Šios knygos autorius ALGIRDAS LANDSBERGIS (g. 1924 m. Kybartuose) – prozininkas, dramaturgas, eseistas ir kritikas. 1941–1943 m. VDU studijavo lituanistiką. Po karo studijas tęsė Mainco (Mainz) un-te anglistikos ir romanistikos srityse. 1949 m. atvykęs j JAV, studijavo anglistiką Bruklino (Brooklyn) koledže. 1957 m. Kolumbijos un-te Niujorke gavo magistro laipsnį lyginamosios literatūros srityje. Nuo 1965 m. Farlėj Dikinsono (Farleiych Dikinson) un-te asistentas profesorius. Dėstė istoriją ir dramą. Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio aktyvus PEN klubo narys. Gyvena prie Niujorko. Išleido pjesių knygas „Meilės mokykla”, 1965; „Penki stulpai turgaus aikštėje”, 1966 (Lietuvių bendruomenės dramos premija); „Vėjas gluosniuose – gluosniai vėjyje”, 1973; „Trys dramos”, 1980; novelių rinkinius „Ilgoji naktis”, 1956; Muzika, įžengiant į neregėtus miestus”, 1979; romaną „Kelionė”, 1954 („Draugo” romano premija).

TRYS PSICHIATRAI PIENIŲ LAUKE

Naktis kaip visad; miegas kaip niekad nesibaigiančioj vaikystėj.

Staiga žibalinė lempa perpjauna netikėtai pažadintą tamsą, šešėliai pasilieja ant sienų; veidai-vaiduokliai, juo­di poakiai, ašara skruoste; be perstojo varstomos iš mie­go išstumtos durys; balsai ant pirštų galų: „Kaip giliai įdubę jos skruostai”, „Kambarys be gėlių, kaip daržinė”; lempos šviesos užkluptos laikrodžio naktinės valandos, kokių Jūra niekad nebuvo mačiusi; ji praeina pro tuščius laiptus, kur prieš pusmetį, netikėtai pabudusi, matė mer­giną su vaikinu besiglamonėjančius, tramdančius juoką, suaimanuojančius; jai topteli: kas darosi naktį už lango? vasaros vėjelis suvirpina serbentų krūmus; medinėj iš­vietėj ant vinies glaudžiasi laikraščių skiautės su per­kirptais veidais ir žodžiais kaip naktinių svečių sakinių nuoplėšos: „Vargšė Jūra”, „nieko, nieko jai nesakykit”, „skarą, ji peršals vienmarškinė”; jos basos kojos judan­čiais šešėliais ir šviesos latakais ant virtuvės grindų, kur tebemiega naujagimiai viščiukai; už lango, daržinėlėj, kur katė praėjusią savaitę susilaukė kačiukų, kvepia popie­tėj sukapotos malkos; šalia, tvartely, kiaulės nekriuksi, sočios; vėjelis agrastų krūmais, dvi vyšnios palinksta viena į kitą; kas darosi toliau, giraitėj? „o, kaip gražiai ten giedodavo lakštingalos, bet ne šiąnakt”; už gojelio tamsus ežerų vanduo, be žvaigždžių; didelė ranka apima Jūros rankutę; jiedu praeina pro duonos kvapą kaip pro debesėlį; ant lentynos atriekta duona, atvira nakčiai, ir sriubos liekanos; lempos šviesa lyžteli spintelės išskap­tuotą medį, magišką adatą už stiklinių durelių, užsienio bičių vašku kvepiančias plokšteles, plokštelėse miegančius valsus ir polkas; šviesa įšoka į tėvų miegamąjį, motinos veidas – dulkių sauja ant balto pagalvio, dulkių saujoje šiaudu išbraižytos raukšlės, tik mėlynos mėlynos akys, tai visa, kas liko iš jos motinos; lauke velėtuvė, sklidina lietaus vandens, be žvaigždžių; prie motinos lovos tėvas-brolis-sesuo, trigalvė masė; mėlynos akys apžiūri ją, dulkės sujuda: „Jūra”; motina ją pažino! Jūra pasi­lenkia prie jos ir sušnibžda (lietaus vanduo be žvaigž­džių, tik beržo lapas paviršiuj): „Mama, ar tu myli mane?” Motina tebežiūri į ją; tėvas-brolis-sesuo giliai kvėpuoja; už lango šniokščia medis; motina girdi, mato, galvoja; bet jos lūpos nejuda; ji nukreipia akis nuo Jūros.

