Tęsinys. Skaityti pradžią

Tryliktoji idilė. Mano vaikystės moterys

Tai jus šiandien,

vos liesdamas prisiminimą rankomis

– ar ilgesiu? – įsižiūrėjęs į vis tolstantį,

vis bėgantį nesugrąžinamų dienų akiratį,

matau, mano vaikystės moterys!

Teta Marija, kur ateidavo ravėti runkelių

ar kasti bulvių; ir jaunamartė Macienė,

kur vyrai vieną rudenį, belyjant lietui,

dainuodami nusivežė per krūmus –

kurios skarelė baltuodavo per vasarą skynimuose

ar molinuos, išbalusiuose daržo plotuos;

ir Marčiaus seserys, kur vis skubėdamos,

vis bėgdavo per visą vasarą, kur tempdavo

iš pat ganyklų pieną ar šilo uogas –

tvirtos ir raudonos, storom vilnonėm kojinėm,

linguodavo linų laukuose. Tai jų dainas,

graudžiais aukštais balsais, girdėdavau per rudenius,

tai jos svyruodavo, kratydamos laukuose mėšlą,

ar ropinėdavo po runkelių ir bulvių plotus,

šliaužiodamos lietuj ir vėjuje per visą rudenį;

tai jas, išbėgęs vaikas aš į kiemą,

matydavau vis kas pavasarį begrėbsiant sodą

ar bebedžiojančias, bekasinėjančias darželi,

sodinančias jurginų juodus diegus, –

ar kaip Sekminėmis, atnešus nuo duobių

geltono smėlio,

sesuo barstydavo darželio kiemą – ir iš ryto,

pašokus ir iššlavus trobą,

išbėgus prisilauždavo sodely ievų,

dangiškų ir mėlynų alyvų – pamerki ant stalo,

ir, susirišus pakaklėj mazgelį, išbėgdavo į kiemą,

kur su pakinkytu arkliu ir išrašytoje gėlėm sėdynėje

jau laukdavo susėdę broliai;

ir moterys, kurias matydavau aš savo vaiko metuos,

kai sekdavau, prispaudęs prie pat lango veidą,

linguojančias žiemos kelyje, – ar žiūrėdamas

prie besiganančių lauke galvijų,

kaip juokdamosios ir klegėdamos,

margais būriais

ateidavo jos žydinčiom laukų šalikelėm,

rugių grioveliais;

ar kai, stovėdamas prie akmeninės kapinių varčios,

žiūrėdavau į atvežtą numirėlį,

kaip, susirinkusios iš tolimų trobų,

jos eidavo lėtai paskui vežimą,

giedodamos savo aukštais balsais,

ar gailiai, tarsi gervės, dejuodamos,

kai audros arba lietūs išplaka laukus

ar uždega sodybas.

Tai jas sekiau, tai jų ratelio ūžesį

girdėdavau savo vaikystės metuose,

beburzgianti per ilgus rudenius, per

gruodžio vakarus,

kai pasilenkusios, vienodai,

ir paseilindamos pirštą, mindavo ratelį, –

kai žiūrėdavau i pasilenkusias, į lempoje

apšviestas jųjų galvas, paskendusias

savo moteriškose svajonėse, kai žiūrėdavau

į jas savo vaikystės metuos, susirietęs

mamos lovoje,

klausydamas į langą beriamo ir šalto sniego,

langinių bildesio, –

tai jus šiandien,

iš tolstančių, nesugrąžinamų dienų akiračio,

matau, mano vaikystės moterys!

Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: [reminiscencijos]. Kassel: Žvilgsniai, 1948

Keturioliktoji idilė. Turgus

Pirmadieniais, dar iš gilios nakties,

dar nepradėjus mėlynuoti lango klėtkoms,

girdėdavome, kaip keliais,

kaip bėgančiais pro šalį vieškeliais

pradėdavo dardėt į turgų ūkininkų ratai.

