KODĖL AUTORIUI VAIKELIO LABAI PRIREIKĖ

       Trijų Driežų gatvė buvo tamsi nuo medžių ūksmės ir šešėlių, kuriuos meta aukšti skardžiai iš abiejų pusių. Nuo skardžio gurgėjo šaltinis stačiai į gatvę, ir niekas niekada neieškodavo kito vandens. Trijų Driežų gatvėj gyveno Teodoras Milkus, užtat dažnai aš eidavau atsigerti iš šaltinio Trijų Driežų gatvėje. Teodoras Milkus išnirdavo iš medžių ūksmės ir sakydavo:
       – Aš esu ketvirtas driežas.
       Tačiau jis buvo žmogus. Labai didelės buvo jo akys. Kai sutikdavo kitą žmogų, jo akys dar padidėdavo. Jis labai džiaugdavosi kitu žmogumi, kad tas sustoja ir su juo pasišneka. Jei turėdavo rūkalų, dailiai pasiūlydavo. Jei neturėdavo, dar dailiau paprašydavo. Su juo labai įdomu būdavo pasišnekėti. Jeigu viršum jo danguje pasirodydavo debesis, visada jį pamatydavai. Jeigu prie jo kojos žydėdavo gėlė, pamatydavai ir ją. Viršum reto žmogaus tepamatysi debesį, juo labiau gėlę prie jo dulkėtos kojos.
       Mudu su Teodoru Milkum ilgus metus buvome geri bičiuliai. Aš jį mylėjau labiau nei Trijų Driežų gatvę. Dar mylėjau savo motiną ir tėvą, o mūsų name gyveno paštininkas – ir jį aš mylėjau. Aš labai norėjau, kad ir jie pamiltų mano geriausią bičiulį, ir vieną vakarą pakviečiau jį į svečius. Ant vaišių stalo mama pamerkė gėlių. Kai Teodoras Milkus atsisėdo viešėti, jos pasidarė taip gražiai mėlynos. Bet ne kiekvienas tokį pasikeitimą regi.
       – Tavo bičiulis negeras žmogus, – tarė mama, kai Teodoras Milkus atsisveikino. – Jis išgėrė septynias taureles ligi dugno. Aš nenorėčiau, kad tu kur nors svečiuose ligi dugno išgertum tiek taurelių.
       – Trijų Driežų gatvėje negyvena joks padorus žmogus, – pridūrė tėvas.
       Teodoras Milkus sykį išvažiavo aplankyti savo motinos, kuri gyvena labai toli. Iš ten jis atsiuntė laišką, ir paštininkas tarė, įteikdamas jį man:
       – Liūdna gauti tokius laiškus. Tokie žmonės, koks yra tavo bičiulis, niekada nieko doro neparašo.
       Kiemsargė, išgirdusi tuos žodžius, sušuko:
       – Aš irgi taip manau! Man vis norisi pašluoti kiemą, kai per jį pereina tas tavo bičiulis.
       Tada aš dirbau labai rimtoje įstaigoje. Niekas joje nerūkydavo ir kalbėdavo tik pašnibždom. Visi mes, kurie joje dirbome, kiaurus metus skaičiuodavom, kiek kur gyvena paukščių. Darbo draugai labai susirūpino manim.
       – Tu nebegalėsi susikaupti, – gailiai sakydavo jie. – Tu imsi pametinėti kurapkų skaičių, jeigu bičiuliausies su tuo Milkum. Jis yra vėjo pamušalas, jis niekada nesusikaupia, jis negali ir pagalvoti apie vieną kurapką, tik apie visas iš karto. Tokie žmonės neturi ateities.
       Kartą, kai mudu su Milkum stovėjome prie lombardo, norėdami išpirkti jo žmonos kailinius, mano viršininkas perėjo į kitą gatvės pusę. Rytojaus rytą viršininkas man tarė:
       – Tu pametei tetervinų skaičių, ir mudu privalome labai susipykti.
       – Šią valandėlę tetervinų gyvena vienuolika tūkstančių penki šimtai dvidešimt keturi, – atsakiau aš.
       – Ne, – liūdnai tarė viršininkas. – Kol bičiuliaujiesi su tuo valkata, tu negali žinoti tetervinų skaičiaus. Pasiieškok sau kito darbo.
