Home

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė

Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs.
Czesław Miłosz

Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė, yra tokių pačių proporcijų kaip gotikinės plytos, iš kurių pastatyta Vilniaus Šv. Onos bažnyčia – ta pati, kurią imperatorius Napoleonas norėjo perkelti į Paryžių. 1951 m. vasario 1 dieną Czesławas Miłoszas kaip tik iš Paryžiuje esančios ambasados pabėgs į Giedroyco namus (erdvės požiūriu lyg ir netoli, bet juk toliau nebuvo įmanoma) ir Šv. Onos bažnyčią vėl pamatys ne anksčiau nei po trisdešimties metų.
Ar tai buvo religinis pasirinkimas? Klausimas atrodo absurdiškas, bet ar tikrai? Ar šuolis į bedugnę ir atsiribojimas nuo visko vidinės tiesos vardan nėra, visų pirma, tikėjimo aktas? Net jeigu tai būtų grynai poetinė tiesa ir Miłoszui būtų rūpėję tik išgelbėti savo poeziją arba tik save – kaip poetą. Ar sielos naktis, visus metus išgyventa Maisons-Laffitte, neįsirašo į Kryžiaus Jono regulą, skelbiančią, kad reikia neapkęsti tam, kad paskui pamatytum viską daug aiškiau?
Ta originaliausia Vilniaus bažnyčia primena aukštyn smailais liežuviais kylančias liepsnas, nes nieko joje nėra horizontalaus, – kiekviena plyta yra padėta tarsi tik tam, kad kita iškiltų dar aukščiau. Turbūt niekur kitur pasaulyje nėra išgalvota nieko taip priešingo entropijai. Ir tai juk buvo – norėtųsi sakyti – karališkas Miłoszo apsėdimas, – šis autorius labai anksti atrado savo poezijos šaltinį ir, jį pažinęs, parašė: „Kas ištarta, sustiprėja. / Kas neištarta, keliauja į nebūtį.“
<...> Yra išlikęs keistas Miłoszo laiškas Jonui Pauliui II, parašytas likus keturiems mėnesiams iki mirties, viltingai liudijantis, kad ilgaamžis poetas nenuklydo nuo katalikų ortodoksijos. Ir ne mažiau keistas, su dėkingumu priimtas atsakymas, kad „toks nusiteikimas Poetui yra esminis apsisprendimas“. Suprantame niuansus – juk kalbame apie šį poetą, apie geros valios gestą, apie simpatiją, apie palaiminimą. Ir ką gi žinome – ką galime žinoti – apie gilią Czesławo Miłoszo senatvę. Buvo senas ir, kaip kiekvienas prie mirties artėjantis žmogus, pajuto misterium tremendum – tai juk žmogiška. Vis dėlto iš atminties iškyla Dawido Hitchenso prieš mirtį (nuo vėžio) padiktuotas laiškas. Jis perspėjo, kad jeigu dėl paskutinės kančios sukelto sąmonės užtemimo, baimės ir silpnumo ištars Dievo vardą, tai jau nebus jis, ir „reikia pripažinti, kad tai nesvarbu“. Aštrus kaip skustuvas Hitchensas yra – irgi kaip skustuvas – plokščias, tarytum būtų po trijų šimtų metų atgimęs Voltaire’as, bet juk kaip tik Hitchensas savaip išliko rašytoju išdidžiai iškelta galva, o Miłoszas ją nulenkė. Kodėl taip nusižemino šis aikštingas ir išmintingas poetas? Kam reikėjo to antspaudo? Argi Miłoszo poezija nebuvo iš tų, kurios sudrebina žvaigždes? Ar palytėta tiesa gali praslysti Dievui pro akis? Ar nepakankamai dažnai kaip tik tokio mistinio, kaip Miłoszo, temperamento kūrėjai įleisdavo šviesos – apie kurią su tokiu užsispyrimu rašė „Urlo žemės“ autorius – į pilkas bažnytinių formulių sienas? <...> Kodėl Miłoszas gręžiojosi atgalios, ką norėjo prišaukti, ar nejautė, kad paskui jį tylutėliai eina Euridikė? Ar tai tebuvo paprastas žmogiškas Orfėjaus gestas?
Tačiau yra įdomesnis klausimas – ar jo mąstymas nėjo to link? Gal visų pirma tai nėra seno žmogaus mirties baimė, o tik paskutinis, būtinas, savąją asmeninę istoriją užbaigiantis žingsnis, istoriją, kurioje ir Dievas, ir Velnias privalėjo dalyvauti, nes taip pats poetas norėjo? Metafizinio alkio turbūt niekas kitas mūsų literatūroje tiek skaudžiai nepatyrė, kiek Miłoszas, panašiai kaip Gargantiua, jis norėjo savyje sutalpinti viską, ką galima išsakyti poezijos kalba, ir siekė to, ko niekas prieš jį nedrįso. Tokioje talpioje sieloje lengva buvo pasiklysti ir sunku neabejoti, – bet kai Miłoszas atsitraukdavo, tai tik tam, kad įsibėgėtų. Iš Tagasto, taigi kaip ir Miłoszas, iš paribio kilęs Augustinas darė kaip ir poetas tas pačias nuodėmes, bet paliko pasauliui pačius intymiausius išpažinimus: „Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol nenurims Tavyje.“ Panašios aiškios, vienareikšmės frazės Miłoszas nesuformulavo, paliko savo poezijoje priešaušrį, iki galo neužvertą plyšelį. Gal jis šitaip norėjo ją išsaugoti? Galbūt. Tikriausiai už tam tikrą kainą.
