ĮVADAS

    

     Slapyvardj Žagarės strazdelis žymus tarpukario avangardistas keturvėjininkas pasirinko vos tik pradėjęs savo kūrybinj kelią (1), – vėliau atsirado Žengė, tapęs tiesiog jo pavardės dalimi. Tačiau, šiaip ar taip, nors rašytojas nuo Žagarės smarkiai nutolo, – tarpukariu Kaunas, sovietmečiu Vorkuta (trem­tyje išbuvo beveik 15 metų), paskutinė valia buvo sugrjžti į Žagarę: atgulė ne rašytojų panteone šalia savo bendražygių, o Raktuvės kalnelyje, netoli vaikystės malūno. „Žagarė man brangi, nes ten mano tėvų namai“ (2), – pripažino J. Žlabys-Žengė.

     Žiemgalos rašytojo poezija jau ne vieno tyrinėtojo analizuota, visi avangardistinės kūrybos gerbėjai gali netrukdomai pasiskaityti 1992 m. išleistą prof. Leono Gudaičio sudarytą poezijos rinktinę „Pavasarių gramatikos“ (beje, lyrikos tomas pavadinimu „Pavasario gramatikos“ buvo sudarytas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tik nespėta išleisti). Ir visiškai liko nuošalyje, vien tik sakiniu kitu paminėtos „Gyvenimo novelės“, išleistos „Sakalo“ tragiškaisiais 1940 m. Beje, „Bibliografijos žiniose“ knyga anotuota visai šalia Salomėjos Nėries „Poemos apie Staliną“ („Bibliografijos žinios“, 1940 m., Nr. 6). Istorinių pervartų laikas neleido J. Žlabio-Žengės prozos darbo išsamiau aptarti (nepavyko aptikti jokios tuo metu rašytos re­cenzijos), o sovietmečiu ir pats rašytojas, tarpukario Lietuvos karininkas, ir jo kūryba buvo ignoruojama. Šiame straipsnyje siekiama analizuoti būtent tą užmirštąją keturvėjininko prozą, remiamasi fenomenolo­giniu ir hermeneutiniu metodais, padėsiančiais atskleisti savitą „Gyvenimo novelių“ pasaulį.

    

     KITONIŠKAS PASAULIO MATYMAS

    

     „Neaišku, kaip dirba mūsų smegenys, iš kur randasi, pavyzdžiui, metaforos ir palyginimai. Gal visa tai ateina iš transcendentinio pasaulio. Nors mes nemokame paaiškinti bei įvardyti, kaip tai vadinasi, bet visa praplečia regėjimą, lyg ir reikalauja kitos logikos“ (3), – šie J. Žlabio-Žengės žodžiai ypač tinka aptarti jo paties prozą, kuri akivaizdžiai išsiskiria iš kitų to meto darbų kitonišku pasaulio pamatymu. Visų pirma, tai nėra kaimiškos tematikos kūriniai, tokie įprasti tarpukariu, kita vertus, rašytojui nerūpi ir miesto, miesčionijos vaizdavimas, įgaunantis vis stipresnes pozicijas to meto prozoje. „Gyvenimo novelės“ jau gerokai nutolu­sios nuo realistinio pasakojimo tradicijos, – kūriniai metaforiški, atskleidžiantys egzistencines patirtis.

     Kone visų kūrinių veikėjai yra tarsi neturintys savo vietos, esantys kelyje. Toks „išvietinimas“ rašy­tojo vaizduojamas kaip keliantis nerimą, pavojingas, o kartais net pražūtingas. Tai žmogaus išbandymų erdvė, kurioje jis turi susivokti, apsispręsti. Galbūt rašytojas, pats būdamas karininkas, geriausiai juto grėsmingą istorinę situaciją, suprato savo ir ne savo noru „išvietintųjų“ dalią, kurią ir aprašė vienin­telėje prozos knygoje.

