Sausio 21 dieną, 18:30, VDA gotikinėje salėje vyks gotikos vakaras su „Maldororo giesmių“ skaitymais. Grafo Lautréamont’o kūrinį skaitys poetas ir vertėjas Dainius Gintalas, gros violončelistas Liutauras Žilaitis.
Grafo Lautréamont’o sukurtos „Maldororo giesmės“ (1869) – tai negailestinga žmonijos kritika, virstanti tamsia, daugiasluoksne ode pykčiui ir blogiui. Ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus į dienos šviesą prikėlė siurrealistai, pagaliau prabilo lietuviškai.
Grafas Lautréamont’as (tikr. Isidore Ducasse, 1846–1870), Arthuro Rimbaud amžininkas, gyvenęs vos dvidešimt ketverius metus, – tikras literatūros meteoritas, su savo Maldororo giesmėmis pramušęs didelę duobę it gilią žaizdą prancūzų ir netgi pasaulinės literatūros žemėje; išrausęs šachtą, į kurią leistis verta tik gerai pasiruošus ir nusiteikus; prakirtęs tunelį, vedantį pro keistas, fantasmagoriškas, niūrias galerijas, kuriose glūdi ir pirmykštis, ir tuometis poeto gyvenimo laikas, ir ateitis. Ne veltui Maldororo giesmės po pusšimčio metų siurrealistams tapo tikra kūrybine biblija, ne veltui šis jo tekstas laikomas netgi postmodernizmo pirmtaku.
Turbūt visai natūralu, kad apie XIX a. antrosios pusės poetą, gyvenusį ir kūrusį dar neišblėsusio romantizmo epochoje, šėtonišku alsavimu persmelktų Maldororo giesmių autorių, pasislėpusį po grafo Lautréamontʼo slapyvardžiu, žmogų, apie kurio gyvenimą nėra daug žinoma, kaip ir jo ankstyvą mirtį neaiškiomis aplinkybėmis, ėmė sklisti įvairiausios legendos. Jis – tai anarchistas ir ugningas tribūnas, tai įkūnytas Felikso Diukaso personažas J. Vallèso romane Sukilėlis; tai narkomanas, vartojęs opiumą ir miręs nuo intoksikacijos, anot markizo De Sado leidėjo M. Heine; tai paauglys-masturbatorius, savo seksualines fantazijas perkėlęs į nesveikus Maldororo giesmių regėjimus, pasak J. P. Webero; tai šizofrenikas, apsėstas persekiojimo manijos, kaip J. P. Soulier įvardijo šiam autoriui skirtoje knygoje... O jei patikėtume D. A. Gaafo „tyrinėjimais“, tai neaiškus tipas neaiškiomis aplinkybėmis atsidūręs Paryžiuje maišto metu ir likviduotas slaptosios policijos. Pusiau legendai galima priskirti ir kitų žmonių pasakojimus, kur kalbama, jog poetas rašydavęs tik naktimis prie pianino ir spaudydamas klavišus kūręs frazes, o toks kūrimo metodas į neviltį varęs viešbučio gyventojus (L. Génonceaux); jis gerdavęs tiek kavos, kad viešbučio savininkas netverdavo pykčiu (A. Malraux). Atrodo, tai jau arti tiesos, tik ji nėra patikrinta. Tad būtų laikas pažvelgti į tikruosius faktus. Iš jų galima susidaryti įspūdį, kad apie Maldodro giesmių ir Eilėraščių autorių žinoma ne taip jau ir mažai.
Maldororo giesmės – į žmogaus kultūrą ir moralę negailestingai smūgiuojanti knyga. Tai maištas prieš kultūrą kaip normų, kaukių ir prievartos mašiną. Tai ilga, tamsi ir daugiasluoksnė odė pykčiui bei blogiui. Visai galima sutikti su XIX a. antrosios pusės rašytoju Léonu Bloy, teigusiu, jog satanistinės Ch. Baudelaireʼo Pykčio gėlių litanijos palyginti su Giesmėmis atrodo kaip nekalti eilėraštukai. Iš tiesų, šiai knygai reikia atitinkamo pasirengimo ir nusiteikimo, žinojimo, kad teks susigrumti su dar neregėtu literatūriniu žvėrimi, kuris bet kurią akimirką pasirengęs į darbą paleisti savo nasrus ir nuodus. Reikia žinojimo, kad aiškaus, apčiuopiamo šios knygos rakto į nėra, – telieka kliautis intuicija, instinktais, nebijoti būti apkvailintam, mokėti atsisakyti savimylos, nes autorius kaip gudrus palydovas specialiai skaitytoją vedžioja po klaidžius sąmonės labirintus, iš kurių užkaborių bet kada gali išpulti skaitytojo suvokimą suryti pasirengęs Minotauras. Pateikta šimtai giesmių interpretacijų, ir net visas sudėjus į vieną krūvą, šios nepretenduoja į visažinystę.
