MAMUTŲ TĖVYNĖ

Pokalbiai su nuskendusiu broliu
(Poemos fragmentai)

Kalba ir muzika

Paukščiai turi ūžiančias girias
Ir padangių šventyklas suras,
Žuvys turi vandenis švarius,
Atsispindinčius medžius, taurius
Jų šešėlius, – šlama lapija,
Kiek spalvų ir atspalvių joje!

Gieda paukštis, nardo lydeka,
Lyg kalbėtų mums sava šneka,
Lyg bylotų savo giesmėmis,
Ar draugaut norėtų su mumis,
Eiti, skristi arba plaukt drauge, –
Kur vieni mes būtum beplaukią?

Viską jaučia paukštis ar žuvis,
Tik ištart nemoka mums, išvis
Jie nemoka pasakyti mums,
Kad vanduo ar oras susidrums,
Kad sutems ar saulė patekės,
Kad numirti ar užgimt reikės.

Mes – už juos kalbėti pašaukti
Žemei, saulei, vasaros nakty
Pašaukti kalbėti, apsakyt
Dangų, žemę, žvaigždę, jos akis,
Tas rugių, rudų gėlių spalvos,
Kaip ir mūsų – markstosi vos vos,
Regi paukštį, skriejantį toli...

Mano broli, džiūgauti gali!
Mums kalba ir judesiai duoti,
Kad stebėtųs dangūs per aukšti,
Kad išreikšt galėtume jausmus,
Pavaizduoti tėviškę, namus,
Tėvą motę, pusbrolius, save,
Žuviai plaukiant vandenų srove.

Tie vaizdai ir muzika – seni –
Danguje ir žemėj, vandeny.

Geda, Sigitas. Mamutų tėvynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.


 

Ėriukai prieš žiemą

Ji prikelia žemę apnuodytą
Ir šaukia gyvybę alsuot,
Didinga pasaulio melodija,
Melodija tavo sesuo,
Sesuo ji visatos ir tavo,
Žmonių ir ledynų sesuo,
Ja protėviai mūsų alsavo
Ir tu ja kol gyvas alsuok,
Melodijoj meilė ir mirtys,
Idėjos ir svajos joje,
Melodiją skambant išgirdę,
Išeisime mirti su ja,
Daiktai joj užgimsta, gyvena,
Įgyja tauriausių spalvų,
Kaip amforų linijos senos
Ar įdubos tavo delnų,
Kaip žiogus, kur skrenda ištiesęs
Du ilgus visatos sparnus,
Kaip.mes, sunerimę ir dviese
Snieguoto pasaulio delnuos.

Geda, Sigitas. Mamutų tėvynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.


 

Pavasarinis vėjas

Pavasarinis vėjas plaikstos,
Ir danguje, ir širdyje
Suardęs seną tvarką, daiktus
Dėlioja savo gaidoje
Neįprastom dermėm, jo tonuos
Girdžiu vyniojamas naujas
Baltas ir mėlynas, geltonas
Visatos audeklo gijas,
Girdžiu, kaip krebžda, pažadėjęs
Mums apsireikšti iš tiesų,
Nebūtas vabalas kūrėjas
Su dievo apdaru šviesiu,
Matau jo būsimą šeimyną,
Kuri visai kitaip nei mes
Su savo ainiais jau mėgina
Pakeisti jūras ir žemes,
Po to – harmoniją pasaulio,
Jis kreipia lūpas pasakyt
Mums porą žodžių ir iš naujo
Apžiūri nuogą jo akis
Mažytį žmogų, mūsų tėvą,
Pastėręs žvelgia į mane
Su smalsumu, o dieve dieve,
Kuo šitai baigsis?
Nežinia.

Geda, Sigitas. Mamutų tėvynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.


