Literatūrinio herojaus sąvoką sukūrė formalistai, konkrečiai – Jurijus Tynianovas studijoje Puškinas ir jo amžininkai (1) (Šiuolaikiniame literatūros moksle tyrinėjant poeziją vartojama apibrėžtesnė – poetinio herojaus – sąvoka.) Literatūrinis herojus, pasak Tynianovo, yra nelyg autoriaus ruporas, mediumas tarp autoriaus ir skaitytojo. Autorius literatūrinį herojų – ruporą – paprastai keičia pereidamas iš vienos literatūrinės srovės, vieno literatūros žanro į kitą; taip pat – taikydamasis prie naujos ideologijos ar naujų skaitytojų poreikių. Autorius ne tik keičia savo herojų, bet, įvykus permainai jo kūryboje, gali nukreipti nauju keliu ir savo biografiją. Tokią išvadą Tynianovas padarė studijuodamas romantikų ir klasikų biografijas. Romantikas, jo manymu, kuriasi sau kitokią biografiją nei klasikas. Iš vienos literatūrinės mokyklos pereidamas i kitą autorius jaučiasi tarsi imantis naują vaidmenį aktorius, – teigia Tynianovas.
Kazį Borutą galime laikyti aktoriumi, turėjusiu daug vaidmenų. Štai jo literatūrinės kaukės (kaukė – taip pat Tynianovo į literatūros mokslą įvesta sąvoka): bernas – neramios, veržlios jaunystės poetinis herojus; vėliau – nenuoramos maištininkai, amžini klajūnai Dovinė, Girdvainis, Jurgis Paketuris. Boruta, kaip tvirtina jo Raštų įžanginiame straipsnyje Juozas Baltušis, yra labai autobiografiškas rašytojas. Įdomu, kad net jo Dangus griūva su savo pasakiškuoju bestiariumu, pasak Vytauto Kaunecko, atrodo „žaviai psichologiškas ir tam tikra prasme... realistinis kūrinys“ (2); o stilizuota meška, „stipri, bet geraširdė ir patikli meška, apgaunama visų smulkesnių žvėrių žvėrelių, vis pakliūvanti į kokią nors bėdą, – tai patsai knygos autorius!“ (3)
Boruta asimiliavo nemaža moderniosios literatūros naujovių, daug eksperimentavo, keitė žanrus, rašė įvairiais stiliais, bet jo kūrybinei prigimčiai itin artima buvo liaudies kalba, dainos, sakmės, pasakos. Į folklorą stengėsi atkreipti ir kitų dėmesį. 1926 08 06 laiške geriausiam jaunystės draugui Antanui Venclovai mini rašąs knygą „Literatūra klumpėse ir vyžose“ (4). Ketinimas parašyti studiją apie literatūrinį aktyvizmą, kur būtų itin iškeltas kaimiško poeto tipas, atrodo, buvo rimtas užmojis, nes 1926 12 12 laiške Kaziui Binkiui iš Vienos Boruta ir vėl mini būsimą savo veikalą: „Aš pats rengiuosi atsistoti diametrališkai priešingai futurizmo mašinizmui ir ruošiu tuo reikalu brošiūrą „Literatūra klumpėse“ (5). Ankstesnėje lietuvių literatūroje jis matąs tik tris dėmesio vertas figūras – Donelaitį, Strazdą ir Vienožinskį (6).
Laiškuose minimos studijos Boruta taip ir neparašė. Tarp jo rankraščių esama tik fragmento Literatūra klumpėse su 1927 m. data (7). Jame akcentuojama naujo skito su berno klumpėm nerami dvasia: „Ji plėšos. Vaitoja. Ir klykia. Tuštumą nori savimi priklykti, užpildyti“. Nėra ko stebėtis, kad Boruta, literatūros aktyvizmo (visuomeniškumo) propaguotojas, nerado bendros kalbos su keturvėjininkais. Keturvėjininkų poetinis herojus – vėjavaikis, pokštininkas, o Borutos bernas – niūrus, desperatiškas. Keturvėjininkai, be visa kita, manifestavo „amžiną šypseną“, o trečiafrontininkai – nepasitenkinimą, pagiežą, kovos patosą. Borutos bernas savo naikinančia jėga ir įniršiu buvo artimas jo propaguoto „skito“ – pasaulį atnaujinančio barbaro – poetiniam mitui, kurį sukūrė Aleksandras Blokas, Valerijus Briusovas, Sergejus Jeseninas. „[...] manau būti skitu, ,liter[atu] klumpėse, spjauti miesčioniui į snukį ir pateikti literĮatūroje] revoliucinę literatūros ideologiją“ (8), – teigė Boruta.
