geluonis ir paširdžiuos įstrigusi didžioji K. Už jos užkliuvo keturašiam vagone uždaryta Sibė. Tuomet ir susitikom.
2
„Pakaks pakaks“, – pamišėliškai krūpčioju, saugodama kojas nuo trupančius nasrus iššiepusių ligoninės laiptų. Kol aš čia taip nuoširdžiai rūpinuosi teigiama ir neigiama įvykių įtaka savo gyvenimui, vėžinės ląstelės motinos kūne nepaliauja daugintis, puola dar sveikus audinius, nelyginant žiurkės skęstančiam laive lekia į atokiausius merdinčio organizmo užkaborius, idant, sočiai prisikimšusios ir išsituštinusios pragaištingom metastazėm, galų gale paliktų skenduolį.
Privalau ką nors daryti. Į galvą lenda absurdiškiausios mintys. Girdėjau, kad kišenvagiai per dieną susiveikia apie penkis tūkstančius. Per mėnesį išeitų visai padori sumelė, gal net pavyktų sutaupyti išganingiems gydymo kursams Pamplonoje. O gal imti meile prekiauti? Tik kas manęs, tokios trumpakojės, norės? Be to, parsiduodančioms mergelėms skurdžiai nubyra, bemaž viską rūstaširdžiai sąvadautojai susižeria. Ne, tai ne man. Amoralu? Po galais, nusispjaut man dabar į moralę! Apskritai iš kur ištraukiau šį žodį? Išmušta iš vėžių griebiuosi man pačiai neaiškių sąvokų. O tos prakeiktos vėžinės ląstelės vis dauginasi, tarsi kokie parazitiniai daugialąsčiai, akim neįžvelgiami bestuburiai, šlykščios gastrotrichos, macrodasyidos, chaetonotidos.
Žūtbūt užsimanau ko nors saldaus. Tik šįsyk ne plikų „Karvučių“ – padorių, į sidabrinius popierėlius įsuktų „Vėželių“. Visada bent po du į kiaurą kišenę įsimetu. Vieną sutriauškinu, kitas nukrenta į palankas. Iš ten dabar geidžiamą „Vėželį“ ir išsitraukiu. Išlupu saldųjį kūną. Matinėj „Vėželio“ papilvėj atsispindi nudiręs mano veidas. Koktu. Spriegiu saldėsį pro šalį liumpinančiai seselei po kojom. Jokios reakcijos. Net stiklasparniai drugiai jos kukulainėse nesuplasta.
Ar man nuo to lengviau? Jaučiuosi lyg turguje apspjovusi inteligentą.
Pakaks! Vėl raginu save judintis, savo laiką dar galiu marinuoti, bet motinos jau ne.
Rytoj balandžio dvyliktoji – Kosmonautų diena. Pagal Grigaliaus kalendorių tai jau šimtas antroji metų diena, nuo kurios iki metų galo lieka du šimtai šešiasdešimt trys. Tik kas man iš to? Stoviu lyg Houldenas Kolfildas rugiuose prie bedugnės, susimovusi iš visų dalykų, ir nesumoju, ką toliau daryti. Gal ir mano smegenis kokiu nors stebuklingu būdu atakuoja citostatikai? Girdėjau, kad jie pažeidžia ir sveikąsias ląsteles, todėl beveik visada sukelia sunkių nepageidaujamų reakcijų. Be to, dauguma citostatikų stipriai dirgina audinius ir yra kenksmingi aplinkai. Kas bus, jei mano kūną staiga ims ir suparalyžiuos? Tarsi bandydama pabėgti nuo pragaištingų citostatikų, iš visų jėgų trenkiu ligoninės lauko durimis ir neriu prie troleibusų stotelės. „Viskas gerai, – atsidūstu, – šiandien nenuėjau į darbą, ir nieko neįspėjau.“ Jei šitai galiu atsiminti, vadinasi, nuodai mano smegenų dar nepalietė.
Atvažiuoja troleibusas. Praleidusi kažkur visą laiką skubančias, terbom apsikrovusias pensininkes, įsliuogiu paskui jas į vidų ir įsitveriu prakaituotais delnais nučiupinėto turėklo. Šiandien manęs jau niekas neerzina: nei kojas mindantys ataušėliai, nei tiesiai į veidą pagirių kvapą pučiantys sumitę mergintojai, nei nuožmiai dėbčiojantys, ant savęs ir viso pasaulio nirštantys nelaimėliai. Esu apimta nesvarumo būsenos, kurioje mano kūnas palaimingai ilsisi. Bet mano nesvarumą lyg negilioj baloj dumbliną vandenį staiga ištaško senės cypimas:
– Sėsk, vaikeli, vieta atsilaisvino, dar prisistovėsi.
Abejingai klasteliu. Jeigu nebūtų taip sausakimša, išlipčiau. Neturiu jokio noro su kuo nors pliurpti.
– Ko tu su šitais pensininkais stumdaisi? – nebodama mano rūškanos, jokiai bičiulystei nenuteikiančios fizionomijos, čypia bobulė paukščio jauniklio balseliu. – Kuoptum kaip mano dukrelė į Azuritiją, vargo nematytum. Štai parkako Velykoms perlų dantimis, paauksintuose ratuose, gardžiais pyragais nešina, kalytei kiauksint:
Kiau, kiau, grįžo pražuvėlė duktė,
Kiau, kiau, atsivežė daug pyragų!
Duos man kur didesnį, kur gardesnį!
Mėginu neklausyti tos cyplės, bet ausys tarsi atsiskiria nuo kūno ir išdavikiškai gaudo kiekvieną jos žodį. Abejingumas kažkur išgaruoja. Nubunda tautinis charakterio bruožas – pavydas. Mane pradeda erzinti nepažįstamos senės dukters sėkmė. Nirštu, nes žinau, kad našlaitėlės laimė manęs neaplankys. Veikiausiai kaip tingi pamotės duktė būsiu sušniaukšta meškos, o mano nučiulpti kaulai sumesti į kiaule užkinkytą geldą. Grįšiu kalytei kiauksint:
Kiau, kiau, grįžo pražuvėlė duktė,
Kiau, kiau, su geldele, su kauleliais.
Duos man kur didesnį, kur gardesnį!
Trumpam net pamirštu motinos kūną atakuojančius vėžinius skėrius. O bobulė visai įdūksta ir jau gerkloja visam troleibusui:
– Nereikia čia kiurksot, nieko gero iš tų mūsų kiaurapilvių nesulauksit!
Lėkit, lėkit, sakalėliai,
Iš tėvų namų.
Lėkit, mieli paukštužėliai,
Iš savų lizdų!..
Epizodas, vertas Ostrausko Gyveno kartą senelis ir senelė. Tik gaila, kad nesu senelis ir neturiu plaktuko.
Tarsi kokiame spiritizmo seanse pasigirsta hipnotizuojantis balsas – „Galinė maršruto stotelė“. Nudžiugusi pašoku – vis šioks toks palengvėjimas per kelias nerimo ir skausmo savaites.
– Palauk, dar nepasakiau, kaip toj Azuritijoj darbą rasti, – senės balsas tarsi lediniai budelio pirštai sugniaužia man kaklą ir stumia prie kruvinos bausmės trinkos.
Merdėjančios aukos akimis dėbteliu į senę ir, išrėžusi akmeninį „na“, laukiu, kada ji mane paleis.
– Važiuok į prospektą, išlipk prie Katedros, kiek paėjėjusi, rasi tokią firmelę, kuri renka darbuotojus. Nebijok, ten viskas kaip turi būti, mano dukrelė irgi per juos išvažiavo.
Bobulė atšlyja, dėl visa pikta apsičiupinėju kaklą – rodos, viskas gerai. Išdrįstu jai net padėkoti.
Kiek šiapus ir anapus azuritijų? Sibės vagonas irgi ten rieda. Kiekvieną naktį ji tos vietos vardą skiemenuoja. Kas iš tiesų yra troleibuse sutikta senė? Kas ją ir jos dukrą sieja su Sibe? Galiu ir neatsakyti. Galiu sutepti klausimus į sumuštinį ir užgerti saldinta arbata. Prisiminčiau vaikystės skonį. Dievinu tariamąją nuosaką, ji neįpareigoja veikti. Bet Sibei ji neegzistuoja. Sibė spigina į mane raudonomis akimis ir be jokių modalumų kloja savo istoriją. Net nesiteikia paklausti, ar noriu jos klausyti. Neaiškina, kodėl pasirinko kaip tik mane. Stumia į gyvulinio vagono kampą, liepia žiūrėti į nėriniuo tą randą ant jos rusvo pilvo, nuplėštus nagus ir delne įpjautą Dovydo žvaigždę. Prašo, kad šešiakampę paimčiau. Neva ji priklauso kitai. Toji slepiasi lediniame rūsyje.
Lengviausia pasyviai slinkti sapno ar vizijos keliais, priimti jų stenogramas, schemas, mistinį, įprastas linijas keičiantį laiką ir nesiaiškinti jų pranešimo reikšmės. Bet Sibė, pakreipusi tamspilkį veidą, reikalauja išgirsti: gargiančius agonijoj, šaukiančius iš baimės, sprogstančius iš įtūžio. Nesiliaujan tį vinių kalimą į duris, langrėmius, smilkinius. Ratų dundėjimą per geležines bėgių sandūras. Gimstančių ir mirštančių inkštimą. Pasakos žodžius: „Zakon – taiga, medved’ – sudja“1.
3
Niekada netroškau išskristi svetur. Svajojau laimėti milijoną, netikėtai gauti palikimą, gal net sugundyti pakenčiamos išvaizdos turčių, bet niekuomet – apie laimę stebuklų šaly. Apie laimę ir dabar negalvoju, per aštriai juntu citostatikų kvapą.
Privalau išjungti vėžinių ląstelių kadrilį.
Turiu išdrįsti įsėsti į meškos geldą.
Sibė tokiam sprendimui nepritaria. Tarytum gurų ižą kulnu pramuša gyvulių mėšlu apkaukusias vagono grindis ir sustabdo plėšria anakonda vingiuojantį ešeloną. Jaučiu jos įšėlį ir baimę. Trokštu pašokti ir šiaušti kuo toliau – į tolią šalį, kur upės teka. Bet pirmiausia turiu įveikti iš kėnių, maumedžių, pušų suręstą bekraštę taigą ir nedraugingą saulės dievą Ogdy2. Atšilus orui jis skrieja aplankyti akmeningosios Tunguskos. Kiekvieną vasarą su vandeningąja myluojas. Sykį iš meilės net virto pragaištingu bolidu. Dūmais paleido nemarią taigą.
Nepaklūstu Sibei. Vos įžengusi į savo daugiabučio laiptinę, neištveriu, apsisuku ir pasileidžiu atgal į stotelę. Šaunu į troleibusą, stumteliu kažkokią barbę ir, nekreipdama dėmesio į jos žvairakiavimus, nekantriai skaičiuoju stoteles iki Katedros.
Atvažiavom. Prasibraunu pro susigrūdusius keleivius, šoku lauk ir kiek kojos neša rūkstu prospektu. Dairydamasi į abi puses, ieškau savo ir motinos išsigelbėjimo pavadinimu „Darbas Azuritijoje“.
Ieškoti tenka ilgiau nei valandą. Pagaliau užeinu atokiame rūsiuke įsikūrusį biurelį geležinėmis durimis ir ant jų mėlynuojančiu užrašu „Atrask Azuritiją“. Įslinkusi vidun, randu dvi maloniai besišypsančias matronas. Akinančios jų perlinių dantų eilės – lyg nuo brangių drabužių nenuplėštos etiketės – išduoda, kad balinimui, protezavimui ir deimantiniams implantams šios dvi per klaidą lygiadienių krašte užstrigusios mediumės banknotų tikrai nestokoja. Prisimenu troleibuse sutiktos bobulės pasakojimą apie dukterį – ji irgi turbūt spingčioja tokiu akį rėžiančiu vypsniu. Kaip ir mano motiną vaistyję baltaskverniai. Kaip ir mano rūpestingasis darbdavys. Tik mudvi su Sibe švypsom išgeltusiais kaltais.
Nelyginant per kokį spiritizmo seansą nekantriai laukiu, kada būsiu suvesta su užsieninėmis sielomis. Tačiau beužsimezgantį ryšį nutraukia neįprastu vidudienio metu pasirodžiusi Sibė. Įkyriai ima kviest savęsp. Nevalioju priešintis, seku jai įdurmu. Šiuokart nusiveda ne į vagoną – į balto aukso rūmus. Tai – Sibės Azuritija. Aplinkui per bevaises žemes plaukia balčiausios akmens druskos lytys. Kad tik nesusigundyčiau užlipt. Ogdy kaipmat pagriebs. Giluminiais gręžiniais nuleis į šiltinę plukdantį Angaros vandenį. Aš, žinoma, sriūbtelėsiu. Nardyti užsičiaupusi niekada nemokėjau. Manding todėl, kad nuo mažystės buvau pratinama lukenti iš avinėlių pėdų.
Užuot kuopusi šalin, stimpinu Sibei įpėdžiui ir audžiu mintį apie vandenis. Tik dabar suvokiu, kodėl svarbiausiu kasmetiniu įvykiu senovės Egipte laikytas Nilo potvynis. Visa turtinga Egipto civilizacija priklausė nuo potvynių, atnešančių naujas derlingo dumblo sąnašas. Senovės egiptiečiai garbino potvynį dievo Chapo pavidalu. Vaizdavo jį atsikišusiu vėdaru ir nukarusiomis krūtimis – gerovės ir gausos simboliais. Ne šiaip sau svarstau apie Egipto potvynius. Neduoda ramybės grisus, į kriokiantį sūkurį traukiantis klausimas: kodėl lygiadienių čiabuviai, užuot meldęsi skandinančioms ekonominėms, politinėms ar kultūrinėms krizėms, verčiau negarbina kokio vietinės reikšmės potvynio? Gal iškaulytų palaimingą sausrą?.. Nors, kita vertus, myliu žmones, kurie neplūkauja susireikšminimo vandenyse. Daug tokių patvinusių nūdien alpčioja: aš be rašymo, be vaidybos, be dainavimo palūžčiau. Arba dar vandeningiau: neįstengčiau egzistuoti, privalėčiau išplaukti Charono valtimi. Mazochistiškas ekshibicionizmas lyg neskęstanti Ofelija plūduriuoja įvairių menų vandenyse.
Iš visų vandenų – sūriųjų, gėlųjų, nuodėmingųjų, moteriškųjų, vyriškųjų, žiauriųjų, melancholiškųjų – mane labiausiai masina lygiadienių vandenys. Ne todėl, kad jie kuo nors išsiskirtų, išskirtinumas jau seniai nebėra vertybė, priešingai – todėl, kad jų universali sudėtis tinka bet kam maudyti. Ne kartą mėginta tuos vandenis tirti (kaip tiriama sąžinė), įspėti juose plaukiojančių mikrobų kilmę. Bet neįpusėjus analizei visi mikrobai žūdavo. Tiesa, su kiekvienu pavasario potvyniu į žuvusiųjų vietą atplaukdavo kiti, dažniausiai iš užjūrio vandenų. Tie naujieji daugindavosi stebėtinu greičiu, tarpdavo skurdžioj augalijoj, lyg saturnai savo vaikus rydavo visus, plaukiančius prieš srovę.
Dar mane džiugina lietaus vandenys. Ypač tie, kurie prikapsi iš lietvamzdžių į cinkuotus kibirus. Nuo vaikystės žaviuosi šiuo procesu. Nesvarbu, ar tai iš beržo į stiklainį varvanti sula, ar iš lašelinės į venas pumpuojama gliukozė. Triumfuoju, matydama vandens bejėgiškumą, jo akivaizdų nuolankumą žmogaus sumeistrautam indui.
Šlapiuojančių savo minčių niekuomet neišsakau, nes jos daug ką supykdytų. Teliktų prisipažinti: man hidromanija. Ir labiau už viską noriu ją išsigydyti. O kadangi bet koks gijimas įmanomas tik prisipažinus, kad sergi, kaip tik nuo to ir pradėčiau. Bėda tik, kad mano vienos pastangos būtų šašo vertos. Mat ši liga užkrečiama, ir serga ja kone visi mane supantys. Serga, bet neprisipažįsta, todėl ir negyja. Kalba vandeniu, galvoja vandeniu, gyvena vandeniu. Hidromanija užkoduota mano gentainių genuose nuo našlaitės Elenytės laikų. Gundo nusikalsti, hidrofiliniai gundymai beveik visuomet sėkmingi. Vandens nusikaltimai nepalieka jokių įkalčių, todėl taip pašėlusiai smagu juos kartot – viską įmanoma nuplauti, priplauti, išplauti. Plauti galima bet kokiu vandeniu: iš čiaupo, mitiniu, sakraliu, sekuliariu, paveldėtu, istoriniu. Niekuomet – tyru. Nūdienos visuomenei tyras vanduo jau tapęs manieringu anachronizmu. Net dangaus prakirstoj eketėj tyrumo nė lašo – nuo reklaminių miltelių dieviškasis mėlis putoja. Išeitis – sąmoningas dehidratavimas. Įgyvendinimo metodai – konformizmo, vujaristinio patriotizmo, perrūgusio altruizmo tvenkinių nusausinimas. Šalutinis poveikis – tyrumo komplekso išsivystymas. Nauda – neaktuali paskendusiai visuomenei.
Dar keli niurktelėjimai, ir būčiau paskendusi. Laimei, baltadantės mediumės laiku mane sugriebia – baltomis, ekskliuzyviniu kremu lepinamomis rankomis ir prancūzišku manikiūru žymėtais nagais.
Vyresnioji baltadantė įsakmiai pasiūlo nusivilkti paltą. Pasijuntu lyg būčiau sodinama į ginekologinę kėdę, net išraustu prisiminusi, kad šį rytą įšokau į vakarykštes kelnaites.
– Jūs tikriausiai dėl darbo Azuritijoje?
– Taip, ar turit, ką pasiūlyti? – lyg turguj ieškodama šviežių agurkų lepte liu.
– Turim, tik reikėtų jūsų gyvenimo aprašymo, dviejų rekomendacijų ir... ir dar turėsit susimokėti negrąžinamą šimtinės mokestį.
– Dviejų rekomendacijų, negrąžinamą?
– Na, bent vieną rekomendaciją ir mokestį.
Nesumoju, iš kur galėčiau gauti ir tą vieną rekomendaciją. Prašyti direktoriaus? Vargu ar pranešusi, kad išvykstu, galiu tikėtis iš jo tokios malonės. Taip ir girdžiu: „Palieki mane ant ledo! Darbų kalnai! Atvyksta partneriai, mirk gyvenk privalau turėti paruoštą medžiagą, o tu man šitaip!“
– O be rekomendacijų neišeitų?
– Ne, užsienyje darbdaviai reikalauja rekomendacijų. Galima juos suprasti, juk kaip nors turi apsidrausti.
– Nuo ko apsidrausti?
– Na, – nesitikėjusi tokio klausimo, mykia ji, – nuo visokiausių nesusipratimų, žinot, juk visko su tais užsieniečiais pasitaiko.
Nežinau ir nenoriu žinoti. Nesigilinu, kokius užsieniečius ji turi galvoje – ten išvykusius mūsų kraštiečius ar tikruosius Azuritijos gyventojus. Žiūriu į tviskančius jos dantis ir vėl matau tą neonų spingsėjimą. Ilgiau čia neištversiu. Griebiu paltą ir, nė neburbtelėjusi „sudie“, spusteliu geležinių durų rankeną. Durys neatsidaro.
– Jos automatiškai užsirakina, taip saugiau, – nesijudindama iš vietos, išraito vyresnioji. – O dėl rekomendacijos galime kai ką pasiūlyti. Sumokat mums penkias šimtines, ir rekomendaciją turit.
– Kaip? – nusistebiu.
