Home

Daiva Tamošaitytė. Žmonės ir politikai

 

Toli siekianti dezintegruojanti jėga iš Rytų,

atsirandanti iš komunizmo susinaikinimo,

skleidžia susiskaidymo fermentą Vakaruose.
                                          Roberto de Mattei

 

 

Šią konservatyvaus italų istoriko citatą išeities teiginiu straipsniui pasirinkau dėl to, kad ji nuostabiai tiksliai atskleidžia pastarojo ketvirčio amžiaus socialinių pokyčių problematiką ir patvirtina esminį Vakarų požiūrį į juos, nors ir stiprėja Europos šalių integracija, o gal kaip tik dėl jos. Kad ir kokios skirtingos jėgos dalyvauja valstybių ir kultūrų dialoge, išoriniai pokyčiai nepajėgia užtušuoti tipiško vakarietiško esencializmo ir eurocentrizmo recidyvo, kuris greitai išryškėjo kilus Sirijos krizei, pabėgėlių antplūdžiui bei Rusijai pradėjus aktyvius karo veiksmus tiek europinėje žemyno dalyje (Ukrainoje), tiek Azijoje (Sirijoje).
„Dezintegruojanti jėga iš Rytų“ – tai ne tik Rusija. Tai ir Rytų bei Vidurio Europos šalys, kurios Vakaruose nebuvo laukiamos išskėstomis rankomis, veikiau jos priimtos nenoriai, palankiai sukritus pažangiems tarptautinės opinijos balsams. Tačiau daugeliui Vakaruose iki šiol atrodo, jog tai – klaida, ir ne tik dėl to, kad šaltasis karas kažkam ekonomiškai buvo naudingas. Komunizmo žlugimas, kaip paaiškėjo, Rusijos nesusilpnino, o tik sukėlė papildomų rūpesčių, nes buvusio komunistinio bloko šalių prisijungimas prie Vakarų ekonominės zonos klasikinį antagonizmą sustiprino (trumpas diplomatinis atlydys tebuvo atokvėpis prieš naujus ambicingo dabartinio Rusijos prezidento siekius), atitirpdė įšaldytus klausimus dėl to, ar teisingai po Antrojo pasaulinio karo buvo padalytas pasaulis ir kaip ilgai tokį status quo pavyks išlaikyti. Kartu dorotis su pakitusiu, vėluojančiu neokomunistinių šalių mentalitetu, kaip paaiškėjo, nėra paprasta. Užsispyrę „rytiečiai“ tapo kalti dėl to, kad juos kadaise okupavo, prievarta įdiegė svetimą pasaulėžiūrą, vykdė genocidą, todėl trauminės patirtys yra tokios gyvos, kad jie nori išsaugoti ir atkurti kad ir menką savarankiškumą, kurį Vakarai visada turėjo, bet, pasirodo, nenori jo pripažinti čekams ar vengrams, ką jau kalbėti apie ukrainiečius ar gruzinus. Nepadeda net paklusnių naujokių pastangos kuo greičiau įsilieti į Europos Sąjungą, o Vokietijai, regis, daug maloniau bendrauti su imigrantais iš Azijos nei su savo tautiečiais iš buvusios Rytų Vokietijos. Psichologinė siena tarp abiejų Vokietijų dar stūkso.
Ar tai paradoksas? Ne, jei manytume, jog vakarinei Europos daliai iš tiesų nesinori spręsti bruzdančių tautų klausimo, nes tai „skleidžia susiskaidymo fermentą“, destabilizuoja, priverčia imtis atsakomybės. Todėl geriau koks nors Kadyrovo arba Lukašenkos tipo diktatorius tose šalyse nei jų gyventojų teisė į demokratiją. Diktatoriai tampa neparankūs tada, kai ima demonstruoti per didelę karinę galią ar kelia terorizmo pavojų. O iki tol jie – puikūs „stabilizatoriai“, kuriems galima taikyti sankcijas, kontroliuoti ir jausti civilizacinę viršenybę.
Pabėgėliai išryškino daug nuoskaudų. Naujas smūgis lietuvių, vengrų, slovėnų ir kitų „rytiečių“ savivertei – tai, kad sirai, afganai, afrikiečiai nenori gyventi jų šalyse, net jei bėga nuo mirties, suirutės ir skurdo. Lietuviai, pamiršę pažeminimą dipukų stovyklose ir vėliau priverstinę tremtį bei jungą svetimų šalių fabrikuose dėl karo, kurio jie nesukėlė ir per kurį tapo aukomis, lygiuojasi į didžiąsias valstybes. Lietuva tapo jų politikos dalimi ir įrankiu, kartu prisiimdama ir istorinę atsakomybę už veiksmus, kurių nepadarė, ir dabar yra priversta labiau rūpintis atvykėliais nei savo piliečių gerove. Šios pastangos atrodytų ne taip liūdnai, jei Baltijos valstybės priverstų Vakarus iš esmės peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo padarinius. Net ir veikiant Jungtinėms Tautoms, atsikratyti primesto antrarūšiškumo pavyks tik tada, kai bus laimėtas mūšis dėl vienodai garbingo ir veiksmingo statuso, kad ir koks būtų šalies dydis ar karinis pajėgumas. Tokia yra demokratijos esmė, skelbiama kaip pasaulinės taikos garantas. Tikėtina, kad neseniai atsiradęs iškreipiantis reiškinys, kada vienintelio individo teisė pradeda konkuruoti su visomis žmogiškomis normomis ir kokio nors teisėjo paskelbtas nuosprendis įgyja galią laužyti net tarptautiniu lygmeniu pripažintas konvencijas, ilgai netvers.
Prieš dvidešimt metų numatęs Mastrichto sutarties padarinius, ūkinio ir piniginio suverenumo praradimą ir slinktį į bendrą europinę tapatybę bei pilietybę – politinio savarankiškumo netektį, konstatavęs, kad „šio proceso rezultatas yra tribalistinis naujosios kairės anarchizmas“, Robertoÿas de Mattei yra ne vienintelis, kuris Bakunino modelio, liberalaus leftistinio viršvalstybinio ES elito dekonstrukciją mato kaip protingą išeitį. Tačiau grįžimas prie buvusių vertybių nesiūlo išsigelbėjimo mažosioms tautoms, nes, kaip ir daugelis reakcionierių, jis naudoja posakius, kuriuose didžiuojasi Šventąja Romos imperija arba teigia, kad „1992-aisiais sukanka 500 metų, kai europiečiai atrado ir civilizavo Ameriką“. Turbūt tai turėtų reikšti, kad Amerikos čiabuviai turėtų didžiuotis savo žemių, kultūros bei genofondo praradimu ir švęsti raudonosios rasės genocido pusės tūkstančio metų jubiliejų? Praslystanti anachronistinė retorika atidengia labai gajų ir tarsi atgimstantį prieškarinį mentalitetą ir rodo, kad kalbėti apie pokolonialinę epochą ir kurio nors imperializmo pabaigą – gerokai per anksti.
Britai kovoja su pernelyg didele centralizacija, vykdoma iš Briuselio, tačiau suvokia ir galimo ekonominio atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos padarinius, kurie, pasak ministro pirmininko Davido Camerono, prilygtų „žengimui į tamsą“. Jeigu tai gresia tokioms stiprioms valstybėms kaip Jungtinė Karalystė, tai ką galėtų rinktis Lietuva? Kito pasirinkimo, nei ES, nėra, nors būtent tokios šalys, kaip Lietuva ar Lenkija, geriau nei Vakarų valstybės atpažįsta totalitarinio valdymo modelius, kai maksimalios kontrolės, unifikavimo, kišimosi į visuomeninę ir asmeninę piliečių erdvę masteliai didėja, tuo pačiu metu visa tai dangstant demokratijos arba „gerovės kiekvienam“, ypač diskriminuojamiesiems, siekiais.
Rinktis arba šaltojo karo uždaras sienas, sumažėjusį žmonių bei kapitalo judėjimą, arba prievartinį ištirpimą federalizuotoje Europoje nėra viliojanti perspektyva. Geriausia būtų tikėtis, kad Europos politikai neis lengviausiu keliu, o vis dėlto imsis iš esmės spręsti tautų gerovės klausimus. Šią užduotį labai apsunkino milijonai pabėgėlių, kurie privertė suabejoti, ar deklaruojama socialinė apsauga, visokeriopa parama nuo karo bėgantiems žmonėms yra nepažeidžiama nuostata? Ir nors regime šimtus savanorių, neatlyginamai padedančių karo aukoms kuo tik gali, nors tiriamoji žurnalistika itin kritiškai vertina kraštutinių dešiniųjų pasisakymus, pavyzdžiui, Danijos žmonių partijos pirmininko Sǿreno Esperseno nuomonę, kad pabėgėlių krizė yra „pragaištinga Danijai“, nes sukėlė „kultūrinį pokytį“ ir sudavė „ekonominį smūgį“, – lygiagrečiai matome ir augantį Vakarų lobistų grupių suinteresuotumą tik savo kišene ir sukauptu kapitalu.
Pažvelkime, kaip lobizmas pasireiškia Lietuvoje. Daugelio politikų ir verslininkų optimizmas ir pažadai, nors yra šiurkštaus neatitikimo tarp jų žodžių ir ūkinio gyvenimo faktų, kone trisdešimt nuošimčių siekiančios šešėlinės ekonomikos (ekonomikos vadovėliuose rašoma, kad tokiu atveju reikia kalbėti apie grėsmę valstybei), kuri priimama kaip tarsi savaime suprantama, – lyg pasaka be galo, kurios nebesinori klausytis, nes jos sekimas nieko nekeičia. Po eilinio sukrėtimo greitai susigyvenama su iškreiptomis gyvenimo formomis, normalioje visuomenėje laikomomis anomalija: vaikžudyste, savižudybėmis, agresyviu elgesiu mokykloje ir kitais reiškiniais, kurių mūsų visuomenėje (arba jų kraštutinių pavidalų) iki šiol nebuvo. Žinoma, mes dar nepasiekėme JAV lygio, kuriose šaudymai mokyklose yra tapę kasdienos norma, kai pastaraisiais metais žuvo nekaltų žmonių netoli keturių tūkstančių. Mat šios šalies lobistai kovoja už „žmogaus teises“ apsiginti ir turėti ginklą, ir jų žodis nusveria JAV prezidento Baracko Obamos žodį. Vakarų demokratija ir šiuo atveju veikia nors tiek, kad tokios žiniasklaidos žvaigždės, kaip CNN žurnalistė Christiane Amanpour, iškelia faktus į viešumą. Tačiau Lietuvoje į neviltį įkritusių, apkvaišusių ar visiškai išeities nematančių, sunkia depresija sergančių žmonių veiksmus įmanoma bent suvokti ir jų gailėtis kaip nelaimės ar sisteminių trūkumų aukų, kurios vis tiek bus teisiamos ir įkalinamos arba perduodamos psichiatrinėms tarnyboms.
Neseniai per vieną TV šou Laisvosios rinkos instituto direktoriui Žilvinui Šilėnui išsprūdo frazė, kuri mane sukrėtė labiau nei siaučiantis cunamis Tailande. „Skurdas yra natūrali žmogaus būsena“, – pasakė dailus brangiu kostiumu vilkintis jaunikaitis, kurio ilgos blakstienos dengė primerktose plieninėse akyse slypintį priešiškumą likimo (o kartais ar ne tų pačių LLRI ideologų ilgametės veiklos?) nuskriaustiesiems ir kuris it šventasis lange kasdien pasirodo čia vienoje, čia kitoje televizijos laidoje su akivaizdžiu uždaviniu atremti žmonių skundus. Šį šūkį: „SKURDAS – NATŪRALI ŽMOGAUS BŪSENA!“ – reikėtų aukso raidėmis iškalti ant Laisvosios rinkos instituto durų, užsienio bankų ir kitų „nematomajai rinkos rankai“ pavaldžių institucijų. Tada būtų aišku, kokia programa jau ketvirtį amžiaus vykdoma Lietuvoje. Panašiai, kaip virš koncentracijos stovyklų vartų buvo iškeltas šūkis: „Darbas išlaisvina“ (Arbeit macht frei).
Reikėtų padėkoti už tokį liberalistinės ideologijos atvirumą, nes ji praneša, kad kartu su krikščionybe turi išnykti ir jos socialinio gailestingumo normos. Vienuoliams buvo siūloma atsisakyti pasaulio gėrybių ir pereiti prie neturto. Bet niekas nekalbėjo, kad tikras krikščionis turi gyventi skurde, nes neturtas, kaip pasirinkta santūraus gyvenimo nuostata, neturi nieko bendra su skurdu. Skurdas – tai negalia, apsileidimas ir atsinaujinančios ligos, neraštingumas ir vagystė, virvė arba kirvis po kaklu. Skurstantis žmogus dangaus virš galvos nemato. Todėl šis postulatas apibūdina metodišką lietuvio asmenybės skurdinimą – didžiausią įmanomą nusikaltimą savam žmogui.
