Home

Žydrūnas Drungilas. Būdai išeiti. Apsakymas-distopija

Gimiau Klaipėdos krašte 1973 m., studijavau lietuvių filologiją ir teatrologiją Klaipėdoje, vėliau tęsiau studijas Ilinojaus universitete Čikagoje.
Prozos ir dramos rašymu rimčiau susidomėjau prieš kokius septynerius metus, pradėjęs dirbti „Šiaurės Atėnuose“. Tai pirmoji mano publikacija „Metuose“.

Žydrūnas Drungilas. Asmeninio archyvo nuotr.                                                                                                                                                                                                                                                        

Pastaruoju metu daug galvoju apie pinigus. Tarsi tai ką keistų.

Nuspriegta nuorūka atsimuša į Madam Koko švarką ir nukrenta čia pat į balą. Šviesiaplaukis susilenkęs kažkam aiškina, kad jis turi kur nakvoti ir jo nereikia pasitikti. Jo nereikia pasitikti. Madam Koko nupurto skėtį ir lipa į autobusą. Turiu pasitraukti. Šonu, kaip liokajus. Mano petyje lieka duobutė nuo jos nykščio.
Tikėjausi atrasti visišką ramybę ir tvarką, tarsi koks nukaršęs anglų džentelmenas, grįžtantis į tuščią užmiesčio dvarą. Viskas turėjo būti taip, kaip kadaise ir palikau, tik be jos. O gal ir ne, gal ko nors nebūsiu paskaičiavęs?
Čiaudulys pargena mane į vietą. Alergija išmetamosioms dujoms ir tarpinėms stotelėms. Į autobusą susirenka visos politinės ir ekonominės klasės ir ima laukti, kol vairuotojas sugrauš obuolį. Jaunuolis, kurio nereikia pasitikti, atsisėda šalia. Jis čia ir sėdėjo nuo pat pradžių, nuo tada, kai atsargiai pasiteiravo, ar galima. Galima. Viskas dabar galima. Gale bruzda baltarusiai, nes nesupranta, ką reiškia „stovėsim neaišku kokiuose laukuose, prie smailiastogės stoties su keleriom medinėm sūpynėm ir tualetu, stovėsim dešimt minučių“. Sunku būtų nepritarti jų bruzdėjimui. Vairuotojas peiliuku atsipjauna skiltelę, įsideda ją į burną. Ją sukramto visas autobusas. Peiliukas gražus, lenktinis, raudonom kriaunom. Madam Koko išsidriekia per dvi vietas. Vandeniu užgeriu mikroelementų tabletę. Laukia dar ilgas kelias.
Kodėl su ja neatsisveikinau? Buvau užsiėmęs? Rūpėjo skaičiai. Buvau blaškomas? Ne. Ir dabar tebesu susikaupęs, nors nėra prasmės. Be to, ji gyva, o apie skaičius, tuo labiau apie pinigus, visiškai nėra prasmės galvoti. Nors vis tiek galvoju.
Į besileidžiančios saulės pusę lekiame didžiuliu greičiu. Sėdėdami per du metrus nuo žemės. Tik tai mus ir vienija: noras sėdėti per du metrus nuo žemės ir lėkti į Vakarus. Į nežinią. Kondicionierius pučia man į kaktą. Jaunuolio galva žaidžia žaidimą: kiek nusvirs man ant peties ir kaip greitai atsitokėjusi atsities. Ant jo rankos – auksinis laikrodis. Auksinis, nes aukso spalvos. Pastaruoju metu pastebiu laikrodžius. Įvairius, ne tik auksinius. Norėdamas sužinoti, kiek valandų, dažniausiai pakreipiu galvą. Taip susitaupo daug laiko, vengiant bereikalingo aiškinimosi, ypač jeigu iškyla kalbos barjeras. Tarsi laikas ir auksiniai laikrodžiai ką keistų. Šalto oro srovę nukreipiu į jaunuolio galvą.
Kada paskutinį kartą buvau grįžęs? Stiklo atspindy nesimato žilų plaukų. Matau tik veido kontūrus, susiliejančius su pievomis, laukais ir karvėmis. Į vieną veidą telpa viskas, visos karvės ir visos pievos. Susemiu visą kelią. Tame kelyje matau ir Madam Koko siluetą, ji atsidaro maisto dėžutę. Kaip netrukus sužinos autobusas – tai rūkyta dešra ir rauginti agurkėliai. Baltarusiai prityla ir bando užmigti, nors nėra tikri, ar supras galutinę stotelę. Jų galutinės stotelės aš nežinau, negaliu jiems padėti. Aš pats nežinau, ką rasiu. Aš nieko nežinau.
Autobuso šnerves pripildo jaukus aromatas. Tas mūsų dosnumas. Ko jau ko, bet kvapų negaila. Autobusas pamažu nugrimzta į nirvaną. Išskyrus Madam Koko. Jos žandikauliai kaip Tibeto būgneliai. Tram tram tram. Tram tram tram. Stengiuosi nespurdėti ir nesimuistyti. Noriu būti gera atrama jaunuolio galvai.
Nežinojau, ką rasiu. Ramybė ir tvarka tebuvo burtažodžiai, kuriuos kartojau visą kelią. Kol neužsnūdau.
Apsimiegojusi galva pakyla nuo mano peties. Ar jau atvažiavom? Visi sukrunta pamatę fabrikų kaminus. Jau. Baltarusiai pradeda rengtis ir nustebę šūkčioti. Nustebę dėl fabrikų ar kad jau atvažiavo, nesužinosiu. Vieno fabriko kaminas aptrupėjęs. Jaunuolis žvilgteli į auksinį laikrodį. Pakreipiu galvą ir aš. Madam Koko pagaliau nirvanoje. Jau vėliau – kai visi seniaĩ bus pakėlę nusėdėtus užpakalius ir išėję į jūrinį klimatą – ją pažadins vairuotojas. Tikėtina, kad taip ir bus. Vienas kitam negailime liūdnų šypsenų, tarsi būtume atvykę į nežinią. O juk čia tik miestas prie uosto. Užsimetęs kuprinę išlipu ir einu prie pagrindinės gatvės. Žinau, kad manęs niekas nepasitiks. Kaip ir to jaunuolio su auksiniu laikrodžiu. Piko metas, o gatvėse beveik nėra automobilių. Nieko nėra.
Kai įžengiau pro duris, ant slenksčio pamačiau auksinį dešimtuką, ant palangių – nelaistytas gėles. (Vėliau radau dar du auksinius dešimtukus, gali būti, kad juos kas specialiai ten padėjo.) Tu sėdėjai krėsle, kampe. Galva nusvirusi ir apdulkėjusi. Kambarį persitvarkiau taip, kaip man patogu: džiovintas vaistažoles perdėjau ant palangės, o valgomąjį stalą atsitempiau į kampą. Atidariau langus, juos taip ir palikau. Žaidimų aikštelėje kirkinosi šunys ir vaikai (naktimis tenai riaumodavo girtuokliai). Apie jūrą primindavo klykaujantys kirai, jų gailus balsas gąsdino labiau nei girtuoklių riaumojimas. Svetimus garsus priimti nebuvo sunku. Sunkiau buvo priprasti prie gyvų gėlių, kurios tiesė į mane lapus ir žiedus tarsi norėdamos apglėbti ir nebepaleisti. Jų buvo tiek daug, kiekvienam kampe. Neatrodė, kad esu vienas. (Nesuprask manęs neteisingai.) Vos apsitvarkęs, skubėjau jas palaistyti. Dėl viso pikto.
Prieš sėsdamas už stalo iš bato iškratau akmenuką, nešiausi jį visą kelią nuo Didžiosios Sankryžos. Akmenukai ten įkrenta į batus ir pradeda spausti. Jį prisiminiau tik nusiavęs. Pastebėjau, kad atmintis veikia kaip bloko grandinė, viskas joje lieka, tik kai kas būna užspausta. Būtina išlaisvinti, iškratyti.
O tada dar reikėjo pasidaryti kavos, kurios atsivežiau, nes daugiau nėra būdų susikaupti. Nes daugiau nėra būdų suprasti, kaip viskas bus. Kava, kaip ir atsitiktinis pritūpimas, pagerina širdies ritmą. Pagerina, vadinasi, paspartina, bet neaišku, ar tai gerai. Grafikus ir kreives išskleidžiu ant stalo. Perbraukiu pirštais nematomas dulkes. Viskas liko tik popieriuje, kaip galiausiai ir turėjo būti. Sustingti laike.
Daugiau niekas neturi blaškyti dėmesio. Net ir tokie menki pastebėjimai, kad nuo vandens čia troškina. Vanduo turėtų būti visur vienodas. Gal čia kažką į jį deda ar pašalina? Nesvarbu. Atsisėdu į tave nugara. (Nesuprask manęs...) Kalendoriuje atversta gegužė. Kalendorius, kaip ir visa kita čia, – kiniškas. Sunku nepastebėti tų vazelių ir plastikinių gėlių. Toks galėtų būti Madam Koko buduaras. Madam Koko, be abejo, mėgsta vazeles. Tos vazelės, kalendoriai ir plastikinės gėlės atkeliauja didžiuliais konteineriais. Juos pasitinka girgždantys kranai, panašūs į mamutų kaulus. Jie čiumpa konteinerius it batonėlius, o Madam Koko stovi su raudonu šalmu ir mosuoja rankomis, rodydama, kur iškrauti. Didžiulis žalias konteineris kyla nuo laivo, gręžiasi šonu, jį prilaikantys trosai girgžda, aukštai jis toks nedidelis ir lengvas. Madam Koko, raudonas taškelis, mosikuoja rankomis, rodo... Netikėtai suima nepaaiškinamas drebulys. Gurgteli pilvas.
Anglų džentelmenas grįžta į senus namus. Randa gėles, kičą, tave. Randa bate akmenuką. Auksinių ant slenksčio. Gėlių... O tada...
O tada uosto kranų girgždėjimą pradeda stelbti pilvas. Kuo toliau, tuo smarkiau. Labai praverstų dešra ir agurkėliai. Šaldytuve tik uogienės ir kažkokie maro spalvos konservai. Nieko valgomo nėra ir spintelėse. Vien vaistažolės, sudėtos į dėžutes nuo juodosios arbatos iš Indijos. Ant palangės guli susuktas parduotuvės maišelis. Šalia alijošiaus.
Geriausi batai yra be akmenukų. Ir tie, kuriems nereikia šaukšto. Ar šakutės. (Ir čia staiga prisimenu Čapliną, kuriam reikėjo šakutės.) Raktai su Eifelio bokštu vos telpa į džinsų kišenę. Tai bus mano raktai kurį laiką. Ir mano Eifelio bokštas. Eifelio bokšto formos kreivė – tai euforija, paskui desperacija. Meškų ir bulių kautynės.
Lauke vis dar šilta, įtartinai ramu. Rudens medžių fone kaimynė lėtai dulkina kilimą. Taip lėtai, kad norėtųsi padėti pagreitinti procesą. Matyt, toks yra dulkių greitis kosminėje tyloje ir šiame mieste. Ji nužvelgia mane, tarsi būčiau prašalaitis, tarsi koks meteoritas, nukritęs ne ten, kur reikia, nors esam bendravę, ji tikrai turėtų mane atsiminti. Esam bendravę. Linkteliu.
Kad kas nors čia būtų pasikeitę, išskyrus tai, kad sumažėję žmonių. Ir tie patys daugiausia seni arba dar nenumirę nuo gėrimo. Vaikų girdėti tik balsai. Gal jie įrašyti? Takelis veda palei apsilaupiusius daugiabučius, namų numeriai kybo šonu primindami svetimus laikrodžius. Šaligatvių nėra arba jie sutrūkę ir priaugę žolių. Tokį šį miestą ir prisimenu. Nuolatinė senatvė. Kai lieka tik vidinis gyvenimas. Laukimas prie lango.
Tai vienur, tai kitur iš aukštos žolės mane stebi akys. Naują džiunglių gyventoją. Mažoje krautuvėlėje nusiperku daržovių, duonos ir tris upėtakius, kad užtektų kelioms dienoms. Kaip be žuvies pajūryje. O jos yra, vis dar. Štai kodėl tiek daug iš žolės stebinčių akių. Tau paimu „skysčio“ (mes ir dabar tai vadiname skysčiu), nors nežinau, ar prireiks.
Nebuvo panašu, kad be kaimynės ir džiunglių gyventojų daugiau ką nors sutiksiu. Tuščioje gatvėje stypsantis tipas priminė pasaulio pabaigos skelbėją, matytą kažkuriame pasaulio krašte. Anas laikė užrašą, kad pasaulis eina į pabaigą. Šis – didžiulio formato nuotrauką, su moters profiliu prie kažkokios vitrinos. Matosi lygiai pusė moters. Ji žengia į gatvę, o gal nežengia, tik stovi ant slenksčio. Stovi ir žiūri į gatvę. Nespalvota nuotrauka. Graži nespalvota moteris. Ketinau prieiti ir apžiūrėti iš arčiau, tačiau apie to tipo kojas rangėsi kažkoks gyvis, panašus į šešką. Apsidairiau, žmonių aplinkui nebuvo. Tik prie namų.
– Kodėl jūs nekariaujat? – ji stovėjo prie laiptinės ir laukė manęs.
– Aš nekariauju, – prisipažinau. Aš daug ko nedarau. Karas – tik vienas iš tokių dalykų. Panašu, kad ji mane prisiminė. Susuktas kilimas gulėjo šalia. Išdulkintas lėtuoju būdu.
– Visi kariauja, – nepasidavė ji.
– Atvažiavau ne tam, – atkakliai laikiausi savo. – Turiu kai ką sutvarkyti. O dabar nusipirkau žuvies, štai. Beje, gal kartais žinot, kas tas veikėjas, laikantis didelę nuotrauką ar plakatą? Aplinkui nė gyvos dvasios, o jis sau stovi. Nespėjau įsižiūrėti, pamačiau kažkokį gyvūną.
– O mums tai patinka, – burbtelėjo kaimynė.
Taip su ja atkūriau kontaktą. Tiksliau, ji su manim. Pamiršau paklausti vardo, bet gal ji pati primins. Taip jau su tais vardais. Daug ką teks jaukintis. Ne tik tas akis žolėje. Ne tik tave.
Įžengęs į šiuos namus, turėjau iš karto tave įjungti, bet delsiau, norėjau apsiprasti. Norėjau, kad klausimų apie karą daugiau niekam nekiltų. Dėl to iš karto atsiribojau nuo visų informacijos priemonių. Paslėpiau radiją, susukau interneto laidą. Galėjau ramiai galvoti apie pinigus. Apie auksinius dešimtukus ant slenksčio, apie auksinius laikrodžius. Apie sustingusius grafikus ant stalo, su Eifelio kreivėmis, Bolingerio juostomis ir Ičimoku debesimis. Galvoti apie visa tai kaip apie pasibaigusį žaidimą žiūrint pro langą į bepradedančias dengtis auksu medžių viršūnes. Jokių naujienų. Jokio informacijos triukšmo. Biržos indeksą nuo šiol atstos namai, kranai ir fabrikų kaminai. Ir Eifelio bokštas su raktu. O radiją – iki išnaktų už lango besigirdintys klyksmai, šūksmai bei lojimas. Ir kirai. Tai, kas paprastai būna taikos metu.
Tave įjungiau tik trečios dienos pavakary. Patikrinau skysčius, jungtis, apvaliau dulkes. Tavo pirmieji žodžiai buvo: „O. O kur mama?“ Truputį buvo pikta, kad tu ją vadinai mama, o ne, pavyzdžiui, ponia Elena. Ji tau nebuvo mama. Ji tau nebuvo mama. Tada tavo veidą nutvieskė šviesa, kuri turėjo reikšti šypseną. „O. Sveikas, Lino. Malonu tave matyti. Atrodai nepasenęs. Gal arbatos?“ Tavo mandagybių rinkinį iš pradžių ketinau pakeisti kuo nors kitu, gal tiesos sakymu ar naujausiomis žiniomis, bet tuo metu man kaip tik reikėjo šalia ko nors paslaugaus ir mandagaus, su dvidešimties procentų humoro jausmu. To, kuris supratingai tyli, o klausia tik apie kavą, ne karą. To, kuris pasisuka šonu arba nusisuka į sieną. „Žinoma, Enrike. Žolelių. Tik nenunuodyk.“ Enrike. Ji tave pavadino pagal serialo herojų, turtingą ir gražų. Tuo metu tu prilygai šešiolikos metų jaunuoliui, Enrike.
Pasaulio pabaigos veikėjas – PPV (kaip aš jį mintyse pavadinau) tebestovėjo toje pačioje vietoje. Dabar jis laikė iškėlęs paveikslą su natiurmortu. Šeškas snaudė prie kojų, todėl galėjau prieiti arčiau. PPV žvilgtelėjo į mane ir užmerkė akis.
– Olandų tapyba, septynioliktas amžius, – sušvokštė.
– Mat kaip, – gūžtelėjau, – nieko sau moliūgas ir ta išsirangiusi citrinos žievelė.
Jis suraukė nosį ir nusisuko, lyg tikėdamasis kitokios reakcijos. „Ooo, ta tamsa, gaubianti lėkštę! Egzistencinė tuštuma. Šiurpą keliantys kontrastai, – sušukau mintyse. – Ooo, pasaulio nukvakimas, keistuoliai su senais olandais, pasmirdęs šeškas.“ Kai ėjau namo, nusipirkęs kavos ir bananų, pastebėjau kai kuriuose balkonuose ir languose didžiulio formato paveikslus ir kilimus. Jie kabojo lyg laukdami įvertinimo. Jie šaukė man: „Žiūrėk! Štai! Štai tas vidinis gyvenimas, kurio tu ieškai šiame mieste.“ – „OK“, – linktelėjau balkonams ir langams. Man kaip tik kažko trūko. Kažko trūko, kad neatrodytų tuščia. Seni olandai dera prie senų balkonų.
Vakare pasigirdo tylus beldimas. Pritykinęs prie durų pro akutę pamačiau kaimynę, rankose ji kažką laikė.
– Niučis, – ištarė, kai atidariau duris.
– Kas? – toptelėjo, kad tai pasisveikinimas, panašus į buenos noches.
– To šeško vardas. Niučis, – moteris rankose laikė lėkšę blynų. – Pagalvojau, kad jūs alkanas arba nelabai turite laiko maistui gaminti.
– Malonu, nors visai nesitikėjau. Bėdos nėra, įsijungiau Enrikę, jis vikriai sukasi virtuvėje.
– A, Enrikė. Jūsų mamai jis labai padėdavo. Kaip ir mano Antonijas, kol nesugedo.
Kaimynė taisėsi prijuostę ir visai nesiruošė išeiti. Ji akylai nužiūrinėjo naująją buto tvarką, tarsi norėdama ką nors svarbaus pasakyti.
– Tai jau prisėskit. Enrike – arbatos. Tik nenunuo...
– Maniau, jūs pas ją arba kariaujat. Atrodot sveikas, nepijokaujat.
Ji atsisėdo ant sofos ir pažvelgė į popierius ant stalo.
– Sveikas tai sveikas, bet – va, turiu visokių darbelių, nenoriu visko palikti taip, kaip... Be to, be to... nekariauju, vis dar, – skėstelėjau rankom. Nenorėjau per daug veltis į aiškinimus, nes žinojau, kad tai tik dar labiau komplikuos padėtį.
– Vyrai paliko savo moteris ir išėjo, – tarė ji. – Išvyko į Pietus, ginti civilizacijos. Jie jautė pareigą. O moterys išvyko į Vakarus. Dirbti ir vaikų daryti. Jos irgi jautė pareigą. Kol kas dar niekas negrįžo. Tuščia dabar pas mus. O jūs... Valgykit blynų.
Aš irgi jaučiau pareigą, norėjau jai atsakyti, grįžti. Bet ką čia su ja diskutuosi. Dabar ji mane įpareigojo valgyti jos keptus blynus. Ant blynų kaugės pūpsojo braškė. Traukiau blynus po vieną iš apačios, kad braškė nenukristų. Priėjęs galantiškai ant stalo pastatei puodelius ir ispaniškai palinkėjai gardžios arbatos. Tada nuėjai į kambario kampą ir sustingai.
– Kas tas žmogus su šešku? Kam jis visa tai demonstruoja? Tuos paveikslus, nuotraukas, – paklausiau pilna burna.
– Mes jį mylim. Jį ir Niučį. Jis mums tiek visko prirodo, jis toks aktyvus. Vienintelis nenudegradavęs. Nesuprantu, ko čia stebėtis. Žmogus rodo meną.
– Jūs visi vienas kitam rodot meną. Tik kas jį...
– Valgykit blynų. Jūsų mama tai buvo šauni moteris. Gaila, kad išvyko. Ji nuolat valydavo laiptinę, prižiūrėjo gėles. Darbšti moteris, nesiskundė gyvenimu. Maniau, kad ir jūs kartu...
– Ji juk nekariauja.
– Žinau...
– Esu jums spyną sutaisęs, pamenat? Kai negalėjot išeiti iš buto? Rėkėt balkone, – vėl sukau į šalį.
– A, tai jūs? Maniau, kad tai buvo jūsų brolis. Pamenu, kaipgi... Įsidėjau dar vieną spyną. Nesaugu dabar. Gera šeima buvot.
– Buvom?!
– Išsivažinėjot.
– Aš grįžau.
– Jūs nekariaujat. Nejaučiat... Et, man metas.
Ji atsistojo, pasitaisė prijuostę ir dar kartą apžvelgė mano tvarką.
– Jos gėlės, – mostelėjo ranka.
– Taip, aš jas laistau.
– Aš galiu... Enrikė gali palaistyti. Jis ir į parduotuvę nueis. Jūs turit užsiimti rimtesniais reikalais.
Ir pažvelgė tokiu žvilgsniu, kuris reiškė: „Imkit haubicą, ar kaip dabar tai vadinasi, ir eikit į karą.“ Prie durų sustojo, pauostė pirštus.
– Jums čia bus sunku. Jūsų čia niekam nereikia.
– Atnešiu lėkštę.
Norėjau paklausti, kodėl sugedo Antonijas, ir pasisiūlyti jį pataisyti. Tik nežinojau, ar jai reikia jo. Gal reikėtų išvalyti laiptinę? Išdulkinti kilimą? Netikėtai užsimaniau būti taikos balandžiu ir praskristi pro jos langus, švelniai brūkštelti juos sparnais. O gal ji spendžia spąstus balandžiams?
Prieš miegą tavęs paprašiau, kad man ką nors pašoktum. Ką nors, ko dar nebuvai šokęs. Klykaujant kirams, šūkaujant girtuokliams ir į langus trankantis vakarų vėjui tu šokai kažkokį, galbūt japonišką šokį, lėtai sukdamasis, keldamas į viršų rankas, sukiodamas galvą. Iš tavęs sklido tyli muzika. Tavo kojos truputį kliuvo už kilimo, bet tai suteikė šokiui sunkiai paaiškinamo grakštumo.
– Gražiai šoki, Enrike.
– Šokdavau jai.
– Garantuotai moki čia čia čia ir rumbą. O gal net pasadoblį.
Tu iškilmingai nusilenkei ir žengtelėjai atgal.
– Enrike?
– Taip, Lino.
– Ar tu jautiesi reikalingas?
– Aš tau reikalingas, nes įjungei mane. Kai būsiu nereikalingas, išjungsi, ar ne?
– Taip, Enrike.
Virš lovos kabantis raudonas, iš ryžių popieriaus pagamintas lempos gaubtas suposi nuo pavėluotai atsklidusių šokio bangų. Paskui, kai tu užgesinai šviesas ir prisijungei krautis, pradėjau galvoti apie tai, ko iš tiesų aš čia atvažiavau. Ir kodėl manęs čia niekam nereikės. Ir kodėl grafikai liko tik popieriuje. Ir kodėl... Lempos gaubtas suposi iki paryčių.
Niekas taip nepadeda ryte, kaip vaistažolių arbata, kava ir mikroelementų miksas – taikiausia energijos bomba.
– Nėra už ką, – tarei, nusirišęs prijuostę.
Sėdėjau ant lovos išskleidęs žemėlapį, kurį radau šalia, ant spintelės. Tai buvo paprastas miesto žemėlapis, kuriuos dalina turizmo informacijos centruose. Jame raudonu pieštuku buvo apvestos keturios skirtinguose žemėlapio kampuose esančios žalios teritorijos. Žalių teritorijų miestas turėjo itin mažai, gyvenamieji kvartalai buvo apsupti industrinių rajonų, iš vienos pusės fabrikų, iš kitos – uosto. Miestas buvo apžiotas krokodilo nasrų. Vienas iš tų žalių taškelių buvo kapinės. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu ten nuvykti. Savo noru. Aplankyti jo kapo. To, kurį pažinojau tik iš nuotraukų, kuriose jis mane laikė ant rankų. Vienoje iš jų buvau su motociklininko šalmu, kitoje – su didžiuliais saulės akiniais. Dabar jau kurį laiką jis laikė nedidelį juodą marmuro akmenį. Jį būčiau galėjęs atpažinti iš toli. Tačiau tam reikėjo dviračio.
Tavęs dar nebuvo. O jeigu ir būtum buvęs, vargu ar būtum galėjęs suprasti, ką reiškia žvelgti į ją pilnomis išgąsčio akimis su keliais dydžiais didesniu šalmu ant galvos. Žvelgti į tetą Eleną, žiūrinčią pro objektyvo akį į mane, pasiruošusį klykti iš siaubo. Su motociklininko šalmu. Ar žinai, kas yra šalmas?
Slenku ištiesęs rankas tarsi zombis. Rūsy tamsu dar nuo tų laikų, kai vaikystėje apgraibom ieškodamas kaimynų mergaitės nusiritau nuo laiptų. Kas buvo po jos suknele, visam laikui liko paslaptis. Rankos šį kartą užčiuopia jungiklį. Koridoriaus gale zvimbdama įsižiebia balzgana lempa. Betoninės sienos skleidė šilumą, bet ta šiluma galėjo būti jauki tik žiurkėms, jų pėdsakų čia nemažai. Laimei, pirmųjų, metalinių durų raktas spynoje nesisuko. Vadinasi, ji užakusi. Negi čia, už tų užakusių durų, tikėjausi surasti dviratį? Viskas, kas dar likę gero, – balkonuose. Galbūt kada nors ateities archeologai turės ką veikti kasinėdami rūsius. Jie ras dviračių, dvikojų ar keturkojų griaučių, įmirkusių čiužinių, stiklainių, pilnų melsvos ir žalsvos spalvų gėrybių, ir iš jų galės iššifruoti visą genetinę kultūrinę informaciją. „Tai buvo aukso amžius, – sakys archeologai ir atsidus, – su tam tikromis išimtimis.“ Laimei, mano misija čia baigėsi neprasidėjusi. Palieku aukso amžių tiems, kam jis bus įdomus.
Miestas per ilgas apeiti. O balkonai per aukštai. Liko nuomos punktai. Žinojau vieną dailės krautuvėlę, kurioje nuomodavo ir taisydavo dviračius. Eidamas iki jos languose suskaičiavau šešis paveikslus (ekspresionistai, marinistai), keturias nuotraukas (šeimos) ir penkiolika kilimų (tradicinių raštų, su tigrais). PPV niekur nesimatė. Visko gali būti, kad jis tuo metu tapė natiurmortą arba su savo šešku kur nors graužė vaisius iš sidabrinės lėkštės. Visko gali būti.
Krautuvėlės durys buvo atidarytos. Įėjęs garsiai pasisveikinau, tačiau niekas neatėjo pasitikti. Iš kažkur skambėjo muzika. Je ne veux pas travailler... Prie sienos stovėjo atremti du dviračiai, vienas iš jų atrodė važiuojantis, nes buvo su ratais. Je ne veux pas déjeuner... Uždėjęs rankas ant rankenų, išgirdau balsą:
– Tai – hibridas, dvidešimt šešių pavarų, – barzdotas senis rankose laikė paveikslo rėmą.
– Man reikia dviračio, – pasakiau. – Porai dienų.
– Dviračiai čia du. Vienas iš jų lenktyninis, tas be ratų. Beje, čia prasideda ir baigiasi įrėminimas: paveikslai, nuotraukos, diplomai. Visos paslaugos, – priėjęs barzdočius ištiesė man rėmelį. – Palaikykit.
– Man reikia tik dviračio, – pakartojau. – Grąžinsiu.
Barzdočius paspaudė sveikojo dviračio padangas, kilstelėjęs jį, pasuko priekinį ratą ir spustelėjo stabdžius. Tą patį atliko su galiniu ratu.
– Tai mano paties dviratis, radau prieš trejus metus. Nebenuomojame. Pats suprantate, pinigai utiutiu. Galėčiau paskolinti iki rytojaus, bet turite išsirinkti rėmelį.
– Kad man nereikia... – atsakiau. Staiga prisiminiau šešką ir jo šeimininką. – Bet aš nežinau matmenų.
– Su matmenimis grįšit rytoj. Imkit, kad jau reikia. Imkit dviratį.
Padėkojau ir išmyniau į šiaurinę miesto dalį. Dviratis buvo neįtikėtinai lengvas ir manevringas, gailėjausi teturįs tik vieną dieną, o reikėjo aplankyti ne tik kapines. Su tokiu dviračiu.
Pagrindinėje miesto gatvėje, apstatytoje naujais daugiaaukščiais, trūko žmonių ir automobilių, trūko gyvybės. O gal jos ir netrūko. Gal miestui ir buvo lemta nuolat būti tuščiam. Suorganizuoti didžiules, kosminio masto statybas ir ištuštėti. Pasistatyti stiklo rūmų, prekybos centrų, daugiabučių, ledo arenų, paminklų. O tada, lyg susitarus, vieną pavasario dieną visiems nusileisti iš savo stiklo rūmų ir pranykti. Nes ką daugiau beveikti amžinos senatvės mieste? Ne, grūmoja kaimynė, viskas daug sudėtingiau: vieni išvyko į Pietus, kiti – į Vakarus. Jie jautė pareigą.
O tada ėmė ir užako rūsiai. Su dviračiais ir konservais.
Pavažiavus už tilto buvo matyti skulptūrų parkas, kuris iš tolo rodėsi tamsus, bet nebūtum galėjęs pasakyti, kad tuščias. Nes parkai tušti nebūna, net kai juose nėra žmonių. Akmeninės skulptūros, suskilusios, daugelis iš jų apaugusios samanomis, buvo panašios į žmones. Kai kurios ir buvo milžiniškos žmonių figūros, rymančios liepų šešėlyje, talžomos jų žemai nusvirusių šakų. Jos nebėgo iš savo stiklo rūmų, nes tokių neturėjo. Numyniau prie savo mėgstamiausios, vaizduojančios vyrą, moterį ir vaiką. Trijulė stovėjo išdidžiai, tarsi pasiruošę žengti į šviesų rytojų, nors tas rytojus buvo jau gerokai patamsinęs jų veidus. Užrašų nebesimatė, visi jie buvo apaugę žole. Susmego prieš eidami.
Kiek toliau – kalnelis. Sunku patikėti, kad tai tas pats kalnelis, juk tada buvo kalnas. Juk tada buvo kalnas, nuo kurio tiek čiuožinėta. Kalnas su mistiška aura: jį visą buvo apsivijusios medžių šakos. Kadaise tai stebino, o dabar sudomino po šakomis įtaisytos durys. Jos juodavo praviros. Durys kalne. Privažiavęs arčiau už medžio pamačiau palinkusią figūrą. Mėlyna juosta aplink galvą išdavė, kad ji buvo taviškė. Nesujudėjo, kai priėjau arčiau ir krenkštelėjau. Kostelėjau dar du kartus. Tada paliečiau petį. Ji nesujudėjo. Būčiau galėjęs ir toliau krenkščioti, bet galiausiai įjungiau. Ji pakėlė galvą, sužybsėjo akimis, tada tarė prislopintu balsu:
– Aš – Olia.
– Kaip seniai tu čia, Olia?
– Jie paliko... negaliu pasaky-ti.
– Kas už tų durų?
Olia sugergždė ir nutilo. Tada vėl įsijungė. Sužybsėjo akimis.
– Atsiprašau, turėjau persikrauti. Skystis?
– Neturiu skysčio, – atsakiau. – To, kurio reikia. Kas už tų durų, Olia?
– Elektros skydinė. Jie – kitur.
– Kas kitur? Tavo šeimininkai?
– Jie, visi. Kitur, kitos durys.
Iš to, kaip ji kalbėjo, panašu, kad čia išbuvo ganėtinai ilgai. Palikta ir peršalusi, ar kaip tai pavadinti. Palikta kaip senas dviratis. Anksčiau už tai būtų grėsęs kalėjimas, bet dabar nebuvo kam atsakyti. Vaikystėje tu išbėgdavai ir žiūrėdavai į medžius, žiūrėdavai ir mokydavaisi sustingti. Nors tau šito mokytis ir nereikėjo. Be to, medžiai turėjo lapus, kurie buvo gyvi. Jie virpėjo, sukinėjosi vėjyje ir be vėjo, žaidė su saulės spinduliais. Pažaidę nukrisdavo, rudenį. Lapų pamėgdžioti tau nepavykdavo. Bet užtai tu mokėjai persikrauti. Visada gali persikrauti.
Prisiminiau turįs žemėlapį, su pažymėtais plotais. Išskleidžiau jį ant žemės. Skulptūrų parkas neliestas, tačiau, be kapinių, dar buvo apibrauktas stadionas ir pelkynai miesto rytinėje dalyje.
– Ar čia, kur pažymėti plotai? – parodžiau žemėlapį Oliai. Ji žybtelėjo akimis.
– Nežinau.
Olia atrodė sutrikusi. Žemėlapio kampe užrašiau adresą ir išplėšęs jai padaviau.
– Jeigu niekas čia nepasirodys po dienos, jeigu aš nepasirodysiu, jeigu pradės lyti, eik tuo adresu, rasi Enrikę.
– Jis bus šeimininkas?
– Jis bus draugas.
Pagalvojau, kad kaimynė gali jos neįleisti laikydama užrėmusi duris ir žybsėdama akimis. Visai kaip Olia. Tada ji turėtų bandyti patekti gerumu. Arba gudrumu. Taip, kaip ir mes.
Kuo mūsų mažiau, tuo mes aršesni. Bet kitaip ir būti negali. Toks yra mūsų vidinis pasaulis. Tokia yra mūsų gynyba.
Leidžiantis saulei, oras po truputį vėso, bet vis dar buvo šilta. Šilta ne tik man ir Oliai, šilta ir akmeninėms skulptūroms. Pro trijulę pravažiavau jiems už nugaros. Jie tebestovėjo, visi trys, nors pasirodė, kad truputį pajudėjo į priekį. Liepų šakos stumtelėjo, ne kitaip. Į šviesų rytojų.
Tada, kai baigiasi asfaltuotas kelias, būtinai prasideda žvyrkelis, tiesiog, kad viskas neatrodytų pernelyg lygu. Mano gyvenimas buvo žvyrkelis, kartais pereinantis į miško taką, prikritusį pušų spyglių su viena kita žemuoge. Bet dabar jis vedė į kapines.
Prie pat kapinių ant nedidelės kalvos stovėjo medinė koplyčia, apsodinta tujomis. Medinė ir sena, nes pastatyta, matyt, dar tada, kai dar niekas nebuvo atvykęs į kapines. Nes jų nebuvo. Dabar ji švietė šviežia geltona spalva. Atrodė kaip nauja. Ir ne tik spalva būtų atkreipusi dėmesį. Privažiavęs arčiau pastebėjau prakastą įėjimą su durimis po koplyčia. Iš žemių krūvų buvo aišku, kad iškasta neseniai. Iškasta visai neseniai. O dar balsai. Jeigu ne balsai, indų tarškėjimas, būčiau nuvažiavęs toliau. Jeigu ne raugintų kopūstų ir mėsos kvapas. Sulėtinau greitį ir įsiklausiau. Apeigos? O gal paaiškinimas paprastesnis: palaidoję vieną savo narį, žmonės praalko. Ir sulindo po žeme pavalgyti. Kopūstų ir mėsos. „Viskas daug paprasčiau“, – liudijo prie durų sudėti skėčiai ir tušti vandens buteliai.
Durys pasidavė sunkiai. Lyg būtų šarvuotos, lyg turėtų saugoti ką nors ar nuo ko nors. Laiptai vedė į apačią, gilyn, laimei, ten jau buvo šviesa, nereikėjo eiti ištiesus rankas tarsi zombiui. Pro arkas pasimatė stalai, už tų stalų sėdėjo žmonės ir valgė. Nes vakarienės metas, nes palaidojo artimą savo. Stebėjau juos iš toliau, iš tamsos, nesiryždamas prieiti. Čia iš tikrųjų man nebuvo ką daryti, nes taip tiesiog prisigretinti būtų buvę nesolidu. Vieni sėdėjo už ilgų stalų, kiti stovėjo eilėje prie maisto, jauni žmonės. Tiek daug jaunimo. Ir... Madam Koko siluetas. Lyg niekur nieko. Ką ji čia veikia? Iškrovusi konteinerius su vazelėmis ir gėlėmis. Su kalendoriais.
Iš kampo atsklido derinamos gitaros garsai. Pro arkas pamačiau pažįstamą muzikantą. Grįžęs iš emigracijos? Sveikas ir gyvas? Nieko apie tai nebuvau girdėjęs. Kas čia atsitiko ir ką jie čia veikia? Siena už manęs buvo skliautuota ir šalta, štai ten išėjimas. Staiga pasijutau tebesąs autobuse. Važiuojantis su visa ta publika. Su visomis politinėmis ir ekonominėmis klasėmis. Tada dar kartą įsižiūrėjau į valgytojus. Prie stalų sėdėjo baltarusiai ir srėbė kopūstienę. O visai šalia jų sėdėjo...
Į durų pusę pasukau lyg sulėtintame filme, lyg sapne. Lyg mane kas laikytų už skverno, o kojos būtų įklimpusios pelkėje arba meduje. Kaip sapne. O tada su visu sapnišku svoriu įsiręžiau į duris. Turėjau iš čia ištrūkti. Tas žalias megztinis, tas iki kaulų pažįstamas...
Tai galėjo būti tik jos megztinis.
Nežinau, ar kada nors suprasi, bet kartais man sunku suvokti savo erdvę ir laiką. Tarsi staiga, atidaręs duris, pradėčiau gyventi kitoje dimensijoje. Su visais tais žmonėmis, kuriuos kadaise pažinojau, kuriuos buvau matęs. Su ja, su mama. Netgi su Madam Koko. Ten, kur laikas ir erdvė nebeegzistuoja. Tame rūsyje – visi mano sutikti žmonės, visi mano žmonės. Ar gali patikėti? Toks laikas ir erdvė man nesuprantami. Visas miestas ir jo gyventojai kaip viena didelė apgaulė. Tai jau nebe mano žvyrkelis, bet tu gal to nesuprasi. Aš taip pat nesuprantu, ką reiškia būti išjungtam, o ką reiškia būti įjungtam. Ką reiškia persikrauti.
Kapines galima pravažiuoti ir nesustojant. Guodžiantis tuo, kad tų žmonių vis tiek nepažinojai. Nepažinojai ir tėvo.
Sustojęs už kelių kilometrų nuo kapinių paguldžiau dviratį ir šalia išsitiesiau pats. Negi ten buvo ji? Sakė vykstanti į Vakarus pas draugę, toliau nuo karo grėsmės. Negi ir ji melavo? O kaimynė? Nebežinojau, kuo pasitikėti. Aplinkui buvo tylu, nesigirdėjo net paukščių balsų. Atsistojęs išskleidžiau žemėlapį. Jis turėjo mane grąžinti į dabartį, nors toje dabartyje tuščia. Tuščia nuo melų. Tuščias miestas. Bailių miestas.
Pelkynai tą vakarą turėjo būti paskutinė lankytina vieta, nes irgi apibrėžti žemėlapyje. O ji bet ko niekada nežymėdavo.
Tie pelkynai buvo aptverti aukšta tvora, už kurios, panašu, vyko statybos. Krūmokšniai ir medžiai iškirsti, aplinkui tik plynės ir daugybė provėžų. Vienos iš tų kosminių statybų. Riedėdamas palei tvorą, privažiavau vartus, prie kurių stovėjo sargybinis. Nieko nesakydamas jis stumtelėjo vartus, kurie girgždėdami atsivėrė. Žiūrėjau laukdamas, kol kas nors pro juos išvažiuos. Nieko. Sargybinis mostelėjo:
– Važiuokite!
Už manęs daugiau nieko nebuvo, jis kvietė mane.
– Važiuokite, ko laukiate?
Pamatęs mano sumišimą, paklausė:
– Jūs į slėptuvę?
– Nežinau.
– Greičiau galvokit, nes rytoj užsidarys. Rytoj vakare.
– Aš nežinau, – sumurmėjau, lipdamas ant dviračio.
Aš daug ko nežinojau šiame mieste. Nežinojau jo taisyklių, papročių. Jis dabar man turėjo būti svetimas. Meluojantis miestas. Bet netiesa, kad manęs niekas nelaukė. Man ką tik buvo atverti vartai. Prašalaičiui.
Į krautuvėlę kaip galima tyliau įridenau dviratį. Barzdočiaus nebuvo. Tačiau eidamas pro duris pamačiau rėmelį, ant kurio kabojo raštelis „Turite paimti“. Rėmelis buvo vidutinio dydžio, kvepėjo šviežiu laku ir neatrodė sunkus, todėl paėmiau, jei kartais sutikčiau PPV, ar ką nors kitą, kam jo galėtų prireikti. PPV stovėjo ten, kur ir visada, tačiau neturėjo jokio paveikslo, šalia nesimatė šeško. Ant jo galvos pūpsojo piltuvas, rankoje jis laikė grąžtą.
– Pabėgo, – priėjęs išgirdau šniurkščiojimą. – Pabėgo žaltys.
– Šeškas?
– Niučis, – linktelėjo.
Jis atrodė sutrikęs ir man truputį jo pagailo.
– Štai, – ištiesiau rėmelį. – Kitiems šedevrams. Gal tilps koks olandas.
Jis stovėjo nuleidęs galvą, ant kurios pūpsojo piltuvas, ir verkė. Kas toji moteris nespalvotoje nuotraukoje? Kas ji, toji nespalvota moteris? Kodėl olandai? Kodėl ir kam jis rodė paveikslus ir nuotraukas? PPV vis purtė galvą, negalėdamas patikėti, kad nebėra jo Niučio. „Gal jūs jį netyčia pragręžėt?“ – kirbėjo klausimas. Niekada nesužinosiu.
Niekada nesužinosiu, kodėl griuvo biržos, ką mačiau po koplyčia ir kas nutiko šeškui. Nesužinosiu, ir kas prie buto durų padėjo buteliuką, kurio grįžęs vos nepaspyriau. Ant jo iš vienos pusės buvo užrašyta „Jodas“, o iš kitos – „jodas“. Jame baltavo tabletės. Daugiau prie durų nebuvo nieko.
Nieko daugiau nesužinosiu.
Žinau, kad manęs neieškojai. Skirtingai, nei Olia savųjų. Dėl to tavęs ir neišjungiau prieš išeidamas. Neužrakinau durų. Eifelio bokštą su raktais palikau ant stalo. Kaip ir Eifelio grafikus. Skystį. Išėjau ten, kur manęs laukė, kur man buvo atvėrę vartus. Nežinau, ar ji atėjo, ta Olia. Būtų įdomu jus kartu pamatyti. Kaip jūs tai darot. Net jeigu ir neatėjo, nuobodu neturėjo būti. Juk galėjai šokti tango kaimynei, su kaimyne. O paskui abu, atsistoję iš skirtingų pusių, galėjot dulkinti kilimą. Ir stebėti, kaip lėtai kyla dulkės. Atomai. Atominės dulkės. Tarsi kokiam kosmose.
O ji, įsivaizduoji, pasakė, vieni – į Vakarus, kiti – į Pietus. Tiesiog taip, palikę savo dangoraižius ir kavines. Visi, net mama. Vėliau net šeškas, ir tas neišlaikė. Visi, anot jos, išsivažinėjo. Ar gali patikėti?
Dėl visa ko – paklausk jos apie duris. Kai šoksit tango ar dulkinsit kilimą. Lyg tarp kitko, kai pilsi jai arbatos. Parodyk žemėlapį. Užsimink apie duris.
Prieš pakylant dulkėms.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

