vaiciunaite_jaunavaiciunaite_jauna


Pavasaris


Ir sukasi
    sukasi
sukasi lakūs sparnai – lėktuvų,
        malūnų,
žuvėdrų...
 
Ir supasi
    supasi
supasi kiemo berniūkščiai ant
            purvino
lentgalio
vėtroje...

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.



***
Išgerkim. Nes bangos – iš ašarų.
Už lūžį – užšalusį, aštrų,
už dugną laukimo naktų,
už juodo aksomo faktūrą,
už prieplaukų saulės skridinį,
už sniego archainį skrydį...

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.



***
Iš vasarinių vaikiškų drabužių
(dabar šalna ir sniegdraba) boružė
išskrido... Išbyrėjo šiltos kopų smiltys
pro išskėstus pirštus. Suspaudžiu smilkinius
(dabar šalna ir sniegdraba). Pabūk kartu –
paglostau burėmis išmargintą kartūną
(pernykščius drabužius verčiu iš spintų
ir ieškau veidrodžiuose pilkšvo jūrų
              spindulio)...

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.



Skveras

1. Du įsimylėję nebyliai


Pirštas, pridėtas prie lūpų. Pakimba
gatvėj tyla (daug lipšnesnė už mūsų).
Pradeda du nebyliai pantomimą
tuoj po lietaus, prie Kotrynos mūrų.
Drėgnos gruoblėtos sienos. Ištrykšta
kriaušių šviesa.
      Krinta žiedlapiai.
             Sveikas!
Patys švelniausi gestai ir išraiška.
Ir portale – nenuplaunamas veidas.

 
2. Senės

(Sesuo Maura,
sesuo Marija,
sesuo Mariana
    susėda prie surūdijusio fontano)
Apdaužyta liūto galva įsimontavo
į aukštą akliną sieną. Spontaniškai

skraido klevų ir liepų sėklos.
Ir senės lyg statulos – tylios ir sėslios.
(Baltam debesų šešėly ilsėkitės...)

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.



***
Veronika žydi.
(Sužyra pro varnas vanduo.)
                                  Ir tvoros – vargonai.
Veronika žydi.
(Žydra šiukšlynuos ir dykvietėse.)
                                        Iš vaivorykštės
iškrinta šilti lašai:
    – Šlaitų veronika,
pūdymų veronika,
pelkių veronika,
šaltinių veronika,
pavasario veronika,
blizgančioji veronika,
laukine rasota veronika,
            verk už mane.–

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.



T r y s   l e m t y s

1. Nikė


Cinamonų aitra,
                 citrinų žievės,
                 tuščios vyno bonkos iš Balkanų.
O rytas – toks švarus,
                 kai, nepriklausanti nei dievui,
                           nei žmonėms, nei velniui,
tokiam tuščiam bute,
             įkaitusios skardos ir stiklo blizgesy,
                                                     baltam
rate –
          birželio saulės beprotybėj –
                                          kryžiumi guliu,
                                  ir verksmas – veltui.
Už mano nudaužtus suskaldytus sparnus,
          tik dulkėm šviečiančius virš gatvių,
už mano nuogus krūpsinčius šviesoj pečius
                              aš nekenčiu tavęs.
                                     Bet burną atveriu
šiurpiam ir purpuriniam tavo viesului...

 
2. Raudona tunika

Moteris trumpa raudona tunika
                                         pasaulio aikštėse,
moteris prie mikrofono –
                          sielvartas išdidina jos balsą,
ją, bežemių minioje klajojančią,
                                        mažytę ir išbalusią,
apteškia užlūžtančia banga –
                             audringa, sūria ir šviesia...
Ji dainuoja.
             Ausys užkimštos vašku –
                                          juodi, kurti yrėjai
jos negirdi.
             Graikija – didžiulis lageris.
                                              (Ištrūkt turėjai
tu, prie stiebo pririštas...
                    Rūdija nugalėtų ginklai – krūvos
skydų, iečių ir šalmų.)
             Sirenos rankos – surištos ir kruvinos.