Vaisių prikrautais vežimais, paukščių kraitėmis,

ar vedini, lėtai, prie ratų pririštais galvijais,

ir sėdėdami aukštai pakeltose sėdynėse

(ir moterys – spalvotom ir margom skarom

ir rūpestingai pakaklėje surištais kampais),

kratydamiesi ir linguodami su kiekvienu

ratų trinktelėjimu,

pro krūmus ir laukus, per šilo liekną,

lydimi beskalinančių, nuo vienkiemių

atbėgusių šunų

ir dulkių debesio, –

ir tada, siaurom, nedidelėm gatvelėm,

ir dardaliuodami akmeniniu bruku,

važiuoja jie lig turgaus šulinio,

kur jau, pamūrėse sustatę vežimus

ir mosikuodami, margais ir klegančiais pulkais,

buriuojąs žmonės,

... Pametęs arkliui glėbį dobilų,

tėvas nueidavo pasižiūrėt galvijų.

Pro vaisių, obuolių ir kriaušių vežimus,

susėdusias ant ratų kaimo moteris,

pro išsidėsčiusius pamūrėje pirklius

jis eidavo tolyn, kur buvo didelis medinis gardas,

pilnas bliaunančių avių, arklių ir karvių,

ir oras pilnas mėšlo kvapo ir arklių žvengimo,

vištų triukšmo, nenustojančio baubimo

ir ūkininkų erzelio.

... Ir mama išbėgdavo dar nusipirkti druskos

ir porą virbalų – ir mes žiūrėdavom,

padėdami išrinkt sesutei siūlų,

apsvaigę begale skaisčių ir degančių spalvų –

kolei mama nutempdavo mus vėl pro buodes, –

ir pro apkrautus vaisiais ir grūdais ratus,

pro ūkininkų apgultą turgaus šulinį

nueidavom siaura ir apdulkėjusia gatve

mes aplankyt tetos Kastunės,

ir tada, šnekėdamiesi ir paskubomis,

pro susigrūdusius prie upės namukus

mes nusileisdavom prie vandenio malūno,

kur, susimetęs ratuose rugių maišus,

miltuotais batais ir apdulkėjusia, pilka sermėga,

jau laukė tėvas,

ir vėlai, lig išnaktų,

pro išsimėčiusius aplinkui vienkiemius,

miškų keliais – vėl darda ūkininkų ratai,

ir nekantraudami, ir pasilipę ant kelių     varčių,

ir užudribusiom ant pat akių kepurėm

pargrįžtančių iš turgaus laukia piemenys.

Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: [reminiscencijos]. Kassel: Žvilgsniai, 1948

Rankos kvepia dar medumi ir dobilu,
ir rūbuose – žolių lapeliai ir vakaro vėsa.
Kaip tilsta... Kaip kelias rūkas...
ir paskutiniai kibirų skambėjimai,
melžėjų šūkesiai, svirčių girgždėjimas
ties mediniais vandenio loviais,
toli, kitapus guobų.

Ir bernai jau iš laukų, nujoję arklius,
grįžta šalta vakaro rasa, nešdamiesi
rankose apinasrius,
ir, sustoję vidury kiemų,
klausos, kaip nuo liepų krinta grambuoliai,
kaip kažikur, iš už kelinto vienkiemio,
susėdę būreliu, po vakarienės, kiemuose
dainuoja moterys.

Vėžių žvejotojai susirenka tinklus
ir patyliai, šnekėdamiesi, eina išilgai upes,
braidydami po šlapią žolę; ar sugulę
žiūri jie aukštyn į Paukščių Kelią,
į krintantį ant pievų rūką, klausydamiesi
girgždančių svirčių ar vienišo
ir pravažiuojančio keliu vežimo.

