Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas, 1896–1980) – prozininkas, spaudos darbuotojas, avangardistinio sąjūdžio „Keturi vėjai“ organizatorius. Petrapilyje ir Voroneže lankė gimnaziją, LU studijavo literatūrą, 1926–1927 m. Paryžiuje mokėsi žurnalistikos. Drauge su Kaziu Binkiu išleido „Keturių vėjų pranašą“ (1922). K. Binkiui nuo sąjūdžio atitolus, perėmė vadovavimą, buvo žurnalo „Keturi vėjai“ (1924–1928) redaktorius ir produktyviausias autorius. Vėliau – „Naujo žodžio“ bendrovės spaudinių vyriausiasis redaktorius, redagavo „Dieną“, „Dienos naujienas“, leido „Lietuvos naujienas“, humoro laikraštį „Kultuvė“. Vaidino, domėjosi teatru, reiškėsi kaip dailininkas (apipavidalino keturvėjininkų žurnalą ir kelių šio sąjūdžio narių knygas, surengė Kaune dvi parodas. Nacių okupacijos metais redagavo „Lietuvių archyvą“. 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, gyveno Vokietijoje, vėliau išvyko į JAV. Niujorke redagavo Amerikos lietuvių leidinį „Tėvynė“. Išleido apsakymų rinkinį „Mėlynos kelnės“ (1927), apysakų knygą „Žirgeliai padebesiais“ (1948), romaną „Vilniaus rūbas“ (1965). 1993 m. pasirodė A. Zalatoriaus sudaryta P. Tarulio kūrybos rinktinė „Gyvas stebuklas“. P. Tarulis – vienas žymiausių naujojo meno propaguotojų prieškario Lietuvoje. Prozos modernizmą pademonstravo pirmąja savo ekscentriška esė „Nuovakarių skiauterys“, išspausdinta 1-ajame „Keturių vėjų“ numeryje, eksperimentavo ties absurdo riba, įvedė reportažo ir laikraštinės technikos elementus, iškėlė žodžio autonomiją, gaivino kalbos jausmą. „Mėlynų kelnių“ apsakymai skaitytojo sąmonę atakavo formos įmantrybėmis: kinematografiniais vaizdais, grotesku, į fragmentus subyrėjusiais pasakojimais, ekspresyviai sulaužytu sakiniu. P. Tarulio kūriniuose antitradiciškai traktuojamas žmogus ir būtis, iškeliamos antisentimentalios ir antiintelektualios vertybės – gyvastis, pirmapradis stichiškumas, natūrali prigimtis. Šie modernūs tekstai padarė stiprų poveikį vėlesniems lietuvių prozininkams.