     „Išvietinimas“ ne savo noru vaizduojamas pirmojoje knygos novelėje „Vieno husarų arklio likimas“, tarsi duodančioje toną visoms kitoms. „Išvietintas“ čia yra ne žmogus, o žirgas Kariūnas, netinkantis karo tarnybai, užtat parduotas. Rašytojas sukuria įtaigų pasakojimą apie gyvenimo pervartas, su ku­riomis nenorima susitaikyti: žirgas pabėga nuo savo naujojo šeimininko ir vėl sugrįžta į kareivines. Vis dėlto „išvietinimas“ yra neatšaukiamas, nėra laimingos pabaigos: nors visiems gaila Kariūno, naujasis šeimininkas jį susigrąžina. „Toks mūsų arklių likimas“ (4), – reziumuojama novelės pabaigoje. Nereikalingo arklio paveikslu rašytojas apibendrina žmogaus dalią, galbūt savo paties karčią patirtį: po voldemarininkų pučo 1934 m. buvo atleistas iš karo tarnybos.

     Įdomu tai, kad pasakojama ne autoritetingai įvykį vertinant iš šalies, o renkantis „išvietintojo“, šiuo atveju arklio, poziciją. Beje, arklys visuomet vadinamas vardu Kariūnas, jam apibūdinti pasirenkami tokie pat žodžiai kaip ir žmogui: „Kariūnas visą laiką kinkomas stovėjo ir nepratarė nė žodžio“ (5). Galbūt tokia pasakojimo maniera rašytojas siekia platesnio apibendrinimo: likimas suvokiamas kaip visiems bendras, neatšaukiamas – „išvietintųjų“ kančia sujungia žmogų su kitomis gyvomis būtybėmis. Skaitant šią novelę atmintyje atgimsta šv. Pauliaus žodžiai, užrašyti laiške romiečiams: „Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo“ (6) (Rom 8, 22-23). Taigi pasakodamas iš pirmo žvilgsnio paprastą istoriją apie arklį rašytojas paliečia kančios temą, kuri veda skaitytoją prie egzistencinių apmąstymų apie kūrinijos dalią.

     Pasakojimo epilogas liudija stojišką susitaikymą su lemtimi: pakartotiniam Kariūno išvedimui nesiprie­šina nei husarai, nei pats Kariūnas. „Išvietinimas“ suvokiamas kaip neišvengiamybė. Ypač akcentuojamas žmogaus ir arklio mažumas, nereikšmingumas šioje likiminėje dramoje: „Jau Kariūnas beliko tik visai mažas taškelytis ir vos vos matėsi tas žmogelis, kuris, kaip ir vakar Kariūną, kaip likimas, nuvedė ir nuvedė“ (7). Dukart pakartotas veiksmažodis „nuvedė“ tik dar labiau sustiprina prievartinio veiksmo stiprumą.

     Šiam pasakojimui labai artima novelė „Pono Varteivos diena“, kur vedama paralelė jau ne tarp žmogaus ir gyvūno, o tarp žmogaus ir daikto. Čia pagrindinis veikėjas – žaisliukas. Rašytojas pristato jį kaip asmenį, anaiptol ne iškart duodamas suprasti, kad rašoma apie negyvą daiktą. įvyksta panaši metamorfozė kaip ir kito avangardisto keturvėjininko Petro Tarulio prozoje: tai, kas negyva, virsta gyva ir reprezentuoja gyvąjį pasaulį. Šitoks sukeitimas padeda rašytojui išvengti sentimentalumo ir pagrau­denimų apie žmogaus nereikalingumą susvetimėjusiame, vien pinigais paremtame žmonių pasaulyje: visa tai galbūt atsirastų renkantis pasakojimą iš moters pozicijos.