       Niekas mūsų dideliame mieste nebemylėjo Teodoro Milkaus. Visi jo vengė ir draudė artimiesiems su juo susitikti. Smerkė bičiulius ir pažįstamus, kurie su juo susitinka. Aš vienas bebuvau jam ištikimas. Bet aš nebegalėjau gauti darbo. Nesuprantu, kaip mano bičiulis tai galėjo iškęsti. Pagaliau aš padovanojau direktoriui raudonų rožių, ir mane priėmė dirbti skalbykloje. Išnešiodavau švarius skalbinius tiems, kurie patys tingi arba gėdijasi parsinešti. Man linksma būdavo juos apžiūrinėti. Jie labai susijaudindavo ir išrausdavo. Kiti ir durų plačiai neatverdavo, iškišdavo ranką iš savo šilto buto ir pasiimdavo švelnius kvepiančius skalbinius.
       Vieną kartą skalbykloje pamačiau išskalbtus Milkaus šeimyninius skalbinius. Kaip tik buvo šeštadienis. Švilpaudamas nunešiau juos į namus savo bičiuliui.
       – Kam tu juos atnešei? – susigraudino Milkus. – Nėra man didesnės kančios, kaip regėti tave nešiojant skalbinius. Tiktai aš esu kaltas, kad tu nebegali padaryti jokios karjeros.
       Graudžiai apsiverkęs, Teodoras Milkus vėl prakalbo:
       – Ne, mudu nebegalime toliau taip gyventi. Žinai ką? – Milkus nušvito. – Man šovė į galvą puiki mintis! Išvažiuok iš mūsų miesto kur nors toli, ten tikrai tu gausi darbo pagal savo galvą, o aš tuo tarpu parašysiu vaidinimą lėlių teatrui.
       Teodoras Milkus nesitvėrė džiaugsmu. Aš dar nebuvau matęs tokių didelių jo akių.
       – Po daugelio metų mudu susitiksime, – šaukė jis, – ir nebepažinsime vienas kito! Mudu abu dėvėsime raudonas skrybėles!
       – Na, šito tai jau nebus. To betrūko, kad vienintelis mano bičiulis manęs nebepažintų!
       Milkus susikrimto, jo akys vėl pasidarė mažos.
       – Ne, tu manęs nesupratai, – vėl nušvito bičiulis. – Aš sakiau, kad po daugelio metų mudu tiktai vienas kitą bepažinsime.
       Traukinys turėjo išvažiuoti temstant. Dulkė lietus. Peronas buvo tuščias ir nuo lietaus spindėjo. Teodoras Milkus nešė mano lagaminą tylėdamas. Jis vengė žiūrėti man į akis. Kai traukinys sušvilpė, stvėrė man už rankos:
       – Nevažiuok! Niekur nevažiuok! Prisiekiu, aš nebepasirodysiu mieste netgi naktį, tik tu neišvažiuok! Aš sėdėsiu savo namų rūsyje ištisus mėnesius!
       Jo veidas buvo kupinas nevilties. Aš išėmiau iš lagamino raudoną skrybėlę, pabučiavau bičiulį į skruostą ir tariau:
       – Štai tau raudona skrybėlė. Saugok ją kaip savo širdį, kurios tau niekam negaila.
       Dar ilgai mačiau Teodorą Milkų tuščiame perone pro traukinio langą. Jam į plaukus dulkė šiltas vasaros lietus. Skrybėlę jis laikė rankoje. Skrybėlė buvo didelė ir raudonavo skaisčiai tartum jurgino žiedas. Labai tankiai plakė gyvulių, medžių ir gėlių širdelės. Medžiai ir gėlės neturi širdelių, kol mes drauge su artimu. Išsiskyrimo valandą jos pradeda plakti.
       Dabar aš gyvenu tolimoje stepėje, apsitraukusioje pelynais tarytum senu sidabru. Po sidabrinių stepių platybes klaidžioja varganas, vienišas kupranugaris. Stepėje neauga medžiai, neželia krūmai, nežydi ryškiai ir skaisčiai jokia gėlelė, ir didelis saulėgrąžos žiedas sušvyti tau už šimto kilometrų lyg senas gražus prisiminimas. Tas vienišas kupranugaris ir klajoja mylių mylias nuo vienos saulėgrąžos prie kitos, nuo vieno prisiminimo prie kito. Bet kai ištroškęs ir perdegęs saulėje jis atkėblina pagaliau prie didelio geltono saulėgrąžos žiedo, jo mažyčiame šešėlyje atranda ne pavėsį, ramybę ir atilsį, o savo senųjų protėvių kapą. Kupranugariui pasidaro taip liūdna, kad aš einu prie jo galvos ir pasakoju jam linksmas istorijas apie savo bičiulį Teodorą Milkų.