– Labai paprastai – palikit šešias šimtines, mes viską sutvarkysim. Nebi jokit, mūsų įstaiga legali, viskas oficialu, sumokėjusi pinigus gausite sąskai tėlę.
Aš nebijau. Vidinis balsas, kurio paprastai nevalioju išgirsti, kužda – pasikliauk baltadantėmis. Beje, pastaruoju metu vis susiduriu su baltaspalviais – ligoninėje baltaskverniai daktarai, troleibuse baltagalvė senė, čia baltadantės administratorės, tetrūksta tik į kokią baltąją mešką ar nuodėmklausio albą atsitrenkti.
Vėl apsireiškia Sibė. Rodo man drobių rietimus, lininių siūlų gijas, lašinius, kiaušinius, duonos pagrandėlius. Niekas už šias gėrybes jai rekomendacijų nerašė. Niekas jos krypties Azuritijon nepakeitė. Kodėl man turėtų būti kitaip?
Niekada nemokėjau atsakinėti į tiesius klausimus. Tačiau gebėjau nuo jų išsisukti. Todėl ir dabar nusprendžiu su viskuo sutikti ir baigti šią baltąją karštinę. Išsitraukiu iš rankinės piniginę ir, sučežinusi naujais, vos prieš kelias dienas direktoriaus maloniai išmokėtais banknotais, trinkteliu delnu į stalą:
– Tikiuosi, kad nebus jokių nesusipratimų. Negąsdinu, bet aš ne iš tų, kuriuos lengva nuauti.
– Nebus, – prancūziški nagučiai stveria pinigus ir, skubriai perbėgę jų glotniais paviršiais, tris kartus lyg kokie neišjodinti eržiliukai spirteli į lakuoto stalo paviršių. – Puiku, dar tik atneškit savo gyvenimo aprašymą, o visa kita sutvarkysim.
Lyg vaikomų varnų būriai mano galvoje dar kranksi abejonės. Mintyse paimu akmenį ir, paleidusi į krankles, džiugiai išpyškinu baltadantėms:
– Dar šiandien atvešiu. Iki kelių dirbat?
– Iki šešių, – patenkinta pagaliau vypteli ir jaunesnioji kontoros darbuotoja.
Puolu prie durų. Pamiršusi, kad jos taip paprastai neatsidaro, įnirtingai traukiu rankeną ir nejučia paberiu riebių kipšų. Baltadantės prunkšteli man už nugaros. Įdūkusi grįžteliu:
– Ar jūs galit tų durų nerakinti? Juk prieš man įeinant jos praviros buvo.
– Atleiskit, – susitvardžiusi ramina vyresnioji, – prieš jums ateinant plūste plūdo žmonės, apie duris ir pamiršom. Nemanėme, kad tokia garbi viešnia užsuks.
Lengviausias būdas išmušti žmogų iš vėžių – kalbėti neadekvačius dalykus. Bet dabar nesugalvoju, ką čia tokio neadekvataus suoptelt.
Kaistu laukan. Nespėjusi įkvėpti senamiesčio oro, spriegiu į pustuštį troleibusą ir, tūpčiodama nuo vienos sėdynės ant kitos, vis žvilgčioju į laikrodį ant riešo.
Pristačiusi baltadantėms savo gyvenimo aprašymą, gaunu pažadą, kad, turėdama kelerių metų darbo patirtį ir gerai mokėdama užsienio kalbą, jau po dviejų savaičių būsiu įdarbinta daug žadančiame „svetur“.
Dar tą pačią dieną sulaukiu skambučio, kad galiu ruoštis kelionei. Vietoje adreso gaunu geografines koordinates: 53.3 šiaurės platumos ir 8.9 rytų ilgumos. Manęs lauks nedideliame miestelyje, didelėje kompanijoje.
Viltis triumfuoja. Net susigraudinu. Ne todėl, kad palieku lygiadienių viešpatiją, bet todėl, kad tokiai kaip aš ėmė ir pasisekė. Noriu padaryt ką nors didinga, kilnaus, gal net nulėkti į baltadančių kontorą padėkoti, arba lyg Kafkos Zamza ropoti sienomis. Bet staiga atsimenu sergančią motiną, dėl kurios juk ir stengiuosi, ir kuri dar nieko nežino.
Vėlei išlekiu iš namų, nebežinau kelintą kartą šiandien įšoku į troleibusą ir senamiesčio trinkelėmis išdardu į ligoninę. Čia viskas po senovei – aptrupėję laiptai, nosį riečiantis citostatikų kvapas ir vos girdimas vėžinių ląstelių ciksėjimas.
Atsargiai stumteliu palatos duris ir matau tai, ką noriu matyti, – prie lango stovinčią ligą įveikusią motiną. Palaiminga viltis – jau antrą kartą šiandien triumfuoja!
– Mama, aš išvažiuoju dirbti svetur!
Išgirdusi mano balsą, motina krūpteli. Saugodama savo gležną kūną nuo mirtinų bakterijų, tvirtai susisupsto į pilkai dryžuotą juodą chalatą – prie tokio net mirtis nedrįstų artintis – ir, kaip pridera tokią minutę, giliai atsidūsėja:
– Et, vaikeli, gal ir gerai, kad išvažiuoji, pailsėsi nuo rūpesčių, geresnio gyvenimo paragausi, pasaulio pamatysi.
– Aš ne pasaulio žvalgytis važiuoju, – teškiu, – tavo gydymui pinigų reikia, o mes jų neturim.
– Ką tu, Pelagija! Dėl manęs tai tikrai neverta, mano dienos jau suskaičiuotos, jokie pinigai, jokie už juos nupirkti stebuklingi vaistai man nebepadės, žiūrėk verčiau savęs.
Širstu, kad motina kalba tokias banalybes. Net stipriausia liga neįstengia jos pakeisti. Siuntu dėl to, kad ji pasiduoda, siuntu dėl gydymui jau sukištų pinigų, nirštu ant baltadančių ir žilagalvės senės – ant visų. Atsisėdu ant neonais spingsinčios lovos, įbedu akis į neoninę sieną ir, įkvėpusi neoninio oro, skiemenuoju:
– Turiu važiuoti. Čia laukdamos nieko nesulauksime.
Tarsi pamiršusi bijoti mirtinų bakterijų, motina nusivelka chalatą, pakabina kojūgaly ant lovos rėmo ir atsigulusi ištaria:
– Tu, vaikeli, žiūrėk, kaip tau pačiai geriau.
Savo žodyne ji turi keletą frazių, kurios veikia kaip nuodai. Šita yra jos mėgstamiausioji.
– Rytoj mane paleidžia, – nenutuokdama, kokios mintys zirzauja mano galvoj, motina tęsia savo litaniją. – Padėsiu tau susiruošti. Žinai, gal jau dabar pradėk taisytis, kiek tos savaitės, pamatysi, kad jau ir kelionėn laikas.
Gerbiu savo motiną, bet kartais ji į jokius vartus nepataiko.
4
Palengva slenkantis laikas, regis, bando mano kantrybę. Netveriu noru kuo greičiau baigti kelionėn ruošimosi ir atsisveikinimo spektaklį ir išvažiuoti. Nebepakeliu kaltės, kuri gildo lyg pirmas lapkričio šaltukas. „Ankstoka, – bandau priešintis, – išties per daug anksti šalnoms, juk dar tik gegužė.“ Kažkur skaičiau, kad gegužės mėnesį svetur uždarbiauti išvyksta daugiausia prostitučių. „Kuo jos čia dėtos?“ – nusistebiu savimi. Bet ko čia stebėtis, juk ir jaučiuosi kaip kokia skersmergė, išsitremianti į tolimąją Azuritiją.
Kaltę kursto ir Sibė. Net dieną nebeduoda ramybės. Tempiasi mane į drykstančius stepių laukus, prie neplėštų dirvonų, ten, kur negirdėtas dainas traukia į žagres įsikinkiusios moterys. Sibė klaupiasi ir bučiuoja jų įdiržusias pėdas.
Saulėta šeštadienio popietė, jokio mano išvykimą apraudančio lietaus. Išsikvietusios taksi, burzgiam su motina į oro uostą. Įkyrus taksistas klausinėja, kur išsiruošėm. Trokšdama, kad jis nutiltų, lepteliu, kad skrendam atostogauti, tačiau „varlių keliauninkių“ išvaizda, matyt, jo neįtikina. Kažką sumurmėjęs sau po nosimi, vėl užpila mus klausimais. Dabar atsakinėja motina, atvirai, tarsi kunigui. Taksistas patenkintas, ir už tokį jos nuoširdumą atsilygina pareikšdamas, kad būdamas jaunesnis ir pats dumtų iš šitos įgrisusios lygiadienių žemės.
Šmėsteli Sibės veidas. Šoniniame taksi veidrodėlyje. Pro jį mudvi išeiname. Ji dar ne viską man papasakojo ir parodė.
Druskos virimo cechas. Dešimt dešimties metrų aukščio ir tokio paties skersmens kunkuliuojančių katilų. Virš kiekvieno linguoja permesta lenta. Ant jų, lyg ant ištemptų cirko lynų, balansuodamos didžiulėmis mentėmis, žongliruoja baltaskarės fėjos. Tokiomis pačiomis kaip ir Sibės akimis, tokiais pat virvėmis perrištais kaliošais. Medinėmis mentėmis jos maišo druskos viralą ir atmušinėja į jas svaidomus parazitki, banditki, darmojedki. Nespėti atmušti keiksmai suplasta baltom skarom ir sminga į karštą druskos vonią. Virsta kristalinėmis etruskų figūrėlėmis.
Sibė liepia man užsimerkti. Neskubu, todėl kai ką spėju pamatyti: būrį vienodais skaruliais apsitaisiusių moterų priešais medinę pakylą. Estradą. Ešafotą. Ant jo varomi tų moterų vyrai, nuogut nuogutėliai, vien su pilko brezento auliniais. Ar tai koks matriarchato manifestas? Užsimerksiu, ir pašėls tuos nelaimėlius romyt? Bet šis vaizdinys ne iš Sumatros, Mikronezijos ar Tibeto, net ne iš senovės Egipto – girdėjau, kad ten dar įmanu užeiti amazoniškos valdžios reliktų. Aš stebiu mizansceną iš XX amžiaus Didžiosios Tėvynės kronikų. Užsimerkiu. Moteriško, žmogiško solidarumo vardan.
Panūstu Sibės pusėj ką nors palikti. Tik niekaip neišsirenku ką. Žodžius? Jie per lengvi, Angaros vėjas juos nupūs. Paveikslą. Sudėtą iš lygiadienių krašte pažįstamų ženklų. Panašų į mistiškąjį Čiurlionio „Rex“. Su septyniais skliautais ir septyniom aušrom. Įrėmintą geltonomis lyg vaškas kūdikystės nuotraukomis. Manęs tame koliaže niekas nesuras. Gal tiktai atskiras kūno dalis: plikai nugramdytą pakaušį, vangogiškąją ausį, iš Sibės pasiskolintas rankas – liūdnai sukryžiuotas lyg Pikaso melsvoj drobulėj. Graudžių reminiscencijų dėlionė, juodi simetriją čiaumojantys kvadratai su mano išverstom viltim ir smeigtuku prismeigta širdim.
Sibei ji buvo kelrodis. Kad, pūgai šėlstant, nuo Sajanų rytinės pakriaušės per užgargusią Angarą niūgdama anglių kaupinus maišus į Hadą nenuklystų. Kartą jau buvo netoli. Lengva. Lengvesnė net už orą. Tiek iš jos buvo telikę. Priėjo Acherono upę, geidavo paviešėt kitam krante. Tačiau Charono keltas jos nekėlė – monetos po liežuviu neturėjo. Siūlė Josifo parašą. Nepriėmė. Išsiuntė atgal. Idant grįžtų prie anglių ir savo kūno svorio. Dar metams, keleriems.
Nūnai ji žingsnio nežengia be mano širdies. Apvaikščiota Angara, Baikalas, taiga, asbestiniai Sajanai. Ir bėgiai išardyti kaip pakeista istorija. Pradžia tokia: mudvi gyvenom prie siauro geležinkelio, mirkstančio liepų ežere. Neskaičiavom dylančių dienų, tik bėgių apriestas rasakilas ir ežero vardus. Ant šamotinių plytų džiovindavom žiemai obuolius ir iki šalnų spėjusias užmėlti slyvas. Kas vakarą geležies kelias pjovė mūsų pėdas ir vedė virviniais bėgiais užveržton naktin.
Taip jau nebus, kai aš išskrisiu.
Ar Sibė pasiliks čia? Prie mano motinos? O gal mane lydės? Dangun įleistais bėgiais.
Oro uostas. Užvertusi galvą ieškau ekranuose geografinių koordinačių: 53.3 šiaurės platuma ir 8.9 rytų ilguma. Taip bespoksodama išgirstu motinos balsą. Atsigręžusi matau, kaip ji viena ranka moja man, o kita rodo į ilgiausią, įvairiom spalvom mirgančią išvykstančių gentainių eilę. Pavasariniai žiedai. Laiku, tik ne visai vietoj. Prie šio raibuliuojančio magneto prikimbu ir aš su dviem pilnutėliais lagaminais. Dabar labiausiai trokštu, kad mane nuo jo atplėštų. Deja, nėra kam – motina neturi jėgų, Sibė įsižeidusi pasislėpė, o visi kiti, kaip tas taksistas, mano kelionę tik laimina. Pasak jų, turėčiau džiaugtis, juk svetur eisis kaip sviestu patepta.
Lyg žvelgdama į Malevičiaus Juodąjį kvadratą, regiu naująjį pasaulį – dar pasislėpusį nuo mano neįgudusios akies, abstraktų, bet viltingą ir viliojantį.
5
Lėktuvas Azuritijoje nusileido ankstyvą pavakarę. Prilipusi prie iliuminatoriaus rijau akimis artėjančią žemę tikėdamasi, kad jos žaluma aptaškys mane gyvybės spalva lyg kokią figūrą iš spalvinimo knygelės.
Mano gentainiai, linksmai tarškančios lygiadienių krašto žmogystos, susigraibė nuo slenkančios juostos gėrybių prikimštus savo lagaminus ir iškurnėjo į žaliąją Azuritijos salą. Aš, savų apleista, vis dar stirksojau lūkuriuodama lagamino ir kuo rimčiausiai mintijau apie ką tik su manimi atvykusius naujuosius Azuritijos gyventojus. Ko jie čia visi garma? Užsidirbti? Pavargę nuo melo savo šalyje ieško čia tikrųjų vertybių? O gal simuliuoja tremtį? Gal šitaip aštrina atšipusią tapatybę? Lygumose ji išskysta. Idant vėl sugvilbtų, turi užropoti ant fiordų, ledynų, kalnagūbrių.
Per valandą nusigavusi į Azuritijos sostinės centrinę autobusų stotį, nusiperku bilietą į Sepijos miestelį. Nekantrauju apžiūrėti šalį, kurioje laimę surado ne vienas mano gentainis. Beje, kas trečias lygiadienių šalies moksleivis jau ne kosmonautu ar kokiu žvaigždūnu svajoja tapti, bet Azuritijos gyventoju. Prieš išvykdama tik ir girdėjau: „Pamatysi, kaip ten gerai, visi žmonės smaragdo pilyse gyvena, gatvėmis vien išmaniosios karietos rieda. Pusmetis, ir pati su tokia atbildėsi.“ Tokie drąsinimai mane tik gniuždė. Kažkodėl vis svarsčiau, kaip kitiems pasiteisinsiu, jei pavyks užsidirbti tik menkai brikelei.
Graibstau akimis pro autobuso langą šmėžuojančius, prieblandos jau dangstomus vaizdus, įspūdingas uolas su kelių šimtų metrų aukščio skardžiais, pro rūką be garso kiknojančius kalnus, įnirtingai kažin kur garmančius krioklius, senovines pilis, bažnyčias, nakties pirštų žnaibomus nebylius miestelius. Smaragdo šalis su manimi kalbasi. Nurimstu. Lygiadienių laimintojai tiesą sakė.
Į Sepiją atvykstu apie vidurnaktį. Nedidelis miestelis prie sraunios Gohto upės. Kadaise skaičiau, kad toj upėj milijonai lašišų. Kas žino, gal jos pavirs Jėzaus žuvimis, o aš būsiu pasmerkta gailestingumui?
Ši mintis vėl prišaukia Sibę. Ji spigina į mane gyvomis akimis. Dešiniajame kumštyje spaudžia deimantinę atmintį, kairiajame – apypilnį morfino buteliuką. Kardą ir svarstykles. Nesikviečia savęsp. Leidžia suprasti – dabartės ji mano viešnia.
Turiu parodyt jai naujus namus.
Prie stoties baltas namelis raudonomis durimis ir tokios pat spalvos langinėm. Beveik kaip ant vištos kojos. Duris ašauna malonių, tačiau į jokią dermę nesueinančių veido segmentų moteriškė. Sunku įsivaizduoti, kaip ji atrodytų lygiadieniuos, bet čia ji – žingeidumą kurstanti furija.
Išsiblaškiusi delsiu pasisveikinti. Ir kaip čia man pasilabinus: „hello“, „good evening“ ar „good night“3? Nepažįstamoji nuoširdžiai šypteli, aš ulbteliu „hello“. Atsiprašau už tokį vėlyvą atvykimą ir sulaukiu neįtikinančio „no problems“4. Formalumai atlikti, belieka prisistatyti, ir būsiu įleista vidun.
Nenoriu prašmatnaus būsto. Varžausi Sibės. Ji mane kvietėsi į gyvulinį vagoną, baraką, ant narų. Lindėjo varvekliais sudygsniuotose lavonų išdriskose, ant jos blakstienų, antakių mizgėjo utėlės. Kartais šiugždeno Traklio rinkinį, kartais susiūtus penklinių lapus. Sykį mačiau, kaip piešė kortas ant sukarpyto angliškais užrašais išmarginto kartono su įspausta data 1946.
Sibė man dažnai rodo vandenis. Visokius – jūrų, upių, ežerų. Sunkius, gurkiančius šešėlius it saldų sirupą. Liūdnų šešėlių pilni Baikalo, Laptevų, Angaros gelmenys. Sibė kas mėnesį juos lanko. Pasivadina ir mane. Noriai keliauju. Patinka jausti, kaip kietai įmigę vandenys mane sapnuoja. Sibė brauko deimantinės atminties šukomis šešėlių plaukus, ilgas žoles ir platininės mėnesienos srūvį.
Bijau, kad naujoji šeimininkė nepultų manęs vaišinti. Menku kąsniu paspringčiau. Turiu palaukt, kol Sibė iš sąšlavų badputrės išsivirs, jos viduriai iš alkio garsiai garga. Kokią istoriją reiks sukurpti, jei ir furija juos išgirs? O ji įdėmiai klausosi. Ir spitrija kažkur kiaurai pro mane. Vyzdžiai lyg nuo Sajano skardžio atšokę anglies lustai – įdumk, ir suplėvos. Jie masina Sibę. Jos žvilgsnis toks, kaip tąsyk, kai iš baltųjų lapių apgružlotų kaulų tolioj šiaurės saloj krovė aukurą. Tie kaulai niekaip draugėj nesilaikė. Kol Barguzino vėjas atpūtė kaulinį skritulį. Sibė užkėlė jį ant žlegančio viršaus. Dailiai, tvirtai įsėdo.
Galiausiai baltojo namelio furija pasako savo vardą. Girdžiu tik sodrią e ir šnypštimą: Ešlin. Išmoksiu pakartoti tik po keleto dienų. Šiąnakt dar nedrįstu. Šnypščiantis vardas toks panašus į kanaaniečių deivės. O dar tie nederantys veido bruožai... Tikriausiai pervargau. Iš džiugesio delnus trinu, kad deiviškoji šeimininkė nepakviečia arbatos. Geidžiu išsimiegoti. Rytoj kuopiu į naują darbą. O dar turiu išvyst savo buveinę į šiaurę kiauksančiais langais. Ir pasikviesti Sibę. Ji prigula ant medžių drožlėm kimšto pakulinio maišo.
