Home

Bitė Vilimaitė. Rudens veidas. Drama

 

Vieno veiksmo, penkių paveikslų drama

Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė ir publikaciją parengti leido rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis kūrėjos sūnėnas Darius Vilimas. Dramos parašymo data – 2013 m. gegužės 21 d.

Dėkojame už suteiktą galimybę išspausdinti kūrinį.

 

Veikėjai

 

NELĖ

LEVUTĖ visos trys pensininkės

AUGUTĖ

VALDEMARAS

VEDĖJAS

AGENTAS

SENUTĖ (Nelės motina)

SLAUGĖ

RAPOLAS

TARDYTOJAS

LEVUTĖS KAIMYNĖ

RAJA

 

Pirmas paveikslas

 

Scenoje – bibliotekos rūsys, kuriame į dėžes pakuoja nurašytas knygas. Trys čia dirbančios nejaunos moterys įsikūrusios gana jaukiai. Yra gėlių, stalelis, arbatinis

 

NELĖ (akiniuota, stora, kalba bosu). Na, mergaitės, dar viena gėlė nuvyto. Žiūrėkite – vakar palikome sveiką, dabar gi... (Skabo sudžiūvusius lapelius, dūsauja) Be saulės.

LEVUTĖ (visa susiraukšlėjusi, perkarusi). Čia nuo dulkių. Tos baisios knygų dulkės... Ėda ir mus. Naktimis aš prabundu nuo dusulio, kaskart galvoju, kad mirštu.

AUGUTĖ. Užtat mus čia ir nugrūdo, kad greičiau nusibaigtume... Kai aš dirbau viršuje, muzikos skyriuje, niekada nepagalvojau, kad atsidursiu čia.

NELĖ. Visos mes dirbom viršuj, salėse, su žmonėm. Na, gerai, kad nors visai neišvaro. Neišgyvenčiau iš pensijos.

AUGUTĖ. Man Rapolas liepia mesti darbą.

NELĖ. Tai mesk.

AUGUTĖ. Negaliu. Jis neįsivaizduoja, kas tada nutiktų. Jis net nežino, kiek kainuoja, pavyzdžiui, grietinė, pienas, varškė, puskojinės, skutimosi kremas.

LEVUTĖ. Žinom mes tokius alfonsus... (Nuoširdžiai) Kam jis tau reikalingas, šitoks ilganosis... Ir vis nesusirašote.

 

Visos juokiasi. Nelė pakelia dar vieną knygų kaugę

 

NELĖ (stebisi). Ir kam nurašyti tokias geras knygas... (Varto) „Čiauškutė“. Skaičiau jaunystėje. Knyga apie meilę. Dabar tokių neparašo.

AUGUTĖ. Ir aš „Čiauškutę“ kadaise skaičiau. Duok man ją. Vakare paskaitysiu Rapolui (Įsideda į krepšelį)

LEVUTĖ (kandžiai). Kiek jam metų, tam tavo Rapolui? Ar ne per senas, kad skaitytum prieš naktį pasakas?

AUGUTĖ. Nežinau. Jis man paso nerodė.

NELĖ. Gražiausia.

 

Įeina Vedėjas, pusamžis žmogus. Jis vilki brangų kostiumą, sustoja patalpos viduryje, saugodamasis, kad neišsiteptų

 

VEDĖJAS. Na, mielosios, turiu jums staigmeną.

NELĖ (niūriai). Nieko gero nesitikime, tačiau sakykite iš karto.

AUGUTĖ. Iš viršininkų tikimės tik kiaulysčių. Va, kai mums valdžia nusavino pensijas...

VEDĖJAS. Pamirškite, juk jau grąžino. Kiek galima tą patį gromuliuoti! Tai va, turėsite naują darbuotoją.

LEVUTĖ. Naują darbuotoją... Ką jis čia veiks? Čia ir taip nėra kur apsisukti. Čia oro trūksta mums trims, o dar atsiras ketvirtas koks senis...

VEDĖJAS. Kodėl senis? Visai ne senis. Priešingai – žavus jaunuolis.

 

Visos trys nustebusios susižvalgo.

Vedėjas trina rankas. Nenustygsta

 

VEDĖJAS. Tačiau yra vienas mažas dalykėlis, kurį privalau atskleisti. Matote, turiu jus įspėti. Čia jūsų rankinės, piniginės, sumuštiniai... Valdemaras čia atliks kaip ir likusią bausmės dalį. Paleistas lygtinai... su apyranke ant kojos.

Visos . Vadinasi, nusikaltėlis. Jėzus Marija! Dar to nebuvo.

VEDĖJAS. Tik nesijaudinkite. Policijai žinomas kiekvienas jo žingsnis, kiekvienas krustelėjimas. Apyrankė – patikimas dalykas.

NELĖ. Leiskite paklausti, o už ką jis nuteistas?

VEDĖJAS. Tai – paslaptis. Nori nenori, mūsų biblioteka turėjo priimti Valdemarą.

AUGUTĖ. Valdemarą pagal tokią specialią programą.

VEDĖJAS (atidaro duris). Galite įeiti!

 

Įeina Valdemaras, pliktelėjęs, nuskuręs, suvargęs jaunuolis

 

VEDĖJAS. Na, pristatau jums naująjį darbuotoją. Parodykite jam viską, jis išnešios dėžes su knygomis. Jums bus lengviau, nereikės tampytis. (Skubiai pasišalina)

 

Moterys priešiškai apžiūrinėja Valdemarą

 

NELĖ. Ir kas tau tokį vardą sugalvojo?

VALDEMARAS. Tikriausiai mamytė... arba tėvelis...

AUGUTĖ (mėgdžioja). Mamytė, tėvelis... Turbūt nemažai jie dėl tavęs išliejo ašarų, kai patekai į cypę.

VALDEMARAS. Tėvai žuvo avarijoj, kai buvau pradinėj mokykloj.

LEVUTĖ. Kurioje klasėje?

VALDEMARAS. O čia jau bereikalingas smalsumas.

NELĖ. Nagi, parodyk mums tą...

VALDEMARAS. Ką?

NELĖ. Na tą, apyrankę...

 

Valdemaras stato koją ant dėžės, atsmaukia klešnę ir visos pamato tą keistą daiktą

 

LEVUTĖ. Įdomus ir nepigus daikčiukas. (Piktai) Štai kur išeina mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai.

AUGUTĖ. Ne pensijas didina, o suteikia komfortiškas sąlygas visokiems...

VALDEMARAS. Nenusiteikęs klausytis moralų. Rodykite, ką turėsiu dirbti.

NELĖ. Va, krauk tas dėžes į karučius, vežk prie angos ir ten perkelk ant konvejerio juostos.

VALDEMARAS. Tik tiek? Gerai.

 

Visi kurį laiką tylėdami dirba.

Valdemaras su pilnais karučiais pasitraukia tolyn

 

NELĖ. Pastebėjote, kokia jo siaura, įdubusi krūtinė? TBC – ne kitaip. Ot užtaisė mums vedėjas. Juk čia dabar užkrato židinys. Dauguma kalinių serga TBC.

AUGUTĖ. Taip. Išgeltęs, beveik nepastovi ant kojų. Tikras badmirys. Ir kam mums toks pagalbininkas?

NELĖ. Ša! Jis ateina.

 

Valdemaras vėl pasikrauna karutį, nuvažiuoja

 

AUGUTĖ. Kada mes gersim arbatą? (Žiūri į laikrodį) Kaičiu virdulį. (Virdulys ima šniokšti)

 

Nelė išdėlioja užkandžius, puodelius. Prieina Valdemaras ir klesteli už stalo

 

NELĖ (pilsto arbatą. Valdemarui). Įsidėmėk, tavo puodelis bus šitas, su kriauše. Žiūrėk, kad nesumaišytum. Su kriauše.

VALDEMARAS. Gerai. (Ima kosėti)

 

Moterys pasibaisėjusios žiūri į jį

 

NELĖ. Čia kokia liga tau ar užspringai?

VALDEMARAS (vengdamas atsakymo). Galiu dar vieną riekę?

LEVUTĖ. Imk, imk. O kur tu po darbo eisi? Kur gyveni?

VALDEMARAS. Nakvynės namuose.

NELĖ. Tikriausiai ten baisu?

VALDEMARAS. Mane ten gerbia, nes aš su apyranke... Ypač po to, kai parodžiau, kad moku ją nusiimti...

AUGUTĖ. Mat kaip. Tai tu pažeidinėji taisykles!

VALDEMARAS (ramiai). Kartais. O kas jų nepažeidinėja?