Jo pasakojimas prasideda dar prieš revoliuciją. 1915 metais keturmetis Czesławas pradeda savo kelionę: „Įvairiausių formų patrankos, šautuvai, palapinės, garvežiai <...>, jūreiviai su trumpais medžiokliniais peiliais, tabaluojančiais prie šlaunų, kirgizai su ilgais (iki žemės) chalatais, kinai su kasomis. Prie kažkokios stoties žiopsojau į lėktuvą...“[1] Mirtis suko ratus virš galvos, jo žvilgsnio ribose, būdamas šešerių jau žinojo, kaip atrodo mirusieji, ir atpažindavo užmuštuosius. Jie su motina bėga prisijungę prie išminuotoju tarnaujančio tėvo dalinio, patenka į Vitebską, Dorpatą (dabar – Tartu), kad nukeliautų savo ankstyvą grand tour iki Maskvos, iki Volgos. „Orša bloga stotis. Oršoje traukinys gali stovėti ir parą. / Tai gal Oršoje pasimečiau, šešiametis. / Ir repatriantų traukinys pajudėjo, palikdamas mane / Visiems laikams.“ Ir štai dekoracijos keičiasi, tarsi kas būtų spragtelėjęs pirštais, – laimingas sugrįžimas į Šetenius, į rojaus sodą, kur viskas tęsiasi, kur niekas nepraeina: „raisto kvapai, rudeninių drėgnų linų, pjuvenų, sakuotų malkų, šlapio šunų kailio“. Bet juk TAI jau pralėkė, kaip vaikystės košmaras, iš kurio nubusti – pats natūraliausias dalykas po saule.
Nes ir kas lieka iš vaikystės? Susipynę vaizdai, nepasitikėjimas ir tikrumas, kad visa tai ką nors reiškė. Vėliau tereikia bet kurią akimirką užsimerkti ir baltame lape išryškėja nekviestas paveikslas, be spalvų, be kontūrų, išblukusi nuotrauka, kurioje norime – privalome? – surasti Likimo vingius. Ką išvydo Miłoszas, žinome gana tiksliai: „Juoduma ir baisumas tos Volgos, / į kurią žiūriu temstant iš laukinio parko alėjos, / įsitverdamas suaugusiųjų rankos <...>. / Dar žinau, / kad juoduma ir baisumas, visai kaip tos Volgos, / yra visur, bet gėda būti mažu berniuku, / tad kiekvienas apsimeta, kad jos visai nėra.“ Miłoszas iš pat pradžių gyvenimą pamatė iš abiejų pusių – suprato, kad gali būti taip, bet gali būti ir kitaip. Kad gali būti nelaimingas ir labai laimingas. Visus būties variantus pažino vaikystėje, visko prisižiūrėjo ir iš to audinio sukūrė savą istoriją. Kaip ir kiekvienas, tik gražiau. Nes jau vaikystėje sužeistas ieškojo šviesos, šlovės, tikrumo, kad neliks nežinomoje stotyje kaip pamišęs Tolstojus. Ar būtų Miłoszą nustebinę grafo Tolstojaus visai prieš pat religinį lūžį, kai didis rašytojas negalėjo tikriausiai net numanyti, kad Astapovas iš viso neegzistuoja, „Išpažintyje“ užrašyti žodžiai: „Galvodamas apie šlovę, kurią atneš man mano veikalai, sakiau sau: „Na gerai, būsi garsesnis už Gogolį, Puškiną, Šekspyrą, už visus pasaulio rašytojus – ir kas iš to?“ Jeigu Miłoszas būtų šią ploną knygelę perskaitęs daug anksčiau, ar būtų pasirinkęs kitą kelią ir būtų buvęs kitokiu poetu – ne toks garsus ir truputį laimingesnis? Ir kodėl jis išmoks taip subtiliai aplenkti kenčiantį Jėzų, kraujuojantį, pasaulio nesuprastą pranašą, kurio Tėvo valia tame pačiame pasaulyje iškildavo ir pelenais virsdavo miestai. Šiame žmogumi tapusio Dievo silpnume jis jautė kažkokį disonansą, kruopščiai nuo savęs paties slepiamą, skausmą keliantį nepadorumą.
Verta susimąstyti, kaip Miłoszas kritiškai vertina artimiausių žmonių religingumą – apie tėvą rašo, kad yra abejingas religijai, „o motina buvo praktikuojanti katalikė, tačiau neperdedanti praktikos svarbos. Užtat visa, kas vyko, jai atrodė susieta tarpusavio ryšiais, lemta, o ten glūdįs slėpinio kultas rodė, koks tąsus šiek tiek pagoniškas misticizmas, taip dažnai sutinkamas Lietuvoje. <...> Stingios Dangaus ir Pragaro kategorijos ištirpdavo jai gūžtelėjus pečiais: „O ką mes žinom?“[2] Išskirtinę vietą poetas skyrė senelei Sirutienei, apie kurią visada rašydavo įsijautęs, kaip apie didžiausią šviesulį: „Sužinojusi, kad kas nors matė velnią ar kad kažkur kaimynystėje žmonės negali gyventi savo namuose, nes kažin kas ten žvangina grandinėmis, ritina statines, visa nušvisdavo. Gerą nuotaiką jai sužadindavo kiekvienas ano pasaulio ženklas, tai yra įrodymas, kad žmogus žemėje nėra pasmerktas vienatvei. Įvairiuose smulkiuose nutikimuose įžiūrėdavo įspėjimą ir Galių nurodymus“[3].
