Home
Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (1995). Antanas Danielius. Prarastos tikrovės ilgesys
Viena didžiausių žmogaus mįslių yra jo gyvenimo tikslo pasirinkimas, apsisprendimai (pradedant keliolikmečių pasirinkimais, kas gražu, įdomu, patrauklu, ir baigiant priešmirtinėmis pastangomis įprasminti nueitą kelią) ir jų motyvai, kurie neretai ne visai aiškūs ir pačiam individui. Neabejotina tik tai, kad didžiadvasiškumas arba, atvirkščiai, – akiračio siaurumas nepriklauso nuo intelekto. Tie, kurie pasirenka tikslu turtą, valdžią, išorinę sėkmę, kurie lyg ir žino, ko nori, klauso ne savo vidinio balso, o triukšmingos išorinio pasaulio kakofonijos, kurios leitmotyvas yra „patenkinsime visus įmanomus tavo poreikius, suteiksime tau visus, kokius tik galima įsivaizduoti, malonumus, bet tu privalai...“ Iššifruoti šį daugtaškį galima įvairiai, bet jo esmė, regis, ta, kad visa tai, ką mums gali pasiūlyti išorinis pasaulis, gaunama gyvenimo kaina. Kad juo labiau mes stengsimės gyventi taip kaip kiti arba geriau už kitus (stengsimės tapti turtingesni, pranašesni), juo labiau nutolsime nuo tikrųjų vidinių galimybių realizavimo. Nusivylimai, frustracijos, kančios, nuolatinis nepasitenkinimas ir buitinis (ne egzistencinis!) nerimas – štai atpildas, laukiantis tų, kurie pasirenka „pasaulio“ kelią.
Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra (1999). Guntis Berelis. Tyla ir žodis
„Pradžioje buvo Žodis.“Nesąmonė, be abejonės. Žodis kuria žodį, tekstas kuria tekstą – ir, jei į šį vyksmą pažvelgsim iš priešingos pusės, tada paaiškės, kad kiekvienan literatūros kūrinin įrašyta visa pasaulio literatūros istorija; žodis kuria pasaulius – jei sutiksim, kad kiekvienas literatūros tekstas yra naujas pasaulis, žodis juos sunaikina. Žodis randasi tyloj, ikikalbiniame sąmonės chaose, apie jį tik tiek teįmanoma pasakyti, kad jis yra; jo būtį galima suvokt ir kaip kelią iš šio ikižodinio chaoso į sutvarkytą žodžių kosmosą: sąmonėjimas yra nepertraukiamas ir neanalizuojamas vyksmas, vis dėlto žodinė mąstymo raiška – tam tikri fiksuoti sąmonės judesio taškai. Visa įvardyti, įrikiuoti neprieštaringon sistemon – tai, ko gero, visiškai žmogiška būtinybė pripildyti būties tylą, t. y. žodis, buvimas žodyje ir su žodžiu yra būties raiška, o ne būties supaprastinimo instrumentas. Realus kasdienis žodžio veiksmas savo ruožtu yra pasaulio apibūdinimas, teisingiau tarus, istorijos raidoje pasiektas susitarimas, ką laikyti pasaulio apibūdinimu: pradedant visiškai elementariais dalykais – jei norime nurodyt, sakykim, obuolį, mums nėra reikalo gilintis į botanikos ar chemijos smulkmenas, mums tereikia pasakyti, kad tas vaisius yra obuolys, – baigiant literatūros dėsniais: tarkim, tragedija neturi jokio ryšio su tikrove, ji yra antikos autorių gaminys, literatūrinis gestas, tad jeigu ir mes teigiam gyvenimą esant tragišką, tatai tereiškia vien tai, kad tekstas yra taip smarkiai įsipynęs sąmonėn, jog tikrovė redukuojama į literatūros klišę. Žodis nusako ne tiek pasaulį, kiek šio susitarimo – ką laikysim apibūdinimu – principus. Žodis bejėgis abipusiškai: ir prieš sąmonę, ir prieš pasaulį – jis neįstengia nei išreikšti žmogaus sąmonės, nei apibūdinti tikrovės. Matyt, todėl Tiutčevas anuolaik bus teigęs: „Мысль изреченная есть ложь“.
Bežemiai. Kostas Ostrauskas. Algimantas (1965)
Žvelgiant „romantiškai“, poetas privalo būti susikuitęs, netvarkingas, pasimetęs, užuomarša, nepraktiškas, nerūpestingas ir, žinoma, tankiai kilnojantis čerką arba bent vyno taurę. Jeigu tikrai taip, Algimantas Mackus nebuvo poetas. Tiesa, stiklelį, taip pat ir alaus butelį jis kilnojo nesikuklindamas. (Su vynu, rodos, nesiterliojo.) Toli gražu nevengė ir karčemos. Kartą, mudviejų bičiulystės pradžioje, bene pirmą kartą pas jį ilgiau buvojant, ėmė jis neatlaidžiai tempti mane į smuklę „atsigaut“. Šiaip gėrimo nesikratęs, tačiau niekad neturėjęs entuziazmo smuklėms, bandžiau spyriuotis. Veltui – teko pasiduoti. Jo žmona Dalia diskretiškai mane įspėjo: Būk atsargus – su Algimantu tokia išvyka viena smukle nesibaigs... Taip ir buvo – ėjome mudu per jas tarytum stacijas. Ir bala žino, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu ne vienoj, mano laimei, netikėtai sutiktas bičiulis, – išgirdęs ir išklausęs mano pagalbos šauksmą, Algimantui protestuojant prieš visą pasaulį, jis parvežė mudu paryčiais namo.
Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Antanas Šimkus
Kai kas iš prigimties blaiviau mąsto (nes mažiau
geria), kai kas garsiau rėkia, kad kiti negirdėtų...
O aš? O man? Nežinau, kaip pradėti. Vadinas, ieškau
Pradžios. Kol nerandu, rašau (o gal tiesiog gyvenu).
Ir visai nesiruošiu vadintis poetu. Aš esu tiktai A. Š.
Puslapis 9 iš 820