 

Netikėtai į patalpą įžengia žilas solidus vyriškis – Agentas

 

AGENTAS. Labutis. Socialinė apklausa. Ar sutinkate atsakyti į keletą klausimų?

NELĖ (ypatingu bosu). Kad jau nusileidote į mūsų požemius, teks bendradarbiauti. Sėskitės.

 

Agentas sėdasi ant knygų krūvelės, išsiima anketas

 

AGENTAS. Ši apklausa – ypatinga. Su vardu, pavarde, adresu. Europa nori žinoti, kiek mūsų žmonės turi pianinų, indaplovių, kompiuterių ir t. t.

NELĖ. Gerai, varykit. (Valdemarui) O tu, vaike, eik dirbti.

AGENTAS. Ne, ne. Mane domina viskas. Štai, ir šio vaikino turtas.

VALDEMARAS (šaltai). Nieko neturiu, tik tai, kas ant manęs. Ir dar šitą kišeninį peiliuką. (Išima iš kišenės mažytį peiliuką) Dvylika geležčių. Pats pasigaminau iš dviejų dantų šepetėlių – tai kriaunos, o visa kita teko susirankioti pakampėse.

 

Agentas susidomėjęs apžiūri peiliuką

 

AGENTAS. Puikus darbas. Tikrai, neteko matyti nieko panašaus.

NELĖ. O dabar, Valdemarai, eik, eik prie darbo.

 

Valdemaras nuvažiuoja su karučiais. Agentas valandėlę dar žiūri jam įkandin,
paskui atsisuka į moteris

 

AGENTAS (supratingai). Tai jūs to jaunuolio šefės?

AUGUTĖ. Galima ir taip sakyti. Užkorė mums ant galvos.

AGENTAS. Na, pradedam. Sakykit savo adresus.

 

Antras paveikslas

Mažas vieno kambario butas buvusiame bendrabutyje. Ant sofos guli Rapolas. Jam ant krūtinės laikraštis. Jis miega, retkarčiais suknarkdamas. Įeina Augutė su pirkiniais. Pirštų galais prisiartina prie sofos, pridengia gulintį pledu, valandėlę su meile žiūri į jį

 

RAPOLAS (staiga pašoka). Ir vėl! Kiek sykių prašiau į mane miegantį nežiūrėti. Taip galima pavogti žmogaus sielą.

AUGUTĖ. Koks tu jautrus. Na, pažiūrėjau, nes pasiilgau. Kokia ilga šiandien buvo diena. Tiek įvykių. (Krausto pirkinius, kaičia arbatinį) Ar tu ką nors valgei? Vėl nepasišildei sriubos, laukei manęs. Na gerai, sėskimės, aš tau papasakosiu, kas šiandien nutiko darbe...

RAPOLAS. Kas gali nutikti mažame bobų kolektyve?

AUGUTĖ (erzindama). Dabar mes turime vieną vyriškį.

RAPOLAS (godžiai kimšdamas valgį). Vyriškį? Koks kvailys gali eiti dirbti į rūsį už tokį atlyginimą?

AUGUTĖ. Jis – lygtinai paleistas kalinys. Pagal kažkokią programą integruojamas į visuomenę. Taip pateko pas mus.

RAPOLAS. Na, na, žiūrėk, kad nepavogtų nuolatinio bilieto ir tų kelių litelių, kur slepi nuo manęs.

AUGUTĖ. Šito gal nenutiks... Bet ką tu veikei? (Šelmiškai žiūri į lubas)

RAPOLAS (nenorom). Truputį pasivaikščiojau lubomis. Paskui prisnūdau. Žinai, kiek energijos atima tas vaikščiojimas.

AUGUTĖ. Galėjai nors nusiauti batus. (Ant lubų – ryškūs vyriškų batų pėdsakai)

RAPOLAS. Kartais nieko, o šįkart ypač traukė prie lango... Man atrodo, labai sklandžiai nusileisčiau.

AUGUTĖ (persigandusi). Nė nemėgink. Visada galvok apie mane. Ką aš daryčiau, likusi viena? Be tavęs nieko neturiu... (Nesusivaldžiusi priglunda prie Rapolo)

RAPOLAS. Na, na.

AUGUTĖ. Prisimenu, kaip pirmąkart sutikau tave...

RAPOLAS. Velnias mane nešė tą dieną į kapines.

AUGUTĖ (nustebusi). Juk sakei, kad lankei motinos kapą... (Žaismingai) Taigi, laukdama autobuso, prie kapinių vartų pastebėjau žmogų su žemėtu maišeliu... jame kažkas barškėjo...

RAPOLAS. Bėdos prispirtas, visada eidavau į kapines pasirinkti žvakių, mažų dailių vainikų, kalijų, rožių... Na, žinai, visokių daikčiukų, kuriuos galima greitai iškišti... Che, che, che.

 

Augutė atšlyja nuo Rapolo

 

RAPOLAS. Juokauju, žinoma. Nors tu juokų nesupranti. (Sunkiai stojasi, eina prie lango)

AUGUTĖ. Moterys darbe klausė manęs, ar mačiau tavo pasą.

RAPOLAS (valandėlę priekaištingai žiūri į Augutę). Pasą? Kam tau mano pasas?

AUGUTĖ. Bet aš net nežinau, kiek tau metų, kur tu gimęs...

 

Rapolas kiša ranką į vidinę švarko kišenę. Išima pasą, meta jį ant stalo.
Augutė čiumpa jį, tačiau staiga susigėsta

 

AUGUTĖ (neryžtingai). O vis dėlto...

 

Staiga pasigirsta skambutis į duris

 

RAPOLAS. Ką čia velnias neša tokiu metu? (Eina į prieškambarį. Girdėti pokalbis) Kas toks būsi? Valdemaras? Koks Valdemaras?

AUGUTĖ (išsigandusi ir nustebusi). Čia mūsų naujas darbuotojas.

 

Rapolas leidžia Valdemarui įeiti. Valdemaras ramiai žvalgosi, atrodo nusivylęs

 

AUGUTĖ. Kaip mane suradai?

VALDEMARAS. Ogi turiu fenomenalią atmintį. Kai tamsta atsakinėjai į agento anketos klausimus, išgirdau ir įsidėmėjau adresą.

RAPOLAS (staiga užlaužia Valdemarui ranką). Na, išgirdai. Ir ko čia atsliūkinai?

VALDEMARAS. Mane išmetė iš nakvynės namų.

AUGUTĖ. Kaip nesmagu!

RAPOLAS (visai suriečia Valdemarą). Ko? Sakyk, ko tau čia reikia?

VALDEMARAS. Pernakvoti. Nors vieną naktį.

RAPOLAS. O šito nenori? (Apspardo Valdemarą ir išmeta jį lauk)

 

Viskas įvyksta taip greit, kad Augutė nespėja prasižioti

 

RAPOLAS (ramiai). Vėl kilo noras pavaikščioti lubomis. (Strykteli ir iš tiesų pakimba galva žemyn)

AUGUTĖ (mašinaliai atverčia Rapolo pasą). Kas čia dabar? Pasas tuščias. Pasas tuščias?

RAPOLAS. Ką čia kliedi! Negali būti. (Nušoka ant grindų) Iš tiesų tuščias. Na, mes jį tuoj užpildysime.

 

Rapolas sėdasi, rašo. Grožėdamasis apžiūri rezultatą. Tiesiog iš oro pagauna fotografiją, įklijuoja. Ima iš dubenėlio virtą kiaušinį, niūniuodamas jį nulupa

 

AUGUTĖ (persigandusi). Kas čia bus?

RAPOLAS. Durnele, čia bus antspaudas... Negirdėjai? Iš kiaušinio baltymo. (Dar kiek pasistengęs, ištiesia pasą Augutei) Gatavas. Šekit, ponia. Dabar patenkinta?

AUGUTĖ (čiumpa „dokumentą“, skaitinėja). Bet...

 

Kai atsisuka, kambaryje Rapolo nebėra

 

Trečias paveikslas

 

Nelės butas. Jis prikimštas daiktų. Daug didelių vazonų su gėlėmis. Nelė pjausto salotas ir kalbasi telefonu

 

NELĖ. Neateisi? O aš kaip tik ruošiu veganišką vakarienę. Kam? Žinoma, tau. Aš pati valgysiu bifšteksą su krauju. Juokauju, žinoma, nors tai man būtų sveikiausia... Iš solidarumo valgysiu grūdus ir išgersiu kelis šaukštelius migdolų pieno. (Su viltimi) O gal atidarom raudonojo vyno? Velniop tuos apribojimus. Būkime laisvi ir laimingi. Ką, tu laisvas ir laimingas ir be vyno? Žinau. Bet man baisu. Kiek tu dar trauksi šitaip maitindamasis? Anądien mačiau, kaip kalbėjai televizijos laidoj, tai išsigandau. Atrodei rimtas ligonis. Kaip tu nesupranti, kad tavimi naudojasi – tu nemokamai reklamuoji jų šlykštų maistą. Kepeninė dešra iš žirnių... Tai baisu. Žinoma, tai – tavo asmeninis pasirinkimas, bet manęs, prašau, netrauk į tuos siaubingus kulinarinius išbandymus. Viskas, metu ragelį.

