vaiciunaite_jauna


VEIKĖJAI


KASANDRA
DŽIAZO PIANISTAS
ŽILAS DŽENTELMENAS
REKLAMINĖ MOTERIS
TIPAS KARŽYGIO VEIDU
TIPAS LĖBAUTOJOVEIDU
DU SPORTINĖS IŠVAIZDOS VYRUKAI

Kavinė „Troja”. Žiema.  K a s a n d r a - juodu megztiniu, labai kasdieniška.  D ž i a z o   p i a n i s t a s - tipiškas jaunuolis, nerūpestingas ir patrauklus. Likusieji veikėjai gali kelti labai tolimas trojėnų asociacijas - Priamo, Elenos, Hektoro, Pario ir kitų. Skaitomos citatos - iš „Iliados”*. Dialogai iliuzoriniame šviesos rate lydimi fortepijono muzikos


I

Tamsa. Prožektoriaus spindulys krinta ant  Kasandros  veido

KASANDRA.
Raudoną kortą surandu - širdžių devynakę -
ant nuorūkom ir pelenais apibarstyto stalo,
kai vyno butely pražysta tulpė,
                                              kai mažoj kavinėj
prie paliktų stalų tuščias kėdes pastato.
Už sienos - gatvių triukšmas ir tamsa.
                                                          O čia pažįstami šešėliai renkasi,
grįžtu čia degančia kava ledinių lūpų šildyt.
Kai vienuma išsiurbia man raudoną kraują, rankose
kaip gyvos ima tvinkčioti
                                     devynios kortų širdys...

Scenoje kavinė. Už staliuko sėdi viena  K a s a n d r a. Fone - dar keli staliukai, už kurių išsidėsčiusios figūros:  T i p a s   l ė b a u t o j o   v e i d u   su   R e k l a m i n e   m o t e r i m,   T i p a s   k a r ž y g i o   v e i d u    su   d v i e m   S p o r t i n ė s   i š v a i z d o s   v y r u k a i s. Gilumoje sėdi vienas   Ž i l a s   d ž e n t e l m e n a s   ir skaito storą aptrintą knygą

ŽILAS DŽENTELMENAS.
„Aš pasiryžau, ir man nekliudyk. Nesėkmės kaip tam paukščiui
Nėr ko pirm laiko kranksėt. Nepakeisti tu mano sprendimo.”

DŽIAZO PIANISTAS (prieina prie Kasandros). Ką tu čia veiki?
KASANDRA (gūžteli pečiais). Nieko. Kodėl tu šį vakarą negroji?
DŽIAZO PIANISTAS (žiūri jai tiesiai į akis). Noriu pasėdėti su tavim. Kuo tu vardu?
KASANDRA. Kasandra.
ŽILAS DŽENTELMENAS (vėl ima garsiai skaityti iš stotos aptrintos knygos).
„Vyną praskiedė inde, o karaliams ant rankų užpylė
Tyro vandens.........................................................”
DŽIAZO PIANISTAS. Kokia tu?
KASANDRA. Nežinau. Man kartais atrodo, kad aš viską numatau iš anksto. Bet niekas manimi netiki.
DŽIAZO PIANISTAS. Tu keista.
KASANDRA. Aš vaikštau su savo keistumu kaip su geltona žvaigžde ant nugaros.
DŽIAZO PIANISTAS. Mums nebus linksma.
KASANDRA. Turbūt. Vargu ar mums iš viso gali būti linksma.
ŽILAS DŽENTELMENAS.
„Lygiai kaip bėgančio niekaip negalim pavyti per sapną,
Vienas nestengia pasprukti, o kitas gi jo pasivyti,
Taip nepajėgė ir jie - vien priginti, o kitas ištrūkti.”

