vaiciunaite_jauna


Kam gi tu veltui bandai apgaulingą paveikslą pagauti?
To, ko geidi, juk nėra, nusigręžki nuo to, ką tu myli.
Tas reginys, į kurį tu žvelgi – atsispindintis vaizdas:
Nieko juk tikra jame, kartu su tavim atsiranda,
Su tavimi ir išnyks, jei pajėgsi nuo jo atsitraukti...


(Iš Ovidijaus „Metamorfozių“)
 

VEIKĖJAI

NARCIZAS
ECHO
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA, arba ŠVIESIAPLAUKĖ
FLEITISTAS, arba SUVARGĘS ŽMOGELIS
GRIMUOTOJA, arba NEGRAŽI MERGAITĖ
REŽISIERIUS, arba SAVIM PASITIKINTIS PONAS
DU MODERNŪS JAUNUOLIAI

       I

       Plokštelių parduotuvė. Publikai šypsosi grakšti  P l o k š t e l i ų    p a r d a v ė j a  ryškiai geltona suknele. Už jos nugaros mirga reklamos. Groja plokštelė. Girdėti vylinga, graudžiai žavi fleitos tema. S u v a r g ę s    p 1 i k a s    ž m o g e l i s   žvalgosi į reklamas.  N e g r a ž i   m e r g a i t ė , parimusi ant prekystalio, nieko aplink nematydama, klausosi muzikos

       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Sukasi mano plokštelės. Kaip pati žemė...
       NEGRAŽI MERGAITĖ. Kaip geltona lakuota saulė, deganti reklamoj, kaip netikri šviesuliai planetariume...
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Užsimirškit! Nors akimirką. Nebijokit būti savim...
       NEGRAŽI MERGAITĖ. O gal aš kaip tik nenoriu būti savim? Gal aš bijau būti savim?
       SUVARGĘS ŽMOGELIS (murma pats sau). Nereikia apie tai kalbėti, nereikia...
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Tik nieko negalvokit. Čia negalvojama. (Muzika vis labiau skaidrėja) Girdit?
       NEGRAŽI MERGAITĖ. Tas telefono skambutis toks keistas. Lyg ne man. Aš kalbėjau ir klausiausi savo balso, ir jutau, kad tai neišvengiama. Bet mus pertraukė, ir į mane ūžtelėjo miesto triukšmas... (Patylėjusi) Mane dusina svetimas juokas, man karšta nuo kvėpavimo į nugarą. Lyg perpildytam vagone sukčiausi tramvajų žiedu ir negalėčiau ištrūkti...
       SUVARGĘS ŽMOGELIS. Kokia jūs vis dėlto netaktiška. Ir egoistė. Kam jūs garsiai pasakojat tai, ką jaučiat?
       NEGRAŽI MERGAITĖ (labai sumišusi). Aš jums trukdau?
       SUVARGĘS ŽMOGELIS (taip pat sumišęs). Kažkada aš buvau fleitistas. O čia groja fleita. Atleiskit.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Kokie jūs abu juokingi! Bet su jumis ne taip nuobodu sėdėti už prekystalio. Palaukit, tuoj išgirsit dar niekuomet negirdėtą plokštelę...

       Fleita nutyla. Pasigirsta moters balsas. Moters balsui suskambus, į plokštelių parduotuvę įžengia  N a r c i z a s   – pačiame savo gražume. Paskui jį įeina  d u  m o d e r n ū s  j a u n u o l i a i  ir  S a v i m  p a s i t i k i n t i s  p o n a s. Narcizas apsimeta abejingai apžiūrinėjąs plokštelių etiketes, o iš tikrųjų įsitempęs klausosi moters dainavimo

       ECHO (balsas iš plokštelės).

       Šie žodžiai tebus apie skaidrų šaltinį.
       Klausykit!
              Nuo troškulio lūpos ištinę...

       Sukandžiotos lūpos – raudonos kaip kraujas.
       Išdegintos gatvės – tuščios ir kraupios.

       O stovintis blizgantis šaltas vanduo!
       O perregimas sopuly! Išvaduok...

       O tavo paveiksle, nugrimzdęs į dugną!..
       Dabar grindiniai kaip griaustinis dunda.

       Dabar tik sausra.
                             Surūdiję fontanai...
       Vanduo – po voratinkliais.
                             Laša...
       Fantastiškai
       sudūžtantis aidas skeveldromis žeidžia.
       Vandens tarp uolų aš geidžiu –
                                    lyg veidrodžio...

       NARCIZAS (labai tyliai). Kas čia dainavo?
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Patiko? Tai ką tik mirusi dainininkė.
       NARCIZAS (krūpteli). Mirusi?
       PIRMAS JAUNUOLIS. Taip. Niekas nežino, nuo ko. Visaip kalbama. Liko tik balsas...
       ANTRAS JAUNUOLIS. Tai dabar pati madingiausia dainininkė. Dėl jos visi be galvos.
       PIRMAS JAUNUOLIS. Keista, kad čia dar yra jos plokštelių – juk jos tiesiog grobstomos.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Ar aš nesakiau? Pirkite! Tuoj neliks. (Žiūri į Narcizą) Kas jums?
       NARCIZAS.. Aš nežinojau, kad ji mirė.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (gyvai). Jūs ją pažinojot?
       PIRMAS JAUNUOLIS. Negali būti. Jos niekas nėra matęs. Ji buvo gana keista dainininkė.
       ANTRAS JAUNUOLIS. Gal tai savotiška reklama, bet niekas nežino, koks jos veidas. Nebuvo išspausdinta nė viena jos nuotrauka.
       NARCIZAS (jų negirdėdamas). Ji mirė. Jos nebėra.
       SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Žinot, man tai nepatinka. Tai kvepia mistika.
       NEGRAŽI MERGAITĖ. Meilė visuomet mistiška.
       SUVARGĘS ŽMOGELIS. Mane jaudina jos balsas. Jis man kažką primena. Tai skausmingas balsas, bet vis dėlto tai laimės metų balsas.
       SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Balsas! Ką reiškia žmogaus balsas? Nemėgstu jo, ypač moteriško. Aš baigiu apkursti nuo begalės balsų, nuo grubaus šaižaus riksmo ir glitaus kuždesio. Balsas juk neišreiškia esmės. Jis tik atgarsis.
       NARCIZAS. Tik atgarsiu tampanti Echo...