Juokinga būtų prielaida, jog Miłoszas galėjo pamanyti (bet kas gi atsakys, kur gimsta įvairiausi sumanymai, keisčiausios minčių pinklės, į kurias kiekvienas įkrenta), kad tas, kuris netiki „jėgomis“, – neatpažįsta jų ženklų, nesugeba su jomis užmegzti ryšio, pats jų atsisako. Bent jau žinome, už ką mylėjo senelę ir kodėl nesugebėjo vertinti tėvo: „Savo tėvui priekaištavo už gyvenimą pralaimėtą. / Juk ne tam klajota Arkties vandenyne, Sajanų kalnuos ir Brazilijoj, / Kad taptum pavieto inžinierium / Ir guostumeis degtine, klampius šunkelius apvažiavęs“[4]. Ir dar labai svarbi tėvo brolio Witoldo, vekselius padirbinėjančio švaistūno, figūra, kurio visi planai griausmingai sugriūdavo, ir kuris mirė džiova dar keturiasdešimties nesulaukęs: „Taip manyje įsišaknijo baimė pralaimėti, net siaubas, ir iš čia mano perdėtas pedantiškumas ir darbštumas, štai kodėl taip atkakliai laikausi patikimumo ir ištvermės dorybių. Baimė pralaimėti neleido man rinktis bohemiško gyvenimo ir vertė uždarbiauti Lenkijos radijo biuruose, o vėliau, išvykus į Ameriką – universitete. Taigi vargšui Witusiui tenka savotiška atsakomybė dėl mano pelnytų apdovanojimų ir premijų, taip pat ir dėl Nobelio“[5]. Pralaimėjimas arba nebūtis – šiuose žodžiuose – tamsiuose ir baisiuose kaip Volga – buvo viskas.
Gal todėl Miłoszas bėgo kuo toliau į Vakarus, taip, tarsi įmanoma būtų pabėgti nuo savęs – vaiko: „O aš nieko, tik bėgu, šimtą, tris šimtus metų, / Per ledą ir plaukte, dieną, naktį, kad tik toliau, / Prie gimtosios upės palikdamas skylėtus šarvus ir skrynią / Su dovanom karaliaus, / Už Dniepro, paskui už Nemuno, už Bugo, už Vyslos.“ O paskui už Senos, už jūrų marių, į San Francisko įlanką, kur jau baigėsi pasaulis. Ir tada galėjo prasidėti grįžimas. Gal todėl Miłoszas gerai jautėsi Krokuvoje, kur galiausiai apsigyveno, ir Vilniuje, kurį visada šiltai prisimindavo. <...>
Kažin, kai gimsta poetas, ar žmogus jau yra pasirengęs ar privalo užaugti iki savo poezijos? Net jeigu poezija – pranašystė, ta asmeniškiausia, kurioje atsiliepia daimonionas? O jeigu daimonionas, tai Mefistofelis, o poetas – Faustas, taigi nuo šiol nieko nebus be bausmės, nieko nebus nerūpestingo, tame, kas ranka sugaunama, įsiveis kirminas. Pirmiausia pažvelkime į Vilnių. Miłoszas debiutavo „Alma Mater Vilnensis“ almanache 1931 metų pradžioje. Jo pirmasis išspausdintas eilėraštis prasideda žodžiais: „varpai, varpai sugaudė / pons christi pons christi / traškėdamos plyšo uždangos / žiūrėkite – sėdime teatre“[6]. Jeigu šie žodžiai ką nors liudija, tai nebent poeto sumaištį, bet jau atidavęs eilėraštį spausdinti, dar 1930 metais, Miłoszas rašė Ivaszkiewicziui: „Norėčiau būti tikras katalikas. Taip mane žavi [?] tas virš tuštumos pakibęs tiltas. Uždara, pati save išlaikanti konstrukcija, negundanti suvokti išorės pasaulio tiesos – tarsi gotika. Kad pajėgčiau sukurti nors vieną tokį uždarą, objektyvų eilėraštį!!!“ O biografas stropiai priduria, kad „<...> „Kasidų“ autorius buvo vienas iš nedaugelio, o gal vienintelis asmuo, kuriam jaunas Czesławas Miłoszas atverdavo savo gėlos persmelktą vidų“. Šiuose dviejuose dvidešimtmečio poeto išpažinimuose jau turbūt yra viskas – ir tikslas, ir abejojimas tuo tikslu. „Vaikystės likimas yra Likimo vaikystė“, – rašė Salvadoris ir, ko gero, buvo teisus. Nuo laiško Iwaszkiewicziui iki laiško popiežiui praėjo septyniasdešimt metų – ar šventasis žaltys Uroboras paprasčiausiai apsuko ratą? Ar visas šis ilgas gyvenimas tebūtų dailininko-amatininko krapštymasis prie gatavo eskizo, stengiantis išbaigti detales? „Manyje įvykęs pasikeitimas gali būti lyginamas su laipsnišku kontūrų užpildymu aiškiomis formomis ir spalvomis.“
1933 metais jaunuolis jau laiko rankose „Poemą apie sustingusį laiką“, savo pirmąją knygelę, dar nežinodamas, ką reiškia tas neaiškus gundymas, tas takelis, kuriuo galima būtų... nukeliauti toliau nei kitiems, iš kur nėra kelio atgalios. Jis jau pravėrė siauras duris: „Jeigu netikiu Dievą, kuris gailestingai / Uždengia akis delnu, / Tai tikrai tikiu Velnią, aštrius dyglius / pritaikantį prie smilkinių.“ Ir iš karto pedantas laiške dievinamam Iwaszkiewicziui: „Jarosùawai, tikiu Velniu, tikrai tikiu – jis nuolatos šalia manęs – gundo nuo vaikystės – suprantu kunigą Donissaną Bernanosą.“ Tačiau kiek galėjo suprasti bręstantis Miłoszas šio mirštančio kunigo neviltį, kai šis kreipėsi į Šėtoną: „Kentėjai, meldeisi kartu su manimi, kokia baisi mintis!