Rudenėjant, kai renku paskutines, laiku nesuspėjusias nunokti avietes, o gal tas, kurioms šiltas rugsėjis įkvėpė antrą gyvastį, jaučiu kaip Ji trekšteli po kojomis, kaip Ji stvarsto rankas aštriais beveik sumedėjusios dilgėlės stiebelių čiuptuvėliais, girdžiu, kaip Ji alsuoja čia pat, po pirmus tris obuolius nunokinusia obelaite, užšliaužia it seilėta sraigė man ant kojų, pripėduoja juodų dėmelių trešnės viršūnėje, į šiurkščias tūteles susuka tik ką gelsvai nutepliotas agurkų virkščias. Man nereikia truktelėti į nosį daugiau oro nei įprastai, kad užuosčiau Ją pūvančių žolių krūvoje ar akies krašteliu pastebėčiau kraujuojančią ant raugerškio uogų. Jos kvapas neįvardijamas, būdingas viskam, kas vyksta ant ribos, primenantis gimdyvės vandenų salsvumą, o gal skerdžiamo gyvulio agoniją – tą paskutinį žviegimą, mykimą, mekenimą išlaisvinantį atodūsį.
Lengviausiai, žinoma, Ją atpažįstu iš lelijų. Ne iš chrizantemų, kalijų ar ramunių, o būtent – iš lelijų kvapo, jeigu kartais užmirštu Jos buvimą šalia, net ir per nuotolius vėjo pamėtėtas lelijų aromatas tarsi kokia gera pažįstama sukutena nosį – neužsimiršk, » esu, aš visada su tavimi.
Neveju Jos šalin. Neburnoju. Niekam nesiskundžiu. Būk, sakau, būk, nes Tu geriau žinai, kada ir kaip. Ir Ji neatstoja nuo manęs net ir namuose, šalia vyro ir vaikų, kur erdvė susitraukia, suintymėja, Ji įsitaiso drauge, kai geriu arbatą, žiūriu televizorių, klojuosi lovą, kai lyginu drabužius. Ji yra mano kitiems nematomas šešėlis, mano antroji oda, mano sąmonės atskaitos taškas.
Per visus tuos metus, kurie praėjo nuo mūsų pažinties, svarbiausia man buvo susigyventi su Ja. Ypač rudenį, kai Ji akivaizdžiai kaišiojo man po nosim savo neeilinius sugebėjimus. Nesakau, kad įkyriai. Sakau – lyg tarp kitko, bet nuolatos. Kai labiausiai nesitiki – ima ir baksteli kokiu nors sudžiūvusiu eglės spygliuku į panages.
Taip buvo ir pirmąjį kartą.
Kai žmogų pirmą kartą ištinka kas nors gero, jis įsimena kiekvieną to gerumo detalę. Grįžta prie jos, čiupinėja ją, uostinėja, mėgaujasi ja ir laiko visus su ja susijusius pojūčius pačiame saugiausiame atminties seife. Tokių pirmų kartų net ir alzheimeriai ne visada sugeba ištrinti ar pavogti.
Kai pirmą kartą žmogus susiduria su kančia...
Draiskalai. Lieka draiskalai, sukrešėjusio kraujo žymės ant surūdijusių atminties atplaišų. Tarsi koks uraganas būtų nukėlęs įmonės stogą ir ją, kaip skardos gabalus, susukęs į keisčiausių formų tūtas arba su pasiutusia jėga suplėšęs ir išmėtęs po visas pasaulio ar biografijos palaukes.
Man baisiai reikėjo gauti tų ypatingų tyrimų rezultatus. Kažin ar tikėjausi, kad jie pakeis diagnozę. Bet daktaras prisakė, todėl lėkiau iš vieno miesto į kitą, beldžiausi į vienas, kitas duris, maldavau, daviau vokelius su pinigais. Lyg apdujusi beprotė, lyg prisukta lėlė, o gal tik nevilties genama. Nes suvokimas, kad taip gali atsitikti man, dar nebuvo nė priartėjęs per tuos šimtus kilometrų, skiriančius vieną miestą nuo kito, tarp kurių blaškiausi, į kuriuos eilės tvarka buvo anksčiau vežiojama motina. Kai tyrimų išvados galų gale atsirado mano rankose, puoliau tarsi su pergalinga vėliava atgalios, į tą galutinę motinos pobūvio vietą, iš kurios išlėkiau ieškoti šitų visa lemiančių popierėlių.