Rasa Aškinytė. Glesum. Romano ištrauka

Rasa Aškinytė. Asmeninio archyvo nuotr.

1. Sniegas

Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas. Vos spėjusius nukristi raudonus lašus prarydavo akinanti sniego baltuma.
Moteris buvo visiškai viena. Juto, kad aplink nėra jokio kito žmogaus. Būtų užuodusi ar išgirdusi jo buvimą.
Namai toli. Ji žinojo, kuria kryptimi eiti. Rasti kitus buvo gyvybiškai būtina, todėl moteris jau keletą dienų atkakliai ėjo namų link. Buvo alkana ir išsekusi, bet negalėjo sustoti. Miegas reiškė mirtį.
Aplink nebuvo nieko, tik sniegas, sniegas, sniegas. Ir vilkai. Kol kas jie pernelyg nesiartino, tik tyliai supo ją ratu. Moters šnervės išsiplėtė, ji uodė orą, pritvinkusį agresijos.
Moteris nebijojo. Šita žemė niekada nebuvo jos, niekada jai nepriklausė. Kaip ir jos gyvenimas.
Moteris nemokėjo liūdėti. Nemokėjo verkti. Nemokėjo gailėtis. Nemokėjo laukti ar tikėtis. Mokėjo tik kautis ir gyventi. Mokėjo žiūrėti vilkui tiesiai į akis, iš alsavimo ir širdies plakimo nustatyti, kas stipresnis.
Vilkai artėjo, slinko prie jos vis drąsiau ir drąsiau. Moteris matė jų didžiulius pilkus kūnus. Tylus urzgimas ir akinanti baltuma.
Moteris nuo žemės pakėlė didžiulį pagalį, stipriai suspaudė jį sveikąja ranka, iškvėpė ir iš visų jėgų smogė arčiausiai stovinčiam vilkui.
Snigo vis labiau.