“ O gal tikrai suprato keistą šių žodžių kraupumą? Ir toliau laiške rašo: „Privalau tapti didis, velniai rautų, ne garsus, kaip koks Tuwimukas, bet didis. <...> Yra religija ir yra poezija, visa kita – k čortu.“ Taigi prisišaukė Velnią. Nėra šios pažinties įrodymų? Pakanka paimti į rankas „Isos slėnį“ ir jau viename pirmųjų puslapių rasime vualiu pridengtą apibūdinimą. Sutartis jau buvo seniai pasirašyta, taip pat poeto žodžiais, taigi jam lengviau: „Jeigu kada nors panirsiu į tingų sapną / Teprasmegsiu tą pačią akimirką! / Jeigu mane melu į malonumų sūkurį įtrauksi / Jeigu pagyromis sugebėsi taip mane apmulkinti / Kad pradėsiu pats savimi gėrėtis / Tai eisiu paskui tave, kur tik panorėsi!“
Ir dar viena scena – štai Krasnagrūda, giminių dvaras, Czesławui penkiolika, jis čia svečiuojasi, o tarp vasarotojų karaliauja į dvarą atvykusi rausvaplaukė ponia Irena. Greitai ji su šypsena brandžios moters suglumusį paauglį moko ne tik šokti tango, bet ir kitų paslapčių. Šis ją beprotiškai įsimyli, bet staiga atsiranda už jį laimingesnis jaunuolis – Edvardas, kurį, vieną ankstyvą rytą išėjęs pasivaikščioti, Czesławas pamato iššokantį pro raudonplaukės langą. Jis, iš tikrųjų visada bijojęs vieno – pralaimėti, turi likti šitaip velniškai apmautas?! Vaikinukas išsitraukia seną revolverį, užtaiso keliais šoviniais, pasuka būgnelį, tardamas žodžius, kurių lengvai neatsiimsi. Dostojevskiška scena: jeigu ne Dievo, tai Velnio rusiškai ruletei pakaks. Meistro Fiodoro dvasios kupina ir šios, tariamai vaikiškos, bet jau suaugusio poeto ranka užbaigtos istorijos pabaiga – biografas surado užslėptą, Miłoszo niekada nepublikuotą eilėraštį: „Man tai buvo, gėda pripažinti, triumfo diena, kai sužinojau, kad žuvo Zbyšekas [kalbama apie Edvardą, tik vardas pakeistas, – vert. past.].“
Pasauliui mestas iššūkis – kas pašauktas, tegul klausosi! – tai jo stichija. „Duodu, kad duotum“, – kartojo šventiko žodžius, atlikdamas aukos ritualą, užkeikdamas tą jėgą, kuri, amžinai trokšdama blogio, amžinai daro gėrį (o gal atvirkščiai? Jis dar nebuvo Orviete, bet greitai jame atsiras). Tyliame ir tuščiame pasaulyje, panašiame į išskobtą ilgmoliūgį, kuriame švilpauja vėjas, jis trokšta išgirsti balsus ir pats būti išklausytas. Norėjo, kad tas ilgmoliūgis taptų paslaptingo, anapus pasaulio vykstančio pokalbio rezonansine dėže. Ir poetas pasijuto esąs išrinktas svarbesnėms už jį užduotims, ką padarysi, jau žinojo, kad yra rusiška ruletė. Kas nelošia, tas neišlošia, taigi suko būgnelį ir sulig kiekvienu pasukimu praaugdavo kitus, jo balsas sklido vis plačiau. O siela darėsi vis mažiau vaikiška: „Labai stipriai jutau, kad niekas nuo manęs nepriklauso, kad jeigu ką nors gyvenime nuveiksiu, tai bus man duota, o ne mano pasiekta.“ Argi ne visuomet laimėdavo? Visada – už tam tikrą kainą. Todėl kaip tik jis parašys (galėjo ir kiti, bet neparašė): „Geras žmogus niekada nepažins meno paslapčių.“
Šv. Onos bažnyčia ir Švč. Marijos bazilika – dvi keisčiausios bažnyčios – apie jas poetas neužsiminė. Gal ką nors svarbaus nutylėjo? Gal Švč. Marijos bažnyčioje slypi atsakymas? Ši šventovė buvo pastatyta – niekas to nepaneigs – aplink medyje išskobtus moters delnus. Visa pasaulio bejėgystė tuose delnuose sudėta, tai tarsi paskutinis ant altoriaus pakeltas trapumas. Matome labai jau katalikišką paradoksą: ta į dangų kylanti raudonų plytų daugybė, juodų ir rožinių marmurų, paauksuoto medžio, polichromijos masė, bareljefų ir lotyniškų sentencijų virtinės – visa tai tarsi puta, iš kurios iškyla po kryžiumi stovinti moteris. Visų apleista, nuo visko atsiskyrusi, ir jeigu kur nors girdima tyla – ilgmoliūgyje ūkaujantis vėjas – tai tik jos suglaustuose delnuose. Ant jų – kaip epicentro – turi sustoti žvilgsnis. Czesławas Miłoszas negebėjo ir nenorėjo suvokti prieštaringumo, kad silpnybėje glūdi didelė jėga, kad su pralaimėjimu susitaikiusiuose delnuose gali slypėti pergalės pranašystė. O juk visas širdyje nešiotas gailestis, apie kurį nuolatos, kad ir prislopintu balsu užsimindavo, galėjo čia rasti savo išraišką. Bet jis bijojo užuojautos, vienokio ar kitokio pralaimėjimo atšvaitų – gal pernelyg daug jų matė? Gal todėl niekada neužsiminė apie tuos delnus, aukščiausios miesto, kuriame mirė, bažnyčios centre. Ar popiežiui rašytame laiške neslypi tas pats klausimas: ar yra geroje pusėje, nugalėtojų stovykloje, prieš pralaimėjusius?