     Tik iš novelės detalių galima suprasti, kad veiksmas vyksta tarpukario Kaune, po kurio centrą, tikė­damasi sutikti žmonių, moteris nuolat vaikščiodavo: užsimenama apie Laisvės alėją, maisto krautuves. Vis dėlto vieta rašytojui iš esmės nėra svarbi, daug svarbiau – santykis. „O žmonių pasitaikydavo daž­nai daug, kaip skruzdėlių“ (8), – rašo J. Žlabys. Priešpriešinama žmonių daugybė ir žmogaus vienišumas, pasilikimas tik su savo vargu. Toji pasakojimo moteris „išvietinta“, pasmerkta nuolatiniam klaidžiojimui ir ryšio ieškojimui, kuris baigiasi tragiškai. Tiesiogiai net ir nepasakoma, kad ji mirė, – tragiška tikrovė užgožiama Varteivos pasaulio: „Visi stebėjosi, kaip pašėlusiai šokinėjo Varteiva. Tik vėliau jis kažkaip atlyžo ir, pagaliau, sustojo, o gal kas jj sustabdė. Ir kai pasibaigė jo paskutinis šuolis, tai jis ėmė ir nusišypsojo. Ant žemės palei ratus gulėjo jo moteris. Jam atrodė, kad ji į jį žiūri ir truputį taip pat, kaip ir jis, šypsosi“ (9). Tokiu pasaulio pamatymu rašytojas savaip filosofuoja: daiktas svarbesnis už žmogų, jam teikiama pirmenybė. Ponas Varteiva šiame kūrinyje bene ir reprezentuoja tą sumaterialėjusį pasaulį, kuriame svarbiausia yra funkcija, piniginiai santykiai.

     Abu šie kūriniai atskleidžia J. Žlabio-Žengės pasaulio kitoniškumą: tai savotiškos parabolės, žmo­gaus likimo apmąstymas. Centrinėmis pasakojimo figūromis pasirenkant arklį ar žaisliuką siekiama kuo didesnio įtaigumo, kuris vargiai būtų jmanomas pasikliaujant įprasta pasakojimo strategija. Akivaizdu, kad rašytojas nebijojo būti kitoniškas. Šis kitoniškumas bene artimiausias Juliui Kaupui, kurio prozos knygoje „Daktaras Kripštukas pragare“, išleistoje jau po karo, 1948 m., taip pat ryški apibendrinanti žmogaus pasaulio vizija, atskleista per pasakų personažus.

    

     KLAIDŽIOS KELIONĖS MOTYVAS

    

     Ne vienoje novelių pasakojama apie klaidų žmogaus gyvenimą tiesiogine ir perkeltine prasme, apie kelionę, kuri yra iššūkis keliaujantiesiems. Parabolišku pasakojimu galima būtų laikyti novelę „Žvakutės“. Beje, tai vienintelis kūrinys, kuriame minimi rašytojo gimtųjų vietų vardai: keliaujama į Žagarę, prisimenamas Daukšių kaimas, Pabaliai, Žabuotinio, Lėlatės, Mamatės ir Archiriejaus kalvos (tos pačios vietos aprašomos ir autobiografijoje „My lady“). Novelė pradedama nuo kito teksto – Jo­no Biliūno „Piestupio“, kuris ir išprovokuoja savotišką tęsinį, papildymą, paantrinimą. Rašytojas kuria intertekstą, verčiantį prisiminti gerokai anksčiau už jį rašiusio J. Biliūno kūrybą, konkretų kūrinį – kaip ir kiti modernieji rašytojai, J. Žlabys-Žengė verčia skaitytoją būti aktyvų bendraautorių, galintį gretinti, analizuoti, pastebėti, kas rašytojų akcentuojama.

