Ką tik baigiau skaityti pirmąjį jaunųjų kūrybos almanacho numerį ir iš karto pagalvojau – kodėl gi ,,Veidai“? Gal geriau būtų buvę „Vaizdai“? O gal – „Veidai ir vaizdai“? Šaukštai, žinoma, po pietų. Dabar jau regėsime „Veidus“, ilgainiui įprasime, kaip prie daug ko, ir – bus gerai... Pirmoji natūrali reakcija, paėmus šį gražų leidinį į rankas, turėtų būti malonus džiaugsmas, šiek tiek entuziazmo, meilės reikėtų surasti savo sielų užkaboriuose (jeigu dar nesame visiškai abejingi kūrybiniam jaunimui). Nesakau, kad tas žavėjimasis ir pritarimas turi duoti peno vienos V. Vasiliausko novelės herojui: ,,Ir aikčiojau prie jo drobių kaip pradedanti menotyrininkė“ (reiklusis M. Jonaitis iš Klaipėdos apie šią frazę sako, esą ji „dvelkia nemaloniais rašančiojo kompleksų prisiminimais...“).
       Taigi veidus įsivaizduoju kaip naujų kūrėjų veidus, žmones, stovinčius už žodžių ir sakinių, o vaizdus – tai, ką amžiaus pradžioje J. Biliūnas ar J. Janonis vadino dailės vaizdais ir vaizdeliais... Dabar tai atrodo per menka, dabar pirmiausia trokštame drobės, ko nors monumentalesnio.
       Vienaip ar kitaip žiūrėsi, o kuklūs vaizdai ir vaizdeliai – pats gražiausias šio leidinio bruožas (gal leidėjų ketinimai ir kitokie?). Skaudus, nepretenzingas kuklumas almanacho didžioji tiesa, arba, V. Daunio žodžius perfrazuojant, tiesos ilgesys. Jeigu būtų mano valia, visus perspaudimus ir pertempimus iš karto atmesčiau, kaip antai, pretenzingą H. M. Majevskio užmojį iš šalies padaryti aštunto dešimtmečio lietuvių poezijos skerspjūvį, ar tų pačių lietuvių diletantiškas pastabas apie latvių frezijos tradiciją ir dabartį. Bet apie tai –vėliau.
       Skaudi tiesa – naujas žodis dabartinėje lietuvių literatūroje, ypač prozoje; įdomiausia, tą žodį taria, jį eseistiškai įprasmina jaunosios prozininkės – jų poziciją geriausiai išreiškė V. Juknaitė, ne per seniausiai ,,Literatūroje ir mene“ taip suformulavusi savo pasisakymo pabaigą:
       „Iš praėjusios amžių sandūros mes paveldėjom sukrečiančią kultūrinę jaunų džiovininkų tradiciją – nokstančias jėgas, žūtbūtinį gyvenimą paremti žodžiu. Amžiaus pabaiga iš kuriančio žmogaus reikalauja ko kita – žodį paremti gyvenimu. Perspektyva nepatraukli, bet jei kūryba nėra vien malonumas populiarinti save, ar beliko koks kitas kelias?“ (Literatūra ir menas. – 1986. – Saus. 11)
       V. Juknaitės apsakymų šiame almanache nėra, tačiau yra D. Kalinauskaitė ir, tiesa, kiek silpnesnė – R. Adomaitytė. Du pirmosios kūrinėliai „Parvažiavo brolis“ ir „Kazimiero gaisras“, įskaitant žodį apie kūrybą, daugiau negu kito pirmoji knygelė. Ta proza lipdoma iš tikro molio – priemiesčių (gal visa Lietuva jau tėra vieni priemiesčiai?..) kasdienio gyvenimo gurvuolių. Su viena sąlyga: ten irgi plaka nenusakomo ilgesio žmogaus – tėvo, motinos, mergaitės – širdis. Ir brolis – menininkas, šių skurdžių namų lūkestis – parsibastęs vėlyvą vakarą kiemo virtuvėlėje sugeba iš savo gyvenimo išspausti tokią istoriją – kaip su viena dailininke iš studijos gėręs ant geležinkelio tilto šampaną... Kiek panaši figūra – Liudvikas– blykčioja ir R. Adomaitytės apsakyme „Kalnas“, tik čia autorė „minkštesnė“, atlaidesnė, ji savo išrinktajam dar palieka mizerišką, mūsų akimis žiūrint, kalno iliuziją, dvasinės švaros simbolį. Išvada peršasi savaime – ne vieną dešimtmetį didesni ir mažesni vyrai šturmavo kalnus, žadėjo mus išvesti vos ne į pažadėtąją žemę, o dabar kas lieka po vakarykščio šampano – ir gyvenime ir mene?.. Jeigu tokia toli gražu nemoteriška, tik moterų kuriama proza atlaikytų, gal iš tikrųjų turėtume kuo pasidžiaugti (jeigu čia tinka tas žodis)?
