Home

Carl Gustav Jung. Iš „Raudonosios knygos“

Carlo Gustavo Jungo (1875–1961), žymaus psichoanalitiko, „Raudonoji knyga“ pirmą kartą išleista 2009 m., praėjus bemaž penkiasdešimčiai metų po autoriaus mirties, ir tapo tikra mokslo istorijos sensacija. Prie šios knygos C. G. Jungas dirbo 1912–1928 m., kai galutinai atsisveikinusį su Sigmundu Freudu jį užplūdo pasąmonės vaizdų srautas, privertęs atsisakyti ir akademinės karjeros. Savo sapnus, regėjimus ir fantazijas jis pirmiausia fiksavo užrašų knygelėse (vad. „Juodosios knygos“), paskui perrašinėjo komentuodamas (vad. „Juodraščiai“), galiausiai kaligrafiškai perrašė į foliantą raudonos odos viršeliais, iliustruodamas savo paties piešiniais („Raudonoji knyga“). Leidykla „Margi raštai“ rengiasi išleisti „Raudonosios knygos“ tekstinį variantą.

                                                                                                                       VERTĖJA

Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

Dieviškoji paikybė[1]
Cap. xiv

Aš stoviu aukštame vestibiulyje[2]. Priešais matau žalią uždangą tarp dviejų kolonų. Uždanga tyliai prasiskleidžia. Žvelgiu į neilgą kambarį plikomis sienomis su apvaliu melsvo stiklo langeliu viršuje. Žengiu ant laiptų, vedančių aukštyn į šį kambarį tarp kolonų, ir įeinu. Galinės sienos kairėje ir dešinėje matau duris. Tarsi turėčiau rinktis kairę arba dešinę.
Pasirenku dešinę. Durys atdaros, įeinu: atsiduriu didelės bibliotekos skaitykloje. Tolėliau sėdi nedidukas liesas blyškaus veido vyras, matyt, bibliotekininkas. Atmosfera slegianti – mokslinės ambicijos – mokslininkų pasipūtimas – įžeista mokslininkų savimeilė. Be bibliotekininko daugiau nieko nematyti. Einu prie jo. Jis pakelia akis nuo knygos ir klausia: „Ko pageidaujate?“
Kiek sutrinku, nes nežinau, ko iš tikrųjų noriu; į galvą ateina Tomas Kempietis.
Aš: „Norėčiau Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“.“[3]
Jis pažvelgia į mane kiek nustebęs, tarsi netikėtų, ir pastumia užpildyti užsakymo lapelį. Aš irgi pagalvoju, kad keistoka prašyti kaip tik Tomo Kempiečio.
Aš: „Stebitės, kad prašau Tomo Kempiečio?“
„Na taip, ši knyga retai pageidaujama, ir iš Jūsų tikrai nebūčiau tikėjęsis tokio domesio.“
„Turiu prisipažinti, ir mane ši mintis kiek nustebino, bet neseniai perskaičiau vieną Tomo fragmentą, kuris man padarė nepaprastą įspūdį; kodėl, iš tikrųjų negaliu pasakyti. Jei gerai pamenu, ten kaip tik aptariama Kristaus sekimo problema.“
„Turite specialių teologinių arba filosofinių interesų, ar?..“
„Turbūt norite paklausti – ar ketinu skaityti kontempliacijos tikslais?“
„Na, vargu.“
„Jei skaitau Tomą Kempietį, tai visada veikiau kontempliacijos arba panašiais tikslais, o ne dėl mokslinio domesio.“
„Nejau Jūs toks religingas? Nė nenumaniau.“
„Žinote, kad ypač vertinu mokslą, bet gyvenime tikrai būna akimirkų, kai net ir mokslas palieka mus tuščius ir ligotus. Šiomis akimirkomis tokia knyga, kaip Tomo Kempiečio, man labai svarbi, nes parašyta iš širdies.“
„Vis dėlto labai senamadiška. Juk šiais laikais negalime taip panirti į krikščioniškąją dogmatiką.“
„Su krikščionybe neatsisveikinsime, tiesiog ją atmetę. Regis, joje visko daugiau, nei įžvelgiame.“
„Kas ten gali būti? Tai tiesiog religija.“
„Dėl kokių priežasčių, be to, kokio amžiaus žmonės jos atsižada? Bene dažniausiai studijų metais arba net ir anksčiau. Ar tokio amžiaus žmogus itin kompetentingas? O ar bent kartą nuodugniau pasidomėjote, dėl kokių priežasčių atsižadama pozityvios religijos? Priežastys dažniausiai abejotinos, pavyzdžiui, ta aplinkybė, kad tikėjimo turinys nedera su gamtos mokslu arba filosofija.“
„Mano nuomone, šio prieštaravimo anaiptol nereikia atmesti, nors yra ir geresnių priežasčių. Pavyzdžiui, tai, kad religijoms stinga tikrovės pojūčio, laikau tiesiog žalingu dalyku. Beje, galimybė kontempliuoti, kurią praradome žlugus religijai, dabar jau turi daugybę pakaitalų. Antai Nietzsche parašė kuo tikriausią kontempliacijos knygą[4], ką jau kalbėti apie Faustą.“
„Tam tikra prasme taip. Vis dėlto ypač Nietzsche’s tiesa man atrodo pernelyg nerimastinga ir jaudrinanti, – gera tiems, kuriuos dar reikia išlaisvinti. Todėl jo tiesa ir gera tik tokiems. Tikiuosi neseniai atradęs, kad mums reikia ir tiesos, tinkančios tiems, kuriuos reikia užspeisti į kampą. Šiems galbūt labiau praverstų slegianti, žmogų sumenkinanti ir sudvasinanti tiesa.“
„Betgi palaukite, juk Nietzsche iki kraštutinumo sudvasina žmogų.“
„Galbūt jūsų požiūriu jūs ir teisus, bet aš negaliu atsikratyti įspūdžio, kad Nietzsche per save patį kalba tiems, kuriems reikėtų daugiau laisvės, bet ne tiems, kurie aršiai susigrūmė su gyvenimu ir kraujuoja, sužeisti tikrovės daiktų.“
„Juk ir tokiems žmonėms Nietzsche suteikia vertingą pranašumo jausmą.“
„Aš to neneigiu. Vis dėlto pažįstu žmonių, kuriems reikia ne pranašumo, o silpnumo.“
„Jūs kalbate paradoksais. Nesuprantu Jūsų. Kažin, ar galima norėti silpnumo.“
„Galbūt geriau mane suprasite, jei „silpnumą“ pakeisiu žodžiu „nuolankumas“, anksčiau gana dažnu, o dabar retai girdimu.“
„Tai irgi skamba labai krikščioniškai.“
„Kaip sakiau, man atrodo, kad krikščionybė kupina dalykų, kuriuos turbūt dar vertėtų išsaugoti. Nietzsche jai – per didelė priešingybė. Tikrovė, deja, kaip ir visa, kas sveika ir ilgai trunka, labiau linkusi į vidurio kelią, kuriuo mes nepagrįstai bjaurimės.“
„Tikrai nežinojau, kad laikotės tokio tarpinio požiūrio.“
„Aš irgi nežinojau – mano požiūris ne visai aiškus man pačiam. Jei ir tarpininkauju, tai išties labai savotiškai.“
Šią akimirką tarnas atneša knygą ir aš atsisveikinu su bibliotekininku.

Tai, kas dieviška, nori gyventi su manimi. Bergždžia priešintis. Paklàusiau savo mąstymo, ir jis prabilo: „Pasirink pavyzdį, kuris parodys tau, kaip išgyventi tai, kas dieviška.“
Mūsų natūralus pavyzdys yra Kristus. Nuo seno paklūstame jo įstatymams, iš pradžių išoriškai, paskui vidujai. Iš pradžių tai žinojome, paskui jau ne. Kovojome prieš Kristų, nuvertėme jį ir tarėmės esą nugalėtojai. O jis pasiliko mumyse ir mus užvaldė.
Geriau būti kaustomam regimų nei neregimų grandinių. Žinoma, galima palikti Kristų, bet jis Tavęs nepalieka. Tavo išsilaisvinimas iš jo tėra iliuzija. Kristus yra kelias. Be abejo, gali nuo jo pabėgti, bet tokiu atveju jau nesi kelyje. Kristaus kelias baigiasi kryžiumi. Todėl esame kartu su juo nukryžiuoti mumyse. Su juo iki mirties laukiame savojo prisikėlimo[5]. Su Kristumi gyvajam nėra prisikėlimo, tai nutiktų nebent po mirties[6].
Jei seku Kristų, jis visada pranašesnis, ir man nepasiekti tikslo kitaip, tik jame pačiame. Tačiau šitaip apleidžiu save ir tą laiką, kuriame ir per kurį esu toks, koks esu. Atsiduriu Kristuje ir jo laike, kuris sukūrė jį tokį ir ne kitokį. Taigi ištrūkstu iš savojo laiko, nors gyvenu jame, ir esu padalytas tarp Kristaus ir savojo, kaip tik šiai dabarčiai priklausančio, gyvenimo. Vis dėlto jei turiu išties suprasti Kristų, būtina suvokti, kad Kristus iš tikrųjų gyveno tik savo paties gyvenimą ir niekuo nesekė. Nemėgdžiojo jokio pavyzdžio[7].
Tad jei išties seku Kristumi, tai neseku nieko, niekuo nemėgdžioju, o einu savo paties keliu, be to, jau ir nesivadinsiu krikščioniu. Iš pradžių stengiausi mėgdžioti Kristų, sekti juo, mat ketinau gyventi nors ir savo gyvenimą, bet paisydamas jo įsakymų. Balsas manyje tam priešinosi, stengėsi priminti, kad ir šis, manasis, laikas turėjo savų pranašų, maištavusių prieš tą naštą, kurią mums užkrovė praeitis. Ir man nepavyko suvienyti Kristaus su šio laiko pranašais. Vienas įsako nešti naštą, kitas – ją nusimesti, vienas reikalauja nuolankumo, kitas – valios[8]. Kaip turėjau išspręsti šį prieštaravimą ir nepadaryti skriaudos vienam arba kitam? Dalykus, kurių negali susieti protu, turbūt įmanoma išgyventi pakaitomis.
Taigi nusprendžiau pereiti prie žemesniojo, įprastinio gyvenimo, savojo gyvenimo, ir pradėti ten, žemai, kur kaip tik buvau.
Kai mąstymas atveda prie neįmanomybės, pats laikas grįžti prie paprasto gyvenimo. Tai, ko neišsprendžia mąstymas, išspręs gyvenimas, o ko niekada neišsprendžia veikla, telieka mąstymui. Jei pakilęs iki aukščiausio ir sunkiausio taško noriu išsilaisvinti ir siekti dar aukščiau, tikrasis kelias eina ne aukštyn, o gelmėn, nes tik kitas manyje išves mane už mano ribų. O pripažinti kitą reiškia nusileisti į priešybę, pereiti nuo rimto prie juokingo, nuo liūdno prie linksmo, nuo gražaus prie bjauraus, nuo tyro prie netyro[9].