Ž. Šilėnas nevalingai perdavė žinią, kuri išreiškia veikiausiai esamas, bet slepiamas Europos lobistų nuostatas Rytų tautų atžvilgiu. Tokiu atveju jis atstovauja ne Lietuvai, o tarptautinei finansinei grupei, negana to – jos ideologijai, pagal kurią lietuviai yra matomi kaip pati skurdžiausia darbo jėga, dar skurdesnė už pabėgėlius iš Afganistano, Šiaurės Afrikos, Pakistano ir Sirijos, mat tie pabėgėliai kontrabandininkams sugeba sumokėti tūkstantinius kyšius. Todėl Lietuvos darbdaviams jau suformuotas požiūris į pabėgėlius kaip vertesnius už vietinius gyventojus, jų laukiama kaip darbo jėgos. Reikia tik kelių trūkstamų įstatymų potvarkių, ir pabėgėliai plūstelės ir į mūsų kraštus. Galbūt jie negalės džiaugtis itin dideliu uždarbiu, bet jei Europos Sąjunga ir įkandin Lietuva išimties tvarka užtikrins medicininę ir socialinę apsaugą jų gausioms šeimoms, teisę į darbą, būstą, darželius, mokyklas ir religinius namus, taps aišku: „Skurdas – natūrali lietuvio būsena“, nes pirmenybę įgaus atkeltieji, lytinės, religinės bei etninės mažumos. Galbūt todėl Ž. Šilėnas braižo grafikus, kuriais mėgina parodyti, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimas mažina darbo vietų skaičių (!), kai ekonomisto Justo Mundeikio atlikta statistinė analizė teigia priešingai. Matyt, tai, kad MMA perkamoji galia bent tris kartus sumažėjo vien dėl euro įvedimo ir toliau mažėja dėl vykstančios infliacijos ir kitų faktorių, įeina į LLRI planus?
O tai reiškia, kad lietuviai privalės suteikti atkeltiesiems darbo vietas ir geresnes sąlygas bei algas nei sau, statyti mečetes ir namus. O kada 2020 metais baigsis Europos Sąjungos finansavimas, nežmoniškos skolos bus išskirstytos lietuviams mokesčių pavidalu. Tikėtina, kad, norint išvengti susidūrimų su naujakuriais, karo pabėgėliai ir toliau liks privilegijuoti tautos atžvilgiu (saugomi įstatymų ir policijos), o stambūs kapitalistai jokių mokesčių apskritai nemokės. Sunku suvokti, kas Lietuvoje rašo tokius ir panašius tautai pragaištingus scenarijus, bet jie prastuminėjami pakopomis visur, pradedant įmonėmis bei prekybos centrais ir baigiant švietimo, kultūros ir mokslo institucijomis. Kas iš tikrųjų vyksta? Lietuva, niekada neturėjusi kolonijų, perima didžiųjų kolonijinių Europos valstybių globėjišką požiūrį į karo pabėgėlius kaip į laukiamą darbo jėgą. Angelos Merkel pareiškimai sudaro įspūdį, kad kvalifikuoti specialistai iš Sirijos turės adekvatų darbą Vakaruose. O tikrovė sako ką kita: daug plūstančių emigrantų, neturinčių asmens dokumentų, nėra kvalifikuoti ir tik bėga nuo suirutės, jų stovyklose vyksta stichiški protestai, jei jie sustabdomi ties Austrijos siena.
Braška ne tik ES siūlės; svyruoja JAV ir Europos šalių bendradarbiavimas, kintant karinių veiksmų pasaulyje vertinimo akcentams. Ryškėja revizionistinės nuotaikos, kai vėl iš laisvės citadelės pasigirsta balsai, teigiantys, kad priimti Baltijos šalis į NATO buvo skubotas žingsnis. JAV vykstantys prezidento rinkimai pateikia visai netikėtų perspektyvų, o tendencija yra bendra: apsiriboti, užsidaryti, neplėsti pagalbos į kitas šalis, nepriimti pabėgėlių. Niekas nesitikėjo, kad milijardierius Donaldas Trumpas, atstovaujantis respublikonams, taip sėkmingai rinks balsus ir, nuogąstaujama, išeis į rinkimų finišo tiesiąją. Stebina ne tik jo gatvinė retorika ir faktas, kad lobistų grupės turi akivaizdžiai per didelę įtaką politiniams procesams. Prisimena ir paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Niujorką drebinusi dviejų turtingiausių verslo ryklių, Trumpų ir Hiltonų šeimų, skandalinga istorija pešantis dėl nekilnojamojo turto. Matyti ir negeri kultūriniai poslinkiai, nes D. Trumpą remia daugiausia aukštojo mokslo nebaigę amerikiečiai, kuriems patinka „kieto kumščio“ politika ir populistiniai pažadai. Todėl Nevadoje D. Trumpas pareiškė, kad jam „neišsilavinę žmonės yra patys mieliausi, nes jie – patys gudriausi“. Pareiškė ir tai, kad su su Rusijos prezidentu ras bendrą kalbą. Įdomu, koks likimas laukia Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), pavyzdžiui, finansavimo požiūriu, jei D. Trumpas iš tikrųjų laimės. Bet kuriuo atveju, jei nesikeis Lietuvos užsienio politika, jei, pasak buvusio Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio, diplomatai nesieks kryptingai ir sutelktai megzti ryšius su šios šalies įtakingais asmenimis, pagalba Lietuvai iš Amerikos gali mažėti.
Kol užsienio ir vietos žiniasklaida perteikia trikdantį vaizdą – senyvo amžiaus kanditatą į JAV prezidentus kiaušinio trynio spalva dažytais plaukais, tribūnoje aistringa gestikuliacija bei kurtinamais verslo šūkiais žadantį vesti naciją paskui save, – vyksta ne tik spartus, grėsmingas klimato atšilimas, bet ir didžiausia pasaulio humanitarinė katastrofa, kurios niekas nepajėgia sustabdyti. Norint suvokti jos mastą ir esmę, būtina žvelgti į ją ne dichotomiškai (savas–svetimas, rusai–amerikiečiai, teroristai–aukos ir panašiai), bet filosofiškai, iš šalies. Nuo to politinis katastrofos lygmuo taps tik skaidresnis. Užtenka net ne gyvai, o televizoriaus ekrane išvysti tūkstančius Tėvynę palikusius ir nežinion, tremtin pasileidusius žmones – senolius ir moteris išgąstingomis akimis, verkiančius iš baimės vaikus, kumščiais mojuojančius jaunus vyrus, – kad širdis suakmenėtų iš gailesčio ir siaubo. Jų – milijonai, ir jie nežino, kas jų laukia. Šimtai ir tūkstančiai nekaltų žmonių nuskendo Viduržemio jūroje. Ar tradicinėms vertybėms, savo religijai, šeimai ištikimi žmonės, atsidūrę už svetimų vandenų, yra verti getų, kurie natūraliai formuosis, kad ir kokia kol kas palanki socialinė Vakarų politika? Kodėl į juos žvelgiama tik kaip į išnaudotinus žmogiškuosius išteklius arba potencialią grėsmę, nematant esminės grėsmės – nesąžiningų politikų, kurie ir sukūrė tokią situaciją? Tai – gėdingas požiūris. Nevalia pamiršti, kad senosios Azijos ar Šiaurės Afrikos tautos kadaise turėjo klestinčią savitą kultūrą ir istoriją, kurios atgimimo, tikrojo politinio savarankiškumo vėl atkakliai siekia. Siekia savo istorinėse žemėse, o ne už jūrų marių, kur jiems viskas svetima. Svetima žemė niekada netaps Tėvyne. Taps gimtine ir siauru ruoželiu, atkirstu nuo galingo protėvių kvėpavimo, nuo dvasinių autentiškos civilizacijos syvų. Kiek išvietintų, nuskurdintų giliausia prasme žmonių, kuriems mainais į savą valstybę, pačių kuriamą gerovę, turinčią prasmę tik civilizaciniame ir kultūriniame kontekste, siūlomi pigūs stiklo karoliai, tuo nepasitenkins ir ims priešintis? Tėvynė nėra kilnojamas sklypas. Ar to lietuvis, ką tik taip sunkiai atkovojęs laisvę, turi linkėti panašaus likimo broliams?
Prisiminkime keletą esminių istorinių momentų, kuriuos norima nutylėti ir sumenkinti. Rytų europiečiai gerai žino slapto Molotovo-Ribentropo pakto padarinius, kurio šešėlyje tebegyvena. Vidurio Rytų žmonės – pasekmes slaptos Sykeso-Picot sutarties, pasirašytos 1916 metais. Jau 1915-aisiais prancūzai (François Georgesÿas-Picot) ir anglai (seras Markas Sykesas) perbraižė žemėlapį (nubrėžė garsiąją liniją), kuria pasidalijo būsimas kolonijas pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nieko nežinant tose teritorijose gyvenančioms tautoms. Pasirašius sutartį, Prancūzijai atiteko Libanas, Sirija, Pietų Turkija ir dalis Šiaurės Irako, o Didžiajai Britanijai – likęs Irakas, Jordanas ir visiška Palestinos kontrolė, įskaitant Jeruzalę. Pasinaudoję arabų sukilėlių korta, verčiant Otomanų imperiją, savarankiško apsisprendimo jiems nesuteikė. M. Sykesas pasižymėjo ir tuo, kad arabams nupiešė „arabų sukilimo vėliavą“ iš juodos, žalios, raudonos ir baltos spalvų, kurias vėliau su variacijomis pritaikė Irako, Sirijos ir Jordano valdžia. Regėti jas plevėsuojant jam turėjo būti smagu. Pridėjus garsiąją lordo Balfouro deklaraciją (1917), kuri, kaip teigia amerikiečių žurnalistas Reesas Erlichas, sukūrė papildomą įtampos zoną, nes neatsižvelgta į vietos Palestinos gyventojus, Vidurio Rytai ir turi koflikto židinius iki šių dienų, o nuo 2011-ųjų visomis prasmėmis reikšmingo Arabų Pavasario – nežmonišką, žiaurų civilinį karą. Savus naftos karus ten žaidžia ir Amerika, iš arabų valstybių pindama klientų tinklą. Noamas Chomsky’is parašė įžangą naujausiai R. Erlicho analitinei studijai „Sirijos viduje“ („Inside Syria“, 2014), kurioje kritiškai vertina JAV (ypač B. Obamos administracijos) veiksmus, paaiškina „madingą humanitarinės intervencijos teisę“ ir „atsakomybę ginti“ – koncepcijas, kurios priklausomai nuo tarptautinių jėgų išsidėstymo gali kam nors pasirodyti „kitu imperializmo veidu“. Ir ar kaltas Koranas, kuriame pasakyta: „78 (84). Ir štai sudarėme sutartį su jumis: „Nepraliesite kraujo, ir nevysite vieni kitų iš nuosavų būstų.“ Paskui jūs patvirtinot liudydami. 79 (85). Paskui jūs pasirodėte esą, kurie žudė vieni kitus ir vijo vieni kitus iš jų būstų, padėdami vieni kitiems prieš juos nuodėme ir nesantarve“ (vertė Sigitas Geda).
Naujausioji istorija mirgėta mirga ydingais susitarimais, kurie nuolat pamina žmonių teisę gyventi be užsienio intervencijos, tiek „minkštos“, tiek „kietos“. Pagal 1994 metais pasirašytą Budapešto memorandumą Rusija, JAV bei Didžioji Britanija įsipareigojo saugoti Ukrainos žemių vientisumą, jei ši šalis atsisakys branduolinio ginklo. Ar ne puikiai „saugo“? Kiekvienas, slaptas ar atviras paktas, sutartis, deklaracija ar memorandumas reiškia, kad kažkas jau atsiriekė pyrago gabalą, atėmė iš apmulkinto kaimyno ginklą, jau skaičiuoja marodieriaus pajamas, juosiasi juostas, ant kurių kabės užkariavimo medaliai. Pasidarbavę guli lyg tigrai, sausros metu užėmę visą girdyklą. Ir ko nepadarysi dėl gazelių! Kol tigrų apetitai auga, Atlanto chartija (1941 m. rugpjūčio 14 d.) lieka iki galo neįgyvendinta.
Taigi, žmonės ir politikai. Politikai ir žmonės. Žmonės, tampą politikais. Kartais politikai, tampantys žmonėmis. Nesibaigiantis procesas, amžinai riedantis ratas.
Agresyvi retorika Azijos tautų atžvilgiu, taip pat NATO šalies, moderniosios Vakarams palankios Turkijos, kuri šiame konflikte veikiausiai suvaidins svarbų vaidmenį, atžvilgiu iš kai kurių lietuvių lūpų skamba veidmainiškai ir nevykusiai. Priešo ieškojimas, „priešiškų rasių“ skaldymas ir pavergimas, kad ir koks švelnus palyginti su senove būtų, akla kova su islamu anksčiau ar vėliau sugrįš triuškinančiu bumerangu. Bet kodėl visame tame politikos purvyne turi skęsti ir kraujyje rankas mirkyti Lietuvos ainiai, kurie galėtų eiti savarankišku keliu, vadovaudamiesi išmintinga protėvių strategija? Ar ne teisingiau būtų pirmiausia sureguliuoti santykius su artimiausiais kaimynais?
Jei Lietuva bent namuose sėkmingai išspręs pabėgėlių krizės problemą, ji parodys, kad yra politinė tauta, pajėgi apginti žmogų. Tai vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos privalės atsakyti naujai išrinktasis Seimas, europarlamentarai ir atstovai prie Jungtinių Tautų.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