6
Antra diena Azuritijoj prasideda oranžinės saulės bičiulišku palabinimu. Jokio lietaus, menkiausio vėjo – vien apelsininis saldumas ir minkštu geltoniu sirpstanti viltis. Spėriai žinguodama kalu sau į selpiančią galvą, kad tai gera lemiantys ženklai. Įtari nuojauta vebžda ką kita.
Mane sutinka vyriškis, vardu Džonas. Apdovanoja trūkčiojančiais vypsniais ir pareiškia labai apgailestaująs, kad mano vieta jau užimta. Sustings tu. Trokštu, kad vėžinės ląstelės, ėdančios mano motiną, atlėktų čia lyg skėriai ir užpultų šį traukulių kamuojamą vyrpalaikį. Tarsi pajutęs pavojų, Džonas staiga virsta geruoju Džinu ir pasiūlo darbą prie dokumentų skaitytuvo. Tiesa, už pusę tiek, kiek gaučiau dirbdama baltadančių pažadėtą darbą. Neturiu kur dėtis, sutinku. Skėriai per vandenyną neatskris.
Malonūs netikėtumai nesibaigia. Išgirdę mano vardą, naujieji darbdaviai vieningai sutaria, kad ištarti jo niekam nepavyks. Azuritų liežuviams jis per daug vinklus. Tad iš Pelagijos esu perkrikštijama Pene. Norėčiau bent užsikosėti, springdama nuo nešvankiausių asociacijų, bet esu didelė bailė ir pernelyg gerai išauklėta, kad išdrįsčiau taip pasielgti. Nuolankiai burbteliu „thank you“ ir, klausydamasi gerojo Džino aiškinimų, kad Penė yra didžiai prasmingas ir azuritų mėgstamas vardas, bandau su juo susitaikyti. Nepavyksta. Neskubėsiu. Svetimybėms prisijaukinti reikia laiko, o aš jo į valias turiu.
Mano darbas – dėti į ūžiantį skaitytuvą mėlynos, žalios ar raudonos spalvos lapus, kompiuterio ekrane atsiradus klausimui „Do you want to save the document?“5, spausti „Yes“ ir tai, ką atrajos protingoji mašina, surūšiuoti į atskiras krūveles. Anot Džono, svarbiausia – nesumaišyti popierėlių spalvų. Suraukiu antakius, parodydama, kad suprantu man patikėtų pareigų svarbą, ir dar nesulaukusi, kol gerasis guru baigs apmokymus, kimbu į darbą. Skaitytuvas čiumpa iš mano drebančių rankų mėlynus lapus ir ūkdamas juos gromuluoja. Šypteliu išeinančiam Džonui ir apžiūriu naująją savo darbo vietą: esu įsprausta tarp trijų geltonai dažytų, lubas siekiančių gipskartonių. Siauras tarpas jungia šią vienutę su sale, pilna padrikai sustatytų pilkų stalų. Pakeliu akis – paluby lyg sagaskylės boluoja siauručiai langeliai. Dilga juos atsegti. Kas atsivertų? Vaiski poliarinė naktis? Lygiadienių vaivorykštės spalvom tvieskiantys Šiaurės pašvaistės stulpai? O gal kokia budinti, stebinti, laukianti Azuritijos šviesa? Visai ne abstrakti – sunki, šilta kaip kūnas, kurį galima paliesti. Prie jo prigludusi, jau nebesiečiau savo laiko su daiktų, žmonių, gyvenimo laiku. Girdėčiau vien tik sąskambius.
Nedraugiško smalsumo sugundyta kyšteliu galvą iš savo vienutės. Regiu jau matytus pilkus stalus ir už jų nugara į mane sėdinčius naujuosius bendradarbius. „Žmonės kaip žmonės, – nusiraminu. – Tai tik mano nervinga vaizduotė siautėja.“ Prie to prisidėjo ir Sibė. Po galais, kas ji tokia? Mano krikštamotės, amžiną jai atilsį, įpiršta istorija.
Sučiaumojusi mėlynus popierius, mašina nutyla. Tik dabar išgirstu, kokia spengianti tyla tvyro belangiame biure. Draudžiu sau lyginti, bet... tokia pati, kaip Sibės lediniame kape. Jei ne ūžiantis skaitytuvas ir retkarčiais suskambantys telefonai, pamanytum, kad čia nė gyvos dvasios nėra. Dar sykį kyšteliu galvą, norėdama įsitikinti, kad už stalų sėdi ne lėlės, o gyvi žmonės. Štai nuo vieno stalo pakyla liepsnagalvė žmogysta ir dybina tiesiai į mane. Lyg vėžlys į kiautą įtraukiu galvą, griebiu kitą mėlynų popierių krūvelę ir, sugrūdusi į skaitytuvą, nuspaudžiu raudoną mygtuką. Žmogysta praeina pro šalį, bet po kurio laiko sugrįžta. Burbteli „How are you doing?“6, numeta ant grindų pasklidus geltonus lapus ir pėdina atgal. „Kokie visi užsiėmę, – smilkteli, – čia tau ne lygiadieniai, kur ekologiškos arbatėlės gurkšnojimas užima bemaž pusę darbo dienos.“ Aš taip pat deduosi prakaitą liejanti. Mano tarnyba atsakinga: sprendžiu, kokius popierėlius – mėlynus, geltonus ar raudonus – atiduoti kriokiančiai mašinai.
Nėra abejonės, man pasisekė. Galėjau nieko nepešusi dar šiandien dausinti namo. Kas žino, kada kokį darbą rasčiau? Be to, ir baltojo namelio furija manęs vien už gražias akis kambary nelaikys. Atsivežtų pinigų net kelioms dienoms nepakaktų. Turiu džiaugtis, kad viskas taip pasisuko. Tai kas, kad rūšiuodama spalvotus popierius aukštų langelių sagaskylių neįstengiu atsegti? Taip dar stipriau juntu mane priglaudusio rūmo didybę ir iškalbingą rimtį. Jis nemeilikauja, neužkliudo jokių sentimentų, neapsimeta svetinga pastoge. Ne taip, kaip ilgai mudviejų su motina išpirkinėta blokinė dėžutė, kurios niekad net nevadinau namais, nes ji juos tik simuliavo. Iki koktumo banaliai – versdama klaidžioti jos butiškais labirintais, o po ilgų klajonių išvesdama į ilgojo koridoriaus šviesą. Ištisas naktis leisdavo skrabenti kokiai paklydėlei dvasiai. Traukdavo iš atminties nebūtus prisiminimus. Išdėliodavo juos ant fanerinių lentynų, sukaišiodavo į frotinių chalatų kiauras kišenes – iš ten jie dulkėdavo, byrėdavo. Kartais jos ankšta erdvė suspausdavo mane į glėbį, prisiglausdavo kreminės sienos. Išsilaisvindavo svajonės. Paskui ilgai jų nesuvaikydavau. Tačiau blogiausia, kad blokinė dėžutė taikėsi atstoti man motiną. Amžinai laukiančią, siūlančią paguodą, rūpestį, nuolat masinančią grįžti.
Negreitai suvokiau jos subtilią klastą. Juk iš tikrųjų esu benamė. Mano sapnuose nėra nei motinos, nei tėvo, nei namų. Kaip tik todėl Sibė mane ir rado. Mus suvedė bendrystė – nepavaldi erdvei ir laikui. Ir dar kažkas. Galbūt prievarta. Abi jai nuolankiai paklusom. Kiekviena savaip.
Ar Sibė man pritartų? Ji vėl mane kažkur vedasi.
Gaivus Šeštinių rytmetys. Medinė kaimo bažnytėlė, apsupta Jėzaus žengimo dangun laukiančių žmonių. Jų čia daugiau nei dvylika. Pamaitinti Jo Kūnu ir Krauju, kiekvienas grįš į savo namus, prie subrandinto miežinio alaus, su žirniais šutintų riebių kiaulių kojų ir savo rugių lauko. Senu papročiu apeis kiekvieną lauko pakraštį, magišku lanku apries pasėlius, kad koks nelabasis į juos neįpultų. Iš paskos miklins ir iš miesčiuko atriedėjusi Sibė. Smalsi, su visais drauginga, įskaudintuosius greita paguosti mergelė. Mylinti Dievą. Štai ir šiandien, per Kristaus šventę, ji pamaldžiai kelia žalsvas akis aukštyn tarsi norėdama išvysti, kaip Jis įžengia dangun. Kaip ir kasmet, Šeštines pasitinka tyra – žinguoja prie klausyklos susitaikyti su Viešpačiu. Nusilenkusi Kristui, atvirai išpažįsta: kad dieną naktį skaito „mirties dainių“, kad klausosi jo strazdo, šaukiančio iškirstoj girioj, kad šauksmo kviečiama pas girios brolius kelią mina.
Nūnai Jis iš tiesų kyla aukštyn, ir debesis Jį nuo visų paslepia. Jo žemiškoji misija baigta, ją perims apaštalai. Dabar iš savo irštvos išsirango blogis, ir viskas leista: saulę palaidoti girioj nuogoj, užgniaužti priešmirtines motinų raudas, į tyrlaukius išmesti šventąją vaikystę, Šeštinių dieną Charono barža išplukdyti vyrus, moteris, bamblius.
Netrukus Sibė savo aksomine oda pajus, kaip tvoskia nuo žvaigždžių ledinis vėjas. Girdės strazdą šaukiant, erškėtį skambant. Regės į žydrumą ištiestas Elijo rankas. Ir iš artimųjų kūnų lipdomą juodą tylos olą.
Niekuo nebetikės. Nepuls ieškot atsakymų į klausimus kodėl, už ką, kada ir kaip. Tik stebėsis, kad tokią dieną, vos valandai praslinkus po jos išpažinties, į sodžiaus kiemą nusileido šaltakakčiai angelai.
O nuostabai atslūgus, vėl skaitys. Eilėm sudėtą pranašystę.
7
Likus kelioms minutėms iki pirmos valandos, į mano vienutę atbilda mažaūgė moteriškė su smalos juodumo šiaušeriu ir veidu lyg žebenkšties snukutis. Kažką nesuprantama greitakalbe išpyškinusi, ji duria pirštu į žalias duris biuro galinėje sienoje. Kaip vėliau sužinosiu, ji antrojo aukšto darbuotojų, kuriems turiu garbės priklausyti, viršininkė. Jos vardas Midžela. „Dar viena deivė“, – vypteliu. Bet visi ją vadina „Mydžel“. Nesulaukusi mano atsako, devyngerklė Midžela amteli kaip šuo „lunch lunch“7. Smagiai linkteliu ir, tarstelėjusi „thank you“, išjungiu kriokiantį skaitytuvą.
Neblogai susikalbėjom. Gal užsienio kalba ne tokia jau ir reikalinga, kaip lygiadienių krašte visi įsitikinę. Azuritijoj, kaip ir laukinėse džiunglėse, – jei pavyks įrodyti, kad esi to paties kraujo, supras ir priims, o jei ne, jokia kalba nepadės.
Žalios durys veda į nedidelę virtuvėlę, vadinamą „canteen“. Tai – geltonojo rūmo aorta, išnešiojanti informaciją po visą rūmo organizmą. Čia spygso du didžiuliai langai ir ant sienų kaba vaikų piešinėliai. Įžengusi išspaudžiu „hello“, nuo spalvotų žurnalų pakyla keturios galvos ir unisonu ulbteli „how are you?“8. Gerai, kad tik tiek, nes ir į tą vienintelį „how are you“ neturiu ką atsakyti. Klesteliu prie stalo, pasiekiu iš pinto krepšelio blizgantį žurnalą ir, nedrįsdama per garsiai čežinti, įsmeigiu akis į pirmąjį puslapį. Nieko nauja, viskas kaip pas mus: įvairiausios būtos ir nebūtos nuogirdos apie žvaigždes ir žvaigždutes, visuomenės grietinėlės pokyliai, gyvybiškai svarbūs patarimai – kaip gyventi, kaip rengtis, ką valgyti, kaip mylėtis, kuo būti, kuo nebūti. Nejudindama galvos, pakeliu akis į šalia sėdinčias koleges – visos renčia ilgus mėsainius, užkąsdamos skrudintomis bulvytėmis, užgerdamos dietiniu limonadu. Dvi įdėmiai analizuoja Biharo dietą, kažką žymisi ant baltų, riebalų lašeliais aptaškytų servetėlių.
Perverčiu vieną žurnalą, išsitraukiu kitą. Turinys panašus, tik datos skiriasi. Imu gailėtis, kad neįsimečiau kokios knygos, bent laikas greičiau prabėgtų, ir dėl tų mėsainių taip seilės nevarvinčiau. Įsignybu – pati pradžia, o jau dėl gurgiančio dūblio išskydau.
Prie vaikiškų piešinėlių pastebiu Sibę. Kažin ką skaito, žymi rodykles. Pirmąsyk šypso. Neslėpdama skorbuto išgurintų dantų ir purpurinių dantenų. Nepaisydama mėlynais žiedais ant kaulėtų blauzdų pražydusių trofinių opų. Kad žiedlapiai nenubyrėtų, ji stypčioja pirštų galais. Mėgina įžiūrėti vaiko ranka pieštą pasaką. Su ilgais lyg vieškelis moters plaukais, prilipusiais prie ledo sienos. Kam jie priklauso? Būtina atspėti arba, brėžiant punktyrus, rasti. Užduotis per sunki net Sibei.
Po pietų pertraukos grįžtu į savo vienutę. Vėl rydau godųjį skaitytuvą, tik dabar jau ne mėlynais, o žaliais lapais. Šiokia tokia įvairovė, tik, kaip prigrasė rūpestingasis Džonas, turiu būti labai atidi, kad nesumaišyčiau spalvotų krūvelių, nes... Leido suprasti, kad tada jau nieko gero nesitikėčiau.
Susikaupiu ir tarsi kokius vaistus skirtingomis ligomis sergantiems ligoniams rūšiuoju mėlynus, žalius ir raudonus popiergalius. Bent iš pradžių privalau padaryti gerą įspūdį. Deja, nepavyksta. Baigiantis darbo dienai, į geltonųjų gipskartonių vienutę įtursena devyngerklė Midžela. Kažką neaiškiai vampteli ir sukikenusi įninka raustis mano tvarkingai sudėtose lapų krūvose. Stoviu priešais ją nelyg policininko sugautas vagis ir viliuosi, kad nebus rasta jokių įkalčių mano kaltei įrodyti. Policininkas gal ir nerastų, bet tik ne akyloji Mustela nivalis9 . Ji griebia iš žalios krūvelės mėlyną popierių ir, mosuodama man po nosimi, sucypčioja „green green green“10. Pasigirsta ir populiarieji azuritiški fukinimai . Paklusniai, lyg leisdama uždėti antrankius, ištiesiu abi rankas – viena paimu mėlyną popierių, kita žalią, padedu juos į atskiras krūveles ir išspaudžiu nedrąsų „sorry“11. Midžela įsmeigia į mane anglies juodumo vyzdžius ir pratrūksta sunkiai suprantamu azuritiškos provincijos dialektu. Išskyrus savo naująjį vardą, nieko daugiau nesugaudau. Matyt, todėl, kad atšipusiais dantimis krimtau užsienio kalbas ir dorai jų neperkandau. Esu kalta, kad prieš atvykdama čia patingėjau pasimokyti vinklių dialektizmų, kad būdama svetimšalė nerodau deramos pagarbos mane priglaudusiai tautai, kad esu nepataisoma snobė, o gal net...
– Last chance!12 – lyg nartus šuo išplečia šnerves Midžela.
– Thank you13, – išspaudžiu šypseną.
Taip baigiasi mano pirmoji darbo diena svetingoje Azuritijoje.
Grįžtu į baltąją trobelę. Vos spėju įžengti vidun, pripuolusi šeimininkė pareiškia blogai apskaičiavusi užstatą už nuomą – esą turėjau sumokėti dvigubai tiek. Skėsteliu rankomis – tiek pinigų dabar neturiu, o pirmąją algą gausiu tik po savaitės. Tačiau deiviškajai Ešlin tai nerūpi. Nesiteikusi net išklausyti, ji užbilda mediniais laiptais, kažin kam šūkteli ir netrukus nusileidžia drauge su garbaus amžiaus nepažįstamąja.
– This is Lucy14, – pristato man tą paniurėlę.
Ešlin pareiškia, kad nuo rytojaus mudvi su Liusi dalinsimės vienu kambariu. Dar priduria, kad ji dirba grybų augykloje ir atvyko iš tų pačių, kaip ir aš, prerijų.
– I am not from prairies, I am from Tatra Mountains!15 – kvykteli Liusi.
Tačiau kanaaniečių deivės palikuonė atsainiai mosteli ranka, ji neįžvelgia skirtumo tarp prerijų ir kalnų faunos.
Žvilgteriu į paniurėlę – ką čia veikia jos amžiaus ypata, ir dar viena? Lyg išgirdusi mano mintis, Liusi nusiminusi mosteli ranka ir, netarusi nė žodžio, vėl užbilda laiptais aukštyn.
– Lucy hardly speaks English16, – skuba paaiškinti Ešlin.
Pasak jos, kalnietė čia apsigyveno vos prieš mėnesį. Atvyko kartu su vyru, bet lentpjūvėj jam nupjovė koją, tad turėjo grįžti į savo šalį. Atvykėliams gydymas Azuritijoje neįkandamas, būtų neišsimokėję. Liusi liko. Tik jai vienai už visą kambarį esą per brangu mokėti.
Panašią istoriją jau kažkur girdėjau. Ne įvykių detales, bet intonaciją, tuos fatališkus obertonus ir virštonius, nuspalvinančius kasdienišką kalbėjimą ypatingais atspalviais. Girdėjau juos Sibės pusėj. Iš bylojimų apie ledo kape užšalusiuosius: „Ješčio odin bandit stal kalekoj“17; „Eto vragi naroda a tut ich mogila“18; „Odnim negodejem menše“19.
Žvelgdama į mano rūškaną veidą, smaguolė Ešlin mirkteli gagato juodumo akim. Vylingai sušnypščia, kad Liusi kambaryje netrukus apsigyvens du vaikinai iš tolimų stepių, tad bus man su kuo į užeigas ištrūkti.
Šitaip, vos per kelias minutes, viena iš Azuritijos deivių spalvingojo internacionalo gyvenimus surūšiuoja nelyg iš skaitytuvo ištrauktus mėlynus, žalius ir raudonus lapus. Beveik nieko nesupainiodama, išskyrus tą nereikšmingą smulkmeną dėl prerijų ir kalnų. Bet tai joks prožingis – gyvi popierėliai patys į jiems priklausančias krūveles suguls.
Štai ko visada bijojau – būti kitų parašytu, nuspalvintu, padaugintu, išdalintu popierėliu. Kiekviena baimė – slaptas lūkestis, o jie, kaip žinia, pildosi.
Taip pat bijau gyventi pagal dienotvarkę, ryškiu magnetu prispaustą prie šaldytuvo. Bijau spalvų, efemeriškų vizijų, bijau vožtis rimtu veidu ant žliugino šaligatvio. Bijau kitų prišildytais ir užkalbėtais ilgais penktadienio pavakariais išgirsti gerąją naujieną. Bijau tampyt kutus flanelinės vaikystės, bijau įplyšusių, vis niekaip nenubėgančia akimi savo kojinių. Bijau, kad pradėsiu rimuoti pusryčius, pietus bei vakarienę ir, užbarsčiusi prėskais prisiminimais, naktovidžiais slapta čioplosiu. Bijau narciziškos senatvės, suvokimo, kad dar prieš tuščiai prašvilptą dešimtmetį mano protas veikė nepalygin ti geriau. Bijau veidrodinių erdvių – jose per daug apokaliptinių regėjimų, klonuotų reminiscencijų, padauginto, nukopijuoto mano kūno. Bijau psichologiškai, semantiškai, fiziškai būti suskaidyta į segmentus, semas, logiškas ir alogiškas struktūras. Bijau pati šio skaidymo imtis. Bijau nebetilpti į žodį, kuriame tarpsta ir miršta daiktiškasis mano pasaulis. Bijau iš nuobodulio griebtis begalę kartų išardyto metaforinio būties nėrinio. Bijau pasenti tiek, kad būčiau per sena numirti.