       Tačiau vienišąjį kupranugarį aš sutinku labai retai. Ir kol jis klajoja kažin kur stepių tolybėse, niekas niekada neišklauso mano istorijų apie Teodorą Milkų ligi galo. Stepė tuščia ir nežadina prisiminimų nei artimųjų ilgesio, tačiau stepė pilna netikėtumų bei atradimų. Keliauji varstų varstus, ir staiga prieini šaltinį. Čia ir drebulės sumerkusios savo šaknis. Čia džiaugsmas staiga apima. Čia ir savo ausimis nepatikiu, kad jau pasakoju apie savo bičiulį. Širdis lekia kažin kur, kai šneku apie Teodorą Milkų bekraštėj stepėj. Tikrai žinau, jog nėra čia mano bičiulio, bet jis vaikšto mano akyse tenai, kur be galo toli susilieja dangus ir žemė.
       Tiktai niekas manęs nesiklausė. Niekam nerūpėjo mano bičiulio Teodoro Milkaus gyvenimas ir širdis, ir raudona skrybėlė. Teisybė, vaikų veideliuose regėdavau ir susižavėjimą savo bičiuliu, ir gailestį bei užuojautą jam. Ir man būtų užtekę šito, kad ramiai sau laukčiau susitikimo su Milkum, tačiau tie vaikai, kurie klausydavosi, buvo ne mano, jie su manim atsisveikindavo ir bėgdavo namo, tiek aš juos tematydavau. Ir niekaip negalėjau sužinoti, ar jie Teodorą Milkų užmiršta, ar susapnuoja dar bent kartą. O aš troškau patirti, kaip gyvena jų sielose mano bičiulis. Aš troškau savo vaikelio, su kuriuo gulčiau vakare ir kelčiau rytą, ir matyčiau, kaip jis paauga per naktį, per mėnesį, per metus su tais mano pasakojimais apie Teodorą Milkų. Aš taip troškau savo vaikelio, jog vieną naktį prisiminiau vienintelę mergaitę, kurią labai seniai mylėjau. Man pasidarė taip graudu gyventi be anos mergaitės, kurią kažkada taip mylėjau.
       Saulei tekant parašiau jai laišką:
       ,,Mano vienintele mergaite, aš negaliu užmiršti, kaip ateidavau į Trijų Driežų gatvę, laukdavau Teodoro Milkaus ir svajodavau apie tave. Milkus išnirdavo iš medžių ūksmės ir sakydavo:
       – Aš esu ketvirtas driežas.
       Ir aš drįstu prašyti tavo rankos, jogei abu susilauktume vaikelio ir laimingai ligi mirties gyventume.“
       „Šaunusis jauniki, – atsakė man mano vienintelė mergaitė, – aš niekada negyvenau Trijų Driežų gatvėje ir niekuo negaliu tau padėti. Aš jau gyvenu ligi mirties, ir abi mano rankos užimtos vaikeliais.“
       Tada aš tariau susikrimtęs: mano šviesus kūdikėli, nors tavęs dar nėra čia, tu jau esi gūdžiose tolybėse, ir mudu jau galime gyventi vienoje širdyje, aš tau kalbėsiu, tu pamažėl skrisk artyn į mano balsą, ir vieną dieną mudu išvysime vienas kitą ir jau žinosim, kas tavo mažoj širdelėj, kas mano didelėj širdy.

       Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

       TEODORAS MILKUS ŠOKA BIČIULIO VESTUVĖSE

       Liepa su rugpjūčiu yra du labai ilgi mėnesiai paeiliui, ir paskutinę rugpjūčio savaitę Teodoras Milkus visada gyvendavo labai blogai. Pinigai šeimoje būdavo pasibaigę, apie juos namie visi tik ir šnekėdavo, tad ištisus vakarus Teodoras Milkus šlaistydavosi po miestą, sutikdavo visokių girtuoklių ir pats kiek įkaušdavo. Parėjęs atsiguldavo terasoje ir žiūrėdavo į rugpjūčio žvaigždes. Rugpjūtis dažniausiai pasibaigdavo tuo, kad Teodorą Milkų atleisdavo iš darbo už ilgas pravaikštas.