       Vyrai vyrais ir lieka. Gražia kalba jų žaidimus aprašo A. Ramonas trumputėje novelikėje ar vaizdelyje „Per upę“. ,,Ponia Stocka“, apie kurią, iš pasisakymo sprendžiant, pats autorius geresnės nuomonės, man tėra K. Almeno istorinių fantasmagorijų lygio – geriau tiktų į egzotinę lenkų moterų prozos chrestomatiją... O po tokį kūrinėlį kaip pirmasis gal turėtų parašyti kiekvienas talentingas lietuvių prozininkas. Visuose juk mumyse gyva liaudiškoji stichija. Ir kalbos, ir dvasios, kur sunku atskirti didvyriškumo ir profaniškumo, tuščių pagyrų ir didelių žygių užmojį.
       Silpnesni ir E. Vaičius, ir V. Račickas, nors abu galima pagirti už gražias intencijas. Tiktai pirmasis, imdamasis Daukanto temos, nesuranda savo požiūrio, skaitydamas negali atsikratyti įspūdžio, kad B. Vilimaitė jau seniai taip „išrašė“ Žemaitę, R. Granauskas – J. Gurauskį, ir dar, ir dar. Antrasis prozininkas irgi eina teisingu keliu – pateikia vaizdelių iš vaikystės, pokario Lietuvos kaime. Bėda, nuolatos pasilengvina sau užduotį smagiu šmaikštavimu, o pagrindinis herojus lietuvis Vytukas nuo Utenos per arti Pavliko Morozovo (ypač kai išgėręs tėvas bando dainuoti „Moskva, Moskva...“).
       Tiek apie leidinio prozą. Poezijoje, perfrazuojant V. Kukulo mintis apie latvių poeziją, svarstykles mūsų pusėje nusveria vyrai. Daugelis girdėtų pavardžių: A. Balbierius, K. Rastenis, J. Liniauskas, T. A. Rudokas, M. Urbaitis, J. Keleras, o klaipėdiškiui E. Kelmickui, kaip jis pats kitoje vietoje sako, ar nebus tik pridėta – net 20 eilėraščių!
       Poeziją skaitant, jau ir recenzentui nelengva! Kas dabar padės nustatyti, kur, anot V. Juknaitės, „malonumas populiarinti pačiam save“, o kur tikros eilės. Malonumas populiarinti save – labai gerai pasakyta ne vien tik apie literatūrinį Lietuvos atžalyną. Ar daugelis menininkų pasaulyje atsilaikę prieš šią pamėklę? Ar atsilaikys „Veidai“? Tai, atrodo, pagrindinė almanacho problema, kardinali problema – pridurkime, kad svariau būtų. Jaunystėje, ko gero, tas malonumas dar saldesnis, dar įžūlesnis. Populiarinam, tiesą sakant, ir save, ir kitus, kiekvienas pagal sąžinę, protą ir sugebėjimus. Tik gal lazdos neperlenkim ten, kur nereikia. Mūsų poetai, tarkim, tiesiog spausdinami, skelbiami. Gerai, kad jie gavo tribūną, kad galų gale bus mažiau klaustukų – o kas tas A. Balbierius? O kodėl ligi šiolei nėra K. Rastenio knygos? O J. Keleras? – kodėl jo neišleidžia?.. Gal išėjus almanachui kam atsivers akys, turėsime su kuo palygint ir įsitikinti, kas gerai, o kas blogai. Kurie iš tikrųjų jauni, o kurie dar nedebiutavę paseno.