Nox secunda[10]
Cap. xv

Išėjęs iš bibliotekos vėl atsiduriu prieškambaryje[11]. Šįsyk žiūriu į duris kairėje. Knygelę turiu įsikišęs kišenėje. Einu prie durų, jos irgi atdaros, už jų erdvi virtuvė su didžiuliu dūmtraukiu virš židinio. Virtuvės viduryje – du ilgi stalai, prie jų – suolai. Ant lentynų pasieniais sukrautos žalvario ir vario keptuvės ir kitokie indai. Prie židinio stovi aukšta stora moteris languota prijuoste – matyt, virėja. Kiek nustebęs pasisveikinu. Ji irgi atrodo suglumusi. Paklausiu: „Ar galėčiau trumpam prisėsti? Už durų šalta, o man reikia kai ko sulaukti.“
„Prašom, sėskitės.“
Ji nušluosto stalą priešais mane. Nežinodamas, ko griebtis, išsitraukiu savąjį Tomą ir pradedu skaityti. Virėja smalsaudama vogčiomis mane stebi. Keletą kartų praeina pro pat mane.
„Atleiskite, ar Jūs ne dvasininkas?“
„Ne, kodėl taip manote?“
„O, taip pamaniau tik dėl to, kad skaitote tokią juodą knygelę. Ir man amžinatilsį mama tokią paliko.“
„Šit kaip, o kokia tai knyga?“
„Ji vadinasi „Kristaus sekimas“. Tai tokia graži knyga. Vakarais dažnai pagal ją meldžiuosi.“
„Tikrai atspėjote, ir aš skaitau „Kristaus sekimą“.“
„Netikiu, juk toks ponas kaip Jūs neskaitytų šios knygelės, jei nebūtų dvasininkas.“
„Kodėl gi ne? Ir man pravartu paskaityti ką nors tinkama.“
„Amžinatilsį mama turėjo ją mirties patale ir prieš mirtį atidavė man.“
Jai kalbant išsiblaškęs sklaidau knygą. Žvilgsnis užkliūva už tokios XIX skyriaus vietos: „Teisieji savo pasiryžimuose labiau pasitiki Dievo malone negu savo išmintimi, ir kiekviename dalyke jie pasitiki vien Dievu“[12].
Štai, pamanau, intuityvusis metodas, kurį siūlo Tomas[13]. Atsigręžiu į virėją: „Jūsų mama buvo protinga moteris ir gerai padarė, palikusi Jums šią knygą“.
„Taip, žinoma, sunkią valandą ji jau nesyk mane paguodė, joje visada rasi patarimą.“
Vėl panyru į mintis: pagalvoju, kad kiekvienas galėtų eiti ir savo nosies tiesumu. Tai irgi būtų[14] intuityvus metodas. Vis dėlto toji graži Kristaus įgyvendinta forma tikriausiai ypač vertinga. Turbūt norėčiau mėgdžioti Kristų – nerimas užplūsta mane – kas dabar nutiks? Pasigirsta keistas šnaresys ir švilpesys – staiga virtuvėn triukšmingai įsiveržia tarsi didžiulių paukščių būrys – siautulingas sparnų plakimas – regiu tarsi šešėlius prošal skubančius daugybės žmonių pavidalus ir iš daugiabalsio gaudesio išskiriu žodžius: „Leiskite mums melstis šventykloje.“
„Kur lekiate?“ – sušunku. Barzdotas vyras sutaršytais plaukais ir niūriai žėruojančiomis akimis sustoja ir atsigręžia į mane: „Keliaujame į Jeruzalę melstis prie šventų švenčiausiojo kapo“[15].
„Paimkite ir mane drauge.“
„Tu negali su mumis, turi kūną. O mes – mirusieji.“
„Kas Tu esi?“
„Mano vardas Ezekielis, esu anabaptistas“[16].
„O Tavo bendrakeleiviai?“
„Mano tikėjimo broliai.“
„Kodėl klajojate?“
„Mums nevalia sustoti, mes turime aplankyti visas šventąsias vietas.“
„Kas jus gena?“
„Nežinau. Tačiau, regis, vis dar neturime ramybės, nors ir mirėme išpažinę tikrąjį tikėjimą.“
„Kodėl neturite ramybės, jei mirėte išpažinę tikrąjį tikėjimą?“
„Man visą laiką atrodo, tarsi būtume nederamai baigę gyvenimą.“
„Keista – kodėl gi?“
„Man atrodo, kad pamiršome kažką svarbaus, ką irgi reikėjo išgyventi.“
„Kas tai buvo?“
„Tu tai žinai?“
Tardamas šiuos žodžius, jis godžiai ir kraupiai siekia manęs, jo akyse spindi geidulys.
„Paleisk, demone, Tu neišgyvenai savojo gyvūno“[17].
Virėja siaubo iškreiptu veidu stovi priešais ir laiko mane tvirtai sugriebusi už rankų: „Dėl Dievo meilės, – šaukia, – pagalbos, kas Jums? Ar Jums bloga?“
Apstulbęs žiūriu į ją mėgindamas susigaudyti, kur iš tikrųjų esu. O vidun jau suguža keisti žmonės – tarp jų ir ponas bibliotekininkas – iš pradžių nepaprastai nustebęs, priblokštas, jis paskui klastingai nusišiepia: „Aha, taip ir maniau! Greičiau policiją!“
Nespėjęs atsitokėti, per žmonių minią esu įstumiamas į furgoną. Tebespausdamas rankose Tomo knygelę svarstau: „Ką gi jis pasakytų apie šią naują situaciją?“ Atsiverčiu ir žvilgsnis užkliūva už XIII skyriaus žodžių: „Kol mes gyvename čia, žemėje, negalime būti be bandymų ir susigraužimų. Nėra tokio švento ir tobulo žmogaus, kuris nebūtų gundomas; ir mes nesame nuo to laisvi“[18].
Išminčiau Tomai, Tu išties visada turi tinkamą atsakymą! Tikriausiai anas pamišėlis anabaptistas nenutuokė apie tai, antraip būtų įstengęs ramiai baigti gyvenimą. Galėjo ir Ciceroną pasiskaityti: rerum omnium satietas vitae facit satietatem – satietas vitae tempus maturum mortis affert [visų siekimų patenkinimas veda prie pasitenkinimo gyvenimu – pasitenkinimas gyvenimu padaro savalaikę ir mirties valandą] . Akivaizdu, kad šis žinojimas pastūmėjo mane į konfliktą su visuomene: vienas policininkas sėdi iš dešinės, kitas – iš kairės. „Na, – sakau jiems, – dabar leiskite man traukti savais keliais.“ – „Šitai jau žinome“, – nusišypso vienas. „Tik raminkitės“, – griežtai paliepia kitas. Tad veikiausiai važiuojame į beprotnamį. Tai nemenka kaina. Vis dėlto, matyt, reikia nueiti ir šį kelią. Ne toks jau jis neįprastas, juk juo eina tūkstančiai žmonių.
Mes atvykome – dideli vartai, vestibiulis – draugiškai veiklus vyriausiasis sanitaras – o štai ir du ponai daktarai. Vienas jų – ponas profesorius, mažutis storulis.
Pr.: „Kokią knygą čia turite?“
„Tomo Kempiečio „Kristaus sekimą“.“
Pr.: „Vadinasi, religinio kliedesio forma, visiškai aišku, religinė paranoja[20], – matote, mielasis, Kristaus sekimas šiais laikas veda į beprotnamį.“
„Sunku tuo suabejoti, ponas profesoriau.“
Pr.: „Vyriškis pokštauja – matyt, kiek maniakiškas jaudulys. Ar girdite balsus?“
„O kaipgi! Šiandien per virtuvę prašvilpė visas spiečius anabaptistų.“
Pr.: „Taigi, balsus jau turime. Ar jie jus persekioja?“
„O ne, gink Dieve, aš juos prisišaukiu.“
Pr.: „Aha, dar vienas atvejis, aiškiai liudijantis, kad haliucinuojantieji tiesiog trokšta išgirsti balsus. Tai būtina įrašyti į ligos istoriją. Ponas daktare, iškart užrašysite?“
„Ponas profesoriau, leiskite pasakyti vieną pastabą: tai anaiptol nėra liga, veikiau intuityvusis metodas.“
Pr.: „Puiku, šis vyras ir naujadarus vartoja. Matyt, diagnozė gana aiški. Taigi linkiu pasveikti, ir elkitės iš tikrųjų ramiai.“
„Betgi, ponas profesoriau, juk aš apskritai nesergu, jaučiuosi visiškai gerai.“
Pr.: „Matote, mielasis, Jūs dar nesuvokiate savo ligos. Prognozė, žinoma, bloga, geriausiu atveju išgydysime defektą.“
Vyriausiasis sanitaras: „Ar pacientas gali pasilikti knygą?“
Pr.: „Na taip, regis, tai nekenksminga maldaknygė.“
Surašomi mano drabužiai – paskui vonia – dabar esu vedamas į skyrių. Atsiduriu didžiulėje palatoje, turiu gulti lovon. Kaimynas iš kairės nejudėdamas guli suakmenėjusiu veidu, kaimyno iš dešinės smegenys, regis, mažėja apimtimi ir svoriu. Mėgaujuosi visiška ramybe. Beprotybės problema išties gili. Dieviškoji beprotybė – aukštesnioji mumyse srūvančio gyvenimo iracionalybės forma – šiaip ar taip, beprotybė, kurios neįmanoma integruoti į šiuolaikinę visuomenę – bet kaip? O jei visuomenės forma būtų integruota į beprotybę? Čia stoja tamsa ir nematyti jokios pabaigos[21].

Augantis augalas leidžia ūglį dešinėn, o šiam visiškai susiformavus natūralus poreikis augti nesrūva toliau galutinio pumpuro, o pasuka atgal į kamieną, šakelės motiną, tamsoje ir kamiene tiesia sau nepatikimą kelią, kol galiausiai atranda kaip tik reikiamą vietą pasukti į kairę ir ten išleisti naują ūglį. Tačiau naujoji augimo kryptis visiškai priešinga ankstesniajai. Ir vis dėlto šitokiu būdu augalas nuosekliai auga, nepatirdamas perdėtos įtampos ir pusiausvyros trikdžių.
Dešinėje mano mąstymas, kairėje mano jausmai. Įžengiu į savo jausmų erdvę, anksčiau visiškai nepažįstamą, ir su nuostaba matau abiejų kambarių skirtumą. Negaliu užgniaužti juoko – daug kas juokiasi, užuot verkę. Perstojau nuo dešinės ant kairės kojos ir virpu, persmelktas vidinio skausmo. Pernelyg didelis skirtumas tarp šalto ir karšto. Palieku šio pasaulio dvasią, galutinai apgalvojusią Kristų, ir pereinu į kitą džiaugsmingai baugią karalystę, kurioje vėl atrandu Kristų.
„Kristaus sekimas“ nuvedė mane pas patį mokytoją į jo stulbinančią karalystę. Nežinau, ko ten noriu, galiu tik sekti mokytoją, valdantį šią kitą karalystę manyje. Šioje karalystėje veikiantys dėsniai skiriasi nuo mano išminties nurodymų. „Dievo malonė“, kuria dėl rimtų patyrimo priežasčių niekada nesiklioviau savojoje karalystėje, čia yra aukščiausias veikimo dėsnis. Dievo malonė reiškia ypatingą sielos būseną, kurioje su virpuliu, baime ir didžiausia viltimi, kad viskas bus gerai, patikiu save viskam, kas arčiausia manęs.
Jau nebegaliu sakyti, kad reikia pasiekti šį ar aną tikslą, remtis šiuo ar anuo pagrindu, nes jis geras, priešingai, einu apčiuopomis per miglą ir naktį. Neišryškėja joks maršrutas, neatsiskleidžia joks dėsnis, viskas yra grynas ir akivaizdus atsitiktinumas, netgi baisus atsitiktinumas. Tačiau vienas dalykas bauginamai aiškus: nepaisant mano ankstesnio kelio ir visų jo įžvalgų ir tikslų, viskas nuo šiol yra klystkelis. Vis labiau aiškėja: priešingai, nei norėjo mane įtikinti viltis, niekas niekur neveda, viskas tik sugundo.
Ir staiga siaubingai pasibaisėjęs suvoki, kad nusileidai į neaprėpiamybę, netvarką, amžinojo chaoso kvailybę. Jis atūžia tarsi nešamas šniokščiančių audros sparnų, užgriūvančios jūros bangos.
Kiekvieno žmogaus sieloje yra rami vieta, kur viskas savaime suprantama ir lengvai paaiškinama, vieta, į kurią jis mielai pasitraukia nuo gluminančių gyvenimo galimybių, nes ten viskas paprasta, aišku ir turi neabejotiną ribotą tikslą. Apie ką pasaulyje, jei ne apie šią vietą, žmogus galėtų taip įsitikinęs pasakyti: „Tu esi ne kas kita, kaip...“ – ir jis tai pasakė.
Ir kaip tik ši vieta yra glotnus paviršius, kasdienybės siena, ne kas kita, kaip rūpestingai saugoma ir dažnai gludinama pluta virš chaoso paslapties. Pramušus šią kasdieniškiausią iš visų sienų nesuvaldomu srautu įsiveržia chaosas. Chaosas nėra paprastas, tai begalinė įvairovė. Jis nėra beformis, antraip būtų paprastas, jis kupinas figūrų, kurios glumina ir pribloškia savo gausa[22].
Šios figūros – tai mirusieji, ne tik Taviškiai mirusieji, tai yra visi Tavo buvusių pavidalų vaizdai, kuriuos praeityje paliko Tavo tebesitęsiantis gyvenimas, bet ir gausybė žmonijos istorijos mirusiųjų, praeities dvasių eisena, ištisa jūra palyginti su Tavo paties gyvenimo trukmės lašu. Anapus Tavęs, anapus Tavo akies veidrodžio regiu pavojingų šešėlių grūstį, mirusiuosius, godžiai žvelgiančius tuščiomis akiduobėmis, dejuojančius ir besiviliančius per Tave įgyvendinti tai, kas neišspręsta visais laikais ir kas dūsauja juose. Tavo neišmanymas nieko neįrodo. Priglausk ausį prie sienos ir išgirsi jų procesijos šnaresį.
Dabar žinai, kodėl kaip tik į šią vietą sudėjai paprasčiausius ir lengviausiai paaiškinamus dalykus, kodėl liaupsinai šią atvangos vietą kaip saugiausią: kad niekas, o labiausiai Tu pats, neaptiktų ten paslapties. Mat tai vieta, kurioje kankinamai susilieja diena ir naktis. Visa, ką kada nors pašalinai iš savo gyvenimo, ką atmetei ir prakeikei, visa, kas kada nors Tau buvo ir galėjo būti klystkelis, laukia Tavęs už tos sienos, priešais kurią ilsėdamasis sėdi.
Jei skaitytum istorijos knygas, sužinotum apie žmones, kurie norėjo keistų ir neįtikimų dalykų, kurie paspendė sau pinkles ir pakliuvo į kitų vilkduobes, kurie siekė to, kas aukščiausia ir giliausia, ir nespėję buvo likimo nubraukti nuo gyvųjų lentos. Mažai kas iš gyvųjų žino apie juos, ir ši mažuma neįžvelgia juose nieko vertinga, tik kraipo galvą dėl jų paklydimų.
Tu juos išjuoki, o vienas iš jų stovi Tau už nugaros, švogždamas iš pykčio ir nevilties, kad dėl savo bukaprotiškumo juo nesirūpini. Jis neduoda Tau ramybės bemiegėmis naktimis, kartais nustveria Tave ligos patale, kartais sužlugdo Tavo ketinimus. Jis padaro Tave valdingą ir geidulingą, ragina trokšti visko, kas Tau visiškai nenaudinga, nepasitenkinimu sunaikina Tavo sėkmę. Jis lydi Tave kaip Tavo piktoji dvasia, kurios nesi išgelbėjęs.
Ar kada nors girdėjai apie tuos paslaptinguosius, kurie bastėsi neatpažinti tarp valdančiųjų dieną ir kaip sąmokslininkai kėlė neramumus? Apie drąsiausių dalykų sumanytojus, nevengusius jokios piktadarystės savojo Dievo garbei?
Šalia jų pastatyk Kristų, didžiausiąjį iš jų. Jam vieninteliam nepakako sunaikinti pasaulį, todėl jis sunaikino save. Tad jis buvo visų didžiausias, jo nepasiekė šio pasaulio galios. Tačiau aš kalbu apie tuos mirusiuosius, kurie tapo galios laimikiais, kuriuos sunaikino smurtas, o ne jie patys. Jie spiečiais apgyvenę sielos kraštą. Jei juos priimi, jie apninka Tave iliuzijomis ir verčia maištauti prieš tai, kas viešpatauja pasaulyje. Iš giliausių ir aukščiausių dalykų jie išgalvoja pavojingiausius. Tai ne paprastos prigimtys, o taurūs tvirčiausio plieno ašmenys. Jie nenorėjo turėti nieko bendra su mažu žmogaus gyvenimu. Gyveno aukštybėse ir darė tai, kas labiausiai smerktina. Jie pamiršo vieną dalyką – neišgyveno savojo gyvūno.
Gyvūnas nemaištauja prieš savo rūšį. Pažvelk į gyvūnus: kokie jie teisingi, kokie padorūs, kaip paklūsta tradicijai, kokie ištikimi tam kraštui, kuriame gyvena, kaip grįžta prie jiems įprastų takų, kaip augina jauniklius, kartu traukia ieškoti maisto ir vilioja vienas kitą prie šaltinio. Nėra nė vieno, kuris slėptų savo laimikio perteklių ir leistų broliams mirti badu. Nė vieno, kuris norėtų primesti valią savo rūšies atstovams. Nė vieno, kuris manytųsi esąs dramblys, nors yra uodas. Gyvūnas deramai ir tiksliai gyvena savo rūšies gyvenimą – nei jį pranoksta, nei jo nepritenka.
Neišgyvenantis savojo gyvūno turi elgtis su broliu kaip su gyvūnu. Nusižemink ir išgyvenk savąjį gyvūną, kad įstengtum būti teisingas savo broliui. Šitaip Tu išgelbėsi visus tuos mirusiuosius, kurie klaidžioja aplink tykodami peno iš gyvųjų. Ir nė vieno savo darbo nepaversk įstatymu, nes tai būtų galios puikybė[23].
Kai laikui atėjus atversi duris mirusiesiems, Tavo siaubas persiduos ir broliui, nes Tavo veidas bylos apie nelaimę. Todėl pasišalink ir rinkis vienatvę, nes niekas neįstengs Tau patarti, jei grumiesi su mirusiaisiais. Mirusiųjų apsuptas nesišauk pagalbos, antraip nuo Tavęs išlakstys gyvieji, o juk jie – Tavo vienintelis tiltas į dieną. Gyvenk dienos gyvenimą ir nekalbėk apie slėpinius, bet naktį skirk mirusiųjų išgelbėjimui.
Juk tas, kuris paslaugiai atplėšia Tave nuo mirusiųjų, padaro blogiausią paslaugą, mat nulaužia Tavo gyvenimo šaką nuo dievybės medžio. Be to, nusideda, neleisdamas grąžinti to, kas buvo sukurta, o vėliau pasmerkta ir prarasta[24]. „Mat kūrinija, kupina ilgesingo lūkesčio, laukia Dievo sūnų apreiškimo. Juk kūrinija buvo pasmerkta netvarumui – ne savo noru, o ją pasmerkusiojo valia – viliantis, kad ir ją, kūriniją, iš tarnystės trūnumui reikia išvaduoti šlovingai Dievo vaikų laisvei. Juk žinome, kad visa kūrinija iki šiol dūsauja ir kankinasi.“
Kiekvienas laiptelis aukštyn bus ir vieno laiptelio žemyn sugrąžinimas, kad mirusieji būtų išgelbėti laisvėn. Naujovės kūrimas vengia dienos, nes jo esmė slapta, jis parengia kaip tik šios dienos sunaikinimą, vildamasis perkelti ją į naują kūriniją. Naujovės kūrimas neatsiejamas nuo blogio, kurio nevalia skelbti garsiai. Gyvūnas, ieškantis naujų medžioklės plotų, sėlina uostinėdamas neaiškiais takais ir nenori būti netikėtai užkluptas.
Turėk omenyje, kad tai kuriančiojo kančia, kad jame yra blogis, sielos raupsai, skiriantys jį nuo bendražygių. Savo raupsus jis galėtų liaupsinti kaip dorybę ir galbūt išties taip elgtųsi iš dorybingumo. Vis dėlto darytų lygiai kaip Kristus, todėl būtų jo sekėjas. Tačiau tik vienas buvo Kristus ir tik vienas galėjo pažeisti įstatymus kaip Jis. Jo kelyje neįmanoma labiau nusižengti. Atlik tai, kas dera Tau. Sunaikink Kristų savyje, kad ateitum savęsp, o galiausiai ir pas savąjį gyvūną, dorybingą bandoje ir nenorintį pažeisti jos įstatymų. Tepakaks Tau pažeisti įstatymą tuo, kad nemėgdžioji Kristaus, mat šitaip atsiduri per žingsnį iki krikščionybės ir per žingsnį anapus jos. Galėjimu išlaisvino Kristus, negalėjimas išlaisvins Tave.
Ar suskaičiavai mirusiuosius, kuriuos Viešpats teikėsi paaukoti? Ar paklausei, kokia buvo jų nuomonė, dėl kurios jie iškentė mirtį? Ar Tau atsiskleidė jų minties grožis, jų ketinimo tyrumas? „Jie išeis pasižiūrėti lavonų tų, kurie kėlė maištą prieš mane, – juos graužiantis kirminas nemirs, jų ugnis niekad nebus užgesinta, bjaurastis bus jie visai žmonijai“[25].
Todėl atgailauk, apsvarstyk, kas paaukota mirčiai dėl krikščionybės, pasidėk priešpriešiais ir prisiversk priimti. Mat mirusiesiems reikia išgelbėjimo. Neatpirktų mirusiųjų minia skaičiumi pranoko gyvus krikščionis, tad metas mums priimti mirusiuosius[26].
Nepulk kupinas įniršio ar ryžto naikinti to, kas radosi. Kuo tai pakeisi? Argi nežinai: jei Tau pavyks sunaikinti tai, kas radosi, bemat savo valią naikinti nukreipsi prieš save patį? Savinaika pražudo kiekvieną, kurio tikslu pasidarė naikinimas. Verčiau gerbk tai, kas radosi, nes pagarba yra palaima.
Paskui atsigręžk į mirusiuosius[27], išklausyk jų skundus ir priimk juos su meile. Nebūk aklas jų atstovas, yra pranašų, galiausiai užmėtančių akmenimis pačius save. O mes ketiname išgelbėti, todėl turime gerbti tai, kas radosi, ir priimti mirusiuosius, nuo seno zujančius ore ir tarsi šikšnosparniai gyvenančius po mūsų stogu. Naujovė iškils ant senienos, ir tai, kas radosi, įgis daugeriopą prasmę. Taigi savo skurdą tame, kas radosi, Tu išgelbėsi ateities turtui.