Bet Ji aplenkė mane. Aš važiavau autobusais, stabdžiau pakeleivines mašinas, ėjau pėsčiomis, o Ji tiesiai. Ji visada tiesiai. Be jokio blaškymosi. Jokių vingių. Jokių vokelių. Maldavimų. Įrodinėjimų.
Stovėjau su svarbiaisiais tyrimais kieme, šalia tėvo, panašaus į kormoraną, aplamdytais sparnais, stovėjau niekaip negalėdama sudėlioti labai paprastų domino kauliukų – niekas niekur netiko. Aš nuo ryto visus maldavau tyrimų išvadų žmogui, kuris išėjo dar saulei nepatekėjus...
Tie tyrimai taip ir guli smegenyse. Nesudūlėja. Neišsitrina diagnozės, nenublunka ligoninių pavadinimai ir gydytojų parašai.
Lemtingi tyrimai mano rankose, o aš kieme, šalia kažką kliedinčio tėvo, kad jis ligotas, o ji jauna ir sveika, tai kaip galėjo šitaip su juo pasielgti, išeiti anksčiau... Inkštė nelyg Szymborskos katinas, su kuriuo taip nesielgiama.
Visom įmanomom spalvom darželyje plaškėjo astros. Kaip kokia Adrijos akis teliūskavo žydrūnų klomba. Dar nebuvo nušalę ir šalavijai. O patvoriais žygiavo jurginai: mažuliukai, rausvom, gelsvom, purpurinėm garbanotom galvelėm skambantys, ir tie didieji – vos kepures nuo žiedlapių ir spalvų nulaikantys.
Atsimenu, kaip po laidotuvių visi kartojo, kad tokio gražaus rugsėjo seniai nebūta. Žydinčio. Saulėto. Šilto šilto.
Atsimenu liesąją kaimo siuvėją ir geros kokybės gražaus sodraus rudumo medžiagą. Kažkas ją surado, įkišo man į rankas. Vežiau ją dviračiu į ežero gale baltais pastatais šviečiančią sodybą. Siuvėja daug neklausinėjo. Pasiuvo greitai ir gerai. Ji visada siuvo greitai ir gerai. Net ir gyviesiems. Man buvo pasiuvus žydrus marškinukus su kišenėlėmis ant krūtų ir trumpą, tais laikais labai madingo kirpimo sijoną. Šitaip išsipusčiusi eidavau į mokyklos šokius. Buvau netgi sau šiek tiek gražesnė nei paprastai. Neatsimenu, nei kas, nei kaip parvežė motiną, kas ir kur nupirko karstą, kas jį įnešė vidun.
Kur aš tada buvau? Ką veikiau?
Motina karste gulėjo įsupta į rausvą chalatą. Tą, kurį nusivežė į ligoninę. Kažkokia išdarkyta, perpjauta išilgai ir baisiai grubiai užsiūta. Be protezų, įdubusiais skruostais – kaip šimtametė bobutė.
Atsimenu įsiūtį – jis užvirto kaip milžiniškas luitas: šitaip su mano motina nieks neturėjo pasielgti. Šitaip – neleistina. Kas ir kodėl išėmė jos protezus? Kodėl neįdėjo atgalios? Koks nususęs šmikis pavogė motinos šypseną?
Kalti šalia nestovėjo. Neprisipažino. Jų negalima buvo nei pasmaugti, nei iškeikti paskutiniais žodžiais.
O motiną reikėjo nuprausti ir aprengti. Jos kūno šaltis netrikdė. Nekėlė baugulio sustingusios bejėgės galūnės. Baisiausia buvo tai, kad ji prarado kvapą. Tą, kuris man buvo daug saugesnis už jos lopšines, saldesnis už bučinius, kurio pasigedusi neužmigdavau ir negalėdavau vietos sau rasti, jeigu juo bent trumpam nekvepėjo visi namai.