       Tą savaitgalio vakarą taip pat švietė rugpjūčio saulė, ir Teodoras Milkus nebuvo laimingas. Jis stovėjo liepų pavėsy netoli vežimėlio su karštais pyragiukais ir godžiai uodė jų kvapą. Gatve plūdo žmonių minios. Vienu tarpu plačiai atsivėrė fotografo durys anoje gatvės pusėje. Išplaukė balta jaunoji ir juodas jaunasis. Juos lydėjo septynios pajaunių poros. Praeiviai sustojo išsižioję. Jaunoji išraudo, jaunasis pabalo ir tuojau paleido nuotakos ranką. Visi dabar turėjo manyti, jog jis čia niekuo dėtas. Nuotaka supyko ir tarė:
       – Tu niekada manęs nemylėjai.
       Jaunikis buvo geras Milkaus pažįstamas, ir Teodoras negalėjo palikti jo nelaimėje.
       – Tik nesijaudinkite, brangioji, – tarė Milkus nuotakai. – Jums tikriausiai nemalonu žingsniuoti gatve ir ištekėti, kai aplinkui tiek daug žioplių?
       – Žinoma! – sušuko nuotaka. – Aš stačiai neišmanau kur dingti iš gėdos šalia šito stuobrio!
       – Mielas Cerapai, – kreipėsi Teodoras į jaunąjį – jums tikriausiai labai nemalonu vesti žmoną į ,,Brigitos“ restoraną su šituo kvailu nuometu visų akivaizdoje?
       – Taip, taip, – tarė jaunikis ir ėmė glėbesčiuoti Milkų. – Kaip mums pasisekė, kad tu ėjai pro šalį, brangus Teodorai! Man ir mano nuotakai Klarai dar taip gėda vienam kito.
       – Žinoma, aš jus išgelbėsiu, – tarė Milkus. – Tik su viena sąlyga – visą vakarą aš šoksiu su panele Klara.
       – O! – apsidžiaugė nuotaka. – Kokia puiki sąlygėlė!
       Teodoras Milkus jai nusilenkė ir iškilmingai apsidairė. Paskui susikišo į burną pirštus ir šaižiai sušvilpė. Akimirksniu Teodorą apspito berniūkščiai.
       – Nagi, graužikai, ar mokate šokti? – sušuko jiems Milkus. Jo rankose atsirado lūpinė armonikėlė. Mažyliai suspigo ir pašėlo trypti aplinkui. Jų džiaugsmas pagavo drovius didesniuosius, ir visa gatvė veikiai sukunkuliavo. Dabar sustojo ne tik pėstieji, bet ir važiuotieji. Žiopliai stumdė jaunikį su nuotaka sakydami:
       – Nagi pasitraukite, leiskite bent žvilgtelėti, kas ten dedasi!
       Niekas ir nepastebėjo, kaip vestuvininkai atsidūrė ištaigingame ,,Brigitos“ restorane. Jaunieji buvo taip dėkingi Milkui, kad užleido jam savo vietą galustalėj. Teodorui Milkui buvo liepta pakelti taurę ir pirmam pasveikinti jaunuosius. Jam atiteko ir gardžiausias kepsnys – didelis geltonas karosas su žaliųjų žirnelių įdaru. Įdarą Milkus beregint sušveitė pats, o karosą susivyniojo, kai niekas nematė: nebeatminė, kada buvo parnešęs lauktuvių savo sūneliams Dariui ir Mariui. Ir rugpjūčio pabaigoje Milkus pagaliau pasijuto laimingas.
       Kai susirinko orkestras, Teodoras Milkus oriai atsistojo ir nusilenkė panelei Klarai. Jiedu šoko taip dailiai, kad niekas nebedrįso pasirodyti, koks nemokša yra šokių aikštelėje. Aplinkui žibėjo daug šviesų, mainėsi spalvos, muzikantai griežė ir griežė. Teodoras Milkus ir panelė Klara nebepajėgė liautis šokę. Veikiausiai tai būtų pasibaigę pirmąja vestuvine naktim, jeigu Teodoras Milkus nebūtų prisiminęs savo žmonos Ramutės. Liūdnas jos paveikslas iškilo priešais. Teodoro akys vėl pasidarė didelės didelės ir graudžios. Jis buvo vedęs Ramutę be jokių vestuvių. Neatsiminė, kad būtų kada su Ramute šokęs. Pagaliau nežinojo, ar išvis jo Ramutė yra šokusi tokiame ištaigingame restorane, kur tiek daug šviesų bei spalvų. Teodorui Milkui pasidarė be galo liūdna.
       – Atleiskite, brangioji Klara, – tarė jis nusiminęs. – Aš labai norėčiau pasikviesti čia savo žmoną Ramutę. Ji tuojau pat ateitų, jeigu tik jūs leistumėt.
