Home
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Apie stebuklus. Dainių Gintalą kalbina Romualda Stonkutė
ROMUALDA. Kas tu toks esi?
DAINIUS. Kaukė, norinti sukurti didelį pasaulį.
ROMUALDA. Ne poetas?
DAINIUS. Koks ten poetas... Parašai, ir viskas. Atspausdini ir vaikštai, skaito kai kas. Gal ateity ir būsiu poetas. Poetų turbūt nedaug yra. Kur tikrai jaučia žodį... Kai pajauti, kad žodis yra daiktas. Tavo sąmonėj ar dar kažkur... Trūksta tikro žodžio virtimo daiktu, kurį kitas žmogus gali pasiimti kaip dovaną ir nešiotis, kur tik jis geidžia, ir padėti ar pamesti, kur tiktai nori. Toksai žodis, kuris kaip narkotikas užkariauja venas, ir yra poezija, nes jisai pats yra kraujas ir sąmonės netekimas. Jeigu man pavyko sustyguoti nors vieną tokį virpulį (tai gali būti žodis, eilutė ar eilėraštis), atsiliepusį kitame žmoguje ir išpildžiusį bendravimo stebuklą, aš esu laimingas. Bet niekada niekada nelieku patenkintas savo eilėraščiais.
Svetimi „Poezijos pavasaryje“ 1993 m.
Paribiai ir užribiai arba mokslingas traktatas apie tai, kaip, turint noro ir palankiai aplinkybėms klostantis, galima pasiekti tokių rezultatų, apie kuriuos traktatą pradedant visiškai nebuvo galvojama, kas, be jokios abejonės, byloja apie apreiškimo galią bei autoriaus kuklumą, būdingą kūrėjui.
I. Apie substanciją
Jeigu poezija yra, net Buridano asilui absoliučiai aišku, kad ją galima pačiupinėti, kitaip tariant, apčiuopti jos ribas, atskiriančias ją (poeziją) nuo kitų noumenų ir apskritai (...), nes juk empirinė patirtis mums kužda, kad nieko negalima pačiupinėti, liaudiškai tariant, „iš vidaus“ (...). Įkiškit ranką, pavyzdžiui, į akmenį ar medį („ko verkia lotynas miške...“ – Vergilijus). Na kaip? Nieko nepavyko. To ir reikėjo tikėtis. Šis paprastas, atėjęs pas mus iš aisčių, pavyzdys (praktinis) ne tik parodo šios tautos teorinio mąstymo lygį, bet įrodo ir mums, kad poezija turi ribas, o kadangi tų ribų suardyti paprastu rankos prisilietimu neįmanoma, vadinasi, poezijos substancija – kieta.
Trečias frontas Nr.1 Pranas Morkūnas. Šaipėrantas
Šis daiktas spausdinamas kaip įdomus formalinis eksperimentas
žiemarės šaltupiu paližęs
važiuokliauju pasidanguravęs
ratinėjas ratailiška sauližė
sidabrinėjas sidabrališka žiemarė
sumūlinau savąlą merguką
žargiam draugine
debesairį partrylę
aša tavyčius papalus sučiurpęs
kadlam laulumus laimynė
čirpu
čirpuliavoji
vykelniop meilėvirpas
mazgotravėjon
žvypt
velnelijon
šaipėjolu
galunkas kalnarantas
manėn neįsijo
ašana stipranas
tar-ra-ta-ta
_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 1. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. sausis
Trečias frontas Nr.1 MES PASIRYŽOM (Rašytojų aktyvistų kolektyvo manifestas)
„Trečio fronto“ (1930) įžanginis straipsnis „Mes pasiryžom“ parašytas rėksminga laikraštinių antraščių kalba, jis skelbė socialinį trečiafrontininkų apsisprendimą: „Mūsų kriterijus, mūsų estetika, mūsų siekimai, mūsų tikslas – sveikas, gyvas, jaunas, kovojantis lietuviškas bernas“. Tai šokiruojantis, „Keturių vėjų“ stiliumi parašytas manifestas, tačiau jame taikomasi ir su tradicija: „Mes nemanom ką nors griauti“. Tad šioje pozicijoje galima įžvegti ir nemenką konstruktyvumo elementą. Vėlesniais laikais kultiniu (dažnai ironiška prasme) tapo trečiafrontininkų devizas: „Arba –pasikart ant daržinės kraigo, arba – išleist literatūros gazietą“.
Puslapis 12 iš 820