<...> Kai Czesławas susipažino su Oskaru Milašiumi, šiam buvo beveik šešiasdešimt. Oskaras gimė Čerėjoje, mokėsi Paryžiuje, rašė dekadentiškas eiles, o 1901 metų sausio 1 dieną užtaisė revolverį ir šovė sau į širdį. Išgyveno, tapo diplomatu ir ėjo šias pareigas iki 1914 m. gruodžio 15 dienos – iki regėto mistinio apreiškimo. Jį aprašo Czesławas: „Swedenborgo raštų paveiktas save laiko jo įpėdiniu. Kaip jau minėjau, Swedenborgas žmonijos istoriją skirsto į „Bažnyčias“ – kitaip tariant, viena kitą keičiančias civilizacijas – iš kurių ketvirtoji buvo – Krikščioniškoji Bažnyčia. Šios Bažnyčios nuopuolį atnešė žmogaus akims neregimi dvasinio gyvenimo reiškiniai: 1757 metų Paskutinis teismas ir parakleto atsiuntimas Swedenborgo raštų pavidalu, kurie 1770 m. birželio 19 dieną pradėjo penktąją Bažnyčią. Oskaras Milašius suvokė savo regėjimą kaip jam suteiktą pranašo, Dievo vietininko misiją, vietininko, kuris, nors žmonės gali apie tai ir nežinoti, 1914 metų gruodžio 14 / 15 tapo šeštosios Bažnyčios įkūrėju.“
Kiek Miłoszas pasisėmė iš Milašiaus – to Paryžiaus lietuvio, Šetenių Česiukui atskleidusio poezijos metafizikos paslaptis? Ką išgyveno Miłoszas, išgirdęs „Paryžiaus dėdės“ pareiškimą, kad šis suvokė Jono Apokalipsės prasmę? Sakėsi joje išskaitęs pranašystę apie karą, sunaikinsiantį Rusiją „nukritus daliai Mėnulio“ (tam tikra prasme po karo negalėjo išlikti senoji Rusija, taigi ši pranašystė lyg ir išsipildė), o 1944 metais (taip kalbėjo ketvirtojo dešimtmečio pradžioje!), jo nuomone, „dabartinės tikrovės nebūsią“. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Miłoszas vykdo dėdės pavedimą – du prancūzų kalba parašyto ir kukliai pavadinto „Šv. Jono Apokalipsės interpretacijos“ veikalo egzempliorius privalo atiduoti iškiliausiems Vilniaus krikščionių ir judėjų mąstytojams. Vieną jų įteikė Marianui Zdziechowskiui, kitą – garsiojo Gaono įpėdiniui. Tikriausiai viskas atrodė gana komiškai – jaunas Miłoszas su savo keista dovanėle prašosi pas rektorių, o paskui prancūziška krikščionių mistiko knygelė (tikriausiai – voke) sinagogos tarnautojo rankose (o gal ją asmeniškai įteikė?). Puiki erdvė apmąstymams – su kokia veido išraiška abu apdovanotieji vartė tą souvenir.
1938 metais Varšuvoje Miłoszas skaito pranešimą apie Milašiaus „Migelį Manjarą“ (pranešimo tema – kaip tik – atsivertusio Don Žuano istorija), pirmą kartą dėdės veikaluose pastebėdamas tai, ką nujautė ir ko labiausiai troško, kame bandė įtvirtinti iki šiol neaiškią savo gyvenimo prasmę ir savo kūrybos esmę – pasitelkus poeziją būti tarpininku tarp Dievo ir žmonių. Šiame pranešime nuskambės tokie jo žodžiai: „Kiekvieno mūsų buvimas čia verčia manyti, jog mums yra priskirta tam tikra misija, ir kad kiekvienas ją turime įvykdyti, jog gyvename tam, kad veiktume, nes tik veikla turi prasmę, tik veikla pateisina.“ Negi istorija kartojasi, juk Miłoszas ir Nobelį gavęs Mickevičių laikė mistiku. Iš tikrųjų nepasikartojo galbūt todėl, kad Oskaras mirė dar prieš prasidedant jo išpranašautam karui, nepalikdamas, kaip kad apgailestaudamas rašė Miłoszas, „testamento“. Tačiau Czesławo sąmonėje viskas išsipildė: „Perskaičiau Bronisławos Ostrowskos verstą „Manjarą“ būdamas keturiolikos. Nes taip turėjo įvykti.“ Taip pat ir Oskarui išreikš padėką: „Kaip tai [susitikimas – vert. past.] pakeitė mano eilėraščius, kontempliuojančius laiką, / pro kurį nuo tada persišvietė amžinybė.“
Greitai po to jis pats išvers „Talita cumi“, kitą Oskaro veikalą, ir užrašys svarbius sakinius: „Kokį gailestį jauti, bent šiek tiek įsigilinęs į tas paslaptis, milijonams žmonių, turintiems drąsos vadinti save katalikais! Gailestį ir užuojautą išpažintojams, kurie randa paguodą ir džiaugsmą kartodami katalikiškus žodžius. Juos sakydami galvoja apie maistą, miegą ir meilę. Kuo taptų gyvulių gyvenimo tvarka, jeigu šie pasitelktų kraupią katalikybės idėją? Geriau jau, kad tokie katalikų mistikai kaip Oskaras V. de L. Milašius liks mokytojais... tik keleto maištingų poetų. Kažkoks žurnalistas šaipėsi iš revoliucionizmo ir misticizmo sąjungos. O jeigu misticizmas, kaip ir revoliucionizmas, yra skirtingi to paties prisisotinimo pavidalai, poreikis širdies, kuri privalo peržengti laiko ir vietos ribas? <...> Galima neturėti nieko bendra su misticizmu, bet vertinti ir gerbti mistikus. Tereikia žinoti apie brolybę, siejančią nepapirktuosius.“ Taigi atsiranda antras po kun. Chomskio asmuo, iš kurio Miłoszas tikisi, kad atskleis – katalikybės! – paslaptis. Beje, buvo ir trečias asmuo – Vilniaus universiteto rektorius, prof. Marianas Zdziechowskis, jį, kaip labiausiai vertą, Miłoszas pasirinko ir jam patikėjo savo dėdės veikalą.