     J. Žlabys-Žengė, panašiai kaip ir J. Biliūnas, įsigilina į liaudišką vaizduotę, kuri įvairioms gamtos mįslėms randa savo paaiškinimus. Pasakojama apie žvakutes, arba žaltvyksles, kurias žmonės matyda­vę Daukšių balose ir laikę nekrikštytomis „dūšelėmis“. Pasirodė, jog tos pamatytos ir labai keliautojus išgąsdinusios žvakutės tesą tik du keliautojai dviračiais. Tačiau šioje vietoje novelė anaiptol nesibaigia, kaip kad J. Biliūno, išsiaiškinus, jog vaiduoklis buvo paprastas žmogus: net ir netikint jokiais mistiniais reiškiniais, ne mažiau klaidžiojama. Taip atsitinka su nakties keliautojais, kurie, norėdami greičiau nuvykti į vietą, pasuka klaidingu keliu, vedančiu į kažkokj dvarelį, išvyti iš jo vėl grįžta į tą patį kelią ir važiuoja neapsižiūrėję atgal į Mintaują... Rašytojas tarsi sugestijuoja, kad net ir atsisakius bet kokio tikėjimo mis­tiniais dalykais, išmokus viską racionaliai paaiškinti, vis dėlto yra kažkas, kas verčia klaidžioti. Nakties, kurioje pasimeta keliauninkai, simbolis galia būti aiškinamas labai įvairiai. Galbūt vienas iš raktinių šio kūrinio jvaizdžių yra auksinis gaidys ant aukšto bokšto, simbolizuojantis šv. Petro išdavystę – žmogiškąjj silpnumą: net ir viską išsiaiškinęs žmogus tebėra tokia pat trapi būtybė, pasmerkta klajoti.

     Novelėje „Manevruose“ pašiepiami jau ne kokie nors senų žmonių prietarai, o mokslinės žinios, kaip netikros, galinčios suklaidinti. Situacija labai panaši kaip ir ankstesniame kūrinyje: ulonai, dalyvaujantys vienos nakties manevruose, atsiduria nepažįstamoje vietoje, kurioje turi veikti pagal iš anksto numaty­tą planą. Absurdiška, kad netgi vietovės, kuri nurodyta žemėlapyje, nėra: Dembruvkos dvaras išnyko nepalikdamas nė žymės. Kūrinio epiloge paaiškinama, kas vis dėlto atsitikę: dvare kilę gaisrai ir jis išnykęs, o už keleto kilometrų įsikūręs Lietuvos naujakurys. Taigi gyvenimo kaita daro savo korektūras, kurias ne taip paprasta greitai susekti ir užfiksuoti.

     Rašytojas šioje novelėje labai gyvai perteikia žmonių klaidžiojimą po nepažinią aplinką: „Atskiri dideli medžiai tarytum tyliai žiūrėjo ir klausėsi, kaip šitie ponai, įsukę į tuos raistus, dabar išeis. Jie at­rodė nedraugiški, net savo rūšies priešai, nes tylėjo kaip kokios šmėklos ir nieko nesakė“ (10). Akivaizdu, kad J. Žlabiui-Žengei rūpi ne objektyvus žinojimas, o individuali patirtis, kuri gali būti labai prieštaringa. Simboliška ir tai, kad nauja vietovė, kurioje įsikūręs naujakurys, nurodoma kaip bevardė – individualiai (ne pagal žemėlapius) atrastiems dalykams ne taip paprasta surasti vardą.

     Klaidi kelionė – viena iš temų, leidusių rašytojui pažvelgti į žmogaus gyvenimo prieštaravimus. Svarbu, kad rašytojas nesiima filosofuoti, o „filosofuoja“ pats pasakojimas: kuriama antrinė struktūra, atskleidžianti savitą J. Žlabio-Žengės požiūrį į pasaulį. Pasirinkdamas fabulas, kurias patvirtina savo, kaip dalyvaujančio vyksme, autoritetu, avangardistas keturvėjininkas sukuria įtaigų kūrinį, kurį galima perskaityti ir interpretuoti įvairiai.

