PELIUKO IR JO DRAUGŲ KELIONĖ PAS VAIKUS

Labas, labas! Kas atvyko?
Čia draugai peliuko Miko.
Labas, labas! Kas ten stovi?
Čia peliukas Mikalojus.
Labas, labas! Kas ten laužias?
Čia peliukas Mikimauzas.
Labas, labas! Kas nutiko?
Čia draugai peliuko Miko.
Labas, labas! Kas kvailioja?
Čia peliukas Mikalojus.
Labas, labas! Kas ten graužias?
Čia peliukas Mikimauzas.
Labas, labas! Kas supyko?
Čia draugai peliuko Miko.
Labas, labas! Kas ten loja?
Čia peliukas Mikalojus.
Labas, labas! Kas ten daužos?
Čia peliukas Mikimauzas.

Peliukas Mikis? Ko anksčiau nesakei?
Būtum dar šalęs už durą ilgai!
Iš kur keliauji?
Aš? Iš knygelės...
Kad ko, už durų būčiau sušalęs.
Čia aš, vyručiai, o čia draugai.
Kodėl turėjom belst taip ilgai?
Džiaugsmui ir laimei nebuvo galo...
Sėsk, Mikalojau, prie mūsą stalo!

 

Geda, Sigitas. Vasara su peliuku Miku: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.




KARAKUMŲ ASILĖLIS

Karakumų asilėlis,
Ankstų rytą atsikėlęs,
Mėlynai šokavo,
Daineles dainavo.

O kodėl jis mėlynas?
Kad saulelė vėlinas.
O kodėl šokavo?
Daineles dainavo.

Karakumuose buvau,
Balto smėlio ragavau,
Tai visai man neskanu,
Jau geriau iš mėlynų,
Iš marelių mėlynų
Gerti vandenio einu.

Karakumų asilėlis
Niekaip neatstoja,
Niekaip neatstoja,
Daineles dainuoja.

Jo dainelė paprasta,
Nežinau, ar moki tą?
Kara-kara-kara-kumai,
Asilėlio mėlynumai...

O kodėl jis mėlynas?
Kad saulelė vėlinas.

Asilėlis parlydėjo
Mus į tėviškės namus,
Niekuomet jau neužmiršim
Karakumų dykumos.

 

Geda, Sigitas. Vasara su peliuku Miku: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.




VĖŽYS, KURIS MOKĖJO PRAŠYTI

Vėžys žuvelių prašė,
Net laišką joms parašė:
„Gyvenkime iš vieno
Ir dirbkime kartu.

Jūs, mielosios žuvelės,
Sau plaukiosit lig valios,
Tiktai rytoj lig ryto
Pasiūkit man batus!“

Batus žuvelės siuvo,
Joms baisiai gera buvo, –
Nuo šios dienos vėželis
Daugiau žuvų neskriaus.

Praėjo kelios dienos,
Ir vėl žuvelę vieną
Keli vėžiai gabena
Vėželiui į nasrus!

Vėžys laiškelį rašė
Ir dailiai atsiprašė:
„Daugiau, žuvelės mielos,
Tokių daiktų nebus.

Jūs, mielosios žuvelės,
Sau plaukiosit lig valios,
Tiktai dabar lig ryto
Iškuopkit man kampus.“

Žuvelės net suplukę
Išvalė vėžiui ūkį,
O kolei jos taip triūsė –
Ir vėl vienos nėra!

Pulkai žuvelių verkė,
Net saulė užsimerkė,
O vėžiui irgi rieda
A-ašara tyra.

„Žuvelių aš neskriausiu,
Geriau einu pasnausiu,
O jūs man per tą laiką
Medžiokit museles.“

Vėl ešeriai ir kuojos
Pamiklino sau kojas,
Tinklų primezgę, gaudė
Jam mašalų šimtus.

Ne vieną vorą, musę
Atitempė uždusę,
Bet rytą, saulei tekant,
Ir vėl žuvų mažiau!

Vėželis snaudžia, laižos,
Galvoja: „Kvaišos, kvaišos,
Kiek daug dalykų žemėj,
Kurių dar neprašiau!“

 

Geda, Sigitas. Vasara su peliuku Miku: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.