 

Arnoldas Piročkinas. Tiesa be meilės ir pagarbos – ne patriotizmas

 

Dr. Neriją Putinaitę pažįstu tik labai iš tolo. Esu įsidėmėjęs jos šokiruojančius nuosprendžius Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai ir kitiems XIX a. pabaigos iškiliems lietuviams. Tačiau į vėlesnius jos rašinius neatkreipiau dėmesio. Šį abejingumą lėmė gal ne tiek minėti atsiliepimai, kiek savų interesų gausa. Gal taip pro akis būtų praslydusi ir N. Putinaitės knyga „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ (Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“, 2015. – 367 p.). Net Patriotų premijos paskyrimas vargu ar būtų išsklaidęs tą abejingumą. Tačiau po to, kai spaudoje, ministrui nepatvirtinus ar nepritarus komisijos sprendimui premijuoti šią knygą, pasipylė šmaikščių jos komentarų, kai televizijoje buvo parodyti keli priešingas nuomones turinčių žmonių pokalbiai, o pati autorė ėmė atkakliai ginti savo „teisę“ gauti šią premiją, įsigijau jos veikalą.
Prieš pradedant skaityti, širdies gilumoje gal ir glūdėjo šioks toks atsainumas autorei ir jos darbui. Tačiau tą neigiamą jausmą stengiausi nuslopinti. Laikausi nuostatos, kad sprendžiant apie simpatijų nekeliantį asmenį ar kūrinį reikia būti dvigubai objektyvesniam ir, kiek įmanoma, nešališkam. Negalima leisti, kad dėl subjektyvaus požiūrio liktų neįvertinti objektyvią vertę turintys dalykai.
Kaip paprastai, knygą pradėjau „skaityti“ nuo pabaigos – nuo skyrelio „Šaltiniai ir literatūra“ (p. 356–368). Akį patraukė sąraše nurodyti aštuoni archyvai, tarp kurių ir „Vatikano radijo“ archyvas Romoje. Kas yra naudojęsis archyviniais šaltiniais, tas gerai supranta jų svarbą ir sunkumą iš jų lasioti reikiamą medžiagą. Ne mažiau sunku jos ieškoti gausioje periodikoje. Poskyryje „Periodika“ yra keturiasdešimt penkios pozicijos. Neperiodiniai leidiniai, kurie laikomi šaltiniais, surašyti poskyryje „Publikuoti šaltiniai“ (p. 358–365) – šimtas keturiasdešimt keturios pozicijos. Atskirame skyrelyje „Literatūra“ nurodomi keturiasdešimt septyni teoriniai ir apibendrinamieji darbai. Tarp jų esama keliolikos darbų anglų ir vokiečių kalbomis. Autorė sėmėsi duomenų ir iš interviu su šešiais asmenimis. Jeigu būtų buvusi mano valia, tai aš būčiau kiek kitaip klasifikavęs šiuos šaltinius.
Knygos „Įvade“ (p. 12–37) autorė išdėsto principus, kuriais ji ketina vadovautis nagrinėdama tarybų Lietuvoje po karo vykdytą ateizaciją. Čia pasakyta daug įvairių minčių, tik jų visų neįmanoma straipsnyje aprėpti. Todėl iškelsime vos kelias, kurios, mano supratimu, laikytinos novatoriškomis ir vertomis dėmesio besidomintiems ateizmo problemomis, apskritai Lietuvos istorija po 1940 metų.
Pirmiausia vertėtų atkreipti dėmesį į pareiškimą, kuris kertasi su dabar paplitusia ir gilinama nuostata, kad tarybų Lietuvos vadovybė buvusi tik visiška marionetė ir negalėjusi (ir net nesistengusi) nieko savarankiškai daryti. N. Putinaitė tokią nuomonę paneigia: „Ateizmo politikos sprendimus tarybų Lietuvoje būtų sunku paaiškinti, jei į vietos valdžią žiūrėtume kaip į kolaborantus, vien vykdžiusius centrinės valdžios politiką, kai kada ją sušvelninusius. Tokį vaizdą perša pastaruoju metu madinga tapusi kolonizacijos teorinė prieiga kalbant apie pakraščių respublikų politiką“ (p. 32). Šį savo teiginį ji kitoje pastraipoje dar patikslina: „Savarankiškumas neabejotinai turėjo centrinės valdžios uždėtas ribas, tačiau tam tikrais atžvilgiais jos buvo gana plačios. Centrinės valdžios nurodymus jie [respublikos vadovai – A. P.] vykdė ne kaip akli tarpininkai, o perkošdami [per – A. P.] savo (ar „Lietuvos“, kaip tai buvo suprantama) pragmatikos filtrą“ (p. 33). N. Putinaitė savo vertingą konstatavimą paremia konkrečiais pavyzdžiais iš Lietuvos komunistinės vadovybės praktikos, kai ši kreipdavo ateizaciją jai priimtina linkme, nesiderinančia su visoje Tarybų Sąjungoje įsigalėjusia pasenusia orientacija. Yra pasitaikę atvejų, kai Tarybų Sąjungos vadovybė, įsitikinusi Lietuvos patirties veiksmingumu, imdavo ją teikti ir kitoms respublikoms.
N. Putinaitė, atidžiai analizuodama Lietuvoje vykusią ateizaciją, iškėlė ir vi­suo­menės elgsenos savitumą. „Įvade“ nurodoma: „Visuomenės atžvilgiu knygoje skleidžiama tezė, kad jos elgsena taip pat rėmėsi pragmatika. Didžioji jos dalis ne priešinosi režimui, o buvo linkusi prisitaikyti. Neretai prisitaikymas vyko aktyviai, ieškant būdų adaptuoti politinio režimo priemones, vienas palaikant labiau, o kitas atmetant“ (p. 34). Lietuvos komunistinė vadovybė į tą visuomenės daromą skirtumą gana jautriai reaguodavo, suprantama, kiek tai leido galimybės, atseikėjamos Maskvoje.
Tokia Lietuvai vadovavusių komunistų taktika, net fragmentiškomis mano turimomis žiniomis, buvo praktikuojama ne vien ateizacijoje. Ne čia vieta kelti šiuos atvejus. Reikia tik apgailestauti, kad mūsų istorikai, atgavus nepriklausomybę, per menkai analizavo Lietuvos padėtį po 1945-ųjų ar dar labiau po 1953 metų. Tenkintasi nuolat kartojamu apibendrinimu – buvo okupuota, ir tiek. Okupuota tai okupuota, bet okupacijos visada skyrėsi. Hitlerinė Vokietija buvo okupavusi ir Daniją, ir Lietuvą, bet ar jų okupacijos buvo tolygios? Ir visos „sąjunginės“ respublikos gerokai skyrėsi Tarybų Sąjungoje.
Bene išraiškingiausiomis Lietuvos ateizacijos figūromis po 1945 m. laikomi knygos dalyje „Asmens biografija“ (p. 41–126) dvasininkų pareigų atsisakę ir iš savo religinių bendruomenių išėję Jonas Ragauskas ir Adomas Šernas. Jie kaip tik akivaizdžiau už kitus abdikacijos atvejus atskleidžia prisitaikymo mechanizmą. Šią dalį sudaro trys skyriai: „1. Jonas Ragauskas: maišto dėl prisitaikymo herojus“, „2. Propagandininko kelias: permainingos sėkmės tarnystė“ ir „3. Adomas Šernas: aktyvus ateistas post mortem“. Juodu dažnai minimi ir likusiose dviejose dalyse: „Asmeninės emancipacijos pasakojimai“ (p. 129–207) ir „Viliojantys religingumo pakaitalai“ (p. 209–337). Kiti to meto ateizacijos dalyviai tik epizodiškai apibūdinti šiose dalyse. Iš buvusių dvasininkų, paskui tapusių aktyvesniais ar pasyvesniais ateistais, daugiau vietos nusipelnė Vytautas Starkus (p. 53–55, 201–206 ir kt.). Kiek dažniau striukai paminėti Bronius Jauniškis, Stasys Markonis, Algimantas Žilinskas, Matas Mozūraitis, Juozas Stankaitis.
Tarp pasauliečių, kurie stimuliavo ateizmą, plačiau apibūdintas Justinas Marcinkevičius. Čia nustembi, kad autorė nerado tarp rašytojų jam tinkamų bendrų. Pavyzdžiui, visiškai nutylėtas Teofilis Tilvytis, o juk jo poemėlė „Šikšnosparniai“ ir išgarsintoji poema „Usnynė“ (paskelbta 1949 m.) tarybinėje literatūroje dvasininkų „demaskavimu“, primityviu jų smerkimu kur kas labiau lenkia poetą, į kurį dabar visi tikri ir tariami religijos gynėjai dantis galanda. Tačiau apie jo nušvietimą bus kalba toliau. Visi kiti pasauliečiai ateistai figūruoja tik išnašose: jų darbai neanalizuojami, autorei jie pravertė vien kaip šiokie ar tokie šaltiniai.
Nespėliodami dėl priežasčių, kodėl autorė tiek maža dėmesio skyrė „antraeiliams“ kunigystę metusiems ir pasaulietiniams ateistams, pažiūrėkime, kaip ji nušviečia J. Ragausko ir A. Šerno nukunigėjimą. Jau įprasta, kad tokie žmonės religijos gynėjų piešiami dažniausiai juodomis spalvomis. N. Putinaitės garbei galime pasakyti, kad ji taip nedaro – nukunigėjimas ir įsijungimas į ateizmą atskleidžiamas be „pasūdymų“. Visur ryškios pastangos būti santūriai ir objektyviai. Štai kaip apibūdinamas J. Ragausko atsisakymas nuo kunigystės: „Nors su saugumu dažniausiai siejama manipuliacinė, spaudimo ir šantažo veikla, šioje istorijoje to nebuvo. Ragausko padėtis, lyginant su kunigų, su kuriais susidurdavo MGB, buvo išimtinė. Jis akivaizdžiai pats savarankiškai buvo priėmęs sprendimą atsisakyti kunigystės bei ieškojo būdų, kaip tai padaryti. Tačiau ryškėja ir kitas dalykas. Ragauskas iš režimo norėjo tam tikrų garantijų. Pirmiausia – geresnio darbo ateityje. Todėl pirmojo pokalbio [su MGB atstovu – A. P.] metu ir įvardijo „materialinį suinteresuotumą“, kuris skatinąs likti kunigu, o vėliau kalba sukosi apie universiteto dėstytojo darbą“ (p. 47).
Knygoje pateikta įdomių faktų ir teiginių, kurie rodo, kad J. Ragausko būta gana pasitikinčio savimi derybininko su saugumu. Ko gero, tai kėlė šiai institucijai tam tikrų abejonių dėl būsimojo ekskunigo: „<...> nepasitikėjimas Ragausku galėjo būti susijęs su jo gana individualistine pozicija. Jo laiške labai santūriai giriama tarybinė tikrovė, teatiduodama sąlyginė duoklė režimui, vien dėl kurio globos jis galėjo tikėtis išgyventi“ (p. 61). Čia gal tiktų iš karto pasakyti, kad abi pusės visu šimtu procentų neįgyvendino derybose turėtų pirminių tikslų. Saugumui nepavyko surengti kunigystės atsisakymo spektaklio: J. Ragauskas išsisuko nuo scenarijaus – tikinčiųjų minios akivaizdoje nusivilkti dvasininko drabužius ir išeiti iš bažnyčios. Savo ruožtu jam neteko būti aukštosios mokyklos dėstytoju.
N. Putinaitė atskirame poskyryje „Maišto pragmatiniai motyvai“ (p. 61–67) nagrinėja klausimą: „Kokie motyvai paskatino Ragauską tokiam ateistiniam apsisprendimui?“ Tie motyvai čia nesuvulgarinami, nors dėl jų ir būtų įmanoma, jei turėtume daugiau autentiškų duomenų, su autore kiek padiskutuoti. Anot jos, buvę trys susiję pragmatiniai motyvai (t. y. motyvai, suponuojantys naudą): „Pirma, kūrybinės ar visuomeninio pripažinimo ambicijos; antra, kančios ir kankinystės dėl tikėjimo baimė; trečia, negebėjimas ar nenoras laikytis kai kurių bažnytinio gyvenimo taisyklių ir normų (pirmiausia – celibato), ir iš to kilusi jų kritika“ (p. 61).
Tačiau netrukus autorė nurodo dar vieną motyvą, kurį vadina svarbiausiu: „Pagrindinis išskaičiavimas, paskatinęs žengti šį apsisprendimą, manytina, buvo Bažnyčios susipriešinimas su tarybine tikrove“ (p. 63). Tad išeitų, kad esama ne trijų, bet keturių motyvų, o šis ketvirtasis svarbiausias.
Būtų įmanoma panagrinėti visus N. Putinaitės nurodytus motyvus, jų sąsajas. Šiuo kartu tenkinkimės kiek aprioriniu teiginiu, kad visi jie antriniai, atsiradę iš vieno pirminio motyvo: jau anksčiau nustojęs tikėti religijos ir Bažnyčios mokymo postulatais, J. Ragauskas ėmė nenumaldomai trokšti bet kuria kaina išsiveržti iš dviprasmiškos padėties. Neatsitiktinai abdikacijai pasiryžta 1948 metais, kai, matyt, galutinai įsitikinta, kad Lietuvos inkorporacija bus ilgametė ir kankintis dėl dviprasmiškos padėties iki amžiaus galo neverta.
Nesiimčiau spręsti, ar J. Ragauskas, ištrūkęs iš vienos dviprasmybės, suvokė pakliuvęs į kitą. Susidaro vaizdas, kad po Stalino mirties, bene penkerius metus aktyviau nesireiškus, atlėgus beatodairiškų masinių represijų grėsmei, kilo geresnio, padoresnio gyvenimo vilčių. Prasidėjo intensyvaus darbo metas. N. Putinaitė duoda tokių jo produktyvaus darbo duomenų: nuo 1960 m. iki mirties 1967 m. jis parašęs tris knygas, dar vienos nebaigęs, išvertęs bent septynias. Labai intensyviai skaitęs visuomenei paskaitas. Pavyzdžiui, 1965 m. jų turėjęs penkiasdešimt septynias, o 1966 m. – net devyniasdešimt dvi (p. 87).
Šio intensyviausios ateistinės veiklos periodo pradžioje stovi garsiausias J. Ra­­gausko literatūrinis darbas – autobiografinė knyga „Ite, messa est!“, sumanyta ar ne 1954-aisiais. N. Putinaitė ją taip įvertina: „Ši 1960 m. išleista Ragausko autobiografija yra ne tik žymiausias jo veikalas, bet ir garsiausia bei veikiausiai įtakingiausia tarybų Lietuvos propagandinė ateistinė knyga. Knygos pasirodymas reiškė ir autoriaus kaip propagandininko atgimimą“ (p. 80). Dėl „atgimimo“ gal vertėtų ir suabejoti: ko gero, čia labiau tiktų pasakyti „naują autoriaus pakilimą“.
N. Putinaitės knygoje gana plačiai ir objektyviai nušviečiamos ne visai palankios J. Ragausko veikalo publikavimo aplinkybės, o paskui, po išspausdinimo, nelauktai gausūs geranoriški vertinimai ir nepaprastas išpopuliarėjimas. Autorė šį lūžį paaiškina taip: „Būtent šios knygos populiarumas kaip jokios kitos atskleidžia, kad jos turinys gerai atitiko tarybinio žmogaus Lietuvoje poreikius. Ji neabejotinai įnešė naujumo į pabodusių ir menkai žmogiškai aktualių ateistinės propagandos temų lauką“ (p. 83).
