tekstai.lt

Petras Tarulis. Trejos devynerios (1926–1928)

b_100_133_16777215_0___images_iliustracijos_2014_tarulis_trejos_devynerios.jpg        „Trejos devynerios“ (Keturi vėjai, (1926–1928. Nr. 2, 3, 4) – lietuvių istorinės prozos parodija. Pavadinimas „Trejos devynerios“ pri­stato senovės lietuvių kultūrą bei istori­ją alkoholiniu kodu kaip liaudies varto­jamą nuo visų ligų trauktinę ir parodi­juoja romantizuotus įvaizdžius. „Istori­nio pasakojimo“ veikėju pasirenkamas ne kunigaikštis, o prievartinio akto vai­sius. Aprašant lietuvių dalyvavimą ka­ro žygiuose bei tarpusavio susirėmimuo­se, pabrėžiama ne istorinė jų reikšmė, o primityvus žiaurumas, grobikiškas ne­sąmoningumas, pirmykščių instinktų siautėjimas.

         Pagrindinis „Trejų devynerių“ veikė­jas – jaunas senovės lietuvis, dar kone laukinis medžiotojas, dėl drąsiai sume­džioto šerno gavęs Šerniaus vardą. Jį pagimdžiusi ir užauginusi miške me­džiotojo pagauta ir išprievartauta mer­gina. O jo tėvas, tas pats medžiotojas, gėdingai nusigalavo patekęs į gudų ne­laisvę, kai buvo įkinkytas lauko arti. Šernius verčiasi medžiokle, tačiau kartą miš­ke sutikęs lietuvių būrį, patraukia į ka­ro žygius drauge su jais. Aukščiausią įtampos tašką pasakojimas pasiekia, kai tarsi kino kadras sustabdoma į Šernių priešo paleistos ieties scena ir svarsto­mi keli variantai, kaip toliau plėtoti pa­sakojimą ir kaip išlikti originaliam iš­vengus literatūroje vartojamų trafaretų. Priimtas tikrai originalus sprendimas: scena palikta be pabaigos, ir grįžtama rie kitų įvykių, tarsi jos ir nebuvo. Kol Šernius sėkmingai kopia „galingo ir tur­tingo karingų lietuvių būrio vado“ kar­jeros laiptais, pasakotojas spėja prista­tyti kito senovės lietuvio – žynio Ožka­barzdžio gyvenimo istoriją.

 

        Trejos devynerios

 

       Iš pradžių preiskurantas:
              Senovės lietuviškas miškas
              Senovės Lietuvos šernas
              Senovės       „       lietuvis.
       Tuo tarpu daugiau nieko, tik:

              miškas,
              šernas,
              lietuvis.