Ilgai verkusi, Jūra teužmigo paryčiais. Sapne ji ap­glėbė didelį medį, kuris ją ramino. Vėjo gūsis priminė jai jos plaukų šlapumą ir sušiurpdė jos nuogą odą,– ji ką tik buvo išlipusi iš jūros. Jos ilgi lininiai marškiniai, palieto pieno latakas, buvo pamesti pienių lauke. Saulė leidosi ir pienės paraudo. Ji žengė pasiimt savo marški­nių, bet pienės jos neleido. Pienės suliepsnojo, jos marš­kiniai užsidegė ir suvingiavo juodu dūmeliu pienių lau­ke. Tik tada medis ją paleido. Ji pasileido bėgti pajūriu, lydima paukščių juoko, alkanų kiaulių kriuksėjimo, aidžių balsų, besikvatojančių iš jos nuogumo. Jūros vanduo šil­tai apglėbė Jūros kojas, priglaudė ją visą. Ji brido gilyn jūron, begalinėn pieno puton, vanduo užsivėrė virš jos galvos, bet jos akys viską regėjo. Virš jos, jūros paviršiu­mi, tiesėsi pienių laukas. Jūros dugnas buvo mėlynas kaip jos motinos akys. Ar tu myli mane? Ar tu myli mane? Iš jūros dugno išaugo medis ir ėjo jos link, išrautom šaknim, jon ištiestom šakom. Medis ją apglėbė, ir tą akimirką jūros vanduo paraudonavo. Jūra vienui viena kraujuojan­čiam jūros dugne.

Pabudusi Jūra sužinojo, kad jos motina mirė tą nak­tį. Žodžiams apie jos mirtį dar tebeaidint, ji pajuto aštrų pyktį, kad motina pasimirė neatsakiusi į jos klausimą. Nu­stebusi ir susigėdusi ji stengėsi pridengti savo pyktį riks­mu ir ašarom. Bet pyktis tebetūnojo jos viduje, šakojosi ir lapojo kaip tamsus ir grėsmingas medis.

New York, 1951

(Iš psichiatro L. B. užrašų)

Jūra D., 24 m. amžiaus, atėjo pas mane sukrėsta traumatiško įvykio,– jos santuoka subyrėjo dar metams ne­praėjus. Per visą terapijos periodą, kurį ji staigiai nu­traukė, ji man pasąmoniškai priešinosi, be abejo, bijo­dama skausmingos įžvalgos į tikrąją problemos priežastį. Terapiją šiek tiek pasunkino jos ne visai laisva anglų kalbos vartosena; jos jausminei įtampai kylant, sutirštėdavo akcentas ir subraškėdavo sintaksė.

Jau trečios sesijos metu Jūra D. apsistojo prie kertinio įvykio jos vaikystėje. Ji buvo dvylikos metų amžiaus, ir jos motina sunkiai sirgo. Ji impulsyviai paklausė motinos, ar toji ją myli, ir motina jai neatsakė. Užmigusi ji sap­navo sudėtingą sapną ir pabudusi sužinojo, kad motina mirė. Sapne ji apkabino medį. Jos drabužiai sudegė, ir ji buvo nuoga. Ji paskendo jūroje, kurios dugne ji vėl susi­tiko medį. Jūros vanduo iš pieno spalvos tapo kraujo spalvos.

Kai aš jos paklausiau, ką ji galvoja apie savo sapną, ji teatsakė: kaip pasaka. Tai aiškus mėginimas represuot jo tikrąjį turinį. Jos sapnas yra klasiškas infantilinio seksualizmo pavyzdys. Medis yra aiškus falinis simbolis, o kraujo įvaizdis greičiausiai atėjo iš mėnesinių ar iš pir­mojo seksualinio akto atpasakojimų, kuriuos ji girdėjo iš savo vyresnių draugių. Aš gailėjausi, kai ji staiga nu­traukė savo terapiją, nes ji atrodė esanti vadovėlinis Elektros komplekso pavyzdys.

I klausimus apie tėvą ji atsakinėjo labai šykščiai. Vis dėlto aš palaipsniui sužinojau, kad jos tėvas buvo aukš­tas, stambus ir tamsus,– neabejotina sąsaja su faliniu simboliu ir su medžiu naktį. Jos vaikiška vaizduotė ją įti­kino, kad neteisėtai geisdama tėvo ji prisidėjo prie savo motinos mirties. Todėl jos klausimas motinai – „ar tu myli mane?” – buvo maldavimas atleisti. Tokios yra jos kaltės komplekso šaknys.