***

Šviesos rate sofa. Ant jos apsirengę guli   K a s a n d r a   ir    D ž i a z o   p i a n i s t a s. Jie sutrikę, lyg staiga sustojus karuselei. Rytas. Fortepijono skambesys tarytum iš balagano

DŽIAZO PIANISTAS. Tu žiūrėjai į veidrodį?
KASANDRA. Ne. (Meluoja) O ką?
DŽIAZO PIANISTAS. Dabar tu graži.
KASANDRA. Tu nori mane paglostyti?
DŽIAZO PIANISTAS. Ne. Bet aš nenoriu, kad tu dabar išeitum.
KASANDRA. Tu nori mane paglostyti?
DŽIAZO PIANISTAS. Ne. Bet aš nenoriu, kad tu dabar išeitum.
KASANDRA. Aš vis tiek išeisiu.
DŽIAZO PIANISTAS. Palauk. Gatvėj baisi pūga.
KASANDRA. Man patinka sniegas. Turbūt todėl, kad jis bespalvis - negaliu pakęsti žalumos.
DŽIAZO PIANISTAS. Nejaugi tu nemėgsti medžių, žolės?
KASANDRA. Ne. Bet aš mėgstu vandenį - jūrų, upių, fontanų. Jis žalias kitaip - iliuzoriškai, o žiemą jis užšalęs.
DŽIAZO PIANISTAS (šypsosi). Ką tu dar mėgsti?
KASANDRA. Antikvariatus ir cirką.
DŽIAZO PIANISTAS. Kaip tu čia atsiradai?
KASANDRA. Juk tu žinai.
DŽIAZO PIANISTAS. Nelabai. Ko aš prie tavęs priėjau?
KASANDRA. Aš tave prisišaukiau.
DŽIAZO PIANISTAS (staiga šiurkščiai). Be reikalo. Dabar išeik. Ar tu nebijai prie manęs prisirišti?


II

Tamsa. Prožektorius vėl apšviečia   K a s a n d r ą

KASANDRA.
Jie renkas ant šachmatinės lentos lyg manekenai
ir sugeria spalvingą spindesį,
                                          nuo dūmų paslaptingai minkštą.
Nepaskelbtu laiku į tą netikrą sceną
statistai renkasi...
                         O gatvėse be žodžių ir be maršų mirštama.

Ir ima šokti ritmiškai išdėstytos figūros
kažkokį monotonišką - pažįstamą ir neregėtą šokį.
Sekundės išlaša...
                           Ir didmiesčių kalnagūbriai sugūra,
ir ašarų kristalai auga - skaidrūs ir aštroki.

Tos ašaros - ne mano. Aš nemoku verkti.
Aš tik žiūriu į nykumą stiklinių blizgančių vitrinų.
Tik šypsaus pražūčiai skirtoj triukšmingoj scenoj...
                        Smaugia skausmas - tikras ir bevertis,
ir nerimas,
               kad tavo mielo veido rytas nenutrintų...

Ta pati kavinė. Figūros už stalelių abejingos viena kitai ir tam, kas dedasi aplinkui.  T i p a s   l ė b a u t o j o   v e i d u nustebęs varto ant jo staliuko atsidūrusią storą aptrintą knygą. Už savo staliuko sėdi viena   K a s a n d r a.

DŽIAZO PIANISTAS (prieina prie Kasandros). Tu vėl čia?
KASANDRA. Aš tave erzinu?
DŽIAZO PIANISTAS. Ne. Bet ir nedžiugini.
TIPAS LĖBAUTOJO VEIDU (skaito iš storos aptrintos knygos).
„Tavo krūtinėj širdis - tartum kirvis aštrus, geležinis”...
DŽIAZO PIANISTAS. Kodėl tu ateini čia kas vakarą?
KASANDRA. Jeigu aš tau suteikčiau džiaugsmą, atsakyčiau - todėl, kad pasiilgau. O dabar - ar ne vis tiek?
DŽIAZO PIANISTAS. Vakar aš mačiau tik tave ir grojau tik tau. O šiandien tu man susilieji į pilkšvą dėmę.
TIPAS LĖBAUTOJO VEIDU.
„Jam nieko brangaus niekuomet nėra buvę nei švento...”
KASANDRA (tyliai). Aš tokia pat, kaip vakar.
DŽIAZO PIANISTAS. O aš noriu, kad šiandien tu būtum kitokia. Arba būtum ne tu.
KASANDRA. Aš esu aš.
DŽIAZO PIANISTAS. Man jau reikia groti. Atleisk.
KASANDRA. Aš tavęs ir nelaikau. Ir neskiriu vakar nuo šiandien. Laikas man - lyg duobė.
DŽIAZO PIANISTAS (nueidamas). Tu per daug savim pasitiki. Nuo tavęs dvelkia kažkokia atgrasia ramybe.
TIPAS LĖBAUTOJO VEIDU.
„.................................................................veltui
Mano maldauta: širdis geležinė tau muša krūtinėj...”