    

     TARPUSAVIO SANTYKIŲ LABIRINTAI

    

     J. Žlabys-Žengė savo novelėse siekia ne tik filosofinio apibendrinimo, bet ir psichologinio tikru­mo. Bene labiausiai į prieštaringą žmogaus pasaulj įsigilinta kūriniuose „Baisusis vakaras“ ir „Srovėj“. Pirmajame rašytojas imasi keblios, mažai analizuotos temos – kolaboravimo. Pasakojama apie 1905 m. įvykius, kurie žmones padalijo į dvi stovyklas – revoliucionierius ir kolaborantus. Vaizduojamas momentas, kai revoliucionieriai nusprendžia atkeršyti lietuviui, rusų desėtnikui, kuris plakė 1905 metų vyrus. Viskas įvyksta tuo metu, kai šeima ramiai vakarieniauja. Rašytojas labai įtaigiai parodo augan­čią įtampą namuose, tačiau ne aprašydamas žmonių jausmus ir mintis, o „prakalbindamas“ aplinką, kuri perteikia žmonių nuotaikas. Ypač paveiki kulminacinė scena:

    

     – Dovanokite, – kartojo tyla, – pasidarė trumpa, bet labai reikšminga valandėlė. Ji gal buvo trumpa, nors galėjo atrodyti ilga. Svarbu, kas dabar turėjo įvykti. Jei bus dovanota, tai visas kambarys galės nurimti ir atsikvėpti. Galės būti rami krosnis, stalas, užuolaidos, veidrodis, asla. Galės ramiai kalenti, kaip pasišokęs garnys, į palubį laikrodis, galės ramiai spindėti šventųjų paveikslai. Visi galės būti ra­mūs ir tikri. Taip pat pats Kazimieras, jo šeima ir kaimynai – visi ir visi. Bet jei nebus dovanota, tai kas tada reikės daryti? Skausmo apimta suriks krosnis ir kurčiai subildės. Norės užsidengti nakties šešėliu veidrodis, sustoti vieną momentą laikrodis, subildėti ir pajuodėti asla (11).

    

     Taip psichologizuotai galėjo aprašyti aplinką nebent J. Žlabio-Žengės pirmtakas Ignas Šeinius. Išskir­tina šioje novelėje yra tai, kad toji aplinka ne tik atspindi žmonių nuotaikas, bet tampa tarsi pagrindinio veikėjo minčių, sąžinės priekaištų įgarsintoja:

    

     – Ar dar plaksi mūsų brolius Bukaičiuose, daužysi žmonių kūnus, paliksi žmonas ir vaikus? Ar dar plaksi, pone Kazimierai? – tarytum prikaišiojo ir tyčiojosi galinis langas. Lango stiklai žybčiojo patamsyje, mėtė piktus žvilgsnius Kazimierui į akis, o tuo metu ties galiniu langu pasirodė juodos figūros (12).

    

     Ši novelė yra bene viena dramatiškiausių. J. Žlabys-Žengė sugeba kurti įtampą: kruopščiai aprašomos atskiros scenos, kurios parodo žmogaus vidinės įtampos augimą. Kūrinio pabaigoje rašytojas pavadina desėtniko gyvenimą tarnybos ir savo kraujo tragedija. Vaizduojama, kaip žmogus vėliau prasigeria ir miršta ne savo mirtimi. Rašytojas tiesiai nepasako, kad žmogus nusižudė – leidžia pasakojimo labirin­tuose susivokti pačiam skaitytojui. Tokią baigtį sugestijuoja iškalbinga kulminacinė priesaikos neišduoti savo žemės ir kraujo scena: Kazimieras bučiuoja Kristaus paveikslą. Taip savotiškai primenamas Judo likimas: šis irgi bučiavo Kristų. Tai, kad mirusįjį desėtniką pagerbė visa to laiko administracija, jo tarny­bos draugai ir viršininkai, liudija Kazimierą kaip tik ir buvus Judu, nepakėlusiu savo kaltės.

     Rašytojas šio kūrinio skaitytojui palieka interpretacijos laisvę: nėra viskas paaiškinama kaip tradicinia­me pasakojime, kuriame viešpatauja visažinis pasakotojas. Kūrinys pristatomas kaip „seni atsiminimai“, kuriuos išgyveno vaikas. Nors pasakojama iš suaugusiojo pozicijos, tačiau prisimenama vaikiška patirtis, kuri yra ne tokia kaip suaugusiojo: liudijama tai, kas vyko, tačiau kartu daug kas paliekama nežinoma. Tai prisideda prie intrigos kūrimo, nes tuos tuščius tarpus tenka užpildyti skaitytojui.