Savo poetinį herojų – berną – Boruta pirmąkart manifestuoja eilėraščių rinkinyje Dainos apie svyruojančius gluosnius (1927), kurį išleido „Žalia Vėtra“ – busimųjų trečiafrontininkų sumanyta, bet, kaip savo atsiminimuose teigia Antanas Venclova, iš tikrųjų neegzistavusi leidykla. Bernas – dramatiškas personažas, savo sieloje nuolat išgyvenantis tragiškus konfliktus, tiesiog katastrofas, pasak Rimvydo Šilbajorio. įprasta Borutą laikyti itin socialiai angažuotu poetu, bet šiame rinkinyje dominuoja ne socialinė tematika, t.y. susidūrimas tarp senojo kaimo ir naujos buržuazinės Lietuvos – miesto, o paties autoriaus aistringa, tragiška siela. Kaip pastebi Šilbajoris, „po Borutos mūsų poezijai reikėjo laukti iki pat Algimanto Mackaus, kol ir vėl sušvito savaip panaši ir, žinoma, savaip kitokia, rūstybės šviesa“ (9). Dainos apie svyruojančius gluosnius – asmeniškiausia, autobiografiškiausia ir dramatiškiausia Borutos poezijos knyga; desperatiška – kaip ir Mackaus poezija. Boruta šio rinkinio eilėraščius pavadino dainomis, bet kai kurie iš jų skamba kaip raudos (Mackus kai kuriuos savo eilėraščius vadino raudomis). Borutai ir Mackui svarbiausias poezijoje atrodė ne išorinis (verbalinis) eilėraščio grožis, o tikras, „neornamentuota kalba“ išreikštas, jausmas. „[...] menkas poetas, jei jis eilėraštį savo gyvenimu nerašo. Tai visai ne poetas, o tik šiaip sau rašantis. O mūsų poetai nemoka rašyti eilėraščių savo gyvenimu. Todėl jų gyvenimas troškus ir eilėraščiai nuobodūs“ (10), – rašė Boruta 1929 09 30 laiške Salomėjai Nėriai iš Vienos.
Dainos apie svyruojančius gluosnius parašytos klasikine eilėdara ir verlibru, įvairiais naratyviniais stiliais, elegine (dainos) ir neviltinga (raudos) tonacijomis, tai – avangardinės poetikos knyga. Dainas Boruta rašė 1925-1927 m. „Žalios Vėtros“ išleistame rinkinyje - 10 dainų, o Raštų pirmame tome (Neramūs arimai), kur skyrius tuo pavadinimu sudarytas pagal paties autoriaus prieš mirtį išleistą rinktinę Suversti arimai (1964), jų yra 16. Šešios „dainos“ veikiausiai buvo sukurtos po Dainų apie svyruojančius gluosnius rinkinio išleidimo, išliko autoriaus archyve per visas jo gyvenimo negandas. Rinkinys (tiek išleistasis, tiek papildytas) turi labai aiškią struktūrą, į kurią iki šiol (!) neatkreipta dėmesio. Eilėraščiai knygoje yra pateikti kaip nuoseklus autobiografinis pasakojimas: poetinis herojus – bernas – palieka gimtąjį sodžių → blaškosi po pasaulį (Europos miestus) → sugrįžta namo. Klasikinė pasakos fabula. Todėl detalesniam rinkinio perskaitymui savaime peršasi Vladimiro Proppo Pasakos morfologijos funkcinis modelis. Skaidome fabulą (išvykimas → gyvenimas miestuose → sugrįžimas) į smulkesnius siužetinius segmentus-funkcijas.
I. Poetinis herojus palieka sodžių.
1. „Daina apie svyruojančius gluosnius“.
Gluosniai. Gluosniai. Vakarop sutemus
išeisiu ten,
kur akys mato, neša kojos.
(...) Mane apžios
dienos latro paskutinio.
(Dainos..., p. 4-5)
Gluosniai, kaip žinome iš Borutos ir jo artimųjų atsiminimų, augo poeto tėviškėje. Šiame rinkinyje gluosniai yra tėviškės metonimija, simbolinė (sykiu ir konkreti) poetinė figūra.
II. Poetinis herojus sutinka priešininką (prieina miestą).
2. „Pasisveikinimas su kaminais“ („Žalios Vėtros“ išleistame rinkinyje šio eilėraščio nėra.)
