Home

Lina Buividavičiūtė. „Pūgos duris“ atvėrus

Rimvydas Stankevičius. PŪGOS DURYS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 60 p.

Išgirdusi apie naują žinomo poeto, produktyvaus ir originalaus kūrėjo Rimvydo Stankevičiaus knygą „Pūgos durys“ apsidžiaugiau taip, kaip, matyt, džiaugtis geba tik vaikai. Nors amžiaus cenzas – seniai nebe tas, nuo tos senų senovės, kuri vadinosi mano vaikystė, ypatingą trauką ir jaukumą jaučiu mitologinėms lietuvių pasakoms. O jeigu jos dar eiliuotos... Viena mylimiausių iki šiol – Martyno Vainilaičio mitologinė poema-pasaka „Bruknelė“ (1991). Ši knyga, mano, ir ne tik mano galva, – lietuvių vaikų literatūros šedevras, autoriaus rengtas atsakingai studijuojant ne tik mūsų, bet ir skandinavų tautosaką, mitologiją, aštuonerius metus kruopščiai dėliojant rimą, ritmą, ypatingą dėmesį skiriant talpiam, bet labai vaizdžiam poetiniam žodžiui. M. Vainilaitis aukštai pakėlė mitologinės pasakos vaikams kartelę, ir po jo einantiems autoriams būtina pasitempti: šia tema galima rašyti vienaip ar kitaip, bet tik ne prasčiau. M. Vainilaičio palikimas yra įpareigojantis.
Mėginimų kurti mitologines pasakas vaikams būta ir daugiau. Kaip labiausiai vykę, minėtini Gintaro Beresnevičiaus „Kaukučiai ir varinis šernas“ (2007), Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga Spanguolė“ (1991). O dabar yra ir „Pūgos durys“ – išskirtinė knyga, nes dar ir eiliuota, atliepianti literatūriniam M. Vainilaičio „Bruknelės“ ir Norberto Vėliaus surinktos ir aktualizuotos tautosakos pasaulio registrui.
Taigi „Pūgos durys“ pristatomos kaip „eiliuota pasaka lietuvių mitologinių sakmių motyvais“. Reikia pripažinti, mūsų sakmėse yra pakankamai daug šiurpių motyvų ir, regis, kone visi jie patraukė poeto dėmesį ir sugulė į pasaką. Nors balta spalva konotuojama pasaulio šviesos ir į gėrio perspektyvą besirutuliojančios atomazgos nuojauta, „Pūgos duryse“ rasime nemažai šiurpių šiam žanrui būdingų motyvų. Matyti sąsajos su šiurpėmis, kurias Gražina Skabeikytė apibūdina taip: „Šiurpės – šiuolaikinis pasakojamosios vaikų tautosakos žanras, labiau paplitęs tarp miesto vaikų. Tai istorijos apie mirtį – paslaptingą, sukrečiančią, dažnai nemotyvuotą. Jomis siekiama sužadinti baimės emociją – ją išgyvendami, vaikai jaučia savotišką pasitenkinimą. Pagrindiniai šiurpių sekėjai ir klausytojai – 8–12 metų vaikai – neabejoja jų tikroviškumu“ („Kodėl dramblio akys raudonos: dabartinio vaikų folkloro ypatumai“, Rubinaitis, 1998, Nr. 1).
„Pūgos duryse“, regis, autorius sąmoningai kuria šiurpių stilistikai būdingą atmosferą: labai dažni mirties, tamsos, pražūties, baimės motyvai. Jau pačioje kūrinio pradžioje, pirmoje strofoje veiksmą gaubia tamsūs „viduramžių“ nuotaikas primenantys vaizdai: „Pro juodą maršką kyšteli mėnulis, / Bekraujį šypsnį ant laukų palieja / Ir krinta vėl į gilų šaltą šulinį, / Ir vėl tamsu. Tik sniegą bloškia vėjas...