Dienoraščių romano „Karmelio kalno papėdėje“ ištrauka

2015 m. liepos 3 d., penktadienis

Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų.
Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir tie keturiasdešimt laipsnių, žinoma, yra sąlyginis (bet vis tiek retai pasitaikantis) dalykas.
Važiuoju.
Temperatūra krenta iki trisdešimt dviejų.
Pusę trijų jau esu namuose. Nusivilkęs drabužius stoviu antro aukšto terasoje, norėdamas į save sugerti iki keturiasdešimties laipsnių įkaitusius saulės spindulius.
Brolyti, kaip karšta! Basomis kojomis terasos trinkelių negaliu net užminti, o pusvalandį prasėdėjęs joje ant suoliuko pajuntu, jog reikėtų užsidėti kokią kepuraitę.
Važiuodamas namo galvojau parašyti ką nors ironiška apie žmones, nuo saulės galvas dangstančius kepurėmis. Neva jie ištižėliai ir neva man niekada nereikia to daryti.
Pasirodo, šiandien reikia.
Tikriausiai senstu.
Ryt man sukanka keturiasdešimt.

Karštą ir saulėtą savaitgalį sinoptikai pranašavo dar prieš keletą dienų. Jo laukiau su dideliu džiaugsmu: norėjau keturiasdešimtmetį pasitikti giedrame ore, svilinant perkaitusiai liepos saulei.
– Kaip norėtum švęsti savo jubiliejų? – klausė žmona.
– Noriu visą dieną degintis ir nieko nedaryti, – atsakiau. – Tai man būtų pats didžiausias džiaugsmas.
Pasinerti į šį džiaugsmą nusprendžiau iš vakaro: dar šiandien.
Štai jau gerą valandą stoviu atsigręžęs į saulę (ir vis dar be kepurės). Gali būti, kad mane apėmusi didybės manija. Ir ne bet kokia, o labai didelė. Gali būti, kad dabar įsivaizduoju esąs stipresnis už pačią saulę, kuri vakarop nusileis už horizonto, o aš (kaip tikras nugalėtojas) taip ir liksiu stovėti antro aukšto terasoje. Gali būti, kad stovėsiu gavęs saulės smūgį, apsiseilėjęs ir su menka nuovoka, bet išdidžiai, apsimesdamas, jog nesuprantu, o gal ir iš tikrųjų nesuprasdamas, kad saulė ir vėl lyg niekur nieko pakils, o aš rytą veikiausiai jau gulėsiu paslikas, nepajėgdamas vėl taip „didingai“ atsistoti terasoje ir visą dieną išstovėti veidas į veidą – priešais karštą liepos saulę.
Temperatūra krenta.
Šešiolika keturiasdešimt: jaučiu, kaip oro temperatūra nuo trisdešimt dviejų nukrenta iki kokių dvidešimt aštuonių laipsnių. Sakyčiau: vėsoka. Ir netgi keistai vėsoka, nes iš tikrųjų purto drebulys. Matyt, esu nesveikas. Ir kaip prieš mėnesį sakė žmona: reikėtų dar gerai pagalvoti, ar šitas mano nesveikumas yra fizinis, ar psichinis. Ir iš viso: kodėl rašau šį dienoraštį?

P. S. Eidamas miegoti supratau, jog keletą valandų išdidžiai prastovėjęs prieš saulę neįdegiau labiau, nei esu jau įdegęs.

2015 m. liepos 4 d., šeštadienis

Tęsiasi vakarykštės keistenybės. Nuo pusės vienuoliktos iki pusės pirmos antro aukšto terasoje skaičiau knygas degindamasis prieš dar karštesnę negu vakar saulę. Bet ji man kaip vanduo nuo žąsies – labiau neįdegiau.
Paskui su žmona vaikštinėjome po Kairėnų parką. Žmonių nedaug, todėl ir čia nusivilkau marškinius – saulė svilinte svilino odą, bet kokia ji buvo, tokia ir liko. Lyg būčiau pateptas pačiu stipriausiu nuo įdegio apsaugančiu kremu (niekada jo nenaudoju).
Sustojau pavėsyje – liepų alėjos pradžioje.
– Kiek galėtų būti metų šitoms liepoms? – paklausiau lyg pats savęs, lyg žmonos.
– Na, daugiausia šimtas penkiasdešimt, – atsakė Ramunė.
Nežinau. Galėčiau, žinoma, internete pasidomėti apie liepų amžių. Bet nenoriu. Noriu nežinoti. Sakniavoje yra keletas labai senų liepų, šią žiemą numiręs dziedulis Mikas Dimša (devyniasdešimt septynerių metų) mėgdavo sakyti, kad tos liepos sodintos dar anksčiau, negu gyveno jo seneliai.
– Mažiausiai keli šimtai metų, – sakydavo jis.
Kas ten žino. Kai tikras dzūkas sako kokį nors skaičių, tai visada reikia dalyti bent iš dviejų, tada būsi arti teisybės. Išeitų, kad Ramunė dėl Kairėnų parko liepų alėjos teisi: jai koks šimtas penkiasdešimt metų – ne daugiau.
Liepos aukštos. Šiaurinė kamienų pusė kažkaip keistai blizga – tarsi medžiai būtų šlapi. Priėjęs arčiau pamačiau, kad tą šlapumo įspūdį sukuria samanos. Juodai žalios, pažemiais apaugusios šiaurinę kamienų pusę.
Kvepia. Pats žydėjimas. Dūzgia bitės. Rodosi, kad pakliuvai į bičių avilį ir esi jo gelmėse: lapai ir žiedai labai aukštai virš galvos, taip aukštai, kad bičių įžiūrėti neįmanoma, jas gali tik girdėti.
Iš lėto pereiname liepų alėja.
Po kelių minučių pasigirsta keistas garsas: traška ir pokši – lyg kas šaudytų saliutus. Atsigręžęs matau, kaip nulūžusi virsta viena liepa – tiesiai į rožynus, ten, kur Ramunė ką tik buvo nubėgusi pauostyti žiedų.
Grįžtame pažiūrėti. Liepos kamienas nulūžęs maždaug trijų metrų aukštyje.
– Prisiminsime, kad per tavo keturiasdešimtmetį buvo labai karšta ir lūžo šimto penkiasdešimties metų liepa, – sako Ramunė.
Prisiminsime.
Per visą likusį mano gyvenimo karštį.
– Tikėkimės, kad ateinantieji keturiasdešimt metų bus tokie pat karšti ir žydintys kaip ši diena, – tarsi skaitydama mano mintis šypsodama tęsia žmona.
– Tegu būna taip giedra, nė vieno debesėlio, – juokiuosi ir aš, ir pakėlęs galvą matau, kad iš šiaurės vakarų (iš ten šiomis dienomis pučia vėjas) atslenka bent keliolika plunksninių debesėlių. Tokie menki dar – tarsi vėjo ištaršytos jau senokai praskridusio lėktuvo dūmų uodegos.
Nuo trisdešimties laikas ėmė eiti labai greitai. Tik švyst metai, švyst. Septyneri paskutinieji – apskritai tarsi viena diena.
Tikriausiai dabar laikas dar pagreitės. Rituojantys nuo kalno įgauna pagreitį.
Kaip ir raketa, įveikusi Žemės trauką.