Mano baimės keičia formas. Iš aptakių, moteriškų tampa tiksliomis, proporcingomis norams, galioms ir aplinkybėms. Kartais apsistoja ten, kur manęs nėra, bet kur norėčiau ar turėčiau būti. Blaškosi tarp šiapus ir anapus, vidaus ir išorės. Iš tolo rūpestingai mane uosto. Ne visuomet užpuola.
Nenumanau, ko bijo Sibė. Tačiau žinau, kas jos daugiau nebegąsdina. Padangėj užgargėjusios grįžimo eketės. Stovintis sielos vanduo. Nutraukytos laiko rodyklės. Apgaulė. Skausmas. Kerštas. Išdavystė. Nuodėmė. Tikriausiai meilė ir mirtis. Ramiai pasenusių vaikų oksimoronai.
Sibė visuomet jauna. Gyvų ir mirusių pasauly. Tiesa, be jaunystės požymių.
1 Įstatymas – taiga, lokys – teisėjas (rus.).
2 Evenkų tautos, gyvenančios Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, ugnies dievas. Evenkų pasakojimuose aiškinama, kad garsusis Tunguskos meteorito sprogimas, įvykęs 1908 m. virš didžiulės Rytų Sibiro teritorijos (tarp Lenos ir Akmenuotosios (Podkamenaja) Tunguskos upių), buvo ugnies dievo Ogdy kerštas.
3 „Sveiki“, „labą vakarą“, „labanakt“ (angl.).
4 Jokių problemų (angl.).
5 Ar norite išsaugoti dokumentą? (Angl.)
6 Kaip sekasi? (Angl.)
7 Pietūs, pietūs (angl.).
8 Kaip sekasi? (Angl.)
9 Žebenkštis (lot.).
10 Žalias, žalias, žalias (angl.).
11 Atsiprašau (angl.).
12 Paskutinis šansas! (Angl.)
13 Dėkoju (angl.).
14 Tai – Liusi (angl.).
15 Aš ne iš prerijų, iš Tatrų kalnų! (Angl.)
16 Liusi beveik nekalba angliškai (angl.).
17 Dar vienas banditas tapo luošiu (rus.).
18 Tai – liaudies priešai, o čia jų kapas (rus.).
19 Vienu niekšu mažiau (rus.).
Ksaveras Andrašiūnas. Gyvybės gambitas. Romano fragmentas
Romano fragmentas
Ksaveras Andrašiūnas gimė 1901 m. gruodžio 6 d. Linkaučių dvare, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. 1908–1913 m. mokėsi rusiškoje Panevėžio liaudies mokykloje, 1914–1915 m. – realinėje gimnazijoje.
1919 m. su broliu Stasiu įstojo į Panevėžio atskirojo bataliono raitųjų žvalgų būrį, kur jau tarnavo vyriausiasis brolis Jonas. Kovojo bolševikų ir bermontininkų fronte. Apdovanotas kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio medaliais.
1923 m. buvo priimtas „tikruoju studentu“ į Lietuvos universiteto Humanitarinio fakulteto Literatūros skyrių, kurį baigė 1927 metais.
1939 m. tapo IV Seimo nariu. 1944 m. suimtas Šešuoliuose, kalintas lageriuose. 1946 m. byla nutraukta. Atmetęs pasiūlymą bendradarbiauti su KGB struktūromis, slapstėsi Kaune, dirbo dažytoju. 1975 m. persikėlė pas dukros šeimą į Vilnių. Mirė 1981 m. rugpjūčio 28 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Prieškariu K. Andrašiūnas literatūrinius rašinius skelbė Izidoriaus Tamošaičio redaguojamame „Vaire“, o humoristinius – Šamarlako slapyvardžiu – Teofilio Tilvyčio redaguojamame „Kuntaplyje“.
Visą sovietmetį rašė „į stalčių“, vildamasis, kad išliks teisingi gyvenimo ir istorijos liudijimai. Pastaraisiais metais K. Andrašiūno dukra vertėja Irena Balčiūnienė parengė spaudai rašytojo autobiografinio romano „Gyvybės gambitas“ rankraštį.
Žurnalui pateiktoje kūrinio ištraukoje skaitytojas supažindinamas su įspūdžiais, kuriuos K. Andrašiūnas kartu su bendražygiais patyrė 1939 m. Buenos Airių šachmatų olimpiadoje, dalyvaudamas kaip Lietuvos komandos kapitonas.
Lietuvių kalbos pamoka
Iš ryto, naujų bičiulių lydimi, apžiūrime San Paulą. Pasigrožime vaizdu nuo trisdešimt dviejų aukštų namo Avenida São João . Kaip Pietų Amerikoje įprasta – paminklai didvyriams, generolai ant žirgų, moterys-Pergalės. Užsukame į Gazeta redakciją.
Vėliau per sekinantį karštį nukankame į lietuvišką mokyklą. Netikėtai aš – rusiškų ir lenkiškų karcerių įnamis – taip susijaudinu pamatęs mokyklinį suolą, lyg kas dalgiu per širdį būtų pertraukęs. Kokioje kasdieniškoje aplinkoje vyksta dvasios ir kultūros perdavimo stebuklai!
Klasė pilna saulės pluoštuose švytinčių braziliško oro molekulių, o kvepia – lietuviškais meldais, razetomis, bijūnais. Mane pribloškia pastanga išmokyti vaikus viską pasaulyje pavadinti sava kalba, ištarti gražiais savais žodžiais. Kad Saulė būtų Motulė, kad per dangų plauktų Mėnuo Tėvelis. Tada lieka viltis, kad, nukeliavę ilgą kelią, moterimis ir vyrais tapę vaikai tebejaus Tėvynės trauką, tebesiilgės Namų, tebegirdės pasaulį lietuviškai. Ir, dienų galui atėjus, nesijaus vieniši, žvelgdami senai pažįstamai, Giltinei, į akis.
Bet laikas į traukinį. Perone konsulo žmona įteikia gėlių Elenai ir čekei Beatrizei, o konsulas spaudžia man ranką ir sveikina. ELTA paskelbė, kad tapau Lietuvos Seimo nariu, tragiškai žuvus mano pirmtakui, Klemensui Graužiniui1. Žinia dviprasmė – maloni, bet kraupi. Kaip ir kodėl jis žuvo?
Traukinys lekia. O mes verdame ir garuojame juoduose kostiumuose.
Audra
Po bemiegės nakties daugelis laivo denyje kiaurą dieną nesirodo. Aš irgi, patogiai įsitaisęs krėsle, beveik visą laiką snaudžiu.
Sunkūs, vienas kitą ryjantys debesys slenka pavandeniui. Bangos, apipustydamos putomis, šuosteli net į denį. Permainingos nuotaikos vėjas tai žemais tonais sustunga, tai spigiai įsišvilpiniuoja.
Į pavakarę susipina šviesa ir tamsa, apsiverčia vandenys, o paukščiai virsta žuvimis. Nuo grandinių nutrūksta visų krypčių vėjai, sutrata perkūno papliūpos, dangų suaižo išsišakoję žaibai. Laivą purto mėšlungis, kajučių griaučiai braška, o gultus, regis, laumės sūpuoja. Na štai – pagaliau audra pyktį lieja. Dauguma drąsuolių, bambėjusių, kad pernelyg ramiai plaukiame, blykšta ir menkiausio susižavėjimo neberodo. Matyt, vaizduotės akimis regi baisenybėmis knibždančias gilumas. Staiga užplūsta keistas noras išsimaudyti toje debesų jūroje, tame oro, vandens ir vėjo mišinyje.
– Šventosios Kotrynos įlanka, – aiškina stiuardas. – Pikta moteriškė, visada nepatenkinta.
Ištrūkusioms naikinimo jėgoms suteiktas laikas ribotas. Dieną – rugpjūčio devynioliktąją – vėjas apstoja. Nuo bangų išsulpto dugno dumblo priekrančių vandenys drumstai molini. Įplaukiame, palikę putojančią laivo šliūžę, į La Platos žiočių įlanką. Pamojuojame pajūrio kurortui, paskolinusiam laivui Piriapolio vardą. Horizonte pietų jūrų perlas – Montevidėjas. Panirdamas nosimi, mūsų link skuta uosto buksyras. Įlipa locmanas. Tik jis žino gelmę, tik jis gali pravesti mūsų laivą. Kad taip visiems gyvenimo atvejams po locmaną!
Montevidėjas
Prieplaukoje mus sveikina dešimt lietuvių. Be jokių formalumų lipame į krantą. Pats laisviausias uostas pačioje laisviausioje pasaulio valstybėje – Urugvajuje.
Žingsniuojame gatvėmis. Aikštė. Didžiulė žirgo skulptūra, ant jos – generolas Artigas, Ispanijos kolonijų nepriklausomybės karo didvyris, išdalijęs žemę gaučams, indėnams ir laisviesiems negrams.
Kitas paminklas. Ne, tik pjedestalas. O kur figūra? Sužinome – čia stovėjęs generolas, dar gyvam sau liepęs pastatydinti paminklą. Didis liaudies pyktis išaugęs į didžią revoliuciją už laisvę. Jį nuvertęs kitas generolas, o statulą paskandinęs jūroje. Bet negi griausi tvirtą, platų, brangų pjedestalą? Juk netruks atsirasti herojus. Juo grožėsis ir svetimšaliai, ir vietiniai, mylintys laisvę, įkūnijamą puikiuose paminkluose. Kokios tuščios ir nykios būtų aikštės be pergalingų generolų!
Kad ir kur einame, visur stūkso didvyriai išvaduotojai. Nejučia ima skverbtis mintis: jeigu buvo tiek už laisvę kovojusiųjų, vadinasi, jos pačios niekada nebuvo. Tik neturintis nei pradžios, nei pabaigos miražas, simboliškai įsikūnijęs paminkluose.
Tačiau vidinis cenzorius primena, kad pavojinga daryti apibendrinimus apie svetimas šalis.
Džiugiai priimame kvietimą į Kauno pianisto Vytauto Bacevičiaus koncertą. Ten susipažinsime su lietuvių kolonija. Daugelio klausytojų veidai rodo, kad muzika pasigėrėjimo jiems nekelia. Bet Bacevičius – garsenybė, todėl visi atlieka priedermę. Už salę moka mūsų atstovybė, menininkai honoraro negauna, pinigai už bilietus keliauja į bendruomenės kasą.
Po koncerto esame pristatomi čia gyvenantiems lietuviams.
– Jūs taip pat grajinat? – klausia malonus senukas.
– Taip, grajinam šachmatais.
– Gal ir mums pagrajintumėt? Pasiklausytume.
– Kad instrumentus laive palikom.
– Gaila.
Užkąsti mus nuveda į Ramono saliūną. Prie baro stalo vieni vyrai. Nedraugiškos replikos.
– Dykaduoniai.
– Neturi namie ko veikti, tai šaškėm lošti važiuoja.
– Ne šaškėm, o šachmatais, – pataisau.
Užvalgome, išgeriame po bokalą alaus. Išgirdę, kad esame kviečiami kiton vieton, vyrai net ima siūlyti mums degtinės, o kai atsisakome, apipila užgauliojimais. Gatvėje teiraujuosi, ko jie tokie nepatenkinti.
– Čia socialistai, o einame pas dešiniuosius.
Kitu žvilgsniu į pasaulį žvelgiantieji jau laukė prie vakarienei padengto stalo. Kelios šeimos, profesorius Bacevičius ir iš Argentinos mūsų pasitikti atvažiavęs savaitraščio „Argentinos lietuvių balsas“ redaktorius Pranas Ožinskas. Šnekamės apie muziką, apie šachmatus, apie viską.
Ožinskas, sakydamas kalbą, pabrėžia būtinybę Urugvajaus ir Argentinos lietuviams bendradarbiauti, tiesti vieni kitiems draugišką ranką.
Aš irgi sakau trumpą kalbą apie lietuvius, plaukusius per vandenyną laimės ieškoti, ir jaunuosius mūsų šachmatininkus, taip pat išsirengusius į tolimą kelionę, idant nudžiugintų tautiečius sėkmingu žaidimu. Pasaulio olimpiadoje mums teks sėsti prie stalo su senųjų valstybių atstovais ir parodyti, ką galime.
Prie manęs prieina gale stalo sėdėjęs mandagus ponas. Lyg ir matytas.
– Ksaverai, savo akimis netikiu. Ar čia tu? Tik iš balso pažinau.
Tai susitikimas! Atmintyje iškyla tūkstantis devyni šimtai devynioliktųjų metų mūšis Latvijos laukuose. Mūsų Panevėžio atskirasis batalionas kaunasi su bolševikais. Zvimbia kulkos, o jis ramiai šluostosi skepetaite pensnė, mat rytas ūkanotas... Ir staiga – šimto kelių kryžkelėje – spaudžiame vienas kitam rankas.
Laikas grįžti į laivą. Prieplaukoje mus išlydi gausus būrys – kažin ar ilgam susibroliavusių? – lietuvių.
Buenos Airės
Laivui atitolus nuo kranto, užėjęs į kajutę randu jauną lietuvį, dėl draugystės nutarusį su mumis vykti net į Argentiną.
Tenka rimtai apsvarstyti šį klausimą. Ypač karštai jį gina Raclauskienė.
– Suprask. Juk mes – vienos idėjos žmonės. Turiu jam padėti.
Mane ši idėjinė bendrystė ne itin domina. Neramina galimi nemalonumai. Bet, išklausęs kaltinimų, kad nesu patriotas, pasiduodu. Tautvaišas atsigula ant grindų, o naujakurys – į jo lovą.
Pagaliau rugpjūčio dvidešimt pirmosios rytą – pirmadienį – priplaukiame Buenos Aires, šachmatine tvarka išplanuotą miestą. Užvožiu atvykėliui savo skrybėlę ir nepastebimai atvedu į denį. Įduodu sumuštinių, cigarečių ir sutariame, kad maloni mūsų pažintis baigta, o toliau teks suktis pačiam.
Pirmieji į laivą braunasi fotografai. Prieplaukoje jau įžiūriu išvaizdžią, – juodai vilkinčio, su katiliuku, – konsulo Broniaus Blaveščiūno figūrą. Mes pažįstami nuo Kauno laikų. Iš tolo sveikinamės.
Prasideda formalumai su pasais. Matau, kaip argentiniečių valdininkai klausinėja mūsų naująjį draugą. Atsisveikiname žvilgsniais. Muitinė. Lagaminai apžiūrimi tik dėl akių. Praėję pro sargybinių saugomus vartus, linksmai spaudžiame sutinkančių lietuvių rankas. Pasiuntinybės tarnautojas įteikia laišką nuo Helgos. Tai atsakymas į manąjį, siųstą oro paštu iš Pernambuko. Gera, kad taip greitai galima oru perduoti mintis ir jausmus.
Mus nuveža į Palace viešbutį. Ant fasado elektros lempučių apšviesta didžiulė žirgo galva. Krinta į akis perdėtas tarnautojų dabšnumas, juodi ūseliai, sulaižyti plaukai, veidrodinis batų blizgesys. Gauname kambarius. Apsigyvenu su latviu Friciu Apšenieku.
Restorane komandos sėdi atskirai. Ant stalelių kiekvienos šalies vėliavėlės. Pietūs trunka dvi valandas. Jei taip kasdien, prarasime daug laiko. Turime slaptą planą persikraustyti į pensioną.
Vestibiulyje mūsų laukia du lietuviai. Vienas jų – sporto klubo pirmininkas Šimkus. Jam konsulo pavesta mums padėti. Tuoj pat prašome rasti mums kambarius pensione.
Orientyras
Kitą dieną – rugpjūčio dvidešimt antrąją – mudu su Luckiu Argentinos šachmatų klube įteikiame dovaną – gintarinius šachmatus. Argentiniečių susižavėjimas beribis. Čiupinėja, dėlioja figūras, grožisi. Užsimename, kad mums ramiau būtų gyventi pensione. Sutariame su sporto klubo pirmininku Šimkumi, kad gausime viešbučiui skirtus pinigus ir įsitaisysime ten, kur mums patogiau.
Persikeliame į Vengrijos vokiečio pensioną La Valle 560 . Trys kambariai, langai į kiemą, pietūs ir vakarienė – viskas triskart pigiau negu viešbutyje. Pasijuntame kaip namie. Kam mums tas liokajiškas viešbučio blizgesys?
Visų širdžiai ypač mielas tampa Respublikos aikštės obeliskas, sukėlęs karštų diskusijų po to, kai marmurinis jo dangalas ėmė kristi. Jį pastatęs burmistras, nugvelbęs pusę milijono, išrūko į užsienį, ir paminklas, ilgėdamasis miesto tėvo, pravirko apdailos plytomis. Įsiplieskė tropinis ginčų karštis. Vieni reikalavo paminklą sunaikinti. Respublikos prezidentas jį gynė. Mes irgi visa širdimi buvome už tai, kad liktų, nes tarnavo kaip puikus orientyras.
Glaudžiai susimezgė mūsų gyvenimas su šia didžiule aikšte. Smagiai švytuodavome per ją žvalūs ir linksmi po pergalių. Dūlinome pusiaunakčiu, pavargę ir išsekę po pralaimėjimų, apnikti slogios vienatvės ar liūdesio.
Burtai
Rytoj olimpiados atidarymas. Iš vakaro su Luckiu einame į šachmatų klubą, įsikūrusį Avenida de Mayo . Klubas per du aukštus – penktąjį ir šeštąjį. Šimtas dvidešimt tarnautojų. Netylantys telefonų skambučiai. Ausys pripranta prie melodingo, visur skambančio mañana – rytoj.
Gauname ženkliukus. Pakraščiu apvestas užrašas baltame fone – Federacion Argentina de Ajedrez . Viduryje – šachmatų žirgo galva, juodame fone aukso raidėmis išrašyta – Torneo de la Naciones Buenos Aires 1939.
Čia pat susipažįstame su vertėju – Konstantinu Norkumi iš „Argentinos lietuvių balso“. Vykstame į viešbutį palikti pensiono adreso, kad persiųstų laiškus. Tenai nemenkas sujudimas. Esame kviečiami į radijo studiją. Mūsų vardu Vaitonis sveikina Argentiną ir – keliais žodžiais – visus tautiečius.
Dieną – komandų kapitonų susitikimas. Prašmatni Politeama teatro fojė. Bet ant stalų nėra peleninių. Nuorūkos metamos ant grindų. Traukiame burtus. Sudaromos keturios grupės. Mes patenkame į stiprią C grupę:
1. Argentina
2. Islandija
3. Danija
4. Lietuva
5. Ekvadoras
6. Airija
7. Olandija
Olimpiados atidarymas
Rugpjūčio dvidešimt trečiosios vakare2 Argentinos Respublikos prezidentas Roberto’as Ortizas iškilmingai atidaro olimpiadą. Milžiniškas Politeama teatras3 išpuoštas visų turnyre dalyvaujančių tautų vėliavomis.
