„Trečio fronto“ (1930) įžanginis straipsnis „Mes pasiryžom“ parašytas rėksminga laikraštinių antraščių kalba, jis skelbė socialinį trečiafrontininkų apsisprendimą: „Mūsų kriterijus, mūsų estetika, mūsų siekimai, mūsų tikslas – sveikas, gyvas, jaunas, kovojantis lietuviškas bernas“. Tai šokiruojantis, „Keturių vėjų“ stiliumi parašytas manifestas, tačiau jame taikomasi ir su tradicija: „Mes nemanom ką nors griauti“. Tad šioje pozicijoje galima įžvegti ir nemenką konstruktyvumo elementą. Vėlesniais laikais kultiniu (dažnai ironiška prasme) tapo trečiafrontininkų devizas: „Arba –pasikart ant daržinės kraigo, arba – išleist literatūros gazietą“.




       Pastaraisiais nepriklausomo gyvenimo metais mes, jaunieji, prigyvenom ligi to, kad mum liko tik vienintelė alternatyva:

       arba –
                   pasikart ant daržinės kraigo,
       arba –
                   išleist literatūros gazietą.

       Mes pasiryžom sunkesniam sprendimui, mes pasiėmėm sunkiausią iš visų pareigą:

       gyventi (nes reikia),
       būti rašytojais (nors Lietuvoj tai yra visų biauriausia profesija),
       būti visur ir visumet aktingi.

       Pralaužti merdėjimo plutai dvasios ir energijos mum pakaks.

       Lietuvių literatūra, kaip ir degtinė, monopolizuota. Tik degtinės monopolis valstybės rankose, o literatūros – privatiškose.

       Dėl literatūros monopolio kai kada dar varžosi du kontragentai. Bet mum abu jie – vienodo kailio.

       Pirmasis – visa romantika, visa klasika, visa reakcija, visa senovė – monopolizavo visą romantiškąją ir klasiškąją literatūrą ir jos kriterijus ir įsitvirtino mūro pilyse: pradedant dienraštiniais oficiozais, baigiant mėnesiniais žurnalais (deja, einančiais neperiodiškai ir dažnai bankrutuojančiais).

       Tačiau šis kontragentas mūsų nestebina. Literatūros monopolis – jo tiesioginis pašaukimas, duonos kasdieninės ir karjeros klausimas.

       Antrasis kontragentas – futurizmas, susenęs „jaunumas“ – „Keturi Vėjai“ – monopolizavo visą, sak., moderniškąją mūsų literatūrą ir jos kriterijus ir taip pat be pavojaus būti išmestiem įsitvirtino nepermatomo stiklo pilyse: pradedant savaitinukais ir baigiant dvisavaitinukais.

       Bet ir antrasis kontragentas mūsų nestebina:

       jis buvo pripažintas,
       popieriniu vainikėliu apvainikuotas,
       nuėjo į Kanosą
       ir dabar tupi pats ant savo uodegos. Jo gyvybės pulsas – tai duslus niurnėjimas, kada pajunta, kad kas nors užsimano jo „nuopelnus“ išgriauti.

       Tiesa, yra dar neva inteligentų sluoksnelis. Tai inteligentai su aristokratiškais niuansais, iešką mūsų kultūros tradicijų ir idėjų, už kurias galėtų galvą guldyti. Jie norėtų būti tautiškais chirurgais ir todėl leidžia „Piūvį“. Visokiariopas mūsų kultūrinis gyvenimas jiem – bala. Taigi jie, paprastai sakant, kaipo aristokratai braidžioja po balą ir ieško to literatūros kelmo (tradicijų), į kurį galėtų atsiremti.

       Kaip visas politinis ir visuomeninis gyvenimas, taip stabilizuota ir mūsų literatūra. Kai kurias spragas uoliai užpildo Sherlok Holmes ir Edgar Wallace.

       Mes pradedam darbą daug nefilosofuodami. Kada ateina momentas veikti, nėra reikalo dešimtis kartų tą patį spręsti, svarstyti, abejoti – reikia veikti! Reikia daryti! Reikia kurti!

       O persifilosofuoti toks pat pavojus, kaip užsikrėsti luesu. Labai sunkus gydymas. Mažai gudragalviaudami, sakomės tiesiai, mažai rūpindamiesi premisom bei silogizmais. Tai darome sąmoningai tuo labiau, kad ir spausdintas žodis šiais laikais yra brangus, nes turi skaitytis su tam tikrom valstybinėm instancijom.

 

       Mes taip pat nemanom ką griauti.

       Griovimo pareigas paliekam tiem, kurių tai iki šiol buvo specialybė. Tegu griauna, kol patys galutinai sugrius.

       Mes žinom:

       Lietuvai reikia tiek daug statomojo darbo, jog miesčioniškoji ambicija ir neteptų ratų trynimasis jokiu būdu negali įeiti į mūsų etikos aksesuarus.

       Iš tiesų 

 

       Lietuvoj taip tuščia, kad yra vietos statyt, ką nori.

       Plačiai egzistavusius meno kriterijus mes ramiai paliekame jų ligšioliniam savininkam. Patys – jokiom poetinėm priemonėm varžytis nemanome. Mūsų kriterijus, mūsų estetika, mūsų siekimai, mūsų taktika –

       sveikas, gyvas, jaunas, kovojantis lietuviškas bernas,
                                                                  kuris pūslėtom rankom, barbariška, bet gražia, maištingai galinga siela, pilnas sveikos gyvybės, darbo energijos, tikro žmoniškumo meilės ir kolektyvo jausmų – eina apsimovęs savo darbo klumpėm užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės.

       Tokių bernų tūkstančiai šiandie rausia dirvonus ir miestuose dėlioja plytą prie plytos: – jie stato naująją Lietuvą, jie užguiti gyvena ir jaučia, jie pilni ilgesio sukurti gyvą ir žmonišką gyvenimą.

       Ir mes – esam jie!
       TODĖL –
       šiandie
                karštai
                         agituojam
                                     už visokiariopą
                                                       aktyvizmą!

       Už naują žmogų, naują meną, naują visuomenę, naują gyvenimą, kurio kibirkštys pradeda šviesti visą pasaulį, kurios nušvies ir mūsų vargo kraštą!

       Lai gyvuoja –
                              aktingas žmogus
                              aktingas menas
                              aktinga visuomenė
       Lai gyvuoja –
                              rašytojai aktyvistai

!


       Tegu trūni seniai, tegu smirsta tie, kuriem moderniškasis menas buvo smagi pramoga, – mum atviras naujas platus veikimo kelias.

       Mes –
       TREČIAS FRONTAS –
       išeinam gyventi ir dirbti.
       Mes –
                      sveikinam ir kviečiam į darbą visus, kurie gyvi, kurie nori gyventi, kurie amžinai juda,
              siekia, kovoja!

       Rašytojų Aktyvistų Kolektyvas       

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 1. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. sausis