Dar pakalbėkime apie N. Putinaitės knygos skyrelį „Pavyzdinio ateisto ir mirtis tobula“ (p. 92–98). Jame svarstoma, kiek galinčios būti teisingos kalbos, kad J. Ragauskas prieš mirtį „grįžęs prie tikėjimo“ (p. 98). Autorė vienareikšmiško sprendimo nedavė. Čia ta proga galėčiau nurodyti vieną faktą iš savo patirties. Bene po 1963 ar vėlesnių metų, kai knyga „Ite, messa est!“ buvo labai išgarsėjusi, Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto 7 auditorijoje įvyko susitikimas su J. Ragausku. Po jo kalbos pasipylė gausybė klausimų. Vienas klausimas ir atsakymas ypač įstrigo į atmintį. Paklaustas, kaip jis aiškinąs tai, jog mirties akivaizdoje dažnas ateistas šaukiąsis Dievo, J. Ragauskas atsakė apytikriai (vis dėlto penkiasdešimt su viršum metų!) taip: mirimas (o gal agonija) – tai nekontroliuojama, nevalinga žmogaus būsena. Ir jeigu jis, J. Ragauskas, būdamas tokioje būsenoje šauktųsi Dievo, tegul niekas nesistebi jo „atsivertimu“. Atviras tokios galimybės pripažinimas man padarė didelį įspūdį. Ko gero, po ketverių ar net mažiau metų jo prielaida pasitvirtino. Agonijos valandą iš pasąmonės iškilo baimė likti kritišku momentu vienam – ėmė šauktis nuo vaikystės diegto Dievo bendrystės.
Baigiant kalbą apie kelis J. Ragausko nukunigėjimo ir ateizmo bruožus, dėmesį patraukia toks apibendrinimas, vertas turėti galvoje, kai bus kalbama ar skaitoma knygoje apie kitus žymius to meto ateizacijos dalyvius: „Režimas, taip pat ir ateizacijos politika gyvybės sėmėsi iš talentingųjų ir ambicingųjų. Jis suteikė jiems progą realizuoti savo gebėjimus ir jaučiamus talentus dirbant režimui. Tokios asmenybės nebuvo akli instrumentai, eiliniai darbininkai. Jie formavo ir tobulino poveikio priemones, propagandinius instrumentus. Jų egzistenciniai ieškojimai atliepė visuomenės lūkesčius, skausmingai išgyvenamus kompromisus. Jie buvo kūrybinis režimo arsenalas, padėjęs tiesti tiltus tarp valdžios ir žmonių, žmogiškai įprasminti politinius tikslus“ (p. 104). Čia norėtųsi pridurti, kad šis režimo ir talentingųjų veikėjų santykio nustatymas tinka „atlydžio“ ir vėlesniems metams. Iki 1953 m. talentingieji, kurie kartu buvo ir savito mąstymo žmonės, režimui kėlė didžiausią įtarimą, net pavojų.
Kur kas mažiau vietos ir dėmesio aptariamojoje knygoje skiriama evangelikų reformatų (toliau vartosime ir trumpesnį variantą – reformatų) superintendento Adomo Šerno abdikacijai 1964 metais. Įvairios aplinkybės lėmė, kad šis nusenusiu (gimęs 1884 m.) laikomo dvasininko žingsnis turėjo kur kas menkesnį atgarsį Lietuvoje. Tai suprantama. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse šalyje reformatų būta apie dešimt tūkstančių, jie priklausė trylikai parapijų ir filijų. Pastoracinį darbą dirbo vienas generalinis superintendentas, vienas intendentas ir trylika kunigų. Nepaisant reformatų negausumo, jie buvo labai aktyvūs nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, ryžtingi kovų dėl jos laisvės dalyviai. Netekus Lietuvai nepriklausomybės, okupacijos ir karo audros smarkiai išblaškė šią menką religinę bendruomenę. Prieš pat A. Šerno abdikaciją reformatai turėjo apie septynis tūkstančius tikinčiųjų, kurie spietėsi tik penkiose parapijose. Jas aptarnavo trys dvasininkai: be A. Šerno, kunigai Povilas Jašinskas ir Mykolas Frankas.
A. Šerno abdikacijai skirtame skyriuje pateikti faktai rodo, kad reformatas kiek kitaip atsisakė kunigystės. Pirmasis skirtumas tas, kad jis kreipėsi dėl atsisakymo ne į MGB, bet į Religijų reikalų tarybos prie TSRS MT įgaliotinį Lietuvos TSR Justiną (kitur – Justą) Rugienį. Šis, autorės teigimu, A. Šerno „reikalo“ ėmęsis gana vangiai. Veikiausiai tik LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus sprendimu įvykęs susitarimas tarp A. Šerno ir valdžios pareigūnų. KGB aktyvus dalyvavimas tada esąs mažai tikėtinas.
J. Rugienio santūrumą dėl A. Šerno galima paaiškinti ir tuo, kad iš jo atsisakymo mažai tikėtasi apčiuopiamų politinių ir ideologinių „dividendų“. Pareiškėjas – menkutės religinės bendruomenės, kurios respublikos katalikų dauguma negerbė, atstovas. Jau visai nusenęs žmogus. Svarbiausia, kad jo neketinta aktyviai reikštis ateistinėje veikloje. Tuo tarpu jam reikės išrūpinti šiokią ar tokią pensiją, kas taip pat nelengva. O be pensijos jis ir jo artimieji būtų buvę pasmerkti badui, nes ir iki abdikacijos badmiriauta. Šie būgštavimai iš dalies pasitvirtino, nors vis dėlto A. Šernas 1964 m. prieš mirtį spėjo „Tiesos“ dienraštyje paskelbti laišką, aiškinantį atsisakymą nuo tikėjimo. Atrodo, galima sutikti su autorės spėjimu: „Nėra abejonių, kad jei jis būtų ilgiau gyvenęs ir būtų [buvęs – A. P.] geresnės sveikatos, jį ateizmo mašina būtų įsukusi ir visiškai išnaudojusi. Tačiau ateistinė propaganda jo biografiją kuo puikiausiai išnaudojo ir po mirties“ (p. 117). Šis išnaudojimas atskleistas poskyryje „Ateistas po mirties“ (p. 123–126).
Dėl šių dviejų pagrindinių knygoje ateizacijos personažų autorės niekas nesmerkė, jai priekaištų nedarė. Visas srautas pasipiktinimų ir vienas iš dviejų argumentų, kodėl knygai nepatvirtinta Patriotų premija, radosi dėl iškiliojo lietuvių poeto, dramaturgo ir visuomenės veikėjo akad. Justino Marcinkevičiaus traktavimo.
Skirtingai nuo J. Ragausko ir A. Šerno, kurių ateizacija nagrinėjama, sakytume, monografiškai „asmeniniuose“ skyreliuose, Just. Marcinkevičius apibūdinamas per dvi vietas kokioje dešimtyje puslapių (p. 176–179 ir 191–193). Paminimas ir dar keliuose. Pakartotinai kuo atidžiausiai skaičiau tas visas vietas ir niekur neradau jo asmens ir kūrybos menkinimo ar niekinimo, jokio smerkimo. Autorė pirmiausia Just. Marcinkevičių susieja su dviem jos vadinamaisiais „autobiografijų tipais“, skiriamais pagal apsisprendimo tapti ateistu veiksnius. „Pirmajam tipui, kurį vadinsime „švietėjišku“, – rašo autorė, – būdingi ateizmą lemiantys ženklai yra pažinimo plėtimas“ (p. 160). Tai įvairūs mokslai, knygų skaitymas, gyvenimo patirties analizė. Antrasis tipas, kurį autorė vadina „trauminiu“, susidarąs dėl gilaus (ir ypač skausmingo) asmens išgyvenimo (p. 161). Ir čia pat, tarsi skubotai susigriebus, teigiama, kad esama ir trečiojo tipo, kuris buvęs būdingas prieškario laisvamaniams. Jo ištakos „klasinės“.
Kaip su šiais tipais susiejamas Just. Marcinkevičius? „Ieškodami trauminės autobiografijos pavyzdinių versijų, – teigia N. Putinaitė, – ją aptinkame Justino Marcinkevičiaus 1961 metų Publicistinėje poemoje“ (p. 176). Jos, parašytos 1957–1961 metais, pirmajame eilėraštyje „Motina“ atsispindi poeto išgyvenimas dėl motinos mirties. Ši nelaimė sukėlusi berniūkščio mąstyme lūžį: buvęs atmestas Dievas. N. Putinaitė mano, kad „šis poetinis pasakojimas yra grynas trauminės autobiografijos variantas“ (p. 177).
Pridėdama ir kitus Just. Marcinkevičiaus kūrybos ateistinius epizodus („Kraujas ir pelenai“), filosofė tvirtina, kad „jo kūryba tuo metu ir vėliau padarė didžiulę įtaką formuojant visuomenėje patrauklius ateistinės propagandos vaizdinius“ (p. 177).
Toliau analizuodama ateistinius poeto kūrinių epizodus, N. Putinaitė skelbia labai įdomią ir vertą dėmesio tezę: „Liaudies trauminės ateistinės autobiografijos radimasis ir sklaida, juo labiau pavyzdinis ir grynas jos pavidalas Marcinkevičiaus Motinoje atskleidžia, kad praktinės ateizavimo(si) apraiškos labai nutolo nuo dogminės ideologijos ir marksistinių lenininių idėjų apie religiją. Čia (beveik) nesama užuominų apie tarybinės visuomenės privalumus ir jų išlaisvinantį poveikį. Religija nepateikiama kaip žmogaus bejėgiškumą palengvinantis opiumas ar kaip prietarų miglos, išsisklaidančios proto ir pažinimo šviesoje“ (p. 178).
Galėtume pateikti dar ne vieną įdomią N. Putinaitės mintį apie ateizaciją ir Just. Marcinkevičiaus vietą šiame procese. Pasitenkinsime tik dviem jos teiginiais iš antrojo puslapių pluošto. Pirmas teiginys: „Poetas materialistinę pasaulėžiūrą apvilko visuomenei priimtinu neopagonišku rūbu.“ Antras: „Marcinkevičius buvo vienas ryškiausių materijos poetikos kūrėjų. Jis anaiptol nebuvo vienintelis, tik vienas iš dominuojančios grupės, tačiau neabejotinai buvo vienas populiariausių dėl talento ir politinės intuicijos“ (p. 193).
Tad, turint tokių teigiamų atsiliepimų (jų esama ir daugiau), kyla klausimas, kodėl N. Putinaitės knygos pasmerkimas buvo toks rūstus, daugiausia motyvuojant nepriimtinu jos Just. Marcinkevičiaus asmens ir kūrybos interpretavimu. Knygoje „Nugenėta pušis“ tokio tiesioginio neigimo juk nėra. Gal kaip juodas šleifas prisiplakė prie knygos ir autorės skandalingos J. Basanavičiaus, V. Kudirkos ir kitų XIX a. pabaigos veikėjų charakteristikos? Juk triukšmas dėl knygos kilo dar tada, kai N. Putinaitė nebuvo Knygų mugėje lyginusi rašytojo su Antanu Sniečkumi, kaip tai nurodo Alvydas Medalinskas straipsnyje „Patriotai ir prisitaikėliai: sovietų metais ir dabar“ (Lietuvos žinios, 2016 03 01, p. 2).
Kitas dalykas, ar šiai knygai derėjo palikti Patriotų premiją. Visoje knygoje iš tikrųjų nėra nė menkiausios užuominos apie patriotizmą. Iš jos nušviesto ateizacijos nagrinėjimo nė neįmanoma susieti nei atskirų asmenų, nei organizacijų su tautiniu patriotizmu, jausmu, kuris skatina tėvynės meilę, atsidavimą savo tautai. Ir apskritai jokios tautinės minties netiktų jungti su religinėmis ar ateistinėmis prielaidomis. Štai lietuviai Adomas Jakštas (tvirtas katalikas), Jonas Šliūpas (ne mažiau apsisprendęs ateistas), Vydūnas (šiaip ar taip, liuteronas), Martynas Yčas (reformatas), tikriausiai visi pripažins, buvo neabejotini Lietuvos patriotai, bet ar jų patriotizmą menkino ar atmetė skirtingos pasaulėžiūros. Ir atvirkščiai, Maironis ar arkivyskupas Juozapas Skvireckas su arkivyskupu Romualdu Jalbžykovskiu (Jalbrzykowski) išpažino tą pačią katalikybę, bet ar juos galima laikyti tolygiais Lietuvos patriotais? Kas be ko, būta ir gal dar esama žmonių Lietuvoje, kurie būtina lietuviško patriotizmo sąlyga laikė priklausymą katalikų religijai. N. Putinaitė šitam principui tikriausiai nepritartų. Jos tautinio patriotizmo suvokimas, neiškilęs knygoje „Nugenėta pušis“, išryškėjo straipsnyje „Nuo tiesos atribotas patriotizmas yra bergždžias“ (Kauno diena, 2016 02 26, Nr. 46(20808), p. 8).
Šioje publikacijoje N. Putinaitė, stengdamasi apginti savo „teisę“ gauti Patriotų premiją, pateikia tokių argumentų, jog knyga patriotinė, kad kyla didžiausia nuostaba, kaip blaivios knygos autorė galėjo sukurpti tokį naivių samprotavimų ir prieštaravimų prifarširuotą rašinį. Norint atskleisti visus jos argumentus, reikėtų bent du ar tris kartus daugiau puslapių, negu jų turi minimas jos rašinys.
Jame daugokai vietos skiriama Just. Marcinkevičiui, kuris taip įvertinamas: „Justino Marcinkevičiaus draminėje trilogijoje formuotas patriotizmas buvo labai siauras ir atitiko tarybinės ideologijos reikmes [?! Išskirta mano – A. P.]. Just. Marcinkevičiaus dramose lietuvių tauta yra istorijos kankinė ir auka. Lie­tuvius vis kas nors skriaudęs: lenkai, vokiečiai (ar, ezopiškai užsimenant, rusai), o lietuvių strategija – išgyventi, išlikti. Prisitaikyti, kad išliktų tauta, – tokia buvo ir kolaboravimą pateisinanti žinia.“
Šiuose keturiuose N. Putinaitės sakiniuose pasakyta tiek daug netiesos, jog nežinai, nuo kurio galo pradėti, kad ją paneigtum. Pirmiausia kyla klausimas, ar ji yra skaičiusi tas tris Just. Marcinkevičiaus dramas – „Mindaugą“, „Mažvydą“ ir „Katedrą“. Kurioje iš jų vaizduojamos lenkų, vokiečių padarytos lietuviams skriaudos? Kurioje iš jų plėtojama prisitaikymo prie pavergėjų, t. y. kolaboravimo, idėja? Beje, prisitaikymas ne visai sutampa su kolaboravimu. Tą skirtumą bene geriausiai yra išreiškęs emigravęs į Vakarus poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas eilėraštyje „Politika“ (žr. XX amžiaus lietuvių poezija, I, 1991, p. 483), kurio paskutinė strofa skamba taip:

