PRELIUDAS
kelias horizonte karūnuotas
o pavargusios akys jau nemato mirties
praskrendančios iš lėto
virš miestelio
vidudieny
balta pasaulio širdis
sustoja
ir nebežino kur pasukti
į dangų po vyšniom
ar į šešėliuotą mišką
su bėgančiom į rudenį
aguonom
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
PAGONIŠKA MELODIJA
šnabžda kažkas pasilenkęs
imk mane į žmonas
pagalvok kur gausi tokią
kad pati su kraičiu ateitų
juodasis sniegas
visa mano pasoga
juodas dangus
mūsų bendram gyvenimui
nors iki sapno
karalystės vartų
su seserimi saule kartu
ranką tavo laikydama eisiu
juodasis sniegas
visa mano pasoga
juodas dangus
mūsų bendram gyvenimui
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
***
dienos visiems
naktys tik tiems
kur mato laumes raganaičius
kailiais uždengtame mūsų pasaulyje
kodėl
kad nenušaltų ant jo kiškio kopūstėliai
kad užtektų šilumos
besiilstantiems nuo karo būgnų
vis tebesapnuojantiems vežimus su negyvais
kodėl
kad visi galėtų užsirašyti
į eilę saulelei pamatyti
žiūrėkit žiūrėkit varnelė ant saulės
nutūpusi su sūriu
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
BALADĖ SU EINANČIA
eina krantu mergaitė užsimerkusi...
vedasi iš upės brolius...
taip gražiai susikibę už rankų
tarytum gyvi...
eina eina mergelė su baltu bijūnyčiu...
klausdama ar seniai pravažiavo juodas
vežimėlis
su mylimu... niekaip negaliu pasivyti...
šitiek metų nutrintom kojom paskui seku...
eina moteris vidury dangaus debesėlių...
nešasi drobės maišely spingsulę ir virdulį
kad arbatėlės su čiobreliais
prieš miegą visiems našlaitėliams užtektų...
eina eina viešnia nepažįstama...
drabužio krašteliu liesdama mane
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
***
jau niekas nei eglišakiais
nei smėliu nepabarsto kelio
guli visi po slenksčiais
sudėję rankas ir nesikelia
kas ganys jūsų avis
jei pramiegosit gyvenimą
šaukiu tamsoje bet nieks neatsiliepia
tik išdygsta vieškely rogių vėžės
vežėjo balsas arklys mina sniegą
kažkas keikia darganą
bando užsidegti žvakę
maldaknygės skaitymui
bet taip ir išnyksta nei nepasirodęs
bijok dieve sakau
jau kai aš tave pasieksiu
atgalia ranka tau geruoju nesibaigs
vienam įduodi žvakę karietą
arklius vežėją kelią nušluoji
o kitas negali sulaukti mirties
sėdėdamas po savo obelimi sningant
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
***
Vaikas stebi savo šešėlį, krentantį
senoje palėpėje, kur laikomi seni
apdulkėję žurnalai, tušti stiklainiai,
praėję metai – tvarkingai išplėšytuos
kalendoriuos. Vaikas žiūri, nieko
nesako, kol staiga netikėtai užminga
negrabioje senelio lovoje, kurioje
buvo pradėta jo motina.
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
***
grįžtantįjį pertraukia miško kursyvas:
netašytas pamato akmuo nepraleidžia šviesos
neteisingas signalas potvyniui pasmerkia
miestą
navose krenta vienuoliai mišiolus laikydami
rankose
mudu klausom plokštelės kurioj įrašyta
pasibaigusi jūra kol geležinkelio
linija nukerta sapno laidus:
prieš mirdamas niekas nebūna laimingas
telefono ryšys pasibaigia mūsų jūra negrįžta
veltui vainiklapiai rausta ir skleidžias:
vaikas jau miega vaikas jau
ir žinau ko niekada daugiau nesakysiu
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
***
Ar kas dainuos pasaulį tamsoje,
vienui vienintelis kambaryje,
atšalus krosniai, užgesinęs
lempą, ir kalei kaukiant
užu kampo, ar kas sakys –
vis vien esi greta, nors
svyra žvilgsniai, sudega pastogės
ir kur eini – ten žingsnių nebėra,
tik negyva šarma aptrauktos sienų
akys – žodžiai, ir džiūsta bėgančio
burna. Ten nebėra pritemusio vandens,
purienų, ir tankioj žolėj apverstos
valtys tikriausiai primena aukštai
iškeltus delnus, nenorinčius nusvirti
kaip galva, teturinti tik vieną tikrą
mintį, kuri lyg vėjo skleidžiama skara
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
***
metalinės pajuodę rodyklės neatskleis
mums būties,
tik nusvirs ir mėšlungiškai virpčios,
– išnyks
metastazių išvargintas miestas, jame
nepajutus
savęs, išsiversi lyg dygstantis miškas –
užgimsi darsyk...
tau ne kartą šnabždėjau pavargusį, laiptinėj
vėją,
nepažinusį įlankų nuovargio, zooparkuos
įkalinto riksmo...
ar jutai – tą vienintelę naktį nedrąsios
krantinės
erdvėjo, šviesotatnsos fleitos kryžiavosi
skliauto dugne?