 

Nelė eina prie lango. Verkia balsu, trūkčioja jos visas stambus kūnas

 

NELĖ (nusišluosto ašaras). Ot! Suvalgysiu kumpio su garstyčiomis. O paskui – triufelių su romu... (Patogiai sėdasi ant sofos, kur pilna minkštų pagalvėlių)

 

Pasigirsta skardus skambutis. Nelė neskuba atidaryti, nusišluosto ašarotą veidą, pasitaiso šukuoseną. Duris ima spardyti

 

NELĖ. Visai išprotėjo. Negali nė minutės palaukti. (Eina atidaryti)

 

Į kambarį įsiveržia Slaugė. Už jos – kuklutė, smulki žilagalvė Senutė
su chalatu ir šlepetėmis

NELĖ (apsimestinai nudžiugusi). Mama!

 

SLAUGĖ. Gerai, kad dar atpažįstate savo motiną. Kiek mėnesių jos nelankėte, a? Čia jos daiktai. ( Ji pastato didžiulį drabužių prikimštą krepšį ) O čia – popieriai. Pasirašykite, kad gavote motiną... Beje, kurgi ji? ( Žvalgosi )

 

Senutė, praslydusi pro Nelę, puola prie kumpio ir valgo, kimšdama į burną abiem rankom

 

NELĖ (pasibaisėjusi). Jūs jos nemaitinote ten, pensionate?

SLAUGĖ (ramiai). Kurgi ne! JI visus apvalgydavo. O jūs jau geras pusmetis, kaip nemokate už jos išlaikymą. Štai, kai padengsite įsiskolinimą, mes ją vėl priimsime.

NELĖ (susinervinusi). Bet... Kur aš ją dėsiu? Man reikia eiti į darbą.

SLAUGĖ. Nieko nežinau ir nenoriu žinoti. Viskas. (Atsisuka į senutę) Tai iki pasimatymo, Kardamavičiene. Pas dukterį jums bus gerai.

 

Senutė nieko negirdi, kartu su kumpiu kimšdama saldainius.

Slaugė išeina

 

NELĖ. Mama, užteks, nesveika taip prisikimšti.

SENUTĖ. Pati kaip traktorius, o motinai gaila kąsnelio?

NELĖ (atsidususi). Sėskis patogiai. Išvirsiu arbatos.

SENUTĖ. Kodėl manęs nelankei? Pas visus ateidavo giminės, tu viena mane užmiršai.

NELĖ. Neužmiršau, ne. Turėjau reikalų ir... praradau visus pinigus... Turbūt girdėjai apie banko bankrotą?

SENUTĖ. Girdėjau. Bet pensionato juristas sakė, kad tavo indėlis apdraustas ir bus grąžintas. Aš specialiai domėjausi.

NELĖ (nesmagi). Maža ką sako svetimas žmogus.

SENUTĖ. Tai labai protingas, sumanus, teisingas juristas.

NELĖ. Vis tiek, kaip čia taip galima – be įspėjimo, tik su chalatu ir šlepetėmis išmesti seną žmogų iš pensionato. Ir dar – vėlų vakarą.

SENUTĖ. Aš pati pasiprašiau. Pasakiau – vežkite mane namo, nes iš mano dukters nieko gero nesulauksite, ji bejausmė, kaip traktorius...

NELĖ (įtūžusi meta į motiną servetėlę). Tu, mama, nerenki žodžių, o dar – mokytoja.

SENUTĖ. Fui, nebemėgstu tos profesijos. Pensionate daug senukų mokytojų. Visi susigrūdo. Todėl, kad auklėdami svetimus, savų vaikų nieko gera neišmokė. Nebeliko mums vietos savo namuose... (Apžiūrinėja servetėlę) Kam man ji? (Sugniaužusi meta atgal Nelei ir pataiko į akį)

NELĖ. Mama, atsargiau! Išmuši man akį.

SENUTĖ (juokiasi). Gyvensi su viena. Mūsų pensionate daug vienaakių žmonių.

NELĖ (sarkastiškai). Vienaakių mokytojų?

SENUTĖ. Taip. (Žvalgosi) Kur aš miegosiu? Pirkai naują sofą?

NELĖ. Taigi matai.

SENUTĖ. Man patinka. Tokia minkšta, aksominė.

 

Pasigirsta skambutis į duris

 

NELĖ (susinervinusi). Kas čia taip vėlai? Tuoj naktis.

SENUTĖ. Gal tas tavo žirniadešris? Dar bendrauji su juo? Cha, cha.

 

Nelė atidaro duris. Įeina Valdemaras

 

NELĖ (apstulbusi). Tu iš kur? (Nustebusi, šaltai) Kokia staigmena!

VALDEMARAS (nepastebėdamas Senutės). Jūs – mano vienintelė viltis (žvalgosi). Matau, vietos daug. Man nors mažą kampelį permiegoti.

NELĖ. Oho, ar ne per daug nori? Kas tu toks, kad man turėtų rūpėti tavo reikalai?

VALDEMARAS (maldaudamas). Patekau į baisią situaciją. Draugeliai... buvę draugeliai suuodė, kad aš nakvynės namuose, ir laukia su peiliais. Senos sąskaitos. Man tik saugiai sulaukti ryto, tada kreipsiuosi į savo šefą.

NELĖ (šaipydamasi). Su peiliais? Įdomu. Kaip kine.

VALDEMARAS. Jums juokinga, o man... (Pamato Senutę) Labas vakaras, ponia.

SENUTĖ. Koks malonus jaunuolis. Tai ne tas tavo žirniadešris.

NELĖ. Mama, jei tu žinotum, kas šis jaunuolis, bėgtum atgal į savo pensionatą... Jis – lygtinai paleistas kalinys. Nešioja sekimo apyrankę. Turbūt žinai, kas tai.

SENUTĖ (susidomėjusi). Tikrai? Visada troškau tokią apyrankę pačiupinėti. (Eina prie Valdemaro)

 

Valdemaras noriai demonstruoja prietaisą

 

SENUTĖ. Man visada patiko žmonės, kurie išsiskiria iš minios. Ne bet kam užsegamos tokios apyrankės.

NELĖ (ryžtingai stumteli Valdemarą). Bet kaip tu mane suradai?

VALDEMARAS. Girdėjau, kaip pildėte anketą.

NELĖ. Ir tu galvoji, kad rasi mano namuose prieglaudą? Kad pasislėpsi pas mane nuo tų banditų?

SENUTĖ (ploja delnais, šokinėja). Kaip įdomu. Va čia tai tikras gyvenimas.

NELĖ. Mama, nusiramink. Čia pavojinga situacija... (Pamąsčiusi) Jeigu tik jis nemeluoja. Gal jo kitokie, ypatingi planai... (Apsisprendusi) Nieko tau neišdegs. Prašyčiau išeiti.

SENUTĖ (piktai). Bet čia ir mano namai. Aš norėčiau padėti šiam nelaimingam jaunuoliui.

NELĖ. Mama, jeigu mums visiems nereikėtų išlaikyti va tokių tipų ir mokėti už jų „apyrankes“ po dvidešimt tūkstančių litų per mėnesį, tavęs niekas nebūtų išmetęs iš pensionato... (Gudriai) Valstybė turėtų pinigų tau sutvarkyti dantis.

SENUTĖ. Nemokamai?

NELĖ. Žinoma. Tu nusipelnei teisę kramtyti morkas ir triaukšti obuolius. Tada tau ir viduriai susitvarkytų.

SENUTĖ (nuliūdusi). Gal ir tavo tiesa. Tegul jis išeina. (Ji sėdasi ant sofos ir pasislepia tarp pagalvėlių)

 

Nelė galingu kūnu išstumia Valdemarą

 

SENUTĖ (prislėgta, staiga pašoka). Palauk! Aš jam išmesiu pro langą valgyti. Nors tokį mažmožį galiu jam padaryti.