– Reikia eit skinti vyšnių, – vakarėjant sakau Ramunei, – nes kažkas, nežinau, ar paukščiai, ar kaimynai, jas jau skina.
– Jie turi teisę, – atsako man žmona, – jie nei sėja, nei pjauna, bet turi teisę lesti mūsų vyšnias.
Tik išgirdęs žodį „lesti“ suprantu, kad ji kalba apie paukščius.
Skyniau apie valandą. Priskyniau maždaug penkių litrų puodynę. Vyšnios viršūnėje paukščiams palikau keliolika šakų su uogomis. Jie turi teisę lesti. Po labai aiškiai ištartų Ramunės žodžių (Biblijos žodžių) nedrįsau visų nurinkti. Palikau ne tik paukščiams. Dar vieną šaką palikau ir apačioje – kaimynams, kurie šiandien kažkur išvažiavę. Tikriausiai prie jūros. Dauguma kaimynų išvažiavo prie jūros. Kitoje gatvės pusėje gyvenantys žmonės vakar netgi paprašė „prižiūrėti“ jų namą – kad vagys ar kitokie piktuoliai neįsibrautų. Na, visus namus čia saugo įvairios saugos tarnybos, bet kaimynai irgi turi vieni kitiems padėti.
Viename name – arčiausiai mūsų – likę vieni paaugliai rengia „tūsą“. Tranki muzika, laužas, keiksmai.
– Bus sunku miegoti, – sakau dukrai, kurios langas – tiesiai į kaimynų kiemą.
– Ne, – atsako ji, – smagu jausti, kad šalia yra gyvybė.
Žinau, ką tai reiškia. Nuo pat vaikystės nemėgstu vienas miegoti. O jeigu nakvoju vienas ir kaimynai rengia „tūsą“ su trankia muzika, man užmigti būna daug lengviau negu tyloje.
Vasarą atsidarau visus langus. Automobilių ūžesys, vėjo ošimas, šunys – bet koks tolimas, net ir menkiausias garselis mane veikia raminamai. O tyla baugina. Savaitę pagyvenęs vienas (vasarą taip nutinka dažnai: šeimos nariams būna atostogos, o man per paskutiniuosius šešiolika metų atostogos buvo tik kalėjime) pradedu keistai jaustis. Tarsi būčiau koks laukinis žvėris. Apima toks stiprus tuštumos, nutolimo nuo pasaulio jausmas, kad pradeda atrodyti, jog niekada negalėsiu į jį grįžti. Jaučiuosi esąs ne žmogus, o kaži koks gaivališkas, laukinis, mane patį bauginantis gyvis.
Būtybė.
Pernai vasarą, porą savaičių vienas pragyvenęs Italijoje, Urbino senamiestyje, keturių šimtų metų senumo namo pusrūsyje, ir per dvi savaites parašęs aštuoniasdešimt tris eilėraščius, pavirtau ta būtybe.
Vėlai vakare iš Reminiscento (Renesanso) aikštės ėjau namo ir siaurutėje senamiesčio gatvelėje išgirdau, kaip cypia išgąsdinti šunyčiai, o tamsoje šnopuoja ir kriokia galingas šuo. Priėjau arčiau – iš tamsos išniro sutrikusio šeimininko (tikriausiai tai buvo ne šeimininkas, o nepatyręs jaunuolis, kurio tiesiog paprašė prižiūrėti šunį) nenulaikoma rotveilerio ir tozos kalė mišrūnė. Tokios jėgos ir agresijos dar nebuvau matęs. Nesusilaikiau ir riaumodamas puoliau tą šunę. Norėjau mirtinai su ja susigrumti. Man rodėsi, jog tai visai ne šuo, o kaži kokia galinga nežemiška esybė. Lygiavertė man – silpnų, emocijas slepiančių žmonių pasaulyje.
Kalė kriokė ir riaumojo, bet nuo manęs traukėsi atatupsta. Nenoriu čia aprašinėti visų detalių, bet esu įsitikinęs, kad vargšas italas tikriausiai niekada nebeapsiims prižiūrėti svetimų šunų.
Savo veikiausiai irgi neturės.

2015 m. liepos 5 d., sekmadienis

Taip, toji mano dalis, kuri 2014-ųjų birželio pabaigoje vieną vėlų ir tamsų vakarą ankštoje Urbino senamiesčio gatvelėje užpuolė mišrūnę rotveilerę, man labai pravertė kalėjime. Mano slaptoji dalis, kurią vis labiau galiu įsisąmoninti, įsisąmonindamas ir kitą – atgimusiąją iš Dvasios. Didžiausia ir baisiausia dilema stovint Karmelio kalno papėdėje yra ta, kad tave nušviečianti šviesa nušviečia ir tavo tamsybes. Šviesoje (šiandieninio pamokslo eilutės, iš Pauliaus laiško efeziečiams (5,13): „Bet viskas, kas atskleidžiama, tampa šviesos apšviesta, o kas tik apšviesta, yra šviesa“) pamatai tai, ko skendėdamas tamsybėse apie save nežinojai. Vis aiškiau matai tą savo dalį, kuri neįeis į Dangaus karalystę, kuri siautėja ir vaitoja atsilikdama nykstančiame laike. Gyvulys, žvėris, kurį Dievas nurengia nuo tavęs, šlykštynės, kuriomis būtum ir likęs, jeigu ne Dangaus karalystė.
Jau keturiolika metų (po paskutinės išgyventos depresijos) gyvenu pagal griežtą, nesikeičiančią dienotvarkę: kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau, stengiuosi laiku (tris kartus per dieną) pavalgyti, laiku eiti miegoti (per keturiolika metų – nė vienos nemiegotos nakties), ryte per ilgai neužsibūti lovoje. Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos sujungus į visumą išeina tarsi kokio vienuolių ordino regula, atskirianti nuo pasaulio, ribojanti (nubrėžianti?) santykį su kitais žmonėmis, tramdanti depresiją sukeliantį žvėrį, kuris gali paskatinti ir baisią, netikėčiausiais pavidalais ištrykštančią agresiją.
Kalėjimo prižiūrėtojai nurodė nesivelti į nesutarimus su kitais kaliniais, neva visus konfliktus čia sprendžia jie, o ne patys įkalintieji.
– Ar tikrai taip? – paklausiau psichologės, kai trečią įkalinimo dieną buvo tikrinama mano sveikata ir psichika.
– Ne, – atsakė ji, – jeigu prieš Jus kils agresija, turite tuoj pat duoti atkirtį. Atsiminkite: iš karto duoti atkirtį – čia ir dabar.
Žvėriui tai buvo patys gražiausi kada nors girdėti žodžiai.
Kad ir ką sakyčiau, turiu pripažinti, kad tai buvo pats geriausias (saugaus?) gyvenimo kalėjime gaires nurodantis patarimas.
Per kalėjimą, ir per gyvenimą, ėjo ir eina tiek mano šviesioji, tiek ir tamsioji dalys. Gyvulys ir Dvasios atgimdytasis. Noriu būti antrasis. Ir visaip stengiuosi nebūti pirmasis.
Vieną kartą, kai vėlų vakarą po ilgų apklausų mane parvežė atgal į Lukiškes (iš kameros išvedė pusę septynių ryto, atgal grįžau apie aštuntą vakaro), gyvulys prasiveržė lauk. Buvau pavargęs, o kalėjimo prižiūrėtojai neapdairiai pajuokavo, kad mano apatinės kelnės suplyšusios (taip, jos buvo tikrai suplyšusios ne vienoje vietoje, tačiau kai tave kelias valandas pralaiko tamsioje, vos kelių laipsnių šilumos, pusės kvadratinio metro patalpėlėje – kad būtum sukalbamesnis per tardymus – tos suplyšusios, kūno šilumą sulaikančios kelnės yra tikra laimė, nors ir su jomis sušąli taip, jog imi prasčiau orientuotis aplinkoje).
Daugiau tą vakarą prižiūrėtojai nejuokavo: nuo priėmimo punkto iki kameros mane vedė keturiese (iš visų keturių pusių) – tylėdami ir išlaikydami nemenką nuotolį. Į jų pajuokavimą tą vakarą taip pat atsakiau savotišku „pajuokavimu“. Nieko daugiau. Netgi ne aš atsakiau, o ta mano dalis, kuri žino, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose, kuri pamiršta, kad yra žmogus.
– O kas yra žmogus? – mėginau dar paprovokuoti į kamerą mane vedusius prižiūrėtojus.
Jie atkakliai tylėjo.
Ir tada pagalvojau, kad manyje nubudęs žvėris ką tik juos pačius iš žvėrių atvertė atgal į žmones. Kad mano ir jų žvėrys nubėgo kaži kur savo keliais, o mes vėl atvirtome į žmones, netgi, sakyčiau, tokius tylos įžadus davusius vienuolius.