       – O! – apsidžiaugė nuotaka. – Kokia puiki sąlygėlė! Pagaliau aš galėsiu pašokti su savo tikruoju vyru!
       Teodoras Milkus nulipo žemyn ir paskambino.
       – Ką? – sušuko Ramutė į telefono ragelį. – Tu šokį vestuvėse, Milkau?! Ir tu nori pašokti su manim?
       Iš džiaugsmo Ramutė nebeišmanė, kokia apsivilkti suknele. Ji visą amžių tikėjo, kad sutems toks paslaptingas vakaras ir mylimas jaukus balsas pašauks ją į kilnias iškilmes, kur visi valgo iš porceliano indų ir geria iš krištolo taurių, o muzika griežia ir griežia. Ji buvo smulkutė, jos plaukai buvo juodi juodi, o akys didelės ir nuskendusios ilgų blakstienų šešėliuose. Ji buvo pikų dama iš gyvųjų kortų. Tatai ji prisiminė išėjusi į tamsią gatvę. Tatai prisiminusios visos moterys pasidaro labai laimingos. Tačiau Ramutei skaudžiai suspaudė širdį. Ji buvo apsivilkusi pačia gražiausia savo suknele, kuriai kandys buvo prakirtusios alkūnę. Dėl tos mažytės skylutės pernai suknelės nepriėmė į lombardą. Ji buvo tikra, kad ir vestuvėse visi pastebės tą skylutę.
       – Niekai, – krestelėjo galvą Ramutė. – Argi aš ten šoksiu? Argi aš ten linksminsiuos? Aš einu tik tam, kad pasakyčiau Cerapui, koks jis kvailas, kad ima Klarą už pačią. Aš jam pasakysiu: „Tu esi kvailys, Cerapai. Klara visada vedžiojo tave už nosies. Dabar ji tave negyvai ūžės.“
       Jai rodės, jog ligi šiol tik tam ir gyveno, kad pasakytų Cerapui tuos žodžius. Ji taip nekantravo įvykdyti savo slaptąją užmačią, jog nebe ėjo, o skrido lengva kaip gegutės raiba plunksna kandžių prakirstu krašteliu.
       Tuo tarpu Teodoras Milkus dirstelėjo į savo laikrodį, ir tyliai išslinko iš restorano Ramutės laukti. Priešais jį atsivėrė tamsiai mėlynas ir žvaigždėtas rugpjūčio dangus. Blyškiai apšviestais miesto stogais tarytum klaidžiojo kas iš tų aukštų erdvių nusileidęs. Gal įsimylėjėlių nesantaikos dievas buvo išleidęs medžioklėn visus savo tarnus, ir tie šlaistėsi aplinkui gaudžiantį jaunavedžių restoraną. Teodorui sugėlė širdį. Jis pamanė, jog turi atsiklaupti priešais savo Ramutę, kai ji ateis. Nė gražiausiom šeimyninio gyvenimo valandom Ramutė niekada nebuvo laiminga. „Aš atsiklaupsiu priešais ją liepų šešėlyje ir padovanosiu jai baltą leliją, o paskui mudu šoksime vestuvėse ligi saulėtekio“,– galvojo Teodoras, kad net galva svaigo. Rodės, jog užmiršta kažką, ką vėliau prisiminti bus vėlu. Jis įžengė į kokteilių barą kitoje gatvės pusėje. Ant medinių kėdučių sėdėjo daug Milkaus pažįstamų, su kuriais praleisdavo nelaimingus rugpjūčio vakarus slampinėdamas.
       – Mielas, – tarė vienam, – paskolink man pinigų, aš pirksiu leliją.
       Pažįstamas kvatojo linksmoje kompanijoje.
       – Gerai, – tarė jis Milkui, – aš duosiu tau pinigų, tik tu eik greičiau iš čia. Tu sugadintum mums visą vakarą, jeigu pasiliktum bent menkai minutei.
