tekstai.lt

Keturi vėjai Nr.2 Pe. Netinkamai sprendžiami klausimai


       I

       Mūsų vadinamoji šviesuomenė mėgsta girtis: mes iš „šiaudinės pastogės“, mes demokratai, mes iš liaudies kilę. Tačiau reta kur rasi tokį kietą biurokratizmą, kaip pas mus.

                                                                                                                       Toks nutolimas inteligentų nuo žmonių, nuo sodžiaus tik čia, tik mūsų valstybėje sutinkamas:
                                                                                                                                 Savotiška retenybė. Ir išimčių nėra.

Visi jie vienodai tolimi mūsų liaudžiai, kuri sodžiuose ir miesteliuos pasiliko.

       Tuo kalti politikai ir kitoki darbuotojai. Jie nupleška fordais kada juos reikalas veja (per rinkimus) į sodžių, užtiesia savo mitinginių kalbų tinklus, sumedžioja balsus ir nurimsta. Politinių partijų pakankamai yra. Nekalbu apie savo prigimtimi biurokratiškas klerikališkai fašistines partijas.

            Bet ar mėgino bent viena „kairioji“ partija dirbti žmonių tarpe kultūros darbą. Tenka griežtai pasakyti — tai niekam iš jų nerūpi.

       O tos partijos pasiekia kartais plačius žmonių būrius. Jos galėtų daug padaryti. Gerai yra, kad stengiamasi suburti žmones atsižvelgiant į jų profesijos, darbo ir bendrus materialius reikalus. Bet tai labai dažnai mechaninis žmonių sugrūdimas į krūvą. Kultūriniai dvasinis žmonių suartinimas, jų auklėjimas nepradėtas.

       Kalti ir menininkai. Tiesa, jų didžioji dauguma savo būdu mažai kuo skirias nuo kitų biurokratų.

                  Liaudžiai dirbti dauguma jų ne tik nenori, bet ir nemoka. Žymios daugumos visų sričių menininkų kūryba liaudžiai svetima!

                                                                              Literatūroje sapnai, kliedėjimas, nerealūs melagingi išpūsti praeities padavimai. Tapytojas tik saloną turi galvoje! Teatrų repertuaras specialiai lengvo „ponių ir ponų“ poilsio vietelė. Sava nežymi skaičiumi publika renkas į premjeras, sava taip pat negausi mėgėjų grupė išperka literatūros naujienų po keletą dešimčių. Susidaro ratas. Na, kaipgi kitaip jį pavadinsi, kad ne „užburtuoju ratu“!

       Niekas nemano tą nelemtą ratą peržengti. Keletui dešimčių Kauno valdininkų tarnauja tie mūsų menininkai. Ir iš niekur šviežio vėjo negaudami, tvankioje savo pačių syvų atmosferoje čirškėdami, kaip mažoje būdelėje uždaryti alkani šunes, įnirtę kremtasi.

       Ambicijos. Intrigos. Karjerų varžtai. Ir dar daug panašių šiems papuošalų jie turi.

       Taip gražiai nusistovėjus ta atmosfera, kad iš menininkų tarpo ko nors šiuo žvilgsniu nauja laukti negalima.

       Anksčiau, žinoma, lengva buvo viską „krikščionims“ suversti. Jie nevidonai visame kalti! Bet dabar. Po praeito gegužės 8—9 d. Lietuvos atsikvėpimo. Dabar kaip gi dalykai klojas?

       Dabar demokratiška valdžia. Bet pasidairykim, kaip ši naujoji valdžia galvoja, kaip ji planuoja savo darbą. Na gi lygiai taip biurokratiškai, kaip anksčiau. Deja, nieko naujo. Tas pats, gerai pažįstamas vaizdas.

       Geras pavyzdys — teatras.

