Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/impermot.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/impermot.jpg


impermot.jpg       Dalia Jazukevičiūtė. IMPERIJOS MOTERIS. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – 67 p.

       Dalios Jazukevičiūtės eilėraščių knyga, provokatyvaus dizaino ir pavadinimo, pasirodė po keturiolikos metų, praėjusių po knygos „Traukinys Nr. 183“. Po metų, pripildytų aistringos publicistikos, geros eseistikos, tekstų, rodančių ir prozininkės galimybes. Prisimena jos debiutas „Moksleivyje“, pačioje septinto dešimtmečio pabaigoje; išskirtinė energija, veržlumas, kartu – empatiška šiluma, pamatinis solidarumas su gyvenimu ir gyvenančiais. Ir dabar D. Jazukevičiūtė geba gynybiškai reaguoti į gyvenimą; rašydama lyg ir ne apie tai, sugeba įterpti nors kelis esmingus sakinius, kuriuos perskaito tie, kam jų reikia. Už visų tekstų slypi ta pati juos maitinanti versmė – atvira, nepridengta ir prisidengti negalinti sąmonė. O šiandieninis žmogaus pasaulis yra priedangų zona; pridengia pozos, kaukės, net šypsenos. Pridengia kovos, nors dažnai bekovojame tik už pačią galimybę kovoti.

       D. Jazukevičiūtės poezija kovoja už teisę jausti skausmą. Gal dar bendriau – tiesiog jausti. Arba būti gyvai, dar būti. Už erdvę, kurioje išliktų atvirumas. Gal dar paprasčiau – už poeziją, kurioj būtų girdėti tikras, nesuvaidintas žmogaus balsas, kenčiantis, kviečiantis, abejojantis, sakantis, norintis būti išgirstas. Moteriškas, mylintis. Atrodo, kad į literatūrą (o per fenomenologinį-hermeneutinį protokolą ir į literatūros kritiką ) grįžta naujasis biografizmas; autoriai keliasi iš numirusių (laikas po autoriaus mirties), savimi, savo atskira patirtimi, išgyvenimais, vaizduote ir kalba liudija, kaip tai yra, kaip yra gyvenimas ir kaip yra nuo jo neatskiriama, bet tiesiogiai nepatiriama mirtis. Knygos baigiamasis akcentas – eilėraštis „Godi gyvenimo ir mirties...“: „Godi gyvenimo ir mirties, / bet po šitiek mirties repeticijų / taip ir neišmokusi numirimo ilgos procedūros“. Intonacija, perimanti sąmonės būseną, kūno laikyseną. Stipriųjų, provokatyviųjų sąmonės galių sintaksinės-intonacinės transfigūracijos. Įtemptas, prieštaringas ir energetiškai veiksmingas jų ryšys su nuostatomis, kurias D. Jazukevičiūtė išsako poezijos knygos „Imperijos moteris“ palydimajame ir savaip programiniame žodyje: „Žinau, kad mano eilėraščiai patiks tiems žmonėms, kurie gyvena be odos. Tiems, kuriems Dievas neužaugino storos odos, nors jie kasdien šito prašo. Patiks tiems, kurie nesistengia paslėpti nuo savęs ir kitų, kad gyventi skauda, ir kurie žino, kad jie yra tikrai laikini“. Sukluskime – visi žinome, kad esame šioje žemėje, šiame gražiausiame iš gražiausių pasaulių laikinai, bet ir nežinome. Perspėjanti poezija – ne tai, kad turėtume kasdien barstytis galvas pelenais, o kad neprarastume transcendencijos jausmo, peržengimo būtinybės. Tą aukštąjį būties horizontą D. Jazukevičiūtė formuoja pagal krikščionybės trajektorijas, prie baikščios ir kartu išdidžios žmogaus sąmonės glausdama jas paradokso, ironijos linijomis. Savičiausiai: egzistenciniu atvirumu nebūčiai. Dievas – bet tas, su kuriuo kalbamasi ir tariamasi, kurio sprendimus stengiamasi palengvinti lanksčios sintaksinės ir semantinės ironijos fraze. Jau paminėto eilėraščio „Godi gyvenimo ir mirties…“ pabaiga: „aš visai nežinau / ką tau su manimi daryti / Dieve“. Arba Paskutinio teismo teisėjas, ištariantis pavargusiu balsu: „Sargybini, / įleiskite/ ją pagaliau dangun / ne pernelyg sugriežtinto režimo“ („Kai aš, sulaukus pagaliau eilės...“).