       „...Manęs klausė, ką iš įžymiųjų dailininkų laikau jauniausiu. Aš atsakiau: „Pats jauniausias – tai pats vyriausias septyniasdešimtmetis Bonaras“. Paryžiuje dabar kuo jaunesnis dailininkas, tuo jis labiau pasenęs. Jauni dailininkai – seneliai, o seneliai – audringi jaunuoliai“. Šią citatą paėmiau iš tarybinio meno klasiko Roberto Falko atsiminimų apie prieškario Paryžių (Literatūra ir menas. – 1986. –Kovo 1). Atrodo, aktualu ir mums...

Nekliudomi jaunuoliai šoka šokį
Virš išnykimo, skurdo, prabangos, –
Dainuodami jie nieko nesuvokia,
Tik šoka šokį jie be atvangos...

      
Čia pirmas posmas iš K. Rastenio (jam jau seniai per 30) eilėraščio „Šokis“. Jis dar tebesvinguoja su T. A. Rudoku... Jeigu žmogui patinka, lai sau šoka, ko čia kimbi! – pasakys man kas nors. Ir bus teisus. Tik keista, kad per tą šokimą K. Rastenis užmiršta elementarius dalykus – pavyzdžiui, kada iškrinta rasa. Ryte ar naktį („Sugrįš iš karo kaimo vyrai, / Kaip visuomet rytais iškris rasa...“).
       Tuo pačiu metu „prigulęs pokaičio“ J. Liniauskas išleidžia į miestą tokią besietę paukščių:

Tuo metu kai visi įmingame
Volungės ir strazdai ir flamingai
Iš visų gatvių lekia ir skrieja
Gervės krankliai ir sniegenos
Iš aikščių ir skverų skrenda ir skrenda
Balandžiai ir vanagai ir dagiliai
Juos gal prieš dvidešimt metų regėjome
Lyg peteliškės vienąkart pervertos
Žuvėdros lakštingalos kuosos ir žąsys
Sparnais neplasnodami tylūs sustingę
Gandrai ir žvirbliai kirai kolibriai...

      
Kas pasakys kodėl ir kam? Todėl, kad autoriui patinka. Meninis motyvavimas jau nedaug ką bereiškia mūsų eiliavimuose. J. Liniauskui gal negražu pasakyti: sušnara švendrynai, tada jis pagražina ,,Tarsi narcizai sušnara švendrynai...“ Kas pamatuos, kaip atpigo pasaulis, medžiaga, natūra, žodis ir garsas?
       Kartų problema literatūroje, man atrodo, iškils (ar jau iškilo?), jeigu jaunesnieji rašytojai trauksis nuo etinės, drauge ir meninės atsakomybės, nutarę lengvesniais, tiesesniais keliais pergalingai žygiuoti į Parnasą. Tai įžeidžia vyresniuosius, kurie literatūros pažangai aukojo savąjį gyvenimą ir komfortą. Dvi simptomiškas detales norėčiau čia pateikti. Vyresniųjų požiūris:
       „Juo giliau į istorijos mišką lendi, tuo daugiau tiesų prieš akis sumirga... Prisipažinsiu, būna valandėlių, kai pasirodo, jog atsakomybės našta nepanešama“ (Mus lydi istorijos balsas/Su romanistu P. Dirgėla kalbasi poetas V. Skripka // Literatūra ir menas. – 1986. – Kovo 1).
       Ir jaunesniųjų:
       „Problemos prasideda tada, kai estetizuojamas nesugebėjimas pakelti šią žmogišką naštą. Tada tie, kurie nelinkę estetizuoti ir į viską žvelgia ramiai, kraipo galvas – ko aniems trūksta?“ (Jonaitis M. Muziką girdi žmogus // Literatūra ir menas. – 1986. –Vas. 22).