“ (p. 7). Vėliau paaiškėja, jog pasirinktas ypatingas kūrinio vyksmo laikas – naktis prieš Kūčias – tamsiausias, slėpiningiausias, pasaulio paslapčių, „pritvinkusio blogio nuodo“ laikas. Įvardytų šiurpių žanrui būdingų motyvų jau pirmosiose keturiose strofose gausiau nei gausu: tai ir tamsoje klykiantis vaikas, ir rogės, lyginamos su vaiduoklių laivu, ir keleriopi mirties vaizdiniai. Kai kur, mano akimis, yra kiek perspausta: keli tokio pobūdžio įvaizdžiai intriguotų, žadintų vaizduotę, gniaužtų kvapą, vienu žodžiu, teiktų skaitymo malonumą, tačiau keliolika vienas už kitą vis baisingesnių motyvų, turint omeny tikslinę auditoriją, sudaro perkrovos įspūdį. Pats autorius įvairiuose šaltiniuose yra pasakojęs, jog knygą įkvėpė žymiojo tautosakos ir mitologijos meistro N. Vėliaus darbai, ypač jo sudarytas tautosakos ir mitologijos rinkinys „Sužeistas vėjas“ (2005).
Taigi vietomis tekstas primena net juodosios magijos literatūrą, o juk knyga vis dėlto skirta vaikams. Tokio „gąsdinimo“ apogėjus R. Stankevičiaus knygoje yra mamos lūpomis dainuojama lopšinė, – prisipažinsiu, jog savo penkerių metų sūnui neadaptuotos jos perskaityti taip ir neišdrįsau. Pateikiu lopšinės ištrauką: „Jau nėščia gyvatė / Iš tamsybių sliuogia, / Jai vaikuotis metas – / Ji pritvinkus blogio. <...> Gyvatukas krenta – / Jį gyvatė kerta – / Švirkščia nuodą juodą, / Kad neišgyventų. / Šiurpiai sminga kirčiai, / Taiklūs tartum strėlės, / Byra gyvatėlės / Į prijuostę mirčiai“ (p. 26).
Nors melancholiškoje senovės lietuvių kultūroje esama įvairių lopšinių pavyzdžių, šis, įliteratūrintas, sukurtas R. Stankevičiaus – vienas šiurpiausių kada nors girdėtų ir, mano galva, nepateisinamas vaikams skirtos meninės literatūros kontekste. Nuo sunkios prasmės negelbsti ir Šarūno Leonavičiaus iliustracijos, kuriomis poemai siekiama suteikti dinamikos ir lengvumo pojūtį. Taip, piešiniai iš tikrųjų yra aukštos meninės kokybės, tačiau, susijungę su knygos „gotiška“ nuotaika, jie klampina jausmą, atveria akiai sunkias, slogias ir nejaukias erdves.
Gal toks pasirinkimas buvo tikslingas, gal vaizdais ir buvo norima dar labiau pabrėžti šiurpią „Pūgos durų“ atmosferą, tačiau šios meninės sintezės laimėjimas problemiškas, – bent jau ikimokyklinio amžiaus jautresnius vaikus knyga gali gerokai šokiruoti. Labiausiai akį glosto priešlapiai – daug smulkių, jaukių piešinukų, kuriančių alternatyvą kitoms knygos iliustracijoms.
Žinoma, knyga turi daug teigiamų dalykų. Tai, visų pirma, gražus, talpus, vaizdingas, taisyklingas ritmui ir rimui paklūstantis žodis, darni mitologinių motyvų inkorporacija tekste. Pavyzdžiui, koks išsamus, tautosakinių motyvų prisotintas ir darnus vaizdas atsiskleidžia šiame trečiojo paveikslo „Iškasto lobio prakeiksmas“ duobkasio pasakojime: „Atleiskite – pūga – turbūt išklydau, / Nors man pamesti kelią – nebūdinga – / Ir gervėms tolstant, ir čiobreliams žydint, / Seniai juo važinėju lyjant, sningant... / Ton vieton, kur kadais gulėta lobio, / Prie senkapių man būtina nukakti / Ir vis iš naujo kast tą pačią duobę / Kiekvieno mėnesio septintą naktį“ (p. 14).
Nors yra perdėto šiurpumo, pasakojimas sunertas sumaniai, darniai vystoma intriga neapleidžia per visą siužetą. Naratyvas suskirstytas į dvylika paveikslų – atkoduojama graži, mitologinę ir krikščionišką plotmes sujungianti skaičiaus simbolika.