 

Ji čiumpa nuo stalo lėkštę su užkandžiais, puskepalį duonos ir, pravėrusi langą,
išmeta viską la˜uk, nė nepažiūrėdama į apačią

 

Ketvirtas paveikslas

 

Levutės namai. Visa susitaršiusi, įraudusi, pasičiupusi šluotą, gainiojasi po kambarį katę. Stovi paruošta pintinė su dangčiu, skirta gyvūnėlių gabenimui

 

LEVUTĖ. Na ir velnio gyvulys! Jau visą pusvalandį vaikausi... Draskosi, bjaurybė!

 

Jai pavyksta užspęsti katę į kampą. Pagaliau įsodina ją į pintinę.
Su palengvėjimu atsipučia

 

LEVUTĖ (žiūri į laikrodį). Dabar ta vėluoja. Juk buvo sutarta, kad atvyks punktualiai.

 

Skambutis į duris. Levutė įsileidžia moterį iš gyvūnų globos tarnybos

 

LEVUTĖ. Tai jūs – Raja? Rodos, taip prisistatėte, kai skambinau telefonu į jūsų kontorą.

RAJA (niūriai). Iškart noriu patikslinti. (Žiūri į popierius) Kvietėte utilizuoti jūsų augintinį?

LEVUTĖ. Taip. Užmigdykite ją... katę. Šeriasi. Visur pilna jos plaukų, nespėju valyti kilimo.

RAJA. Tai kainuos. Turbūt žinote mūsų įkainius?

LEVUTĖ. Žinau ir sutinku sumokėti kiek reikia.

RAJA. Galima, prisėsiu. (Sėda, žiūri į pintinę, netikėtai švelniai) Na, mažute, koks tavo vardas?

LEVUTĖ. Katės vardas Lordė.

RAJA (rašo). Lordė. Gimimo metai? Gimimo vieta? Jos tėvai? Skiepai?

LEVUTĖ (susierzinusi). Kam visa tai? Kas skaitys?

RAJA (šaltai). Kiekvienas gyvas padaras palieka pėdsaką. Jūs galvojate, kad taip paprasta – atimti gyvybę gyvam padarui?

LEVUTĖ. Nesitikėjau, kad čia bus tokia ilga istorija. (Piktai) O jeigu parašysiu, kad katė – rastinukė?

RAJA. Bet tai juk būtų melas. Mūsų įstaiga „Pūkuota uodegėlė“ ne tik žudo, bet ir gelbėja. Būna, kad klientas apsigalvoja ir net naktį atvažiuoja atsiimti gyvūnėlio. Prižadina sargą, nuperka jam butelį ir laimingas grįžta namo su savo augintiniu...

LEVUTĖ. Butelį?

RAJA. „Pūkuota uodegėlė“ jums ištisą mėnesį kasdien skambins ir klaus, ar jūs neapsigalvojote.

LEVUTĖ. Viešpatie, su kuo aš susidėjau! Žinoma, kad neapsigalvosiu.

RAJA. Užtat ir mokestis nemažas, nes katę reikės visą mėnesį maitinti... Ji gyvens gero viešbučio sąlygomis...

LEVUTĖ (ryžtingai). Gerai. Sutinku su visomis jūsų sąlygomis. Katė man įkyrėjo. Imkit ir neškit ją greičiau iš mano akių.

RAJA (skaičiuodama pinigus). O gal dar apsigalvosite?

LEVUTĖ (isteriškai). Ne, ne!

Raja išeina. Levutė su palengvėjimu žvalgosi po kambarį. Nusprendžia išsiurbti kilimą, tačiau vos įjungia dulkių siurblį, pasigirsta skambutis į duris. Levutė įsileidžia Kaimynę, kuri nekviesta sėdasi ant sofos. Kaimynė – jaunyva, graži moteris

KAIMYNĖ. Brangioji, ar galiu tavęs paprašyti išmesti kortas?

LEVUTĖ (piktai). Juk vakar mečiau. Taip dažnai negalima mėginti likimo.

KAIMYNĖ. Vakar metei Taro, o šiandien išmesk paprastom... A? Man nežmoniškai svarbu, ką jos parodys. Žinai, nusimato didžiulės permainos darbe... Tikiuosi, kad padidins atlyginimą.

LEVUTĖ (sarkastiškai). Ką gi, pažiūrėsim, ar taip bus.

 

Jos rankose atsiranda nučiurusi kaladė. Levutė profesionaliai imasi darbo: duoda perkelti, sumaišo, dėlioja

 

KAIMYNĖ (persigandusi). Nejaugi viskas taip blogai? Žus mano santaupos, bus apiplėštas butas, prieš akis – ligoninė ir „valdiški namai“. Tai ką? Išeina – kalėjimas. Tik kas anksčiau? Ligoninė ar kalėjimas?

LEVUTĖ (baksnodama į kortas). Viskas labai artimai susiję... Galbūt kalėjime tu pateksi į ligoninę.

KAIMYNĖ. O svečias? Svečias iš tolimos kelionės.

LEVUTĖ. Taip. Kortos rodo svečią, bet gal tai tavo vyras atvažiuos iš Amerikos pradėti skyrybų bylą... (Maišo kortas) Kiek metų jūs jau atskirai gyvenate?

KAIMYNĖ (šniurkščiodama). Penkeri. Jis nekviečia manęs... Nė karto nepakvietė.

LEVUTĖ. Tikriausiai šalia jo jau yra kita. Nenusimink. Svarbiausia tau išsisukti nuo kalėjimo.

KAIMYNĖ. Ai, čia tik kortos. Geriau jomis netikėti. (Žvalgosi) O kur tavo Lordė?

LEVUTĖ (ramiai). Išvežė užmigdyti. Atsibodo ji man. Įkyri, bjauri katė. Naktį kartais įšokdavo į lovą. Fui!

KAIMYNĖ (susijaudinusi). Kodėl man nepasakei? Aš mielai būčiau pasiėmusi. Aš, tiesą pasakius, dažniausiai užeidavau pas tave tik dėl Lordės... Aš turėjau su ja ryšį. Ji visada tarsi guosdavosi man... O aš jai.

LEVUTĖ (rūgščiai). Tai gali ją pasiimti. Nuvažiuok į „Pūkuotą uodegėlę“ ir išsipirk iš sargo už butelį.

KAIMYNĖ (pašoka). Tikrai galiu? Aš taip ir padarysiu. Gerai, einu. Bet, žinok, mudvi su Lorde, ko gero, ateity nebenorėsim tavęs matyti.

LEVUTĖ. Nedidelis nuostolis. Kaip nors išgyvensiu.

 

Levutė išleidžia Kaimynę ir susiduria su Valdemaru

 

LEVUTĖ. Tu pas mane?

VALDEMARAS. Mane ištiko bėda. Aš...

LEVUTĖ. Stop. Man neįdomu. Aš turiu savų problemų. Kas beatsitiktų, tavimi rūpinasi valstybė. Tai ji terliojasi su tokiais kaip tu. Man valstybė sumažino pensiją, kad turėtų iš ko tave sočiai šerti.

VALDEMARAS. Aš nežmoniškai alkanas. Nakvynės namai, kur turiu maisto, man užblokuoti... Seni draugeliai nori su manim susidoroti... Prašau, leiskite čia pasilikti. Visą dieną ant kojų ir iš visur mane varo...

LEVUTĖ. Už ką tavęs tyko draugeliai? Tu tikriausiai prasikaltai jiems. Šiaip be priežasties niekas nieko nepersekioja. (Ima žadintuvą, nustato valandas. Žiovauja) Na, pakalbėjom, ir gana. Rytoj anksti į darbą. Eik, eik kur nors. Esi jaunas, kaip nors išsisuksi iš savo bėdos. Tik nevėluok rytoj į darbą.

 

Valdemaras palūžęs išeina. Levutė klojasi lovą. Atsiklaupusi ima poteriauti. Maldos žodžius taria garsiai, karštai

 

Penktas paveikslas

 

Tas pats rūsys, pilnas nurašytų knygų. Rytas. Pirmoji ateina Augutė.
Ji prislėgta, nelaiminga. Apsivelka darbinį chalatą, užsimaukšlina antrankoves, tačiau darbas, atrodo, jai kelia pasidygėjimą. Atsisėda už stalo, sustingusi žiūri į vieną tašką. Įeina Levutė

LEVUTĖ (meta greitą žvilgsnį į bendradarbę). Tik nereikia, gerai? Kam ta rūškana mina! Na, susipykot – susitaikysit. Man kaip tik gera nuotaika... Turbūt Rapolo paprašei parodyti pasą? Seniai reikėjo. Kur tai girdėta – pusmetį gyventi viename kambaryje su nepažįstamu žmogumi iš kapinių!

AUGUTĖ. Nieko tu nesupranti. Et! (Imasi darbo)

 

Įeina Nelė. Ji užklijuota akimi

 

LEVUTĖ. Kas gi nutiko?