Motinos kvapą lig šiol atpažinčiau tarp tūkstančio kitų kvapų – jis įaugęs į smegenų rieveles, saugančias visa, kas geriausio nutiko gyvenime. O geriausia ir buvo nutikę iki tos dienos, kai ji nustojo kvepėjus.
Kai namai nekvepia motina, nelieka ir namų.
Tada suvokiau, kad viskas dingsta. Kad šitai atsitiko man. Kad tai yra pabaigos pradžia. Kad Toji, apie kurią tiek daug kalbėjo tėvas ir niekada neprasitarė motina, yra reali, kad tikrai egzistuoja, kad atėjo ir padarė savo tvarką.
Pirmiausia sustumdė savaip baldus. Paskui iš viso išnešė iš kambario lovą ir spintą. Kažką kalė, meistravo, kėlė prislopintą šurmulį. Juoda motinos austa lovatiese uždengė langą. Baltai apklojo paskubom sukaltą griozdą. Ant jo užkėlė karstą. Pristatė žvakių.
Vakarop prisikvietė begalinę daugybę žmonių. Neatsimenu jų nė vieno, tik žinau, kad buvo tvanku ir negalėjo vieni pro kitus prasibrauti į lauką. Kažkas turbūt reguliavo tą jų judėjimą, kažkas karpė suanglėjusias žvakių dagtis, kažkas sukvietė giedorius. Nežinau, kas kokių kantičkų prisinešė, ką ir kaip ilgai giedojo. Nežinau, kas ir ką kažkur virė, kepė, kas vis ragino žmones sėsti prie stalo, kas šmirinėjo su lėkštėmis, kas jas plovė... Tik vėliau girdėjau kalbant, kad netgi kiaulę pjovė, kad visus gausiai vaišino. Nežinau, kieno ta kiaulė, nežinau, kas tas dienas melžė tėvo karvę, šėrė šunį. Aš nieko nežinau.
Ir ne todėl, kad jau praėjo daugiau kaip dvidešimt metų.
Aš nieko nežinojau ir tada, praėjus savaitei po laidotuvių ar mėnesiui.
Nežinojau, nes tai jau buvo ne mano namai.
Bet labai gerai atsimenu, kad Ji savo tvarką padarė ir mamos darželyje: beveik visi jurginai liko be galvų – tik bigės styrojo patvoryje, Ji nušienavo ir astras, ir chrizantemas, apsikaišiojo kaip kokia Vilniaus Roželė ir staipėsi šalia ramiai gulinčios motinos.
Baisiai viskas nederėjo prie motinos įdubusių skruostų, prie subjauroto, juodais siūlais susiūto pagurklio, prie baltos skarelės, kuria, norėdamos tuos siūlus nuslėpti, moterys ją aprišo.
Bet juk motina nemėgo skarelių.
Regis, šį vienintelį dalyką mėginau garsiai pasakyti, bet nieks manęs nesiklausė.
     Ji tai jau tikrai.
     Ji ir naktį visus ėmė komanduoti, kas turi eiti miegot ant aukšto, kas į kluoną, kas pas kaimynus. Išvarė visus, užgesino žvakes, išjungė elektrą ir... ėmė siautėti.
Tai ir buvo pirmas kartas, kai artimiau susipažinom.
Buvau nuvaryta į kluoną. Mačiau, kaip Ji karstėsi pakraigėje, kaip virto kūliais šalinėse, kaip strakaliojo aplipusi šiaudais visai čia pat, prie vienas šalia kito suguldytų čiužinių. Nieko negalėjau padaryti, nei rankų, nei kojų pajudinti, o Ji, mėgaudamasi mano neįgalumu, darėsi vis atkaklesnė, įkyresnė, čia nulįsdavo į vieną kluono kertę, čia išlįsdavo pro kitą, tai užmesdavo kokį nors voratinklį man ant akių, tai staiga baksteldavo šiaudu į kojų tarpupirščius. Paskui, paryčiais, kai akys pavargo ir jau nesugebėjau Jos sekti, Ji ėmė tūtuoti, švilpauti, spygčioti visokiausio storumo šiaudais – šito grojimo neįmanoma užmiršti. Sukaupusi jėgas užsidengiau patalu galvą, užsispaudžiau ausis – Ji ėmė čežėti po pagalve, ropoti per viršų, raustis kažkur po mentėmis ir galų gale tampyti už kojų pirštų.