***

Šviesos rate - tramvajaus aikštelė naktį. Blizga bėgių kryžiai. Pro artėjančių ir tolstančių tramvajų bildesį girdėti monotoniška ir graudi fortepijono muzika.   K a s a n d r a   susigūžus nuo šalčio, labai viena

DŽIAZO PIANISTAS (netikėtai ją užklupęs). Aš vijausi tave. Visą mėnesį stengiausi nežiūrėti į tavo staliuką, bet tu buvai su manim. Man trūksta tavęs. Tavo begalinio švelnumo...
KASANDRA (tyliai). Ar tu manai, kad jo netrūksta man?
DŽIAZO PIANISTAS (kaltai). Nepyk ant manęs. Aš niekaip nepajėgiau tavęs užmiršti...
KASANDRA. Aš jaučiau. Bilda tušti tramvajai. Aš bijau to nykaus garso. Aš bandžiau tave sulaikyti.
DŽIAZO PIANISTAS. Ir sulaikei.
KASANDRA. Aš bijau. Kas akimirką viskas keičiasi. Dar už mėnesio ir žiemos nebebus - ji sutirps kaip vaškas...
DŽIAZO PIANISTAS. Dar niekam nesu jautęs tokio broliško jausmo.
KASANDRA. Nepaleisk manęs. Aš nenoriu tau dingti.
DŽIAZO PIANISTAS. Kasandra. Maža sušalus sesuo...


III

Prožektorius išplėšia iš tamsos Kasandros veidą.

KASANDRA.
Po tavo dangumi aš pavirtau medžiu,
sprogdinančiu ugnies lapus lyg fakelias...
Tik tavo žemę jausti šaknimis geidžiu,
tik tavo molžemio suplūktas pakeles.

Bet gęsta miestai, ir palieka tik tamsa,
ir dingsta akys iš sekundės kadro,
ir tuščia taip -
                         lyg po atominio pasaulių karo...
Aš juoda ugnimi degu tarp kūjo ir priekalo.
Tik išdavystė - mūsų priesaikų tąsa.

Scenoje - kavinė. Ta pati publika. Tik nuo staliukų šį kartą dvelkia gruboka linksmybe. Stora aptrinta knyga eina per rankas. Prie staliuko sėdi   K a s a n d r a   ir   D ž i a z o   p i a n i s t a s

DŽIAZO PIANISTAS. Grodamas aš visą laiką atsisukinėjau į tave. Ar tu pastebėjai?
KASANDRA. Taip. Tai todėl, kad aš kalbėjausi su tavim, lyg tu būtum sėdėjęs čia pat - priešais mane.
DŽIAZO PIANISTAS. Šiandien man be galo lengva. Sekmadienis - ir aš sušildytas tavęs.
KASANDRA. Nenoriu šildyti sekmadienių. Jie man įtartini. Aš seniai juos užbraukiau. Aš nebežinau, kas jie.
DŽIAZO PIANISTAS. Kas jie? Mažytės šventės.

Storą aptrintą knygą paima   T i p a s   k a r ž y g i o    v e i d u

TIPAS KARŽYGIO VEIDU.
„O štai dabar viešpatauja tyla, ir pasibaigė karas.
Rymo ant skydų kareiviai, ir ietys jų susmeigtos žemėn!”
DŽIAZO PIANISTAS (jo neišgirdęs). Juk aš tau galiu būti mažytė šventė?
KASANDRA. Esi.
DŽIAZO PIANISTAS. Tu bandai atrodyti rami. Bet tu nesava. Kodėl?
KASANDRA. Nežinau. Aš jaučiuosi lyg apsupty.
DŽIAZO PIANISTAS. Nejaugi todėl, kad visiems sekmadienis?
KASANDRA. Turbūt. Ta minia - tokia bukaprotiška ir baisi.
DŽIAZO PIANISTAS. Bet šalia tavęs esu aš. Ar tai tavęs neramina.
KASANDRA (paliesdama jo ranką). Man dar labiau neramu. Aš turiu ką prarasti.
TIPAS KARŽYGIO VEIDU.
„Dulkių toksai debesis pasikėlė nuo žingsnių kareivių,
Ėjusių greit ir skubėjusių pereiti lygumą plačią.”
DŽIAZO PIANISTAS. Paklausyk, Kasandra. Jeigu tie paprasti pavargę žmonės užsimirš savo mažytės šventės fejerverke, negi tau nebus nuo to gera?
KASANDRA (kaltai ir nuoširdžiai). Nežinau. Man baisu.
TIPAS KARŽYGIO VEIDU.
„Tūkstantis degė laužų ten mažiausia, aplinkui kiekvieną
Pusšimtis ten susisėdęs sėdėjo ginkluotų kareivių.”