---

[1] Ranka rašytame „Juodraštyje“: „I-os nakties devintasis nuotykis“.
[2] 1914 m. sausio 14 d.
[3] „Kristaus sekimas“ – religinių pamokymų knyga, pasirodžiusi XV a. pradžioje ir labai išpopuliarėjusi. Jos autorystė tebeginčijama, bet dažniausiai knyga priskiriama Tomui Kempiečiui (apie 1380–1471), Nyderlandų religinės bendruomenės „Bendro gyvenimo broliai“, ryškiausiam „Devotio Moderna“, į kontempliaciją ir vidinį gyvenimą orientuoto judėjimo, atstovui. Aiškia ir paprasta kalba „Kristaus sekimas“ ragina žmones rūpintis ne išoriniais dalykais, o vidiniu dvasiniu gyvenimu, pataria, kaip reikia jį gyventi, ir parodo, kokią paguodą ir galutinį atpildą teikia gyvenimas Kristuje. Pavadinimas kilęs iš pirmosios I skyriaus eilutės: „Kas nori tobulai suprasti Kristaus žodžius, turi savo gyvenimą derinti prie Kristaus gyvenimo“ (Kempietis T. Kristaus sekimas. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. – P. 7). Iš tikrųjų Kristaus sekimo tema yra kur kas senesnė. Viduramžiais buvo daug ginčų apie tai, kaip reikėtų jį suvokti (šios sąvokos istoriją žr. Constable G. The ideal of the Imitation of Christ. Three Studies in Medieval Religious and Social Thought. – Cambridge: Cambridge University Press, 1995. – P. 143–248). G. Constable parodo, kad Kristaus sekimo samprata leidžia išskirti du pagrindinius požiūrius: pirma, Kristaus dieviškumo sekimas, kai pabrėžiama sudievinimo doktrina, anot kurios, „Kristus parodė kelią per jį tapti Dievu“ (p. 218); antra, Kristaus žmogiškumo ir kūniškumo sekimas, kai pabrėžiamas jo gyvenimo žemėje sekimas. Kraštutinė pastarojo forma – stigmatikų, individų su Kristaus žaizdomis kūne, tradicija.
[4] „Štai taip Zaratustra kalbėjo“.
[5] Pasak Tomo Kempiečio, „Tik kryžiuje yra sielos išganymas ir amžinojo gyvenimo viltis. Tad jei nori įeiti į amžinąjį gyvenimą, imk savo kryžių ir sek Jėzų. Jis pirma tavęs nešė savo kryžių ir numirė ant kryžiaus dėl tavęs, kad ir tu neštumei savo kryžių ir kad norėtumei numirti ant kryžiaus“ (Kristaus sekimas. – P. 108).
[6] Toliau „Juodraštyje“: „Tačiau žinome, kad senovės žmonės mums kalbėjo vaizdais. Todėl mano mąstymas patarė man imti pavyzdžiu Kristų, ne kad jį mėgdžiočiau, o dėl to, kad jis yra kelias. Jei einu keliu, jo nemėgdžioju. O jei seku Kristų, jis yra mano tikslas, bet ne kelias. Jei jis – mano kelias, aš einu jo tikslo link, kaip atskleidė ankstesnė misterija. Taigi patardamas sekti Kristų mano mąstymas šnekėjo trikdančiai ir dviprasmiškai.“
[7] Toliau „Juodraštyje“: „Šis jo paties kelias vedė jį prie kryžiaus, nes pačios žmonijos kelias veda prie kryžiaus. Ir mano kelias veda prie kryžiaus, bet ne prie Kristaus, o prie manojo kryžiaus, kuris yra aukojimo ir gyvenimo vaizdas. Kadangi tebebuvau apakintas, neatsispyriau didžiulei pagundai mėgdžioti ir žvelgti kitapus Kristaus, tarsi jis būtų mano tikslas, o ne mano kelias.“
[8] Matyt, aliuzija į Arthurą Schopenhauerį ir F. Nietzsche’ę.
[9] Toliau „Juodraštyje“: „Apmąstyk tai. Apmąstęs suprasi nuotykį, kuris mane ištiko kitą naktį.“
[10] Antroji naktis (lot.).
[11] 1914 m. sausio 17 d.
[12] „Teisieji savo pasiryžimuose labiau pasitiki Dievo malone negu savo išmintimi, ir kiekviename dalyke jie pasitiki vien Dievu. Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo Viešpats. Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti, nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti“ (Kristaus sekimas. – P. 43).
[13] Vietoj šio sakinio „Juodojoje knygoje 4“: „Na, Henri Bergsonai, pamanau, štai tau – juk čia grynų gryniausias intuityvusis metodas.“ 1914 m. kovo 20 d. Ciuricho psichoanalizės draugijoje Adolfas Kelleris skaitė paskaitą tema „Bergsonas ir libido teorija“. Per paskaitos aptarimą C. G. Jungas pasakė: „Bergsoną čia seniai reikėjo aptarti. Jis pasako viską, ko nepasakėme mes.“ Skaitydamas paskaitą Londone 1914 m. liepos 24 d. C. G. Jungas pareiškė, kad jo „konstruktyvusis metodas“ atitinka H. Bergsono „intuityvųjį metodą“ (On Psychological Understanding // Collected Papers of Analytical Psychology / ed. Constance Long. – London: Ballière, Tindall and Cox, 1917. – P. 399). C. G. Jungas buvo skaitęs H. Bergsono veikalą „L’evolution creatrice“ (Paris: Alcan, 1907). Jis turėjo vokiškąjį 1912 m. laidos vertimą.
[14] Cary’io Bayneso nuoraše: „Bergsono“.
[15] „Juodraštyje“ kalbėtojas apibūdinamas kaip „Kraupusis“.
[16] Biblinis Ezekielis – VI a. pr. Kr. pranašas. C. G. Jungas įžvelgė daug istorinės prasmės savo regėjimuose, tarp kurių buvo ir ketverybių mandala, simbolizuojanti Jahvės humanizaciją ir diferenciaciją. Nors Ezekielio regėjimai dažnai laikomi patologiniais, C. G. Jungas gynė juos kaip normalius, tvirtindamas, kad regėjimai yra natūralūs reiškiniai ir vadinti juos patologiniais galima tik įrodžius liguistus jų aspektus (Antwort auf Hiob (1952) // Gesammelte Werke, 11. – § 665, 667, 686). Anabaptizmas – radikalus XVI a. protestantų Reformacijos judėjimas, mėginęs atkurti ankstyvosios krikščionybės dvasią. Judėjimas kilo apie 1520 m. Ciuriche kaip maištas prieš Huldrycho Zwinglio ir Martino Lutherio nenorą visiškai reformuoti bažnyčią. Anabaptistai atsisakė vaikų krikšto praktikos ir skatino krikštyti suaugusiuosius (pirmieji krikštijimai vyko Colikone, kuris yra netoli Kiusnachto, – čia gyveno C. G. Jungas). Anabaptistai pabrėžė tiesioginį žmogaus ryšį su Dievu ir kritiškai vertino religines institucijas. Judėjimas buvo žiauriai nuslopintas, tūkstančiai jo narių išžudyti. Žr.: Liechty D. Early Anabaptist Spirituality: Selected Writings. – New York: Paulist Press, 1940.
[17] 1918 m. C. G. Jungas įrodinėjo, kad krikščionybė slopina gyvūniškąjį pradą (Über das Unbewusste // Gesammelte Werke, 10. – § 31). Per 1923 m. seminarą Kornvalio Palzete (Polzeath) jis nuodugniai plėtojo šią temą. 1939 m. tvirtino, jog Kristaus „psichologinė nuodėmė“ buvusi ta, kad jis „neišgyveno savo gyvūniškosios dalies“ (Modern Psychology, 4. – P. 230).
[18] „Kristaus sekimas“, XIII skyriaus pradžia: „Kol mes gyvename čia, žemėje, negalime būti be bandymų ir susigraužimų. Todėl Jobo knygoje rašoma: „Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnystė?“ Taigi kiekvienas turėtų būti pasiruošęs sutikti bandymus (pagundas), nuolat budėti ir melstis, kad staiga nebūtų užkluptas piktosios dvasios, kuri „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“. Nėra tokio švento ir tobulo žmogaus, kuris nebūtų gundomas; ir mes nesame nuo to laisvi“ (p. 29).
[19] Citata iš Cicerono veikalo „Katonas Vyresnysis apie senatvę“ („Cato Maior de Senectute“). Tai panegirika senatvei. Tolesniame fragmente kursyvu išskirtos C. G. Jungo cituojamos eilutės: „76. Omnino, ut mihi quidem videtur, rerum omnium satietas vitae facit satietatem. Sunt pueritiae studia certa; num igitur ea desiderant adulescentes? Sunt ineuntis adulescentiae: num ea constans iam requirit aetas quae media dicitur? Sunt etiam eius aetatis; ne ea quidem quaeruntur in senectute. Sunt extrema quaedam studia senectutis: ergo, ut superiorum aetatum studia occidunt, sic occidunt etiam senectutis; quod cum evenit, satietas vitae tempus maturum mortis affert.“ [Man apskritai atrodo, kad visų siekimų patenkinimas veda prie pasitenkinimo gyvenimu. Tam tikri siekimai būdingi vaikystei, bet ar tų pačių stokos jauni žmonės? Yra siekimų, būdingų prasidedančiai jaunystei, bet ar jų reikia brandžiajam amžiui, kurį vadiname viduriniuoju? Yra siekimų, būdingų šiam amžiui, kurių net nepasigendame senatvėje, tačiau ir pastarajai būdingi tam tikri paskutiniai siekiai. Vadinasi, kaip praeina ankstesnių amžių, taip praeina ir senatvės siekimai, o kai taip atsitinka, pasitenkinimas gyvenimu padaro savalaikę ir mirties valandą. – Cituojama remiantis: Ciceronas M. T. Pokalbiai apie senatvę ir bičiulystę. – Vilnius: Vyturys, 1998.]
[20] „Juodojoje knygoje 4“: „paranoidinė Dementia praecox forma“.
[21] „Juodraštyje“ šioje vietoje fragmentas, kurio parafrazė tokia: kadangi buvau mąstytojas, mano jausmas buvo žemiausias, seniausias ir menkiausiai išugdytas. Susidūręs su tuo, ko neįmanoma mąstyti mano protui ir kas nepasiekiama mano minties galiai, tegalėjau veržtis pirmyn jėga. Tačiau pernelyg apkrovus vieną pusę, kita pusė nusviro žemyn. Perkrova nėra tas augimas, kurio mums reikia.
[22] Pastaba ranka rašyto „Juodraščio“ paraštėje: „1919.I.26“. Veikiausiai data nurodo, kada šis skyrius perrašytas.
[23] Per vieną seminarą 1930 m. C. G. Jungas kalbėjo: „Mes esame prietaringi gyvūnų atžvilgiu. Žmonės manęs nesupranta, kai sakau, kad reikėtų susipažinti su savuoju gyvūnu arba supanašėti su juo. Pasak jų, gyvūnai nuolat šokinėja per tvoras, keldami pragarą visame mieste. Tačiau gamtoje gyvūnas yra gero elgesio pilietis. Jis dievobaimingas, labai tiksliai laikosi savo kelio, nedaro nieko ekstravagantiška. Tik žmogus ekstravagantiškas. Tad supanašėję su gyvūnu pasidarysite piliečiais, ypač paklusniais įstatymui, žengsite labai lėtai ir kiek įmanydami būsite nuosaikūs savo kelyje.“
[24] Ranka rašyto „Juodraščio“ paraštėje: „Rom 8, 19“. Toliau cituojama Rom 8, 19–22.
[25] Iz 66, 24.
[26] Toliau „Juodraštyje“: „Mūsų priešakyje žengė pranašas, pamišęs nuo Dievo artumos. Apakintas jis šėlo pamokslaudamas prieš krikščionybę, bet buvo mirusiųjų, paskyrusių jį savo atstovu ir skambančiu trimitu, gynėjas. Jis kurtinamai šaukė, tad daug kas jį girdėjo, ir jo kalbos galia degino net ir jam prieštaraujantį. Jis skelbė kovą prieš krikščionybę. Ir tai buvo gerai.“
[27] Toliau „Juodraštyje“: „<...>kurių gynėjas esi.“
[28] Toliau „Juodraštyje“: „<...> kaip tas pamišęs pranašas, nežinojęs, kieno reikalą gina, bet tikėjęs, kad kalba savo paties vardu, ir laikęs save pačia valia naikinti.“ Užuomina į F. Nietzsche’ę.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Botho Strauß. Paskutinis vokietis

Botho Straußas (g. 1944) – vokiečių prozininkas, eseistas ir dramaturgas. Jo pjesės vienos dažniausiai statomų Vokietijoje. Skaitytojams siūloma esė (vok. „Der letzte Deutsche“) buvo paskelbta 2015 m. spalio 2 d. žurnalo „Der Spiegel“ 41 numeryje.