       Viskas labai lietuviška. Pirmos rūšies produktai!
       Iš tikro: jei miškas, tai miškas! Miškas nekirstas, miškas tankus, miškas dar nespėjęs nei takų, nei keliūtų raukšlėm prasišiepti. Miškui ošti nenuobodu, nes dar joki maironys jo ošimo nenužiovulino! Miškas šimtą kartų miškesnis už dabartinius pačius didžiuosius miškus!
       Tikėkit man, kad aplink pati tankioji tankumynė. Takai ir tie, kurie čia buvo, sumišo, susipynė.
       Miškas truputį atsidūsta, kad padarytų nedidelį dirvonėlį ir kad už to dirvonėlio dar glūdesniu mišku būti.
       Į dirvonėlį stipriu šuoliu įšoko pasišiaušęs šernas. Jo sketera taip įsakmiai šiaušias, kad lygiai kaip prancūzų premjero, kada jis parlamente skaito deklaraciją — priėjęs nepaglostysi:
       — Gerutis, — reiškia!
       Šernas girdi, kad iš visų pusių treška sausos medžiotojų mindomos šakos. Medžiotojai paspringdino mišką įvairiais aidais.
       Šernui nėra kur dėtis.
       Šernui galas.
       Bet šernas baisiu lanku išlenkia galingą sketerą, sprendą suriečia, ausis suglaudžia ir iltis putom papustęs prisiruošia kovai. Šernas baisus, iltytas, raumenų ir pykčio kamuolys.
       Ne veltui šernas kovai pasiruošė.
       Vos jis atsidūrė dirvonėly, dirvonėly atsirado ir jaunas medžiotojas.
       Nors ir karštas dabar laikas: juk štai štai prasidės tarp jų mirtina kova, bet aš esu priverstas plačiau pakalbėt apie tą, kuris taip neseniai padarė paskutinį šuolį į dirvonėlį.
       Kas jis?
       Žinoma — senovės lietuvis. Taip.
       Tai jau kunigaikštis, kunigaikščio sūnus — nuspręs kai kas.
       Bet ne! Bepiga tiems, kurie rašo apie kunigaikščius. Jų veikalus kunigaikščiai savo asmenim jau išaukština.
       O čia nei šis, nei tas: prastas lietuviukas.
       Tik jaunas, stipras, drąsus ir linksmas — tai tiesa. O daugiau nieko.
       Jo tėvas pečiuotas, žilais smilkiniais, aštraus žvilgsnio vyras. Šimtus mylių šilais jojo. Smaugė lenkus, skerdė rusus ir vaikė vokiečius.
       Štai kartą joja jis (tikėkit čia ne krėviškas trafaretas, jei jis ant arklio nesėdėtų, tai stačiai ir sakyčia: — eina). Jis žvilgt šalin. Ir štai ant jo žvilgsnio iešmo jau kabo, kiaurai perskrosta pakrūmėje vėpsoti išsižiojus merga. Persigandus merga suglaudė kelius ir pabėgt jau negali.
       O jo galvoje greit: jau smilkiniai štai pražilo, tiek metų ir be mergos. Tpfu! užmiršęs buvau. O čia... merga — merga kaip merga!
       Tiesa, tai ne cukerkinė Birutė. Tai miškan pakritų rinkt išėjus paprasta jauna merga. Nei kasos nedabintos, nei auksuotų diržų. Didžiąją nuogumą dengia stori lininiai marškiniai, o ant pečių kailiai.
       Jis nuo arklio ir į krūmus paskui mergą, kuri iš baimės žagarus išbarsčius, marškinius aukščiau kelių pasikėlė ir dumia krūmais.
       Lengvas šiltu žmogaus prakaitu kvepiantis jo glėbys. Jis jaučia, kad mergos balžienos bailiai dreba.
       O kiti barzdočiai, kur kartu jojo, šypsojos:
       — Pagaliau paragaus ir jis mergos!
       Kada namie jis paleido mergą iš savo kieto glėbio, ji lape pavirto: vos gyva ir pakrutėti negali. Bet vėliau viena jos akis atsimerkė, žvilgterėjo... niekur nieko.
       Tada jau ir stirna pavydėtų jai kojų! Dirvonai ir takai nespėjo jai po kojų klotis. Tie patys akmenys, tie patys gluosniai, kurie pirma pečiuoto vyro glėby glūdint, prie tako glaudės, dabar pro šalį didžiuliais paukščiais skrido.
       Na ir nirto gi žilais smilkiniais barzdočius. Kietos virvės lig vakarui neleido mergai daugiau nei rankos, nei kojos judint.
       Naktį ji vaitojo, draskė plačią barzdočiaus krūtinę, gynės kaip nuo laukinio visaip, kaip tik išmanė. Bet brazdočius ją pačiupo, suspaudė savo glėby ir nutildė (Jokio čia dautaškio!). Paskui jau merga tyli, kampe drebėjo ir netrukus iš baisaus nuovargio nenoroms užsnūdo.
      ———————————
       Kada kitą kartą tėvas grįžo iš tolimos kelionės, šis medžiotojas jau žeme ropojo. Ir matydamas, kad šis išsižiojęs, seilėtas padaras tiesė rankutę į jo barzdą, tėvas žvilgterėdavo į savo akių atspindį ir nusišypsodavo. O vienąsyk radęs sūnų pakojoj nei kiek nepiktai koja šalin jį nustūmė ir nuėjo kur reikia. Gi visas keturias iškėtęs berniukas nepratusiais aplink braidžioti žvilgsniais susipančiojo tėvo brazdoje.
       Motina, jei tėvo namie nebūdavo, neramiu veidu uostė orą, gaudė iš jo tolimuosius gandus, ilgas rudens naktis akių nesudėjus kiūtėjo: kietai laukė iš tolimų laukų savo vyro.
       O kada ji sužinojo, kad nuožmūs priešai ties galingu Kievos miestu pakinkė jį į arklą ir norėjo savo dirvas juo arti...
       Iš to paties jungo ištrūkęs žygio draugas savo žodžiais draskė jos krūtinę:
       — Pakinkė jį į arklą. Tylus kaip žemė. Rodos, nusižeminęs vilks jungą. Ne vilkas, rodos, o nuolaidus avinas. Rodos, lenksis žemyn. Jo akys į dirvą įbestos. Prakaitas didžiuliais lašais dirvon laša. Jis sunkiai mina svetimą dirvą, braškina pakinktus. Subėgo svetimų išsižiojėlių būrys. Ką tik turi veiduos: ir akis, ir burnas kiek gali iškečia ir vėpso. Vienas narsuolis priėjęs norėjo jam į veidą pažiūrėti. Ak, būtumėt matę, kaip jo akys nuo žemės atplėštos vienu savo žvilgsniu tą narsuolį šalin brukė! Tyčiojas, uja, veja. O jis tyli ir tempia pakinktus. Staiga pakrūmėje krumst virvę: laisvas. Kaip daug jau kartų, gali bėgt ir būt čia. Bet ne. Kiti irgi pamatė, kad gali būti drąsūs ir drasko pančius.
       — Brunktais ir pakinktais gynėmės. Daug pabėgo. Jis įsivėlė į vidurį ir liko...
       Nelaimingos našlės akys prietemy mato, kaip jo krūtinę po svetimom pagieža sunkiom sėdynėm braška, kaip jo vėdarai po žarną tampomi. Jo kaulai po svetimas lygias dirvas išmėtyti, jo akys šunims supenėtos, jo kiaušas ant varčios užmautas.
       Ji paplūdo ašarų ežeruos. Alkanų šunų šimtinė taip nestaugė, kaip ji. Mažas sūnus jos glėbin pagautas verkė nuo skaudžių mielavimų. O dabar štai tas pats pasiūgėjęs medžiotojas dirvone stovi prieš šerną. Šernas nelaukia, kol buožė smilkinį pasieks. Jis susitraukia, lyg baisus spyruoklis dar labiau susiriečia, kad paskui galingu šuoliu staiga išsitiestų ir vienu matu numestų šalin savo priešo tik susmukusią mėsos košę. Bet jaunas meždiotojas žino, su kuo turi reikalą. Jis pasiruošęs.
       Skersas šernas slenka artyn, taikinas paskutinį smūgį suteikti. Vienas akimirksnis: kruvina mažutė šerno akis ir aštrus medžiotojo žvilgsnis susitiko. Medžiotojas žvilgterėjo ir mato — aplink nieko. Jam pagalbos nėra. Jis tada suprato, kad reikia arba nugalėt, arba krist.
       Ir štai vienu metu abu priešai šoko kovon!
       Taip. Jaunas medžiotojas nugalėjo. Šernas krito. Žinoma, taip ir turėjo būti. Nes pirm visa ko jaunam medžiotojui padėjo ne tik stiprūs raumenys, bet ir miklus protas. Jis buvo stipresnis. Pagaliau visa tai ne taip jau svarbu. Svarbiau kas kita. Daug nekalbu, tik kviečiu pamanyt: ką aš veikčiau pradžioje savo pasakojimo numarinęs svarbiausį asmenį.
       Ne! Taip negalima buvo ir jaunas medžiotojas šerną parbloškė, o pats liko sveikas ir gyvas. Tiesa, riestoji šerno iltis išmėžė mėsos bryzą iš blauzdos. Sukrešėjęs kraujas storais latakais varvėjo ant plastančio ir staiga subliūškusio šerno kūno, prie kurio dabar pasilenkęs jaunas medžiotojas žiūrėjo, tarytum norėdamas pasakyt:
       — Tai štai tu koks!
       Bendrai, dar turiu dėl viso to nors porą žodžių tarti. Ateityje turbūt dar ne kartą pasitaikys šiam asmeniui į mirtiną pavojų patekti. Tai aš atvirai ir nuoširdžiai įspėju: būkit ramūs, lyg paskutinio puslapio jis bus gyvas, o toliau? Nepavydžiu tiems, kurie panašiais efektais vilioja skaitytoją.
       Ir ramiai išplaukiam į nežinomą ateitį. Ką gi ji mums žada?
       Kol aš čia kalbėjau apie savo, kaipo rašytojo, nusistatymus, štai į tą dirvonėlį, kur padrikas tįsojo šernas ir kur pirmi nedrąsūs ūseliai iš džiaugsmo vos juntamai virpėjo, subėgo daugybė kitų medžiotojų.
       Vidury šernas kietai suspaudęs žiaunas ir kruvinai iltim perkandęs savo liežuvį. O aplink daug garsų ir judėjimo. Pagarba, didžiavimas, pavydas aplinkui. O nugalėtojas šypsenos nuo veido kaip musės nuo medaus, nors stengias, nenuvaiko.
       Labai paprasta ir suprantama, kad nuo to laiko jauną medžiotoją vadino:
       — Šernius.
       Esu patenkintas, kad mano pasakojimas, nors pamažėl, bet nepaliaujamai slenka priekin.
       Tiek daug jau padariau, kad suspėjau pranešt savo pasakojimo vyriausio asmens vardą:
       — Šernius.


