Trijų dalių eiliuota pjesė

VEIKĖJAI

BERNIUKAS – BALTAS NIEKAS
PIRMAS ŽIOGAS
ANTRAS ŽIOGAS
PLĖŠIKAI
ASILĖLIS
AVINĖLIS
GELEŽONAS
MOČIUTĖ IR KITI
PIRMOJI DALIS
ANTROJI DALIS
TREČIOJI DALIS
EPILOGAS

PIRMOJI DALIS

Didelė žalia pieva, pilna gėlių ir drugelių. Mažas, gražiai apsirengęs Berniukas gaudo drugius ir dainuoja

BERNIUKAS NIEKAS.
	Aš esu Niekas, Baltas berniukas, Ne, ne berniukas, O kamuoliukas.Aš esu Niekas, Paukščio plunksnelė, Ne, ne plunksnelė, Beržo šakelė...

Pievos kampe iš žolynų kyšteli dvi žiogų galvos. Žiogai kažką šnabždasi, klausydamiesi dainos. Įsidrąsinę prišokuoja prie Nieko ir timpčioja jį už drabužėlių

ŽIOGAI.
	Kokia raudona Tavo sermėgėlė!
NIEKAS.
	Šermukšnio uogelių, Smėlėtų kriauklelių, Iš vėjo žiedelių, Nasturto lapelių Pasiuvo močiutė Man sermėgėlę!

Abu žiogai net prasižioję stebisi tokiais drabužiais

ŽIOGAI.
	O-o-o! O-o-o! Tokio grožio dar nematėm! Ypatingas, ypatingas! Eikš pašokt į mūsų ratą, Vaikužėli stebuklingas!Pasakyk, kur gyveni? O tėveliai – ar seni?
NIEKAS.
	Aš dabar po saulele, Po žaliu papartėliu, Su šermukšnio uogele Ir keliuosi, ir gulu...
ŽIOGAI.
	Kaip gerai, kad susitikom Mes su tokiu berneliu!
NIEKAS.
	Aš nieko nemyliu, Bet visus myliu...
ŽIOGAI (stebisi).
	O ką tu darai?
NIEKAS.
	Nieko nedarau, Bet viską darau, Vaikus aprengiu, Žuvis suskaitau, Žalią eglės šaką Siūbuojant matau...
ŽIOGAI.
	O kur to išmokai?
NIEKAS.
	Ne, pasakyti Jums nieko negaliu, Aš – baltas Niekelis, Aš jau tyliu. Taip, taip, Ne, ne...

Nieko balsas tilsta, jo ir žiogų ratelis išyra, Berniukas tarsi apsitraukia ūku ir prapuola. Žiogai, pamatę, kad jo nėra, ima šnirpščioti nosimis

ŽIOGAI.
	Kur dingo Niekelis, Gražusis vaikelis? Niekeli, Niekeli, Sugrįžk į šią vietą!
BALSAS.
	Sugrįšiu, jei duosit Rugiagėlių pėdą...
ŽIOGAI.
	O kam tau jo reikia?
BALSAS.
	Gėlės man jėgų suteikia...

Žiogai skina rugiagėles

ŽIOGAI.
	Kad liktum bičiuliais, Berniuk neregėtas, Žiūrėk, tau rugiagėlių Pėdas padėtas...

Abu žiogai priklaupia ir prašo Nieką sugrįžti

Žiūrėk, mes tau siūlom Rugiagėlių pėdą...

Netikėtai įsibrauna du valkatos plėšikai, degtukų galvomis, žybčiodami ir rėkaudami

PLĖŠIKAI.
	Nereikia draugysčių Ir nieko nereikia, Atiduok mums rugiagėles, Tu žioge paikas...

Žiogai šoka gelbėti gėlių

ŽIOGAI.
	Kas būsite tokie? Kam trukdote darbą? Gal kailį išskalbti Su žydinčia varpa?..

Prasideda ginčas ir peštynės

PIRMAS PLĖŠIKAS.
	Degtukas yra toksai dėdė, Kuris visiems reikalingas!
PIRMAS ŽIOGAS.
	Tiktai ne mažiausiajam vaikui, Tiktai ne mažam vaikeliui...
ANTRAS PLĖŠIKAS.
	O kam reikalingas vaikelis?
ANTRAS ŽIOGAS.
	O kam reikalingas degtukas?
PIRMAS PLĖŠIKAS.
	Degtukas kartą pražys Raudonais liepsnos žiedais, Iš degtuko išeis žmogus, Raudona galva, Ugnies uodega...
ABU ŽIOGAI.
	Piššš... iš jūsų išeis...

Užverda muštynės. Degtukai baisiai spragsi, užsiliepsnoja ir gęsta. Žiogai išvelka jų pajuodavusius „skeletus“. Į sceną su dideliu žydru voku rankoje nusileidžia Niekas

NIEKAS.
	Parašiau laiškelį Savajai močiutei, Kad mane parvestų Į namus...
ŽIOGAI.
	Pabūti norim su tavim, Niekeli... Gal pavaikštinėkim po pasaulį žalią?