Pagrindinė siužeto ašis – ypatingas, stebuklinis erdvėlaikis ir jį užpildantys skirtingi kūrinio veikėjų charakteriai. Vėlų vakarą, ypatingu metu – Kūčių išvakarėse – į malūną pas svetingą šeimininką (vėliau pasirodo, jog jis laumės vyras ir laumyčios tėvas) susirenka vargo prispausti keliauninkai – duobkasys, gelbstintis poną nuo prakeiksmo, menamai laumių apkeistą kūdikį auginanti ir dėl šio gando iš bendruomenės išvyta vieniša mama, žemdirbys – pūgos sukėlėjas, netyčiomis sužeidęs vėją, ir godusis medkirtys, turintis paparčio žiedą. Įdomu, kad stebuklinę erdvę suranda tik patys prie maginės realybės per fizinį objektą (paparčio žiedas), situaciją / nutikimą (vėjo sužeidimas, pono prakeiksmas, laumių palytėtas vaikas) prisilietę veikėjai – taip autorius suponuoja idėją, jog it stebuklingu tepalu akis patepus praregi tik tas, kuris tiki mitinio pasaulio egzistavimu ir jo galia.
„Pūgos duryse“ vaizduojami paprasti kaimo gyventojai, per pūgos – kaip virsmo, realiųjų ir maginių erdvių maišaties – simbolį priversti susitikti su kažkuo „anapus realybės durų“, su stebukline tiesa ir tikrove, kurią įkūnija nuo seno lietuvių tautosakoje žinoma simbolinė malūno erdvė. Tai ambivalentiškas pasaulis – viena vertus, išsaugantis duonos gamybos pradžios – grūdų malimo – šventybę, kita vertus, čia knibžda chtoninių būtybių – malūnus nuo seno lietuvių kultūroje pamėgę velniai (galima prisiminti „Baltaragio malūno“ ir „Bruknelės“ mitologiją).
Kaip ir visose stebuklinėse pasakose, R. Stankevičiaus knygoje už išorinius mito atributus ne mažiau svarbi išlieka vidinė erdvė ir vyksmo poslinkis joje. Veikėjams malūno šeimininkas ir laumės suteikia viltį, tačiau jos įgalumo sąlyga – aktyvus paties veikėjo apsisprendimas – drąsa patikėti stebuklinio ritualo vyksmu. Neįkyriai, pamokančiai siužeto pusei tarnauja medkirčio personažas – radus paparčio žiedą, jo širdį apsemia „rupūžių seilės“ – blogio, godumo simbolis. Medkirtys nesugeba atsispirti blogio vilionėms ir išduoda stebuklinę erdvę, už ką vėliau susilaukia pelnyto atpildo.
R. Stankevičius vaizdžiai ir sumaniai aprašo žmogaus dvasios raidą, tikėjimo genezę, kurios pradžia visuomet yra abejonės: „Girdėjos giesmės, šnaresiai, dejonės, / Nuo salsvo kvapo mintys susivėlė: / Ar po šių burtų vis dar būsim žmonės? / Po apeigų ar beturėsim sielas?“ (p. 49). Skyriuje „Laumužių burtai“ (p. 49–53) per skirtingas plotmes gražiai atskleidžiamas ritualo vyksmas, o sapno motyvas pagrįstai tarnauja pūgos durų uždarymui – juk maginė erdvė prasiveria tik akimirkai, ypatingu, sakraliu laiku – apvainikuoti geruosius ir nuvainikuoti bloguosius herojus. Ir apskritai visa pasakos atmosfera labai sapniška, leidžianti stebuklo erdvei atsitraukti į savo mitinį laiką – kitapus durų. Epiloge, dvyliktajame paveiksle „Turgaus kalbos“, vėl atsigręžiama į buitinę tikrovę, realybę ir paliudijama, kad stebuklo vis dėlto būta, išbandymai įveikti, visi veikėjai gavo, ko nusipelnė, o pūga laukia kito stebuklinio erdvėlaikio, naujo sakralaus mitinio vyksmo, ir tada durys vėl prasivers.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad, nors turėjau kelias pastabas, „Pūgos durys“ – aukštos meninės vertės kūrinys. Gal tik ne visai vaikams. Arba ne visiems vaikams. Nors iki „Bruknelės“ lygio, mano galva, dar pritrūko, bet tai gal subjektyvus sprendimas. Ir galbūt tokius kūrinius ne visai etiška lyginti.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