                                                                                                                      VERTĖJAS

Iš vokiečių k. vertė Artūras Judžentis

„Kartais man atrodo, kad tik su proseneliais dar esu tarp vokiečių. Taip, jaučiuosi, tarsi būčiau paskutinis vokietis. Toks, kuris kaip atsiskyręs Heisterbacho vienuolis[1] arba kaip dezertyras, kuris, prabėgus šešiasdešimčiai metų po karo, palieka savo slėptuvę ir grįžta į kraštą, o tas – jo karčiai nuostabai – vis dar vadinasi Vokietija. Manau, kad esu paskutinis vokietis. Valkata, šventuose griuvėsiuose besirausiantis miesto, kaimo ir dvasios elgeta. Benamis.“
Cituodamas iš savo knygos „Bejėgiai“[2], autorius neslepia, kad kaip šį paskutinįjį suvokia pats save. Nereikia perdėti norint vis kur nors būti paskutiniuoju, tačiau vieta man atrodė neužimta ir nepaleido mintis būti tęsėju pasaulėjautos ir pasaulėvokos, kuri nuo romantizmo laikų sukūrė savitą vokiečių literatūrą. Leisti vėl išgyventi ką nors panašaus reiškė man gyventi. Aš svečiavausi pas daugelį kūrėjų dvasių, aš dangsčiausi. Kaip padėką palikau kelias smulkmenėles, menką atlygį, kurio vėliau nebuvo paisoma, kaip visada didelėse šventėse.
Ir ko tik nerasi mano romanuose! Ne tik iš gyvenimo tirščių, bet ir iš dvasios balsų. Dažnai tokių, kurie visai nebuvo laikomi romanistais – Franzo Blei’aus[3], Hugo Ballo[4], Leopoldo Zieglerio[5], Rudolfo Kassnerio[6], Konrado Weißo[7] – tai tik keli mano mėgstamiausieji, mažiau žinomi, nepelnytai pamiršti.
Turiu omeny senąjį meilės romaną, būtent – jis turėjo su ja romaną... Nes aš turbūt turėjau romaną su vienu ar kitu balsu... Turiu omenyje stiprią meilę ir prieraišumą, kurie sieja šias dvasias...
Mieliau norėčiau gyventi išmirštančioje tautoje negu tokioje, kuri daugiausia dėl ekonominių-demografinių spekuliacijų maišoma su svetimomis tautomis, atjauninama, daroma gyvastinga.
Dar visai neseniai buvo kairiąją kritikavusių intelektualų, kurie priešinosi ekonomikos hegemonijai mūsų gyvenime. Per trumpą laiką jų dvasios giminaičiai patys tapo vadovaujančiais dabarties ekonomistais – Piketty’is[8], Stiglitzas[9], Krugmanas[10] – ir po kairiųjų vėliava įgyvendina naują ekonomikos hegemoniją, tik išoriškai socialiai orientuotą, tačiau ir ji neturi nė kibirkštėlės dvasios, vien tik gamybos ir pinigų politiką.
Paskutinis vokietis, kurio jausmai ir mintys įsišakniję dvasiniame herojiniame pasakojime nuo Hamanno[11] iki Jüngerio[12], nuo Jakobo Böhme’s[13] iki Nietzsche’s[14], nuo Klopstocko[15] iki Celano[16]. Kas šių dalykų neturi, kaip daugelis vietinių vokiečių, socialvokiečių (kurie yra ne mažiau atkirsti nuo šaknų negu milijonai bešaknių, dabar prie jų prisidedančių), tas nežino, kas yra gėla dėl kultūros. Aš esu kultūros perteikimo subjektas ir be jos manęs būti negali. Ji, be kita ko, gyvuoja anapus kunigaikštystės, nacijos, imperijos kūrimo, pasaulinio karo ir konclagerio, joje nėra nieko įsigėrę ar įdiegta iš šių dalykų, joje nėra nei gėrio, nei blogio, kad jį paskleistum. O sudergti galima beveik viską.
Paskutinis vokietis galbūt jau trečią kartą savo gyvenime skaito Conradą Ferdinandą Meyerį[17] arba „Užburtą kalną“[18]. Jis ilgisi vokiečių poetų kalbos. „Poezijos užduotis – tautos kalbą atskleisti išbaigtais vartojimo pavyzdžiais“ (Paulis Valéry[19]).
Mums atimta teisė prieštarauti. Prieš vis labiau valdžios trokštančio politinio-moralinio konformizmo apraiškas. Šiandien atrodo, kad parlamentinės partijos savo vertybių laikosi vien gėjų vedybų klausimu. Su kiekvienu libertariniu patarimu, su kiekvienu politinio korektiškumo nurodymu tarsi nustatomos elgesio taisyklės, kuriomis dauguma atvykėlių vadovautis gali tik tuo atveju, jeigu atsisako savo tikėjimo bei papročių ir taip dar labiau atsiskiria nuo savo šaknų. Laisvės, leidimų ir saugumo performulavimas slepia žodžiais neišreikštą įspėjimą, kad svečias elgtųsi sekuliarizuotai, kitaip jis turės mažai galimybių tapti integruotu šio krašto piliečiu.
Netikintieji (ne vien Šventųjų karių požiūriu), priešingai, nuolatos daro viską, kad būtų pasmerkti. Jie atsisako bet kokios gynybos. Tarsi juos gintų slaptas troškimas greit išvysti viso Ancien Régime racionaliojo proto, švietimo ir emancipacijos žlugimą.
Pritarimas ir svetingumas rodosi taip forsuojami, kad net patiems naiviausiems turi kristi į akis nutylima, eufemizuojama baimė, kažkas magiškai neišvengiama.
Na kas gi gali vokiečiams atsitikti geriau, kaip tapti stipria mažuma savam krašte?
Dažnai tautą susivokti priverčia tik netolerantiškas svetimųjų viešpatavimas. Tik tada iš tiesų prireikia tapatybės.
Dešiniųjų paklydimas: tarsi dar būtų vokiečių ir vokiškumo už paviršutiniškiausių socialinių apibrėžčių. Dar niekas nepanoro gelbėti anos tradicijos erdvės nuo Herderio[20] iki Musilio[21].
Kad valstybės nyksta, byra, pasidarė nebeįtikima: tai suvokti trukdo tam tikros rūšies pasaulio stacionaraus būvio kultūros globalumo prasme samprata; ji leidžia pagrįsti dvilypę nykimo kaip įvairovės didėjimo, netekties kaip praturtėjimo sampratą ir perprasminimą. Áukšta ir žẽma niveliuojama iki kintamo vidurkio, nedidelio svyravimo.
Laikaisi, kabiniesi svarbiausio, ką turi: tai Henry’io Jameso apsakymo, tai Kubricko filmo, pagaliau, senojo Heideggerio teksto.
„Daugiau niekada nebeturėsiu tokių draugų!“
Esi išstumiamas jau nebe avangardistinių pasekėjų, o iš esmės nemeniško kitoniškumo, islamistų, medijastų, internautų, susižavėjusiųjų pačiais savimi.
O tai, kas yra palikimas, taps pamoka, galbūt svarbiausia, kurią mums suteiks islamo išpažinėjai.
Taigi vokiečių rašytojui, jeigu jis yra vokietybės rašytojas, nelieka nieko kito, kaip iš naujo ieškotis Tėvynės: pirma – pasitraukti į estetinį paveldą, antra – iškęsti savo nušalinimą. Palmyra[22] ir čia. Ilgą laiką jis bus priverstas kalbėti neapibrėžtai, kaip heteroglotas[23], viena kalbėti, o kita mąstyti. Iškęsti nesuderinama, kol ims gelti sąmonę.
Būti tautos idealiojo būvio sergėtoju ir puoselėtoju – tvirtai tuo tikėk ir tapsi vertas pajuokos!
Religija yra stipriojo baimė. Tačiau kas pakels baimę kaip dvasios discipliną ir moralinę stiprybę?
Pasak vienos malonios žaliųjų atstovės, hidžabas esąs moters religinių įsitikinimų išraiška. Tiksliau neįmanoma žodžiais išreikšti jos supratingo nesupratimo. Į emancipacijos kalbą būtina išversti ir ritualinį paklusnumą.
Tokiose teokratinėse islamo šalyse kaip Iranas nedaugelis (išminčiai) moko daugumą, mases. Mūsuose masės ir medijos lemia politikų lygmenį, kurie yra daugeliu atžvilgių neišsilavinę, dar ir todėl, kad priklausomybė partijai priverstinai reguliuoja mąstymą ir iš praeities gelmių neįsileidžia beveik nieko, peržengiančio demokratijos ribas.
Matyt, kiekviena revoliucija naikina save iki išsigimimo. Islamizmas galėtų praryti islamą.
Bèslanas – tik vienas prisiminimas. Šiaurės Osetija, 2004-ieji. Vaikų paėmimas įkaitais. Vieta, kur buvo iškreipta viskas, kas kadaise reiškė kovą, karą, plėšimą. Nuo tada tenka kaltis žodžius naujiems reiškiniams, tokiems kaip asimetrinis karas, žlugusi valstybė [angl. failed state], ką nors neutralizuoti ir panašiai pavadinti, – o jie jau rytojaus dieną išsilydo naujame žaizdre.

Tai, kas rašoma laikraščiuose, amžininkus vis labiau išmuša iš vėžių. Skaitau apie vienos giliai tikinčios moters nulinčiavimą. Ji esą išjuokusi prekybą devocionalijomis kaip islamišką prietarą ir ją neteisingai apkaltino Korano sudeginimu. Jaunų vyrų užpulta ji buvo vidury gatvės sumušta ir mirtinai užspardyta. Aplinkui stovi minia ir išmaniaisiais filmuoja žiaurybę. Čia vienas, čia kitas nutraukia filmavimą, eina prie aukos ir spiria jai į veidą.
Kaip turėčiau tai pakelti?
Kitame puslapyje aprašytas dešiniųjų radikalų gaujos, visoje šalyje rengiančios pabėgėlių prieglaudų padegimus, persekiojimas.
Visa tai skaitai apimtas gryno siaubo – to suvokti šaltu protu neįmanoma. Bent jau dar ne iki galo medializuotam žmogui.
Asasinų, tokios XII a. Sirijos izmailitų sektos, mirties būriai perėjo į kitą pusę. Dabar tai kiti, radikalieji sunitai ir jų „Islamo valstybė“. Jų kova niekaip nesuvienija jų priešų. O mūsų dienomis nėra ko tikėtis, kad teroras bus išvarytas, kaip kadaise mongolų antplūdžio metu.
Reikėtų ištirti, kaip mus veikia pavojaus nuojauta, kaip ji lėtai, bet nenumaldomai keičia mūsų kalbėjimo būdą, pomėgius ir įpročius.
Kaip žinoma, šiizmas taip pat turi ar turėjo kvietistinę, mistinę kryptį ir jai priešingą išorinę, jėga paremtą. Universali vidujybės: išoriškumo kova persunkia kiekvieną gyvybės formą.
Susirūpinimą kelia tai, kad tarp kraštą užplūdusių svetimųjų daug yra tokių, kurie savo svetimumą išlaiko ir išsaugo ilgam. Ir priešingai: veikiau siras taip gerai išmoks vokiškai, kad vieną dieną atras sau Achimo von Arnimo „Karūnos sergėtojus“[24], nei išsilavinęs vokietis pasidomės, kas buvo Efraimas Siras[25]. Galų gale tai yra asmeninio žingeidumo klausimas, nes įprastos mokymo programos taip toli nesiekia. Galima spėti, kad žingeidumo atžvilgiu siras yra pranašesnis.
Tačiau kaip išvengti karo, jeigu jis mus pasieks? Galų gale, ne tik laisvė, bet ir kova už ją yra mums didelė vertybė. Tačiau, kaip paprastai, pirmieji žodžio griebiasi pacifistai ir aiškina: „Vokietijos kasdien vis mažiau. Tai, mano nuomone, puiku.“
Žemiausia šioje niekšų kalboje yra tas politizuotas šaltakraujiškumas, su kuriuo šiai išsikeltai užduočiai pritariama, kuri paverčiama veiklos programa. Dėl bešaknių antplūdžio galų gale žlugs Tauta ir išnyks jos literatūra. Tas, kuris ją myli ir negali be jos gyventi, dėl to nukreips savo viltis tik į vėl atsigaunančią, atsikuriančią „pogrindžio Vokietiją“.
Radikalų neapykanta labiausiai krypsta į pabėgėlius. Ji visų pirma yra instinktyvus atsakas į tą tuštumos pojūtį, kurio „politika“, kaip šiandien sakoma, tikisi iš gyventojų. Atsakingieji, kurie neįžvelgia galo. Kurie išsisukinėja apgaulingais raminimais. Silpnadvasiai.