NELĖ. Atleiskit, pavėlavau. Buvau ambulatorijoje.

LEVUTĖ. Kas gi atsitiko?

NELĖ. Motina grįžo. Išturino ją iš pensionato, kaip nesugyvenamą. Metė į mane kietą iškrakmolintą servetėlę. Sužeidė akį. Turėsiu ką nors sugalvoti. Dabar pusdieniui nusamdžiau slaugytoją, nes vienos palikti negalima. Vakar pro langą ėmė mėtyti maistą.

AUGUTĖ (bespalviu balsu). Gal balandžius lesino?

NELĖ. Nežinau jos tokio elgesio priežasties. Anksčiau taip nesielgė.

 

Nelė sėdasi už stalo šalia Augutės. Levutė dirba. Nė viena neprasitaria apie Valdemarą. Tačiau visos kažko laukia, nervingai žvilgčiodamos į duris. Staiga įbėga Vedėjas. Jis įgąsdintas, blaškosi

 

VEDĖJAS. Moterys, turiu blogą žinią. Tas vyrukas, Valdemaras, dingo.

NELĖ. Kaip tai dingo? O apyrankė?

VEDĖJAS. Jis nenakvojo nakvynės namuose. Apyrankė mėtėsi kažkur netoliese. O jo nėra, nėra.

AUGUTĖ. Bet kuo aš čia dėta? Mes jo nepažįstame.

NELĖ. Mes vos jį pakentėme.

VEDĖJAS (skubiai). O šito tai niekam nesakykite. Tegu galvos, kad mes jį apgaubėme dėmesiu...

LEVUTĖ. Kam tai rūpi. Aš iš viso apie jį neturiu ko pasakyti.

VEDĖJAS. Galimas dalykas, kad čia jau važiuoja tardytojas.

NELĖ. Ką mes galime apie jį pasakyti? Ogi nieko, ničnieko.

VEDĖJAS. Ar čia jis nepaliko kokių nors savo daiktų? Na, striukės arba užrašų knygelės...

LEVUTĖ. Kad jis buvo be striukės. Kišenėje jis turėjo tokį mažą kalinių darbo peiliuką.

NELĖ. Taip. Labai dailų, menišką daikčiuką.

VEDĖJAS. Tardytojui neminėkite to. Kuo mažiau žodžių, tuo geriau.

 

Vedėjas išeina. Moterys žvilgčioja viena į kitą, tačiau ir dabar neprasitaria apie vakarykščius Valdemaro apsilankymus

 

AUGUTĖ. Aš visai nenusiteikusi bendrauti su tardytoju. Man atrodo, yra įstatymas, kad galima atsisakyti liudyti.

NELĖ. Tik prieš save. Kaip nemalonu. Man pakils spaudimas... Jaučiu, jau pakilo...

LEVUTĖ. O man įdomu. Mėgstu intelektų dvikovą.

NELĖ. Tu prisiskaičiusi detektyvų. Manau, tai bus tik formali apklausa. Juk mes tik atsitiktiniai praeiviai to Valdemaro kelyje...

 

Nejučia visos trys prityla, susimąsto. Įeina plikagalvis, nerūpestingai apsirengęs žmogus. Jis, atrodo, netgi niūniuoja kažkokią melodiją. Linksmai sveikinasi, sėdasi ant knygų paketo, ant kelio pasitiesia didelį bloknotą

 

TARDYTOJAS. Na, kuri nori pasakoti pirmoji? Kitas paprašysiu palaukti už durų.

NELĖ. Bijau, mes niekuo negalėsime jums padėti.

TARDYTOJAS. Pagal apyrankės signalus mes nustatėme, kad vakar dingusysis lankėsi pas kiekvieną iš jūsų.

 

Nelė net atsisėda

 

LEVUTĖ (niūriai). Gerai. Pradėkite nuo manęs.

 

Nelė su Augute nenorom išeina

 

TARDYTOJAS (jau be šypsenos). Jis prašė pinigų?

LEVUTĖ. Ne, ne. Jis norėjo tik pernakvoti, nes ten, prie nakvynės namų, jo atseit laukė draugeliai suvesti sąskaitų... Aš, žinoma, nepatikėjau. O jei ir būčiau, sutikite, įsileisti nepažįstamą žmogų į butą ir praleisti su juo naktį po vienu stogu... Ne, šito jūs negalite iš manęs reikalauti! Aš iš tiesų maniau – jis jaunas ir kaip nors išsisuks iš tos bėdos. Na, jis ir išėjo.

TARDYTOJAS. Ką jūs vėliau veikėte?

LEVUTĖ. Aš? Nieko, pasiklojau lovą ir užmigau.

TARDYTOJAS. Gerai. Ačiū. Dabar eikite ir atsiųskite kitą.

 

Levutė išeina. Po kelių minučių įeina Augutė. Atsisėdusi prieš Tardytoją, ji staiga ima raudoti

 

TARDYTOJAS. Nusiraminkite, tikrai, neverta taip jaudintis. Tik keli klausimai.

AUGUTĖ. Nesitikėjau, kad per tą vaikį sugrius visas mano gyvenimas.

TARDYTOJAS. Ką jūs norite tuo pasakyti?

AUGUTĖ. Nagi visas vakaras buvo toks sujauktas. Ir kodėl paprašiau parodyti tą pasą?

TARDYTOJAS. Jūs paprašėte dingusiojo parodyti pasą?

AUGUTĖ. Ne, Rapolo. Aš turiu... turėjau draugą... Tą vakarą Rapolas išmetė, tiesiog išspyrė Valdemarą lauk... O aš... aš... kažkodėl paprašiau jį parodyti pasą... Matote, kai pusmetį gyveni nežinia su kuo... (Naujas verksmo priepuolis) O jis turbūt įsižeidė ir išėjo.

TARDYTOJAS. Norėčiau ir aš žvilgtelėti į tą dokumentą...

 

Augutė pasirausia rankinėje ir išima nelemtąjį pasą

 

TARDYTOJAS (smalsiai sklaido, juokiasi, šiek tiek nusivylęs). Tai – toks atviras falšas, kad net negalima prikibti... Kaip žaidimas, taip sakant, flirto forma... O nuotraukoje – jis? (Gerai įsižiūri) Man rodosi, tai aktorius Dastinas Hofmanas.

AUGUTĖ. Taip, taip. Rapolas daug gražesnis.

TARDYTOJAS. Tikiu. (Pauzė) Tai nieko daugiau neturite pridurti?

AUGUTĖ. Ne, nieko. Kai Valdemarą išspyrė, mes daugiau jo neprisiminėme.

TARDYTOJAS. Ką gi, dėkoju. Atsiųskite man trečiąją liudininkę.

 

Įeina Nelė

 

TARDYTOJAS. Kaip jūs susižeidėte? Tikrai užjaučiu. Akis – toks svarbus organas...

NELĖ. Visi organai svarbūs. O akį sužeidė man motina. Žinoma, ji to nenorėjo.

TARDYTOJAS. Pasakokite.

NELĖ. Nieko ypatingo neįvyko. Pirmiausia atvyko ta baisi slaugė iš pensionato. Išmetė mano motiną, nes pamiršau susimokėti už išlaikymą... Su visais daiktais atitempė man vargšę senutę, alkaną, nenupraustą... Tuomet atėjo Valdemaras. Buvau susinervinusi, net dorai neišklausiau jo. Suprantat, ką noriu pasakyti. Nežinau, ko jis atėjo. Gal norėjo apvogti, užmušti... Dabar tokie laikai. Jautiesi saugus tik pats su savimi. Nejaučiu jokios kaltės. Kas aš? Vieniša pensininkė. Net ginklo neturiu. Galbūt jis dar atsiras. Apie tuos tykančius draugelius tikriausiai melavo. Manau, jis paprasčiausiai pabėgo. Kažkaip nerimtai atrodė jo baiminimasis. Vyrelis vis dėlto vėtytas ir mėtytas...

TARDYTOJAS. Gal galėtumėte labiau pagrįsti savo spėjimus?

NELĖ (išsigandusi). Pagrįsti spėjimus? Aš tik šiaip samprotauju. Gal jau baikim? Aš pavargau, man širdis daužosi. Kam visa tai? (Beveik isteriškai) Aš pavargusi, pavargusi. Nieko nenoriu, tik ramybės.

TARDYTOJAS. Gerai. Dėkoju. Viso geriausio.

 

Jis išeina. Įvirsta Augutė su Levute

 

LEVUTĖ. Tardytojas vadinasi. Su basutėm, be kojinių, suplyšusiais džinsais...

NELĖ (abejingai). Dabar tokia mada. Užtat matėt, koks brangus žiedas jam ant mažojo piršto?