Į Italiją išskridau 2014-ųjų birželio 15 dieną. Buvo sekmadienis. Ryte dar važiavau į memorialinę A. ir M. Miškinių sodybą (šalia Utenos), kur buvau apdovanotas A. Miškinio literatūrine premija. Iš apdovanojimo ceremonijos – tiesiai į oro uostą. Romoje atsidūriau jau vakare. Keitėsi oro uosto bagažą aptarnaujančios įmonės pamaina, todėl lagamino laukiau apie tris valandas, ir kai išėjau iš oro uosto laukan, buvo jau tikrai vėlu.
Paskambinau į įmonę, kurioje iš anksto buvau išsinuomojęs automobilį.
Maždaug po valandos manęs pasiimti atvažiavo toks jaunas, ant viso pasaulio šimtą kartų „padėjęs“ italas. Nuvežė į kažkokius priemiesčio garažus (bent jau naktį man taip atrodė), parodė automobilį, paėmė pinigus, padavė raktelius, dokumentus ir išvažiavo.
Įsėdau į man priskirtą mašiną, užvedžiau ir pajudėjau pirmyn. Netrukus ėmiau svarstyti: o kurgi aš važiuoju?
Na, puikiai žinojau, kad man reikia važiuoti per visą Italiją (nuo Romos iki Urbino, esančio kitoje Italijos pusėje), bet naktį, svetimoje šalyje, kažkokiuose priemiesčiuose, kur nėra nė vieno gyvo žmogaus, o automobilyje jokio GPS ir jokio žemėlapio, staiga ėmiau ir labai aiškiai supratau, jog tokio „žinojimo“ man tikrai neužteks.
Gerai, kad dar kažkaip sugebėjau grįžti į tą vietą, iš kurios išvažiavau.
Pradėjo imti baimė ir visokie įtartini jausmai, o galvoje sukosi gniuždanti mintis: Gintarai, tu gal visiškas idiotas, jeigu tikėjaisi, kad atskridęs vidurnaktį į Romą sėsi į automobilį ir staiga sužinosi, kur tau reikia važiuoti. Ką aš sau maniau? Argi buvo sunku tinkamiau pasiruošti?
Tada supykau. Išlipau iš automobilio: aplinkui vien kažkokie garažai ir apleisti sandėliai – nė gyvos dvasios. Gerai, pagalvojau, tuoj aš jums parodysiu, kaip mane vieną palikti negyvenamame rajone: tuoj jums viską išdaužysiu.
Ir tas „išdaužysiu“ buvo be galo gera mintis, nes kai tik to ėmiausi, labai greitai iš kažkur išdygo apsaugininkas. Toks vyresnio amžiaus vyriškis, nekalbantis nei angliškai, nei vokiškai, nei lenkiškai, nei lietuviškai, nei latviškai, nei rusiškai ir net lotyniškai (čia kiek juokauju). Jis mokėjo tik italų kalbą ir jokios kitos. Tada jau aš tikrai susinervinau. Pradėjau rėkt, kad eitų sau arba paaiškintų, kur man važiuoti.
– Nieko nežinau! Iš viso – nieko! – rėkiau ant jo iš visų jėgų ir mojavau rankomis.
Staiga jis pradėjo mane suprasti. Nuėjome į apsaugininkų patalpas, kur viename kambarėlyje buvo įjungtas kompiuteris ir veikė internetas. Ant popieriaus spausdintinėmis raidėmis užrašiau, kur noriu nuvažiuoti, atsidarėme internetinius žemėlapius ir jis man išaiškino (šį žodį gal reiktų rašyti kabutėse, nes jis aiškino kalba, kurios nesuprantu; tikrai stengėsi), kaip išvažiuoti iš šito prakeikto priemiesčio ir apskritai iš Romos, o paskui, laikantis Florencijos krypties, sukti Urbino link.
Padėkojau žmogui. Paspaudžiau ranką. Tiesa sakant, atsisveikinom tarsi seni giminaičiai. Kai nuėjau automobilio link, jo veidas nušvito. Supratau, kad naktį su keistokai besielgiančiu manimi jis jautėsi gal ir ne visai saugus.
Iš nuomos punkto išvažiavau antrą kartą. Šį kartą sėkmingiau negu pirmąjį.
Planavau sustoti pirmoje pasitaikiusioje degalinėje ir nusipirkti žemėlapį: tada baigsis visos mano problemos. Bet degalinės dar teko palaukti. Tiksliau, jų buvo, tik visos – automatinės savitarnos, jose nėra jokių parduotuvėlių, todėl šūdą, o ne žemėlapį gali ten nusipirkti. Negana to, degalų rodyklė rodė, kad automobilio bakas beveik tuščias. O juk turėjo būti pilnas – taip būna visada, kai nuomojiesi automobilį. Nuomotojai rūpinasi savo klientais. Tik ne Italijoj.
Ištrūkęs iš Romos važiavau tamsoje, matomumas buvo tikrai blogas (vėliau paaiškėjo, kad dega tik vienas automobilio žibintas ir kad dešinysis priekinis automobilio šonas yra sudaužytas), degalų vis mažėjo, ir kaip tyčia vis jokios tinkamos degalinės.
Nusprendžiau nesijaudinti. Ir pravažiavau (pražiopsojau: laiku neišsukau iš kelio, o paskui buvo jau per vėlu) net dvi.
Už penkiasdešimties kilometrų nuo Romos pagaliau įsukau į didžiulę degalinę.
Nudžiugęs pagriebiau kuro pistoletą ir staiga supratau, jog nežinau, benzinu ar dyzelinu varoma mano mašina. Čia menka bėda: paprastai tai būna parašyta automobilio pase arba prie degalų bako dangtelio. Deja, dokumentuose, kuriuos man davė ant pasaulio šimtą kartų „padėjęs“ jaunuolis, kuro rūšis nebuvo nurodyta. Prie automobilio bako dangtelio – irgi.
Atsidariau kapotą, užvedžiau automobilį: galvoju – atpažinsiu iš garso. Bet neatpažinau. Tada pradėjau žiūrėti, ar yra žvakės (benzinui reikalingos žvakės, kad skeltų kibirkštį, dyzelinui žvakės nereikalingos, nes jis užsiliepsnoja nuo suspaudimo), bet man pakliuvo tikrai keista mašina: niekaip neįstengiau suprasti, yra tos žvakės, ar ne.
Ką daryti?
Prižadinau sunkvežimyje miegančius „furistus“, sakau, ateikit, pažiūrėkit, kokį kurą turėčiau piltis. Kalbėjau lietuviškai, bet ūsuoti italai (atrodė, tarsi būtų kokie meksikiečiai) viską suprato. Buvo nemažai išgėrę. Būtų supratę, net jei būčiau nieko nekalbėjęs. Jie jau skaitė mano mintis.
Atėjo. Žiūrėjo žiūrėjo, bet irgi nieko nesuprato.
Atsuko bako dangtelį ir uodė, mėgindami iš kvapo nustatyti, benzinas ar dyzelinas čia pilamas. Baisiausia buvo tai, kad uodė net cigarečių iš burnos neišsitraukdami. Pelenai byrėjo tiesiai į automobilio baką. Mojuodamas rankomis prie mūsų tuoj atbėgo degalinės darbuotojas. Stovėjau ir žiūrėjau į juos tarsi iš šalies. Tiesa sakant, buvau jau visai pavargęs ir galvojau: „Sprokit jūs na... su visa šita kolonėle, jeigu tokie durni.“
Mintis labai kvaila, nes ir pats būčiau su jais susprogęs.
Galiausiai visi nusprendėme, kad pilti reikia benziną.
Degalinės darbuotojas kone iki žemės lankstydamasis ir mindžikuodamas ant pirštų galiukų (pagalvojau – gal į kelnes pridėjęs, ar ką) skubiai pripylė man benzino. Užrakinau automobilį. „Furistai“ sulindo į savo sunkvežimių kabinas – toliau miegoti, o mudu su degalinės darbuotoju pasukome į degalinę.
Ji buvo didelė. Sumokėjau už kurą ir lentynose ėmiau ieškoti žemėlapio. Niekaip negalėjau rasti. Visi atskirų miestų, regionų, o man reikėjo visos Italijos žemėlapio. Degalinėje niekas nekalbėjo nei angliškai, nei vokiškai, nei lenkiškai, nei lietuviškai, nei latviškai, nei rusiškai ir netgi lotyniškai. Tik itališkai. Degalinės ir joje ištisą naktį veikusio baro darbuotojai niekaip negalėjo suprasti, ko man reikia. Net prie baro miegoję vyrai prasimerkę mėgino suprasti, ko noriu. Bet nesuprato.
Ir staiga aš atsiminiau. Šovė į galvą kaži kokia mintis ir surikau:
– Tūta Italija!
Visi ėmė rėkti:
– Tūta! Tūta Italija!
Žvalgėsi vieni į kitus, į mane, linksėjo galvomis, atseit, gerai čia pasakei. Pakėlusieji galvas nuo baro staigiai prisipylė po stikliuką ir išgėrė, o naktinis darbuotojas atnešė man „Tūtą Italiją“.
Kurį laiką su prie baro nubudusiais vyrais ant išskleistos „Tūtos Italijos“ žymėjome kelią, kuriuo man reikės važiuoti. Tolokai, brolyti, dar maždaug trys šimtai kilometrų liko. Ir dalis per kalnus.
Susidaužėme stikliukais, tiksliau, jie stikliukais, o aš į jų stikliukus – kumščiu (jiems tai labai patiko) ir išsiskyrėme – tarsi senovinio filmo apie Amerikos ar Meksikos kaubojus personažai. Dar nuėjau prie jau spėjusių giliai įmigti „furistų“, iš visos širdies padaužiau į jų kabinos duris, palinkėjau ramaus miego ir geros kelionės, tada iš visų jėgų surikau: „Čiau, amygos“ (jiems juk vis tiek greičiausiai atrodė, kad aš tik sapnuojuosi, tai tegu būna įdomesnis sapnas) ir patraukiau automobilio link.
Naktis buvo karšta, labai tamsi, tolumoje stipriai dunksėjo (lyg griaudėtų – bet žaibų nebuvo matyti), pūtė karštas, drėgnas vėjelis. Kažkas labai kvepėjo.