     Kitokį psichologinį rebusą J. Žlabys-Žengė užduoda spręsti skaitant novelę „Srovėj“. Vaizduojama dviejų jaunų žmonių kelionė garlaiviu, kurios metu vėl tarsi atgimsta seni jausmai: jaunas hidrologijos asistentas Laidenis, dar būdamas studentas, mylėjo panelę Jadvę, vėliau tapusią jo draugo žmona po­nia Kryliene. Rašytojas įtaigiai atskleidžia, kaip bendri prisiminimai, atgaivinti kelionėje, pamažu grąžina į praėjusį laiką. Tarsi visiškai nekaltas bičiuliškas kalbėjimasis virsta daug žadančiu flirtu, kuris vaini­kuojamas aistringu bučiniu susitikus Nidoje. Galėtume tikėtis tradicinio meilės trikampio, keršto istorijos ir pan., tačiau šiame kūrinyje taip nėra. Kulminacija ir epilogas labai netikėti: Laideniui atvykus ponios Krylienės kvietimu į Nidą pasisvečiuoti, moters vyras juos palieka dviese teisindamasis iškvietimu į Klaipėdą. Laidenis, užuot pasilikęs tame pačiame viešbutyje, taip pat atranda priežastį skubiai išvykti. Rašytojas, kaip ir anksčiau analizuotame kūrinyje, nesiima nieko aiškinti, palieka susivokti skaitytojui.

     Tai vienintelis rinkinio kūrinys, kurio pagrindinė tema – meilė. Metaforiškai čia ji pavadinama jūra, stichija, kuri traukia visus ir baugina. Iškalbingas pats paskutinis epizodas: palikęs viešbutį, Laidenis eina visai arti kranto, o iš jūros teškia banga po bangos. Būtent toks yra jo pasirinkimas – būti šalia, bet toliau nuo gelmės. Šis gilių vandenų motyvas išraiškingai buvo perteiktas gerokai anksčiau rašytoje Igno Šeiniaus novelėje „Bedugnė“: tai žmogaus vidinių instinktų simbolis. Tokiai interpretacijai nesiprie­šina ir J. Žlabio-Žengės tekstas: „Kažkodėl iš karto pasidarė neramu. Jam net pasirodė, kad jis kažkur gali pasinerti“ (13). Abiem rašytojams rūpėjo atskleisti instinktų galią, subtiliai aprašyti meilės psichologiją. Išskirtina šiame kūrinyje yra tai, kad ne paskutinėje vietoje atsiduria ir moraliniai klausimai: vaizduojamas niekieno nevaržomas žmogus – nėra jokių išorinių kliūčių (draugas netrukdo, net pasitraukia), tačiau vis dėlto išlieka vidinės nuostatos, kurios neleidžia peržengti ribos. Taigi rašytojas vaizduoja žmogų, kuris pats jaučiasi atsakingas už savo veiksmus: iškeliama individuali valia, jteisinama aktyvaus žmogiškumo koncepcija kaip ir kito modernaus autoriaus Jurgio Savickio kūryboje.

    

     JUOKINGAI GRAUDŽIOS ISTORIJOS

    

     Akivaizdu, kad rašytojas visuose savo kūriniuose vengia tragiško patoso: greičiau pasigirsta švelni ironijos gaidelė, nepiktas juokas. Bene didžiausia juoko dozė novelėje „Juokdarys vaiduoklis“, pasako­jančioje vaiduoklių istoriją, nutikusią Jurdaičių dvare: žmonės kalbėję, jog baronas Ošenas mato Mėly­nąją damą, kurią kažkada jis mylėjęs, o ši mirusi. Tačiau tai, kas tragiška, šiame kūrinyje paverčiama komedija: vienas vyras persirengia Mėlynąja dama ir gąsdina kitą dvaro gyventoją, kuris sakosi esąs drąsus. Rašytojas vaizduoja, kaip dvaras nebetenka savo paslapties, mistikos, o virsta įprastais namais, kuriuose gyvena įvairūs žmonės, pakeitę senuosius dvarininkus. Galbūt juoku parodomas sugebėjimas neprisirišti prie praeities, jos slogučių, o gyventi šia diena.