Šitas Jos žaidimas pats baisiausias. Kai matai – atvinguriuoja tamsi ir šlykšti, kaip ir visi tamsybių gyviai, iš pradžių tik per nuotolį jauti jos šaltą gyvatišką pasalūnišką šliaužimą, o paskui Ji braukia per padus, apsivynioja apie vieną, kitą pirštą ir tempia, tempia su savimi...
Viešpatie, kada patekės saulė? Ar apskritai ji man dar patekės?
Tai buvo vienintelė tos nakties mintis. Troškimas, kurio stiprumą iki šiol atsimenu.
Saulė patekėjo.
Motinos karstą Ji išstūmė pro langą, nes taip greičiau ir patogiau, o pati stovėjo likusioje kiaurymėje su glėbiu jurginų ir prisimerkusi stebėjo, kaip kieme visi fotografuojasi.
Aš dabar čia lieku, – toks buvo Jos nuosprendis.
Karstas padėtas ant dviejų suolų, atidengtas, gėlėmis apstatytas, o prie jo eina ir eina vis kiti, stabteli, trekšteli fotoaparato mygtukas (kas tas fotografas, velniai rautų, negi Ji pati ir fotografavo?), nieks neskuba, nes šitaip šilta, šitaip saulėta, šitaip gražu paskutinį kartą savam kieme pabūti...
Neatsimenu, ar į bažnyčią Ji ėjo. Ir į kapus. Gal ir manęs ten nebuvo. Aš bent savęs neatsimenu. O jeigu ir buvau, tai tik kūnu. Siela liko kieme, dar vis turėdama vilties, kad įveiks nelauktą viešnią ir viskas bus kaip buvę.
Juk galėjo tai būti tik sapnas. Nevykęs. Šiek tiek per ilgai užsitęsęs.
Atsimenu tik kažkokį giedantį važiavimą per gimtąjį motinos kaimą. Pakelėse stovėjo saulės nutvieksti žmonės. Darželiuose žydėjo jurginai. Per juodą mano megztinio rankovę ramiai ropojo boružė. Slinko kaip skaidrus kraujo lašelis, nepalikdama jokių pėdsakų. Buvo šilta.
Ir dar atsimenu raudoną garbanotą gvazdiką. Tarp daugybės baltų žiedų, gaubiančių karstą (turbūt bažnyčioje?), prigludo vienas raudonas. Keistas išsišokėlis. Mačiau, jį padėjo vaikinas. Ar aš jį pažinojau?
Turbūt taip, tik ne tą dieną.
Tą dieną aš mačiau tik Ją.
Tą ir kiekvieną po jos, visada tik Ją.
Tėvas Ja piktinosi tik tiek, kiek galima piktintis laiškanešiu, kuris tau priklausantį svarbų laišką nuneša ir atiduoda visai kitam žmogui.
– Tai aš turėjau gulėti jos vietoje, – jis kartojo kiekvieną dieną kaip užstrigusi plokštelė. – Aš vyresnis, ligotas, man jau seniai laikas pas Tėvą... Ką ji sau sumanė?
Tai ne motina sumanė, tėve, o Ji. Ji mėgsta tyčia supainioti adresatus. Tai vienas iš Jos mylimiausių žaidimų. Jai nusispjaut, kad tu šitiek metų laukei, kad kiekvieną dieną Jos tikėjaisi. Tu vaikštai apstulbęs, vis dar nesusivokiantis, kas įvyko, o Ji žvengia iš smagumo. Negi tu Jos negirdi? Ar tik apsimeti, kad negirdi? O gal tu manei, kad Ji gali išgirsti tavo maldavimus? Apsidairyk, tėve, kiek aplinkui maldaujančių, ir nė vieno Ji neišklauso tada, kai jie nori.