       Teodoras išėjo į gatvę ir patraukė ieškoti baltos lelijos. Dangus buvo dar aukštesnis, dar daugiau žibėjo žvaigždžių. Dar labiau Milkui reikėjo dabar pagerbti savo pačią Ramutę, dar jautriau ją globoti ir bent truputėlį ja rūpintis. Jis žingsniavo gatvėm tolyn ir tolyn, o baltos lelijos vis niekur nebuvo. „Dangau, – šnabždėjo žingsniuodamas, – kokia tavo šviesa, jokio žiedo ji man neapšviečia.“ Jis ėjo ir ėjo, kol susivokė, kad jau lipa pažįstamais laiptais. Išsigando ir ėmė kopti pirštų galais. Jis buvo tikras, kad dabar jį nubaus. Užkopęs apsidairė. Tai buvo jo namų terasa. Juodus šešėlius ant dangaus apšviestų grindų kryžiavo suolai, ant kurių jis miegodavo visus rugpjūčius. Tie suolai buvo lentos skersai terasą. Jam pasidarė baisu, kad ir dabar atsiguls aukštielninkas, susidės ant krūtinės rankas ir užmigs be jokios lelijos. Milkus pamažėl atsiklaupė, kaip klauptųsi priešais Ramutę su baltu lelijos žiedu. Žmonės taip dažniausiai susmunka iš nuovargio. Teodoras žiūrėjo į dangaus apšviestas terasos grindis ir jautė, kad baigta, kad užmiršo jau kažką, ką vėliau prisiminti nebebus jokios vilties. Išvyniojo didelį geltoną karosą, kurio įdarą pats buvo sušveitęs, ir padėjo atsargiai ant apšviestų grindų.
       – Mariau, – tyliai pašaukė. – Dariau! – O jo žmona Ramutė tuo tarpu stovėjo po medžiais priešais šviesius ir aukštus ,,Brigitos“ langus. Ji buvo išsirinkusi patį tamsiausią liepų šešėlį, kad niekas nepamatytų kandžių prakirstos skylutės jos suknelėje. Ji manė vilkinti pačia gražiausia suknele iš visų moterų, kurios dabar stovi miesto medžių šešėliuose.
       Staiga ją apėmė siaubas.
       „Velniai griebtų! – sušuko sau. – Aš taip ir nepasakysiu Cerapui, kad jis kvailys ir kad ta Klara dabar jį negyvai ūžės.“

       Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

       TEODORAS MILKUS LĖLIŲ TEATRE

       Buvo ankstyvas ūkanotas vakaras. Nelijo, tačiau visi jie žingsniavo po skėčiais: Teodoras Milkus, jo pati Ramutė, jo sūneliai Darius ir Marius. Jie žinojo prieš mėnesį, kad šį vakarą eis į lėlių teatrą. Jie pagalvojo: „Kaip reikės eiti, jeigu lis?“ Jie labai dėl to nerimavo, ir Ramutė nusprendė parduoti porelę didelių baltų triušių. Triušius jie augino naujametinėms vaišėms.
       – Naujieji metai dar labai tolį, ir mes suspėsime užsiauginti kitą porelę,– tarė Ramutė ir pardavė triušius už didelius pinigus. O už juos nupirko visiems po skėtį sendaikčių turguj. Dariaus ir Mariaus skėčiai buvo skėčiukai, Ramutės ir Teodoro vien skėčiai. Visi jie labai didžiavosi savo pirkiniais, ir jiems lengva buvo sulaukti iškylos. Bet kai jau reikėjo eiti į lėlių teatrą, dangus buvo tik ūkanotas ir nė nežadėjo lyti. Suglumę bei nuliūdę visi keturi valandėlę žiūrėjo į savo skėčius bei skėčiukus. Tie buvo tamsiai raudoni ir dar tamsiau mėlyni. Jie buvo tokie gražūs, skėčiai ir skėčiukai.
       – Pasiimkime dėl viso pikto, – tarė Marius su Darium. – Gal lis, kai reikės pareiti.
       Taigi ankstyvą vakarą jie iškilmingai traukė gatve: prieky tamsiai raudoni skėčiukai, iš paskos dar tamsiau mėlyni skėčiai.
       Teodoras Milkus kalbėjo:
       – Mano brangieji, visi jūs esate mano šeimos nariai. Šį vakarą viso miesto vaikai žiūrės jūsų tėvelio vaidinimą. Jeigu vaikai šauks iš džiaugsmo ir verks iš gailesčio, vaidinimą rodys kiekvieną vakarą. Ir kiekvieną vakarą mūsų šeima gaus daug pinigų.
       – Artimiausiom dienom mums reikia septynių rublių užsimokėti už dujas bei karštą vandenį, – tarė Ramutė.
       – Aš manau, – įsižeidė Milkus, – ši suma yra pernelyg menka, kad ją minėtume tokį vakarą. Mano vaidinimas verčia kalbėti apie vasaronių vilą ir geltoną automobilį, o ne apie dujas ir karštą vandenį.
       Kišenėse jie visi turėjo po patį brangiausią bilietą.