Pamažu tačiau nutils ir kibirų skambėjimas,
suguls galvijai, ir paskutinieji
kluonuos traukiamų mašinų braškesiai,
ir durų varstymas, nutils avių bliovimas, –
tik vasaros naktis, tik Paukščių Kelias
švies viršum sodybų, viršum
įkaitusių, šiltų laukų.

Tačiau ir pačioje tyloj, pačioj nakty
nenutils griežlių šaukimas dobilų laukuos,
ir tolimas kurklių ūkimas, skardus gausmas
plauks viršum laukų,
ir dar ilgai budės pusiau sumerktos akys,
pro plonas daržinių lentas
klausydamos auksinio vasaros nakties skambėjimo,
tiktai, sugulę upių pakraščiuos,
subedę ajerynuose savo tinklus,
ilgai pakrantėse budės dar vyrai,
žiūrėdami į šviečiantį rugpjūčio dangų.

Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: [reminiscencijos]. Kassel: Žvilgsniai, 1948

Eina, eina traukiniai,
per tuštančius laukus, rudeniuotus kaimus,
kaip sunkios, iš ganyklų pieną nešdamosios karvės,
siūbuoja šieno prikrauti vagonai,
ir su kopūstų knegždančiom galvom,
ir vaisių kraitėmis.

Kaimuos tebegirdėti dar mašinų ūžesys,
ir skamba dar girtų kūlėjų dainos,
ir ūkininkai, panėrę plaštakas baltuos maišuos,
seka geltonų kviečių byrėjimą,
ir dulkių debesis dar tebegaubia kluonų galvas,
apverstas didžiulėm šiaudų stirtom,

ir vyrai stoviniuoja vidury kiemų,
ir, įkabinę dideles, plačias šiaudų naštas,
tempia į atalapas ir aukštas daržines,
kur moterys, sulipusios ant avižų prėslų,
uždribusiais plaukais ir subraižytom rankom,
geria dulkių debesį ir svėrių kvapą, –

ir alyvuotas ir be miego mašinistas,
snūduriuodamas ant suverstų lauke šiaudų,
žiūri į bežiopsančius aplinkui piemenis,
drebančius motoro balkius, ir kaimai,
aplinkui išsimėtę vienkiemių sodybos
girdi, kaip ligi gilios nakties,
kaip tuščioje rudens laukų platybėje
ūžia mašinos, –

ar kaip, sėdėdami prie suverstų, didžiulių miežių ir avižų krūvų
aplinkui didelį lentinį stalą,
dainuoja jie, girti alum ir dulkėm –
ir, rėkdami visom gerklėm ir susikabinę rankom,
klaidžioja jie tuštančiais rudens laukais,

ir tik raudona ir apdulkėjus mašina,
tiktai pravertos kluonų durys,
didžiulės šiaudų stirtos stūkso kiemuose, –

ir tik per rudenio šlapius laukus,
pro vienišus ir sidabruotus kaimus
vis eina švilpaudami traukiniai, pilni ir sunkūs,
ir tiktai garvežimio juodame lange,
viršum tuščių laukų ir kaimo vienkiemių,
dainuoja paišinas ir alyvuotas mašinistas.

Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: [reminiscencijos]. Kassel: Žvilgsniai, 1948

Dvidešimt penktoji idilė. Vaikai

Kur jūs, šviesiaplaukiai vienkiemių vaikai,
kur eidavom, sustodami šalia kiekvieno griovio,
kur bėgdavome į mokyklą – su mažyčiais
medžio karmonėliais, plunksnų dėžutėm.

Palaukėmis ir vieškeliais, siaurais laukų takais,
matydami, dar iš tolo, pačioje pašilėj
boluojantį mokyklos namą.

