Judita Vaičiūnaitė (1937–2001) – poetė, „Poezijos pavasario“ laureatė, DLK Gedimino ordininkė. 1959 m. Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Dirbo „Literatūros ir meno“, „Kalba Vilnius”, „Naujojo dienovidžio” redakcijose. Pirmasis poezijos rinkinys „Pavasario akvarelės“ pasirodė 1960 m. Vėliau išleido beveik 20 eilėraščių rinkinių, parašė poezijos, pasakų vaikams. 1986 m. apdovanota valstybine premija už rinkinį „Nemigos aitvaras“ (1985). 1996 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos premija už poezijos rinkinį „Žemynos vainikai“. 2005 m. išleista pomirtinė poetės rinktinė „Aitvaras“. J. Vaičiūnaitė viena iš pirmųjų lietuvių poezijoje natūraliai priėmė miesto kultūros pasaulį. Miesto pasaulis J. Vaičiūnaitei toks pats apgyventas, jaukus ir poetiškas, kaip kitiems poetams kaimas. Gatvės, skersgatviai, senamiesčio kiemai geometriškai įformina eilėraščio erdvę, kultūros ir gamtos pasauliai jaukiai sugyvena. Gamta kartais primena taurų inteligentiško buto interjerą, žmogus gyvena šiek tiek romantiškai teatrališkoje aplinkoje. Didelė dalis eilėraščių – aistringas, trūkčiojantis pasiaukojančios ir išdidžios moters monologas. Dažnas eilėraštis – viena ar kelios impresionistinės jausmo, įspūdžio akimirkos, todėl jie jungiami į ciklus, kur impresionistiniai fragmentai tampa visumos dalimi. Poetę labiau domina ne herojiškos asmenybės, o dramatiškų likimų, didelių aistrų žmonės tiek istorijoje, tiek literatūroje ar mitologijoje. Žmogaus likimas brėžiamas vos keliomis detalėmis, svarbesnis pačios poetės jausmas, jos lyrinė reakcija. Vaičiūnaitės kūryba labai vientisa nuo pirmųjų iki paskutiniojo rinkinio.