2. Vanduo

Selija atidarė duris ir iškart prisidengė akis nuo akinančios saulės. Pusę piršto dengė sidabrinis gyvatės formos žiedas. Sidabro Selija turėjo, jos vyras, Gondas, sidabro parveždavo daug. Ir stiklo karoliukų, spalvotų. Selija pas vietinius meistrus galėjo užsisakyti vėrinių, segių ar apyrankių kada tik užsimaniusi. Ir užsisakydavo, tegu visi mato, kad jai nieko netrūksta. Tegu visi taip galvoja.
Selija pasitaisė apsiaustą. Lapės kailis smuko, Selija piktai perdūrė jį žalvariniu smeigtuku ir prisegė prie šiurkštaus vilnonio audinio. Negerai badyti kailį, bet kas jai, išmes vargšams ir pasiims naują. Jos vyras Gondas visada turi pilnus vežimus kailių, surinktų iš vietinių medžiotojų ir paruoštų išvežti. Selija neklaususi gali pasirinkti kurį nori, Gondas niekada nepyksta. Gondas geras, Gondas ją saugo, Gondas moka susitarti su dievais, Gondas visada pas ją grįžta, Gondas yra gražus vyras ilgais šiaudų spalvos viršugalvyje surištais plaukais, mėlynakis, o jo veidą kerta didžiulis randas, Gondas sako, kad pakeliui į Kornuntą užpuolė burgundai, bandė viską atimti, bet Gondas ir jo žmonės neleido, baisiai lijo ir žaibavo, Gondas net pats nežino, ar jo veidą perskėlė žaibas, ar burgundo kalavijas. Iš tos kelionės Gondas negrįžo ilgai, Gondas sako, kad sužeidimai ilgai negijo. Gondas geras, Gondas jai parvežė didžiulę sidabrinę apyrankę.
Kirnis atnešė dar malkų, Selija norėjo sakyti, kad gana, viduje karšta, bet Kirniui nepasakysi, Kirnis senas, kūreno krosnį dar jos tėvų name, Selija pasiėmė Kirnį eidama gyventi su Gondu. Visi matė, kad Kirnis per senas dirbti, bet Kirniui to nepasakysi, jis daro ką nori, tyliai eina, senas karys, nors jau seniai nebepakelia kardo, tik tris pagalius krosniai pakurti, šerno pakabučio nuo kaklo nenusiima nors tu ką, lyg jam ir čia, prie krosnies, reikėtų Deivės Motinos apsaugos, kaip kaunantis su kokiais germanais.
Tik pamačiusi kraują Selija suprato, kad persidūrė pirštą. Nulaižė raudoną lašą nenuleisdama akių nuo kiemo, norėdama įsitikinti, kad niekas nepasikeitė. Saulė kilo vis aukščiau. Selija giliai įkvėpė, įtraukė į plaučius sniegą ir šaltį. Pirštai stiro, Selija pasitaisė lapeną. Reikėtų uždaryti duris, karštis iš vidaus ir dilginantis šaltis maišėsi, sukosi apie Seliją ratais, Selijai nepatinka, kai gyvenimas toks, kai jo negali suvaldyti, kai jos vyras, Gondas, geras, bet parsivežė kitą moterį.
Parsivežė grįždamas perkirstu veidu. Ilgai nebuvęs, sakė, kad randą paliko burgundai, ir Selija tikėjo, kuo jai daugiau tikėti?
Gabendamas prekes į Kornuntą, Gondas prikraudavo pilnus vežimus kailio, medaus, gintarų. Parsiveždavo sidabro, vario, alavo ir cinko, Selija nežinojo, kas tai yra, nuėjo pažiūrėti, bet nieko gero nepamatė, gabalai, ir tiek. Parsivarydavo ir vyrų, jaunų, bet pavargusių nuo ilgo ėjimo pėsčiomis, jei kokie bandydavo pulti, viską atimti, Gondas ir jo žmonės likusius gyvus sugaudydavo, pririšdavo prie vežimo, arba parduodavo, kiti pasitarnaudavo per aukojimus.
Parveždavo vyrų, o dabar – moterį.
Kirnis prasigrūdo pro Seliją, jau visai aklas, lėtai nuėjo kiemu, jis nebuvo toje kelionėje, nepasiklausi.
Tai net ne moteris, dar visai vaikas. Keliavo paskutiniame vežime, Selija pati matė, kaip ji išlipo. Lengvai iššoko, juk dar vaikas. Ji, Selija, taip nestrykteltų, ne jos amžiui ir ne jos padėčiai. Selija sugniaužė kumštį, nagai įsmigo į delną. Ji taip neiššoktų. Nebe. Dar kiečiau suspaudė delnus. Kai atgniaužė, ant delno liko keturi rausvi lankelio formos įspaudai, neišnyko kelias valandas, anksčiau išnykdavo tuoj, dabar nebe.
O ta moteris, tas vaikas, dairėsi aplinkui, stovėjo įsikibusi į vežimą, lyg pasileidusi nugriūtų. Gal ir tikrai nugriūtų, tiek važiavo, matyt, neišlipdama, tikriausiai niekas neišleido. Atrodė išsigandusi ir pasiruošusi gintis. Pagauto vilkiuko žvilgsnis. Ir gerai, tegu bijo, o ji, Selija, nebijos, ko, jai, Selijai, bijoti?
Vyrai krovė daiktus, į jas nekreipė dėmesio. Apsimesdama, kad apžiūrinėja krovinius, Selija ėjo vis arčiau prie paskutinio vežimo. Nenorėjo, bet ėjo. Nenugalėsi priešo jo nepažinęs. Vyrai rėkavo viens kitam, prisirinko daugiau pagalbininkų, Gondas turėjo daug vyrų, kariai galėjo eiti pas savo moteris ir vaikus, surikiuoti pasieniuose ietis ir skydus, jie savo darbą jau padarė, saugiai parlydėjo krovinius ir patį Gondą.
Gondas geras vyras, parvežė Selijai didelę sidabrinę apyrankę, ties viduriu siaurą, bet storėjančią į galus, atnešė ir užmovė, net ranka linko. Selija palietė randą, Gondas loštelėjo. Niekada neatsitraukdavo, o dabar atšlijo. Selija pabandė dar kartą, bet Gondas apsisuko ir nuėjo. Vyrai krovė daiktus į didžiules krūvas, žinojo, kad vėliau grįš savo dalies, Gondas geras, visiems atlygins teisingai, ir tiems, kurie keliavo, ir tiems, kurie buvo likę čia.
Moteris, dar vaikas, buvo ne tokia kaip mūsiškiai. Plaukai ne šiaudiniai, o ryškiai rudi, banguoti, akys, ir tos rudos, šviesios ir skaidrios.
– Čia Glesum, – pasakė Gondas.
Selija krūptelėjo, nepajuto, kaip jis priėjo, krūptelėjo nuo vardo, tokio dar nebuvo girdėjusi, nebuvo mačiusi tokių plaukų, tokių akių, išgąsdinto vilkiuko žvilgsnio.
– Ji nebylė, niekas nėra girdėjęs jos balso, gali nieko neklausti, – paaiškino Gondas.
– Pati matau, – atsakė Selija.
– Ji gyvens su mumis, – pasakė Gondas. – Pastatysiu jai kiemo gale namą, ji gyvens su mumis.
– Pati matau, – pakartojo Selija.
Geriau jau ji su mumis negyventų, pagalvojo, geriau ji negyventų išvis, pagalvojo.
Besimuistydamas vienas arklys pavertė kubilą, vanduo pylėsi ir pylėsi, be pabaigos. Selijai atrodė, kad ir jos gyvenimas ištekės va taip, susigers į žemę lyg nebuvęs, o kubilą į nematomus pašalius nuspirs pavargęs arklys.
Glesum stovėjo įsikibusi vežimo, vyrai apeidavo ją ratu, nestumdė. Ji kiek aprimo, visi aprimo, ir pamažu grįžo įprastas gyvenimas.

3. Kraujas

Selija lenkė pirštus, skaičiavo dienas. Jų tikrai buvo per daug, mėnesinių kraujas nesirodė, Selija suprato, kad įvyko tai, kas neturėjo įvykti. Ji jau augino sūnų, Bentį, Gondo sūnų, kuriam daugiau nei dešimt žiemų, sūnų, kuris nutirpus šiam sniegui, kai diena susilygins su naktimi, bus pakankamai suaugęs tapti kariu ir vienu iš vadų, kaip tėvas.
Selija didžiavosi sūnumi, kuris gimė pirmąją žiemą, vos ji pradėjo gyventi su Gondu. Bentis buvo visas jos gyvenimas, daugiau gyvenimų ji neturėjo. Dabar laukėsi dar kartą, kraujas nesirodė, nors Selija bandė jį iššaukti. Dienos ėjo, vakarai vijo rytus, Selija turėjo skubėti, nes kai vaikas pradeda judėti, jį ištraukti per vėlu.
Selija pabeldė į duris, sena moteris, vos pavilkdama vilkų apgraužtą, randuotą, skaudžią, nors ir seniai sugijusią koją, atidarė. Pakvietė eiti į vidų, troba buvo maža, kiek vienam žmogui reikia, tuo labiau senai bobai vilkų sužalota koja.
Visi pasieniai margavo nukaišyti žolėmis, dvokė tepalai. Viduje nebuvo oro, troškus džiovintų augalų ir verdamų su kažkokiom vaistažolėm kiaulės taukų tvaikas smelkėsi į Selijos širdį. Pasidarė bloga, žemė susvyravo, viskas ėmė suktis, augalai atgijo, sudžiūvę žiedai skleidėsi, šakos tįso ir vijosi apie Selijos kojas.
Kai atsimerkė, Selija gulėjo ant purvinos aslos, pridengta nutriušusiu kailiu. Sena boba laikė jai kažką aitraus prie veido, Selija pasuko galvą, kad negraužtų akių. Dar apakins, šita boba, vilko apgraužta koja, viską gali. Ji gali net vasarą vandenį paversti ledu, vien primetusi į jį kažkokių žolių. Ji gali paruošti mirusiųjų kūnus taip, kad jie sulauktų laidojimo laiko. Ji gali pagydyti karių žaizdas, tepa jas visokia bjaurastimi, kad net vyrai nuo smarvės vemia, bet žaizdos užsitraukia. Gali sudėti lūžusius kaulus, liepia kietai sutvarstytam gulėti trisdešimt naktų, o kartais ir du kartus po trisdešimt, paskui vėl žmogus lyg naujai gimęs, tai boba gali padaryti taip, lyg nieko nebūtų buvę. Gali sumažinti kosulį, gali nuraminti karštį, gali skausmą pakeisti ramybe, gali mirusį paversti gyvu, o gyvą – mirusiu.
Ji pati išsigydė vilko sužalotą koją, nors vaikai sukibę parnešė ją iš miško jau negyvą, ištekėjusiu krauju, parnešta atsigavo, pasakė, kuriuo tepalu tepti, vaikai tepė, tepė daug, ji pati taip liepė, tepė vemdami nuo smarvės ir išdraskytų mėsų. Dar liepė ištepus aprišti lininiais vyturais, buvo tokių prisidariusi, nežinojo, kad sau, ji viską darė kitiems, gyveno kitiems, o va, ir pačiai prireikė. Vaikai apvyniojo, aprišo, boba užmigo, vaikai išsilakstė ir viską pamiršo. Vilkai puldinėjo dažnai, apgrauždavo senas bobas, jei jos nuklysdavo per toli nuo namų. Jei jos nemirdavo, stengėsi gydyti, bet retai pavykdavo, jos atitekdavo Deivei Motinai ir nugarmėdavo užmarštin. Vaikai retai gailėjo senų bobų, jie labiau mėgo gyvenimą nei mirtį.
Pamiršo vaikai ir šitą bobą, bet kai vieną dieną kažkuris prisiminė ir nubėgo pažiūrėti, boba buvo sveikut sveikutėlė, tik dar senesnė ir vilko randuotą koją. Bet ir vėl slankiojo po miškus ir pievas, rankiojo augalus, nes kas kitas jai prirankios?
Selija verkė, pati nežinodama ko. Žmonės sako, kad šitos bobos troboje visi verkia. Vieni dėl mirusių, kiti – dėl gyvųjų, nes visų žaizdos vienodos, nėra ko lyginti.
Boba paglostė Selijai galvą, ir viskas nurimo, skausmas dingo, baimė dingo, blogumas, ir tas dingo.
– Ko, Selija, atėjai? – paklausė boba. – Tavo vaikeliui viskas gerai, ir tau gerai, gali rami eiti namo, tau nieko nereikia, tu viską turi.
– Aš viską turiu, – sutiko Selija.
– O atėjai, lyg tau kažko trūktų...
Selija suprato, kad boba viską žino. Žino, kad jai nereikia to vaiko. Selija pyko, ko ji tiesiog neduoda viralo ir neišsiunčia jos lauk.
– Selija, tu užpykdysi Deivę Motiną. Selija, taip nedaryk.
Selija tik nusijuokė, skaidriu skardžiu juoku.
– Selija, aš tau neruošiu to viralo net už visą sidabrą, kurį tu turi ir kurio tavo vyras Gondas tau dar parveš.
Selija vėl nusijuokė. Dar nebuvo girdėjusi, kad sidabras nesuminkštintų širdies ir proto, nenumalšintų dievų baimės.
– Selija, tu turi viską, aš – tik vilkų apgraužtą koją. Bet man daugiau nieko nereikia, – ramiai pasakė boba.
Nėra žmogaus, kuriam ko nors nereikėtų, pagalvojo Selija. Ir tau, boba, ko nors trūksta.
– Pasakysiu Gondui, jis tave išmes į mišką, nebeturėsi žmonių, nebebus kam smirdančių tepalų virti, niekam tavęs nebereiks, galėsi gydyti vilkus, kurie tave apgraužė, – pagrasino Selija.
– Selija, tu užpykdysi Deivę Motiną. Selija, taip nedaryk.
– Mano vyras Gondas stiprus ir turtingas. Aš galiu daryti viską, ką noriu.
Boba susigūžė. Ji galėjo viską, bet Selija buvo ne jos jėgoms. Selija neturėjo nei širdies, nei proto, Selija buvo tokia, kuriai net geriausi bobos tepalai negalėjo padėti.
Vilkdama koją, boba nušliaužė į pasienį, paėmė gerą pundą džiovintos durnažolės, dar porą šakelių vienos žolės, porą kitos, saują sėklelių, ir virė. Nemaišydama, tokio viralo maišyti nereikia.
Kai baigė, supylė viralą į mažesnę puodynėlę, gražią, neseniai nulipdytą, supylė su visomis žolėmis, nusilenkė Deivei Motinai, atleisk, mes ne visada galime rinktis, ir atidavė puodynėlę Selijai. Liepė dar palaikyti keletą dienų, tada pamažėle gerti.
Kraujas pasirodė, ir vėl grįžo įprastas gyvenimas.
Likusio viralo Selija neišpylė, pasidėjo kitam kartui.

4. Rūkas

Kirnis vėl ėjo su glėbiu sausų malkų, kurias pats parnešė, sukapojo ir sukrovė tokias rietuves, kad užteks visoms žiemoms, kurios dar liko. Ko tu, Kirni, senas kary, tampaisi su malkomis, kiek tau kartų sakyta, kad savo jau padarei, tarnavai vadui kiek išgalėjai, tavo skydas ir ietys laukia, kol atguls į kapą kartu su tavim. Ką tu gali senam seniui pasakyti, kuris senas senis klauso?
Kirnis vėl ėjo su glėbiu malkų, brovėsi tarpdury pro Seliją, ant vienos kojos – prabangus odinis batas, žemiau kelio užveržtas dirželiu su blizgančia sagtimi, net skambaliukai ant jo pakabinti, tyliai skimbčiojo dzin dzin Kirniui lėtai kilnojant senas kojas, prabangus odinis batas, kurį Kirnis nuavė nuo germano kojos, prieš tai pervėręs krūtinę ilga, gerai padaryta ietimi. Kirnis sako, kad buvo ir kitas batas, to paties germano, toks pat gražus, toks pat odinis, su dirželiu ir pakabukais, kad ateidavę net kitų gyvenviečių žmonės tokio nematyto grožio pažiūrėti, tik nelabai kas tiki, nes kita Kirnio koja visą laiką apsukta kailiu, ar žiema, ar vasara, Kirniui nei šalta, nei karšta, o pakabučiai vis skimbčioja dzin dzin.
Kirni tu Kirnuži, senas tu seneli, kur tavo batas, kur tavo protas?
– Sudegė, – sakydavo Kirnis, visada sakydavo taip pat.
– Tikrai sudegė, – antrindavo visi senesni, kurie dar atsiminė.
Kadaise, kai Gondas nemokėjo vaikščioti, tik stojosi, Gondo tėvas gavo žinią, gal gerą, gal blogą, tik Deivei Motinai žinoti. Julijanas, Romos imperatoriaus Nerono gladiatorių kautynių rengėjas, atsiuntė pasiuntinius į Baltijos pajūrį parvežti gintaro. Būrys raitelių, keli prekybininkai, dar daugybė vyrų gintarui krauti jau savaitę keliavo po pajūrį, į pinigus mainė visą gintarą, kurį pajūrio žmonės rado. Sako, jie iki mūsų jojo keturiasdešimt dienų be sustojimo, atvyko pikti, išsekę, bet jų žirgai prunkštė ir kasė žemę, žvilgėdami saulėje; raiteliai, stoję ant mūsų žemių, nuleido skydus ir kalavijus, kokių čia niekas dar nebuvo matęs, o jų pirkliai laukė atkaklūs, taikūs, žinantys, ko nori.
Gondo tėvas, patyręs karys ir vyriausias genties vadas, gavo tokią žinią, reikėjo spręsti, ką daryti. Kuo skubiausiai Šventoje Giraitėje sušauktas genčių vyrų pasitarimas, vyrai kalbėjosi, tarėsi su Deive Motina, ir neliko nieko kito, kaip patiems vykti į pajūrį ir žiūrėti ten. Rūkus išsklaidyti gali tik būdamas toje vietoje.
Kirnis pasitaisė batų dirželius, ėmė skydą ir ietį su siauru ir trumpu geležiniu antgaliu, bet tokiu aštriu, kad reikalui esant jis galėjo kautis ir iš toli, ir iš arti. Kirnis buvo antras stipriausias genties vyras po Gondo tėvo, apsukrus ir patyręs; nors netrūko ir kitų vyrų, Kirnis visada ėjo šalia vado ir grūmėsi nė kiek ne blogiau.
– Ne, Kirni, turi pasilikti čia, – pasakė Gondo tėvas.
Kirnis mirksėjo prieš saulę, gaudė orą, nežinojo, ką sakyti.
– Dabar, Kirni, kai aš turiu sūnų, Gondą, tavo darbas yra būti ten, kur bus jis, ir saugoti.
Kirnis mirksėjo saulėje, gaudė orą, nežinojo, ar tai garbė, ar nuopuolis, bet vadui nepaprieštarausi.
Nepraėjo nė diena, kai Gondo tėvas surinko stipriausius vyrus ir aštriausias ietis, juk nežinai, ar tie atvykėliai kariai ir prekijai nori gero ar blogo, o eis per mūsų žemes, nežinai, ar taikiai, ar plėšdami ir žudydami. Vos ryto ūkanoms sklaidantis kas sėdo ant arklių, kas bėgte, palikę vaikus ir moteris, saugomus Kirnio su keliais patikėtiniais, iškeliavo į pajūrį. Ėmė darytis neramu. Kirnis, senas karys, žinojo, ką tai reiškia.
Keistas dundesys artėjo, Kirnis suprato, kad tai ne perkūnija ar kiti gamtos griausmai. Žirgai, kanopos, beldžiančios į žemę. Jų žemę. Kirniui, senam drąsiam kariui, stingo širdis. Iš garso suprato, kokios nelygios bus jėgos. Prakeikti langobardai, germanų padermė, nežinia, kurie tiksliai, gal gotonai, lugijai ar burgundai, žiaurūs ir gobšūs, jiems kad tik kuo daugiau prisiplėšt, Kirnis buvo matęs jų nusiaubtas gyvenvietes, nors jų pačių nė vieno nei kada regėjo, nei nukovė.
Kirnis žinojo, kad neužteks jo ir tų kelių vyrų, žinojo, kad langobardų apsauginės aštrių kuolų tvoros nesustabdys. Reikėjo kuo skubiau bėgti, lįsti į žemines, kurias turėjo išsikasę grūdams laikyti ir gerai iš išorės apdėjo mėšlu, gal tie bjaurybės neras.
Gondas. Turiu būti ten, kur jis, ir saugoti. Kirnis kaip pasiutęs čiupo Gondą, pasikišo po pažastimi ir lėkt, ietis vienoj rankoj, skydas kitoj, motina klykdama iš paskos, gal ir nesuprasdama, kas apsėdo Kirnį, ko jis dumia su jos vaiku, jos gyvenimu, ji neturėjo jokio kito, o klyksmo pažadinti žmonės, seniai ir moterys su vaikais, pasileido bėgt iš paskos. Dabar jau visi girdėjo dundesį, visų širdis stingdė ta pati baimė, kojos trypė javus, kurių, nežinia, ar dar jiems reiks.
Klykė tik motina, juk atimtas jos vaikas, kiti bėgo tylėdami, pasilaikydami paskutinį klyksmą atsisveikinimui, kai langobardų ietys smigs į nugaras ar kalavijai pervers širdis.

