vaiciunaitevaiciunaite


MĖLYNAS STIKLAS


Spinduliai kris pro mėlyną stiklą,
pro skeveldrą vaikystės vitražo,
pro heraldikos mėlyną spalvą,
amžinybę, jos paslaptį serginčią,
jausi gydančią mėlyną šviesą
lyg dar vėsų vilnijantį vėją,
lyg gaivumą ankstyvų žibuoklių,
jau parduodamų šlapdribos gatvėj,
tavo dygsniai bus mėlyno šilko,
siuvinėsi tamsėjančiais siūlais –
liks pamėlus mažytė puokštelė,
tarsi snaigės sutirpę sekundės.

1993

Vaičiūnaitė, Judita. Žemynos vainikai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




SKAISTUS VELYKŲ SNIEGAS

Skaistus Velykų sniegas,
       laistyk kambarinių augalų šaknis –
kuplių vešlių žiedų sulauksi,
       šviesios mintys spiečiumi apniks,
sutirpęs liūdesys į žemę susigers,
       ir ledo, sniego vandenys
suskambs pavasario varpais,
       išmuš pačias skaidriausias tavo valandas,
išnirę iš nykios tamsos
       šerkšnu boluojantys seni stogai
vaiduokliška šviesa pro langą švies,
       jei tu vilties nepristigai,
skambės graudi varpų rauda
       virš skeldinčio pasaulio suirutės,
skaistus Velykų sniegas,
       susigėrusios į juodą žemę srutos.

1993

Vaičiūnaitė, Judita. Žemynos vainikai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




AUDROS ŽIEDE


pažvelk į naktį, į apleistą kiemą,
       į griuvėsių šulinį, –
praeina giedanti viduramžių procesija
       su kryžium,
ir, griausmui nenutylant,
       liepžiedžių auksiniam sūkury
vidurnaktį užspardytas
       po drobule jaunuolis guli
prie pat benediktinių vienuolyno,
       prie šventos Kotrynos,
po apleistais baltais jos bokštais,
       jų barokiniam šešėly,
pačiam audros žiede,
       kur griaudžiantys žaibai
       neliauja šėlę,
kur varnos auštant, vos pakirdusios,
       vis krankia nekantryn,
vis rėžia juodus nerimo ratus...

1993

Vaičiūnaitė, Judita. Žemynos vainikai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




KIEMAS

Blizga žemai kordegardijos stogas,
       jis dengtas skarda,
skardžio viršuj akmeninis šachmatų stalelis,
       jį laiko
du svetimšaliai, du tylūs drambliai,
       o išdygus kardažolė
žydi griuvėsiuos
       ir žvanga, ir veržias į saulę,
       kiek laiko
žemėje duota – nežino širdis,
       tik virpėdama plaka,
tik spindulys tartum kraujas
       palieka plonytį lataką.

1994

Vaičiūnaitė, Judita. Žemynos vainikai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




KAITROJE PRIE SĄVARTYNO

Žydintys žydrų cikorijų brūzgynai
kaitroje
       prie griūvančio apleisto namo,
dulkantys ore,
       nuo saulės geltonam,
ir kamanė,
       spindulių tinkle dar dūzgianti –
tarsi žydros žvaigždės
       dega sąvartyne
trapūs ir gležni cikorijų žiedai,
užmirštų griuvėsių apžavai,
       iš daigo
lyg vidurvasaris
       trykštanti šviesa karti.

1994

Vaičiūnaitė, Judita. Žemynos vainikai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




SAUSRA I

Žmonės ir žvėrys sausroj,
nykiai ir niūriai aušroja –
skeldi išdžiūvę fontanai,
dulkės pažyra veidan,
kaip visados nuošaly
tykiai ant sauso šaligatvio
ratą kreida braižai,
žydi prie mūro buožainė –
siurbia nektarą per sausrą
skurdūs drugiai,
       tu blausaus
skliauto pabūgai virš iškasenų,
užmiesty dega miškas,
dega durpynai ir raistas,
tu užspringsti tais gaisrais,
išdega sėklos ir šaknys,
gal bent širdy neužaks
gyvas gelmių šaltinis,
girdęs giesmėm nevilty.