Dovilė Kuzminskaitė. Stiprūs dūriai

Dainius Gintalas. ADATOS. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 78 p.

Yra mažiausiai dešimt būdų, kaip pradėti recenziją apie Dainiaus Gintalo „Adatas“. Galima paminėti, kad tai trečiasis poeto rinkinys, ar pacituoti anotaciją, kur teigiama, kad „poezija turi išmušti žemę iš po kojų – kitu atveju ji pasmerkta būti balastu, fonu“ (Gytis Norvilas). Neprošal pavardyti pagrindinius D. Gintalo poetikos bruožus (įvairaus pobūdžio formos ir turinio transformacijos, garso ir vaizdinio svarba), pakalbėti apie gana vykusį leidinio apipavidalinimą, kuris subtiliai „susikalba“ su rinkinio eilėraščiais. Ir vis dėlto pradėti kalbą nelengva – greičiausiai todėl, kad D. Gintalo poezija nepatogi, neaiški, perskaičius eilėraščius ne sykį norisi prie jų grįžti, nes lieka „dar kažkas“ neišryškėjusio. Žemės iš po kojų šie tekstai gal ir neišmuša, tačiau padus tikrai bado.
Atsivertus knygą pirmiausia skaitytoją „pasitinka“ trys epigrafai: „mano stilius – prasta muzikinė frazė“ (Ludwigas Wittgensteinas); „kas atsikratė savo demono, įkyri savo angelais“ (Henri Michaux); „šuo geresnis už mane, nes jis pilnas meilės ir nieko neteisia“ (Aba Ksantijas). Šios citatos supažindina skaitytoją su pagrindinėmis „Adatų“ prasminėmis ir emocinėmis gairėmis – apie ką ir kaip bus kalbama, taigi skaitytojas gauna savotišką „raktą“ durims į teksto pasaulį atverti. Justi autoriaus santykis su tradicija ir asmeniniu literatūriniu kanonu (vėliau atsikartosiąs tuose eilėraščiuose, kur esama aliuzijų į mitologiją, muziką, dailę ir t. t.) – poetas geba formuluoti savo poetikos principus, sugestionuoti rinkinio nuotaiką – polinkį į groteską, savotišką negatyvą, naudodamasis kitų tekstais.
„Adatas“ sudaro trys skyriai – „Atlydys“, „Gailestingasis morfijus“ ir „Šuo girtuoklis“. Tiesa, skirstymo motyvaciją suprasti sunku, nes skyrių tonas kinta menkai (galbūt tik antrajame matyti, kaip kinta kalbėjimo perspektyva: pirmajame lyrinis „aš“ labai aktyvus, o antrajame bent trumpam atsisakoma pirmojo asmens ir keičiamas žiūros taškas). Toks rinkinio „lygumas“, viena vertus, užtikrina stilistinį vientisumą, patogų skaitytojui, kitą vertus, sukelia monotonijos pojūtį, iš kurio pažadina tik nelabai žymūs kompoziciniai judesiai – perėjimas nuo verlibro prie rimuoto teksto, nuo itin aktyvių ir vaizdinių kupinų eilėraščių prie kiek lengvesnių.
Kalbant apie knygos sandarą, reikėtų paminėti dar vieną kiek abejotiną sumanymą – yra keli „proginiai“ eilėraščiai, parašyti tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis, kurios nurodomos greta teksto. Antai aiškinama, kad „Vilkė“ parašytas „Augustino Našlėno fotomontažo fragmentui“ (p. 36), „Sakmė: beveik apie Ofeliją“ – „Arno Anskaičio konceptualaus meno projektui, pagal kurį teko kurti pasitelkus Salomėjos Nėries poetinį žodyną“ (p. 44). Sumanymas kaip ir suprantamas, bet vis dėlto kyla klausimas, ar tai tikrai reikalinga, – juk paaiškinimas nieko ypač esmingo eilėraščio prasminiuose kloduose neatveria, veikiau skamba lyg koks pasiteisinimas: jei kas ne taip, tai aš čia šį aną parašiau, nes... (tačiau pasiteisinimo ar abejonės tonas visiškai nedera prie bendro knygos konteksto). Galiausiai, juk skaitytojo supratimas yra paties skaitytojo reikalas – tai, ką jis sugebės ar nesugebės atpažinti tekste, reiktų palikti jam pačiam. Juolab kad drauge su kai kuriais kitais paaiškinimais tokio enciklopedinio diskurso „Adatose“ susidaro gana nemažai. Jei jau tikrai manoma, kad kūrimo aplinkybės kokiu nors būdu legitimuoja teksto buvimą, veikiausiai reiktų dėti paaiškinimus prie kiekvieno – mat nelabai suprantama, kuo gi tie „proginiai“ eilėraščiai tokie išskirtiniai.
Nors ir yra keletas keistų dalykų, D. Gintalo rinkinys išties vertas dėmesio. Vienas iš pagrindinių autoriaus poetikos bruožų, formuojančių „Adatų“ vientisumą – ypač sodrus kalbėjimas. Kone kiekvienas eilėraštis (išskyrus ciklą „Mikstūros lašai“, kuris keliauja per visus skyrius, jį sudaro fragmentiški tekstai / pastabos, kurių struktūra veikiau „haikiška“) pasižymi labai „tiršta“ kalba, posmuose meistriškai jungiami įvairūs, dažnai netgi priešingi, vaizdiniai ir simboliai, transformuojama tikrovė (pavyzdžiui, „Huffin’ Rag Blues“, p. 11). Tiesa, kai kurios kombinacijos atrodo šiek tiek forsuotos, ne visada vykusios, esama ir nelabai skoningų epizodų:

tegu dzenas, sakau, apsiženija su pasienio policija
gal bus lengviau kontrabandai
tegul pervargęs dėdė atkatas pagaliau pasiima atostogų
pasauli, didysis prekystali, šok ir juokis
ir tu, Lietuva, daranti nusilenkimus
purvynėj