5. Midus

Kirnis lėkė pirmas, Gondas miegojo po pažasčia, motina klykė, jei kas neštųsi jūsų vaiką, ir jūs klyktumėt, pamišėlis Kirnis, motina gailėjosi, kad nepasičiupo peilio, durtų jam į nugarą pavijusi, dundesys artėjo, o batų skambaliukai vis dzin dzin.
Motina arklių negirdėjo, tik miegančio vaiko kvėpavimą, dar toks mažas, net nešamas nepabudo, o jau nešamas, jau reikia slėpti. Motina verkė, verkė be ašarų, vakarėjo, pakilo vėjas, medžiai ošė, kas jiems.
Kirnis prie žeminės pasidėjo ginklus ir vaiką, rankomis ėmė draskyti mėšlo luobą, motina pasičiupo Gondą ir sukosi lėkt atgal, pamatė atbėgančius kitus, ir tik dabar suprato, kas vyksta. Dundesys jau buvo visai arti, vakarėjo, nelabai ką begalėjai įžiūrėti, Kirnis sukišo žmones į žeminę, kiek tilpo, pirmiausia motiną su Gondu, kiti prasikasė kitas žemines, sulindo, vyrai jas vėl užtaisė mėšlu. Pasiliko ir stipresnės moterys, pasidalijo peilius ir ietis, su siauru ir trumpu geležiniu antgaliu, bet tokiu aštriu, kad reikalui esant galėjo kautis ir iš toli, ir iš arti.
Visi bėgte atgal į gyvenvietę, kad nebūtų prie žeminių, jei koks vaikas pradės verkti ar seniai neiškentę ims dejuoti. Apsauginė kuolų tvora jau degė, degs ir visi namai, pagalvojo Kirnis, sausa, temsta, nieko neužgesinsi. Arklių prunkštimas ir godžius nasrus iššiepę, kalavijais mojuojantys langobardai. Kirnis neturėjo savo moters, savo vaikų, tarnaudamas Gondo tėvui nerado laiko apie tai pagalvoti, ir gerai, nes reikia ginti jo vaiką.
Jau degė arčiausiai tvoros buvę namai, pleškėjo kuo puikiausiai, mediniai, gražiai apdrėbti moliu. Dūmai, riksmas, metalas į metalą, tylūs mirštančiųjų sveikinimai Deivei Motinai.
Kirnis suspaudė ant kaklo kabančią šerno figūrėlę, apsaugok mane, apsaugok Gondą, ir smeigė. Daug kartų, kur tik buvo tarpas šarvuose, iškėlęs ietį aukštyn, užpuolikai krito nuo arklių, Kirnis, visas kruvinas, nežinia, ar tai jų, ar jo kraujas, paskui apsižiūrės, dabar tik smeigė ir smeigė. Kirnis, senas karys, tiek mūšių turėjęs, bet niekada nejautė tokio įsiūčio, žinojo, kad jei ne jis, nėra kam, telikę keli vyrai ir moterys, jų vis mažėjo, Kirnis matė, kaip priešai šliaužioja po jų namus ir ima kas geriausia. Kirnis smeigė ir smeigė, kraujo ir neapykantos kvapas, stipresnis nei juodžiausi dūmai.
Jis nebėgs, bet ir nemirs, dabar negali, reikia būti ten, kur bus Gondas, ir saugoti. Viskas aptilo, nes nebeliko gyvųjų, tik Kirnis ir atėjūnai, jie garsiai juokėsi, rodė vieni kitiems ką radę, skambino dabar jau ne kardais, o sidabru. Kirnis stovėjo prisispaudęs prie kraštinio namo sienos, tvirtai įsikibęs ieties, jei koks bjaurybė prieitų per arti. Vieno bato nebebuvo, matyt, atsileido dirželis, viskas degė, Kirnio plaukai nusvilo, ugnis artėjo, Kirnis atsigulė ant žolės ir ėmė tyliai šliaužti miško link. Užpuolikai sėdo ant arklių ir rėkalodami išnyko tamsoje.
Taip baigėsi narsiausias Kirnio mūšis, bet paskutinis. Sudegė didžioji dalis namų, o Kirnio nesudegė, ten ir parsinešė Gondą, ten juos atsekė ir motina. Visi buvo išsigandę ir tylūs, lyg amą praradę dairėsi nakties tamsoje, bet ką įžiūrėsi? Ryte, kai likę gyvi puolė tvarkyti svilėsių, rankiojo išmėtytus daiktus, susigaudė kelis pabėgusius langobardų arklius, Gondas žengė pirmuosius tvirtus žingsnius, Kirnis atrėmė skydą ir ietį į sieną didžiajame savo trobos kambaryje ir paliko laukti jo mirties. Po to karto Kirnis nutilo, nieko nesakė net klausiamas, net kai grįžo Gondo tėvas, nieko neaiškino, tik padavė Gondą tylėdamas, apžvelgė išdegintą gyvenvietę, kairiąją koją jau buvo apsiraišiojęs kailiu, tik įprastai skimbčiojo dešiniojo bato skambalėliai.
Namus vėl atstatė, vėl prisikaupė sidabrų, vėl grįžo įprastas gyvenimas, tik Kirnis ėmėsi nešioti malkas ir nieko nėjo jam padaryti. Sėdėjo savo troboj, kol šilta, arba eidavo į mišką, o užėjus šalčiams darė ką reikia, kad Gondui nebūtų šalta. O kartais tiesiog praverdavo duris, pažiūrėdavo į Gondą ir ėjo namo, niekam nieko nesakęs, ramus traukė orą, uodė, ar viskas gerai, kartais pasukęs galvą klausė, ar tai ne arkliai, svetimi arkliai, savus pažino, nebėjo į žygius su Gondo tėvu net kviečiamas, bet ir savo moters neįsitaisė, ar savo vaikų, niekas nesuprato, ką jis darys toliau, ar kur eis, niekas jo nebematė nei linksmo, nei liūdno, visi jį užmiršo ir paliko ramybėje vaikščioti tik Deivei Motinai žinomais keliais.
Kai kokie vaikai, ar moterys, geromis dienomis neturėdami ką veikti, užsimanydavo ką paerzinti, klausdavo:
– Kirni tu Kirnuži, senas tu seneli, kur tavo batas, kur tavo protas?
– Sudegė, – sakydavo Kirnis, visada sakydavo taip pat.
Protui sudegti reikia tiek nedaug.

Tąkart imperatoriaus Nerono kariai apkeliavo Baltijos pajūrio prekybos kelius ir krantą ir parsivežė į Romą tokią gausybę gintaro, kad juo išpuošė gladiatorių kautynių podiumą, nuo žvėrių saugančio tinklo mazgus, arenoje vietoj smėlio gintaro papylė, dar ir laidojimo neštuvams bei kitiems reikmenims jo užteko. Parsivežė ir mažų gabaliukų, ir didelių, sveriančių daugiau nei vos gimęs kūdikis.
Aisčių vadai juos priėmė gražiai, nė vieno nenužudė, sėkmingai išmainė gintarą į gausybę sidabro, monetų, kitų turtų, kuris patiko ir vyrams, ir moterims. Priėmė gražiai, nė vieno nenužudė, juk kartą sėkmingai gavę ko nori, atvažiuos ir vėl.

6. Ašaros

Kaip ir kiekvieną pavasarį, taip ir šį, turėjo ateiti diena, tinkama linksmintis, šokti ir dainuoti, tinkama Deivės Motinos valiai sužinoti, tinkama jos malonėms prašyti. Tai buvo moterų darbas, vyrai nesikišo, turėjo savo reikalų, karybos ir prekes mainyti, moterys jų ir nepriėmė, ne vyrų galioms tvarkyti gimimo, vaisingumo ir derliaus dalykus, ne vyrų galioms šnekėti, tartis su gamta.
Tirpstant sniegui ir dienoms ilgėjant moterys imdavo nerimastingai dairytis, vis laukė, kada, tiksliai nė viena nežinojo, tik senoji boba vilkų apgraužta koja, ji ir sukviesdavo visas staiga, pasakydavo, kad jau, ir visos: jaunos ir senos, stiprios ir ligonės, jei tik paėjo, turtingos ir net vergės, prietemai artinantis išsipindavo kasas, žolių nuovirais plovėsi plaukus, kad kaip reikiant vakaro žaroje spindėtų, gobėsi gražiausiais nuometais, pametusios vaikus ir vyrus lėkdavo į liepų kalną, linksmos ir uždususios, visos lėkė, jaunos ir senos lyg jaunos, nejusdamos nei skausmo, nei kaulų traškesio, nei kasdienio nerimo, nei jokių baimių, nes gyva esi, kol gali įkopti į moterų kalną, jei ne, tai dėl ko gyventi?
Reikėjo sulaukti tinkamo meto, kai diena susilygina su naktimi, tik sena boba tai žinojo, tam ruošėsi, virė gėralus visoms ir šunvyšnių tepalą senėms, jau buvo iš ko, liaunos pavasarinės žolelės su visa savo stiprybe sumestos į puodą, šaltinio vanduo ir senės burtai traukė jų esmę, tik senės rankose augalai darėsi tokie, o šiaip žaliavo be naudos, ir kitos senės daug apie žoles žinojo, žavėtojos, galėjo pagydyti ir apžavėti, jei nepatiks, bet tik sena boba vilkų apgraužta koja mokėjo kalbėtis su Deive Motina, prašyti jos malonės ir leidimų, klausti ko įsigeidusi, tik ji žinojo žvaigždes ir matė, kada diena jau užtektinai ilga švęsti ir prašyti.
Senė griežtai saugojo savo paslaptis, o kas bus, kai mirs? Nurimkite, nieko nebijokite, sena boba vilkų apgraužta koja jūsų taip nepaliks, ji geriau už jus žino, kada mirs, ir tikrai neišeis kurios iš jūsų savo paslapčių nepamokiusi. Nieks nežinojo, kuri tai bus, visos norėjo, tikėjosi ir laukė, bet ne jums rinktis, senė parinks, kuri tinkamiausia, Deivė Motina parinks, jums liks vykdyti jos valią.
O kol kas visos ramiai šoko ratelius, pynė pirmuosius vainikus, dar tokius mažučius iš trumpų žolelių, vos išlindusių, dėjosi ant galvų sau ir viena kitai, taškėsi šviežiais vandenimis, nė viena nežiūrėjo, kas draugė ar kurios nekentė, buvo tokios, kokios būna tik kai be vyrų, dainas dainavo, ir liūdnas, ir linksmiausias, kuriai ateidavo eilė, kuri nors senė pirma užvesdavo, kitos tik pritarė, kūrė laužus, prašė kuri ko, ko trūko širdžiai ar namams, prašė derliaus gražiai užaugti, kviečių, miežių ir avižų, dar kiek rugių ir sorų, vaikų nepalikti alkanų, prašė žvėrių ir ligų jų nepulti, prašė sėkmės savo vyrams karyboje, prašė sidabrų ir kitų gražiausių dalykų, prašė vaikų, kurios neturėjo, prašė poilsio tos, kurioms vaikų jau buvo gana. Prašė ir prašė, tokia ta diena, tokia šventė, kai Deivė Motina klauso kiekvienos, mato kiekvieną ašarą, kai gali ją trukdyti net ir menkiausiais įnoriais. Taip sakė sena boba vilkų apgraužta koja, o kas už ją geriau žino?
Gėrė suruoštus viralus, buvo gerai paskirta, kuris kuriai, boba neleido supainiot. Ir Selija gėrė, jai davė raudono skysčio pravalymui, nes tokios net Deivė Motina neklausys, o Selijai kas, ji žinojo, ko nori, ir gaudavo. Gėrė ir Glesum, čia užkopusi ne savo noru, kitos pro šalį bėgdamos atsitempė išsigandusią, stovėjo sustingusi, matyt, bijojo, kad ją paaukos, bet ne, kvaišele, ne tokia čia šventė, čia tokių aukų nereikia, užtenka bobos smilkalų, sulipdytų iš gintaro dulkių, uždegtų nuošaliau nuo šokėjų, po šakočiausia liepa, kad svaigintų Deivę Motiną ir minkštintų jos širdį, kad jų, paprastų moterėlių, neskriaustų. Davė ir Glesum atskiro viralo, kad nurimtų, ilgai dar čia bus, kaip ištvers viską, vargšelė, kad sutvirtėtų, būtų pasiruošusi, daug dar jos laukia. Paglostė sena boba vilkų apgraužta koja Glesum plaukus, mano vaikeli, už ką tau tiek, viskas aptils, bus gerai, išgyvensi. Ir tikrai Glesum rimo, išgąsdinto vilkiuko žvilgsnį keitė sodri tykuma.
Gėrė ir kitos, kol sena boba užvedė atsisveikinimo šokį, patį gražiausią, sukosi visos susikibusios už rankų didžiausiam rate, lankstėsi pirmyn atgal apimtos siautulio, nebežinodamos, kas jos tokios, sustiprėjusios savo moteriškumu, tapusios vieniu, nedaloma Moterimi, kurios paramos prireiks bet kokiems vargams iškilus. Dainai nutilus visos lėkė namo, tokios dar apsvaigusios, tokios laimingos, liko tik kelios seniausios priešakyje su sena boba vilkų apgraužta koja.
Tos, kurioms buvo leista likti, pačios žinojo, sėdosi po sena liepa, smilkalai jau sudegę, tepėsi pažastis ir kirkšnis šunvyšnių tepalu, murmėjo kaži ką sau po nosimi, senė vilkų apgraužta koja vedė pirmoji, kilo visos ir skrido susitikti su kitų genčių senosiomis, pasiversdamos juodvarniais ar juodais debesimis, leidosi į liepas, klegėjo, tik per tai sužinodamos tikrąją Deivės Motinos valią, kuri šiemet žadėjo ir to, ir ano, ir geriau, ir blogiau, gyvenimas nebus toks, kokio norite, bet pakenčiamas, bus kaip visada.

7. Pienas

Gondas, vėl prisikrovęs pilnus vežimus visokiausio gėrio, pirmiausia gintaro, didelių gabalų ir mažesnių, neapdirbtų, paskui, kiek dar tilpo, gerų kailių, po žiemos ruošėsi į Kornuntą, gal net į Romos imperijos Akvilėją, dar reikėjo nuspręsti.
Gondas vėl sušaukė stipriausius gretimų, to paties vardo, to paties kraujo genčių vyrus į Šventąją Girią, svarbią protėvių pranašavimais ir sena baime. Vieta nuošali, niekas netrukdo, ir dievai čia arčiausia. Žinoma, į Akvilėją vežti pelningiau, ten gintarą tiesiai superka, vėliau apdirba. Kornunte pinigų gausi daug mažiau, tarpininkai romėnai nori savo dalios. Į Akvilėją jau kartą vežė gintarą, tai pardavę visko tokias daugybes gavo, kad atgal grįžtant vos vežimai nelūžo, greta pinigų ir stiklo indų vario, alavo ir cinko parvežė, vietiniams meistrams užteko keleriems metams, juos sumaišę tiek žalvarinių apyrankių, segių, kabučių ir kitų papuošalų pridarė, kad net nešioti tiek žmonių nebuvo, moterys ir vyrai galėjo juos keisti kas dieną ir puoštis vis naujais.
Selijai tada meistrai padarė gražiausią krūtinės juostą, kaip tik buvo kituose kraštuose išmokę, ir nuo savęs daug pridūrė, nes mokėjo ne blogiau – iš šonų du smeigtukai kiaurarašte apskrita galvute, vieną reikėdavo įsisegti į kairiąją, kitą – į dešiniąją krūtinės pusę. Prie galvučių buvo pritaisyti tokie lyg pakabukai, kaip pusė apskritimo, irgi gražiai iškalti kiauraraščiu. Kiekvieno plokščiojoje pusėje – po penkis ratukus, nuo jų ėjo ilgos, mažų ratukų grandinėlės, penkios, skirtingų ilgių, kad dengė visą krūtinę. Selija dėjosi juostą, kai buvo geros nuotaikos, ar tiesiog kai norėjo parodyti, kieno čia, gentyje, viršenybė.
Selija stovėjo už medžio ir klausėsi. Žinojo, kad negalima, ir kas? Parsivežti kitą moterį irgi nebuvo galima, o kas klausė? Kad ir kiek save ramino, Selijai šiurpo kūnas. Medžiai ošė, piktai kažkaip, dar ta pelėda, u-ū lyg apkerėta. Ko negali patylėti? Ir gąsdina, ir klausytis trukdo. Kaip tyčia ir vyrai aptilo, vis kalbėjosi, bet patyliukais, Selija nelabai ką suprato.
Darosi vis blogiau, sakė Gondas, germanai suuodė prekeivius, visi: lugijai, burgundai, markomanai, kvadai – taip ir taikėsi užpulti vežimus, vyrus išpjauti ar paimti belaisviais, o gintarus sau, lyg niekur nieko, lyg patys būtų surinkę. Markomanai ir kvadai veržėsi į Romos imperiją, nuėjo kariaudami iki pačios Akvilėjos. Pakely jau galėjai sutikti ne tik palaidų germanų plėšikų, bet ir rimtų, gerai ginkluotų karių armijų, o gintaro ir maisto, kurio atsargų visada vežėsi, reikėjo visiems. Iš tokios kelionės gali ne tik turtų neparsivežti, bet ir pats negrįžti. Reikės sukti labiau į rytus, sakė Gondas, eiti labiau per kalnus, bus ilgiau, tikrai koks penkiasdešimt dienų į vieną pusę, bet toks gyvenimas, dažnai neduoda iš ko rinktis.
Aptarta, nutarta, geriamieji ragai paruošti, midaus pripilti susitarimams užtvirtinti.

Selija verkė, to dar betrūko – netekt vyro, Bentis dar per mažas. Kažkokie gyviai sukosi apie kojas, miškas blizgėjo nuo žvėrių akių, Selija lėkė namo bėgte, kiek galėdama greičiau, uždusus.
Kai Gondas grįžo ryte, pavargęs, bet aprimęs, Selijai tepasakė, kad po kelių dienų ims geriausius vyrus ir iškeliaus. Selija verkė, prašė niekur nebeiti, ir taip visko užtenka, dar daugiau nei užtenka.
– Koks aš vadas, jei man nereikia daugiau? – paklausė Gondas.
Kad ir Selija išmoktų norėti, Gondas jai leido eiti prie vežimų, kuriuos dėl visa ko net čia pasikeisdami saugojo kariai, ir imti, kiek įsigeis. Gondas buvo teisus, juk vadas, be proto geriausiu netapsi. Pirmiausia Selija griebė didžiausius gabalus, bet juk tokių po kaklu nepasikabinsi, o skaldyti gaila, sakė Gondas. Ko gaila Gondui, gaila ir jai. Tokia žmonos pareiga.
Gal reikės Gondui nesant vėl eiti pas seną bobą vilkų apgraužta koja, gal pataisys vėl ko Glesum, kad išeitų tyliai, ramiai ir be skausmo? Bet vėliau, dabar gintarai.
O tada Selija pamatė tai, ko reikėjo. Nedidelis, baltas lyg pienas gintaro gabaliukas gulėjo pačiame dugne, gerai, kad giliau pakrapštė. Selija tvirtai suspaudė jį rankoje, lašelį, tokį pilną gyvenimo, pienuką, per kraštą ėjo rudas lyg sukrešusio kraujo brūkšnelis. Selija eis pas meistrus, nestos į eilę, jai nereikia, kitoms reiks laukti, eis ir prašys daryti kabulį, pritaisyti grandelių, kad visada galėtų nešioti ant kaklo, kaip ženklą, tegu žmonės ir dievai mato, kieno čia valdžia.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

Elias Canetti. Kai žinoma mirties valanda. Pjesė. I dalis

Elias Canettis (1905–1994), Nobelio literatūros premijos laureatas (1981), Lietuvoje žinomas iš kelių bene svarbiausių į mūsų kalbą išverstų veikalų: „Apakimas“ (liet. 1997), „Susižvalgymai“ (liet. 2002), „Masė ir valdžia“ (liet. 2003). Žanrų požiūriu jo kūryba labai įvairi: romanai, dramos, metų metus rengta mokslinė studija „Masė ir valdžia“, kelionių novelės, memuarai, aforizmai, miniatiūros, todėl kaip rašytoją jį nelengva priskirti kokioms nors literatūrinėms srovėms. Tačiau visą tą įvairovę sieja viena pagrindinė perspektyva – pastangos suvokti, kaip žmogaus gyvenimą veikia mirties neišvengiamumo žinojimas.
Apie gyvenimą ir mirtį, gyvenimo prasmę ir vertę žmonija mąsto, ko gera, nuo neatmenamų laikų, bet E. Canettis, atrodo, yra vienintelis, sukūręs scenos veikalą – pjesę „Die Befristeten“ („Kai žinoma mirties valanda“), kurioje mėginama konstruoti utopinė visuomenė, kurioje kiekvienas iš anksto žino, kiek gyvens, kada išmuš jo paskutinioji valanda.
Pridurtina, kad Vokietijos teatrai šį veikalą noriai stato, Vokietijos nacionalinis radijas yra įrašęs radijo vaidinimą.

VERTĖJAS

Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius

VEIKĖJAI

PENKIASDEŠIMT
DRAUGAS
KAPSULANAS
VIENAS
KITAS
MOTINA, 32
BERNIUKAS, 70
VYRAS, daktaras, 46
MOTERIS, 43
SENELĖ
DUKRAITĖ
BERNIUKAS DEŠIMT
DU KOLEGOS
PORELĖ
JAUNA MOTERIS savo vaiko laidotuvių metu
DU PONAIČIAI, 28 ir 88
DVI DAMOS
MINIOS CHORAS
DVI LABAI SENOS MOTERYS, 93 ir 96

PROLOGAS APIE SENOVĖS LAIKUS

VIENAS. Kadaise!
KITAS. Kadaise? Nejau tiki tąja senelės pasaka!
VIENAS. Bet taip iš tikrųjų buvo. Pasiskaityk dokumentus, ką pasakoja tie, kurie tais laikais gyveno!
KITAS. O tu? Ar juos skaitei?
VIENAS. Žinoma. Todėl tau ir pasakoju.
KITAS. Tai ką ten rašo?
VIENAS. Juk ką tik pasakojau. Vienas žmogus eidamas iš namų nusipirkti cigarečių žmonai sako: „Po kelių minučių grįšiu.“ Trinkteli laukujas duris, nuskuba skersai kelio, nes parduotuvė – kitoje gatvės pusėje, o čia staiga iš už kampo išnyra automobilis ir jį partrenkia. Liko gulėti paslikas. Dviejose vietose skilo kaukolė.
KITAS. Na ir kas. Nuvežė į ligoninę ir išgydė. Teko tik porą savaičių ten pagulėti.
VIENAS. Ne. Jis galą gavo.
KITAS. Vadinasi, mirė vietoje. Tokiu atveju tai buvo jo Akimirksnis.
VIENAS. Nieko panašaus. Čia ir yra šuva pakastas.
KITAS. Koks to žmogaus vardas?
VIENAS. Petras Paulius.
KITAS. Bet koks jo tikrasis vardas?
VIENAS. Petras Paulius.
KITAS. Ką čia man dumi akis. Negi tikrai manai, kad žmonės tada galėjo gyventi be vardų?
VIENAS. Aiškiai sakau: taip iš tikrųjų buvo. Šiaip jau vardus jie turėjo, bet reikšti jie nieko nereiškė.
KITAS. Tada vardus lengva supainioti.
VIENAS. Žinoma. Niekam nerūpėjo, kaip kas vadinasi.
KITAS. Išeina, kad su Akimirksniu vardas neturėjo nieko bendra.
VIENAS. Visiškai. Jie nežinojo, kas yra Akimirksnis.
KITAS. Nesuprantu. Nori pasakyti, kad žmonės – niekas iš jų – nenutuokė, kada išmuš jų paskutinioji valanda?
VIENAS. Tikrai taip. Niekas.
KITAS. Dabar pasakyk, tik rimtai: ar tu išvis gali tokį dalyką įsivaizduoti?
VIENAS. Atvirai pasakius, ne. Todėl taip be galo ir įdomu.
KITAS. Bet juk niekas to nebūtų ištvėręs. To netikrumo! Tos baimės! Bent aš nebūčiau turėjęs nė minutės ramybės! Būčiau priverstas galvoti vis apie tą patį. Kaip, sakau, tie žmonės gyveno? Jie iš namų net kojos iškelti negalėjo! Kaip kūrė planus?! Kaip ko nors imdavosi? Baisu!
VIENAS. Nieko nepadarysi, taip buvo. Ir man netelpa į galvą!
KITAS. Bet ar tu tuo tiki? Ar gali patikėti, kad taip buvo?
VIENAS. Juk todėl studijuojama istorija.
KITAS. Gal norėjai pasakyti – istorijos... Mielai patikėčiau tavo žodžiais, kad buvo žmogėdrų...
VIENAS. Ir pigmėjų...
KITAS. Ir milžinų, raganų, mastodontų, mamutų... bet tai juk visai kas kita!
VIENAS. Nežinau, kaip tave dar kitaip įtikinti.
KITAS. O aš nesuprantu galbūt todėl, kad niekuomet nebandžiau to aiškintis. Skamba klaikiai! Neįtikėtinai!
VIENAS. Ir vis dėlto pasaulis nesugriuvo.
KITAS. Gal tais laikais žmonės buvo daug kvailesni negu dabar. Stačiai bukapročiai.
VIENAS. Kaip gyvuliai – ar ne? Tie juk irgi nieko negalvoja.
KITAS. Taip. Tie tik medžioja, ėda ir žaidžia, o kas tuo metu gali nutikti, jiems paprasčiausiai nė motais.
VIENAS. Matai, jau šiek tiek pasistūmėjome į priekį.
KITAS. Šiek tiek? Anų visai negalima vadinti žmonėmis.
VIENAS. Ir vis dėlto tie žmonės tapė paveikslus, rašė knygas, kūrė muziką. Tarp jų buvo filosofų ir genijų.
KITAS. Juokas ima. Bet kuris batsiuvys pas mus yra kur kas didesnis filosofas, nes žino, kas jo laukia. Savo gyvenimą jis gali tiksliai susidėlioti. Gali planuoti be baimių ir skrupulų, jam nekyla abejonių dėl savojo gyvenimo tarpsnio. Savaisiais metais jis gali pasikliauti taip pat tvirtai, kaip remtis savo kojomis.
VIENAS. Tai, kad Akimirksnis tapo kiekvienam žinomas, laikau didžiausia pažanga žmonijos istorijoje.
KITAS. Laukiniai gyveno tais laikais. Apgailėtini žmogystos.
VIENAS. Žvėrys.