       Tie kraštai, kurie turi didelius miestus, ir juose visas krašto gyvenimas veik išimtinai koncentruojasi — suprantama, tie kraštai nedaug dėmesio kreipia į patį sodžių. Bet pas mus to nėra. Mūsų miestai nežymūs, mūsų gilioji provincija į krašto gyvenimą turi lemiančios įtakos. Žmonės išsiskirstę po visą kraštą, nėra labai žymių jų susibūrimų, tad „ne demokratiška“ viską koncentruoti vienam Kaune.

                                            Pas mus žymiausias teatras turėtų būti — tik kilnojamas teatras.

             Jis turėtų būti paruoštas veikti tarp plačiųjų gyventojų masių. Kauno direktoriams, jų sekretoriams ir referentams per daug jau garbės!

       Sodžius be inteligentų. O Kaune jų greit bus beprasmis perteklius. Sodžių baigiame melžti, greit nebeturėsime iš ko sau syvus čiulpti.

       Tą patį, ką kalbėjau apie teatrą, galima pasakyti ir apie kitas meno ir kultūros veikimo sritis. Visur siauras, užsidaręs savyje biurokratizmas, visur nutolimas nuo plačiųjų gyventojų sluoksnių.

       Sakykit, jūs, inteligentai,

                                              ar jūs pažįstat dabartinį mūsų sodžių? Ar jūs žinot jo troškimus, jo nuotaiką? Ne, jūs sodžiui svetimi, taip pat kaip ir jums sodžius svetimas.

                                                                                                                                           Juk sodžius net jūsų dirbtinės kalbos nebesupranta.

       Atsiprašau, aš perdėjau. Jūs palaikot ryšius su sodžium per iš jo gaunamus šventėms skilandžius ir jam teikiamas „tautiškas“ cukierkas! Atsiprašau. Tie santykiai dar neiširę.

       II

       Nelaiminga mūsų lietuviškoji knyga.

                                                                    Jau todel ji nelaiminga, kad jos visi gailisi.

       Del knygos vaitojama seniai. Bet kaip beprasmis tas vaitojimas. Kad nors vienas tikslus, konkretus nurodymas, kad nors vienas aiškus planas! Tik aimanos ir savo „kilnių jausm“ pareiškimai.
       O knygai bloga. Ne tik pas mus, bet ir visur. Štai Vienoje suvažiavę vokiečiai literatai pažymėjo:

                  — Knyga miršta.

                                               Knyga išnyksta iš gyvenimo. Pamažėl, nežymiai, bet nepaliaujamai ji menkėja
visuomenės akyse. Čia kalbama apie skaitymo knygą — apie dailiąją literatūrą.

              Mokslo knyga — profesijos įrankis.
                                                                        Ji dar laikosi.

       Priežastis šio reiškinio: visuomenės ir atskiro žmogaus gyvenimo sąlygų pakitėjimas. Dabar tas pačias emocijas žmogus gauna kitais būdais.

                                                                        Sportas, radio, kino, pagreitėjęs gyvenimo tempas — esą didžiausi knygos priešai.

                                                                  Nieks nebenorįs sėdėti su knyga rankoje, greičiau kino, radio, sportas pavylioja žmogų.

       — G a l  b ū t. —

                                    ištarė vienas minėto suvažiavimo dalyvių, — k n y g a,    p a g a l i a u   v i s a i   i š n y k s   i š   ž m o n i ų   t a r p o.
                                                                      Gal būt kitu būdu pasireikš žmonijos kūrybinės jėgos.

         G a l   r a d i o — g y v a s   b a l s a s,  a r   k a s   k i t a   p a k e i s   k n y g ą.

       Ir šitaip liūdnų išvadų priėję vokiečių literatai nesitenkino aimanomis. Jie konkrečiai tiksliai nustatė kelius, kuriais reikėtų eiti, norint knygą išgelbėti.

       Pas mus knygos padėtis tuo blogesnė, kad

                                                                         daugumos knygų turinys nebeatatinka dabartinei žmonių dvasiai.