Aš nenustebau sužinojęs, kad jos vyras buvo panašus į jos tėvą. Ji ieškojo savo tėvo ir drauge jautėsi kalta, at­radusi panašios išvaizdos vyriškį. Tuomi ji apsprendė savo ateitį ir užkirto sau kelią normaliems seksualiniams santykiams ar permanentinei santuokai.

Man stengiantis sužinoti, kodėl jų santuoka iširo, ji mėgino nukreipti temą, kalbėdama apie poeziją ir tauto­saką. Atsakymas išsprūdo staiga. Ji sušuko, nebaigdama sakinio: kas bus, jei aš savo vaikams?!... Po mano pakar­totinio klausimo: Jei aš jiems nesugebėsiu atsakyti, ar aš myliu juos! Matyt, ji bijosi, kad iš viso nesugebės mylėti. Su ta baime, be abejo, siejasi ir jos pasiryžimas nutraukti studijas auklėjimo srityje.

Užuominos apie motiną sukeldavo Jūrai D. būdingas vaikystės reakcijas. Galima sakyti, kad ji taip ir pasiliko stovėti giliai pažeista prie savo motinos lovos. Kodėl ji man neatsakė? – nuolat kartojo ji.

Vieną dieną ji neatėjo į mano įstaigą paskirtu laiku. Ji neatsakė į mano laiškus, bet prisiuntė man čekį,– be komentarų.

Priedas: Klausimai sau ryšium su Jūros D. terapija

1. Jūra D. yra imigrantė iš Lietuvos. Ar man reikėjo stengtis daugiau sužinot apie jos kultūrinę, visuomeninę aplinką? (Ar toje kultūroje vaikams pripažįstamas sek­sualumas? Kaip laisvai leidžiama pasireikšti instinktams?) Tačiau pasukus tuo keliu, iškyla pavojus nuklysti į so­ciologiją ir antropologiją.

2. Jūros D. terapijos metu atsitiktinai vėl perskaičiau Freudo žinomąjį straipsnį apie „raktinius” žodžius. Vie­nas jo pacientų bijojo, kad jį nukankins žiurkės (Ratten), bet Freudas išaiškino, kad tikroji jo vidinio konflikto prie­žastis glūdėjo šaknyse – rat: mėnesiniai skolos mokėji­mai (Ratten) jį supančiojo nuolatine baime; pasimirė jo jaunesnioji sesuo (Rita); jis negalėjo apsispręsti, ar jam tuoktis (heiraten), ar ne? Aš pats žengiau porą žingsnių ta pat linkme ir surašiau svarbiuosius žodžius ir įvaiz­džius jo vaikystės sapne. Mane ypač domino nuolat pasi­kartojantys žodžiai – dandelion ir milk. Jai jau nustojus mane lankyti aš pagalvojau, kad man būtų pravertę su­žinoti tų žodžių lietuviškus atitikmenis. Bet čia naujas pavojus psichiatrui pavirsti magiku, burtiškų inkantacijų tyrinėtoju.

3. Jos nuolatiniai komplimentai dėl gėlių mano įstai­goje. Man tik dabar dingtelėjo, kad ji vis naudojo tą pa­čią frazę: „Kambarys be gėlių – kaip daržinė”.

P. S. Aš jos pasigendu. (Laikas naujai mano paties terapijai.)

Chicago, 111., 1962

(Iš psichiatro F. S. užrašų)

Jūra D., 35, du sykiu išsiskyrusi, dabar gyvena su de­šimčia metų už ją vyresniu našliu, statybininku. Prieš pirmąją santuoką ji studijavo auklėjimą, bet metė stu­dijas. Ji neseniai grįžo į universitetą ir dabar yra pasiry­žusi įsigyti biznio administracijos diplomą.

Prieš vienuolika metų ji buvo pradėjusi terapiją pas freudinės mokyklos psichiatrą, bet staiga ją nutraukė. Aš pagyriau jos žingsnį, rodantį, kad jos fiziologinės reakcijos yra gana sveikos, ir trumpai paaiškinau jai freudinės psichoanalizės klaidas: iliuzijas apie sąmonę ir pasąmonę, perdėtą nesąmoningų lytinių potraukių svar­bą, aplinkos stimulų bei visuomeninės įtakos ir visuome­ninių vaidmenų ignoravimą. Behavioristinė psichologija, pabrėžiau aš, yra atsakymas į jos problemas.