AUGUTĖ. Vyrui netinka rubino akis.

LEVUTĖ (reikšmingai). Matyt, tokį gavo dovanų.

NELĖ. Na, bet mes visos trys gerokai įklimpom. (Levutei) Ar tu negalėjai man paskambinti ir įspėti dėl Valdemaro?

LEVUTĖ. Kaip supratau, pas mane jis atėjo paskiausiai. Ar tu man paskambinai? (Augutei) O tu?

AUGUTĖ. Dirbsime šiandien ar ne?

 

Įeina Vedėjas. Jis atrodo oficialus ir nusiraminęs

 

VEDĖJAS. Atėjo naujas įsakymas. Su senom nurašytom knygom nebesiterliosim. Jas paprasčiausiai deginsim. Jūs perkeliamos į katilinę.

NELĖ (pasipiktinusi). Ne tam aš mokiausi čia ir Maskvoj, kad atsidurčiau pečkurio vietoje.

VEDĖJAS. Labai gerai. Jokios prievartos. Norit – dirbat, o jei ne – skatertju doroga.

NELĖ (įtūžusi). Aš išeinu, rašau pareiškimą, ir tiek mane tematysit.

VEDĖJAS. Labai gerai. (Atsisuka į Levutę su Augute) O judvi? Nesivaržykit – sakykit savo ketinimus.

AUGUTĖ (netvirtai). Katilinėj amžina prieblanda...

LEVUTĖ. Kam atėjo į galvą mintis deginti knygas? Iš principo nesutinku prisidėti prie šito barbariško akto!

VEDĖJAS. Kaip sau norit. (Išeina)

 

Likusios vienos, moterys staiga ima juoktis. Juokas perpus sumišęs su raudojimu. Tačiau kvatojimas vis dėlto nustelbia verksmą.

 

P a b a i g a

 

Marius Burokas. Eilėraščiai

• Marius Burokas

manipuliacija.lt nuotr.

 

Iš ciklo „Užrašytos nuotraukos“

 

1.
                           Fred Herzog. Man with Bandage, 1968

 

įsipjovė skusdamasis
klijavo kruopščiai
iš įtūžio virpančiais pirštais
pleistro kryželį
ir išlėkė kaip stovi
marškinėliais baltais

tuščia mieste
tik juodosios našlės
šildosi ryto saulėje
snaudžia taksistai
juodosios našlės
nulydi jį žvilgsniais
krutina lūpas:

                    – sūnau
                   girdėjom šiąnakt tave
                   niūrūs tavo sapnai
                   duobėti
                   klausėm
                   kaip švilpia
                   tavo plaučiai
                   dunksi širdis
                   žinom
                   gyvenimo turi
                   kiek siekia rankos
                   o mirties –
                   nuo viršugalvio
                   iki padų

jis stovi
nudiegtas

vaiskiam ore

priešais
driekias trys gatvės

ir

mirksi

mirksi

geltona

 

 

2.
                          Algimantas Kunčius. Verbų sekmadienis prie Aušros vartų, 1968

 

išaugtais švarkais
nubruožtais batais

pakaušiai gruoblėti
kaip grindinio akmenys

su gėlos vandeniu
akyse
ir trimis kalbomis
burnoje

gniaužia verbeles

– – – – – – – – – –

tiek metų
tiek metų
praėjo

tik variokuose keičiasi
herbai

 

 

3.
               Masahisa Fukase. The Solitude of Ravens, 1975/1976

 

varnų mėnuo
varnų vienatvė

medžiuose tykšta
tamsa

varno nagas
mėnesio nagas
ją pradreskia

kartus
tavo kranksmas
varne

kirsk
kranto ledą

varne

lesk
mano tamsą

išpėduok
ant pamėkliško
sniego

mano krytį

 

 

4.

                                   Jan Bułhak. Vakaro malda, 1900

 

ant galinių klauptų

maudžiančiam
šalty

ar yra man vietos?

vienam
po skliautais

tavyje, už tavęs
po tavo lukštu

ar yra?

– – – – – – – – –

nors galėčiau
ir nebeklausti

atsakei į viską
mano gyvenimu

 

*
tik dabar suprantu

kaip nekenčiu
tos pilkumos
koks lipnus ir viliojantis
paprastas gyvenimas
kaip norėsiu tvarkos
ir baisėsiuosi ja
kaip apsėda ramybė
ir veja iš namų vienatvė
kokie įšilę pušų kamienai
už namo, koks rupus
smėlis, koks žalias
pakalnučių gedulas

tik dabar suprantu

 

2015, lapkričio 13, Paryžius

 

mūsų šunys
išmoko neloti

loja sirenos
rytuos ir vakaruos

dūžta stiklas
kraują kitądien
užkloja gėlės

vėl ramu

tik naktį
gulim
atmerktom akim
prie artimo savo

klausomės
aštraus
nesiliaujančio

stygos zvimbimo

 

*
Knygos yra mano
takeliai
ir sodas

prieglobstis ir
ligoninė

į jų sakinius įsikibęs
žvelgiu į žalumą
anapus

– tankios tavo grotos
eilute

lukštenu
eilėraščių vaistus

glotnius
it akmenukai
prie Juodosios

betgi ne –
ir aš noriu

noriu būti
vienu iš tų –

su šarvais, hegzametru
kinkytame
vežime

vadeles ir ietį
sugniaužęs

rėkiantis

pašėlusiai lekiantis

į akmenines
mums atsuktas
dievų nugaras

 

*
                     Jurgai

 

dalinsimės žuvį
miesto bangžuvę
šlapią ir didžią

                  datos namų kaktoje
                  paradiniai
                  suodžiais aprūkę
                 nasrai

rūdim apėjus
pakaušio skarda
klevų judrūs
pelekai

            prarytas
            praryta

mudu
su knygom vaikais
kuprinėm ir gertuvėm
pasirinkę

             šį žvėrį šią daubą
             šį miestą

kurio skersgatvy
ant šonkaulio arkos
išgremžta:

            Tu mieszkał
            Jonasz

 

U ir J

 

išsišovę stuburų gumburėliai
smulkūs kaulai undinių

kvėpuoja
lyg saujoj laikyčiau
pasigavęs paukštelį

guli abipus
nemiega
šnopuoja

pasakok
šnibžda
apie pasaulį
medūzas
kas yra elektra
kaip medžiai auga
ir kodėl
popierius baltas

guliu
nemiegu
šnopuoju

žinių
patikimiausias šaltinis
filosofinis akmuo
pasenus
enciklopedija

tėvas
prigadinęs tiek popieriaus
praeities kaulavaisis
apgaubtas
ateities minkštimo

kalbu
į švarias galveles

tikiuosi, kad

tiesą

 

Didvyrio mirtis

 

pamiršau visas mitologijas
gardų tavo krūmelio kvapą
tysau skersai grindinio

išduobtas
ietimi

prieš saulę
čiulkinį grūda
muselės

 

Laura Sintija Černiauskaitė. Shaukshtelis

• Laura Sintija Černiauskaitė

Ant žemės – moteriškų formų medžiai, danguje – moteriškų formų debesys.

Kiekviena vasara man atrodo kaip ta pati. Ne nauja, ne pasikartojanti, bet vis pasivaidena, kad tai ta pati amžina vasara tęsiasi nuo pat vaikystės. Žiema ją pagrobia, paslepia savo ledo tuneliuose, bet vasara ir vėl išsivaduoja, išplaukia, užtvindo viską nuo žemės iki dangaus, kartu atpalaiduodama, išlaisvindama mūsų gyvybę. Vasarą taip lengva atkristi į vaiko būvį. Nebežinoti, kiek tau metų, nebežiūrėti į veidrodį, lyg vaikystėje sutapti su savuoju kūnu, nebejusti poreikio vertinti jį iš šalies, nes savo kūne vėl jautiesi komfortiškai ir savimi. Jei pati neturėčiau vaikų, per dienas žaisčiau šiaudeliais, pagaliukais ir akmenukais, barstyčiausi smėliuku, braidyčiau Vilnelėje, gainiočiau paukščius. Čia mane ir surastumėt! Esu vos per žingsnį nuo vaiko gyvenimo, virdama sriubą savo vaikams. Gal ir gerai, kad jie mane sulaiko; privalau būti suaugusi ir rimta tam, kad mano vaikai galėtų saugiai žaisti savo vasaros žaidimus.

– Mamyte, o aš būsiu senas? – nei iš šio, nei iš to klausia mažasis Simonas, pagaliuku judindamas trauklapio lapą, po kuriuo nuo jo slepiasi vabalas gaisrininkas.

