Accessibility Tools

GRAMATIKA LIUDIJA SLINKTĮ

 

                                               - lietuvių poetams

Kablelis dažnai reikalingas pristabdymui,
                  po veiksmažodžių, kuomet pasaulis
                  stingsta arba pats trokšti, kad
                  šiek tiek daiktavardėtų,
Rastųsi daiktas ar vardas.

Brūkšnys turi paliudyti staigų krypsnį,
                  brūkšnys turi ryšio su žaibo
                  lūžtve, su kryžium, su svastikos
                  ugninėm pertvarom,
Taškas dedamas netolies, netolies jau
                  apokalipsės, kuomet Viešpats
                  traukias į vieną Simboli,
                  tašką,
Daug ženklų vartot nepatartina,
                  garsai visi reikalingi,
                  bet tatai jau – tapyba
                  ar muzika,
Skyrybos ženkluose slepias visi kontrapunktai,
žodžius reikia mėtyt kaip rutulius,
priedo dar taip, kad nesidaužytų
tarpusavy,

Tik šitaip, tiktai taip, broliai,
                  mes apjuosime savo visatą!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Briliantiniais Dievo diržais.

1991.IV.18

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




KELEIVIS

Vėl plastantis kovas, ir ačiū
Tau, Viešpatie, atsistato pasaulis:
galiu jausti seniausias augalų
ir žmonių, ir Lietuvos
valstybės formas,
žaisti kaip kūdikis
seniausią žmonijos žaidimą.

Kurmis buvau aš,
rausiantis taką,
Platonas baltam
Paterų kaime,
kur alksniai žydėjo,
neršė žiežulės,
panašios į sveikamarija,

o žaliuos poalksnių krūmų vainikuos
švietė tamsmelyniai vabzdžiai,
                  išbudinti jie
                  spragsėjo.

1991.11.24

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




PER GAVĖNIĄ

Nepraeinantis noras
Matyt,
Kad čia nieko
Nebuvo.
              Išskyrus tik viena:
Mažas žmogus
Su puokštele
Nemiršuolių
              Palei Viešpaties
              Tvorą.

1991.11.24

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




VAIKO MIRTIS

Mažas berniukas – Juozapas
mirė po karo –
                  skeldamas pliauską
                  netyčia
                  palaikė į galvą –
kraujas sruvo iš smilkinio,
kvepėjo balžienas,
danguje sūjuosvai
                  švietė parskridęs varnėnas,
                  švilpdamas be paliovos
                  jis norėjo kažką
                  pasakyti,
                  tačiau kraujas buvo
                  skardesnis –

1991.III.16

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




GYVENIMO KNYGA

 

                           - apie tai, kas yra neįmanoma -

Pernai pabandžiau parašyt
Lietuvos gyventojų
knygą,
pradedant nuo mamutų –
                       deja, numirėliai
                       ėmė lįst iš kapų
                       ir taip stūgavo,
jog turėjau nutraukt
jau
100-ajame puslapy...

kur poetas, dainavęs:
viskas – kas neįmanoma
yr' įmanoma?..

1991.III.10

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




AKYS

Mano akys dažnai būna skolintos
                   iš žvėries
                   arba paukščio,
Nes kasdieniškos akys netinka,
                   kad galėtum
                   ką nors pasakyti.

Visos eilės skiriamos žmogui,
                   tačiau viskas
                   tartum netyčia,
Į save tarsi apgręžtam žiūrint.

1991.III.18

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




DIEVAS NEMĖGSTA LYRIKOS

 

                                                   - J. S. -

Kai gulėjau ligoninėj ir Marga Pižama
jau norėjo priglaust mano dvasią,

              sapnavau, kad ne man, o mano
              bičiuliui
              lupas mėsos nuo kojų,
              verkia graudžiai
              kaip žievimas medis...

Bet priėjo ir spyrė Balta Pižama,
sakydama:

              Bus tau liurlint visą
              gyvenimėlį!

1991.IV.8-9

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.