PARŠIUKAS BE SPARNŲ

Aš mąsčiau, galvojau daug dienų:
O kodėl paršiukas – be sparnų?
Pažiūrėkit, turi juk sparnus
Dažnas žemės vabalas šaunus, –
Turi juos muselė, skruzdėlė,
Turi sparną marių vėgėlė,
Turi sparną–žiedlapį gėlė,
O paršiukas – vaikšto be sparnų.

Boružėlė miklina sparnus,
Turi sakalas – labai senus,
Net šikšnosparnis – pusiau pelė...
Turi daug kas juos galų gale.
Turi medis šlamančius lapus,
Turi dangūs veriančius žaibus,
O paršiukas – vaikšto be sparnų.

Šia žeme aš vaikštau tiek dienų,
O paršiukui nedaviau sparnų.

Turi juos lėktuvai – išdidžiai
Po padangę nardo kaip gaidžiai,
Turi juos raketos ir laivai,
Bitėms – jie išmarginti gelsvai,
O paršiukas – vaikšto be sparnų.

Ši erdvė, žinau, pilna šviesos,
Bet kiek daug joje dar netiesos,
Kiek sparnuotų netikrais sparnais
Moja tartum valkatos skvernais,
Kiek besparnių, kylančių aukštyn,
Kiek sparnuotų, krintančių žemyn...
Man negaila tų sparnų senų,
Man paršiuko gaila – be sparnų...

 

Geda, Sigitas. Vasara su peliuku Miku: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.




TAI BENT TELEFONAS

Vakar paskambinau
Tau į namus,
Tik tave, mielasai,
Ne taip lengva rasti!

Iš didžio liūdnumo
Pradėjau galvoti
Ir taip išradau
Telefoną geresnį.

Tai bent telefonas –
Galiu tau paskambint,
Kad ir kur nuklydęs,
Mikeli, būtum!

Tarkime, nuo kalno
Su slidėmis leidies
Arba prie mokyklos
Aitvarus sau laidai.

Svarbu panorėti
Bent kiek, bent truputį,
Ir tu jau girdi
Mano skambutį.

Aptariam gražiai,
Ką turim sumanę,
Ar stovi gražiai
Tavo sniego senis?

Man tik neramu,
Ar senų senovėj
Kas nors telefono
Tokio neturėjęs?

O jeigu turėjo?
Tai mat jį bala!
Vis vien aš esu
Gudrus išradėjas!

 

Geda, Sigitas. Vasara su peliuku Miku: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.




PAMOKYMAS, KAIP TAISYTI LAIKRODŽIUS

Norint taisyt laikrodį,
Reikia išardyti,
Pažiūrėt, kaip mažos
Rodyklėlės švyti,
Kaip sukas ratukai,
Į kurią pusę, –
Neišardęs laikrodžio,
Meistreliu nebūsi!

Norint taisyt laikrodį,
Reikia imt plaktuką,
Su plaktuku trenkti
Į rodykliukę...
Ar dar sukas
Geltonas ratukas,
Ar dar sveikas
Laikrodėlio stikliukas?

Kur tau sveikas!
Ar matai, kas dedas,
Nulėkė jam kojos,
Susiklaipė ratas.
Patarei kaip reikia!..
O kam klausei, vaike?

Nieko, nieko, renkis,
Eisim į taisyklą,
Ten begalė laikrodžių
Šoka, straksi, tiksi.
Paliksim ir savo, –
Ko sunegalavo!

Kai užaugsim, pasenėsim,
Būsime meistrai tikri,
Mes į laikrodį žiūrėsim,
Meistre, taip, kaip tu žiūri:
Prikandę vieną lūpą
Ir pasiėmę lupą.

Su mažais atsuktuvėliais,
Su juodaisiais kaliošėliais
Kėdėse sėdėdami,
Viską rakinėdami!

 

Geda, Sigitas. Vasara su peliuku Miku: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.




VASAROS NAKTĮ

Gyvenime būna
Labai šviesios naktys,
Ligi ryto siūbuoja
Naktelės žiedai.

Naktelės žiedai, –
Dangaus pakraščiais
Skiauterių baltų
Pilna siūbavimo.

Kada paliausi,
Širdele mano,
Siūbuo–siūbuoti
Naktelės žiedais?

Pjaučiau, pripjaučiau
Žiedų baltųjų,
Kuomet pasiilgstu
Skaistaus šviesumo.

Šviesiu šviesuosiu
Savo širdele –
Naktiniu žiedu
Palei tavo kojas.

Geda, Sigitas. Vasara su peliuku Miku: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.