 
       II

       Scena užtemsta. Reklamos susilieja su miesto sutemom. G r u p ė  ž m o n i ų  iš gatvės, atsitiktinai susirinkę plokštelių parduotuvėj, kartu su  P l o k š t e l i ų  p a r d a v ė j a   susispiečia apie  S a v i m  p a s i t i k i n t į  p o n ą   – režisierių

       REŽISIERIUS. Kur fleitistas? Fleitistas!

       S u v a r g ę s  p l i k a s  ž m o g e l i s  ima fleitą

       FLEITISTAS. Aš čia.

       Pasigirsta vylinga, graudžiai žavi fleitos tema

       REŽISIERIUS. Ryt pradedam repetuoti. Svarbiausia įsigilinti ir viską teisingai suprasti. (Iškilmingai skaito)
       „..................paklaustas, ar teks pastarajam
       ilgus senatvės metus nugyvent, nesuvokiamą lemtį
       skelbiantis pranašas tiek: „jei savęs nepažins“
                                                           teatsakė.“
       VISI (pakartoja keliais balsais). ,,Jei savęs nepažins...“
       REŽISIERIUS. Ar jums viskas aišku? Narcizas bus laimingas, jei nepažins pats savęs.
       PIRMAS JAUNUOLIS (įžūliai). Galite būti ramus –jis niekad savęs nepažins.
       ANTRAS JAUNUOLIS. Ir kiekvienas jį matys savaip.
       ŠVIESIAPLAUKĖ. O kas nors jį pažins ir vis tiek mylės. (Atsidūsta) Nusibodo. Gal baigtumėm?
       PIRMAS JAUNUOLIS. Iš tikrųjų. Šiandien ir taip ilgai užtrukom.
       ANTRAS JAUNUOLIS. Gatvėje – jau tamsu, ir žiburiai kvepia pavasariu.
       REŽISIERIUS. Palaukit! Mes dar neišsirinkom Narcizo...
       NARCIZAS (jį išskiria iš kitų šviesos pluoštas). Jūs mane šaukėt?
       REŽISIERIUS. Taip. O tau reikės pakartoti tą seną istoriją.
       NARCIZAS. Aš nieko nekartosiu. Aš būsiu savim.
       ECHO. Aš taip pat.

       Šviesa krinta ant tos, kuri prašneko. Niekas nepastebėjo, kaip ji čia atsirado. Ji klūpo pasieny užsikniaubus, paslėpus veidą delnuose

       NARCIZAS (prieina prie jos). Echo? Kodėl tu slapstais? Atsistok. Parodyk man savo veidą. Aš noriu matyti tavo akis. (Atsistoja priešais ją)
       ECHO (užsisukusi). Tau nebus įdomus mano veidas. Tau nėra ko žiūrėti man į akis – jos atspindi tik tave.
       NARCIZAS. Tu neteisi. Aš noriu tave matyti ir tave suprasti.
       ECHO. Aš tikiu. Bet visų akių gelmėse tu matysi tik save.
       NARCIZAS. Atsisuk į publiką. Parodyk jiems savo veidą.
       ECHO. Jie neišvys mano veido. Jie girdės tik mano balsą.
       REŽISIERIUS. Klausykit, jau per daug. Čia juk pantomima. Kam man reikalingas jūsų balsas?
       ECHO. Bet mano balsas – tai aš. Tai mano esmė. Aš kartoju tai, kas skamba aplink jus, bet ko jūs nesugebat išgirsti. Kas pakeis mano balsą?
       REŽISIERIUS. O! Štai kas jus jaudina! Jus pakeis bet koks subtilus instrumentas, sakysim, fleita.
       ECHO. Bet mano balsas – tai mano balsas. Aš nenoriu, kad jį kas nors pakeistų.
       REŽISIERIUS. Klausykit, jūs užmiršot, kur esat. Čia pantomima. Be to, jūs tik priimta bandymui.

       Echo tylėdama išeina, paslėpusi veidą delnuose

       NARCIZAS. Echo! (Likusiems) Palaukit! Neišsiskirstykit! Būtina ją sugrąžinti!

       Bet scenoje jau marga maišatis – skirstosi atsitiktiniai, iš gatvės suėję žmonės

 
       III

       Plokštelių parduotuvė.  P l o k š t e l i ų  p a r d a v ė j a  nuobodžiauja. Jos rankose – saulės apšviestas narcizo žiedas ant ilgo koto, su kuriuo ji žaidžia

       NARCIZAS (jis ką tik įėjo). Atleiskite! Aš čia neseniai klausiausi vienos plokštelės...
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (paslaugiai). Tos neseniai mirusios dainininkės?
       NARCIZAS. Ji dainavo apie vandenį, skaidrų vandenį...
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Yra. Ta plokštelė yra.
       NARCIZAS (sumišęs). Jos niekur negalima gauti. Aš ieškojau...
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Nebijokit. Čia jūs visados rasit jos plokštelių. Tai taip pat tikra, kaip šis narcizo žiedas mano rankose. (Pakelia narcizo žiedą prie lūpų)
       NARCIZAS. O gal... galima jos pasiklausyti?
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (švelniai). Jūs taip nesijaudinkit. Man viskas aišku. Jos balsas tikrai žavus. Dėl jo visi dabar be galvos.