Kažin ar tikrai reikėjo prie viso ekspresyvaus kalbėjimo prikergti dar ir kažkokius neva „nūdienos problemų“ elementus. Tiesa, toks žingsnis gerai atspindi ir kitą D. Gintalo tekstuose matomą poetinę tendenciją – atsisakyti estetizacijos, nevengti tariamai nepoetiško ir nelyriško diskurso. Eilėraščiuose gausu šnekamosios kalbos elementų, žargono, kuris, beje, kone visais atvejais natūraliai įsilieja į bendrą knygos tonaciją, o tai, kaip žinia, padaryti gana sunku.
Kitas patrauklus D. Gintalo poetikos bruožas – muzikalumas, išskirtinis dėmesys ritmikai, tai poetas valdo labai neprastai. Eilėraščiai ne tik pilni transformuotų, keistų vaizdinių, juos stiprina ir garsas: „dugnu dugnu dugnu savo prisiimtą kaltę dėl mano žaidimų / dugnu dugnu dugnu savo bailumą šildantį mano haremą / dugnu dugnu dugnu tobulą klausą mano troškimams“ (p. 62). Pakartojimai ir saviti „uždainiai“ kuria gyvos kalbos įspūdį, poezija nesustabarėja, rašytinis žodis lieka gyvas ir skambus, o tai ganėtinai nejudriame ir vienodame lietuvių poezijos kontekste nuteikia maloniai.
Visi šie D. Gintalo poetikos savitumai veda prie esminio ir, ko gero, paties maloniausio šio autoriaus kūrybos bruožo – jis nerypuoja, nevirkauja, neimituoja, o juda individualiuose stilistiniuose rėmuose, kuriuose jaučiasi patogiai, tvirtai. Poetas nepataikauja normoms, nuomonėms ir dogmoms, nesikapsto jau išrašytose temose. Tai nereiškia, kad šioje knygoje išrandama kažkas naujo, – visa poezija sukasi toje pačioje meilės ir mirties įtampoje, tačiau svarbu, kas poetiniame tekste akcentuojama ir kaip. D. Gintalo lyrinis subjektas dažnai blaškosi, čia daug nerimo, savistabos, pastaroji – visai nešvelninta, eilėraščio kalbėtojas neidealizuojamas ir yra visai neherojiškas, nevengiama nemalonių temų. Poeto kalbėjimas yra kitoks, ir kaip tik todėl, kaip jau minėta recenzijos pradžioje, jo tekstai yra tokie, prie kurių norima grįžti dar sykį.
Savitai D. Gintalas reiškia nepatogias, skaudžias patirtis:

aš nebesulaikomas klajoklis
išpūstom oranžinėm akim
bučiuojantis tamsą
vis susitrenkiantis į šviesą
kuri prakauliais kumščiais
beldžiasi į mano keistus
švelniai tariant regėjimus
ir šie žagsi trūkčioja aimanuoja

Saviieška čia itin įtaigi, nes išgyvenama per savą, o ne literatūrinių madų primestą kalbėjimą. Kitoks ir D. Gintalo švelnumas, kurio, nors visas diskursas kartais net grubokas, tikrai esama. Jis gana griežtas, tačiau vis dėlto aiškiai juntamas (ypač eilėraščiuose „Ne vegetariškai“, „Švelniai kanibališkas“).
„Aš gyvenu tarp žiežirbų“ (p. 53) sako lyrinis subjektas, ir tai tikrai jaučiama. Dainiaus Gintalo eilėraščiai sproginėja pritvinkę savitos energijos. Šis rinkinys privalomas tiems, kurie pasiilgo „stipriai kitaip“ ir yra pasiruošę stačia galva pasinerti į žaidimą kalba ir tikrove. O penktasis Baaslo sonetas – tiems, kurie pasiilgo labai stipraus eilėraščio.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

Renata Šerelytė. Vidinė erdvės pusė

• Renata Šerelytė

Alvydas Šlepikas. LIETAUS DIEVAS IR KITI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 152 p.