2015 m. liepos 6 d., pirmadienis

Dešimtą valandą ryto jau dvidešimt septyni laipsniai karščio.
Važiuoju į bažnyčią pasiimti mikroautobuso ir kopėčių.
Maždaug po keturiasdešimties minučių grįžtu namo. Išleidęs kopėčias mėginu taisyti ir iš naujo priveržti fasado lenteles. Sekasi prastai. Varžtai į perdžiūvusį medį atsimuša lyg į kokį metalą. Nieko nebus. Reikia kitokių: šitų per tankus sriegis, teks nusipirkti varžtų su retu sriegiu. Tokius įsukti būtų tikrai lengviau.
Valandą pasikrapštęs nusprendžiu darbus atidėti kitai dienai: šiandien parduotuvės nedirba, todėl negaliu nusipirkti reikiamų medžiagų. Kadangi turiu ilgas kopėčias, nuplaunu porą langų (be kopėčių jų neįmanoma pasiekti) ir einu keptis blynų – pusryčiauti. Pats laikas – jau dvylika valandų.
Bevalgant blynus į virtuvę ateina dukra ir pasakoja apie prieš porą dienų Vilniuje prie Šilo tilto vykusias muštynes. Jaunuoliai dabar, kai mušasi, tai sugeba viską ir nufilmuoti, o paskui filmuotą medžiagą išsiuntinėja pažįstamiems (kvaili, nesupranta, kad patys sukuria įkalčius prieš save). Mušėsi ne tik vaikinai – su jais buvo ir šunų. Jaunuoliai pešėsi, šunys pjovėsi. Tikri gaujų karai. Žuvo stafordšyro terjeras. Man jo labai gaila (ir žmonai, ir dukrai – taip pat). Beprasmė mirtis.
– Bent jau žuvo pagal paskirtį, – galiausiai pasakė Ramunė. – Jis sutvertas kovoms.
Taip, jis žuvo paniręs į savo stichiją, pilnas jėgų ir gyvenimo, tikriausiai nejautė jokios baimės ir skausmo. Ir kaip tik dėl to man jo dar labiau gaila. Man labai gaila visų šunų, žmonių ir kitokių būtybių, kurios žuvo taip ir nesužinojusios, kad gali būti kitaip, kad yra pasirinkimas. Ar tikrai yra?
Mirtis sulygina galiūnus ir silpnuosius, nes prieš mirtį visi esame bejėgiai. Tas nuolankumas, kuris dažnam, deja, pasireiškia tik mirties akivaizdoje, yra kelio į Dangaus karalystę pradžia. Baisu, kai ta pradžia „prasideda“ tik tada, kai jau nebėra laiko, kai visi šaukštai po pietų. Atia, pavėlavai, traukinys šikančių nelaukia. Kartais tiesa yra baisi. Todėl ji ir yra tiesa. Čia ne apie šunis kalbu. Apie žmones. Kurie per gyvenimą taip ir nesuspėjo iš šuns atvirsti į žmogų.
Šuns širdis. Ištikima, bet žiauri. Kol plaka, tol kovoja už vietą gaujos hierarchijoje. Jeigu tik galėtų, užliptų žmogui ant galvos, būtinai užliptų. Daugybė žmonių, laikančių mylimus keturkojus augintinius, net nesupranta, kad šunys yra jiems užlipę ant galvų, kad su šunimis jie elgiasi „kultūringiau“ negu su žmonėmis, o tai reiškia, kad tie šeimininkai yra tiek nužmogėję, jog iš tiesų gyvena šunų pasaulyje. Kelias į Dangaus karalystę prasideda nuo žmogaus. Jeigu žmogus gyvena šunų pasaulyje ir šuo jam vadovauja, tai tam žmogšuniui iš pradžių reikia atvirsti į žmogų – visa kita bus įmanoma tik po to.
Yra žmogšuniai, yra mašinžmogiai, yra drabužžmogiai, yra katžmogiai, internetžmogiai, televizžmogiai – ir daugybė visokių kitokių „žmogių“, kurie net nuovokos neturi apie žmogaus kaip žmogiškos būtybės gyvenimą.
Tik Dievas gali juos pakeisti. Patys pasikeisti jie negali, nes nenutuokia apie keitimosi poreikį, yra susmirdę savo gyvuliškame, daiktiškame pasaulyje. Iš jų negali kilti pokytis, jie negali įeiti į Dangaus karalystę – taip, kaip kupranugaris negali pralįsti pro adatos skylutę. „Tai kas gi bus išgelbėtas?“ – paklausė Petras Kristaus. „Dievui viskas įmanoma“, – atsakė Dangaus karalystės valdovas, puikiai žinodamas, kad visa kyla iš Dievo: visi pokyčiai, visi vadavimaisi iš mirties.
Predestinacija.
Tai reiškia, kad visa valdžia buvo, yra ir bus Dievo rankose, kad Dievas niekada nepalieka tų, kuriems priklauso Dangaus karalystė. Predestinacija susijusi su Dievo valia ir jokiu būdu ji nėra susijusi su žmogaus valia (laisva ar nelaisva). Mėginimas predestinaciją sieti su žmogaus valia – tai tik kalbos nukreipimas nuo šios sąvokos esmės. Yra Dievo valia, visos kitos valios yra fakultatyvinės Jo valios atžvilgiu. Jeigu manome kitaip, tai išpažįstame esant kažką galingesnį už Dievą.