       Į parduotuvę įeina  S u v a r g ę s   ž m o g e l i s

       SUVARGĘS ŽMOGELIS. Lauke tokia kaitra. Vos galima ištverti. Moteris čia dainavo kažką apie šaltinį...
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (šypsodama uosto narcizo žiedą). Viešpatie, kokie jūs visi panašūs...
       SUVARGĘS ŽMOGELIS (žiūri į ją, išplėtęs akis). Gėlė! Banaloka, bet taip žavu. (Pasisuka į Narcizą) Ar tai jums nieko neprimena?
       NARCIZAS (šiurkščiai). Ne. Aš nemėgstu gėlių.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Argi? O gal jūs mėgstat žiūrėti į nesudrumstą gelmę? Persisverti per tilto turėklus karštą vasaros dieną, pažvelgti į kanalo vandenį ir apstulbti...
       NARCIZAS (vos girdimai). Užtenka.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Gerai. Klausykitės.
       ECHO (balsas iš plokštelės).
       Aš virtau netekties balsu.
       Negi tau nė kiek ne baisu,
       kad daugiau iš tamsos neišnirsiu?
       Aš bekūnė dabar. Tarp mirusių.
       Nebėra to, ko tu geidi,
       ta fleita – keista ir graudi,
       jau prisirpo juodi vynuogynai
       po išnykuisia saule...
                            Lyg vyną
       gerk svaiginančius mano žodžius,
       kai gerklė nuo kartėlio išdžius...

       Narcizas niūriai klauso. Suvargęs žmogelis aiškiai nerimauja

       SUVARGĘS ŽMOGELIS (kužda pats sau). Tai labai panašu. Vieną akimirką man buvo pasirodę, kad tai tas pats. Deja, tai ne tas pats.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Kas ne tas pats? Jums nepatiko jos balsas?
       SUVARGĘS ŽMOGELIS. Kartą aš per sapną girdėjau muziką – kelių taktų motyvą, bet niekaip negaliu jo atkurti. Jau daug metų.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Aš nežinau, ką jūs sapnavot. Bet galiu priversti jus sapnuoti.
       SUVARGĘS ŽMOGELIS (pats sau). Ne tai. Vis dėlto ne tai.
       NARCIZAS. Duok dieve jums vėl susapnuoti.
       SUVARGĘS ŽMOGELIS. Tai buvo fleita.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. O! Tos moters balsas dar švelnesnis, liūdnesnis ir žavesnis už fleitą. Negi jis jums nepatiko?
       SUVARGĘS ŽMOGELIS. Panašu, bet ne tai. Be to, moteris dainavo apie meilę, o aš jos niekada nesu patyręs.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Niekada nesat patyręs meilės? Tokie į mano parduotuvę retai teužklysta...
       NARCIZAS. Į jūsų parduotuvę gali užklysti bet kas. Gatvė judri ir triukšminga. O jūsų durys plačiai atvertos...
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (atsisuka į Narcizą). O jūs? Ar jūs žinot, kas yna meilė?
       NARCIZAS. Aš? Nežinau... Aš nieko nežinau. Mus skiria kažkas perregima, lyg vanduo. Mes tiesiam vienas į kitą rankas. Vanduo sujuda – atvaizdas dingsta. Ir taip visuomet.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Gal tai tebuvo jūsų atspindys?
       NARCIZAS. Galbūt.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Jūs mylit tik save. (Žaidžia su gėlės žiedu) Jūs – Narcizas.
       NARCIZAS (niūriai). Jūs mane pažinot?

 

       IV

       Plokštelių parduotuvės prekystalis virsta baru. Už jo didžiuliai veidrodžiai. Veidrodžiuose atsispindi buteliai ir vazos su geltonais ir oranžiniais vaisiais. Ant aukštos kėdės nugara į publiką sėdi  E c h o

       NARCIZAS (įėjęs atsistoja už jos). Čia aš.
       ECHO (neatsisukdama). Čia aš.
       NARCIZAS. Atsisuk.
       ECHO. Atsisuk.
       NARCIZAS. Pažvelk į mane!
       ECHO. Pažvelk į mane!
       NARCIZAS (sėdasi šalia jos ant kėdės, profiliu į publiką). Kodėl tu kartoji mano žodžius?
       ECHO (karštu kuždesiu). Todėl, kad aš tik tavo aidas, trokštamas aidas, pilnas meilės ir širdgėlos, tik tavo dvynys, tik veidrodis, atspindintis tave.
       NARCIZAS (švelniai). Ką čia dabar kalbi? (Paliečia jos petį) Kokia nepakeliama kaitra! Tarytum pats būtum įkaitintas ligi baltumo... Kalkės. Kreida. Balta baisi saulė, išdeginanti gatvę. Tik tu kvepi mišku. Taip ištroškau vandens, drėgno vėjo, pavėsio...
       ECHO (tyliai). Tau pavojingas vanduo. Ypač stovintis...
       NARCIZAS. Kodėl?
       ECHO. Nejaugi užmiršai?
       ,,Kūnas dar buvo tada, o ne balsas Echo...“
       NARCIZAS. Tave sunku suprasti.
       ECHO. Tai vaidmuo, kurio aš atsisakiau.
       NARCIZAS. Gaila. Tas vaidmuo tau nepatinka?
       ECHO. Nepatinka? Man skirta mirti iš skausmo, tavo atstumtai. Slėptis miesto triukšme, vienišai nykiame kambary ir prirūkytose kavinėse, iš gėdos užsidengus veidą plaukais ir geltonais lapais iš tuščių rudens skverų. Sunykti nuo laukimo, ilgesio ir nevilties...
       NARCIZAS. Baisus vaidmuo. Ir baisi mano kaltė. Gal ir gerai, kad tu atsisakei to vaidmens.
       ECHO. Bet aš neatsisakiau savo meilės tau. Aš vis tiek pražūsiu.
       NARCIZAS (glosto jos ranką). Kokia tu prietaringa. Tu tikrai išeini iš pantomimos? ECHO. Tikrai.
       NARCIZAS. Ką tu veiksi?
       ECHO. Nežinau.