Matyt, dar Freudo teorijų paveikta, ji labai daug kal­bėjo apie savo vaikystę. Jos motina mirties lovoje neat­sakė į jos klausimą, ar ji myli Jūrą, kuri dėl to labai supyko. Paskui ji sapnavo sapną apie medžius, pienių lau­kus, kraują ir 1.1. Ji teikia daug reikšmės tam sapnui – greičiausiai irgi psichologinių teorijų įtakoje.

Aš jai kantriai paaiškinau, kad vaikystėje ir jaunystė­je ji neišsiugdė paslaptingo vidinio stovio, kaip jai rodosi, bet, paprastai kalbant, išmoko savotiško elgesio. (Ji rea­gavo labai priešiškai, kai aš jai pasakiau, kad „vidinis asmuo” yra iliuzija.) Jos išmoktas elgesys trukdo jai pri­sitaikyti prie jos dabartinės aplinkos ir uždavinių. Tasai elgesys privedė ją prie skyrybų ir kitų destruktyvių veiks­mų,– to elgesio aš jai padėsiu atsikratyti.

Kadangi Jūra D. vis grįždavo prie savo vaikystės epi­zodo, mes prie jo susitelkėm kaip prie konkretaus neigia­mo elgesio pavyzdžio. Kažkas ją paveikė jos motinai mirštant ir apsprendė jos elgesį,– jos naikinantį pyktį, nepa­sitikėjimą žmonėmis, pančiojančią baimę. Mums dabar reikia eliminuoti emociškai nerimastingas reakcijas bei nenaudingą, nepageidaujamą elgesį ir jį pakeisti naudin­gesnių elgesiu.

Aš aiškinau Jūrai D., kad jos seksualinės problemos susijusios su labai intensyviu nerimu. Tą nerimą mes tu­rėsime panaikinti. Todėl mes pradėjome pratimus neri­mui ir įtampai sumažinti. Aš ją paprašiau įsivaizduoti keletą įvykių. Jei įvykis ją suneramins, ji turės pakelti pirštą. Kaip aš ir nujaučiau, ji aukštai iškėlė ranką,– jos įsivaizduotas įvykis buvo jos motinos mirtis.

Mano uždavinys dabar buvo labai aiškus: panaikinti ryšį tarp jos mirštančios motinos tylos ir su ja susijusio Jūros D. neigiamo elgesio. Atėjo laikas panaudoti elektros šoko metodą. Mano paprašyta, ji atnešė tris nuotraukas: motinos, savo su pirmuoju vyru ir savo su antruoju vyru. (Jos vyrai atrodė labai skirtingi: pirmasis buvo aukštas, tamsus, plačiapetis, o antrasis – striukas, nusišėręs.) Nuotraukas padidinau ir padariau jų po kelias kopijas. Pirmiausia parodžiau jai motinos nuotrauką be elektrinio šoko. Tada ištraukiau pusiau perplėštą jos pirmojo vyro nuotrauką su ja, palydimą šoko. Toliau – neperplėštą jos nuotrauką su pirmuoju vyru be šoko. Tada – motinos nuotrauką be šoko. Sio pratimo tikslas buvo parodyti jai, kad (a) santuokos išardymas yra neigiamas elgesys, ir (b) jis neturi nieko bendra su motinos elgesiu.

Pasibaigus šokų serijai, aš pradėjau jai aiškinti, ką mes darėm. Ji mane pertraukė beprasmišku sakiniu: „O kaip gražiai ten giedodavo lakštingalos”. Tada ji pastvė­rė savo motinos nuotrauką, perplėšė ją ir išbėgo. Ji pa­siuntė man čekį be jokio pasiaiškinimo, bet daugiau ne­beapsilankė.

Los Angeles, Calif., 1975

(Iš psichiatro A. M. užrašų)

Jūra D., 48, atėjo pas mus su daugybe problemų. Du sykius išsiskyrusi, ji praleido per rankas virtinę meilužių, su kuriais ji nesugebėjo santykiauti aukštos energijos plotmėje. Kadaise ji studijavo auklėjimą, pastaruoju metu turėjo gerai apmokamą darbą investavimo firmoje, o da­bar sakosi norinti tirti pasakas. Prieš pat kontaktuodama su mumis, ji nusilaužė koją, turėjo kosmetinę operaciją veido odai sutamprinti ir metė uosčiusi kokainą.