 

Bet politikos nereikia mokytis
Nei iš lapės, nei iš vilko,
O ypač iš gyvų herojų,
Kurie mus moko,
Kaip lengva mirti už tėvynę,
Nes politika yra
Ne mirti, bet išlikti ir gyventi.

Tai buvo aišku 1975 m. Baltimorėje gyvenusiam poetui, bet to nepajėgia suprasti visi, kurie aklai skuba apšaukti kolaborantais tuos išlikti ir gyventi, neišduodant tėvynės, pasiryžusius žmones. Išlikti, išgyventi ir sulaukti laisvės.
N. Putinaitė nepastebėjo, kad, primesdama Just. Marcinkevičiui lietuviams padarytos skriaudos vaizdavimą, kartu suponuoja prielaidą, jog jis vaizdavo ir tautos pralaimėjimus. O ši prielaida prieštarauja jos pačios teiginiui, kad „vien išskirtinumu ir pasididžiavimu apgaubta tauta yra stabas, kurį reikia kaišyti vis naujais papuošalais, kad būtų pridengtas pro jos drabužių plyšius besišviečiančios nenumaldomos tiesos nuogumas“. Gražiai ir kilniai pasakyta!
Ir gerbiamoji filosofė skylėtą lietuvišką patriotizmą čia pat pasistengia užlopyti lietuvių tautos nedorybių lopiniais. Jos užsimota nubrėžti, kokius dalykus reikėtų dar kelti, kad patriotizmas būtų visai tikras: „<...> turime įvardyti ir žydų kankintojus, kalbėti apie sovietinę režimo mašiną ir į išdavystes vedusias žmonių pastangas prisitaikyti, apie sovietinių rašytojų kolaboravimą, lietuvių brutalumą lenkų tautinės mažumos atžvilgiu.“
Turint prieš akis tokią įspūdingą programą, kyla nuostaba, kad jos sudarytoja ir kiti to paties plauko istorikai, filosofai ir sociologai jos nevykdo. Jie knaisiojasi po J. Basanavičiaus, V. Kudirkos ar Žemaitės „nuodėmes“, palikdami suminėtas svarbias problemas kitų tautų visokiems specialistams. Antai garbioji autorė plačiai atpasakoja, kad „Jozefas Mackiewiczius neseniai išleistoje knygoje „Tiesa akių nebado“ prisimena siaubingą lietuvių elgesį Vilniuje po 1939 m. miesto perėmimo.“ Šiurpaus būta jų elgesio. Lietuviai be atodairos reikalavę visur vartoti lietuvių kalbą, „prasidėję lenkų pogromai, nusiaubtos lenkų ope­retės teatro patalpos, laikraščių redakcijos ir pan.“ Ir mes patys galėtume pridėti lenkams siaubą kėlusį lietuvių potvarkį, pavyzdžiui, kad nebuvo suteikta Lietuvos pilietybė lenkams, kurie po 1920 m. atsiųsti į Vilnių ir jo kraštą kaip darbuotojai, kuriems buvo pavesta plėtoti polonizaciją. Priešingai lenkų pageidavimui Lietuvos lėšomis išlaikyti Vilniaus Stepono Batoro universitetą, jis buvo, iš esmės imant, uždarytas ir nuo 1940 m. sausio pradžios ėmė veikti lietuviškas Vilniaus universitetas su dviem fakultetais – Humanitarinių mokslų ir Teisių. Tačiau apie pogromus Vilniuje neteko girdėti. Pogromai – tai masinės, beatodairiškos kitų tautų ar religijų žmonių žudynės, mušimas, jų turto naikinimas. Jei jų būtų buvęs bent vienas, sunku įsivaizduoti, kad žymusis lenkų kalbininkas ir lietuvių kalbos tyrėjas Janas Otrembskis su savo kolega lotynistu prof. Janu Oku bei dalimi Stepono Batoro universiteto aptarnaujančio personalo būtų perėję dirbti į sulietuvintą universitetą. Jiems būtų užtekę savigarbos nebendrauti su pogromininkais: tuo atveju jie nebūtų buvę atlaidūs.
Nebuvo jau tokia tragiška ir lenkų kalbos padėtis Vilniuje ir Vilniaus krašte. Pagrindinė dalis iš Kauno ir kitų Lietuvos vietų į Vilnių komandiruotų lietuvių (o gal tarp jų būta ir nelietuvių) geriau ar blogiau mokėjo lenkiškai. Vilniuje veikė, rodos, aštuonios valstybinės gimnazijos, iš kurių gal trys (Vytauto Didžiojo ir Kunigaikštienės Birutės – tikrai, dėl trečiosios negaliu tvirtai pasakyti) buvo lietuviškos, o likusios – lenkiškos. Įsitikinus, kad šių direktoriai lenkai sabotuoja Lietuvos švietimo ministerijos potvarkius, joms darbuotojais buvo paskirti gerai lenkų kalbą mokantys patyrę lietuvių pedagogai. Pavyzdžiui, IV gimnazijai vadovavo Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Vilniuje laisvai ėjo lenkiški laikraščiai, Vilniaus radijas transliavo lenkiškas laidas. Atskira kalba būtų apie internuotų trylikos tūkstančių lenkų kariškių gyvenimą Palangos, Birštono ir Kulautuvos vasarvietėse. Kiek jie buvo griežtai prižiūrimi, paaiškina toks faktas: iki pusantro tūkstančio internuotų lenkų kariškių, Lietuvos valdžios įstaigoms žiūrint pro pirštus, „nelegaliai“ per Latviją ir Estiją pabėgo į Švediją ir Suomiją, o iš ten persikėlė į Angliją ir Prancūziją. Skaičiuojant, kad šie lenkai Lietuvoje gyveno iki 1940 m. birželio vidurio, kada, okupavus kraštą, jie tuojau buvo išgabenti į Rusiją, nepriklausomoje Lietuvoje kasdien bent šeši lenkai (daugiausia karininkai) dingdavo iš „nevaišingosios“ šalies. Ir valdžia nekėlė jokio triukšmo...
Ar minėtas lenkas savo knygoje atskleidė tiesą apie lietuvius?
Beje, tiesos sakymas toli gražu nėra patriotizmo išraiška. Tiesą gali sakyti ir priešiškas tautai žmogus. Ją gali nutylėti tos pačios tautos atstovas. Svarbu, kaip nutyli. Ar patriotas bus prancūzas, kuris parašys studiją apie nesėkmingą Napoleono žygį 1812 m. į Rusiją? Ar rasis vokietis, kuris džiaugsis tautos pralaimėjimu dviejuose pasauliniuose karuose, nors jo rašinys atskleis tiesą?
Galima sutikti, kad N. Putinaitė knygoje „Nugenėta pušis“ parašė tiesą apie ateizaciją ir jos veikėjus Lietuvoje. Tačiau vien tiesos neužtenka, kad rašinį laikytume patriotišku. Tai dar ne patriotizmas. Ko trūksta? Prie tiesos dar reikia meilės ir pagarbos savo tautai ir savo žmonėms. Rašant tiesą apie savo tautos žmonių nedorybes, meilė transformuojasi į skausmą. Turi iškilti skausmas, kad atsiranda tautiečių, kurie, užuot ėję „vien takais dorybės“, nukrypsta į nusikaltimų liūną.
Lietuvių tauta tikrai gali nuoširdžiai apgailestauti, kad nemaža jos sūnų nusikalto vienai tautai – žydams. Nei lenkams, nei vokiečiams, nei rusams nusikaltimų skausmo jai beveik nereikia prisiimti, bet dėl nusikaltimų žydų tautai – taip. Ir tai yra daug kas iš lietuvių pripažinę. Nusikaltimai žydų tautai – nėra nusikaltimai visos lietuvių tautos. Lietuviai gali bent šiek tiek guostis, kad 1941 m. vokiečių okupuotoje Lietuvoje nekilo nė vieno žydų pogromo, kokiais pasižymėjo Lenkija. Vien Palenkės regione 1941–1943 m. šimtas dvidešimt aštuoniose gyvenvietėse buvo įvykdyti žydų pogromai, kai patys lenkai žudė savo kaimynus žydus. Pats šiurpiausias pogromas buvo Jedvabnės kaime, kur kaimiečiai sudegino tris šimtus keturiasdešimt žydų, suvarytų į klojimą.
Ak, neminėti ar stengtis „užmiršti“ savo tautos narių įvykdytus nusikaltimus ir apie juos kuo mažiau kalbėti būdinga ne vien lietuviams. Juk ar kuri jautri motina, kai nusikalsta jos vaikas, stengiasi garsiai apie tai byloti: užsitraukia skarelę ant akių, suima rankas tarsi maldai ir tyli skaudama širdimi. Nereikalaukime daugiau iš tautos, negu reikalautume iš skausmo palaužtos motinos. Pagaliau kiek keista, kad N. Putinaitė lyg nežinotų vis dėlto rašinių, teisingai ir su skausmu bylojančių apie žydus.
N. Putinaitės knyga „Nugenėta pušis“, mano supratimu, gana korektiškai išdėsto paliestus faktus apie ateizaciją 1945–1990 metais, kai kraštą valdė komunistinis režimas, bet nežadina ir neskatina jokio tautinio patriotizmo. O jos straipsnis „Nuo tiesos atribotas patriotizmas yra bergždžias“ taip nutolęs nuo tiesos, kad jį galima laikyti tiesos antipodu. Vadinasi, jis ir antipatriotiškas. Susumavus N. Putinaitės bendrą požiūrį į lietuvių istorijos reiškinius, Patriotų premijos paskyrimas knygai „Nugenėta pušis“ būtų nonsensas, arba absurdas. Tuo nenorima pasakyti, kad knyga „Nugenėta pušis“ nevertinga.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