       Poezija, aistringai teigianti teisę jausti; jausti skausmą ir vieną svarbiausių jo versmių – meilę. Meilę, kurios nepatyrę mes liktume akli ir kurti. Teisę būti tokiai ar tokiam, kokie ateinam į šį pasaulį ir kokie iš jo išeiname, nedaug tepasikeitę, nedaug teišmokę. Tik praradę. Pagal meilės kalbą D. Jazukevičiūtė lieka artima svaigiajai rusų sidabro amžiaus moterų poezijai – pirmiausia Marinai Cvetajevai. Galima justi ar tik nujausti vieną kitą atgarsį („Mylėk mane už tai, kad laikina...“). Netgi artimumą tos poezijos įteisintiems prozaizmams.

       XX a. filosofija atsigręžė į kitą, į dialogą su kitu. Kodėl? Kad buvo pajausta (pirmiausia tų, kurie be odos, dramatiškai atvirų sąmonių), jog žmogų ima gaubti totali vienatvė, kurioje jis dūsta, jei nepajėgia įveikti į refleksiją, savianalizę linkusios prigimties, jei nesugeba tapti gyvenimo vartotoju. Gyvenimo gamyba ir gyvenimo vartojimas yra dvi to pačio reiškinio pusės; gaminama vartojimui, vartojama gaminimui. Vis labiau suartėja vartojimo ir gamybos procesai: atliekų verslas tampa vis pelningesnis. Kuo daugiau vartosime, tuo daugiau gamybos šansų turės atliekų perdirbėjai. Plonas lyg ūkas atmosferos sluoksnis virš mūsų, pramušamas ir naftų verslovių didesnio gaisro – kad ir nuo krintančių bombų Irake. Negalvojame apie tai. Nepajėgiame galvoti, jei norime gyvenimą pelningai vartoti.

       Kodėl apie tai kalbu? D. Jazukevičiūtės knyga prisitraukia ekologinį, o galiausiai egzistencinį kontekstą, nors kalba apie vienatvę, kurios neįmanoma įveikti; su ja reikia gyventi ir išgyventi. Jausmas, kad gyvenimas yra, bet ir nėra, nes jis yra kitaip, negu trokštama tų, kurie, poetės apibūdinimu, gyvena be odos. Dalis mūsų esame beodžiai, kad ir kaip trokštume turėti odą, dargi storą. Paradoksalu – be odos, o nepasiekiami, neprieinami, visiškai vieniši. Turėtų būti atskira tokių žmonių paskirtis – liudyti kitaip neprieinamas, nepasiekiamas patirtis, empatiją – įsijautimą į kitą, tarsi patekimą į kito tikrovę ar sapną. Gražus tekstas – „Sapnas“, lyg susitikimas su mirusiu seneliu, klausiančiu: „Kodėl tu kas naktį sapnuoji mane, / vaikeliuk? Mes mirę negalim padėti gyviesiems. Mes mirę toli ir arti / esam, bet nieko jau čia nebegalim“. O jeigu iš tiesų taip, jei tai, ką žinojo Vinco Krėvės senieji išminčiai, ateina iki mūsų beodžių sąmonių patirties, pasirodo kaip sapnas arba eilėraštis?

       Su mumis iš D. Jazukevičiūtės eilėraščių kalbasi „atlapa ir beprotė širdis“ („Aš netoli nuo jūsų gyvenau...“), mirtis ir savižudybė yra dvasinės savijautos žymenys, pasirodantys kartu su riba: dar. Kapinės – intymumo erdvė („Mano kapinės“):

Mano kapinės
kur tave palaidos
du paukščiai pavargo
giedoti 
ir užmigo
gelsvėjančiam krūme

 

 
(p. 15)

      
       Kitokio – trumpo, suderintų balsų eilėraščio modelis; jų rinkinyje tik keli, tokios šviesos properšos rudenio danguj. Be desperacijos, tragiškai ironizuojanti vaizduotė tarsi išjungta, tik momentinė pagava, būsena, įtraukianti aplinką, paukštį, krūmą.