<...>
Scena kaip iš filmo: Miłoszas įžengia į Krokuvos butų valdybą kartu su Adamu Ważyku, kurį pažinojo dar prieš karą (dabar šis su karininko uniforma ir pistoletu, „tabaluojančiu ant šlaunų“), įžengia vos ne susikibę už parankių, braudamiesi per minią, kuri prasiskiria kaip Raudonoji jūra prieš Dievo žmones (gal reikėtų rašyti atvirkščiai), su magiškais žodžiais lūpose: „Mes iš Liublino!“ Putramentas suranda Miłoszui tarnybą, bet perspėja: „Nori, tai tebūnie. Bet atsimink, kad pasirašai sutartį su velniu. Supranti? Sutartį su velniu!“ Ir jau 1945 metų gruodį poetas išskrenda į JAV. „Ką galima nuveikti dvidešimtame amžiuje be tam tikros makiavelizmo dozės? Nuveikiau pats sau pasiteisindamas: „Velniai rautų švariuosius (nesusitepusius?), įspausiu žemėje savo pėdsaką, nes nebijau susitepti rankų.“ Juk turėjo pačių blogiausių intencijų, net ir devintajame dešimtmetyje pasakos apie tą laiką: „Prieš karą nebuvo įmanoma pragyventi iš literatūros. O čia staiga – galima, ir netgi labai gerai gyvenasi <...>. Tai kaip čia atsispirsi?“ Miłoszas visiškai nesispyrioja, pradeda gyventi iš rašymo – publikuoja feljetonus. Iš jų trykšta optimizmas, ypač dėl atgauto Pamario: „Mano bičiulis, trylikametis piemenėlis iš Lovičo kaimo, įgyvendins savo gyvenimo svajonę tapti jūreiviu.“ Įdomu, o kokių svajonių tada turėjo pats Miłoszas? Kitame feljetone, gana sarkastiškai vertindamas „neprisijungimą“, jis taip parašys: „Yra tik vienas kelias: proto pastangos, žinios, artimesnė pažintis su istorijos mūza.“ Taip turėjo išsipildyti garsiai ištartas noras. Nes gana greitai „mūza“ naujos idėjos vardan atsisakys poetiškumo.
Ir netikėta staigmena – Miłoszas praranda balsą. Puse lūpų minimas, bet aštriu protu pasirenkamas oportunizmas ir puikybė pralaimi poeto kūnui. Miłoszas norėjo būti stiprus, bet netikėtai jį užklupo silpnumas – sėdėjo vakarais palinkęs virš popieriaus lapo, tarsi būtų pajungtas prie asmeninio melo detektoriaus; Iwaszkiewiczius užkalbėdavo savo melo detektorių, o Miłoszas nesugebėjo. Darė tokius dalykus, dėl kurių vėliau buvo gėda, bet neparašė nė vieno eilėraščio, dėl kurio reikėtų gailėtis. Beje, pripažino, kad, kaip sako Franaszekas, „sprukdamas iš sovietų Vilniaus, o paskui išvykdamas iš Bieruto Lenkijos, pats save nesąmoningai apsaugojo – išliko neparašęs kokio nors himno Stalino garbei“. Bet savo meną jis visada sugebėjo apsaugoti, poezijoje niekada nesuklupo ir jinai jį išgelbėjo. „Yra skirtingos pamaldumo rūšys“, – yra rašęs Miłoszas – ir todėl: „Jeigu turiu atlikti tai, ką nusprendžiau, privalau sumokėti kainą. Štai – moku.“
Paryžiaus „Kultūroje“ (dar vienas būgnelio pasukimas) pasirodo Miłoszo „Jÿaccuse“: „Turėjau priežasčių laikytis naujosios, socializmo siekiančios Lenkijos, ir taip vyko tol, kol buvo nuspręsta mane <...> pakrikštyti. Tada pasakiau: „Ne.“ O jeigu nebūtų norėję Miłoszo pakrikštyti, jeigu jį būtų geriau ir gražiau gundę... Bet kodėl Miłoszas pavartojo kaip tik tokį, su religija susijusį žodį? Ar tik ne dėl to, kad į pasaulį vis dėlto žvelgė religingai? Antrojoje ketvirto dešimtmečio pusėje grįžęs iš Paryžiaus išpažįsta: „Fanatiškas visų minties veikalų prasme sakiau „taip“ arba „ne“, aistringai. Nelyginau mokyklų, krypčių, bet tų pačių mokyklų ir krypčių ribose vieni man buvo išgelbėti, o kiti – pasmerkti.“ Jis nuolatos mini „demonus“, „dangų“, Blogį ir Gėrį rašo didžiosiomis raidėmis. Buvau įsitikinęs, kad „Istorijos dėsniams“ besipriešinantis žmogus save pasmerkia pralaimėti, kitaip sakant, pralaimi tas, kuris atsisako Blogio, veikiančio atvirkščiai – Gėrio naudai. Ir ne kas kitas, o Bobkowskis, politikoje visiškai priešingas Miłoszui, šį suprato geriausiai: „Tokio žmogaus, kaip Miłoszas, perėjimas į kitą pusę yra labai artimas religiniam atsivertimui <...>, jis dar negali patikėti, kad liovėsi tikėjęs. Miłoszas nuo pat pradžių ėjo kairiuoju keliu, iki šiol visa jo dvasinė raida buvo marksistinė. Šiandien tai – religija, kaip ir bet kuri kita <...>. Akimirka, kai prarandamas tikėjimas, žmogui yra kraupi.“