PIRMOJI DALIS

Motina vaikosi savo mažametį Berniuką

MOTINA. Septyniasdešimt, Septyniasdešimt, kur prašapai?
BERNIUKAS. Vis tiek nepavysi, mamyte!
MOTINA. Tu visuomet man dusulį įvarai.
BERNIUKAS. O tu mielai lakstai man iš paskos, mamyte.
MOTINA. O tu vis elgiesi taip, kad tave vaikyčiausi. Neklaužada. Kur dabar pasislėpei, a?
BERNIUKAS. Medyje, čia tai jau manęs nepačiupsi.
MOTINA. Lipk tučtuojau žemyn, dar nukrisi! Šakos sutrūnijusios.
BERNIUKAS. O ko man nekristi?
MOTINA. Užsigausi, skaudės.
BERNIUKAS. Baisus čia daiktas, mamyte. Tepaskauda, narsūs vyrai skausmo nebijo.
MOTINA. Taip, žinoma. Bet gali nutikti nelaimė.
BERNIUKAS. Man tai jau ne. Juk mano vardas Septyniasdešimt.
MOTINA. Niekuomet nežinosi, geriau pasisaugoti.
BERNIUKAS. Bet, mamyte, pati aiškinai.
MOTINA. Ką aiškinau?
BERNIUKAS. Sakei, kad mano vardas yra Septyniasdešimt todėl, kad gyvensiu septyniasdešimt metų. Dar sakei, kad tavo vardas yra Trisdešimt Dveji, nes tu gyvensi trisdešimt dvejus metus.
MOTINA. Taip tai taip, bet gali susilaužyti koją.
BERNIUKAS. Mamyte, ar galima paklausti vieno dalyko?
MOTINA. Klausk, vaikeli, visko, ko tiktai nori.
BERNIUKAS. Ar tikrai turėsi mirti, kai sulauksi trisdešimt dvejų?
MOTINA. Taip, žinoma, vaikeli. Juk jau esu tau aiškinusi.
BERNIUKAS. O ar žinai, mamyte, ką aš suskaičiavau?
MOTINA. Ką, vaikeli?
BERNIUKAS. Aš už tave gyvensiu ilgiau trisdešimt aštuonerius metus.
MOTINA. Ačiū Dievui, vaikeli.
BERNIUKAS. Mamyte, o kiek metų tu dar gyvensi?
MOTINA. Liūdna sakyti. Kodėl klausi?
BERNIUKAS. Bet tu juk gyvensi dar daug metų, tiesa, mamyte?
MOTINA. Ne tiek jau daug.
BERNIUKAS. Kiek, mamyte? Labai noriu žinoti, pasakyk kiek.
MOTINA. Tai paslaptis, vaikeli.
BERNIUKAS. Bet tėvelis tikriausiai žino?
MOTINA. Ne.
BERNIUKAS. O teta?
MOTINA. Ne.
BERNIUKAS. O senelis?
MOTINA. Ne.
BERNIUKAS. O močiutė?
MOTINA. Ne.
BERNIUKAS. Tai gal mokytojas žino?
MOTINA. Ne.
BERNIUKAS. Išeina, kad niekas nežino. Niekas pasaulyje?
MOTINA. Niekas. Tikrai niekas.
BERNIUKAS. Bet, mamyte, aš noriu žinoti!
MOTINA. Nekankink manęs, būk geras. Kas iš to, kad žinosi. Jokios naudos.
BERNIUKAS. Aš vis tiek noriu.
MOTINA. Kam? Kam tau to reikia?
BERNIUKAS. Aš bijau, mamyte. Visi žmonės sako, kad tu mirsi jauna. Noriu žinoti, kiek mane dar gaudysi. Aš tave baisiai myliu. Bijau, mamyte.
MOTINA. Nėra ko bijoti. Užaugsi doras, darbštus ir sumanus vyras, turėsi žmoną ir daug vaikučių, o dar daugiau vaikaičių. Nugyvensi ilgą amžių, septyniasdešimt metų, ir kai ateis paskutinė valanda, jau bėginės aplinkui ir provaikaičiai.
BERNIUKAS. Man jų nereikia. Aš noriu turėti tik tave, mamyte, pasakyk!
MOTINA. Nebūk toks užsispyręs. Negaliu.
BERNIUKAS. Tu manęs nemyli.
MOTINA. Nieko kito taip nemyliu, kaip tave, tu juk žinai.
BERNIUKAS. Mamyte, aš neužmigsiu, jei nepasakysi.
MOTINA. Daraisi nepakenčiamas. Iki šiol visuomet užmigdavai.
BERNIUKAS. Tau tik taip atrodo, tu tik taip manai. Aš apsimetinėju, kad miegu. Kai išeini iš kambario, aš atsimerkiu ir žiūriu į lubas. Skaičiuoju apskritimus.
MOTINA. Kam? Verčiau miegotum.
BERNIUKAS. Bet tai yra labos nakties bučiniai, kuriais mane apdovanoji. Aš juos skaičiuoju, kiekvieną vakarą skaičiuoju ir skaičiuoju, bet niekuomet nesuskaičiuoju teisingai. Kai kada jų būna baisiai daug, o kai kada – vos vienas kitas; žinai, niekuomet nematau vienodai daug apskritimų. Noriu žinoti, kiek jų yra. Antraip iš viso nebesumerksiu akių.
MOTINA. Gerai, aš tau pasakysiu, mano vaikeli. Tu gausi iš manęs dar daugiau negu šimtą labos nakties bučinių.
BERNIUKAS. Daugiau negu šimtą! Daugiau negu šimtą! O, mamyte, dabar galėsiu miegoti...

Penkiasdešimt. Jo Draugas

PENKIASDEŠIMT. Sakai, amžius visiems puikiausiai numatytas. Aš tuo netikiu.
DRAUGAS. Bet iki šiol visuomet viskas veikė tiksliai.
PENKIASDEŠIMT. Vis tiek netikiu. Galiu drąsiai prieštarauti. Tu sakai, kad kiekvienas turi savąjį Akimirksnį, kuris ateina tinkamu metu. Duok bent vieną pavyzdį!
DRAUGAS. Man pakanka prisiminti savo paties šeimą. Tėvo vardas buvo Šešiasdešimt Treji. Kai jo Akimirksnis atėjo, jam tiksliai tiek ir buvo. Motina priklauso prie laimingųjų. Ji dar gyva.
PENKIASDEŠIMT. Koks motinos vardas?
DRAUGAS. Devyniasdešimt Šešeri.
PENKIASDEŠIMT. Tokio amžiaus šiuo metu ji negali būti. Aišku. Bet juk tai nereiškia...
DRAUGAS. Pala. Pala. Pasakysiu tau vieną atvejį. Aš turėjau sesutę, žavingas tai buvo žmogutis. Visi buvome ją įsimylėję: ilgi garbiniuoti plaukai ir nuostabios tamsios blakstienos. Kai ji atmerkdavo akis – tą ji darė labai pamažu, – negalėjai atitraukti žvilgsnio, o josios blakstienos – tai tarsi tylūs sparnai, kurie tave kelia vis aukštyn, ir kai jausdavaisi lengvesnis ir lengvesnis, nejučia – keistas daiktas! – mintyse atsidurdavai priešais ją ant kelių.
PENKIASDEŠIMT. Kalbi tarsi apie kokią mylimąją.
DRAUGAS. Ji buvo vaikas, o aš – jos vyresnysis brolis. Ir aš ne vienintelis, kuris ją dievino. Kiekvienas, ją išvydęs, širdimi suvokdavo, kad tai nežemiška būtybė.
PENKIASDEŠIMT. Ir kokia jos dalia?
DRAUGAS. Nebėra gyvos. Mirė visai vaikas.
PENKIASDEŠIMT. O jos koks buvo vardas?
DRAUGAS. Dvylika.
PENKIASDEŠIMT. Apie ją nesi man nieko pasakojęs.
DRAUGAS. Niekuomet apie ją nešneku. Niekuomet nesusitaikiau su jos netektimi.
PENKIASDEŠIMT. Pati jinai – ar viską žinojo?
DRAUGAS. Apie tai mes visi esame daug mąstę. Nelengva tuos dalykus nuo mažos mergaitės išsaugoti paslaptyje. Vaikai yra smalsūs ir klausosi, ką kalba vyresnieji.
PENKIASDEŠIMT. Taip, tikrai. Vaikai visuomet labai domisi savo vardais. Visi iki vieno. Motinoms tol neduoda ramybės, kol tos galiausiai nusileidžia.
DRAUGAS. Bet su mano seserim buvo visai kitaip. Ji niekuomet to neklausė. Gal nujautė savo ankstyvą Akimirksnį, o jei nujautė, tai niekam neprasitarė. Kaip vaikas ji buvo itin ramaus būdo. Niekas negalėjo jos paskubinti. „Pavėluosi į mokyklą, – sakydavo jai, – reikia sparčiau krutėti.“ – „Užteks to laiko, – atsakydavo, – susitvarkysiu.“ Ir nors viską darydavo lėtai, niekuomet niekur nevėluodavo.
PENKIASDEŠIMT. Skamba kažkaip pernelyg idealiai, kai kalbi apie tokio amžiaus vaiką.
DRAUGAS. Tačiau taip buvo iš tikrųjų. Mes irgi nesupratome. Ji niekada nesiginčydavo. Niekuomet neatimdavo ko nors iš kito vaiko. Neturėjo ypatingų norų. Džiaugdavosi viskuo, ką išvysdavo, viską pamažu, įdėmiai apžiūrinėdavo. Dabar man atrodo, kad tas apžiūrinėjimas teikė jai palaimą; vieni vaikai daiktus pamilsta, o ji įdėmiai juos apžiūrinėdavo.
PENKIASDEŠIMT. Būtų buvę įdomu ją pamatyti.
DRAUGAS. O, tai jau seni laikai. Prabėgo daugiau negu trisdešimt metų.
PENKIASDEŠIMT. Tada mes dar nė nebuvome pažįstami. Matyt, ji sunkiai susirgo.
DRAUGAS. Tikrai taip. Bet ne apie tai dabar kalbame. Jei ir pasakoju, tai ne dėl to, kad būtų smagu. Paminėjau jos vardą, ir tu žinai, kuo viskas baigėsi.
PENKIASDEŠIMT. Neabejoju tavo žodžiais.
DRAUGAS. To dar betrūko. Įžeistum nežmoniškai. Ar galėčiau apie tokius dalykus sakyti netiesą?
PENKIASDEŠIMT. Ne. Žinoma, ne. Viskas čia pernelyg rimta. Bet vis dėlto norėčiau vieno dalyko paklausti.
DRAUGAS. Kokio?
PENKIASDEŠIMT. Nustebsi, kad taip nieko nežinau. Mat iki pat šios dienos vis vengiau daugiau pasigilinti į tuos šlykščius papročius.
DRAUGAS. Nieko čia daug žinoti nereikia, kaip tau atrodo.
PENKIASDEŠIMT. Pala, neskubėk. Aš tave dar nustebinsiu. Pasakyk man dabar aiškiai ir paprastai: ar teko kada nors pažinti žmogų, patikėjusį tau savo amžių?
DRAUGAS. Nesuprantu. Ką turi galvoje?
PENKIASDEŠIMT. Tai, ką sakau. Ar koks nors žmogus yra tau sakęs, kiek jam dabar iš tikrųjų metų?
DRAUGAS. Gyvas žmogus?
PENKIASDEŠIMT. O koks dar? Negyvas juk nepasakys.
DRAUGAS. Jei nepažinočiau tavęs kaip nulupto, sakyčiau, esi psichiškai atsilikęs, iš prigimties idiotas, beviltiškas kretinas.
PENKIASDEŠIMT. Todėl tavęs ir klausiu. Niekuomet dar nesu drįsęs to teirautis kieno nors kito.
DRAUGAS. Ir todėl pasirinkai mane?
PENKIASDEŠIMT. Taip, nes pasitikiu tavim. Tu manęs neišduosi.
DRAUGAS. Tikrai ne. Jei tai padaryčiau, atsidurtum globos namuose ar beprotnamyje.
PENKIASDEŠIMT. Na, gerai jau, gerai! Atsakyk į mano klausimą ir nekvaršink sau galvos dėl mano beprotnamio. Klausiu dar kartą: ar koks nors žmogus yra kada nors tau patikėjęs savo amžių?
DRAUGAS. Ne, kas per klausimas. To niekas nedaro. Ir į galvą niekam nešautų taip pasielgti. Paskutinis valkata – ir tas turi daugiau savigarbos.
PENKIASDEŠIMT. Gerai. Įsidėmim tavo mintį: tu nepažįsti nė vieno, kuris kada nors taip būtų padaręs. Nė vienas žmogus nesako, kiek jam metų.
DRAUGAS. Ne. Nė vienas. Bet ką tuo nori išsiaiškinti?
PENKIASDEŠIMT. Iš kur žinoma, kad Akimirksnis teisingas? Gal visa tai – tik prietaras?
DRAUGAS (garsiai nusikvatoja). Tu to nežinai? Negali būti! Tu tikrai nežinai, kas pirmiausia nutinka, kai kas nors miršta? Mirties faktas turi būti oficialiai paskelbtas. Kai įgaliotasis valdininkas tai padaro liudytojų akivaizdoje, atidaroma kapsulė.
PENKIASDEŠIMT. Kokia kapsulė?
DRAUGAS. Na, ir nesigaudai pasaulyje! Ta, kurią nešioji ant krūtinės. Tu visuomet ją turėjai – nuo tos dienos, kai atmerkei akis šiame pasaulyje. Ji taip užtaisyta, kad niekas neatidarytų. Vienintelis, galintis tai padaryti, yra Kapsulanas, mirusiųjų apžiūrėtojas.
PENKIASDEŠIMT. Ar kalbi apie šitą? (Ištraukia iš užančio mažytę kapsulę ir laiko atkišęs) Kalbi apie šitą daikčiuką?
DRAUGAS. Nebūk toks naivuolis. Žinoma. Kalbu apie šitą daikčiuką.
PENKIASDEŠIMT. Niekuomet nežinojau, kam ji reikalinga. Prisimenu, kad motina nuo mažens yra prisakiusi ją saugoti, kaip akį kaktoje. Ji vis gąsdindavo kartodama: jeigu ją pamesiu ar jai kas nors nutiks, net menkiausias dalykėlis, – mirsiu badu.
DRAUGAS. Ji buvo teisi, bet kitaip, negu tu tada galėjai suprasti.
PENKIASDEŠIMT. Laikiau visa tai senelės pasaka.
DRAUGAS. Ir niekuomet nemėginai kapsulės atidaryti?
PENKIASDEŠIMT. Ne. Kaip nemėginau ir krūtinės ląstos atverti.
DRAUGAS. Buvai klusnus vaikas. Gerai, kad toks klusnus likai iki šiol.
PENKIASDEŠIMT. O jei būčiau ją atidaręs, ką tenai būčiau radęs?
DRAUGAS. Tikslią savo gimimo dieną. Tikslius mirimo metus. Daugiau nieko. Kapsulė vaikui užkabinama ant kaklo tuoj po gimimo ceremonialo ir daugiau prie jos nebekišama nagų – kol mirusiųjų apžiūrėtojas, arba Kapsulanas, ją vėl paims į rankas.
PENKIASDEŠIMT. Ir to pakanka kaip įrodymo?
DRAUGAS. Tai yra įrodymas, nes vaikas, kai jau išmoksta šnekėti ir geba suprasti, iš motinos sužino, kiek jam metų. Griežčiausiomis bausmėmis jam prigrasinama niekam apie tai neprasitarti. Gal jau nebeprisimeni?
PENKIASDEŠIMT. Prisimenu. Kaip neprisiminsi. Tokį gimtadienį, man atrodo, ir aš turiu.
DRAUGAS. Jei kapsulėje randamas tas pats gimtadienis, kuris tau žinomas, ir jei tą pačią dieną atsisveikinai su pasauliu, – ar tai ne pakankamas įrodymas?
PENKIASDEŠIMT. Tai įrodo, kad žmogus miršta savo gimimo dieną. Bet juk jis galėtų ir iš baimės, kad artėja gimtadienis...
DRAUGAS. Jis taip pat žino savo amžių. Kapsulės duomenimis tai galima įrodyti. Juk joje nurodyti mirimo metai.
PENKIASDEŠIMT. Manęs tu neįtikini. Numirėliai nekalba. O Kapsulanas gali sakyti netiesą.
DRAUGAS. Kapsulanas? Jis juk yra davęs valstybei priesaiką! Jo pareigos sumanytos vien tam, kad sąžiningai perskaitytų ir paskelbtų kapsulės turinį.
PENKIASDEŠIMT. Jis gali būti prisiekęs apgaulei.

Piršimasis

VYRAS. Atrodo, kažkur jus esu matęs.
MOTERIS. Aš jus dažnai matau.
VYRAS. Niekaip negaliu prisiminti, iš kur jus pažįstu.
MOTERIS. Pagalvokite! Gal išplauks iš atminties.
VYRAS. Stengiuosi kiek įmanydamas.
MOTERIS. Ir ką – nieko?
VYRAS. Labai apgailestauju. Šiaip jau nesu nemandagus, bet negaliu sakyti, ko nėra.
MOTERIS. Oi, ką jūs! Priešingai. Neabejoju jūsų mandagumu. Gal šiek tiek pagelbėti?
VYRAS. Būtų nuostabu.
MOTERIS. Jūs esate daktaras Keturiasdešimt Šešeri.
VYRAS. Kaip pirštu į akį! Tas pats. Iš kur žinote mano vardą?
MOTERIS. Žinau ir jį gerbiu.
VYRAS. Jūs – jau prisiminiau! Jūs esate toji dama iš pirmos eilės!
MOTERIS. Gal. Spėkite dar!
VYRAS. Ne, ne – tai jūs! Jūs visuomet sėdite pirmoje eilėje. Prisimenu jūsų žvilgsnį. Jūs visuomet žiūrite į mane kažkaip keistai. Nežinau, kaip paaiškinti, bet jūsų žvilgsnis nepamirštamas.
MOTERIS. Maniau, jūs manęs visai nepastebėjote. Jūs visuomet atrodot toks dalykiškas.
VYRAS. Toks ir esu. Bet jūsų žvilgsnį jau seniai įsidėmėjau. Tai – visai kas kita.
MOTERIS. O kas?
VYRAS. Tiesą sakant, jūsų visai nepažįstu. Gal galėtumėte pasakyti savo vardą?
MOTERIS. Vadinuosi Keturiasdešimt Treji.
VYRAS. Keturiasdešimt Treji? Tad mes šiuo požiūriu visai artimi.
MOTERIS. Tai jau seniai žinau, daktare Keturiasdešimt Šešeri.
VYRAS. Sakykite, ar tas vardas jums taip pat labai reikšmingas?
MOTERIS. Kur kas reikšmingesnis, negu galiu žodžiais apsakyti. Todėl visuomet ir sėsdavausi į pirmą eilę.
VYRAS. Tai gal atėjote pas mane tik dėl vardo?
MOTERIS. Taip. Ir darau tai nebe pirmą kartą.
VYRAS. Irgi dėl vardo?
MOTERIS. Taip.
VYRAS. Ir nenusivylėte?
MOTERIS. O, ne. Aš stačiai privalėjau jus vėl pamatyti.
VYRAS. Ar jūs išvis manęs klausėtės, ką kalbėjau?
MOTERIS. Žinoma. Jūsų klausiausi. Bet turiu prisipažinti, kad daugiau galvojau apie jus patį.
VYRAS. Apie mane? Yra čia apie ką daug galvoti?
MOTERIS. Jūsų likimas. Šovė į galvą tokia idée fixe: kiek jis dar galės šitaip kalbėti? Kiek tai truks? Kiek? Neįstengiau nukreipti kitur minčių. Dabar išlindo yla iš maišo. Dabar jūs manęs neapkęsite.
VYRAS. Ar jums visą laiką jos šitaip, tokios mintys?
MOTERIS. Visai ne! Jos neatstodavo tik tada, kai sėdėdavau priešais jus.
VYRAS. Tikrai stebiuosi. Mano vardas juk niekuo neypatingas. Priešingai, dėl to šiaip jau vidutinio vardo nemažai prisikamavau.
MOTERIS. Žinau. Kuo puikiausiai jus suprantu.
VYRAS. Ir niekuomet nesidomėjote jaunais kilmingais vaikinais?
MOTERIS. Ar turite galvoje jaunus aštuoniasdešimt aštuntinius?
VYRAS. Taip, – labai ilgo amžiaus vyrukus. Visos moterys dėl jų kraustosi iš proto.
MOTERIS. Ne, į tokius visuomet žiūriu su panieka. Aštuoniasdešimt aštuntiniai yra pasipūtėliai ir kvaili. Vieną tokį pažįstu, su manim jis net nesisveikina. Pastaraisiais metais jį keliskart supažindino su manimi, bet jis, mane sutikęs, dar nė kartelio nėra man linktelėjęs galva. Nepakenčiu to išdidumo.
VYRAS. Maža tokių, kurie... Bet būdama jauna mergaitė tikriausiai manėte kitaip. Toks amžius jums galėjo daryti įspūdį.
MOTERIS. Jokio! Galiu prisiekti. Visiškai jokio! Niekuomet nesupratau jaunų merginų. Ką toks žmogus yra nuveikęs gera? Savo aštuoniasdešimt aštuonerius gauna ant kaklo užkabinamus gimdamas, ir viskas. Jam nebereikia imtis nieko daugiau, kaip tik vesti savo vardą pasivaikščioti ir smagiai leisti dienas. Visa kita – savaime atskrenda, kaip kepti karveliai.
VYRAS. Tai tiesa.
MOTERIS. Nemėgstu lengvapėdžių vyrų. Man patinka žmonės, kuriems nelengva su savo vardu. Toks žmogus mąsto, kaip jūs. Juk jūs negalite nemąstyti, antraip nieko nenuveiktumėte ir nieko nesuspėtumėte.
VYRAS. Bet aštuoniasdešimt aštuntinis turi nepalyginti daugiau laiko! Įsivaizduokite, kokios tokio žmogaus galimybės: kalnus galėtų nuversti! Jei tik norėtų.
MOTERIS. Netikiu. Jie visi yra beširdžiai. Tokie jie turi būti.
VYRAS. Kodėl taip manote?
MOTERIS. Prasideda nuo to, kad toks žmogus tikrai žino viena: jis pragyvens visus savo artimuosius. Ne tik tėvus ir vyresniąją kartą – tai būtų natūralu, – bet ir brolius, seseris, draugus, kolegas, žmonas, dažnai net savo vaikus. Jo gyvenimas įgyja pradžią, kai jis tai sau pasako. Kaip toksai gali ką nors mylėti? Kaip jis gali patikėti kam nors savo širdį? Atjauta jam svetima, padėti žmogui – nežino, kas tai yra. Jo metai priklauso vien tik jam. Skirti juos kokiai nors veiklai – ne jo nosiai. Ir noro jokio neturi. Todėl, suprantama, jausmai taip atbunka ir sustabarėja, tarsi pasaulyje gyventų jis vienintelis. Ir vis tiek juo dar gėrimasi! Neapkenčiu aštuoniasdešimt aštuntinių! Niekinu juos!
VYRAS. Jūs esate nepaprasta moteris.
MOTERIS. Gali būti. Vyro, kurį myliu, nenorėčiau pragyventi. Bet taip pat nenorėčiau, kad ir jis mane pragyventų. Tai anaiptol ne pavydas, kaip galėtumėte pamanyti.
VYRAS. Ne, taip nemanau, – tai labai tyras jausmas.
MOTERIS. Reikia kartu pradėti ir kartu baigti. Daviau sau žodį: tekėsiu už vyro, kuris atsisveikins su savo gyvybe mano akivaizdoje. Tačiau netekėsiu ir už tokio, kuris žiūrės, kaip aš užmerkiu akis. Žinote, man visa tai pernelyg koktu.
VYRAS. Vadinasi, norite dvigubai apsidrausti. Jums negana, kad tiksliai žinote savojo gyvenimo trukmę.
MOTERIS. Ne. Noriu savo vyrą pažinti kaip save pačią.
VYRAS. Jūs ieškote, jei galiu taip sakyti, bendro Akimirksnio.
MOTERIS. Taip, bendro Akimirksnio.
VYRAS. Ar dėl to sėdatės į pirmą eilę?
MOTERIS. Taip.
VYRAS. Kad matytumėte, ar jis yra kaip tik tas?
MOTERIS. Teisingai.
VYRAS. Ar visuomet sėdėsite pirmoje eilėje?
MOTERIS. Žinoma.
VYRAS. Net jei ir tiksliai žinosite?
MOTERIS. Be abejonės.
VYRAS. Ir jeigu būsite jo žmona?
MOTERIS. Tikrai taip.
VYRAS. Ir žvelgsite tokiu pat žvilgsniu?
MOTERIS. Taip! Ir dar kartą taip!