Išsukęs iš degalinės (grįžtu prie vakarykščio pasakojimo apie savo kelionę į Urbiną) neskubėjau. Važiavau maždaug aštuoniasdešimties kilometrų per valandą greičiu, atsidaręs langus. Buvo tamsu ir šiek tiek drėgna. Tolumoje plytėjo svetimas (su neaukštais kalnais ir neperregimais slėniais), naktyje sunkiai įžiūrimas peizažas. Ir su kiekvienu vėjo gūsiu vis stiprėjo tas labai malonus, svaiginantis kvapas. Lyg ir pažįstamas, tačiau niekaip negalėjau prisiminti, kur anksčiau esu jį užuodęs.
Retkarčiais sustodavau. Iš automobilio išlipdavau į neperregimą, kvepiančią Italijos naktį ir tyloje dairydavausi aplink – į juodumą, į nepažįstamą, šiek tiek mane bauginančią erdvę. Sankryžų raizgalynėse kelis kartus įvažiavau ne į tą kelią, todėl sustojęs artimiausiose degalinėse klausdavau kelio – bendravau su nepažįstamais, iš tamsos išnyrančiais ir vėl į tamsą pranykstančiais žmonėmis. Tolau nuo savo gyvenimo. Naktis, atrodė, niekada nesibaigs.
Vis laukiau, kad jau ims aušti. Birželio naktys Lietuvoje labai trumpos ir tokiu laiku jau brėkšta. Italijoje viskas kitaip: temti ten pradeda maždaug valanda anksčiau negu Lietuvoje, aušta apie porą valandų vėliau.
Niekaip nesulaukdamas aušros, apie ketvirtą valandą ryto, nusprendžiau sustoti kokiame nors pakelės viešbutyje ir šiek tiek pamiegoti. Kaip tik privažiavau gražų, palmėmis ir žydinčiais krūmais apsodintą, kvepiančiame kalnų papėdės slėnyje įsikūrusį viešbutį.
Kai sustojau, tegu dar ir labai menkai, bet jau šiek tiek aušo.
Viešbutis buvo tikrai prabangus. Kai registratūroje budėjęs mieguistas vyriškis pasakė kainą, tik nusišypsojau.
– Aš kelias valandas pamiegosiu ir išvažiuosiu, – pasakiau jam, – niekas net nežinos, kad buvau čia sustojęs, sumokėsiu tau trisdešimt eurų, ir ne mano reikalas, ką tu su tais pinigais darysi.
Italas suprato mane iš karto. Paklausė, ar norėsiu pusryčių (žinoma, kad norėsiu), ir merkdamas akį pridūrė, kad išvažiuoti turėčiau iki pusės vienuolikos. Puiku.
Mane nuvedė į liukso apartamentus (patys brangiausi ir prabangiausi viešbučio kambariai, todėl dažnai būna tušti) – su įspūdingais, kalnų peizažą atveriančiais balkonais, ištaigingais baldais ir daugybe dalykų, kurių man iš tikrųjų visai nereikėjo, bet buvo smagu, kad viskas taip prabangu. Už lango jau iš tikrųjų aušo, artėjo smarki pietietiška audra.
Užrakinau apartamentų duris, plačiai atidariau balkoną, iš atsineštos plonos virvutės prie balkono durų įrengiau „nematomą“ užtvarą – jos galus pririšau prie kelių toršerų. Jeigu kas įlips pro balkoną ir mėgins įeiti į vidų, užkliudys virvę, o tada jau kils toks dūžtančių toršerų triukšmas, kad pažadins mane net giliausiai įmigusį. Jeigu kam toks atsargumas atrodo keistas, skubu pasakyti, kad registratūroje dirbančio vyruko tai nenustebintų.
Atsiguliau. Buvau pavargęs, bet miegas neėmė. Vis dažniau griaudėjo, ūžė smarkėjantis vėjas. Aušo.
Paskui šiaip ne taip užmigau.
Atsikėliau aštuntą ryto. Nusiprausiau, susirinkau daiktus, nusinešiau į automobilį, grįžau, pavalgiau pusryčius, pakalbinau prie viešbučio atvažiavusių policininkų ekipažą. Jie, žinoma, nieko nesuprato, šypsojosi ir į mano žodžius atsakė linksėdami. O aš jiems sakiau: gerai dirbate, niekas naktį pro balkoną į mano kambarį nelindo.
Gal ir gerai, kad manęs nesuprato. Dar būtų pagalvoję, kad tyčiojuosi.
Pasivaikščiojau palei viešbutį. Audra jau buvo nurimusi, švietė saulė. Oras drėgnas ir karštas, viskas aplinkui kvepėjo tuo svaiginančiu, visą naktį mane lydėjusiu kvapu. Dairiausi aplinkui, bet niekaip negalėjau suprasti, kas čia taip kvepia.
Sėdau į automobilį ir išvažiavau.
Praėjusi naktis mane kaži kaip labai stipriai atskyrė nuo įprasto gyvenimo, nunešė į naują, nepažįstamą erdvę. Gyvenimas Lietuvoje atrodė kaip sapnas, o šiandienos rytas Italijoje taip pat buvo kažkoks nerealus, priskirtinas sapnų ir kliedesių kategorijai.
Automobiliu važiavau gilyn į Italiją, tolau nuo žmonių ir vis stipriau nirau į kvepiantį, svaiginantį, bet sunkų sapną, kuriame veikiausiai vis dar pagiriojosi į meksikiečius panašūs italų „furistai“, o jų cigarečių pelenai byrėjo į benzino baką – – jeigu tame bake būtų benzino – viskas būtų susprogę, o tai, kad į degalinę įvažiavau jau visiškai pasibaigus kurui, yra Dievo stebuklas – – į tuščią baką gali berti žiežirbų ir pelenų kiek tik nori – niekas neužsidegs, niekas nesprogs – – tai, kas žmogui atrodo blogai, kas jį neramina (kad baigėsi kuras ir negalėsi važiuoti), pasirodo, nėra baisu, netgi atvirkščiai – būtent ši neraminanti aplinkybė, pačios įvairiausios neraminančios aplinkybės kartais išgelbsti mums gyvybę.
Dievo valia, apie kurią neturime žalio supratimo.
Rytdiena, kuri mums dar tik ateis, kurios mes nematome, tačiau ją mato Dievas. Jam nėra nei ryt, nei poryt, nei vakar. Jam visa yra dabar.
Predestinacija.
Dievo suskaičiuoti plaukai ant mūsų galvų, slėniuose augantys javai, kurių duoną valgysime ateinančią žiemą, mūsų tėvai, kurie pasitiko mus gimusius šiame pasaulyje, žmonės, kurie išlydės mus iš šio pasaulio, kurie mazgos mirusius mūsų kūnus. Dievui visa yra kaip ant delno. Visa, kas mums dar tik nutiks. Visa, apie ką mes net nenutuokiame.
Ko mes norime?
Ko mums reikia?