– Būsi, – atsakau ilgai nemąstydama. Juk vaikams negalima meluoti.

– O tu?

– Ir aš būsiu, – patvirtinu, neatplėšdama akių nuo gandrų šeimynos, kuri suka ratus virš mūsų pievos už garažo. Keista, jauniklių jau nebeatskirsi nuo tėvų, užaugo per trumpą lietuvišką vasarą...

Staiga išgirstu, kad sūnytis verkia. Tupi žolėje susigūžęs, užmiršęs persekiot įdomųjį vabalą. Jį ką tik užgriuvo egzistencinė žinia – mes pasensim, ir kas tada? Sutikęs mano žvilgsnį murma:

– Bet aš nenoriu būt senas...

Ir aš nenoriu, tikrai nenoriu, kad jis pasentų. Kartais veltui mėginu įsivaizduoti, kaip keisis tas minkštutis, pieneliu ir šviežia bandute dar kvepiantis kūnelis. Mano pačios senatvė taip neglumina, atrodo, pamažu susitaikau, bet vaikų... Nuo tokių minčių apima liūdesys. Atsimenu, kaip tėtis mums su sese vis kartodavo: neužaukit, gerai? Kartais atrodo, kad tėčio troškimas mus tikrai užbūrė: abi iki šiol atrodom kaip mergaitės, po akimis ryškėja pirmosios raukšlės, o drabužėlius, batelius sau tebeperkame vaikų skyriuose.

– Mamyte, ir tu nebūk senas... – purto galvą sūnus. Nors yra ketverių, vis dar taip simpatiškai sumaišo žodžių gimines, kad ne visada jį ir pataisom. Man ramiau, kai suvokiu, kiek daug jam dar teks išmokti.

– Supranti, tai atsitiks taip negreitai, kad tarsi beveik ir niekada... – švelninu žinią, bet sūnus jos negirdi.

Noriu jam paaiškinti, kad žmonės sensta, toks dėsnis. Žmogus juk pavargsta gyventi. Taip pavargsta, kad pats pasiprašo pas Dievą (čia stipriai gražinu, kad nenugąsdinčiau vaiko). Jis mus pasiima, kai šita žemė apkarsta taip, kad niekas joje nebedžiugina, nebelaiko. Senatvė ir yra toks būvis – visiškas žemiškojo ryšio sunykimas. Jos metu žmogui palankiu lėtumu apmiršta bambagyslė, siejanti jį su žeme. Senatvės laikas – malonės laikas, kai ruošiesi amžinybei. Atsisluoksniuoji nuo žemiškojo gyvenimo, siūlelis po siūlelio atsiriši. Juk žmogus labiausiai bijo netikėtos mirties, jam viskam reikia laiko. Vaikystėje ir senatvėje gauname daug daug laiko, kurio taip trūksta veikliam vidutinio amžiaus žmogui.
Šią vasarą kaip tik teko laidoti tokį „atsisluoksniavusį“ seneliuką. Artimiau jo nepažinojau, bet dažnai matydavau, kaip lėtai jis eina, atsisėda, atsistoja, dairosi tarsi niekaip nepabusdamas iš miego, nebespėdamas su šiuo pasaulio laiku.

Girdėdavau, kaip garsiai, senatviškai plonai kalbasi su savimi ar tais, kuriuos nešiojasi savyje. Beveik dešimt metų stebėjome jo „atsisluoksniavimą“. Kai nepažįsti žmogaus jauno, o ilgą laiką matai tik tokį, imi tapatinti jį su jo senatve. Bet juk ir šitas seneliukas buvo jaunas, spėju – labai išvaizdus vyriškis. Šeimos taip ir nesukūrė. Įdomu kodėl? Beveik dešimt metų regėjome jį tokį: gražiai susenusį, aukštą, su vis tuo pačiu elegantišku medienos spalvos paltu, pasišiaušusį ir išsižiojusį kaip vaikas, jau nebesusigaudantį. Tarsi su pasislinkusia, pusiau iš kūno išėjusia dvasia. Kai karštą birželio sekmadienį bičiulis paskambino ir pranešė, kad mirė Vytelis, priėmiau tai kaip gerą žinią. Tokį gražų vasaros sekmadienį, nugyvenęs ilgą gyvenimą. Buvome paskutiniųjų jo metų liudininkai, už parankės nuvedantys keletą jam tokių sunkių žingsnių iki šv. Komunijos. Tą akimirką, kai išgirdau apie Vytelio mirtį, apėmė džiugesys, net pavydas: kaip jam dabar gerai. Jis jau nuėjo savo žemiškąjį kelią, išvargo vargus, dabar jau išlaisvintas, jo dvasios nebevaržo kūno senatvė, dabar jis pagaliau yra tas, kas yra. O mums čia dar kiek visko bus...

Viena moteriškė, išgirdusi, kad gyvename Olandų gatvėje, pasibaisėjusi sušuko:

– O, nepavydžiu!..

– Kodėl? – nustebau. Nes man patinka mūsų judri, tarp žalių kalvų slystanti gatvė, už kurios prasideda draustinis. O jame ganosi ne tik girtuoklėliai. Žiemą mūsų daugiabučių kiemą aplanko ir viena kita išalkusi stirna su balta širdimi po uodega. Vasarą čia pat Vilnelėje gali gaudyti upėtakius. Gyvenant Olandų gatvėje atrodo, kad Vilnius – miestas miške. Kitokiame ir neįstengčiau gyventi, neišmokčiau, mirčiau iš ilgesio. Olandų gatvė uždaro istorinę Vilniaus širdį, visus tuos magiškus ledynmečio išskaptuotus kalnagūbrius, ant kurių viduramžiais stovėjo Kreivasis miestas – medinių pilių kompleksas, davęs pradžią Vilniui. Kasdien minu jais takelius nuo Olandų iki senamiesčio. Kitaip tariant, vaikštau per pradžių pradžią. Ne važiuoju, bet einu savo kojomis – man tai labai svarbu. Visa esybe jusdama, kad Vilnius yra labiau ore negu ant žemės. Labiau juntamas negu regimas. Ir man neapsakomai patinka gyventi vietoje, kur Vilniaus koncentracija yra tirščiausia. Todėl nuoširdžiai nustebusi klausiau tos moteriškės, kodėl ji man nepavydinti? Nes, tiesą sakant, kartais pati sau pavydžiu.

– Taigi ten tie baisūs laidojimo rūmai!.. – dėbtelėjo ji į mane frekenbokišku žvilgsniu.

A, štai kas... Kiek žmonių, tiek tikrovių. Beje, vietovė aplinkui tuos laidojimo rūmus įspūdinga, apaugusi miškingomis kalvomis, kurios mena rūsčiuosius ledynmečius ir joms turi būti dėkingos už savo deiviškas formas. Ta vieta pilna tokio švelnaus, gyvybingo šiugždesio, ją virpina tūkstantis ir vienas lakštingalos balselis. Kaip mirusieji gali ją pagadinti? Mirusiesiems tiesiog nieko iš čia nebereikia. Tai mums jų reikia, tai mes ne išsyk įstengiame juos paleisti. Mums reikia laiko, kad mirusieji atsisluoksniuotų ir iš mūsų gyvenimo. Gedulas turi būti išgedėtas, jis lyg per širdį perslenkantis ledynas performuoja jos reljefą, užlygina su artimojo mirtimi atsivėrusią bedugnę prarają. Jeigu nuoširdžiai, kantriai ir nuolankiai pereini visas gedulo stacijas, vienu metu staiga atsiveria grožis, kokiu apdovanojami tik daug iškentę: per regimojo pasaulio griaučius kiaurai persišviečianti Dangaus Karalystės šviesa.

Daug arčiau negu „baisieji“ laidojimo rūmai mums yra seniausios Vilniuje Bernardinų kapinės. Mažasis Simonas vis prašosi ten nuvedamas.Vaikštinėjame po mirusiųjų miestelį su senais senais kambariais, pilnais trupančių angelų, kryžių, Dievo Motinos ir Jos Sūnaus. Žalioje medžių prieblandoje pro šakų tarpus tykšta išdykusi vasaros saulė. Čia viską apgaubę seni medžiai. Jie daug regėjo ir daug atsimena, bet yra ramūs, pilni paguodos, patikimi. Su Simonėliu čia esam išmynę savo kelelius. Visada aplankome mažąjį Tadzio, Taduką, mirusį pačioje dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Nespėjo vaikas patekti į karų verpetą, gal ir gerai. Simonas jau dvigubai už jį vyresnis. Kokia maloninga yra senų kapinių žemė, šlakstyta peršlakstyta švęstu vandeniu, nuglostyta gedinčių mylinčiųjų, vieta, kurioje tebevyksta slėpiningi gyvųjų ir mirusiųjų pasimatymai. Kaip tokioje žemėje gali vaidentis? Kas pikta gali joje nutikti? Vienas pažįstamas pasakojo, kad jo draugai užsienyje, neradę nakvynės, išsitiesė miegmaišius kapinėse, nes ten saugiausia.