Penkiasdešimt ir Kapsulanas

KAPSULANAS. Aš matau visus. Tam esu įgaliotas. Niekas neturi teisės savivaliauti ir nesilaikyti tvarkos. Mūsų visuomenė tvirta ir saugi todėl, kad visi paiso savojo Akimirksnio. Aš jį vadinu kontraktu. Gimus kiekvienam ant kaklo užkabinamas jo kontraktas. Žmogus auga ir gyvena tarp artimųjų, draugų ir bičiulių. Visiems smagu ir malonu šitaip kartu gyventi. Tačiau ne kiekvienas šių pranašumų vertas. Vis dėlto kiekvienam atseikėta tiek ir tiek metų ir to laikomasi.
PENKIASDEŠIMT. Ar jūsų darbe nepasitaiko nelaimingų atsitikimų? Tarkim, iki Akimirksnio kas nors pakliūna į geležinkelio katastrofą?
KAPSULANAS. Jam nieko neatsitinka.
PENKIASDEŠIMT. Bet kaip tai įmanoma, kaip viskas vyksta?
KAPSULANAS. Tai yra jau mano pareigos. Jūs pertraukėte mano aiškinimą. Kaip sužinosite tiesą, jei neįstengiate klausytis?
PENKIASDEŠIMT. Esu šiek tiek nekantrus. Tas klausimas taip jaudina. Atleiskite už mano nekantrumą, kad dėl šito klausimo šitaip nesusitvardžiau.
KAPSULANAS. Jis nėra nei svarbesnis, nei labiau jaudinantis už kitus. Tai problema, kuri buvo išspręsta visų labui. Kol esu čia, nebus jokios netvarkos.
PENKIASDEŠIMT. O kai jūsų čia nebus?
KAPSULANAS. Toms pareigoms prisaikdins kitą, ir jis žiūrės, kad būtų laikomasi Šventojo įstatymo.
PENKIASDEŠIMT. Aš jus pertraukiau. Sakėte, visi paiso savo kontrakto.
KAPSULANAS. Taip. Visi iki vieno. Ir kiekvienas žino kodėl. Žmonės yra suvokę, kad penkiasdešimt garantuotų metų yra kur kas vertingesni už neaiškų negarantuotų metų skaičių.
PENKIASDEŠIMT. Iš kur žinote mano vardą? Jūs ištarėte jį.
KAPSULANAS. Vardams turiu nuojautą. Mūsų darbe šio to išmokstama.
PENKIASDEŠIMT. Ar iš pamatymo galite pasakyti visų žmonių vardus?
KAPSULANAS. Beveik. Jei nesu tikras, nesakau nieko.
PENKIASDEŠIMT. Tad kam jums tos kapsulės? Jeigu jus pakviečia pas mirusįjį, užtenka žvilgterėti – ir jo amžius kaip ant delno.
KAPSULANAS. Tai tiesa. Bet ritualas, kurio laikytis esu prisiekęs, reikalauja kita.
PENKIASDEŠIMT. Ar yra pasitaikę, kad kas nors kapsulę buvo pametęs?
KAPSULANAS. Per daug kišate nosį kur nereikia. Ar būtinai norite, kad atsakyčiau?
PENKIASDEŠIMT. Taip. Knieti sužinoti.
KAPSULANAS. Yra pasitaikę.
PENKIASDEŠIMT. Tai baisu.
KAPSULANAS. Ar jus stebina, kad tarp mūsų yra ir nusikaltėlių?
PENKIASDEŠIMT. Nusikaltėlių?
KAPSULANAS. Taip, nusikaltėlių! Sunkiausias nusikaltimas, kurį žmogus gali padaryti, yra mėginimas iš pasaulio pašalinti savo kontrakto pėdsakus. Žmogus gyvena vien todėl, kad turi kontraktą, kitaip jis būtų niekas. Tas, kuris nudaigoja kontraktą, nori pasiplėšti daugiau metų, negu jam priklauso. Tarsi turėtų iš to kokios nors naudos!
PENKIASDEŠIMT. Bet jis gali būti ją pametęs! Pavyzdžiui, maudydamasis arba per gaisrą.
KAPSULANAS. Tikimybė labai menka, nes kiekvienas žino, kad be kapsulės gyventi nevalia. Bet jeigu ji dingsta ar sunaikinama, žmogus žūtbūt privalo pranešti. Tas, kuris to nepadaro, išbraukia save iš visuomenės. Tuomet yra aišku: jis pasišovęs gyventi be kapsulės ir yra žudikas.
PENKIASDEŠIMT. Sakote, žudikas! O aš žudiką įsivaizdavau kažkaip kitaip.
KAPSULANAS. Tai, ką jūs įsivaizdavote ar įsivaizduojate, seniai nebegalioja. Šiais laikais niekas nebegali kito nužudyti, nebent pasikėsinama per jo Akimirksnį. Net jeigu jį ir nuduria, dėl jo mirties smurtininkas nėra tikrai kaltas, nes šį Akimirksnį tas vis tiek būtų miręs.
PENKIASDEŠIMT. Keista. Kodėl neturintieji kapsulės vadinami žudikais?
KAPSULANAS. Tai paaiškinama tik istorine raida, nes šios nepaprastai reikšmingos institucijos radimosi pradžioje netrūko atvejų, kai agresyvūs vyrukai iš visuomenės padugnių puldinėjo kitus norėdami pagrobti jų kapsules! Ne vienas tais laikais iš baimės ir galą gavo. Smurto aktai prieš kapsules buvo prilyginti nužudymui. Ilgainiui žudikais imti vadinti ir tie, kurie kėsinosi į savo pačių kapsules.
PENKIASDEŠIMT. Išeitų, kad už kapsules nebėra nieko šventesnio.
KAPSULANAS. Taip, nieko šventesnio! Ar to vis dar nesuvokiate?
PENKIASDEŠIMT. Pradedu suvokti. Bet kaip iš tikrųjų būna tada, kai jus pakviečia pas ką tik mirusį žmogų, ir šis kapsulės neturi?
KAPSULANAS. Pamėginkite į šį klausimą pats atsakyti.
PENKIASDEŠIMT. Jūs atspėjate mirusiojo amžių. Jūs išsiverčiate be kapsulės. Jūs nuslepiate, kad nieko neradote, ir įtraukiate į registrą tai, ką sako jūsų patyręs žvilgsnis.
KAPSULANAS. Gal manote, kad toks veiksmas neteisėtas?
PENKIASDEŠIMT. Kaip čia pasakius? Bet atrodo, kad aš teisingai atspėjau.
KAPSULANAS (tyli).
PENKIASDEŠIMT. Na, o jeigu tokiu atveju netyčia imate ir suklystate? Tarkim, jus pašaukė pas žmogų, kuris ką tik atsisveikino su pasauliu. Ieškote kapsulės. Niekas neabejoja, jūsų rankos labai įgudusios... Bet tai panašu, tarsi pas mirusįjį ieškotumėte lobio. Ankstesniais laikais toks elgesys būtų laikomas velionio išniekinimu, bet dabar juk gyvename aukštesnėje kultūroje! Taigi kaipmat apieškote mirusiojo kūną ir netrukus, gal per pusę minutės, nustatote, kad kapsulės nėra. Jūs suglumstate, nes taip, žinoma, atsitinka nedažnai.
KAPSULANAS. Labai retai, ačiū Dievui.
PENKIASDEŠIMT. Bet toks suglumimas galėtų pakenkti jūsų sprendimui. Galėtų nutikti, kad jūs net išsigąstate. Pavyzdžiui, ateinate pas nepaprastai garbų žmogų, tokį, kuris galbūt itin nusipelnęs visuomenei, ir staiga visų artimųjų, draugų ir gerbėjų akivaizdoje išsigąstate, kad tas didis, visų gerbiamas, plačiai išgarsėjęs žmogus buvo žudikas. Galima išsigąsti ne juokais. Blusos gali apmirti net jūsų rango ir patirties valstybės tarnautojui.
KAPSULANAS. Kodėl turėčiau neigti? Tokiais atvejais vis dar išsigąstu.
PENKIASDEŠIMT. Juk tada kūnas gali pagaugais nueiti. Panika apimti. Juk šią akimirką viskas priklauso nuo jūsų sprendimo. O ir žvilgsnis gali būti neskaidrus, galiausiai sveikata gali sušlubuoti.
KAPSULANAS. Ir jeigu visa tai būtų, tai kas iš to?
PENKIASDEŠIMT. Kad jūs nustatysite galbūt klaidingą amžių. Kad jūs, bent šiuo atveju, ne iki galo būsite tikras, ar žmogus mirė deramu laiku. Jo kontraktas staiga gali prasilenkti su tikrove.
KAPSULANAS. Kontraktas visuomet būna teisingas. Aš galiu klysti. Nors mano pareigos aukštos ir garbingos, bet aš – ne Dievas. Aš galiu klysti. Kontraktas – neklysta niekuomet.
PENKIASDEŠIMT. Tačiau ne tai man rūpi sužinoti. Tikėti, kad kontraktas teisingas, – jūsų pareiga, bet jūs negalite pasakyti, kad jo teisingumas kiekvienu atveju būna įrodomas.
KAPSULANAS. Negaliu. Tačiau tai ir nebūtina.
PENKIASDEŠIMT. Kaip nebūtina?! Juk jeigu galima įrodyti, kad kontraktuose pasitaikė klaidų, tai gali nutikti, kad kas nors gyvena ilgiau, negu rodo jo vardas.
KAPSULANAS. Atsisakau toliau klausytis jūsų išvedžiojimų. Jūs akivaizdžiausias kandidatas į žudikus. Jūsų kapsulė niežti jums ant plikos krūtinės. Netrukus ji ims deginti. Jūs ne pirmas, postringaujantis man tokius dalykus. Taip pat ir ne pirmas, užbaigiantis dienas kaip niekingas žudikas. Perspėju jus! Gaila man jūsų. Stačiai graudu.
PENKIASDEŠIMT. Mano kapsulė nedegina krūtinės. Ją rasite tenai, būkite ramus. Žinau, kad privačiame gyvenime jus vadina Šimtas Dvidešimt Dveji. Nesijaudinkite, mano kapsulės niekas nelietė. Mane degina mano vardas. Mane degina kiekvienas vardas. Mane degina mirtis.

Senelė ir Dukraitė

DUKRAITĖ. Ir kur tada žmonės pasidėjo, senele?
SENELĖ. Jie sulipo į laivą, bet laivas buvo labai pilnas. Kapitonas sakė: „Turiu per daug keleivių.“ Bet žmonės buvo taip puolę į neviltį, kad visi norėjo pabėgti iš gyvybei pavojingos vietos, o kapitonas jų labai gailėjo. Jis buvo geros širdies ir jam nėjo iš galvos savi vaikai namie. Tad visiems leido lipti į laivą, o kai žmonės kituose kaimuose sužinojo, kad kapitonas yra toks geras, atskubėjo ir jie: ėmė prašyti ir maldauti, kad priimtų į laivą; kapitonas nusileido ir visus priėmė. Tuomet laivas iš tikrųjų persipildė. Ir kai jis išplaukė į atvirą jūrą, visus apėmė baimė, nes artėjo audra, dangumi plaukė juodi debesys, ir tą daugybę žmonių pradėjo mėtyti į visas puses. Kapitonas suprato, kad visų laukia galas, jeigu laivas nebus palengvintas. Jis sušuko iš visų jėgų: „Mes žūsime! Dvi dešimtys keleivių turi šokti per bortą! Savanoriai – į priekį! Kas pasiryžęs aukotis dėl kitų?“ Bet buvo nepaprastai sunku tam apsispręsti, nes ritosi aukštos bangos, ir niekas nenorėjo šokti į vandenį.
DUKRAITĖ. Jiems buvo per šlapia, senele, tiek daug vandens, tiesa?
SENELĖ. Taip pat ir pavojinga. Grėsė tikrų tikriausia mirtis.
DUKRAITĖ. Sakai, tikriausia mirtis. Ką tai reiškia, senele?
SENELĖ. Taip būdavo senovėje, labai senais laikais. Tada, jei kildavo pavojus, žmonės tuojau pat žūdavo.
DUKRAITĖ. Iš karto?
SENELĖ. Taip, iš karto.
DUKRAITĖ. O ar tai nebūdavo jų Akimirksnis?
SENELĖ. Ne, kaip tik ne. Tais laikais žmonės galėjo mirti bet kada. Jie tik nežinojo kada. Pavyzdžiui, mergaitė eina gatve pasivaikščioti, atsitrenkia į ką nors galva – ir baigta.
DUKRAITĖ. Tada jai labai skauda. Aš irgi esu skaudžiai užsigavusi.
SENELĖ. Bet tau visuomet viskas baigiasi gerai. O tais laikais – ne visada, galėjo taip skaudėti, kad žmogus nebepasveikdavo.
DUKRAITĖ. Šitaip skaudžiai užsigauti aš visai negalėčiau, ar ne, senele?
SENELĖ. Ne, šitaip tu negalėtum.
DUKRAITĖ. O jei mane kas pervažiuotų?
SENELĖ. Tada gali netekti kojos.
DUKRAITĖ. Ir tada turėsiu tik vieną koją?
SENELĖ. Tada turėsi tik vieną koją, o kitą gausi medinę, – kad paskui niekas nepastebėtų.
DUKRAITĖ. Ir tada toliau laimingai gyvensiu amžinai?
SENELĖ. Ne amžinai. Iki savojo Akimirksnio.
DUKRAITĖ. Senele, kada bus mano Akimirksnis?
SENELĖ. Juk žinai, esu jau daug kartų sakiusi.
DUKRAITĖ. Aš pamiršau.
SENELĖ. Nieko tu nepamiršai.
DUKRAITĖ. Tikrai pamiršau. Nebeatsimenu.
SENELĖ. Tu tik taip sakai, nes vėl nori iš manęs išgirsti, melagiuke.
DUKRAITĖ. Gerai, sutinku, esu melagiukė; o dabar, kai prisipažinau, kad tokia esu, ar pasakysi, kada bus mano Akimirksnis?
SENELĖ. Verčiau pasakyk pati.
DUKRAITĖ. Aš nemoku skaičiuoti.
SENELĖ. Bet turi išmokti.
DUKRAITĖ. Ar man padėsi?
SENELĖ. Mielai padėsiu, tačiau ir pati turi šiek tiek pasistengti.
DUKRAITĖ. Gerai. Skaičiuokime kartu.
SENELĖ. O kas nutiko žmonėms laive, tau jau nebeįdomu?
DUKRAITĖ. Ak, žinai, jie visi kvaili.
SENELĖ. Kvaili? Kodėl kvaili?
DUKRAITĖ. Jie visai nieko nesigaudo. Net nedrįsta šokti į vandenį. Jie bijo vandens. Aš galėčiau striktelėti kaipmat: viens du – ir aš vandenyje.
SENELĖ. Tau, žinoma, nieko neatsitiktų.
DUKRAITĖ. Jie buvo kvaišos, tie žmonės tais laikais. Tu man sekei pasaką.
SENELĖ. Tu juk mėgsti pasakas.
DUKRAITĖ. Man patinka, kai jas seka protingi žmonės. O kapitonas, ar jis būtų galėjęs šokti į vandenį?
SENELĖ. Galėti būtų galėjęs.
DUKRAITĖ. Ar jam būtų kas nutikę?
SENELĖ. Taip, žinoma. Jis būtų nuskendęs. Visi būtų nuskendę. Tais laikais taip būdavo. Jeigu niekas neatskubės gelbėti, jiems galas.
DUKRAITĖ. Matai, net ir kapitonas žūtų! Tai buvo kvaili laikai.
SENELĖ. Tau kur kas smagiau dabar gyventi, ar ne?
DUKRAITĖ. Man daug, daug smagiau gyventi dabar, senele. Dabar nėra milžinų ir žmogėdrų, ir žmonės nežūsta kaip pakliuvo. Tu, senele, juk žinai, kada bus tavo Akimirksnis?
SENELĖ. Aiškus daiktas, kad žinau. Savo Akimirksnį žino kiekvienas, mano vaikuti.
DUKRAITĖ. Pasakyk man savo Akimirksnį, senele! Pasakyk! Būk gera! Pasakyk! Labai prašau! Aš taip noriu žinoti! Aš visuomet klausysiu ir darysiu mokyklos namų darbus. Niekuomet nebeatsikalbinėsiu. Daugiau nebesmaližiausiu, jei pasakysi. Ir meluoti nebemeluosiu. Pasakyk, aš taip gražiai prašau, pasakyk!
SENELĖ. Nesuprantu, kas tau užėjo, matyt, galvytėje pasidarė negerai! To juk nesako nė vienas žmogus. Tik pagalvok, kas būtų, jei žmonės tai sužinotų. Pirštais užbadytų.
DUKRAITĖ. Bet kodėl, senele? Aš tai savąjį žinau.
SENELĖ. Tačiau kiekvienas jį laiko savo atmintyje. Niekas apie tai nekalba. Tai – paslaptis. Vaikas gal ir išplepa. Bet vaikas lieka vaikas. Suaugęs neprasitars nė pusės žodžio. Tai nepriimta. Būtų didžiausia gėda!
DUKRAITĖ. Senele, jeigu aš niekam nepasakysiu, – ar tuomet būsiu suaugusi?
SENELĖ. Taip, jeigu niekam apie tai daugiau nebekalbėsi, jeigu visa tai devyniomis spynomis užrakinsi atmintyje, visam laikui, tuomet būsi suaugusi.
DUKRAITĖ. O jeigu apie tai kalbėsiu su tavim?
SENELĖ. Jeigu visai negalėsi ištverti, bus geriau, jei kalbėsi su manimi. Bet ateis metas, tu būsi didelė ir nebeturėsi noro su niekuo apie tai šnekėtis. Tuomet tikrai būsi suaugusi.
DUKRAITĖ. Su ničniekuo? Su niekuo pasaulyje?
SENELĖ. Su niekuo visame pasaulyje.
DUKRAITĖ. Ir net su savo lėlyte?
SENELĖ. Taip pat ir su lėlyte.
DUKRAITĖ. Senele, aš pradedu jau šiandien. Aš tiksliai žinau savo Akimirksnį. Ar tiki, kad žinau?
SENELĖ. Žinoma, tikiu.
DUKRAITĖ. Aš niekuomet nebeskaičiuosiu, kada jis bus, taip pat ir su tavim. Esu jau visai didelė, ar ne? Juk dabar esu visiškai suaugusi?
SENELĖ. Taip, dabar esi suaugusi.