       Maloniai rūbininkei jie atidavė savo skėčiukus ir skėčius ir nuėjo į salę. Ji visa buvo iš rauzgano medžio, žydro aksomo ir paslaptingo kvapo. Dar paslaptingesnė iš palubių tvino šviesa. Darius su Marium iš nuostabos liežuviukų nebepakrutino.
       – Ei jūs, – guodė sūnelius Teodoras Milkus, – tik neišsigąskite, kai pasirodys Žiežula raudonom akim ir juodais karčiais. Pirmiausia, ji yra lėlė. Antra, ji pralaimės žaliaplaukei Žolinukei galų gale.
       Marius ir Darius visai prarado amą. Jų tėvelis žinojo viską, kas dėsis salėje, kuri tik iš rauzgano medžio, žydro aksomo ir paslaptingo kvapo. Jiedu galvojo: „Štai koks jis, mūsų tėvelis!“
       – Vaikai, – sušnabždėjo Milkus, – mes nusipirkome brangiausius bilietus, kaip ir pridera vaidinimo autoriaus šeimai, užtat sėdim pirmoje eilėje. Sėdėkite ramiai ir nesigręžiokite atgal. Kiti vaikai pamanys, kad mes labai jau didžiuojamės, jeigu visą laiką dairysimės į salę.
       – Mes ir į vienas kitą nežvilgtelėsim, – pažadėjo Marius su Darium.
       Žydras aksomas veikiai pakilo ir išnyko tamsioje palubėje. Užgriežė smuikai, sudundėjo būgnai, ir scenoje pašėlo šokti nykštukai. Bet greitai juos išvaikė Žiežula raudonom akim ir juodais karčiais. Salė nuščiuvo, tiktai jos gilumoj vos vos šlamėjo aksominės portjeros. Visi laukė, kas dabar bus.
       „Šaunu! – išdidžiai pamanė Teodoras Milkus. – Man pavyko pavergti vaikus vienu ypu!“
       Vaidinimo pabaigoje, kai išmušė sprendžiamoji valanda, kam laimėti – baisiajai Žiežulai ar žaliaplaukei Žolinukei, Milkus vėl pajuto, kokia tyla tvyro salėje. Tai buvo stačiai kapų tyla. „Nėra jokių abejonių, po vaidinimo žiūrovai išsikvies mane į sceną, ir aš jiems nusilenksiu tris kartus. Taip, tik tris kartus“, – pamanė Teodoras Milkus ir tuojau susigriebė išpuikęs. Kai žaliaplaukė gudrumu pagaliau įveikė Žiežulą ir žydrasis aksomas vėl nusileido, Teodoras Milkus droviai nuleido akis. Jis buvo labai susijaudinęs. Jis neišmanė, kaip reikės atsistoti ir atsigręžti į klykiančią iš susižavėjimo publiką. Niekada dar nebuvo atsitikę, kad juo kas žavėtųsi.
       – Milkau, ei! – išgirdo Ramutės balsą, kupiną panikos. Teodoras pamanė, kad teatras užsidegė, ir pašoko. Valandėlę žiūrėjo į salę nustebęs. Salė buvo tuštutėlė. Neiškvėpuotas tebetvyrojo paslaptingasis kvapas. Milkus nedrįso į Ramutę nė akių pakelti. Jam buvo gėda.
       – Milkau, – tarė Ramutė. – Mūsų šeima labai tau dėkinga, kad vien jai parodei savo vaidinimą. Mūsų šeimą jis tikrai sujaudino.
       – Dėkui, Ramute, – sušnabždėjo Milkus. Jis troško skradžiai žemę prasmegti.
       Prie rūbinės, kur jie atsiėmė savo skėčiukus ir skėčius, jų laukė teatro direktorius. Jis buvo sutrikęs ir neišmanė, ką sakyti.
       – Gerbiamas Milkau, nuoširdžiausiai sveikinu, įvykus jūsų vaidinimo premjerai, – nusišypsojo. – Jaučiu garbę paspausti jums ranką.
       – Labai dėkoju, – suvapėjo Milkus.
       – Deja, – skėstelėjo rankom direktorius, – visi genijai pradėdavo savo karjerą nuo katastrofų. Privalau jums pranešti, gerbiamas Milkau, jog jūsų kūrinys mūsų teatre nebebus daugiau vaidinamas. Bankroto mes visada vengiame.
       Jie išėjo į tamsią gatvę. Krapnojo lietus, bet skėčiukus ir skėčius jie nešėsi rankose suglaustus. Nė vienas ir nebegalvojo, kokie gražūs jų skėčiukai ir skėčiai, taip dabar jie mylėjo vienas kitą. Visi suprato, jog brangūs jų bilietai kaštavo daugiau, nei reikia sumokėti už dujas ir karštą vandenį.