---

[1] Heisterbacho cistersų vienuolyno, įkurto 1192 m., griuvėsiai stūkso netoli Bonos, tik kitame Reino krante. Gretimame Kenigsvinterio (Königswinter) kaime XIX a. antroje pusėje gyvenęs poetas Wolfgangas Mülleris (1816–1873) sukūrė plačiai pasklidusias eiles „Heisterbacho vienuolis“, kuriose gerai žinomą sakmę susiejo su šiuo vienuolynu.
[2] „Die Unbeholfenen“ – 2007 m. Miunchene išėjusi Botho Straußo novelė.
[3] Franzas Blei’us (1871–1942) – austrų redaktorius, rašytojas, vertėjas ir literatūros kritikas. Be kitų veikalų, parašęs „Didįjį vokiečių literatūros bestiariumą“ („Das große Bestiarium der deutschen Literatur“, 1920).
[4] Hugo Ballas (1886–1927) – vokiečių poetas, dramaturgas, eseistas ir žurnalistas. Vienas iš dadaizmo pradininkų.
[5] Leopoldas Ziegleris (1881–1958) – vokiečių filosofas, nagrinėjęs kultūros, religijos ir kt. temas.
[6] Rudolfas Kassneris (1873–1959) – austrų rašytojas, eseistas, vertėjas ir kultūros filosofas.
[7] Konradas Weißas (1880–1940) – vokiečių katalikiškos pasaulėžiūros poetas.
[8] Thomas Piketty’is (g. 1971) – prancūzų ekonomistas, pagarsėjęs pajamų nelygybės priežasčių ir pasekmių tyrimais.
[9] Josephas Stiglitzas (g. 1943) – JAV ekonomistas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas. Nagrinėja ekonominius perėjimo iš socializmo į kapitalizmą procesus.
[10] Paulas Robinas Krugmanas (g. 1953) – JAV ekonomistas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas. Nagrinėja mokesčių politiką, pajamų paskirstymą, makroekonomiką ir ekonominę geografiją.
[11] Johannas Georgas Hamannas (1730–1788) – vokiečių filosofas ir rašytojas, „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio ideologas.
[12] Ernstas Jüngeris (1895–1998) – vokiečių rašytojas, karininkas, karo teoretikas. Pagarsėjo karo dienoraščiais, esė, fantastiniais romanais ir apsakymais.
[13] Jakobas Böhme (1575–1624) – vokiečių mistikas, filosofas ir katalikų teosofas.
[14] Friedrichas Nietzsche (1844–1900) – vokiečių filosofas ir rašytojas, vienas iš „gyvenimo filosofijos“ pagrindėjų.
[15] Friedrichas Gottliebas Klopstockas (1724–1803) – vokiečių poetas. Laikomas svarbiu sentimentalizmo atstovu.
[16] Paulis Celanas (1920–1970) – austrų poetas, vienas žymiausių XX a. vokiškai rašiusių kūrėjų.
[17] Conradas Ferdinandas Meyeris (1825–1898) – šveicarų realizmo poetas, novelistas ir romanistas. Laikomas vienu žymiausių vokiškai rašiusių Šveicarijos XIX a. kūrėjų.
[18] „Der Zauberberg“ (1924), Thomo Manno romanas.
[19] Paulis Valéry (1871–1945) – prancūzų poetas, eseistas ir filosofas.
[20] Johannas Gottfriedas Herderis (1744–1803) – vienas įtakingiausių vokiečių Apšvietos epochos rašytojų ir mąstytojų.
[21] Robertas Musilis (1880–1942) – austrų rašytojas ir teatro kritikas.
[22] Palmyra – antikinis miestas Sirijoje, kurį 2015 m. užėmė ir susprogdino „Islamo valstybė“.
[23] Heteroglosija (rus. raznorechie) – Michailo Bachtino straipsnyje „Slovo v romane“ (1934) įvestas terminas, pavadinantis skirtingą veikėjų, pasakotojo kalbėjimo būdą, išreiškiantį romano autoriaus ketinimus.
[24] „Die Kronenwächter“ – Achimo von Arnimo (1781–1831) – vieno svarbiausių Heidelbergo romantizmo atstovų, istorinis mistinis romanas.
[25] Šv. Efraimas Siras (apie 306–373) – sirų kalba kūręs krikščionių teologas, Bažnyčios mokytojas, poetas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Naglis Kardelis. Priartėję Artimieji Rytai ir Europos tapatybės išbandymas

Rytai – tekančios saulės ir viliojančių tolių kryptis: įvadinės pastabos

Kai bandome įsivaizduoti tolimą ir pasakišką kraštą, prieš mūsų akis iškyla Rytai. Vaizduotę kaitina jau pats lotyniškos kilmės žodis Orientas, įvardijantis Rytus kaip saulės tekėjimo krypties žymimą pasaulio šalį, ir net lietuviškas žodis Rytai, erdvinę pasaulio šalies ir saulės tekėjimo krypties kategoriją susiejantis su laiko kategorija – ryto metu, kai po tamsios nakties suspindusi šviesa kartu su ryto rasos gaivumu atneša kiekvienai naujai pradžiai būdingo būties šviežumo pojūtį ir dar nepatirto nuotykio nuojautą.
Rytai atrodo tolimi ne dėl to, kad jie tolimi geografiškai, ir net ne todėl, kad juos – seniausių pasaulio civilizacijų lopšį – siejame su praėjusio laiko toliais. Ne – Rytus vaizduojamės kaip tolimus, nes jie mums regisi neišmatuojamai nutolę nuo mūsų kasdienybės, jos pilkumo ir prėskumo, nuo kasdienės egzistencinės rutinos, monotoniškai mus pasitinkančios kiekvieną mielą rytą, nors kasryt norėtume išvysti tokią saulę, kuri, anot Herakleito, kiekvieną dieną pateka vis nauja. Žodis Rytai mums skamba magiškai, nes jis mūsų pasąmonei kužda apie geresnę – dar neatrastą ar galbūt jau prarastą – gyvenimo kelionės kryptį, kurią derėtų ir vėl aptikti, o aptikus išdrįsti šia kryptimi keliauti. Rytų kryptis mums rodosi nepasiekiamai tolima dar ir dėl to, kad, pasiduodami vangiai kasdienės rutinos menkystei, paprasčiausiai nedrįstame patikėti, jog egzistencinį nuotykį žadantis būties šviežumas, kurį kasryt atneštų vis nauja – ne tik naujai patekanti – saulė, galbūt yra tiesiog ranka pasiekiamas.
Kol to nesuvokiame ar nedrįstame tuo patikėti, žodis Rytai mums dvelkia tolima egzotika, kurios pajautoje susilieja iš Arabijos dykumų sklindantys kavos ir miros aromatai, nuo Gango krantų kylančių smilkalų kvapsniai, užburiantys rãgų garsai ir į transą nardinantis Tibeto vienuolių giedamų mantrų šaižumas, baltas sakurų žiedlapių švelnumas ir žėrintis Himalajų viršukalnių šaltis.
Visos Rytų šalys mums atrodo labai tolimos ir, nepaisant tikrojo geografinio jų nuotolio, vaizduotėje iškyla kaip vienodai ar beveik vienodai tolimos – svajonėse atrandamos ten, kur virš be galo tolimo – neįmanoma pasiekti – horizonto kyla saulė. Nors tokios konkretesnės geografinės sąvokos, kaip Tolimieji Rytai, Artimieji Rytai, Vidurio Rytai ir panašios, leidžia tiksliau nurodyti vieną ar kitą geografinį regioną, tarkime, kurią nors Rytų Azijos šalį ar vadinamojo arabų pasaulio valstybę, minėtos sąvokos mūsų vaizduotei, visus Rytų kraštus linkusiai suvokti kaip labai tolimus, nedaro nei įspūdžio, nei įtakos: net Japonija, tiek vakariečių, tiek pačių jos gyventojų vadinama tekančios (lyg medis iš šaknų „dygstančios“) saulės šalimi ir pačiu savo pavadinimu geriausiai atstovaujanti Oriento – saulės kilimo krypties – sąvokai, taigi, sakytume, etaloninė ir archetipinė Rytų šalis, mums neatrodo egzotiškesnė ar civilizaciniu požiūriu tolimesnė už šalis, priklausančias regionui, kuris vaizduotę kaitina Didžiojo Sfinkso ir Gizos piramidžių paslaptimi bei aistringu ir magiškai fantastiniu „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų polėkiu. Tokios vakarietišką civilizacijos modelį ir gyvenimo būdą perėmusios Tolimųjų Rytų šalys, kaip Japonija ir Pietų Korėja, nepaisant tikrojo geografinio jų nuotolio, aiškiai juntamos kaip kultūriniu požiūriu net akivaizdžiai priartėjusios prie mūsų – ir neretai atrodo lyg kokie Vakarų civilizacijos forpostai Rytuose, o štai arabų mentalitetas mums dažnai regisi toks svetimas ir nesuvokiamas, kad ir pačias arabų šalis savo pačių nubraižytame mentalinės geografijos žemėlapyje lokalizuojame gerokai toliau nuo savęs pačių nei tolimąją Japoniją, Taivanį ar Singapūrą.
Kalbant apie Rytus, tokie geografinį nuotolį apibūdinantys (ar esą privalantys apibūdinti) nusakymai, kaip „Tolimieji“, „Artimieji“ ar „Vidurio“, civilizaciniu, kultūriniu ir mentalinės geografijos požiūriais reiškia labai nedaug, o kartais nereiškia absoliučiai nieko – nebent paties nusakytojo akiračio siaurumą, perspektyvos sąlygiškumą, pagaliau arbitraliai įsigalėjusios konvencijos aklumą. Geriausias pavyzdys – sinoniminis (ar beveik sinoniminis) sąvokų Artimieji Rytai (angl. the Near East) ir Vidurio Rytai (angl. the Middle East) vartojimas: abiem terminais įvardijamas tas pats regionas – arabų pasaulio šalys, ypač esančios Azijoje (Arabijos pusiasalyje, prie Persų įlankos, Tarpupyje ir Levante), prie jų dažnai prijungiant dvi islamo kultūros įtaką patyrusias nearabiškas šalis – Iraną bei (kiek rečiau) Turkiją, taip pat visas ar kai kurias arabiškai kalbančias Šiaurės Afrikos šalis (ypač Egiptą). Vieno ar kito termino pasirinkimas priklauso nuo kultūrinės tradicijos ir termino vartojimo konteksto: pavyzdžiui, daugelyje kontinentinės Europos šalių ir Rusijoje vartojamas terminas Artimieji Rytai, o anglakalbiuose kraštuose (ypač politikos ir politikos mokslo kontekstuose) – terminas Vidurio Rytai. Tiesa, verta atkreipti dėmesį į tai, kad terminas the Near East vartotas senesnėje (antai devynioliktojo šimtmečio) anglakalbėje literatūroje, o šiais laikais britai ir amerikiečiai minėtą terminą vartoja kai kuriuose labiau specializuotuose – ypač archeologijos ir senovės istorijos tyrimų – kontekstuose.
Beje, nesunku pastebėti, kad skirtingus to paties regiono – arabų pasaulio – nuotolio nuo tam tikro atskaitos taško nusakymus bent iš dalies galėjo lemti ir geografinė perspektyva: žvelgiant iš Europos, arabų pasaulis atrodo esąs visiškai šalia, tiesiog senojo žemyno pašonėje ar prieangyje, taigi iš tiesų arti, o žvelgiant iš Amerikos, pati Europa jau galėtų būti vadinama Artimaisiais Rytais (nors, be abejo, ji taip niekada amerikiečių nevadinama); savo ruožtu arabų pasaulio šalys amerikiečiams jau neatrodo esančios „arti“ – jos lokalizuojamos Vidurio Rytuose. Būtent politinė Jungtinių Amerikos Valstijų įtaka, Artimųjų Rytų svarba šiai galingiausiai pasaulio valstybei ir Amerikos suformuotas labai įtakingas politinis, politologinis ir kitoks panašaus pobūdžio amerikietiškas akademinis diskursas, regis, ir nulėmė termino Vidurio Rytai įsigalėjimą, ypač amerikiečių ir britų žiniasklaidoje bei mažiau specializuotoje anglosaksiškoje akademinėje literatūroje.
Vis dėlto, kaip jau minėjau, mentalinės geografijos, kuriai svarbūs ne geografiniai nuotoliai, o civilizacinius ir kultūrinius skirtumus nusakantys neregimi atstumai, požiūriu, tokios labai sąlygiškos, nuo perspektyvos bei konteksto pernelyg priklausomos ir, remiantis įsigalėjusia tradicija, konvenciškai vartojamos sąvokos, kaip Tolimieji Rytai, Artimieji Rytai ir Vidurio Rytai, nėra nei tikslios, nei iškalbingos, o kartais atsiskleidžia net kaip klaidinančios.
Rytai – ne tik tekančios saulės, bet ir viliojančių tolių kryptis, gundanti keliautoją ir tyrėją tobulo nuotykio pažadu, svaiginančiomis erdvėmis minčiai ir kūnui, nenumaldomai traukiančiu, bet, jo siekiant, vis į tolius atsitraukiančiu horizontu. Kadangi šie mano pasvarstymai skirti ne Rytams apskritai, o Artimiesiems Rytams, jų civilizacinio bei dvasinio artimumo mums, europiečiams ir lietuviams, klausimui, po šių įvadinių pastabų pamėginkime apmąstyti minėto regiono tolimumo ir artimumo Europai dialektiką.

Artimieji Rytai – artimi ar tolimi?