       (Pirmo paveikslo pabaiga)

 

       Senovės lietuviui laukiniu būt – tai tik nusispiaut. O dabar jau kur kas sunkiau.
       Ta bambagyslė, kuri Šernių prie vienos žemės vietos buvo pririšus, trūko. Ir dabar jis jau laisvas lauke liko.
       Kaip gi aš ateinančiais rinkimais susirūpinusiam piliečiui, ar labai raukšlėtam žinovui, ar, pagaliau, jaunai ir mąsliai [maloniausia medžiaga!], bet „džimi“ batukais apsiavusiai merginai nusakysiu – kaip Šernius lauke laukinis buvo? Vis tiek bus panašu į gegužinę arba į linksmą kelionę paviešėt svetingam užkampy. Geriausiu atveju skaitytojas vaizduosis persirengusį aktoriu iš lietuviškos istorinės piesės.
       Na, tai kaip gi mes darysim, skaitytojau? A? Reikia, kad Šernius būt laukinis. Reikia jam kitoniškų, negu dabar akių. Jei anatomijos profesorius tobulais instrumentais išmatuotų kiaušą, tai jau rastų nors mažytį, bet visgi skirtumą! nuo šiandienių kiaušų.
       Kita krūtinė. Kita kakta. Kitoniškos žarnos.
       Et, tiek to! Nelsepiu. Dalyvaukit kartu, mielas skaitytojau. Jus „mielas“ tradicijos dėka šiam mano darbe. Štai griežtai naujas grimas. Liesus plaukus šalin! Še, Šerniau, laukiniai galingom garbanom šepečius šiepianti plaukai. Duok krūtinę. Taip. Nemanyk rodytis senovės Lietuvoje su liesa širdele, kurios išsekę raumenėliai neįstengia pakankamai stipriai ir greitai pumpuot kraują. Še tau didžiulis ir tikslus raumenų akumuliatorius.
       Laikyk krūtinę! Su valstybinės degtinės pusbonkio įtalpos kraujo kiekiu tik parlamento liberalų lyderis išeitų, – sakau, duokš krūtinę: – kibiru raudoną ir tirštą, kaip į 40 arklio jėgų motorą mašinistas benziną – pilu tau kraują.
       Nervai? Jei nori, šilkinius telefono laidus galiu pasiūlyt.
       Celso stiklus į akis: Kad viską kaip kovos metu artilerijos kapitonas galėtum įžvelgti.
       O dabar atsigrįžk į mane.
       Taip.
       Dabar tai galiu tave rekomenduoti į senovės didvyrius.
       Na, pagaliau jei taip, klausyk mano komandos:
       – Marš į senovės Lietuvos mišką.

       ––––––

       Nedideli, šmaikštūs ir taip gyvi, kaip vestuvėse pamergiai, arkliukai – juodbėriai. Aš turiu pabrėžt, kad jų plaukų spalva nuo manęs nė trupučio nepriklauso. Siekdamas įvairumo aš kitokiai spalvai simpatizuočiau. Bet šiuo tarpu jau nieko negaliu padaryti: ir dainos ir istorija kliudo.
       Tie patys juodbėriai neša ant savo nugarų po vieną vyrą.
       Juodbėrių kanopos senai jau atsisveikino su sava žeme. Dabar svetimi laukai jiems pakojon kelią kloja:
       Kur senesni žino, kad netrukus bus svetimųjų miestas. Žino, kad ten moterys ir turtai jų drąsos laukia. Jaunikliai džiaugias ir nauju šlaitu ir keliūtos vingiais ir artima proga drąsą parodyt.
       Visai negrandiozė ir neįspūdinga įvyko kova.
       Suprantu: tankai, armotos, kulkosvaidžiai, dešimtys ir šimtai tūkstančių kariuomenių. Tai kas kita. Ir kūnas šiūšta ir statistika baisi. O čia...
       O čia sauja lietuvių. Tiesa, jie labai uoliai stengės kuo daugiau bildesio ir triukšmo padaryti. Kiek tik galėjo senoviškiau ir baisiau apsivilko. Kepurės raguotos, kaip mūsų Dauguviečio senoviniuos spektakliuos, kailiai, brazdos, pečiai platūs, be vatos pagelbos – tik iš tikrų raumenų ir kaulų – pečiai. Nors tai gerai!
       Arkliukai per šonus šikšnom išvanoti gaidžiais puolė į svetimų sodybų tirštumą.
       Svetimos moterys sukliko ir vanago užkluptoms vištoms pamėgždiodamos, apdraikė viską riksmu ir vaitojimu.
       „Lietuviai plačiu ruožu puolė priešus“ [nepainiokit su panašiais 1919 metų „Lietuvos“ diplomatiniais pranešimais]. Priešai netaip lengvai atidavė savo moteris ir kitonišką turtą. Daugumas jų norėjo greičiau mirti, negu „prakeiktiems lietuviams“ užleisti savo vietą. Visai nejuokom kautasi. Krista žemėn iš abiejų pusių gana gausiai. Kraujas tirštais lašais aplinkui taškės. Kalavijų rankavėtai nuo kraujo lipo prie rankų. Skvernai taip pat kruvinom dėmėm išmarginti.
       Triukšmas. Aš nieko prieš neturiu: vaizduokitės sau istorinio lietuviško veikalo sceną. Vaizduokitės butaforinių kalavijų, ješmų, kirvių, buožių ir skydų bildesį. Vaizduokitės kaip čia vienoje, čia kitoje vietoje kiaurai perverti, kariai plačiai rankas iškėtę krinta. Vaizduokitės jų vaizdingas priešmirtines konvulsijas. Tik... patriotinių monologų nereikia. O šiaip tikrai būtų panašu į tai, kas tikrai įvyko. Kad ne grimas, kurį šios kovos dalyviai labai sunkiai gali nusiplauti – būtų tikras sodžiaus teatro pamėgdžiojimas. Nevykęs spaistymas su buožem ir kalavijais. Joks save gerbiąs režisierius tokios scenos nenorėtų rodyti.
       Metęs bendrą žvilgsnį į visą kovos lauką, aš kaipo nuoseklus pasakotojas turėčiau sustoti ties keleta įdomesnių detalių. Daug ką galima pavaizduoti, daug to verta.
       Tik gaila, kad mano rankos žymiai supančiotos mano pirmykščiu, del Šerniaus gyvybės išlaikymo, pareiškimu. Aš dabar jau nebeturiu tiek progų neramumu pavirpint skaitytojo širdį. Todel ne perdaug spausiu į tas vietas, kur Šernius į pavojų patekęs, galėtų jaudinti skaitytoją.
       Būtų malonu, kad skaitytojas vis tik sutiktų su manim lengvu žaismingu žingsniu kartu tolyn eiti.
       Šernius.
       Numanau – daug kas klaus: iš kur ir kaip jis čia atsirado? Ką veikia? Ko siekia? Klausimai vietoje. Ir aš privalau į juos atsakyti. Bet teks skaitytojui labai miglotu atsakymu pasitenkinti.
       Ot, taip sau. Šernius bėgo mišku. Sutiko būrį raitųjų. Trumpa tarp jų kalba:
       – Kur tu, – vadinas, – be kepurės bėgi? Gal širšė vėjas, cha-cha!
       Šerniaus atsakymą gali suglaudus taip išreikšt:
       – Et taip sau. Bėgu ir gana. Tik atgal grįžt nebegaliu.
       – A! Šitaip. Na, tai drožiam kartu. Tuo tarpu pesčias dumk. O paskui gal ir arkliapalaikį gausi.
       O Šerniui kas? Jis mato – nieko neturėdamas ir nustot nieko negali. Tai ir sako:
       – Velniai jūsų nematai, drožiam.
       Ir kada jie sutiko priešą, Šernius nedaro gėdos autoriui. Jis įsivelia į pačią priešų tirštumą. Keletą kartų parkrenta, vėl pasikelia ir lupas kiek gali. Vienas vyresniųjų padrąsino:
       – Gerai, – sako, – tik ne perdaug, kad be reikalo žarnų neištaškytum.
       – Spiaut, – ilgai kalbėt laiko neturėdamas atkirto įsisiūbavęs Šernius.
       Vos pasibaigė šis trumputis pasikalbėjimas, lietuvių priešai gauna paspirties. Lyg į krosnį keletą pliauskų įsviedus, kovos liepsna karštesnė tapo.
       Lietuvių baras krūpterėjo, lyg pasviro. Buvo galima manyt, kad padidintos ir šviežios priešo jėgos lietuvius sutriuškins. Bet pavojui padidėjus ir pralaimėjimo pasekmėms kiekvieno vaidentuvėje sužibus, lietuviai trūko – lūžo šoko priekin. Pirmutinių tarpe Šernius.
       Priešai pastebėję laikiną lietuvių pakrikimą dvigubai karščiau ėmė veržtis.