       Prie jų prieina tipiška  Š v i e s i a p l a u k ė. Rankose ji laiko narcizo žiedą ant ilgo koto

       ŠVIESIAPLAUKĖ. Ar jūs nebijot pavėluoti į repeticiją?
       NARCIZAS. Mes su tavim tuoj eisim ir nepavėluosim. O štai ji (rodo į Echo) nebijo pavėluoti – ji išeina iš pantomimos.
       ŠVIESIAPLAUKĖ (prisėda šalia jo ant aukštos kėdės, profiliu į publiką). Echo? Tu tikrai išeini? Ką gi tu veiksi?
       ECHO. Nežinau.
       ŠVIESIAPLAUKĖ. O aš žinau. Tu dainuosi.
       ECHO. Turbūt ne. Aš kur nors dirbsiu. Gal būsiu telefonistė, gal gidė. Aš netinku prie jūsų.
       NARCIZAS. Ji netinka. Aišku? (Žiūri į Šviesiaplaukę, žaidžiančią su narcizo žiedu) Užtat ši gėlė tau tobulai tinka. Tu dabar panaši į širdžių damą iš senų nublukusių kortų.
       ŠVIESIAPLAUKĖ (šypsosi su ilgo koto gėle prie lūpų) Aš ir esu širdžių dama.
       ECHO. O gal narcizų dama?
       NARCIZAS. Tu pavyduliauji?
       ŠVIESIAPLAUKĖ (žaismingai). Juk tu atsisakei savo vaidmens, Echo.
       ECHO. Mums sunku suvaidinti savo vaidmenį. Mes visi truputį silpni.
       ŠVIESIAPLAUKĖ. Bet mes bandysim vaidinti. Tiesa, mano ir vaidmuo kitas. Aš tik nežinoma nimfa. Kalnų, miškų, o gal šaltinio...
       NARCIZAS (Šviesiaplaukei). Eime. Mes iš tikrųjų pavėluosim į repeticiją. (Atsigręžia į Echo) Sudie!
       ECHO (tyliai atkartoja). Sudie...
       NARCIZAS. Aš vis tiek tavo.
       ECHO. Tavo...
       NARCIZAS (išeidamas atsigręžia). Aš tavęs lauksiu.
       ECHO. Lauksiu... (Lieka sėdėti viena prie baro, nugara į publiką)

 
       V

       Plokštelių parduotuvė. Kaip visuomet, čia groja muzika.  S a v i m  p a s i t i k i n t i s  p o n a s, vienintelis iš atsilankiusių, kartu su  P l o k š t e l i ų  p a r d a v ė j a   varto prie prekystalio plokšteles. Įeina  N a r c i z a s

       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. O, tai jūs! Aš jums turiu kai ką įdomaus.
       NARCIZAS (krūptelėjęs). Iš kur jūs žinot, kas man įdomu?
       SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Įdomu yra tai, kas įdomu, nors tai ne visados gali patikti.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Aš vėl turiu jos plokštelę.
       NARCIZAS (apsimeta abejingu). Naują? Iš tikrųjų įdomu.
       SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Sakysim, aš nemėgstu jos balso, bet jos klausytis man įdomu.
       NARCIZAS. Kodėl?
       SAVIM PASITIKINTIS PONAS (sumišęs). Pats nežinau. Jos balsas man kažką primena. Kažką... Galvoju, kankinuos, bet niekaip negaliu prisiminti.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (švelniai). Muzika visuomet ką nors primena. (Uždeda plokštelę)
       ECHO (balsas iš plokštelės).
       Veidrodis šiąnakt – lyg ledo luitas,
       nuo begalybės atskeltas. Plutos,

       nuorūkos, žievės ant stalo. Pelės
       šiąnakt apleido namus. Į pelenus

       paneriu plaukus. Lietus nenutyla.
       Griausmas. Lyg šaltą negyvą stiklą

       perskeliu atvaizdą. Dink. Autobusų
       šviesos lange.
                     Gal dabar atsibusiu?

