Sigitas Geda (g. 1943 m.) – poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas. 1994 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, 1998 m. Gedimino ordino kavalierius. Gyvas lietuvių literatūros klasikas. Poeto vardas tapo avangardinių ieškojimų sinonimu. 1966 m. VU baigė lietuvių filologiją. Tais pačiais metais debiutavo novatorišku eilėraščių rinkiniu „Pėdos“. Dirbo redaktoriumi periodiniuose leidiniuose, buvo atleistas dėl politinių pažiūrų. 1988–1990 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos sekretorius, aktyvus Sąjūdžio narys, Lietuvos Seimo narys. Nuo 1992 m. – kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ literatūros skyriaus redaktorius. Sigitas Geda – universalios mitinės atminties poetas. Jis modernizavo lietuvių poeziją: išplėtė mitologinės vaizduotės galimybes, sukūrė unikalų meninį pasaulį, kuriame susilydė mitas, religija, kultūra, literatūra, gamta, istorija ir žmogaus kasdienybė. Jo poezijoje jaučiamas nuolatinis ryšys tarp to, kas buvo dar priešistorėje, ir šiandienos; ieškoma universalios mitinės atminties, supinamos senosios lietuvių literatūros, Rytų poezijos, Viduramžių dailės, Biblijos, senųjų kultūrų mitologijos. Žemė, kosmosas ir žmogus suvokiami kaip lygiaverčiai partneriai, giedama giesmė gyvybei. S. Gedos įkvėpimo šaltinis – didieji kultūros bei literatūros tekstai ir gamta, kurią poetas mato ne artojo žvilgsniu kaip sukultūrintą ir sakralizuotą dirvą, bet žvelgia į ją romantiškiau, aktualizuodamas jos stichišką jėgą ir tamsią gelmę. Geda yra gaivališkos metamorfozės meistras, iškeliantis į teksto šviesą būties archetipus ir parodantis juos kaip nuolat kintančius, pereinančius vienas į kitą, susijusius ir susiliejusius. Žodinė žmogaus kūryba atspindi kosminio virsmo dėsningumus, todėl S. Gedos tekstas įgyja metafizinio realizmo bruožų ir sukuria magiško užkalbėjimo įspūdį. Jo vitališkasis žmogus tarytum pratęsia Dievo darbą, dauginasi ir vaisina būtį bent jau nepailstančiu žodžiu, kuris magiškai pakeičia tikrovės veiksmą. Tai valios gyventi apraiška lietuvių literatūroje. „ Visa, ką yra patyrusi žmonija, kas yra išlikę kultūros atmintyje, S. Gedos poezijoje – tokia pat akivaizdi realybė kaip ir ši diena“ (Kęstutis Nastopka).