judita vaiciunaite 1965


DVIDEŠIMT MILIJONŲ


Ant stalo – mažytė laikraščio skiautė. Tik paprasta statistika.
Žmonės dalijas į vyrus ir moteris. Moterų skilty lieka
Dvidešimt milijonų.

Gamta nežino klastos. Išauga per du žemynus šešėlis,
Krintąs nuo nežinomo kario paminklo, ir dega nublukęs užrašas –
Dvidešimt milijonų.

Jie buvo skirti viens kitam. Jį užkasė žemėm. Jinai pasiliko.
Kokia baisi turėjo būti rauda, kai prie kapo verkė
Dvidešimt milijonų.

Ten saulėtu ratilu sukasi vėjy lengvi ir lakus sijonai.
Čia, tamsioj kertėj, gobėdamos gedulo skepetas, gūdžiai rymo
Dvidešimt milijonų.

Ten pasaulio žėrėjimą sugeria pirmąkart pravertos akys.
Čia kalbina svetimą kūdiki ir aprauda nepagimdytą meilę
Dvidešimt milijonų.

Kažkur bandomas atomas. Guli ant stalo mažytė laikraščio skiautė.
Ir nieko nereikia kalbėt – prabyla popieriuj negyvas skaičius –
Dvidešimt milijonų.

1960

Vaičiūnaitė, Judita. Kaip žalias vynas: Eilėraščiai. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.




BANKROTAS

Tu – pėstininkas juodame langely.
Nėra tau vardo. Tavo, kelias trumpas.
Ir kam parūps, kad mažą širdį gelia,
Kad traiško geležinio rato rumbas.

Tu pasitempk. Šimtai akių sužiuro –
Tavęs šviesos dėmėj nebesimato.
Rikiuojas spinduliai baltom figūrom.
Neverk, negalima.
                           Juk tai – šachmatai.

Juk viskas čia kartojasi iš naujo.
Kaskart:
              Diena – naktis. Naktis – diena.
                                                             Tik
Prieš aušrą liūtys plovė aikštėj kraują.
Ir nieks nepastebi, kad vienas mirė ką tik.

1959

Vaičiūnaitė, Judita. Kaip žalias vynas: Eilėraščiai. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.




NEŽINOMAI KABIRIJAI

Po tiltu – savas gyvenimas. Padugnių spalvos ir šviesos.
Savas aidas, kai virpa viršuj geležis nuo ratų ir žingsnių.
Kai juodas vanduo, prailgina gelsvą žibintų švytėjimą.
Pasmerktųjų pasaulis.
Užmirštųjų pasaulis.
Juodam vandeny apvirto paskendę stogai ir varpinių bokštai.
Pajuodusi upė pražydo žaliom ir raudonom reklamom –
Iliuzijų dūmais.
Po tiltu svajok apie tikrąją amžiną šviesą,
Kai tavo suknelė, lengva, lyg vaivorykštė vėjy
Plevens virš tilto turėklų...
Po tiltu svajok, kad ateis jis ir viską supras, ir viską atleis..
Ir nuskriesi į jį kaip šviesa per juodąjį tiltą...
Juodam vandeny sutirpo nuorūkos, spjūviai.
Naktiniai keiksmai ir gniaužiamos raudos...
Juodam vandeny – mirtis, nuodėmė ir sielvartas...
Po tiltu klajok. Tu juk viską pakelsi.
Juodo siaubo, prismaugto ūžimo tiltą pakelsi
Ant savo trapių pečių...

1959–1961

Vaičiūnaitė, Judita. Kaip žalias vynas: Eilėraščiai. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.



TRYS FUGOS

1.


                                         ... Raudona, raudona,
Raudona benzino kolonėlė – aš noriu prie jos sustoti,
       paklausyt, kaip į baką teka benzinas, kaip švilpauja šoferiai...
Raudona paryčio saulė pakyla virš pilko plento
       tarytum didžiulis skaidrus semaforas – išdrįskit drąsiausi...
Raudonom dainuojančiom dulkėm sugūra asfalte saulė,
       ir per lūžtantį nemigos bortą užplūsta išaušus diena.
Raudonos erškėtrožių uogos prinoko prie sankasos žvyro,
       skaidrūs rausvi ežerai pripildo šviesa akis...
Raudona šiurkšti burna praverta deguoniui, dulkėms ir vėjui,
       didelės kietos rankos pro kryžkeles kreipia į rytus...
Raudona kraujo lava galingu crescendo įveržia gyslas,
       ir net užsimerkus vyzdžių gelmėje –
                          raudona, raudona, raudona...

 
2.

... Žiūriu į plonyčių gyslelių painiavą tavo karštam smilkiny –
       penkių vandenynų spalva pulsuoja po mano pirštais...
Užsižiebia žydra šviesa visi nepasiekti aisbergai
                                              ir ašigalių sniego skardžiai...
Sušvinta žydrom atošvaistėm stikliniai stogai
                                                           dar būsimų miestų...
Sublyksi žydri spinduliai ant tavo sunkaus skafandro...
Nukrinta žydras tavo šešėlis
                                        bespalvėj mėnulio plutoj...
Ištrykšta žydras šaltinis,
                           išskeltas tolimų žvaigždžių uolose...
Nutirpsta rukai nuo dar neregėtų paveikslų
                                                             žydruos ekranuos...
Ir ilgesys naktimis
                          taip spindi ir akina
Kaip žydra žvaigždė,
                          kurioje tave sutikau.

