vaiciunaite_jaunavaiciunaite_jauna


SAULĖS LAIKRODIS


Kai žydi plukės, šilagėlės ir žibuoklės,
dangus virš miesto –
              baltas, violetinis ir mėlynas.
Koridoriuos ir kambariuos
              siūruoja vešlios žolės,
pro langus šviesūs debesys įplaukia...
                    Ir nulėmęs
man saulės metą, čiulba laikrodis...
              Naivus ir dieviškas
pražydęs plukėm, šilagėlėm ir žibuoklėm
                    ciferblatas...
Aš dar jame kvapiausio kero tebeieškau,
bet byra žiedlapiais sekundės –
              mėlynos ir violetinės, ir baltos...

Vaičiūnaitė, Judita. Šaligatvio pienės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



MERGAITĖ SU ŠERMUONĖLIU

Toj cukrainėj po reprodukcijom –
              Botičelio ir Leonardo da Vinčio –
šermuonėlio švelnumą slepia širdy
              tamsiaplaukė mergaitė su džinsais.
O už kaustytų durų –
              vaikystė senamiesčiu skrieja
                    ant skolinto dviračio.

– Aš tave iš priglostytų lygiai plaukų,
                    iš keistų akių atpažinsiu...

Cinamonas, vanilė ir saulė.
              Sekmadienio tylios spindinčios sienos.
Geria kavą ir sklaido dulkėtas gaidas
              tamsiaplaukė mergaitė su džinsais.
O už kaustytų durų –
              pavasario gatvė
                    ir sielos – susietos.

– Aš tave iš juodų karolių,
                    iš pirštų virpėjimo atpažinsiu...

Vaičiūnaitė, Judita. Šaligatvio pienės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



KRAUTUVĖ

Marmurinis prekystalis
       vėl apšlakstytas krauju ir saule,
vėl skerdiena senamiesčio krautuvėj,
       vėl nusišypso mėsininkas,
nusišluostęs kruvinus delnus,
       vėl Hendelį groja radijas,
vėl šakota erškėtrožė žydi
       virš juodaplaukės pirkėjos...

Vaičiūnaitė, Judita. Šaligatvio pienės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



VIZITAS

Švelnumo sklidinom drėgnom akim,
       sužiurusiom į šeimininką,
seku kiekvieną tavo gestą,
       judesius ir išraiškingą mimiką;
ir saulę, mums šį rytmetį apšvietusią
       prisiminimų miestą,
jaučiu lyg blunkančio aksomo auksą,
       atsargiai po galva tiesiamą,
ir nejučiom nutylu,
       glostoma stipraus ir gero tavo delno,
kai praeitis tartum šešėlių teatras
       kambary pasivaideno,
ir pajuntu tavy pažįstamą,
       ligi graudumo savą kvapą,
tarytum būtumėm jau šimtą metų
       šitaip gėrę dviese kavą.

Vaičiūnaitė, Judita. Šaligatvio pienės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.




GIMTADIENIS PILIAKALNIŲ KAIME

I. ŠOKIS


Berankis senas smuikininkas
po žaliom alyvom groja valsą –
ir sukas ant žolės
spalvinga ir gausi išmirus giminė:
pora pramirga už poros,
bevardžiai jau, ir jų nesuminėsi –
mes nepažįstam vienas kito,
mes prasilenkiam,
bet nepavargsta
senoviški keisti šokėjai
tol, kol išmuša ir mano amžius...

Senukas groja groja po žaliom alyvom –
šaižūs, naivūs, vaiskūs
garsai širdy.
Aš nuriedėjau nuo šitos obels toli –
į tamsžalius
šešėlius skveruose,
bet mano šaknys čia,
aš jūsų medžio vaisius...

 
2. BALTOJI LELIJA

Kvepi migloje,
šventa lelija,
išaugusi mirusių mano senelių
             sodyboj...

Skaisčiausia gėlė –
kaimiečių vėlė,
kur suneštos vėtrų
             senovinės sėklos sudygo..

Klevų ūksmėje,
kapų tankmėje,
medinių šventųjų delnuos tu –
             gyva ir bekūnė...

Iš skrynių senų,
iš meilės dainų
tave dovanojo
             nebuvėlei savo anūkėlei...

Vaičiūnaitė, Judita. Šaligatvio pienės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



ŠARMA

Kai lyg perlai sustingsta plaukuos tie lašai,
kai kartojas viduržiemio repertuaras,
kai per naktį po juoda skara šalai,
kai tavo pavidalas tikras ir tariamas,
kai šarmoti karnizai nesaugo kregždės,
kai fleitistui sunku orkestre išsėdėti,
kai langai perlamutro puokštėm žydės,
kai šerkšnotoj nakty išgirsti Donicetį,
kai tiki – neišgiedama jokiu balsu,
kai suvoki – natom ir eilėm neišrašoma
tai, kuo plyšta širdis –
                                  tau truputį baisu,
kad visos draperijos primena šarmą...

Vaičiūnaitė, Judita. Šaligatvio pienės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.




BAŽNYTKAIMIS

Skamba būgnelis sniege. Ji stovi basnirčia.
Ir svastikom sminga į pūgą miestelio bažnyčia.

Žyla prie varpinės kurčnebilys Kvazimodas.
Ant kartuvių – šerkšnas ir saulė. Kareiviai
                                                            kvatojas.

Tamsūs išdrikę plaukai. Dar vaikiškos strazdanos...
Nubėga ožka nuo tuščios slidžios autostrados.

Vaičiūnaitė, Judita. Šaligatvio pienės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



ATSISVEIKINIMAS

...Girdi, kaip meldžias sentikių vienuolė
baltoj beprotnamio palatoj?
                                  Rožė, tavo rožė,
raudona rožė tebežydi mano atminty.
Senokai jau po vėlinių, bet neiškrito sniegas.
...Girdi, kaip meldžias sentikių vienuolė,
tu, tolstantis anapus laiko,
                                  naktį blizgant gelžkeliui,
lėktuvams ūžiant virš kapų –
                                       apsėto šiaurės lauko?
Ar dar girdi tėvynės nykią kalbą?
Ar dar regi linguojančius į šaltą rudenine tylą
vaikus ant purvinų Antakalnio kalvų?..

Vaičiūnaitė, Judita. Šaligatvio pienės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



MASONŲ LOŽĖ

Tinku, tamsa tuos ženklus užmarštis uždažė.
Mirtis – tarp mūsų.
       Jau tuščia masonų ložė
senamiestyje...
       Šiukšlių kaupina dėžė,
po šimtamečiais pamatais prabudus rupūžė...

Kas rauda tam kieme?
       Kieno vardus išbraižė
mėnulio skersgatvy
       aprūkusi erškėtrožė?

Vaičiūnaitė, Judita. Šaligatvio pienės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.