2015 m. liepos 10 d., penktadienis

Tas pažįstamas, bet niekaip neatpažįstamas kvapas, lydėjęs mane ilgą tamsią naktį per visą Italiją ir pasitikęs rytą išėjusį iš viešbučio, nesitraukė ir kitą dieną. Jo buvo pilnas Urbino miestas, į kurį atvažiavau maždaug antrą valandą dienos.
Kvapas tarsi nurenginėjo nuo manęs visas mano jėgas, visą savarankiškumą, kurį suaugęs žmogus įgyja per ilgus gyvenimo metus. Nuo jo su kiekviena valanda jaučiausi vis pažeidžiamesnis – tarsi vaikas, paliktas vienas nepažįstamame pasaulyje, nepajėgiantis savarankiškai gyventi.
Paklausiau Giuliano (jo namuose turėsiu gyventi ateinančias dešimt dienų), kas čia per kvapas. Kas čia per kvapas, kad juo šitaip persmelkta visa Italija? Giuliano juokėsi, sakė, taigi čia liepos taip kvepia, šitos šlykščios liepos, kurios visą Urbiną nubarsto limpančiais žiedais.
– Jos viską apteršia, – mostelėjo Giuliano. – Mes Urbine jų labai nemėgstame.
Taip, šitas kvapas tikrai panašus į liepų. Tik daugybę kartų stipresnis, pasiutėliškesnis negu Lietuvoje.
Aš gimiau liepos pradžioje. Druskininkuose, kuriuose gimiau, ir Kučiūnuose, į kuriuos buvau netrukus po gimimo nuvežtas, kaip tik žydėjo liepos. Pirmasis kvapas, užplūdęs į naujajį pasaulį, į šią žemę atėjusį mane, buvo liepų kvapas. Negaliu jo prisiminti protu, bet prisimenu visais savo instinktais, aklomis, pasaulio nesuprantančiomis akimis, jo garsų nemokančiomis atskirti ausimis, visa savo pasąmone, visa žemiškąja savo prigimtimi.
Daug stipresnis negu Lietuvoje Italijos liepų kvapas, ilga, tamsi naktis, po kurią klaidžiojau ieškodamas kelio, mane varė iš proto, iš mano gelmės vertėsi kaži kokie giluminiai jausmai, emocijos, veikiausiai panašios kaip 1975-aisiais, liepos mėnesio pradžioje, kai atėjau į šį pasaulį.
Pirmąjį vakarą, klajodamas siauromis Urbino gatvelėmis, buvau visiškai sutrikęs – tarsi nemokėčiau vaikščioti, tarsi nemokėčiau kalbėti, tarsi nemokėčiau valgyti. Aš ir nevalgiau. Jau dvi dienas ir taip mažai ką turėjau burnoje, o pirmąjį vakarą Urbine praryti maisto apskritai negalėjau. Mane ėmė baimė. Siaubas. Palikto vaiko, kūdikio, gimusio nežinomame pasaulyje, siaubas.
Gyventi turėjau kelių šimtų metų senumo name. Pirmame aukšte, kuris iš tikrųjų buvo pusrūsis, – nedidukas langelis su grotomis, drėgna, niūru, šalia mano kambario koridorius ir dirbtuvės, kuriose prikrauta įvairių skulptoriui ir knygininkui reikalingų medžiagų, atraižų, visokių liekanų – kvapas lyg senos bažnyčios zakristijoje. O aš – vaikas, kūdikis, ir man čia baisu.
Baisu baisu baisu, mieloji sese Elena Faustina, kaip tik savaitė iki man išvažiuojant į Italiją „Bernardinams LT“ ėmusi iš manęs interviu – apie knygą „Kai sėlinsi manęs“ – ir klaususi, ar nebijau, ar nesijaučiu kartais vienišas net ir Dievo akivaizdoje. Ne, ne – niekada, sakiau tau, visaip įrodinėdamas, kad apskritai nieko nebijau, kad šiame pasaulyje niekas negali manęs išgąsdinti, toks mat jau esu subrendęs, daug ką gyvenime regėjęs ir patyręs vyriškis... Štai šiandien, mieloji Elena Faustina, Dievas juokiasi iš mano pagyrūniškumo. Tepraėjo kiek daugiau negu savaitė ir visa mano narsa išgaravo. Tarsi jos niekad nebūtų buvę. Esu toks bejėgis, kad net negaliu nuryti kąsnio.
Po poros dienų Giuliano į svečius pasikvietė draugų, taip pat ir mane, pagal specialų itališką receptą gamino makaronus, ištraukė naminio vyno, o aš, kramtydamas pirmąjį kąsnį, pajutau, kad jeigu mėginsiu jį nuryti, tai ne tik apsivemsiu, bet gali būti, kad dar ir neteksiu sąmonės. Atsikėliau nuo stalo ir grabaliodamas rankomis sienas (susirinkusieji galvojo, kad stengiuosi juos prajuokinti) išsliūkinau į kitą kambarį: tegu niekas nemato, jeigu kurį laiką tįsočiau netekęs sąmonės.
Gulėjau ant grindų. Kvėpavau iš lėto, atsargiai. Giliai. Ramiai. Mėgindamas prisiminti, kas esu, prisiminti, kad nebijau, kad galiu gyventi. Kad esu gyvis, uždarytas liepų kvapo pilname pasaulyje, nedideliame kelių šimtų metų senumo pusrūsyje, kambarėlyje su mažyčiu grotuotu langu, zakristijoje, praeityje, siaube, kurį privalau nugalėti. Privalau gyventi, esu gyvis, o tai reiškia, kad turiu gyvybę, esu gyvybė.
Grįžau prie stalo. Sėdėjau ir žiūrėjau į šurmuliuojančius žmones, mėginau šlietis prie jų gyvenimų, semtis stiprybės ir drąsos iš tų, kurie štai sau gyvena ir juokiasi dabar susėdę prie stalo, ir nebijo žydinčių liepų, nėra svetimame pasaulyje palikti kūdikiai. Nieko nevalgiau, nieko nekalbėjau. Sėdėti ir nenugriūti po stalu – tai buvo labai didelis iššūkis, ir jokios čia perkeltinės prasmės, jokios metaforos.
Nenugriuvau.
Pamažu, labai iš lėto – ne tą vakarą ir dar ne kitą dieną – gyvybė grįžo į mane. Tarsi po kokios mirtinos operacijos – iš lėto, tyliai, atsargiai plūdo į mane. Kai jau galėjau valgyti ir šypsotis, ji vis dar plūdo. Ir netgi kai jaučiausi labai stiprus ir visiškai atsigavęs, gyvybės manyje vis dar daugėjo.
Giuliano atnešė keliolika specialiai man paruoštų (senovinėmis knygdirbių staklėmis supjaustytų) minkšto, storo, gelsvo popieriaus lapų, parinko minkštą, patogų rankai juodai rašantį tušinuką ir liepė rašyti. Pasakė:
– Būtų gerai, jeigu prirašytum septyniasdešimt tokių puslapių.
Išsigandau. Bet rašiau.
Vis rašiau ir rašiau, o gyvybė nesiliovė plūdusi į mane. Per porą dienų prirašiau septyniasdešimt lapų ir paprašiau dar septyniasdešimties. Po kelių dienų – dar septyniasdešimties.
Per septynias dienas prirašęs du šimtus keturiasdešimt puslapių, dar keliasdešimt parašiau šiaip – asmeninei Giuliano bibliotekai, tiksliau – jo dirbtuvėms, kad jis galėtų savo nuožiūra pjaustyti, puošti mano prirašyto teksto lapus, spausti ant jų specialiai pagamintų klišių įspaudus, vienas raides paryškinti, kitas išblukinti – ką tik nori tegu daro. Neturiu kur dėti šito savo rašymo.
„Urbino dienoraščiai“ – ne pasaulio stebuklas, bet vis dėlto poezija. Per dešimt beprotiškų dienų parašyta knyga. Jeigu kada bus išleista, kritikai galės juoktis kiek tinkami, poetai irgi. Aš nepyksiu. Žiūrėdamas į juos besijuokiančius (tikiuosi) taip pat juoksiuosi: imkit ir patys per dešimt dienų parašykit tokią knygą, linkiu jums išgyventi tokias dešimt dienų, kaip aš Urbine, ir neišprotėti: viskas yra poezija, viskas jungiasi į vienį – kad ir kur pažvelgsi, visur matai kiaurai laiko ir daiktų, Dieve, sustabdyk šiuos regėjimus, šitą rašymą, šitą jėgą, kuri laužo mano ankšto kambario sienas, mano laikino kūno galimybes, Viešpatie, kuris vėlų 2014 metų birželio 26-osios vakarą į ankštą Urbino gatvelę atsiuntei man kelią pastojusią kriokiančią metafizinę kalę, pasigailėk jos pavadį laikiusio jaunuolio, taip, pasigailėk visų, susidūrusių su Tavimi ir Tavo siųstais demonais, kuriuos mes turime įveikti, pasigailėk visų, kurie nesigręžiodami eina į savo gyvenimą, į Tavo jiems kiekvienam dovanotą gyvenimą, apokaliptinę kovą, kurios negali išvengti nė vienas, įrašytas į gyvenimo knygą, – ir turi peržengti pasaulio kraštą, laiko ribas, kūnišką laikinumą. Ačiū, kad leidi rašyti – tada ir dabar.

