Recenzijos, anotacijos

 

Benediktas Januševičius. Žodžiai. – Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. – 80 p.

 manipuliacija.lt nuotrauka

Pradėti rašyti apie Benedikto Januševičiaus tekstus remiantis pirmu patirtu įspūdžiu atrodo natūralu. Dažnam šie tekstai atrodo lengvi, sukelia juoką ar bent šypsnį. Tai vienas iš vis dar nedaugelio lietuvių poetų, kuriuos pastaruoju metu atpažįstame ar siejame su kūrybos skaitymu balsu. Mąstant apie B. Januševičiaus poeziją susiformavo nuostata ją laikyti eksperimentine (anksčiau rašyti ir vizualiniai eilėraščiai, autorius prisidėjo ir prie poezijos slemo judėjimo Lietuvoje). Toks požiūris ne visada parankus, bet adekvatus. Mat šie tekstai yra atviri – jie tarytum kviečia pokalbio, gali būti įvairiai perskaityti ir suvokti. Žodžiai jungia vaizdą ir garsą, dažniausiai yra patogūs skaityti balsu. Eilėraščiu siekiama publikos simpatijų, jis leidžia nejučia kaitalioti adresato vaidmenis: žiū, tu esi skaitytojas, žiū, jau – klausytojas arba žiūrovas.

Be viešų skaitymų, B. Januševičiaus knygos dar lieka kaip literatūrinis faktas. Kaip tik tokia yra ir „Žodžiai“. Knyga ir spausdintiniu pavidalu leidžia įsitikinti – tai yra poezija. Kad ir nelydima autoriaus balso, ji pakankamai solidi, tvirta. B. Januševičiaus knygos komponuojamos savotiškai, senamadiškai: kiekvienas eilėraštis kruopščiai surenkamas rašomąja mašinėle (naujoji knyga „Žodžiai“), užrašomas ranka („Kiškis kiškiškai kiškena“, 2008), kai kurių prasmę lemia individualus vizualinis išdėstymas (rinkinys „0+6: eilėraščiai-daiktai“, 2006).

B. Januševičiaus tekstams pritiko konkrečiosios poezijos atstovų titulas. Jo bibliografijoje jau aštuntoji knyga tęsia šią kryptį, šiuo požiūriu yra gerai subalansuota. „Žodžius“ galima laikyti ir edukacine priemone, supažindinančia su aiškiai nurodytomis artimų užsienio kūrėjų stilistinėmis manieromis (vokiečių ekspresionizmu, futurizmu), knygoje saikingai aktualizuojamas santykis su lietuviškuoju tarpukario avangardu ir su šiuolaikiniais literatūros procesais. Šalia viso to išlieka atpažįstamas plepaus eksperimentuotojo įvaizdis, šiek tiek teisinantis ir lūkesčius, kad, tarkime, bus rašoma taip, tarsi šaudoma iš skiemenų, deminutyvų, tezių ir kartojamų žodžių patrankos. Tokiu universalumu, mano požiūriu, B. Januševičiaus tekstai pranoksta Arvydo Valionio palengva senkantį žaidimą kalba ir, pavyzdžiui, į teatrališką daugiabalsiškumą orientuotą slemerio Žygimanto Kudirkos-Mesijaus kūrybą. Beje, galima sutikti, kad jo tekstai gali atrodyti monotoniški, kai kuriuos iš jų tikrai mielai norėtųsi vadinti tiesiog gerais konkrečiosios poezijos žanro pavyzdžiais („Traukinių istorijos“). Tačiau taip rašančių Lietuvoje nedaug, o ilgiau nei dešimt metų kokybiškai išlaikyti stilių yra privalumas.

B. Januševičiaus tekstuose išlieka aiškus deklaravimas, kad nėra temų ar priemonių, kurios poezijai būtų „tinkamos“ arba „netinkamos“. Apskritai tenka pastebėti, kad vertinant savitesnį kūrėją kažkodėl pirmiausia iškyla būtent tokia abejonė: ką galima laikyti poezija, o ko – ne? (pavyzdžiui, galima svarstyti, kad Mindaugo Nastaravičiaus poezija – tai tik proziškai papasakoti agrariniai juokeliai, ar kad Aušra Kaziliūnaitė savo eiliavimais mėgina nebrandžiai šokiruoti). B. Januševičiaus tekstai gali būti kaltinami trauka formalizmui, beprasme, nors ir smagia, verbaline ekvilibristika. Su tuo būtų sunku sutikti, nes jo poezijos šerdį sudaro klasikinis lyriko rūpestis – per poeziją mėginti atpažinti kasdienybę ir literatūros lauką. Metodas aiškiai išsakytas jau knygos pavadinime – tai kalba, žodžiai. Kalba turi daug „žmogiškų“ savybių: taip pat kaupia atmintį, kartais atskleidžia labai keistą logiką, galiausiai ji kinta. Manau, B. Januševičius tai yra gerai perpratęs. Skaitant jo tekstus galima pastebėti kokybinę slinktį nuo pasitikėjimo garsu prie konceptualaus mąstymo, kuriame tolygiai telpa ir filosofinis, ir lingvistinis lygmuo.