III. Poetinio herojaus kova (mintyse) su priešininku.
3. „Padavimas apie geležinį vilką“ („Žalios Vėtros“ išleistame rinkinyje šio eilėraščio nėra.)
Tai ką? Sakai, suėsi.
Na ką gi, pabandyk!
Gal ir pajėgsi,
tiktai dantų per daug man nešaipyk!
Sugrūstu klumpes tau į goserę,
nors ir pakaustytam žabangom.
Ne taip seniai dar giriose žaliose
vilkus mes smaugėm savo rankom.
O jei ir pasisektu tau mane suėsti,
tai vis dėlto dar mudu pasirungsim.
Todėl, bernai,
kai eisite i miestą pėsti,
neužmirškit apsiauti klumpėm, –
jos gatvių grindiniu galingai dunda.
(Neramūs arimai, p. 34)
Magiškos galios daiktu, kuris pasakos herojui lemiamoje kovoje padeda įveikti priešininką, bernui tampa klumpės – socialinis jo luomo atributas, simbolis. Klumpes apsiauti (it kokį stebuklingą kardą prie šono prisisegti) bernas ragina ir kitus savo luomo atstovus – bernus. „Padavimas apie geležinį vilką“ – manifestinis Borutos eilėraštis. Nežinomam asmeniui 1927 m. iš Vienos Boruta rašė: „Žadu išreklamuoti kaimišką berną, sudaryti naujo Adomo ir Ievos mitą, sudaužyti Gelež[inio] Vilko, reiškia, miesto šventybės, aureolę ir diametraliai atsistoti futurizmo mašinizmui, nes lietuviškas bernas mėgsta ne po traktorium, bet ant traktoriaus joti. Reiškia, visą savo teoriją rengiuosi sukrauti ant kaimiško berno pečių, jei jis nepaneš, tada ir mano visa teorija grius. Todėl berną ginkluoju, kiek galėdamas, ir rev. skitu, ir ,osana' šaukiančiam mašinom pražydusiai žemei“ (11).
IV. Poetinis herojus prisimena sodžių. Stoiškai priima naują savo dalią.
4. „Daina apie geležinę giltinę“
Tarpuvartėj tada pagailo kažko,
kad lazdą spaudžiau rankoje kietai.
Nebeverkiau. Širdis bernu – ne vaško,
ne todėl žydi vartuose vargai.
(Dainos..., p. 6)
V. Gyvenimas mieste. Poetinio herojaus (berno) ilgesio dainos.
5. „Daina apie patiestas kojas“
6. „Daina apie klykiančią varną“
7. „Daina apie dvylika liūdnu valandų“
8. „Daina apie liūdną galą“
9. „Daina apie gatvių mylimąją“ („Žalios Vėtros“ išleistame rinkinyje nėra).
10. „Daina apie neraliuotą karvę“ („Žalios Vėtros“ išleistame rinkinyje nėra.)
VI. Poetinį herojų sukrečiantis įvykis: brolio laiškas.
11. „Laiškas iš kaimo“
Rašo jis: -
jau suvertė pavasariui ant strėnų
pirmą, riebią vagą;
pūdymu pašoniuose putoti taškosi upokšniai;
žalias kaimas pučia maištui ragą,
ir pavasariniai vėjai pro pakreiges šniokščia.
Toliau ir brolio laiške žinios liūdnos, kad: -
tas gluosnis, kur žaliavo palei kluoną,
jau nugriuvo ir kad vakar
žandaras išvedė iš tvarto karvę,
be to, dar bernus areštavo,
kur kunigą per mitingą apstumdė.
O motina senatvėje nusviro
kaip šulinio prie svirno svirtis,
kai vėjas pučia. Žaliuoti pradeda
jau pievose velėna,
tačiau nebėra ko išvest iš kūtės.
Truputi gaila. Pikta. Ir galvą skurdas ėda.
(Dainos..., p. 28-29)
Eilėraštis įdomios naratyvinės struktūros: „Laiškas iš kaimo“ įterptas į poetinio herojaus liūdnus apmąstymus – į patį eilėraščio vidurį. Laiške – poetiniam herojui nelaimę pranašaujantis ženklas: „palei kluoną“ nugriuvęs gluosnis.
VII. Poetinis herojus rengiasi pasidaryti galą.
12. „Paskutinė išpažintis“ („Žalios Vėtros“ išleistame rinkinyje eilėraštis turi kitą pavadinimą – „Daina apie latrą paskutinį“.)
Motina man sakė dar kadaise,
kad aš apgesusi anglis ant žaizdro.