Keturių aukštų ložės sausakimšos. Karinio orkestro ir plojimų lydimi, vietas užima prezidentas, ministrai, kardinolas, miesto valdžia. Buenos Airių meras Alexanderis Ruebas sako įžanginę kalbą. Jam ir visai Argentinai dėkoja Tarptautinės šachmatų federacijos pirmininkas ponas Augusto’as de Muro’as. Renginį palaimina kardinolas Santiago’as Copello’as. Akina prožektoriai. Filmuojama. Plojimų protrūkis, kai dvidešimt moterų prieina prie prezidento, ir jis kiekvieną pasveikina. Didžiausio nusistebėjimo ir viešo pasisekimo sulaukia tautiniu kostiumu pasipuošusi Elena Raclauskienė. Kitą dieną apie šį kostiumą rašo visi laikraščiai. Šachmatininkai tvirtina, kad tokio iškilmingo atidarymo dar nebuvo matę.
Mus užkalbina iš Kauno laikų pažįstamas pianistas Bangas. Kviečia vakare į kavinę. Norkus siūlo geriau eiti gerti alaus, bet aš nesutinku. Rytoj turnyras. Jokių svaigalų. Kava – kas kita.
Užsukame į El Gitano kavinę. Vengrų orkestras su pasaulinio garso smuikininku. Kelneriai vilki tautiniais drabužiais. Juntame visų dėmesį. Labiausiai širdį glosto gražuolių žvilgsniai. Bangas paaiškina, kad išdidžios argentinietės niekada viešoje vietoje nežiūri į vyrus, nes tai neoru, be to, pavojinga. Tačiau visi daug skaitė apie olimpiadą ir žiūri į mus ne kaip į vyrus, o kaip į šachmatininkus.
Tokią žinią priimame kaip smūgį žemiau juosmens.
Tautų mūšis
Likus penkioms minutėms iki didžiųjų įvykių pradžios4 vos prasibrauname į Politeama teatrą. Einame žaisti tiesiai iš gryno oro, įspūdžių nesujaudinti. Teatras sausakimšas. Staleliai nuo žiūrovų atskirti žalia virve. Tvyro laukimas.
Devinta valanda vakaro. Gongas. Teisėjai paleidžia kontrolinius laikrodžius. Galvų miškas palinksta virš lentų, aibė protų neria į mūšį. Šachmatų figūros atgyja.
Ekvadoras–Lietuva. Juodaplaukės, nedidukės, su juodais ūseliais figūros prieš mūsų šviesbruvius šachmatininkus. Pirmieji ėjimai.
Bet didžiausi publikos telkiniai ten, kur garsūs vardai: Kubai atstovaujantis Capablanca, Prancūzijai – Aliochinas, Palestinai – Czerniakas, Bulgarijai – Tsvetkovas, Estijai – Keresas, Švedijai – Stählbergas.
Žinia, daugiausia žvilgsnių prikaustęs Pietų Amerikos dievaitis – José Raúlis Capablanca. Juste junti, kad jį ir minią jungia viena kraujotaka. Jai reikia garbinamo stabo, jam – ekstaziškai žvelgiančių akių, kad galėtų misti kvaišulio ir nuolankumo syvais. Prieš kitą didenybę – Aliochiną – minia taip pat skiriasi kaip Raudonosios jūros vandenys, nes tūkstantis devyni šimtai dvidešimt septintaisiais kaip tik šiame mieste jis nubloškė nuo pasaulio sosto jų dievaitį. Visi godžiai laukia revanšo.
Keresas? Keresas? – klausinėja daugelis ir labai nustemba, išvydę laibą jaunatvišką figūrą. Smalsumą keičia meili šypsena. Daug kartų mačiau, kaip juodų akių smeigtukai smaigyte smaigo įžymųjį Estijos čempioną, apsišarvavusį nebyliu abejingumu. Raudona olando Lodewijko Prinso barzda irgi kelia triukšmingą džiaugsmą ir teikia jam pasitenkinimo.
Lankytojai mūru apjuosę stalelius, prie kurių žaidžia moterys. Degančiomis akimis, neapsakomai smalsiai žiūri išsidabinę argentiniečiai į šachmatininkes, kurių išraudę skruostai išduoda, kaip nelengva būti ryjamoms vyriškų žvilgsnių apsto. Ypač gyva prie vokietaitės Sonjės Graf. Valstybė atėmė jai pilietybę. Gabi šachmatininkė, pasaulio pirmenybėse kovojusi su Vera Menčik, nutarė žūtbūt žaisti turnyre ir pasirinko juodą vėliavą. Įsikandusi papirosą, trumpai apsikirpusi, rėksmingų spalvų bliuze, ji daug kam kelia nuostabą.
O kiek kovos įkarščio ir stulbinamų kombinacijų moterų lentose! Regis, jos pamiršo viską pasaulyje. Prarasta figūra, padėtis grėsminga. Blykšta šviesiaplaukė, o įsiaistrinusi, vien rega virtusi juodbruvė pietietė sviedžia atakon ir juoduosius žirgus, ir karalienę prieš kamputin įvytą baltąjį karalių, kurio žūtis neišvengiama. Tačiau puolimo įkarštyje juodasis žirgas įšoka į rikio liniją ir tampa savojo neapdairumo auka. Dabar jau bąla kubietės veidas. Išsigandusi traukia iš mūšio lauko ir kitą žirgą. Šviesiaplaukė atsikvepia. Jau ramesne ranka stumteli pagalbon bokštą. Bet priešės rikis veja nuo linijos baltųjų karalienę. Dairosi karalienė. Trauktis už pėstininkų nesinori. Priekyje – kraupiai baugi, bet viliojanti tuštuma. Įžūliai atsistoja prieš juodąjį karalių, pasislėpusį už pėstininkų. Vienas ją puola, bet ji nuteškia mažiuką. Vėl iššoka rikis. Apsižvalgo baltoji karalienė. Štai nepavojingas laukelis. Tylutėliai žengia į jį. To tik ir laukė juodasis žirgas. Šuolis, ir įbūgusi karalienė net pamiršta pridengti taip puikiai jai pasitarnavusį rikį. Juodasis žirgas kerštingai jį pribaigia. Veltui antrasis bokštas skuba užimti linijos. Juodasis rikis pralaužia pėstininkų grandinę, ir – o varge! – prie pat baltojo karaliaus šono išdygsta juodoji karalienė. Įsiplieskia baltosios pavydas, užverda kraujas – kaip drįsta pašalietė gretintis prie josios karaliaus. Viską pamiršusi, muša varžovę. Šoniniu smūgiu juodasis rikis atima jai gyvybę, bet... ir pats krenta nuo galingojo bokšto. Tada žirgas mikliu šuoliu muša bokštą, pats atsidurdamas saugioje vietoje. Atsiveria tuštumos. Įtampa dingsta. Karaliai išžygiuoja vienas prieš kitą, burdami išsklaidytą kariuomenę. Kovos įkarštis atslūgsta, priešininkės jau nebepamiršta nuspausti laikrodžio.
Publika dūzgia kaip bitės prieš išskrendant spiečiui.
Vaikščioju nuo vieno mūsiškių staliuko prie kito. Staiga regiu triumfuojančią Luckio šypseną. Priešininkas pasidavė.
– Aš pirmas pasiekiau pergalę! – neįstengia tramdyti džiugesio Luckis.
Ir kitų padėtis gera. Netrukus nuo lentos su pergale pakyla Mikėnas.
Antrame aukšte ant sienos kaba lentos, rodančios figūrų išsidėstymą. Aliochino ir Capablancos padėtis prastoka. Abu kovoja dėl lygiųjų.
Tautvaišas ir Vaitonis taip pat pasiekia pergales. 4:0! Geriau nė svajoti negalėjome! Tik nusiminęs Raclauskienės veidas sako – 0! Guodžiu ją.
Gongas. Pirma valanda nakties. Užrašomos nebaigtos partijos. Pamažu, gerdamiesi į sienas, grindis, lubas, tilsta mūšio aistros kupini garsai: kirsk pėstininku… aktyvink bokštą septintoje gulstinėje… atlik trumpąją rokiruotę… spausk karalių sparne… keiskimės valdovėmis… karaliui patas… nukirto žirgą… žūva rikis… šachas… matas… karalius mirė …
Su sąlyga
Miegame ilgai. Ateina vietiniai lietuviai užprašyti sekmadienį pas juos į svečius. Vis dar nesiorientuojame vietinių organizacijų sanklodoje, ir keista girdėti, kai kviečia praleisti vakarą pas juos su sąlyga, jei neisime pas anuos.
– Kad žmogus vaikščiotų tiesiai, jam reikia ir kairės, ir dešinės kojos. Jokių išankstinių sąlygų nepriimame. Juk ne karo būvis. Kas kvies, pas tuos ir eisime. Mes, šachmatininkai, bendraujame su visais lietuviais.
– Norėjome ypatingai jus pagerbti.
– Puiku, tik be sąlygų.
– Tada privalome pasitarti su valdyba.
– Tarkitės. Ir ateikit vakare pažiūrėti, kaip žaidžiame.
Pervertę laikraščius, einame pasivaikščioti po miestą. Visur jaučiame savo ženkliukų poveikį. Net senjoritos prašo autografų. Gerai, bet tik mainais į jų parašą ant atviruko: A los eximios jugadores de ajedrez, campeones en su lid recuerdo de la Argentina5 – Aurelija, Margarita Augusta, Chuana Marija, Jolunda …
Antrą vakarą komanda vėl tvirtai renka taškus. Lietuva–Airija 4:0. Nusiminusi tik Raclauskienė. Aliochinas ir Capablanca su savo priešininkais pasiekia tik lygiąsias. Nelengva čempionams.
Baigiame žaisti pirmą valandą nakties. Iki antros užsirašinėjame ėjimus. Mikėnas skundžiasi, kad pjauna alkis.
El Gitano
Iš ryto griaustinis taip pagrumena, kad ilgai traška išklibinti dangaus pamatai.
Užsukame su Vaitoniu į mūsų pamėgtąją El Gitano kavinę. Nuo vengriškų smuikų skruzdės per nugarą bėginėja. Prie gretimo stalelio sėdi prašmatni tamsiaplaukė savin nuskendusiu žvilgsniu. Iš tų, kuriomis gėrimasi. Smuikininkas ilgai groja jai. Melodija net užlūžta. Mudu su Vaitoniu negailime pagyrimų. Matome, kaip gražuolė stengiasi išgirsti mūsų šneką. Į sceną eina pianistas Bangas. Prašome ko nors lietuviško. Išgirdus šį žodį, nepažįstamosios veidas nušvinta keista šypsena. Grįžusiam Bangui pasakojame apie kaimynės elgesį. Jis labai mandagiai kreipiasi į ją:
– Gal teko būti Lietuvoje?
Jinai rusiškai atsako, jog taip. Esanti iš Lietuvos, tik kalbėti nebemokanti. Susipažįstame. Persėdame prie jos stalelio.
Ji – grafo Kosakovskio duktė. Gyvenusi prie Ukmergės, Vaitkuškio dvare.
– Ir aš nuo Ukmergės, – ištariu nepatikliai, o viduje visas virpu.
– Sakykite, – staiga su įstanga, lyg bandydama prisiminti kažką seniai pamiršta, klausia ji, – ar ten, kitame dvare, miške, tebestovi koplyčia – paminklas mano dėdei. Jis dėl meilės žuvo. Kaipgi tas dvaras vadinosi? Ni… Li… nepamenu.
– Lyduokiai.
– Taip, taip, Lyduokiai. Pamilo guvernantę. Tuoktis jiems neleido. Abu rado negyvus miške. – Akis tai niaukia liūdesio šydas, tai vėl jos tyros ir skaisčios.
– Prie to paminklo žiemą medžiodamas ilsiuosi. Mano namai vos už kelių kilometrų. Savo žirgu dažnai apjodinėju apylinkę. Visos istorijos man žinomos. Bet miško ten nebėra. Paminklas stovi laukuose.
– Maldauju, papasakokite daugiau. Noriu prisiminti... kaip sninga. – Gimtinės ilgesys palietė ją atminties burtų lazdele.
Pratrūkstu karštai, užsimiršęs:
– Pilkas dangus nusileidžia. Tyliai, be garso nusklendžia snaigė. Palietusi žemę, ji dingsta. Ore baltų dėmelių vis daugiau. Tankėjančiame sraute dangus ištirpsta. Žemė iš lėto bąla, banguoja ir apmiršta iki pavasario. Vėjas pakelia purų debesį, o jis subyra į žvaigždžių dulkes. Eini be kelio, be takelio per laukus, vis giliau grimzdamas į sniegą, nakties juodumą pašviesinantį...
– Gana. Aš svaigstu…
Nutylu. Šnekasi tik mūsų akys.
Kalbėčiau vien geidžiamąja nuosaka – karštai, užsimiršęs, deja, reikia grįžti pas tebežaidžiančius draugus. Kviečiame ją eiti kartu. Mielai sutinka.
Mikėnas, kaip mandagus kavalierius, padovanoja pergalę. Ir kiti tvirtina, kad ji atnešusi sėkmę. Partijoms pasibaigus, visi kartu einame namo. Ji gyvena prie obelisko. Atsisveikiname. Mano kūnas nužirglioja viena kryptimi, o vaizduotė – kita. Kodėl radau ją čia, kaip tik šioje pasaulio vietoje? Moterį, šypsena galinčią uždegti pragarą. Vaikystę ji praleido Lietuvoje. Tada baleto studija Peterburge. Karas. Revoliucija. Badas. Šokis scenoje, kai sušąla net šypsena. Bėgimas į pietus. Konstantinopolis. Viliojantys honorarai Pietų Amerikoje. Buenos Airės. Laimė šypsosi. Vėl scena. Ir katastrofa. Lūžusi koja. Alinantis laukimas. Nykuma. Nuobodis. Vienatvė.
Vėliau ne kartą susitinkame. Jos nuotaika permaininga it brizas: dieną drėgnas – nuo jūros, naktį karštas – nuo kranto. Ji beprotiškai mane traukia, bet giliausioje gelmėje tūno nuojauta – mūsų keliai išsiskirs.
Kartą užeinu netikėtai, apimtas noro pasakyti, kad sniegas temsta prieš jos veido baltumą. Bet... Pajuntu oro sūkurį prie skubiai užveriamų miegamojo durų, žmogaus kvapą ir garsią tylą. Brenda basa kilimu. Prieblandos šešėliai palinksta virš jos, slėgdami augančiu svoriu. Veidrodyje išvystu dar neatsigavusį nuo vyriškos glamonės veidą. Šiurpu per kūną pereina jausmų banga.
Šoku pro duris. Išpuolu į gatvę. Už nugaros tebegirdžiu meldžiantį, sklidiną nevilties balsą: Nepalik manęs . Bėgu neatsiliepdamas, išdžiūvusia burna, o įkandin skrieja akla neišsipildžiusi svajonė.
Lietuva–Argentina
Mus aplanko grupė jaunimo iš sporto klubo. Skubiai užsakome torto, kavos. Kambaryje linksma ir triukšminga. Lietuviškai jau nebemokanti mergina dainuoja ilgesingą ispanišką dainą. Vėliau, kiekvieną laisvą valandėlę, ją kažkodėl atkakliai stengiasi išmokti Mikėnas.
Paskui visa kompanija palydi mus. Mačas rimtas: Lietuva–Argentina. Glaudžiu mūru argentiniečiai apsupa staliukus. Ateina ir mūsų pasiuntinys Aukštuolis. Norkus įtaiso jį ložėje. Man tenka vaikščioti ir aiškinti padėtį. Turiu nešti liūdną žinią: Luckis pasidavė.
Virš lentos Grau–Mikėnas oras vibruoja. Visi meldžiamės už Mikį. Argentinos čempionas šluostosi prakaito išpiltą veidą. Staiga pastebiu gretimoje ložėje sėdinčias tris jo seseris. Vienos akyse ašaros. Mikėnas užsirašo ėjimą. Grau tik mosteli ranka ir sustabdo laikrodį. Pasiduoda. Minia aikteli ir, garsiai aptarinėdama, pamažu ima skirstytis.
Luckio aimanoms ir rypavimams nėra pabaigos. Norkus šaltai jį ramina:
– Nieko. Svarbiausia – pergalė prie pirmos lentos. Visų mušti negalima. Suges šalių santykiai.
Vaitonis išplėšia lygiąsias. Tautvaišas pasiduoda. Rezultatas: 1,5:2,5 Argentinos naudai. Taip, kaip ir su Olandija.
– Tai gerai, – aiškina Norkus, kai lietuvių pakviesti sėdime restorane ir ragaujame naują patiekalą – picą. – Negalima triuškinti argentiniečių. Dings susidomėjimas olimpiada. Nustos žmonės ėję, ir ištiks bankrotas. Į viską reikia žvelgti iš komercinio taško.
– Aš irgi komersantas, bet kodėl pirma nėjau žirgu, – virkauja Luckis.
Pampos
Automobilis zvimbia idealiai lygia autostrada. Pildosi jaunystės svajonė, kai mintyse keliaudavau geografijos žemėlapių ir nuotykių romanų puslapiais: indėnai, buivolai, raitelis, beribės pampos ir šaltas pietų vėjas – pamperas.
Bet pro automobilio langą viskas kitaip. Vielų aptvarai, beragių karvių bandos. Kraštovaizdį gyvina tik balti nameliai, į tuopas panašūs medžiai ir vėjo malūnų pompos. Karštymečiu vėjo malūnas sukasi ir pumpuoja vandenį į tam skirtus lovius. Karvių niekas nemelžia. Veršeliai žinda, kol patys tampa karvėmis arba buliais. Svarbu tik mėsa. Bandos genamos į skerdyklas, mėsa kraunama į laivus ir siunčiama į Europą.
Kuo toliau, tuo didesni aptvarai. Krašto gilumoje jų visai nėra. Gano raiti piemenys, Pietų Amerikoje vadinami ne kaubojais, o gaučais. Nuosavos žemės sklypai siekia du tris milijonus hektarų. Žemės reformos projektas, nustatantis dvidešimties tūkstančių hektarų ribą, buvo išjuoktas. Sukilo turčiai: gal juos ketinama paleisti elgetomis? Išsišokėlį senatorių paprasčiausiai nupyškino.
Lietingu pavasario laiku pampose suželia virš metro išstimpančios margaspalvės įvairiažolės – ašuotės, miglės, kiškio ašarėlės, – tik čia kitais vardais vadinamos. Karvės tunka, jų mėsa – argentiniečių maisto pagrindas. Dabar žolė nugraužta, sutrypta, kyšo vien dygūs kupstai. Vienodas vaizdas vargina. Užvedu kalbą apie gyvenimo sąlygas.
– Pinigo valdžia itin juntama. Net rinkimai vyksta pasitelkiant pinigus. Sumokama didelė suma rinkimus rengiančiai kontorai, o jos rūpestis – prisamdyti balsuotojų. Norintys balsuoti priešingai sumušami ir išmetami į gatvę. Per kiekvienus rinkimus liejasi kraujas, nes į valdžią beveik visada braunasi žmoniškumo stokojantys žmonės. Kas daugiau sumoka, to daugiau šalininkų atsiduria senate. Patekę į vyriausybę, jie pasiima koncesijas, pasitvirtina palankias sutartis ir taip atgauna rinkimams išleistus pinigus.
– Na, o laisvė?
– Laisvė yra. Žmogaus asmeninis gyvenimas neliečiamas. Pasas nebūtinas. Gyvenk kaip nori. Kalbėk ir rašyk, kas į galvą šauna. Tik Argentinos vėliavos įžeisti nevalia. Dabartinis prezidentas, teisininkas, pradėjo kai kurias reformas, nors į valdžią atėjo per kraują.
Argentina – milžiniškų galimybių ir begalinių kraštutinumų kraštas. Nėra tautos. Vien mišinys, kuriame kitus lenkia ispaniškas pradas. Vis dėlto gyvenimo tempą atnešė vokiečiai, anglai ir amerikiečiai. Nėra negriško arba pietų europietiško tingulio. Troškimas praturtėti – didžiausias pažangos variklis.
Taip, skriejant pro šalį gana proziškam pampų kraštovaizdžiui, sužinojome apie taip pat gana prozišką Argentinos gyventojų laisvę. Ėmė brautis mintis, kad Europoje daugiau mąslios dvasios, o Amerikoje – veržlios materijos. Tik kad toji dvasia kariauti rengiasi...