       — — — — — — — — — — — — —

       Šernius nesvyruoja. Jis įžuliai raunas priešų tarpan. Jis pasergėjo, kad greta jo stovėjusieji sėbrai atgal atšoko.
       Atšoko jie tik laikinai, tik tam, kad prisitaikyti ir vėl pulti. Bet vieną akimirką Šernius vienas. Vienas tarp priešų.
       Priešai biauriai subliovė. Panertė galvas ir paskutiniškai užsimojo lietuvius sugniužint.
       Štai dideliu greitumu paskui vienas kitą ūžiančių įvykių grandinė.
       Atokiau buvęs vienas, įgudęs prie panašių skerdynių, priešas mato Šerniaus aklą drąsą, siaurai akis primerkia, užsimoja ir šaltai, bet taikliai į jį paleidžia smailų iešmą. Tokią jėgą kietas priešas pavartojo, kad iešmas ne tik Šerniui į pilvą įsibestų, bet kiaurai jį perskrostų. Šernius pats užsimojęs kirsti. Jis nemato, kad iešmas neša jam neišvengiamą, tikrą mirtį.
       Greit, nelauktai tai įvyko. Niekas negalėjo padėti. Niekas ješmo nesulaikys. Taikiai paleistas jis va štai! Šerniaus pilvo skradžioje žaizdoje pasvirs.
       Užpakaly kaž kas suriko. Bet argi išgirs ta trumpą riksmą Šernius? Ne! Nepataisomai. Būtinai. Tikrai tai įvyksta...
       O skaitytojas tur būt šypsos. Tur būt kritingai lūpas sudėjęs laukia!
       – Pažiūrėsim... Kaip gi jis iš tos padėties išsinarplios. Pa-žiū-rė-sim...
       O jei aš nebūčiau atidengęs savo paslapties... Sakykit, skaitytojau, argi neatsirastų jūsų širdyje mano simpatingam, vikriam, geram ir visokių malonių vertam Šerniui užuojautos. Na, prisipažinkit, ar nepajustumei saldžiai skaudaus kutenimo savo viduj, ten kaž kur tarp širdies ir jaknų...
       Dabar tik šypsena ir su nepasitikėjimu primerktos akys. Aš tai žinau. Ir todel atatinkamai elgiuosi.
       Štai atidengiu uždangą, už kurios pasislėpę mano kolegos ruošias jus, skaitytojau, žavėti. Atvirumas, šviesa. Jokio patamsio! Štai kas man rūpi.
       Kartu viešumoje aptarsime padėtį.
       Šernius užsimojęs kitam kirsti. Jis kovos karščio įkaitintas nepastebi dideliu smarkumu stačiai į jį krintančio iešmo. Aš sulaikau šią sceną: kaip kinimatografe, staiga nustojus aparatui sukti juostą, vaidintojai, kaip kas buvo – kas žodį išsižiojęs tarti, kas koją pakėlęs žengti – lieka nejudomai stovėti. Taip ir ši su Šernium scena staiga sustingo.
       Aš galiu taip padaryt. Šernius staiga [skaitytojo širdis suvirpa] atsigrįžta. Pamato. Akimirksnis... jis baisiu greitumu stveria iešmą... Ir... Štai baisiąją mirtį [ir tiek rūpesčių autoriui] nešęs iešmas Šerniaus rankoje. Tai labai prašmatnu, herojinga, karžygiška. Na, o jei jau rodyt karžygį, tai kad bent karžygis būtų! Bet mūsų amžiuje įtikink kad nori žmogus, jog tikrai taip buvo. Netikės, šaipysis. Antra versija. Staiga [vėl pasikėsinimas į skaitytojo širdį] greta stovįs priešas lygiai tuo pat metu [kaip tik tada, kada autoriui prireikė] gavęs mirtiną smūgį virsta ir patenka į iešmo ir Šerniaus tarpą. Ješmas jį skradžiai perveria [šiam nelaimingajam vistiek: viena skyle daugiau ar mažiau!] ir tik krauju lašančiu smailagaliu nuskrodžia Šerniaus alkūnę.
       Ką gi, padėtis pirmu žvilgsniu ne blogiausia. Lengvai ir greit baigta su ta painiava. Ir skaitytojas užintriguotas. Bet senai jau su panieka žiūrima į tuos autorius, kurie panašius klausimus palieka paprastam nuotykiui spręsti. Ir čia, vadinas, neišdega!
       Trečia padėtis. Įvykiai nekliudomi vystos. Bet tada juk Šernius miršta, o tai prieštarauja pamatiniam mūsų nusistatymui. Galima, žinoma, mirtina žaizda. Bet velniop ją! Paskui tąsykis su ligoniu. Reikia tada kaž ko moteriško, švelnaus, kas jį prižiūrėtų, slaugytų. Reikia daug jausminių klijų. Dūsavimai, kuklūs žvilgsniai, šnabždesys ir panašios šiukšlės – ką gi daryt? Nebent...