Amerikoje poetas nenorėjo likti, emigranto gyvenimas jam atrodė atgrasus. Franaszekas atrado neįtikėtinos informacijos – Miłoszas susisiekė su atstovu religinės sektos, kurios nariai troško ankstyvosios krikščionybės idealus įkūnyti negyvenamose Lotynų Amerikos dykvietėse. „Jeigu jau buvau beveik susitaikęs su mintimi, kad su kirviu ir kastuvu plušėsiu Paragvajaus miškuose, tai liudija, kokia didelė neviltis mane buvo apėmusi.“ Visas šios situacijos smagumas, kad būtų tapęs Bobkowskio kaimynu! Netapo dėl žmonos, – sako biografas. Januszas Odrowąż-Pieniążekas prisimena žaismingą sceną, kai Janina „disciplinavo“ vyrą: kai svečio iš Varšuvos viešnagė pernelyg užsitęsė, ji atsirado tarsi alebardininkas teatre: „Czesławai, neisi į darbą?“, ir poetas pasitraukė į kabinetą. Tačiau Miłoszas buvo daug blaivesnis už Bobkowskį: „Nes iš gyvenimo mums duoto, / Pro magiškus vartus nieks nepraslys. / Ramybėje keliaukim, žmonės, / Prieš mus tėra – tamsybių branduolys.“ Bobkowskis pro tokius „magiškus vartus“ nepaspruko, bet rado vien nerašymo liūdesį. O iš tikrųjų, argi abu ne taip pat pasielgė – norėdami išgelbėti menininko laisvę, pasirinko emigraciją.
<...> Staiga poeto gyvenimo linija ima kilti aukštyn, net iki viršūnės. 1977 metais jam suteikiamas Mičigano universiteto garbės daktaro titulas, 1978 metais gauna prestižinę „Neustadt“ premiją. O ką randame eilėraščiuose? 1977 metais savo vertėjai guosis: „Didįjį Penktadienį parašiau turbūt tragiškiausią savo gyvenimo eilėraštį, jis taip prasideda: „Atsitrauk nuo manęs, dvasia tamsioji, / Nesakyki pačia mano esybe esanti / Ir kad visas mano gyvenimas buvęs tik blogio dangstymas“ (vertė Almis Grybauskas). Tais metais suserga Janka, liga progresuoja, gresia paralyžius.
1978 metais Miłoszas rašys: „Skaudu Dievą nelaimėje garbinti, / matant, kad neišgelbėjo, nors galėjo. / Jehovos angelas nepalietė akių vokų / žmogaus, kurį laikiau už rankos, / bevalis nekaltos kančios stebėtojas. / Neišklausyta jo ir mano malda. / Neišklausytas prašymas: smok man, / o jam mainais suteik gyvenimą kasdienį“[7]. Žmogus, kurį poetas laikė už rankos, – maniakine depresija susirgęs jaunesnysis sūnus; pamišimo priepuoliai pasireiškė nenuspėjama agresija aplinkiniams, nuo vis stiprėjančios persekiojimo manijos labiausiai kentėjo pats tėvas – sūnus nuolat jam grasino, kaltino nebūtais dalykais. 1979 metais, kai Nobelio premija buvo visai netoli, poetas, rašydamas laišką kun. Sadzikui, prisipažįsta, kad nuolat meldžiąsis: „<...> tegu Nobelis jį aplenkia, kad tik „mainais“ pasveiktų Piotrekas. Kad ir kas virš mūsų klausėsi tos maldos, žmogaus troškimas išsipildė atvirkščiai“[8]. O laiške Lillianai Vallee kalbėjo apie keistą gyvenimo ratą: „Juk aš vėl mažas berniukas ir veduosi senelę Miłoszową, dejuojančią, verkiančią, nes viena neįstengia paeiti, nes jai svaigsta galva, be to, jai rūpi tik jos nelaimingas sūnus. <...> Kaip galėjau tikėtis, kad įkūniju savo likimą, ištiksiantį mane po daugelio metų, tik skirtumas tas, jog senelės Miłoszowos vietoje bus mano žmona, o Witoldo Miłoszo vietoje – mano sūnus?“
Dar kartą pakeis žingsnių kryptį, įbris į juodą upę, – tik ten Jo neieškojo, tai gal dabar atras? Pasirinks kankinio apsiaustą, apsivilks ašutine – demonstratyviai atidės revolverį. Pradės versti Jobo knygą, kurioje Dievas kalbėjo žmogui. Jobas jo vertime, jo balsu sako: „Tavęs šaukiuosi, bet tu manęs neišklausai; aš laukiu, bet tu į mane tik pasižiūri. Man nuožmus pasidarei, savo galinga ranka mane vargini. Pakeli mane ir užsodini ant vėjo, vėtai mane staugiančioje audroje“ (Job 30, 20–21). Bet ar Miłoszas galėtų pasakyti: „Nors pikto nėra mano rankose ir mano malda Dievui yra nuoširdi?“ (Job 16, 17). Jeigu yra Jobo knygoje poeto nuolatos kartojami žodžiai, tai jie skamba šitaip: „Jei net apsiplaučiau sniegu ir nusivalyčiau rankas šarmu, tu taip panardintumei mane į purvus, kad net mano drabužiai manimi bjaurėtųsi“ (Job 9, 30–31). Ir sėdėjo kaip Jobas pelenuose, o tada Švedijos karališkoji mokslų akademija jam paskyrė Nobelio premiją. Miłoszas skaito paskaitas, atsakinėja žurnalistams, šypsosi, juokauja. Klausinėjamas, koks jo mylimiausias rašytojas, atsako – žinoma, kad Flaubertÿas. Dviejų storų romanų apie pralaimėtą gyvenimą autorius. Klasikinis Miłoszo spécialité de la maison ironijos pavyzdys.