     Ji skiria laiką. Tik Ji.
Taigi tu šitiek metų juokinai Ją, kartodamas kaip koks apsėstasis: viskas, dabar jau mirsiu... Tavo dabar – tai ne Jos dabar. Kartosi šitą savo dabar dar dešimtį metų, o Ji šaipysis, Ji siųs tau vieną ligą po kitos, Ji skausmingai laužys tau kaulus, neleis užmigti nei dieną, nei naktį, Ji atims regėjimą, klausą, galimybę nuryti maistą ir vis tiek tavo vapėjimo dabar jau dabar nesiklausys...
Dabar aš užmiegu su Ja kartu ant vienos pagalvės. Mudvi nesistumdom, nesigrumiam, nesipykstam. Dabar jau viskas taip, kaip turi būti.
Bet tada, kai tėvas bėgdavo kiekvieną vakarą iš namų pas kaimynus (einu pakortuot), aš dar nebuvau Jos prisijaukinusi, o gal greičiau – Ji manęs.
Sandariai uždarydavau visus langus. Užsirakindavau duris. Visuose kambariuose uždegdavau šviesas.
Bet kertėse likdavo šešėliai. Jos šešėliai.
Kertėmis Ji leidosi kaip voras ir kiekvieną vakarą čiulpė iš manęs gyvastį. Mano sielos gyvastį. Mano šviesą. Mano tikėjimą.
Taip man atrodė.
     Ji eksperimentavo su manimi, tarsi būčiau keistas, niekaip Jos dėsniams nenorintis paklusti padaras. Aš užsispyrusiai (kaip ir dauguma žmonių) nenorėjau pripažinti Jos buvimo manyje.
Aš kovojau su Ja, kaip su ta, kuri ateina iš išorės. Iš kertės. Iš lapkričio nakties. Išlenda iš po palangės, prasiskverbia pro durų plyšį, pro pakeltą antklodės kampą, dauginasi kaip kokie kosminiai fantastiški gyviai, kai tik namus apgaubia tamsa. Namus, kuriuose jau nėra saugaus motinos kvapo.
O kai stovi kieme, Ji nukrenta ant kojų išskrendančių paukščių plunksnomis. Sminga žemėn, pasivertusi ryškiausia dangaus žvaigžde. Ūkteli vakarinio traukinio gerklėje, groja paskutines vasaros melodijas žiogų smuikeliais.
     Ji visur aplink mane kaip koks mašalų debesis, kaip uodų spiečius, nuolatos laikantis įtampoje, kad vėl puls. Įgels. Įsmeigs naują dozę nuodų.
Reikia budėti. Reikia gintis. Reikia apsisaugoti. Ištverti.
Kiek metų grūmiausi su Ja?
Kiek metų Ji smaginosi mano nuolatiniu budėjimu, zuikio miegu? Košmarų pliūpsniais, kurių buvo pritvinkęs kiekvienas mano trumpas snustelėjimas?
Kiek metų buvau Jos neklusnia mokine?
Kol vėl į namus sugrįžo motinos kvapas.
Tik dabar jį jaučiau ne aš, o mano vaikas.
Atsimenu, kaip Ji treškėjo mano raumenų skaidulose, jam gimstant. Kaip akimirkai išjungė mano smegenis – tarsi kibirkštis šoko į kitą kūną. Supratau: viena Jos dalis nuskilo ir įsikūrė mano kūdikyje.
Ir tada mane apėmė ramybė: Ji manyje, o to, kas manyje, aš negaliu išvaryti, išprašyti, sunaikinti. Su tuo privalau susigyventi, atrasti dermę, pasirašyti sandoros sutartį. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo vaiko.
Kad kuo ilgiau jam namai kvepėtų manimi.