Kur tu, tylusis Mykoliuk, kur pasitikdavai
prie vienkiemių, ir tu, Maryte, kur atbėgdavai
keliu nuo upės. Kur tu, Adomėli, kur jūs visi,
kur snieguotais ir užpustytais vieškeliais,
liepsnojančiais ir degančiais speige veidais,
po didelėm ir žieminėm kepurėm, ir įsivynioję
giliai į kailinius – eidavom baltais žiemos laukais,

žiūrėdami, kaip vėjas, įsibėgėjęs išilgai laukų,
gena sušalusio ir sauso sniego šiustus,
kaip pačiose viršūnėse, sustingusios ir nejudėdamos,
sutūpę budi varnos, kaip šalčiu sustingus
kiekviena šaka, šalti karklų krūmokšniai, –

kur eidavome klegančiu būriu, sušalusiomis upėmis,
ir čiuoždavom skersai balas, ir pro sustingusių
vytelių krūmus, vydamiesi, užsikabinę rogių atlankų,
važiuojančius į girią vyrus, –
mosuodami savo mediniais karmonėliais.

Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: [reminiscencijos]. Kassel: Žvilgsniai, 1948

Dvidešimt šeštoji idilė. Žiema

Sniegui apgulus trobas, apdengus laukus,

ir ganyklas, ir upių slėnius, ir žuvų perkalus, –

užgula šalčiai. Ir vėjas degindamas lekia

skersai laukų, nešdamas sausą ir šaltą sniegą.

Prasikasę į tvartus takus, ūkininkai tempia

nuo apledijusio, apsnigto šulinio vandenį,

įsisukę giliai į kailinius ir storom

vilnonėm pirštinėm;

jie tempia gyvuliams į tvartus pakratus

ir slidinėja aplink sušalusį, ledinį šulinį,

ir moterys su glėbiu malkų ar pieno kibiru

praskubina per kiemą – ar mergiščios,

išbėgusios ir vienplaukės,

papylusios į sniegą krūvą šiukšlių

ar kibirą skaisčių ir mėlynų dažų.

Tik nosim kyšančiom iš po kepurių

ir įsivynioję giliai į kailinius

bernai prie daržinės kapoja malkas –

ar, užrėmę pagaliu duris, klojimuos

braukia jie linus, klausydamies, kaip

užu sienų ūžia vėjas

ir kaip pro pavartę, pro užremtas duris

neša sušalusio ir balto sniego šiustus;

klausydamiesi, kaip pagegniuos,

kaip žabų krūvose ir daržinių pastogėse

sušalę ir snieguoti čirškia žvirbliai.

Tada ateina pūgos, ir vėjas,

dienom naktim lėkdamas per laukus,

apverčia pusnimis daržus, kelius ir trobas,

ir ūkininkai nebesuspėja atsikast takų,

ir speigas degina ir svilina vis veidus,

ir vėjas lekia vis skersai laukų,

nešdamas ir gindamas vis sniegą.

Susėdę kambariuose, pindami krepšius

ir vydami galvijams pančius – vyrai žiopso

į neatsitraukiančias nuo staklių moteris

ar seserį, kaip virbalais,

kaip tankiai ir vikriai vis judindama pirštus,

mezga dideles, spalvotas savo gėles,

ir pasakojasi, ar klausosi, kaip brolis

garsiai skaito laikraštį ar iš mokyklos

parsineštą knygą –

apie Guliverą, pririštą ir supančiotą nykštukų,

apie paklydusį sniegynuos Nonį

ir mažąją Dorytę, verkiančią ir vieną, –

už lango vis tebesiautojant vėjui

ir nešant sniegą, girgždant kieme svirčiai.

Ir broliai, paėmę ant pečių krepšius

ir kirviais rankose – eina sušalusia upe,

kapoja užušalusius per naktį perkalus,

kratydami ant sniego blizgančias ir

šokančias žuvis,

žiūrėdami, kaip tiesiai, lyg į dangų, keliasi

viensėdžių dūmai, kaip nejudėdami,

sustoję stovi pakelėj beržai – kaip vienišas,

skubėdamas, pračiuožia vieškeliu vežimas,

kaip girgžda sniegas.

Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: [reminiscencijos]. Kassel: Žvilgsniai, 1948