                                           Kitų kraštų rašytojai stropiai seka gyvenimą. O mūsiškiai užsidarę savyje. Nieko nenori matyti, kas aplinkui dedasi.
                                                                         Juokingos jų pastangos ties savim sulaikyti visuomenę, kuri savo nuotaika žymiai nuo jų atsiskyrė.
                                                                                         Mūsų antorių dalis turi senus, kaž kada taip visų mylėtus, dievukus ir stengias jų pavyzdžiu kurti. Kam
                                                                                                      Adomas Mickevičius,
kam
       Puškinas,
                       kam
                              Goete
                                        idealas.
                                                    Bet užmirštama, kad šie vyrai šią dieną visai būtų kitoki, negu tada.

       Kritikai pribaigia knygą. Leidžiama pasirodyti nebrendusiems mėginimams. Nemokėjimas

                       tvirtai ir griežtai

                                               smerkti kas smerktina, be pagrindo ditirambos —

                                                                                                                                    tai visa prisideda prie to, kad knyga mūsų tarpe nebeturi pasisekimo.

       L i t e r a t o   v a r d a s   d a b a r   t i k   t i k   n e  k o l i o j i m o s i   p r a v a r d ž i a v i m a s.

                   Mat staiga atsiradę nesubrendę garsenybės, kurioms visai nebūtų leista įeiti į kurią kitą literatūrą — tuo žvilgsniu pasistengė.

       Knyga gelbėti reikia. Bet ne aimanomis.

                                                                   Tikslus veikimo planas, suburtos visų kultūrai atsidavusių žmonių pastangos išgelbės knygą.

                                                                          Reikia konkrečiai visiems tartis, reikia skelbti ne tik lošimo kortų gaminimo konkursus, bet ir knygai gelbėti planų konkursus. Reikia veikt tuojau ir plačiai.

       III

       Visi lengviau atsiduso:

       — Kaltūros Fondas!

       Pagaliau, sulaukėm. Viltis, maža vilties kibirkštėlė atsirado išalkusių žmonių akyse.

       Lig šiol buvo trošku. Ir juokinga buvo žiūrėt, kaip isteriškai rėkavo kai kas, kad „be Vilniaus nenurimsim“. Jei taip būtų viskas ir toliau ėję, ne diplomatijoje, ne užsienio politikoje, bet vidaus, krašto kultūriniam gyvenime, tai tikrai galima tvirtint, kad

                                                                                        n e   t i k   t i e   p o n a i   n e m a t y t ų   V i l n i a u s, b e t   i r   K a u n ą   s v e t i m i e m s   u ž l e i s t ų .

       Pagaliau susigriebta.

       Žiūrėsim, kaip tas darbas bus dirbamas. Iš anksto nėr ko peikti. Bet del daug ko jau dabar tenka labai ir labai susimąstyti.

       Štai paimsiu, kad ir artimesnę sau šaką: —
                                                                        literatūrą.
                                                                                          Lietuvių literatūra — vargšė daugiau už ką kitą nuskriausta.
       Gėda juk, kad šiuo metu Lietuvoje
                                                      nėra literatūros žurnalo.
                                                                                                     O visų taip lengvai keikiami lietuviški

             komunistai (internacionalistai), už sienos jau porą metų
                                                                                                 leidžia žurnalą
                                                                                                                          („Kibirkštį“), blogų ar gerą — kitas
klausimas — bet visgi su aiškia pakraipa skaitytojus tam tikroje kryptyje literatūroje ir mene auklėjantį žurnalą.

                                                          Geriausiose sąlygose būdamos ne tik atskiros politinės grupės, bet ir visi literatai nesugeba tai įvykdyti!

       Šią paskutinišką padėtį norima taisyti.

       Kokios gi priemonės?

       Na gi numatoma atskiriems
                                                literatams
                                                                  teikti atskiros
                                                                                        premijos, dovanos.
                                                                                                                    Tomis, atsiprašant, almužnomis manoma literatūrą gelbėti.

       Jau daug kartų išsitarė mūsų literatai tuo klausimu.

