Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas) gimė 1898 m. gegužės 21 d. Vilkaviškyje. Autobiografijoje yra suskaičiavęs, kad pergyveno dvidešimt vieną valdžią ir penkis karus, jų tarpe du pasaulinius. Rašyti pradėjo trečioje klasėje. Pirmieji kūriniai buvo atspausdinti 1914 m. juokų ir satyros laikraštyje „Garnys“ (slapyvardžiu Tadas Mardonius). Vėliau slapyvardžių turėjo daug, bet Salys Šemerys – išliko visam gyvenimui. Pirmasis pasaulinis karas S. Šemerį užklupo Vilkaviškyje, baigusį keturias klases. Mokslus tęsė gimnazijoje, evakuotoje į Vilnių, iš kur 1915 m. rudenį buvo išvežtas į Voronežą. Ten tarp mokytojų buvo Jonas Jablonskis. Įspūdį paliko Kazimiero Būgos ir Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės paskaitos. Domėjosi literatūrinėmis srovėmis, ypač simbolizmu ir impresionizmu. 1917 m. „Aušrinėje“ buvo atspausdintas pirmasis eilėraštis „Auštant“. 1918 m. S. Šemerys, gavęs brandos atestatą, grįžo į Vilkaviškį, kur porą metų gyveno, privačiai ruošdamas vaikus į gimnaziją. Tarp mokinių buvo ir Salomėja Bačinskaitė, būsimoji S. Nėris.
1920 m. S. Šemerys išvažiavo į Kauną studijuoti. Čia susitiko seną pažįstamą iš Voronežo laikų Juozą Petrėną, ir vėl atgijo svajonės apie jaunųjų literatūrinį judėjimą. Tais pačiais metais susipažino su poetu Kaziu Binkiu, kuris buvo pirmuoju jo eilėraščių kritiku ir teisėju, primygtinai skatinusiu rašyti. 1921 m., paskirtas tvarkyti dienraščio „Lietuva“ savaitinį priedą „Sekmoji diena“, S. Šemerys metodiškai atakavo „glotniąją poeziją ir jos skaitytojus“, populiarino moderniąją literatūrą. 1922 m. vasario 16 d. su K. Binkiu ir J. Petrėnu paskelbė lietuvių ekspresionistų manifestą „Keturių vėjų pranašas“. Susižavėjęs Vladimiro Majakovskio kūryba, į lietuvių kalbą išvertė eilėraštį „Broliai rašytojai“, kuris buvo išspausdintas pirmajame „Keturių vėjų“ numeryje.
1924 m., pasirodžius S. Šemerio šešiolikos eilėraščių knygelei „Granata krūtinėj“, bene skandalingiausiam debiutui mūsų poezijos istorijoje, autorius susilaukė „siautėjančios lietuvių literatūros kritikos audros... Itin kandus ir tulžingas buvo B. Sruogos straipsnis „Bare“. Taip pat labai geliamą ir šiurkščią kritiką parašė prisiekęs recenzentas A. Jakštas. Dar smarkiau purkštavo Pleirytė-Puidienė, Butkų Juzė. Tik J. Tumas-Vaižgantas užsistojo mane“.
S. Šemerys – vienas iš buriavimo sporto Lietuvoje pradininkų. Apie buriavimą pradėjo svajoti 1927 m., kai rašytojo Prano Mašioto sūnaus prikalbintas iš Kauno atvyko mokytojauti. „Apsigyventi Klaipėdoje mane, be visa ko, dar viliojo jūrų romantika. Plaukiojant jūromis, fantazijai erdvė – be ribų!“. 1934 m. rudenį iš centrinės vaistinės provizoriaus Kazimiero Mažono nusipirko dvistiebę jachtą „Gulbė“: „Taip, puiki jachta buvo „Gulbė“. Bet tas vardas mane pykino, baisiai nepatiko sąvoka „gulbė“. Juk tai pelkių ir kūdrų paukštis! <...> Tegu ši jachta neša man ir kitiems tik laimę ir džiaugsmą; tegu jos kelionės būna visados sėkmingos; tegu kelionės vandens keliais grūdina mūsų drąsą; tegu stiprina mūsų kūną; tegu šiuo laivu plauks ir jaunuomenė, kad ji pamiltų jūrą ir jūreivystę, kad būtų verta pamaina senesniajai kartai, kuri savo gretose turi tokių drąsių vyrų, tokių puikių jūreivių; tegu ši jachta išdidžiai neša mūsų trispalvę lietuvišką vėliavą; tegu atstovauja mūsų jaunajai Respublikai; tegu meilė Lietuvos dega mūsų širdyse. Ir aš jai daviau vardą „Tegu“.
Po kelių mėnesių „Tegu“ remonto ir atnaujinimo darbų, 1935 m. gegužės 25 d. S. Šemerys įgyvendino seniai puoselėtą svajonę, išplaukė su savo jachta (kap. F. Buntinas) į jūrą: „Mane žavėjo didingas jūros horizontas ir bekraštinė toluma“. Tų pačių metų liepos 3 d. S. Šemerio „Tegu“ (kap. A. Patas) ir dar trys Klaipėdos jachtklubo jachtos („Vytis“, „Gintaras“, „Argus“) pirmą kartą atstovavo Lietuvą Baltijos šalių buriuotojų sąskrydyje Švedijos Gotlando saloje ir dalyvavo tarptautinėje regatoje Foriosundas (Farösund) – Ventspilis (Ventspils). Vėliau „Tegu“ daug plaukiojo po Kuršių marias, nusigavo iki Visbio, Stokholmo, Helsinko, aplankė kitus didesnius Baltijos uostus, dalyvavo regatose. 1938 m. S. Šemerys su jachta „Tegu“ per 22 kelionės dienas aplankė Gdanską, kitus Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Švedijos, Latvijos uostus. „Kiekvienas naujas uostas – tai dar nepatirtas jausmas, nepakartojamas atradimas, tarsi vis kita moteris”.