 

Kovas Gumbinėje

Galantiškos mūzos vilioja
Išgerti, bet aš negaliu,
Nukleipusiom vyžom klampoju
Pažliugusiu prūsų keliu,
Ieškodamas, kur Donelaitis,
Vos saulei atšokus, anksti
Sodino sau bulves iškaitęs,
Žmogau, ar ne Pimė artyn
Pasislinks pilant alų, –
Gal pastorius neužmatys?..
Kažin – kur ji guli, ką valgo,
Kaip vartosi ten per naktis,
Sapnuodama baltą veršiuką,
Žlibom mėnesėtom akim?
O mes, įsitvėrę į plūgą,
Keiksnojam varnėnus, atkims
Tie dangūs, tie paukščiai ir medžiai,
Juos prausia upeliai kreivi,
Ką girdi, ką jaučia, ką mato
Jis – žemėj, danguj ir žuvy?
Kaip nors išsinerti iš kailio,
Pabėgt nuo savęs ir nuo to
Veršiuko, seilėto ir kvailo,
Įšokusio į
              Metus.

Geda, Sigitas. Mamutų tėvynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

(...)
 

Paskutinioji musmirė

Teisus tasai, kur sakė, kad pavieniui
Gyvena visos mūsų kūno dalys,
Pavieniui plūsta mūsų kraujas venom
Ir vienui vienas kapstosi pirštelis,
Nelyginant neūžauga koksai
Medelis, nendrė, grybas... Palikti
Pavieniui – ausys, rankos, ištisai
Mažais gelsvais taškeliais nuberti
Mūs odos plotai – dykumos bevaisės,
Burnos oazė – vasaros nakty
Nukristi meilės nelaimingos vaisiams
Į rausvą širdį... Atskirai širdis
Ir kepenys, ir išrašyti plaučiai,
Kurių žuvims nekliuvo... Apleisti
Siūbuoja medžiai – mūsų kūno griaučiai,
Netobulas, sudurstytas skeletas,
Kažin kokia pirmykštė sistema,
Kentėdama ji velkasi, iš lėto
Pavirsdama sutrešusia žeme,
Mus vienos akys sieja su dangum,
Su erdvėmis, kurias savy uždarę,
Atplūstančius pagauname bangom
Žuvis ir žmones – Dievo sūnų – varį.

Geda, Sigitas. Mamutų tėvynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.


 

Dešinioji ranka

Kuomet pasauly augo vien tik grybai
Ir krito žemėn jų vaisingos sporos,
Kuomet sužibęs erdvėje beribėj
Pro mėnesį, žvaigždes, pro svaigų grybų orą
Žmogus pasuko galvą pažiūrėti,
Kas gretimais, kas jo pašonėj dedas...
Tai aš buvau, karavanus atvedęs
Žuvų ir paukščių į triukšmingą puotą,
Ir jau tada man buvo dievo duota
Kalbėti, valgyti, dainuoti, siausti,
Gauruoto elnio kailiu apsisiausti
Ir traukt paežerėm, kuomet ledai atšunta.
Teisybė: jei visatoje nubunda
Galia, kuri pajėgia žvelgti, eiti, jausti,
Ji tampa siela, pradeda jai gausti
Vėžlinių arfų muzika – širdis,
Ji skleidžia tokius spindulius galingus,
Kad net ir tai, kas amžių bėgiuos dingę,
Ten, dešinės pirštelyje girdi.
Yra viena akis, kuria visi mes žvelgiam,
Ir vienas kūnas – jį kas dieną valgom,
Ir žemė tik viena, viena pasaulio pusė,
Tik vienas yr dangus –
                                  ir mes visi ten būsim.

Geda, Sigitas. Mamutų tėvynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

(...)
 

Kregždučių dienos

Nukirsk vaiduokliui galvą, nesulaukęs
Kol jis ateis arba prisisapnuos,
Raudoną galvą – gaidžio, kitos aukos
Tebus kitos nakties, kitos dienos,
Nukirsk sau šviesią galvą, galvą mano,
Kurią mylėjai amžinu laiku, –
Dabar nebent mergaitė tą išmano, –
Kas tau iš melsvo ąžuolo daigų,
Kas tau iš skroblo, to, kur neišsprogo,
Iš saulėje suskilusios šakos?
Tu kažkada svajojai apie žmogų,
Jam purpurinę širdį paaukok,
Tu jam atnešk ir pragarą, ir dangų,
Auka kitokia būtų per menka,
Jam paaukok gyvatę – tesirango
Po žemės gaublį gobiančia ranka,
Svajodama, kokia saldi gyvybė,
Kuri išvirus nuodo vienąkart
Išleido mus į vasarą beribę
Dainuoti, gerti, verkt ir pasikart...
O amžinybės mėnesiai, ar gėda
Žiūrėti, kaip žmogus
                              patsai save suėda?