                                                                                  Siūlia duoti dovanas užsitarnavisiems asmenims,
                 arba

                        tiems, kurie parašys kurį nors tam tikram komitetui tinkantį kurinį

                                                                                                                                   (romaną, dramą ir t.t.).
       Jei būtų toks kelias pasirinktas, būtų daroma didžiausia klaida.

       Jau senai Europoje žymesni žmonės pasmerkė šį literatūros palaikymo būdą. Gali šiuo tarpu būti pavyzdžiu kad ir Bernardas Šou, kuris tik nesenai atsisakė priimti jam paskirtą Nobelio premiją.

       O naujas žymus Amerikos rašytojas Liuisas Sinkleras atsisakydamas priimtt tokią pat dovaną pabrėžė:

                         literato dvasia turi būti laisva. Literatas turi būti nepriklausomas. Nenoriu minties vergijos ir atsisakau nuo suteiktos garbės.

       Ir tai reikšminga giliai su gyvenimu sutapusi žymaus amerikiečio nuomonė.

       Juk tik tie gaus premijas, kurie geriausia mokės įtikti komitetui.

                                                                                                     Jauna,
                                                                                                                visados
                                                                                                                             priešinga nusistovėjusioms tradicijoms, karta, tokiam komitetui negalės įtikti.
                                                                                                         Tokios
                                                                                                                     premijos ir dovanos,
               tai
                   paklusnumo, minties vergiškumo ir grafomanijos auklėtojos. Laiva mintis bus varžoma.

               Kas norės eiti savuoju keliu, be abejo iš jokio tokiu tikslu suorgaiznoto komiteto nieko gero nesulauks.

       Bet jei ir būtų sušelptas kartais ir toks asmuo, kuris bus kaip ir vertas premijos, argi tuo bus ko nors žymaus atsiekta. Juk daug taip vadinamų „žadančiųjų“ pagaliau neištesi, neduoda tai, ko nuo jų laukė.

                   Vadinas, išimtinas, aplenkiant visą eilę kitų kūrėjų, vieno šelpimas yra rizikingas ir, pagaliau, netikslus.

                                                      Tie, kurie jau „pasireiškė“, užsitarnavo, yra dažniausia ne taip jau labai
reikalingi tokių pašalpų.

       Jei būtų einama tokiu keliu, būtų apdovanojamos tik „iškabos“, arba paklusnūs, gražiai susišukavę,

                maloniu balsu mandagūs jaunikaičiai,

                                                                         kurių tik vienas privalumas — gražiai sušukuoti plaukai.

       O tuo tarpu visa mūsų literatūra kaip skurdo, taip ir skurstų, kaip buvo gėdinga literatų padetis, tokia ir pasiliktų.

       Vienas tėra kelias:

                                   duoti progos ir galimumo visiems,

                                                                                          kurie gali ir moka

                                                                                                                       literatūros darbą dirbti.
                      Reikia darbą gerbti, bet ne vardą.

                                                                         Reikia auklėti ne atskirus abejotinos vertės favoritus, bet visą literatūrą.

       Protekcionizmas, asmeninės simpatijos, savųjų, kad ir menkos vertės literatūroje dirdančių asmenų palaikymas neturėtų būti praktikuojamas.

       Žymioje literatūroje, užgimsta dideli kūrėjai.

                                                                                Ten kur nėra paruoštos dirvos, staiga jokia premija neišviliosi

iš po nederlingos velėnos jokio žymesnio kūrėjo.
                                                                                                    Vienas turėtų būti tikslas — visą lietuvių literatūrą auklėti
                                                       Padėti autoriams leisti raštus, ir bendrai sudaryti jiems tinkamas sarbo sąlygas.

       Maža ką kai kurie kiti romaną ar dramą parašę autoriai, kelia premijų klausimą. Tokių balsai negali būti imami domėn.

       Bet daug dar yra netinkamai sprendžiamų klausimų.

       Pe.

    

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 2. – Kaunas, 1926 m. gruodis