Kad suspėčiau išaiškinti jam, jog Jos negalima erzinti, negalima iš Jos šaipytis, negalima su Ja žaisti. Reikia tiesiog Ja pasitikėti. Gyventi, žinant, kad Ji tokia pat kasdienė ir reali kaip oras, kuriuo kvėpuoji. Tada visi pasaulio dalykai susidėlioja į harmoningą domino takelį: kiekvienas gabalėlis atranda kitą – sau tinkantį.

     Taigi sakau: būk manyje taip, kaip esi mano kūdikyje ir kiekviename mūsų. Būk tiek, kiek tau reikia. Aš jau nemaištauju. Neneigiu Tavęs. Todėl ir Tu nesiautėk be reikalo. Nesismagink. Ir... neeksperimentuok su mano vaiku, kaip kad su manimi. Aš pati išmokysiu jį Tave pažinti.

     Šiandien žinau, – Ji yra tai, kuo kiekvienas žmogus užsikrečia gimdamas, tik ne kiekvienas tuo pačiu laiku Ją aptinka savyje. Kai kurie tokią paprastą – visiems be išimties vienodą – diagnozę išgirsta tik sulaukę gilios senatvės. Kiti, suvokę, kas tūno jų kūne, baisiai susigėsta ir slepia šį žinojimą tarsi kokį sifilį ar aids. Treti pašėlusiai trokšta apgauti save bei aplinkinius ir iš paskutiniųjų stengiasi įrodyti, kad yra IŠIMTYS, kad jiems PASISEKĖ išvengti visiems priklausančio užkrato. Bet jis yra. Realesnis net už bambą, dvylikapirštę ar inkstus. Juk galima gyventi be plaučių gabalo, be kelių metrų žarnų, be kojos ar rankos, be akių ar nosies, be plaukų ar inksto, o štai be, Jos – niekaip. Jeigu gyveni, vadinasi, Ją turi. Ir nėra ko spurdėti. Spardytis. Rautis plaukų. Kramtyti nagus. Statytis tvirtoves su kelių metrų tvoromis arba plieno slėptuvėmis.
     Ji niekada neateina iš išorės. Ji kaip šveicariškas laikrodukas nebyliai tiksi mumyse, skaičiuodama mūsų minutes, valandas ar metus tik pagal Jai vienai būdingą sistemą. Dar niekas Jos neperprato. Niekas neapgavo. Niekas neišvengė. Visa, ką žmogus nuo savo evoliucijos pradžios iki šiol išsiaiškino Jos tema (bent jau mano, kad išsiaiškino), yra tik Jos pačios (gal iš nuobodumo?) sukurti žaidimai. Žmonės yra Jai tarsi šachmatų figūrėlės, kurias Ji gali gražiai, su meile stumdyti po Visatos lentą arba įmesti į šiukšlyną arba nusukti joms galvas, sukurti iš jų laužą, arba pasodinus prabangiai išpuoštuose sostuose leisti pasijusti karaliais. Visiems, pagal jų nuopelnus, o gal pagal Jos mums nesuvokiamą logiką.
Tai Ji mus valdo. Nes mes Jos bijome. Nesugebame Jos suvokti kaip elementarios tam tikro Žemėje vykstančio proceso grandies. Mums atrodo, kad galim būti stipresni, galingesni, išmintingesni už Amžinąjį Vyksmą. Už Begalybės upę. Didieji protai nuolatos kuria priešnuodį užkratui, kuris tūno jų smegenyse, kuris tas smegenis gali bet kurią minutę išjungti. Beveik vaikiškas žaidimas.
O iš tikrųjų tai tik amžinas troškimas nugalėti baimę, kurią Ji mumyse sukelia. Ta baimė dažnai sukuria žmogaus elgesio modelius. Ta baimė kartais sustabdo nuo beprotybių, kurias esame linkę iškrėsti. Ta baimė dar vis primena, kad būta Mozės ir dviejų plokščių su Viešpaties įsakymais.
     Ji yra vienintelis realus Dievo valios apsireiškimas mumyse, kurio nesugebame paneigti.

Jonuškaitė, Birutė. Kregždėlaiškis: Apsakymai. – Vilnius: Versus aureus, 2007.