1939 m., po pažinties per skelbimą laikraštyje, S. Šemerys vedė 23 metais jaunesnę „Klaipėdos krašto aborigenę“, Leoniją Stakelytę iš Katyčių. Prisiminimuose Leonija Šmerauskienė apie 42 metus, nugyventus drauge su poetu, rašė: „Katras iš mūsų paskelbė, kad trokšta gyvenimo draugo, tegu lieka paslaptyje <...> Bendrame gyvenime stengėmės: 1) gerai vienas apie kitą galvoti, 2) maloniai, mandagiai vienas su kitu šnekėti, 3) didvyriškai vienas už kitą kovoti“.
Vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, S. Šemerį perkėlė dirbti į Vilkaviškį, o prasidėjus karui – į Kybartus. 1944 m. poetą su šeima gyvuliniais vagonais iš Stalupėnų ištrėmė į Vokietiją. Branderburge S. Šemerys buvo įsidarbinęs techniniu braižytoju firmoje „Verner“. Pasibaigus karui, 1945 m. rudenį, visam laikui sugrįžo į uostamiestį. Nuo 1946 m. S. Šemerys dalyvavo atkuriant Lietuvos jachtklubą, mokė jaunuosius buriuotojus, teisėjavo varžybose, buvo Klaipėdos kvalifikacinės komisijos narys, Lietuvos buriavimo sporto federacijos garbės narys. Ketverius metus – iki 1949-ųjų – pirmasis Suaugusių gimnazijos direktorius (1998 m. ši mokykla pavadinta Salio Šemerio vardu), vėliau, iki išėjimo į pensiją, mokytojavo I vidurinėje, Jūreivystės, Amatų mokyklose. Nuo 1957-ųjų vasaros dirbo vien savo mėgstamąjį literatūrinį darbą. Kūrė poeziją ir prozą, rinko ir užrašinėjo Klaipėdos krašto padavimus, iš vokiečių kalbos išvertė Mažosios Lietuvos „sakas“ ir legendas, vertė į rusų ir esperanto kalbas savo kūrybą.
1969 m. buvo išleista S. Šemerio poezijos rinktinė „Granata krūtinėj”. Iš 40 eilėraščių tik 15 buvo naujai publikuoti, kiti – pakartoti iš senesnių leidimų. „Nors ir kuklutė, mažutė, vyras vis vien jos apimtimi ir apiforminimu buvo patenkintas“. Po knygos pasirodymo S. Šemerys nusiuntė į Vilnių, į Rašytojų sąjungą pareiškimą, kad priimtų jį į narius, bet atsakymo taip ir nesulaukė. „Vyras yra mėginęs šį tą daugiau išspausdinti, yra siuntęs eilėraščių į žurnalų redakcijas, buvo nusiuntęs 35 pasakėčių rinkinį, kad atspausdintų, bet vis atsisakė... Labai pergyveno, kad taip yra nustumtas į šalį, sakydavo: „Aš gyvenu spaudos draudimo gadynę“. Tvirtai laikydamasis paties surašytų „12 įsakymų sau“ (vienas iš jų – „Rašyti, kad ir nespausdina“), S. Šemerys niekada nepadėjo plunksnos – toliau eksperimentavo, tęsė jaunystėje pradėtą „kalbos inžinierystės“ darbą, gludino eilėraščių formą. Marinistinių eilėraščių ciklo „Po Baltiją vis“ pratarmėje 1980 m. rašė: „Norėjau parodyti bent dalį sudėtingos poetinės technologijos ir padaryti užuominą į jos reikšmę menui“.
Iškili S. Šemerio figūra buvo įaugusi į Klaipėdos kultūros panoramą. Vertingos jo keltos idėjos dėl miesto literatūrinio muziejaus įsteigimo, senųjų gatvių pavadinimų keitimo. Gyveno Šmerauskai H. Manto g. 23 name, šalia I. Simonaitytės bibliotekos. Bibliotekoje, kur vykdavo jo kūrybos vakarai, dabar saugomas rinkinys iš asmeninio archyvo, kurį po poeto mirties perdavė žmona Leonija Šmerauskienė. Mirė Salys Šemerys 1981 m. gegužės 14 d. Vykdant testamente išreikštą valią, palaidotas Karklės kapinaitėse ant jūros kranto. 1996 m. greta vyro atgulė ir poeto našlė. Pagerbiant pirmojo direktoriaus (nuo 1945 iki 1949 m.) atminimą 1998 m. Klaipėdos suaugusių gimnazijai suteiktas Salio Šemerio vardas.
Kadaise vadintas futuristu, save linkęs laikyti ekspresionistu, šiandieną S. Šemerys, pasak M. Šidlausko „suvokiamas jau kaip simbolinė literatūrinių neramumų figūra“, anot B. Railos „pagyrimo vertas užsispyrėlis“, P. Panavo prisiminimuose atgyjantis kaip nesenstantis skeptikas ir eksperimentatorius, „įsimylėjęs savo miestą, jūrą ir gyvenimą“. Renginyje planuoja dalyvauti rašytojo duktė Erdmė su vyru Juozapu, anūkas Mykolas su žmona Jurgita ir proanūkė Elzė, kuriai dar tik 6 mėnesiai...
Kulturpolis.lt
2013 m.