***

Šviesos rate - kampas kino salės. Už   K a s a n d r o s   ir    D ž i a z o   p i a n i s t o - žmonių šešėliai, minios kvėpavimas. Skaidri fortepijono muzika prasimuša pro kronikos diktoriaus balsą

KASANDRA. Žiūrėk į ekraną, ne į mane. (Pasisuka į Džiazo pianistą) Dabar aš myliu žmones.
DŽIAZO PIANISTAS. Aš laimigas. Tu truputį myli ir mane.
KASANDRA. Nesijuok. Aš jaučiu minios pulsą, jis muša mano širdy. Taip dar niekados nėra buvę.
DŽIAZO PIANISTAS. Net ir nežinojau, kad aš geras gydytojas. Paveikiu net netikėdamas tuo, kuo gydau.
KASANDRA. Jaučiuosi paliegus ir laiminga. Sniegas ekrane labiau akina, ir erdvė švaresnė negu iš tikrųjų.
DŽIAZO PIANISTAS. Netiesa. Akina tik ši diena. Tu pati tai žinai.

Fonas keičiasi, per jį slenka gatvės žibintai. Fortepijonas suskamba garsiau - lyg vėjuotoj gatvėj.  D ž i a z o   p i a n i s t a s   apsupa    K a s a n d r o s   galvą balta pūkine skara

KASANDRA. Aš tolstu nuo tavęs. Įsimaišysiu į šitą taikia žaismingą minią, ir tu manęs neberasi.
DŽIAZO PIANISTAS. Nebijok. Aš tave pažinsiu iš kvapo - kaip žvėrelį iš savo kaimenės...
KASANDRA. Ir tu mane mylėsi, kol tęsis linksmi žiemos žaidimai?..

IV

Tamsa. Prožektorius krinta ant   Kasandros   veido

KASANDRA.
Skerdyklose mala mėsą.
Tai kas, kad negrįžtamai numirei...
Vėl šliauš per konclagerį - miestą
tramvajai su kamerų numeriais.

Beprasmiškai suksis ratais
sausakimši jų vagonai,
lyg iššūkis, šaižiai pratisas,
tai erdvei, lietaus išvagotai.

Ir nugara jusiu klastą
(ir jos neišmoksiu apeiti) -
iš vakaro išgaląstą,
be pykčio tykantį peilį.

Skerdyklų tvaiku užtrokšiu
(net siaubas toks beasmenis).
Išdžiūsta burna nuo troškulio,
ir karštligė degina smegenis...

Vėl kavinė. Tas pats vaizdas. Prie staliuko, kur paprastai sėdi   Kasandra, lūkuriuoja   D ž i a z o   p i a n i s t a s. Likusieji tarytum klausosi kalbančiųjų ir įtariai juos stebi

DŽIAZO PIANISTAS (prie staliuko artėjančiai Kasandrai). Aš tavęs jau seniai laukiu. Kodėl tu taip vėlai?
KASANDRA. Tau tik taip atrodo. Aš ateinu kaip visada.
DŽIAZO PIANISTAS. Kodėl tu tokia nerami?
KASANDRA. Nežinau. Galbūt nuo kvailo košmariško spano.

S p o r t i n ė s   i š v a i z d o s   v y r u k a s    staiga pastebi numestą storą aptrintą knygą ir skubiai ją pakelia