Ima temti, apyblandos metas. Niekelis eina su žiogais, viską įdėmiai apžiūrinėdamas

NIEKAS.
	Eime paklausyti, Sutemos gieda, Mažas žmogau, Ar girdi bulvės žiedą?
ŽIOGAI.
	Girdim, girdim!
NIEKAS.
	O ten snaudžia gandras Dangaus baltumo, Dangaus baltumo, Žemės juodumo...Afrikon jis skrenda, Viršum piramidės, Gerai, kad dar grįžta Nepasiklydęs...
ANTRAS ŽIOGAS.
	Antai radasta, Skaisti radastėlė Virš langelio supas Visa rausvutėlė...
NIEKAS.
	Ne radastėlė – Vakarinė žvaigždelė, Žiogelių seselė...

Kuriamas vaizdas, jog Niekas su žiogais klajoja po pasaulį. Galop prieina jūrą. Iš priekio kažkas artėja. Tai Asilėlis. Girdėti jo balsas

PIRMAS ŽIOGAS.
	Broliai, man baisu... Kažin kas čia kalba Paukščio balsu?
ANTRAS ŽIOGAS.
	Nutilk tu, kvailiūkšti, Iš baimės pamėlęs! Čia gi vaikštinėja Jūrų asilėlis.

Asilėlis linksmai bliaudamas išpuola į sceną. Žiogai irgi užsikrečia ta linksma nuotaika, visi ima strakalioti timpčiodami Asilėlį už ausų

ŽIOGAI.
	Jūrų asilėlis Būna labai baltas, Ausys kaip lelijos Ir šiek tiek įskeltos...Asilėli, asilėli, Pasakyk, ko atėjai? Asilėli, asilėli, Negi vilko nebijai?

Niekas tuo metu didelėmis raidėmis ant voko išvedžioja savo Močiutės adresą

ŽIOGAI (asilėliui).
	Pasakyk, ko čia šėlioji? Kam tą galvą vartalioji?

Asilėlis išsigąsta ir ima verkšlenti

ASILĖLIS.
	Nebauskit manęs! Žioge broleli, Naktį išlipau aš Iš Nieko knygelės.Žinau, kad išdykęs esu Ir nerimtas, O mano nameliai – Puslapis dešimtas...

Žiogai griebia rykšteles ir paplakdami varo Asilėlį, bet tasai per nemiklumą užmina ant voko ir sugadina Nieko laišką Močiutei

NIEKAS.
	Laiškelį suplėšėt! Kas dabar bus? Kas mane parsives Į močiutės namus!?

Pradeda šaukti ir bėga. Vėl – kaip ir anksčiau – dingsta, tarsi ore ištirpęs būtų

ŽIOGAI (supratę kas atsitiko).
	Nieke, Niekeli, Tu vėl jau prapuolei, Nors buvom bičiuliai, Tarnavome uoliai...

Ima verkti. Užkrinta tamsa

ANTROJI DALIS

Visur ruduo. Šalta ir liūdna. Žiogai bando dzyrinti savo smuikelius, tačiau jaučia, kad netrukus ateis žiema. Kur pasidėsi?

PIRMAS ŽIOGAS.
	Ruduo – tai toks liūdnas Pasaulio laikelis...
ANTRAS ŽIOGAS.
	Kažin kur mūs Niekas, Stebuklų vaikelis?
PIRMAS ŽIOGAS.
	Gal eikim ieškoti?
ANTRAS ŽIOGAS.
	Gal eikim ieškoti?
ABU.
	Gal jis mus priglaustų Per žiemą beprotę...

Abu patraukia ieškoti berniuko. Eina ir regi brolius, miniatiūriniais jaučiais ariančius žemę

PIRMAS ŽIOGAS.
	Žiūrėk, broliai aria Rudenio žemelę!
ANTRAS ŽIOGAS.
	Jie surado avinėlį Užriestais rageliais!

Ir iš tikro: broliai, versdami dirvoną, surado mažą Avinėlį. Paima ir pasideda jį ant delno. Pribėgę žiogai apžiūrinėja

ŽIOGAI.
	Avinėli mažas, Baltas sidabrini, Ką tu mums kalbėsi, Stačias stovėdamas?

Avinėlis prabyla ir rodo žiogams įvairias pasaulio grožybes

AVINĖLIS.
	Čia yra dangus, Čia yra žemė, Čia yra žuvis – Vandeny gyvena.Čia yra vyšnia, Ji uogas nokina, Čia yra motina – Ji vaikus augina. Čia yra jautis, – Jis vaikšto po pievą, O jūs – žiogeliai, Kur užmiršot Nieką...

Žiogai pilni baimės, bet sykiu ir pradžiugę

ŽIOGAI.
	Kur mūsų Niekas? Kur mūsų Niekelis?
AVINĖLIS.
	Vasarą po žemę Klaidžiojo truputį, O dabar norėtų Arčiau vaikų būti...
ŽIOGAI IR BROLIAI.
	Sukalkim Niekeliui Eglinį namelį! Uždėkim nameliui Aukso stogelį!..

Linksmai dainuodami stato Niekui namelį

Sukalsim, suręsim Niekeliui namelius, Sukviesim, sušauksim Vaikus ir paukštelius...