Penkiasdešimt, eina gatve, staiga kaukšteli akmuo į galvą; paskui – dar vienas, trečias, ketvirtas

PENKIASDEŠIMT. Kas ten svaidosi akmenimis? Kas metė akmenį? Ei! Į ką tai panašu? Ar nesiliausit vieną kartą? Palaukit, tuoj aš jus pačiupsiu! Nutversiu už sprando! Niekur nepaspruksit! Liaukitės, sakau! Koks įžūlumas! (Pastebi berniuką už kolonos) Ar tu metei akmenį? Kur kiti? Kas čia per elgesys?
BERNIUKAS. Aš nieko nedariau.
PENKIASDEŠIMT. Ką laikai rankoje?
BERNIUKAS (paleidžia iš saujos kelis akmenis). Nieko.
PENKIASDEŠIMT. Kaip tat nieko? Ką tik išmetei ant žemės kelis akmenis.
BERNIUKAS. Aš akmenų nesvaidžiau.
PENKIASDEŠIMT. O kas mėtė? Kur kiti?
BERNIUKAS. Nieko čia daugiau nėra.
PENKIASDEŠIMT. Ką, neturi draugų?
BERNIUKAS. Esu visai vienas.
PENKIASDEŠIMT. Tada akmenis mėtei tu.
BERNIUKAS. Aš nemėčiau.
PENKIASDEŠIMT. Negana to, dar ir meluoji. Jei gali svaidyti akmenis, tai ir drąsos reikia turėti prisipažinti. Antraip esi bailys.
BERNIUKAS. Aš ne bailys.
PENKIASDEŠIMT. Tada prisipažink, kad tu svaidei akmenis.
BERNIUKAS. Taip, svaidžiau.
PENKIASDEŠIMT. Jau geriau. Ir kodėl?
BERNIUKAS. Man galima.
PENKIASDEŠIMT. Kas čia per atsakymas? Kodėl tau leidžiama svaidyti akmenis?
BERNIUKAS. Man galima. Aš galiu viską.
PENKIASDEŠIMT. Taigi, kas tau leido tai daryti?
BERNIUKAS. Motina.
PENKIASDEŠIMT. Manai, kad tuo patikėsiu? Antrą kartą apsimelavai.
BERNIUKAS. Aš nemeluoju. Aš nesu bailys.
PENKIASDEŠIMT. Tada eime pas tėvus, paklausime jų. Vesk mane pas tėvus!
BERNIUKAS (išeina iš už kolonos, paduoda ranką ir sako lipšniu balsu). Galime eiti, nuvesiu. Čia visai netoli.
PENKIASDEŠIMT. Ar taip ir nebijai tėvų?
BERNIUKAS. Anė kiek! Jokios baimės. Aš nieko nebijau.
PENKIASDEŠIMT. Bet tave nubaus. Aš jiems pasakysiu, ką esi padaręs.
BERNIUKAS. Gerai, einame! Galite sakyti ką norite. Motina man nieko nedarys. Taip pat ir tėvas nieko nedarys.
PENKIASDEŠIMT. Esi keistas berniukas.
BERNIUKAS. Kodėl keistas?
PENKIASDEŠIMT. Ką pasakys mokytojas, kai sužinos, kad svaidaisi akmenimis į žmones?
BERNIUKAS. Aš neturiu mokytojo.
PENKIASDEŠIMT. Juk eini į mokyklą. Negali neturėti mokytojo.
BERNIUKAS. Į jokią mokyklą neinu, jokio mokytojo neturiu.
PENKIASDEŠIMT. Mat kaip. Manai, imsiu ir patikėsiu. Visi tavo amžiaus berniukai lanko mokyklą.
BERNIUKAS. Bet aš nelankau.
PENKIASDEŠIMT. Kodėl? Gal sergi?
BERNIUKAS. Visai ne. Aš niekuo nesergu.
PENKIASDEŠIMT. Taip ir pamaniau: ligonis akmenų nesvaidys.
BERNIUKAS. Aš niekuomet nesergu.
PENKIASDEŠIMT. Tai kodėl nelankai mokyklos?
BERNIUKAS. Kad nenoriu.
PENKIASDEŠIMT. O tėvai, ką – jie irgi nenori, kad eitum į mokyklą?
BERNIUKAS. Jokio noro.
PENKIASDEŠIMT. O skaityti ir rašyti ar moki?
BERNIUKAS. Ne. Man tai nepatinka.
PENKIASDEŠIMT. Tavo tėvai nenori, kad mokėtum skaityti ir rašyti?
BERNIUKAS. Sakiau, kad man tai nepatinka. Manęs tai nedomina.
PENKIASDEŠIMT. Ką darysi, kai būsi didelis?
BERNIUKAS (tyli).
PENKIASDEŠIMT. Ar kada nors apie tai pagalvojai? Kiti berniukai skaitys knygas, o tu nemokėsi, visi iš tavęs šaipysis.
BERNIUKAS (tyli).
PENKIASDEŠIMT. Ar tau nusispjauti į tai, kad visi tave trauks per dantį?
BERNIUKAS. Niekas iš manęs nesišaipo.
PENKIASDEŠIMT. Kol paūgėsi! Paskui visi manys, kad esi kvailas.
BERNIUKAS. Bet aš nesu kvailas.
PENKIASDEŠIMT. Tą kaip tik ir reikia įrodyti. Todėl ir einama į mokyklą.
BERNIUKAS. Man įrodyti nereikia.
PENKIASDEŠIMT. Hm, o ko tau išvis reikia?
BERNIUKAS. Nieko.
PENKIASDEŠIMT. Todėl gali svaidyti akmenis? Stovi gatvėje ir visą dieną mėtai į žmones akmenis?
BERNIUKAS. Man galima viskas.
PENKIASDEŠIMT. Esi pats keisčiausias berniukas, kokį man gyvenime yra tekę sutikti. Kuo tu vardu?
BERNIUKAS. Mano vardas Dešimt.

Du kolegos

PIRMASIS. Niekaip negaliu užbaigti.
ANTRASIS. Nesistengi kaip reikiant.
PIRMASIS. Bet plušu iš visų jėgų. Darau ką tik įmanydamas. Dirbu kiauras dienas ir dar iki pusiaunakčio. Beveik nieko nevalgau, mažai miegu; jau iš mano išvaizdos turėtum matyti, kad bemaž nebeturiu jėgų.
ANTRASIS. Taip, iš tikrųjų. Atidžiau į tave pažiūrėjus galima sutikti. Atrodai ne per geriausiai. Dirbi daugiau, negu pajėgi.
PIRMASIS. Dirbti tai dirbu, bet, kaip sakau, vis tiek nespėju.
ANTRASIS. Nesuprantu, kaip taip gali būti. Gal esi per daug užsimojęs, pernelyg reiklus?
PIRMASIS. Paprasčiausiai nespėju. Liks daug kas nebaigta.
ANTRASIS. Bet juk viskas priklauso tik nuo tavęs.
PIRMASIS. Lengva pasakyti.
ANTRASIS. O gal kas nors trukdo? Gal dirbdamas neturi ramybės?
PIRMASIS. Niekas netrukdo, ramybės – per akis. Geresnių darbo sąlygų net sapne nesusapnuočiau.
ANTRASIS. Tokiu atveju viskas darosi nebeaišku. Sakyk, dėl ko iš tikrųjų esi nepatenkintas?
PIRMASIS. Trūksta laiko.
ANTRASIS. Bet kodėl jo trūksta?
PIRMASIS. Ar nors kartą pagalvojai, koks galėtų būti mano amžius?
ANTRASIS. Ne, to niekad nedarau. Nepakenčiu netakto. Nekvaršinu sau galvos dėl to, kokio amžiaus mano draugai. Tai yra paslaptis ir paslaptimi turi likti. Pernelyg gerbiu žmogaus asmenybę, kad kaišiočiau nosį į tokius dalykus. Žmogus man – neliečiamybė.
PIRMASIS. Bet mano vardą juk žinai.
ANTRASIS. Aišku. Jį žino visi. Aš negaliu užsikimšti ausų, negaliu atsiriboti nuo to, kas vieša. Aš žinau, kiek metų gyvensi, bet nenutuokiu, kokio amžiaus esi dabar. Tai – paslaptis. Man atrodo, yra labai puiku, kad kiekvienas šią paslaptį saugo savo širdyje. Tada žmogus yra laisvas savąjį gyvenimą tiksliai susidėlioti taip, kaip jam atrodo teisinga.
PIRMASIS. Taip manai?
ANTRASIS. Neabejoju. Niekas tau negali nurodyti, ką ir kaip turi daryti, nes niekas nežino, kiek metų dar gyvensi. O tu žinai, todėl gali tvarkytis kaip tinkamas. Į pasaulį žmogus ateina su tam tikru gyvenimo kapitalu, ir šis nei didėja, nei mažėja. Niekas jo nepasisavins: jis tvirtai užkoduotas tavo varde. Negali jo išmesti, nes jis tau išmokamas metų kvotomis. Tu vienintelis žinai, kiek turi, todėl niekas neprisistatys su patarimais. Viskas priklauso nuo to, kaip pasinaudosi savo galimybėmis. Jei mokėsi deramai jį suskirstyti, tavo gyvenimas bus šio to vertas. Paprasčiausiai turi žinoti, ką pirksi mokėdamas savuoju laiku. Ir tavo paties kaltė, jeigu jį blogai investuosi.
PIRMASIS. Bet juk galima užsimoti ką nors labai didelio ir nepajėgti įgyvendinti.
ANTRASIS. Tada būsi persistengęs. Pats kaltas. Kodėl neįvertinai, ko imiesi?
PIRMASIS. Visko tiksliai nenumatysi. Darbas gali išaugti bedirbamas.
ANTRASIS. Tuomet planus reikia keisti ir jį apriboti.
PIRMASIS. Tačiau to aš negaliu. Su savo darbu esu pernelyg suaugęs. Turiu tęsti, kaip esu pradėjęs.
ANTRASIS. Tokiu atveju tau niekas nepadės.
PIRMASIS. Tai mane baisiai kankina, nė apsakyti negaliu. Aiškiai matau artėjant galą. Neabejoju, kad savo darbo nebaigsiu.
ANTRASIS. Tikrai labai gaila.
PIRMASIS. Taigi kad nežinai, kokio amžiaus jau esu. Visuomet atrodžiau jaunesnis, negu iš tikrųjų buvau. Baisus daiktas, kaip visa tai klaidina!
ANTRASIS. Taip. Suprantu.
PIRMASIS. Aš tau pasakysiu, kiek man metų. Nustebsi.
ANTRASIS. Bet aš nenoriu žinoti.
PIRMASIS. O jei pasakysiu savo valia?
ANTRASIS. Nenoriu nė girdėti. Jau sakiau, kad nepakenčiu svetimų paslapčių. Pakankamai graudu yra jau vien tai, kad žmogus taip žemai puola ir yra pasirengęs atskleisti net savo didžiausią paslaptį! Aš nelinkęs veltis į abejotinus reikalus. Tokiuose sandoriuose nedalyvauju.
PIRMASIS. Bet man labai palengvės. Tu gal net šiek tiek išsigąsi. Tačiau suprasi, kodėl esu taip sunerimęs. Aš stačiai nebegaliu susitvarkyti šitomis aplinkybėmis. Aš tau pasakysiu.
ANTRASIS. Draudžiu apie tai net prasižioti! Tavo amžius manęs nedomina. Ir visai neišsigąsiu. Atsisakau dėl tokių dalykų gąsčiotis. Primetinėti savo privačius reikalus kitiems – o ką jau kalbėti apie draugus – yra nusikaltimas. Savo metus pasilik sau.
PIRMASIS. Kad tai būtų bent metai!
ANTRASIS. Daraisi vis įžūlesnis! Nereikia man jokių tavo užuominų. Ir taip netrūksta žmonių, linkusių meluoti ir draugams imponuoti fantastiškais prisipažinimais apie savo amžių. Tai savotiškas avantiūrizmas. Manau, ir tu negali būti to negirdėjęs.
PIRMASIS. Taip sakydamas užgauni man širdį ir esi neteisus. Aš tik šiaip norėjau pasiguosti. Visi kratosi. Vos tik prasitariu, neria į krūmus. Ar taip jau baisu žinoti, kiek žmogui metų?
ANTRASIS. Ne. Išties nieko baisaus čia nėra. Tačiau priežastis, motyvas, verčiantis tave tai pasakyti, štai kas šiaušia plaukus. Tu nori pasiskųsti, kad artėja tavo paskutinioji. Taip gadinsi kitiems nuotaiką. Nori, kad ir kiti būtų tokie pat nepatenkinti, kaip ir tu.
PIRMASIS. Kaip tat? Juk turiu galvoje tik savo darbą!
ANTRASIS. Tu ir pats tuo netiki. Tokios gudrybės man žinomos. Tu slampinėji aplinkui ieškodamas aukos. Esi per silpnas ramiai nešti tai, ką kiekvienas kitas neša. Esi bailys ir niekingas žmogus. Tu bijai savojo Akimirksnio. Esi monstras.
PIRMASIS. Bailys ir niekingas žmogus. Monstras. Bijau savojo Akimirksnio.

Porelė

JI. Viskas prabėgo taip greitai!
JIS. Bet mes vėl pasimatysime.
JI. Sakai, vėl?
JIS. Taip. Juk mes mylime vienas kitą.
JI. Sakai, pasimatysime vėl?
JIS. Ar nebuvai laiminga?
JI. Laiminga – o, taip – laiminga!
JIS. Tada vėl ateisi?
JI. Nežinau.
JIS. Tu mane labai liūdini. Kaip galima taip skaudinti?
JI. Tikrai nenoriu tavęs skaudinti. Aš visa širdimi tave myliu.
JIS. Tai pasakyk, kada vėl ateisi?
JI. Nežinau.
JIS. Turi žinoti.
JI. Nekankink manęs. Negaliu.
JIS. Kodėl negali pasakyti? Kas trukdo?
JI. Neklausinėk tiek daug.
JIS. Bet aš negalėsiu gyventi, jei nežinosiu, kada vėl ateisi! Aš turiu žinoti! Privalau žinoti! Nepaleisiu tavęs, jei nepasakysi. Aš tave čia uždarysiu. Neišleisiu. Laikysiu nelaisvėje.
JI. Neką tepadės.
JIS. Tu nesiduosi uždaroma?
JI. Ne.
JIS. O juk prieš kurį laiką viskas atrodė taip gražu. Atėjai pas mane. Nė vieno žmogaus taip nemyliu kaip tavęs.
JI. Taip sakoma. Taip manoma.
JIS. Aš ne sakau, aš ne manau, aš žinau. Be tavęs negaliu gyventi.
JI. Teks mėginti.
JIS. Bet aš žinau, kad negaliu.
JI. Žmogus gali daugiau, negu mano.
JIS. Gal kaip nors ir galėčiau, jei tik žinočiau, kodėl nebeateisi.
JI. Ar esi tikras, kad tada tau bus lengviau?
JIS. Taip. Bet lengva niekuomet nebus. Širdis plyšta. O gal yra priežastis, kurios akivaizdoje esi visai bejėgė. Gal tai ne tavo galioje.
JI. Taip ir yra. Ne mano galioje. Nebematysiu tavęs daugiau.
JIS. O gal tau tik taip atrodo? Gal aš galiu ką nors padaryti? Viską padarysiu, kad tik tave vėl pamatyčiau. Viską. Tiktai pasakyk ką?!
JI. Tu negali nieko padaryti.
JIS. Taip nebūna. Žmogus turi tik norėti, ir jis gali viską! Viskas yra mūsų galioje, viskas!
JI. Vaikiškos kalbos.
JIS. Bet šiandien juk atėjai. Radai galimybę. Kodėl ne rytoj? Kodėl rytoj nebegalima?
JI. Rytoj – kas kita.
JIS. Tada poryt. Rytoj visą dieną apie tave galvosiu, jei tik poryt galėsiu tave išvysti. Visą laiką budėsiu: dvi naktis bluosto nesudėsiu. Mintyse regėsiu tave be perstojo, nenutrūkstamai, nė minutės tavo vaizdo neišleisiu iš akių – tik ateik, brangioji!
JI. Akimirksnis.
JIS (išsigąsta). Akimirksnis. Kodėl tai sakai? Ką turi galvoje?
JI. Aš nieko nesakiau.
JIS. Sakei. Kaip nesakei? Tu ištarei kažką baisaus.
JI. Ką aš pasakiau?
JIS. Akimirksnis.
JI. Aš tik pamaniau. Ar pasakiau?
JIS. Taip. Ką turėjai galvoje?
JI. Nenorėjau tavęs išgąsdinti.
JIS. Niekas negali manęs išgąsdinti. Sakyk! Sakyk, ką turėjai galvoje?
JI. Rytoj yra mano gimtadienis.
JIS. Tavo gimtadienis?
JI. Mano paskutinysis gimtadienis – supranti?
JIS. Tavo paskutinysis gimtadienis. Kodėl tai padarei?
JI. Todėl atėjau pas tave. Todėl ir atėjau pas tave.

Penkiasdešimt ir Jauna moteris per savo vaiko laidotuves

PENKIASDEŠIMT. Ponia! Jaunoji ponia! Norėčiau su jumis pasikalbėti! Nesibijokite, ponia! Aš nežinau, kas jūs tokia, net jūsų vardo nežinau. Tačiau žinau, kad laidojate savo vaiką. Atsakykite man, ponia, į kelis klausimus, labai prašau! Būkite tokia maloni! Jūs netekote vaiko, tiesa?
JAUNA MOTERIS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. Mirė labai jaunutis?
JAUNA MOTERIS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. Kokio amžiaus?
JAUNA MOTERIS. Septynerių.
PENKIASDEŠIMT. Ar labai išgyvenate?
JAUNA MOTERIS. Ne.
PENKIASDEŠIMT. Bet juk be galo jį mylėjote?
JAUNA MOTERIS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. Ir nepuolate į neviltį?
JAUNA MOTERIS. Ne. Visai ne.
PENKIASDEŠIMT. Kodėl?
JAUNA MOTERIS. Aš žinojau, kada jis mirs. Niekuomet man tai nėjo iš galvos.
PENKIASDEŠIMT. Bet juk labai sielvartavote, kol jis dar buvo gyvas?
JAUNA MOTERIS. Ne.
PENKIASDEŠIMT. Ar nebuvo gaila, kad toks mažas turės skirtis su gyvenimu?
JAUNA MOTERIS. Žinojau tai nuo tos dienos, kai jis šiame pasaulyje atmerkė akis.
PENKIASDEŠIMT. Ar neketinote ko nors griebtis, kad taip neatsitiktų?
JAUNA MOTERIS. Tai neįmanoma.
PENKIASDEŠIMT. Ar mėginote?
JAUNA MOTERIS. Ne. To niekas nedaro.
PENKIASDEŠIMT. Na, o jeigu jūs būtumėte buvusi pirmoji, kuri pabandė?
JAUNA MOTERIS. Aš – vienintelė tokia? Ne!
PENKIASDEŠIMT. Vadinasi, jūs niekuomet nepajudinsite piršto vien todėl, kad bijote būti pirmoji?
JAUNA MOTERIS. Man būtų gėda.
PENKIASDEŠIMT. Gėda? Dėl ko?
JAUNA MOTERIS. Mane būtų pirštais užbadę. Visi būtų sakę: tai moteriškei galvoj negerai.
PENKIASDEŠIMT. Bet jeigu būtumėte vaiką išgelbėjusi? Jeigu jums būtų pasisekę pratęsti jam gyvenimą bent metus?
JAUNA MOTERIS (pagauta siaubo). Tai šventvagystė! Tai nusikaltimas!
PENKIASDEŠIMT. Kodėl nusikaltimas?
JAUNA MOTERIS. Tai prievartavimas.
PENKIASDEŠIMT. Kodėl prievartavimas?
JAUNA MOTERIS. Todėl, kad vaiko gyvenimo trukmė iš anksto nulemta. Kas tie vieni metai!
PENKIASDEŠIMT. Ar galite tokius metus įsivaizduoti?
JAUNA MOTERIS (vis dar neatsitokėdama). Būčiau gyvenusi nuolatinėje baimėje. Mano pačios vaikas būtų mane šiurpinęs. Būčiau maniusi, kad savo vaiką esu pavogusi. Niekuomet nieko nevogiau ir nežadu to daryti. Esu dora moteris. Vaiką būčiau turėjusi slėpti. Kiti būtų manę, kad namuose slepiu kažką vogta.
PENKIASDEŠIMT. Bet juk tai jūsų pačios vaikas. Kaip galite pavogti savo pačios vaiką?
JAUNA MOTERIS. Aš būčiau pavogusi tuos vienus metus. Jie nepriklausė jam. Vaikas buvo septynerių! Kaip gyventi, jei tavo sąžinę slėgtų tokia vagystė!
PENKIASDEŠIMT. O jeigu būtų buvęs tik vienas mėnuo?
JAUNA MOTERIS. Negaliu įsivaizduoti. Juo ilgiau apie tai galvoju, juo klaikiau viskas atrodo!
PENKIASDEŠIMT. O jeigu jis būtų gyvenęs dar vieną dieną? Vieną vienintelę dieną? Jei abu būtumėte turėję viena dienele daugiau? Viena diena – tai juk toks trumpas laikas!
JAUNA MOTERIS. Aš jūsų bijau! Jūs esate suvedžiotojas! Jūs norite mane sugundyti. Bet aš nepasiduosiu. Viena diena! Juk tai kiaura para! Kiekvieną minutę būčiau maniusi, kad ateina manęs suimti. Savo vaiką visuomet gerai maitinau, prižiūrėjau, gražiai rengiau. Atrodė puikiau už visus kaimynų vaikus. Juo visi gėrėjosi, jį gyrė. Viskas visuomet buvo kaip reikiant. Tą bet kuris paliudys. Apklauskite visus, kurie atėję į laidotuves! Pasiteiraukite kaimynų! Sukvieskite juos, jei netikite. Padariau viską, kas dera motinai. Nė aguonos grūdas neišsprūdo iš mano dėmesio. Praleidau daug nemigo naktų, kai jis šaukėsi manęs. Niekuomet nepabariau piktu žodžiu. Aš jį mylėjau. Niekas to nepaneigs.
PENKIASDEŠIMT. Tikiu, ponia. Tikrai tikiu.

Du ponaičiai

PIRMASIS PONAITIS. Ką veiksime šiandien?
ANTRASIS PONAITIS. Šiandien? Manau, tą patį, ką ir visuomet.
PIRMASIS PONAITIS. Na, ir kas tai būtų?
ANTRASIS PONAITIS. Spėk!
PIRMASIS PONAITIS. O tau kaip atrodo?
ANTRASIS PONAITIS. Man atrodo, kad nieko neveiksime.
PIRMASIS PONAITIS. Taip, nieko. Juk mes niekuomet nieko neveikiame.
ANTRASIS PONAITIS. Kaip ir iki šiol.
PIRMASIS PONAITIS. Ir niekada nieko neveiksime.
ANTRASIS PONAITIS. Toks gyvenimas.
PIRMASIS PONAITIS. O, tas nuobodulys! Tas prakeiktas nuobodulys!
ANTRASIS PONAITIS. Bet juk visą laiką taip buvo.
PIRMASIS PONAITIS. Anksčiau taip klaikiai nuobodu negalėjo būti.
ANTRASIS PONAITIS. Kodėl negalėjo?
PIRMASIS PONAITIS. Todėl, kad niekas nebūtų ištvėręs.
ANTRASIS PONAITIS. Ir kas jau taip baisiai kitaip galėjo būti? Gyveno žmonės, visuomet su tomis pačiomis kvailybėmis, visuomet vadovavosi apgailėtinomis ambicijomis, kai kada vaizduodami, kad yra šio to verti.
PIRMASIS PONAITIS. Galvą guldau, kad buvo visai kitaip. Ar gali, pavyzdžiui, įsivaizduoti, ką reiškė nugalabyti žmogų?
ANTRASIS PONAITIS. Ne. To negaliu įsivaizduoti. Tokias barbariškas beprotybes seniai esame pamiršę.
PIRMASIS PONAITIS. Beprotybes! Sakai, beprotybes! Nežinau, ką duočiau, jei galėčiau kam nors nusukti sprandą!
ANTRASIS PONAITIS. O kas tau kliudo?
PIRMASIS PONAITIS. Klausi, kas kliudo? Viskas kliudo! Aš per daug žinau. Man žinoma, kad ne nuo manęs priklauso, ar žmogus, kurį puolu, žus ar ne. Jei pulsiu jį netinkamu akimirksniu, jis nežus. Nors ir ką daryčiau, nuo manęs nieko nepriklauso. Net ir pati niekingiausia žmogysta, ir ta yra nuo manęs apsaugota.
ANTRASIS PONAITIS. Tai tiesa. Bet kaip tik tai ir yra, kuo mes taip didžiuojamės.
PIRMASIS PONAITIS. Didžiuojamės. Bet aš svajoju apie laikus, kada savo priešą galėtum priremti prie sienos ir pagal visas taisykles pasiųstum myriop. Ar gali įsivaizduoti, pavyzdžiui, dvikovą?
ANTRASIS PONAITIS. Iš tikrųjų, tai galėjo būti nuostabu.
PIRMASIS PONAITIS. Tu niekuomet nežinojai, kas bus. Niekuomet negalėjai jaustis saugus. Gal kulka kliudys tave, o gal pataikysi tu.
ANTRASIS PONAITIS. Arba nepataikys nei vienas, nei kitas.
PIRMASIS PONAITIS. Juo geriau. Tokiu atveju galėsi į dvikovą iškviesti kitą.
ANTRASIS PONAITIS. Bet vieną kartą šūvis bus taiklus.
PIRMASIS PONAITIS. Ir jeigu pataikei, tada žinai, kad tu jį nudėjai, tu pats, niekas neprikišo nagų; visiems aišku: su tuo žmogumi susidorojai tu.
ANTRASIS PONAITIS. O paskui kas? Paskui turėjai slėptis arba nešti kudašių. Nuo tada tapdavai žudiku.
PIRMASIS PONAITIS. Na, ir kas! Tokiu žudiku tapčiau su mielu noru. Bent žinočiau, kodėl esu taip vadinamas.
ANTRASIS PONAITIS. Ne taip, kaip yra mūsų laikais.
PIRMASIS PONAITIS. Mūsų laikais? Kas yra žudikas mūsų laikais? Paprasčiausias kapsulės vagis! Jis vadinamas žudiku! Jo auka gyvena sau toliau, o jis vadinamas žudiku. Žinai, tai mane siutina. Jeigu jau negali nieko nugalabyti, tai bent nereikėtų vartoti žodžio „žudikas“!
ANTRASIS PONAITIS. Man irgi taip atrodo, esu apie tai pagalvojęs. Bet yra kaip yra.
PIRMASIS PONAITIS. Klaikiausia, kad nieko negali padaryti. Tau supančiotos rankos ir kojos. Jei negali niekam atimti gyvybės, tai niekuomet nebeįmanoma ko nors pakeisti.
ANTRASIS PONAITIS. Teisybę sakai. Tokia mintis man dar neatėjo į galvą.
PIRMASIS PONAITIS. Taigi, taip bus per amžių amžius.
ANTRASIS PONAITIS. Per amžių amžius. Ir niekuomet nepasiųsi nieko myriop.
PIRMASIS PONAITIS. Niekuomet. Tai pernelyg kvaila!