     Kita juokingai graudi istorija taip pat susijusi su dvaru ir jo praeitimi. Novelėje „Napoleono iždo gaisras Lietuvoje“ minimas Pašušvės dvaras, į kurį užsuka vienas eskadronas po Lietuvos kariuomenės manevrų. Nors dvare susirinkusi leitenantų draugija yra jauna ir linksma, tačiau į tą linksmą vakaro nuo­taiką įsiterpia vienas pasakojimas – istorija apie Napoleono iždo dalį, kuri buvo nusikalstamai nusavinta per sukeltą gaisrą, o už tuos pinigus nupirktas visas dvaras, – šią nuodėmę menąs mūrinis kryžius vidu­ry kiemo. Vėlgi, kaip ir anksčiau analizuotoje novelėje, rašytojui rūpi santykis su istorija, – praeitis vien težadina vaizduotę, kaip viskas galėjo vykti, tačiau nėra kaip nors vertinama: šeimininkas prisipažįsta, kad yra to, kuris padarė nusikaltimą, palikuonis. Pabaigoje netgi užsimenama, kad kariai, kaip kokie šių dienų turistai, bandę užsirašyti kryžiaus parašą: taigi dvaras su savo istorija tėra tik kaip muziejinė relikvija, jau neturinti ryšio su dabartimi, todėl nė kiek nebauginanti savo nusikaltimais. Rašytojo ironija ir juokas atsiskleidžia gaisro epizode: „Ir štai, jis drebančia ranka prikiša degtuką. Bet čia būkime is­toriškai teisingi, nes jis tada degtuko neturėjo, o rado priemonę kitaip ugnj jskelti“ (14).

     Pasitelkdamas juoką ir švelnią ironiją rašytojas savotiškai „valiūkauja“, žaidžia kaip dažnas avan­gardistas keturvėjininkas. Tačiau toks žaidimas anaiptol nėra savitikslis. Tai būdas demistifikuoti praeitj, jos tragizmą paversti komizmu. Tokiu būdu išvengiama patoso ir graudenimų.

    

     VIETOJ EPILOGO

    

     „Autoriaus žodį“, paskelbtą pačioje rinktinės pradžioje, rašytojas baigia tokiu sakiniu: „Autoriui di­džiausias smūgis būtų, jei jis savo raštų turiniu ir savo raštų forma būtų palaikytas bailiu“ (15). Pirmuoju prozos rinkiniu J. Žlabys-Žengė išties įrodė, kad lietuvių prozaikų gretas papildo drąsus menininkas. Deja, kūrybinė biografija ties šiuo rinkiniu kaip tik ir nutrūko. Belieka tik apgailestauti, kad Žagarės strazdelio giesmė buvo per prievartą nutildyta.

     „Jo poveikis liko veikiau slaptas nei akivaizdus“ (16), – taikliai pastebi Janas Peteris Locheris, aptar­damas keturvėjininko poeziją. Tas pats pasakytina ir apie J. Žlabio-Žengės prozą. Rašytojo ieškojimai rodo perėjimą nuo tradicinio pasakojimo modelio prie modernaus, kuriame už pirminio pasakojimo klodo ryškėja antrinė struktūra, tampa ypač svarbios atskiros detalės, motyvai. Tokiu keliu pasuko vėlesnieji XX a. antrosios pusės prozaikai.