       — — — — — — — — — — — — — — — — — — — —

       Daug darbo buvo lietuviams. Kol belaisvius suraišiojo. Kol pasislėpusius išgaudė.
       Daug sukapotų. Vaitoja. Pagauti priešai šiepia iltis. Iš visų pusių apsupti jie vilkais žvalgos į lietuvius, taip žiauriai stiprius ir už juos galingesnius, kad priešų krūtinėse prieš jų norą, atsiranda juos žavintis jausmas.
       Šernius kitų tarpe darbščiai sukas aplink suimtuosius. Jis gerai, kietai suriša priešų rankas. Jau neatsipalaiduos! Kai kas jau bėga į priešų trobas. Iš ten girdėt moterų riksmas. Drebančios moterų rankos glosto priešų pečius, tikisi pasigailėjimo sulaukti. Pilnos paskutiniško gyvuliško pykčio akys pavergtos ir kitoniškos neįstengia būti, kaip tik švelniai nuolaidžios.
       Kailiai, indai, ginklai didžiuliais griežiniais styri aikštėje, kur senesnis juos prižiūri.
       Šernius taip pat bėga į sandėlius. Stveria daiktus. Neša. Jį kartais piktai subara:
       – Mesk tuos griozdus!
       Ir dalį velkamų daiktų jis bruka šalin. Mat, jauniklis, jam pirmiena.
       Vienoje troboje Šernius netikėtai užklumpa priešų moterį ir savo nekantrų kovos draugą tokioje padėtyje, kad jis čia pat sustingsta. Aukštai pakelia antakius, skubiai perbraukia staiga išdžiūvusias lūpas liežuviu... Nežino ko tvertis. Pats nepamato, kaip pagriebia sunkią girnapusę ir matyt tikėdamas, kad ta girnapusė gali iš ten jį išvesti, velka ją į aikštę. Nors aišku, kad ir niekieno nenurodomas jis juk numanė gi, kad ta girnapusė jiems nė trupučio nereikalinga.
       Kol priešai buvo pavojingi vyresniųjų nesimatė: visi lygiai su priešais pliekės. Dabar, kada tik vieni nugalėtojai liko šeimininkauti turtingose priešų sodybose, vyresniajam buvo daug rūpesnio.
       Štai vienoje pusėje pasigirdo klyksmas, keiksmai. Vyresnysis randa: du jaunikliai šiųmečiais gaidžiukais prieš vienas kitą stiepias, Nekantrūs ginklai, kurie buvo priešams skirti, virpėjo rankose ir štai-štai ruošės saviškį kirsti. Čia kivirčas del arklio. O štai kitam kampe daug piktesnio barnio priežastis: jauna priešų moteris.
       Išmintingas senis numano kas daryt:
       – Ji mano, – sako.
       Ir tada tie, kurie putoti prieš vienas kitą stovėjo, svariais žvilgsniais palydi tą šmaikščią, neregėtai juos žavinčią moterį ir tuojau nurimę abu greta bėga kito turto plėšti.
       Paskui puota.
       Skaitytojai, pasiruoškit padaryt malonės aktą. Nes aš anksčiau apgalvotu planu ruošiaus nusikalsti. Nepatieksiu iškilmingų, senovės gyvenimo aprašymuos įprastų puotų paveikslų, nevartosiu šydo, nė kitokių grožybių.
       Jokios tvarkos. Visur kur tik rado patogesnę vietą, skubiai ir kuo galėdami sotinas. Išsijuosę. Veiduos po plačiąją, lyg pečiadantė, šypseną. Net auksuotų taurių trūksta! Gėralą semia visu kuo, dargi rieškučiom. O gėralas? Jis taip dvokia aitria rūgščia ir graužia kartumu gerkles, kad dabartiniai „Metropolio“ gerėjai ir nuo vieno antpirščio, kaip kačiukai nuo pypkės syvų, – išsitiestų. Kumelės pienas, na tai ir su dabartiniu šampanu nepalyginsi. Rūkytos ir kitokios mėsos gabalai. Žuvys. Vaisiai. Be atodairos į žiaunas kemšama. Ir viskas, kas tarp plačiųjų dantų pakliuvo, kriaukši ir smunka gilyn, o ten dugnas labai toli: ten didžiuliai valgių griežiniai, lyg štukoriaus rankose pinigas, be pėdsako dingsta.
       Kada visi įkaito, kada kojos pačios pasikeldavo ir šeimininkų valios neklausydamos treptelėdavo, kada rankos plačiais ratais pamėgo judėti – prasidėjo žaidimai. Išsistovėję eržilai nesuprantamo pykčio pagaut krato karčius, vilpši aukštyn paskuigalius. Nė vieno mandagaus gesto! Švelnaus nusiteikimo asmenybei ir žiūrėt būtų nepatogu. Ne tik kojas vienas kitam mindo... na, ką čia kalbėt!
       Vienas kitam kimba į sprandą. Ritas, minas, glebesčiuojas, meta vienas kitą žemėn ir kartu būriais griūva. Staiga kai kas piktai suurkščia, mat jam pasirodė, kad jam koja pakišta ir pečiu niūkterėta perdaug piktai. Kietas kumštis zimbia į smilkinį. Ir smilkiny smilkteri žiežirbos.
       Vyresniam vėl darbo.
       Galūtinai sotūs visą savo kūną išdraiko aplinkui. Mat, nereikalingos dabar rankos – tai kam jas rankiosi, nereikalingos ir kojos – neverta nė kilot jas! Lai drypso.
       Šernius gėrė. Šernius šurmuliavo kiek gana! Mynėsi. Už juostų po du susikabinę jaunikliai švaistėsi aikštėje, ardė savo kojom žemę, stenėjo, atsiviedėję sviedė vienas kitą. Girdėt jų sunkus kvėpavimas. Jų karštas prakaitas aitriai net iš tolo kvepia. Jų prakaituoti pečiai su pečiais suspausti – nė mintim tarp jų nepralysi. Niekas nenori nusileist.
       – Um! – girdis iš visų krūtinės jėgų atsidusimas. Tai mėginimas priešą žemėn parblokšti. Priešas neatsilieka. Jis ilgai nelaukęs apgaulingu judesiu dėmesį kitur nukreipęs taip pat:
       – Ok! – mėgina priešą ar per petį stačia galva numest, ar keliuos suklupdyt, ar oran pakėlus ant šono patiesti.
       Šernius ėmėsi su vienu. Pasistipinėjo, paakėjo kojų storais pirštais šaknelėm perpintas velėnas, prisitaikė, sukė, metė – parbloškė. Kitą taip pat žemėje paliko. Jau keletas nugalėta. Tada stovykloje pasigirdo balsų, kurių prasmė ši:
       – Žiūrėk! Tai jauniklis! A? Gyslotas berniokas!
       Kada paskui vienas kitą per Šerniaus rankas perėjo keletas jauniklių ir kada vis tas pats likimas juos sulaukė... Staiga atsikėlė iš tarpo vyresniųjų vienas vyras. Pačiam gerume. Prieš pat žilus plaukus smilkiniuos. Tai buvo toks vyras, su kuriuo ir pats vyresnysis mandagiai kalbėjo. Jis nieko neklausė. Kaip žalas jautis niuriai priekin ėjė ir jo plati krūtinė iš tolo jam kelią skynė.
       – Na, eikš! – įsako jis Šerniui.
       Šernius kuklus. Visa savo išvaizda Šernius nori parodyt, kad tų imtynių jis visai nenori.
       Reiškia, mes čia taip sau, žaizdami ritėmės. O taip, kad rimtai, tai nė nemanėm. Jis nori išvengti to susitikimo. Kam tai? Jis tokios garbės ir netroško!
       Ir prieš Šerniaus norą šis vyras paėmė jį už juostos. Ir verste vertė Šernių jo juostos nusitverti. Šernius atžagariavo. Pagaliau tas kietasprandis įnirto:
       – Pienburni, – vadinas. – Ką? Neišmanai kokios tau garbės suteikiama. Tu būsi jo, o ne ko nors kito, parblokštas!
       Stovykla suūžė. Paskui kaip po perkūnijos tylu.
       Ši scena surinko visas dar neužmerktas ir sapnais neuždraikytas stovyklos akis. Aplink atas. Įvairiaspalviai blizgančių akių ratas. Vidury rjiedu už juostų susikibę.
       Šernius jaučia, kad jis pateko į stiprias reples. Jis mato, kad nuo tų imtynių neatsipalaiduos. Jis nebenori šį piktą vyrą dar sykį užpykdyt ir taip pat rimtai jį suima... Tik... visų krūtinių sutartinas kauksmas. Trumpa nejauki tyla ir betvarkis klegesys.
       Mat, tas piktasis aplink save baime apsisiautęs vyras nugara žemę pasiekė ir juokingai, lyg nevykusi šeimininkė skystą tešlą, kojom orą pamaišė.
       Greit. Gal abiem lygiai nelauktai tai atsitiko.
       Taip. Šernius ir šį stipruolį, kurio net ir ramaus visi bijojo, parmušė. Tiesa, gal čia paprastas nuotykis. Gal perdaug tas kietasprandis barzdočius svaiginamo gėralo suvertė sau į gerklę, gal perdaug savim pasikitėjo, gal, pagaliau, stačiai jo koja paslydo ir menkai pagelbėtas jis pargriuvo. Bet faktas, visų akyse lieka neginčijamu faktu. Jauniklis Šernius pečiais griozdingai šakotą priešą paguldė.
       Šis šast, pašoko! Skaudžiai per sukąstus dantis sumykė. Pajuodavo. Pačiupo Šernių. Sklandžiai, lyg karštai mylįs bernas mergą, suėmė jį... Ir jau visi užmirė, – žinojo, kad dabar tai vargas Šerniui! Kol negrikšters ranka, kol nugarkaulis nekriaukšters, tol Šernius iš geležinio glėbio neištruks.
       Akių aplinkinis ratas dar skaidriau sužibo. Burnos kai kur atvėpo. Kai kurios figūros nejučiom pamėgdžiodamos susikibusių pozas keistai persimetė. Užuojauta dabar visa urmu Šerniui krito. Kiekvieną krustelėjimą skaidrusis akių ratas seka. Kai kas suriko:
       – Gana, pakaks!
       Bet ir šaukta nedrąsiai, nes žinoma gi, kad Šerniaus priešas nieko neatbos! Savaip šį ginčą baigs.
       Žinojo visi Šerniaus priešo kerštingą, kietą ir nežinantį kas pasigailėjimas – būdą. Žinojo ir tik vieno laukė, kada pagaliau jis ras reikalingu Šernių sutriuškint.
       Akių ratas niekur nemirksi – mato, kad jie iš lėto vienas kitą žiauriai suėmė. Jaučiama, kad Šerniaus priešas nusprendė taisyklingose imtynėse jam atkeršyt. Akys paspringo reginiu. Akių ratas tyliai žiba ir laukia...
       Veltui laukė.
       Nes vyresnysis, kuriam teko šį būrį tvarkyti, greit reikalą sau vienas apsvarstė. Ir nusprendė: negerai – jei tas jauniklis skaudžiai nukentės, dar blogiau jei vyresniajam nepasiseks. Todel jis staiga suriko:
       – Gelbėkitės, priešai!..
       Bet tuojau paaiškėjo, kad nedaug jo pameliuota. Vos tik spėta krūpterėt, vos tik suprasta to šauksmo prasmė tolumoje tikrai pasirodė priešai. Priešai, jų aukščiau išsklaidyti, surinko gausų būrį ir ėmė nurrmusius ir jokios pavojaus nesitikėjusius lietuvius iš visų pusių supti.
       Vietoms įgėrusiems, vietoms šiaip lig kaklo prisisotinusiems, vietoms apsnūdusiems lietuviams nieko daugiau neliko kaip tik ką patvėrus, ką pametus kiek galima sparčiau sprukti.
       Mieguisti veidai graibo ir nieko neranda. Apygirčiai šuoliais ir bėga ir blaivėja. Imtynių dalyvių, pirmykščius griežčiausius troškimus, kaip chirurgas apendicito priežastį – lyg kas iškirpo. Šoko, tvėrė, bėgo, vienas kitam padėjo. Kerštas, pavydas, pagieža, nirštas vidun smuko. Ir tuos visus įvairius jausmus pakeitė: rūpesnis išsigelbėti.