Sidabro ir vargo keliai
Daug metų, ieškodami darbo ir laimės, lietuviai plaukė per vandenyną. Vieniši ir nesaugūs klaidžiojo nepažįstamų vietų vargakeliais. Būdami atviri, susipažinome su labai skirtingo likimo ir padėties žmonėmis. Matėme nemažai įsigyvenusių šeimų, svečiavomės jose. Skausmingos pastangos ir alinantis darbas suteikė joms tai, ką dabar turi.
Kartą Elena Raclauskienė atsivedė į pensioną iš krašto gilumos atvykusį brolį. Jis ilgai gyveno atsiskyrėliškai, baidėsi miesto, buvo mažakalbis. Mėgo išlenkti burnelę. Tada liežuvis atsirišdavo, ir taip pamažu sužinojome šio teisybės ieškotojo klajonių istoriją. Nuo vaikystės buvo išmaišęs Rusiją. Vertėsi atsitiktiniais uždarbiais. Visiškai negalėjo pakęsti valdžios, prievartos, smurto. Šaukimo į kariuomenę išvengė. Pasislėpė, nes žmonių žudymo nepripažino. Po revoliucijos grįžo namo vilkėdamas maišu, virve susijuosęs, bet su žmona. Šiai pavyko gauti darbą, o jis išvažiavo į Braziliją. Iš ten – pėsčias į Urugvajų, vėliau į Argentiną. Miestuose gyventi negalėjo – visur savivalė. Išėjo į pampas. Ten naktys erdvios. Guli sau vienas ant žemės. Žvaigždžių spiečiai dūzgia it bitės. Platumos, laisvė. Ir nėra už tave viršesnio.
Šalies gilumoje, per miškus, žmonės pėdina palei geležinkelio bėgius. Tūkstančiai į vieną pusę, tūkstančiai – po vieną arba grupėmis – į kitą. Visi girdėję, kad kažkur galima gauti darbo. Ten ir traukia. Naujokai iš pradžių lazdomis daužo kiekvieną pastebėtą šliužą, roplį, gyvatę. Paskui liaujasi. Visų neištraiškysi. Daugelis miršta nuo įkandimų. Skruzdės, žvėrys, saulė greit viską sutvarko. Lieka tik kaulai, kaukolės.
Priėjus fazendą, pirmiausia turi suploti delnais – pranešti apie save – ir gauti leidimą. Kitaip – kulka be įspėjimo. Toks pampos įstatymas. Padirbėjus ir gavus atlyginimą reikia sugebėti dingti, nes pats šeimininkas arba prižiūrėtojas gali raitas pavyti, nušauti, pinigus pasiimti, ir niekam tai nerūpės. Gyveni paties išsikastoje duobėje, žolėmis užsidengęs stogą. Miegi lipniame purvo patale. Naktį kanda moskitai, per liūtis gali prigerti.
Kartą Pragaru pramintoje vietoje dėl kaitros Raclauskienės brolis savaitę negalėjęs užmigti. Teko virve prisirišus pasinert iki kaklo į upę. Kitą kartą, įkandus nuodingam vorui, mėnesį gulėjęs sutinusia ranka. Dar buvo nuotykis, kai, verdant arbatą, prisliūkino keistas žmogėnas, užvirto ir ėmė kandžioti. Kai vargais negalais išsilaisvinęs nuskubėjo tolyn, sutiktieji ėmė klausinėti, ar nematęs bepročio, užmušusio žmoną, pasmaugusio darbininką ir pabėgusio. Vengdamas nemalonumų, nieko nesakęs, nors labai įtartinai atrodęs kraujas ant kaklo ir rankų. Vos spėjęs užsikaisti miško gilumoje arbatą, kai vėl pamatęs tą beprotį, tik laiku spėjęs nustverti pagalį.
Vėl keliai keleliai. Iš laikraščių sužinojęs apie olimpiadą. Du tūkstančius kilometrų važiavęs ant prekinių traukinių platformų, kaip daugelis. Tuos, kurie nespėdavę prieš miestą iššokti, areštuodavę. Paso jis neturįs. Ką toliau ketinąs veikti? Norėtų grįžti į Lietuvą, bet stinga pinigų bilietui. Ką uždirba, prageria, ir jaučiasi dar nelaimingesnis. Vis dažniau apninka ilgesys. Keliaujant tenka sutikti amžingų klajūnų, ir jie atrodo kaip bepročiai. Nekalbūs, šalinasi žmonių, paklausti, kur eina, nežino, ką atsakyti. Ten – mosteli ranka.
Vis dėlto skurdas, kuriame gyveno, nepalietė sielos. Ji šiaušėsi prieš bet kokią dviveidystę, paklusimą neteisybei.
Prieš mums išvažiuojant buvo labai susirūpinęs, nerimavo, liūdėjo. Bet kartą atėjo patenkintas. Gavo darbo uosto dangoraižio viršutinėje aikštelėje.
– Kai vyksit namo, išlydėt negalėsiu. Bet nuo savo aikštelės ilgai viską matysiu. Jūsų laivas plauks tiesiai per mano širdį. Paskui grįšiu į pampą žvaigždžių skaičiuoti, nakties garsų klausytis... Ten liūdesį išvaiko vėjas, o bėdas nusineša kelias, – ištarė, stropiai bandydamas paslėpti sūrų bastūniško gyvenimo graudulį.
Kairė ir dešinė
Politeama salėje didžiulis pagyvėjimas. Sprendžiamas į finalą pateksiančių komandų likimas. Pirmosios penkiolika žais dėl Hamilton-Russell taurės. Likusios kovos dėl Copa Argentina . Lietuva susiremia su sena priešininke – Islandija. Šiai visada sekdavosi turnyruose nugalėti mus dideliu skirtumu. Šį kartą laimė šypsosi mums. 2,5:1,5.
Komandos nuotaika gera. Atsigavome po pralošimų Argentinai ir Olandijai. Mačą Lietuva–Danija komanda baigė puikiai: 3:1 ir užsitikrino C grupėje antrą vietą.
Tą vakarą buvo atėję daug lietuvių. Partijoms pasibaigus, esame kviečiami į vakarėlį. Trimis mašinomis važiuojame gana toli, pas pačius kairiuosius – komunistus. Bus įdomu. Įėjus į salę šokiai nutrūksta. Mus sodina prie didelio baro stalo, vaišina sumuštiniais, alumi. Susipažįstame. Greta manęs laikraščio „Momentas“6 redaktorius. Pradedu be užuolankų.
– Peržiūrėjau kelis paskutinius jūsų laikraščio numerius. Keista, kad ne tik smarkiai puolate valdžios atstovus, bet ir tautiškumą.
– Mes, komunistai, tautybių nepripažįstame.
– Tai grynai teorinis komunizmas, o praktinis, kurį stebime Sovietų Sąjungoje, kitoks. Kuriamos nacionalinės respublikos. Ir kalba, ir tautos papročiai gerbiami. Kaip tautininkas puikiai suprantu ir gerbiu kiekvieno žmogaus meilę tėvynei.
– Pasenęs reikalas. Prieš tautybes reikia kovoti.
– Tai kodėl negyvenate pagal savo skelbiamą tautų susiliejimo idėją – nevedate vietinių argentiniečių, mulačių, indėnių. Jūsų vaikams neberūpės lietuvių kalba, nebedomins Lietuva. Gal prisiminsite ją tik pasaulinės revoliucijos metu.
– Mes negalime liautis kovoję. Tik kovoje mūsų jėga ir tikėjimas.
– Bet ir mūsų maža tauta turi kovoti, kad neprarastų jūsų. Jai brangus kiekvienas asmuo. Tauta ištveria bet kokią valstybinę santvarką, tačiau valstybingumo praradimas jai pragaištingas. Reikia ieškoti valdymo formų, padedančių reikštis ir tautinėms, ir žmogiškoms vertybėms. Pažvelkit į mus, šachmatininkus. Na ir kas, kad mūsų požiūriai į valdymo būdą nesutampa. Mus vienija kalba, papročiai, kultūra. Ir mes draugai. Ar ne tiesa? Juk ir mus kvietėte kaip žmones iš Lietuvos. Tad išgerkime už dar nežuvusią lietuvių tautą.
Redaktorius kiek sumišęs. Pradeda regzti kažką apie klasinius priešus. Patariu jaunajam pašnekovui ramiai apie viską pamąstyti. Juk tauta – motina, kurią gerbi ir myli. O valstybė – namai, į kuriuos sugrįžti. Kartais kaip sūnus atskalūnas.
Tuo metu aplink sėdintys kelia bokalus. Dar didesnis suartėjimas įvyksta suskambus tango melodijai. Šachmatininkai šokdina paneles, nė nepradėję aiškintis klasinių nesutarimų. Ir dar sunkesnio klausimo – kaip komunizmas rado bendrą kalbą su vokiečių nacionalsocializmu.
Guerra
Prieš užmiegant tvyro nežinia iš kur atsliūkinusi nervinga įtampa. Atsigulęs mąstau apie tiltą per Vyslą ir vokiečių lakūną. Per sapną išgirstu sirenos kauksmą – gūdų, nesibaigiantį.
Visi nubundame, išbėgame į koridorių. Kaimynas argentinietis sako:
– Guerra, señor.
Išlenda ir Vengrijos vokietis margu chalatu.
– Krieg im Europa.
Vis dėlto prasidėjo7. Baisus karo riksmas nuskamba kaip tyla! Kas dedasi geriausiame iš galimų pasaulių? Ilgai žvelgiame į nakties tamsą, kol – tikriausiai nuo šalčio – imame drebėti. Grįžtame į kambarį.
– Ir mes kasdien simuliavome karą, – murma Luckis. – Nežinia, kas šioje kovoje bus pasaulio čempionas.
Deja, per karą žmonės taip pat miega. Užmigome ir mes šitoje žemės pusėje.
Iš ryto visuose laikraščiuose tik: Guerra, guerra, guerra . Vokiečių kariuomenė įžengė į Lenkiją. Lenkų miestus bombarduoja vokiečių aviacija.
Gatvėse judriau negu paprastai. Prie laikraščių redakcijų stovi policija. Raclauskienė, pirmą kartą pajutusi neapykantą šachmatams, verkia. Per miegą susapnavo, kad lentoje neliko baltųjų figūrų – visos virto juodosiomis...
– Sapnas sapnù nueis, – raminu ją.
Pralaimėjimai
Varžybų salė primena sensacijų redakciją. Visų rankose – laikraščiai, ant stalelių – spaudos šūsnys. Iš lūpų į lūpas perduodamos sunkiai tikėtinos istorijos. Ložėse nebėra gražuolių senjoritų .
Gongas. Žaidimas prasideda – finalinės kovos. Pietų Amerikos komandos ramios. Antrąsyk Lietuva–Argentina. Vienas Mikėnas, lošdamas juodaisiais prieš Grau, pažiūrėti atrodo ramus. Raclauskienė tik stumdo figūras drebančia ranka. Visi kiti irgi labai dirglūs. Man netikėtai atneša telegramą iš Lietuvos: Tuoj pat grįžk – Helga .
Daug kartų perskaitau. Įsidedu į kišenę. Vaikštau po salę, stebiu žaidimą. Luckiui partneris siūlo lygiąsias. Padėtis neaiški.
– Sutik, – patariu.
– Ne, geriau laikysiuos.
Vaitonis tuoj turi laimėti. Ir Mikėnas. Tik Tautvaišo padėtis blogesnė.
– Mes juos sutriuškinsim, – drąsinasi Luckis.
– Gerai būtų ir lygiosios.
Vaitonio padėtis puiki. Jau keli pėstininkai viršaus. Piazzinis išblyškęs, tuoj tuoj pasiduos. Ir staiga! Kažkas nepaaiškinama, tragiška. Vaitonis vietoj mato pasirenka keistą ėjimą. Dar partiją galima išgelbėti – rinktis lygiąsias. Bet vėl klaida, ir sutriuškinimas. Baisiai išblyškęs sėdi, neįstengia pakilti.
– Dabar aš negaliu sutikti su lygiosiomis, – sako Luckis.
Mikėnas virtuoziškai nugali.
– Gerai, tašką jau turim, – sveikinu jį.
Kitos partijos atidedamos. Grįžtame namo. Naktis šalta. Vaitonis nori žudytis.
Prieš miegą analizuojame Luckio partiją. Argentiniečių komandą visą mėnesį prieš olimpiadą treniravo Aliochinas. Jis padės išsiaiškinti nebaigtą partiją ir nurodys argentiniečiui kelią į sėkmę.
Kitą dieną, prasikankinęs tris valandas, Luckis grįžta niūrus. Pralaimėjo. 3:1 Argentinos naudai.
Ypač tragiškai vakarykštę nesėkmę išgyvena Vaitonis. Kalba nesustodamas.
Raclauskienė jį ramina:
– Aš beveik visas partijas pralaimėjau ir jau nebesijaudinu.
Norėdamas atsikratyti įkyrių minčių, išsivedu Vaitonį pasivaikščioti. Užsukame į mūsų pamėgtąją El Gitano. Pasakoju visokias istorijas. Bet jo žvilgsnis abejingas.
Gatvėje šūkauja laikraščių pardavėjai. Visi didieji Lenkijos miestai dega. Kaž kas virsta pelenais ir mano širdyje. Lenkų kavalerija kardais atakuoja vokiečių tankus. Dieve, atleidžiu lenkui, ties Giedraičiais kulka išdūrusiam skylę mano, aštuoniolikmečio, kareiviškoje kepurėje8. Juk kulkos dabar eina per jų širdis.
Kitą dieną mūsų komanda susiremia su dėmesio centre atsidūrusiais vokiečiais. Daug argentiniečių suplūdo pažiūrėti alemanų.
Žaidimą stebi nemažai lietuvių. Norkus pasakoja, kad vietiniai darbininkai daug pinigų statė už Mikėną. Šiam nugalėjus argentinietį Grau, lietuviai šventė pergalę – ir moralinę, ir materialinę. Kitų žaidėjų pralaimėjimas juos mažai jaudino. Svarbu, kad Argentinos čempionas dukart nugalėtas.
Ilgai kalbuosi su penktuoju, šiandien nežaidžiančiu vokiečių komandos nariu. Jis mane tikina, kad Vokietija gerbs mūsų neutralitetą.
Mikėnas ir Vaitonis baigia lygiosiomis. Luckis irgi gali taip baigti, bet įsileidžia į pavojingas kombinacijas ir įspūdingai pralaimi. Jau kišenėje turėjęs lygiąsias, Tautvaišas taip pat pasiduoda. 3:1 Vokietijos naudai.
Ypač skaudus pralaimėjimas mūsų laukė kitą dieną. Lietuva–Latvija. Mikėnas su Petrovu ir Vaitonis su Apšenieku – lygiosios. Luckis beveik iš karto pralaimi Feiginui. Tautvaišo padėtis gera, bet užsižiopso ir gauna kindermatą. 3:1 Latvijos naudai.
Apgula juodos mintys. Vėl kaukia sirenos. Anglija ir Prancūzija paskelbia karą Vokietijai9. Anglų bombonešiai mėto milijonus lapelių virš Vienos, Prahos, Miuncheno, Berlyno. Karo veiksmų žemėlapiai rodo, kaip vokiečių kariuomenė pleištu skrodžia Lenkijos teritoriją, ima Krokuvą, kitus miestus. Lenkai plūsta krauju, gindami Dievo Motinos šventovę – Čenstakavą. Atmintyje išplaukia šachmatininkų globėjos šv. Teresės Avilietės viltingi žodžiai: Savo maldomis mes pastatome Šėtonui mato tinklą.
Tik Norkus keistai abejingas. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą tautos kariauja. Laikraštis „Argentinos lietuvių balsas“ rytoj rengia pobūvį Lietuvos komandos garbei. Ketiname atsisakyti.
– Jokių kalbų. Jau turėjome pasirengimo išlaidų. Iš tolimų apylinkių suvažiuos žmonės. Atsisakydami įžeistumėt visus lietuvius. Gal liksite čia gyventi. Tada nieks jūsų nenorės nė pažinti.
Teiginiai svarūs.
Laisvė
Sekmadienis – rugsėjo trečioji – laisva diena. Salė didelė. Sutinkame daug naujų pažįstamų. Pirmiausia – koncertas. Skambina mūsų pažįstamas Bangas. Šoka ir dainuoja kylanti žvaigždė Paulauskaitė. Smuikuoja Ceitelis – taip pat buvęs Kauno gyventojas.
Ateina mūsų eilė kilti į sceną. Laikraščio redaktorius Ožinskas šiltai visus pristato, bet kai pamini Mikį, nuo plojimų susiūbuoja salės sienos.
Tariu žodį:
– Daug gražių dalykų yra pasaulyje, bet, jaučiu, šiuo metu visomis mintimis, visais jausmais bandome įveikti erdvę, pamatyti gimtojo namo stogą, prie kurio žalia liepa be vėjo siūbuoja... Karo gaisras supa mūsų valstybę. Bet pro šūvius ir bombų sprogimus girdime, kaip tyliai teka mūsų upės, giriose sakalai ulba, lazdyno krūme strazdas rykauja, ąžuole raiba gegužė kukuoja, o gal motulė šaukia… Ne nusiminimas, o džiaugsmas turi gyventi širdyse, nes turime Tėvynę, turime Valstybę… vėl išnirusią iš istorijos tamsy bių, ištarusią pasauliui – Aš Esu...
Prie nukrautų stalų prasideda linksmoji dalis.
– Gerai kalbėjote, – iškošia sarkastiškasis Norkus, – tik pradžia nevykusi.
– Kodėl?
– Todėl, kad… jūsų ekscelencija … įgaliotasis ministre … Ne jie šio pobūvio šeimininkai.
– Ten, kur bus Respublikos ministras, man jis visada bus pirmas.
– Pas mus įprasta kitaip.
– Bet taip neturi būti. Negerbdami valstybingumo, negerbiame savo tautos.
– Mes nevertiname tokio valstybingumo, kur nėra laisvės.
– Bet vertinate nepriklausomą Lietuvą?
– Lietuvą, bet ne režimą.
– Ministras čia atstovauja Lietuvai, ne režimui.
– Jis mums ne autoritetas.
– Jūsų valia spręsti, ko jis vertas kaip žmogus, bet kaip kunigas – ne Bažnyčia, taip valdininkas – ne Valstybė. Jie savo elgesiu – nelygu asmuo – gali teikti joms garbę arba užtraukti nešlovę. Tačiau jie tik dulkės. Suvienyti gali galutinis, o ne vienadienis siekimų tikslas. Įžeidinėdami vienas kitą, nebūsite verti pakelti akių į Lietuvos trispalvę, kai ją neš pro šalį.
– Mūsų idealas – laisvė.
– Laisvė – aukščiausias idealas. Bet ji neįsikūnija tuščioje erdvėje ir neatsiejama nuo pareigos. Laisvė be ribų – vėjas laukuose. O kas yra valstybė? Sutramdytas vėjas.
Pastebėjau, kad daugelis išeivių – dažniausiai stiprios asmenybės, kurios nepakluso, nesutiko, nenusilenkė ir rado laimę kitoje žemės pusėje, – kalbėdami apie Lietuvą, kaip medumi tepa, bet laido neapykantos kupinas replikas valstybinei santvarkai. Liguista aistra neapibrėžtam laisvės miražui užvaldžiusi ir laikraščius.
Su daugeliu faktų sutikau ir neabejojau, kad dažniausiai jie teisingi. Juk Valstybei tik dvidešimt metų. Apie mokyklų augimą, kooperaciją, žemės ūkio kilimą vietiniai nė trupučio nenutuokė. Be to, čia, svečioje šalyje, patys nieko bendra nesukūrė. Nėra lietuvių namų, vieningos valdybos – vien neigimas, o šis savo esme bergždžias. Dešimtys besiriejančių organizacijų su savo vadukais – apgailėtinas reginys. Ryškiausi kovotojai prieš valstybinę savanaudystę dažniausiai patys – nepralenkiami savanaudžiai.