SPORTINĖS IŠVAIZDOS VYRUKAS (garsiai skaito).
„..............Nedaug tau paliko bevaikščioti žemėj,
Stovi mirtis ir piktasis likimas prie tavo jau šono.”
KASANDRA. Mane dažnai apima keistas jausmas, kad kažkas seka, kad sienos turi akis ir ausis.
DŽIAZO PIANISTAS. Bet kodėl tave turi sekti? Aš tavęs nesuprantu.
KASANDRA. Nebijok. Manęs niekas neseka. Tiesiog aš getų kastos ir jaučiu nematomą gestapą...
SPORTINĖS IŠVAIZDOS VYRUKAS.
„..........Ir vario žiauriuoju peiliu avinų jisai kaklą
Pjovė, o tie, išsitiesę ant žemės, virpėjo ir gaišo.”
DŽIAZO PIANISTAS. Tai nervai.
KASANDRA. Galbūt. Sienos turi akis ir ausis. Visos reklamos ir afišos kvėpuoja - jos gyvos.
DŽIAZO PIANISTAS. Aš su tavim, Kasandra. Užsimiršk.
KASANDRA. Tai beprotiška, bet glūdi many. Aš negaliu nuo to išsivaduoti. Aš nekalta.
DŽIAZO PIANISTAS (paglostęs jai petį). Vyk šalin tas mintis - aš su tavim.
SPORTINĖS IŠVAIZDOS VYRUKAS.
„Pasigailėk tu manęs nelaimingo, tebesančio gyvo,
Vargšo manęs.....................................................”

K a s a n d r a   lieka sėdėti viena

***

Šviesos rate -  Kasandros mansarda. Atvertas į naktį langas ir žvakės senovinėj sidabro žvakidėj. Fortepijono muzika pilna aiškumo ir šviesos, kurią skleidžia klasika.  K a s a n d r a   žiūri pro langą, D ž i a z o    p i a n i s t a s  tyli, nuleidęs galvą

KASANDRA (pasakoja toliau). ...Paskui mano tėvą sušaudė. Visada prisimenu jį - senyvą, ligotą, švelnų. Jis buvo gimęs buti antikvaru. Užaugau tarp senienų. Pageltusių tekstų, dramblio kaulo, vaško ir dulkių spalva - mano vaikystė... O jo - neliko net nuotraukos.
DŽIAZO PIANISTAS (vis dar nuleidęs galvą). Tu pasakoji, o man tarytum pažįstami tie namai, kuriuose tu augai. Lyg aš būčiau juos kadaise sapnavęs...
KASANDRA. Galbūt jie dabar vėl pilni vaikų. Nežinau. Niekados daugiau ten nebuvau apsilankius. Ar labai banalu mylėti vaikus?
DŽIAZO PIANISTAS. Kodėl tu to klausi? Juk tu juos myli.
KASANDRA. Tik tarp jų man lengva.
DŽIAZO PIANISTAS (staigiai pakelia akis ir suima delnais jos veidą). O su manim, Kasandra?


V

Tamsa. Prožektorius krinta ant Kasandros veido

KASANDRA.
Stogo kraštu -
                         ant pačios briaunos -
                                                             per erdvės ir pamato ribą -
paskui neaiškią miestų ir mėnesio šviesą...
Vėl tik prie čerpių, skardos,
                                           prie juodų kaminų prisišliesiu,
vėl teišgirsiu vien savo žingsnius -
                                                      jie šalti ir sutrikę...
Klyksmas.
                Surinka iš tuščio vidurnakčio
                                                            žūstantys kosmonautai...
Aidas kiemų šuliniuos įgyja kosminį atspalvį...
Gaudau negyvą miestų ir mėnesio atspindį,
vaikštau bekraščiais stogais
                                           savo triumfui ir savo nenaudai.
Tik neminėk naktimis mano vardo.
                                                    Visaip atsitinka...
Mielas, minėk net sapne mano vardą.
                                                        Kartok jį kaip sniego strofą.
Priimu meilę kaip Žemės dužimą,
                                                  kaip saulėtą katastrofą...
Visas pasaulis pavirsta į tamsų rėkiantį cirką.

Kavinė. Tie patys veikėjai. Jie jau gerai pažįsta už įprastinio staliuko sėdinčią   K a s a n d r ą   ir nenorom skiria jai nemalonų dirbtinį dėmesį