Geda, Sigitas. Mamutų tėvynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

(...)
 

Akla mergaitė

Apakęs vaikas, regintis pasaulį
Visai kitaip, visai kitom akim,
Vandens jis ieško, girdi bičių avilį
Ar tiesia ranką – knygai pasiimt,
Jis liečia šaką, spindinčią, žieduotą,
Ant stalo perskilęs raudonas obuolys,
Mergaitės akys kaip kviečių akuotai
Alksnytėje su žemuogėm paklys,
Ji klauso strazdo aksominio balso,
Iš ryto – balto, žydro – vakarop,
Ant kalno stovi moteris, jai šalta,
O vaikiščiui – ant rankų noksta ropė,
Ji viską regi, keista, daug geriau
Nei aš, nei tu, nei mes, sykiu paėmus,
Ji kartais rauda, ima badmiriaut,
Į vasarą ji regi svyrant žiemą,
Ir mirtį mato, toji reali,
Raudonu baltu kaspinu kasoj...
Maža mergelė klaupias pakely
Ir rauna grybą vasaros rasoj,
Mergaitei aklai viskas paprasčiau,
Dainuoti ima – kaip tada sustot,
Jinai čia pat, aš tik ką ją mačiau,
Tatai – poezija, ir nėr jokios kitos.

20 PRISIPAŽINIMŲ

Pagalvojau, kad aš viską patyriau.
Buvau apsimetęs kūdikiu, mažu vaiku.
Mažu berniuku ir maža mergaite.
Mažu vaikišku dievu – Niekuo.
Buvau apsimetęs paukščiu.
Paukščio akimis žiurėjau į Lietuvą, į jos jūrų
                                                             kraterius.
Buvau apsimetęs kunigu, kentauru, Strazdu, Jėzum
Kristum, didžiausiu Lietuvos poetu, visais
                                               žmonėmis ir paukščiais.
Charonu, demiurgu, žaidžiančiu kriauklėmis
                                                            Baltijoj.
Miruoliu, glamonėjančiu Didonę jūrų gelmėj su
                                                             banginiais.
Girtu Vijonu arba Bilhana, prievartaujančiu
                                               nepilnametę karaliaus dukrą.
Kasandra, pranašaujančia žūtį.
Pikasu, skaldančiu kaulus.
Išprotėjusiu Helderlynu, trokštančiu vien tylos.
Li Bo su apsnigtom vėliavom senovės Kinijoj.
Varnele, balta, skinančia dilgėles.
Visais pavidalais, kuriais, mano dieve, liepei.
Dabar norėčiau būti savim.
Žiauriu, tamsiu, negailestingu.
Bejėgiu, sergančiu, tauriu.
Mirštančiu ir atgimstančiu. Tam, kad gyvenčiau.

20 ANTINOMIJŲ

Tu sutvėrei mane ir laikyk.
Nesutvėrei manęs, nelaikyk.
Tu davei man gyvybę ir saugok.
Nedavei man gyvybės, nesaugok.
Tu auginai ir valgydinai mane.
Neauginai, nedavei valgyt.
Tu mokei mane ir guodei.
Nemokei ir neguodei.
Tu sakei, aš gražus ir garbingas.
Negražus, negarbingas.
Tu liepei man pratęsti pasaulį.
Neliepei.
Tu sakei, turiu galvą, lūpas, akis.
Neturiu nei galvos, nei lūpų.
Tu sakei įdėjęs man širdį.
Neįdėjai širdies.
Tu sakei, turiu ką mylėti.
Neturiu ką mylėti.
Tu sakei, aš žmogus.
Ne žmogus.
Tu sakei, esu vyras.
Ne vyras.
Tu sakei, esu moteris.
Ne moteris.
Tu sakei, kad man reikia turėti draugų.
Nereikia.
Tu sakei, kad aš privalau žudyti.
Nežudysiu.
Tu sakei, kad pasaulis nesveikas.
Nesveikas.
Tu sakei, kad aš greitai mirsiu.
Nemirsiu.
Tu sakei, kad mane mylėsi.
Mylėsi.
Tu sakei, kad mane išduosi.
Išduosi.
Tu sakei tą ką sakei ką sakysi?
Nesakysiu.