Reiškia, mano dienos greitai pasibaigsią.
Reiškia, nepaslėpt man mano žaizdos.
Pirma žaizda delnuose atsivėrė,
kai netekau aš pievų.
Jas Dievas dėl manęs sutvėrė,
o aš atsižegnojau ir nuo jų, ir Dievo.
Toliau. Ne kas toliau.
Tik Kazio Borutos gatvėj kraštų nebėra.
Yra tik aštrios tartum peilio briaunos,
kur kraujas bėga, žaizdos kiauros.
(Dainos..., p. 21)
Borutą sukrėtė motinos pasakyti jam žodžiai. Seseriai Magdalenai 1927 01 31 iš Vienos jis rašė: „[...] tiesą man mama prieš Kalėdas rašė, kad aš 'lyg apgesus anglis'. Nežinau, kas mamai pasakė tokią teisybę. Gal motinos širdis. Bet teisybė. Bet man teisybė ta nemiela. Pernelyg greit suliepsnosiu“ (12).
VIII. Depresijos, apatijos būsena.
13. „Daina apie padugnes“
14. „Daina apie nulaužtą gluosni“ („Žalios Vėtros“ išleistame rinkinyje šio eilėraščio nėra.)
IX. Poetinis herojus grįžta namo.
15. „Pavieškelės gluosnių liūdnoji daina“
Pavieškelėje gluosniai nepažino
ir nusigrįžo tartum svetimi.
Ar ne todėl man kojas surakino
ir duobės vieškelio sustojo kertėmis.
(Dainos..., p. 30)
X. Bernystės kaip tam tikro (nueito) gyvenimo etapo apmąstymas.
16. „Daina bernystei“ („Žalios Vėtros“ išleistame rinkinyje šio eilėraščio nėra.)
Vai tu, bernyste mano, į platų pasauli išklydus
Pro suplėkusios palėpės pelėsius iškirsiu tau angą,
kad tu nors vėjams galėtum bernišką gėlą išklykti,
jeigu tau vietos kitur nesiranda.
(Neramūs arimai, p. 52)
Ne tik šį eilėraštį, bet ir visą rinkinį Dainos apie svyruojančius gluosnius Boruta parašė, jo paties teigimu, „su arimais ir bernyste atsisveikindamas“ (13). Tai buvo modernistiniais ieškojimais paženklintas europietiškas Borutos gyvenimo ir kūrybos laikotarpis, bet folklorizmas (šiuo atveju – pasakos fabula) jau ir tuo metu iškyla kaip giluminis jo kūrybos ypatumas, ypač sustiprėsiantis vėlesniuose kūriniuose.
Literatūrinis Borutos herojus – pradedant bernu, baigiant Jurgiu Paketuriu – išoriškai smarkiai keitėsi (bernas – niūrus, desperatiškas; Jurgis Paketuris – linksmas pokštininkas), bet savo esme išliko toks pat: romantikas, maištininkas, amžinai klajojantis, savotiškas barbaras „skitas“.
________________
(1) Ю. H. Тынянов, Пушкин и его современники, Mocква: Hayка, 1969, p. 122-165.
(2) VytautasKauneckas, „AtsiminimaiapieKazį Borutą. 2. SusitinkantLietuvoje“, in: SusitikimaisuKaziuBoruta: Atsiminimai, sudarė Eglė Borutaitė-Makariūnienė, Vilnius: Lietuvosrašytojusąjungosleidykla, 2005, p. 103.
(3)Ibid., p. 102.
(4)Kazys Boruta, Drauge su draugais [Raštai, t. 10], Vilnius: Vaga, 1976, p. 85.
(5) Dalia Striogaitė, „Kaip Kazys Boruta lietuvių literatūrą kreipė į modernizmą“, Šiaurės Atėnai, 2004 12 24, Nr. 48, p. 8.
(6) lbid.
(7) LLTI BR, f. 60-437.
(8) Naujas Žodis, 1927, Nr. 16, p. 9.
(9) Rimvydas Šilbajoris, Netekties ženklai, Vilnius: Vaga, 1992, p. 99.
(10) Kazys Boruta, op. cit., p. 121.
(11) Ibid., p. 91-92.
(12) lbid., p. 89.
(13) lbid., p. 19.
Kazys Boruta. Lietuviškasis Brandas: asmenybės laisvė, iššūkis, neprisitaikymas. Mokslinės konferencijos, skirtos Kazio Borutos 100-osioms gimimo metinėms, medžiaga, 2005.