    

     IŠVADOS

    

     J. Žlabio-Žengės „Gyvenimo novelių“ negalima būtų priskirti nei kaimiškos, nei miesto tematikos prozai. Akcentuojama ne vieta, o gyvenimo patirtys, tai, kas bendražmogiška. Iš pirmo žvilgsnio papras­tos, kone kasdieniškos istorijos paverčiamos parabolėmis, – už tariamo paprastumo slypi egzistenciniai išgyvenimai, skleidžiasi savitas pasaulio suvokimas. Taip rašytojas filosofuoja pačiu pasakojimu, palik­damas didžiulę interpretacijos laisvę skaitytojui.

     J. Žlabys-Žengė eksperimentuoja – tai, kas negyva, neretai tampa gyva, ima kalbėti daiktai. Net dviejose novelėse pagrindiniu pasakojimo objektu pasirenkami ne žmonės – žirgas, žaisliukas, pasaulis vaizduojamas renkantis būtent jų poziciją. Nejprastas pasakojimo modelis verčia skaitytoją būti dėmesin– gesnj pačiam tekstui, o ne vien tik pasakojamai istorijai. Rašytojas sąmoningai daug ko nepasako iki galo: įvykio interpretacija aiškėja iš atskirų detalių, įvaizdžių. Atsisakydamas visažinio pasakotojo pozicijos J. Žlabys-Žengė „žaidžia“ su skaitytoju – būtent jam tenka baigti istorijas, viską pačiam iki galo išsiaiškinti.

     Išanalizavus šią vienintelę J. Žlabio-Žengės prozos knygą, galima būtų tarti, kad rašytojas savo novelistika pasirodė jau kaip brandus menininkas: kūriniai meniškai įtaigūs, išbaigti. Tikėtina, kad „Gy­venimo novelių“ rinkinys sulauks ir daugiau tyrinėjimų.

    

     1. Bernotaitė J. Maištautojo dalia. – Darbai ir dienos, 2003, t. 35, p. 187.

     2. Macijauskienė M. Žodžiai iš testamento. – Kauno diena, 1994 m. rugsėjo 26 d., p. 15.

     3. Vanagienė V. Tai atsitiko likimiškai... – Tiesa, 1992 m. liepos 31 d., p. 5.

     4. Žlabys J. Gyvenimo novelės, Kaunas, 1940, p. 24.

     5. Ten pat, p. 18.

     6. Naujasis Testamentas. Iš graikų kalbos vertė Č. Kavaliauskas. Salzburg, 1989, p. 378.

     7. Žlabys J. Gyvenimo novelės, Kaunas, 1940, p. 24.

     8. Ten pat, p. 161.

     9. Ten pat, p. 178.

     10. Ten pat, p. 154.

     11. Ten pat, p. 38–39.

     12. Ten pat, p. 37.

     13. Ten pat, p. 102.

     14. Ten pat, p. 85.

     15. Ten pat, p. 8.

     16. Locher J. F! Sužaistos ir laimėtos reikšmės K. H. Machos, A. Platonovo ir J. Žengės tekstuose. – Šiaurės Atėnai, 2001 m. sausio 20 d., p. 9.

    

     LITERATŪRA

    

     Bernotaitė J. Maištautojo dalia. – Darbai ir dienos, 2003, t. 35.

     Locher J. F. Sužaistos ir laimėtos reikšmės K. H. Machos, A. Platonovo ir J. Žengės tekstuose. – Šiau­rės Atėnai, 2001 m. sausio 20 d.

     Macijauskienė M. Žodžiai iš testamento. – Kauno diena, 1994 m. rugsėjo 26 d.

     Naujasis Testamentas. Iš graikų kalbos vertė ir įvadus parašė Č. Kavaliauskas. Salzburg, 1989. Vanagienė V. Tai atsitiko likimiškai... – Tiesa, 1992 m. liepos 31 d.

     Žlabys J. Gyvenimo novelės, Kaunas, 1940.

    

     Žiemgala, 2009, Nr. 2

 

    

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1