20 ABEJONIŲ

Nėra jokių patarėjų norinčiam kurti.
Įmanomi visi reinkarnacijos atvejai.
Kuriantysis savo dvasia turi būti aukščiau žemės ir
visų jos sutvėrimų, įskaitant ir žmones. Tai nereiš-
kia, kad niekini.
Privalai nuolat jausti gyvybės pradžią ir pabaigą.
Privalai jausti, kaip tarp šių dviejų pradų plasta
gyvybė.
Gyvybė yra dvasios forma, jos apraiškos siauram
žemės lauke.
Žemės laukas teikia jai grožio, prasmės arba bepras-
mybės, neįmintojo žavesio.
Svarbiausia visa tai suvokti kuo mažesniam plote ir
kuo mažesniais dydžiais. Tai praplėstosios begaly-
bės perspektyva.
Yra viena kontempliacijos forma – begalybėje.
Kūrybos paradoksas – begalybė patiriama akies
mirksniu.
Laiko ir erdvės paradoksas – jie išnyksta.
Nėra ir žmogaus. Didžiojoje visatos kontempliacijoje
žmogus darosi nereikalingas.
Darosi arba tampa... Tapsmas didelė sąvoka. Iš tie-
sų ne tapsmas, o ryšys, sugrįžimas ir suartėjimas.
Sąlytis.
Bet kurie kiti sąlyčiai – didžioji žemės gyvenimo
profanacija.
Niekas suabejojo patsai savimi, dėl to sukūrė žemę
ir dangų.
Mūsų kančios iš tų abejonių ir nuopuolio.
Sugrįžimas – mūsų prisikėlimas.
Tuomet visata pasibaigs?..
Mes buvome, esame – negi būsim? – reikalinga jo
kūno dalis?
Ir vis dėlto: jis turėtų atleisti mums, atleisti mus
patsai sau, lygiai taip, kaip mes atleidžiame. Ir sau,
ir kitiemus.

ŽIOGAS RYTO ŠVIESOJ

Poezija – tarp dviejų žodžių ar periodų uždaryta
dvasia, tai, kas nepagaunama.
Uždaryk nepagaunamą paukštį. Taip, kad būtų ir
laisvas.
Metafora – paukštis, kuris vienu sparnu plasnoja
erdvėj.
Už kito tu jį laikai.
Poezija arba alsavimas.
Lyg ir nebaigta.
Sustoti taške, kuris iš tikrųjų iliuzinis.
Laikinas taškas: kaip jaguarui prieš šuolį, sugrie-
biant auką.
Poezija – ta pati erdvė, kurią buvo leista matyt ir
senovės Egipte.
Poetas, kuomet nekuria, gali padaryti nusikaltimą.
Iš nevilties.
Nesąmoningos. Iš savigraužos. Kaip ligonis.
Kuriant atrodo, kad matai tik tu vienas. Iš čia no-
ras parodyti ir kitiems.
Kūrybos fokusas: galimi bet kokie daiktų santykiai.
Medis – stiklinėje. Svarbu, kaip atrodytų, jeigu bū-
tų kūręs pats dievas.
Natūralizmo pašlovinimas: imti išbaigtus daiktus ir
juos sudėliot kaip patinka.
Žaidimas esamom formom. Gražus arba baisus. Har-
moningą valandą – koks tiktai nori.
Demiurgas pajūrio smėly.
Jūra delne, o toj jūroje – kriauklės.
Poetas miega su moterim, o jo rankoj gyva balta-
pilvė kregždė.
Labai trumpam buvau pagavęs dvasią. Alsavau ir
su oro srove iš burnos plaukė mažyčiai paukščiai ir
žuvys.
Žiogas ir žydintis senas akmuo.
           ŽIOGASIRŽYDINTI
           DIEVOKREGŽDĖ
           ŽIOGASIRDIEVAS
           JISIR
           ŽIOGASIRSAULĖ
           IRŽALIA
           JISIR
           ŽIOGASIRŽALIA
           JISIR
           ŽIOGASIRAKMENYS
           ŽIOGASAPLINK
           ŽIOGASIRAPIE
           YRA
Išardyti kalbos ryšius – išardyti pasaulio santykius.
Nublokšti nuo savęs tinklą, kuriuo gaudom pasaulį.
Naujai sustatyti visatą.
Tai, kas buvo viršuj, turi atsikliūt apačioj.
Vertikalė – horizontalė.
Naujai viską sujungti.
Taip iš naujo suprasime visumą.
Viskas vieninga, bet tiktai kuriant.
Donelaitis turėjo tą pragaro dievišką akį.
Žmogus perstato daiktus ne gamtoj, o savo sieloj.
Kūryba vyksta vidinėj erdvėj.
Už akių ir kaktos. Akių dugne.
Gal dėl to reikalinga begalinė žydra erdvė.
Akių dugnas. Jūra. Skliautai.
Skliautų būtinybė.
Prasivers jūroj kriauklė ir iš jos kyštels galvą
žmogus.
Ištiesintas skliautas – plokštuma – aibė mažyčių
figūrų.
Paukščių – žuvų – žmonių.
Tik gyvų. Amžinų formų.
Todėl, kad miršta ne ideali forma, ne pirmavaizdis,
o vienas iš jo variantų.
Viskas išliktų net ir tuomet, jeigu mirtų pasaulis.
Mano motina ten nuėjo, pasiėmusi kaulus iš žemės.
Kūryba – baisi bedievystė.
Ėjimas prieš dievišką valią.
Kas ką?
Jis. Bet vėlgi – tik vieną, laikiną kraują ir kaulą,
vandenį, užpildžiusį: amžiną formą.
Atimdami iš dievo amžinas formas, nelyginant indus
iš šeimininko, prilygstame jam.
Dvi boružės apokaliptinėj šviesoje.
Dvi boružės ir mažytis sakalas tau ant rankos.