 
3. Ragana

Pusiaudienio aikštė – troški, triukšminga.
                              (Kino salės – tuščios.)
Jie spiečias.
        Ir nuožmus, nežmoniškas smalsumas
                                     jungia tūkstančius.
Ir gėdos stulpas auga virš namų
                           lyg sausas keistas medis.
Ir pilnas išdidumo mano žvilgsnis –
                                 kliedintis ir merdintis.
(Prigrūstos šiltinių palatos, pirtys, lagerių
                                              kirpyklos.
Raudonais viržiais gula kerpami plaukai.)
                                       Ir plūsta pyktis –
toks nesuprantamas, lyg būčiau kitoje
                                       planetoj gimus.
Ir plaka įsisiautėję balsai, nuo buko
                                   džiaugsmo kimūs.
Sunki grandinė trina mano kaklą.
                            Nuobodžiauja budelis.
(Beprotišku trenksmu nusviedžia nuo stalų
                                        išgertus butelius.)
Tiesa –
             iš mano vaikiškos burnos, laukinės,
                                                     neliestos.
Uždekit.
     Mano kūnas ilgisi nuplaunančios liepsnos.

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.



Biliardinė

...Bet suskyla tos žalios plokštumos.
                                        Eik. Biliardinių tylą
perkirsk vienišais vaikiškais žingsniais
                                (grupuojasi vyrų šešėliai),
hipodromų, aikščių ir ganyklų žole
                                    (jie dabar jau šešiese),
per lėktuvų pritūpusią pievą –
                                 šešėlišką, vešlią, sulytą –
į gilėjančią tamsą (tučtuojau sprogs)
                                       paskubėk (neatstotų
niekas tavo akių šviesos)...
                       Bet žalumas kas dieną aitresnis,
bet pasauly kaitra ir šešėliai (baltas tolimas
                                                    trenksmas –
rieda saulė tuščia žalia plokštuma pasitikt
                                                katastrofų...).

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.



Juodas veidrodis

...Dar sėdžiu po padžiauta suknele palėpėj
       ir jaučiu pečiais tą šviesą –
šešėlišką ir margą nuo siūbuojančio
          besvorio audinio...
                 Atvėsta
įkaitęs nuo žaibų ir griausmo kūnas.
       Toks išretintas vienatvės ritmas:
skaičiuoju valandas – tuščias dulkėtas
                 statines,
          iš seno rūsio ritamas,
pasineriu į naktį – į sparnų ir lapų šnaresį,
             į dulkių dušą.
Ir mano juodas veidrodis, įrėmintas lange,
          nuo slapto riksmo dūžta...

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.



***
Nesąmonė.
Nesam
tokie nepavaldūs praeičiai. Šaltą ir pilkšvą
jūros ūžimą jaučiu.
                    Per veidą, krūtinę, per pilvą
bėga bangų drebulys...
                 Druskėta šviesa įsiėda į dirgsnį.
Ir niekad atgal iš manęs į chaosą nedingsi.

Nesąmonė.
Nešam
sapnų begalybę – tamsų blizgantį dangų.
Nereikia vytis manęs –
                          per smėlį, karštą ir dagų...
Juk tavo greitėjantis pulsas
                          prieš norą eilėrašty plazda.
Ir tykštanti jūros puta pavirsta į plazmą.

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.



P i r m y k š t ė   u g n i s

1. Žvėrinė


...Riksmas.
                     Pašiurpsta apnuogintos krūtys.
Ir masė plaukų išsitaršo po lokenas.
Raudoni deglų atspindžiai sukruvins
ledynmečio akmenis, riedančius kloniais.
Hop! Kris mirtinas kirtis pro kimų
riaumojimą...

                           Buožės, kuokos ir lazdos.
...Iš geismo, iš raisto tankmės, iš kriokimo
– liepsnos, pro tamsą ir viesulą plazdančios.

 
2. Lauksargis

...Sergėk pirmykščius rugių laukus,
kaimenes mano avių. Palankus
būk mano prakaitui. Trykšta šaltiniais
vaikiškas užkeikimas.
                              Šalimais
lik, šviesiaplauke javų dvasia,
mėgaukis kluonų saule vėsia.

...Dievo karvyčių raudonas spiečius
kyla nuo mano delno į pietryčius.