Nuo 2005 m. išleisto Alvydo Šlepiko novelių rinkinio „Lietaus dievas“ naujasis, šiųmetis leidimas, sakytum, daug kuo nesiskiria, tik pasipildė naujais tekstais. Senąjį sudarė devynios novelės, naująjį – penkiolika. Veikiausiai toms naujoms šešioms novelėms ir skirtas žodis „kiti“, apibrėžiantis veikiau kiekį nei kitoniškumą: juk akivaizdu, kad autorius nepersistengė, nebandė skaitytojui atsiverti kaip nors kitaip, nustebinti šį neįprastais ir jam nebūdingais tekstais. Regis, ir skaitytojas to kitoniškumo nepasigenda – jam prie širdies ir darniai besiklostanti novelių struktūra, ir ramus, elegiškas pasakojimo būdas, kartkartėmis žybtelintis tokia, sakyčiau, „fosforine“, „elektrine“ mistika („Lapė“, „Violončelė“, „Išleistuvių valsas“). Netgi veikėjai nesikeičia: tie patys mažo miestelio gyventojai, dideli ir maži, šiaip seni ar be laiko susenę („Langas į sodą“). Jie tokie paprasti, iš pažiūros netgi neįdomūs, neretas dar ir nevykėlis ar vėpla (Geniukas iš „Mėlynojo vakaro ralio“).
Sakyčiau, ir laikas išliko stebėtinai toks pat – keistas, nejudrus, tirštas. Inkliuzinis laikas. Štai citata iš novelės „Meškeriotojai“: „Miestelio centre stovi graži renesansinė bažnyčia, kiek tolėliau – bakalėjos parduotuvė, mokykla, kurioje kasmet vis mažiau mokinių, raštinė, ant kurios visada plazda trispalvė vėliava, ir kultūros namai, jau kuris laikas tušti ir tylūs“ (p. 7). Ši citata galėtų apibrėžti ir sovietmetį (bakalėjos parduotuvė), ir šiandieną (tuštėjanti mokykla ir jau tušti kultūros namai); frazė „trispalvė vėliava“ tą laiką kiek sukonkretina. Nesikeičiantį provincijos laiką akcentuoja ir frazės pradžia – „visada plazda“.
Provincijos laikas – savotiškas, mitinis, iš jo išaugo dažno vaiko vaikystė. Išaugo tarsi iš sakmės, legendos, pasakos, kai, pasitelkiant pasakos logiką, galima paaiškinti ir žmonių poelgius, ir pasaulio sąrangą, o apsisaugoti nuo kiekviename mite slypinčių grėsmių galima užkalbėjimu, užkeikimu, ritualu, magišku veiksmu. Toks yra beveik visų „Lietaus dievo ir kitų“ novelių laikas, kuriame kaip užkalbėtojas, kaip likimo lėmėjas – šamaniškų galių turintis žodžio valdytojas – atsiskleidžia pasakotojas (ypač tai ryšku novelėse „Lapė“ ir „Violončelė“). Žinoma, yra ir kiek kitoks – išmintingas, liūdnokas pasakotojas, kuris tiesiog pasakoja istoriją, kuris kalba paprastai ir jautriai, nesidangstydamas ironiškais juokeliais, kurie leistų jam atrodyti šauniam ir atsainiam (o toks jis nėra, netgi novelėje „Mano draugas Sigitas“, pretenduojančioje būti ironiška). Jis nebijo pasirodyti trapus, gal net pažeidžiamas, balansuojantis ant sentimentalumo ribos (jos, sakyčiau, irgi niekur neperžengia, nors kartais toks įtarimas kyla – istorija su kapinių angelu novelėje „Broliai juodvarniai“). Tai stebina, ypač šiandien, kai proza, išsikėlusi sau stiprių herojų kultą, pamiršo, kad pats stipriausias kartais būna trapusis, o pats linksmiausias – liūdnasis... Išmintinga pirmosios rinkinio novelės „Meškeriotojai“ pabaiga: „<...> jeigu jūs užklystumėte į šį miestelį ir nueitumėte prie tvenkinio, ten, kur stovi viešoji pirtis, būtinai pamatytumėte du vyrus, kurių pavardę miestelio gyventojai jau baigia užmiršti“ (p. 13). Tuo tarsi pasakoma, kad ir tų vyrų istorija gali būti užmiršta, bet juk nieko čia tragiško. Istorijos pamirštamos, istorijos kuriamos iš naujo...
Rinkinio novelių struktūra skaidri ir paprasta, kompozicija – nepretenzinga, veikėjai maždaug nuspėjami – tokie, kokie ir turi egzistuoti inkliuziniame laike. Tačiau neretai iš to laiko išsiveržiama – tarsi sprogstant, tarsi viską aplink išsprogdinant. Ypač ryškiai tai atskleidžiama įdomiausiose senesniojo rinkinio novelėse „Lietaus dievas“ ir „Lapė“. Pasakotojas „Lietaus dieve“ prabyla pirmuoju asmeniu, o „Lapėje“ – trečiuoju, tačiau abejose novelėse juntamas pasakotojo dvilypumas. Lyg jis būtų vaikas ir suaugusysis tuo pačiu metu; ryškus vaikystės prisiminimas abiem virsta sustingusia inkliuzinio laiko dalimi. Aklo elgetos, primenančio plėšrų paukštį, akys – „baisios, gąsdinančios, primenančio avies lajų“ (p. 37), o lapės maita lauko pakrašty – visai be akių: „<...