Šachmatininkų buvimas ir vienodas elgesys su visais, nuolatos išklausant priekaištų kam pas anuos ėjome , įžiebė vilties kibirkštėlę. Kad ir toli nuo gimtojo krašto, visada rasi brolių ir seserų.
Laivas išplaukia
Lietus pila be pertrūkio. Laikraščių antraštės šaukia apie pavojų Europoje. Rytoj – rugsėjo ketvirtąją – išplaukia mūsų Piriapolis .
Gavau nuo Lietuvos šachmatų federacijos pirmininko ir Seimo sekretoriaus oficialų laišką, pranešantį, kad esu patvirtintas Seimo kandidatu ir, plaukdamas šiuo laivu, tik truputį pavėlavęs spėsiu į sesijos atidarymą. Išvykęs po mėnesio, galbūt prarasčiau mandatą.
Svarstau, kaip pasielgti. Komanda vienbalsiai pataria važiuoti.
Bet juk prasidėjo karas. Jei aš vienas kaip nors parvažiuosiu, kas bus su jais.
Nueinu pasitarti su pasiuntiniu. Jis irgi manąs, kad turiu vykti į Lietuvą. Tada klausiu tiesiai, ar įsipareigoja pasirūpinti komanda, jei karas sutrukdys grįžti. Ne – kategoriškai ne . Neturįs lėšų, o mes – jokių instrukcijų, kur būtų nurodyta, ką privaląs daryti.
– Bet juk tai mūsų valstybės komanda.
– Neturiu instrukcijų.
Nėra bjauresnės būsenos už dvejonių paralyžių.
Kaip nepriklausomybės kovų savanoris su dviem broliais, taip pat savanoriais, gavau žemės – iš grafo Mykolo Stanislovo Kosakovskio rekvizuotą Skačiūnų dvarą. Vyriausiasis brolis pasirinko kario profesionalo kelią. Jis – Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Antrasis brolis, sužeistas kare, tapo invalidu ir mirė. Likau ūkyje. Dirbau apylinkės, paskui valsčiaus taryboje. Visur tvirtinau: Lietuva – žemės ūkio šalis. Tik pagerinus gyvenimą kaime, sustiprės valstybė. Tam reikia turėti planą ir jausti atsakomybę. Aštriai pasisakydavau prieš administratorių ir valdininkų bukumą. Tapęs Seimo nariu galėčiau daugiau šioje srityje nuveikti.
Bet ! Dabar aš Argentinoje, su šachmatininkais. Man patikėti penki jauni žmonės – komanda. Tikrovės pasaulyje jie kiek vaikiški. Galvoje vien šachmatai. O kaipgi kitaip: žaidžiant šachmatais, privalu galvoti tik apie šachmatus. Jais rūpintis įpareigojo valstybė. Negaliu atmesti pareigos, prisidengęs tariamu jos menkumu. Visus kaip sirenų giesmės vilioja menamai dides nės užduotys, aukštesni postai.
Viskas aišku – lieku. Nesvarbu, kad grįžęs netapsiu Kauno kavinių liūtu, o smilksiu kaime.
Nunešęs laiškus į paštą, nueinu į prieplauką pažiūrėti, kaip Piriapolis išplaukia į Europą. O su juo – mintys, viltys, svajonės.
Bombardavimas lapeliais
Kita diena nebloga. Komanda sužaidžia su Prancūzija 2:2. Mikėnas ir Aliochinas baigia lygiosiomis. Visi laikraščiai apie tai rašo. Vėl gausybė mūsų Mikio nuotraukų.
Vėliau triuškiname danus. Sukyla viltys, grįžta pasitikėjimas.
Kino kronikose jau pasirodė Europos įvykių fotomontažai. Kasdien einu žiūrėti, kas dedasi frontuose. Vėjas išnešiojo karo gaisrą po Europą. Viena prieš kitą pasišiaušusios ideologijos protą verčia beprotybe. Kūnai dega, sielos skrenda į tikėjimo arba bedievystės dangų. Pašte nebepriima laiškų Par Avion . Anglų kreiseris Ajaxas skandina vokiečių prekybinius laivus Montevidėjo uoste. Anglų bombonešiai bombarduoja Vokietijos miestus lapeliais.
Girdžiu anekdotą: anglų eskadrilė gauna užduotį išmėtyti lapelius virš Berlyno. Šešios valandos skiriamos skrydžiui ir viena valanda – lapeliams mėtyti. Lygiai po šešių valandų eskadrilė grįžta. Išsikvietęs vadą, Čemberlenas klausia:
– Pasiekėte Berlyną?
– Taip, – išpyškina vadas.
– Instrukcijoje nurodyta, kad užduočiai skirtos septynios valandos.
– Instrukciją įvykdėme tiksliai, bet valandos mėtymams neprireikė, nes lijo, ir niekas nebūtų įskaitęs, kas lapeliuose parašyta. Išmetėme ryšuliais.
– Oh My God! – surinka Čemberlenas. – Juk permirkęs ryšulys galėjo nukristi ant praeivio ir jį priploti.
– Atleiskite, – sustena išsigandęs vadas. – Kitą kartą įsakysiu lapelius mėtyti parašiutais.
– Puikus sumanymas! Pristatysiu jus apdovanojimui.
Boikotas
Tarp olimpinių komandų baisi sumaištis. Anglai jau išplaukė namo10. Prancūzai, lenkai ir palestiniečiai atsisako žaisti su vokiečiais ir Bohemijos–Moravijos protektoratu. Argentiniečiai karščiuojasi. Atsisako žaisti su palestiniečiais. Olimpiadai gresia žlugimas. Komitetas apimtas siaubo. Sukišti didžiuliai pinigai. Apskaičiuotos pajamos. Valdžia šelpti atsisako.
Reikia pripažinti Olimpinio komiteto gebėjimą rasti išeitį iš susiklosčiusios padėties. Buvo nutarta neįvykusius susitikimus laikyti lygiosiomis.
Mums, deja, tai naudon neina. Nežaidžiantys turi laisvadienių. Išnyksta lygybė. Karštligiškai kovoja tik vokiečiai ir lenkai. Mes dar laimime prieš Čilę ir Palestiną, lygiosiomis sužaidžiame su olandais, brazilais ir čekais.
Prasideda šaltos, lietingos dienos. Gulame trečią, ketvirtą ryto, bet jau smelkiami jausmo, kad miegame ne savo lovose, ne po savo stogu. Laikraščiai ir netikėtos žinios gadina nuotaiką, o čia dar besiilsintys laimingieji .
Anksčiau nepastebėtos smulkmenos išdidėja. Kaimynystėje dar neišaušus ima garsiai giedoti triskart prakeiktas gaidys. Greta esančioje mokykloje rytais taip pratrūksta spiegti vaikai, jog apgailestaujame, kad Argentinoje panaikintos rykštės, nes kiekvienas mielai sutiktumėm pabūti budeliu.
Pensiono šeimininkas skundžiasi. Verslas pašlijo. Daug kas išvažiavo. Boikotas.
Mieste matome, kaip prie vieno restorano durų išsirikiuoja eilė. O gretimo puikaus restorano durys praviros, groja muzika, kelneriai stovi prie tuščių stalelių. Kas yra? – Vokiškas restoranas. Boikotas .
Kasdien laikraščiuose spausdinami juodai įrėminti vokiškų firmų pavadinimai. Kai kino kronikose rodoma lenkų, prancūzų, anglų kariuomenė arba politikai, salė griaudėja nuo plojimų. Vokiečiai įnirtingai nušvilpiami. Tik ekrane pasirodžius Argentinos vėliavai, triukšmas liaujasi.
Smauglys
Mikėnas po septynių ir pusės valandos kovos su danu Jensu Enelvoldsenu priverčia jį pasiduoti. Grįžta septintą vakaro. Iki susirėmimo su Capablanca telieka dvi valandos poilsio. Išsimaudo po šaltu dušu ir sėda prieš Pietų Amerikos dievaitį. Šis, dvi dienas nežaidęs, ateina pailsėjęs, ramus, pasitikintis.
Praėjus valandai, Mikėnas man šnibžda:
– Jis mane smaugte smaugia. Nėra kuo kvėpuoti.
– Nepamiršk, Miki, tu juk didmeistrių siaubas.
Mikėnas mėgina prasiveržti, bet Capablanca kaip smauglys, lėtai judindamas figūras, spaudžia jį, kol pasmaugia. Stebėdamas jį jauti siaubą ir susižavėjimą.
Išblyškęs it kreida Mikėnas tylėdamas išeina į naktį. Kai baigę žaisti visi grįžtame, jis jau miega akmeniniu miegu. Įveiktas ne varžovo, o nuovargio.
Lietuva–Lenkija
Rytiniuose laikraščiuose skaitome: Lietuvoje mobilizacija. Mūsų kariuomenė pasirengusi išvaduoti lenkų užgrobtą sostinę – Vilnių .
Tačiau sovietai sulaužo Nepuolimo sutartį ir ima triuškinti lenkų kariuomenės dalinius11. Pasipila Lenkijos kraujas ir rytuose. Kaip pasielgs lietuviai su istoriniais broliais? Pasinaudos proga, atsiims iš nenaudėlių sostinę? Sujunda sukrunta lietuviškoji kolonija. Atėjo tautos vilčių išsipildymo valanda.
Turbūt pernelyg karingai nusiteikusi ėjo komanda į mūšį su Lenkija ir… 0:4!
Kitą dieną gaunu plūstamą laišką. Tokiu žaidimu mes esą darome gėdą visai tautai ir joks save gerbiantis lietuvis nenorės mums nė rankos paduoti.
Pajuntame, kad daugelis į mus žiūri kaip į lenktynių žirgą. Laimi prizą – še tau daugiau avižų. Patiri nesėkmę – esi vandenvežis kuinas. Kad tu kur nudingtum!
Pakviesti mus į savo vakarą ateina tykus, kuklus vyriškis, atstovaujantis Buenos Airių katalikų bendruomenei. Padūsauja, kad į bažnyčią vaikšto tik senyvi žmonės. Naujieji atvykėliai – bedieviai. Kažkas pagraužė tautos kamieną. Kai, padėkojęs už kvietimą, pažadu, kad visa komanda atvyks į vakarą, senukas nušvinta.
– Tai ačiū tamstoms, o jau sklandė gandas, kad draugyste su kairiaisiais teršiatės.
– Argi draugystė ne puikus dalykas?
Senukas suraukia antakius.
– Vieni su Dievu, kiti – su velniu. Tų, kur su velniu, reikia iš tolo vengti.
Nėra ūpo ginčytis su mielu senuku. Pakoneveikiu velnius, ir jis išeina patenkintas.
Asada
„Argentinos lietuvių balsas“ keturiasdešimt kilometrų už miesto, „Žalioje girioje“ surengia didžiai Norkaus išgirtą asadą . Tai iš kitų išsiskirianti, rūpestingai prižiūrima sodyba: du hektarai sodo, medelynas, namuose vandentiekis. Tik vis stiprėjantis lietus trukdo šventei. Valgome ant žarijų keptą mėsą, užsigerdami raudonu vynu. Šeimininkas tikisi pagyrimų, – jis tikrai jų vertas, – todėl sakau, kad tokį lietuvį nors ant akmenų pasodink, aplink augs žolė.
Kelias sutyžta, ir automobilis įstringa kieme. Labai nenorime įžeisti katalikų draugijos, o pas juos buvome žadėję atvykti šeštą valandą vakaro. Norkus šaiposi iš mūsų ketinimo keliauti pas davatkas, palikus tiek užkandžių ir gėrimų.
Laikausi tvirtai – žodis duotas. Sužinau, kad už trijų kilometrų yra geležinkelio stotis. Mus lydėti pasišauna kelios mergaitės ir asados kepėjas. Nors kiaurai permirkę, žingsniuojame linksmai, dainuodami. Stotyje žmonių judėjimas kaip pavasarinių vandens srautų. Traukinys irgi lekia greitai.
Vėluojame, tačiau mus sutinka labai širdingai. Žmonių daug, vyrauja senimas. Nors krečia šaltis, bet, atlikę pareigą, tikimės, kad už mus bus pasimelsta ir čiaudulys nevirs sloga.
Važiuojant į namus mąstau apie daugybę dievų, išsidalijusių pasaulį po dalelę – upę, medį, kalną, dangų, – ir pagaliau žmogaus prote įsižiebusią begalybės Dievo idėją.
Likti ar grįžti?
Skaitau apie mobilizaciją Belgijoje, Olandijoje, Šveicarijoje. Laikraščiai springsta nuo klaikenybių. Šaukiamas komandų kapitonų pasitarimas. Argentinos atstovas mandagiai prašo nurodyti, kaip komandos norėtų grįžti namo. Mes – lietuviai, latviai ir estai – prašome, jeigu Belgija bus įtraukta į karą, nuplukdyti mus į Norvegiją, o tada per Švediją kaip nors parsigausime. Agentas užsirašo maršrutus. Siūlo ramiai žaisti toliau. Viskas bus taip, kaip pageidaujame.
Pensione randu panikuojantį Luckį. Per pietus be paliovos kalena, kad nieku gyvu negrįšiąs, tai beprotybė. Jaudinasi ir Mikėnas. Maždaug rugsėjo pirmą12 jo žmona turėjo gimdyti. Dabar jau rugsėjo dešimta. Buvo sutarta atsiųsti trumpą telegramą: Sūnus arba Dukra . Visai galvą pametęs, Luckis sako:
– Tikriausiai, Miki, jie nenorėjo tavęs jaudinti. Gal vaikas numirė arba žmona. Bijojo, kad žaidimui nepakenktų.
Prie stalo stoja kapų tyla. Mikėnas paspringsta mėsos kąsniu, gurkšteli vandens ir skubiai išeina.
Pamatęs grėsmingus mūsų žvilgsnius, Luckis sumurma:
– O ko jam grįžti, kai čia taip sekasi?
Žaisti darosi sunkiau. Graužia rūpestis dėl namų. Visa, kas buvo svarbiausia keliaujant į Argentiną, nebetenka prasmės. Vidur įkyrių minčių ir rūpesčių, vidur bemiegių naktų, švytėdami žemišku grožiu, iškyla mintyse paliktieji namai, laukai, sodas. Girdžiu – jie mane šaukia.
Rugsėjo keturioliktą baigiasi terminas, kai turime pareikšti laivininkystės bendrovei, ar plaukiame į Europą. Liekantieji atgaus trečdalį kelionei skirtų pinigų. Viską yra pažadėjusi sutvarkyti Šachmatų federacija. Atvykę į bendrovės kontorą sužinome, kad į juos nė nebuvo kreiptasi. Kyla sąmyšis.
Grįžtu pas saviškius. Tuoj pat turime nuspręsti, kas išvyksta, kas lieka. Visi sutrikę. Neketinu tapti lotoso valgytoju, todėl nieko nelaukdamas ryžtingai pareiškiu, kad grįžtu į Lietuvą, ir iš eilės klausiu kiekvieną, ką darys. Luckis blykšta. Atsigula ant lovos. Mąsto. Tada sako:
– Mane tik mirusį išvešite. Gyvas į pražūtį neisiu. Ką darys jauna mano žmona, jeigu žūsiu?
– O ką darys, jei negrįši?
– Karas vis tiek baigsis, o tada…
Gerai. Toliau Raclauskienė.
– Dar nežinau.
Tautvaišas, tik ką nubudęs ir dar mieguistas, klausia, ką reikės daryti, davus galutinį atsakymą.
– Jeigu nevažiuoji, privalai iki septintos vakaro nueiti ir užpildyti dokumentų blankus. Bus laikoma, kad tie, kurie neateis, išvažiuoja.
– Bet aš kaip tik ketinau eiti į vonią.
– Gana tų pakaruokliškų juokų.
– Tada einu praustis, o paskui – važiuoju.
Grįžtančių jau du.
– Gerai, ir aš su jumis, – staiga pasiryžta Raclauskienė.
Mikėnas ir Vaitonis taip pat nusprendžia grįžti. Luckis atsistoja ir kreipiasi į mane:
– Kas jums davė teisę gabenti žmones į tikrą mirtį?
– Kiekvienas pats sprendžia. Jėga niekas neverčiamas.
– Bet privalėjote išaiškinti, kaip tai pavojinga. Atsakysite už jų gyvybes.
– Sumokėsiu savąja.
Sovietų kariuomenė užėmė Vilnių. Ir Vilnius grįžo Lietuvai. Ne taip, kaip troško lietuviai13.
Žaidžiame toliau. Nesėkmių daugėja. Nebėra pirmykščio pasitikėjimo. Dėl viso pikto bandome ieškotis darbo. Atkakliau mokomės ispanų kalbos. Kasdien mus lanko trikdantis nerimas ir gildanti neviltis. Sunkėja ėjimai baltais dienų, juodais naktų langeliais.
FIDE
Prasideda Tarptautinės šachmatų federacijos FIDE kongresas. Posėdžiai nuo vienuoliktos ryto. Man visai nelieka laiko poilsiui. Kasdien žadina skambutis ir Norkaus balsas: Kapitone, mes jau jūsų laukiame . Vyksta ilgi debatai dėl Kubos, kur yra dvi šachmatininkų sąjungos – viena sukurta išskirtinai Capablancai. Abi veržiasi į FIDE. Pietų amerikiečiai karščiuojasi. Jų kalbos primena gražbylingas deklamacijas. Jas į kitas kalbas verčia trys vertėjai. Po tris dienas trukusių komisijų, debatų, replikų ir kalbų nugali FIDE statutas, kuriame aiškiai ir logiškai nurodyta, kad vienai valstybei gali atstovauti tik viena sąjunga.
Ketvirtą dieną pradedamas svarstyti klausimas apie laikiną – kol vyks karas – FIDE būstinės perkėlimą į Argentiną. Aistros nunyra į bedugnes gelmes ir iškyla į beribes aukštumas. Ponas Alexanderis Ruebas, dabartinis prezidentas, nurodo, kad pagal statutą, norint klausimą įtraukti į dienotvarkę, reikia visoms sąjungoms pranešti apie tai prieš tris mėnesius. Tada pasiūloma jį išrinkti FIDE garbės pirmininku, o tikruoju pirmininku – argentinietį poną Augustoÿą de Muroÿą. Teigiamą balsavimą vainikuoja komiška užbaiga. Ponas Ruebas ramiai susikrauna popierius, užsega portfelį, ir, visų žvilgsnių lydimas, nužingsniuoja prie durų.
Tenka klausytis naujų kalbų apie ramų, tačiau blogai išauklėtą olandą.
Vis dėlto susitarti kažkaip pavyksta14. Uždarant olimpiadą abu pirmininkai jau draugiškai spaudžia nugalėtojams rankas ir šypsosi.
Sudie!
Kojos pačios atneša į El Gitano . Tas pats orkestras groja ugningus čardašus, tas pats smuikininkas verčia įsitempti ir skrieti, bet sėdžiu vienas.
Išeinu paklajoti triukšmingomis gatvėmis. Čia tiek daug visko, ko man jau nebereikia. Skuba įvairiaplaukė minia, grumdosi kitašaliai žmonės. Kurtina įvairiagarsis gaudesys, akina tviskios reklamų ugnys – viskas ryškina tuštumą ir bejėgystę. Protui ir širdžiai svetimame, pro šalį skriejančiame judėjime esu tik bereikšmis taškas, o savo laukų platybėse jausdavausi viešpats. Girdžiu kalbos garsus, bet ausyse – tik bekūnis luobas. Gal už fasadų ir sienų užsiglaudęs miestas nuostabus, gal jam nereikia nei nakties skliauto, nei ryškių žvaigždžių, nei mėnesio, nes per žiburius jo nesimato, bet aš jau dūstu kitų prialsuotame ore, gęstu be auksu dvazgančių rasos karolių. Nyksta buvimo prasmė.