2015 m. liepos 11 d., šeštadienis

Tada ir dabar. Kaip šis mano dienoraštis susijęs su „Urbino dienoraščiais“? Prabėgo metai, ir „dienoraščio“ sąvoka vis aiškiau figūruoja mano kūryboje. Išeinantis laikas. Išgarmantys metai.
Įnirtęs vėjas šiandien dangumi gena bejėgius debesis. Bejėgius? Galinga yra tų debesų „bejėgystė“. Tokia galinga, kad vėjas išsijuosęs turi pūsti ir pūsti. Patarnautojas vėjas. Tarnaujantis debesų galiai. Ir galingi debesys, pasiduodantys vėjo galiai. Gaivalų pasaulis. Žmogaus trapumas ir laikinumas įsiveržia į tai, kas nėra nei trapu, nei laikina.
Visame kame yra tik viena galia, tik viena valia. Yra Dievas, ir visa paklūsta Jam. Visa mėgina Jį atrasti, būti Jo artybėje. Vėjas pučia ir pučia, negalėdamas liautis, nes Jis taip nori. Debesys skrieja ir skrieja, nerasdami sau vietos. Kur yra debesų vieta? Kur yra mano vieta? Koks dar liko iki jos atstumas? Ir koks kvailys gali klausti atstumo – ten, kur atstumų nėra, kur viskas yra iš karto, kiekvienoje vietoje. Mano vieta yra ten, kur esu, kur negalėdamas liautis vėjas, pagal Jo valią, pučia ir pučia mane. Patarnautojas vėjas. Kalnų upės vanduo, gludinantis mano sąmonę. Tada ir dabar. Milijardai iš mano gyvenimo išgarmančių akimirkų. Dienos ir metai, iš kurių turiu išsivaduoti.
Būtybė, būnanti būtyje.
Kodėl kalbu?

Melsdamiesi ir gyvendami turime ieškoti Dievo valios. Ne savo. Tik Dievas žino, kas mums geriausia. Dažnai tą pamiršta net tikintieji. Žmogus ko nors prašo Dievą, bet to negauna ir pradeda pykti. Pyksta, kad yra ne taip, kaip jis nori. Toks pyktis tėra vargšo žmogaus kvailybė. Juk tas jaunuolis italas, dirbantis automobilių nuomos įmonėje, kuris neįpylė degalų į mano automobilį, esu įsitikinęs, negalėjo net nutuokti, kad aplaidus jo darbas išgelbės man gyvybę.
Argi jis ką numanė apie girtus vairuotojus, bersiančius cigarečių pelenus tiesiai į mano degalų baką? Argi mes numanome, kokie saitai sieja visokias mūsų gyvenimo smulkmenas? Tiksliau, argi mes suprantame, kad smulkmenų nėra? Kad viskas jungiasi į didžiulę, gilią prasmę, viskas yra kelias, viskas yra Dievo valia, kurios mes turime ieškoti. Turime mėginti atrasti ir įeiti į savo predestinaciją. Į savo laimę, savo santykį su Dievu. Štai ir aš kalbu tarsi koks nevykėlis: ne į savo santykį su Dievu, bet į Jo santykį su manimi. Viskas kyla iš Jo. Iš Jo malonės buvau sukurtas, Jis man parinko tėvą ir motiną, laiką ir pasaulio vietą, kurioje turėjau gimti, Jis mane atpirko, Jis leidžia rašyti šiuos žodžius ir Jam priklauso visa – mano tėvas ir motina, laikas, kuriame gyvenu, valstybė, mano žodžiai ir aš pats. Be Jo manęs nebūtų. Ir tas „nebūtų“ yra labai sudėtingas, nes tų, kurie yra be Jo, kaip ir nebėra – jie tik vaidenasi, užgesusios, išnykusios žvaigždės, su išspinduliuota paskutine šviesa.
Tie, kurie ieško savęs, niekada savęs neras. Tie, kurie ieško Dangaus karalystės, ras ne tik ją, bet ir visa kita – „visa kita bus jums pridėta“. Kas čia taip kalba? Aš? Kryžiaus Jonas? Šventoji Dvasia? Ar man padeda žodžiai, kuriuos pasakau? Ar jie skirti man? Ar ryt atsiminsiu, ką šiandien kalbėjau?