       Dvi kartos – du požiūriai į atsakomybę, naštą, į gyvenimą ir į meną. Juo didesnis menininkas, tuo jam sunkiau, todėl niekaip negaliu suprasti, kaip galima kraipyti galvą ir į viską žiūrėti ramiai? Galutinio kūrybos rezultato, aišku, nelemia rami ar nerami kūrėjo laikysena, tačiau skaudžių mūsų krašto ir visos žemės problemų nė viena estetinė programa šiandien neišvengia, be to, įtariu, kad dažnai taip ginamos ne estetinės pozicijos, o kasdienė buitis. Čia sunkesnė našta iš tikrųjų visados kliudo. Apsukę ratą, vėl grįžome prie nelemto savęs populiarinimo malonumų. Nepasakyčiau, kad tuo serga A. Skačkauskas, A. Gailius, E. Kelmickas. Apie E. Skačkausko, o ir kitų dailininkų, kompozitorių eilėraščius prieš metus rašiau šiam almanachui, iš kitų kūrybos išskirčiau A. Gailiaus eilėraščius „Melencolia“, ,,Šv. Jeronimas celėje“, E, Kelmicko „Nakvynė. Rudens šalna“, „Smiltynė. Perkėla“, ,,Žmogus naktį“. Nežinau, ką teigiamo pasakyti R. Daugirdui, kurio poetinė programa beveik išsemta „Post scriptum“: „Atrodė / vienintelis prasmingas daiktas – / skaičiuoti moterų krūtis“. Tikriausiai į tokius dalykus nereikia rimtai žiūrėti. Kaip ir į J. Erlicką. Man nereikalingi, bet žinau, kad daugelis mėgsta. Pasakyti, jog nerimta ar negražu, būtų tas pats, kaip atimti iš vaiko žaisliuką.
       Galop apie almanache skelbiamą eseistiką (tebūnie leista šį sykį aplenkti kelias vertingas publikacijas, pavyzdžiui, A. Sverdiolo „Kultūra ir laikas“. Ji reikalinga ir tuo, manau, jau šis tas pasakyta). Prie pokalbių stalo sėda jaunieji latvių ir lietuvių poetai. H. M. Majevskis savo esė ,,Kartos ženklas“ pradeda nuo 1971 metais išėjusio O. Baliukonytės rinkinio „Laukinės vaivorykštės“. O kaip žmogui išaiškinsi, kad jis tik pusę paskaitė, kad be knygelės išleidimo datos, viskas ne taip? Jis ramiai sau skaldo malkas toliau, kai pritrūksta argumentų, šokteli net į XVII a. Angliją! Visai neaišku, kodėl G. Cieškaitės poezijai įteisinti reikalinga citata iš H. Garder ar Gardner knygos „The Metaphysical Poet“ apie ,,,...užgaidos pomėgį“. Nei daugiau, nei mažiau. Ar mūsų amžiaus žmonių užgaidos turi tas pačias priežastis ir šaltinius? Matyt, lygiai tiek, kiek ir Rygos senamiesčio poniučių įgeidžiai, jeigu jau visur ieškosime metafizikos... Kai H. M. Majevskiui reikia ką nors lietuvių poezijoje paaiškinti, jis mielai skolinasi sąvokas iš mūsų kritikos, pavyzdžiui, iš K. Nastopkos. Tačiau kitame puslapyje jis jau pamiršta, kad kultūrinio poliglotizmo formuluotė K. Nastopkos straipsnyje reiškė „primintą praėjusių amžių žodį“, ir toliau į tą formuluotę įlieja savą turinį, supriešindamas kartas, kur reikia ir kur nereikia. Kaip kitaip suprasti tokią pastraipą apie jam patinkantį V. Rubavičių („primena T. S. Eliotą, tik be dabartinio anglų poezijos patriarcho karūnos“ – kaip erelis be plunksnų – S. G.):
       „...V. Rubavičius pasitelkia ir mūsų šimtmečio poetinį realizmą, ir prieškarinę radikaliąją lenkų poeziją („Kvadrigos“ grupė), dažnai suartėjamą ir su T. Ruževičium. Taigi mokydamasis iš daugelio, V. Rubavičius ištobulino savitą raiškos estetiką, tam tikra prasme nukreiptą prieš kultūrinį poliglotizmą – ir tuo, kad į vaizdų sistemą sąmoningai įjungiama racionalistinė kultūros realijų bei faktų interpretacija, kad subjektyvioji empirinė patirtis konfrontuoja su intelektualine, – ir praplečiančia kontekstą „citatų poetika“.