 

DAR VIENA ŠMĖKLA

O keisčiausia man buvo,
kai pamačiau
bėgantį per laukus
dar vieną KŪNĄ –
                            (vaikai žaidė kvadratą,
                            kvepėjo
                            svilinamos
                            kiaulės
                            ausim...)
tatai buvo MĖSA,
didelis
rausvas torsas,
atsimušdamas
į medžius,
raudamas
savo nesančius
plaukus,
jis nesvietiškai
klykė:
„Noriu būt nepriklausomas!“

1991 III.12

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




SOLO SU MUŠAMAISIAIS

 

                             - visur raudoni lozorėliai

buvau aš Stalino kareivis,
rytais melžiantis ožką

                  (komunistai atskrido
                  mėlynais lėktuvėliais)

buvau kristamušis Lietuvoj,
skraidinantis studentes
plikomis sėdynėmis

                  (komunistai apsirengė
                  mėlynais kostiumėliais)

likau akmeniu lagerio vartuos,
taboka prie išeinamos

                  (komunistai išskrido
                  mėlynais lėktuvėliais)

1991.III.27

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




BAUDELAIRE'AS. LIKIMAI

Katinas, užmigęs tarp milžinės krūtų,
vos patraukė hašišo,

albatrosas, nudegintais skruostais
ant denio,

beprotybė jau pūtė
                            pro jį,

bet užsnūdus nuskurėlėj Belgijoj,
Viešpats atėmė amą –
– – – – – – – – – – – – – – – – –
o po šimtmečio rusų poetas
bandė prisidegt cigaretę į bambą,

bet įsiutusi milžinė jį pasmaugė.

1991 .IV.5

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




AMŽINIEJI PAVEIKSLAI

Tuteišų pasaulyje viskas buvo matyti
ir – skleisdavo šviesą.

Jeigu vyras turėdavo moterį, tai
būtinai išsiplėsdavo ją ant pilvo,
kad šviestų, –

moteris – atvirkščiai.

Tuteišų kūnai panašėjo į
tūkstančius mažų paveikslėlių,
kur po siūbuojančiom gėlėmis
slėpės tetervos bei bostreliai.

Dievui net ir nežiūrint,
viskas būdavo aišku.

1991.IV.6

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




EPILOGAS

Visa tai buvo seniai,
po to Tuteišiją nukariavo
Jabanija.

Jabanai buvo tikri
Šūdo žmonės.

Jie apsigyveno kamuoliuose.

Iš mėšlo mokėjo žiest
rutulius.

Išrinko visas varles.
Mokėjo matuoti.

Vakarais virdavo Braškę.

Ir tuteišai pamiršo kaip skraidoma.
Pasiklysdavo, daužėsi vieni į kitus.

Atsibusdavo tik lavoninėse.

1991.IV.6

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




IŠ TESTAMENTO I

Šalta? –
Nubusi
Miegojęs metus.

Laipsniai?
Pustrečio,
Ir lyja lietus.

Eisi?
Negrįšiu
Daugiau niekados.

Mirsi?
O čia kas? –
Skriauda ant skriaudos...

Gulsi?
Sapnuosiu
Toliau šlykštynes...

Griūva...
Pasaulis?
Velniop, be manęs!..

1989.X.2

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




PRISIKELTI YRA NEGRAŽU

Nejaugi atgis apmirę ir išdžiūvę mano kauleliai,
Atsigavę, kaip Ezechielio, galingajai dvasiai padvelkus?
G. Narekietis


Taip, atsigauna raktažolės
dangui rakinti,
šalpusniai jau geltonuoja
šiukšlynuos,
geltonos pūgos supūsti,
bet kad atsigautų kauleliai?
Priemiesčio šunys juos vagia
iš praardytų kapų,
mėto vaikai,
traiško mašinos...

Iš pravažiuojančio buldozerio
nunarintom akim
žiūri į geležį
nuožmogis.