Naujosios knygos savitumas reiškiasi minėtu gebėjimu užmegzti santykį su adresatu, galbūt kalbančiojo dialogą su savimi. Išmokto žodžio galia apibrėžti pasaulį yra socialinis veiksmas, tai ne tik pirmoji teksto išjudinimo galimybė („šnektelėkime“, „šiandien nelengva kalbėt apie laisvę“, „apie laiką norėčiau ką nors pasakyti“), ji yra procesas, kuris turi pradžią ir pabaigą. Šia linkme B. Januševičiaus tekstai nutolę nuo poezijai įprastai priskiriamų papildomus simbolių ir prasmių antstatus siūlančių situacijų. Tačiau jų neignoruoja, nes kalba savaime juos numato, o retoriaus tikslas paskatinti patikėti, kad tokių antstatų esama. Pokalbio tema visada yra konkrečiai „apie kažką“ („Žodžiai“, „Apie laisvę“, „Apie simbolius“), tačiau paaiškėja, kad dėmesio objektas dažniausiai bekūnis (ar iš tikrųjų galima apibrėžti laisvę?), tik ironiškai manipuliatyvus. B. Januševičiaus poezija yra efektingiausia, kai remiasi tautai ar individui svarbių simbolikos ir vertybinių krypčių kvestionavimu, kai lingvistiškai ramsto įsigalėjusius stereotipus ir prietarus („apvogė jūsų butą? / na matot. vis dėlto nepadegė“, p. 36) ar apskritai atkreipia dėmesį į kalboje nebepastebimai įaugusią metaforiką (vietoje „laikas eina“ po stalą ima vaikštinėti laikrodis). Todėl „Žodžiai“ išlieka ir aktualijų fone, ir kalbą leidžia pamatyti kaip problemą. Būtų sunku nuspręsti, ką galėtume sakyti apie B. Januševičiaus tekstus, jeigu jie atitrūktų nuo minėtų ypatybių.

Tiek kalba yra neatsiejama nuo mąstymo, neabejotinai yra galios formuotoja, tiek kalbėtojas (o ypač „tautos dainiai“) gali linkti imtis tokios iniciatyvos. B. Januševičiaus subjektas taip pat priklauso tribūnų žmonėms: „Žodžiuose“ jis transformuojasi į bičiulišką patarėją (suprask, vis tiek įtakingą – jam rūpi didūs ir kartu kiekvienam aktualūs dalykai), bendrauja kasdieniškai, užtikrintai, žaismingai ir sukasi apie kasdienybę. Kartais jis yra nepastebimas, o kartais drastiškai kišasi į reikalus, tačiau visuomet yra smalsus ir aktyvus kalbos vartotojas, kuris priklauso nūdienai. Jo jėga – retorika, pakartojimai ir daugiareikšmiškumas. Nuolat kartojama kokia nors tezė prisileidžia ir pačias banaliausias reikšmes („laisvė – tai nukirstas medis, dar truputį gyvas“, p. 16), nekaltas klausimas išauga į deklaratyvų liepimą, įkalbinėjimą, teigimą, kurie sudaro teksto karkasą. Tačiau visažinystė žodžių sraute atrodo paviršutiniška, pernelyg akivaizdi, subanalėjusi, todėl atskleidžia susiformavusią beprasmybę ir perteklių: „žodžiai nutriušę tarytum tiesa“ (p. 77).

Mėginimas įtikinti pasaulio prasmingumu „Žodžiuose“ turi ir filosofinį lygmenį. Jis ima atsiverti tada, kai po sekinančio tauškimo atsirandanti grynoji žodžio prasmė išviešina tuštumą ir viskas atrodo iki absurdo juokinga (ypač jei vienos ar kitos fraz ės išmoktos iš literatūros). Dalies tekstų pabaigose atsikartojanti abejonė apverčia hierarchiją ir kalbantįjį paverčia menkesniu už verbalinį triukšmą. Tad užuot lyg asmeninis guru užtikrintai teikęs kalbėjimo instrukcijas, kalbėtojo balsas išduoda savo ribotumą.