Dvi damos

PIRMOJI DAMA. Kaip manai, kokio amžiaus ji galėtų būti? Gal dar kiek pagyvens?
ANTROJI DAMA. Sakyčiau, liko kokie metai.
PIRMOJI DAMA. Manai, ji dar ištemps metus?
ANTROJI DAMA. Kažin. Gal tik pusmetį.
PIRMOJI DAMA. Ji nuduoda atsargoje turinti daugiau. Kai kada man kalba apie šešerius, kai kada apie septynerius.
ANTROJI DAMA. Fantastika! Ji nori, kad tokios kalbos eitų iš lūpų į lūpas.
PIRMOJI DAMA. Ji man vis kužda į ausį ir prašo, kad niekam neprasitarčiau.
ANTROJI DAMA. Kliaujasi tavo sąžiningumu.
PIRMOJI DAMA. O ar žinai, kad ji dar tikisi ištekėti?
ANTROJI DAMA. Ką? Kai likę vos metai? Juokas ima! Joks vyras nė į tą pusę nežiūrės. Dėl kokių metų! Kas ją ims. Galėtų būti net didžiausia gražuolė, bet ištekėti metams – jokių šansų. Jei būtum vyras, ar imtum į žmonas moterį, kuri gyvens tik metus?
PIRMOJI DAMA. Žinai, ne vienas vyras džiaugtųsi.
ANTROJI DAMA. Aš pažįstu tuos trumpalaikininkus! Nė viena save gerbianti moteris su tokiu neprasidės. Trumpalaikininkai yra nusikaltėliai.
PIRMOJI DAMA. O žinai, tarp jų pasitaiko ir visai simpatiškų. Turiu vieną pusbrolį, kuris ką tik vedė amžių baigiančią moterį. Jis sako, kad vengti tokių moterų – kvailas prietaras. Niekuomet nevesiąs kitokio amžiaus moters. Kai toji mirs, vėl rinksis tokią, kuri ilgai negyvens. Trumpaamžė moteris stengiasi palikti malonų prisiminimą. Neilgai gyvensianti moteris nori savo dienas praleisti gražiai, nes negali laukti. Trumpaamžė moteris, sako jis, širdyje visuomet šiek tiek panikuoja. Ji žino, kad gyvenimas eina į pabaigą, ir tenkinasi tuo, ką turi. Tokia moteris nebūna pernelyg reikli.
ANTROJI DAMA. Visa tai – gryniausia nesąmonė. Trumpaamžė moteris nori mėgautis gyvenimu, nes kitaip nemoka. Jai rūpi kiekvieną dieną išeiti, bendrauti. Ji nori naujų gerbėjų ir naujų drabužių bei papuošalų. Ji išlaidauja, nes jai visai vis tiek, kas bus paskui.
PIRMOJI DAMA. Ir aš taip maniau. Pusbrolis sako, kad klystu. Dabar jis ketvirtą kartą vedęs trumpaamžę moterį. Jo gyvenimo šūkis: „Nekišti nagų prie ilgaamžių moterų!“ Įsivaizduok, aiškina jis, kad santuoka nenusisekė, o moteris – ilgaamžė. Tada jau klausimas, ar vyras su ja ištvers. Jos pretenzijos tęsis dievai žino kiek metų.
ANTROJI DAMA. O jeigu jis yra laimingas su trumpaamže moterimi ir netrukus viskas pasibaigia? Tada turi vėl dairytis ir ieškoti kitos. Sutinku, kad tarp trumpaamžių moterų pasitaiko ir padorių, todėl tam, kuriam pakliuvo tokia, tenka nerimastauti. Kita tikrai nebus tokia, gali manimi patikėti.
PIRMOJI DAMA. Pusbrolis dar sako, kad jeigu turì patirties, nieko nenutiks. Jis renkasi labai atsargiai. Jau yra išsirinkęs ir kitą. Anot jo, šios amžius dar trumpesnis. Dėl dar kitos kol kas nesąs visai apsisprendęs, bet numatęs jau turi.
ANTROJI DAMA. Išeina, kad vienoms tebesant gyvoms, jis jau žvalgosi kitų?
PIRMOJI DAMA. Taip, žinoma. Tai teikia jam didžiulį pranašumą. Jis renkasi nepaprastai atidžiai. Kiek gyvensiu su tąja kita, klausia jis savęs, o kai jau išsiaiškina, gali vėl pradėti dairytis ir ieškoti.
ANTROJI DAMA. Bet sakyk, dėl Dievo meilės, ar visos šios moterys taip ir laukia jo?
PIRMOJI DAMA. Aiškus daiktas. Kai su jomis susižada! Jis yra labai mėgstamas. Bet kuri jo lauktų net dešimtmetį ir daugiau. Tačiau niekuomet tiek neužtrunka. Gyvena jis nuostabiai. Yra pasiryžęs net porai dešimčių santuokų.
ANTROJI DAMA. Visa tai man atrodo gerokai perdėta. Iš kur jis galiausiai žino, kokio amžiaus jo nuotakos?
PIRMOJI DAMA. Aš tau pasakysiu: jis turi labai gerą akį. Įgudo jis savaime, iš patirties. Teisingai nuspėti amžių – jam tarsi savotiškas sportas. Jo taip daug kas geidauja, kad kai kurios moterys savo amžių stačiai pasako neprašomos.
ANTROJI DAMA. Manęs, pavyzdžiui, joks vyras negalėtų gauti. O tos, apie kurias kalbi, matyt, ne per daugiausia gėdos turi.
PIRMOJI DAMA. Matau, kad dėl meilės niekuomet nesi krausčiusis iš proto.
ANTROJI DAMA. O meluoti, ar nė viena jam nepameluoja?
PIRMOJI DAMA. Pasitaiko. Kai kurios pasisendina – iš pavydo.
ANTROJI DAMA. Iš pavydo?
PIRMOJI DAMA. Taip. Viena buvo tokia, kuri davė suprasti, kad jai likę porą metų, ir su ta mintimi jis paėmė ją į žmonas. Galì įsivaizduoti, kaip siaubingai ji buvo įsimylėjusi. O pusbrolio, kaip ir visuomet, buvo sutarta, kad tebegyvendamas santuokoje dairysis įpėdinės. Ši mintis žmonai niekaip netilpo į galvą, bet buvo priversta sutikti, nes antraip nebūtų jos vedęs. O jis senu įpročiu ilgokai dairėsi ir ieškojo, kol rado vieną, tinkančią į įpėdines. Ši davė žodį, laikė save susižadėjusia ir ėmė laukti – tiktai neturėjo kantrybės. Įsivaizduok, artėja paskutinis žmonos gimtadienis. Vyras, labai taktiškai ir draugiškai – turiu pasakyti, kad jis nebuvo joks bejausmis liūtaširdis, – daro prielaidą, kad žmona jau atsisveikins su pasauliu. Laukia visą dieną ir iki išnaktų – nieko. Atsigula į lovą manydamas, kad kitą rytmetį ji nebeatsikels ir pabudęs ras ją negyvą. Bet kur tau: vos prašvitus praplėšia akis ir mato, kaip žmona purtydama galvą ir užsisvajojusi vaikšto po miegamąjį. „Ką visa tai reiškia?“ – klausia jis. „Aš suklydau, – atsako ji, – esu jaunesnė, negu maniau. Mano paskutinioji bus tik kitais metais.“ Jis nieko negalėjo padaryti. Buvo aišku, kad ji melavo. Teko kartu gyventi dar ištisus metus – didžiausiam įpėdinės nepasitenkinimui ir pykčiui, nes toji jautėsi kaip musę kandusi. Tai buvo komiška istorija, apie kurią tuokart visi kalbėjo. Tikriausiai ir tu esi girdėjusi.
ANTROJI DAMA. Toks atvejis įmanomas. Gal tavo pusbrolis ir puikiai gyvena. Bet aš čia nematau meilės. Tikra meilė – sakyk, ką nori, – galimà tik su ilgaamžėmis moterimis. Tikrai meilei reikia laiko. Svarbu vienas kitą pažinti, būti nemažai drauge išgyvenus, besąlygiškai vienas kitu pasitikėti. Mano idealas – penkiasdešimt santuokos metų.
PIRMOJI DAMA. Tada tu nusiteikusi ir prieš trumpaamžius vyrus.
ANTROJI DAMA. Žinoma. Aš apskritai prieš trumpalaikiškumą. Visuomet buvau už tai, kas ilgai trunka.
PIRMOJI DAMA. Nesuprantu, kaip, keldama tokius reikalavimus, susitvarkai gyvenime.
ANTROJI DAMA. Visada buvau tokių pažiūrų. Vertinu tik tai, kad brangiausia. Vyras, kurio vardas nesiekia bent aštuoniasdešimt aštuonerių, man ne vyras.
PIRMOJI DAMA. Šiaip jau tu teisi. Bet gyvenimas išmoko kompromisų. Anksčiau ir aš maniau kaip tu. Na, ir kaip galiausiai pasielgiau?
ANTROJI DAMA. Ištekėjai už vidutinio amžiaus žmogaus.
PIRMOJI DAMA. Aš taip pat vidutiniokė.
ANTROJI DAMA. Kaip tik vidutinybės labiausiai nepakenčiu. Tavo vietoje verčiau būčiau susiradusi visai trumpaamžį vyrą, kokį dvidešimtininką ar trisdešimtininką, o paskui būčiau pakėlusi sparnus skrydžiui į didelį gyvenimą.
PIRMOJI DAMA. Esu įpročio žmogus. Priprantu prie vieno vyro ir paskui nebenoriu jokio kito. Aš ne romantikė.
ANTROJI DAMA. Taip, matau. Esi tik vidutiniokė.
PIRMOJI DAMA. O tu pati irgi ne tokia jau ilgaamžė, galiu pasakyti!
ANTROJI DAMA. Savo vardu aš visiškai patenkinta. Šiaip ar taip, penkiolika metų tave pranokstu, tiesa?
PIRMOJI DAMA. Nėra čia ko riesti nosies.
ANTROJI DAMA. Nei riečiu, nei ką, prašau neįsižeisti, bet turi suprasti, kad mes daug ką priimame skirtingai. Mes iš prigimties skirtingos. Aš esu ilgaamžė, o tu – vidutiniokė, ir čia prieš vėją nepapūsi.

Penkiasdešimt atvesdintas ir pastatytas prieš minią

PENKIASDEŠIMT. Mano Akimirksnis dar neatėjęs!
KAPSULANAS. Tu klysti! Tavo Akimirksnis atėjęs.
PENKIASDEŠIMT. Jis neatėjęs. Aš žinau, kiek man metų.
KAPSULANAS. Tavo atmintis klysta.
PENKIASDEŠIMT. Patikrink mano atmintį! Patikrink ją! Įsitikinsi, kad sakau tiesą!
KAPSULANAS. Ne mano reikalas tikrinti tavo atmintį. Gal ją dar ir turi, bet tavo Akimirksnis atėjęs.
PENKIASDEŠIMT. Kaip jis gali būti atėjęs, jei aš turiu atmintį ir žinau savo amžių?
KAPSULANAS. Tau buvo klaidingai pasakyta. Vaikai kai kada suklaidinami. Pasitaiko motinų, kurios nesilaiko įstatymo. Laimei, tokių nedaug.
PENKIASDEŠIMT. Bet iš kur tu žinai? Kaip nustatei, kad motina mane suklaidino?
KAPSULANAS. Žinau.
PENKIASDEŠIMT. Ar ji tau sakė? Tu jos nepažįsti. Ji tebėra gyva. Tau pažįstami tik numirėliai.
KAPSULANAS. Jis piktžodžiauja. Metas, kad jis liautųsi piktžodžiauti.
MINIA. Piktžodžiauja! Piktžodžiauja!
KAPSULANAS. Tu sutrikdei laidotuves. Įstatymas tave baudžia viešu Akimirksniu.
PENKIASDEŠIMT. Bet aš prašau mirties bausmę atidėti vieną dieną! Jūs juk žinote, kad mirti reikės. Jūs taip tvirtai įsitikinę. Tad prašau vienos dienos! Aš pasirengęs viską pripažinti, jei suteiksite man vieną dieną.
KAPSULANAS. Įstatymas nenumato jokio atidėjimo. Bet tau bus geriau, jei pats pripažinsi.
PENKIASDEŠIMT. Aš pripažįstu, kad šiandien man sukanka penkiasdešimt. Tiesa yra tai, kad dėl to niekuomet nekvaršinau sau galvos. Nekreipiau dėmesio, nes man buvo visai vis tiek. Niekuomet netikėjau savo Akimirksniu.
KAPSULANAS. Jis daro nusikaltimą! Jis kyla prieš įstatymą!
MINIA. Neleisk mūsų gundyti! Neleisk mūsų gundyti!
PENKIASDEŠIMT. Aš pripažinau. Padovanokite man vieną dieną! Esu pasirengęs atsiduoti Kapsulano valiai tarsi būčiau negyvas. Galite mane surakinti grandinėmis, prikaustyti prie sienos. Galite marinti badu. Galite neleisti miegoti. Darykite su manim ką norite, bet leiskite gyventi viena dienele ilgiau! Gal abejojate? Gal drebate dėl savo įstatymo? Jeigu šitas įstatymas nepriekaištingas, patikrinkime jį.
KAPSULANAS. Įstatymas netikrinamas. Įstatymas yra šventas.
PENKIASDEŠIMT. Dabar turite nepaprastą, labai retą progą. Prieš jus stovi žmogus, kuris niekuomet netikėjo savo Akimirksniu. Kada tarp jūsų vėl rasis toks retas padaras? Nieko nesu įsikalęs į galvą. Nesu kas nors ypatinga. Tai ne kas kita, kaip aistra, tokia, kokias jūs visi turite. Mano aistra – nepasitikėti Akimirksniu. Ji atsitiktinai yra kitokia negu jūsų aistros. Bet ji gali jums išeiti į naudą. Yra proga patikrinti, ar žmogus turi mirti per savo Akimirksnį, net jeigu juo netiki. Aš juo netikiu! Ar suprantate? Netikiu, ir tiek.
KAPSULANAS. Jis daro nusikaltimą! Jis nėra išprotėjęs. Jis nusikalsta, kaip jau vieną kartą yra nusikaltęs per laidotuves. Jo protas – skaidrių skaidriausias. Jau ir anksčiau jis yra man panašiai kalbėjęs. Esu jį perspėjęs. Kas jau kas, bet aš žinojau, kaip viskas baigsis.
PENKIASDEŠIMT. Kapsulanai, jeigu esi taip tvirtai įsitikinęs, padovanok man vieną dieną! Tai tavo galioje. Įtikink susirinkusiuosius suteikti man tokią malonę.
KAPSULANAS. Mano galioje nėra nė vienos dienos. Aš nieko negaliu.
PENKIASDEŠIMT. Tu tik sakai. Bet juk geriau žinai.
KAPSULANAS. Atgailauk, kol dar esi gyvas! Dar turi laiko atgailai. Gailėkis!
PENKIASDEŠIMT. Aš neturiu ko atgailauti. Bet aš maldauju jūsų malonės! Dovanokit man vieną dieną!
KAPSULANAS. Bailys! Į malonę tau tėra vienintelis kelias: atšaukti ir pripažinti Akimirksnį!
PENKIASDEŠIMT. O, kad galėčiau! Kad aš tai galėčiau! Padaryčiau tai jūsų malonumui, nes man jūsų gaila.
KAPSULANAS. Jau eini teisingu keliu. Tai pirma mintis, kurią mielai iš tavęs išgirdau. Tai – pirmas žmogiškas teiginys.
PENKIASDEŠIMT. Darysiu viską, kad dar daugiau tokių teiginių tau suformuluočiau. Ar pasistengsi suteikti man malonę, jei būsiu visiškai sąžiningas ir atviras?
KAPSULANAS. Mėginsiu. Bet tai ne mano galioje.
PENKIASDEŠIMT. Tu mėginsi? Tada pasakyk, kas man nutiks, jeigu atšauksiu ir pripažinsiu Akimirksnį?
KAPSULANAS. Jeigu taip padarysi, mirsi sava mirtimi per savo Akimirksnį.
PENKIASDEŠIMT. Ir tu tada leisi man ramiai amžiams užmerkti akis?
KAPSULANAS. Mėginsiu. Bet tu mažai teturi laiko.
PENKIASDEŠIMT. Ką man daryti?
KAPSULANAS. Atšaukti ir pripažinti viešai, visų akivaizdoje.
PENKIASDEŠIMT. Kaip turėčiau sakyti?
KAPSULANAS. Garsiai kartoti žodžius, kuriuos tau dabar tarsiu. Sakyk: tikiu Šventuoju įstatymu. Tark garsiai, na!
PENKIASDEŠIMT. Tikiu Šventuoju įstatymu.
KAPSULANAS. Tikiu Akimirksniu.
PENKIASDEŠIMT. Tikiu Akimirksniu.
KAPSULANAS. Mirsiu, kada man iš anksto yra nustatyta...
PENKIASDEŠIMT. Mirsiu, kada man iš anksto yra nustatyta...
KAPSULANAS. Ir kaip miršta kiekvienas.
PENKIASDEŠIMT. Ir kaip miršta kiekvienas.
KAPSULANAS. Visi turi savo Akimirksnį...
PENKIASDEŠIMT. Visi turi savo Akimirksnį...
KAPSULANAS. Ir kiekvienas jį žino.
PENKIASDEŠIMT. Ir kiekvienas jį žino.
KAPSULANAS. Niekas nėra gyvenęs ilgiau, negu jo Akimirksnis numato.
PENKIASDEŠIMT. Niekas nėra gyvenęs ilgiau, negu jo Akimirksnis numato.
KAPSULANAS. Dėkoju jums, kad man atleidžiate. Buvau apakęs.
PENKIASDEŠIMT. Dėkoju jums, kad man atleidžiate. Buvau apakęs.
KAPSULANAS. Dabar esi laisvas.
PENKIASDEŠIMT. Ir galiu laisvai eiti savais keliais?
KAPSULANAS. Gali. Bet tu nebesi toks pat, koks buvai iki tol.
PENKIASDEŠIMT. O, valanda valandėle žavioji, kurią laimėjau!
KAPSULANAS. Nepamiršk, kad netrukus tave vėl išvysiu.
PENKIASDEŠIMT. Mes vėl pasimatysim?
KAPSULANAS. Tu manęs neregėsi. Bet aš matysiu tave.
PENKIASDEŠIMT. Kai ieškosi mano kapsulės.
KAPSULANAS. Užsičiaupk!

Būsimas dialogas tarp Minios choro ir Kapsulano yra šios scenos tęsinys

MINIOS CHORAS. Mes dėkojam.
KAPSULANAS (balsas skamba, tarsi giedotų kunigas). Už ką jūs dėkojat?
MINIOS CHORAS. Už tai, kad nebijom.
KAPSULANAS. Kodėl nebijot?
MINIOS CHORAS. Todėl, kad žinom, kas mūsų laukia.
KAPSULANAS. Ar žavi tai, kas jūsų laukia?
MINIOS CHORAS. Žavinga tai nėra, bet mes nebijom.
KAPSULANAS. Kodėl nebijote, jei tai, kas jūsų laukia, žavesio neteikia? Kodėl jūs esat ramūs?
MINIOS CHORAS. Mes žinome, kada tai bus. Mes žinome kada.
KAPSULANAS. O nuo kada jūs žinote kada?
MINIOS CHORAS. Mes žinom nuo tada, kai galime mąstyti.
KAPSULANAS. Ar taip žavu žinot kada?
MINIOS CHORAS. Žinot, kada, yra žavu.
KAPSULANAS. Ar miela būti jums kartu?
MINIOS CHORAS. Oi, ne. Tai mums visai nemiela.
KAPSULANAS. Kodėl tad esate kartu, jei būt kartu nemiela?
MINIOS CHORAS. Tik šiaip, dėl regimybės. Netrukus išsiskirsim.
KAPSULANAS. Tai ko dar delsiate, ko laukiat?
MINIOS CHORAS. Mes laukiame Akimirksnio, kai išsiskirt bus metas.
KAPSULANAS. Ar žinote Akimirksnį?
MINIOS CHORAS. Kiekvienas žino jį. Kiekvienas žino tą Akimirksnį, kai skirsis su kitais.
KAPSULANAS. Ar tikite žinojimu savuoju?
MINIOS CHORAS. Mes tikim juo.
KAPSULANAS. Ar esate laimingi? Ko jums dar reikia?
MINIOS CHORAS. Mums ničnieko nereikia. Mes esame laimingi.
KAPSULANAS. Jūs esate laimingi, nes žinote Akimirksnį.
MINIOS CHORAS. Mes žinom jį. Ir nuo tada, kai jis mums savas tapo, mes nieko jau nebijom.
KAPSULANAS. Patenkinti? Patenkinti?
MINIOS CHORAS. Patenkinti! Patenkinti! Patenkinti!

(B u s  d a u g i a u)

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)