Tiesa, kad skaitytojas, ypač, jeigu jis su Lautréamont’u susiduria pirmą kartą, turėtų bent minimalų išankstinį pasirengimą, turbūt verta pateikti nors vieną kitą apytikrį orientyrą, kurie greičiausiai šiame vitališkame okeane netaps gelbėjimosi valtimi – tačiau, tikėtina, bent jau rąstgaliu ar storu šiaudu.
Pirmiausia, psichologiniu požiūriu vienas svarbiausių Maldororo giesmių įtampos faktorių – tai skausminga auklėjimo trauma tarp autoritetų nerandus jokios atspirties bei neįvykus sociokultūrinei jaunuolio adaptacijai; tai agresyvi apsauginė žmogaus, bejėgio pasipriešinti galingai prievartinei sistemai, beviltiškai besiblaškančio tarp licėjaus-kalėjimo sienų, reakcija. Toji reakcija pasireiškė brutaliu, žvėrišku, pirmykščiu ir drauge sublimuotu maištu, nes skirtingai nei A. Rimbaud, pabėgęs iš namų, I. Ducasse’as iš internato nepabėgo, atvirkščiai, išliko paklusnus mokinys. O po mokslų įsikurdavo tai viename, tai kitame Paryžiaus viešbutyje.
Knygomis besisvaiginančiam poetui giesmių įkvėpimo šaltiniu tapo „juodasis“ arba „gotikinis“ anglų romanas, kuriuo buvo užsikrėtę daugelis prancūzų rašytojų. Pagrindinis poemos personažas Maldororas (jo vardą būtų galima šifruoti kaip mal dʼaurore (pranc.) – aušros blogis, arba mal (pranc.) ir horror (angl.) – siaubas) sukurtas pagal romantinio maištininko tipą, maištininko, kuriam suteikiama demoniškų persikūnijimo, aiškiaregystės, gebėjimo akimirksniu atsidurti kitoje vietoje ir kitų galių. Bet jo maištas prieš Dievo ir pagal jo pavyzdį sukurto žmogaus nustatytą tvarką, joje vyraujančią neteisybę toks stiprus ir ribinis, kad Maldororas metasi į blogio pusę ir trokšdamas iki pašaknų ją pakirsti atlieka žudymo, kankinimo ir naikinimo misiją. Taip ima nebegalioti jokios moralės normos, atsiveria laisvė nusikalsti, taip imamas aukštinti gyvuliškumas: geriau jau pasiversti kiaule nei gyventi tarp veidmainių ir padlaižių.
Giesmių pasaulis yra mitinis, išgalvotas – jame veikia nerealūs, nuo tikrovės atsieti veikėjai ir galioja tik jam būdingi dėsniai, kuriuos suvokti pasitelkus įprastinę logiką neįmanoma. Pasaulis čia labai dinamiškas, vaizdiniai it koralai keroja į visas puses, bet jį kuria ne kažkoks pamišėlis, kaip buvo įtikėję „Jaunosios Belgijos“ atstovai, ne spontaniška pasąmoninė poeto energija, kaip teigė siurrealistai, o, anot G. Bachelardʼo, racionalus protas su nežabota fantazija. Išties, skaitant tekstą gana akivaizdžiai atsiveria racionalios, ironija atmiežtos konstrukcijos; autorius nuolat flirtuoja su skaitytoju, vedžioja jį už nosies, pasišaipo iš savęs, kuria absurdo teatrą („pergulėjau su utėle tris naktis paeiliui“), o ilgainiui ima aiškėti, kad visa, kas buvo sukurta romantikų, visa, ką iš jų autorius buvo perėmęs, čia pat ima ir parodijuoja, kuria visų romantinės literatūros registrų parodiją.
Be to, kartais sunku susigaudyti, kur jis kalba rimtai, o kur tiesiog blefuoja. Maldororas, atsisveikinęs su morale ir dorybe, vienur žudo, o kitur, žiūrėk, gaivina, vienur pikdžiugiškai kritikuoja, kitur atjaučia, tad tekstas smūgiuoja visą laiką išlaikydamas dviprasmybę. Lautréamont’as – tikras mėgdžiojimo meistras, nė vienas jo amplua nėra tikrasis arba tikrieji yra visi! Tad ne veltui Maldororo giesmės kaip literatūros parodija pagrįstas hipertekstas laikomos XX a. postmodernizmo apyaušriu.
Ir pabaigai: iš I. Ducasse’o susirašinėjimo su leidėju A. Poulet-Malassis išryškėja paprasta tiesa, jog Maldororo giesmėse apdainuodamas blogį poetas visa širdimi troško gėrio ir pačios aukščiausios žmogaus moralės. Tad į giesmių tekstą, atmiežtą estetiniais kraštutinumais, vertėtų reaguoti supratingai ir... atlaidžiai. Bet ne per daug atlaidžiai sau pačiam.
Dainius Gintalas