       Narcizas ir Savim pasitikintis ponas tylėdami klauso

       SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Man nejauku. Keistas nepatirtas jausmas. Lyg būčiau pradėjęs iš vidaus rudyti...
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Ruduo. Dabar be perstojo lyja.
       SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Man visuomet atrodė, kad daiktai ir žmonės pasauly turi savo vietas. O dabar viskas mano sąmonėj liejasi, lyg žiūrėčiau pro aplytą stiklą. Slogus jausmas.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Ruduo. Jis visuomet nostalgiškas.
       SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Ką jūs kalbat. Kokia čia gali būti nostalgija – aš nieko nesu palikęs ir nieko nesiilgiu. Aš nesikankinu, kaip štai jūs. (Kreipiasi į Narcizą)
       NARCIZAS (šaltai). Atleiskite, aš jūsų nepažįstu.
       SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Užtat aš jus pažįstu, aš jus tiesiog kiaurai regiu. Matot, gyvenime man teko susidurti su daugeliu žmonių ir juos tiesiog rūšiuoti. Tai mano savotiškas hobis.
       NARCIZAS. Įdomu. Į ką, jūsų nuomone, aš panašus?
       SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Į karį, kuris, užmiršęs priešą, išvydo savo atvaizdą blizgančiam skyde ir apstulbo...
       NARCIZAS. Gal ne taip iškilmingai?
       SAVIM PASITIKINTIS PONAS (šypteli). Gerai. Pabandysiu. Jūs gyvenat dulkėtame tvankiame mieste tarp abejingų ir skubančių. Bet jums reikia šviesos, erdvės ir vandens, kuriame jūs galėtumėt atsispindėti. Jūs gyvenat lyg prieš veidrodį. Jums reikia, kad jumis gėrėtųsi.
       NARCIZAS. Aš – aktorius.
       SAVIM PASITIKINTIS PONAS (nusilenkia). Aš tai žinau. Aš jumis žaviuosi.
       NARCIZAS. Atleiskite, kas jūs?
       SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Tai nesvarbu. Aš praeivis, užklydęs į šią parduotuvę pasislėpti nuo lietaus.

       Narcizas jo nebesiklauso. Jis tyli, pasirėmęs ant prekystalio

       O vis dėlto jos balsas visai neįdomus. Tiesiog bejėgiškas liūdnas balsas, reikalaujantis sau dėmesio. Nemėgstu moterų. Visos jos – isterikės. (Išeina iš parduotuvės)

       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (paliečia Narcizo petį). Mes vieni. Jis išėjo.
       NARCIZAS (tyliai). Džiaugiuosi.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Aš viską supratau.
       NARCIZAS. Taip.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Ji tuomet ir išvažiavo?
       NARCIZAS. Taip.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Kodėl jūs jos nesulaikėt?
       NARCIZAS. Nežinau. (Pakelia galvą) O gal ji nebūtų taip dainavus?

 
       VI

       Matyti klūpančios  E c h o   nugara. Ji kraunasi lagaminą. Greta džiūsta išskleistas skėtis, aplipęs rudens lapais

       ECHO. Kad tik neužmirščiau... Mamos nuotrauka – sako, mes panašios – keli laiškai, geriausia būtų paskui juos sudraskyti. Nereikia, kad kas nors jį primintų.

       Jos nepastebėtas, įeina  N a r c i z a s

       NARCIZAS (kurį laiką tylėdamas ją stebi). Ką tai reiškia?
       ECHO (neatsisukdama). Kaip matai.
       NARCIZAS. Pažvelk į mane!
       ECHO (ji nė karto neatsisuka). Nenoriu.
       NARCIZAS. Tu ant manęs pyksti?
       ECHO. Ne. Tu esi tu.
       NARCIZAS. Bet kodėl, Echo?
       ECHO. Kam aiškinti tai, kas seniai aišku. Mes abu nepasikeisim.
       NARCIZAS (padeda ranką jai ant peties). Neišeik. Kur tu eisi? Koks tuščias bus tas kambarys be tavęs...
       ECHO. Jame būsi tu.
       NARCIZAS. Pasilik. Atleisk man. Aš daugiau taip nedarysiu. (Atsiklaupia šalia jos)
       ECHO (verkia, jo apkabinta). Nestovėk prie stovinčio vandens. Jį apšviečia saulė, jis atrodo skaidrus, bet žolės jo dugne pūva...
       NARCIZAS. Nekalbėk taip, Echo. Parodyk man savo akis.
       ECHO (karštligiškai kužda). Ieškok krioklių. Jie sukrės tavo prigimtį, suskaldys tavo pavidalą, nuplaus nuo širdies purvą. Koks svaigus jų ūžesys, ir kiekvienas paprasčiausias akmuo skamba, pakliuvęs į jų krytį. Jie turi aidą, kurio tu neužmirši. Ieškok krioklių...