 
3. Aušrinė

...Aš saugau tau paveldėtą ir aukštą šviesą.
Aprūkęs delnas. Viesulas.
Ant akmenų krūvos –
                                  dar šiltas širšių vaškas.
Ir mano kūnas, pusnuogis ir vaikiškas,
dar pilnas saulėto ir karštligiško sapno...
Virš slėnių – debesų ir ūko sąnašos.

O patekėk.
                 Ir su savim suliek nuolankų liauną
                                                     mano ūgį.
Aš atsiklaupus kurstau tavo ugnį.

 
4. Bangpūtys

...Giliam dubeny
             tau nešu prasimerkusias jūrų žuvis
ir deginu gintaro dervą.
        Priimk mano kvepiančius smilkalus...
Toks šaltas pajūrio akmuo.
                       Debesuotas dangus užvirs,
ir kopų šviesa formuosis...
                Iš siaubo suspaudžia smilkinius.
Gūžiuos nuo antgamtiško ūžesio
                                 tavo laukinių bangų.
Erdvė.
Gintariniai stabai laivų dugnuose
                                        ant lentgalių...

Nuo tavo gelmės priešistorinio spindesio
                                                apanku,
nuo kiaurai pučiančio tavo viesulo –
                                       šiurpiai lengva...

 
5. Vėluokas

(...Užpūskim.) Palaidota medžio valty.
(...Užmirškim.) Paniekinus senkapių valgį.
Ant dugno palikusi burių įkapes...
Skenduoliškas rūkas. Paukščiai surinka.
Vanduo teliūškuoja – šaltas, beprasmiškas.
Šviesa – iš kriauklių.
                           Ir tyla – lyg prakeiksmas,
ant slystančio šlapio smėlio paguldęs...

...O balkšvos žuvėdros, žąsys ir gulbės
dar skrenda į tamsą Paukščių Taku.

 
6. Žemyna

...Šermukšnių uogas aptraukia šerkšnas.
Ant pūvančių lapų užmiega šernas.
Raudoni lipnūs šešėliai...
                                    Kad vėl išryškėtų
pro dūmus šėtroj iš raizgių erškėtrožių
stabmeldiškas tavo akmuo.
                    ...Bet ir kraujas – pernykštis,
ir tavo balsas lyg mirusio – nykstantis...

Nulieju tau gėralo. Karčios šermukšnių
                                                      uogos.
Ir užsnigtos – vėtroj nurudusios nuoganos.

 
7. Laumė

...Ir peršviečiamos gelsvos trapios
drapanos
vėl nuslenka lyg dulsvas lapų spindesys.

Esi
tik kūdrų ir fontanų tirštas rūkas,
srūvantis
manim rugsėjo nečionykštis kraujas,
nuojautom ir oru pasikliaująs,
išdžiūvę laumžirgiai,
                nukandžiotos, raudonos, šiurkščios
                                                  mano lūpos,
gluosnio dvišakas kamienas,
                       nuo sausros anąmet nusilupąs.

...Pravirksta saulės šviesoje laumiukas.

 
8. Perkūnas

...Užtenka. Trenk.
              Padėjau galvą ant šlapios kaladės.
Ugnies ir vėjų stichija.
                               Ir vis dėlto aklavietė –
man tavo juodas griaudžiantis pasaulis.
                                              Žybsi kirvis.
Bet aš kieta kaip titnagas –
                                   betikslis tavo kirtis.
Dar šliaužia šaknys it žalčiai...
              Mėšlungiškai sutraukti raumenys.
Girdžiu –
kapoja ąžuolo aplytas malkas, maldai
                                            kraunamas...

 
9. Upinė

...Vainikai plaukia pavandeniui.
Pavandeniui – lėtos ugnys.
Tamsoj – ežerinis, upinis
žalsvumas. Tavęs neįvardinu –

pavandeniui giedu... Tęsias
manim atminimas išėjusių.
Iš vaško, iš putų, iš vėjų –
pavidalai. Plaukia debesys.

Brendu ligi auštant į priekį,
kad ugnys pavandeniui rūktų.
...................................
...Ryšelį sudrėkusių rūtų
įsiūnu į tavo priegalvį.