 

Poezijos pavasario klausimynas. „Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas“

Į klausimus atsako 2016 m. Poezijos pavasario nominantai Ramutė Skučaitė, Artūras Valionis, Erika Drungytė, Vytautas Kaziela, Aldona Gustas.

 

1. Esate šių metų Poezijos pavasario nominantas. Tarp gausybės literatūrinių apdovanojimų šis turbūt vienas reikšmingiausių. Ar Jums svarbus Poezijos pavasario laureato vainikas? Kuo ši premija Jums reikšminga?

2. Kurių iš ankstesniųjų Poezijos pavasario laureatų kūryba Jums artimiausia? Kodėl? Ar yra poetų, iš kurių mokėtės ar tiesiog jaučiate kūrybinę giminystę?

3. Kaip vertinate šiandienos lietuvių poezijos konjunktūrą? Ar kritikai ir leidėjai yra tolerantiški visoms kryptims ir stiliams, ar išskiria ir tokius, kuriuos galima pavadinti „lygesniais už lygius“? Ar dabartinės leidybinės politikos, tiražo dydžio pakanka, kad Jūsų knyga pasiektų ir atrastų skaitytoją?

4. Ar yra kas nors palikęs neišdildomą įspūdį iš pastarųjų metų poezijos knygų derliaus Lietuvoje? Pasaulyje? Kokius poezijos autorius skaitote šiuo metu?

5. Kurį iš eilėraščių savo naujausioje poezijos knygoje įvardintumėte kaip Jums svarbiausią, mėgstamiausią, artimiausią? Kodėl?

 

 

RAMUTĖ SKUČAITĖ

 

1. Klausimas lyg ir visai paprastas, bet atsakyti į jį nelengva, net, pasakyčiau, neįmanoma...
O Poezijos pavasario laureato vainikas – ir savo žaliavimu (laikinu, žinoma), ir simboline prasme (ilgėlesne) – gražus apdovanojimas.

 

2. Nieko nenoriu įvardyti, nes nenoriu poezijos skaidyti į dalis. Tebūnie ji – POEZIJA. Tebūnie – jūra. Juk į ją suteka didžiausios upės, atnešdamos ne tokių didelių ir bemaž nepastebimų upelių vandenis. Bet vis tiek – į jūrą.
Pati nežinau, iš ko mokiausi. Sakydama, kad pati iš savęs, – meluočiau, teigdama – kategoriškai – vieno asmens poeziją – irgi, sakydama, kad mokė būtis – kalbėčiau, tikriausiai, banalokai. Bet šiuo atveju, matyt, esu artimiausia šiai banalybei. Nors... yra toje poezijos visumoje (kur jau ten visumoje – laše!) tokių esmių, kurios neapleidžia, nepalieka nuo pat tos akimirkos, kada pirmą sykį jas išgirdai, perskaitei, suvokei. Ir tas suvokimas plečiasi, įgaudamas vis didesnę ir gilesnę prasmę. Net – įtaigą, koreguojančią mintijimą, pajautimą.
Bet ar tai – mokslas? Gal. O gal ir šis tas daugiau. Kartais – daug daugiau.

 

3. Yra visokių kritikų ir leidėjų. Vadinasi, yra gerų ir ne tokių gerų. Bet šitas teiginys labiau tiktų (bent jį skirčiau!) kritikams, tiksliau – tiesiog žmonėms, kurie save kritikais laiko... Jie žino, ką autorius norėjo pasakyti, netgi žino, kad jis „bandė, mėgino“, bet, deja, nieko iš to bandymo neišėjo... Pati esu neseniai susidūrusi su vertinimu, analogišku priekaištui „batų parduotuvės savininkui, kad rūgpieniu neprekiauja“[1].
O poezijos tiražai, žinia, nėra milžiniški, bet kur tuos milžiniškus dėtume?..

 

4. Gal pradėsiu nuo pasaulio. Man toji pačios minėta jūra per gili, per didelė, kad galėčiau kalbėti apie jos vandenis, stovėdama ant savojo kranto plotelio. Bet: nuo labai seniai nepalieka manęs Alphonseÿo de Lamartineÿo „Le lac“ – labiausiai iš kitų jo eilių. Vien pavadinimo skambesys – gal greičiau – šnabždesys – toks be šnabždesio – tiesiog užburia. Ir dar toji visai paprasta eilutė „Jeter l’ancre un seul jour“. Beje, ir labai norėdama negaliu to eilėraščio išversti, nes reikėtų vertimą pavadinti „Ežeru“. Žodis kitoks. Muzika kitokia (yra tokių skirtybių, kai negali jų sujungti...).
Neapleidžia Marina Cvetajeva. Šiuo metu – Ana Achmatova.
Iš dabar esančiųjų Lietuvoje, neseniai išleidusių poezijos knygas, patiko, įstrigo:

 

Nebaigsi jau lesti, zylele, apsnigs,

 

Būsim jūrų kvėpavimais lygūs

 

Jie laikė saujoj vieną dulkę

 

Pirmiausiai visų kažkodėl atsiprašė

 

Iki pat kaulo, iki ryto ir dar,

 

ir dar, aišku, „ir dar“. (Gal nieko, kad nuo autoriaus – po eilutę? Bet neįdėsi juk visko!)

 

5. Nė vieno. O gal visus. O jei iš tikrųjų – nežinau.

 

 

ARTŪRAS VALIONIS

 

1. Kad, techniškai žiūrint, nėra tos gausybės. Yra trys tikrieji apdovanojimai – Jotvingių, Poezijos pavasario ir Rašytojų sąjungos premijos (beje, visi teikiami mano miestuose – Druskininkuose gimiau, Kaune gyvenau, kol apibrendau ir gavau brandos atestatą, ir, štai, jau dvidešimt penkeri mano metai praėjo, prabėgo, prašvilpė ir praskrido Vilniuje). Visi kiti premijavimai – malonūs, bet, nepabijokim to žodžio, daugiau mažiau antraeiliai ar trečiaeiliai, dažniausiai teikiami už tam tikrus gamybinius sektorinius pasiekimus dvasių srityje (už aukštaitiškos ar aistiškos „dvasios puoselėjimus“, žmogaus ir gamtos dvasinio ryšio atskleidimą), profilaktinėje prevencinėje veikloje (už meilės gamtai skiepijimą) ir t. t., ir pan., o ne už paprasčiausiai geros poezijos knygą be jokių patikslinimų.
O reikšmingos premijos, tokios kaip Poezijos pavasario, yra reikšmingos, nes turi apytiksliai tris privalumus: kūrybos sklaidos (taip jau įvyksta, kad įteikus premiją daug daugiau žmonių perskaito ar bent susipažįsta su tuo, ką premijuotasis yra sukūręs), finansinį [juokiasi – red. past.] ir dar tą trečiąjį, apie kurį galėsime nuodugniai pakalbėti kada nors, jei kokią premiją man kas nors tyčia ar netyčia sugalvotų skirti.
Prisimenu Poezijos pavasarius Palemone paauglystėje: minios žmonių, poetai... net minties tokios nebuvo, kad va, kada nors nominuos ir paprastą vaikiną iš Kauno, Dainavos rajono, nuo „Aguonos“. Malonu, kad kolegos įvertino tai, ką darau. Ir simboliška, kad šiemet, kai skaičiai taip sukrito: prieš dvidešimt vienus metus, būdamas dvidešimt vienų, gavau „Nemuno“ žurnalo prizą už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache. Dar turiu tą Algimanto Kezio fotografijų albumą. Labai geras.
Kita vertus, kad ir kokia viena ar kita premija būtų reikšminga, nereikia suabsoliutinti, visos reikšmės gi – santykiniai dydžiai, čia jau kaip pažiūrėsi. Pavyzdžiui, dabar sugalvojau: jei kas staiga pasiūlytų tokį gešeftą – niekada gyvenime netapsi Poezijos pavasario anei jokiu kitokiu laureatu, bet į dešimtadalį Lietuvos namų ūkių bus pristatytos tavo knygos, tačiau be vardo ir pavardės, niekada neišduodant, kas jas parašė, – ar sutinki? Sutikčiau net su trisdešimtadaliu, kad ir kaip ta žmogiška premijavimų, garbės, šlovės, pripažinimo ir pagerbimo siekio silpnybė kirbėtų ir priešintųsi. Bet sukaupčiau valią ir valiočiau tą kirbesį įveikti, valionis vis tik. O jei to trisdešimtadalio pusė iškart visko neišmestų, pasklaidytų šį bei tą, būtų beveik dvidešimt tūkstančių namų ūkių, daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių potencialių skaitytojų. Jau šis tas, vis sklaida, kas, kad būtų anoniminė.
Trečia vertus, juk tiek aš, tiek Leo [Leonardoÿas DiCaprio – red. past.] ne dėl nominacijų, vainikėlių ar statulėlių darome tai, ką darome (nors anie irgi nepamaišytų). O atsakingai atsitiktiniuose ir objektyviai subjektyviuose premijų skyrimų procesuose savi dėsniai ir peripetijos, ten ne mano teritorija, tad nėr čia ko per daug plėstis.
Atsakant į Jūsų klausimą apie vainiką – jokie vainikai, nesvarbu, kokios formos, man dar nesvarbūs. Dar gyvas kaip ir. Gal ir bus svarbūs, kai jau bus nebesvarbu. Be to, turiu nuosavą didžiulį ąžuolą, jei kada nors pritrūktų pompastikos, lengvai nusimegzčiau tuziną milžiniškų vainikėlių. Bet ranka nekyla paskabyt.
Visąlaik nejaukiai jaučiuosi, kai kur nors man perskaičius eilėraštį mergina nuo rengėjų įteikia gėlę (turėtų būti atvirkščiai, reiks tuo rimtai užsiimti – poetas perskaito eilėraštį, pakelia akis nuo popierių ir įteikia gėlę merginai, kuri jau laukia pasiruošusi jam įteikti gėlę). O čia juk net ne gėlė, visas vainikas!
Tad jei kada nors tolimoje ateityje, bet šiame gyvenime, išauš diena, kai tapsiu Poezijos pavasario laureatu, premijos skyrimo nuostatuose, tikiuosi, jau bus išbraukta dabar įkalta prievolė padabinti laureatą vainiku. Užteks, kad ranką paspaus ir pagirs visuotiniam susirinkime.