Tarp Rytų kraštų lietuviams dvasiškai artimiausios Japonija ir Indija. Ypač Indija, kurią dažnas lietuvis, įkvėptas aušrininkų, dar ir dabar neretai įsivaizduoja kaip savo protėvynę ar antrąją tėvynę – pasakišką Rytų šalį, iš kurios mes, lietuviai, kadaise iškeliavome ir po ilgų klajonių atkakome prie Nemuno krantų. Svarstymus apie išskirtinę lietuvių kalbos giminystę su sanskritu galime laikyti tauria, lietuvio dvasią kilninančia, bet kalbos mokslo neparemta mistifikacija. Pati šios dviejų seseriškų kalbų – ir tautų – giminystės diskusija, prasidėjusi devynioliktajame šimtmetyje ir nenutilusi iki mūsų dienų, tik paliudija, kad Indija – lietuviams svarbiausia ir dvasiškai artimiausia Rytų šalis.
Nors tokios apklausos niekas nėra daręs, labai tikėtina, kad bene visuotiniu lietuvių intelektualų sutarimu Japonija būtų pripažinta kaip antroji pagal dvasinį artimumą Lietuvai Rytų valstybė: emocinis jautrumas, lyriškumas, pagarba gamtai, subtilus estetinis jausmas ir gabumai poezijai – tai dvasinę dviejų tautų giminystę iš tiesų ar tariamai liudijantys bruožai, kartais pagrįstai, o neretai ir be pagrindo priskiriami išskirtinai tik lietuvių ir japonų tautoms. Šintoizmo – gamtą sakralizuojančios tautinės japonų religijos – tipologinio bei dvasinio artimumo senajam pagoniškajam lietuvių tikėjimui klausimas buvo ne kartą svarstomas akademiniuose Lietuvos sluoksniuose. Net nepriklausomai nuo tokių teorinių diskusijų rezultatų, pats jų buvimas ir gyvybingumas rodo išskirtinį lietuvių dėmesį japonų kultūros fenomenui.
Tiek tolimiausia Rytų šalis Japonija, tiek Indija, kuri, žvelgiant iš Lietuvos, taip pat yra tikrai toli, lietuvių, o kartais ir kitų europiečių suvokiamos kaip dvasiniu požiūriu gerokai artimesnės už Artimųjų Rytų kraštus – vadinamąjį arabų pasaulį su jo papročių keistenybėmis, religinių ir politinių pažiūrų radikalumu ar net fanatizmu, mistinėmis bei magiškomis folkloro bei senosios poezijos galiomis, iki šiol gyvais bei kasdienybėje ryškiai juntamais kultūriniais seniausių žmonijos istorijoje civilizacijų atgarsiais. „Tūkstantis ir viena naktis“ – tai ne tik šiame regione sukurtų pasakų rinkinio, vėliau niekada nepralenkto magiška galia jungti tikrovės ir vaizduotės pasaulius, pavadinimas, bet ir, sakytume, kodinis viso šio kultūrinio arealo įvardijimas: priešingai nei Japonija, kurią minties žvilgsniu regime kartu su tekančios saulės, brėkštančio ryto ir šviesios dienos vaizdiniais, civilizacinis Artimųjų Rytų regionas mums atrodo tamsus kaip naktis – ir ne kaip viena, o kaip tūkstantis ir viena naktis. Kai kuriose civilizacijų tipologijose arabų (ir islamo, kurio šaknys arabiškos) civilizacija apibūdinama kaip magiškoji, ir šis konkrečios pamatinės esmės ar pagrindinio civilizaciją nusakančio bruožo priskyrimas ištisam kultūriniam ir mentaliniam arealui nėra visiškai nepagrįstas, nepaisant to, jog politinio korektiškumo principu besivadovaujančioje postmodernioje epochoje nėra priimta kalbėti apie kolektyvinį (juolab ištisiems geografiniams regionams priskirtiną) mentalumą ir, įvardijant pamatinius bei esą nekintamus kultūrų bruožus, operuoti esencialistinėmis sąvokomis.
Artimieji Rytai – tai tarsi Europos prieangis, visos Azijos vartai į Europą. Geografijos požiūriu Artimieji Rytai yra iš tiesų arti Europos, bet geografinis šio regiono artumas net nėra svarbiausias dalykas: nepaisant europiečiams nesuvokiamos, neperprantamos ir tamsios kaip naktis civilizacinės Artimųjų Rytų „esmės“ (be abejo, ją priskiriant neesencialistiškai – lanksčiai, plastiškai, su išlygomis) – „esmės“, verčiančios suvokti Artimuosius Rytus veikiau kaip tolimus nei artimus, net (mentalinės geografijos požiūriu) tolimesnius už Tolimiesiems Rytams priklausančius kraštus, atidesnis žvilgsnis į istorinę Artimųjų Rytų bei pačios Europos raidą, taip pat daugybės abu šiuos regionus siejančių civilizacinių sąsajų apmąstymas verčia grįžti prie intuicijos, paliudytos pačiame Artimųjų Rytų pavadinime, pripažįstant, kad Artimieji Rytai – nepaisant mūsų intuityvaus noro sieti juos su tuo, kas tamsu, mistiška, magiška, fantastiška ir egzotiška – yra mums, europiečiams, iš tiesų istoriškai ir kultūriškai artimi.
Nors šiuolaikinės Europos kultūrą galima apibūdinti kaip moderniųjų Europos tautų sukurtų nacionalinių kultūrų visumą, naujaisiais laikais susiformavusios nacionalinės kultūros neatsirado tuščioje vietoje: jos iškilo ant bendro mentalinio ir vertybinio europinės kultūros pamato – sakytume, išaugo iš bendros šaknies ir atsišakojo nuo to paties kamieno. Visuotinai pripažįstama, kad šį europinės kultūros – ypač aukštosios – pamatą laiko du stulpai – antikinė (graikų bei romėnų) ir judeokrikščioniškoji (senovės žydų bei krikščionių) kultūra. Dar lakoniškiau sakant, Europos aukštosios kultūros pamatai – ir pačios Europos pamatai – yra graikiški ir krikščioniški (arba – graikiški ir žydiški).
Mūsų iškilios tautietės profesorės Marijos Gimbutienės didelėmis pastangomis mėginta rekonstruoti Senosios Europos kultūra yra, deja, beveik visiškai prarasta ir pažįstama tik hipotetiškai. Kad ir kaip būtų skaudu pripažinti, ši neolitinė kultūra – jei ji apskritai egzistavo kaip vientisas kultūrinis darinys – neturi tęstinumo moderniosios Europos kultūroje. Senojo kultūrinio Šiaurės Europos tautų (germanų, keltų, baltų, slavų) paveldo reliktų yra likę tų tautų folklore ir mituose – šie reliktai stilizuotu, neretai netinkamai interpretuotu bei vulgariai modifikuotu pavidalu aptinkami šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje, bet, be labai retų išimčių, nėra tapę savastinga moderniosios Europos aukštosios kultūros dalimi. Šiaurietiškų (germaniškų, keltiškų, slaviškų, baltiškų ir kitokių) alternatyvų antikinei ir judeokrikščioniškajai kultūrai, kaip Europos aukštosios kultūros pamatui, paieškos arba atsiskleidė kaip apskritai nesėkmingos, arba buvo atvedusios senąjį žemyną prie kultūrinio bei demografinio susinaikinimo slenksčio – grąžinusios Europą į barbarybės laikus. Antai iš pirmo žvilgsnio įspūdingas mėginimas statyti Europą ant alternatyvaus – jei ne graikiškosios, tai bent judeokrikščioniškosios kultūros atžvilgiu – germaniškosios kultūros pagrindo, prasidėjęs aukštajai kultūrai atstovavusių didingų Richardo Wagnerio operų projektu, palyginti greitai buvo gėdingai palaidotas Trečiojo reicho griuvėsiuose.
Tad jei pripažįstame, kad Europa – ypač jos aukštoji kultūra – yra pastatyta ant graikų ir žydų suręsto kultūrinio bei vertybinio pamato, civilizacinis Europos ryšys su Artimaisiais Rytais tampa visiškai akivaizdus.
Senovės Izraelis, išrinktosios tautos žemė, kurioje susiformavo dvi didžiosios religinės tradicijos – judaizmas ir krikščionybė, kaip ir šiuolaikinė Izraelio valstybė, geografiniu požiūriu yra integrali Artimųjų Rytų regiono dalis, nors kultūriškai (visų pirma mentaliteto ir išpažįstamų vertybių atžvilgiu) priklauso veikiau Vakarams. Šių dienų Izraelis, europietiškiausia ir vakarietiškiausia Artimųjų Rytų valstybė, gali būti laikomas kultūriniu bei politiniu Europos ir Vakarų pasaulio forpostu Artimuosiuose Rytuose (panašiai kaip Japonija – vakarietiškiausia Rytų Azijos šalis – politiniu ir kariniu, o iš dalies ir kultūriniu atžvilgiu laikytina Vakarų forpostu Tolimuosiuose Rytuose). Dabartinė Izraelio valstybė yra europietiška ir vakarietiška tik dėl to, kad pačiai Europai Izraelis anksčiau padėjo tapti krikščioniškai.
Apie akivaizdžius senovės žydų nuopelnus Europai kalbėti nėra jokio reikalo – apie tai gerokai iškalbingiau byloja Šventojo Rašto išmintis ir daugelio iš mūsų kasdien patiriamas asmeninis santykis su transcendentine Izraelio Dievo tikrove. Be abejo, tai ne tik Izraelio dovana Europai, bet ir Abraomo, Izaoko bei Jokūbo Dievo dovana pačiai išrinktajai tautai. Absoliučiai įpareigojančio asmeninio santykio su Dievu ir kitu žmogumi idėja, žmogiškosios egzistencijos rimtumo bei nelygstamos jos vertės samprata, pagaliau socialinio teisingumo, aistringai skelbto jau senųjų žydų pranašų, nuostata, radusi puikią dirvą europiečių sąmonėje, yra tik keletas pamatinių akcentų, kuriais būtų galima nusakyti žydų indėlį į Europos kultūrą ir civilizacinę tapatybę.
Savo ruožtu senovės Graikija – kitas kultūrinio Europos pamato šulas – geografiškai yra visiškai netoli Artimųjų Rytų ir – kad ir kaip būtų paradoksalu – geografinėje paties Europos žemyno periferijoje. Nors senovės Graikijos indėlis į Europos ir pasaulio kultūrą yra neabejotinai itin savitas, kai kuriais atžvilgiais akivaizdžiai unikalus, neįmanomas redukuoti į svetimas kultūrines įtakas (ypač turint omenyje graikų pasiekimus filosofijoje, literatūroje, moksluose ir menuose), archajiniu ir ankstyvuoju klasikiniu laikotarpiais graikų kultūra gavo labai ryškų kultūrinį impulsą iš Artimųjų Rytų. Šio regiono įtakas įžvelgiame senovės graikų mituose, archajiniame graikų epe ir lyrikoje, ikisokratinėje filosofijoje. Jonijos filosofai ikisokratikai, beje, gyveno ir kūrė graikų miestuose, klestėjusiuose vakarinėje Anatolijos pakrantėje, taigi dabartinės Turkijos, tam tikra prasme priklausančios Artimiesiems Rytams, teritorijoje. Kultūrines Artimųjų Rytų įtakas regime ir senojoje, ypač sakralinėje, graikų architektūroje (pakanka prisiminti vien dviejų pagrindinių – dorėninio ir jonėninio – graikų šventyklų orderių atitinkamai egiptietiškos ir asiriškos kilmės teorijas, nors jos ir gana hipotetinės), archajinio laikotarpio skulptūroje bei ankstyvojo klasikinio laikotarpio keramikoje (kaip pavyzdį galime pateikti Korinte kurtą vadinamojo orientalinio, arba orientalizuojančiojo, puošybinio stiliaus keraminius dirbinius).
Net patį alfabetinį raštą senovės graikai perėmė iš finikiečių, Artimųjų Rytų tautos, vėliau jį kiek patobulinę ir pritaikę graikų kalbos garsynui. Herodoto, Platono, Plutarcho ir kitų graikų autorių tekstuose paliudytas itin pagarbus helenų požiūris į senovės egiptiečius ir senovės Egipto kultūrą – šios itin senos civilizacijos, su tam tikromis išlygomis taip pat priskirtinos kultūriniam Artimųjų Rytų regionui, kūrėjus graikai laikė savo mokytojais įvairiose mokslo ir meno srityse. O štai helenistinio laikotarpio graikų pasiekimai astronomijoje būtų net neįsivaizduojami be Babilonijos žvaigždininkų darbų (ypač astronominių lentelių su ilgalaikių empirinių stebėjimų duomenimis) įtakos.
Tiesa, visi šie rytietiškų įtakų paliudijimai negali paneigti akivaizdaus fakto, kad kai kuriose srityse graikų pasiekimai yra unikalūs, neturintys precedentų kitose kultūrose. Filosofija, graikiškojo pavyzdžio demokratija, klasikinio laikotarpio mene suformuotas klasikinis grožio etalonas, autorinis stilius literatūroje ir precedento neturinti žanrinė bei turiningoji grožinės literatūros įvairovė, aksiominis dedukcinis metodas matematikoje, leidžiantis surasti bei tiksliai formuluoti bendrojo pavidalo universaliai galiojančius teoremų įrodymus, ir daugybė kitų senovės graikų pasiekimų negali būti paaiškinti svetimomis kultūrinėmis įtakomis.