1987

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




Į PRISIKĖLUSĮ ŽIŪRINT

Prisikėlęs iš mirusių, nelupk žolės iš avinėlio burnos.
Prisikėlęs iš mirusių, nežiūrėk į karalių.
Prisikėlęs iš mirusių, ar matysi savo draugus?
Prisikėlęs iš mirusių, ar pasveikinsi mylimą?
Prisikėlęs iš mirusių, neradai savo tėvo ir motinos.
Nei tėvynės, nei savo vaikystės.
Tai ko buvo keltis?
Kam mirt ir pūt po žeme?
Prisikėlęs iš mirusių, bet ne Kristus.
Prisikėlęs iš mirusių Lozorius, tinginys.
Jeigu numirei, tai gulėk.
Ko buvo keltis?
Kad iš naujo kentėtum?
Ašaros ir beprasmybė.
Pažeminimas, smurtas ir liūdesys.
Dantigrieža.
Nejau tau brangi šita žemė?
Prisikėlei, tai šlovink.
Prisikėlei, tai atsakyk.
Ar geriau ten, ar maloniau?
Kokia tamsa ten ir kokia šviesa?
Kokios kirmėlės, kokios ten gyslos?
Jei buvai, tai turėjai regėti.
Kurmių, rupūžių ir sliekų, ir pelių karalyste.
Ar geresnis jų imperatorius?
Jei poetas, tai atsakyk.
Ką ten veikia Watteau, Mezzetinas ir Boschas?
Prisikėlei iš mirusių, o čia dar šalčiau.
Dar liūdnesnės čia gėlės, dar tamsesnė diena.
Negi esam taip prakeikti, kad negalim numirti?
Net mirti, net mirti, Viešpatie, mums neleidi.
Dvasia be tėvynės, be vietos pasaulyj.
Amžinas žydas su silkėmis prie Merkinės.
Vėlė nukirsta galva,
Pusiau mirusiųjų, pusiau gyvųjų pasauly.
Ligi juosmenio ten, viršum juostos šičia.
Koks tai gyvenimas, kokia mirtis?
Gyvent, kad gyventum?
Kad būtum gyvas?
Numirėliai daug gyvesni.
Numirėlių daug daugiau.
Kam tave jie paleido?
Kodėl neėmė?
Koks baisus išmetimas!
Tai ne mano, ne tavo, ne mūsų, o tautos, pasmerktos
čia gyvent ir išnykti, ir mirti, ir keltis, ir mirti, ir
keltis likimas.
Miežio grūdo, Ozyrio, lino sėlenų, ne žiedų, o sėklų,
ne lapų, o stiebo likimas.
Palankūs vėjai pūtė į tavo kaulus, vėjai, nešiojantys
sėklas.
Palankūs vėjai, tie, kurie verčia gimdyti Visatą.
Prisikėlei – tebus tau Velykos!

1980.XII.15

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




TESTAMENTAS MAŽAI MERGAITEI

 

                            - apie tai, kas beveik nereikšminga -

Aš žinau, tujen laukei, kada aš prabilsiu
                  apie gyvulių bandas, ištrempusias
                  žemuogių mišką.

Tu tiktai iškentėk,
                  ir mažas raudonskruostis vabalėlis
                  atskleis tau visą
                  tragiką,
                  grožį,
                  didybę.

Tu tiktai iškentėk,
                  ir visom užribio kalbomis
                  tau prabils
                  mėlyna dilgėlė.

1991. IV. 7

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




PROTOKOLAS

 

                               - svarstant lietuvišką abėcėlę -

– juostom, nelyg diržais, jinai apkabina
penketą sferų:
pirmas penketas (A, B, C, Č ir D) labai sunkiai
atsiplėšia nuo žemės,
trokšdamas jungtis – per J – su aukštesniais
plotais (K, L, M, N) –
– maišo nuolat, kišasi E, primindama mums,
kad ko nors, Dieve gink, nepamirštume, –
                   Ph (F), G, H ir vėl I pailgėjus jau
traukia į mirtį nuo kranto,
prie vaikų ir zylučių, smuikuojančios žemės
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Skolintos lieka neapibrėžtos: Chamas jau po žeme,
Fainas ir Fabrikas sunkiai prigyja, vis
kliūva alsuojant, vis Fui, negražu,
dir(b)t fabrikuos mes nepratę,
dirt odą galėdavo tik kumel–lupiai,
apie vidurį tilptų ir K r i s t u s,
ant krašto pasauliui, ant kranto, pats
svirdamas linkui mirties, bet lietuviams
tatai irgi svetima, ch–ta ir vėl jau
maišosi, kaip iš po žemių...