 

2. Jei Daiva Čepauskaitė ir Gintaras Grajauskas ir nebūtų laureatai, man baisiai artima tai, ką jie rašo. Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Vytautas P. Bložė, Antanas A. Jonynas, Kornelijus Platelis, Donaldas Kajokas, Stasys Jonauskas, Aidas Marčėnas. Klausiate kodėl? Todėl, kad labai geri poetai. Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas, Algimantas Mackus, Tomas Venclova irgi laureatai, jie irgi būtinai. Pala pala, bet juk šitie ne laureatai, sakysit? Akivaizdu, kad laureatai, kas turi akis, tekrapšto. Kaip ir Julio Florencio Cortázaras ir Jorge Francisco Isidoro Luisas Borgesas – nobelistai, ir Ganelino–Tarasovo–Čekasino trio – Lietuvos nacionalinės premijos laureatai, jau daugybę metų, neatšaukiamai ir vienareikšmiškai. O jei tikrovė nuo realybės skiriasi, tuo blogiau realybei.
Visus šiuos išvardintus, aišku, ne vien tik šiuos, skaitydamas, galima sakyt, ir mokiausi. Randi sakinį, lengvą lyg plyta, kuriame žodžiai švininiai tarsi plunksnos, ir mokaisi. Ir nesvarbu, ar klasiko, ar kokio jaunuolio tas sakinys, kaip Vladas Bagdonas dainavo, lyg užrašytas vakar. Iš kitų šalių poetų, visų pirma, švedų, lenkų, jaučiu, labai daug ko išmokau, ir ko išmokęs ant pečių nenešioju.
O apie kūrybinę giminystę sudėtinga ką nors protingo pasakyti – žinot, giminystė apskritai yra toks dvipusis reikalas, o čia dar „kūrybinė“. Būna žmonių, giliai jaučiančių fizinę ar dvasinę giminystę su kuo nors, kuris net nežino, jog šie apskritai egzistuoja, nesinorėtų pakliūt į tokių sąrašėlį. Tad pirmiausia derėtų man pasitikrinti, ar tie ir tos, su kuriais jaučiu kūrybinę giminystę, puoselėja panašius jausmus man, ir tik tada paviešinti mūsų ryšį.

 

3. Tolerancija čia netinkamas žodis. Profesionalumas yra absoliučiai pakankamas kritikų ir leidėjų egzistencijos matas. Dievas žuveliui gi labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė: „Žmogau, tau už žodį reikės atsakyt kaip už daiktą!“ Subalansuota tiek rašytojams, tiek kritikams, tiek leidėjams ir visiems kitiems, turintiems balso stygas, kompiuterį, tušinuką, vinuką, nagą, kraujo ar kitus rašymo reikmenis. Profesionalumą visi patys gi gali prieš veidrodį sąžiningai įsivertinti, įvairiais rakursais, kur čia man vertinti tą konjunktūrą. Pasidaryti profesionalumo asmenukę ir iš jos toli plaukiančias išvadas.
O dėl krypčių ir stilių – jei ir yra „lygesnių už lygius“, ne bėda. Priešingai, kuo daugiau lygumų, tuo geriau matyti visokie nestandartiniai nuokrypiai – kalneliai, lomos ir daubos; manau, dabar situacija pusė bėdos, kanalų ir šliuzų užtenka, kad įdomiausi ir savičiausi dalykai būtų išleisti – jei ne vienur, tai kitur. Kad tik tų kūrybinių proveržių būtų. Kaip futbole sakoma – geras pasas neprapuola. Tik, būna, reikia išlaukti. Tačiau niekas gimus nežadėjo, kad bus lengva.
Man asmeniškai lygumos nelabai imponuoja. Tai, ką visąlaik rašiau ir rašau, niekada nepriklausė „lygesnių“ kategorijai, todėl džiaugiuosi, kad Rašytojų sąjungos leidyklos žmonės mielai leido įgyvendinti visus mano ligšiolinius leidybinius sumanymus taip, kaip jie ir buvo sumanyti, padėjo ir prisidėjo, ir bendromis pastangomis, kaip rašoma naujausios mano knygos anotacijoje, ratas užsidarė. Va taip sėdžiu dabar ir džiaugiuosi. Bet, tiesą sakant, leidyklos ir turi būti apibrėžiamos kaip vietos, kurios leidžia kažką daryt. Leidžyklos.
Ar pakanka tiražų dydžio norint pasiekti skaitytoją? Žinoma, daugiau nei pakanka: norint pasiekti skaitytoją, užtenka vieno egzemplioriaus. Bet visada norisi daugiau. Tad gerai, kad poezijos knygų tiražai siekia bent po kelis šimtus. Antrosios mano knygos tiražas buvo gana greitai išpirktas, trečiosios ir ketvirtosios – vis dar siekia skaitytojas ir skaitytojus, bet knygynuose egzempliorių mažėja, tad, galima sakyti, pasiekia.
Viena leidybos dalis, sėkmingai veikianti, – išleisti poezijos knygą, tačiau to negana. Kad toji išleistoji liūdnai nedūlėtų sandėliuose ir apatinėse toliausiose knygynų lentynose, ne mažiau svarbus antras leidybos proceso kėlinys – pasiekti skaitytoją. Parduoti tai, kas išleista, metaforiškai kalbant. Šiame darbo bare, tiesą sakant, dar nemažai erdvės veiklai ir kūrybiškiems sprendimams.

 

4. Įspūdžių buvo, bet apdilo, neišdildomų neapčiuopiu. Apskritai kalbant, 2014-ieji tikriausiai buvo atnešę daugiau įspūdžių nei 2015-ieji. Bet nieko tokio, 2018-tieji ar 2019-eji, galiu prognozuoti (vis tiek niekas vėliau nepatikrins), bus gerokai įspūdingesni.
Va, šiais metais gera Dainiaus Gintalo knyga išėjo. „Adatos“. Taip jau yra, kad 1973-iaisiais gimusiųjų – D. Gintalo, Rimvydo Stankevičiaus, Mariaus Ivaškevičiaus, Benedikto Januševičiaus, Artūro Valionio vien geros knygos eina ir išeina [juokiasi – red. past.].
Pastaraisiais mėnesiais teko gerokai ir tikslingai paskaityti: labai įdėmiai ir kruopščiai skaičiau „Pirmosios knygos“ konkurso poezijos rankraščius, visus dvidešimt keturis. Konkursas šiemet anoniminis, tai net ir norėdamas negalėčiau atsakyti į jūsų klausimą, kokius autorius šiuo metu skaitau. Nežinau. Kol kas.

 

5. Aš jums papasakosiu istoriją.
Lapkričio mėnesį keturi lietuvių poetai važiavome į Minską, į poetinius lietuvių ir baltarusių skaitymus. Praktiškai vos tik išvažiavus su vėjeliu už Vilniaus teko stabtelti ant valstybinės sienos. Tiksliau sakant, stabtelėjom tai ant asfalto, ant sienos nėr kaip su automobiliu vertikaliai užlipt, čia tokia perkeltinė prasmė, kažkas va taip ėmė prasmę ir perkėlė kadaise.
Bet kuriuo atveju, ant sienos ar ant asfalto, whatever, teko stabtelt, nes atėjo laikas mūsų identiteto ir automobilyje esančių vertybių beigi gėrybių tikrinimo procedūrai.
Su identitetu, pasirodo, viskas tvarkoj: po patikros procedūrų paaiškėjo, kad mes vis dar mes, kiekvienas iš mūsų keturių. Tada atėjo eilė vertybėms beigi gėrybėms.
– Alkoholio vežate? – klausia maloni, bet ganėtinai griežta baltarusių pa­reigūnė.
Sąžiningai parodėm vežamą lauktuvę, bet ją lauktuvė nelabai sudomino. Toks ten ir kiekis – septyniolikai minučių.
Pamatė bagažinėje besiilsinčius kompą, fotoaparatą.
– O naujos elektroninės aparatūros turite?
– Tai kad ne, jokių naujų aparatūrų tai neturim. (O ir nauji dalykai nebūtinai geriausi, dar pagalvojau sau, kartais laiko patikrinti geresni. Kaip kad va mes, pavyzdžiui, šiek tiek laiko ant šio pasaulio jau pabuvę. Bet pareigūnei garsiai šito nepasakiau, ne patikros punkte gi būties ontologija užsiiminėt.)
Na, nėr aparatūros, tai nėr. Ir tada pareigūnė pamatė knygas. Visokius ten poezijos pavasarius (lapkričio mėnesį!), žurnalo „Vilnius“ numerius rusų ir ang­lų kalbomis ir kitus medžių perdirbinius. Ir bemat atgijo.
– O, kiek knygų, – sako pareigūnė, – viską turėsiu peržiūrėti, – prideda. – Kokia čia literatūra?
– Grožinė lietuviška.
– Na, o kas Minske skaitys lietuviškai?
– Na, bus kam skaityt. Baltarusiai, lietuviai.
– Gerai, turėsiu viską čia išpakuot.
– Gerai, jei reikia, pakuokit (juk ir tikslas toks – lietuvių literatūros sklaida, tad kuo daugiau žmonių pasklaidys, tuo geriau).
Pareigūnė išpakuoja, ima po vieną knygą ir kruopščiai [тщательно – aut. past.] varto, vis šio bei to paklausinėdama – kas čia? Apie ką čia? Knygoje apie vieną klasiką pamatė žodį „Biografija“, a, eto biografija, sako, tvarkoj, ir padeda atgal.
Taip visai neblogai, sakyčiau, vyksta sau lietuvių literatūros sklaida, papildoma kokiais nors klausimais ir komentarais, neskubrus intelektualinis bend­ravimas: stovi pareigūnė lapkričio pasienyje, sklaido lapus, jos šviesūs plaukai plazda vėjyje. Kiek gerų nuotraukų išeitų projektui „Laikas skaityti“, bet nepafotkinsi, ne patikros punkte gi būties ontologija užsiiminėt.
Ir štai tuomet pareigūnė paima iš bagažinės mano knygą. „Iš natų“. Bet iš bagažinės. Jau, galvoju, reiks papasakot, kas čia, apie ką čia ir kodėl, gal ką nors perskaityt paprašys, ir vertimų į baltarusių kalbą turiu, gerų, Romanas Urbanowiczius puikiai išvertė, ko ten prirašiau, imsiu ir paskaitysiu jai gražiai su intonacija.
Bet nespėju žodžio pratart. Paima knygą. „Iš natų“. Iš bagažinės. Atsiverčia. Maždaug per vidurį, žvilgteli.
– A, eto muzyka [Tai – muzika, – vert. past.], – taria pareigūnė ir padeda knygą atgal.
Tada dar šiek tiek pasklaidė ir kitas knygas, bet kas ir kaip ten toliau, man tai jau nelabai užsifiksavo. Muzyka tak muzyka.
Taigi, atsakant į Jūsų klausimą, manyčiau, kad labai svarbūs yra tie mano naujausios knygos puslapiai, kuriuos baltarusių pareigūnė atsivertė, dėl šios savo knygos recenzijos juos ypač pamėgau. Tik gaila, nemačiau, kurie tai buvo.

 

 

ERIKA DRUNGYTĖ

 

1. Šis reikšmingumas, manau, toks pat reliktinis, kaip ir pats poezijos festivalis. Ar iš tiesų poezija lietuviams dar vis tebėra tokia išskirtinė visos mūsų kultūros dalis? Kadaise buvo, nenuginčysi. Ir poetai buvo šviesuoliai, ir poezija – filosofijos dalis, ir poezijos kalba – savita mąstymo forma. Tūkstantiniai eilėraščių rinkinių tiražai dažnai būdavo nušluojami nuo lentynų kaip kalėdiniai popreky­staliniai mandarinai. Ir žinoti savų poetų vardus, skaityti jų kūrybą nebuvo pamišėlių ar ypatingą išsilavinimą įgijusiųjų reikalas. Gal atvirkščiai – nacionalinės poezijos pažinimas buvo asmeninės kultūros dalis, o kultūra – vertybė.
Todėl dabar atsakyti į klausimą, kuo ši premija reikšminga, labai keblu. Poetui poezija yra kaip sodininkui sodas. Kolegos įvertina vieni kitus už pavykusius kūrybos augalus – knygas. Kiekvienam svarbu ir malonu, kai pastebi, perskaito, išreiškia nuomonę. Tai profesinis įvertinimas, kai kolegos patvirtina, kad ne veltui esi vadinamas poetu ar sodininku (ar bet kokios kitos profesijos atstovu). Bet kai paskiriamas apdovanojimas, tuo pačiu pareikalaujama išlaikyti profesinį lygį. Todėl bet koks vainikas turi įpareigojimo ir atsakomybės svorį.
Ar poetas, tapęs Poezijos pavasario laureatu, įvertintas Maironio premija, tampa reikšmingas visuomenei, kultūrai, valstybei? Nežinau, labai abejoju. Būtų gerai, kad kiekviena premija ar prizas įpareigotų atstovauti ne tik kūrybai, bet ir garbei. Būti Poezijos pavasario laureate ar laureatu yra garbinga.