> akys išėstos maitvabalių ar išlestos varnų“ (p. 84). Galima teigti, kad ir elgetos, ir lapės akys vaikui įkūnija instinktyvią, nepaaiškinamą, iracionalią mirties baimę, kurią nugalėti tegali stebuklas – apsaugantis užkalbėjimas, magiškas ritualas. O tokie ritualai slypi ne kur kitur, bet pačiose giliausiose pasąmonės gelmėse, kur tyvuliuoja pirmykštis chaosas, kur dar neatskirtos ir neišgrynintos pasaulio stichijos, tokios kaip ugnis ir vanduo. „Lietaus dievo“ vaikas nori „užgesinti jo [elgetos – R. Š.] baltas, nežinia ką reginčias akis“ (p. 43) – ir kitais metais, kai ubago jau nebėra, per atlaidus labai lyja; o mažasis Simutis, apsaugai „nuo audros, ugnies ir nuo blogų bobų žvilgsnių“ (p. 80) užsimaukšlinęs didžiulius neperregimus lakūno akinius, pats virsta mito herojumi, kovotoju su baime, su tamsa, su mirtimi (jis uždega tamsią ir baugią daržinę, kurioje pasikorė jo tėvas).
Kitas labai keistas, įdomus ir gražus novelių bruožas – kai pakinta realioji pasakojimo erdvė. Prisiminus Milorado Pavičiaus „Vidinę vėjo pusę“, apie kai kurias A. Šlepiko noveles galima pasakyti, kad jose mūsų empiriniais pojūčiais suvokiama erdvė tarsi išsiverčia į kitą pusę. Pavyzdžiui, novelėje „Lapė“: visi laksto po mišką ir ieško Simučio, o jis sėdi su mirusiu tėvu ir liepsnojančia lape, kuri glaustosi jam apie kojas, ir niekas iš ieškančiųjų jo nemato. „Lietaus dieve“ – atvirkščiai, berniukas labai aiškiai mato tai, kas turėtų būti nematoma: godų elgetos rijimą („tai buvo kažkoks kosminis vyksmas, pasaulių naikinimas, griūtis, ar kas“ (p. 46), o paskui – vėmulį: „Atrodė, kad jam iš vidaus, iš pilvo ar krūtinės per burną veržiasi lauk, bandydamas ištrūkti, kažin koks monstras“ (p. 47). Tai, kad ši erdvė yra labai archajiška, labai sena, liudija tyla: aklasis pradeda ryti tik visiškoje tyloje, ir vaikai stebi jį užkandę žadą, bijodami sukrutėti, o Simučiui jo miręs tėvas sako: „Ša. Neatsiliepk“ (p. 89). Ši erdvė – bežodė, o galbūt ir besielė; žmonės – žemės dalis, gaivalingų stichijų gludinami ir formuojami kaip uolos, taršomi kaip medžiai, gesinami kaip nuodėguliai; jie sapnuoja atviromis akimis ir laukia, kada jų siela bus pažadinta.
Erdvės „išsivertimas“ ryškus ir paskutinėje senesniojo rinkinio novelėje „Langas į sodą“ („Miestelis atrodo keistas, kažkoks netikras – tartum teatro dekoracija“, p. 98). Regis, nieko tokio nenutinka, kad novelės veikėjas Sigis prarastų akstiną gyventi, ko nors siekti, veikti... Kaip ir „Išleistuvių valse“, novelėje iš „kitų“ grupės, pati erdvė kisdama atskleidžia žmogui kažkokią šiurpią paslaptį, kurią patyrus (žodis „žinoti“ čia netinka), ryžtamasi mirti. „Jis nevažiuos į jokį technikumą. Jis nieko neveiks. Jis tik bandys numirti. Jo savižudybė bus tokia. Lėta ir ilga. Kaip liga“ (p. 105). Galbūt iš tikrųjų realybė tėra dekoracija? Tada kas už jos, kaip už kokios užuolaidos, slepiasi?.. „Netikėtai langas atsiveria, tarytum sprogsta langas į sodą. <...> ir visi jie, besiveržiantieji į šviesą, išlekia pro langą į sodą, į ošiantį rudenį, į didžiuliais sparnais atšniokščiančią žiemą“ (p. 106). Tai, kas vyksta, paliekama spręsti skaitytojui, kaip ir turi būti kiekviename gerame kūrinyje.
„Kitos“ novelės – ne visos tolygios savo pasakojimo struktūra ir tematika. Pavyzdžiui, „Pelė“, „Dvasios ir masės santykis“, „Butelis“ struktūra ir idėja labiau primena žavias miniatiūras, o gal – proza parašytus eilėraščius. Tačiau kitose naujesniojo rinkinio novelėse rastume visa tai, kas buvo svarbu ir įdomu anksčiau – ir skaidrų pasakojimo paprastumą, ir šiurpaus mito kibirkštis, ir „išsiverčiančią“ erdvę – ji tampa dar sąlygiškesnė, dar keistesnė, dar negailestingesnė tam, kas vadinama trapiu žmogiškumu, siela. Gniaužianti žmogaus balsą, paliekanti tik žvėries instinktais suvokiamas jusles. Šiuo atveju ypač iškalbinga novelė „Tamsa“: du jos personažai eina žudyti senutės „tarytum akli, pasikliaudami vien tik klausa“, uosdami ir nuščiūdami kaip žvėrys: sutikę tokius pačius, susitvarko su jais instinktyviai, tamsoje lyg kokiame dumble paliekami lavonai, su tamsa einama į naują dieną: „Rytuose jau žiebėsi pirmieji aušros pustoniai, ir jis skubiu žingsniu nuniro į tamsą“ (p. 119).