KASANDRA (prie jos priėjusiam Džiazo pianistui). Kaip aš tavęs klausausi! Grojimas - tu. Kai tu groji, tu man mieliausias.
DŽIAZO PIANISTAS. O jie? Kaip manai, jie mane girdi?
KASANDRA (nustebusi). Į juos aš nežiūriu. Aš jų tiesiog nepastebiu.
DŽIAZO PIANISTAS. Aš matau. (Staiga) Kodėl tu visada viena, Kasandra?
KASANDRA (krūptelėjusi). Kodėl tu šito tik dabar klausi? Aš neturiu tau ką atsakyti. Juk tu žinai. Aš tiesiog būnu savim.
DŽIAZO PIANISTAS. Aš bijau tau pasidaryti svetimas.
REKLAMINĖ MOTERIS (ima storą aptrintą knygą, kurią jai duoda Tipas lėbautojo veidu).
„...vienas dabar tu man tėvas ir motina brangi,
Brolis, vienintelis mano globėjas ir vyras brangiausias.”
DŽIAZO PIANISTAS. Mane gąsdina vienatvė.
KASANDRA. O kodėl tavęs negąsdinu aš? Aš visuomet jaučiuos tarp žmonių lyg už nematomos linijos arba stebiu save iš šalies. Kartais man atrodo, kad jau - ir delnas sulietas su delnu. Bet tai netiesa. Siena, tegu iš stiklo, lieka.
DŽIAZO PIANISTAS. Ir šitaip - visada?
KASANDRA (nuoširdžiai). Bijau - visada.
DŽIAZO PIANISTAS. Aš tau sakiau, kad mums nebus linksma.
REKLAMINĖ MOTERIS.
„...................vienodam likimui mes gimę
Esame vienas ir kitas.............................”
DŽIAZO PIANISTAS. Aš nenoriu, kad tu žiūrėtum į mane pro stiklą.
KASANDRA. Sutirpdyk jį. Aš noriu būti tau gyva.
REKLAMINĖ MOTERIS.
„Nes niekuomet dar nebuvo širdies man taip meilė užtvinus...”

***

Šviesos rate - apsnigti gatvės laiptai. Banali ir graudi gatvės melodija, atliekama fortepijonu. Šviesa krinta ant besibučiuojančių   K a s a n d r o s   ir   D ž i a z o   p i a n i s t o

KASANDRA. Ar tu žinai, kodėl aš vis ateidavau į „Troją”? Žiūrėti į tave. Klausytis tavęs. Matyti tavo gyvą veidą tarp tų bukaprotiškų sustingusių veidų...
DŽIAZO PIANISTAS. Kasandra!
KASANDRA. Palauk. Aš tave radau kažkurį nykų vakarą... Pakėliau galvą ir pamačiau. O paskui ištisus metus buvau laiminga. Aštuonios. Dabar tu groji. Aš taip bijojau, kad tas įspūdis užtems. Bet kiti jo neužtrynė. Jis taip ir liko su šviesa.
DŽIAZO PIANISTAS (sumišęs). Aš tavęs visai nepastebėdavau.
KASANDRA (nusijuokia). Aš todėl ir buvau laiminga.
DŽIAZO PIANISTAS. Tu keista. Tu reikli ir dosni. Turbūt vienintelė, kuri manęs klausai, tu iš tikrųjų klausai ir girdi...
KASANDRA (tyliai). Lietus ir sniegas man skamba tavim...
DŽIAZO PIANISTAS. Tu pati atėjai į šitą užmirštą kavinę, tiesiai į mano rankas...
KASANDRA (dar tyliau). Lietus ir sniegas man skamba tavim...


VI

Tamsa. Prožektorius apšviečia Kasandros veidą

KASANDRA.
O žvilgsnis - suglumęs, laimingas ir išsiblaškęs.
Ir glosto plaukus, pečius švelnumo išalkusios plaštakos...
Kodėl taip baisu
                          lyg per žemės drebėjimą,
                                                                jeigu dabar - išsipildymas?
Suskilusius pamatus vėl uždangstai,
                                                      gedulingu sniegu užpildamas...
Karščiuojančių lūpų kartėlis ir kraujas.
Naktis po nakties -
                                  ir sapnai lyg pusnynai kraunas...
Lėtai - lyg planetos nakty - pasisuka lova.
Beprasmiškos erdvės...
                                     Ir saulė išnyra - nyki ir miglota.

Kavinė. Kasandros staliukas dar tuščias. Likusieji veikėjai sumišę ir nykūs, lyg slėptų vienas nuo kito kažką baisaus ir neatitaisomo.   K a s a n d r a    ir   D ž i a z o   p i a n i s t a s   įeina kartu lyg lunatikai ir sėda prie staliuko

DŽIAZO PIANISTAS. Mieliau negu bet kur tu eini čia.
KASANDRA. Čia aš tave radau. Čia tu. Čia tavo alsavimas...
DŽIAZO PIANISTAS. Gatvėm tu vaikštai taip, lyg jos būtų okupuotos priešų.