Tai jau trečiasis Jūros D. susidūrimas su psichiatrija. Prieš trylika metų ji buvo pradėjusi terapiją pas behavio-ristą, o prieš dvidešimt ketverius metus pasidavė freudinei psichoanalizei. Žinodamas tai, aš dar labiau stengiau­si, kad jai pavyktų save aktualizuoti pas mus. Aš jai trumpai paaiškinau, kad freudinė ir behavioristinė psi­chiatrija yra kaip MacDonaldo kotletai, – pilnos sinteti­nių priemaišų, labai nemaistingos ir sukeliančios psicho­loginį viduriavimą. Freudas, tiesa, turėjo šiokių tokių nuopelnų, iškeldamas į dienos šviesą represuotą prieši­škumą, iracionalius įgeidžius ir kitus tamsius pasąmonės kampelius. Bet jis stengėsi įsprausti žmogų į labai siau­rą dėžutę. O behavioristams žmogus –tik ilgauodegė žiurkė Jei būtų jų valia, jie sukurtų mechanišką visuo­menę – be džiaugsmo ir spontaniškumo.

Jūra D. pradėjo mane klausinėti apie mūsų instituto teoretinius pagrindus. Aš nenorėjau įsileisti į abstrakčią diskusiją ir pasakiau jai, kad mūsų terapija remiasi kūnų kalba, o ne žodžiais. Bet ji nenusileido ir kamantinėdama mane pademonstravo, kaip plačiai ji buvo apsiskaičiusi. Aš trumpai papasakojau jai, kad mūsų institutas išsi­vystė iš žmogiškosios potencijos sąjūdžio. Iš jos mes perėmėm pagrindinę idėją, kad kiekviename žmoguje glū­di ypatingos galimybės, kuriuos jam (jai) reikia aktu­alizuoti, įgyvendinti. Evoliucinėje raidoje, kopiant aukš­tyn į savęs aktualizavimą, ypač svarbūs „viršūniniai iš­gyvenimai”, ypatingos patirtys. Problemos, sunkumai ir „liga” atsiranda tada, kai evoliucija, savęs aktualizavi­mas užsikerta, užsiblokuoja.

Ji labai domėjosi mano teoriniais dėstymais ir atrodė iš esmės pritarianti mūsų idėjoms. Kai aš jos paklausiau apie jos viršūninius išgyvenimus, ji man papasakojo atsi­tikimą iš savo vaikystės. Ji paklausė savo motinos, ar ji ją myli, ir nesusilaukė atsakymo. Po to ji sapnavo sapną apie pienių laukus, medžius, etc. ir jautėsi (tebesijaučią!) labai pikta ir nelaiminga. Ar tai buvo „viršūninis išgy­venimas”? klausė ji manęs. Aš jai atsakiau, kad tai galėjo būti toks išgyvenimas, bet ji padarė klaidą, pasiduodama jo neigiamai potencijai, leisdama savo valiai įklimpti į pasyvumą ir savo juslėms užsiskleisti. Prasmė išsilieja per viršūninio išgyvenimo kraštus, kai mes savo valios pagalba priverčiame jusles plačiai atsiverti.

Tada aš jai paaiškinau, kad mūsų institutas yra ypa­tingas, nes mes pakilom virš žmogiškosios, potencijos są­jūdžio teorijų. Mes supratome, kad nesibaigiantis inte-lektualizavimas ir abstrakčių sąvokų narpliojimas nėra pagrindinis kelias j savęs aktualizavimą. Draugiško as­mens palietimas meile besidalijančiame kolektyve yra ver­tas tūkstančio žodžių!