Anagramomis retas beskaito.

1991.IV19

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




PIRMASIS SLIEKŲ PASIMATYMAS

Prisiėdžiau kaip tas ožys,
                  įšokęs į Dievo darželį,

prisiuosčiau ievų žievės
                  palei tvenkinį,

smirdi, tegul ją velniai,
                  bet vis vien teko graužti!

Atsigėriau vandens ir dangaus,
                  rijau žemę iš savo
                  kuntaplio.

Dabar einu gult geležies graban
                  prie garažo.

1991.IV.8

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




PRISIMINIMAI APIE MOTERIS

Ar gali man nupirkt, man labai
trūksta ano mėlyno pakabuko!


Viskas, ką jinai man kalbėjo,
                  buvo tiesa, bet aš vis vien
                  negaliu atitokti:
Kaip, iš kur ta burna?
                  kas išmokė,
Kodėl jinai ieško namų,
                  o nestato bažnyčios?
Ir iš viso – ką tatai reiškia?
Kodėl šonkauliai turi kalbėti?

1991.IV12

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




PASIVAIDENO SAULEI LEIDŽIANTIS MAŽASIS DOVYDAS

Man vakaras raudonas –
Nenoriu aš vėlės!
Brangus sidabro broli,
Išlipk iš dilgėlės.

Girdi, ką žvėrys šneka
Šioj valandoj, – žolės
Tu laužai žalią šaką,
Išlipk iš dilgėlės!

Ten kirminas raudonas
Su snieginu sparnu,
Brangus sidabro broli,
Išlipk! Aš ateinu!

Štai purpurinė lova,
Su sklidina taure
Liūtelis gelsvas stovi
Ir kalbina tave.

Galėsi sau miegoti,
Ir angelas skraidys,
Ir dilgėlės rasotos
Tau sapno netrukdys.

Bijausi aš raudono
Pavakario vėlės,
Brangus sidabro broli,
Išlipk iš dilgėlės!

1972.IX

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




MANO GYVENIMO SIELVARTAI

- tragedija ir komedija tėra
tik pasikeitimas kūno dalimis -


Per 50 metų šitam pasaulyje
beveik nieks neatsitiko,
tik viena moteris
vietoj manęs Viso
pasiėmė pačią menkiausią dalį
ir išėjo pas kitą.
                  Ir aš tuomet po
                  liūdėjimo prasidžiugęs
                  su geriausiom savo
                  dalim
                  švytėdamas kaip Aureolė
Išėjau pas kitą, visa mano
nelaimė –
jinai jau buvo išėjus!
– – – – – – – – – – – – – –
Ir tai, ir taip visuomet,
Viešpatie, gerosios mūsų dalys –
– ant vėjo!

Atiduodamos ten, kur nereikia,
kažin kokiam remontui,
kažin kokiam Tavo motorui,
kursai neužsiveda ir neveikia!

1991.1V.18

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




DIEVAS YRA PIRMASIS DEKADENTAS

Viskas yra dekadansas pasaulyje, dekadansas slypi pačioje idėjoj sukurti pasaulį, angelų maištas ir Dievo nuopuolis – viskas yra dekadansas, viskas kuriama pa–žemių sferoje, viskas iš dumblo, saulelei pašvietus. Molio rausva, raumeninga spalva, molio siela – iš mėsinių, žolės – tamsiai rožinės ir lelijinės, kriauklės ir perlai – viskas persunkta dekadansu, gašliu potraukiu aristokratiškai daugintis ir grožėtis, pasidygėti, atstumti ir vėl grožėtis, tūkstantį kartų žiūrėt į save patį karališkuos veidrodžiuos, atsainiai aukotis, duoti išmaldos, net nežiūrint į elgetą, net jo neatsimenant, gerai išsiblizgint batus, kad tik šviestų kaip veidrodis, menės, muzika ir tapyba, skulptūra, svajonės ir meilės, egiptietiškos katės ir skruzdėlių akys (nesakykite man!) – viskas yra dekadansas. Salvadoras Dali, Nietzsche, Čiurlionis, Putinas ir Baltrušaitis, Sruoga, Krėvė, visi maži dideli lietuviai yra dekadentai. O lakštingalos arba volungės – visos...
Jėzus Kristus – ir tas dekadentas (kaip karališkai šmotą dangaus žada latrui!).