       Antro epizodo pabaiga

       Jei jis būtų gyvenęs ketvertą dešimčių metų atgal, jį dievobaiminga motutė gailiai dūsaudama būtų prikalbėjus kunigėliu tapti. Ir tada jau ne man, tik gal A. Vienuoliui jis būtų patekęs, kuris ot stilingai ir gražiai aprašytų ir visus jo pergyvenimus.
       Jei dabar gyventų – gal būtų mūsų gausios lyrikų šeimos nariu. Gal rašytų mistikos, švelnučių kaip turtingiausios virtuvės tolimi kvapsniai, jausmų pilnutėlius eilėraščius. Nešiotų akinius, alum sulaistytą, papirosų pelenais apiberta „vizitine“, skolintų lig ketvergo pas pažįstamus po penkis litus, asistuotų mūsų primadonoms, lankytų Metropolio balius ir t. t.
       Bet jis gyveno senai. Buvo tikras senovės lietuvis. Ir noroms, ar nenoroms aš šiuo tarpu turiu jį aprašynėti. Ką veiksi – tokia jau sunki mano duona!
       Jau iš mažens jis gan aiškiai skyrės iš kitų berniokų tarpo. Liesas, išblyškęs. Lėtas. Tylus. Visados vienas. Droviai žvalgės į žmones. Jei tik galėjo – su nieku nesusitikdavo. Merginos jo nesidrovi ir tualetą laisvai pasitaiso ir kalba atviriau negu prie kitų bernų. Jau paugėjęs, kada jo viemečių viršutinės lūpos emė be atodairos spaigliuotis, kada jie nepraleisdavo progos merginą kur nors pačiupti ir nors juokom ją pakirkinti, jis šalinos nuo mergų. Negreit daug vėliau už kitus ūsų ir barzdos vietoje uždėrėjo jam keletas stambių, nevykusiai pastyrusių gyvaplaukių Praminė pajuokos vardu: – Ožkabarzdis.
       Bet vėliau Ožkabarzdžio vardas buvo labai nuolankiai ištariamas.
       Ir štai del ko taip atsitiko.
       Sunkaus darbo negalėjo dirbti. Medžioti ir kariauti bijojo ir nemokėjo. Buvo ties namais. Apylaisvis. Slankiojo pakampėm, skardžiais. Rankiojo žoles. Senių patarimų klausės ir viską įsidėmėdavo. Ėmė lankytis pas atsiskyrėlį seną ir išmintingą žynių. Padėjo jam kada jis žmones gydė, davinėjo jiems įvairiausius patarimus, kada jis laužus degino ir paslaptingų apeigų pagalba stengės aplinkinius žmones jau palenkti.
       Žodžiu – Ožkabarzdis tapo žinium. Ir jo vardas jau be pašaipos, rimtai, su pagarbos ir dalinos net baimės šešėliu ėjo iš lūpų į lūpas. Ožkabarzdis pagarsėjo. Jo patarimai buvo tikslūs. Jo vaistai gelbėdavo, jei dar sergantis netingėjo gyventi. Jo mokytojas seno, barstė pamažėl savo išmintį, atminti ir akių šviesą. Ir kada to viso seneliui jau maža beliko, tada Ožkabarzdis už šio šešėlio pasislėpęs jau visai savarankiai ėmė veikti. Seniui mirus žmonės kaip ir dabartiniai parapijonys savo klebono pas kurį krikštydamies ar vesdamies taipuoliai derėjosi. kaukte kaukė.
       Tačiau senelio žmonės neilgai raudojo. Ožkabarzdis juos mokėjo nuraminti. Ir netrukus šis žinys garsus tapo plačiausioje apylinkėje.
       Iš tolimų kampų ateidavo žmonės jo patarimų klaustis. Jo žolės daugeliui suteikdavo vilties pasveikti.
       Čia vis praeitis. Aprašymai to, kas jau buvo.

       –––––––––

       Štai pasklydo gandai, kad žiaurus ir galingas kariauninkų vardas lig tol nežinomas kažkoks Šernius (visai neiškilmingas, neskambus, be aukštesnės simbolikos vardas!) išvaikė daug aplinkinių kunigaikščių, jų kareivius prie savo vis didėjančių būrių prijungė.
       Senesnieji kunigaikščiai (kurių vardai tokie kilnūs buvo) pabėgo arba pasidavė Šerniui.
       Šerniaus valdžia didėja. Pamažėl, bet nepaliaujamai plečias jam paklusnių žmonių skaičius. Iš svetur atgabenti vergai jam medžioja meškas, stirnas ir šernus, jam gaudo lynus ir lydekas, jam sėja rugius jam aukli arklius.
       Iš svetur atgabenti žalvariniai daiktai nuo priešų ir nuo archeologų saugiai žemėse suslėpti tik žmonių pasakose žiba savo gudriais pagražinimais.
       Šernius turi didelį apetitą daug įvairaus turto, (nesvarbu, jei šiuo metu jis ir neatneša apčiuopiamos naudos, savo glėbin sučiupti. Viską sau renka. Ir jo galybė ir turtai ne loterijos uami laimė – tik sunkaus nuolatinio darbo vaisiai.
       Taip. Šernių sutinkam dabar galingu ir turtingu karingų lietuvių būrio vadu.
       Šernius nuolat kariauna su visais, kurie aplinkui. Tai priešus veja ir jų sodybų pasiekęs vergus – vyrus ir moteris – ir turtą gabena, arba kiek kojos neša dumia nuo gausingesniu priešininkų ir žiauriai griežia dantim, kada sužino, kad jo sodybos pelenuos, jo moterys ir vergai surištom rankom išguiti.