       Didžioji D. Jazukevičiūtės eilėraščių dalis kitokia: intymi realybė, neturinti krantų („aš esu viskas kas nesibaigia / už mano krantų“ –“Aš esu viskas“). Gyvenimą žaidžia žmogus, pametęs žaidimo taisykles („Aš pamečiau gyvenimo taisykles“). Pametę taisykles, kur nors gražiai surašytas ar jas užmiršę, patenkame į didžiausios rizikos gyventi zonas. D. Jazukevičiūtė savo eilėraščiais kalba iš rizikos gyventi zonos. Iš panašios rizikos zonos, bet jau visai aptrauktos spygliuota šalčio viela, savo paskutiniais eilėraščiais mums kalbėjo Danutė Paulauskaitė. Ji neturėjo odos, bet neturėjo ir ironijos, stipraus savigynos ginklo. Negalėjo išsilaikyti. Jau galima matyti, kad dabartinė mūsų poezija šakojasi, bent du keliai jau matomi. Vienas – vis labiau rafinuotas, profesionalus, šaltas žaidimas taisyklėmis, niekad nepametamomis; taisyklėmis, kurias diktuoja postmodernizmo ar postpostmodernizmo eklektika ir gyvenimo pragmatika. Kitas – lyg grįžtantis į neišsemiamą gyvenimo patirtį, į neslepiamą savo gyvenimo ir savo mirties autorystę. D. Jazukevičiūtės eilėraščiai priklauso šiai krypčiai; dar daugiau – jie turi galimybių tapti viena iš tokio pasirinkimo manifestacijų. Kaip manifestacija parašytas ir knygos post scriptum: lygindama save su Jimu Morrisonu (kiek rizikinga), poetė teigia: „Aš irgi rašau eilėraščius tik tam, kad kovočiau už savo teisę jausti skausmą ir nustočiau gėdytis savo jausmų. Rašau apie mirtį, kuri yra mano dienų draugė, rašau apie vienatvę, kurios sumažinti žmonės yra nepajėgūs“. Gilioji arba ontologinė vienatvė nepriklauso nuo žmonių. Kadaise S. Kierkegaard'as, filosofas, davęs didžiausią akstiną egzistencijos filosofijai, savo aforizmuose, į rusų kalbą išverstuose Jurgio Baltrušaičio, sakė: apleistas ne žmonių, dėl to aš nesikankinčiau, apleistas laimingųjų džiaugsmo genijų...

       Tokia poezija, kurią dabar rašo D. Jazukevičiūtė, išjudina mūsų sąmonę, jei ją paliečia, išveda iš rafinuotos kritikos kalbos saugumo, verčia ieškoti kitų kelių. Vienas jų regimas kaip gyvenimo sociologija, giliųjų jo virpesių girdėjimas, perteikimas. Žmogaus vienatvė, tūkstančiai, milijonai vienatvių – vienas iš gyvenimo sociologijos turinių, esmingai priklausantis poezijai, pačiam vienišiausiam menui nuo pat savo pradžios. Literatūros sociologija turi gauti impulsų iš naujojo jos tyrinėjamų tekstų socialumo, mokytis suprasti jo turinį.

       Ar patys poetai turi jį aiškinti? Problema – žinome, kad dabar poetai noriai komentuoja savo tekstus, parašymo aplinkybes; tai dera su jau paminėta fenomenologinio-hermeneutinio protokolo tendencija – atskleisti, kaip ten viskas buvo. Problema todėl, kad eilėraštis, jei eilėraštis, žino daugiau už jį parašiusį, aiškinimas dažnai tik susiaurina jo prasmes. D. Jazukevičiūtė bando aiškinti ar aiškintis, iš kur kyla jos sunkieji, skaudieji motyvai: „Aš esu imperijos moteris“. Taip rinkinį ir pavadina „Imperijos moteris“. Reklamai gal ir gerai. Bet ontologinė vienatvės prasmė susvyruoja. Vienatvės imperijos yra visuotinesnės ir amžinesnės už žlungančias ir atsikuriančias imperijas. Tiesa, sociologiniai metmenys išlieka. Imperiniai, totalitariniai kėslai grėsmingai laužo likimus – ne tik tiesiogiai, bet ir utopijomis, pažadais, iliuzijomis. Kas įlūžta, nebeišsilygina.