Kartkarčiais kas nors pavarto storą aptrintą knygą, bet nė vienas nenori jos skaityti. Pagaliau ją paima antrasis   S p o r t i n ė s   i š v a i z d o s   v y r u k a s

SPORTINĖS IŠVAIZDOS VYRUKAS.
„....................................................O žmonės aplinkui
Klykti pagavo, ir raudos plačiai nuskardėjo per miestą.”
KASANDRA. Aš pavargau. Aš beginklė. Aš nebepajėgiu nuo ryto ligi vakaro vaikščioti su šarvais. O be to - mano šarvai pramušami.
SPORTINĖS IŠVAIZDOS VYRUKAS (įkvėptai).
„......................................Tegu jis šarvų kruvinųjų
Nešas iš karo, nuplėšęs nuo priešo galingo, ir širdį
Motinos savo pradžiugina.....................................”
DŽIAZO PIANISTAS. Tik čia tu nusiimi kaukę ir tampi savim. Tik čia tu užmiršti nematomą Agamemnoną.
KASANDRA. Čia mano namai. Kai aš būnu kitur, nebežinau - ar tu iš tikrųjų esi, ar aš tave tik įsivaizduoju.
DŽIAZO PIANISTAS. Tu nebenori būti šiame mieste?
SPORTINĖS IŠVAIZDOS VYRUKAS.
„.................................................Manosios akys
Gaus pamatyti išplėštą ir baigiamą griauti tvirtovę.”
KASANDRA. Aš noriu būti ten, kur tu.
DŽIAZO PIANISTAS. Ar tu pasitiki manim?
KASANDRA. Tik tavim. Ir kartais noriu surikti - išgelbėk!*

Šviesos rate - lėktuvų reisai ir reklamos. Prie jų   K a s a n d r a    ir   D ž i a z o   p i a n i s t a s. Fortepijono muzika, prasiskverbusi pro lėktuvų ūžimą, - tolima ir nereali

DŽIAZO PIANISTAS. Rinkis visą pasaulį. Tau tinka oro trasos.
KASANDRA. Mes nieko neturim. Vadinasi, mums priklauso viskas. Mes galim nesitaikstyti.
DŽIAZO PIANISTAS. Jei aš tau pasaulis - jis visas tavo.
KASANDRA. Kur tu mane padėtum?
DŽIAZO PIANISTAS. Tu taip deri prie erdvės. Aš pasiimčiau tave prie vandenyno krantų, kur klykia dideli balti vandens paukščiai, kur baltas rūkas ir baltas smėlis, o juoda tik naktis, bet ir ji - mūsų.
KASANDRA. Ir tau nebūtų nyku?
DŽIAZO PIANISTAS (šypsosi). Ne. Su tavim galima būti bet kur.


VII

Į dar tuščią kavinę įbėga   D ž i a z o   p i a n i s t a s

DŽIAZO PIANISTAS (nekantraudamas šūkteli). Kasandra!

Į kavinę vienas po kito renkasi įprastiniai jos lankytojai ir, susėdę į vietas, taip pat kažko nekantraudami, žiūri į tą pusę, iš kurios paprastai pasirodo Kasandra. Ji įeina kaip visuomet - iš išorės rami ir nieko nematanti, truputį besišypsanti.   K a s a n d r a   ir   D ž i a z o    p i a n i s t a s   lieka stovėti

DŽIAZO PIANISTAS. Kasandra, tu vėluoji. Aš negaliu pradėti. Visi statistai jau susirinkę.
KASANDRA. Nebijok. Aš niekur nedingsiu. Net mieganti ar mirusi aš ateisiu tik čia.
DŽIAZO PIANISTAS. Tik čia. Todėl, kad čia mūsų namai, atviri kaip viešbutis.
KASANDRA. Narkomanams, kaip mes, jie tinka.
DŽIAZO PIANISTAS. Nesityčiok. Aš nebegaliu tylėti. Aš noriu rėkti apie mūsų meilę. Dabar ji atvira kaip žaizda.
KASANDRA (krūptelėjusi). Kodėl žaizda?
DŽIAZO PIANISTAS. Ją skauda, aš ir pats nežinau, kodėl.
KASANDRA. Viso pasaulio skausmus pasiimčiau sau. Nenoriu, kad tau nors akimirką būtų sunku.
DŽIAZO PIANISTAS (tyliai priglūsta prie Kasandros ir padeda galvą ant jos kelių). Iš kur tavyje tiek švelnumo?
KASANDRA. Nežinau. Jis užplūsta toks pat, kaip prieš tūkstančius metų.
DŽIAZO PIANISTAS. Iš kur tu atėjai pas mane?
KASANDRA. Nežinau. Galbūt iš purvinos nusigyvenusio leidėjo spaustuvės, iš prirūkytos mansardos. O gal iš tavo pasąmonės klodų.
DŽIAZO PIANISTAS. Aš tave myliu, myliu, myliu. Baisu, kad šitas žodis nieko nebereiškia. Bet tu tiki manimi?
KASANDRA (tyliai). Tikiu.
DŽIAZO PIANISTAS. Mes niekada nesiskirsim.
KASANDRA. O taip... Niekada... (Be galo švelniai glosto jam galvą)