Aš ją įvedžiau j grupę, ir čia reikalai pradėjo blogėti. Praėjo dvi dienos, kol aš ją pagaliau įtikinau, kad jai reikia užsivilkti gimnazistės uniformą, kurią dėvi visos grupės narės. Pagaliau ji atėjo j terapijos salę. Man ste­bint iš nuošalės, mes pradėjom sesiją lietimo pratimu. Visi keturiolika grupės narių lietė vienas kitą, išreikšdami savo meilę ir pasitikėjimą. Ji pradėjo juoktis ir suardė esminę nuotaiką. Ją lietęs Freddie, dvidešimt ketverių metų vaikinas, buvo labai sukrėstas ir padarė sarkastišką pastabą apie jos amžių ir akcentą. (Po šio įvykio jo svo­ris ėmė sparčiai didėti, jis pasidarė asocialus, ir tik po septynių mėnesių intensyvios terapijos jis vėl pradėjo tikėti, kad jis įkvepia meilę ir šilumą.) Jūra D. atkirto, kad mes dedamės mylintys, kai meilei reikia ilgai augti ir plėtotis. Negalima žaisti „meile”! šaukė ji. Aš pagyriau juodu abu už neigiamų jausmų atvirą išreiškimą, nes tuomi jie iškėlė aikštėn priešiškus motyvus. Jūrai D. aš priminiau, kad ji dar yra supančiota tokių sąvokų, kaip „negalima”. Ji apkaltino mane „naivumu”. Aš paaiškinau jai, kaip puiku, kad ji mane kritikuoja. Taip baigėsi pir­moji sesija.

Kitą dieną dalykai nepagerėjo. Grupė pasidalijo į dvi dalis: vieni dėjosi esą akli, kiti vedė juos už rankų, pa­dėjo jiems liesti daiktus ir aiškino jų spalvas ir išvaizdą. Jimmy, 32, padėjo Jūrai D. atrasti rožių puokštę. Ji link­telėjo ir ištarė, kad kambarys be gėlių atrodo kaip daržinė. Jis paaiškino jai, kad tai yra rožės. Ji tai griežtai nuneigė ir tvirtino, jog tai pienės. Jimmy, kurio paslau­gumą ir mylintį dėmesį ji tuomi atmetė, susijaudino ir pradėjo kalbėti labai garsiai. Ji atvėrė akis, aklumo iliu­zija iširo, ir visa grupė pradėjo ginčytis. Gelbėdamas padėtį, aš pasiūliau jai integralinį masažą. Ji pradėjo man prieštarauti ir analizuoti mano žodžius. Aš jai kant­riai nurodžiau, kad ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, tuomi išduodama savo defenzyvinę poziciją. Ji nenustojo kalbėjusi apie skirtingas kalbas ir skirtingus požiūrius į tikrovę. Atsileisk, kartojau aš jai, plauk pasroviui! Ji su­daužė vazą ir išėjo.

Jūros D. terapija baigėsi trečiąją dieną, kai aš dėjau tiek vilčių į mano mėgiamiausiąjį elektroninį pratimą. Aš šaukiau savo grupei atleisti įtampą: „Įsivaizduokit, kad esat elektronai... šokinėjat, sukatės ratu, pašokat aukštyn, atsimušat į kitus elektronus!” Grupė entuziastiškai puolė vaizduoti elektronus, išskyrus Jurą D. Aš sušukau jai pa­imt pavyzdį iš aštuoniasdešimtmetės Wendy, kuri suko­si ir šokinėjo sparčiau už visus. Aš šaukiau jiems, kad jie įkaitę iššoka už vielos, pajunta elektroninio lauko ga­lybę, trauką, intensyvumą. Juos ragindamas aš taip įsi­jaučiau į elektronų šokį, kad pats įsijungiau į grupę ir netrukus buvau elektronas kosmiškam sūkury. Žemyn, pačia elektronine spirale, slystant, atsimušam, susipinam su kitais elektronais jėgų sraute!

Kai su grupe pamažu vėl sugrįžau į žmogiškąją buitį, į Kaliforniją, į terapijos salę, Jūros D. tarp mūsų nebe­buvo. Taip ji pabėgo nuo išganymo. Ji jau niekad savęs nebeaktualizuos. Vargšė, nedėkinga sena kalė.

Zarasai, 1978

Jūra D. atskrido į Vilnių ir jau kitos dienos rytą sėdo autobusan į Zarasus. Jos giminės ją atkalbinėjo ir gąs­dino istorijomis apie lankytojus, kurie išdrįso pajudėti j provinciją be leidimo, bet ji nekreipė dėmesio. Nepaisant jos užsienietiškos išvaizdos ir drabužių, jai nieko pakely neatsitiko.