       Skaitydama D. Jazukevičiūtės eilėraščius, itin jaučiau penkiasdešimtmečių, artėjančių prie šios ribos, ją peržengusių ar jau ir neperžengsiančių (kaip Gintaras Beresnevičius) pasaulį; tuos, kurių dvasia vienišėja ir iš kūrybingumo, vis mažiau pritaikomo, vis mažiau reikalingo. Drama, kurią ima justi itin gabūs humanitarai, pralaimintys gyvenime ir dėl vis mažėjančių galimybių laimėti. D. Jazukevičiūtės poezija mano sąmonei priartino G. Beresnevičiaus kontekstą. Humanistikos horizontuose iš žmonių, iškilusių per Nepriklausomybės laiką, jis buvo talentingiausias; bet, apleidžiamas gyvenimo taisyklių, gyveno didelės, o gal ir maksimalios rizikos zonoje. Negalėčiau pasakyti, iš kur sąmonėje atsiranda tos sąsajos: iš Dalios eilėraščių skaitymo, iš intencijų, kurios yra sužadintos tos neteisingos mirties, iš to, kad jie abudu priklauso tai pačiai kartai, tos kartos gabiesiems ir rizikingiesiems (nežinau, ar jie buvo pažįstami).

       D. Jazukevičiūtė atstovauja moteriškam kalbėjimui ir rašymui, atvirai ir prisistato kaip moteris, kaip moteriškai sutelktas subjektas. Tradicija, kuri ateina ir iš lietuvių poezijos – iš vis dar gyvybingos Birutės Pūkelevičiūtės poetinės „Metūgių“ (1951) linijos, iš moterų kūrybai vis dar svarbios Salomėjos Nėries tradicijos. D. Jazukevičiūtė yra parašiusi įdomią esė apie Salomėją, apie jos priartėjimą, atradimą. Man ji labai patiko – gal įdomiausia, kas buvo pasakyta didžiosios poetės šimtmečiui. Ir „Imperijos moteris“ Salomėją priartina – moteriško kalbėjimo ir rašymo gyvybine ir gynybine energija, aistra ir išdidumu:

Taip, moteris. Bet man negėda
maištauti šlykščiai ir juokingai.
Mąstyti vyriškai, o trapumu žavėt.
Negėda būti nevaldomai, laukinei
Ir nelaukiančiai. Sieloj žiema.

 

 
(p. 49)

      
       D. Jazukevičiūtės eilėraščiai – kalbėjimo ir išsikalbėjimo, ryšio su savim palaikymo būdas. Nesakau, kad su pasauliu, bet neišvengiamai ir su juo, kad ir kaip atkakliai būtų deklaruojama: „Tegyvuoja pasaulis be manęs...“. Su savim – su ta, kuri savyje nesutampa su eilėraščių nerašančia. Gyvenimo sociologijoje, apie kurią užsiminta, eilėraščiai atlieka zondo vaidmenį. Ir Dalios poezija yra zonduojanti.

       Iš to, ką galima būtų vadinti poezijos pamatais, D. Jazukevičiūtės knygoje stipriausia yra tragiškoji vaizduotė, išskelianti ironijos galią. Problemiškiau atrodo techninės eilėraščio savybės, ilgųjų tekstų vidinė drausmė. Rinkinys kelia poezijos redagavimo klausimą – išleista neredaguojant, neperžiūrint kalbos, korektūros, netvarkant skyrybos, neatkreipiant autorės dėmesio į kirčius. Nežinau, gal ir pažeidžiu autorės teises, bet cituodama negaliu prieš kad neparašyti kablelio.

       Galima to nepaisyti, bet tik po paisymo, tik po labai apgalvoto pasirinkimo. Per knygos pristatymą lyg ir klausta, ar sintaksė priklauso nuo teksto, ar tekstas nuo sintaksės. Priklausomybė yra abipusė.

       Net tada, kai kalbama iš rizikos zonos.