       Įeina  d u  m o d e r n ū s   j a u n u o l i a i

       PIRMAS JAUNUOLIS. Echo, tu pasiruošusi?
       ECHO (užsideda skrybėlaitę, ima lagaminą). Taip.
       ANTRAS JAUNUOLIS (Narcizui). Ji važiuoja dainuoti.
       PIRMAS JAUNUOLIS. Vargu ar jūs kada nors ją besutiksit.
       ANTRAS JAUNUOLIS. Ji vyksta į didelį svetimą miestą. Jame ji gali pražūti.
       PIRMAS JAUNUOLIS. Nežinia, kokia bus jos scena – gal purvina gatvė, gal girto naktinio baro prietema, gal akinanti, nuo plojimų gaudžianti erdvė. O gal jos balsas prasiverš tik rauda tarp keturių mūro sienų, o gergždžiantis naktinio miesto gausmas migloj bus džiazas, kuris ją lydės...
       ANTRAS JAUNUOLIS. Jai teks patirti daug kančių, vienatvės ir pažeminimo. Svetimos glamonės nutrins jūsų pirštų žymes nuo jos kūno.
       NARCIZAS (stovi priešais ją). Echo! Nežiūrėk taip į mane. Tu juk kenti. Tu neturi išeiti.
       PIRMAS JAUNUOLIS (pajuokiamai). Žiūrėk į jos akis, žiūrėk, kol tai jos akys. Jos pasikeis nuo svetimų žvilgsnių, jos kitaip spindės, kitaip šypsosis... Tu jų nepažinsi. Jos taps tokios pat neįžvelgiamos, kaip svetimo žmogaus akys.
       ANTRAS JAUNUOLIS. Bet ji dainuos. Nyks ir tols nuo tavęs jos kūnas, bet vis artimesnis bus tau jos balsas. Jums bus sunku išsiskirti. O dabar lik. Tu pats ją prarandi.
       ECHO (Narcizui). Aš nenoriu tau kliudyti.
       NARCIZAS (neryžtingai). Tu manai, kad man geriau bus vienam?
       ECHO. Aš bijau tau įkyrėti. Aš atsiliepiu į kiekvieną tavo atodūsį.
       PIRMAS JAUNUOLIS. Paskubėkit. Atsisveikinimo laikas jau baigėsi.
       ANTRAS JAUNUOLIS. Jūs abu perdaug sentimentalūs.

       Du modernūs jaunuoliai atsistoja šalia Echo iš abiejų pusių. Jų grupė po truputį užtemdoma

       NARCIZAS. Aš tave surasiu!
       ECHO (tolstančiu balsu). Tave surasiu...
       NARCIZAS. Man bus nyku be tavęs.
       ECHO (jos balsas vis labiau tolsta). Nyku be tavęs...
       NARCIZAS. Mes vienas kitam nedingsim!
       ECHO (balsas iš tamsos). Nedingsim...

 
       VII

       Plokštelių parduotuvė. Vakaras.  P l o k š t e l i ų  p a r d a v ė j a  rymo ant prekystalio. Ji pavargus ir labai vieniša tarp išmėtytų plokštelių. Visa aplink nuauksinta besileidžiančios saulės spindulių. Įeina  N a r c i z a s

       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (nepakeitusi pozos). Jūs visai mane užmiršot. Taip seniai jūsų nemačiau. Maniau, kad nebeateisi!
       NARCIZAS. Jūs gerai žinojot, kad ateisiu. Anksčiau ar vėliau.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Niekada dėl nieko negali būti tikras.
       NARCIZAS. O ne. Jūs lyg kerėtoja, grąžinanti iš tamsos užmirštą kuždesį – kiekvienam jūs randat tai, ko jis slapta geidžia.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Rasiu ir jums, jeigu jau atėjot.
       NARCIZAS (nekantriai). Greičiau.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Palaukit. (Ieško plokštelės) Jos balsas apsvaigins lyg senas auksinis vynas miglotoj bobų vasaros saulėj. Ji mirus, bet jos balsas skleidžia šilumą ir šviesą kaip geltoni sudžiūvę lapai, apkritę niūrią jūsų gatvę...
       NARCIZAS. Kodėl mane turi persekioti jos balsas? Juk aš ne jaunuolis, apimtas aistros ir azarto. Aš negaudau jos plokštelių kaip pakvaišęs...
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Jų niekas jau nebegaudo.
       NARCIZAS (jos neišgirdęs). Bet aš ją radau ir nebegaliu prarasti... Uždėkit gi pagaliau!
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (neryžtingai). Gal... šitą? (Uždeda plokštelę)
       ECHO (balsas iš plokštelės).
       Vėl drėgnos vidurnakčio žvaigždės.
       Vėl gatvės – keistai ir senoviškai
       iškreivintos, tuščios ir vaiskios –
       išnyra ūke lyg scenovaizdžiai.
       Vėl nuojauta skaudžiai susieja
       tave su manim. Vėl pro lapkritį,
       pro miglą jauti mano sielą
       lyg tamsų kanalą...
                           Apakti

       vėl teks mums prieš aušrą.
                           Prologas
       jau baigtas.
              Sutemo konfliktų
       naktis, kad vienintelę progą
       lyg nerastą kiemą paliktume...
       NARCIZAS (pusbalsiu). Ji norėjo nuo manęs pabėgti. Aš norėjau ją užmiršti. Bet aš jos neužmiršau, o ji niekur nuo manęs nepabėgo.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. O kodėl norite užmiršti tai, kas jūsų gyvenime buvo gražiausia? O ji? Ar ji buvo graži?
       NARCIZAS. Nežinau. Pakelti antakiai, tokie ryškūs iš po baltos vasariškos skrybėlaitės... Jos veidas nutaškytas strazdanų, saulės šviesos ir lengvo lapų mirgesio. Jai būdavo liūdna, bet ji šypsodavos, ir jos širdis visados būdavo pilna meilės man...
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Ji tartum iš kokio impresionisto portreto.
       NARCIZAS. Ne. Ji nebuvo panaši į paveikslą. Ji nemėgdavo, kad į ją žiūrėtų. Aš net nežinau, kokia buvo jos akių spalva. Jos veido išraiška visą laiką keisdavosi, ir aš saugau ją atminty lyg seną sutrūkinėjusį filmą...
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Ji jus mylėjo. Šito jūs ir neužmirštat.
       NARCIZAS. Nežinau. Ji norėjo išvengti savo vaidmens. Bet jai nepavyko.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Dar niekas nėra pabėgęs pats nuo savęs.
       NARCIZAS. Ji turėjo pavirsti į balsą – ir ji pavirto į balsą.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Jį nenustojo jus mylėjus. Ją sudegino tai, ką ji giliai užgniaužė.
       NARCIZAS. Bet mes daugiau nebesusitikom.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (prisimerkia nuo apgaulingos rudens šviesos). Jūs susitikot čia. Nuo savęs sunku pabėgti.
       NARCIZAS. Nuo manęs ji pabėgo.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Tam, kad vėl ją surastumėt. Tam, kad jos meilė pavirstų į jos balsą, kuris vienintelis išliko gyvas. Jos kūnas suakmenėjo nuo svetimų rankų ir žvilgsnių. Jis tapo negyvas. Jai buvo viskas vis tiek.
       NARCIZAS. Nejaugi aš čia ateinu, jos meilės šaukiamas?
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Nežinau. Bet tai pavojingas balsas. Kaip pati meilė. Net atstumta. Net mirusios. Niekad nežinai, kada ji plykstels iš pelenų ir nudegins tau širdį, ir ar tai atlaikysi.
       NARCIZAS (laimingas). Nejaugi aš buvau taip mylimas?