2015 m. liepos 20 d., pirmadienis

Labai įdomu palyginti hermeneutiką, kurią Vilniaus universitete dėstė profesorius Arūnas Sverdiolas, su ta, kurią pernai rudens semestre mokiausi Biblijos koledže. Filosofijos (ar filosofinė) hermeneutika pirmuoju atveju ir Biblijos aiškinimo hermeneutika – antruoju. Ta pati, bet ir kitokia. Biblijos hermeneutika, skirta Šventojo Rašto aiškinimui, yra tikslingai (lyg būtų kokia semiotika) nukreipta į teksto analizę ir interpretavimą.
Mokydamasis Vilniaus universitete lietuvių filologijos bakalauro programoje, o vėliau literatūros teorijos magistrantūroje, daugiausia domėjausi semiotika, psichoanalize ir fenomenologija. Hermeneutika man atrodė per daug nuo teksto nutolęs ir todėl nepriimtinas metodas. Bet Biblijos koledže požiūris pasikeitė.
Turiu prisipažinti, kad sėdėdamas užsiėmimuose ir mokydamasis namuose ne kartą savęs klausiau, ar šis teksto analizės metodas, kuris koledže dėstomas kaip hermeneutika, iš tikrųjų yra hermeneutika. Klausimas nėra toks jau kvailas. Biblinė hermeneutika, kurios dabar mokiausi, lyg ir turi visus A. Sverdiolo dėstytam dalykui būdingus principus. Svarbu teksto ir konteksto ryšys, aktualizuojamas per konkretaus laiko (kai buvo rašomas tekstas ir kam jis buvo adresuojamas) realijas: geografinės nuorodos, vietovardžiai, to meto papročiai, teksto rašymo ir aiškinimo tradicija ir taip toliau. Bet vis dėlto konteksto reikšmė aiškinant konkretų tekstą radikaliai pakito. Kuo ilgiau mokiausi biblinės hermeneutikos, tuo darėsi aiškiau, kad čia tokia struktūralizmo principais papildyta hermeneutika, kurioje galioja teksto imanentiškumo principas (?!). Labai panašiai kaip semiotikoje. Ir į kontekstą iš teksto išeinama nepažeidžiant teksto imanentiškumo.
Reformuotoje Bažnyčioje dėstoma hermeneutika remiasi Martyno Liuterio teiginiu, kad Raštas gali būti aiškinamas tik pačiu Raštu, bei Ulricho Cvinglio apibrėžtais Biblijos aiškinimo principais, sakančiais, jog bet koks neaiškumų keliantis Biblijos žodis ar žodžių junginys turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Biblijos eilutę, kurioje šis žodis ar žodžių junginys yra užrašytas, eilutė turi būti aiškinama remiantis pastraipa, kurioje yra toji eilutė, pastraipa turi būti aiškinama pagal Biblijos knygos skyrių, kuriame ji yra, skyrius turi būti aptariamas remiantis konkrečia Biblijos knyga, kurios skyrius analizuojamas, ir taip toliau, svarbiausia, kad Biblijos teiginiai nebūtų aiškinami kokiais nors užbibliniais tekstais, kurie šventraščio aiškinimą apvelia Biblijai nebūdingomis ir nepriimtinomis interpretacijomis.
M. Liuterio ir U. Cvinglio teiginiai – teksto imanentiškumo apibrėžties pradžia. Reformacija padėjo pamatus struktūralizmui? Ne šio rašinio klausimas, bet panagrinėti būtų įdomu.

Profesorius A. Sverdiolas per hermeneutikos paskaitas pateikė pavyzdį iš Mato evangelijos, kur Kristus sako: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: ‚Nežudyk‘; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 21–22) ir „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‚Nesvetimauk!‘ O aš Jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28).
Hermeneutas Kristus (anot profesoriaus) nuodėmės suvokimą čia perkelia iš veiksmų į intencijų pasaulį. Jeigu žiūrėsime iš Platono filosofijos pozicijų, turėsime kalbėti apie idėjų pasaulį, už materijos, už žmogaus veikimo ribos esantį pasaulį, kurio negalima kontroliuoti ir valdyti. Nuodėmės suvokimo perkėlimas į intencijų lygmenį reiškia jos perkėlimą į neįmanomybę, į tokį gylį, kuriame nuodėmės neįmanoma suvaldyti, paveikti. Kai kuriuos žmones dėl to gali apimti neviltis ir depresija – maždaug taip, šypsodamasis ir šiek tiek provokuodamas savo studentus, tada kalbėjo profesorius.
Šiandien į jo labai tikslią ir teisingą kalbą replikuočiau maždaug taip: kiekvieną kartą, kai į krikščionybę žvelgiame iš Platono filosofijos pozicijų, kalbame apie predestinaciją. Krikščionybei nereikia Platono. Taip, kaip Šventosios Dvasios įkvėptam tekstui nereikalingos jokios žmogiško proto filosofijos. Bet turiu pripažinti, kad Platono kalba apie idėjų pasaulį yra labai panaši į kalbą apie predestinaciją. Tiesa, yra vienas esminis skirtumas: kai išdidus ir stabmeldiškas (save sudievinantis žmogus) kalba apie pasaulį, kurio jis negali kontroliuoti ir valdyti, jį apima nerimas, baimė ir depresija, tačiau kai apie tokį pasaulį ima kalbėti nuolankus, Dievo autoritetą pripažįstantis žmogus, avis, ganoma visavaldžio Dievo, nėra jokios baimės, nerimo ir depresijos. Atvirkščiai, yra dangiška ramybė ir absoliutus saugumo pojūtis, nes nuolankus, Dievą tikintis ir Juo pasitikintis žmogus pripažįsta, jog viską kontroliuojantis tobulas, neklystantis, nesikeičiantis, emocijoms ir visokioms užgaidoms nepasiduodantis, teisingas ir mylintis Dievas, galingiausias visų pasaulių asmuo, daug geriau už žmogų žino, ko jam reikia. Ir ne tik žino, bet savo absoliučia valdžia ir galingumu garantuoja, kad visa, kas žmogui nutiks, bus geriausia, kas tik gali jam nutikti (ribotais savo protais mes to dažniausiai nesuprantame). Visa, kas nutiks, bus žmogui naudinga, skirta jo gerovei ir Dievo šlovei. Niekas negali išplėšti Dievo ganomų avių iš Jo rankos. Tuo skiriasi Dangaus karalystė nuo pasaulio filosofijų.
Manau, kad profesorius tą puikiai supranta ir pats. Ir taip pat puikiai suprastų provokacinį šitos mano replikos pobūdį.
Kodėl vis grįžtu prie predestinacijos sąvokos? Todėl, kad, mano manymu, ji yra tiesiogiai susijusi su žmogaus nuolankumu. Kaip jau rašiau anksčiau, predestinacijos sąvoka yra sietina su Dievo, o ne žmogaus valia. Visi, siejantys predestinaciją su žmogaus laisva ar nelaisva valia, daro esminę klaidą. Predestinacija yra Dievo, o ne žmogaus ypatybė. Teigti, jog predestinacija reiškia, kad žmogus negali pats priimti sprendimų, yra tolygu tokiems logikos stokojantiems pareiškimams: rytoj lis, nes antys yra pilkos; arba – Lietuva yra šalia Baltijos jūros, nes dramblys gyvena Afrikoj.
Predestinacija nėra susijusi su žmogaus gebėjimais ar galėjimais, žmogui ji aktuali tik vienu aspektu – nuolankumo. Nuolankus žmogus pripažįsta, kad viskas yra Dievo. Viskas. Tai reiškia, kad nėra jokių išimčių, jokių „o“, „bet“, „tačiau“, „išskyrus“. Visi daiktai, reiškiniai ir įvykiai, kaip ir kiekvienas plaukas ant mūsų galvos, kaip kiekviena lauko lelija, aprengta gražiau už Saliamoną jo galybės viršūnėje, kaip kiekvienas paukštis, kuriam nereikia nei sėti, nei pjauti, yra Dievo valioje. Absoliuti, nenugalima, tobulai vykdoma ir įvykdoma Dievo valia. Tikinčiojo gyvenimas yra mokymasis šią valią suprasti ir priimti. Tikintysis neieško savo valios. Tai yra krikščionybės pamatas. Kristus ir apaštalai. Daugybė katalikų šventųjų (norėčiau sakyti – visi katalikų šventieji, bet ne visų gyvenimus ir mokymą žinau) apie tai kalbėjo. Kas juos išgirdo?

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)