Ji vos atpažino Zarasus, ir jai atrodė, kad ji eina ne­regėto miesto gatve. Tik ežerai pasiliko tie patys ir dangaus atspindys juose – lygiai toks, kaip jos paliktas. Ji skubėjo tiesiai į kapines. Motinos kapas buvo skurdesnis kaip jos atminty, apleistas ir apneštas lapais,– miestelyje nebebuvo likę nė vieno artimesnio žmogaus. Jūra pri­klaupė, nubraukė lapus nuo kuklios paminklinės lentos ir atidengė savo motinos vardą. Tarp vardo ir Jūros dre­bėjo tyla kaip motinos mirties naktį. Ji paglostė vardo raides, lėtai atsikėlė ir, geležiniams varteliams sugirgždė­jus, išėjo iš kapinių.

Užmiestis prie kapinių priminė Jūrai jos vaikystės erd­vę. Už nevienodai išsibarsčiusių namelių tiesėsi pienių laukas. Prie pirmojo namelio ant kelmo sėdėjo dvylikmetė-trylikametė mergaitė strazdanotu veidu ir skubiai su­pintom kaselėm, ranka prilaikydama šalia ant žemės pa­statytą sklidiną pieno ąsotį. Jūra sustojo prie jos ir auto­matiškai užkalbino ją, kaip ji paprastai užkalbindavo vaikus savo kelionėse. Mergaitė pakėlė akis, paraudo ir nieko neatsakė. Jūrą nustebino nepaprastas jos veido rim­tumas. Ji sujudo eiti tolyn, bet jos kojos, rodės, tartum į žemę įaugusios. Ar mergaitė gyvena tame namelyje? Kodėl ji čia sėdi? Ar ji ilsisi? Apie ką ji galvoja? Kodėl ji tokia rimta? Ar neišsilies pienas per ąsočio kraštus jai pakilus? Kodėl ji tokia rimta? Klausimams galvotrūkčiais besiveržiant, pro namelio atvirą langą pasigirdo plauna­mų lėkščių garsas, lydimas moters dainavimo. (Taip Jū­ros motina dainuodavo, plaudama lėkštes.) Jūra jautė, kad viskas viskas priklauso nuo to, ar mergaitė jai at­sakys. Ji kalbėjo jai švelniai, draugiškai, bijodama ją iš­gąsdinti ir taip jos netekti, stengdamasi susirinkti į savo žodžius visą gerąją savo gyvenimo patirtį. Mergaitė te­betylėjo savo rimtyje; daina tebeskambėjo; laikas sustojo. Staiga mergaitė nusišypsojo Jūrai, atsikėlė ir nuskubėjo į namelį. Prie durų ji apsisuko ir pamojo Jurai ranka. Ąsočiu vingiavosi išsiliejusio pieno linija.

Jūra susverdėjo ir atsirėmė į medį. Ji nieko nesuprato; ji viską suprato. Pienių laukas raudonavo saulėlydyje. Lauko gilumoje Jūra pamatė tris vyriškius. Jie kažko ieš­kojo, mosikavo rankomis, ginčijosi. Ji aiktelėjo, pažinusi juos,– tai buvo jos trys psichiatrai. Jūrą apėmė gilus džiaugsmas, kad jiems nepavyko jos išaiškinti. Jie neįspraudė manęs į savo dėžutes, ji sušnabždėjo sau. Jie niekad manęs nežinos iki paties dugno. Ne tik jie, niekas manęs visos neišaiškins. Jūra pagalvojo apie savo drau­gę, kuri kadaise jai kalbėjo: Tavo gyvenimas būtų gera medžiaga rašytojui. Taip, net jei ir rašytojai, kurie di­džiuojasi viską žinantys apie savo veikėjus, mėgins ją aprašyti, jie niekad jos neaprėps. Jie galės dėtis viską žinantys, bet jie turės prisipažint, kad taip nėra, turės palikti jos paslaptį jai.

Prisiglaudusi prie medžio, klausydamasi dainos, te-besklindančios pro atvirą langą, Jūra šypsojosi. Jos vei­de buvo regimos įpjovimų žymės, kur kosmetiniai chirur­gai ištempė jos odą, jos nosis jai senstant vis smailėjo, bet jos šypsena buvo dvylikmetės mergaitės.

„...o kaip gražiai ten giedojo lakštingalos...”

Zarasai, 1939

Algirdas Landsbergis. Kelionės muzika: romanas, novelės. Vilnius: Vaga, 1992.