Temsta. Prožektoriaus spindulys krinta ant Kasandros veido

KASANDRA.
Atleidžiu, atleidžiu, atleidžiu...
                                 Nes tu mane išduosi.
Ir pasitiks mane atsitiktinis ir beprasmiškas
                                  tramvajaus smūgis auštant gatvėj -
ir bus mirtis tik rūkas, tik nesąmonė,
                                  neišnaudotas džiaugsmo greitis,
ir kolonados švies rūke,
ir kažkieno atsitiktinė ir šilta ranka paglostys galvą,
ir katedros ims suktis,
                                  ir pasaulio laikrodžiai man valandas išmuš, net nenustoję eiti.
Atleidžiu, atleidžiu, atleidžiu...
                                  Nes tu mane užmirši.
Mašinos plauks rūke...
                                  Ir būsiu tau tik šiluma, ištirpusi ore,
                                                tik saulėta dėmė, nuo dulkių išsiplėtus,
ir katedrose melsis tylios senos moterys už mirusius,
Ir graikų amžinas tragedijas kuždės antikvariatų prietema.
                                                 Liks rūkas. Sapnas. Plėnys.

Kavinė.   Ž i l a s   d ž e n t e l m e n a s    suranda storą aptrintą knygą ir pamažu, tirštėjant prieblandai, skaito. Likusieji spiečiasi apie jo iškilmingą balsą

ŽILAS DŽENTELMENAS.
„Kai jie suėjo visi, ir jau pulkas didžiulis sustojo,
Laužą netrukus užgesė, putotu vynu jį užlieję
Ten, kur galybė ugnies tebesmilko, po to rūpestingai
Kaulus jo baltus surinko bičiuliai ir broliai tikrieji,
Baisiai nuliūdę, ir ašaros šviesios riedėjo jų skruostais.”
REKLAMINĖ MOTERIS (tęsia tolstančiu balsu).
„Palaikus jojo surinkę, sudėjo į urną auksinę
Ir įvyniojo į purpuro audeklą švelnų, raudoną.
Tuomet jie urną nuleido į atvirą duobę didžiulę Ir iš viršaus akmenim kuo didžiausiais ją visą užklojo.
Greitai ir kapą supylė, sargybas išstatę aplinkui...”

K a s a n d r a   ir   D ž i a z o   p i a n i s t a s   - šviesos rate. Jie vieninteliai, kurie negirdi skaitančiųjų

DŽIAZO PIANISTAS. Kasandra, išlik. Kas akimirką tu nyksti iš laiko...
KASANDRA. Bet aš vis labiau įeinu į tave. Ir manyje nebeliko nė vieno nervo, kuris nebūtų pilnas tavęs.
DŽIAZO PIANISTAS. O nematoma siena tarp mūsų?
KASANDRA. Siena? Jos nebėra. Mes abu dabar - iš to paties sapno.

K a s a n d r a   ir   D ž i a z o   p i a n i s t a s    stovėdami apsikabina. Kavinės sienos tartum sutirpsta - į sceną įsilieja naktinės gatvių šviesos, reklamų mirgėjimas, gyvi paryčio gatvės garsai - mašinų ūžesys, kasamo sniego dunksėjimas, pirmieji laikraščių ir pieno išvežiotojų šūksniai

___________________
* Vertimas J.Ralio.

1967

Vaičiūnaitė, Judita. Pavasario fleita: keturios vienaveiksmės pjesės. - Vilnius: Vaga, 1980.

Rašyba autentiška