1992

Vaičiūnaitė, Judita. Žemynos vainikai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




SAUSRA II

Beprotiška kaitra mieste
su pravirais langais
į dvokiančias, tirštas ir karštas sutemas,
kai virš dulkėtų gatvės medžių,
virš mašinų
stovėjimo aikštelės skraido
šikšnosparniai,
apduję nuo tvankos –
nyki ši vasara
su kapinių kvapu,
kai mirusios sesers auksinis veidrodėlis
dar saugo lyg dvynės
įspaustą veido atspindį,
kai gaisras gatvėj prie išdžiūvusio fontano
liepsnojantis į naktį daugiaaukščio stogas,
kai į Jupiterio paviršių sminga
kometos perlų vėrinys –
pažirę ledkalniai,
kai nervai sugeria
vasarvidžio visatos katastrofą
su žėrinčiom šaltom dangaus skeveldrom,
per sausrą
aidu dunksinčiom širdy.

1994

Vaičiūnaitė, Judita. Žemynos vainikai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




TUJŲ PAUNKSNY

Marmuro angelas
       veidu mažos prieškarinės mergytės
jau pažaliavo
       nuo šnarančio tamsžalio tujų paunksnio,
liūdesio įkalnė –
       amžiams nugludinti akmenys dunkso,
mirga vardai,
       ir dienoraščio lapai trumpyn ir margyn.

1994

Vaičiūnaitė, Judita. Žemynos vainikai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




SURŪDIJUSI ROŽĖ

Tavo juodos sudrėkusios akys
       (o pro lietų lyg Vėlinių žvaigždės
ant kiekvieno kavinės staliuko sužimba po žvakę).
       Skleidžiantis
juodą lapkričio rožę – drėgną rožę skardiniais lapais
       girdžiu, nematydama
vėl jaučiu surūdijusį nykų jos žavesį.
       Lyja. Į tylumą
nueinu. Nežiūrėk.
       Nežinau, kaip numaldyti amžiną nerimą,
vėsų šlapdribos kvapą vilnonėj suknelėj.
       Vardus vėl derina,
degant žvakėms
       (kavinė tamsoj ar kapinės čia, ar teatras?).
Tavo šiurkščią sulytą pašiurpusią galvą glaudžiu,
       vėl atrastas,
vėl kaip sapnas be gailesčio atsikartojantis,
       šiurpiai savas,
vėl privertęs gatvėj pravirkti,
       aritmiškas kaip alsavimas.

1971

Vaičiūnaitė, Judita. Žemynos vainikai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




VAKARĖJANČIAM PARKE

Baltapėdė laukinė katė
       užsirangė ant mano suoliuko
       ir gailiai sukniaukusi glaustės,
vaišinau obuolių pyragu ją –
       išėmus iš krepšio
       atlaužiau jai alkanai mažą kąsnelį,
tvenkiny tebeplaukiojo gulbė ir gulbinas,
       parke
       šermukšniai, šeivamedžiai, raugerškiai, gudobelės
ir laukinės erškėtrožės
       tyliai nokino
       raudonas, oranžines, juodas apkartusias uogas,
skaudžiai širdį sudūrė,
       nes buvo vėlyvas ruduo,
       jos virpėjo nuo šalto ir temstančio vėjo,
o aš vėl nežinojau,
       kur dėti užplūstančią meilę –
       tai buvo vienatvė, giedriausia akimirka.

1986

Vaičiūnaitė, Judita. Žemynos vainikai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




ŽIEMOS LOTERIJA

Veidrodis, pirktas per plikledį,
žiemišku atšvaitu bliksteli,
rūškaną dangų atspindi,
didina ilgesio indėlį –
žaiskit žiemos loteriją,
drumzlinas sniegas klote
skersgatvio purvą užklos,
kiemo kiaurymę užglostys,
pirkite bilietus, loškite,
skrybėlę vėjas nubloškia.

1994

Vaičiūnaitė, Judita. Žemynos vainikai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.