tekstai.lt

Jeronimas Žemkalnis. Sajos mažosios pjesės (1969)

b_250_363_16777215_0___images_stories_file_Metmenys_18.jpg1968–1969 m. Lietuvos teatro sezono svarbiausias įvykis, šalia Marcinkevičiaus „Mindaugo“, buvo Kazio Sajos „Mamu­tų medžioklės“ pastatymas Kauno dramos teatre – vienas tų retų atvejų, kai autoriaus ir režisieriaus avangardiškumas su­silaukia tokio publikos dėmesio, kuris paprastai rezervuojamas permatomoms komedijoms ar ašarinėms melodramoms. Sajos Mažosiose pjesėse (Vilnius: Vaga, 1968) galima atsekti jo ke­lią į tąjį ambicingą alegorinį scenos veikalą.

Pirmuosius šešis rinkinio vienveiksmius būtų labai lengva atmest atgalia ranka kaip „žurnalistinius“ ar „anekdotinius“. Tačiau pasiduodamas tai pagundai, kritikas praleistų progą panagrinėti dramaturgo ypatingą padėtį Lietuvoje ir Rytų Eu­ropai bet kuriais laikais būdingą visuomeninį spaudimą į lite­ratūrą. Atrodo, kad minėtieji vienveiksmiai atsirado rinkinyje ne dėl autoriaus tuštybės ar estetinio nesusigaudymo, bet dėl svarbesnių priežasčių.

Argumentai už tokių „proginių“ pjesių rašymą ir spausdi­nimą? Lietuvoje gana gausūs „saviveikliniai“ teatrai nuolatos prašo originalių ir jų sąlygomis pavaidinamų pjesių. Sajos „paprastieji“ vaidinimai, atrodo, parašyti viena akimi žiūrint į saviveiklinio repertuaro poreikius. Kiekvienas jų griebia už kaklo aktualią problemą, kurios vietinė spauda dažnai neliečia ar jei liečia, tai su pirštinėmis. Pamatyti tokius dalykus sce­noje tenykščiams žiūrovams yra stiprus ir savaip dramatiškas pergyvenimas.

Išeivijos skaitytojui Sajos „paprastieji“ vienveiksmiai įdo­mūs ir sociologiniu požiūriu. Jis akylus stebėtojas, ir iš jo pje­sių galima sužinoti, kaip žmonės dabar Lietuvoje kalba, kokie jų kasdieniniai rūpesčiai, ką jie valgo, kuo dėvi, kokius galus su kokiais galais mėgina suvesti. Tai dabartinės Lietuvos mikro-tikrovė, skirtinga nuo mūsų paliktosios. Lietuviškos temos ir veikėjai joje pinasi su bendrasovietiniais ir kartas neleng­va atsekti, kur vienas prasideda ir kitas baigiasi. Jo veikėjai šiek tiek primena Zoščenkos margą minią iš NEP’o panora­mos, bet Zoščenko, kaip Daumier, aktualią karikatūrą paverčia nuo aktualijos nebepriklausomu meniniu piešiniu. Sajos veikė­jai gi ir lieka aktualiomis karikatūromis, kurių profiliai nusipiešia situacijoms kryžiuojantis ir painiojantis.

Kai daugelio dramaturgų dialogas serga anemija, Saja tu­ri tiek žodinės energijos, kad jos galėtų paskolinti ir kitiems. Net ir pilki bei apduję jo veikėjai kalba kaip mažiukai Sajos, gyvai, sultingai ir, kartais, per daug. Autoriaus ausys nema­žiau jautrios kaip jo akys, ir jis puikiai atkuria šiandieninės Lietuvos „argot“ – nebe autentiškąją išraiškiąją sodžiaus kal­bą, bet gyvą skubiai urbanizuotos ir dar nevisai nuo sodžiaus atsiskyrusios naujosios miesčionijos žargoną. Jo žodinis žaismas („punning“) dažnai remiasi naujuoju žodynu („– Iš kombi­nato. O ką? – Tai kaip kombinuojasi?“).

Ir vis dėlto... Vis tiek peršasi klausimas, ar Sajai reikėtų pasitenkinti žurnalistinėmis-prcginėmis pjesėmis? Yra dramos veikalų, kurių kiekvieną žodį suprasdavo beraštės bobelės, ku­rių linijos buvo ryškios kaip „pop-menas“, kurių paviršiniame sluogsnyje aiškiai matėsi aktualijos, o vis dėlto jie turėjo ir kitus matavimus ir meninį polėkį. Kodėl Sajai nepamėginti su­kurti tokių pjesių, atiduoti duoklę ir saviveiklai ir menui?

„Triptike“ Oratorius–Maniakas–Pranašas Jona (1967 m. pastatytame Vilniaus Valst. Akademiniame dramos teatre) Sa­ja žengia iš buitinio anekdoto į alegorijos sritį. Pagrindinės temos lieka panašios – individas ir minia, masinė psichozė, iliuzijos ir kompromisai, – tačiau jos išreiškiamos apibendrin­tai, „bendražmogiškai“. Šie vienveiksmiai tampresni, draus­mingesni ir žymiai efektingesni.

Kai kurie „Triptiką“ priskiria „absurdiniam“ teatrui. „Ab­surdiškumas“ parankus terminas – kas tik šiandien po juo netelpa – ir dėl to pavojingas. Kiek ar kaip Saja absurdiš­kas? Jis be abejo yra skaitęs Ionesco ir Beckettą. Jo požiū­ris į eilinį pilietį gana pesimistiškas. Tie eiliniai piliečiai ar „mažieji žmonės“ (laikinai idealizuoti Rytų Europos literatū­roje kaip kontrastas privalomiems socrealizmo viršžmogiams) yra bailiai, bestuburiai, tuščiažodžiai, pasiduodą demagogiš­kiems maniakams, šerią išskirtinus asmenis bangžuvėms. „Triptiko“ pjesių savotiškas aklinumas ir inercija (niekas ne­sikeičia, o jei keičiasi, tai blogojon pusėn) primena beketišką statiškumą. Via dėlto Saja artimesnis Rytų Europos absurdistams, kurių vaidinimuose glūdi objektyvūs atitikmenys („objective correlatives“) esamajai padėčiai ir kuriuose labai sun­ku atskirti absurdizmą nuo realizmo (pvz., Vaclav Havel). Kaip flamandų paveiksluose šventieji ir karaliai, akyliau įsižiūrėjus, pasirodo esą vietiniai pirkliai, taip ir Sajos „Triptiko“ veikė­juose nesunkiai galima atpažinti jo realistinių veikalų žmo­nes, perkeltus į „niekieno žemę“ ir apvilktus antlaikiniais rū­bais. Sajos vaizduotė neišeina į lankas, jo kalba lieka kasdie­nės sintaksės ir gramatikos ribose.

Mažosiose pjesėse sutinkame stambaus potencialo drama­turgą, paperkantį savo gyvybingumu, naudojantį platų draminių ir teatrinių priemonių registrą. Jo pjesių sąrangą čia dar diktuoja ne tiek kiekvieno kūrinio organiški reikalavimai, kiek autoriaus geismas kuo plačiau išsikalbėti apie savo tezes. Su didesniu formos įsisąmoninimu, minties sudėtingumu iš jo su­lauksime svarių veikalų. Todėl nekantriai laukiame jo naujausiųjų dramų, alegorinės „Mamutų medžioklės“ ir realistinio „Šventežerio“.

 

      Metmenys, Nr. 18, 1969.