1980 metų birželio 10 dieną poetui suteikiamas Liublino katalikiškojo universiteto garbės daktaro vardas – perskaitomas prieš keletą mėnesių mirusio kardinolo Stefano Wyszyńskio laiškas, kuriame labai diskrečiai kalbama apie Miłoszą kaip apie Bažnyčios globojamą poetą. Tada rašytojas pradėjo švelnią diskusiją su Kardinolu: „Jaučiu pareigą pareikšti, kad nesu katalikų poetas. Kas literatūroje vartoja šį epitetą, iš karto tarsi teigia, kad kiti, šitaip savęs neišskirdami, yra ne katalikai, o tai jau man atrodo abejotina ir nesutampa su žodžio katholikos prasme, nes jis reiškia visuotinis, universalus. <...> Jeigu tyrinėjau tokių religinių rašytojų kaip Simone Weil ir Levo Šestovo veikalus, jeigu verčiau ir verčiu Bibliją, tai ne be slaptos intencijos: norėjau parodyti, kad tai nėra tik, jeigu taip galima sakyti, profesionaliems katalikams skirti užsiėmimai.“ Taigi Poetas kalba atsargiai, bet tas atsargumas vėliau išnyks. Kas dar atsitiks? Dar kartą jis bus apdovanotas meile, ir dar kartą ją praras. „Ir dar būtų galima palyginti TAI su bežadžiu veidu kieno / nors, kas suvokė esąs paliktas amžinai“ (vertė Vyturys Jarutis). Ir TAI jau liks jame, jis jau liks paniręs TAME: „Prisiminė jos žodžius: „Esi geras žmogus.“ <...> Negalėjo jos nuvilti dabar, kai ji mirė.“ Jį ims gobti tamsa, ant savo rašomojo stalo prisikraus vis didesnių lupų, vis labiau tirštėjančioje migloje dings raidės, vaizdai ir formos – ir tada pamatys TAI: „Visi apčiuopiami dalykai <...> tampa šviesa, bet jų formos išlieka. Pasibaigus mūsų laikui, metalaike, grįžta kaip sustingusi šviesa, nors sustingusi ne iki buvusios materijos. Nesuvokiama galia tada yra vien esmės. Ir kiekvienos žmogiškosios būtybės esmė be visko, kuo ji buvo apaugusi, be amžiaus, ligų, lūpdažių, persirengimo, vaidybos.“ Tsss, degtukas užgeso.
Miłoszo butas Krokuvoje – aptinkuotame, raudonų plytų daugiabutyje. Daugiau nei paprastas butas; vien tik natūralaus dydžio Caroll biustas, šalia kurio garbaus amžiaus poetas duodavo interviu, yra kaip – jau paskutinis – iššūkis gamtai. Ant sienos Lebensteino paveikslas, ir fotografija tetos, atvėrusios jaunam poetui daug paslapčių („Tos moters vardas Gabriela. Galėčiau pavaizduot ją / balta suknele jūreiviška apykakle / arba kaip senę išklibusiais dantimis. / Čia stovi auksu aptekusi, juodaplaukė“), prieškambaryje kardas – bičiulės dovana. Ant knygų lentynos – meduolinė karieta, jau be arklių, ir tarp knygų įkištas Nobelio medalis. Kas dar? Virtuvė, vaizdas į vidinį kiemą, Caroll rankomis įrengti gėlynai. Paprastas intymumas. Durys į vonią praviros, ant jų vidinės pusės, ant paprasto kabliuko kabo mėlynas šiltas chalatas. Taip, kaip jį paliko nemirtingas poetas.

Versta iš:
AKCENT, 2012, Nr. 2

--

[1] Franaszek A. Miłoszas. Biografija / Vertė Vytas Dekšnys. – Vilnius: Apostrofa, 2015.
[2] Ten pat.
[3] Ten pat.
[4] Ten pat.
[5] Ten pat.
[6] Ten pat.
[7] Ten pat.
[8] Ten pat.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)