       ––––––

       Dabar Ožkabarzdis nuošaliai gyvena. Turi pasekėjų. Gudriai ir nedarydamas sau jokios skriaudos aiškina jis paslaptis.
       Jis taip galingas, taip įtakingas žmonėms, kad ne tik prasčiokai, bet ir pagarsėję karo vadai ir valdovai su juo tariasi, jam dovanas sunčia, į jo norus atsivelgia.
       Ožkabarzdis jau senai laukė Šerniaus. Laukė, kad jis ateitų, kad padarytų tik pirmą žingsnį. Ožkabarzdis pats išbėgtų pasitikti ir žemiausiai nusilenktų ir kitiems taip pat lieptų nusilenkti.
       Ožkabarzdis turėjo gražaus laiko. Jis galvojo, svarstė, planavo. Ir pagaliau jis turėjo jau smulkiai išdirbtą planą: kuriuo būdu sau pačiam (žinoma!) ir Šerniui (be jo nieko neišeitų!) daugiau valdžios įsigyti. Ypač jį jaudino ta aplinkybė, kad jo planu Šernius turi virsti dideliu, galingu, baisiu valdovu. Na, žinoma kartu su Šernium tos galybės, tos didybės ir tos baisybės ir kukliam, bet gudriam Ožkabarzdžiui dalis turėjo tekti. Ir tik laukta progos...
       Bet Šernius savo galvą padavė į kitų rupesnių nasrus. Ir jis nedavė Ožkabarzdžiui galimybės jį patį – Šernių – laimingu padaryti.
       Ožkabarzdis kentėjo. Jo savymeilė įžeista.
       Vaizduokitės kokia sunki buvo kelionė net nekviestam Ožkabarzdžiui pas Šernių.
       Ir didelio noro turėdamas negaliu patenkinti skaitytojo troškimo pamatyti senovės pilį, tą aukštą, stipriom sienom aptvertą, taip ceremoningai, nelyginant karo muzėjus sutvarkytą, kilniai ir stilingai išpuoštą dvarą. Šernius pilies neturėjo: sustoja ten, kur sučiumpa laisvesnę valandą. Barzdotų, ilgais apsiaustais dvariškių nėra. Ir pats štai Šernius atsikėlęs užsimetė ant pečių kailius ir ant slenksčio sustojęs užmiegotom akim pažiūrėjo. Saugokitės, nesivaizduokit ir čia sceniškos pozos! Jis paprastai pažiūrėjo, pažiūrėjo tik todel, kad nežinojo kur yra jo svečias.
       Štai aš norėjau pasakyti, kad Šernius dažniausiai paprastų karnų vyžom avėjo. Bet stačiai nepatogu. Geriau apie tai nutylėt. Dar susilauktum patriotinių sluoksnių protestų.
       Ožkabarzdžio lazdos irgi nėra: jis nesenas ir neturėjo reikalo ramstytis. Todel jis paprastai priėjo prie Šerniaus.
       Ožkabarzdžio norėta su Šernium pasikalbėt svarbiu reikalu. Šernius duoda suprasti, kad mielai nori jo klausyti.
       Ir jie abu nuėjo taku. Ožkabarzdis kalba. Šernius tyli. Klauso. Galvoja. Jie eina toli, sugrįžta ir vėl eina. Vis kalbos nebaigia. Šerniaus draugai jau senai pasiruošę joti. Jie laukia vyresniojo, bet nedrįsta kliudyti kalbos.
       Ožkabarzdžio išbalę plonos judrios ir miklios lūpos ir šiepias į gudriausią šypseną ir kukliai pasitempia ir rūsčiai susiraukia ir nuolankiai pastyra. Bet to viso nepaisant Šerniaus žvilgsniai vienodai aštrūs, vienodai ramūs, nė trupučio nesikeičia.
       Pabalnoti arkliai neramiai kasa kanopom patvorį ir erzina Šerniaus draugus:
       – Pririšt tą šluotą prie baslio ir į kanapes! Ne vienas žvirblis iš tos apylinkės emigruotų! – tiek nepatenkintai prabilo vienas senovės lietuvis, kad net autoriui padarė nesmagumo: stilių sujaukė.
       Pagaliau Šernius žengė į juos taip tvirtai, kad visi tuojau suprato, jog jis jau daugiau negaiš ir jos sau.
       Pusę žingsnio nuo Šerniaus atsilikęs ėjo Ožkabarzdis. Todel jis turėjo truputį persikreipt ir galvą atsukt, kad visą laiką nepamest Šerniaus žvilgsnio. Ir dar šią paskutine proga jis stengės išnaudot, nors jau mažai beliko vilties – Šernių įtikint. Jų kalbos pabaigą tokiu būdu išgirdo ir kiti.
       Jau pavadį rankon sugriebęs Šernius tarė šia prasme:
       – Kad aš neturiu laiko. Matai, štai ir dabar jau senai turėjau iš čia išjoti.
       – Aš vis del to siūlau apgalvot. Visai kitokia būtų pagarba ir baimė.
       – Ką? – staiga atsigrįžė Šernius. Ar dabar kas Šerniaus nebijo? A? – taip rimtai paklausė jis Ožkabarzdį, kad šis nenoroms turėjo atapakalias atsitraukti ir tuo įrodyti jog Šerniaus tikrai bijomasi.
       – Bet vis tik, – dar mėgino Ožkabarzdis nors nedrąsiai palaikyt savo pasiūlymą, – Vienas kunigaikščio vardas jau priverčia prasčiokus drebėti.
       Ir iš susijaudinimo drebantį pirštą aukštyn pakėlė Ožkabarzdis.
       – Ką ten vardas! Man ir su senuoju vardu nevargas! O jei nebijos kas, tai štai! – ir prie pat Ožkabarzdžio nosies atsidūrė didžiulis gyslotas, sausakremzlis Šerniaus kumštis.
       Ožkabarzdis viena šviesiai pilka akele pažvelgė į tą raumeningą baisybę ir nejučiom dar žingsnelį atsitraukė.
       – Spiaut! – tarė Šernius ir tuo pat metu perkėlė koją per apvalų, linksmą, plaukais blizgantį iš susijaudinimo pasruvusiom akim juodbėrį.
       Visų arklių kanopos ūmai sutrypė į žemę, juodosios uodegos šmėsterėjo ir tik dulkių kamuoliai pasiliko prieš Ožkabarzdį.

       _________________


       Kalba autentiška


       Keturi vėjai Nr. 2–4, 1926–1928 m.

 

      tarulis_trejos_devynerios.jpg