Ir vėl, lyg ant siūlo tempiamas, į El Gitano . Gal ji tenai? Kampe matau laisvą staliuką. Vakarykštis padavėjas tyliai prieina. Užsisakau kavos. Atneša. Mandagi šypsena. Senjorita čia sėdėjo dvi valandas. Senjorita išėjo liūdna.
Ką gi, sudie! Dūžta gyvenimai čia, o prieš akis – akla nežinia.
Žaidynių pabaiga
Žaidynės baigiasi. Iš dvidešimt septynių turnyre dalyvavusių valstybių mūsų komanda užima dvyliktą vietą. Pirma atitenka Vokietijai, antra – pustaškiu atsilikusiai Lenkijai, trečia – Estijai. Rugsėjo devynioliktą įvyksta labai iškilmingas uždarymas ir prizų įteikimas. Aukso medalį bei turnyro komiteto prizą – auksinę sagę su briliantu – už geriausią asmeninį rezultatą gauna Capablanca, išvengęs dvikovų su didžiaisiais žaidėjais. Net kai turnyro pabaigoje Prancūzijos komanda turėjo žaisti su Kuba ir prie pirmos lentos susiremti Aliochinas su Capablanca, šis neatėjo, ir žaidė atsarginis. Beje, ir tas asmeninis rezultatas ne už didžiausią surinktų taškų skaičių, bet už didžiausią laimėjimų procentą. Asmeniniai rezultatai, sužaidus nevienodą partijų skaičių, tokie:
Capablanca 8,5 taško – 11 partijų
Aliochinas 7,5 taško – 10 partijų
Petrovas 9,5 taško – 13 partijų
Keresas 10 taškų – 14 partijų
Mikėnas 6,5 taško – 13 partijų
Moterų turnyre triumfuoja Vera Menčik. Elena Raclauskienė, tikrai didelei jos garbei, – trečia nuo galo.
Imame rengtis kelionei. Nueinu atsisveikinamojo vizito į pasiuntinybę. Komanda tai daryti atsisako. Pasiuntinys ir konsulas taip pat vyksta į Lietuvą. Palinkime vieni kitiems laimingo kelio.
Turiu bilietus nuo Antverpeno iki Kauno, todėl vokiečių pasiuntinybėje tuoj gaunu vizas.
Pinigų likę labai mažai. Luckis labiausiai dėl to mus ir gąsdina. Ką darysime, jei įstrigsime kur nors kelyje. Pensiono šeimininkas mus maitina veltui, nes parūpinu jam gyventojų. Šachmatininkams gyvenimas viešbutyje taip pablogėja, kad dauguma keliasi pas mus. Tarp jų ir estai. Keresui ramybės neduoda gražuolių argentiniečių skambučiai. Kartais net neina prie telefono.
Beveik pusė šachmatininkų – kaip ir mūsų Luckis – lieka Argentinoje. Tarp jų net penki Palestinai atstovaujantys žydai – Moshe Czerniakas, Heinzas Foerderis, Meiras Rauchas, Victoras Winzas, Zelmanas Kleinsteinas; už Vokietiją žaidę austrai – Erichas Eliskasesas, Albertas Beckeris; už Bohemiją-Moraviją – Karelas Skalička, Jiris Pelikánas; už Lenkiją – Mieczysławas Najdorfas15, Paulino Frydmanas, Franciszekas Sulikas; už Prancūziją – Aristide Gromeris, Paulette Schwartzmann. Pasilieka mūsų kaimynai: Estijos žaidėjas – Ilmaras Raudas ir Latvijos – Movsas Feiginas. Į Vokietiją negrįžta nė vienas jų komandos narys.
Kad užsidirbtų pinigų, Mikėnas dar nuvažiuoja į turnyrą Rosarijo mieste.
Iki išplaukimo likus vienai dienai atskrieja pribloškianti žinia. Argentinos šachmatų federacija nesumokėjo laivininkystės kompanijai už bilietus. Puolame į valdybą, ten mandagus mañana : nesijaudinkit, rytoj viskas bus sutvarkyta. Visu tuntu sugarmame pas laivininkystės kompanijos generalinį direktorių. Šis pareiškia užuojautą ir atvirai iškloja, kad Šachmatų federacija juos perspėjusi, jog už šachmatininkus nemokėsianti, ir jie galį imti kitus keleivius. Juk veltui mūsų vežti neketinąs.
Juokai išties menki. Net išskirtine savitvarda apdovanoti žmonės pameta galvas. Skambiname į Šachmatų federaciją. Pasigirsta malonus atsakymas: šiandien sekretorius išvykęs, būsiąs rytoj .
Bet dvyliktą valandą laivas išplaukia!
Man šauna išganinga mintis: juk ne rautams, pobūviams, vizitams čia paskirti mūsų šalių pasiuntiniai ir konsulai. Kiekviena komanda tegul kreipiasi į savuosius, o šie privalės viskuo pasirūpinti. Išsiskirstome, sutarę palaikyti ryšį.
Skambinu į atstovybę. Pasiuntinio nėra. Skambinu į namus. Atsiliepia žmona. Vyras Bolivijos ambasadoje, priėmime, bet pažada jį rasti. Netrukus sulaukiu pasiuntinio skambučio. Trumpai aiškinu padėtį.
– Nepatogu, rautas, užeikite rytoj.
– Jokių rytoj . Laivas išplaukia. Įteikite notas ten pat, raute.
– Nepatogu. Jei čia liksite, galėsite puikiai gyventi.
– Jeigu šiandien nepadarysite demaršo ir liksime čia, jums bus nepatogu susitikti su manim. Darykite, ką mes, komandų kapitonai, nutarėm.
– Pamėginsiu, – atsako nepatenkintu balsu.
Po valandos pasiuntinybės sekretorius praneša, jog parašytas ir šiuo metu įteikinėjamas demaršas Argentinos užsienio reikalų ministrui. Dar po valandos sužinau, kad protestus įteikė jau septyni pasiuntiniai.
Atsisveikinti atėję vietiniai lietuviai nusiveda šachmatininkus į kavinę. Niekas nebeturi vilties išvykti. Aš vienas bandau daužyti galva sieną. Rūkau ir laukiu. Bičiuliai skambina iš kavinės, kviečia prisijungti. Ne, nebenoriu kalbėtis apie Lietuvą, ji ir taip skamba širdyje ežerais, giriomis, dobilų laukais... noriu ją matyti, noriu grįžti… Ak, kodėl išmainiau medžių ošimą į bangų mūšą?..
Dešimtą vakare skambina konsulas.
– Sveikinu, atrodo, laimėjai. Pats Argentinos prezidentas išsikvietė Šachmatų federacijos pirmininką. Rasta lėšų sumokėti už bilietus.
Dėkoju ir ilgai neišeinu iš tuščio kambario.
Išplaukiame
Atsisveikinti į uostą suplūdo nemažai žmonių. Su mumis atsibučiavęs, Luckis pratrūksta raudoti. Kai sulipame į laivą ir užkaukia sirena, minia surimtėja, nupilksta. Gal į mirtį išlydi? Ima tolti didinga uosto ir miesto panorama. Priešinis vėjas džiovina ašaras. Adios, Argentina!
Turėtume jaustis it kojos neiškėlę iš garsiojo Rio paplūdimio, nes laivas vadinasi Kopakabana . Visais kitais atžvilgiais – tai Piriapolio dvynys . Netgi gauname tą pačią kajutę, ir prie stalo tokias pačias vietas pasirenkame, tik Luckio šalimais nėra. Pirmą vakarą visi tylūs, susimąstę, dvejonių draskomi. Deja, mūsų laivas – ne Argas , visuomet atsakydavęs, kaip pasielgti.
Žinios iš Europos nežada nieko gero. Gauname pasirašyti popierius, kur aiškiai pasakyta, kad, ilgėliau kur nors įstrigus – uoste arba saloje, – laivininkystės kompanija neįsipareigoja keleivių maitinti ir jais rūpintis.
Tačiau laivo sraigtai sukasi, garsusis mañana lieka praeityje, tad vis labiau persiimame atkaklumu ir ramybe, mąstome apie tolimus dalykus, žvelgiame į laiko – o gal iliuzijų? – horizontą ir tikime, kad saulė dar kartą patekės. Juk visų klajonių didžiausias noras – sugrįžti.
Iš ryto įplaukiame į Montevidėjo uostą. Olimpiadoje neužėmėme aukštos vietos, todėl niekas iš lietuvių neateina su mumis atsisveikinti.
Išplaukus į jūrą, naktį mus vėl nesvetingai pasitinka šventoji Kotryna. Sujudusios dangaus galybės suvaro vandenyną į mažą plotelį. Bet jaudina ne tai, o dviejų Montevidėjuje įsėdusių belgų jūreivių pasakojimai. Jie tarnavę vokiečių garlaivyje Olinda , kurį nuskandinęs anglų kreiseris Ajaxas. Į jūros gelmes neišėjusius tas pats kreiseris surinkęs ir nuplukdęs į Montevidėją.
Mes, šachmatininkai, labai suartėjame. Daug laiko praleidžiu su estu Johannesu Türnu, kaip dauguma jo tautiečių ramiu, santūriu, mokančiu daug kalbų, kenčiančiu nuo jūros ligos. Jis ilgai sėdi prie radijo aparato, gaudydamas eterio žinias. Kad ir kokios baisios, praneša ramiai, nes jį baugina tik siūbuojantis vandenynas.
Kartais prie mūsų stalelio pasidaro triukšminga. Padedant vertėjaujančiam Türnui, pasakoju anekdotus. Jeigu prisėda Vera Menčik, užtraukiame rusiškas dainas. Tada atsiskleidžia ir Elenos Raclauskienės talentas: ji moka daugybę lietuviškų dainų. Padainuoja ir čekai. Arba anglas Haroldas Woodas ima smuiką, estas Gunnaras Friedemannas sėda prie fortepijono ir abu pagroja bei padainuoja angliškai. Pasiklausyti ateina laivo karininkai ir kapitono padėjėjai.
Daugelis beveik neturi pinigų. Azartiškai lošiamos partijos iš vieno belgiško franko, keliaujančio iš kišenės į kišenę.
Santo uostas vėl palieka pačius bjauriausius prisiminimus. Dvi dienas į laivą kraunama medvilnė ir kava. Pareigūnai spokso kaip apdvakusios varlės ir moka tik vieną žodį – no.
Latvių komandą į krantą išsiveda jų konsulas. Grįžta įsilinksminę po pusiaunakčio. Kitą rytą, jiems papriekaištavęs, išgirstu atsakymą:
– Kodėl mūsų neprašėte?
– Ir jūs mūsų neprašėte, kai į ten plaukėme. Ir ne konsulas, o paprastas mokytojas už jus laidavo.
– Patys kalti, kad nepaprašėte.
Še tau – brolių tauta. Lieka stebėti, kaip lėtai, sulinkę nuo kaulus laužančios naštos, negrai per karštį ir lietų krauna medvilnę.
Vėl Rio
Vėl Rio. Čia laivas stovės dvi dienas. Traukiu į kazino. Ten sėkmingai sulošiu bakara ir turiu už ką pirktis net suvenyrų – padėklą ir lėkščių su drugelių sparnais. Svarbiausia – visi apsirūpiname cigaretėmis, konjaku, romu ir džinu. Gal tai gelbės geriau nei pinigai? Radijo kanalais vedamos derybos su Belgija. Ar liekame čia, ar plaukiam toliau? Pagaliau gauname atsakymą – plaukiam. Turiu galimybę išsiųsti laišką – aklą karvelį – į Lietuvą. Laivo paštininkas iš pradžių jo nepriima. Nėra atgalinio adreso. Apverčiu voką. Susimąstau. Kaip prakalbinti bangą? Užrašau lietuviškai: Vandenyno dugnas. Amžinybė. Paštininkas pavarto, bet įsideda į krepšį.
Jau anksčiau pastebėjau, kad anglų ir prancūzų laivai nudažyti tamsia spalva. Jokių užrašų. Tamsūs milžinai išplaukia į jūrą be vardo, be vėliavos ir sūpuojasi, nepalikdami pėdsakų.
Ak, juodasis laiveli, ar perveši per jūreles, per mareles?
Dieną kitą mus dar lydi žuvėdros, bet sutiktas laivas ir jas pasiima. Padange šliaužia sunkūs gūbriuoti debesys. Kaip neapsakomai ilgas vanduo plaukia į galvą sunkios mintys, o išsprūstančią aimaną nustelbia vėjo kaukimas. Ne kartą po nemiegotos nakties stebiu rytiniame pakraštyje išneriančią saulę. Mano tėvynėje ji leidžiasi į jūrą, o čia iš jūros pateka. Gal praneria dugnu, virš kurio plaukia laivas?
Adresas
Kapitono padėjėjas, sutikęs mane koridoriuje, pasikviečia į kajutę. Jam laisvadienis, todėl visą popietę vaišinamės prancūzišku šampanu. Nors mintimis dalijamės kalbų mišiniu, bendrą šneką vis tiek randame. Anksčiau buvęs didelio laivo kapitonas, bet kažkoks valdininkas apšmeižęs vyresnybei, esą jis girtuoklis. Nors geriąs tik laisvu metu. Be to, nuodėmė tokį puikų daiktą kaip šampanas niekinti. Vandenynas kvėpuoja neramiai, todėl visiškai jam pritariu.
Išsitraukia kelias moterų nuotraukas.
– Čia mano uostų sužadėtinės. Nelyginant kriauklės – priglaudi ir išgirsti jūros ošimą. Jos kiekvienam jūreiviui reikalingos. Bet, matysit, visas suplėšysiu ir jūroje paskandinsiu, kai priplauksime Belgiją. Antverpene turiu žmoną. Penkiolika metų taip gyvename. Ji mane supranta, o aš ją. Susituokęs esu tik su jūra. Jos niekada nesu išdavęs. Plaukti ir plaukti – vienintelis mano troškimas.
Išgėrėme už jūrinius ir pakraštinius vėjus, už sužadėtines, žmonas, už nuolatinį pavojų, dvigubinantį valios jėgą, stiprinantį žmogaus kraujyje slypinčią aistrą jūrai, ir dar daug už ką.
Kas dvi dienos mokomieji aliarmo signalai. Reikia teisingai ir greitai užsirišti gelbėjimosi juostą ir bėgti prie nurodytos valties. Kai išsirikiuojame, jūreiviai patikrina, kaip užrištos juostos, iššaukia visus pavardėmis. Gelbėjimosi valtys pusiau nuleistos. Deniuose nupiešti dideli ratai ir nuspalvinti belgų vėliavos spalvomis, kad matytų lėktuvai. Ant laivo šonų taip pat belgų vėliavos spalvos ir didžiulis užrašas BELGIË. Naktį šį užrašą ir vėliavą laivagalyje apšviečia prožektorius. Visi užpildome blankus su namų adresais, jie per radiją perduodami į Belgiją, o nelaimės atveju keliaus toliau.
Dar turime užrašyti namų adresą ant specialių kortelių ir pritvirtinti prie lagaminų. Sudreba ranka, lyg mirtis per petį žiūrėtų. Skačiūnų žemė suskamba širdyje spiečiais vardų. Palikau ją su tvenkiniais, giraitėmis, dobilų laukais, medaus pilnais aviliais. Išmainiau medžių ošimą į bangų mūšą.
Prisegęs kortelę su adresu, Tautvaišas sako:
– Dabar galime ramiai plaukti.
Kažin ar mokėsime ramiai nuskęsti. Ir ką ten, dugne, veiksime. Povandenines pievas šienausime? Jūros žvaigždėmis grožėsimės. Patirsime, ar žuvys miega?
Atsisėdu denyje. Du jūreiviai matuoja, pjauna storas lentas, kažką kala. Pamažėle suvokiu, kad jie dirbdinasi plaustą. Turbūt bangos jį ne taip greit apverčia kaip valtį.
Laivas vis keičia kursą. Sužinau, kad artinamės prie Afrikos ir sustosime Kanarų salose. Veikiausiai tai paskendusios Atlantidos viršukalnės, graikų vadintos laimingosiomis, finikiečių – purpurinėmis, Plutarcho – išganingomis.
1939 m. lapkričio 29 d.
1 Klemensas Graužinis (1880–1939) – Nepriklausomybės kovų savanoris, ūkininkas, į IV Seimą išrinktas Ukmergės rinkimų apygardoje, Kurkliuose buvo nutrenktas žaibo.
2 Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas nacistinės Vokietijos ir SSRS paktas – Nepuolimo sutartis – bei slapti Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolai. Paktą pasirašė šalių užsienio reikalų ministrai – Joachimas von Ribbentropas ir Viačeslavas Molotovas. Pagal šios sutarties slaptuosius protokolus į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, Rytų Lenkija ir dalis Rumunijos (Besarabija). Vokietijos įtakon pateko Lietuva ir Vakarų Lenkija.
3 Politeama teatras nugriautas 1950 m.
4 Pirmoji diena – 1939 m. rugpjūčio 24 d., ketvirtadienis.
5 Iškiliems šachmatų žaidėjams, varžybų čempionams Argentinai atminti (isp.).
6 Argentinos lietuvių savaitraštis, leistas Buenos Airėse 1936–1943 m. Argentinos valdžios uždraustas.
7 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija įsiveržė į Lenkiją ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
8 Giedraičių, arba Giedraičių–Širvintų, mūšis vyko 1920 m. lapkričio 17–21 d. Lietuvos kariuomenė kovėsi su Lenkijos kariuomenės Liucijaus Želigovskio rinktine. Kulka, kiaurai perėjusi tik kepurę, praskriejo 1920 m. lapkričio 21 d.
9 1939 m. rugsėjo 3 d. Anglija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą, bet karo veiksmų nepradėjo.
10 Anglijai paskelbus karą Vokietijai, anglų šachmatininkų komanda pasitraukė iš olimpiados ir dalis žaidėjų Alcantaros laivu parplaukė į tėvynę. Trys jos nariai – Hugh Alexanderis, Stuartas Milneris-Barry’is ir Henry’is Golombekas – tuoj pat nuvyko į Bletchley Park rūmuose kurtą vokiečių dešifravimo būstinę Enigmos. Jeigu Enigmos šifro nebūtų pavykę įveikti, karas būtų užtrukęs ilgiau.
11 Dažnai klaidingai manoma, kad pagal Molotovo-Ribentropo paktą Lietuva turėjo atitekti Rusijai. Iš pradžių SSRS ir Vokietija Lietuvą susitarė priskirti Vokietijos interesų zonai, ir tik 1939 m. rugsėjo 28 d. (jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui) Vokietija ir SSRS pasirašė sienos ir draugystės sutartį, pagal kurią Lietuva pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą.
12 Sūnus Vladas Algirdas gimė 1939 m. rugpjūčio 29 d.
13 Po savaitę trukusių derybų, diktuojamų Kremliaus šeimininkų, spalio 10 d. Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas savo vyriausybių vardu pasirašė Vilniaus bei Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį. Vilniaus atgavimas tautai netapo nacionaline švente. Tauta suvokė atgavimo kainą ir savo nuomonę išsakė lig šiol nepamirštais žodžiais: Vilnius mūsų, o mes rusų.
14 Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui FIDE būstinė buvo perkelta į Argentiną. 1939 m. rugsėjo 13 d. Argentinos šachmatų federacijos prezidentas Augusto'as de Muro'as (?–1959) išrenkamas FIDE prezidentu.
15 Visa Miguelio (Mendelio) Najdorfo lenkiška šeima mirė vokiečių koncentracijos stovykloje. Norėdamas nusiųsti žinią artimiesiems, kad yra gyvas, jis rengė didelius viešus šachmatų simultanus.
Puslapis 818 iš 820