.
ar matei, kaip senyvi, dar miego pilni,
eiguliai
paryčiu kilo iš lovų žiūrėti ėriuko,
sulaužyta koja,
kaip senučių, turgavietėj derančių žuvį,
veidai nejučia
sužėrėjo – akimirkos saulėje – tarytum
mažyčių mergaičių?
nuolat nyra į tamsą žemyn, kas netrunka
praslinkti,
neišsaugojęs lašo svaigios begalybės...
tartum nuoplaišą
prieširdy junti pasibaigusią meilę, kuri dar
nespėjo
praslinkti – tik tvinksi, tik tvinksi, tik
tvinksi –
o dar negali pasakyti – jau nėr...
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
***
Mes gūžiamės pačioj nakties pradžioj –
neįveikti, sugniužę, nugalėję... bet pažiūrėk:
koks amžinas šis sklendžiantis vandens
paviršium
vėjas!.. ir aklinas drauge...
Nakties pašiūrėse nakvojančios žuvėdros
lakioja tyliai... o vėliau – tarsi staiga
į juodą jūros gelmę įsibrovęs Viešpats
išgąsdintų mažylį, žaidžiantį krante...
Belangiai miestai! jūsų mums nereikia, mes
neriame į praeities lagūną! mes glaudžiame
sušalusias žuvėdras... taip pavakare įsileidęs
bėgti kaimo vaikas sustingsta prieš mėnulį,
skęstantį prūde
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
CAPRICCIO
mes panašūs tada kai grėsmingas balandis
neranda sniegynų šalies ji užstoja vien tai
kas nedelsiant turėjo įvykti mes panašūs
kai girdime plakant strėles į vandens
sutrikdytą paviršių mes panašūs nes lygiai
užgauna pušynų drėgmė ir iš lėto pavirsta į
ledą
atskirti atminties ir žaidimų šalies viduje
viešpataujantis panas mes panašūs
net tavo balse kurs priglūsta prie žodžio
ir gali tylėti tu buvai sukurta bangose
tad skaistumo miškams jau gali pavydėti
jie panašūs lyg mes o panašūs
tik mes ir kai girdime krentant strėles
į vandens nuramintą paviršių netikėtai
ankstyvą šaltinį sužeisiančiai keista
mes panašūs deja visada
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
***
kiekvienas daiktas gali tapti paslaptim
mes tyliai miegam ant prairusių matracų
ir galime džiaugtis tik tais
kuriuose prasiveržia nors akimirka sielos
jų veidai atsiskyrę nuo stelų
nusileidžia
po kūnų ledu
o žarijų šaltinis juos palaipsniui
atgaivina
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
***
Fontanas mesteli saują raudono vandens,
kuriame nebegyvos žuvytės keistai subaltuoja ir gęsta,
o faksimilių miegas pagilina slegiamą šimtmečių raštą,
neskaitytą be galo seniai
Ten lietus jau visai prie mirties, miško sargas tarytum užburtas neskaičiuoja,
kiek liko nakties, ir vien guodžiasi: „traukiasi burtai“, serbentams pražydus prie namo,
vis krentant pavieniams lašams į lajas, į padžiautas puodynes, į dulkėse dingusią šalį
Ir pakyla vijoklio ranka nuo pinučių,
užtvėrusių kelią, sargas regi, kaip žaibo
šviesa jam duris į namus atidaro, kaip liūtis nusileidžia į putojančią dirvą ir, sugėrusi baimę,
pranyksta joje
O atšlaitėse naktį girdėti, kaip verkia kažkas pratisai, kaip valtys plokščiadugnės
vejas aušrą, kaip moterys, nusvirusios
į aukštumas, mazgoja laiškus, perkerta dienas, kurias atliejo nevilties
kaskados
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
***
Manęs nėra šiame pasauly, aš kitur,
vijokliai perlipa tvoras ir gula saujon
pavirtę sėklomis, ir jau kitoks virš
kapinių dangus, manęs nėra ir niekada
nebus. Daiktai nesugeba atidaryt pasaulio,
pašoka žeistos įlankose raudės, ir palaipsniui
vanduo paraudonuoja. Kolei rachitas geria
vaiko
kraują, tesu tik šnabždesys, dejonė, aimana.
Sakau, manęs nėra. Kovų lizdai štai
prietemoj,
stogai. Pusiaušnibžda prabylantis
noktiurnas
mane išsiveda. Ir tavo paširdžiuos
vėl pavojingai praskrenda mėnulis
Keleras, Julius. Žiemos valtys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.