       – Kurioj pusėj namai? – netekęs vilties paklausė Milkus.
       – Ne, – tarė Ramutė, – namuose mes dar labai ilgai gyvensime. Aš siūlau pažymėti šį įvykį ir pavakarieniauti ,,Ropėje“.
       Žmonos gerumas ligi ašarų sujaudino Milkų.
       – Jums tikriausiai labai nemalonu mane išjuokti, – tarė jis. –Tai va, šitai padarysiu aš pats. Aš paskučiausias nevykėlis. Gyva nelaimė su manim gyventi. Nėr žodžių, koks aš netikša!..
       „Ropėje“ Ramutė ilgai rinko valgius šventinei vakarienei.
       – Mes išgersime arbatos su citrina, – pagaliau pareiškė, – ir suvalgysime po sumuštinį su žuvies paštetu.
       Vaikai negalėjo atsistebėti, jog gražiai pavadinti valgiai yra dvigubai gardesnį. Jie tik čepsėjo. Mama nedraudė šito daryti. Šį vakarą viskas buvo leidžiama. Teodoras Milkus prarijo savo sumuštinį dviem kąsniais, paskui turėjo gerti vieną arbatą, ir jam vėl pasidarė gėda. Jau norėjo atsikelti nuo stalo ir palikti juos vienus vakarieniauti, tačiau Ramutė tarė:
       – Klausyk, Milkau, šį vakarą mes tau leidžiam išgerti taurę žalio vyno. Tu negali atsisakyti. Tu privalai mūsų klausyti.
       Vynas buvo akinamai žalias. Teodoras pamanė, kad Ramutė šiąnakt priverks kitą tokią taurę.
       – Rytoj pat aš susirasiu darbo, – pasakė Milkus. – Aš žinau vieną švarią vietelę skerdykloje.
       Ramutė jam nusišypsojo. Ji nenuleido akių nuo jo liūdno veido. Žmonos akyse nesimatė gailesčio, tiktai ištikimybė. ,,Kai aš neslapstau savo liūdesio, ji visada mane labai myli, – pamanė Milkus. – Ji baudžia mane, kai aš apsimetu esąs linksmas.“
       – Milkau, – tyliai tarė Ramutė. – Aš norių tau šį vakarą ką nors atleisti. Išsirink bet kurią savo nuodėmę, ir aš tau ją atleisiu. Nuo šiol tu nė nebūsi tos nuodėmės padaręs.
       – Gerai, – sutiko Milkus. – Atleisk man, kad mudu nepašokom to Cerapo vestuvėse.
       Ramutės akys blykstelėjo.
       – Na, šito aš tau niekada neatleisiu! Visą amžių gyvenau, kad pasakyčiau: ,,Cerapai, tu paskutinis kvailys, kad vedi Klarą“, o tu nori, jog užmirščiau tatai akimirksniu! Niekada! – ji vėl nurimo. – Aš tau, Milkau, verčiau atleisiu, kad sugyvenai dukrelę Izabelę su kita moterimi. Aš dabar suprantu, kad ji tau buvo pirmoji žmona, ir atleidžiu. Tai aš tau atleidžiu.
       – Dėkui, – sumurmėjo Milkus ir nusilenkė.
       – Tėvelis nusilenkė keturis kartus, – suskaičiavo Darius su Marium.
       – Ne, – užsigavo Milkus, – aš nusilenkiau tik tris kartus.
       Jie visi jau buvo sučiulpę citrinos griežinėlius iš savo arbatos. Pakilę nuo stalo, valandėlę žiūrėjo į savo tamsiai raudonus skėčiukus ir dar tamsiau mėlynus skėčius.
       – Niekis, Milkaus šeimyna, – tarė Ramutė. – Per Naujus metus apsieisime ir be triušienos. Svarbiausia kitąmet įsigyti baltųjų porelę.
       Jie žingsniavo tamsia gatve tylėdami. Tebekrapnojo lietus. Bet jiems visai nereikėjo tų skėčių. Jie niekada nesislėpdavo nuo lietaus. Jiems buvo nejauku nuo lietaus slėptis.
       – Savo skėčiukus mes atiduosime tetai Magdalenai, – tarė Marius su Darium. – Ji visa peršlampa, kol suvaikšto varškės.
       Jų balseliai buvo labai tylūs.

       Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.