       Į normalią kalbą išsivertus, tikriausiai išeitų, jog prieš vieną „velnią“ V. Rubavičius išleidžia dešimtį ar šimtą – dar baisesnių? Bet nepriekaištaukime mūsų poetes mylinčiam jaunuoliui, A. Grybauskas nusideda nė kiek ne mažiau. Štai gabaliukas iš jo komplimentų nedidelių tautų kultūroms:
       „Pasaulyje yra tiktai kelios didžiosios kultūros, o mažųjų – gal šimtą kartų daugiau. Vadinasi, viso pasaulio kultūrų foną sudaro mažųjų tautų kultūra, o didžiosios tik išsiskiria jame...“
       Žmogus gali pagalvoti, kad čia nuskamba raginimas susivienyti visoms mažoms kultūroms ir galutinai ,,pribaigti“ senovės Indiją, Egiptą, Eladą ir Romą, ką jau kalbėti apie naujesnį klasikinį didžiųjų tautų palikimą... Ar mažieji teisūs vien dėl to, kad jų šimtą kartų daugiau? Žymusis Levi-Štrosas yra griovęs europocentrizmo idėją, bet ne iš tokių pozicijų. Juk nedirbamos žemės pasaulyje irgi daugiau negu sukultūrintų dirvų, tačiau dėl to ana nėra vertingesnė.
       Skaldo tas malkas ir V. Kukulas, kada pradeda gretinti V. Bložės „Polifonijas“ ir J. Ruokpelnio eilėraštuką, suradęs ten „bendrą“ persirengimo motyvą.
       Ko čia dabar kelti balsą – visi juk suklysta, o jaunimas visada pradeda iš pradžių! Bet gal geriau pradėti ne nuo A ir B? Juolab, leidinys dar tik eina į pasaulį. Man atrodo, pati nerimčiausia zona ir yra panašūs jaunų žmonių pasikalbėjimai, pašnekesiai šiaip sau, iš kepurės. Yra ir kitų dalykų, dėl kurių reikėtų bent šiek tiek susitarti. Pavyzdžiui, kas per daiktas jaunieji rašytojai... Vien per paskutinį pusmetį šia tema prisiklausiau priešingų nuomonių, ką čia pusmetį – per savaitę. „Literatūroje ir mene“ A. Žalys visai neseniai prie jų priskyrė net A. Verbą su O. Baliukonyte... H. M. Majevskis tuo tarpu „Veiduose“ A. Verbą jau nuo 1977 metų pastato ,,greta ryškiausių vidurinės kartos poetų“. V. Kukulas, „Pergalėje“ recenzuodamas paskutinę A. Verbos knygą, nukelia poetą dar labiau į praeitį – greta A. Masionio, nors tada, kai A. Masionis mirė (1974), A. Verba dar nebuvo debiutavęs (1977). Neįžeiskime bent E. Pimpytės.
       Apytikriai susitarti reikėtų ir dėl kitų priežasčių – pačių jaunųjų labui. Jeigu vieną kartą žinotume, kuris rašytojas jaunas, o kuris tik... nevykėlis (jo karta kuria, o jis, metams slenkant, tik pasistumia prie jaunesniųjų), ir leidykla, ir almanachas galėtų atsikratyti grafomanijos. Dabar sunku įsivaizduoti, kaip „ginsis“ redakcinė komisija, sudarytojai, leidykla. ,,Veidai“ – vieni, o literatai – įtūžę, nėra ko pavydėti.
       Didžiausios problemos – dar priešaky. Nebūtinai vyresnieji visados teisūs; bet nėra ir didelės prarajos tarp tiesų, negali būti. Kad ir kur bėgtume, vis vien teks sugrįžti prie ,,Bonaro“ – Donelaičio, Baranausko, Maironio geriausių dabarties kūrėjų. Įsilieti į bendrąjį lietuvių kultūros procesą, man atrodo, pirmoji šio almanacho pareiga. Reikia galvoti ir apie tai, kad geriausiai šią savo pareigą jis atliktų pamažu išvirsdamas į periodinį žurnalą, kur lygiomis teisėmis konkuruotų proza, poezija, eseistika ir vertimai.

       1986

       Geda, Sigitas. Ežys ir Grigo Ratai: Žodžiai apie kitus: Straipsnių rinkinys. – Vilnius: Vaga,1989.