 

2. Šis klausimas man kiek kvailokai skamba. Artimi, mylimi, nustebinantys poetai nesusiję su jokiomis premijomis. Jei jie poetai, tai jokia premija jų nepadarys labiau poetais. Dėl mokymosi... man atrodo, kad aš iš nieko nesimokiau, nes niekada to nedariau kaip nors sąmoningai ar iš didelės simpatijos. Bet neabejoju, kad mano kūryboje geri skaitytojai ar kritikai ras kokių atpažįstamų ženklų, žodžių sankabų, nuotaikų, būdingų ir kitiems lietuvių poetams.
Pavyzdžiui, daktaro disertaciją rašiau apie Vytautą P. Bložę, esu net redagavusi jo paskutinę knygą, tad būtų keista, jei mano kūryboje neplaukiotų ir jo tvenkinio žuvelių. Taip pat yra dedikacijų, poetų ar jų kūrinių paminėjimų. Galvoju taip – jei ką esi skaitęs, matęs, patyręs, tai jau tavo gyvenimo dalis, visada išliksiantys elementai akių, ausų, minčių tinkluose, ir tai bet kada gali atsispindėti bet kokioje veikloje.

 

3. Liberalizmas mūsų šalies gyvenime užėmė dominuojančias pozicijas. Versle, politikos kryptyse, taip pat veikia ir žmogaus teises etc. Kūrybos versle irgi. Kai kur kai kas inertiškai dar išlaiko pozicijas, užsitarnautas ankstesniais laikais. Bet šiam procesui labai padeda demografinė situacija. Jei šiandieną Lietuvoje gyventų visi nuo Nepriklausomybės atgavimo gimę vaikai, situacija ir poezijos rinkoje pasikeistų.
„Lygesnių už lygius“ buvo ir bus. Nes konjunktūros principai nepasikeitė. Jei anksčiau buvo vienos partijos konjunktūra, tai dabar diametraliai priešingos krypties konjunktūra. Man korsakiškas konformizmas (main stream, kaip jūs sakote) niekuo nesiskiria nuo putinaitiško.
Esu tikra, kad euroremonto poezija (na, tokia ganėtinai greitai išverčiama į kitas kalbas, visiems labai gerai suvokiama ir globali) laiko upėje bus išplauta ir išblukinta, o tokia, kurią skaitys tauta iš kartos į kartą, bus vis iš naujo atrandama ir jos vertė tik augs. Po Kristijono Donelaičio ir Maironio metų bus, tikiu, ir kitų poezijos šventųjų metai. Ir kaip nors gal išlįsim iš tos „kiečiausiųjų kultūros“, kuria kasdien šeriami mūsų žmonės. Jie mielai tai valgo, net nekelia klausimų, bet kažkodėl išpūstom akelėm mekena apie jaunimo ar tautos lygį. O jeigu neišlįsim, poezija vis viena liks. Ir lietuvių kalba. Bent jau pasaulio universitetuose.
Leidybos politika? Kokia kultūros politika, tokia ir leidybos. Todėl nekeliu klausimo apie jos darbą dėl skaitytojo ar kito vidine kultūra besirūpinančio žmogaus. Skaitytojas irgi turi pasirinkimo ir pareikalavimo teisę, tad visai būtų gražu, jei leidybos politiką imtų reguliuoti skaitytojai, o ne vadybininkai.

 

4. Niekada neskaitau pagal kokį planą, todėl pastarieji metai man nieko nereiškia. Skaitau lietuvius, latvius, rusus, lenkus. Kartais labai senus dalykus, kartais naujus. Neišdildomą įspūdį palieka tik šis dieviškas pasaulis ir visa kūryba jame.

 

5. Tokiais dalykais nekvaršinu galvos. Man svarbus pats kūrybos procesas. Į visus eilėraščius esu sudėjusi tai, kas manyje. Argi yra kas nors svarbiau ar mažiau svarbu tuose santykiuose, kuriuos vadiname pasaulėjauta, pasaulėžiūra, dievoieška, meile? Man svarbi mano naujausioji knyga. Bet svarbiau tai, ką dar padarysiu. O svarbiausia bus paskutinioji akistata. Tai tiek to svarbumo...

 

 

VYTAUTAS KAZIELA

 

1. Pats didžiausias netikėtumas tai, kad mano knyga „Vieta ir kiti nutylėjimai“ atsidūrė tarp nominuotų. Kadangi ją pristatė Rašytojų sąjungos valdyba, tai jau yra įvertinimas. Mes, gyvenantys provincijoje, turime šiokį tokį nevisavertiškumo kompleksą. Jei neklystu, Poezijos pavasario laureatais yra tapę tik du provincijos poetai. Tai Stasys Jonauskas ir Stasys Stacevičius. Svarbu, kad į komisiją įeina ir pastarųjų metų Poezijos pavasario laureatai. Patyrusių kolegų nuomonė man svarbi. Jei tapčiau Poezijos pavasario laureatu (kuo nelabai tikiu), tai būtų mano gyvenimo ir kūrybos įvertinimas, atlyginimas už kai kurias mistines nesėkmes gyvenime.

 

2. Šis klausimas privertė susirasti Poezijos pavasario laureatų sąrašą. Galima sakyti, pradžiugau, kad vertiems autoriams anksčiau ar vėliau ateina „teisybės valanda“. Labai džiaugiausi, kai Poezijos pavasario laureatais tapo Alfonsas Maldonis ir Vladas Braziūnas. Man artimiausi – Paulius Širvys, Antanas Miškinis, Algirdas Verba, Jonas Strielkūnas, Viktoras Rudžianskas, Antanas A. Jonynas, Jonas Kalinauskas, V. Braziūnas, Daiva Čepauskaitė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Gintautas Dabrišius, Eugenijus Ališanka. Kažkoks sunkiai nusakomas ryšys mane sieja su Algimantu Baltakiu, J. Strielkūnu, S. Stacevičiumi. Iš ko mokiausi? Iš visų. Nes jie visi skirtingi.

 

3. Nieko blogo negaliu pasakyti apie kritikus ir leidėjus. Literatūrinėje spaudoje pasigendu tik mėnesinių literatūros apžvalgų, kokias rašė Valdemaras Kukulas ir Andrius Jakučiūnas. Džiaugiuosi jaunąja literatūros kritikų karta. Ypač Virginija Cibarauske ir Neringa Butnoriūte, nebijančiomis išrėžti nuomonę ir apie pripažintus autoritetus. Tai jauni, laisvi savo vidumi žmonės.
Leidėjai neatsisako leisti vertas knygas, kartais netgi savo lėšomis. Kaip galima vertinti leidybinę politiką ir tiražus, kai žinai, kad per dvidešimt pastarųjų metų Lietuvoje buvo sugriauta knygų platinimo sistema. Rinkoje dirba du tokie tinklai, bet net ir tos knygos, kurios į juos patenka, yra laikomos tik kelis mėnesius. O juk tai ne „daktariška“ dešra. Poezijos knyga knygynų lentynose turėtų stovėti penkerius ar net daugiau metų. Lietuvoje pasigendu mažų privačių knygynų. Suprantu, kad tai nepelningas verslas, bet valstybė turėtų tai skatinti atleisdama nuo mokesčių. Šiuose knygynėliuose galėtų būti prekiaujama ir literatūrine spauda. Įsivaizduoju, kad realus poezijos knygos tiražas turėtų būti tūkstantis egzempliorių.

 

4. Geriausia poezijos knyga yra Šventasis Raštas. Ją atsiverčiu beveik kasdien. Stengiuosi perskaityti visas lietuvių autorių knygas, kurias pavyksta nusipirkti. Yra knygų, prie kurių grįžti ir grįžti. Mano mėgstamiausi autoriai – Alfonsas Nyka-Niliūnas, Algimantas Mackus, Donaldas Kajokas. Iš naujų autorių „įkrito“ Rimos Juškūnės „Irisai“.

 

5. Naujausioje mano knygoje „Vieta ir kiti nutylėjimai“, kaip ir ankstesnėse, man svarbūs eilėraščiai, skirti tėvui ir sūnui (tėvo netekau prieš dvidešimt metų, sūnus gyvena Anglijoje jau dešimt metų). Tai sunkus, dažnai labai skausmingas pokalbis su artimiausiais žmonėmis. Jeigu reikėtų išrinkti vieną, tai būtų 39 knygos puslapyje esantis eilėraštis „sugrižti į atminties pažymėtas vietas...“ Vis labiau skauda prarastą tėviškę, prarastą laiką...

 

 

ALDONA GUSTAS

 

Aldonos Gustas bičiulė ir vertėja Giedrė Bartelt, padėjusi perteikti vokiečiakalbės poetės mintis, kilusias skaitant mūsų klausimyną, taip pat atskleidė keletą aplinkybių, kodėl į kai kuriuos klausimus, susijusius su lietuviškomis realijomis, šių metų „Poezijos pavasario“ premijos nominantė neturi atsakymų:

„Aldona visai nemoka lietuviškai, bet sako, kad jos poezijos šaknys glūdi Lietuvoje ir lietuvių kalboje. Ji tai visą laiką pabrėžia. Bet tiesiogiai Lietuva ir jos kultūra nesidomi. Lietuviškos literatūros ir spaudos neskaito. Kompiuteriu nesinaudoja. Dalį savo atsakymų užrašė ranka, dalį, kaip ir eilėraščius, atspausdino rašomąja mašinėle.
Apie lietuvišką poeziją, spaudą ir kitus Lietuvoje rūpimus klausimus ji nieko pasakyti negali.
Viena svarbiausių jai poečių – Gertudeÿa Stein, sakiusi: „Kiekvienas laikas yra laikas eilėraščiui rašyti.“ Ji įkvepia Aldoną Gustas kurti. Bet tiek pat svarbu ir skaityti eilėraščius. G. Stein tekstai jai vieni iš svarbiausių. Aldonai Gustas svarbus ryšys su kasdienybe, su žemiškumu. Ji nenori būti pakylėta, atsiplėšti nuo žemiško gyvenimo. Apie meilę ir mirtį galima rašyti panašiai – tai nėra skirtingos temos. Gamta – visai kas kita. Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas. Tai labai sunki veikla. Ir G. Stein labai svarbi savąja disciplina ir humoro jausmu. Poezijos rašymas joms kaip kvėpavimas.
Kita ypač svarbi asmenybė – Rahelė Varnhagen von Ense. Ji ne poetė. Bet Aldonai Gustas ypač imponuoja jos laisvė, poetinė išraiška kasdienybėje. R. Varn­­hagen yra žymi kovotoja už moterų emancipaciją ir žydžių moterų teises. Taip pat daro įspūdį ir tai, kad R. Varnhagen neskrajoja padangėmis, o tvirtai stovi abiem kojomis ant žemės.
Aldona Gustas parinko R. Varnhagen laiško Konradui Engelbertui Oelsneriui (1821 m. gruodžio 27 d.) ištrauką:
„Jūs man pasakėte, ką manote apie mano užrašus, skirtus orams: noriu jums paaiškinti, kodėl tai darau. Būtent visai dėl ko kito, jei lygintume mane su chemikais, kuriuos minėjote. Jie stengiasi sukurti metodą, pagal kurį galėtų veikti, o aš trokštu savojo antimetodo pateisinimo. Oras padeda sukurti visos dienos situaciją. Rašau ne bet kaip. Norėčiau, kad laiškas būtų akimirkos portretas, tos akimirkos, kurios metu jis rašomas; jis turi atitikti meno reikalaujamą idealų prakilnumą: apie tokį reikia žinoti, bet pagal jį elgtis yra tuštybė, afekto būsena.“
Poetė mano, kad R. Varnhagen orai buvo antroji jos oda, stimulas, narkotikai. Orai jai buvo daugiau nei oras. Tai buvo jos partneris dialoge apie gyvenimą. Laiškų rašymas jai buvo gyvybiškai svarbus, o orai kaip įkvėpimas. Jai pavyko formuluotės, kurios šiandien atrodo labai modernios. Dėl ypatingos atmosferos interpretacijos daugelis jos laiškų pasažų įgauna poetinę kokybę.
Kadangi iki mūsų dienų orai lieka pagrindine žmonijos pokalbių tema, R. Varnhagen pasisakymai apie orą galėtu įkvėpti šiuolaikinį skaitytoją tiek poe­tiniams pokalbiams, tiek poetiniams pastebėjimams raštu. Reikėtų to tik pa­norėti. R. Varnhagen to norėjo.
Svarbios poetės Aldonai Gustas yra ir Marina Cvetajeva („Poezijai reikia to, ko niekam nereikia. Ir tai yra šventa vieta“), Else Lasker-Schüler, Mascha Kaleko.“

 

---

[1] Stankevičius R. Kritika, neatlaikanti kritikos // Metai. – 2016. – Nr. 3.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)