KURAPKOS PRIEMIESČIO KARJERUOS

Viena kurapka brangiau net už žmogų.
Nesgi kas yr tasai, kuris šauna?
Kurapkos nemoka iššauti.
Jų posparnės perlamutrinio drugio spalvos.
Arba peledės.
Saulėj išnokusių smilgų.
Akmens.
Pilko akmens, kuris protarpiais žaižaruoja.
Ypač pakėlus sparnus.
Kaip pilkos moterų akys.
Pilka poezija, ir viskas pilka, kas tik gražu.
O negražu? – negražu irgi pilka, jei prisiminsime
                                                                kančią.
Pilka juk kančia, viskas pilka, kol pasirodo tik
                                                                spalvos.
Spalvos – tik blyksniai pašviesinti mūsų tikrovei.
Ypač akmeniui, sekmą dieną gulint žvyryne.
Tu stovi, praskleidusi atsegiotą suknelę.
Ji irgi pilka.
Tu irgi perekšlė vištelė iš priemiesčio, pilko žvyryno.
Tu irgi bijai, kad nušaus kas.
Bijodama – trokšti.
To blyksnio prakeikto, šviesos, kuri smogia per vyzdį.
Mes paniškai bijom tamsos.
Išsiplečia akys – žvėriuko.
Prarydamos tamsą.
Ir sublizga ten dviliežuviai paukščių takai.
Palaidota dievo žydrynė.
Troškimas sugrįžti į tamsą.
Per ją – spindulingą – ligi pat šerdies, spirito mė-
lynu liežuviu.
Ligi mirties.
Prieš iššaunant.
Paskui jau kitokia erdvė.
Numirusių arba – gyvųjų.
Ją paukščiai sapnuoja ir žolės.
Sapnuoja pilka kurapka, pasirinkusi pilkąją spalvą.
Ir pilkus sparnus.
„O kurapka, kur tu skrist pasikėlei virš mirusių
upės..“
Taip graikai giedojo ir gieda.
Jiems metai neturi prasmės.
Neturi prasmės nei erdvė, nei laikas.
Vien amžinas pilkas giedojimas.
Ir tavo suknelė pilka.
Ir priemiesčio pilkas karjeras.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir ūmai nebaisu jokio šautuvo.

Geda, Sigitas. Mamutų tėvynė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.