 
       VIII

       Dabar plokštelių parduotuvė – grimavimosi kambarys. Blizga didžiuliai veidrodžiai. Keletas išmėtytų perukų, ryškių absurdiškų rūbų.  N a r c i z a s, labai išbalęs, pavargęs, bet vis dar gražus, sėdi priešais veidrodį ir apžiūrinėja save. Veidrodžiuose atsispindi daugybė įvairiausių jo išraiškų. Šalia jo, padėjusi galvą jam ant kelių, klūpo   G r i m u o t o j a  – Negraži mergaitė nublukusia suknele

       GRIMUOTOJA. Ir jūs jį suvaidinot? Narcizą?
       NARCIZAS. Taip. Aš jį ir dabar tebevaidinu. Tik tada aš buvau jaunas ir gražus.
       GRIMUOTOJA. Jūs ir dabar gražus. O, koks jūs gražus!
       NARCIZAS. Tai tik tavo dėka. Tai tu man taip nudažei veidą – tavo grimas pakeitė jo išraišką. Dabar aš įdomus.
       GRIMUOTOJA. O ne. Jūs vis dar toks pat gražus, kaip tada. Ne, jūs dabar daug gražesnis. Metai suteikė jums išminties, ironijos, jūsų liūdesys ir nuovargis skleidžia žavesį. Žilumais taip tinka prie jūsų jaunų akių...
       NARCIZAS (apžiūrinėja save veidrody). Sakai, mano akys jaunos?
       GRIMUOTOJA (karštai). Jos mane jaudina labiau negu visų jaunuolių akys.
       NARCIZAS. Tu nori man įsiteikti.
       GRIMUOTOJA. Aš noriu, kad jūs mane mylėtumėt. Aš buvau dar vaikas, ateidavau į teatrą ir gėrėdavausi jumis.
       NARCIZAS (beveik nesiklausydamas). O taip. Tu labai maloni mergaitė. Beveik kaip...
       GRIMUOTOJA. Kaip kas?
       NARCIZAS (krūpteli). Nieko. Iš kur čia fleita? (Ima nuo kėdės fleitą. Nušvinta auksiniu aksomu išmuštas pradaryto futliaro vidus. Bando groti. Pasigirsta nedarnus garsai)
       FLEITISTAS (ką tik įėjęs  S u v a r g ę s  p l i k a s  ž m o g e l i s). Atleiskite... Čia mano. (Ima fleitą)
       NARCIZAS. Iš kur tu?
       FLEITISTAS. Aš iš apačios, iš orkestro.
       NARCIZAS. Pagrok.
       FLEITISTAS. Negaliu. Aš ne visada groju.
       NARCIZAS. Palauk! Aš tave prisimenu. Mes jau buvom susitikę.
       FLEITISTAS. Jūs tada vaidinot Narcizą. Buvo pavasaris. Nuostabus pavasaris. Jūsų šlovės pradžia.
       NARCIZAS (žiūrėdamas į veidrodį, derinasi peruką). Sakai? Tu tuomet puikiai grojai.
       FLFITISTAS. Grojau kaip mokėjau. Ir jūs tuomet buvot kitoks. Jaunas. Gražus...
       NARCIZAS (atsidūsta). Aš pavargau. O, kaip aš pavargau, bevaidindamas pats save. Kaip man viskas nusibodo!
       GRIMUOTOJA. Kaip gali nusibosti scena? Žmonių aistros – meilė, mirtis?
       NARCIZAS (jam patinka perukas, kurį jis prisiderino). Kartoji ir kartoji, kol visai atbunki.
       GRIMUOTOJA. Ne. Tai įstabi profesija.
       NARCIZAS. Ir tu – lyg upelio vanduo. Ir tu atspindi.
       FLEITISTAS. Ji – gera mergaitė. Beveik kaip...
       GRIMUOTOJA. Kaip kas? (Fleitistui) Atsimenat, kaip jūs mane pirmąkart atsivedėt į teatrą, kai dar buvau maža?
       FLEITISTAS. Ji buvo kaimynų mergaitė. Ji tuomet išsigando užkulisių ir pravirko...
       GRIMUOTOJA. Ten buvo taip tvanku. Per pertrauką šokėjos godžiai valgė sumuštinius, jų veidai buvo prakaituoti ir murzini nuo dažų, o tarytum rūkas jų sijonai buvo pasiūti iš purvino pigaus tiulio...
       NARCIZAS (juokiasi). O sakai, teatras tave žavi.
       GRIMUOTOJA. Bet kai grįžau namo, kai užmigau, aš krūpčiojau per sapną, aš šokau ir šokau didžiulėj saulėtoj pievoj... Paskui prabudau ir gulėjau tamsoj pašiurpus, ir jutau dekoracijų kvapą ir scenos vėsą.
       FLEITISTAS. O paskui pati pakliuvai į teatrą...
       GRIMUOTOJA. Bet aš tik grimuotoja.
       NARCIZAS. Na ir kas? Taip gal dar įdomiau. (Dar syki žvilgteli į veidrodį) Ar man ne laikas į sceną?
       GRIMUOTOJA (liūdnai). Laikas. Jums visuomet laikas.