1991.IV.18

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




APVAIZDOS TRIKAMPĖLIAI

I. Žuvis, kuri žiūrėjo iš lėkštės

Aš nevogiau, aš nejutau kaltės,
Aš nežudžiau, aš neėmiau ne savo,
Tačiau visur, kur kojos nukeliavo,
Žuvies akis žiūrėjo iš lėkštės.

Nelėbavau, užteko man vilties
Net ir tada, kuomet širdis streikavo,
Tačiau visur, kur kojos nukeliavo,
Melsva akis spoksojo iš lėkštės.

Ovaluose, kvadratuose kėdės,
Žieduos, kurie viršum galvos lingavo,
Visur, kur mano kojos nukeliavo,
Akis, akis man merkė iš lėkštės!

II. Trikampiai laiškai

O ateidavo tokie laiškai
Kaip suplotos kareivių kepurės,
Kur prapuola visi laikai?
Ko dabar į mane taip žiūrit?

Aš atsimenu, buvo laikai,
Jūroj supdavos baltos burės,
Iš po žemių lindo laiškai,
Augo krūtys tarsi kepurės.

O ateidavo tokie laiškai,
Trikampėliai, saldžios širdelės,
Kvadratėliai, žirniukai, taškai,
Per Kalėdas – baltos plotkelės.
..

III. Ašara

Baltą trikampi nusibraižiau,
Du, – tau liko ką nors pridurti,
Apie saulę ir žiogą rašiau,
Nepasisekė jų sukurti.

Juodą trikampį nusipaišiau,
Kvadratėliais bandau atsipirkti,
Tik ovalą jau pamiršau,
Sergėk, Dieve, pamišėlio širdį!

Žvelgia perkreiptas mano vyzdys,
Žvengia baltas arklys kalamaškoj,
Iš lėliukės išlėks vabzdys,
Baltas Jėzaus rūbelis braška.

1991.IV.30

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




OŽIO ELEGIJA

Oželis kartais įšokdavo į rūtų daržą Lietuvoje, prieš
                  Paskutinįjį Teismą, kurio žmonės
                  neskyrė nuo pragaro ir beveik niekas
                  neturėjo vilčių išsisukti,
Siausdavo tas Oželis tenai kartais lig išnakčio,
                  kam neskanu bent vainiklapis, bent
                  taukšt taukšt kanopėlė, kas kad
                  pragaras, bet saldi visa ta žolienė.
Kartais, tiesa, užmatydavo kokia bobelė, bet jau
                  nelabai, be akuliorių neįžiūrėdavo, kas
                  ten svirne, pataluos, daržely, ant
                  šieno, patvoriuos, paežiuos, tarp
                  aguonų, kieno ten barzdytės.

1991.IV17

 

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.




ODĖ SENATVEI

- Gedimino Jokimaičio atminimui -


Su senu poetu vieną pilką balandį ėjom klausyt
vieversio link Pilaitės, o jisai buvo
labai jau pasenęs, vis klupo, ir mes
vos vos nesusimušėm:
vos tiktai šviesversėlis ima plyšaut,
anas man ir rėkia: Iš šitos, klausyk,
jau iš šitos pusės... Nors traliavimas
kuo skaidriausias plaukdavo iš viršaus...

Tik sugriuvus į griovą ir gerokai patraukus
konjako, galop paaiškėjo, jogei mano
bičiulis viską girdi viduj, nes jau
senas, apkurtęs, bet, būna taip, –
ausys visos išėję į šonus..
.

Palaiminta būk, tu daugiaause, visagirde,
išdrykus, apglėbusi dvasią senatve!

1991.IV.23

Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.