Žydų ir graikų indėlis į Europos kultūrą yra, be jokios abejonės, svariausias, bet europinės civilizacijos ištakų dera ieškoti dar senesniuose ir gilesniuose kultūriniuose kloduose – Šumere, Babilone, senovės Egipte. Bet kokia kultūrinės tradicijos perdava, juo labiau bet koks išradingas, naujoves generuojantis tradicijos kultivavimas, be kurio neįmanoma jokia aukšto lygio civilizacija, neįsivaizduojami be rašto ir rašytinio teksto. Pati daugiau ar mažiau vakarietiškai suprantamo rašto idėja gimė Artimuosiuose Rytuose, Šumere, iš kurio paplito į kitas šio regiono šalis, o vėliau – ir į Europą. Įdomu tai, kad Europoje iki šių dienų vartojamos alfabetinio rašto atmainos kildinamos iš vakarų semitų alfabetinio rašto, o šis – per tarpinę paprastesnės, persiškosios, dantiraščio formos stadiją – iš sudėtingesnio babilonietiškojo dantiraščio, kuris savo ruožtu kilęs iš dar sudėtingesnio senojo šumeriškojo dantiraščio. Turint galvoje, kad mūsų vartojamas lotyniškasis alfabetas kilęs iš graikiškojo, o savo ruožtu graikiškasis – iš finikietiškosios alfabetinio vakarų semitų rašto atmainos, ir taip toliau iki pat mesopotamiškojo dantiraščio prototipo – seniausio ir komplikuočiausio (net ir dabar, šumerologijos mokslui pasiekus didelių aukštumų, nelengvai skaitomo) dantiraštinio šumerų rašto, vartoto Uruko laikotarpiu, nesunku suvokti, kad mūsų kasdien vartojami alfabetiniai rašmenys net tiesiogine – genetinės kilmės – prasme yra tolimi Šumere sukurto rašto ainiai. Atsižvelgiant dar ir į tai, kad Šumere atsirado pirmosios pasaulyje bibliotekos ir mokyklos, dalykinė ir grožinė literatūra su daugybe žanrų, turinio ir formos požiūriu nusileidžianti tik antikinei – graikų bei romėnų – literatūrai, o vėliau Akade (Babilone ir Asirijoje) – pirmieji didelės apimties grožiniai tekstai, tokie kaip „Gilgamešo epas“ ir epas „Enuma eliš“ („Kai viršuje...“), neatrodytų keista, jei tam tikru atžvilgiu save pačius, europiečius ir apskritai vakariečius, pavadintume civilizacinės ir kultūrinės Mesopotamijos tradicijos tęsėjais, nesvarbu, tiesioginiais ar netiesioginiais.
Artimųjų Rytų tautos – ne tik senosios, bet ir dabartinės – yra rašto, teksto ir literatūros pačia plačiausia prasme tautos, ir kaip tik jos išmokė Europą bei Vakarus, kokia svarbi kultūros ir civilizacijos pažangai kantriai kaupiama, akumuliuojama ir iš kartos į kartą perduodama tradicija. Vakarų pasiekimus įvairiuose moksluose ir menuose derėtų sieti ne tik su asmens laisvės, demokratijos, kritinio mąstymo vertybėmis, europiečių perimtomis iš senovės graikų, bei iš senovės žydų gauta transcendentinio – radikaliai anapusinio, visagalio, visažinio, jokiomis žemiškomis gėrybėmis nepaperkamo – ir sykiu žmogų besąlygiškai mylinčio Dievo idėja, bet ir su iš seniausių Artimųjų Rytų kultūrų paveldėtu įsitikinimu, kad paskiro žmogaus tobulėjimui ir visos žmonijos pažangai gyvybiškai svarbią kultūrinę tradiciją įmanoma – ir būtina – saugoti, kaupti, gausinti ir naujomis inovacijomis transformuoti, pasitelkiant raštą, rašytinius tekstus ir įvairiausios paskirties bei žanrinių formų literatūrą, kitaip tariant, iš esmės neišsenkamus grafinių ir kitokios prigimties ženklų bei simbolių išteklius. Palyginti su kiek vėlesne senovės graikų literatūros tradicija, senoji Mesopotamijos ir Egipto literatūra turėjo beveik visus grožinei literatūrai būtinus atributus, išskyrus aiškiai išreikštą ir pačių kūrėjų suvokiamą kaip sąmoningai siektiną autorinį stilių. Tiesiogines Europos literatūros ištakas, be abejo, atrandame senovės Graikijoje, bet gerokai senesnio netiesioginio jos šaltinio dera ieškoti Šumere, Babilone ir senovės Egipte.
Akivaizdu, kad mūsų, europiečių ir vakariečių, kaip savito civilizacinio braižo atstovų ir puoselėtojų, nebūtų buvę ne tik be to, ką paveldėjome iš senovės graikų ir žydų, kuriems privalome būti labiausiai dėkingi už savo europietiškumą, bet ir be šumerų, babiloniečių, asirų, senovės egiptiečių, persų, finikiečių, o vėliau dar ir arabų padarytų įskiepių į Europos kultūros medžio kamieną ir šakas. Jau minėjau, kad Artimuosius Rytus dabar dažniausiai įsivaizduojame kaip arabų pasaulį ir svarbiausią islamo religijos bei kultūros židinį. Arabų mentalitetas ir islamo fenomenas europiečiams neretai atrodo visiškai tamsūs ir neperprantami, keliantys panieką arba – priešingai – pagarbią baimę ir siaubą. Europiečiai retai susimąsto apie tai, kiek daug arabų pasaulis davė Europos kultūrai, ypač viduramžiais. Paradoksalu, bet didžiausi arabų, kuriuos dažnas europietis paniekinamai vadina klajokliais ir beduinais (išvertus iš arabų kalbos – „dykuminiais“), nuopelnai yra ne šiaip Europos kultūrai, o būtent aukštajai kultūrai – filosofijai, matematikai, astronomijai, chemijai, medicinai. Ne tik viduramžių Europoje vartotoje lotynų kalboje, bet ir moderniosiose senojo žemyno kalbose yra daugybė skolinių iš klasikinės arabų kalbos – tiek tikrinių, tiek bendrinių žodžių. Ypač įspūdingi arabų nuopelnai astronomijai – turiu galvoje ne tik konkrečius pasiekimus šiame moksle ir tokius iš arabų kalbos atėjusius bei europinėse kalbose prigijusius žodžius, kaip zenitas, nadyras, azimutas ir kitus: beveik visi žvaigždžių, turinčių tikrinius vardus, pavadinimai yra arabiški, išskyrus negausias graikiškais, lotyniškais, persiškais ir iš kai kurių kitų kalbų atėjusiais tikriniais vardais pavadintų žvaigždžių išimtis. Prisiminkite tai, kai kitą kartą giedrą žvaigždėtą naktį pakelsite akis į dangų.
Išskirtinį arabų gebėjimą abstrakčiai mąstyti rodo jų matematikos pasiekimai, ypač algebros (pats šis žodis – arabiškos kilmės), taip pat labai iškalbingas faktas, kad visų islamą priėmusių ar islamo kultūros įtaką patyrusių tautų kalbose ištisais semantiniais sluoksniais perimti arabizmai formuoja labai gausų abstraktųjį leksikos klodą – filosofijos, teisės, politikos, literatūros, vaizduojamojo meno, architektūros, matematikos, medicinos ir kitų mokslų terminų masyvą. Galėtume net pasakyti, kad tokių nesemitiškos kilmės šiuolaikinių tautų, kaip iraniečiai, turkai, pakistaniečiai, indoneziečiai, iš dalies net hindi kalba kalbantys indai, jau nekalbant apie daugybę kitų mano nepaminėtų islamo įtaką patyrusių tautų, santykis su aukštąja kultūra yra medijuotas arabų kalbos – nesvarbu, kad ir kokia kalba kalbėtų, visų šių tautų atstovai mąsto „arabiškai“, panašiai kaip mes, europiečiai, mėgindami prisiliesti prie aukštosios kultūros sričių, mąstome – ir nepajėgiame nemąstyti – „graikiškai“ bei „lotyniškai“.
Ikiislaminio laikotarpio Persijos kultūros įtaka Europai taip pat labai didelė, nors ir rečiau pastebima bei svarstoma. Zoroastrizme atsiradusi radikalios gėrio ir blogio skirties samprata buvo labai svarbi ne tik pirmą kartą žmonijos istorijoje formuojantis dieviškosios transcendencijos, paskutiniojo teismo, atpildo už gerus bei blogus darbus, anapusybėje teisiamos angeliškos (ar demoniškos) prigimties iškūnytos sielos vaizdiniams, bet ir įsisąmoninant neatšaukiamas metafizines šioje žemėje padaryto etinio pasirinkimo pasekmes, amžinai įtvirtinamas anapusybėje. Senovės persai europiečius išmokė, kad gėris ir blogis nėra reliatyvios sąvokos, visada priklausančios tik nuo konteksto. Mąstyti priešingai – kažin kokioje „anapus gėrio ir blogio“ esančios hipotetinės etikos teritorijoje (kaip dar ne taip seniai mus bandė mokyti velionis Friedrichas Nietzsche) – reikštų mąstyti necivilizuotai, taip, kaip dažniausiai įpratę mąstyti Šiaurės kraštų barbarai. Šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia akivaizdžias zoroastrizmo, visų pirma etinių ir eschatologinių jo nuostatų, įtakas ne tik judaizmui ir krikščionybei, bet ir besiformuojančiai senovės graikų filosofijai.
Senovės Egiptas, neretai vadinamas nekrofiliškai orientuota civilizacija, toli gražu nebuvo, kaip dažnai teigiama, mirties baimės ir nemirtingumo idėjų liguistai veikiama kultūra. Svarbiausias senovės egiptiečių siekis – amžinasis gyvenimas įprastu fiziniu pavidalu. Tai lėmė monumentaliosios architektūros (piramidžių, didingų šventyklų), milžiniškų požeminių kapų, efektyvių mirusio žmogaus kūno balzamavimo technikų, sudėtingų kulto vaizdinių bei ritualų atsiradimą. Egiptiečiai be galo mylėjo žemiškąjį gyvenimą ir desperatiškai geidė jį pratęsti amžinybėje – šį aistringą jų troškimą mes neretai klaidingai interpretuojame kaip nekrofilinę obsesiją, orientaciją į visokius su mirtimi susijusius dalykus.
Be daugelio konkrečių Egiptui priskiriamų civilizacijos atradimų, Europą pasiekusių per senovės graikus, vertėtų paminėti specifiškai egiptietišką monumentalaus paminklo sau ir savo darbams idėją, kuri, kaip parodė vėlesnė istorija, europiečių buvo suvokta kaip labai svarbi ir gundanti. Tai piramidės pačia bendriausia ir abstrakčiausia prasme – piramidės, kaip amžino paminklo sau ir savo darbams, idėja – be jos nebūtų buvęs parašytas nei Horacijaus eilėraštis „Exegi monumentum“, nei šį kiek pamėgdžiojantis atitinkamas Aleksandro Puškino eilėraštis. Piramidės idėja – tai didingo, patį kūrėją pranokstančio viso gyvenimo darbo, kurį įvertins ateities kartos, ir šio kūrybinio žygdarbio suteikiamo abstraktaus nemirtingumo idėja. Kaip rodo senojo žemyno istorija, europiečiai visais laikais mėgo statyti tokius paminklus, nesvarbu, iš akmens ar kokios kitos fizinės ar dvasinės medžiagos. Net pati nuolat didelėmis pastangomis – dažniausiai nelabai sėkmingai – „statomos“ Europos (lyg kažin kokios abstrakčios universalių ir amžinų europinių vertybių bei idealų „piramidės“) idėja šiek tiek – galbūt kiek ironiškai – primena kruvinu darbu pastatytas Egipto faraonų piramides.
Senovės graikai, o vėliau ir kiti europiečiai, medituodami prie faraonų Egipto griuvėsių, ne tik pamažu išsiugdė istorinę savimonę bei melancholišką viską naikinančio laiko refleksiją, bet ir pasigavo tobulo bei amžino paminklo, kurio esą bijo net laikas, idėją. Vadinamoji egiptomanija, būdinga senovės graikams ir dabartiniams europiečiams, tėra tik atskiras žavėjimosi didingais dalykais ir rūpinimosi istoriniu bei kultūriniu paveldu – iš fizinių bei dvasinių akmenų pastatytomis įvairiausios prigimties „piramidėmis“ – atvejis. Europos ir jos kultūros nebūtų be prakilnaus ir kartais kiek obsesiško europiečių geismo nuveikti ką nors nelygstamai reikšminga ir taip įsiamžinti – akmenyje ar dvasioje.
Iš Egipto į Europą atkeliavo ir pati įvairiausių pavidalų didybės – didingumo bei didingo prakilnumo tiek fizine, tiek dvasine prasme – samprata. Kad ši idėja europiečiams nepaprastai svarbi, iškalbingai paliudija Devintoji Ludwigo van Beethoveno simfonija – bene didingiausias europinės muzikos kūrinys ir neformalus Europos Sąjungos himnas. Europa ne tik neįsivaizduojama be didybės ir to, kas didinga, – Europa save pačią suvokia ir atvirai įvardija kaip didingiausią pasaulyje politinį ir civilizacinį projektą.
Deja – arba dėkui Dievui – apie Artimųjų Rytų artimumą ar tolimumą mums, europiečiams, turime progą susimąstyti ne tik kreipdamiesi į senovės istorijos analus, bet ir patys būdami ištikti visiškai nelaukto, radikaliai naujo šiuolaikinės istorijos posūkio, apreiškiančio tai, kas šią valandą ir šią akimirką nevaldomu gaivalu veržiasi į geografinę ir mentalinę Europos erdvę, tai, ką – nelygu požiūris – galėtume įvardyti kaip baugią grėsmę arba, priešingai, priimti kaip egzistencinę dovaną ir neformalaus europinės tapatybės apmąstymo galimybę.