 
3.

Violetinis vėjas – violetinis ūkas – vasaros karštis.
Išmušti dulkėti vitražai – skambėdamos šukės pabyra...
Pražydusios dykumos, išgiedrintos pelkės
       pavirsta į plačius neužmatomus plėšinius...
Violetiniai vynuogynai driekias per visą planetos rutulį...
Drėgnos spindinčios kekės išsirpdo vasaros vyną...
Violetiniai saulėtekiai uždega aukštas viršūnes,
                   ateina per kalnus vėjas,
                   ateina perėjom šviesa ir jaunos vynuogių rinkėjos...
Violetiniai jų plaukai plevėsuoja vėjyje,
Violetiniai šešėliai krinta nuo didžiulių sunkių blakstienų,
Violetinės švelnios lūpos nurenka pirmą vynuogių rasą.
Ateikit visi
                   ir ištieskit mažus ir didelius delnus,
Iš vėsių pintinių jums kris į saują –
                                                    violetiniai žemės vaisiai.

1961

Vaičiūnaitė, Judita. Kaip žalias vynas: Eilėraščiai. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.




***
Suskambo lašai per kolonų baltąją tylą,
Ir marmuro kiaukute amžiams užmigo snieginė mergaitė.

       Nuo seno taip skaisčiai nuoga – ir visų, ir nė vieno –
       Kaip jūrų puta spindulinga, – nežinoma guli mergaitė.

Tiek daug įvairiausių akių ja gėrėjosi godžiai,
Tačiau neliesta tartum perlas gelmėj pasiliko mergaitė.

       Tik akys, į vaikišką miegą pažvelgę, šviesėjo
       Ir jau niekados neužmiršo, kaip šypsos per sapną mergaitė.

Nuo šimtmečių kiaukutas aiži. Bet ji nepabunda.
Lašnoja vanduo tartum ašaros. Tyli snieginė mergaitė.

Ermitažai
1957–1961

Vaičiūnaitė, Judita. Kaip žalias vynas: Eilėraščiai. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.




RAUDONKEPURYTĖ

Sudžiūvusių lapų, grybų, lietaus neaiškų dvelkimą
Nešu su savim į nežinomų gatvių didelę spūstį...
Kai suskamba saulės varpas ir sapnas sklaidytis ima.
Aš moku balkono šešėlyje – lyg po egle – atsibusti.

Stogų ir bokštų tankmėj bastaus kaip Raudonkepurytė,
Ir niekad, ir niekur nepastebiu žybsinčių vilko vyzdžių,
Įėjus į rūškanus kambarius, garsiai sakau – labas rytas! –
Jus visus už dulkėtų stalų, jus visus mylėti geidžiu!

Kasdien didelių namų languose, neaplenkus nė vieno,
Balta prijuostė nušvinta pro rudenio sutemų drangą...
Mažoj kraitelėj jums atnešu duonos, medaus ir pieno,
Akių pilkumoj – šiaurinį, lūkesio pilną dangų...

1961

Vaičiūnaitė, Judita. Kaip žalias vynas: Eilėraščiai. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.




***
Snaigomą naktį senamiesčiu slinks paskutiniai melsvi troleibusai.
Gotika gūdžiai tylės. Apšarmos trys auksiniai viršūnių kryžiai.
Gotika tyliai sutirps – dekoracija užmiršto seno paveikslo...
Liks tiktai bėganti farų šviesa ir čiuožiantis ratų garsas,
Ir nepažįstamas jaunas vairuotojas, ir šviesiaplaukė konduktorė,
Žiūrinti pro apledėjusio lango kristalą į slenkančią gatvę...
Liks tik lengva šiluma ištuštėjusių vietų, kasdienių keleivių
Paliktas rūko ir saulės dvelkimas; tabako, alyvos kvapas
Ir mylimųjų tylus kuždesys... Elektra apledėjusiom gatvėm
Snaigomą naktį, kai slinks paskutiniai melsvi troleibusai per
                                                                                     miestą...

1961

Vaičiūnaitė, Judita. Kaip žalias vynas: Eilėraščiai. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.



***
         D.A.D.

Kertas triukšmingos, rėžiančios gatvės:
Aušros – afišos – aikštės.
Aikšte mažytės savo vienatvėj
Trys mergaitės vaikšto.

Trys žaislinės, lengvos figūros –
Aikštės kvadratas baltas.
Trim spalvom kartojas apšiuręs,
Ką tik išaugtas paltas.

Trys veidai – trys šiauriškos saulės.
Varva šviesom žibintai.
Visas nežinomas didis pasaulis
Aikščių ekranuos švinta.

1956–1962

Vaičiūnaitė, Judita. Kaip žalias vynas: Eilėraščiai. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.