Erdvės pasikeitimas meistriškai vaizduojamas novelėje „Išleistuvių valsas“. Banaliausia išleistuvių situacija staiga pavirsta kova su baisiu, neįsivaizduojamu priešu. „Kai išėjo į lauką, pamatė, kad viskas keistai pasikeitę – medžių šakos draskė elektrinį nakties kūną, žvaigždžių nebebuvo matyti, juodi debesys užgulę dangų, retsykiais dusliai sugausdavo bažnyčios varpas, įsuptas vėjo“ (p. 125). Vėliau danguje išnyra „metalinė aštri pilnatis“, dvelkteli „degėsių tvaikas“ (p. 126) ir galiausiai pasirodo mitinė pabaisa, kuri praryja Daniaus motiną. Galima būtų teigti, kad tai haliucinacija, tačiau novelė palieka įspūdį, tarsi ši haliucinacija būtų tikresnė už tą tikrovę, kurioje su savo motina gyveno Danius (kodėl tokia pati haliucinacija negalėtų būti kvailas ir tuščias jų pokalbis mokyklos aktų salėje?). Traškantys motinos kaulai, trykštantis kraujas, į pabaisos snukį įsmeigtas baslys tą šiurpų tikroviškumą tik pabrėžia. Tikrovei „atsikeitus“ („tarytum nuo akių nupuolė koks valktis“, p. 128), Danius suvokia, kad motina jį išgebėjo – jei ne ji, pabaisa būtų surijusi Danių. Ši pabaisa kažkuo primena liepsnojančią lapę („Lapė“) – jos abi įkūnija „šaltą nepažįstamų akių spindulį“ (p. 79), mirtį ir baimę. Tokią šiurpią, kad net auka, pasiaukojimas negali mirties įveikti. Tai būdingas pirmykščio mito bruožas.
Graži, keista ir įdomi novelė „Violončelė“, kurios veikėja – violončelę dovanų gavusi ir groti labai trokštanti mergaitė Živka. Tačiau šį brangų instrumentą mergaitė gauna iš mirštančios mokytojos: taigi violončelė jau yra ne tik instrumentas, bet ir savotiška auka, kurios geidžia kita erdvė, įkūnijanti mito tamsą. Ji užklumpa mergaitę stotyje, bepročio Balandėlio pavidalu („Ką ten turi toje juodoje dėžėje, kažkaip gudriai tarsi lapinas klausia žmogus. <...> Živka nežino, ką atsakyti, bet ji nė už ką neatiduos violončelės, net jeigu šitas bandytų atimti“, p. 130). „Lapę“ vėl primena ir neminimas, bet nujaučiamas „šaltas nepažįstamų akių spindulys“, ir tamsus miškas, ir jame paklydusi Živka, ir išnyrantis laužas, prie kurio sėdi vienuolika mėnesių, o dvyliktasis, Balandėlis, išeina iš tankmės... Tik čia, kitaip nei „Lapėje“, kur berniukas šaukiamas neatsiliepia (taip leidžiama suprasti), mergaitę miške žmonės suranda – violončelės futliare, sušalusią, bet gyvą. Kodėl taip atsitinka, kodėl Živka lieka gyva – galima tik spėlioti... Živkai išgelbėti paaukojama violončelė – novelėje ne kartą minima, kad ji yra gyva (ją reikia šildyti, saugoti, kad nesušaltų, o parsivežus namo, elgtis labai subtiliai, „kad instrumentas priprastų prie mūsų namų“, p. 142). Taigi violončelė įkūnija ne tik instrumentą, bet ir šį tą daugiau. Ypač turint omeny, kad Živka niekada ja taip ir nepagrojo ir niekada jau negros, nes miške nušalo rankas.
Skaitant A. Šlepiko noveles, nejučia užgniaužia kvapą nuo vienokios ar kitokios metaforos, simbolio, palyginimo („aštri metalinė pilnatis“, „elektrinis nakties kūnas“), kurie anaiptol nėra sugalvoti dėl įmantrumo ar kad atliktų dekoratyvinę funkciją – jie mažais plaušeliais vejasi į vieną giją, ir toji gija yra stipri kaip mirtis, kaip tamsa, kaip meilė. Kyla didelė pagunda (ko gero, šioje recenzijoje neišvengiamai jai pasidaviau) tas metaforas ir palyginimus aiškinti, grupuoti, nustatyti kokias nors specifines jų reikšmes... Tačiau ar įmanoma paaiškinti poeziją (o Alvydo Šlepiko proza – neišvengiamai kyla iš jos, ypač toji keista dvipusė erdvė), kita vertus, ar reikia?.. „O eilėraštis gimsta kaip vėjas, iš nieko“... – rašė Henrikas Radauskas („Žiemos daina“). Taigi – gimsta iš nieko, o atskleidžia tiek daug. Netgi tai, ko pats autorius galbūt nė neplanavo atskleisti...

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)