Karalaitės Europos mitas, pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir europinės tapatybės išbandymas

Visi pateiktieji pavyzdžiai ir argumentai rodo, kad Artimieji Rytai – tai europinės ir apskritai Vakarų civilizacijos lopšys. Pabrėžiu – ne kokios nors abstrakčios hipotetinės Rytų civilizacijos (tokia apskritai neegzistuoja), o būtent Vakarų civilizacijos lopšys. Senosios Artimųjų Rytų kultūros, antikinė (graikų bei romėnų) kultūra, trijų abraomiškųjų monoteistinių religijų pagrindu susiformavusios kultūros (senovės žydų, krikščioniškoji bei islamiškoji) ir modernioji Europos kultūra (kartu su jos projekcijomis Amerikos žemyne) sudaro kultūriškai konsoliduotą ir palyginti – nepaisant įvairių prieštaravimų – vieningą civilizacinį masyvą, kurį, kaip atskirą civilizacinį vienetą, galima priešpastatyti, pavyzdžiui, dviem tokiems pat milžiniškiems civilizaciniams arealams, kaip Indijos civilizacija ir Kinijos civilizacija.
Tačiau tarp Europos ir Artimųjų Rytų egzistuoja ir nemažas mano jau anksčiau minėtas mentalinis nuotolis. Mentalinės geografijos erdvėje Artimuosius Rytus suvokiame kaip esančius toliau, nei jie yra įprastos geografijos požiūriu. Šio regiono jau nesuvokiame kaip savosios civilizacijos lopšio visų pirma dėl radikaliai pasikeitusio mūsų, europiečių, požiūrio į tradiciją ir tradicinės kultūros vertę. Europiečiai, savosios civilizacijos rūmą pastatę ant galingos tradicijos, siekiančios Šumerą, pamatų, šį faktą, regis, visiškai pamiršo arba linkę jį ignoruoti. Neverta minėti visiems žinomų dalykų apie tai, kad judeokrikščioniškasis europinės tapatybės dėmuo daugumos europiečių jau nėra suvokiamas kaip svarbus: galime pagrįstai kalbėti apie aukščiausių institucijų lygmeniu skatinamą Europos nukrikščionėjimą, net atsisakymą pripažinti krikščionybės svarbą europinės kultūros raidai ir moderniajai Europos tapatybei, taip pat apie kone endeminį europiečių antisemitizmą. Senovės Graikijos ir Romos civilizacinis paveldas europiečių akyse taip pat pamažu praranda aktualumą ir prestižą. Šią tendenciją regime net filosofijos – esmingai graikiško kultūrinio projekto – srityje: daugeliui dabartinės Europos filosofų didžiausi filosofiniai autoritetai yra ne senovės graikų, o šiuolaikiniai prancūzų ar amerikiečių mąstytojai, atvirai maištaujantys prieš senovės graikams būdingą metafizinį mąstymą ir metafizinio pavyzdžio filosofiją, neretai kaltinamą dėl įvairių šiuolaikinio pasaulio blogybių.
Deja, antikinė kultūra nėra labai vertinama net savo tėvynėje – šiuolaikinėje Graikijoje, kurios tapatybė veikiau bizantiška, o ir pati šių dienų Graikija visais požiūriais primena veikiau kurią nors Artimųjų Rytų šalį nei klestinčią Europos valstybę. Kadaise, antikos laikais, buvusi geografinėje senojo žemyno periferijoje ir tuo pat metu mentalinės Europos erdvės centre, dabar Graikija yra visomis prasmėmis Europos paribio, o kartais ir užribio, šalis. Beje, tai blogas simptomas ne tik pačiai Graikijai, bet ir visai Europai: kai Europoje pradeda stigti Graikijos, o Graikijoje – Europos, galime kalbėti apie beprasidedantį civilizacinio Europos pagrindo eižėjimą.
Dar įdomiau modernioji Europa „grumiasi“ su tradiciniais Artimaisiais Rytais Šventojoje žemėje – šiuolaikinėje Izraelio valstybėje: jos sostinė Tel Avivas yra lyg koks geografiškai įkūnytas sekuliaraus europietiškumo, persodinto į Artimuosius Rytus, pavyzdys, o Jeruzalė – kultūrinė Tel Avivo priešingybė – atstovauja senajai religinei žydų tradicijai ir, sakytume, visai konservatyviajai Artimųjų Rytų civilizacinei tapatybei (juk Jeruzalė – ne tik žydų, bet ir krikščionių bei musulmonų šventasis miestas).
Modernybės ir tradicionalizmo konfliktas – esminė civilizacinė tiek pačios Europos, tiek Artimųjų Rytų – Vakarų civilizacijos lopšio – problema. Perdėtas žavėjimasis įvairiausios prigimties naujovėmis, ypač naujosiomis technologijomis ir naujais politinės bei ekonominės tvarkos modeliais, yra skiriamasis šiuolaikinės Europos ir visos Vakarų civilizacijos bruožas, radikaliai supriešinantis Vakarus ne tik su kitais savąją tradiciją labiau gerbiančiais civilizaciniais masyvais, bet ir su pačios Vakarų civilizacijos lopšiu – Artimaisiais Rytais. Radikalūs islamiškieji judėjimai, kaip grybai po lietaus dygstantys šiame regione, bent iš dalies vertintini kaip desperatiškas ir, be abejo, neadekvatus atsakas į tradicinėms Artimųjų Rytų visuomenėms Vakarų civilizacijos metamus iššūkius. Tol, kol europiečiai – ir visi vakariečiai – nesuvoks tradicijos svarbos Artimųjų Rytų gyventojams, šis regionas, esantis pačiame Europos prieangyje, visada ir išliks mentaline prasme tolimas.
Inovacijas ir ginčus dėl novatoriškumo prioritetų mėgstantiems europiečiams atrodo, kad viskas privalo prasidėti nuo jų pačių – kad jie patys visada yra pajėgūs ir net privalo nuolat inicijuoti kokį nors naują kultūrinį ar civilizacinį („europinį“) projektą, kuris paneigs – nes privalo paneigti – bet kokį ankstesnį projektą, o visa, kas sukurta anksčiau arba kitų, jau savaime yra mažiau vertinga. Net tiesioginiai europiečių mokytojai – senovės graikai – labai stokojo istorinės savimonės, nesuvokė ir nesugebėjo įvertinti skirtingo laiko bei erdvės nulemtų civilizacinių skirtumų: antai graikų istorijos „tėvas“ Herodotas, maždaug keturių šimtų metų tarpą, skaičiuojamą nuo jo paties gyvenamojo meto, nurodęs kaip istorinės graikų savimonės (siekiančios Homero laikus) horizontą, gerokai senesnę istorinę tradiciją turinčių tautų, antai senovės egiptiečių, kultūrą suvokė neišvengdamas ydingų kultūrinių stereotipų ir anachroniškų analogijų su savojo meto graikų kultūra. Jau senovės graikams būdingas bent dalinis aklumas nebendramatiškų istorinių, geografinių ir kultūrinių fenomenų įvairovei ir perdėtas žavėjimasis kultūrinėmis inovacijomis, sakytume, graikiškoji kultūrinė neomanija, vėliau buvo nuosekliai – ir su kaupu – paveldėti visų europiečių kaip bendroji graikiškojo kultūrinio modelio su visais jo privalumais bei trūkumais matrica.
Artimuosiuose Rytuose matome visiškai priešingą vaizdą: skaitant net pačius seniausius Šumero, Babilono ir senovės Egipto tekstus, susidaro įspūdis, kad jų gyventojai savo šalis visada suvokė kaip turinčias nepaprastai seną, mitinius laikus siekiančią ir itin turtingą istoriją. Mesopotamijos gyventojams atrodė, kad jų gyvenamos teritorijos ištisai nusėtos be galo senomis „tvano kalvomis“ – po smėlio ir molio klodais palaidotais prieštvaninių miestų griuvėsiais, o literatūroje nuolat minimi prieštvaniniai išminčiai, apkallu, esą bendravę su pačiais dievais. Garsusis asirų valdovas Ašurbanipalas didžiavosi tuo, kad yra surinkęs didelę senųjų dantiraštinių tekstų, parašytų jau seniai nevartojamomis dantiraščio versijomis, kolekciją – šiuos tekstus, anot savo mokytumu besididžiavusio valdovo, gebėjo perskaityti ne tik profesionalūs rašto ir senųjų tekstų žinovai, bet ir jis pats. Kaip tik Artimuosiuose Rytuose gimė nuostata, beje, visiškai svetima europiečių – ypač senovės graikų – intuicijoms, kad bet kokia verta dėmesio išmintis negali būti pasiekta asmeninėmis paskiro, net ir labai intelektualaus, žmogaus pastangomis, o privalo siekti itin seną (prieštvaninį ar net apskritai dievišką) archetipinės išminties šaltinį. Taip Artimuosiuose Rytuose susiformavo požiūris, kad visos šiame regione egzistavusios tautos ir kultūros buvo vienos kitų mokytojos, bendros civilizacinės tradicijos, kultūrinės patirties ir bendro archetipinio išminties paveldo perėmėjos bei perdavėjos kitoms tautoms ir kultūroms.
Artimųjų Rytų kultūros savosios egzistencijos orientyrus visada matė danguje – nekintamose žvaigždynų, atstovavusių viskam, kas dieviška, konfigūracijose. Klajoklišką ar pusiau klajoklišką gyvenimą leidžiant smėlio pustomose dykumose ir pusdykumėse, kuriose matyti tik viską naikinančio laiko pėdsakai, pastovumo ženklų tekdavo ieškoti ne žemėje, o žvaigždėtame nakties danguje. Artimųjų Rytų tautos – nakties ir giedro žvaigždėto nakties dangaus tautos, šviesulių žėrėjime ieškojusios dievų ar vienintelio Dievo palankumo bei malonės ženklų, tautos, pasitikėjusios ne tik savo pačių jėgomis, bet ir žmogaus galias viršijančia dieviškųjų pagalbininkų globa. Tai tautos, kurios, skirtingai nei senieji europiečiai, nebuvo linkusios pernelyg prisirišti prie savosios žemės ir jos ciklų.
Europos tautos, ypač gyvenusios šiaurėje, miškų ir derlingos žemės zonoje, priešingai, savo būtį siejo su agrariniais ciklinio laiko ritmais, žvilgsnius dažniau kreipdamos į motiną žemę nei į ūkanotą dangų. Strėlinio (tiesinio) laiko, į žmogaus egzistenciją atnešančio radikalių naujovių, idėja, be jokios abejonės, gimė Artimuosiuose Rytuose. Esminis pasaulėžiūrinis Artimųjų Rytų nomado ir sėslaus senosios Europos valstiečio (o vėliau – ir apskritai europiečio) skirtumas tas, kad tiek nekintančius egzistencijos pastovumo ženklus, tiek radikalios egzistencinės inovacijos galimybę Artimųjų Rytų gyventojas įžvelgdavo danguje arba su dangumi siejamoje dieviškosios transcendencijos srityje, anapus įprastos – kasdienės fizinės – savo egzistencijos, o senosios Europos gyventojas bet kokį pastovumą siejo su žeme, jos derlingumo ciklais, inovacijų – dažniausiai tik žemiškų, imanentinių – galimybę regėdamas ne potencialiame bendravime su antgamtiniais – dangiškais ir dieviškais – globėjais, o vien pasikliovime fizinėmis ir dvasinėmis savo paties jėgomis. Europietis, įpratęs dėsningai, pagal ciklinio laiko ritmus, gauti žemiškų dovanų iš motinos žemės – dovanų, iš dalies užsidirbtų žemdirbišku savo paties triūsu, nebuvo linkęs tikėtis to, ką galėtume pavadinti radikalia – absoliučiai nepelnyta – dovana, kurios mirtingasis, remiantis Artimųjų Rytų tekstais, galįs sulaukti iš dangaus ar jo atstovaujamos transcendencijos srities, kitaip tariant, iš dievų ar Dievo. Kai kuriuose seniausiuose šumeriškuose tekstuose (antai istorijoje apie herojų Adapą, keliaujantį dangun pasiaiškinti dievui Anui už vieną nedorą savo poelgį) yra kalbama apie tai, jog dievai, atjausdami žmones, yra linkę jiems teikti nepelnytų dovanų, bet patys žmonės, nepasitikėdami dievais ar pačias jų teikiamas dovanas laikydami nepelnytomis, iš kvailumo yra linkę jas atmesti. Tokios istorijos, nors sukonstruotos kontrafaktiškai, slepia aiškų moralą – kalba apie būtinybę išmokti priimti radikalią – visiškai nepelnytą – dovaną. Šie tekstai liudija labai savitą, europiečiams nebūdingą, dovanų teikimo, priėmimo ir apskritai svetingumo kultūrą, būdingą Artimųjų Rytų tautoms.
Panašios mitinės istorijos atgarsį, beje, regime ir epinėje senovės graikų literatūroje – deivei Demetrai skirtame vadinamajame homeriniame (ne paties Homero sukurtame!) himne, kuriame pasakojama, kaip mirtinga moterimi pasivertusiai ir karališkos kilmės kūdikio aukle tapusiai deivei buvo sukliudyta jos globotą vaiką paversti nemirtingu – deivei sutrukdžiusi pati kūdikio motina, iš kvailumo ir dėl nepasitikėjimo kitais įtarusi, kad auklė (kurios dieviško statuso motina neatpažinusi) turinti kėslų pražudyti jos atžalą. Labai tikėtina, kad minėtame homeriniame himne paliudytas mitinis žmonių nepriimtos dievų dovanos – nepriimtos dėl nepasitikėjimo ir iš kvailumo – motyvas graikų buvo perimtas iš kurio nors senesnio mitinio Artimųjų Rytų šaltinio.
Ką panašios istorijos liudija apie mūsų, europiečių, būklę? Ar tik ne tai, kad mes, dėdami viltis tik į savo pačių jėgas bei išradingumą ir viską įpratę uždirbti kruvinu savo darbu, nepajėgiame ne tik dovanoti savęs ar to, kas sava, kam nors kitam – Dievui ar žmogui, bet ir priimti dovanų iš kito, nesvarbu, ar jis būtų Dievas, ar žmogus, bei paties kito – Dievo ar žmogaus – nemokame laikyti dovana sau?
Visiems gerai žinomas graikų mitas pasakoja apie finikiečių karaliaus Agenoro (pagal retesnę, tačiau paties Homero minimą, versiją – Agenoro sūnaus Foiniko, taip pat finikiečių karaliaus) dukterį karalaitę Europą, baltu jaučiu pasivertusio Dzeuso pagrobtą ir atplukdytą į Graikiją. Ši istorija gerokai gilesnė ir įdomesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: mums, šiuolaikiniams europiečiams, ji kalba apie tai, kad Europa – tiek pats senojo žemyno vardas, tiek, sakytume, pati civilizacinė jo esmė – yra atsiradę ne pačiame Europos žemyne, o atkeliavę iš svetur – iš Finikijos, Artimųjų Rytų. Iškilus prancūzų filosofas ir kultūros tyrinėtojas Rémi Brague’as, remdamasis jau ne senųjų mitų analize, o racionaliais filosofiniais argumentais, yra iškėlęs įdomią hipotezę apie ekscentrinę Europos tapatybę. Hipotezės esmė ta, kad tikroji dvasinė Europos savastis atrandama už geografinių pačios Europos ribų, o kultūrinė ir politinė europiečių stiprybė – tai daugelio kitų kultūrų atstovams nebūdingas gebėjimas pažvelgti į save pačius kito akimis.
Dabar, dešimtims ir šimtams tūkstančių politinių bei ekonominių pabėgėlių plūstant į Europą (beje, dažniausiai į tą pačią šalį – Graikiją – ir būtent tais pačiais Viduržemio jūros vandenimis, kuriais, anot graikų mito, baltu jaučiu pasivertusio Dzeuso buvo atplukdyta karalaitė Europa), ekscentrinei senojo žemyno tapatybei kyla rimtas išbandymas – mes, europiečiai, kaip tik dabar pradedame laikyti rimtą atjautos, gailestingumo, civilizuotumo ir paprasčiausio padorumo egzaminą. Privalome suvokti, kad pas mus, į Europą, plūsta ne kokie nors mums svetimi anoniminiai žmonės, o ainiai tų, kurių dėka – prieš kelis tūkstantmečius – mes patys iš miškuose gyvenusių Šiaurės barbarų ilgainiui pavirtome europiečiais. Europinės civilizacijos ištakų atžvilgiu mes patys esame Artimųjų Rytų gyventojai, nors mums galbūt ir gėda tai pripažinti, kaip kad daugeliui, regis, yra gėda pritarti mokslo įrodytai tiesai, kad šiuolaikinio žmogaus, kaip biologinės rūšies, afrikietiškos kilmės požiūriu, mes visi esame afrikiečiai. Savo ruožtu tie, kurie bėga pas mus, vadintini europiečiais ne mažiau už mus pačius – ir ne mažiau už aną Finikijos karaliaus dukterį Europą, savo vardą dovanojusią visam senajam žemynui.
Vakarų civilizacija – tai nepelnyta Artimųjų Rytų dovana mums, europiečiams, kurią prieš tūkstančius metų mums padovanojo protėviai tų, kurie dabar patys, bėgdami nuo žiauraus likimo, bando ateiti pas mus, atnešdami mums save pačius kaip dovaną. Ar priimsime šią dovaną – o gal suvoksime ją tik kaip grėsmę, kaip Europos savasčiai nuodingą slaptą priešiškų jėgų užmačią – sakytume, civilizacinį Trojos arklį? Ar pajėgsime pažvelgti į pabėgėlius iš Artimųjų Rytų tiesiog kaip į žmones, panašius į mus pačius, o kartu – pažvelgti į save pačius kito – pabėgėlių – akimis?
Ar matydami, kaip, plaukdamos į Europą, viena po kitos skęsta trapios pabėgėlių valtelės, ne tik seniausios pasaulyje Artimųjų Rytų civilizacijos laivo, bet ir pačios Europos laivelio vis dar nepajėgiame regėti – nors tikrai derėtų – kaip braškančio per visas siūles ir jau semiančio vandenį?..
Privalome suvokti, kad skęsta ne tik jie – skęstame ir mes. Visų pirma – mes. Gerokai labiau už juos.
Artimieji Rytai ir vėl lemtingai priartėjo prie mūsų. Idant išlaikytume europinės tapatybės egzaminą, iškelkime sau užduotį bent retkarčiais mintimis grįžti prie Vakarų civilizacijos ištakų, į Artimuosius Rytus, prie Tigro ir Eufrato krantų, į konkrečią geografinę erdvę, mentalinį landšaftą ir mitinį rojaus sodą, iš kurio, kaip teigiama Senajame Testamente, buvo išvaryti Adomas ir Ieva.
Tai leis mums suvokti, kad šioje žemėje mes visi esame pabėgėliai, o tremties vargus privalome pakelti kartu, būdami vieni kitiems gailestingi.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)