B. Januševičiaus subjektas neturi aiškios tapatybės, pirmojoje knygos dalyje jis aiškiai priklauso nuo kolektyvinės atminties, o antrojoje – mėgina likti nepriklausomas. Bet kokiu atveju iš kalbos kaip galios įrankio, net ir labai kasdieniškų ideologijų, su kuriomis kalbėtojas susiduria, negalima suformuluoti galutinio atsakymo apie pasaulį. Kaskart pažymimas komplikacijos momentas: vienos aiškios tiesos vis dar nėra. Iš pradžių skaitantįjį linksminusi satyrinė eilėraščio gaida taip pat pasirodo esanti kiek slogi, nes demonstratyvus optimizmas neapsaugo nuo skepsio ir nieko neišsprendžia: „ar aš laisvas? – klausiu savęs / ar galėčiau būt laisvas? – abejoju / ar aš suimtas? – dar ne“ (p. 19); „tad spręskime patys, ar verta šitaip gyventi – kaip gyvena / tylūs, pilki vėdarėliai“ (p. 74); „visi jie aplenkė mane, nes pats šiandie ną esu sutrikęs“ (p. 77). Nežinia, neįžeidi dvejonė nustumia galimą vertinimą, o pastabus, savimi pasitikėjęs B. Januševičiaus kalbėtojas vis labiau suvokiamas kaip sutrikęs dabarties atstovas. Jis sutrikęs, nes tik atrodo, kad kažką žino ir tikslingai komponuoja savo žinojimą, bet iš tikrųjų jis tik įtemptai mąsto. Kas tuomet tekste lieka? Lieka ne išvados ar kokios nors išeitys, bet tie patys pradiniai klausimai, kaip jau sakyta, – iš pat pradžių smagiai nuskambantys žodžiai, kurie išliks patys savaime, nes jie tvirtai susieti su kultūra ir yra konvencionalūs. Todėl šią knygą galima pavadinti prasminga poezija apie prasmės paiešką poezijoje ir kalboje apskritai.

Poetui, pasirinkusiam kasdienybę tirti kalbos priemonėmis, tenka dekonstruoti, persvarstyti tai, kas jau yra duota vienokiais ar kitokiais tekstais. Juk tas šaltinis neišsemiamas: nuolat stebimi įvairioms kalbėjimo kultūroms būdingi „mirštančios“ kalbos artefaktai (įvairūs sustabarėję junginiai, žiniasklaidos populiarinamos klišės, konceptualiosios metaforos), kalbos „gyvastį“ nuolat įrodinėjanti grožinė literatūra, dažnu atveju – lietuvių poezija, kuri ją atnaujina, kuria simbolius, atskirą reiškinį pripildo reikšmės (B. Januševičius epigrafu renkasi kitų autorių eilutes, kartais jų maniera rašo tekstą, jį perkuria; turbūt gražiausias „Vėdarėliai“ pagal Stasį Jonauską). Poetas ne grubiai ardo nusistovėjusias struktūras ir kuria neregėtas, o, veikdamas pagal esamas gramatikos ir grožinės literatūros taisykles, ryžtasi kurti savo alternatyvą. Rašydamas apie žodžius, B. Januševičius taip pat kvestionuoja ir literatūrą, tačiau apie ją tiesiogiai neprabyla arba vengia ją aprašančio žodžio kaip galutinės tiesos. Jo poezijoje pajėgiausia kalbėti apie pasaulį ne tiek svarstant apie ateitį, kiek provokatyviai (juk sakoma „ jeigu būčiau nykštukas“, p. 52), klausimą ar tariamąją nuosaką pritaikyti kaip labilią teksto būseną. Taigi iš esmės B. Januševičius rodo ne vien ribotumą, bet ir laisvę. O ką su ja veikti („priimti už pinigą“, susimąstyti, juoktis) – skaitytojo atsakomybė.

Bent jau šioje B. Januševičiaus knygoje pavienis žodis rečiau išardomas (tokiu atveju jo paskirtis demonstratyvi), dažnesni iki absurdiškos arba kaip tik smagios ir veiksmingos alogikos modeliuojami jų junginiai. Savo kūryboje perėjęs įvairius etapus – nuo žodžio skaidymo, naujadarų kūrimo, – dabar B. Januševičius daugiau dėmesio skiria vidiniams kalbos ryšiams, joje esamoms reikšmėms praplėsti, o tai gerokai pranoksta kalbos kaip aprašymo, palyginimo, tik imitavimo funkciją. Leksikos ir darybinėmis taisyklėmis, avangardistų metodais pagrįsti junginiai yra simpatiški, išlaiko šiokį tokį nesvarumą ir netikėtumą, spontaniką, kuri skaitytoją veda nuo eilutės prie eilutės. Todėl skaitant „Žodžius“ atrodo, kad kalba žaismingai pratęsia tikrovę, o tekstas yra įvykis, kuriame nuolat kas nors nutinka. Tad nereikia nei susapnuoti, nei kitaip motyvuoti keistumo, kad ištartum – „žuvy lėkštėje tirpsta žuvis drebučiai“ (p. 23). Lieka įspūdis, kad B. Januševičiaus pasirinkti kalbėjimo būdai nei pasenę, nei primityvūs. Ratas apsisuka ir žodžiui vis dar reikia vaizduotės: jis duoda daugybę suvokimų apie pasaulį, provokuoja ieškoti juos vienijančių vaizdinių ir juos pažinti.

Taigi „Žodžiai“ vienija įvairią B. Januševičiaus kūrybinę patirtį ir sukuria jai papildomą kokybę. Jam pavyksta suderinti gelmę ir parašyti įvairų, lengvai skaitomą tekstą, kurį supras ne tik poezijos ekspertas. Formos bei turiniai čia suradę vienas kitą ir, pasitaiko, egzistenciškai trūkčioja. Ką dar pasakyti? Turbūt nebent konstatuoti: Benediktas Januševičius rašo gerą konkrečiąją poeziją.