 
       IX

       Plokštelių parduotuvė.  P l o k š t e l i ų  p a r d a v ė j a  niūniuoja į grojamos muzikos taktą. Saulė žaidžia jos šviesiais plaukais ir gelsvos suknelės klostėmis. Prie prekystalio stovi   N a r c i z a s . Nesunku pastebėti, koks jis pasenęs

       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Uždėti?
       NARCIZAS (tyliai linkteli). Taip.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Kurią?
       NARCIZAS. Kuria norit.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Tiesiog nežinau... Tiek metų klausotės, ir jums vis neatsibosta. Viskas jau seniai išgrota.
       NARCIZAS. Tai visai nesvarbu.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖ JA (rodo Narcizui plokštelę). Šitą? Bus gerai?
       NARCIZAS. Gerai.
       ECHO (balsas iš plokštelės).
       Groja tuščioj parduotuvėj fleitos ir smuikai.
       Dega reklamoje saulė.
                                   Bergždžiai taip ir smulkiai
       laikas subyra ir skamba, nevertas skatiko.
       Pigios išgrotos plokštelės.
                            Bet mes susitikom.
       Groja tave.
              Į pasąmonės sujauktą žaliavą
       vėl nueini.
              Bet kartoju tą liūdną ir žavią
       temą, tą švilpesį...
              Vėjas – širdy ir kišenėj.
       Viskas išgrota.
              Bet tu – man gyva ir šiandien.

       Jai bedainuojant, į parduotuvę įžengia   N e g r a ž i  m e r g a i t ė  ir  d u  m o d e r n ū s   j a u n u o l i a i

       NEGRAŽI MERGAITĖ. Kokia keista daina!
       PIRMAS JAUNUOLIS (apkabinęs ją per pečius). Prieštvaninė.
       NEGRAŽI MERGAITĖ. Ar ji nemadinga?
       ANTRAS JAUNUOLIS. Pažiūrėk, kas jos klauso, (Rodo į Narcizą)
       NEGRAŽI MERGAITĖ. Aš nelabai suprantu muziką. Bet šitos moters balsas man patinka. Man staiga pasidarė taip liūdna, kad širdis apmirė.
       PIRMAS JAUNUOLIS (glausdamas ją prie savęs). Tau neturėtų būti liūdna, kai aš su tavim.
       NEGRAŽI MERGAITĖ (šypsodamasi jam). Tas liūdesys toks šviesus ir saldus.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (įsimylėjusiems). Klausykitės mano plokštelių! Klausykitės! Jums bus dar šviesiau ir saldžiau.
       ANTRAS JAUNUOLIS. Man jau nusibodo. Ar negalima ko nors linksmesnio?
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (paslaugiai pasisuka į jį). Prašom. Rinkitės.

       Jai uždėjus naują plokštelę, pasigirsta linksma tranki muzika. Į parduotuvę renkasi žmonės – įeina  S u v a r g ę s   ž m o g e l i s  ir  S a v i m  p a s i t i k i n t i s  p o n a s. Plokštelių pardavėja pažeria jiems plokšteles. Mirga lakuotos blizgančios etiketės – rusvi, auksiniai, geltoni piešti smuikai, pieštos violončelės ir gitaros, netikras klarnetų ir saksofonų auksas. Visi puola rinktis plokštelių. Muzika keičia muziką. Narcizas teberymo – senas, vienišos ir užmirštas

       NARCIZAS (tarytum pats sau). Ko aš čia ateinu?
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (gūžteli pečiais). Jūs pats geriau žinot.
       NARCIZAS. Jeigu jus manot, kad aš ją mylėjau ir negaliu jos užmiršti – klystat. Aš jos nemylėjau.
       NEGRAŽI MERGAITĖ (staigiai atsisuka į jį, užmiršusi plokšteles, kurias ką tik smalsiai vartė). Argi tai svarbu? Svarbu pati meilė, tas aitrus narcizų kvapas lietingą tvankų birželio vakarą...
       NARCIZAS. Ne, aš jos nemylėjau. Bet aš vis grįžtu čia, lyg būčiau visą laiką ėjęs ratu.
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (papurto savo šviesius plaukus). Jūs visi čia ateinat sapnų. Jūs ateinat čia prisiminimų. Jūs ateinat tarytum pažvelgti į seną apskritą padūmavusį veidrodį dulsvo aukso rėmais. Jis nedūžta, bet kurią akimirką jis vėl gali tapti skaidrus kaip upelio vanduo...
       NARCIZAS. Vanduo. Atspindys. Aidas... (Tyliai užsikniaubia ant prekystalio)
       NEGRAŽI MERGAITĖ (užsisvajojusi). Plokštelių pardavėja. Sapnų pardavėja...
       PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Sukasi mano plokštelės. Sukas. Kaip pati žemė...

       1972

       Vaičiūnaitė, Judita. Pavasario fleita: Pjesės. – Vilnius: Vaga, 1980.