Mane erzina kai kurių žmonių primityvus, tiesiog vulgarus mirties atmetimas. Tai primena chamišką nesisveikinimą su artimiausiu kaimynu. Kadaise turėjau tokį, kuris metų metus prasliūkindavo pro šalį apsimesdamas, kad manęs nepastebi ir negirdi. Kadangi buvau gerai išauklėtas vaikas, kuris su kaimynais sveikinasi, maniau, kad esu kuo nors tą pagyvenusį žmogų supykdžiusi, negera, neverta. Metai bėgo, aš augau, išdrąsėjusi vėl mėgindavau sveikintis. Tačiau nesulaukdavau jokios reakcijos. Pagaliau nusprendžiau, kad jis tiesiog neprigirdi, o pirmas pasisveikinti drovisi, arba apskritai nemato reikalo net linktelėti vaikui. Stipriai įsikaliau į galvą šį išsigalvojimą (arba tiesą), kad nepykčiau ant to keistuolio. Paskui išsikėliau kitur; atsiminiau jį tik dabar, beveik po dvidešimties metų. Kas žino, ar dar gyvas. Iš tiesų, su kaimynais gali sveikintis, gali nesisveikinti, o mirtis vis tiek pas tave ateis. Beje, Olandų gatvėje kaimynai sveikinasi. Su kai kuriais gražiai, neįkyriai bičiuliaujamės, skolinam vieni kitiems druską ir kepimo popierių, dalijamės sodo obuoliais ir agurkais. Ir turbūt ne tik todėl, kad gyvename tarp seniausių kapinių ir laidojimo rūmų. Palaimintą anapusybės šnabždesį apie gyvenimo trapumą galima ignoruoti ir stovint prie kapinių tvoros. Arba – priimti kaip Malonę. Tada ir mirtingąjį kaimyną įstengi pasveikinti galbūt įveikdamas savo drovumą, kurio slaptas pamušalas yra puikybė. Labintis, teirautis, kaip sekasi, kaip sveikatėlė, kaip jo žmonos, vaikų, anūkėlių, šuniuko, katytės, papūgos sveikatėlė? Tokie graudūs, mieli tie pasikalbėjimai ant laiptų, taip lengvai perpučiami skersvėjų, taip greitai laiko nuplukdomi šapeliai. O vis tiek – reikalingi, tegu ir nematomi, vos apčiuopiami, bet šilkiniai siūleliai gyvenimo gobelenui. Štai pernai rugpjūtį vienas vedęs, tylus, iš pažiūros labai vyriškas kaimynas, ne tik tėvas, bet ir senelis, ėmė ir iššoko pro langą nieko saviems nepaaiškinęs, neužrašęs. Grįžę iš kaimo radome ant asfalto mirksinčią žvakelę. Su našle susitinkam, pasišnekam, apsikabinam tuose pačiuose laiptuose. Per tai ir susipažinom – per jos vyro mirtį.

Bet Simonui dar ne laikas apie visa tai galvoti. Jis tik įsišaknija, tik pradeda įsikūnyti. Senatvė ir mirtis jam, tokiam, koks yra dabar, iš tiesų ir neegzistuoja. Turiu išlaisvinti jį nuo šitų per ankstyvų nuojautų, nuimti nuo jo petukų sunkią žinią. Juolab kad vaikas linkęs įsimąstyti, panerti per giliai. Visa laimė, kad įgimtas linksmumas vejasi jį net į tą gylį, mesdamas spindulį į pačią juodžiausią nesuprantamybę.

– Žinai ką, Simonai? – sakau energingai ir taip linksmai, kaip tik moku. – Yra taip – jeigu nenori būti senas, tai ir nebūsi. Gerai?

Jis nuščiūva, mąsto.

– O tu?..

– Ir aš nebūsiu, gerai?

– Gerai...

Keista, bet jaučiuosi taip, lyg iš esmės sakyčiau tiesą.

Žmogus lengvai patiki tuo, kuo nori patikėti. Instinktyviai, vengdamas mirties šešėlių, stato koją ant amžinojo gyvenimo žemės. Ir visai nesvarbu, ketveri jam ar keturiasdešimt. Palaiminti tie mus užgulę žemiški rūpesčiai. Vaikui knieti pagauti po trauklapiu paropojusį vabalą, man štai reikia užbaigti vedamąjį.

Galvoju ir apie tai, kaip netrukus teks vėl atsiplėšti nuo Gaidės žemės, mano senelių žemės, prie kurios kas vasarą priaugu visa kraujotaka. Grįžti į miestą naujam mokslo metų sezonui. Kasmet šis atsiskyrimas prilygsta mažytei mirčiai. Gyvename du gyvenimus: kultūrinį miesto ir natūrinį kaimo. Bet ir tas kaimo gyvenimas yra ne gyvenimas su gyvulių ir derliaus auginimu, bet – vasarojimas, nostalgiškas plevenimas tarp vaikystės ir dabarties, kuri būtų nepilna, jeigu jos nepapildytų atsiminimai. Esu baltarankė rojaus Ieva, kuri nei bijūno, nei bulvės nemoka pasodinti. Neturiu jokio praktinio įsikibimo į žemę, nieko man iš jos nereikia. Ne, reikia – grožėtis, glaustis prie jos motiniško kūno. Važiuoti, eiti, stovėti priešais jos galingas, siūbuojančias lyg pramotės klubai kalvas, regėti tolimus krūmų riedulius, tuos ištisai besibučiuojančius, šokančius, susiliejančius, lipdomus ir perlipdomus kamuolinius debesis, jų akinamai baltą, garuojantį molį, įžengti į kvepiantį, ūžaujantį, siūruojantį lietuvišką mišką, kurio uogų ir grybų man irgi ne taip jau ir reikia. Gaidėje esu persmelkta rojaus vaiko saugumo, pilnatvės, gelmingo įsitikinimo, kad žmogui nereikia kovoti už būvį, nereikia išsiplėšti iš dirvos maisto ir vandens išgyvenimui. Tereikia pasitikėti neregima, bet visame ore nuo dangaus iki žemės juntama Viešpaties globa. Tereikia išsižioti, ir į burną pribyra dangiškos manos. Gaidėje nieko nebegeidžiu (o jos pavadinimas kilo iš gaido – geismo, troškimo, stipraus noro), tik ilgai ilgai būti, kol atsisluoksniuosiu ir ištirpsiu. Čia yra mano poilsis, o įsikibimai – mieste. Šis tekstas taip pat. Tikriausiai gausiu už jį honorarą, tai pirksiu saldainių vaikams. Ir bulvių.

Grįžus į miestą, į jo isteriškus, nesibaigiančius įsikibimus, sapnuoju Gaidės žemę. Jos aukštus iki dangaus kambarius, kuriuose telpa senelio sodintas klevas, kūdra ir ilgos sūpynės pas tris seseris, pas kurias vis ateidavome suptis, o jų rūsti senelė vis liepdavo joms ravėti daržus. Jų senovinėje troboje nebuvo elektros. Sapnuose tvartas su jaučiais, kurie kartą ištrūkę sutrypė mano viščiukus, šieno kaugės draugės Ivuškos klojime, pilnos vabalėlių ir tykaus, kutenančio traškesio, lyg spragsėtų šiauduose tyli pievų ugnis. Sapnuoju senas kapines ant kalnelio aplinkui medinę Nukryžiuotojo Jėzaus bažnytėlę. Čia mažai vietos, sausakimša. Daug šlamesio, šiugždesio, gerų atodūsių. Sapne įeinu į sausu medžiu kvepiančią bažnytėlę. Žegnojuosi atsiklaupusi, sunkiomis amžinatilsį močiutės rankomis. Švęsto vandens duobutė po Nukryžiuotojo kojomis išdžiūvusi. Kodėl, klausiu Jo, nepalikote man vandens? Jis tyli, nunarinęs galvą, užsimerkęs, išsikamavęs. Staiga regiu, kaip tuščia duobutė užsipildo vynu, panašiu į kraują. Negi merksiu į jį pirštus? Prieinu prie savo mėgstamo klaupkelio, devynioliktojo amžiaus, su durelėmis ir fundatoriaus lentele: Dionyz Shaukshtel.

Še tau šaukštelis, vaike. Kabink iki dugno.

Ir kabinsiu.

 

2016 vasara