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.



G i t a r o s

1.


Lyg prieš tvaną – šviesu ir švaru.
Vėl be kiauto, be kevalo, be šarvų –
nuogu nervu į tavo lytėjimą...
Pagaliau.
Ištylėjom...

Pasakalija.
Lyja.
Pasukam
prieštvaninėm lapkričio gatvėm...

 
2.

Gatvių gitarom į naktį pratrūksta
nuoskauda.
Nuostabų
garsą tu iš manęs išgauni – raudoną,
                                              bedugnį,
pratisą.
Pratus
žiūrėti į atvirą liepsną, šiąnakt ją paliečiu
pirštais.
Pririštas
tu prie manęs, ir sukrėstas tu. Nutolusį,
liūdną, –
liūnu įtraukia raudono aksomo švelnumas...

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.



Spektaklis

Gal pradėsim?
                 Vaiduokliškas uždangos skrydis.
Išrašytos autografais senos programos.
                                       Pro lietų dainuoja.
Šnara juodos vėduoklės plunksnos.
                 Nulinksta aptriušusios skrybėlės.
Virpa mano juoda pirštinėta ranka.
                           Nesuprantama nuojauta...
Šitas lapkričio kvapas – iš seno flakono.
                                     Ir laša nuo liustrų.
(Prožektoriai naktį apšviečia Moniuškos
                                               paminklą.
                                            Už mirusius
ūkia vėjas. Ir purvas, ir ūžia mašinos.)
                                   Kad tu nenuliūstum,
prasigėręs paklydęs sufleri, viską tuoj pat
                                                 užmiršiu.
Aš lankstaus vidury sutemusio skvero.
                                         Apmėto mane
supuvusiais lapais, ir gaudžia plojimai
                                         tuščiam name.

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.




Palata

1.


Tegu
dabar degu
po priepuoliška sausio
saule,
ir po sniegu – ligoninės kiemai
(kaimai –
pasąmonės pusnynuose prasmegę),
ir ūkanom, šerkšnu ir sambrėškiu aptrauktos
smegenys.
..................................................
...Du drėgnaakiai ir dvyniai stirniukai
(apniuko
įšalę šimtamečiai mūrai) laižo lango stiklą.
Paduok jiems duonos. Kad užsnigtų
prospektų traukulius, gruoblėtą gatvių
                                                     purvą...

 
2.

...Ir neša tavo baltą mumiją.
Ir nišoj pelenus užmūrija.

Keista tyla (mirtis koridoriuj,
skrodimo lūkesys), kol įduria

nežmogiškas urvinis klyksmas...
O gatvėj – trenkiantis ir linksmas

važiuojančių mašinų maršas.
...Suplėšom tavo baltas marškas.

 
3.

Mintinai,
mirtinai
aš įsiminiau šviečiančias tavo akis.
                                              Lyg medūzą
dar jaučiu šitą glitų smaugiantį skausmą.
                Bet štormo nakty – neuždūstama.
O paskui – tik atodrėkio aerodromai
                                                   apakina...
                                                     Skubam
ten, kur mėlynas mirgantis oras
                       be gailesčio kvepia druska ir
                                                 skumbrėm,
ten, kur žybsi viršūnėj
                mažyčiai ir graudūs lyg kregždžių
                                             vasarnamiai...
Per bemieges speigo savaites –
    I       š tolo, iš lėto – prie jų prisiartinam...

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.



Kamėja

Tą apsnigusią gatvę, tą veidą –
                                        tą dramblio kaulą,
tą sutramdytą mimiką, judesius, balsą,
                                                      tą profilį
pasiimk. Nes kamuoju, nes myliu lyg brolį,
nes be garso į vėpūčių kaupą
tam purve stebuklingam
suklinkam.

Tą cemento, tą ledo, tą medžio mozaiką,
                                                      muziką
iš kančios, iš sapnų,
                              iš sausų užverstų šulinių
pasiimk. Liks šešėliu, gelsvu ir švelniu,
tas dramatiškas sausis, nemūsiška
ta aistra, tie spąstai,
tie spazmai.

Vaičiūnaitė, Judita. Pakartojimai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.